George‘o Orwello kūrinyje „1984“ vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi.

Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G.Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Ramybės drumstėjos

Robertas Kaganas žurnale „Foreign Affairs“ (š.m. vasaris) vadina Kiniją ir Rusiją revizionistinėmis, nes jos sukilo prieš JAV palaikomą tarptautinę tvarką.

Dešimtmečiais stipri pozicija pasaulyje, kurią užėmė JAV ir jų sąjungininkai, nesulaukė rimtų iššūkių. Kol JAV buvo laikomos patikimomis sąjungininkėmis, Kinijos ir Rusijos lyderiai bijojo, kad agresyvūs žingsniai smogs bumerangu ir išklibins jų režimus – gal net negrįžtamai. Todėl kai kurie istorikai ir politologai teigė, kad vienpoliam pasauliui, kuriame dominuoja JAV, būdingas prigimtinis stabilumas. Kai nepatenkintos regioninės galybės, Kinija ir Rusija, bandydavo išjudinti status quo, sunerimę jų kaimynai kreipdavosi į tolimą Ameriką, kad ši sulaikytų grėsmingas ambicijas. Ir tai darė poveikį. Kai JAV įsikišdavo, Rusija ir Kinija dažniausiai pasitraukdavo – jeigu iš viso pajudėdavo dėl JAV prevencinių veiksmų.

Dėl šių kliūčių abi valstybės, siekiančios ardyti pasaulio tvarką, pagal galimybes stengdavosi silpninti JAV įtaką iš vidaus, arba bent jau vylėsi tai padaryti. Tam bandyta atskirti JAV nuo sąjungininkų skleidžiant abejones dėl JAV pasiryžimo juos ginti – taip norėta, kad galimi JAV partneriai, sąjungininkai atsisakytų palaikyti esamą pasaulio tvarką ir siektų susitarimų su tais, kurie tvarką griauna.

Todėl šiuolaikinė sistema priklauso ne vien nuo Amerikos galios, bet ir nuo demokratinio pasaulio vienybės ir darnos. JAV turėjo atlikti vien šios tvarkos esminio garanto vaidmenį, ypač strateginiu ir kariniu atžvilgiu, tačiau šios tvarkos ekonominė ir politinė šerdis, demokratinės Europos ir Azijos šalys, taip pat turėjo išlikti santykinai sveikos ir pasitikinčios savimi.

Pastaraisiais metais išklibintos abi atramos – tiek JAV, tiek visas kitas demokratinis pasaulis. Demokratinė tvarka skilinėjo ir silpnėjo savo šerdyje. Sunkios ekonominės sąlygos, nacionalizmo ir netgi gentiškumo atgimimas, silpna ir nepasitikinti politinė valdžia, nejautrios politinės partijos, naujoji komunikacijos era, kuri, užuot silpninusi nacionalizmą, kartu su juo sukėlė nepasitikėjimą ne vien demokratija, tačiau visu liberaliu Apšvietos projektu. Šis projektas individo teisių ir vieningos žmonijos principus iškėlė virš etninių, rasinių, religinių, nacionalinių ir gentinių principų. Buvo bandoma skatinti didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, kuri peržengė sienas. Siekta sukurti skirtumus gludinančias, švelninančias, bendradarbiavimą skatinančias tarptautines institucijas. Visa tai praeityje – pastarąjį dešimtmetį stiprėjo nacionalizmas ir gentiškumas, nepasitikėjimas svetimaisiais, taip pat vyriausybėmis, visa kapitalistine sistema bei demokratija. Taigi įvyko kažkas priešinga anksčiau skelbtai „istorijos pabaigai“. Mes matome sugrįžtančią istoriją – ji reiškiasi tamsiąja savo puse: geidžiama stipraus lyderio, kuris vadovautų sumaišties laikais.

Amerikos pasitraukimas

Kadenciją baigusio JAV prezidento Baracko Obamos požiūris į Amerikos pasaulinį vaidmenį buvo dviprasmiškas, tačiau jo esminė strategija iš esmės reiškė pasitraukimą. Savo veiksmais ir pareiškimais jis kritikavo ankstesnę Amerikos strategiją ir skatino visuomenės nuotaikas, pritariančias mažiau aktyviam JAV vaidmeniui ir siauriau apibrėžtam Amerikos interesui. B.Obamos administracija reagavo į George‘o W.Busho administracijos klaidas Irake ir Afganistane ne atkurdama JAV galią ir įtaką, tačiau ją mažindama. Nors B.Obama žadėjo iš naujo subalansuoti JAV užsienio politiką Azijoje ir Ramiajame vandenyne, praktiškai tai reiškė globalių įsipareigojimų mažinimą ir susitaikymą su galybėmis, kurios maištavo prieš JAV. Susitaikymą sąjungininkų sąskaita.

Per daug ankstyvas Amerikos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija smogė pirmą smūgį JAV kaip patikimo sąjungininko reputacijai. Kadangi „perkrova“ prasidėjo netrukus po Rusijos intervencijos į Gruziją, tai atrodė kaip atlygis Maskvai už agresiją. „Perkrova“ vyko JAV sąjungininkų Centrinėje Europoje sąskaita: karinio bendradarbiavimo su Lenkija ir Čekijos Respublika programos buvo apkarpytos, kad būtų nuramintas Kremlius. O Rusijos politika Vakarų atžvilgiu, nekalbant apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį su savais žmonėmis, darėsi vis agresyvesnė. Užuot paskatinusi Rusiją geriau elgtis, „perkrova“ padrąsino V.Putiną spausti dar labiau.

Pasak R.Kagano, tarp liberalios demokratijos šalių paplitęs mitas, kad revizionistinės valstybės gali būti nuramintos darant joms nuolaidų. Pagal tokią logiką, Amerikos pasitraukimas turėtų sumažinti įtampą ir varžybas. Deja, praktika rodo, kad yra priešingai. Kuo saugiau jaučiasi revizionistinė valstybė, tuo daugiau ambicijų ji turi. Tokia valstybė siekia pakeisti sistemą savo naudai, nes atrodo, kad pasipriešinimas jos veikimui silpnėja. Rusija ir Kinija per pastaruosius du šimtmečius nebuvo labiau apsaugotos nuo išorės antpuolio nei dabar. Tačiau abi nepatenkintos ir darosi vis agresyvesnės siekdamos pranašumų, nes Jungtinės Valstijos daugiau nebesipriešina, kaip tai darė anksčiau.

Pastaruoju metu Rusija panaudojo ginklą, kurio kinai neturi arba nusprendė jo nenaudoti. Tai galimybė tiesiogiai kištis į Vakarų rinkimus, tiek siekiant paveikti jų rezultatus, tiek siekiant diskredituoti demokratiją. Rusija remia dešiniąsias populistines Europos partijas, pavyzdžiui, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, remia Rusijai tinkamus kandidatus ir smukdo jų oponentus, skleidžia pramanytas žinias, kad paveiktų rinkėjus, kaip tai buvo per Italijos referendumą, įsilaužia į politinių organizacijų ir privačių asmenų kompiuterius. 2016-aisiais Rusija panaudojo šį ginklą, kad paveiktų JAV prezidento rinkimus.

Skaldyk ir atgrasink

Z.Brzezinskis pernai Osle skaitytame pranešime atkreipė dėmesį į Rusijos ir Kinijos prieštaravimus. Pasak jo, ilgalaikė Kinijos įtakos stiprinimo programa gali apimti Pekino planą laipsniškai infiltruoti didžiulius Sibiro plotus. Per Rusijos ir Kinijos sieną nuolatos plūsta darbo jėga iš Kinijos, ir nesimato rimtų Rusijos vyriausybės pastangų vystyti tas teritorijas – atgaivinti senas gyvenvietes ir statyti naujas.

Rusijos Amūro srityje gyvena 830 tūkst. žmonių. O visame Rusijos Tolimųjų Rytų regione yra 6 mln. gyventojų. Kitoje Amūro pusėje esančioje Kinijos provincijoje gyvena 40 mln. žmonių. Toks kontrastas gali išprovokuoti geopolitinę įtampą tarp Kinijos ir Rusijos. Tuščių Sibiro plotų užkariavimas gali tapti ilgalaikiu Kinijos tikslu.

Kinija skverbiasi į Centrinę Aziją, kad paklotų kelius tiesioginiam prekybiniam susisiekimui su Europa. Tai atvedė prie Rusijos ekonominės įtakos susilpnėjimo. Kinijos programa „Viena juosta – vienas kelias“ kelia Maskvai nerimą, todėl ji linkusi stabdyti Kinijos skverbimąsi Europos link, tačiau mažai ką gali padaryti.

Jungtinėms Valstijoms būtina aiškiai patvirtinti pasirengimą ginti Vakarų ir Centrinę Europą. Jos turi būti pasirengusios reaguoti karinėmis priemonėmis, nors pasaulio bendrija abejoja, kad Amerika, jeigu prireiks, imsis ryžtingų veiksmų. Todėl reaguoti reikėtų netgi tam, kad būtų išsklaidytos panašios abejonės. Svarbu, kad JAV nedviprasmiškai praneštų Kremliui, jog Amerika Europoje neliks pasyvi stebėtoja.

JAV nesirengia imtis rimtų politinių ar karinių veiksmų, kad izoliuotų Rusiją, tačiau Kremlius turi suprasti, kad jeigu bus pasikėsinta į Latvijos ar Estijos nepriklausomybę, Rusijos uostai Baltijos ir Juodojoje jūroje bus blokuoti. Gyvybiškai svarbių Sankt Peterburgo ir Novorosijsko uostų blokada sutrikdys maždaug du trečdalius Rusijos jūrų prekybos.

Ryžtinga JAV reakcija ne vien smarkiai apribos Rusijos tarptautinės prekybos galimybę, bet ir duos pakankamai laiko, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai Europoje įvestų į Centrinę ir Rytų Europą kuo daugiau kariuomenės. Jei Kinija liktų neutrali, Rusijai tektų rinktis tarp pražūtingos kapituliacijos ir kariuomenės atitraukimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Tokijo universiteto docentė, sociologė Tomoko Ako savo gyvenimą paskyrė Kinijos studijoms. Ir kuo labiau šią šalį pažįsta, tuo, sako, sudėtingiau daryti kategoriškas išvadas. Kas vieniems kinams būtina, kitiems gali būti pražūtinga.

Rima JANUŽYTĖ

Tomoko Ako Kinijoje balansuoja tarp laukia­­­­mos viešnios ir nepageidaujamo asmens. Vieniems kinams ji miela draugė, kitiems – viltis pakeisti socialinę nelygybę, tretiems – įtarti­na užsienietė, renkanti nežinia kokius duomenis ir šniukštinėjanti ten, kur prašalaičiams nevalia.

Su Kinija docentę sieja ir asmeniniai ryšiai, ir mokslinis susidomėjimas. Jos tyrimų laukas labai platus: nuo socialiai pažeidžiamų žmonių padėties, užsikrėtusiųjų ŽIV, ypač tų, kurie buvo ap­krėsti kraujo perpylimo metu. Ji sako ypač besidominti atskiru reiškiniu – naująja imigrantų kar­­ta. O pastaruoju metu dalyvauja pilietinės vi­suo­menės bei socialinės medijos tyrimų projektuose ir džiaugiasi, kad tai suteikė progą ne tik pažinti paprastus Kinijos gyventojus, bet ir pasikalbėti su intelektualais, žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais.

– Jūs Japonijos mokslininkė, kurios studijų objektas – Kinija. Skamba gana neįprastai. Kodėl pasirinkote šią šalį?

– Pačioje pradžioje, baigdama bakalauro studijas, žinojau tik tiek, kad magistrui noriu kažko, kas išeina už Japonijos ribų. Visuomet labai mė­gau bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, tad iš pradžių net norėjau studijuoti kokią nors užsienio kalbą – ne anglų, ne japonų. Pradėjau rinktis tarp Azijos kalbų. Esu sociologė, mano darbe yra labai daug praktikos ir tą praktiką norėjau atlikti, pavyzdžiui, Vietname. Bet dėstytojas mane pa­ragino imtis Kinijos. Pasakė paprastai: taip lengviau susirasi darbą po studijų. Taigi galiausiai taip ir apsisprendžiau. Paskui pradėjau suprasti, kiek japonai ir kinai turi panašumų. Ir skirtumų.

– Kas vienija ir skiria kinų ir japonų tautas?

–  Visų pirma mes labai panašūs išoriškai. Pa­na­šios mūsų kalbos. Mus vienija kad ir ta pati valgymo lazdelėmis kultūra. Keliaudama po Kiniją ir ben­draudama su vietiniais, valdžios at­stovams daž­niausiai net nesukeliu įtarimo, kad esu užsienietė.

Bet jau tada, kai pirmaisiais studijų metais po­rai savaičių nuvykau į Kiniją – Pekiną, Šanchajų, pradėjau suprasti, kad išoriškai būdami panašūs japonai ir kinai mąsto, elgiasi labai skirtingai. Vi­siškai kitokia ir visuomenės struktūra. Taigi man darėsi vis smalsiau. Kodėl? Kodėl, būdami azi­jiečiai, priklausantys tai pačiai technologijų kul­­­­tūrai, turime tiek skirtumų? Taip pamažu pa­ni­rau į gilesnes studijas.

– Ar Kinijos visuomenės struktūra, kinų mąstymas, mentalitetas, jūsų vertinimu, turi kokių nors privalumų, palyginti su Japonija ir japonais? Kokie yra abiejų šalių pliusai ir minusai žvelgiant sociologės akimis?

–  Pirmiausia skiriasi šalių dydis. Dėl to, kad Ki­nija daug didesnė nei Japonija, joje yra daugybė tautinių mažumų. Be to, šioje didžiulėje visuome­­nėje yra ir didžiulė nelygybė.

Japonija labai homogeniška kultūriniu ir so­cia­liniu požiūriu. Žinoma, Japonijoje irgi eg­zis­tuo­ja atotrūkis, ir jis didėja. Tačiau jis vis tiek ne­paprastai mažas, palyginti su Kinija. Pa­vyz­džiui, žmo­nės, gyvenantys Okinavoje, uždirba ma­­žiau nei Tokijo gyventojai, bet tas skirtumas – keli pro­­centai. Kinijoje skirtinguose regionuose žmonių atlyginimai skiriasi šešis septynis kartus! Ir tai – tik skirtumų vidurkis.

Kinijoje turiu vieną labai gerą turtingą draugą ir vieną – labai neturtingą, gyvenantį provincijoje. Jų atlyginimai skiriasi daugiau nei 20 kartų. Tai neįtikėtina.

Pagal socialinės apsaugos sistemą – per paskaitas tai sakiau ir Lietuvos studentams – Kinija nėra viena šalis. Joje egzistuoja daugybė sistemų. Kinija tik atrodo kaip valstybė – viena uniforma, vienas pavadinimas. Iš tiesų Kinijos žmonės gy­ve­na skirtinguose pasauliuose: vienus galima pa­lyginti su skurdžiais Afrikos regionais, o kitus – su turtingiausiais Europos kraštais. Šie pasauliai egzistuoja vieni šalia kitų, bet tik tiek.

– Skaitėte paskaitą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams. Ar Lietuvos jaunimui suprantama dabartinė Kinijos situacija?

–  Mane nustebino studentų klausimai – jie buvo labai taiklūs. Ir pradedu suprasti kodėl. Lietuva pati išgyveno okupaciją, po jos – virtinę reformų. Ma­nau, mintyse dauguma studentų kažkuria prasme lygina Lietuvos istoriją su tuo, kaip šiandien gyvena Kinija. Ir šiuo požiūriu iš tikrųjų yra nemažai bendro.

Per paskaitas kalbėjau apie Kinijos intelektualus, žmogaus teisių gynėjus, teisininkus, žurnalistus – visi jie patiria spaudimą. Pabrėžiau pilietinės visuomenės svarbą, siekiant patobulinti vi­suo­menę. Ir man susidarė įspūdis, kad Lietuvos jaunimas puikiai mane suprato.

– Lietuvoje labai aktuali emigracijos problema. Ko gero, Kinijoje, kur tiek daug skurdo ir nelygybės, žmonės taip pat ieško naujų galimybių ir galbūt tampa imigrantais savo pačių šalyje?

–  Kadangi skirtumai Kinijoje didžiuliai, daugybė jaunų žmonių migruoja. Ir tikrai tampa imigrantais savo pačių šalyje. Žinoma, jų taip niekas nevadina, nes juk Kinija – viena valstybė… Žmogus, gyvenantis Sičuano provincijoje, gali išvykti į Šanchajų ir ten susirasti darbą, bet jis neturės… pilietybės. Tokiems atvykėliams neleidžiama naudotis net viešąja biblioteka. Jų vaikams neleidžiama laikyti stojamojo egzamino į valstybinę Šanchajaus mokyklą, tad „imigrantų“ vaikai iš didmiesčių dažniausiai vyksta atgal į gimtuosius kaimus.

Neteisybės labai daug, ypač etninių kinų, gy­venančių provincijoje, atžvilgiu. Jiems neleidžiama džiaugtis „socialine gerove“, prieinama ki­tiems visuomenės nariams.

– Savo moksliniuose straipsniuose apie Kiniją jūs dažnai vartojate „naujosios kartos imigrantų“ terminą. Kuo skiriasi senosios ir naujosios kartos imigrantai?

–  Senosios kartos imigrantai iš kaimo vyksta į miestus turėdami tikslą uždirbti pinigų savo vaikams ir tėvams. Ne sau. O štai naujosios kartos imi­grantai į miestus atvyksta dėl savęs. Jie nori patirti, ką reiškia modernus gyvenimo būdas. Jie jau nebemoka gyventi kaimiškose vietovėse, ne­bemoka dirbti žemės. Dauguma jų sutartinai svajoja studijuoti geruose universitetuose. Deja, dau­geliui tai nepavyksta. Ir tada jie pradeda dirbti, dažniausiai gamyklose, bet atgal vykti nenori. Toks elgesys labai skiriasi nuo jų vyresnių tėvų. Uždirbtus pinigus jie išleidžia drabužiams, mobiliesiems telefonams. Jie nori džiaugtis gyvenimu.

Tačiau šie jauni žmonės, nors ir gali gyventi miestuose tiek, kiek jiems patinka, čia neturi jo­kių socialinių garantijų. Jeigu suserga arba susilaukia vaikų, jie susiduria su daugybe sunkumų ir tikrai pajunta valstybės jų atžvilgiu vykdomą dis­kriminaciją.

Vietos valdžia šią problemą supranta ir nori keisti tokią sistemą, suteikiant formalią, o ne laikiną pilietybę didesniam skaičiui žmonių. Bet tai sudėtinga, nes tokių žmonių įtraukimas į valstybinę socialinę sistemą vietos valdžiai labai daug kainuotų.

– Ar visuomenė turi galimybę pati inicijuoti kokius nors pokyčius? Juk tokių beteisių gyventojų didžiuosiuose Kinijos miestuose yra vis daugiau?

–  Pokyčiai iš tiesų vyksta, ypač kai kuriose eksperimentinėse vietovėse. Be to, ir centrinė valdžia jaučia stiprėjantį vis didesnės visuomenės dalies nepasitenkinimą esama situacija. Kai kuriose vietovėse pradedami įgyvendinti eksperimentiniai „namų ūkių registracijos“ sistemos pokyčiai. (Ki­nijoje ši formaliai pilietybės suteikimo, o realiai – gyventojų judėjimo kontrolės sistema, egzistuojanti nuo 1958 m., vadinama hukou. Ją dėl diskriminacinio pobūdžio kritikuoja tokios organizacijos, kaip Jungtinės Tautos – R.J.)

