Auksaspalvis ruduo atneša gausybę įvairiausių kino festivalių, kurie siūlo pasirinkimų alternatyvą. Komercinį repertuarą rikiuojantys platintojai šiemet nusiteikę kaip niekuomet festivališkai, tikrai keista ir miela antrojo rudens mėnesio repertuare skinti Kanų, Venecijos, San Sebastiano, Toronto kino festivalių premjerų derlių.

Trys amerikietiški 2012 m. Kanų festivalio konkursiniai filmai dar sykį susitinka Lietuvoje. Prancūzijos Rivjerą jie paliko tuščiomis rankomis, o dabar bandys pakovoti dėl mūsų žiūrovų simpatijų. Didžiausia tikimybe sužibėti apsiginklavo brazilų režisieriaus Walterio Salleso ir prodiuserio Franciso Fordo Coppolos nuotykių drama “Kelyje”, galinti suvilioti auditoriją ne tik aktorių kolektyvu (Kristen Stewart, Kristen Dunst, Viggo Mortensenas), bet ir protingu turiniu.
Įsimintinų “Motociklininko dienoraščių” apie jaunojo Ernesto “Che” Guevaros keliones autorius naujam maršrutui įkvėpimo rado legendinėje rašytojo Jacko Kerouaco knygoje. Džiazo muzikos garsais skambantis, erotizuotas, lyriškas, energingas, intriguojantis filmas drąsiai ir laisvai vaizduoja amerikiečių jaunimo kartą, ieškančią gyvenimo prasmės ir nebijančią laužyti nustatytų taisyklių pokario Amerikoje. Tai idealus filmas skaitantiems knygas, užsigrūdinusiems kantrybe, mokantiems išgirsti žodžius, norintiems artimiau pažinti bitnikų kartą ir, aišku, prisimenantiems J.Keroucą.
Visiškai nevykusiai ir netiksliai į lietuvių kalbą išverstas kriminalinis trileris “Kazino apiplėšimas” (Killing Them Softly) taip pat turi ryškią žvaigždę, bet Bradas Pittas jau seniai atsikratė komercinio kino naštos. Pagarba jam, kad vaidina rimtame kine, ir paguoda platintojams, kuriems dabar reikia parduoti tokį sudėtingą ir menišką kūrinį. Teoriškai filmas turėjo beveik viską, ko nori komercinio repertuaro pramogautojai. Bet praktiškai režisierius Andrew Dominikas eliminavo veiksmą ir įtampą, nes susiviliojo ilgais pokalbiais, ištęstais monologais ir nuobodžiais pamokslais. Ekonominės krizės sugniuždytos Amerikos atmosferą perteikiančiame stilingame filme neliko nieko, ko reikia trileriui, išskyrus pirmomis minutėmis įvykdomą nešvaraus pokerio turnyro užgrobimą. Jokių kazino apiplėšimų šiame filme nepamatysite. Tai jau mūsų platintojų fantazija, bandant į kiną privilioti “popkorninių” žiūrovų.
Broliai Weinsteinai į Kanus atvyko su viltimi iškelti šokoterapinį gangsterinį trilerį “Virš įstatymo”, tačiau festivalio auditorija nukovė filmą jau po pirmojo seanso. Gražūs planai kovoti dėl “Oskarų” akimirksniu žlugo, bet komercinio užtaiso iš australų režisieriaus Johno Hillcoato smurtinio girtuoklių šaudymosi tikrai neatimsi. Rokeris Nickas Cave’as laisvai adaptavo Matto Bonduranto neišgalvotų įvykių knygą apie jo senelį ir du šio brolius, kurie per patį sausojo įstatymo piką viskio trauktinę kaime varė ir aplinkinius kaimynus girdė, o korumpuoti policininkai viską matė, pinigą už skverno slėpė ir stikliuką taip pat kilnojo.

San Sebastiano perlai
Realūs įvykiai, skrupulingai inscenizuota autentika ir visiems įsiminusi gamtos stichija susipina talentingojo ispanų režisieriaus Juano Antonio Bayonos dramatiškame trileryje “Pragaras rojuje” (The Impossible), kuris ką tik prasisuko Toronto ir San Sebastiano kino festivaliuose. Už lietuviško pavadinimo originalumą vėl galima rašyti aukščiausią pažymį. Tik mūsų platintojai sugeba šitaip persistengti, kad perskaitęs lietuvišką pavadinimą net neįsivaizduoji, koks užsienietiškas filmas anonsuojamas. Rojus čia yra Tailando pasakiškų atostogų sala, o pragaras – 2004 m. gruodžio 26 d. šalies pakrantes nusiaubęs ir beveik ketvirtadalį milijono žmonių pražudęs cunamis.
Ispanų režisierius gamtos katastrofos sūkuryje atranda penkių žmonių šeimą ir aiškiai pasako, kad visus įvykius padiktavo liudininkų prisiminimai. Mama, tėtis ir trys berniukai milžiniškos bangos nubloškiami skirtingomis kryptimis. Atsigavę po šoko ir nekreipdami dėmesio į kraujuojančias žaizdas jie ieško vienas kito pragaru per kelias lemtingas minutes virtusiame rojuje. Daugiau nieko apie šį filmą nevertėtų žinoti ir patartina nežiūrėti reklaminio anonso, kuris detaliai išduoda beveik visas smulkmenas.

Premjerų tvarkaraštis
Spalio 1–10 d.
Tarptautinis Kauno kino festivalis Vilniuje

Spalio 5 d.
“Laukiniai”
“Kelyje”
“Meilė yra viskas, ko reikia”

Spalio 12 d.
“Pabandom iš naujo”
“Virš įstatymo”
“Dredas”

Spalio 18–25 d. “Lotynų Amerikos dienos” kino centre “Forum Cinemas”

Spalio 19 d.
“Kazino apiplėšimas”
“Pragaras rojuje”
“Monstrų viešbutis”

Spalio 25 d.
“Ateriksas ir Obeliksas: Jos Didenybės tarnyboje 3D”
“Pagrobimas 2″

Jau 5 metus tuzinas naujausių estų, latvių ir lietuvių dokumentinių filmų varžysis konkursinėje Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje. Pasak festivalio programos sudarytojų, šiemet  ji itin stipri – kai kurie programos filmai gali lygia greta stoti šalia pagrindinės programos dokumentinių pasakojimų.

Kas vertas geriausiojo vardo per festivalio uždarymą rugsėjo 29 d. paskelbs tarptautinė žiuri, kurioje – Dr. Dagmara Rode (Lenkija), kino režisierius Julius Ziz (Niujorkas), Dr. Frankas Thomas Meyeris (Vokietija). Laureatams atiteks Kazickų šeimos fondo, jau penktus metus puoselėjančio filantropinę iniciatyvą ir palaikančio dokumentnio kino populiarinimą, piniginės premijos.
Daugumą konkursinėje programoje dalyvaujančių filmų pristatys festivalyje viešėsiantys režisieriai. Į festivalį atvyksta nepailstanti L.Pakalnina, laikoma viena geriausių dokumentinio kino kūrėjų Latvijoje. Produktyvumu garsėjanti režisierė kasmet į kino ekranus išleidžia bent vieną filmą. „Aš paprasčiausiai mėgaujuosi filmavimu. Man kūryba yra reikalinga tarsi oras. Tai yra mano gyvenimo būdas, mano emocijos ir jausmai, mano komunikacija su pasauliu“,  – sako menininkė.
Šiemet festivalio konkursinėje programoje varžysis net du L. Pakalninos dokumentiniai pasakojimai: Livijos, vadinamos Seneliu Šalčiu, ir jos 33 augintinių portretas („33 Senelio Šalčio augintiniai“, 2011) bei smagus, siurrealistiškas filmas apie slidininkus Latvijoje („Pamišę dėl sniego“, 2012). Į latviškų filmų programą įsiliejo ir romantiška festivalio svečio Vladislavo Ščepino kelionė į pačią Venesuelos džiunglių tankmę („Keliautojai: Aleksandras Laime ir Anchelio krioklio deimantai“, 2011) bei labai asmeniška Mairos Dobele kelionė į praeitį ir atgal („Sriuba“, 2011).
Naujausius Estijos dokumentinio kino ieškojimus VDFF’12 konkursinėje programoje pristatys estai K. Uibo ir J. Tootsen. K. Uibo nukels į serbiškame Velika Hočos kaimelyje, Kosove, stovintį vienuolyną („Šita yra diena“, 2011) ir fiksuos jo kasdienybės tėkmę bei grožį, o J. Tootsen rutulios „naujojo pasaulio draugijos“ bandymą išguiti iš kaimynystės automobilius ir sukurti ramią, švarią aplinką („Naujasis pasaulis“, 2011). Estiškų filmų programą papildys dokumentinio kino pasaulyje itin vertinamo estų režisieriaus Jaak Kilmi tragikomedija „Aromatinga Talino žuvelė“(2011). J. Kilmi su kolega Andresu Maimik taip pat kviečia VDFF žiūrovus į šmaikštų pasakojimą apie pastangas įkurti nacionalinį cirką Estijoje („Cirkas atvažiavo“, 2011).
Lietuviškoje programoje – jau žinomi filmai: pernai festivalį atvėręs Audriaus Stonio pasakojimas apie anksčiau nenugalimą gruzinų imtynininką („Raminas“, 2011), dokumentinė Mindaugo Survilos poema apie Budos miške, šalia Kariotiškių sąvartyno, gyventojus (Stebuklų laukas“, 2011), Giedrės Žickytės pasakojimas apie tai, ką gali pokštas ir karnavalas („Kaip mes žaidėme revoliuciją“, 2011), Godos Rupeikaitės siekis prisiliesti prie žmogaus paslapties („Variacijos kaukių tema“, 2011). Prieš seansus VDFF žiūrovai galės pakalbinti režisieres G. Žickytę bei G. Rupeikaitę.  Festivalio uždarymo metu simpatijų prizą lietuviškam filmui įteiks žurnalo „Moteris“ redakcija.
Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt

Šių metų festivalio devizu organizatoriai parinko žmogmylišką šūkį „Atpažink save kitame!“

Jų nuomone, tai įmanoma, visiems drauge nukreipus žvilgsnį į kino ekraną, kuris rodo kitoje gatvėje arba kitame žemyne gyvenančius žmones.
„Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama“, – sako Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė.

