Po Kinijos ir JAV vadovų susitikimo lieka neatsakytas esminis klausimas, lemsiantis XXI amžiaus istoriją: ar konkurencija tarp šių galingiausių valstybių neperaugs į nesantaiką.

Prieš savaitę Kinijos prezidentas Hu Jintao lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir susitiko su JAV prezidentu Baracku Obama. Tai, ko gero, vienas paskutinių oficialių jo, kaip Kinijos lyderio, vizitų prieš atiduodant šalies vairą į savo sūnaus rankas. Ir tikrai vienas pačių svarbiausių jo vizitų nuo pat prezidentavimo pradžios.

Apžvalgininkai Kinijos ir JAV prezidentų susitikimą vadina įvairiai – pradedant kylančios ir besileidžiančios supervalstybių vadovų apsikumščiavimu, baigiant santykių atšildymo ceremonija ar, priešingai, dvišalio šaltuko dvelktelėjimu.
Taigi kaip vertinti šių dviejų neabejotinai galingiausių pasaulio valstybių lyderių susitikimą ir kokias abiejų šalių santykių gaires jis nubrėžė ne tik šiems ar kitiems metams, bet gal ir visam ateinančiam dešimtmečiui?

Kampai vis dar nenugludinti

Pradėkime nuo to, kad išoriškai jokių nesutarimų lyg ir nematyti. Kinijos vadovas Hu Jintao savo vizitą vertina kaip labai svarbų ir simbolišką. Esą jis parodo, kad Kinija gali bendrauti su JAV lygiomis teisėmis ir yra geranoriška ar net draugiška JAV atžvilgiu.

Vašingtonas svečiui taip pat surengė aukščiausio lygio priėmimą, iš kurio galima pamanyti, kad jokio nesantaikos kirvio tarp dviejų valstybių apskritai nėra. Juk Vašingtono gatvėse visą savaitę netgi plevėsavo Kinijos vėliavėlės, simbolizuojančios visišką solidarumą ir pagarbą.

Tačiau kad ir kokie vienas kitam draugiški Vašingtone buvo Hu Jintao ir B.Obama, aštrių kampų nei nuslėpti, nei nugludinti jiems vis dėlto nepavyko.

Vokietijos analitikas Peteris Wütherichas pabrėžia, kad Jungtinės Valstijos nepatenkintos, tarkime, Kinijos prekybos ir valiutų politika. Manoma, kad siekdama palaikyti savo eksporto konkurencingumą Kinija dirbtinai mažina juanio kursą.

Nepatinka Vašingtonui ir Kinijos elgesys Jungtinių Tautų Organizacijoje, mat Kinijos ir JAV pozicijos įvairiausiais geopolitiniais klausimais kaskart susikerta ar bent jau nesutampa – pradedant sankcijomis Iranui bei Šiaurės Korėjai, baigiant kompanijos “Google” teisių apribojimu, programišių iš Kinijos atakomis ar žmogaus teisių pažeidimais šioje šalyje.

Vis dėlto tai menkniekis, palyginti su JAV ir Kinijos nesutarimais dėl karinės Kinijos galios stiprinimo.

Demonstruoja jėgą

Prieš kelias savaites Kinijoje lankantis JAV gynybos sekretoriui Robertui Gatesui, Kinija kaip tik pirmą kartą išbandė penktosios kartos naikintuvą J-20 ir konstatavo, esą JAV pareigūno vizitas ir bandymai sutapo visiškai atsitiktinai. Tačiau analitikų vertinimu, tai Kinijos žaidimas siekiant ne tik demonstruoti savo karinės galios stiprėjimą, bet ir daryti spaudimą JAV, o kartu pakurstyti abejones dėl JAV vaidmens Ramiojo vandenyno regione.

Priminsime, kad savo raumenis Kinija aktyviai demonstruoja jau keletą pastarųjų metų. Šalis apskritai pakeitė savo karinę strategiją. Užuot stiprinusi sausumos gynybą, kuri daugelį metų, nuo pat 1980-ųjų, rodė siekį apsaugoti savo pačios teritoriją, dabar Kinija susikoncentravo ties vandenimis ir oro erdve, kas, analitikų nuomone, reiškia besiplečiantį Kinijos karinių interesų lauką, o ypač – perėjimą nuo gynybos prie galimo puolimo strategijos.

Ir, JAV kariuomenės vadovybės nuomone, – būtent JAV pajėgų puolimo. Tarkime, didelė dalis naujausios Kinijos amunicijos yra skirta būtent neutralizuoti ar atakuoti JAV turimą arsenalą. Štai laivų atakoms skirta balistinė raketa DF-21D idealiai tinka JAV kariniam laivynui atakuoti.

Tokio karinės strategijos pokyčio priežasčių gali būti keletas. Pirmiausia Kinija nebesijaudina dėl sausumos teritorijos, nes ją puikiai saugo “buferinės” teritorijos, tarkime, Šiaurės Korėja. Tuo tarpu jūrinė siena yra pažeidžiama, ypač turint omeny, kad Kinija daugiausia vykdo jūrinį eksportą, tad siekia užsitikrinti jo saugumą ir stabilumą.

Be to, Kinijos ekonomika sparčiai auga, tad Pekinas yra vis labiau priklausomas ir nuo užjūrio gamtinių atsargų, ir apskritai nuo kitoje Pietų Kinijos jūros pusėje esančių besivystančių ekonomikų – Indonezijos, Malaizijos bei kitų. Tad Kinija, strategijų analitikų iš “Stratfor” nuomone, gali siekti užtikrinti ne tik savo, bet ir šių šalių krantų saugumą.

Bet svarbiausia, kad Kinija tokia jūrine ekspansija siekia didinti savo įtaką priimant tarptautinius sprendimus. “Kuo labiau Kinija priklausoma nuo santykių su toli nuo jos esančiomis šalimis, tuo labiau ji siekia didinti savo įtaką ir pateikti save kaip vienintelę šalį, kurioje koncentruojasi tiek intelektas, tiek karinis potencialas, tiek gebėjimai konsultuoti kitas valstybes, įskaitant ir JAV, saugumo klausimais”, – įsitikinę “Stratfor” analitikai.

Kinijos stebuklo pabaiga?

Nors Kinija visomis išgalėmis bando pūsti krūtinę ir demonstruoti savo įtaką, vis dėlto manoma, kad jos era irgi nėra amžina. Juk lygiai taip pat dar neseniai augo ir Japonijos, Pietų Korėjos bei kitų Azijos “tigrių” ekonomika, tačiau toks augimas negali būti begalinis.

Kaip šie lėtėjimo procesai pasireikš Kinijoje, matyt, ir bus svarbiausias veiksnys, lemsiantis šalies geopolitines pozicijas.

Šalyje esama didelio susipriešinimo, socialinės nelygybės, nepasitenkinimo valdžia. Tačiau nuosekliai kuriamas karinės, galingos, puikiai koordinuojamos ir disciplinuotos valstybės įvaizdis gali lemti tai, kad net sulėtėjus šalies ekonomikai Kinija dar ilgokai bus laikoma viena galingiausių, o gal ir pačia galingiausia, pasaulio valstybių, su kurios nuomone turės skaitytis ir JAV, ir Rusija. Tad ir įtampos didėjimą ar mažėjimą tarp JAV ir Kinijos lems ne JAV, o Kinija, tiksliau, jos lyderiai.