Valdžia pradeda bendradarbiauti su privačiomis ir valstybės valdomomis įmonėmis. Jos moka dalį darbuotojų medicininio draudimo, subsidijų jų vaikams išlaidų. Bet jeigu ekonomika sušlubuoja, šios įmonės nebegali mokėti minėtų mokesčių, tad tiesiog užsidaro.

Dabar Kinijos ekonomika kaip tik smunka. Šį rug­sėjį lankydamasi Kinijoje savo akimis mačiau, kad daugybė šalies gamyklų persikelia svetur. Daugiausia – į Pietryčių Azijos šalis. Val­džia tai mato ir supranta, kad kažką reikia daryti.

– Kaip šis dabar stebimas ekonomikos lėtėjimas apskritai veikia Kinijos visuomenę, pradedant viduriniu sluoksniu, baigiant skurdžiausiais gyventojais?

–  Didžiausia vidurinio gyventojų sluoksnio problema – paskolos, už kurias jie nusipirko nekilnojamojo turto. Mokėti bankui kiekvieną mėnesį daž­nam tampa pernelyg sudėtinga. Žinoma, skiriasi turtingesnių ir mažiau turtingų vidurinio sluoksnio kinų padėtis ir problemos. Antai tarp mano draugų kinų yra keletas tokių, kurie ryžosi parduoti butą. Vieni pardavė tą vienintelį, kiti – vieną iš kelių turėtų. Nemaža dalis turtingesnių kinų pastaruoju metu turėjo po kelis butus – du ar tris, kuriuos nuomodavo. Bet dabar pasilieka tik vieną, nes kitų nebeišgali išlaikyti.

Vis dėlto jiems ekonomikos lėtėjimas nėra toks skausmingas. Sutikite: jei turėjai tris butus, o dabar – tik vieną, vis tiek gali normaliai gyventi, tiesa?

Žinoma, kai kuriems jų kelia nerimą įmonių, ku­riose jie dirba, ateitis. Mat, kaip sakiau, dalis bendrovių išsikelia iš Kinijos.

Neturtingiesiems kinams – kitos problemos. Ne­­mažai vadinamųjų imigrantų netenka darbo. Specialistai ir geri darbuotojai nesunkiai susiranda kitą darbą, nes jų nori daugybė įmonių. Jiems viskas bus gerai. Nekvalifikuotų darbininkų padėtis kur kas keblesnė – tik dalis jų randa kitą darbą. Kiti priversti grįžti į savo gimtąjį kaimą.

Beje, labai įdomi situacija: kadangi pagal ma­no jau minėtą namų ūkių registracijos sistemą jie yra kaimo, o ne miesto gyventojai, grįžę namo į kaimą jie gauna kažkiek žemės, o tai gali padėti iš­gyventi. Tiesa, tos žemės parduoti jie negali, nes ji priklauso kaimo komitetams. Nebent gautų tokio komiteto pritarimą.

– Ar kas nors tokį pritarimą yra gavę?

–  Kartais kaimo komitetas su kokiu nors nekilnojamojo turto plėtotoju pradeda įgyvendinti nau­ją projektą, ir gyventojams, kurie, pavyzdžiui, iš tiesų jau seniai gyvena miestuose arba kuriems reikia pinigų norint emigruoti, leidžiama parduoti savo gimtojo kaimo žemės dalį.

Tačiau čia yra paradoksas. Kai turi kokio nors turto mieste, o pagal namų ūkių registracijos sistemą esi miesto gyventojas, savo turtą pardavęs gau­ni visus pinigus – 100 proc. Tačiau būdamas kai­mo gyventojas (net jei kaimietis esi tik formaliai) pardavęs kaimo žemę pelnu turi dalytis su kaimo komitetu. Ir tai visiškai teisėta. Kokią dalį atiduosi komitetui – derybų klausimas, bet daugeliu atveju gyventojui tenka tik maža dalis šios sumos.

Taigi situacija dvejopa: viena vertus, žemė, ku­rią tu gauni kaime, gali tave išmaitinti. Tai sa­vo­tiška išgyvenimo garantija, jei mieste neteksi dar­bo. Visada žinai, kad grįžęs į kaimą turėsi sa­vo sklypą. Bet parduoti tos žemės negali.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ši sistema labai pasitarnauja darbo netekusiems žmonėms, nors ir yra dažnai kritikuojama.

2016 m. rugsėjo mėnesį pažymėjo­me Lietuvos ir Kinijos diplomatinių santykių 25-metį. Ne­at­sitiktinai jubiliejiniam vokui pasirinkome krepšinio temą: kol kas šioje šalyje esame labiausiai ži­no­mi kaip krepšinio ir trenerio Jono (Jono Kaz­lausko, treniravusio Kinijos nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę per Pekino olimpines žaidynes) šalis. Labai dažnai ren­giniuose, pamatę užrašą Lietuva, kinai sako: „krep­­­šinis, Jonas“. Dar mus žino kaip gin­taro šalį. O gintarą kinai labai mėgsta, noriai per­­ka ir juo puošiasi.

Ina Marčiulionytė

Šie ir praėję metai pasižymėjo ypatingu politinio ben­­­dradarbiavimo aktyvumu. Tą iš dalies lėmė ir nau­­­­jasis 16 Vidurio bei Rytų Europos šalių ir Kinijos for­matas, papildantis ES ir Kinijos bei dvišalio bendra­darbiavimo galimybes, ir Kinijos prezidento „Vie­nos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, kurioje paminėtas ir Baltijos regionas. Vien per 2016 metus premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Kinijos premje­ru Li Keqiangu dukart – Boao Azijos forume Ki­ni­joje ir Rygos „16+Kinija“ viršūnių susitikime. Kinijoje su oficialiais vizitais lankėsi dauguma Lietuvos mi­nistrų, viceministrų, savivaldybių vadovų. Pasirašyta ne­mažai bendradarbiavimo sutarčių ir programų. 2015 m. vasarą Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi Ki­­nijos vicepremjeras Zhang Gaoli, 2016 m. – Ki­ni­jos Valstybės Tarybos narys Yang Jingas, viceminis­trų Dong Wei, Wang Wei ir provincijų vadovų va­do­vaujamos delegacijos.

Turime susibroliavusių miestų – Klaipėda ir Čingdao, Vilnius ir Guangdžou, Kauno rajonas ir Dzia­ša­no apskritis, Alytus ir Ningbo. Netrukus jų gretas tu­rė­tų papildyti Vilnius ir Šendženas, Rokiškis ir Char­bi­nas, Utena ir Džiningas bei kiti. Džiaugiamės šiais ry­šiais, nes jie tikrai artina mūsų šalis.

Žengdami į 26-uosius diplomatinių santykių metus galime pažymėti, kad sąlyčio taškų ir bendrų darbų bei projektų randasi vis daugiau. Ir Lietuvos, ir Ki­ni­jos verslas labai domisi galimybėmis vienas kito ša­lyse. Šįmet atsivėrė vartai į Kinijos rinką lietuviškai pie­­no produkcijai, savo eilės laukia mėsos, šienainio, medaus, grūdų, gyvų gyvulių, pašarų, pieno pa­­kaitalo veršeliams, papildomų žuvų rūšių ir kitų pre­kių eksportas.

Žinoma, leidimų gavimas – labai svarbus, bet tik pirmas žingsnis į šią didžiulę rinką. Dar reikės ilgai ir kantriai dirbti, kad lietuviški produktai taptų pažįstami ir populiarūs, noriai perkami. Jau dabar įprastose ar e. parduotuvėse galima rasti lietuviškų sausų pu­sryčių, alaus ar vandens, putojančio vyno, duonos traškučių ir kitų produktų, tad pamažu mūsų verslas skinasi kelią.

Vis dažniau į Lietuvą krypsta kinų investuotojų akys. Jiems įdomūs mūsų  informacinių technologijų, gy­vy­bės mokslų ir kiti sektoriai, jie žvalgosi ir mūsų lais­vosiose ekonominėse zonose. Ambasada labai aktyviai dirba su potencialiais investuotojais, tikimės gana netolimoje ateityje sulaukti gražių rezultatų. Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad mūsų lazeriai vis labiau skverbiasi į Kinijos rinką – „Šviesos konversija“ atidarė savo filialą Šendžene.

Mūsų universitetai, įmonės aktyviai dalyvauja įvairiose parodose Kinijoje, pristatydami mokslinį potencia­lą ir produkciją. Šįmet pirmą kartą dalyvauta Pe­ki­no tarptautinėje prekybos paslaugomis parodoje CIFTIs, Šenženio aukštųjų technologijų pa­rodoje. Taip mezgami naudingi ryšiai, pristatomas Lietuvos po­tencialas.

Kinams labai rūpi ir mūsų logistikos, transporto ga­limybės, mūsų Klaipėdos uosto privalumai. Ne vel­tui didžiulė kinų įmonė „China Merchants Group“ įkūrė dvi savo atstovybes Lietuvoje – Vilniuje ir Klaipė­do­je. Ji turi nemažai su Lietuva ir Baltarusija susijusių planų.

Dar viena labai svarbi sritis – turizmas. „Švari, tyra, ele­­­gantiška“, – taip apsilankęs mūsų šalyje ją apibū­­dino vienos didelės kinų turizmo agentūros ats­to­vas. Kol kas mes kinų turistams – neatrasta že­mė, bet at­vykę pas mus jie būna maloniai nustebin­ti ir vi­sa­da re­komenduoja Lietuvą aplankyti savo drau­gams.

Šįmet į Lietuvą pakvietėme daug didelių kinų turizmo agentūrų atstovų, o metų gale Turizmo departamen­tas pradeda energingą kampaniją, skirtą Lie­tu­vai Kinijos socialiniuose tinkluose reklamuoti – tai pats paveikiausias būdas, tą patvirtintų kiekvienas ki­n­as. Kinijoje jau net trijuose uni­versitetuose dėstoma lietuvių kalba. Kinijoje gy­ve­nantys lietuviai irgi daž­­­nai pasitelkiami į pagalbą. Lietuvių bendruomenės čia labai įvairios – Šanchajuje ir Honkonge gy­ve­na daugiausia dirbantieji tarptautinėse įmonėse, o Pekine – studentai.

Lietuviškų pėdsakų Kinijoje galima rasti nuo gana senų laikų: štai šiemet sukanka 420 metų nuo pirmojo lietuvio misionieriaus Kinijoje Andriaus Ru­da­minos gimimo. Bandome rasti būdą įamžinti jo at­mi­nimą Fudžou mieste. Charbine dar išlikę buvusios tarpukariu lietuviškos kolonijos, konsulato pėdsakų, kuriuos taip pat norisi labiau patyrinėti, įtraukti į šį darbą Lietuvos mokslo institucijas.

Šie metai – Lietuvos kultūros eksporto į Kiniją prover­žio metai. Šįmet čia po trejetą ar keturiasdešimt kar­tų parodyta net 19 lietuviškų spektaklių. Kaip sa­ko kinų teatralai, „į lietuviškus spektaklius eiti tampa madinga“. Na, o tarp Lietuvos teatralų populiari fra­zė: „Negi tu dar Kinijoje nebuvai?“ Tikrai žinome, kad daug lietuviškų spektaklių bus atvežta į Kiniją ir ki­tais metais.

Ki­nijoje viešėjo lietuvių rašytojai, muzikai, prodiuseriai, festivalių vadovai. Kinų kalba išleistos septynios Kęstučio Kasparavičiaus knygos, autorius jas prista­tė Pekino knygų mugėje ir po to dar surengė kū­rybinių dirbtuvių mažiesiems skaitytojams. Po Pe­ki­no knygų mugės dėl teisės leisti lietuviškas knygas vaikams derasi ne viena kinų leidykla.

Kau­no fotografų sąjunga surengė didžiulę Lietuvos fotografijos pristatymo parodą.

Labai svarbu tai, kad bendraujant su milžiniška antrąja pasaulio ekonomika potencialo bendram darbui atsiranda visur – žemės ūkyje, turizmo srityje, uni­­versitetų mainų programose, medicinoje, moksle etc. Svarbiausia – suprasti, kad net būdami nedide­li turime kuo kinus sudominti, nustebinti ir pa­trauk­­­ti.

Prabangus miniatiūrinis butas Honkonge

Japonijoje populiarūs nakvynės namai – „stalčiai“. Honkonge – kelių kvadratinių metrų butai, kuriuose telpa tik lova. Londone galima nusipirkti labai brangų butą, kuris yra pačiame centre, bet dušas jame atstoja drabužinę, virtuvė – miegamąjį, o bendras plotas nesiekia šešių kvadratinių metrų.

Rima JANUŽYTĖ

Šis Londono butas pardavinėjamas už solidžią 313 tūkst. svarų sterlingų sumelę, o jo savininkas Ray Barkeris giriasi, kad mažyčiame bute tilpo viskas, ko jam reikėjo, ir net likdavo vietos „pasivaikščioti“. Na, maždaug trys metrai siauru „takučiu“ nuo lovos iki durų.

Palyginus su panašaus dydžio butais, jis iš tiesų gali būti pavadintas apartamentais: R.Barkerio butas patenka į mažiausių pasaulyje butų dešimtuką, kurio tris aukščiausias pozicijas užima kalėjimo celes primenantys butai Honkonge.

Butas-narvas

Juose drėgna, tamsu, o vietoj čiužinių ant lovos pakloti bambukiniai kilimėliai. Juose iš socialinės paramos gyvena XXI a. vergai: Honkonge apstu vienišų neturtingų vyrų, kurie po keliolika valandų per parą už skatikus dirba didelėse gamyklose, o į „namus“ grįžta tik pamiegoti. Jie niekada nesukurs šeimos, o jų visas gyvenimas skaičiuojamas nuo vienos dienos iki kitos.

„Tokių žmonių Honkonge daugybė. Jų atlyginimas leidžia vos vos išgyventi. Jų būstas – tik keli kvadratiniai metrai, jokių patogumų“, – rašo mažiausių pasaulio butų sąrašo sudarytojai portale www.therichest.com.

Honkonge butų, kurių plotas neviršija 10 kvadratinių metrų, yra keli šimtai tūkstančių. Didžioji jų dalis skirta vargingiausiems miesto gyventojams. Tačiau atsiranda vis daugiau mažų butų, kuriuos įsigyja arba nuomojasi pakankamai uždirbantys Honkongo gyventojai.

Butas-narvas2

Viena vertus, Honkongas apskritai yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nekilnojamojo turto kaina čia maždaug 19 kartų viršija vidutines metines vienos šeimos pajamas. Jei pas mus nekilnojamojo turto kainos būtų tokios kaip Honkonge, vidutinė vilniečių šeima, kurioje du žmonės per mėnesį kartu uždirba apie 1500 eurų, už vidutinišką butą kur nors Fabijoniškėse turėtų mokėti apie 300 tūkst. eurų. Sutikite – brangoka.

Tad Honkonge klesti būsto nuoma. O nuomotojai pasitelkia išradingumą, mažindami butų plotą ir augindami jų nuomos kainą. Taip pamažu Honkonge atsiranda atskira mažų „prabangių“ butų, vadinamų narvais, rinka.

Narvuose, kurie neretai suformuojami padalijus ir taip nedidelį butą į kelis, iš tiesų galima rasti prabangos elementų. Verslininkas iš Kinijos Sandy Wongas – vienas tokių butų savininkų. Honkonge jam priklauso šeši daugiabučiai, kuriuose įrengti 108 „prabangūs“ narvai.

Butas-narvas Honkonge

Mažiausio namo plotas – vos 37 kvadratiniai me­trai, bet jame S.Wongas sutalpino net šešis bu­tus. Ir reklamuoja juos nevengdamas žodžio „praban­gus“. „Tai prabangiai įrengtos kapsulės. Tarsi kos­miniame laive. Be lovos, kiekviename bute yra televizorius, oro kondicionierius, dūmų detektorius, veidrodis, violetinis LED apšvietimas, kuriantis futuristinį įspūdį. Čia yra ir šiek tiek asmeninės erdvės“, – butus ir jų apstatymą giria S.Wongas.

Jis sako šiuos butus nuomoti pradėjęs prieš pus­metį ir jau galįs nupa

sakoti, kas yra tipinis to­kio būsto nuomininkas. Tai viengungis, kurio amžius nuo 20 iki 40 metų. „Yra vairuotojas, KFC darbuotojas, statybininkas“, – pasakoja S.Wongas.

Tačiau ši „prabanga“ nėra pigi. Prabangios kapsulės nuoma atsieina nuo 361 iki 580 JAV dolerių per mėnesį – pusantro du kartus brangiau, palyginti su „paprasta“ kapsule.

Pirmauja Japonija

Viešbutis Japonijoje

Itin mažų erdvių, skirtų gyventi, dar daugiau nei Honkonge galima rasti didžiuosiuose Japo­ni­jos miestuose, ypač Tokijuje bei Kiote.

Vos kelių kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą japonai įsigudrino naudoti ne tik patys, bet ir siūlyti turistams.

Anksčiau tokių viešbučių reputacija būdavo ga­na abejotina: kambarius-lovas rinkdavosi arba ­naktinio didmiesčių gyvenimo paragauti atvykę sve­čiai, arba itin neturtingi keliautojai. Tačiau ir ši tendencija pamažu keičiasi.

Antai jau keletas viešbučių tinklų siūlo prabanga dvelkiančius miniatiūrinius kambarius-kajutes arba kambarius-stalčius. Vienuose „kambariai“ iš­si­traukia iš sienos, o į juose esančią lovą užlipama kopėtėlėmis. Kiti, didesni, primena traukinio ku­pė. Tiesa, verslo klasės. Viešbučių tinklas „First Ca­bin Tsukiji“ siūlo mikroskopinę prabangą gyvenantiems kambarėliuose, kuriuose galima rasti net technikos stebuklų. Antai „Panasonic“ kambaryje įrengta garsą ir apšvietimą sinchronizuojanti sistema, o žadintuvas svečią žadina „natūraliais“ te­kančios saulės spinduliais.

A. Skibinski nuotr.

Algimantas ŠINDEIKIS

Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ neseniai pranešė, kad Kinija nebeslepia planų tiesti transporto magistrales iš Centrinės Azijos į visus pasaulio kraštus. Tai Kinijai tikrai suteiks naujų ekonominių galimybių, bet kitoms valstybėms tai reikš neigiamas ekonomines pasekmes.

Kinijos komunistų partijos vadovybei kelia nerimą išaugę darbuotojų atlyginimai, pampstantis statybų burbulas, lėtai didėjantis vidaus vartojimas. Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas ir Komunistų partijos sekretorius Xi Jinpingas ieško naujų būdų, kaip skatinti ekonomikos augimą sukuriant naują Šilko kelią ir atgaivinant senosios prekybos arterijos tarp Rytų ir Vakarų legendą. Taip siekiama dar labiau padidinti Kinijos prekių srautą į visą pasaulį.

Kinijos komunistų partijos lyderiai kalba apie viziją įtraukti į naujojo Šilko kelio projektą 60 pasaulio valstybių ir pusę planetos gyventojų.

Kinijos komunistų partijos lyderiai kalba apie viziją įtraukti į naujojo Šilko kelio projektą 60 pasaulio valstybių ir pusę planetos gyventojų.

Kinija sieks ne tik sukurti naują transporto arteriją, bet ir išplėtoti šalia jos ekonominę infrastruktūrą bei prekybą. Šiam projektui jau skirta 40 mlrd. JAV dolerių, kurie bus investuoti į naujų kelių, geležinkelių, vamzdynų iš Lietuvos į Afriką, iš Šri Lankos į Izraelį, iš Pakistano į Iraną statybą. Dvi geležinkelio linijos sieks Vokietiją: viena iš Džengdžou į Hamburgą, kita iš Čongčingo į Duisburgą.