Vyrai, žmonos, vaikai

Pagrindinėje festivalio programoje iš Pietų Korėjos kilęs dokumentininkas Yi Seung-jun filme „Sraigių planeta“ atvers aklo ir kurčio vyro ir jo žmonos meilės istoriją. „Sraige“ save vadinantis jaunas korėjietis manė visą gyvenimą liksiąs atskirtas nuo pasaulio, tačiau lemtis netikėtai atsiunčia jam sielos draugę. Jie bendrauja prisilietimais, kalbasi be žodžių it pianino klavišus liesdami vienas kitą pirštų pagalvėlėmis.
Kaip keičiasi dviejų žmonių jausmai, kai jie įteisinami santuoka, klausia vokiečiai Levinas Peteris ir Elza Kremser filme „Pažadas“. Būdamas dvidešimties Levinas vedė, tačiau tik išsiskyręs po ketverių metų susimąstė, ką santuoka iš tiesų reiškia. Asmeninės istorijos įkvėptame filme susipina skirtingų porų istorijos, skleidžiasi viltys ir svajonės, baimė ir priklausomybė, ištikimybė ir pasitikėjimas.
O Izraelio režisierius Chanoch Zeevi filme „Hitlerio vaikai“ kviečia akistatai su fiurerio parankinių palikuonimis. Vien jų pavardės kelia šiurpą: Himleris, Frankas, Geringas, Hiosas. Ką reiškia gyventi žinant, kad tavo tėvai ar seneliai kalti dėl tūkstančių žmonių tragedijos? Ilgą laiką slėpęsi šešėlyje, „liūdnieji palikuonys“ pagaliau prabyla apie trapią ribą tarp instinktyvaus žavėjimosi ir pagarbos, kurią vaikai jaučia tėvams, ir žmogiško baisėjimosi savo gimdytojų darbais.

Mirties ir svajonių miestai

Speciali festivalio programa „Bitnikai kelyje“ pagerbs šįmet minimas 90-ąsias Jacko Kerouaco gimimo metines. Šiai temai skirti keturi dokumentiniai filmai: „Jacko Kerouaco Amerika“, „Alleno Ginsbergo gyvenimas ir laikai“, „William S.Burroughs: iš vidaus“ ir apibendrinančios „Ištakos: bitnikų ir „palūžusiosios kartos“ istorija“.
Retrospektyvos autoriumi taps festivalio organizatorių kantriai ketverius metus kviestas rusų režisierius Viktoras Kosakovskis. „Visus savo filmus noriu permontuoti. Ir tai padarysiu prieš mirtį. Kalbu visiškai rimtai. Vienintelis filmas, kurio greičiausiai neliesiu, – tai „Losevas“, – tvirtina režisierius. Pirmąją savo juostą jis skyrė mokytojui – rusų mąstytojui Aleksejui Fiodorovičiui Losevui.(…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Ketvirtadienį Vilniuje „Multikino“, „Pasakos“ ir „Skalvijos“ kino centruose prasidės dvyliktoji Lenkų kino savaitė, parodysianti dešimt naujų filmų. Pagrindinė festivalio viešnia – lenkų režisierė Agnieszka Holland, kuri pristatys savo filmą „Tamsoje“, nominuotą šių metų „Oskarų“ apdovanojimams. Jaunųjų žiūrovų šiemet lauks 3D technologija sukurtas animacinis-vaidybinis filmas „Skraidanti mašina“. O festivalio atidarymui pasirinkta 1936 m. sukurta „Barbora Radvilaitė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko legendinė lenkų aktorė Jadwiga Smosarska.

Antrąjį „Mokausi iš kino“ sezoną projekto rengėjai kviečia moksleivius ir toliau tęsti pažintį su nauju mokytoju – Kinu, o mokytojus įvertinti kino teikiamas galimybes pamokose. Mokyklų auklėtiniai raginami išbandyti visas visaverčiam mokymuisi iš kino būtinas veiklas – žiūrėti jų amžiaus problemas gvildenančius filmus, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, diskutuojant su projekto moderatoriais, kurti trumpus filmus kūrybinių kino dirbtuvių metu.
Pasak Godos Sosnovskienės, projekto „Mokausi iš kino“ koordinatorės, šiemet projekto dalyviai mokysis iš kino dar atraktyviau ir įvairiapusiškiau.
„Šiais mokslo metais projekto veiklų ratas dar išsiplės – moksleiviai ne tik žiūrės filmus, diskutuos apie juos ir patys kurs, bet ir dalyvaus ekskursijoje po kino teatrą, klausys kino istorijos paskaitų, dalyvaus kūrybinėse animacijos dirbtuvėse. Visas būrys kino profesionalų, projekte dirbančių su moksleiviais, kelia sau tikslą, ugdyti vizualiai raštingą moksleivį, gebantį kritiškai vertinti vizualines medijas, pagrįsti savo nuomonę, drąsiai kurti“, – kalbėjo G. Sosnovskienė.
Projekto dalyvių laukia ir daugiau naujienų, todėl jo rengėjai kviečia pedagogus nepraleisti II-ojo „Mokausi iš kino“ sezono pristatymo. Rugsėjo 11 d., 15 val. „Skalvijos“ kino centre svarbiausias „Mokausi iš kino“ naujienas pristatys ne tik projekto organizatoriai, bet ir diskusijas su moksleiviais po filmų vedantys moderatoriai, kūrybinių dirbtuvių vadovai. Renginio metu pedagogai taip pat galės pasižiūrėti „Mokausi iš kino“ filmų repertuaro naujienas – režisierės Dovilės Šarutytės ,,Aš tave žinau“ bei Jūratės Samulionytės „Laikinai“.
„Šiuos filmus parinkome neatsitiktinai – juose nagrinėjamos paaugliams aktualios santykių su bendraamžiais ir šeimos nariais temos: atsakomybė už kitą, siekis pritapti ir būti pripažintam, jauną žmogų užklumpanti vienatvė. Siūlome pedagogams galimybę pirmiausiai patiems pasižiūrėti šiuos filmus, o jau tada užsakyti jų peržiūras savo auklėtiniams“, – kvietė „Mokausi iš kino“ koordinatorė.
Projekto rengėjai džiaugiasi, kad iš kino noriai mokosi pedagogai bei moksleiviai visoje Lietuvoje. Per praėjusius mokslo metus šalyje įvyko 229 „Mokausi iš kino“ filmų seansai, kuriuose dalyvavo beveik 4,5 tūkst. skirtingo amžiaus moksleivių. Mokslo metų bėgyje taip pat surengtos 22 trijų dienų kūrybinės kino dirbtuvės. Jų metu pagrindinius filmo kūrimo etapus išbandė 461 moksleivis. Pedagogams buvo organizuoti teoriniai ir praktiniai kino mokymai Vilniuje, Kaune bei Panevėžyje.
Projektą „Mokausi iš kino“ įgyvendina didelę patirtį kino edukacijos srityje turinčios organizacijos. Jį inicijavo „Skalvijos“ kino centras (Vilnius), kartu rengia ir įgyvendina kino teatras „Pasaka“ (Vilnius), kino kompanija „Čiobreliai“, kino centras „Garsas“ (Panevėžys), VšĮ „Visos mūzos“ (Kaunas) ir VšĮ „Kultūrinių projektų centras“ (regionuose).
Daugiau informacijos pateikiama svetainėje www.mokausiiskino.lt

Rugsėjis kine: praeities krepšininkai ir ateities likvidatorius prieš zombius, šnipus, politikos idiotus, keršto angelus ir senuką Woody.

Lietuvos kino platintojai mokslo metus pasitinka su patikrinta pramogine artilerija, turėdami aiškų tikslą – patraukti jaunesnius žiūrovus. Slaptojo agento Džeisono Borno likimo draugas lakstys tik su Matto Damono nuotrauka, atostogaujantis Woody Allenas gundys mūzos Penelope’s Cruz raudona suknele, nepailstantis Bruce’as Willis vėl vaidensis fantazijų šalyje su šautuvu ir plike, Milla Jovovich aptemptais odiniais drabužiais toliau gaudys kraugerius zombius, klonus ir kitokius blogiukus, pavargęs Nicolas Cage’as skubės per 12 valandų išgelbėti dukterį iš teroristų pinklių taksi automobilio bagažinėje, abejotinai juokingų komikų gvardija su Willu Ferrelu ir Zachu Galifianakiu šaipysis iš politinių rietenų prieš rinkimus.
Šie filmai taikysis į specifines auditorijas ir pradžiugins tik išrinktuosius, o daugiausiai emocinių ir pramoginių vilčių išpildys ir dar sykį suvienys Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus režisuotas dokumentinis filmas apie krepšinio tautos didvyrius ir laisvės troškimą.