Kuriama ir finansinė institucija, kuri finansuos šį gigantišką projektą, – Azijos infrastruktūros investicijų bankas (AIIB). Dar 2015 m. Kinija, neslėpdama nepasitenkinimo dėl savo pernelyg mažos įtakos Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo valdymui, įkalbėjo 57 pasaulio valstybes pasirašyti AIIB steigimo dokumentus. Nepaisant JAV pasipriešinimo, prie naujojo banko milžino steigimo prisidėjo ir Prancūzija, Didžioji Britanija bei Vokietija.

Visi siekia nelikti nuošalyje ir dalyvauti didžiuosiuose Kinijos projektuose. Rusija, kuriai reikia didelių investicijų siekiant įveikti ekonominę recesiją, neslepia susidomėjimo šiuo projektu, nors Krem­lius prisibijo Kinijos augančios ekonominės ir politinės įtakos. Iranas ir Turkija palaiko naujojo Šilko kelio projektą. Pirmas traukinys iš Kinijos šių me­tų vasario mėnesį atvyko į Teheraną lydimas gausių plojimų. Iranas galėjo eksportuoti savo žaliavas į Ki­niją ir iš jos įsivežti aukštųjų technologijų produktų, kol Vakarai jam taikė sankcijas, todėl ir šiandien iš­lieka lojalus Kinijos komunistų partijos projektams.

Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje jau dirba daugiau nei 10 tūkst. kinų, atvykusių į šalį per pastaruosius dvejus metus.

Mūsų kaimyninėje Baltarusijoje jau dirba daugiau nei 10 tūkst. kinų, atvykusių į šalį per pastaruosius dvejus metus.

Po ukrainiečių jie yra antra di­džiau­sia užsienio darbuotojų grupė. Kinijos avialinijų lėktuvai be nusileidimo iš Pekino į Minską skrenda keturis kartus per savaitę.

Didžiausias bendras Kinijos ir Baltarusijos industrinis projektas „Didysis akmuo“, įsikūręs 80 kvadratinių kilometrų teritorijoje šalia Minsko oro uosto, turi tapti rimtu pramonės centru. Čia jau pradedami pirmi miškų kirtimo ir pamatų klojimo darbai. Beveik visi 10 tūkst. Kinijos darbininkų dirba šioje gigantiškoje statybų aikštelėje, kurioje iškils biurų pastatai, mokyklos, ligoninės ir butai daugiau nei 170 tūkst. gyventojų. Greitkelis iš Maskvos į Berlyną E30 (aplenkiantis Lietuvą) eina šalia šios statybvietės. Planuojama, kad šis greitkelis turi būti pratęstas iki Pekino.

„Der Spiegel“ užduoda retorinį klausimą: ko Kinija siekia kurdama naująjį Šilko kelią? Ar ji siekia lyderystės, skatindama ekonominį augimą kaimyninėse ir toliau esančiose valstybėse, ir nori sujungti pasaulį, kaip tvirtina Kinijos komunistų partijos propaganda? Ar šio projekto tikslą lemia Kinijos eksporto bendrovių poreikis globalizuotis ir taip palaikyti stringančios ekonomikos gyvybingumą sukuriant naujas transporto arterijas savo perteklinei produkcijai eksportuoti ir žaliavoms importuoti? Ar tai Kinijos siekis įveikti Vakarų pasaulio politinį dominavimą – planuojant savo eksportu ekonomiškai užkariauti pasaulį?

Kinijos planas sukurti naujus ekonominius koridorius ambicingas ne tik finansiškai, bet ir techniškai. Keliai bus tiesiami aukštai kalnuose, kreipiant juos per Pakistaną Arabijos jūros link. Nors susiduriama su technologinėmis problemomis, viskas atrodo įveikiama, nes Kinija jau sugebėjo įrodyti savo technologinį pajėgumą nutiesdama geležinkelį į Tibetą aukštesniuose nei 5 km virš jūros lygio kalnuose.

Naujų ekonominių koridorių iš Kinijos ir jų infrastruktūros kūrimas bus didžiausias valstybinis ekonomikos skatinimo planas po Maršalo plano, kuris po Antrojo pasaulinio karo sugriautai Vokietijai bei ki­toms Vakarų Europos šalims padėjo sugrįžti į in­dust­rinių valstybių gretas.

Naujų ekonominių koridorių iš Kinijos ir jų infrastruktūros kūrimas bus didžiausias valstybinis ekonomikos skatinimo planas po Maršalo plano

Tuo pat metu naujojo Šilko kelio plėtrai Kinijos valstybinės įmonės agresyviai „apsiperka“ įsigydamos Vakarų bendroves, veikiančias aukštųjų technologijų srityje. Kinijos komunistų partija naudoja protekcines priemones, siekdama apsaugoti savo šalies įmones ir rinką nuo Vakarų konkurencijos, užsipuldinėja Vakarų bendroves. Kol kas nėra jokių požymių, kad Europos Sąjunga turėtų aiškią strategiją, kaip ji įveiks šį Kinijos valstybinį protekcionizmą. Briuselis neturi ir aiškios vizijos, kokį poveikį ES ekonomikai darys Kinijos naujasis Šilko kelias.

Europos Parlamentas priešinasi Kinijos reikalavimams

Perteklinis Kinijos gamybos pajėgumas jau turi didelių socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių pa­sekmių ES. Pastaruoju metu ypač neigiamas po­vei­kis da­romas ES plieno sektoriui. Kinija – antra di­džiausia ES prekybos partnerė. Kasdien tarp ES ir Ki­nijos keliaujančių prekių ir paslaugų srautas viršija milijardą eurų. ES ir Kinijos prekybos balansas yra deficitinis, o eksportas į Kiniją sudaro tik pusę ES eksporto į JAV vertės. 2015 m. Kinijos investicijų mas­tas ES pirmą kartą viršijo ES investicijų mastą Ki­­nijoje, o Kinijos rinka yra pagrindinis įvairių ES pra­­monės sektorių ir prekių ženklų pelningumo va­rik­lis.

Kinijoje ypač didelė Vokietijos technologijų ir jų mašinų gamybos paklausa, todėl Vokietija yra nuolat didėjančio eksporto į Kiniją lyderė. Jos eksportas į Kiniją 1999–2011 m. išaugo beveik dešimt kartų – nuo 7 mlrd. eurų 1999 m. iki 64,6 mlrd. eurų praėjusiais metais. Kinijos valstybinės bendrovės siekia supirkti technologiškai pažangiausias Vokietijos įmones ir kasmet „apsiperka“ Vokietijoje už dešimtis milijardų dolerių.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel teko nemažai pasistengti, kad Kinijos bendrovėms nebūtų parduota strateginė skaitmeninių technologijų lyderė, pagrindinė Vokietijos pramoninių robotų gamintoja „Kuka“, nors už ją pasiūlyta 4,5 mlrd. dolerių. Kinija per pirmąjį šių metų pusmetį nusipirko 37 Vokietijos bendroves, nors 2015 m. bendras nupirktų Vokietijos bendrovių skaičius siekė tik 39.

Nepaisant šio reikšmingo ekonominio bendradar­b­iavimo ir Kinijos ekonominio bei politinio reikš­mingumo didėjimo, šių metų gegužės 12 d. Eu­ro­pos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimta rezoliucija rinkos ekonomikos statuso suteikimo Ki­ni­jai klausimu. Už rezoliuciją, nepritariančią rinkos eko­nomikos statuso Kinijai suteikimui, balsavo 546 par­lamentarai, prieš – 28, o 77 susilaikė.

Belieka tikėtis, kad šis Europos Parlamento spren­dimas padarys įspūdį Europos Komisijai, kuri dar šiais metais turi priimti sprendimą dėl rinkos ekonomikos statuso suteikimo Kinijai, ir ji atsižvelgs į dabartinį Kinijos ekonomikai daromos valstybės subsidijų įtakos mastą, nes įmonių sprendimai dėl produkcijos sąnaudų ir kainų neatitinka rinkos signalų, rodančių pasiūlą ir paklausą.

Europos Parlamento rezoliucija priimta atsižvelgiant į tai, kad ES galioja antidempingo teisės aktai (2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Bendrijos narėmis nesančių valstybių), įvertinant Kinijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) protokolą, atsižvelgiant į ankstesnes Europos Parlamento rezoliucijas dėl ES ir Kinijos prekybos santykių. Konstatuota, kad Kinija nėra rinkos ekonomikos valstybė ir kad dar netenkinami penki ES nustatyti kriterijai, apibūdinantys rinkos ekonomikos valstybę, todėl Kinijai negali būti vienašališkai suteiktas rinkos ekonomikos valstybės statusas.

Kinijai siūloma aukščiausio lygio susitikime su ES atstovais aptarti klausimus, susijusius su rinkos ekonomikos valstybe, tinkamai atsižvelgti į ES pramo­nės, profesinių sąjungų ir kitų suinteresuotų sub­jektų reiškiamą susirūpinimą dėl pasekmių ES dar­bo vietoms, aplinkai, standartams bei tvariam ekono­mikos augimui visuose paveiktuose gamybos sekto­riuose ir užtikrinti, kad šiuo atveju būtų apsaugotos darbo vietos ES.

Kinija nesiunčia jokių signalų, kad planuotų derybas dėl savo ekonominės sistemos keitimo ar perteklinės gamybos stabdymo.

Kokios Kinijos pripažinimo rinkos ekonomika pasekmės?

Vienintelė rimta kliūtis Kinijos prekėms patekti į ES rinką yra šios šalies nepripažinimas rinkos ekonomika ir teisinė galimybė Kinijai taikyti įvairias antidempingo procedūras. Nors Kinija dar 2001 m. buvo priimta į PPO, stojimo dokumentuose pripažinta, kad prekių ir paslaugų kainos Kinijoje nėra nustatomos rinkos, yra paveiktos valstybės subsidijų, galimybės nesilaikyti aplinkosaugos reikalavimų, nepaisyti darbo rinkos reguliavimo išnaudojant nepilnamečius asmenis ir kt. Todėl Kinijos prekybos partnerėms leidžiama taikyti papildomus importo tarifus dempingo poveikiui stabdyti.

Nors po įstojimo į PPO Kinijos valstybinio kapitalizmo sistema nepasikeitė, Pekinas stojimo į PPO dokumentus aiškina savaip ir reikalauja, kad šių metų pabaigoje Kinijai rinkos ekonomikos statusas būtų suteiktas automatiškai.

Jei ES, JAV ir kitos PPO narės pripažins Kiniją rinkos ekonomikos valstybe, šių šalių gamintojai ne­be­turės galimybės apginti savo rinkų nuo valstybės sub­sidijomis remiamų Kinijos bendrovių produkcijos, atpigusios, palyginti su vietinių gamintojų produk­cija, antplūdžio į pasaulio rinkas. Kadangi Ki­ni­jo­je pagaminamų prekių kainos nustatomos nesąžiningai, joms dabar taikomi papildomi antidempingo tarifai sumažina Kinijos valstybės subsidijų poveikį kainoms.

Dėl ekspansinių Kinijos vyriausybės subsidijų šios šalies bendrovės, ištisai viešaisiais finansais sukurti pramonės sektoriai susiduria su perprodukcijos problema, kurią gali išspręsti tik eksportas. Ki­ni­jai suteikus rinkos ekonomikos statusą, jos gamintojams nebegalėtų būti taikomi specialūs antidempingo tarifai, jie galėtų dar labiau nuleisti savo kainas nesibaimindami, kad prieš juos bus imtos taikyti antidempingo priemonės.

Vašingtone įsikūręs Ekonominės politikos institutas pateikia du rinkos ekonomikos statuso suteikimo Kinijai ekonominio poveikio ES – mažo ir didelio – scenarijus. Pagal mažo poveikio scenarijų, importas iš Kinijos augs 25 proc., o didelio – 50 proc.   Pramonės produkcijos importo iš Kinijos šuolis siektų nuo 71,3 mlrd. iki 142,5 mlrd. eurų, ES bendrasis vidaus produktas sumažėtų nuo 1 iki 2 proc., sumažėtų ir darbo vietų skaičius ES bendrovėse. Di­džiau­sią smūgį patirtų tekstilės ir aprangos, kompiuterių ir elektronikos, metalo produktų sektoriai. Pa­žei­džia­miausias būtų pramonės sektorius, kuriame dar­bo netektų iki 1,5 mln. darbuotojų. Prog­no­zuo­jama, kad darbo netektų iki 22 tūkst. Lietuvos pramonės įmonių darbuotojų.

Lietuvos pramonininkų konfederacijoje dar 2015 m. buvo aptariamas Kinijos pripažinimo rinkos ekonomika 2016-aisiais ekonominio poveikio Lietuvai įvertinimas. Bendrovės „Global BOD Group“, turinčios ilgalaikių projektų Malaizijoje, kitose Pietryčių Azijos šalyse, eksportuojančios 85 proc. produkcijos, kurią sudaro saulės elementai ir moduliai, akinių lęšiai, CD, DVD, „Blu-ray“ kompaktinės plokštelės, valdybos pirmininkas Vidmantas Ja­nu­le­vi­čius Lietuvos pramonininkus informavo, kad Ki­nijai rinkos ekonomikos statusas 2016 m. gruodžio mėnesį automatiškai negali būti suteiktas, nes tiek Europos Komisija, tiek JAV prekybos departamentas antidempingo tyrimų metu rado aiškių įrodymų, jog Kinijos bendrovės veikia ne rinkos ekonomikos sąlygomis ir jos ekonomikoje negalioja visi rinkos ekonomikai taikomi reikalavimai.

Nėra ir jokių požymių, kad šių reikalavimų Kinija pradėtų laikytis artimiausioje ateityje. Verslininkas skaičiais pagrindė savo nuomonę, kad rinkos ekonomikos statuso suteikimas Kinijai smarkiai pakeistų tarptautinį prekybos balansą, neigiamai paveiktų di­delę dalį ES pramonės. Vienašališkas ES sprendimas suteikti Kinijai rinkos ekonomikos statusą turėtų negrįžtamą poveikį ir visai ES, ir Lietuvos pramonei, mažėjant jos apimčiai ir kartu darbo vietų skaičiui.

Kinijos nevaržomo eksporto pasekmės Lietuvai

Kinijos BVP struktūroje pramonės produkcija su­daro apie 44 proc. JAV šis rodiklis siekia tik 20 proc. ES ekonomikos motoras Vokietija savo BVP vis dar turi apie 30 proc. pramonės produkcijos. Pran­­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis siekia vos 20 proc.

Lietuvoje bendras apdirbamojoje gamyboje dirbančių žmonių skaičius sumažėjo nuo 255 tūkst. iki 207 tūkst. Bet dirbančiųjų pramonės įmonėse skaičius Lietuvoje vis dar sudaro apie ketvirtį visų dirbančiųjų nefinansinėse įmonėse.

Lietuvos pramonė per visą nepriklausomybės laiko­tarpį nuolat keitėsi. Naujų technologijų diegimas, ma­žinama aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir nau­jų rinkų užkariavimas būdinga daugeliui Lie­tu­vos pramonės įmonių. Pramonės sektorius yra antras pagal reikšmingumą Lietuvos ekonomikoje.

Ūkio raida po sovietmečio ir pasaulio ekonomikoje vykstantys pokyčiai daro įtaką ir Lietuvos pramonės struktūrai. Beveik išnyko tam tikri pramonės šakų sektoriai – mašinų gamyba, elektrotechnika, radioelektronika. Per tą laiką atsirado naujų pramonės šakų – įvairių rūšių pakuočių gamybos, spaudos, biochemijos ir kt. Lietuvos pramonės struktūroje dominuoja chemijos pramonės produkcija. Jos gaminiai sudaro daugiau kaip 50 proc. visos pramonės produkcijos. Svarbi išlieka maisto pramonės ir medienos gaminių bei baldų gamyba.

Lietuvos politiniam elitui sunkiai sekasi suvaldyti šalyje vykstančius demografinius, ekonominius ir po­litinius reiškinius, o Lietuvos egzistencija globalia­me pasauliniame darbo pasidalijimo žemėlapyje ap­skritai nebėra Lietuvos politikos darbotvarkės da­lis. Nuolatiniai didesni ar mažesni politiniai skandalai, kurių tariamą reikšmingumą kuria ir palaiko bulva­rinė žiniasklaida, tampa svarbiausiomis dienos te­momis, užgožiančiomis bet kokį platesnį ir solidesnį požiūrį į valstybės strategijos kūrimą ir jos įgyvendinimą kuriant didelės pridėtinės vertės darbo vietas ir saugant savo pramonę nuo nesąžiningo importo.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ tu­rė­jo tapti visuomenes susitarimu, jos sąmoninga va­lios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pa­sau­liui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stip­rią valstybę.

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ tu­rė­jo tapti visuomenes susitarimu, jos sąmoninga va­lios ir apsisprendimo raiška, kviečiančia įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pa­sau­liui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stip­rią valstybę.

Vadovaujantis šia strategija Lietuvos ekonomikos šerdimi turėtų tapti sumani ekonomika – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, kurianti didelę pridėtinė vertė, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „ža­liuo­ju“ augimu. Jei ES, o kartu ir Lietuvos pramonė nebus apsaugota nuo valstybės do­tacijomis remiamo Kinijos eksporto, vietiniai ga­mintojai neturės jokių galimybių kurti ir plėtoti savo verslų, siekiančių konkuruoti globalioje rinkoje.

Minimoje Lietuvos pažangos strategijoje buvo numatoma kurti palankiausią verslui aplinką Šiaurės ir Baltijos valstybių regione, o tai leistų Lietuvos ekonomikai įgauti nors kokį ekonominį pranašumą. Svarstant Lietuvos pažangos strategiją visuomenę ir institucijos buvo aiškiai skatinamos suprasti verslo svarbą šaliai bei kiekvienam individui, adekvačiai vertinti verslininkų ir verslo įmonių vaidmenį, nepai­sant galimos rizikos pripažinti ir skatinti inovatyvias iniciatyvas. Institucinę aplinka ir infrastruktūra turėjo užtikrinti inovatyviai ir efektyviai veiklai reikalingus finansinius ir kitokius išteklius, organizacines, technines bei intelektines paslaugas, skatinti verslo plėtrą visais jo raidos etapais.

Bet vietoj Lietuvos pažangos strategijos įgyvendini­mo turime kitokią Lietuvos politinę realybę. Vil­niaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų kurtas naujas socialinis darbo rinkos modelis, kuris tu­rė­jo tapti instrumentu, leidžiančiu kurti pažangesnę, efek­tyvesnę ir dinamiškesnę darbo rinką, šalies Pre­zi­dentės Dalios Grybauskaitės buvo vetuotas ir greita­kalbe pavadintas „nužmogėjimu“. Nors Pre­zi­den­tė Lietuvos politikoje save pozicionuoja kaip griežtą ir modernią politikę, tokia „virtuvinė“ retorika su­nai­kina bet kokius politinius debatus dėl valstybės atei­ties, jos pažangos bei modernizacijos ir neišvengia­mai nustumia Lietuvos valstybę į pasaulio ekonomi­kos patvorį, iš kurio ir toliau trauksis siekiantieji gyventi oriau ir pažangiau. Rinkos dydžio pakeisti negalime, bet kitą verslo aplinką – galime. Jei tai netaps realia šalies politikos darbotvarke, globalūs procesai, susiję ir su Kinijos planais mūsų rinkose, atims iš mūsų galimybę kurti vertingas, didelės pridėtinės vertės darbo vietas, o tai reikš ateities galimybių atėmimą iš Lietuvos valstybės ir jos piliečių.

Visą naują „Veido“ numerį rasite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto narė L.Andrikienė – apie tai, kodėl Kinijos nedomina Lietuvos mėsos ir pieno pramonė, bet kodėl šios šalies veikla taip suaktyvėjo Klaipėdos uoste.

– Paskelbta, kad šešiolikai Lietuvos pieno produktų gamintojų suteikta teisė eksportuoti produkciją į Kiniją, tos šalies rinka jiems atverta. Kaip vertinate galimų Kinijos investicijų vaidmenį, pakeliant Lietuvos ūkį į aukštesnį lygį, kuriant darbo vietas?