Krepšinio laisvė
Olimpinio krepšinio vasara nuvylė pasiektu kukliu rezultatu, tad slogios nuotaikos galėtų atbaidyti žiūrovus nuo apsilankymo dokumentiniame filme “Kita svajonių komanda”. Užgydyti žaizdas stengsis Amerikos lietuvio M.Markevičiaus patriotiškas, nostalgiškas, edukacinis, ironiškas ir jautrus kino metraštis apie mūsų krepšinio istoriją ir nepriklausomybės pergalę. Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius su kitais dideliais vyrais prisimins netolimą praeitį sovietų priespaudoje ir triumfą Barselonos olimpiadoje, kurioje plazdėjo nepriklausomos Lietuvos trispalvė.
Lietuvoje gimęs režisierius nesugebėtų išspausti tokių stiprių emocijų, bet užsienyje gimusiam tautiečiui pavyko sujaudinti net iki pasididžiavimo ašarų. Sudėtingą misiją jam padėjo įgyvendinti nuovokiai pasirinkti pašnekovai, nes labiausiai įkvepia ir sukrečia būtent amerikiečių mintys apie Lietuvą. “Kita svajonių komanda” tiksliai apibūdina šiuolaikiniam jaunimui jau nepažįstamą laikotarpį prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą, kai krepšinio varžybų transliacijos su komentatoriaus Vlado Janiūno balsu suvienydavo tautą prie televizorių, o aikštelės gladiatoriai kovojo už svetimą šalį, kad sučiuptų šansą stiebtis link asmeninių svajonių.
M.Markevičiaus filmas nenutolsta nuo televizinio formato su kalbančiomis galvomis ir atrodo per didelis kino ekranui, bet nepalieka abejingų ir išsamiai paaiškina, kodėl krepšinis laikomas antrąja Lietuvos religija. Juostą verta rekomenduoti ne tik krepšinio aistruoliams, o labiausiai norėtųsi, kad seansus kuo masiškiau užsėstų moksleiviai ir studentai. Jaunajai kartai šis išskirtinis filmas tiesiog privalomas.

Ar įmanoma atsukti laiką atgal?
Gudrus futuristinis veiksmo trileris “Laiko kilpa” pirmiausiai užkabina originalia idėja, beprotišku tempu, nenuspėjamų įvykių labirintu ir intriguojančia neįprasta dvikova, kai 2077 metais ginklus surems talentingasis Josephas Gordonas Levittas ir veteranas B.Willisas. Susidomėjimą filmu dar padidino netikėtas Toronto kino festivalio sprendimas “Laiko kilpą” paleisti prestižiniame atidarymo ceremonijos seanse. “Tai naujos kartos veiksmo trileris, skirtas mąstančiam žmogui”, – pareiškė Torono festivalio direktorius Cameronas Bailey.
Dar nė sykio nenuvylęs, bet niekuomet anksčiau Lietuvoje nerodytas režisierius Rianas Johnsonas (“Plyta”, “Broliai Blūmai”) trečiajame filme vaizdingai fantazuoja ir dinamiškai filosofuoja apie kelionių laiku dilemas. Samdomas žudikas gauna mafijos užsakymą nukeliauti 30 metų į ateitį, sumedžioti vyresnį save ir uždaryti laiko kilpą, bet šaltakraujiškam smogikui nekyla ranka paleisti kulkos sau į galvą.
Tik gaila, kad konvejeriu dirbantys ir premjerų nereklamuojantys platintojai iš Latvijos vėl rizikuoja išleisti vertingą pramogą dviem savaitėms ir pralošti surogatiniams tęsiniams (“Absoliutus blogis: atpildas”) bei klonuotiems trileriams (“Pagrobimas”).
O štai brazilų režisieriaus Fernando Meirelleso (“Dievo miestas”, “Ištikimas sodininkas”) dramatiškas jausmų trileris “360″ su garsiausių aktorių žvaigždynu, pastatytas pagal brito Peterio Morgano (“Karalienė”) scenarijų, atrodo nuobodus ir blankus. Be to, „360“ pernelyg vėluoja į mūsų repertuarą, nes šiuolaikinėmis technologijomis filmą jau galima pamatyti namie legaliai ir pigiau, negu kainuoja lietuviškas bilietas.

Šnipai ir zombiai
Vasarojančią Lietuvos kino rinką tempė štampuojami tęsiniai, kurių užteks ir rugsėjui. Dinamiškas veiksmo trileris “Bornas. Palikimas” yra visiems žinomos trilogijos tęsinys, išplėtimas arba perdirbinys. Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi. Režisierius Tony Gilroy (“Maiklo Kleitono sukurta tiesa”) išnaudoja visus instrumentus, garantavusius trilogijos sėkmę. Trys adrenalininės gaudynės automobiliais, motociklais ir parkūru (bėgimas per sienas), egzotiškos vietovės (Aliaska, Filipinai, Pietų Korėja, JAV, Kanada), įtartinos aukštų pareigūnų intrigos, sniegingos treniruotės su vilkais, romantiški kabliukai ir pavojingas gyvenimas taikinyje.
Tęsiniai dažniausiai būna beviltiški ir banalūs, sukurti vieninteliam tikslui – kuo greičiau susirinkti pinigus. “Borno” prodiuseriai užsidirbti lekia logiškesniu keliu ir išmintingai įveda populiariausią šiuo metu kietą vyruką Jeremy Rennerą (“Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas”, “Keršytojai”), kuris bastosi po pasaulį ir ieško vaistų, kad taptų greitesnis, stipresnis ir gudresnis. Neišvengiamame penktajame filme jis galės sudaryti galingą duetą su M.Damonu (jeigu šis staiga užsimanys grįžti).
Daug paprasčiau ir ciniškiau honorarus atidirbinėja gražuolė M.Jovovich. Jos sutuoktinis Paulas W.S.Andersonas pasikinko lakią vaizduotę ir tą patį filmą klonuoja tiek kartų, kiek geidžia investuotojai. Net neverta vargintis ir ieškoti prasmės fantastiniame siaubo trileryje “Absoliutus blogis: atpildas 3D”. Be to, režisierius tikrai driokstelės dar ir šeštą bei septintą tęsinį. Jūs tik žiūrėkite, o mes priglausime pinigus ir pataškysime akis trimačiu krauju.

Melagingas pagrobimas
Dažnai transliuojama reklama skelbia, kad Lietuvos žiūrovai pamatys veiksmo trilerį “Pagrobimas” anksčiau už amerikiečius, bet nutyli, kad amerikiečiai filmą pažiūrės tik per televiziją ir iš DVD diskų. 2011 m. pavasarį nufilmuota tipiška keršto akcija ilgokai dulkėjo studijos lentynoje, o režisierius Simonas Westas dar nežinojo, kad Sylvesteris Stallone pasiūlys komanduoti “Nesunaikinamųjų” tęsiniui. Taigi dabar nevykusią dešimtis kartų stebėtų trilerių fotokopiją mėginama gelbėti šūkiais: “Nesunaikinamų 2″ režisieriaus naujas filmas!
N.Cage’ui tai nerūpi, nes dabar jis pigus ir sutinka vaidinti pagal bet kokį pasiūlymą. Platinimo kompanija “Incognito films” puikiai supranta, kad pirkdami katę maiše įsigijo krūvą mėšliuko, ir dabar bando negarbingais metodais jį išstumdyti. Rinkodaros gudruoliai sąmoningai ignoravo reklaminį anonsą, sumontavo savo paistalus apie “geriausią gerų trilerių režisierių” ir net sugalvojo skambesnį siužetą, kurio filme net nėra. Lyg to būtų negana, “Incognito” manipuliuoja žanro gerbėjams žinomu lietuvišku pavadinimu “Pagrobimas”, kokiu buvo pakrikštytas Luco Bessono prodiusuotas trileris “Taken”. Absurdiškiausia, kad spalio pabaigoje Liamas Neesonas vėl gaudys ir šaudys teroristus trileryje “Pagrobimas 2″ (Taken 2), o į Lietuvos rinką pasibeldusiems naujiems platintojams “Inter-Cinema” teks įrodinėti, kad L.Neesono “Pagrobimas” neturi nieko bendro su kitu išgalvotu N.Cage’o “Pagrobimu”.

Linksmai ir romantiškai
Satyrinės parodijų komedijos “Balsuok už mane” siužetas jau rutuliojasi Lietuvoje. Rinkimai prie auksinio kubilo artėja, o visi norintieji gauti algą už rankų kilnojimo ir demagogijos cirką rengia „grožio konkursus“ balsuotojams įtikinti.
Režisierius Jay Roachas jau senokai nesukūrė nieko dorai juokingo (“Paskutinis jaunikio išbandymas”, “Ostinas Pauersas”), bet jam pasisekė sukviesti patikimų komikų rinktinę. W.Ferrelas, Z.Galifianakis ir lietuvių kilmės holivudietis Jasonas Sudeikis moka prajuokinti amerikiečius, tačiau nesukelia juoko kitiems žiūrovams, tad būkite pasirengę vulgarioms ir neetiškoms šėlionėms pakeliui į Kongreso rūmus.
Vieno filmo per metus dietos besilaikančiam režisieriui sunku išlaikyti stabilią formą ir dar sudėtingiau kažkuo nustebinti savo žiūrovus. W.Allenas gauna garantuotą finansavimą ir keliauja per Europos sostines, bet nesidrovi žiaumoti senų idėjų. Romantinė pakartojimų komedija “Į Romą su meile” yra tarsi W.Alleno karjeros “hitų rinkinys” su retsykiais išspaudžiamais pokštais. Senukas Woody atliko esminę užduotį – pareklamavo Italijos sostinės romantiškas grožybes, itališko gyvenimo būdo subtilybes, kultūrinius papročius ir komercinių rėmėjų gaminamus produktus, tačiau nesugebėjo turistinių atvirukų papuošti vertingesniu ir smagesniu turiniu. Kritikai buvo negailestingi ir beveik vienbalsiai suformulavo pražūtingą tezę – tai blogiausias W.Alleno filmas!
Na, o kukliau reklamuojamas animacinis perliukas “ParaNormanas” negali prilygti žinomumu “Šrekui”, “Ledynmečiui”, “Madagaskarui”, bet nusipelno netikėčiausio ir originaliausio animacinio filmo titulo. Plastelininės animacijos technologija nulipdytas filmas pribloškia išradingais siurprizais, vizualiais stebuklais, linksmais pokštais, solidžiu turiniu ir žaismingais 3D efektais, ko tikrai nematėme vasarą rodytuose animaciniuose nuotykiuose.

Rugsėjo tvarkaraštis

Rugsėjo 7 d.
“Bornas. Palikimas”

Rugsėjo 14 d.
“Absoliutus blogis: atpildas 3D”
“Į Romą su meile”
“Pagrobimas”

Rugsėjo 21 d.
“Kita svajonių komanda”
“Balsuok už mane”

Rugsėjo 28 d.
“ParaNormanas”
“Laiko kilpa”
“360“

Irano kinui tampant vis dažnesniu svečiu šalies kino teatruose, Vilniuje rengiama pirmoji Irano filmų savaitė. Paskutinėmis vasaros dienomis, rugpjūčio 24-30 d., „Skalvijos“ kino centre bus parodyti 7 įvairaus žanro iraniečių filmai. Jų pristatyti ir pabendrauti su „Skalvijos“ kino centro žiūrovais atvyksta filmų autoriai bei Irano Vizualiųjų medijų instituto (VMI) atstovai. Irano kino savaitę rengia „Skalvijos“ kino centras, bendradarbiaudamas su Irano ambasada Lenkijoje ir VMI.

„Lietuvoje jau bemaž kiekvienas nekomerciniu kinu besidomintis žiūrovas yra matęs filmų iš Irano ar bent girdėjęs žymiausių šiuolaikinių jo režisierų – Abbaso Kiarostami, Jafaro Panahi, Asgharo Farhadi – pavardes. Irano filmų savaitės programoje pristatysime Lietuvoje dar nematytus iraniečių darbus, pakviesime žiūrovus susidaryti pilnesnį įspūdį apie Irano kiną, tiesiogiai pabendrauti su pačiais kūrėjais“, – sakė Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.

Rugpjūčio 24 d. Irano kino savaitę atvers rež. Mojtaba‘o Raie poema simboliniu pavadinimu „Drugelio gimimas“ (“Birth of a Butterfly“, 1998 m.). Vaizdinguose šiaurės Irano ir Azerbaidžano kalnuose nufilmuota juosta per antrosios sutuoktinės netekusio vyro, luošo berniuko ir dvasiniu kaimo lyderiu tapusio Shahboddino patirtis nagrinėja tikėjimo išbandymo klausimus. Bandomas ir mulá planuojantis tapti jaunuolis filme „Mėnesiena“ (rež. Seyed Reza Mirkarimi, “Under The Moonlight“, 2000 m.).

Dauguma Vilnių paskutinėmis vasaros dienomis pasieksiančių filmų dėlioja šeimyninių konfliktų, netikėtai kylančių tarpusavio nesusipratimų istorijas. Į artimųjų nesutarimus po mįslingos poeto mirties gilinasi rež. Hadi Karimi filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ (“Snow on a Hot Tin Roof“, 2011 m.), netekties ir asmeninės kaltės jausmo susietus šeimų gyvenimus rodo rež. Mohammad Ahmadi „Prarastoje tiesoje“ (“The Lost Truth“, 2008 m.), tėvo ir dukters santykių rebusą narplioja rež. Ali Rafii „Aga Josefe“ (“Agha Yousef“, 2011 m.). Per dukters ir tėvo santykių siužetinę liniją karo poveikį Irano visuomenei tyrinėja Ebrahim‘as Hatamikia filme „Vardan Tėvo“ (“In the Name of Father“, 2006 m.). Amerikiečių dramaturgo Tenesio Viljamso gerbėjai turėtų nepraleisti rež. Bahram‘o Tavakolio filmo „Čia be manęs“ (“Here Without Me“, 2011 m.). Tai laisva T. Viljamso pjesės „Stiklinis žvėrynas“ interpretacija.

Žiūrovai, vertinantys pašnekesius su filmų autoriais, kviečiami atkreipti dėmesį į susitikimus su Irano kino kūrėjais ir aktoriais. Rugpjūčio 27-30 d. savo darbus pristatys filmų „Prarasta tiesa“, „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“, „Aga Josefas“ režisieriai bei aktoriai, taip pat filmo „Vardan Tėvo“ prodiuseris.

„Linija – tai pasivaikščioti išėjęs taškas“, – pastebi vienas iš trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ filmų. „Trumpametražiai filmai pastebi dalykus, apie kuriuos dažnai nė nesusimąstome. Pavyzdžiui, ištisinę juostą gatvėje. Norime, kad po tas „juostas“ ir pasivaikščiotų žiūrovai“, – sako festivalio direktorė Rimantė Daugėlaitė.

Jau rugsėjo 6-ąją sostinėje prasidėsiančio festivalio konkursinėje programoje – daugiau nei 60 filmų iš viso pasaulio. Festivalio organizatoriai sulaukė milžiniško tarptautinio susidomėjimo. Atrankai į konkursines programas buvo atsiųsta net 900 filmų. Festivalio komanda atrinko 60.

„Programos sudarytojai nesileido į jokius kompromisus, peržiūrėję filmus atmetė visus, dėl kurių kilo bent menka dvejonė. Vidutiniškai vos septyni iš šimto pateiktų filmų bus parodyti festivalyje“, – ilgą atrankos procesą prisiminė R. Daugėlaitė.

Filmai iš Kolumbijos, Indijos, Brazilijos, Kanados ir beveik visų Europos šalių jau apkeliavo svarbiausius trumpų formų kino festivalius – Berlyno, Oberhauzeno, Hamburgo, Clermont-Ferrando. „Vilniaus kino šortai“ taip pat tampa svarbia stotele trumpametražių filmų kūrėjams. Septintą kartą vyksiantis festivalis vadinamas svarbiausiu ir didžiausiu trumpametražių filmų festivaliu Baltijos šalyse.

Konkursinėms programoms festivalyje akomponuos ir specialūs seansai. Juose – animaciniai ir šokio filmai, staigmena laukia Jono Meko kūrybos gerbėjų.

Auga ne tik festivalio programa ir svarba pasaulyje. Vis daugiau ploto „Vilniaus kino šortai“ užima ir Lietuvoje. Šiemet programa bus pristatyta ne tik kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, bet ir „Forum Cinemas Vingis“ (rugsėjo 6–9 d.). Festivalio filmus bus galima pamatyti ir kituose miestuose: Kaune – rugsėjo 11–14 d., Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Nidoje – 12–15 d.

Žvelgiant į filmų pasiūlą, peršasi viena išvada – paskutinį vasaros mėnesį kino platintojai ir rodytojai neturėtų skųstis lankomumu.

Auksinius 2008-ųjų rezultatus besivejančioje Lietuvos kino rinkoje šiemet užtikrintai ir tradiciškai pirmauja lietuviškai dubliuoti filmai. Net keturi apie  šeimyninius nuotykius saugiai įsitaisė pačiose aukščiausiose vietose. O rugpjūtį žiūrimiausią animacijos penketuką stengsis sulipdyti škotiškos dvasios persmelktas studijos “Pixar” filmas “Karališka drąsa”.
“Ledynmetis 4″, “Madagaskaras 3″, “Batuotas katinas Pūkis” ir “Loraksas” sukaupė beveik ketvirtadalį bendrų Lietuvos kino rinkos pajamų. Animacinių nuotykių paklausa priklauso nuo jų žinomumo – kuo daugiau tęsinių, tuo didesnis populiarumas.
Studijos “Pixar” dailininkai su senų idėjų nuvalkiojimu kovoja originalumu. “Karališka drąsa” primena dar vieną pasaką apie princesę, kuri pabėgo iš rūmų laimės ieškoti, pasikinkė duotą likimą ir išmoko suvaldyti savo savanaudiškumą, tačiau čia nugali “Pixar” gebėjimas daug kartų regėtas istorijas pavaizduoti išradingai.
Galbūt šiame filme trūksta jautresnių akimirkų vyresniems žiūrovams ir juokingesnių pokštų suaugusiesiems, bet į vaikiškam skoniui pritaikytus nuotykius bilietai Lietuvoje parduodami geriausiai.
Nuostabiai nupieštose Škotijos aukštikalnėse charizmatiškoji Merida atstumia karalienės peršamus jaunikius ir pabėga pagalbos prašytis pas raganą, kuri paverčia narsiąją mergaitę lokiu. Ji turi tik dvi dienas, kad atliktų užduotis ir panaikintų užkeikimą.
“Karališka drąsa” yra smagiausias ir įdomiausias šių metų animacinis filmas, nors “Pixar” lygoje jis pralaimi nepamirštamiems hitams “Aukštyn”, “Wall-E” ir trilogijai “Žaislų istorija”. Pažiūrėsime, kaip Lietuvos vaikai įvertins Johno Lasseterio komandos pastangas nustebinti paprastumu ir kiek tėvelių jie atves į kiną.
O bent metus vėluojančiam prancūziškam animaciniam filmui “Monstras Paryžiuje” gresia garantuotas pralaimėjimas Holivudo pramonės legionieriui. Siaubo, miuziklo ir retronostalgijos nuotykiai apie Paryžiaus fantastišką praeitį labiau tinka vyresniems “sinefilams” ir keliaujantiems turistams, bet drąsus ir originalus “Ronalas Barbaras” neseniai įrodė, kad Lietuvoje su animacija draugauja tik vaikai.