– Kinai ypač suaktyvėjo, kai 2014-aisiais Rusija paskelbė embargą lietuviškiems maisto produktams. Rusijos draudimai buvo puiki proga Lietuvoje pasirodyti kinams. Praėjusių metų birželio pabaigoje Lietuvoje lankėsi itin aukšto rango pareigūnas – Kinijos pirmasis vicepremjeras Gaoly Zhangas, su kuriuo Vilniuje taip pat kalbėta apie Kinijos rinkos atvėrimą lietuviškiems pieno produktams.

Kinijoje pasitikėjimas vietinės gamybos vaikų maistui skirtais pieno produktais yra menkas. 2008–2009 m. melaminu užterštais pieno milteliais apsinuodijo daugiau nei 300 tūkst. vaikų, šeši iš jų mirė. Žinoma, kad kinai važiuoja į aplinkines šalis ir pašto siuntiniais siunčia vaikams maitinti skirtus pieno produktus.

Mano nuomone, Kinijos nedomina investicijos į mūsų mėsos ir pieno pramonę. Kinus domina kiti dalykai. Nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio ekonominio diržo strategija, arba OBOR (angl. „One Belt, One Road“). Vienas iš strategijos tikslų – „deatlantizuoti“ pasaulį. Paprasčiau sakant, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES ir JAV ekonominius bei prekybinius transatlantinius ryšius.

Nors ši strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose.

Strategijai įgyvendinti 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 mlrd. dolerių kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas („Silk Road Fund“) su 46 mlrd. dolerių kapitalu. Kiti Kinijos bankai turi prisidėti dar trilijonu dolerių. Nemažai į AIIB „bendrą kasą“ sunešė senosios Europos valstybės, tarp jų Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos. Tarp šio banko steigėjų ir akcininkų, matyt, neatsitiktinai nerasime tik JAV, Japonijos, Taivano.

Mano požiūriu, visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys.

– Jaučiamas Kinijos aktyvumas Klaipėdoje. Kuo mūsų uostas domina Kiniją?

– Kinai žemėlapyje braižo su OBOR strategija susijusius šešis ekonominius koridorius. Tai „šilko diržas“, apjuosiantis 60 valstybių, tris žemynus. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Vidurio Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.

Kitas ekonominis koridorius eina per Pirėjo uostą Graikijoje. Šių metų birželį Pirėjo uostas „krito“: 67 proc. jo akcijų įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco“. Nupirko už „prieinamą“ kainą, švelniai sakant, kai kainą padiktavo sunki, krizinė Graikijos ekonominė ir finansinė padėtis.

Beje, minėtas Kinijos pirmasis vicepremjeras G.Zhangas ir yra tas pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą.

– Kurio Europos uosto laukia Pirėjo likimas? Kada ateis Klaipėdos eilė?

– Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas Jungtinėje Karalystėje, kur po „Brexit“ referendumo kainos nukrito. Dabar ten galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po „Brexit“ draugystės ir bendradarbiavimo tarp Jungtinės Karalystės ir Kinijos turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.

O ir Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Jiems svarbi uosto infrastruktūra, jos plėtra, krovos kompanijos. Nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius.

Matydami Rusijos veikimą, matykime ir tai, ką daro Kinija. Turime žinoti, kad esame Kinijos strategijos dalis, Klaipėdos uostas – vienas jos tikslų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Iš Lietuvos kilęs Kinijos atradėjas Andrius Rudamina

Manoma, kad Lietuvos ir Kinijos nesieja jokie istoriniai saitai, kad tai dvi svetimos šalys. Netiesa. Visais laikais žinios iš Drakono šalies masino lietuvių susidomėjimą, todėl prieškarinėje spaudoje galima aptikti nemažai įdomios informacijos, rodančios, kad mūsų tautiečiai sekė žinias iš kito pasaulio krašto. Šiame straipsnyje ir pabandysime pažvelgti, kas buvo įdomu tarpukario Lietuvos gyventojams Kinijoje, orientuodamiesi į 1926-1932 m. įvykius, kai vyko esminė politinė transformacija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Prieš pradedant nagrinėti spaudą, dera pažymėti, kad lietuviai Kiniją pažino jau XVI a. Kurdami Vilniaus universitetą, jėzuitai užsibrėžė skleisti mokslą bei katalikybę ne tik LDK , bet ir Tolimuosiuose Rytuose, ypač Kinijoje. To siekta neatsitiktinai, nes pirmieji jėzuitai, pvz., Matteo Ricci (1552-1610) į šalį atvyko 1583 m. Jie gerbė kinų kultūrą ir puoselėjo mintį į krikščionybę atversti imperatorių. Jėzuitai ilgai manė, kad konfucianizmo dvasingumą galima suderinti su krikščionybe. Kinų tikėjime nebuvo Dievo sąvokos, todėl jėzuitai tvirtino, kad seniausios konfucinės tradicijos Tian (Dangus) gali būti tapatinamas su krikščionių Dievu, tačiau tai liko utopija.

Galbūt paskatintas šių idėjų XVII a. lietuvių jėzuitas Andrius Rudamina (1596-1631), gimęs Senajame Daugėliškyje (dab. Ignalinos raj.) seniūno šeimoje, po filosofijos ir teisės mokslų tapęs vienuoliu-misionieriumi, 1624 m. išvyko į Indiją, o po kiek laiko persikėlė į Mingų imperiją. Pirma apsigyvenęs Makao, netoli Kinijos, vėliau persikėlė į Handžou, tačiau susirgęs tuberkulioze įsikūrė Fudziano provincijoje, kur mirė ir buvo palaidotas.

Lietuvių ikonografijoje A.Rudamina vaizduotas kiniškais rūbais arba su Kinijos peizažu fone.

Kinijoje jis parašė keletą asketizmo veikalų kinų kalba (Lou Ngan tee pan she vardu). Su misionieriumi Julio Aleni (1582-1649) parašė knygą „Pasikalbėjimas su kunigu“ (,,Kouduo richao“, 1640), kurios 20-yje pokalbių su kinų literatais išdėstyti atsakymai į įvairius kinų neofitams kylančius klausimus. Kūrinys kelis kartus perleistas (1872, 1922 m.), o 2007 m. kaip faksimilė ir vertimas į anglų kalbą „Diary of Oral Admonitions“. Apie jį Jonas Levickis rašė: kinai [jį] laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį su vargais ir gauna paguodos.[1] Lietuvių ikonografijoje A.Rudamina vaizduotas kiniškais rūbais arba su Kinijos peizažu fone.[2] Tad XX a. pradžioje spaudą vartę lietuvių skaitytojai Kinijos neturėjo laikyti vien tolimu, nežinomu kraštu.

Šiuo periodu valstybės teritoriją buvo pasidaliję karo vadai, priklausomybė nuo opiumo suaktyvėjo.

Demokratinės Kinijos istorija prasidėjo 1911 m. gruodžio 28 d., kai nuo sosto nuverstas paskutinis Cingų dinastijos imperatorius Aisin-Gioro Puyi (1906-1967).[3] Tada Revoliucinis Nankino parlamentas šalies prezidentu išrinko Sun Yat-sen (1866-1925), kuris paskutinį XIX a. dešimtmetį laikytas varomąja reformų jėga. Pirmąjį prezidentą daugiausia rėmė studentai, akademikai, pirkliai ir net kilmingieji. Po dviejų mėnesių pilietinio karo, sutapusio taip pat su centrinėje Kinijoje vykstančiu sukilimu, šalis paskelbta Respublika. Savo veikloje Sun Yat-sen vadovavosi svarbiausiais principais: nacionalizmu, liaudies valdžia ir liaudies gerove. Šie principai buvo įrašyti ir į Suvienytos sąjungos partijos programą. <…> Nacionalizmas teikė jėgų kovai su pavergėjais, liaudies valdžia turėjo sudaryti sąlygas respublikai įkurti, o pasitelkus liaudies gerovės idėją buvo galima įstatymiškai įgyvendinti pagrindinį žemės reformos punktą – kiekvieno piliečio teisę į žemės nuosavybę.[4] Kinijai, kuri tuo metu vertėsi žemės ūkiu, šios nuostatos buvo itin svarbios. 1912 m. Suvienytoji sąjunga susijungė su dar keliomis mažomis programas turinčiomis partijomis ir įkūrė naują nacionalinę Kinijos žmonių partiją – Gomindaną (Guomindang).

Vis tik, nors daugelis istorikų šį Kinijos periodą (1912-1949 m.) apibūdina kaip modernios valstybės gimimą, kinams jis buvo vienas sunkiausių. Daugelis iš jų modernią Kinijos istoriją linkę laikyti ,,tamsiuoju periodu“ su respublikiniu valdymu tarp Cingų dinastijos ir Kinijos liaudies respublikos.[5] Šiuo periodu valstybės teritoriją buvo pasidaliję karo vadai, priklausomybė nuo opiumo suaktyvėjo, o vakariečiai ir japonai laikė užėmę aukščiausias socialines ir ekonomines privilegijas valdžios viršūnėse.

1925 m. mirus Sun Yat-sen, valstybės valdžią perėmė jo svainis Chiang Kai-shek (1887-1975), kuris 1927 m., matydamas, jog komunistai vykdo neaiškią užkulisinę veiklą, kurstydami visuomenės nepasitikėjimą partija nutraukė su jais ryšius ir paskelbė, kad jie pašalinami iš partijos sąjungos. Į tai komunistai atsako, kad Gomindanas yra kontrrevoliucionierių sambūris, ir paskelbia jiems negailestingą kovą.[6] Šis akibrokštas reiškė, jog valstybė pasinėrė į pilietinį karą. Tų pačių metų rudenį komunistų iniciatyva visoje šalyje sukelti neramumai, kuriais siekta nuversti Gomindaną.

,,Nankino dešimtmetis“ paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirma, stipria hierarchine biurokratija, atsakomybės pasidalijimu ir nusistovėjusia tvarka, o antra, įskiepyta ir populiaria 1920 m. vidurio mobilizacine technika.

Būtent šiuo laikotarpiu prasidėjo ,,Nankino dešimtmetis“, kurio pradžia laikomi 1927 m., kai nacionalistų vadas Chiang Kai-shek užėmė Nankiną, perėmė jį iš ,,Džili klikos“ (Zhí (Lì) Xì Jūn Fá)[7] vado Sun Chuanfang (1885-1935) ir paskelbė miestą sostine, nepaisydamas, jog kita nacionalistinė grupė jau buvo paskelbusi sostine Vuhaną. Tai vertė tęsti karinę kampaniją iki 1928 m., kai buvo nuversta Pekino valdžia ir užimtas miestas.[8] ,,Nankino dešimtmetis“ paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirma, stipria hierarchine biurokratija, atsakomybės pasidalijimu ir nusistovėjusia tvarka, o antra, įskiepyta ir populiaria 1920 m. vidurio mobilizacine technika. Šie postulatai išliko ir po 1949 m. Nacionalistų valdymo dešimtmetis baigėsi 1937 m., kai Japonija pradėjo invaziją į Kiniją, o Chiang Kai-shek paliko Nankiną.

Lietuviškoje spaudoje į Kinijos problemas reaguota išsamiai. Beveik visuose laikraščiuose buvo skirta bent po nedidelę žinutę. Tačiau daugiausiai straipsnių pasitaikydavo dienraštyje ,,Lietuvos žinios“. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: tai informacija apie pilietinį (šiaurės-pietų) karą ir taikos periodą.

Leidinyje ,,Lietuvos žinios“ Kinija vaizduota kaip demokratinė valstybė, tad dažniausiai pranešimų temos lietė šiaurės regioną. Savaitraštyje ,,Socialdemokratas“ apimta pietinė (komunistų) Kinijos teritorija ir armijos judėjimas sostinės link. Lietuva savo žurnalisto šiame regione neturėjo, todėl pranešimai gauti iš užsienio naujienų agentūros ,,Elta“, atpasakotos anglų, rusų, amerikiečių arba vokiečių naujienos.

Lietuvių skaitytojai apie Kinijos pilietinio karo genezę neturėjo pakankamai žinių.

Pirmasis su Kinija susijęs žinių ciklas ,,Lietuvos žiniose“ palietė pilietinio karo eigą. Visgi dar iki jo 1926 m. sausio 20 d. numeryje pasirodė trumpa, vos vieno sakinio žinutė, skelbianti, jog dėl sunkios finansinės padėties atsistatydino Kinijos finansų ministeris.[9] Vėlesniuose numeriuose išsamesnio paaiškinimo nėra, todėl galima teigti, jog lietuvių skaitytojai apie Kinijos pilietinio karo genezę neturėjo pakankamai žinių. Tėra vos viena 1927 m. balandžio 20 d. iš Šanchajaus atsiųsta žinutė ,,Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą“, kurioje trumpai informuojama, kad Chiang Kai-shek išstumtas iš valdžios, nes paskelbtas riaušininku ir nustojusiu įstatymų apsaugos.[10]

Tai vienaip ar kitaip demonstravo, kokį vaidmenį vakaruose vaidino šis Kinijos lyderis (Europoje laikytas ,,raudonuoju generolu“). Šiuo atveju, Lietuvos požiūris niekuo nesiskyrė nuo vakarietiškojo, nors nėra iki galo aišku, kaip į tokias žinutes reaguodavo skaitytojai. Tame pačiame straipsnyje teigta, jog Kantono vyriausybė po įvykusio skilimo pradėjo rengti karinius veiksmus, nukreiptus prieš vadą, nors šis vis dar vedė derybas su Vakarų pasauliu, siekė finansinės paramos. Į Jangstės upę tebesiunčiami svetimšalių karo laivai. Ryšy su tuo spėjama, kad didžiosios valstybės nusistačiusios jėga pareikalauti iš Kantono vyriausybės, kad būtų įvykdyti jų reikalavimai pareikšti notoj dėl Nankino įvykių.[11]

Akivaizdu, jog Vakarų pasaulis rėmė Chiang Kai-shek ir nekreipė dėmesio į žiaurų jo susidorojimą su komunistais ,,Baltojo teroro“[12] metu. Tokiu būdu demonstruotas demokratijos triumfas Azijoje. Tame pačiame numeryje išspausdintas ir kitas straipsnis, cituojantis ,,Daily Express“ ir ,,Times“, nurodžiusius, kiek aukų pareikalavo centrinio Kinijos banko užėmimas. Kantone susirėmus su komunistais, 30 komunistų užmušta, 100 sužeista, daugiau kaip 2000 suimta.[13] Visgi tai nėra itin informatyvios žinios, skelbiančios, dėl ko prasidėjo Kinijos vidaus konfliktas.

,,Socialdemokratas“ 1927 m. spalio 27 d. pristatė karo pretekstą, nors ir nenurodydamas, iš kur gavo duomenis (matyt, iš SSRS).

Kita vertus, vienintelis laikraštis ,,Socialdemokratas“ 1927 m. spalio 27 d. pristatė karo pretekstą, nors ir nenurodydamas, iš kur gavo duomenis (matyt, iš SSRS). Kada tautinė armija, užėmus Wuchangą – Tčekiango ir Kiangsu apylinkėse vadovaujant Sun Chuen Fang, laimėjo keletą mūšių, kinų komunistai pradėjo bijoti, kad militaristai galutinai bus sumušti ir Komintangas visoj Kinijoj paims valdžią. Todėl komunistai pradėjo sulaikinėti amunicijos ir maisto pristatymą, tautinei armijai jos tolimesnę žygiuotę kliudyti ir jos užpakaly kelti neramumus.[14] Visi šie veiksniai išprovokavo partijos skilimą, formuojant atskiras nuomones, pagal kurias, pvz., Vuhu mieste manyta, jog kovai su militarizmu ir imperializmu nereikia atsijungti nuo komunistų, o šiaurėje siekta nacionalinės – demokratinės valdžios. Tad pietiečiai nepripažino naujai susidariusios Nankino vyriausybės. Jie toliau laikės Hankou vyriausybės ir pradėjo kovą su Nankinu.[15] Toliau minėta ,,Baltojo teroro“ banga ir Vuhu vyriausybės veiksmai, kurių rezultatas – badas ir valstiečių sukilimas. Tačiau straipsnis baigėsi idėja apie šių dviejų partijų susijungimą dėl bendro tikslo: pašalinti imperialistus, militaristus, komunistus ir kitus kenksmingus elementus ir tautinę revoliuciją iki galutinės pergalės išvesti, tuomi išpildant mūsų valdovo [Sun Yat-sen] testamentą ir įsteigiant valstybę, besiremiančia sunyatsenizmo pagrindais.[16] Pastarasis ,,sunyatsenizmo pagrindas“ vėliau kartotas visuose straipsniuose, kaip esminis kriterijus, kuriant ,,naują valstybę“.

Prasidėjus pilietiniam karui, lietuviška spauda aktyviai sekė kariuomenių žygiavimo kryptį bei užsieniečiams keliamą pavojų kinų miestuose. Deja, ,,Lietuvos žinių“ straipsniuose nėra pateiktos asmeninės žurnalistų įžvalgos (kas būdinga kalbant apie Europos arba vietinius reikalus) viską koncentruojant į konkrečius faktus, kas, pavyzdžiui, nebūdinga ,,Socialdemokratui“ ar ,,Sekmadieniui“, kuriuose kurtas ištisinis, gyvas pasakojimas, įtraukiantis skaitytoją į politinius įvykius.

Gaila, tačiau nėra aišku, kurią pusę šioje konfliktinėje situacijoje palaikė Lietuva, kuri savo spausdinamuose straipsniuose, nors ir neakivaizdžiai, tačiau turėjo palaikyti Anglijos, kaip europietiškos valstybės, pusę.

Štai, pavyzdžiui, tų pačių metų vasario 3 d. ,,Socialdemokrate“ išspausdintas pranešimas, jog Kinijos darbo partija kreipėsi į Anglijos užsienio ministrą Arthurą Neville‘į Chamberlainą (1869-1940), reikalaudama nebesiųsti į šalį karinių laivų, kurie malšintų sukilimą. Ministras atsisakė, todėl tuo pačiu klausimu kreiptasi į Kantono vyriausybę, reikalaujant išvaryti iš Kinijos vandenų britų laivyną, antraip šimtai tūkstančių Anglijos socialistų stos aktingai prieš kariškus žygius.[17] Citata rodo, jog Kinijos įvykiai Anglijoje, ne taip kaip Lietuvoje (britams priklausė didžioji dalis kinų žemių), buvo opi problema, drebinanti imperijos stabilumą. Gaila, tačiau nėra aišku, kurią pusę šioje konfliktinėje situacijoje palaikė Lietuva, kuri savo spausdinamuose straipsniuose, nors ir neakivaizdžiai, tačiau turėjo palaikyti Anglijos, kaip europietiškos valstybės, pusę.

Kita vertus, ,,Socialdemokrate“ vaizduota itin ryški simpatija Kinijos valstybei, atsižvelgta, jog ji siekia laisvės. Tai tarsi istorijos atsikartojimas: pirma subyrėjo Rusijos imperija, o dabar dreba britų imperializmas. Tad požiūris į vykdomą politiką pirmiausia turėjo priklausyti nuo Lietuvoje susiklosčiusių politinių peripetijų. Nebūta vieningos nuomonės. Tokį požiūrį galėjo lemti pernelyg tolimas atstumas (juolab, kad tuo pačiu metu Lietuva sprendė vidines problemas su lenkais ir spaudoje didžiąją dėmesio dalį skyrė būtent tam).