Trys Bruce’ai
Jeigu nestokojate pagarbos kietam riešutėliui Bruce’ui Willisui, tai rugpjūtį pasijausite lyg devintame danguje. Tris savaites iš eilės trys filmai su honorarus itin susimažinusiu, bet populiarumo neprarandančiu Holivudo vyruku. Ir visi jie kardinaliai skirtingi, atskleidžiantys aktoriaus gebėjimą ne tik lengvai užsidirbti, bet ir pademonstruoti senokai matytą aktorinį meistriškumą.
Kanų festivalio atidarymą nušvietusioje “Mėnesienos karalystėje” pagrindinius vaidmenis atlieka kine debiutuojantys vaikai, kurie dėl abipusės meilės nuo tėvų pabėga į mišką. Dingusios mergaitės mamytę paslapčia mylintį vienišą ir jausmingą miestelio šerifą vaidinantis Bruce’as iš solidžios suaugusiųjų komandos filme gauna daugiausia laiko ir režisieriaus Weso Andersono nenuvilia.
Jo filmai nepaliauja stebinti išskirtiniu originalumu ir precizišku meniškumu. Kiekviename kūrinyje jis moka sukurti savotišką pasaulį, išgalvoti specifines pasakojimo taisykles, nusipiešti informatyvius žemėlapius, tinkamai išnaudoti aktorius ir užburti magišku realizmu. Režisierius tiksliai apskaičiuoja kiekvieną kadrą, meistriškai sustato kompoziciją, pedantiškai nepraleidžia nė menkiausios smulkmenos, dailiai žaidžia su spalvų palete ir susiformuluoja sudėtingas užduotis – filmuoti ilgas scenas vienu kameros įjungimu, dalyvaujant būriui aktorių ir vaikų. Tokiomis akimirkomis stulbina veiksmų ir poelgių choreografija, kai vienas klaidingas žingsnis gali sugriauti sumanymą.
Žavinga, šviesi, džiaugsminga, vizuali, linksma ir ekscentriška “Mėnesienos karalystė” pasakoja apie pirmąją meilę, paauglišką maištą, artėjantį uraganą, brandos džiaugsmus, atsakingumą ir liūdesį, nesusikalbėjimą su tėvais ir antruosius šansus.
Džiugu, kad platintojai nepabijojo į repertuarą įtraukti W.Andersono, kuris įprastai paliekamas už borto. Oficialiai pamatysime tik trečią šio režisieriaus filmą iš septynių. “Mėnesienos karalystė” – tai protingas kinas skaitantiems knygas, kantriems, pastabiems ir išprususiems žiūrovams, kuris kupinas staigmenų ir puikiai subalansuoto humoro.
Sandanso kino festivalio nekonkursinėje programoje debiutavusiai britų meistro Stepheno Frearso pernelyg protingai ir daug sakančiai satyrinei komedijai “Statyk už meilę Las Vegase” (“Lay the Favorite”) nepasisekė dėl sulietuvinto pavadinimo. Mat mūsų platintojai bet kuriam veiksmui azartinių lošimų sostinėje lipdo Las Vegaso etiketę ir kopijuoja “pagirių” pamokas, nors originalioje versijoje šis miestas nė neminimas.
Striptizo šokėjos, boksininkės ir žurnalistės Beth Raymer prisiminimais papasakota istorija apie gražuolę vėjavaikę moterį, atvykusią į svajonių Las Vegasą laimėti viską arba prasilošti iki cento. Ji įsimyli du vyrus, žaidžia kazino ir įsipainioja į nelegalų verslą. Tai yra tas atvejis, kai filmas įdomesnis atrodo ant popieriaus, nes “Karalienės” ir “Tamaros Driu” režisieriui nepasisekė sėkmingai suvaldyti gan komplikuoto scenarijaus.
Pilna žvaigždžių (Catherine Zeta Jones, Vince’as Vaughnas, Rebecca Hall), bet nuobodu. Ekscentriškas, įnoringas, geraširdis, žmonos pavydo persekiojamas donžuanas-lošėjas Bruce’as negadina filmo ir retkarčiais prajuokina, bet nieko įsimintino nevyksta.
Kiečiausias Bruce’as pasirodys berniukiškame veiksmo trileryje “Nesunaikinami 2″. Iš anksto aišku, kad tai bus tuščias, greitas, nuspėjamas, nelogiškas, kaulus laužantis, sienas griaunantis ir priešus sprogdinantis atrakcionas, bet šio ideologinio veiksmo trilerio turinys niekam pernelyg neturėtų rūpėti. Į seansą trauks geniali idėja (kas gi nesvajojo pamatyti visus raumeningai “tiuninguotus” pensininkus viename filme), plakatuose išvardytos pavardės (anekdotų personažu tapęs Chuckas Norrisas į ekranus grįžta po septynerių metų pertraukos) ir Sylvesterio Stallone’s pažadas atidirbti už įsigyjant bilietą sumokėtus pinigus.
Šis filmas tikriausiai nepateisins jį lydinčių milžiniškų lūkesčių, tačiau per pirmas dvi–tris savaites išsilaikys nesunaikinamas ir atsparus bet kokiai kritikai. Bet kuriuo atveju, kai pamatai vadinamąjį špagatą ore atliekantį Jeaną-Claude’ą Van Damme’ą, “aš sugrįžau” tariantį Arnoldą Schwarzeneggerį ir užpuolikų kulkoms atsparų barzdotą šaulį Ch.Norrisą, tai pirmiausia norisi ironiškai ir nostalgiškai pasijuokti.

Argi tai juokinga?
“Auksinių aviečių” čempionas Adamas Sandleris toliau tęsia prasto skonio ir tualetinio humoro juokelių varžybas. Mat užjūrio kritikai sumaitojo komedijas “Džekas ir Džilė” ir “Suvaidink mano žmoną”, kurios nuskynė 11-os aviečių derlių. Tačiau Lietuvoje abu filmai mėgavosi puikia paklausa ir suviliojo tiek pat žiūrovų – po 21 tūkst.
Neįsižeidęs dėl blogiausio metų aktoriaus titulo, komikas tiesiai šviesiai išrėžė: jei nepatinka, tai nežiūrėkite, o aš darysiu, ką geriausiai moku, ir bandysiu sukurti dar blogesnį filmą.
Naujausioje sandleriomedijoje “Pakvaišęs tėtis” jis atlaisvino cenzūros apynasrį šėlionėms, ištvirkavimams, keiksmams, vulgariems anekdotams, trikdančiam humorui, įžeidimais plūstančioms situacijoms ir uždraustiems meilės romanams, o šalia įdarbino savo mokinį Andy Sambergą.
Pliušiniais meškiukais žaidžiančius vaikus saugokite nuo vulgarios, ekstremalios ir chuliganiškos komedijos “Tedis”. Televizijos serialo “Šeimos bičas” kūrėjas Sethas MacFarlane’as stengiasi juokinti nešvankybes krečiančiu ir padorumo ribas peržengiančiu žaislu, bet jam nesiseka. Humoras pernelyg amerikietiškas, homofobiškas, specifinis, idiotiškas, nors pas mus tikriausiai yra nemažai žiūrovų, kurie kvatos linksniuojant žodžius “fuck”, “suck” ir “dick”.

Pramoginė politika
Naujo kandidato į rūmus S.Daukanto aikštėje ieškantis Artūras Zuokas turėtų vienas pirmųjų rezervuoti vietą į dviejų patrakėlių istorinį siaubo trilerį “Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas”. Režisierius Timuras Bekmambetovas ir prodiuseris Timas Burtonas fantazuoja, kad valstybės vadovui būtina mokėti nukalti vampyrus, zombius ir kitokius tamsos priešus.
Vasariškomis nuotaikomis gundanti zombiada paslepia istorijos vadovėlius ir išsitraukia sprogstantį pramoginių žanrų mišrainės, karo, kraujo, gaudynių mechanizmą. T.Bekmambetovas nejuokauja ir ekraną pripildo adrenalino, “Matricos” sulėtinimų, superherojiškų komiksų ir netikrų 3D efektų (taip taip, filmas yra beviltiškai konvertuotas į trimatį formatą, tad verčiau taupykite pinigus ir rinkitės tradicinę versiją be akinių).
Profesionaliai sustyguota atrakcija tinka laisvalaikiui nusiteikus “pažiūrėsiu, sužiaumosiu spragėsius, nieko negalvosiu ir tuoj pat pamiršiu”, bet žinant autorių pavardes ir anksčiau jų nuveiktus darbus, “Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas” yra didelis žingsnis atgal į nuviliančius “Van Helsingo” laikus.
Nieko daugiau, išskyrus efektingą, nuspėjamą ir triukšmingą pramogą, neverta laukti ir pasirinkus fantastinį veiksmo trilerį “Viską prisiminti”.

Rugpjūčio tvarkaraštis
Rugpjūčio 3 d.

“Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas”
“Pakvaišęs tėtis”
“Statyk už meilę Las Vegase”

Rugpjūčio 10 d.
“Karališka drąsa”
“Mėnesienos karalystė”
“Viską prisiminti”

Rugpjūčio 17 d.
“Tedis”
“Nesunaikinami 2″
“Gyvenimas”

Rugpjūčio 24 d.
“Kartu iki pasaulio pabaigos”
“Monstras Paryžiuje”

Rugpjūčio 31 d.
“Patrulių zona”
“The Possession”

Per sunkesnius, liūdnesnius ir krizinius gyvenimo laikotarpius žmonės mėgsta pabėgti nuo realybės į kino komedijas ir bent trumpam užmiršti žemiškas problemas. Linksmi filmai grąžina polėkį, pakelia nuotaiką ir papildo juoko vitaminų atsargas.

Nenuostabu, kad pastaruoju metu ypač išaugo komedijų poreikis, tarptautiniai investuotojai mieliau skiria lėšų nuotaikingiems filmams kurti, festivalių salėse dažniau girdimas juokas, o Holivudo studijos skubina senųjų nostalgiškų komedijų atgimimą. Komerciniuose repertuaruose pavydėtinai sėkmingai ateivius gaudė fantastinė komedija “Vyrai juodais drabužiais 3″, kuri daugiau nei 70 proc. pajamų (577,5 mln. dolerių) surinko už JAV ribų ir įsitvirtino visų pasaulio šalių dešimtukuose. Vasaros pradžioje tik reti išimtiniai atvejai neleidžia užtikrintai pirmauti spalvingam animacinio cirko šou “Madagaskaras 3″ (jau 365,5 mln. dolerių ir kasdien gausėja), pranokęs planuotus finansinius lūkesčius Rusijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Argentinoje ir Pietų Korėjoje.
Berlyno ir Kanų kino mugėse pasitvirtino prognozės, kad filmus perkantys platintojai pirmiausia domisi komedijomis, nes jas šiandien daug lengviau parduoti. Tačiau žiūrovų juokinimo tradicijos ir režisierių naudojami metodai kiekvienoje pasaulio šalyje kardinaliai skiriasi. Specifinis humoro stilius ar vietinės kultūros niuansai vienus filmus uždaro į siaurus rėmus, o kitiems subtilios anekdotinės situacijos padeda griauti sienas ir įtikina prodiuserius gaminti anglakalbius perdirbinius.
Bet reikia pripažinti lengvai pastebimą tendenciją, kad daugelio komedijų turinys supaprastėjo. Autoriai nori įtikti platesniam žiūrovų ratui, siekia tikslo pigiausiais būdais, aukoja kokybę ir pasitelkia naivius stereotipus.

Lietuvius prajuokina holivudinės formulės
Humoro supratimas Lietuvoje unikalus ir dažnai stebina neprognozuojamais rezultatais. Pas mus “praeina” net tokie filmai, kurie didesnėse rinkose nesugeba nieko nuveikti. Štai 2010 m. rudenį “Viasat” komedijų festivalyje parodyta britų kriminalinė komedija “Pataikyk kulką į mane” juokino Vilniaus publiką iki nukritimo, bet Didžiojoje Britanijoje buvo nurašyta į nuostolius, o JAV liko absoliučiai nepastebėta. Sachos Barono Coheno vulgariai provokuojanti politinė satyra “Diktatorius” pas mus šiemet laikosi lyderių penketuke (jau peršokta 700 tūkst. Lt pajamų kartelė), o JAV pasirodė itin kukliai (vos 59 mln. dolerių ir 24 vieta) ir nesulaukė draugiškos malonės kitose užsienio šalyse (83 mln. dolerių). Nuo fiasko populiarųjį komiką išgelbėjo tik palyginti nedidelis gamybos biudžetas (65 mln. dolerių).
Aišku, gaila, kad lietuviškas humoro skonis brandinamas ir puoselėjamas vien holivudinėmis komedijomis, o kitų tautų komedijas galime patikrinti tik festivaliuose. Taip gimsta visai nelinksmi paradoksai, kad niekam neįdomus ir keistis nesugebantis Adamas Sandleris Lietuvoje nuolat demonstruoja stebuklus ištvirkėlišku humoru, o visą Europą sužavėję ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” publikos simpatijų prizą užtarnavę “Neliečiamieji” tampa viena kopija atsargiai rodomais statistais ir pasitenkinę 20 tūkst. Lt ramiai pradingsta iš lietuviško repertuaro.

Pirmauja regioninės komedijos
Pageidaujate žinoti, kas veiksmingiausiai prajuokina skirtingose pasaulio pusėse gyvenančius žmones? Pakanka peržvelgti kino teatrų lankomumo statistiką, nes komedijos dažniausiai šauna į pirmas penkias topų vietas, tačiau labai retai iškeliauja į gastroles užsienyje.
Štai visų laikų prancūziškame tope pirmaujanti komedija “Sveiki atvykę pas šti” 2008 m. namų teritorijoje sukaupė tiesiog fantastiškas 190 mln. dolerių pajamas, bet specifinį regioninį humorą, vietinės tarmės lingvistinius pokštus, Provanso ir Bretanės kultūrinių skirtumų satyrą geriausiai suprato tik kaimynai belgai, italai ir ispanai.
Būtent Italija prancūzišką idėją, kai vieno regiono pilietis priverčiamas gyventi jam svetimomis sąlygomis, pavertė nacionaliniu hitu “Sveiki atvykę į Pietus”. Tačiau 98 proc. filmo pajamų komedija susikrovė Italijoje (42,7 mln. dolerių), kai prancūzai išdidžiai ignoravo bandymus perdarinėti jų komercinio kino vertybes (124,7 tūkst. dolerių). Kaip ir reikėjo tikėtis, skandalingojo ministro pirmininko Silvio Berlusconi prodiusuota komedija neišvengė politikos konteksto, kuris kitoms tautoms taip ir liko neperkandamas. Užtat prodiuseriai džiūgavo dėl rezultatų ir nepagailėjo investicijų mikliai sugalvotam tęsiniui “Sveiki atvykę į Šiaurę” su tais pačiais aktoriais, kurie šiemet beveik pakartojo pirmosios serijos finansinius pasiekimus (35,7 mln. dolerių), bet šis filmas ir vėl visiškai nesudomino užsienio pirkėjų.
Italų komedijos dažnai pasižymi tik jiems patiems juokingomis karikatūromis, kurios atrodo nuobodžios bet kuriam statistiniam užsieniečiui.

Prancūzai uždarbiauja nuvalkiotomis idėjomis
Pasiteisinusių idėjų pratęsimai byloja apie scenaristų nenorą galvoti ko nors originalaus ir nesibaigiančius bandymus melžti lengvų pinigų pieną, kol karvė dar duoda. Prancūzijos kino pramonė viltingai laukia spalio mėnesį startuosiančios jau ketvirtosios “Asterikso ir Obelikso” serijos. Net 50 mln. eurų kainavusioje fantastinėje komiksų komedijoje įsidarbino etatinis dalyvis Gerard’as Depardieu, pakvietęs į porą partnerę iš daug rimtesnių filmų Catherine Deneuve, kuri taip pat nespjauna į solidžius honorarus. Tikimasi, kad grandiozinis komiškas epas apie imperatoriaus Julijaus Cezario gaudynes lengvai atsipirks, nes prancūzai mieliau išlaidauja saviems filmams.
Pagal šių metų rezultatus prancūziškame tope pirmauja dvi nacionalinės komedijos: aktoriaus Alaino Chabat režisuoti vaikiškam skoniui pritaikyti šeimyniniai nuotykiai “Marsupilamių pėdsakais” ir kvaila situacijų komedija “Melagiai 3″. Į “Gremlinus” panašių ir retomis orchidėjomis mintančių monstriukų paieškos Palombijos džiunglėse su žinomais komikais sukrovė jau 44,6 mln. dolerių lobį, o laiką gaišinantys apsimelavusių nevykėlių vyrukų verslininkai įsigudrino praturtėti 40 mln. dolerių. Prodiuseriai tikriausiai tikisi trečią kartą tiražuojamą lengvai nuspėjamą komediją parduoti azijiečiams ir arabams, nes žydų kilmės prancūzai nešvankiai siaučia Šanchajuje ir rasistiškai pokštauja iš seniai nuvalkiotų Kinijos klišių.