1927 m. kovo-lapkričio mėnesiais lietuviškoje spaudoje dėmesys skirtas Amerikos ir Anglijos kišimuisi į Kinijos vidaus reikalus, karinių laivų siuntimui bei užsieniečių problemoms. Šie veiksmai sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimą. Šanchajaus darbininkai protestuodami prieš kariuomenės į Kiniją siuntimą, buvo pakėlę net visuotinį streiką.[18] Baimindamasi pasekmių Sovietų Sąjunga ėmėsi savo atstovybės Pekine apsaugos, nes komunistų padėtis Kinijoje prastėjo. Tos priemonės [saugoti SSRS atstovybę] imtasi, esant <…> pavojui iš kiniečių pusės.[19]

Lietuvos spaudoje ryškesnės reakcijos neaptinkama, nors, kaip galima spręsti iš straipsnių pavadinimų, Rytuose lietuviai laukė prasidedant rimtesnio karo, galėjusio išprovokuoti naują pasaulinį karą.

Nors Chiang Kai-shek stengėsi palaikyti ramybę, užsienio rinkos užsidarė, atimdamos iš valstybės didžiąją dalį lėšų. Situacijai prastėjant, Vakarams iškeltas ultimatumas, reikalaujant neuždaryti įmonių, nes bus atsisakoma saugoti konsulatus[20] (nors vėliau straipsniuose pranešama apie užsienio koncesijų užpuolimus bei chaosą miestų gatvėse). Tai mažai ką padėjo, ir lapkričio 16 d. žinutėje iš Londono teigta, jog Šanchajuje paskelbtas karo stovis.[21] Lietuvos spaudoje ryškesnės reakcijos neaptinkama, nors, kaip galima spręsti iš straipsnių pavadinimų, Rytuose lietuviai laukė prasidedant rimtesnio karo, galėjusio išprovokuoti naują pasaulinį karą. Tokiai nuomonei įtakos turėjo ne taip seniai pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, palikęs nemenką pėdsaką žmonių sąmonėje. Tad kiekvienas naujas konfliktas, nors ir tolimam krašte, kėlė panašias asociacijas, juolab, kad į Kinijos reikalus itin aršiai kišosi Europa ir Amerika.

Metų pabaigoje Kinijos įvykiai priartėjo prie Lietuvos, tačiau spaudoje apie šiuos ekscesus randame vos du, ganėtinai sukonkretintus, pranešimus. Nesama jokių platesnių paaiškinimų, pasvarstymų, vertinimų, kaip šie įvykiai nulems kaimyninių valstybių situaciją. Skelbta, jog lapkričio 18-19 d. Maskvoje (SSRS) vyko kinų studentų mitingas už Levą Trockį (1879-1940) ir Grigorijų Zinovjevą (1883-1936). Nešdami vėliavas ant kurių buvo parašyta: ,,Šalin revoliucijos spekuliantus“! ,,Tegyvuoja tikrieji leninistai Trockis ir Zinovjevas“! Demonstrantų tarpe buvo ir žinomo kiniečių generolo Čankaišeko sūnus.[22] Protestantai nedelsiant G.P.U. agentų ir policijos išvaikyti, o vėliau traukiniu išsiųsti atgal į Kiniją, universitete juos pakeičia kiniečiais beraščiais iš Chankou komunistinės sąjungos.[23]

Skaitant straipsnius, stebina lietuviškos spaudos neutralumas. Nėra aišku, ką palaikė Lietuva ir koks jos požiūris į vykusius mitingus. Galime teigti, kad jie laikyti teigiamais, manant, jog taip SSRS persimes į Rytų politiką (aiškintis santykių su Kinija) užuot kišusis į mažųjų Europos kaimynių reikalus, tačiau to neįvyko.

Skaitant straipsnius, stebina lietuviškos spaudos neutralumas. Nėra aišku, ką palaikė Lietuva ir koks jos požiūris į vykusius mitingus.

1928 m. žymi pilietinio karo pabaigą ir pirmas žinias apie Japonijos įsikišimą į didžiosios kaimynės reikalus. Tai ,,Lietuvos žinių“ skaitytojams pranešė Berlyno spauda, skelbusi žinias iš Tokijo. Čankaišekas atsisakė atsiprašyti japonus, tačiau priėmė jam ultimatumo punktus, kuriais reikalaujama sustabdyti karo veiksmus 20 kinų mylių nuo Tsinaufu, Tientsino ir Šantungo geležinkelio.[24] Kodėl Japonija ryžosi veltis į vidinį Kinijos konfliktą, lietuvių spaudoje neužsimenama. Todėl būtina priminti, kad toks karo posūkis kilo dėl Jinano tragedijos (1928 m. gegužės 3 d.), kurios metu Chiang Kai-shek armija susidūrė su Japonijos ir jos sąjungininkų Šiaurės Kinijos pajėgomis. Jinano mieste nugriaudėjus sprogimams, netoli japonų gyvenamų namų, žuvo 12 gyventojų. Be to, pasak anglų pranešimų, gatvėse gulėjo palikti kastruoti japonų karių kūnai. Tai lėmė Japonijos apsisprendimą skverbtis į kaimynės teritoriją su pretekstu apsaugoti tautiečius.[25] Tačiau šis incidentas lietuvių spaudoje neaprašomas. Kitame ,,Lietuvos žinių“ numeryje pranešta, kad Pekinas apsuptas, o užsieniečiai apgyvendinti savo valstybių konsulatuose. Nepraėjus savaitei, gegužės 21 d., pasirodė žinutė, jog šiauriečiai nugalėti, o Pekinas užimtas.

1928 m. birželio 13 d. Pekiną paskelbus Kinijos sostine, „Socialdemokrate“ šiai progai pažymėti išspausdintas nemažas straipsnis, pasakojantis, kaip užimtas miestas. Jei ne Japonija, <…> tai jau pereitais metais tautinė liaudies armija būtų Čang Tsoliną [šiaurės armijos vadas] likvidavusi. Ir dabar, bepuolant šiauriečius, Japonija įsiveržė į Šantuangą ir norėjo pietiečiams sutrukdyti. Bet Čan Kai Šeko sumanumas ir jo pagalbininko mahometoniškų raitelių vado Feng Yu Hsiango disciplina pasiekė išvengti tolimesnių japonų įsikišimų. Dabar Čang Tsolinas iš Pekino išbėgo sužeistas, jo kariuomenė jį paliko ir pasidavė pietiečiams. Tautinė liaudies armija įžengė į Pekiną.[26] Tačiau, kaip informuota vėlesniame numeryje, sostinė buvo perkelta į Nankiną, tarsi norint atsiriboti nuo monarchinės praeities.[27] Keista, tačiau ,,Lietuvos žinios“ apie Pekino paėmimą ir sostinės perkėlimą nieko nemini. Kodėl laikraščiui tai pasirodė neverta dėmesio, sunku pasakyti. Galbūt, tai lėmė suvokimas, jog karą laimėjo komunistai, t.y. demokratinės valdžios pralaimėjimas, o gal dėl vietinių problemų, kurios užgožė žinias iš Tolimųjų Rytų.

Pasirašius taikos sutartį, Kinijos vadas Hu Hanmin (1879-1936) atvyko į Berlyną pristatyti, kokią politiką ves valstybė. Pasak ,,Socialdemokrato“, jis teigė imsiąs sunyasenizmo politikos principų: liaudies teisė, liaudies valdymas ir liaudies gerovė, kitais žodžiais, bus einama prie pačios liaudies savivaldos ir ūkinio, ir socialinio šalies persitvarkymo. Pamažu, liaudžiai bręstant, jai bus suteikta teisė rinkti valdininkus. Šalia valdymo, įstatymų leidimo ir teismo numatoma ketvirta institucija – kontrolė.[28] Be to panaikinti vidaus muitai.

Be kita ko, mūsų leidiniuose žinios apie Kiniją dažniausiai buvo pateikiamos puslapio pabaigoje (egzistuoja vos kelios išimtys), mažu šriftu, neišryškinant pavadinimo, o tai dar kartą įrodo, kiek jų turiniu tebuvo suinteresuoti skaitytojai.

Ir apie šias derybas ,,Lietuvos žinios“ neužsiminė, kas rodo, jog skaitytojai palikti nežinioje, t. y. neišsamiai pristatyta konflikto pradžia ir nepadarytos išvados, kaip jis baigėsi. Tai galima laikyti informatyvumo stoka. Nieko keisto, nes tarpukario Lietuvos žurnalistai, spaudoje pristatantys užsienio žinias, nebuvo profesionalūs ir negalėjo lygiuotis į milžinišką patirtį turinčius britų ar vokiečių žurnalistus. Pastarųjų spaudoje bet koks pasaulio įvykis susilaukdavo taiklaus pastebėjimo ar išsamios analizės, o lietuviai dažnai rimtas žinias sumaišydavo su sarkazmu, sensacija ar ,,komišku požiūriu“. Tai, be jokios abejonės, galėjo lemti neseniai susikūrusi valstybė ir nenusistovėjusi vertybių sistema. Be kita ko, mūsų leidiniuose žinios apie Kiniją dažniausiai buvo pateikiamos puslapio pabaigoje (egzistuoja vos kelios išimtys), mažu šriftu, neišryškinant pavadinimo, o tai dar kartą įrodo, kiek jų turiniu tebuvo suinteresuoti skaitytojai.

Kita vertus, ,,Lietuvos žinios“ buvo susitelkę į kitą Tolimųjų Rytų neramumų sferą, nes 1930 m. balandžio-lapkričio straipsniai skaitytojus informavo apie naujo konflikto, šį kartą su SSRS, pradžią. Juose fiksuojama, jog sovietų kišimasis į Kinijos vidaus politiką bandė sukelti ,,pasaulinę revoliuciją“[29] (vienas iš socializmo ideologijos postulatų), per kurią būtų platinamos socialistinės idėjos. Kominterno agentams aukso pagalba pavyko sudaryti Šiaurės kinų generolų koaliciją prieš Nankino vyriausybę.[30] Nuosekliai vyko papirkinėjimas, o pietuose vėl ėmė burtis komunistų būriai, kuriems apmokymus vedė SSRS agentai. Kaip teigta straipsnyje, Maskva brandino planą vėliau persimesti į anglų Birmą ir prancūzų Indokiniją, kur taip pat turėjo būti paskleistas socialistinis mokymas ir sukurtos darbininkų partijos. Būtent dėl komunizmo padėties Kinijoje ,,Socialdemokrate“ gruodžio 30 d. pasirodė išsamus straipsnis, supažindinantis skaitytojus su komunistų partija ir visuomenės požiūriu į ją. Informuota, jog komunistai viešai žudomi aikštėse, o į jų bausmės vietą susirenka minios smalsuolių. Be to, bet koks blogas įvykis iškart buvo priskiriamas šiai partijai, dėl to būti komunistu rytuose tapo nesaugu.[31]

Taigi žurnalistai šiuo tekstu bandė įrodyti visuomenei, jog veiksmai prieš komunistus yra tik brutalus imperialistų žingsnis, siekiant užtikrinti taiką, dažnai apkaltinant be įrodymų, o tik dėl priklausymo partijai. Dėl viso to Kinijoje atsinaujino ,,Baltojo teroro“ banga, kurio metu į pietus pasiųsta 100 tūkstantinė kariuomenė, turėjusi susidoroti su komunistais; šių susidūrimų eigoje šalies politinė kryptis pasikeitė iš esmės.

Kodėl lietuviams tai turėjo būti įdomu, neaišku, juolab, kad iš Tolimųjų Rytų tokių žinučių pasitaiko retai ir jos niekuo nepatraukia (netgi kriminalinio pobūdžio žinutės iš Amerikos ar Vakarų Europos buvo kur kas spalvingesnės).

Likusios žinios apie Kiniją lietuviškoje spaudoje apėmė valstybės modernėjimą, t.y. švietimo, išsivystymo lygį (informuota, kuo pietūs skiriasi nuo šiaurės (šiaurė pateikiama, kaip feodalinė santvarka su stipriu imperializmu, o pietūs – kaip darbininkų ir demokratų aplinka)), pvz., 1931 m. balandžio 14 d., pasak ,,Manchester Guardin“, pradėta vykdyti neraštingumo problemos likvidacija. Mokantys rašyti asmenys turėjo mokyti po 2-3 beraščius, tokiu būdu kelti šalies kultūrinį lygį.[32] Taip pat rašyta apie įsteigtą profesinį Nankino universitetą ir stiprėjantį antireliginį sąjūdį, nukreiptą prieš užsieniečius krikščionis. Vėl ryškus neigiamas nusiteikimas prieš Vakarų pasaulį.

Galiausiai ,,Lietuvos žiniose“ fiksuojama kriminalistika, pvz., 1936 m., remiantis Berlyno duomenimis, Peipingo (Pekinas) mieste buvo nužudytas vokiečių profesorius, kurio mirties priežastis neaiški. Kodėl lietuviams tai turėjo būti įdomu, neaišku, juolab, kad iš Tolimųjų Rytų tokių žinučių pasitaiko retai ir jos niekuo nepatraukia (netgi kriminalinio pobūdžio žinutės iš Amerikos ar Vakarų Europos buvo kur kas spalvingesnės).

Tai vienintelis toks įvykis, tiesiogiai priartinęs Lietuvą prie Kinijos, nors apie pačią K.Hadley ir jos veiklą šioje šalyje nieko plačiau aptikti nepavyko, greičiausiai apie ją nežinojo ir pats dienraštis.

Tačiau viena žinutė Lietuvą tikrai turėjo nustebinti, o gal ir sukelti ilgus pokalbius visuomenės salonuose. Ji tiesiogiai lietė mūsų šalį, tuo metu dar gana konservatoriškų pažiūrų ir pasaulyje minimą ne taip dažnai. Straipsnis pasirodė 1933 m. spalio 19 d. pirmajame puslapyje. Joje skelbta apie Šanchajuje (tuo metu jis priklausė britams) mirtimi nubaustą lietuvę. Vakar (spalio 18 d.) vyriausiasis britų teismas Šanchajuje rado anglų pavaldinio, bet lietuvių kilmės našlę Katherine Hadley, kaltą užmušus į atsargą pasitraukusį jūros kapitoną Valter Youngs. Teismas ją nuteisė mirti, bet paragino jos pasigailėti.[33] Kaip teigta, bausmę dar turėjo patvirtinti britų ministerija, tačiau pabrėžta, kad tai pirmas atvejis Kinijoje, kai britų valdžia mirtimi baudžia moterį. Nors gynėjas bandė apginti kaltinamąją, teisėjas jo įvardintus apsvaiginimo ir provokacijos motyvus atmetė. Be to ir K.Hadley, išgirdusi nuosprendį, nerodė nei mažiausio susijaudinimo. Tai vienintelis toks įvykis, tiesiogiai priartinęs Lietuvą prie Kinijos, nors apie pačią K.Hadley ir jos veiklą šioje šalyje nieko plačiau aptikti nepavyko, greičiausiai apie ją nežinojo ir pats dienraštis. Ji tarsi šmėkštelėjo viename numeryje ir tuojau pat pranyko. Kas buvo ši moteris ir kokios priežastys privertė ją nusikalsti? Iki šiol jos likimu nėra pasidomėta nei vienoje lietuviškoje istoriografijoje, tad telieka viltis, jog žinių išliko gausiuose Anglijos archyvuose, kurie privalėjo registruoti kiekvieną imperijoje įvykusį incidentą.

Daugiau straipsnių, susijusių su Kinijos vidaus kovomis arba jos noru modernizuotis, nepranešama. Lietuvai Kinijos vidaus kovos, viena vertus, priminė ne tokią seną pačių istoriją, kai ,,kūrėsi“ nepriklausoma šalis, kita vertus, kėlė baimę dėl naujų konfliktų pasaulyje pradžios bei nusistovėjusios tvarkos išardymo. Spausdindami užsienio naujienas, Lietuvos žurnalistai tarsi mokėsi į viską reaguoti staigiai ir įsijungti į Vakarų Europos žiniasklaidos tarpą.

***

[1]Ankstyvieji Lietuvos ir Kinijos ryšiai, http://www.lithuanian.net/minipedia/china/rudamina.htm

[2] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795, Vilnius, 2005, 365 p.

[3]The Last Emperor’s Humble Occupation, http://www.time.com/time/world/article/0,8599,2054364,00.html

[4] Pekeris V., Kruvinasis Mesijas Mao Dzedungas, Vilnius, 2008, 9 p.

[5] Jeans B. Roger., Democracy and Socialism in Republican China: The Politics of Zhang Junmai, 1906-1941http://books.google.lt/books?id=Kl3IpJfVarcC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[6] Pekeris V., Kruvinasis Mesijas Mao Dzedungas,….11 p.

[7] Viena iš priešiškų frakcijų, atskilusių nuo Beivango klikos (galinga vakarietiško stiliaus Kinijos imperijos armija, sukurta Cingų laikais XIX a. pab.) Kinijos respublikos laikais.

[8] Zarrow G. P., China in war andrevolution: 1895 – 1949, http://books.google.lt/books?id=ucfBFCzX-MMC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[9] Be pavadinimo // Lietuvos žinios, 15 nr., 1926, sausio 20 d., 1 p.

[10] Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą // Lietuvos žinios, 87 nr., 1927, balandžio 20 d., 1 p.

[11] Ten pat., 1 p.

[12] Pasak istorikų, 1927 m. balandžio 12 d. ,,Baltojo teroro“ metu nužudyta 300 tūkst. komunistų visoje Kinijoje. Nors pasigailėta TSRS agentų Michailo Borodino ir Vasilijaus Bliucherio, leidžiant jiems pasitraukti tėvynėn.

[13] Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą. – 1 p.

[14] Tolimųjų kinų liaudies valdžios padėtis // Socialdemokratas, 42 nr., 1927, spalio 27 d., 3 p.

[15] Ten pat., 3 p.

[16] Ten pat., 3 p.

[17] Darbo partija dėl Kinijos // Socialdemokratas, 4 nr., 1927, vasario 3 d., 4 p.

[18] Neramumai Kinijoj tebesitęsia // Socialdemokratas, 8 nr., 1927, kovo 3 d., 3 p.

[19] SSRS atstovybė Pekine saugojama // Lietuvos žinios, 89 nr., 1927, balandžio 22 d., 1p.

[20] Kantoniečių valdžios reikalavimai į svetimšalius // Lietuvos žinios, 90 nr., 1927, balandžio 23 d., 1 p.

[21] Šanchajuje bruzda komunistai // Lietuvos žinios, 259 nr., 1927, lapkričio 16 d., 1 p.

[22] Kinų studentų demonstracija už Trockį // Lietuvos žinios, 261 nr., 1927, lapkričio 18 d., 2 p.; Kaip kiniečiai studentai demonstravo Maskvoj. Kiniečiai stovi už tikrą leninizmą // Lietuvos žinios, 262 nr., 1927, lapkričio 19 d., 1 p.

[23] Kaip kiniečiai studentai demonstravo Maskvoj. Kiniečiai stovi už tikrą leninizmą………1p.

[24] Pietiečiai jau ties Pekinu // Lietuvos žinios, 107 nr., 1928, gegužės 18 d., 1 p.

[25] Lu John D., Agony of Choice: Matsuoka Yōsuke in the Rise and Fall of the Japanese Empire, 1880-1946, http://books.google.lt/books?id=km-9YkgxGbsC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[26] Pekinas vėl visos Kinijos sostinė // Socialdemokratas, 24 nr., 1928, birželio 14 d., 3 p.

[27] Kinijoj // Socialdemokratas, 25 nr., 1928, birželio 21 psl., 3 p.

[28] Naujosios Kinijos politika // Socialdemokratas, 27 nr., 1928, liepos 5 d., 3 p.

[29] Toks pats pranešimas minimas ir ,,Lietuvos žiniose“, 88 nr., 1927m., rugpjūčio 21 d. išspausdintame išsamiame straipsnyje apie SSRS vykdomą agresyvią politiką Kinijoje, siekiant sukiršinti kinus su užsieniečiais ir tokiu būdu užimti nors ir neoficialią valdžią.