Romantinių komedijų sėkmė Kinijoje
Nieko keista, kad ir kinai pirmenybę teikia vietinėms komedijoms. Tokioms kaip 2012 m. Honkongo tarptautinį kino festivalį atidariusi romantinė komedija “Meilės kablys”, kurioje režisierius Pangas Ho-Cheungas išmintingai derina smagią pramogą, ironišką pasimatymų satyrą ir jautrų žvilgsnį į žmonių santykių komplikacijas.
Prieš dvejus metus tarptautiniuose festivaliuose rodyta pirmoji filmo dalis “Meilės dūmai” užsitarnavo puikią reputaciją, tad linksmas tęsinys apie kasdienius sunkumus išsaugoti meilę ir nepasiduoti stiuardesių pagundoms turėtų sulaukti dar solidesnio dėmesio. 3,6 mln. dolerių Honkonge ir 14,4 mln. dolerių kitose Azijos šalyse surinkusio filmo Europos platintojai prisibijo, nes Azijoje populiarūs veidai suvilios tik pasikausčiusius gerbėjus, garso takelyje skambančių dainų čia niekas negroja, o moderniai nufilmuotų Honkongo ir Pekino nepardavinėsi vien kelionių gerbėjams.
Pas mus dažnai mėgstama sakyti, kad azijietiškas humoras neatitinka lietuviško mentaliteto, tačiau niekas iki šiol dorai nemėgino rodyti turtingomis idėjomis stebinančio regiono linksmų filmų. Platintojų nedomina net saugiu komiškų nesusipratimų stiliumi nufilmuota neįkainojamos meno vertybės vagystė “Dviguba bėda”, kurioje senstelėjusį Jackie Chaną šauniai pavaduoja jo akrobatas sūnus Jaycee.

Skandinavijoje linksmiausiai nusiteikę suomiai
Pastarąjį pusmetį juokauti bando muzikaliai nusiteikę suomiai. Žiemą jie kvatojo romantinėje komedijoje “Meilė ir kitos bėdos” apie viename bute gyvenančius ir tą pačią šokių mokytoją iš Amerikos įsimylinčius rokerį tėtušį ir žvaigždūną sūnelį, o pavasarį masiškai patraukė parodijuoti asmenybės susidvejinimo problemų šeimyninėje komedijoje “Reperis Rikis ir kietoji Vendė”, kuri aplenkė visus šiemet rodytus holivudinius filmus, surinkdama 3,1 mln. dolerių.
Berlyno kino festivalyje debiutavusi suomių režisieriaus Timo Vuorensolos anglakalbė fantastinė parodijų komedija “Geležinis dangus”, kurios 10 proc. biudžeto sudaro internetu paaukoti gerbėjų pinigai, namų orbitoje už parduotus bilietus surinko 2,1 mln. dolerių ir dar 4,4 milijono gavo iš vokiečių. Prodiuseriai laukė masiškesnio ažiotažo, bet daug žadėjęs stilingas ir vizualiai pribloškiantis filmas tiesiog nepateisino įkaitusių lūkesčių. Idiotiškas humoras apie nacių slaptąją bazę tamsiojoje Mėnulio pusėje ir taikią invaziją į Saros Palin valdomą išmaniųjų mobiliųjų telefonų Ameriką tik retkarčiais kėlė šelmiško juoko bangas.

Lietuviškos komedijos viltis
Marijos žemėje juokingiausiai žydi gilias šaknis suleidusios Holivudo studijų komedijos, o mes viltingai laukiame tautinės lietuviškos komedijos. Kol kas linksmojo žanro pavyzdžius galėtume suskaičiuoti vienos rankos pirštais, bet ledus turėtų pralaužti provokuojantį, pramoginį ir juokingą scenarijų parašęs Emilis Vėlyvis. Jis gudriai galvoja ne tik apie Lietuvos žiūrovus, rimtai planuodamas pasirodyti įdomus europiečiams ir amerikiečiams. Veiksmo komedija darbiniu pavadinimu “Londonas–Bankokas. Skrydis atidėtas” anglų vagišius nutupdys itin svetingoje užsieniečiams Lietuvoje. Paskui juos atlėks ir mūsų kaimo tradicijų atrakcione įsisuks turtų netekęs gangsteris Vinnie Jonesas. Jau antrus metus kruopščiai brandinamas karavanas į filmavimus pajudės liepos 23 d.

Kovo mėnesį kino teatruose pasirodęs fantastinis epas „Džonas Karteris“ tapo vienu nuostolingiausių filmų per pastaruosius dvidešimt metų. Nepaisant to, kad kinuose šis filmas surinko apie 280 mln. JAV dolerių, jį prodiusavusi „Walt Disney“ kino studija paskelbė apie didžiulius nuostolius, siekiančius beveik 200 mln. dolerių. Dėl to turėjo atsistatydinti „Walt Disney Studios“ vadovas Richas Rossas.
Filmas pasakoja apie JAV pilietinio karo veterano Džono Karterio nuotykius Marse, kuriuos dar 1917-aisiais aprašė žymusis „Tarzano“ ir „Konano Barbaro“ autorius E.R.Burroughsas. Tiesa, Lietuvoje šis filmas ypatingos nesėkmės nepatyrė – jį pamatė apie 25 tūkst. žiūrovų, kurie sunešė beveik 395 tūkst. Lt.
Vis dėlto „Džonas Karteris“, ko gero, taps nuostolingų filmų rekordininku ir užims 1995-aisiais sukurto nuotykių filmo „Galvažudžių sala“ sostą. Pastarasis kūrinys patyrė apie 147,2 mln. dolerių nuostolį ir sužlugdė jį prodiusavusią studiją „Carolco Pictures“, kuri po premjeros bakrutavo.
Panašias pinigų sumas prarado ir keli naujesni filmai. Tarkim, antroje nuostolingiausių filmų sąrašo vietoje puikuojasi Lietuvoje net nerodytas 2004-ųjų vesternas apie Teksaso ir Meksikos karinį konfliktą „The Alamo“, kuris studijai pridarė beveik 147 mln. dolerių nuostolių. O štai apie lobių ieškotojų nuotykius pasakojanti 2005-ųjų „Sachara“ „nukraujavo“ 145 mln. dolerių – Lietuvoje šis filmas taip pat rodytas ir iš 13,5 tūkst. žiūrovų surinko apie 142 tūkst. Lt.

Antrąjį vasaros mėnesį krepšinio aistras malšins neeiliniai Holivudo studijų filmai, kuriuos drąsiai galime vadinti laukiamiausiais komercinio kino reginiais.

 

Dėl sporto renginių olimpinei liepai planuojamos tik aštuonios kino filmų premjeros. Be to, niekam nesinori rizikuoti ir pulti po ketvirtojo “Ledynmečio” ledkalniu. Šio prognozuojamo 2012 m. lyderio ir būsimo čempiono dominavimui intriguojančią alternatyvą pasiūlys tik komiksų milžinų Žmogaus-voro ir Žmogaus-šikšnosparnio mūšis.

 

Daugiau meilės komiksams

Lietuviškai realybei sėkmingas “Keršytojų” skrydis virš 400 tūkst. Lt vėl skatina pagalvoti, ką mums reiškia amerikietiški komiksai. Tas pats “Keršytojų” ansamblis pasaulyje surinko 1,42 mlrd. JAV dolerių (daugiau nei trečdalį sunešė amerikiečiai) ir visų laikų lentelėse saugiai įsitaisė trečioje vietoje po “Įsikūnijimo” ir “Titaniko”. Solidžių lietuviškų pajamų vos pakako užsikabinti ant 200-uko uodegos, nors tiek daug litų neįstengė pakelti nė vienas komiksų superherojus.

Amerika jau ruošiasi naujai revoliucijai ir gegužės rekordų šturmui. Interneto erdvėje ir socialiniuose tinkluose Lietuvos kinomanai neslepia pageidavimų pamatyti “Nepaprastą Žmogų-vorą” ir “Tamsos riterio sugrįžimą”, kurių reklama išsiskiria originalumu ir pribloškia užmojais. Galbūt jau atėjo metas atsikratyti žodžio “komiksas” baimės ir pasimėgauti nerealiais įspūdžiais. Labai gaila, jog Lietuva pernelyg maža, kad kino pramonė pajėgtų išlaikyti bent vieną IMAX kino salę, nes būtent maksimalaus dydžio ekranuose atsiskleis šių superfilmų grožis ir galia.

 

Šiuolaikinio Betmeno eros pabaiga

Kadaise Betmenas mėgavosi populiarumu ir pripildydavo šiandien jau uždarytų kino teatrų sales. Gudrus režisieriaus Christopherio Nolano bandymas sužmoginti komiksų didvyrį Lietuvoje startavo katastrofiškai prastai, nepaisant tarptautinių pagyrų ir šlovės (“Betmenas: pradžia” sudomino vos 7,8 tūkst. žiūrovų).

Nepamirštamas aktoriaus Heatho Ledgerio benefisas pašėlusio Džokerio kailyje “Tamsos riterį” trūktelėjo net iki 29,8 tūkst. parduotų bilietų. Nenuostabu, kad fantastinis veiksmo trileris “Tamsos riterio sugrįžimas” užsitarnavo laukiamiausio 2012 m. filmo reputaciją. Lūkesčių kartelė iškelta į neįmanomą aukštį, bet genialusis Ch.Nolanas jau įrodė, ką gali.