[30] Nauja kominterno avantiūra Kinijoje. Vėl ruošiama ,,pasaulinė revoliucija“ // Lietuvos žinios, 83 nr., 1930, balandžio 10 d., 1 p.

[31] Kinija ir komunizmas // Socialdemokratas, 51-52 nr., 1930, gruodžio 30 d., 5 p.

[32] Kinai imasi žygių kovai su neraštingumu // Lietuvos žinios, 83 nr., 1931, balandžio 14 d., 2 p.

[33] Šanchajuje nubausta mirtimi lietuvė // Lietuvos žinios, 238 nr., 1933, spalio 19 d., 1 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2014 m. gegužės 13 d.

Scanpix nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos žemės ūkio atašė Kinijoje Mindaugu Kuklieriumi kalbamės apie tai, kokios mūsų ūkininkų ir maisto pramonės perspektyvos tolimoje šalyje. Praėjusią savaitę Pekinas oficialiai patvirtino, kad įsileidžiami lietuviški pieno produktai: dabar abiejų šalių tarnybos baigia tvarkyti dokumentus ir gegužę perdirbėjai jau galės siųsti  krovinius. Viliamasi, kad dar šiais metais kinai įsileis ir lietuviškus mėsos produktus bei grūdus. Gaminius iš grūdų, pavyzdžiui, sausus pusryčius, mes eksportuojame gana seniai.

– Ar Kinijos biurokratinė sistema sudėtinga? Galbūt ji veikia kur kas paprasčiau nei Lietuvoje ir plėtoti verslą bei prekybą lengviau nei pas mus?

– Čia svarbūs asmeniniai ryšiai ir politinis fo­nas. Mums padėjo Lietuvos premjero ir žemės ūkio ministrės vizitai. Be to, pavyzdžiui, kai bu­vo priimtas politinis sprendimas įsileisti lietuviškus pieno gaminius, dirbome su sertifikatus išduodančiomis institucijomis, kad jos reikalingus dokumentus pradėtų rengti anksčiau, nei formaliai bus išduotas pats leidimas. Taip krovinius pavyks išsiųsti keliomis savaitėmis anksčiau, nei paeiliui laikantis visų procedūrų. Kinijoje priežiūros aparatas didelis ir norint, kad reikalai judėtų sparčiau, reikia tam skirti laiko ir darbo.

– Ar mūsų įmonės domisi Kinija? Buvo girdėti atsiliepimų, kad tai pervertinta rinka. Nors ji milžiniška, tačiau joje mes neturime ką veikti, nes esame tiesiog per maži, pati šalis geografiškai per toli.

– Kinijoje dirbti planuoja penkios didžiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės. Visos jos turi už Aziją atsakingų specialistų ir ieško rin­kų Japonijoje, Kinijoje, Vietname. Šiose valstybėse nuolat būna jų žmonės. Kai kurios įmonės jau keletą metų dirba Honkonge, į kurį eksportuoti paprasčiau nei į didžiąją Kiniją. Be to, kinai įsteigė Pieno technologijų aljansą. Jame, be mūsiškių, dalyvauja ir tokios šalys, kaip Nau­­joji Zelandija, Australija, Nyderlandai. Bu­vimas tokiose sąjungose palengvina darbą, atsiranda galimybė rasti daugiau partnerių.

Jie šeimoms leido turėti antrą vai­ką, todėl laukiama, kad vaikiško maisto, ku­rio di­džioji dalis importuojama, paklausa di­dės.

Jei kalbame apie rinką, kinams šiandien reikia žaliavos. Jie šeimoms leido turėti antrą vai­ką, todėl laukiama, kad vaikiško maisto, ku­rio di­džioji dalis importuojama, paklausa di­dės. Prie to taikosi ir lietuviai. Pavyzdžiui, AB Vil­kyš­kių pieninė stato naują cechą, kuriame bus džiovinami ir į dvi sudedamąsias dalis skaidomi išrūgų milteliai. Produktai ir bus žaliava vaikų maistui, kuris mūsų šalyje negaminamas. Pa­pras­tų pieno miltų galima nusipirkti bet kur. Tai biržinis produktas be didesnės pridėtinės ver­tės. Juos, kaip ir kondensuotą pieną, į ten, tik per aplinkines valstybes, jau dabar veža „Ma­­rijampolės pieno konservai“.

Sutartys dėl tokių biržinių produktų, kaip pramoniniai sūriai ar pieno miltai, gali būti su­darytos gana greitai. Mūsiškiams tai proga iš­šluoti sandėlius, kurie dabar perpildyti. Pelno maržos gal ir nedidelės, bet bent jau vyks apyvarta, nes šiandien pasaulyje gana didelis pieno produktų perteklius.

– Ar produktai su mūsų pačių prekių ženklais ten turi ateitį?

– Apie savo prekių ženklus Kinijoje galime kalbėti daug, tačiau mes tiesiog per maži ir neturime tiek resursų, kad tokio dydžio rinkoje ga­lė­­tume įtvirtinti produktus su savo prekių ženk­­lais. Galime tik lenkti galvą prieš įmones, kurios tokio dydžio rinkoje kaip Rusija sugebėjo įtvirtinti lietuviškus prekių ženklus ir ypač „Svalią“.

– Tačiau Lietuvoje gaji nuostata, kad kinai pieno paprasčiausiai nevartoja ir mums su savo produktais ten net neverta lįsti.

– Kinijoje gyvena gana daug vakariečių, be to, auga jaunoji karta, kuri jau įprato prie vakarietiškų pieno produktų, ir jų pardavimas stabiliai didėja. Būtent šioje valstybėje sparčiausiai au­ga pieno produktų vartojimas, ir potencialo daug. Pavyzdžiui, kinas per metus vidutiniškai su­var­toja 8 kg pieno, lietuvis – per 50 kg.

Jei kalbėtume apie įpročius, pieno produktai iki šiol buvo valgomi tik Šiaurės Kinijoje. Pietuose tradicinėje virtuvėje jų nebuvo. Dabar šis maistas vartojamas ir Pietuose. Be to, kaip minėjau, leista turėti po du vaikus ir greitai iš­augs vaikų maisto paklausa.

Kita mūsų galimybė – vadinamieji ilgo ga­liojimo pieno produktai.

Nuolat užsimenu apie vaikų maistą, nes jo paklausa milžiniška. Prieš keletą metų šalyje kilo didžiulis melamino (buvo bandoma sintetiniu būdu išgauti baltymą, bet paaiškėjo, kad jis nuodingas) skandalas, kai mirė keletas vaikų. Nuo tada žmonės nebepasitiki vietiniais gaminiais ir, kas išgali, perka importinius. Šioje rinkoje didžiausi žaidėjai – olandai, tačiau tai gali būti ir mūsų, kaip brangios ir kokybiškos žaliavos ar pusfabrikačių tiekėjų, šansas.

Kita mūsų galimybė – vadinamieji ilgo ga­liojimo pieno produktai. Juos gamina AB „Pie­no žvaigždės“ ir, mano žiniomis, įmonė derasi su kinais. Tokius gaminius jau tiekia, pavyzdžiui, airiai. Tačiau mums patraukliausias ke­lias būtų gaminti pagal užsakymą, kad mūsų pro­duktais prekiautų ir jiems prekių ženklus ku­r­tų vietiniai.

Sunkiau rasti nišą bus gal tik AB „Žemaitijos pienas“, kurių vienas pagrindinių eksporto produktų – „Džiugas“. Tai sūris, kuris turi bū­ti parduodamas su savo prekės ženklu, nes nėra pramoninis, arba vadinamasis industrinis, skirtas tolimesniam perdirbimui, gaminys. Jam reikia įsitvirtinti prabangiame gurmaniškų produktų segmente.

Tačiau ir tam esama galimybių – Kinijoje yra brangių parduotuvėlių, specializuotų išpuo­se­lė­­to skonio vartotojams. Kiekiai ten nebus milžiniški, tačiau pelno maržos gana didelės.

– O kaip su šviežiais produktais – galėsime vežti tuos pačius sūrelius ir jogurtus, kuriuos valgome patys, ar reikės kurti naujus?

– Skoniai skiriasi. Tai buvo galima matyti pernai Vilniuje vykusio Pieno kongreso metu. Kinai išmėgino daugumą mūsų įmonių eksportui skirtų produktų. Pavyzdžiui, mūsų varškės sūreliai jiems per saldūs, per gausu priedų ir įdaras per daug sutrintas. Mums ir rusams tai puikus skonis, o jie mėgsta, kad valgant jaustųsi varškės ga­baliukai. Technologiškai tokius produktus ga­min­ti sudėtinga, reikia pertvarkyti linijas, pa­reng­ti žmones – tai kainuoja. Kuo stambesnės įda­ro frakcijos, tuo gaminys greičiau byra. Pa­ly­ginimui, Rusijai ar Latvijai reikia kuo smulkiau sutrintos masės, kuri primintų sviestą.

Kinams europietiški valgiai – prestižo reikalas, delikatesas, ku­ris nevartojamas kasdien.

Mėsos produktai kinų ekspertams patiko. Jie ne tokie, kaip gaminami Kinijoje, tačiau ki­nai pasiūlė nieko per daug nekeisti, nes mūsų gaminiai vis tiek bus nišiniai, skirti  turtingiems pirkėjams. Geriau mėginti ieškoti vartotojų, kurie pamėgs būtent tą skonį, kuris jau sukurtas. Ypač jiems patiko mūsų mėsos užkandėlės, tokios kaip rūkytos dešrelės. Kinams europietiški valgiai – prestižo reikalas, delikatesas, ku­ris nevartojamas kasdien. Tačiau reikia investuoti į rinkodarą, kuri gan brangi. Vien Pekine ir apylinkėse 26 mln. gyventojų. Net jei pasiseks išpopuliarinti gaminį, mūsų perdirbimo įmonių pajėgumų gali neužtekti vien šiam regionui aprūpinti.

– Galbūt kinai norėtų investuoti į mūsų maisto pramonę?

– Jei taip nutiktų, tai būtų mūsų galimybė eksportą išplėsti kartais. Žaliavos mes turime. Tik reikia, kad kuris nors jų gamintojas ar prekybininkas susitartų su mūsų perdirbėjais ir keliasde­šimt milijonų eurų investuotų į vaikiškų mais­to produktų gamybą. Tai būtų lūžis, nes jiems reikia didžiulių kiekių.

Be to, investuotojai gamintų savo rinkai, patys sukurtų ir išpopu­liarintų prekių ženklus. Netgi didžiosioms lietuviškoms įmonėms savo prekės ženklo, apimančio tik vieną kurį nors didesnį Kinijos prekybos tinklą, kūrimas finansiškai neįkandamas. Kokybiškos žaliavos mes turime kur kas daugiau, nei reikia, supirkimo kainos – vienos mažiausių Europoje.

Panašią investiciją kinai jau padarę Len­ki­joje. Ten įsigijo didžiulę mėsos perdirbimo įmo­nę, kurioje gamina keturis gaminius ir viską išveža į savo šalį. Vietos rinkoje jie praktiškai nieko neparduoda, nes gamykla ne tam skirta.

– Kokie gali būti mūsų produktų pardavimo kiekiai?

– Prieš savaitę kalbėjau su vienu didmenininku, kuris tikino, kad gavus leidimus prekiauti per mėnesį gali nupirkti 10 jūrinių konteinerių kondensuoto pieno. „Marijamplės pieno konservai“ pernai į Honkongą per metus išvežė 16 tokių konteinerių, per pirmąjį šių metų ketvirtį – septyniolika. Tai būtent klasikinis pusfabrikatis, naudojamas konditerijos pramonėje.

Gana dažna klaida, kai europiečiai mėgina įsitvirtinti siūlydami pačius pigiausius gaminius.

Jei kalbame apie prekių ženklus, kurie galėtų būti mūsų ar kinų kuriami lietuviškiems produktams, jiems išvystyti ir įvesti į rinką reikia bent dvejų trejų metų. Kalbėjome su vieno pu­siau valstybinio Kinijos koncerno, valdančio 16 prekybos tinklų, atstovu. Jis mums pasiūlė iš­sirinkti patrauklų segmentą ir pradėti nuo ge­riausių produktų bei pačios brangiausios nišos. Gana dažna klaida, kai europiečiai mėgina įsitvirtinti siūlydami pačius pigiausius gaminius. Kinai dar įsitikinę, kad pigus gaminys prastas, ir kuriant savo prekės ženklą pavojinga save sieti su neaiškiais gaminiais.

– Kaip kiti, ne pieno, mūsų maisto produktai – jų paklausa yra?

– Kiti produktai dar tik laukia. Kiti leidimai bus mėsai ir grūdams. Norint vežti mėsos gaminius mums koją kiša afrikinis kiaulių maras. Derybos dėl grūdų, kaip žaliavos, dar tik prasi­dėjo. Kiek pavyktų įsitvirtinti su grūdais, dar sunku pasakyti. Kainos čia trečdaliu didesnės nei biržose, tačiau tik dėl to, kad vi­są rinką kontroliuoja keletas valstybinių įmonių. Jei mūsiškiai susitars su kuria nors iš šių ben­drovių, prekyba pajudės. Mūsų grūdų ko­kybė gera, konkuruoti galime.

Dabar čia parduodami mūsų produktai iš grūdų – norint įvežti šiuos gaminius tvarka pa­pras­­tesnė ir jie gana seniai eksportuojami. Len­­­­­­­­tynose jie matomi, tačiau pardavimas santykinai dar nėra didelis.

Jei kalbame apie mėsos žaliavą, paklausios ga­li būti tik atskiros pozicijos. Rasti partnerių galima.

– Galbūt yra ir kitų gaminių, kuriuos galėtume parduoti kinams?

– Prekyba su Kinija neapsiriboja mėsa ir pienu, nes yra pakankamai daug produktų, kuriems ne­reikia ypatingų leidimų. Pavyzdžiui, kinai iš Jung­tinių Amerikos Valstijų vežasi šienainio ru­­lonus. Jiems trūksta pašaro. Fermos statomos masiškai, reikalavimai pieno kokybei aukš­­­ti, o šalies teritorijas užteršė gamyklos. Mes turime pakankamai pievų ir galime sėkmin­gai eksportuoti žolę.

Kitas segmentas, kuris auga, tai gyvi gyvuliai, nes kinai, kaip minėjau, sparčiai plėtoja gy­vu­lininkystę. Tačiau jie ieško ne tik karvių. Pa­vyz­džiui, olandai išpopuliarino ožkų pieną, ku­ris naudojamas vaikų maistui. Turtingi vietiniai už šį pieną moka kelis kartus brangiau nei už karvių. Patys kinai taip pat nori steigti ožkų fermas. Buvo pasiūlymas per metus jiems tiekti po 80 tūkst. melžiamų ožkų. Mes tiek nesurinktume visoje Lie­tuvoje.

Mes dar nesuvokiame Kinijos masto ir ko­kios ten galimybės.

Pavienių ūkininkų, kaip juos suprantame Eu­­ropoje ir Lietuvoje, ten beveik nėra. Tik kai­mo gyventojai, kurie šalia namų dar ir ūkininkauja, – laiko po kelias karves, pieno užtenka šei­­mai ir šiek tiek parduodama. Pagrindiniai ža­liavos gamintojai – labai stambios fermos, ku­rios organizuotos kaip įmonės, ne kaip ūkiai. Pa­­vyz­džiui, mažoje karvių fermoje laikoma apie 2 tūkst., didelėje – 10 tūkst. galvijų. Tokius kompleksus valdo Naujosios Zelandijos verslininkai. Ga­na plačiai išplėtotas kiaulių ir paukščių au­­ginimas. Tai irgi milžiniški kompleksai.

Mes dar nesuvokiame Kinijos masto ir ko­kios ten galimybės. Iš kitos pusės, sudarę il­ga­laikes sutartis mes galėtume tapti veislinių gy­vūnų, kurių nuolat trūksta, veisėjais. Tačiau tam reikia ne vienų metų įdirbio.

Tiesą sakant, olandus galėtume imti pavyzdžiu. Jie sugebėjo suderėti, kad vieninteliai iš eu­ro­piečių nemokėtų 8 proc. muito mokesčio, su­kū­rė savo kūdikių maisto prekės ženklą, kurį pra­dėjo populiarinti iš karto po to, kai kilo melami­no skandalas. Dabar jie – vieni iš lyderių, ir ki­nai tiki, kad būtent šis maistas yra pats geriausias.

– Kaip gretimos Azijos valstybės – ten patekti taip pat sudėtinga kaip ir į Kiniją?

– Viena patraukliausių – Vietnamo rinka. Šalyje yra 100 mln. gyventojų, reguliavimo tvarka pap­ras­tesnė. Kai kurie europiečiai per šią valstybę eksportuoja į Kiniją. Tačiau jei gausime leidimus, reeksportuoti į Kiniją mums nebeapsimokės. Kita vertus, įdomi ir paties Vietnamo rinka.

Bet kokiu atveju, norint dirbti Kinijoje, į ją reikia žiūrėti kaip į rimtą ir ilgalaikį partnerį. Tikėtis atsitiktinės sėkmės neverta.

– Kaip pasaulinė krizė paveikė Kiniją? Ekspertai prognozuoja, kad šalies laukia rimti ekonominiai iššūkiai.

– Kol kas krizė nepalietė maisto produktų rinkos. Jie nuolat brangsta. Lietuviški ir kiti europie­tiški gaminiai skirti ne patiems skurdžiausiems gyventojams, o vidutines ir didesnes pa­ja­mas gaunantiems kinams ir vakariečiams. Šiam sluoksniui priklausančių vartotojų yra pa­kan­kamai.

Pekine atlyginimai didesni nei Lietuvoje, o provincijoje uždarbis daug mažesnis negu pas mus. Maisto produktų kainos panašios, išskyrus pieno. Vienas litras benzino kainuoja 0,80 euro. Vietinės gamybos drabužiai ir elektronika kainuoja kur kas pigiau nei Europoje.

Prekių srautas iš Kinijos į Eu­ropą – milžiniškas, tačiau atgal gabenama ga­na mažai krovinių, lėktuvai ir laivai būna pustuščiai.

Importiniai produktai Kinijoje brangesni nei bet kur Europoje. Aš pats kartais perku europie­tišką pieną, kurio litras parduotuvėje kainuo­ja tris eurus, o už 100 gramų importinio sviesto pakelį (vietinio nėra) tenka mo­kėti ke­turis eurus.

Jei kalbame apie šviežius produktus, galime netgi galvoti apie tai, kad juos būtų galima ga­benti lėktuvais. Prekių srautas iš Kinijos į Eu­ropą – milžiniškas, tačiau atgal gabenama ga­na mažai krovinių, lėktuvai ir laivai būna pustuščiai. Jei mes rasime ką pasiūlyti logistams, kad jie tiesiog prikrautų transporto priemones, kai­na gali būti ypač patraukli. Tačiau šiam mo­deliui reikia itin brangių produktų, pavyzdžiui, eko­logiškų gaminių.

Vis dėlto reikia atsiminti, kad Kinija nėra tuš­­čia rinka. Jie patys gana daug gamina, im­por­­tuotojų konkurencija taip pat didelė.

Mindaugas Kuklierius

Gimė 1972 m.

1996 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos fakultete įgijo magistro laipsnį (specialybė – žemės ūkio ekonomika ir organizavimas).

1999–2000 m. Pietų Danijos universitete Odensėje įgijo diplomą pagal Europos studijų programą. 2006 m. studijavo politinius mokslus Birmingamo universitete Anglijoje ir įgijo diplomą pagal šiuolaikinę Europos studijų programą.

1996 m. pagal studentų mainų programą mokėsi JAV Pietų Ilinojaus ir Ilinojaus universitetuose. Nuo 1993 m. gegužės iki 1994 m. rugsėjo stažavo Danijos ūkininkų pieno ūkiuose.

1997–1999 m. dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo departamento direktoriumi.

2000–2001 m. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministras.

2001–2003 m. Vilniaus banke dirbo ekonomistu. 2003–2005 m. – banko „Nord/LB“ (buvęs Lietuvos žemės ūkio bankas) kredito analitikas.

2006–2007 m. – Lietuvos žemės savininkų sąjungos bei Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos ekspertas.

2007 m. – Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininkės pavaduotojas. 2007–2008 m. – Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

Nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. balandžio mėn. – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patarėjas.

2009 m. balandžio mėnesį paskirtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio viceministru, atsakingu už žemės ir maisto ūkį, kaimo plėtrą, ES ir tarptautinius ryšius.

2015 m. – žemės ūkio atašė Kinijoje.

Agnė Biliūnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

“Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele”, – interviu „Veidui“ teigė Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.

A. Minsevičiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiais metais Kinijoje žadama parodyti beveik dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių. Tačiau ar visos suplanuotos gastrolės tikrai įvyks – neaišku, nes prieš tai daugeliui trupių teks konkuruoti dėl Lietuvos kultūros tarybos teikiamos finansinės paramos tolimoms gastrolėms.

„Su kiekviena kelione iš Kinijos parsivežami įspūdžiai vis geresni, nes ir mes vis labiau pažįstam šią šalį, ir jie mus geriau pažįsta ir įsivaizduoja, ko laukti mūsų spektakliuose. Tuo labiau kad Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas“ Kinijoje viešėjo jau antrą kartą. Pirmą kartą prieš aštuonerius metus ten rodėme „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Patys kinai mums tvirtino, kad jau po šio spektaklio O.Koršunovo vardas tapo gerai žinomas šalies teatralams“, – pasakoja neseniai kartu su OKT trupe iš gastrolių Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou grįžusi šio teatro užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti.

Ji pamena, kad „Hamleto“ nuotraukų aktoriai dar kelionės metu pastebėjo Kinijos aviakompanijos lėktuvo žurnale. Vėliau tas pats žurnalas lydėjo lietuvius ir skraidant iš vieno Kinijos miesto į kitą. Vadybininkę jau pasiekė ir pirmasis solidus gastrolių atgarsių Kinijos žiniasklaidoje paketas, kurio OKT kol kas nesuskubo išversti į lietuvių kalbą. Tačiau vienintelė anglų kalba pasirodžiusi recenzija leidinyje „China Daily“ lietuviams labai palanki.

Vardas, paminėtas šalies žiniasklaidoje, Kinijoje apskritai reiškia daug, todėl Pekine ir Šanchajuje visi bilietai į OKT spektaklius buvo išpirkti. Tik netoli Honkongo esančiame Guangdžou jų šiek tiek liko, nes atokiai nuo sostinės esantį miestą užsienio teatrai lanko rečiau ir jo publika prie europietiško teatro dar nėra įpratusi. Čia ir auditorija susirinko jaunesnė, pozityviai priimanti modernius klasikos pastatymus.

Derybos dėl auditorijos dydžio

Vilniaus Menų spaustuvėje rodomas „Ham­letas“ nėra pritaikytas itin didelėms erdvėms, todėl paties teatro nurodymu parinktos salės negalėjo būti didesnės nei 900 vietų. Kinų vadybininkų požiūriu, tokio dydžio erdvės būtų ne daugiau nei vidutinės, nors Lietuvoje tiek vietų turinčios dramai pritaikytos salės apskritai nepavyktų rasti.

Didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse.

„Viešnagės metu parodėme partneriams O.Koršunovo „Žuvėdros“ įrašą ir kalbėjomės apie galimas šio spektaklio gastroles. Tačiau iškart įspėjome, kad spektaklį vienu metu galėtų stebėti maždaug 100–150 žiūrovų. Atsigabenti iš Europos tokių pastatymų gali sau leisti tik elitiniai, didelius biudžetus turintys Kinijos festivaliai“, – teigia A.Žukaitytė.

Palyginimui: didžiajai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai skirta „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ prieš tai Kinijoje rodyta 2 tūkst. vietų salėse. Panašaus dydžio auditorijoms Kinijoje netrukus žadama rodyti šio teatro spektaklius „Katedra“ ir „Didvyrių aikštė“. Pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo Martyno Budraičio, abu spektakliai nėra jautrūs žiūrovų skaičiui, tačiau „Didvyrių aikštės“ dekoracijų matmenys reikalauja itin erdvios scenos, kokią ne visuomet netgi Europos teatruose pavyksta rasti. Todėl, pavyzdžiui,  Krystiano Lupos spektaklis po savaitės Varšuvoje bus rodomas parodų centro „Expo“ erdvėse, nes Lenkijos sostinėje dramos teatro su reikiamo dydžio scena tiesiog nepavyko rasti.

A.Žukaitytė pasakoja, kad kinų partneriai mielai ir „Hamletą“ būtų „įtaisę“ erdviau ir taip susirinkę daugiau pajamų už bilietus, kurie šioje šalyje nėra pigūs: vidutinė bilieto į OKT spektaklius kaina, perskaičiavus juaniais nurodytą sumą, siekė 35 eurus.

Dėl auditorijos dydžio ypač dažnai gastrolėse tenka aiškintis teatrui „Dansema“, pristatančiam spektaklius, skirtus kūdikiams. Menų spaustuvėje į juos pardavinėjama 60 bilietų (įskaičiuojant ir tėvus, ir jų mažylius), tačiau gastrolių Šanchajuje organizatoriams, turintiems 1100 vietų salę, tokius skaičius buvo sunku suvokti. Jų prašymu bilietų skaičius padidintas iki 140. Ir tai lašas jūroje tokiam miestui kaip Šanchajus, tačiau „Dan­semos“ pasirodymas vadintas kertiniu akmeniu Kinijos vaikų kultūrinio gyvenimo istorijoje, nes pirmą kartą šioje milžiniškoje šalyje buvo parodytas kūdikiams skirtas šokio spektaklis.

Dekoracijų kelionės

Didelio gabarito dekoracijų į Kiniją gabenti lietuvių teatrams neapsimoka: jų pervežimas atsieina brangiau nei „antrininkių“ gamyba pačioje Kinijoje. Todėl dažniausiai lietuvių trupės kelionėn išsirengia su keliais lagaminais smulkaus rekvizito. Pavyzdžiui, „Hamleto“ spektaklio rekvizitas sutilpo septyniuose lagaminuose, visa kita aktoriai rado parengta Kinijoje.

Panašiai buvo sprendžiami „Chaoso“ bei „Chimeros karolių“ gastrolių reikalai. Cho­reografė Aira Naginevičiūtė negaili pagyrų Šenženio miesto teatro meistrams, sugebėjusiems pagal brėžinius ir atsiųstas nuotraukas pagaminti ganėtinai sudėtingą „Chimeros karolių“ scenografiją. Šeimininkai netgi šiek tiek persistengė, vietoj „Airos“ teatro spektaklyje naudojamų putplasčio granulių nupirkę brangesnių, perlus primenančių akmenukų.

„Scenoje jie atrodė nuostabiai, tačiau šokėjoms pasirodymas ant akmenukų grėsė tapti rimtu išbandymu. Todėl paskutinę dieną šeimininkams vis dėlto teko ieškoti putplasčio granulių“, – pasakoja A.Naginevičiūtė.

Panašių staigmenų keliaudama išvengia „Dansema“, seniai įgudusi visas porolonines „Mozaikos“ spektaklio dekoracijas sukimšti į keturis avialinijų toleruojamo dydžio lagaminus.

„Didvyrių aikštės“ didelių mastelių dekoracijos bus gaminamos Kinijoje, prižiūrėti šio proceso Lietuvos nacionalinis dramos teatras netgi siųs savo atstovą. Smulkesnis rekvizitas (kai kurie baldai, kostiumai) keliaus lėktuvu, nes šio spektaklio užsakovai Kinijoje dosnūs ir prisiima visas išlaidas.

Žymioji „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektaklio metalinė virtuvė, sverianti 3,5 tonos, jau nemažai prisiskraidė: iš pradžių lėktuvu pasiekė Australiją, kur vyko ankstesnės to paties spektaklio gastrolės, vėliau tiesiai iš ten buvo išskraidinta į Kiniją.

O.Koršunovo spektaklio „Katedra“ dekoracijas Lietuvos nacionalinis dramos teatras ketina išsiųsti konteineriu, kuris Klaipėdos uoste bus kraunamas į laivą. Mat „Katedros“ gastrolės suplanuotos vidurvasarį, kai čia dekoracijų keletą mėnesių niekam nereikės, todėl ilgos kelionės vandenynu variantas pasirinktas kaip optimaliausias.

Kaip išvažiuoti Kinijon

Kokiais būdais pavyksta spektaklius išvežti į Kiniją? Kartais užtenka parodyti kinų vadybininkams spektaklio įrašą – taip šioje šalyje atsidūrė A.Naginevičiūtės „Chimeros karoliai“. Kartais lietuvių ir kinų keliai susikryžiuoja kuriame nors užsienio festivalyje – taip, parodyta Krokuvoje, kinų dėmesį atkreipė „Didvyrių aikštė“.

Kiti spektakliai šalies teatro vadybininkams krito į akį jiems organizuotose kelionėse po Lietuvą. Taip kvietimų Kinijon sulaukė trys Vilniaus mažojo teatro repertuaro spektakliai: „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir „Mama Katinas“. Juos pastebėjo ir vėliau pažiūrėti retai rodomo Rimo Tumino „Maskarado“ į Vilnių sugrįžo teatro prodiuseris Xiang Wangas, pirmojo nepriklausomo Kinijos teatro „Peng Hao“ meno vadovas ir scenos menų festivalio „Nanluoguxiang“ vykdomasis direktorius. Vis dėlto atrodo, kad dėl finansų ir pasirengimo laiko stokos vilniečių pasirodymo šiame festivalyje teks palūkėti iki kitos vasaros.

Ar įmanoma įsivaizduoti komercines (t.y. visas išlaidas padengiančias ir dar uždirbančias) lietuvių teatrų gastroles milžiniškoje Kinijoje? A.Žu­kaitytės nuomone, tokios gastrolės turėtų trukti bent kelis mėnesius, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tokiam ilgam laikotarpiui pavyktų išvežti iš Lietuvos kitų įsipareigojimų turinčius populiarius aktorius. O ir mūsų žiūrovai, ilgai nematydami savo pamėgtų spektaklių, jaustųsi nuskriausti.

M.Budraitis pabrėžia, kad ir dabar, kai dalį išlaidų prisiima valstybinės Lietuvos ar Kinijos institucijos, teatrams gastrolės „išeina į pliusą“, antraip niekas į jas itin nesiveržtų. Nacionalinio dramos teatro trupė gana gausi ir jo repertuaras pakankamai turtingas, kad gastroliuojant vienam spektakliui vietos publika jo ilgai nepasigestų.

O šabloniškus įsitikinimus, kad derybos su kinų partneriais visuomet trunka ilgai ir vyksta sunkiai, M.Budraitis iš savo patirties linkęs paneigti: kartais susitarti su Vakarų Europos arba Rusijos prodiuseriais būna dar sudėtingiau.

Cenzūros niuansai

Lietuviški dramos spektakliai Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, rodomi su titrais. Tačiau pasitaiko, kad aktoriams kalbant titrai ilgokai nesikeičia. Ką vaidinant užsieniečiams galima versti, o ką nutylėti, Kinijoje nurodo vyresnių lietuvių dar nepamirštą „Glavlitą“ primenanti speciali valstybinė institucija. Jai gastrolių organizatoriai privalo iš anksto pateikti visą atvežamo spektaklio įrašą ir pristatyti scenoje skambėsiantį tekstą (dviem variantais – originalą ir vertimą). Ir visai nesvarbu, kad OKT atveju abiejų rodytų spektaklių tekstai – tai visiems žinomos Williamo Shakespeare’o dramos.

Daugiau nesusipratimų dėl titrų kyla tuomet, kad atvežami šiuolaikinių autorių spektakliai. Pasak M.Budraičio, tuo įsitikino pernai rudenį Vudženo teatro festivalyje rodyto Yanos Ross spektaklio „Chaosas“ komanda. Tuo metu, kai scenoje lietuviškai skambėjo suomių dramaturgo Mikkos Myllyaho tekstas apie žmogaus teises, titrai anglų ir mandarinų kalbomis jį apdairiai nutylėjo.

Derinant kito lietuviško spektaklio rodymą festivalyje Pekine, teatras turėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad scenoje aktoriai nebus nuogi, nors Lietuvoje režisieriaus sprendimas yra būtent toks.

„Tačiau galima drąsiai teigti, kad teatras Kinijoje laikomas prestižiniu menu. Bilietas į spektaklį šioje šalyje laikomas vertinga ir garbinga dovana“, – pabrėžia A.Žukaitytė.

Agnė Biliūnaitė: „Iš Lietuvos režisierių kinai kol kas pažįsta tik Oskarą Koršunovą“

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos Respublikos ambasados kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikoje Agnė Biliūnaitė.

– Kurios lietuvių trupės jau turi kvietimus šiais metais pasirodyti Kinijoje?

– Iš tiesų, 2016-uosius galėtume pavadinti Lietuvos teatro metais Kinijoje. Ką tik baigėsi OKT teatro gastrolės Pekine, Šanchajuje ir Guangdžou, kur iš viso buvo parodyta net 15 „Hamleto“ spektaklių. Kovo viduryje Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklis „Chimeros karoliai“ atidarė Šenženio eksperimentinio teatro bienalę.

Gegužės mėnesį Tiandzine ir Harbine bus parodyta Krystiano Lupos ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Didvyrių aikštė“. Birželį Pekine vyksiančiame Nanluogusiango teatrų festivalyje pakviesti pasirodyti trys Rimo Tumino Mažojo teatro spektakliai, „No Theatre“ ir Vido Bareikio „Kaligula“, du Stalo teatro ir Saulės Degutytės spektakliai. Liepą Kinijos sostinės žiūrovams ketinama pristatyti Oskaro Koršunovo „Katedrą“.

Rugpjūtį Pekine karaliaus lietuviškas šiuolaikinis šokis: Pekino vaikų teatrų festivalyje pakviesti dalyvauti klaipėdiečiai „Padi Dapi Fish“ ir jų šokio spektaklis vaikams „Baltoji lopšinė“, o Pekino šiuolaikinio šokio festivalyje pasirodys „Contemporary?“, „ID: D & G“ ir „Dansemos“ spektaklis vaikams. Rugsėjį į „Bei­jing Fringe“ festivalį organizatoriai atsirinko ir pakvietė Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklį „Aritmijos“. Rudenį tarptautiniame Vudženo teatrų festivalyje turėtų pasirodyti jau minėtas „No theatre“ ir V.Bareikio spektaklis „Kaligula“ bei įvykti „Dansemos“ šokio spektaklio „Stebuklai“ gastrolės.

– Su kuo susijęs didėjantis Kinijos susidomėjimas Baltijos šalių (o gal visos Europos) teatru? Ar už jį turėtume dėkoti savo vadybininkų įdirbiui, ar yra ir kitų priežasčių?

– Kokie raktai atrakino Lietuvos teatrui Kinijos scenas? Manau, kiekvienu atveju – skirtingi. Tačiau iš esmės – tai atkaklus ir nuoseklus darbas. OKT atveju – ilgametis jų prodiuserių įdirbis ir ypatinga publikos meilė O.Koršunovo spektakliams. „Dansemos“ ir „Padi Dapi Fish“ atveju – milžiniškas kokybiškos kultūros produkcijos, skirtos vaikams, stygius šalyje, kurioje vaikų ir jų tėvų auditorija yra milijardinė.

Ne paskutinėje vietoje ir Lietuvos kultūros ministerijos sprendimas įsteigti kultūros atašė pareigybę LR ambasadoje Kinijoje. Džiaugiuosi, kad per pusmetį nuo mano darbo Pekine pradžios jau pavyko surengti du teatro ekspertų iš Kinijos vizitus į Lietuvą (2015 m. lapkritį ir 2016 m. sausį–vasarį). Jų metu pavyko pristatyti patį įvairiausią lietuvišką teatrą – nuo Beno Šarkos eksperimentų iki Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“, nuo Karolinos Žernytės Pojūčių teatro iki „Cezario grupės“, „Lino lėlių“, Agnijos Šeiko „Keliaujančių bažnyčių“, Kauno dramos teatro „Hamleto“ ir O.Koršunovo „Jelizavetos Bam“.

Būtent galimybė teatrų ir festivalių prodiuseriams bei direktoriams rinktis iš to, ką jie pamato, patiria gyvai, yra geriausias ir patikimiausias būdas. Nes teatras yra čia ir dabar patiriama meno forma. Ir jeigu spektaklis „ištinka“ žiūrintįjį, visa kita – gastrolių sąnaudos, cenzūros mechanizmo įveikimas, tinkamos žinutės vietinei kinų publikai formulavimas – tik detalės. Tuo atveju, kai spektaklius pasirenka patys ekspertai iš Kinijos, darbo procesas būna daug lengvesnis, nes interesas tampa abipusis.

Be abejo, ekspertų vizitai – nepigus malonumas. Todėl galima padėkoti Lietuvos kultūros tarybai, kuri jau kelerius metus remia Lietuvos kultūros instituto ekspertų programą ir užtikrina tokią galimybę. Vis dėlto išimtiniais atvejais suveikia ir kitas būdas – spektaklių videoįrašų peržiūra. Drauge su Lietuvos šokio informacijos centru ir įvairiais Lietuvos teatrais esame išdaliję šūsnis šokio, dramos, lėlių spektaklių DVD. Ir kartais jie pasiekia reikiamas rankas. Būtent tokiu būdu – peržiūrėjus įrašus – buvo pasirinkti ir pakviesti į festivalius A.Nagine­vičiūtės ir V.Jankausko šokio spektakliai.

– Ar jau galima teigti, kad geras Lietuvos teatralų vardas pasie­kęs Kiniją? Kuriuos mūsų režisierius žino šios šalies teatrinė visuomenė?

– Atsakymas į šį klausimą, deja, jus nuvils. Tiesą sakant, intensyviai bendraudama su Kinijos teatro visuomene galiu pasakyti, kad lietuviškasis teatras jiems vis dar terra incognita. Kad ir kaip būtų keista, bet, be O.Koršunovo, kuris nuo 2008 m. jau tris kartus gastroliavo Kinijoje, jie daugiau nieko nežino. Nei E.Nekrošiaus, nei Gintaro Varno, nei Jono Vaitkaus. Net ir R.Tuminas, kurį per antrąjį ekspertų vizitą tiesiogine to žodžio prasme „atrado“ Wang Xiangas, Nanluogusiango teatrų festivalio ir Penghao nepriklausomo teatro vadovas, buvo lyg kažkur girdėtas tik vienam kitam Maskvoje studijavusiam teatralui.

Tačiau pastaruoju metu Lietuva vis labiau asocijuojama su ypatingais šokio spektakliais, skirtais vaikams ir kūdikiams. Būtent „Dansemos“ sėkmė pernai Šanchajuje sudomino Kinijos teatrus. Ir būtent tokio – profesionalaus, netikėto teatro vaikams, kuriame nebūtų teksto, kinų prodiuseriai labai ieško.

– Ar sunku įsiūlyti kinų festivaliams lietuviškus spektaklius? Ar aukšti vietinės biurokratijos slenksčiai?