Ch.Nolanas skolinasi iš komiksų puslapių tik herojus ir neesmines detales, o jų likimus rašo savarankiškai, nesilaikydamas nustatytų taisyklių ar autorių reikalavimų. Todėl visi jo filmai apsiginkluoja nenuspėjamumu ir skatina diskutuoti. Tik “Tamsos riterio sugrįžimo” finale išaiškės, ar morališkai ir fiziškai sužlugdytam Betmenui užteks jėgų išsigelbėti iš brutalaus teroristo Beino spąstų.

Bet svarbiausias filmo pranašumas – ambicingi režisieriaus užmojai, žadantys didingą spektaklį. Jis vengė naudoti vizualiuosius efektus kiekviename kadre, ragino aktorius nebijoti sudėtingiausių kaskadinių triukų ir pats pasirinko kur kas sunkesnį kelią, kategoriškai atmesdamas studijos “Warner Bros.” siūlymus filmuoti 3D technologijomis. Kai veiksmo scenai prireikė minios, režisierius nutarė neapgaudinėti žiūrovų ir pakviesti 11 tūkst. statistų.

Ch.Nolanas sėmėsi įkvėpimo ir iš nebyliųjų filmų, siekė išbandyti legendinio Fritzo Lango (“Metropolis”) filmavimo stilių ir svarbiausią dėmesį sutelkė į autentiškumą, kad žiūrovai nedrįstų abejoti, jog viskas atlikta iš tikrųjų, o ne sugeneruota kompiuteriais. “Tamsos riterio sugrįžimas” bus panašus jau ne į komiksinius pasiskraidymus, o į revoliucinį epą ir karinį trilerį.

 

Naujas voras, senas priešininkas driežas

Samo Raimi “Žmogui-vorui 3″ priklauso lietuviškas filmų pagal komiksus lankomumo rekordas (36,7 tūkst. žiūrovų) ir geriausias žinomumas. Ištikimiausių gerbėjų bendruomenė nepatikliai įvertino prieštaringą Holivudo studijos “Sony” sumanymą iš naujo perkrauti Žmogaus-voro mitologiją ir patobulėjusiais įrankiais papasakoti tą pačią istoriją, kurią dar prisimena kone visi komercinio repertuaro lankytojai. Kas gi pageidaus pirkti bilietą į 2002–2007 m. matytas tobulo gėrio kovas su niekšingu blogiu? Fantastinio veiksmo trilerio “Nepaprastas Žmogus-voras” sumanytojams teko verstis kūlversčio, kad maloniai stebindami prisiviliotų jaunesnių žiūrovų.

Didžiausias filmo netikėtumas – režisierius Marcas Webbas labiau pabrėžia romantišką siužetą ir daug laiko skiria meilės istorijai plėtoti. Tai reiškia, kad “Žmogaus-voro” prodiuseriai tikisi “Saulėlydžio” auditorijos paramos ir nelaukia vyresnių žiūrovų dėmesio. Finansiškai sėkmingą trilogiją režisavęs S.Raimi niekuomet nebandė į Žmogaus-voro nuotykių tinklą vilioti merginas, kurių akims sąmoningai parinktas karštas ir žavus aktorius Andrew Garfieldas. Jau paskelbti filmo rėmus sulaužę tikri jausmai partnerei Emmai Stone taip pat primena Roberto Pattissono ir Kristen Stewart porą.

“Nepaprasto Žmogaus-voro” atgimime nesunku įžvelgti Ch.Nolano filmo “Betmenas: pradžia” šešėlį, nes dvigubos asmenybės krizės kamuojamą Peterį Parkerį stengiamasi įtikinamiau paversti realiu žmogumi, kuriam net voratinklio siūlus reikia pasigaminti ir užtaisyti pačiam. Tačiau specialiaisiais efektais ir naujoviška 3D kamerų sistema nufilmuoti nuotykiai vis tiek lieka priklausomi nuo komiksų ir laikosi prisirišę prie Žmogaus-voro legendos. Daugiau reikalaujantiems žiūrovams to bus per mažai, nes esminė filmo ašis kardinaliai nepasikeis ir reklamose linksniuojamas “nepapasakotos istorijos” pažadas neišsipildys. Pačioje pradžioje žinosime, kad Peteris Parkeris įveiks negandas ir išgelbės Niujorką nuo žaliojo monstro teroro.

 

Vėl su Skratu, bet jau be Bako

Lietuviški kino vartojimo papročiai nesikeičia ir neblėstanti mūsų meilė animaciniams nuotykiams neleidžia abejoti šeimyninio filmo “Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas” garantuota sėkme. Net neverta gilintis į siužeto turinį, nes pirmoji žiūrovų banga šluos bilietus aklo pasimatymo principu, pasitikėdama anksčiau matytų serijų prisiminimais. Trys režisieriai vaizdingai, ironiškai ir pamokomai dėstys šeimos vertybes, kai puikiai pažįstami ledynmečio eros bičiuliai rūpinsis saviškiais, ieškos meilės giminei pratęsti ir stengsis apsaugoti vaikus nuo piratiškų pavojų.

Belieka vienintelė įdomesnė intriga: ar ketvirtajam “Ledynmečiui” pavyks nuplaukti iki trečiojo aukštumų ir bent kiek pagerinti įspūdingus finansinius rezultatus. Patekti į 3 mln. Lt lygą ir pasivyti “Tado Blindos” užfiksuotus rekordus bus įmanoma su sąlyga, kad ažiotažinio filmo žiūrovai sugrįš po du tris kartus, rekomenduos jį artimiesiems, draugams ir kolegoms. Galutinį rezultatą ryškiai paveiks lietuviškas įgarsinimas ir mūsų aktorių atlikti namų darbai.

Keista žinoti, kad naujausiame tęsinyje nematysime padūkusio vienaakio žebenkšties Bako, neabejotinai įsimintiniausio ir ryškiausio “Ledynmečio 3″ personažo. Jį nepriekaištingai įgarsinęs ir linksmomis improvizacijomis patobulinęs Vytautas Šapranauskas pavertė vaikams skirtą filmuką asmeniniu Šapro šou, kurį gausiai lankė smagių komedijų ištroškę vyresni žiūrovai. Britų komiko Simono Peggo pastangos neįtikino prodiuserių ir scenarijaus autorių, kad lietuviškam skoniui svarbus Bakas nusipelno vietos ant ledkalnio, skrodžiančio jūrų bangas žemyno link.

Iš tiesų norėtųsi, kad dubliažo režisieriui Andriui Rožickui pavyktų įžiebti naują žvaigždę tarp “Ledynmečio” vojažą papildžiusių nematytų begėdžių personažų. Būtų nerealu susipažinti su pirataujančiu godžiuoju orangutanu, turinčiu lietuvišką charakterį.

 

Tie patys uždegantys šokiai

O štai pasirinkus filmą “Šokis hiphopo ritmu. Revoliucija” jokių naujovių laukti neverta. Išmintingi prodiuseriai pavadinime neskaičiuoja pratęsimų kiekio ir vengia žiūrovams priminti, kad šie ketvirtą sykį pirks bilietą į tą patį šou. Identiškai skystas siužetas, vienodi personažai, tradiciniai jausmų testai, nutiražuoti pavojai ir maištingas iššūkis. Šio filmo turinys neturi prasmės ir scenarijaus autoriai nesivargina perrašinėti anksčiau sugalvoto motyvo.

Tiesmukiškus įvykius retušuos neįmanomi šokiai, kūnų plastika, akrobatika, romantiška aistra, uždegantis muzikos ritmas, nepriekaištingai profesionali choreografija ir pagal paskirtį išnaudojami 3D efektai. Neverta kabinėtis prie neprofesionalių aktorių statiškos vaidybos, nes jie buvo atrinkti tik dėl talento šokti ir gebėjimo išpildyti sudėtingas choreografų užduotis.

 

R.Pattisonas prieš R.Pattisoną

Birželio mėnesiui žadėta Davido Cronenbergo vairuojama ekskursija baltuoju limuzinu neįvyko, o platintojai kažkodėl įtikėjo, kad bus smagiau konkuruoti dėl tos pačios auditorijos dviem R.Pattissono vaidmenimis. Atrodo, kad iš “Kosmopolio” ir “Mielo draugo” dvikovos nieko gero nebus. Abu filmai žadėjo atskleisti brandesnį “Saulėlydžio” vampyro talentą, tačiau nedavė aktoriui normaliai atsiskleisti ir įkalino butaforijose. Išgarsintos premjeros Kanuose ir Berlyne tik dar stipriau pablogino padėtį, nes prasti festivaliniai atsiliepimai nepadės siekti trokštamų rezultatų.

Mikliai užgesusius filmus suvienodina nuobodumas, tad Lietuvoje neverta tikėtis gerų atsiliepimų, rekomendacijų ar pageidavimų pamatyti antrą kartą. “Kosmopolio” ir “Mielo draugo” laukia panaši lemtis – dvi savaitės repertuare ir tylus pasitraukimas į seansams nepatogiausią laiką.

 

Tvarkaraštis

Liepos 4 d.

“Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas”

Liepos 6 d.

“Tyla sniege”

 

Liepos 13 d.

“Nepaprastas Žmogus-voras”

“Mielas draugas”

 

Liepos 20 d.

“Kosmopolis”

“MS1: kalėjimo griūtis”

“Red Lights”

 

Liepos 27 d.

“Tamsos riterio sugrįžimas”

“Šokis hiphopo ritmu. Revoliucija”