– Sužavėti kinus lietuvišku teatru nėra sunku. Tai nutinka kaskart, kai yra galimybė parodyti spektaklius gyvai. Kadangi, kritiškiau pažvelgus, sunkiai įstengtume konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, būtent teatras ir šokis galėtų, turėtų tapti ir po truputėlį išties tampa auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Kaip įprasta pasaulinėje praktikoje, festivaliai, kviesdami teatrus, geriausiu atveju apmoka trupės nakvynę, vietinį transportą, kai kurių dekoracijų gamybą, viešinimą, technines paslaugas. Tačiau trupės ir rekvizito kelionės išlaidos lieka Lietuvos problema. Ir čia mūsų šalies teatrams labai reikia mūsų verslo paramos, nes Kultūros taryba, du kartus per metus skelbianti konkursus finansuoti Lietuvos kultūros pristatymą užsienyje, nėra pajėgi finansuoti didesnių gastrolių.

Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija, nes tai, kad 2016 m. Kinijoje pavyks pristatyti kone dvi dešimtis skirtingų pavadinimų lietuviškų spektaklių, turėtų būti laikoma ypatinga sėkme ir pagaliau atėjusiu sunkaus darbo atlygiu, kurio nevertėtų ignoruoti. O greičiausiai taps dar vienu galvos skausmu ekspertams, kurie bandys, pavyzdžiui, iš trijų skirtingų teatrų spektaklių, pakviestų į tą patį festivalį, skirti finansavimą kažkuriems dviem, nes trečiam, šiaip ar taip, neužteks. Taip neturėtų būti.

– Ar būna nesusipratimų dėl spektaklių teksto derinimo, ar tai dažniau traktuojama kaip formalumas?

– Nuolat palaikau ryšį su visų pakviestų Kinijoje pasirodyti teatrų prodiuseriais. Ir tikrai galiu patvirtinti, kad visi iki vieno turi pristatyti visą spektaklio vaizdo įrašą, visus spektaklyje skambančius tekstus (net ir dainų) gerokai iš anksto, nes viskas turi būti suderinta ir pereiti cenzūrą. Kaip žinome, Kinijoje oficialiai scenoje, ekrane ar kitoje viešoje erdvėje negalima rodyti ir kalbėti apie politiką, religiją, seksą, smurtą.

Tačiau pastaruoju metu tikrai akivaizdus Kinijos kultūrinio gyvenimo laisvėjimas ir bandymai scenoje reikštis šiek tiek drąsiau, tiesiau ir provokatyviau. Galbūt kaip tik todėl lietuviškas teatras, puikiai įvaldęs metaforinę kalbą, pasižymintis vizualumu, filosofiškumu ir estetiškumu, šioje šalyje suprantamas ir priimamas lengviau, nei socialiai ir politiškai smarkiai angažuotas Vakarų Europos teatras.

Taivano prezidentė Tsai Ing-wen (ekrane)/ "Scanpix" nuotr.

Šiųmečius Taivano prezidento rinkimus labiausiai įsiminsime dėl dviejų moteriškų veidų. Ne tik dėl sausio 16 d. įtikinamą pergalę išplėšusios pirmosios Taivano prezidentės Tsai Ing-wen, atstovaujančios liberaliai Demokratinės pažangos partijai (DPP), bet ir dėl žavios šešiolikmetės taivanietės pop žvaigždutės Chou Tzu-yu, kuri, vienoje iš Pietų Korėjos televizijų kelias sekundes pamojavusi Taivano vėliavėle, sukėlė didžiulį skandalą ir nusipelnė „separatistės“ etiketės.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Taivano, arba Kinijos Respublikos (nemaišyti su Kinijos Liaudies Respublika), teisinis statusas miglotas ir nepaliauja žadinti aistrų abipus Taivano sąsiaurio. „Reuters“ paskelbė, kad dar nė kojų naujose pareigose nespėjusios apšilti Tsai Ing-wen socialinio tinklo „Facebook“ (nors žemyninėje Kinijoje uždrausto, bet tai įmanoma apeiti) puslapis buvo užverstas reikalavimais Taivanui grįžti į Kinijos sudėtį, kaltinimais, kad jis savo egzistavimu ir nepriklausomybės ambicijomis įžeidžia gimtinę, o pati Tsai Ing-wen dažnai vadinta tik Taivano provincijos valdytoja.

„Žemyniniai“ kinai siuto, o taivaniečiai reiškė merginai stiprų savo palaikymą.

Iš Taivano kilusi dainininkė Chou Tzu-yu privalėjo paskelbti viešą vaizdo atsiprašymą ir patikinti, kad „yra tik viena Kinija ir abi sąsiaurio pusės yra vieningas darinys“, o ji visada didžiavosi būdama kinė.

„Žemyniniai“ kinai siuto, o taivaniečiai reiškė merginai stiprų savo palaikymą. Į šią paprastutę, bet greitai politizuotą istoriją įsikišo ir svarbūs Taivano politikai, merginai palaikymą pareiškė net ir ankstesnis prezidentas Ma Ying-jeou, per savo valdymo laiką dėjęs nemažai pastangų santykiams su Kinija pagerinti. Pati Chou Tzu-yu pranešė, kad kol kas atsisako bet kokios veiklos Kinijoje. (Ne paslaptis, kad komercinis spaudimas politiškai nepalankių įsitikinimų Taivano atlikėjams – gana dažna Kinijos praktika.)

Ko tikėtis iš Tsai Ing-wen

Į šį klausimą tiksliai negali atsakyti net už ją balsavę 56 proc. rinkėjų. Tsai Ing-wen – kaip ir galima tikėtis iš teisės profesorės – tiesiai nedaug ką sako ir bent kol kas sumaniai laviruoja tarp taivaniečių užsidegimo būti laikomais nepriklausomais nuo Kinijos ir būtinybės su ja palaikyti ryšius. Dėl to ji netgi buvo praminta enigma. Kol kas aišku viena – jos stilius yra konsensuso paieška šalta galva.

Kaip biografinėje knygoje apie Tsai Ing-wen rašė Chang Jing-wen, naujoji lyderė nėra nusiteikusi prieš Kiniją, taip pat nėra stipriai ideologiškai atsidavusi savo už Taivano nepriklausomybę tvirtai pasisakančios partijos nuotaikoms. Antra vertus, Tsai Ing-wen tikina, kad atėjo laikas, kai valdžia ims labiau klausyti žmonių balso, na, o, kaip parodė šie prezidento ir Parlamento rinkimai, taivaniečiai save laiko atskira tauta nuo „žemyninių“ kinų. DPP gavo net 68 vietas iš 113, o iki tol dominavęs Gomindanas (Nacionalinė liaudies partija), tradiciškai laikomas susijungimo su Kinija šalininku, – tik 35.

Kadangi provokacijų ir pagąsdinimų iš Kinijos pusės yra buvę nemažai, Taivanas – itin militarizuota valstybė.

Nors praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai nuo 1949 m., kai pasibaigus pilietiniam karui buvo įkurta komunistinė Kinijos Liaudies Respublika, o pralaimėję nacionalistai (Gomindanas) pabėgo į Taivano salą, kur paskelbė atstovaujantys visai Kinijai, įtampų netrūksta. Dauguma taivaniečių jaučiasi gyvenantys nepriklausomoje valstybėje, tačiau Kinijai tai tėra maištingas regionas, kuris turi būti grąžintas į jos sudėtį, prireikus – ir pasitelkus karinę jėgą. Kadangi provokacijų ir pagąsdinimų iš Kinijos pusės yra buvę nemažai, Taivanas – itin militarizuota valstybė.

Kita vertus, jau daug metų yra nusistovėjęs santykių status quo (nuo 1992 m. Pekinas ir Gomindano lyderiai palaikė vis šiltesnius ryšius) ir Kinija Taivanui tapo pagrindine verslo partnere. Dalis taivaniečių ekonominės priklausomybės nuo Kinijos prisibijo, bet kitus tai ramina, nes mažina santykių kataklizmų riziką. Tiesa, nusistovėjusiems santykiams vis stipriau graso stiprėjančios patriotinės nuotaikos. Šiltesniems ir glaudesniems santykiams su Kinija nepritaria daug taivaniečių. Tai ypač akivaizdu tarp jaunimo, tačiau apima ir platesnius sluoksnius. Tą puikiai matėme iš 2014 m. kilusio prieš Kiniją nukreipto ir už Taivaną kaip suverenią valstybę pasisakančio Saulėgrąžų judėjimo.

Matyt, tokioje situacijoje enigmiškas ir laviruojantis vadovas iš tiesų yra tinkamiausias pasirinkimas.

Sudėtinga užsienio politika

Gana ilgą laiką Taivanas (Kinijos Respublika) tarptautinėje arenoje buvo laikomas tikrąja Kinija, vėliau tai pasikeitė. Nors jis buvo viena steigiamųjų Jungtinių Tautų šalių, tačiau dabar nepriklauso JT – Taivano vietą užėmė Kinijos Liaudies Respublika. Oficialius diplomatinius santykius yra užmezgęs tik su maždaug dviem dešimtimis valstybių, daugiausia – „lengvasvorėmis“ iš Afrikos ar Pietų Amerikos. Iš Europos oficialius diplomatinius santykius su Taivanu palaiko tik Vatikanas.

Lietuva taip pat laikosi vienos Kinijos politikos ir Taivaną pripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos dalimi.

Nors geopolitinė situacija sudėtinga, Taivanas tapo ekonomiškai stipria inovacijas plėtojančia šalimi, turinčia daug verslo partnerių visame pasaulyje, ir netgi yra vadinamas vienu iš Azijos tigrų. Dažniausiai Europos šalys Taivane turi savo atstovybes, nes ši klestinti aukštųjų technologijų valstybė laikoma geidžiama ekonomine partnere. Kaip susiklostė tokia situacija? Žemyninė Kinija, kuri Taivaną laiko savo dalimi, griežtai prieš tai pasisako – juk egzistuoja tik viena Kinija. Kadangi milžiniškų galimybių Kinijos ekonomika masina dar labiau nei Taivano, nekyla didelių abejonių, į kieno pusę stoti. Lietuva taip pat laikosi vienos Kinijos politikos ir Taivaną pripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos dalimi. Nors diplomatinių ryšių su Taivanu neturime, bendradarbiaujame mokslinių tyrimų ir technologijų srityje, plėtojame ekonominius santykius.

Kaip parodė Taivano atvejis, svarbu ne kiek, o kokių draugų turi. Taivano užnugaryje – didžioji pasaulio galybė JAV. Ji ne tik padeda išlaikyti pusiausvyrą abipus sąsiaurio, bet ir yra pagrindinė ginklų tiekėja salai. Kita vertus, JAV nesipriešina vienos Kinijos politikai, ir nors aiškiai palaiko Taivaną, aukščiausio lygio amerikiečių ir Taivano pareigūnų bendravimas nevyksta.

Nors patriotiškai nusiteikę taivaniečiai to nenori nė girdėti, dėl nestabilios tarptautinės padėties santykiai su Kinija salai išlieka itin svarbūs – ne tik dėl pačios Kinijos, bet ir dėl kitų užsienio partnerių, kurie įdėmiai stebi situaciją. Nuo Pekino nuotaikų Taipėjaus atžvilgiu nemažai priklauso salos patrauklumas. Be abejo, tai supranta ir už Taivano nepriklausomybę ir savarankiškumą pasisakanti DPP.

Tai – problema. Taipėjus ją ruošiasi švelninti gerindamas santykius su kitomis regiono šalimis. Kaip užsienio politikos kryptis nubrėžiančioje savo kalboje teigė Tsai Ing-wen, glaudesnės regioninės partnerystės yra itin svarbios mažinant Taivano ekonominę priklausomybę nuo Kinijos. Tarp prioritetų ji paminėjo Japoniją. Dar prieš tapdama Taivano lydere Tsai Ing-wen joje surengė draugystės turą.

Azijos ir Ramiojo vandenyno politikoje besispecializuojantis žurnalas „The Diplomat“ prognozuoja, kad, nors Tokijas veikiausiai nedrįstų imtis neatsargių veiksmų, kurie galėtų pakenkti itin svarbiems jo santykiams su Kinija, vis dėlto turėtume pamatyti dar intensyvesnį Japonijos bendradarbiavimą su Taivanu. Beje, nepaisydamas Kinijos nepasitenkinimo Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe yra ne kartą parodęs palankumą Taivanui ir netgi jį aplankęs 2010 metais.

Į valdžią atėjus Demokratinės pažangos partijai ir stiprėjant patriotinėms taivaniečių nuotaikoms, kaip tik turėtume sulaukti Taipėjaus ir Pekino santykių atšalimo.

Kaip dėl galimybių, susijusių su kita ekonomiškai stipria regiono šalimi – Pietų Korėja? Ji šiltų jausmų atvirai nedemonstruoja, nors pastarieji keleri metai pasižymėjo aktyvėjančiais dvišaliais ryšiais. Pietų Korėjos dienraštis „Chosun Ilbo“ praneša, kad dabartinė prezidentė Park Geun-hye nesveikins Tsai Ing-wen su pergale prezidento rinkimuose. Nenorėdama audrinti Pekino, Pietų Korėja tokios pozicijos laikosi dar nuo 1992 metų.

Vis dėlto ekonominiai ryšiai gana geri: 2014 m. dvišalė prekyba viršijo 30 mlrd. dolerių, ir Pietų Korėja buvo šešta pagal dydį Taivano prekybos partnerė. Kaip pažymi „The Korea Times“, į Korėją atkeliavo palyginti nemažai didžiųjų Taivano kompanijų investicijų, itin suaktyvėjo abipusis turizmas.

Taigi Taivanas nepaliauja dėti didžiulių pastangų, kad, kaip nors apeidamas Pekino nepasitenkinimą, išsikovotų daugiau tarptautinės erdvės ir rinkų. Čia vargiai galima tikėtis didesnių teigiamų pokyčių, nes niekas nenori gadintis santykių su antrąja pagal dydį pasaulio ekonomika. Į valdžią atėjus Demokratinės pažangos partijai ir stiprėjant patriotinėms taivaniečių nuotaikoms, kaip tik turėtume sulaukti Taipėjaus ir Pekino santykių atšalimo. Daug kas priklausys nuo to, ar Tsai Ing-wen pateisins savo kaip gudrios diplomatės įvaizdį ir sėkmingai išlaviruos tarp abiejų Kinijų ambicijų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 3 d.

"Scanpix" nuotr.

Politikų, ypač Rusijos vadovų, deklaruojamas Kinijos ir Rusijos suartėjimas tiek ekonomikoje, tiek tarptautinėje politikoje nelabai sėkmingas, rašo “The New York Times”.

“Ant žemės” – kitaip

Sugundyta Rusijos ir Kinijos santykių atšilimo, kinų verslininkė Li Lihua ėmėsi investuoti į pasienyje, prie Amūros upės esantį nedidelį Blagoveščensko miestą. Atidarė kinų restoraną, nusipirko kelias gamyklas ir pradėjo 120 mln. JAV dolerių nekilnojamo turto projektą – daugiabučių statyba jaunoms rusų šeimoms.

Dvi šalys deklaruoja esančios pasiryžusios bendradarbiauti. Tačiau “ant žemės” bendrų veiksmų nelabai matosi.

Tačiau šis projektas sustojo Rusijos ekonomikai ritantis žemyn. Verslininkė dabar nerimauja, jog teks parduoti kitus verslus, kad tik gebėtų užbaigti projektą.

“Dvi šalys deklaruoja esančios pasiryžusios bendradarbiauti. Tačiau “ant žemės” bendrų veiksmų nelabai matosi”, – teigė 48-erių kinė.

Pekinas ir Maskva dar tikriausiai niekada nesakė vienas kitam tiek šiltų žodžių. Abi pusės žada plėsti tarpusavio prekybą ir investicijas, kad tik atsispirtų Vakarų įtakai. Šią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas lankosi Kinijoje su keturių dienų vizitu.

Tačiau realybė rodo, kad rankų paspaudimai sunkiai perauga į artimesnį bendradarbiavimą.

Didelis nepasitikėjimas

“Egzistuoja rimti faktoriai, kurie trukdo plėtoti santykius, – “The New York Times” teigė Aleksandras Gabuevas, Rusijos Azijos ir Ramiojo vandenyno programos Carnegie centre vadovas.  - Egzistuoja didelis ir senas kultūrinis nepasitikėjimas.”

Vien Blagoščensko istorija tai įrodo. 1900 m., kai Kinijos pajėgos apšaudė miestą, iš jo buvo išvaryti visi kinai, kurių tūkstančiai nuskendo bandydami perplaukti Amūro upę. Šaltojo karo laikais, SSRS ir Kinijai konkuruojant dėl “tikrojo” komunistinės valstybės vardo, pasienį skyrė tūkstančiai kilometrų spygliuotos vielos ir bunkeriai.

Po 10 dienų kelionės iš Maskvos, W.Xino sunkvežimis tris savaites laukia, kol jo krovinį patikrins muitininkai ir jis persikels per Amūrą.

Kinijai pradėjus įgyvendinti laisvos rinkos reformas, šaltukas padėjo tirpti. 1986 m. pradėta prekyba tarp Blagoveščensko ir kitoje upės pusėje esančio Kinijos Heihe miesto, 2000-aisiais pasienyje suformuota speciali ekonominė zona. Heihe parduotuvių iškabos pasipuošusios tiek kiniškais hieroglifais, tiek rusų kirilica.

Wangas Xinas 2008 m. pradėjo iš Rusijos importuoti šokoladą, sausainius ir saldainius. Šiandien jo verslo apyvarta siekia 150 tūkst. dolerių per mėnesį. Vis dėlto produktų pervežimas per sieną užtrunka ir vis dar brangus. Po 10 dienų kelionės iš Maskvos, W.Xino sunkvežimis tris savaites laukia, kol jo krovinį patikrins muitininkai ir jis persikels per Amūrą. Tiek Kinija, tiek Rusija taiko papildomus mokesčius.

Savų interesų vedami

Tiesa, abi pusės jau pasirašė pagrindinius susitarimas energetikos ir finansų srityje. Prekyba tarp šalių 2014 m. siekė 95 mlrd. dolerių – tai yra prekyba išaugo 4 kartus per pastaruosius 10 metų.

Rusai “žiūri į Aziją, kad pasakytų Vakarams, jog “mes turime kitų draugų”, bet tai nėra taip paprasta.

Bet Kinija nėra raitelis ant balto žirgo, kurio tikisi Rusija. Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į gamtinių išteklių, infrastruktūros projektų užsakymų ir vartotojų aukso kasyklą. Krentant naftos kainoms, Kinija spaudžia Rusiją sudaryti Pekinui naudingas rusiškų gamtinių dujų tiekimo sąlygas.

Praėjusiais metais Kinijos investicijos Rusijoje išaugo daugiau nei dvigubai, bet vis dar tesiekia 5,6 proc. visų investicijų. Kinai pernai per Heihe pervežė į Rusiją 4 kartus daugiau produkcijos, nei atsivežė iš Rusijos.

Rusai “žiūri į Aziją, kad pasakytų Vakarams, jog “mes turime kitų draugų”, bet tai nėra taip paprasta,” – teigia Edwardas Chow iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone.

Rankų paspaudimai sunkiai perauga į artimesnį bendradarbiavimą / "Scanpix" nuotr.

Abu miestai – vis dar skirtingi pasauliai. Pavyzdžiui, vienu ir tuo pačiu keltu kartu negali keliauti rusai ir kinai. Blagoveščensko gyventojai mieliau kalba šiek tiek angliškai, nei kinietiškai. Barjerai, pradėti verslą Rusijoje, taip pat išlieka dideli.

Heihe – tai Kinijos klestėjimo pavyzdys: sutvarkytos gatvės, modernūs biurų pastatai ir viešbučiai su vaizdu į upę. Blagovešenskas – priešingai, ten dominuoja sovietinio laikotarpio pastatai, kurie sukuria įspūdį, kad geri laikai jau seniai praeityje.

Pasak verslininkės L.Lihua, santykius tarp Kinijos ir Rusijos puikiai iliustruoja senas posakis: “Nėra amžinų draugų, yra tik amžini interesai.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia