Outnow.ch nuotr.

Zhang Ziyi – viena garsiausių Kinijos aktorių, Lietuvoje pažįstama iš filmų „Geišos išpažintis“ ir „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“. Vos per kelis pastaruosius mėnesius aktorė prarado daugiau nei 60 mln. JAV dolerių.  Nors buvo patyrusi investuotoja ir su užsidegimu pirko nekilnojamojo turto bendrovių akcijas, žadėjusias saugiausią prieaugį, jos pinigai kone akimirksniu sudegė.

Rima JANUŽYTĖ

Šios simpatiškos kinės nuostoliai yra menkniekis, palyginti su turtingiausios planetos aktorės Zhao Wei – taip ją tituluoja žurnalas „Forbes“. Azijos žiniasklaida ją neatsitiktinai yra pakrikštijusi Kinijos pramogų pasaulio Warrenu Buffetu.

Aktorė Zhao Wei yra ne tik dosni filantropė, bet ir didelė investavimo į akcijas entuziastė. Su vyru ji net įsigijo investavimo bendrovę, o per ją plačiais mostais pirko didelį pelną žadėjusių su kinu ir pramogų pasauliu susijusių įmonių akcijas. Pernai į artimo bičiulio kino kompaniją „Alibaba Pictures Group“ turtuolė Zhao Wei investavo net 1,3 mlrd. dolerių.

Kinės nuostoliai įspūdingi: pradėjusios pigti „Alibabos“ akcijos šiandien vertos ne daugiau kaip 700 mln. dolerių, tad Kinijos akcijų drama moteriškąjį Kinijos Buffetą palietė itin skaudžiai – ji neteko mažiausiai 570 mln. dolerių.

Raganų medžioklė

Bėda po vieną nevaikšto. Milijonus praradusios aktorės, kaip ir tūkstančiai kitų Kinijos „maklerių“, šiandien gyvena jausdami nerimą: šalies valdžia užsimojo surasti ir nubausti visus, bent iš tolo prisidėjusius prie Kinijos akcijų biržą ištikusios krizės.

Bausmių gali tikėtis tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys – bankai, brokerių įmonės, ateities sandorių biržos ir net valstybės kontroliuojamos pramonės asociacijos, jų vadovai ir samdomi darbuotojai, taip pat akcijų rinkos aktualijas nušviečiantys žurnalistai ir tinklaraštininkai.

Pirmosios raganų medžioklės aukos jau sučiuptos – praėjusią savaitę kaltinimai pateikti 19 valdžios institucijų vadovams, kurie, kaip aiškina Kinijos teisėsaugininkai, „pasipelnė iš valstybės pastangų gelbėti Kinijos ekonomiką“. Pradėta daugiau nei 20 bylų dėl machinacijų, bendradarbiavimo su „priešiškomis užsienio jėgomis, siekusiomis destabilizuoti Kinijos rinką“ ir net paskalų bei gandų skleidimo.

„Jei mūsų žmonės kolaboravo su užsienio jėgomis siekiant smogti mūsų rinkai į papilvę ir veikti prieš mūsų vyriausybės pastangas stabilizuoti padėtį, tuomet juos galima įtarti kenkimu nacionaliniam finansiniam saugumui ir būtina juos sutramdyti“, – teigiama vieno valstybės valdomo ekonomikos dienraščio redakcijos laiške skaitytojams.

Tarp įtariamųjų – vieno didžiausių Kinijos investicinių bankų „Citic Securities“ vadovai ir vadybininkai, keli tarnautojai iš valstybinės Kinijos vertybinių popierių rinkos reguliavimo komisijos bei gerbiamo finansų žurnalo „Caijing“ apžvalgininkas Wang Xiaolu, tapęs atpirkimo ožiu ir šioje Pekino dramoje atlikęs bene pagrindinį vaidmenį.

Šis vaikinas viešai prisipažino sukėlęs chaosą Kinijos finansų rinkoje ir už tai jam gresia mažiausiai treji metai nelaisvės. Wang Xiaolu prasikalto tuo, kad liepos mėnesį savo straipsnyje pranešė, esą Kinijos vertybinių popierių rinkos reguliuotojas analizuoja vyriausybės fondų pasitraukimo iš šios rinkos galimybę. Ši žinia greičiausiai neprasilenkė su tiesa, tačiau sukėlė nemažą sąmyšį tarp investuotojų ir dėl to dabar valdžios priskiriama prie paskalų kategorijos. O paskalos Kinijoje – kriminalinis nusikaltimas. Sakyti kas papuola Kinijoje nebegalima nuo 2012 m., kai priimtas Paskalų draudimo įstatymas. Dabar Kinijoje viskas, kas nėra „patikrinti faktai“ ir ką patys perskaitė bent 5 tūkst. arba kitiems išplatino 500 žmonių, yra bausmę autoriui užtraukiantys plepalai.

Kalėjimo greičiausiai neišvengs ne tik valdžiai neįtikęs žurnalistas, bet ir nemažai jo kolegų: vieniems nemalonumai gresia už „gandus“, kad neseniai nusižudė vienas akcijų biržos makleris, kitiems – kad paskelbė, jog rugpjūčio 12 dieną per sprogimą Kinijos šiaurėje esančiame Tianjino mieste žuvo 1,3 tūkst. žmonių, t.y. maždaug dešimt kartų daugiau, nei skelbia valstybinės Kinijos institucijos.

Tiesa ir nekaltas melas

Lietuvoje Pramonininkų konfederacijos kvietimu viešėjęs „Deloitte China“ vadovas Sitao Xu neabejoja, kad meluoja visos vyriausybės, skiriasi tik melo laipsnis.

Kinijoje šis laipsnis, matyt, gerokai viršija Vakarų normą, nes šios šalies valdžios pateikiama informacija neretai tiesiog rėžia ausį. Nereikia nė sakyti, kad Tianjine įvykęs sprogimas, kuris buvo matomas net iš kosmoso, nusinešė ne šimtus, o tūkstančius gyvybių. Kad per du mėnesius Kinijoje savižudybių padaugėjo trečdaliu, ir tai nėra tik sutapimas. Ir kad Kinijos valdžios pastangos prikelti akcijų biržą iš nuomario nedavė norimų vaisių.

Per du mėnesius vadinamoji nacionalinė komanda, sudaryta iš valstybinių investicinių fondų bei kitų Kinijos institucijų, išleido maždaug 200 mlrd. dolerių, mėgindama dirbtiniu kvėpavimu išjudinti šalies akcijų rinką, kuri vis dar guli be ryškesnių gyvybės ženklų, o jos vertė yra beveik 40 proc. mažesnė nei birželį. Kinijos vadovai teisinasi, kad gelbėjimo operacija nepavyko, nes visuomenei buvo atskleista per daug su rinkos gaivinimu susijusių detalių, ką jau kalbėti apie meškos paslaugą padariusius gandonešius.

Tačiau Vakarų analitikai mano, kad valstybės įsikišimas Kinijos rinkai pridarė net daugiau žalos, nei davė naudos. „Kinijos valdžia suvokė, kad supirkdama akcijas biržai niekuo nepadėjo, tad dabar visą energiją skirs kitai abejotinai veiklai – „kaltųjų“ demaskavimui“, – rašo „Financial Times“ analitikai, atkreipdami dėmesį, kad tai svarbu nebent plaunant mundurą, o realios naudos Kinijai iš to nebus jokios.

Scanpix

Kinijoje sprogsta burbulas, tačiau ne ekonomikos – jei tik Kinija nemeluoja. Jei sakoma tiesa, iš Kinijos per Vokietiją atsiritančios krizės bangos Lietuva kol kas gali nesibaiminti. O jei Kinijos valdžia meluoja?

Rima JANUŽYTĖ

Astronomai mėgėjai šį kovą sugužėjo į Farerų salas pro specialius akinius pamatyti visiško saulės užtemimo, o štai besidomintieji finansais pro didinamąjį stiklą stebi įvykius Kinijoje. Kinijoje sprogsta ne šiaip burbulas, o burbulas gigantas. Metinis Kinijos akcijų rinkos vertės prieaugis (skaičiuojant nuo praėjusių metų iki šių metų birželio imtinai) buvo įspūdingas – 6,5 trln. JAV dolerių.

Pinigai už orą

Tai maždaug 70 proc. Kinijos BVP, arba 40 proc. bendros Niujorko akcijų biržos vertės. Norint už šiuos pinigus būtų galima apmokėti bent 20-ies graikijų skolas arba leisti Graikijai bankrutuoti dar 19 kartų iš eilės. Išdalijus kiniškus trilijonus visiems planetos gyventojams po lygiai, kiekvienas būtume gavęs po kokius 900 dolerių. Už ką? Atsakymas pribloškiantis – už orą.

Kartą JAV laivų bendrovėje kroviku dirbantis amerikietis į televizijos „Discovery“ žurnalisto klausimą, kas yra jo kraunamuose į Kiniją konteineriuose, lakoniškai atsakė: „Tai, ką mes mokame pardavinėti geriausiai, – oras.“ Amerikietis pajuokavo. Kinijos akcijų birža – ne.

Ji pūtėsi taip smarkiai, kad naujai iškeptiems vertybinių popierių makleriams Kinijoje ėmė suktis galva. Tokį prekeivių akcijomis elgesį analitikai vadina dar didesnio kvailio teorija. Net jei ir kvailiui akivaizdu, kad akcijos nepagrįstai brangios, jis vis tiek jas perka vildamasis, kad dar didesne kaina tas per brangias akcijas parduos dar didesniam kvailiui. „Kitaip nepaaiškinsi nesusipratimo, kad per savaitę nuo birželio 17 iki 24 d. ir taip nuo peraugimo jau braškėjusi Kinijos akcijų rinka sugebėjo privilioti dar 1,41 mln. naujų investuotojų į akcijas“, – Kinijos „gudruolių“ elgesį aiškina Ana Swanson iš „The Washington Post“.

Kabutės čia uždėtos neatsitiktinai. Pernai Kinijos pietvakarių finansų ir ekonomikos universiteto (~Southwestern University of Finance and Economics~) atliktas tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Kinijos prekiautojų akcijomis nėra baigę net vidurinės mokyklos. O šį pavasarį „China Daily“ skelbė, kad „net žemdirbiai skubėjo nusiauti guminukus ir atsidarė sąskaitas prekybai akcijomis“.

Nenuostabu, kad Kinijos vertybinių popierių rinka tapo labiausiai per metus paaugusia akcijų rinka istorijoje. Ir nieko keista, kad ji ėmė bliūkšti.

Tačiau analitikai ramina, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, o Kinijos vertybinių popierių rinka su Kinijos ekonomika tiesiogiai nėra susijusi.

Kinijos ekonomikos augimas lėtėja

Paradoksas, bet guostis galima tuo, kad Kinijos ekonomika pastaruoju metu auga ne taip jau sparčiai. Šių metų pirmąjį ketvirtį Kinijos BVP augo lėčiausiai nuo pat 2009-ųjų. Susitraukė ir importo bei mažmeninės prekybos apimtys. Nepaisant smarkiai kilusios akcijų vertės, Kinijoje šiemet nukrito net nekilnojamojo turto kainos – daugumai investuotojų pasirodė, kad palyginti saugios investicijos į nekilnojamąjį turtą yra per lėtas būdas užsidirbti, todėl savo pinigus jie nunešė į vertybinių popierių biržą.

Dar viena Kinijos akcijų, bet ne ekonomikos burbulo priežastis – ypač greitai auganti paskolų rinka. „The Economist“ duomenimis, per metus prekiautojams vertybiniais popieriais buvo išduota 1,67 trln. juanių, arba 269 mlrd. JAV dolerių, paskolų, o tai ne tik absoliutus metinis rekordas Kinijoje, bet ir 300 proc. didesnė metinių paskolų suma nei prieš metus.

Kaip teigia „American Enterprise“ instituto analitikas Derekas Scissorsas, Kinijos ekonomikoje prieš pat burbulo sprogimą sukosi 20 trln. dolerių, o tai net 70 proc. daugiau nei visose JAV.

Tikėtasi, kad šie pinigai paskatins ekonomiką, tačiau didžioji jų dalis sukosi akcijų biržoje. Paprasčiau kalbant, brokeriai skolinosi akcijoms pirkti ir pardavinėjo jas tam, kad grąžintų paskolas. Tai paaiškina, kodėl burbulas sprogo tokiu greičiu ir kodėl vertybinių popierių birža per kelias liepos savaites prarado 30 proc. savo vertės, o prekiautojai akcijomis – 3 trln. dolerių.

Valdžios įsikišimas

Vis dėlto tai nebuvo „mirties kilpa“ – Kinijos vertybinių popierių lainerį bent kol kas išgelbėjo valdžios įsikišimas. Kinijos rinkos reguliavimo institucija prieš porą savaičių tiesiog uždraudė stambiesiems akcininkams parduoti įmonių akcijas, o bankams leido pratęsti paskolų, kurios išduotos įkeičiant akcijas, terminus.

Efektas buvo žaibiškas. Jau kitos dienos rytą NIKKEI vertybinių popierių birža paaugo 0,6 proc., HANG SENG – 4,09 proc., o SHANGHAI COMPOSITE – net 6,41 proc. Pastarasis rodiklis yra pats svarbiausias, mat Šanchajaus biržoje prekiaujama didžiausių Kinijos bendrovių – nuo bankų iki naftos koncernų akcijomis. Tai, kad Šanchajaus indeksas augo labiausiai, liudija, jog kertiniai Kinijos ekonomikos akmenys liko nepajudinti.

Kad ir kaip būtų keista, Kinijos ekonomikai per visą šį chaosą bent iš pažiūros nepasidarė nei per daug šalta, nei per karšta. „The Economist“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Kinijos akcijų ir Kinijos ekonomikos augimas niekada nebuvo tiesiogiai susiję. Pavyzdžiui, 2010–2014 m. Kinija gyrėsi esanti greičiausiai auganti pasaulio ekonomika, nors šalies akcijų rinkos rezultatai buvo bene prasčiausi planetoje. Paskui tai apsikeitė vietomis: akcijų rinka šovė į viršų, o Kinijos ekonomikos augimas sulėtėjo.

Kinija meluoja ne blogiau už Graikiją?

Žinoma, visa tai tuo atveju, jeigu Kinija nemeluoja. Yra ekonomistų, kurie Kinijos pateikiamais skaičiais abejoja ir lygina ją su statistikos klastojimo eksperte Graikija. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Kinijos duomenis tiesiai šviesiai vadina moksline fantastika. Kaip gali būti, klausia jis, kad ekonomikai augant didėja nedarbas? 2007-aisiais P.Krugmanas išsamiai aprašė atvejį, kai Kinijos premjeras Li Keqiangas (o jis yra ekonomistas) pareiškė nepasitikėjimą iš Kinijos provincijų plaukiančiomis finansų ataskaitomis. Amerikos ambasadoriui Kinijoje jis patvirtino manąs, kad kai kuriose provincijose augimo rodikliai yra suklastoti ir nepatikimi.

Vietoj Kinijos statistikos specialistų, kuriuos premjeras pavadino „ne daugiau nei astrologais“, jis patarė verčiau pažvelgti į susisiekimo sektoriaus pelną, elektros suvartojimo lygį bei bankų paskolų dinamiką ir iš šių duomenų susidaryti tikresnį vaizdą apie Kinijos ekonomikos būklę.

Jei situacija nepasikeitė, tai labai bloga žinia mums visiems. Juolab kad šį kovą buvęs generalinis Kinijos auditorius Dong Dashengas viešai pareiškė labai abejojąs pastarųjų metų ekonomikos duomenimis. Lieka tikėtis, kad stebuklų Kinijoje būna, o akcijų rinka ten juda kitokia amplitude nei visa šalies ekonomika.

Rikošetu nuo Vokietijos klius ir Lietuvai

Net ir tuo atveju dar nereiškia, kad Kinijos ekonomika ir akcijų rinka niekada nesusidurs kaktomuša. O to tikrai nenorėtų visas pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, kurią neabejotinai Kinijos bėdos anksčiau ar vėliau paliestų. Tiesa, Lietuvos prekyba su Kinija nėra per daug intensyvi, nors ir ji įgauna šiokį tokį pagreitį ar bent pagreičio iliuziją.

Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuva į Kiniją eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 102 mln. eurų, o tai sudarė mažiau nei 0,5 proc. viso šalies eksporto. Tiesa, neseniai darbą Pekine pradėjęs naujasis Lietuvos žemės ūkio atašė Mindaugas Kuklierius tikina, kad jei ir ne Pekinas ar Šanchajus, tai bent mažesni Kinijos miestai ir miesteliai tikrai gali tapti nauja Lietuvos eksportuotojų rinka.

Vis dėlto kol kas į Kiniją neeksportuojame nei pieno, nei mėsos, o žemės ūkio produkcija keliauja į Vokietiją. Kaip ir Lietuvoje gaminamas plastikas, mineralinis kuras, baldai ir kiti medienos dirbiniai, trąšos, net laivai.

Čia ir mūsų sėkmė, ir nesėkmė. Su Vokietija, kuri yra nepaprastai ir vis labiau priklausoma nuo Kinijos, mes prekiaujame didžiulėmis apimtimis: daugelį metų Vokietija buvo trečia Lietuvos eksporto partnerė po Rusijos ir Latvijos, o prekių ir paslaugų į Vokietiją vertė siekė beveik 2 mlrd. Lt per metus. Jei pasitvirtins ekonomistų prognozė, dėl daugiau nei trečdaliu sumažėjusio eksporto į Rusiją Lietuvos eksportas į Vokietiją šiemet gali gerokai padidėti, o Vokietijos vieta mūsų eksporto partnerių sąraše – pakilti. Gal net į pirmą vietą.

Tą patį Vokietijos analitikai prognozuoja šalies eksportui į Kiniją. Pastaraisiais metais Vokietija į Kiniją eksportuoja net daugiau nei į JAV, kurios buvo svarbiausios Vokietijos prekybos partnerės nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. O štai kinai žodžius „Made in Germany“ dievina labiau nei amerikiečiai.

Vokietijos Ekonominės diplomatijos centro vadovo Carlo Delfeldo teigimu, net nedaug sulėtėjęs Kinijos ekonomikos augimas skaudžiai paveiktų Vokietiją. „Vokietijai reikia, kad Kinijos ekonomika augtų bent 5–6 proc. per metus. Mažesnis augimas gali turėti neigiamų padarinių“, – perspėja analitikas, primindamas, kad šiandien Vokietijos į Kiniją eksportuojamų prekių ir paslaugų vertė vos per mėnesį sudaro apie 5–6 mlrd. JAV dolerių.

„Tikėtina, kad jau greitai Vokietijos eksportas į Kiniją sieks 10 proc. viso Kinijos importo, o 2020-aisiais tai gali sudaryti ir 20 proc.“, – prognozuoja Vokietijos ekonomistas Andreasas Reesas, atkreipdamas dėmesį, kad šie skaičiai ir džiugina, ir gąsdina. Mat tokia priklausomybė nuo Kinijos rinkos Vokietijai gali labai skaudžiai atsiliepti nelaimės atveju.

Šios nelaimės nepaprastai bijo ir JAV. Mat Kinija yra pagrindinė Amerikos blogųjų paskolų pirkėja – tai ji daro siekdama išlaikyti JAV dolerio vertę ir išsaugoti pigesnį juanio kursą, kad neprarastų pranašumo pasaulio eksporto rinkoje. „Moody’s Analytics“ ekspertas Johnas Lonski įsitikinęs, kad jeigu Kinijos ekonomika sušlubuotų, Amerika tai pajustų pirmoji. Ypač – jos akcijų rinka.

Kinijos ekonomikos kolapsas skaudžiai paliestų ir Japonijos ekonomiką.

Naujos pasaulinės krizės prieangis?

Na, o sušlubavus tokiems pasaulio ekonomikos milžinams nauja visuotinė krizė praktiškai būtų nebeišvengiama.

„Šiandien kinai nori pereiti nuo greito ir eksportu grįsto augimo prie augimo, paremto vartojimu. Procesas nebus sklandus, o problemos neišvengiamos. Manau, kad Kinija pasaulio ekonomikai kelia didžiausią riziką“, – interviu „The Wall Street Journal“ teigia Harvardo universiteto profesorius Kennethas Rogoffas.

Amerikiečiai, vokiečiai ir japonai guodžiasi, kad viskas bus gerai. Jų teigimu, Kinijos ekonomika jau ne kartą šokinėjo aukštyn žemyn, bet nieko dramatiško taip ir nenutiko. Tačiau „Stratfor“ analitikas Johnas Minnichas perspėja, kad šį sykį viskas gali būti kitaip.

Visų pirma pasikeitė „skaičiukai“. Sumos, besisukančios Kinijos akcijų rinkoje, yra tokios įspūdingos, kad sunku patikėti, jog prarasti trilijonai JAV dolerių niekaip nepaveiktų makroekonominių Kinijos rodiklių. Be to, pasikeitė ir Kinijos akcijų rinkos reikšmė.

„Anksčiau prekyba akcijomis Kinijoje buvo kažkas tarp lošimų ir loterijos. Na, gal dar asmeninio taupymo priemonė. Tačiau stambioms Kinijos įmonėms tai neturėjo jokios reikšmės, nes jas visas finansavo valstybiniai bankai. Pernai Kinijos valdžia nutarė, kad laikas keistis, ir Kinijos korporacijos tapo priklausomos nuo pinigų iš akcijų rinkos“, – situacijos pokyčius aiškina J.Minnichas.

Belieka naiviai tikėtis, kad Kinijos eksperimentas neturės globalių pasekmių, o ši šalis pasauliui netaps tuo, kuo Europai dabar yra Graikija. Bet panašumų tarp jų – daugiau nei skirtumų.

Finansų analitiko Nerijaus Mačiulio komentaras

Šiuo metu matome tik Kinijai neįprastus akcijų rinkos svyravimus, tačiau tik maža dalis Kinijos įmonių pritraukia kapitalo akcijų rinkose ir labai maža dalis Kinijos gyventojų yra investavę akcijų rinkose. Dėl šių priežasčių realaus poveikio Kinijos ekonomikai nėra. Nereikėtų sureikšminti to, kas vyko pastarosiomis savaitėmis, – to buvo galima tikėtis. Iš pradžių akcijų kainos kilo daugiausia dėl to, kad kinai investavo skolintas lėšas, po to įvyko natūrali korekcija. Manau, tai izoliuoti svyravimai, ne visai tiesiogiai susiję su ekonominiais procesais. Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos ekonomika yra labai geros būklės. Problemos matomos jau daug metų. Kinijos skolų portfelis daug metų auga sparčiau nei Kinijos ekonomika.

Be to, Kinijoje esama labai daug šešėlinės bankininkystės, ne visai skaidriai rodoma paskolų portfelio kokybė.

Žinoma ir tai, kad Kinijos ekonomikos struktūra labai neįprasta: beveik pusę Kinijos bendrojo vidaus produkto sudaro investicijos, o didelė jų dalis yra neproduktyvios. Tai visų pirma valstybinio sektoriaus investicijos į infrastruktūros projektus, nekilnojamojo turto objektus, prekybą žeme. Tai nesukuria efektyvios ekonomikos. Kinijos investicijos finansuojamos skolintomis lėšomis, o tai sukuria didesnę riziką, kad kažkada nekilnojamojo turto, paskolų ir perteklinių investicijų burbulas sprogs. Kiek viso to padariniai bus rimti, priklausys nuo to, ar Kinijos vyriausybei, kuri turi labai daug finansinių išteklių, pavyks suvaldyti krizę. Tikimasi, kad jai pavyktų rekapitalizuoti bankus ir padengti blogas paskolas.

Bet kokiu atveju tai yra ekonomikos eksperimentas, kurio antro tokio pasaulyje mes nesame matę. Jei jis nepavyks, tai netiesiogiai pajus ir Lietuva. Žinoma, mūsų prekybos apimtys su Kinija labai mažos, tačiau poveikį mes pajustume per kitas savo prekybos partneres, pirmiausia Vokietiją, kurią Kinijos krizė neabejotinai paveiktų smarkiai.

Scanpix

Konkurencija. Nepaisant kelerius metus trukusio JAV atkalbinėjimo, Kinijos iniciatyva įsteigtu vadinamuoju Azijos banku patikėjo kone visos svarbiausios Amerikos sąjungininkės.

Ką tik baigėsi terminas, iki kurio prie Kinijos „kūdikio“ – Azijos infrastruktūros investicinio banko (AIIB) – valstybės galėjo jungtis steigėjų statusu. Pietų Korėja, Ispanija, Australija, Nyderlandai ir Suomija – paskutinės valstybės, spėjusios įšokti į šį AIIB steigėjų traukinį, kursuosiantį panašiu maršrutu kaip ir Vašingtone įsikūręs Pasaulio bankas.

Naujojo traukinio, kuriame pagrindiniu smuiku grieš Kinija, sąstate nėra vienintelės svarbiausios JAV sąjungininkės – Japonijos, kuri pati drauge su JAV ir Europa iki šiol dominavo svarbiausiose pasaulio finansų institucijose: Pasaulio banke, Tarptautiniame valiutos fonde ar Azijos plėtros banke. Pastarosiose institucijose Kinijos įtaka iki šiol buvo palyginti menka (atitinkamai 5,17, 3,81 ir 6,47 proc.), užtat AIIB steigimas pasaulio finansų galios centrą pastūmės gerokai arčiau Šanchajaus.

Per šį banką ketinama dosniai, maždaug po 8 trln. JAV dolerių kasmet, investuoti į regiono infrastruktūrą, o tai neabejotinai prisidės prie Azijos ekonomikos plėtros.

Tačiau svarbiausia ne tai. JAV labiau nerimaujama, kad naujasis Azijos bankas gali tapti iššūkiu nusistovėjusiam JAV dominuojamam finansų pasauliui.

Dar 2013 m., kai Kinija paskelbė apie savo planus įkurti tokį banką, JAV ėmė įkalbinėti sąjungininkus boikotuoti šią instituciją. Tikrasis motyvas neabejotinai jau tada buvo kova dėl įtakos pasaulio finansams, nors JAV aiškino, esą Azijos bankas nepatikimas, nes naudosis ne tokiais griežtais kreditavimo standartais kaip Pasaulio bankas, pradedant tarptautiniu skaidrumu, skolos tvarumu, baigiant aplinkos ir visuomenės saugos standartais.

Pirmosios banko steigėjos – Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas – pasaulio supergalybėms gal ir neatrodė patikimiausios finansų partnerės. Todėl iš pradžių ne tik Japonija, bet ir Pietų Korėja, Australija, taip pat visos didžiosios Europos valstybės AIIB vertino labai atsargiai. Tačiau banko steigėjų sąrašas ilgėjo, o lūžio tašku, susilpninusiu skeptikų gretas, tapo naujiena apie tai, kad banko steigėja ketina tapti Didžioji Britanija. Pasidarė akivaizdu, kad pagrindinis – nepatikimumo – argumentas netenka prasmės. Juk kuo daugiau šalių prisijungs prie banko, tuo labiau tikėtina, kad AIIB laikysis tarptautinių standartų. Be to, kuo daugiau narių, tuo mažesnė santykinė Kinijos įtaka ir tuo mažiau daugiašalių institucijų, galinčių daryti poveikį regionui, Kinija turės savo rankose.

Iki šių metų kovo pabaigos paraiškas būti AIIB steigėjomis po Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos pateikė ir kitos pagrindinės Europos valstybės – Austrija, Danija, Suomija, Islandija, Švedija, Olandija, Ispanija. Tai padarė netgi Izraelis ir Norvegija, su kuria Kinija nesutaria nuo 2010 m. Nobelio premijos teikimo, ir netgi Taivanas. Logiška, kad tai padarė ir Brazilija, Egiptas, Rusija, Turkija, bet paraiškas pateikė ir ištikima JAV satelitė Pietų Korėja, ir netgi Gruzija bei Kirgizija.

„Pekinas siekia įtikinti šalis, kad Kinijos stiprėjimas nekelia joms jokios grėsmės ir kad jos tik laimi iš Kinijos turtėjimo. Atrodo, kad daugelis Kinijos kaimynų, taip pat ir britai, kurie tikisi pritraukti investicijų iš Kinijos, suprato, jog paleisti tokį šansą būtų kvaila“, – aiškina „Financial Times“ apžvalgininkas Gideonas Rachmanas.

Na, o pačiai Kinijai ekonomika yra pagrindinis galios svertas, nes amerikiečių koziris – karinė jėga ir saugumo srities sutarčių kompleksas. Tad tos šalys, kurios patenka per vidurį, susidūrė su dilema, ką pasirinkti. Pavyzdžiui, Japonija, Australija, Filipinai ir Pietų Korėja yra pasirašiusios saugumo sutartis su JAV, bet kiekviena jų su Kinija šiandien prekiauja daug intensyviau nei su JAV.

Pietų Korėja tikisi karinės amerikiečių pagalbos Šiaurės Korėjos, o galbūt ir pačios Kinijos puolimo atveju, tačiau į Kiniją eksportuojama daugiau nei ketvirtadalis Pietų Korėjos produkcijos, o štai į Ameriką iškeliauja tik maždaug 12 proc.

Dar vienas argumentas valstybėms pasiduoti šiai ekonominei Kinijos pagundai yra tikėjimas, kad stambus kiniško kapitalo tarptautinis kreditorius gali tapti skaidresne alternatyva šiuo metu tiesiogiai pačios Kinijos finansuojamiems plėtros projektams.

Taigi galiausiai AIIB steigėjų sąraše atsidūrė ir daugelis tų šalių, iš kurių JAV to nelaukė: Australija, dalis Europos valstybių ir net Pietų Korėja.

Na, o Kinijai tai – tikras savimeilės paglostymas. Mat užimdama vis agresyvesnę poziciją ginčuose dėl teritorijų su kaimynais Kinija ką tik išgyveno porą nesėkmingų metų, kovodama su Amerika dėl valdžios ir įtakos Azijoje, nes tokios šalys, kaip Filipinai, Japonija, Australija ir Indija, buvo ėmusios stiprinti ryšius su JAV diplomatijos ir saugumo srityje.

Pastaruoju metu Kinija apskritai mažiau konfrontuoja su kaimynais, demonstruoja savo siekį plėtoti ekonominius ryšius, įskaitant naująjį prekybos ir infrastruktūros Šilko kelią, kuris drieksis per Centrinę Aziją ir kurio projektas bus vykdomas kartu su jūros Šilko keliu per Pietryčių Azijos jūras. Tad tiek Kinija, tiek jos partnerės, įgyvendindamos bendrus projektus, puikiai suvokia, kad AIIB gali labai pasitarnauti finansuojant šias iniciatyvas.

„Tad šiandien vienintelės stiprios AIIB varžovės yra Japonija ir JAV. Amerikai tai atrodo nekaip. Užuot suvienijusios savo draugus ir kolektyviai užėmusios poziciją prieš, Jungtinės Valstijos šioje istorijoje su AIIB atrodo izoliuotos ir įžeistos“, – konstatuoja G.Rachmanas.

O JAV finansų ministras Jackas Lew perspėja, kad JAV dominuojamoms tarptautinėms finansinėms organizacijoms gresia prarasti dalį pasitikėjimo.

Žinoma, tai nereiškia, kad JAV tiesiog nuleis rankas. AIIB sustiprėjimas, be jokios abejonės, paskatins atsakomuosius JAV ir Japonijos veiksmus, pavyzdžiui, jų norą pasirašyti Ramiojo vandenyno prekybos partnerystės sutartį, kuri turėtų vienyti 12 Ramiojo vandenyno regiono šalių, išskyrus demonstratyviai neįtrauktą Kiniją.

Beje, amerikiečiai tvirtina, kad šiuo atveju kuriami ekonominio atvirumo standartai, o ne antikiniškas blokas. Tačiau tokiomis kalbomis netiki net kai kurie JAV sąjungininkai, mat sudarinėti naują Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono prekybos sutartį, neįtraukiant šio regiono lyderės Kinijos, iš tiesų gana keista.

Kaip pastebi „Financial Times“, šioje azijietiškoje dvikovoje tarp Vašingtono ir Pekino svarbu tai, kas bus stipresnis – amerikietiška karinė jėga ar kiniška ekonominė galia. Koks bus atsakymas – matysime vėliau. Tačiau kuo labiau kuri nors šalis jaus grėsmę iš Kinijos pusės, tuo labiau ji bus linkusi palaikyti Ameriką. Štai kodėl Japonija greičiausiai liks paskutinis Azijos bastionas, pasisakantis prieš AIIB.

Ir, priešingai, jei Kinija parodys pakankamai sveiko proto ir taip dažnai nedemonstruos savo kumščių, ji turi nemažai šansų savo ekonominę galią pamažu transformuoti į augantį politinį ir diplomatinį svorį, netgi Amerikos sąjungininkų atžvilgiu.

Kaip sako G.Rachmanas, kažkada buvo kalbama, kad pasaulis nuolankiai lenkia galvą prieš visagalį dolerį. Tačiau AIIB istorija rodo, kad šiandien net pačių artimiausių Amerikos sąjungininkų akyse atsispindi juanis.

Kinija jau dabar yra didžiausia eksportuotoja ir gamintoja pasaulyje. Antra pagal dydį pasaulio ekonomika alsuoja į nugarą Jungtinėms Valstijoms. Kinijos įtaka pasaulio ūkiui didėja, vis labiau įsiklausoma ir į šios šalies balsą. Ji aktyviai dalyvauja tarptautinių ekonominių institucijų G-20, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos veikloje.

Žinoma, esamose institucijose lyderiauja pažengusios ekonomikos: europiečiai turi nemažą įtaką TVF, o amerikiečiai – Pasaulio banke. O tokios besivystančios šalys kaip Kinija minėtose institucijose susiduria su kliūtimis, reformos užtrunka ilgai.

Tačiau „Project-Syndicate“ analitiko Kennetho Rogoffo teigimu, Kinija savo galią siekia išnaudoti naujai pasaulio tvarkai sukurti. Prie to neabejotinai prisidės ir Azijos infrastruktūros investicijų bankas – AIIB.

Nors jo įstatinis kapitalas yra dukart mažesnis nei Pasaulio banko ir siekia 100 mlrd. JAV dolerių (Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. dolerių), tačiau jo reikšme jau neabejojama. Juk šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys yra pateikusios paraišką.

Manoma, kad šis bankas padės plėsti Kinijos įtaką ir pagerins šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje. Be to, sustiprins jos ryšius su kitomis besivystančiomis valstybėmis. Regione padaugės investicijų į infrastruktūrą, o tai svarbu ilgalaikiam ekonomikos augimui.

AIIB: kokia tai institucija?

Naujoji institucija koncentruosis į ekonomikos augimui svarbiausių sektorių – kelių, geležinkelių, elektrinių ir telekomunikacijų tinklų statybos projektų finansavimą.

Pradinis banko kapitalas sudaro 100 mlrd. JAV dolerių Palyginimui, Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. JAV dolerių.

Šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys (tarp jų ir Lenkija) yra pateikusios paraišką.

Pirmosios sutartį pasirašė Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Brunėjus, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas.

Honkongo gatves užplūdo protestuotojai, kurie nežada trauktis, kol Kinijos Liaudies Respublikos valdžia jų miestui nesuteiks visiškos demokratijos. Kinija atsako, kad kompromisų ir taip būta per daug.

Rima Janužytė

Ar visa tai nėra retorika, pranašaujanti kraupų kraujo praliejimą?
Lygiai prieš trisdešimt metų, ankstyvą rudenį, prasidėjo Jungtinės Karalystės derybos dėl 142 metus britų valdyto Honkongo grąžinimo Kinijai. 1984-aisiais Kinijos Liaudies Respublika (KLR) prižadėjo Jungtinei Karalystei, kad penkiasdešimt metų Honkongas galės mėgautis autonomijos privilegijomis – nepriklausoma žiniasklaida, skaidria teisine sistema ir autonomiška vietos valdžia.
„Nors autonomija su galiojimo terminu reiškia iš anksto užprogramuotą ateities konfliktą, tuomet ir Kinijai, ir Jungtinei Karalystei, ir Honkongo gyventojams tai atrodė miglota ateitis, dėl kurios dabar neverta jaudintis“, – pastebi „Foreign Policy“ analitikas Marcusas W.Brauchli. Jis neabejoja, kad britai jautėsi dėl Honkongo padarę viską, ką galėję.
Kinija irgi buvo pasiryžusi tokioms išimtims, nes Honkongas buvo nepaprastai gardus kąsnelis: jo prisijungimas iš karto padidino Kinijos BVP, kuriame Honkongui teko 16 proc.
Naujiena, kad vėl taps Kinijos dalimi, buvo džiugi ir Honkongui: ši žinia bemat kilstelėjo tuo metu silpnos šio autonominio regiono vertybinių popierių biržos vertę ir išjudino nekilnojamojo turto rinką. Juk grįžti į Kinijos globą Honkongui tuomet reiškė iš pilkos britų Pelenės vėl tapti reikšmingais Kinijos vartais į pasaulį.
Tokiu statusu Honkongas mėgavosi labai ilgą laiką. Kaip ir laisve, apie kurią jokio kito Kinijos regiono gyventojas negalėtų nė pasvajoti.
Tačiau pamažu artėja Honkongo autonomijos 50 metų laikotarpio pabaiga, ir Kinija galės tą miestą visiškai inkorporuoti į savo sudėtį. Tad Kinija jau kuris laikas mėgina „susireikšminusį“ Honkongą nuleisti ant žemės: iš pradžių ėmėsi propagandos, girdi Honkongas, kaip tarpininkas ir vartai į pasaulį, nei prekybos, nei investicinių srautų požiūriu Kinijai visiškai nebereikšmingas, nes ir pati šalis tapo aktyvia pasaulio ekonomikos dalyve. Be to, Honkongo indėlis į Kinijos BVP nuo 16 proc. sumenko iki 3 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Konfucijaus institutai visame pasaulyje mini veiklos dešimtmetį. Lietuvoje toks institutas veikia jau ketverius metus – kartu ir Konfucijaus klasė Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje. Būtent tenai rugsėjo 27 d., šeštadienį, rengiama šventė, kurios data beveik sutampa su Kinijoje plačiai minimu Konfucijaus gimtadieniu – rugsėjo 28-ąja. Mokykloje garbius svečius sutiks Konfucijaus instituto direktoriai prof. Audrius Beinorius ir prof. Zhang Donghui.

Konfucijaus institutas – didžiausias kinų kalbos ir kultūros centras Lietuvoje. Bene svarbiausia instituto veiklos sritis – kinų kalbos dėstymas. Šiuo metu Konfucijaus institute kalbos mokosi arti pusantro šimto studentų ir kursų klausytojų. Dalis jų vyksta gilinti įgūdžių į Kinijos universitetus, pavyzdžiui, į vasaros stovyklas Liaoningo universitete.

M.Daukšos vidurinėje mokykloje dėstoma kinų kalba, supažindinama su kinų kultūra, vyksta kinų meno pamokos, įvairūs renginiai. Kuriami kinų kalbos vadovėliai lietuviškoms progimnazijoms ir gimnazijoms.

Įsteigus Konfucijaus institutą 2011 m. buvo surengta didelio pasisekimo sulaukusi tarptautinė mokslinė konferencija „Kūnas ir asmuo Kinijoje“ („Body and person in China“), subūrusi žymius mokslininkus, kinų kultūros tyrinėtojus iš Lietuvos, Europos šalių, JAV ir Kinijos. 2012 m. Konfucijaus institute vyko seminaras „Tradicinė kinų ir Vakarų medicina: kartu ar atskirai?“, sukvietęs kinų medicinos specialistus Lietuvoje; pagrindinį pranešimą skaitė atstovas iš Kinijos Liaoningo tradicinės kinų medicinos universiteto doc. Liu Jingfengas.

Antikvariniais baldais apstatytame kambaryje ant sienos puikuojasi keliasdešimt milijonų kainuojantis Pablo Picasso šedevras, ant minkštasuolio elegantiškai prisėda dama, vilkinti “Prada” suknele, ir kažko ieško “Louis Vuitton” rankinėje, džentelmenas įtariai tyrinėja “Chateau Lafite-Rothschild” vyno butelio etiketę. Sakytum, idiliškas prancūzų aristokratų vakaras. Ir apsiriktum. Tai Kinijos milijonierių kasdienybė.

Šiais metais “Kino pavasaryje” buvo rodomas Davido Roacho ir Warwicko Rosso 2013-aisiais sukurtas dokumentinis filmas “Red Obsession” (vengiant dviprasmybių lietuviškai filmas pavadintas “Pamišimas dėl vyno”), pasakojantis apie Prancūzijos Bordo regiono vyno ūkius bei sparčiai besikeičiančią vyno rinką. Be to, taikliau nei analitiniuose straipsniuose filme su gera doze humoro, lašeliu ironijos netikėtu rakursu atskleidžiama įdomių faktų apie Kinijos ekonomikos pakilimą, vartotojų įpročius ir atsivėrusią naują milžinišką vyno rinką.
Filme daugiausia kalbama apie 2009 ir 2010 m. derlius, kurie buvo vieni geriausių per šimtmetį Bordo regione. 2010 m. Bordo vyno kainos šoktelėjo į sunkiai įsivaizduojamas aukštumas – pakilo iki 40 proc. Kainoms kylant ir pasaulyje įsigalint krizei JAV vyno rinka ėmė trauktis, tačiau atsirado nauja – Kinija.
Kinų milijardieriai ir milijonieriai puolė pirkti retą, kolekcinį vyną, jų pavyzdžiu pasekė ir mažiau pajamų turintys kinai, kurie graibstė mažiau kainuojantį, tačiau garsių vynų ūkių vyną. Kinija tarsi pamišo dėl šio gėrimo. Atrodytų, kas čia baisaus – juk krizei grasant tik imk ir pardavinėk, tačiau daugumai Bordo vynuogynų savininkų ir kai kuriems ekspertams tokia situacija pradėjo kelti nerimą: kylant kainoms gali žlugti vietinė rinka. Bet pardavėjų baimės kinams nė motais.
Įdomu, kad jie ne tik graibstyte graibstė brangaus vyno butelius, bet ir nusižiūrėjo vyno ūkius. Krizės ištiktiems Prancūzijos pilių savininkams susigundžius kinų milijardierių milijonais, naujieji šeimininkai tas gražiąsias, nuostabiąsias, romantiškąsias ~Château~ gali išsigabenti Azijon. Labai paprastai – išrinkę po akmenį. Ir tai nepagražintas fantastinio filmo elementas – toks precendentas jau buvo. Tie turtuoliai, kurie negali ar nenori išsigabenti gabalėlio senosios Prancūzijos, tiesiog viduramžišką prancūzišką-kinišką Bordo pilaitę pasistato Kinijoje. Ir tikina, kad tai ne kopija, mat keliavo po Europos dvarus, susikūrė savo viziją ir ją įgyvendino.
Taigi keli tokie pavyzdžiai atskleidžia kinų perkamąją galią ir galimybę savo pomėgiams išleisti milžiniškas sumas pinigų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Planuojančiam keliauti į svečią, ypač tolimą ir egzotišką šalį keliautojui verta ne tik pasidomėti tenykščiais papročiais, įstatymas ar religiniais draudimais, bet ir nuvykus jų laikytis, kad ir kokie absurdiški jie atrodytų. Mat kartais užtenka vieno gesto, žvilgsnio ar poelgio, ir tenka mokėti baudą ar klausytis teisėjo aiškinimo, kodėl jums skirta būtent tiek rykščių.

Vykstantieji atostogauti į svečias šalis paprastai nori patirti nuotykių, tačiau nenori nemalonumų. Žinoma, jei turistas nekels kojos iš komfortiško, vakariečiams skirto viešbučio teritorijos, tikėtina, kad jokie nesusipratimai jo nesuerzins, bet tokio poilsio nori tik vienetai. Didesnė dalis turistų pageidauja artimiau pažinti lankomą kraštą, pabendrauti su žmonėmis, patirti kuo daugiau įspūdžių. Tačiau toji patirtis gali būti ne vien teigiama, jei į kelionę vyksite nepasirengę. O kartais galite pajusti ir kultūrinį šoką.

Ką reikia žinoti keliaujančioms moterims
Azija – regionas, į kurį dažnas keliautojas veržiasi ieškodamas egzotikos, šilumos ir mažesnių prekių bei paslaugų kainų. „Tačiau labiausiai visus traukia nuo Vakarų pasaulio iš esmės besiskirianti kultūra, kitoks pasaulio suvokimas bei istorinis palikimas. Aš pati domiuosi Rytų kultūromis, vedų filosofija ir šiek tiek Budos mokymu, tad natūralu, kad pasirinkau Azijos kryptį. Man patiko profesoriaus Audriaus Beinoriaus mintis, kad kuo mums neįprastesnį kraštą aplankome, tuo tarsi iš didesnio atstumo galime stebėti ir analizuoti save. Tai šimtu procentų pasitvirtino – kelionė į Azija man buvo tarsi kelionė į save“, – pasakoja keliautoja Indrė Kuliešiūtė, pusmetį skyrusi kelionei po Azijos šalis.
Indrė su bendrakeleiviu fotografu Giedriumi Dagiu pasirinko maršrutą, kuris pamažu leido priprasti prie Azijos keistenybių. Kelionę jie pradėjo nuo Balio, garsėjančio tūkstančiais šventyklų ir patogiu, beveik europietišku poilsiu, vėliau patraukė gilyn į Aziją. Aplankė bene tankiausiai apgyvendintą pasaulio vietą – vulkaninę Javos salą, garsėjančią nuolat veikiančiais ugnikalniais, pasižvalgė po arbata kvepiančią, laukine gamta ir auksiniais paplūdimiais viliojančią Šri Lanką ir galiausiai po tokios adaptacijos patraukė į Indiją, kurioje praleido apie tris mėnesius.
Šiuo metu Indija pasaulio spaudoje ypač dažnai linksniuojama dėl smurto prieš moteris, grupinių prievartavimų ir sadistinių nužudymų. Ar saugiai mergina jautėsi keliaudama anaiptol ne turistiniais maršrutais? „Viena vertus, Indijoje, kaip ir visoje Azijoje, jautiesi saugiai, nes joje nėra jokių vagysčių ar plėšimų. Bet dėl seksualinių problemų tikrai nesijauti saugi. Aš tikrai nenorėčiau atsidurti Indijoje viena ar dviese su kita mergina, nes teko matyti nemažai kibių vyrų žvilgsnių, ir viešos masturbacijos tiesiog gatvėje“, – nemalonius įspūdžius prisimena Indrė ir priduria, kad patarimai ir raginimai rengtis bei elgtis kukliai, nevaikštinėti po atokius Indijos miestų rajonus, ypač sutemus, turi pagrindo.
Indrei pritaria ir Giedrius. Pasak jo, indų sąmonėje susiformavęs stereotipas, kad europietės yra laisvo elgesio, o jei atvykėlė vaikšto dar ir apsinuoginusi pečius, tai tokia moteris, jų akimis, tampa tarsi filmų, skirtų suaugusiems, žvaigžde, vaikščiojančia tarp jų. „Dėl religijos ir socialinių ypatumų šioje šalyje vyrui nėra jokių šansų turėti priešvedybinių seksualinių santykių, todėl galima tik spėti, kaip toli juos nuneša fantazija. Be to, net ir sukūrus šeimą problemos niekur nedingsta – dažnai vyrai iš skurdžių provincijos regionų vyksta uždarbiauti į miestus, palikę moteris kaimuose“, – apie priekabiavimo prie moterų priežastis kalba Giedrius ir priduria, kad dėl to Indija nėra tinkama keliauti vienoms moterims.
Keliautojai pastebi, kad kitose Azijos šalyse moterims keliauti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, Indonezijoje yra musulmonų salelių su savomis taisyklėmis, kurių privalu laikytis. Ten įprasta, kad moterį globoja tėvas ar sutuoktinis, o viena keliaujanti dailiosios lyties atstovė laikoma laisvo elgesio mergina. Todėl porai, užklydusiai į tokią griežtų taisyklių ir pažiūrų vietovę, geriau prisistatyti kaip šeimai.
Tai, beje, galioja ir kitose musulmonų šalyse – juk dažna keliautoja žino, kad vienai panorus prasiblaškyti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ar Katare kelionė baigsis tiesiog oro uoste, mat reikia tėvo ar vyro leidimo. Na, o galų gale patekus prie išsvajotų Dubajaus ar Dohos šiuolaikinių architektūros stebuklų atsipalaiduoti vėlgi negalima: aprangos reikalavimai privalomi tiek vyrams, tiek moterims, negalima viešai glamonėtis, bučiuotis ir pan. Laisviau apsirengusi moteris tikrai sulauks dėmesio, įkyraus ir nepageidaujamo, dažnai nepagarbaus. Verta paminėti, kad ypač tokiu dėmesiu skundžiasi turistės, atostogavusios Egipte.
„Keliaujant po musulmonų kraštus labai svarbu tinkamai apsirengti: būtinai ilgos rankovės, būtinai kelius dengiantis sijonas ar kelnės. Jei vietiniai vaišina, derėtų neatsisakyti paragauti. Tačiau jei įsivėlėte į konfliktinę situaciją, mano nuomone, geriausia nusileisti ir taktiškai atsitraukti, nes jų temperamentas labai karštas. Be to, pagarba ir mandagumas išgelbės iš bet kokios situacijos“, – trumpas elgesio taisykles vardija Edita Žilinskaitė, keletą metų dirbusi musulmonų šalyje.
Kita vertus, keliautojoms vertėtų pagalvoti apie elgesį ne tik Indijoje ar musulmonų kraštuose. Net Europos šalyse, ypač pietinėse, tokiose kaip Italija, Ispanija ar Portugalija, vietinių elgesys su tautietėmis ir atvykėlėmis dažnai skiriasi. Tarkim, šių eilučių autorei pietinėje Italijos dalyje – Kalabrijoje ne kartą teko stebėti, kaip italas tautiečio kelis kartus atsiklausia, ar šis leistų prisėsti prie savo sesers. Ir tik gavęs aiškų brolio leidimą vyriškis prisėda šalia moters, su kuria elgiasi pabrėžtinai kultūringai ir mandagiai, o štai merginos, atvykusios iš Skandinavijos ar Čekijos, savo atžvilgiu sulaukia dviprasmiškų, net seksistinių juokelių ir prisilietimų.
Paklaustas, kodėl taip akivaizdžiai skiriasi elgesys, vienas italas atsakė paprastai: vyrai privalo globoti savo moteris, o atvykėlės privalo elgtis santūriai.

Perlipti per savo įsitikinimus
„Indija yra egzotiška šalis, kurioje sudėtinga keliauti ne tik moterims, – ir vyrams nėra labai lengva. Mano nuomone, išsiruošęs į šią šalį turi perlipti per vidinius savo įsitikinimų niuansus vien tam, kad pasijustum geriau ir komfortiškiau. Indija – šalis, kurioje gyvena jūra žmonių, tad sunku išlaikyti savo asmeninę erdvę, tave visada supa ir netgi liečia žmonės. Indijoje bet kas gali prieiti ir imti tave čiupinėti net nebendraudami su tavimi ir nesikreipdami į tave, tik tarpusavyje aptarinėdami ir rodydami vienas kitam, kokia gera tavo drabužių medžiaga. Ir tu negali jų kaltinti, turi perlipti per save, juk kai Lietuvoje prie mūsų prieina vaikai ir ima timpčioti už drabužių, mes džiaugiamės jų nuoširdumu… Jei vaikais džiaugiesi, tai kodėl indais negali džiaugtis“, – lygina Giedrius.
Pasak mūsų pašnekovės Ritos, panašaus susidomėjimo svetimšaliai sulaukia ir Kinijoje, ypač aukšti blondinai vyrai ir moterys, – jie dažniausiai fotografuojami be jokio atsiklausimo. „Ypač įkyru būna traukiniuose, kai pusė vagono supuola fotografuoti atvykėlių. O mane, ilgakasę šviesiaplaukę, kinės ta proga dar ir už plaukų patąso“, – sako moteris.
Beje, turistai, nors patys yra fotografuojami, tąsomi už drabužių ir pešiojami už plaukų, liesti kitus žmones derėtų atsargiai, ypač vaikus. Kad ir koks žavus mažylis ateitų paspoksoti, vertėtų prisiminti, kad budizmą išpažįstančiose šalyse galvą glostyti griežtai draudžiama, nes būsite palaikyti sielos vagimis. Tas pats ir su fotografavimu: Europoje draudžiama fotografuoti vaikus be tėvų sutikimo, tai to nederėtų daryti ir kituose kraštuose. Geriausiu atveju iš jūsų paprašys sumokėti už nuotrauką, Irane turėsite reikalų su dorovės policija, JAE būsite areštuoti, o Afrikoje – apkaltinti ketinimu pagrobti vaiko sielą ar patį vaiką.

„Daugelio žmonių žinios apie Kiniją tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra gana paviršutiniškos, pasenusios ir netgi klaidingos“, – vakar Vilniaus universitete vykusiame fotoalbumo „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“ pristatyme sakė vienas knygos autorių, žinomas lietuvių fotografas Vytautas Daraškevičius. Unikaliame nuotraukų albume pateikiami du požiūriai  į Kiniją – lietuvio ir jo kolegos iš Kinijos Song Džendziuno.
„Abiejų šalių bendradarbiavimas įvairiose srityse auga, kuo toliau, tuo daugiau lietuvių nori pažinti Kiniją. O tam reikia ne tik žinoti jos istoriją ir pažinti kultūrą, dar svarbiau – pažinti liaudį ir kasdienę buitį. Šis Kiniją atspindintis nuotraukų albumas atveria nuostabų langą į mūsų šalį“, – fotoalbumo pristatymo metu sakė Kinijos Liaudies Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Zengvenas Liu.
Fotoalbumą „Neatrastoji Kinija. Du žvilgsniai“ sudaro daugiau nei 450 fotografijų. Tai savotiška kelionė per atstumą į vieną įspūdingiausių valstybių pasaulyje. Profesionaliai užfiksuoti, kontrastingi ir netikėti kadrai supažindina su Kinija iš dviejų skirtingų perspektyvų – žvelgiant į ją užsieniečio V. Daraškevičiaus ir vietinio gyventojo Song Džendziuno akimis.
Saulius Petrulis, leidyklos „Eugrimas“ vadovas, pažymėjo, kad buvo ilgai svarstoma, kaip fotoalbumą padaryti kitokį nei iki šiol išleisti.
„Paprastai albumuose apie Kiniją dominuoja Didžioji kinų siena ar Pekinas. Šis albumas – įvairiapusiškenis. Tai dviejų skirtingų kultūrų – svečio iš Europos ir vietinio – profesionalių fotografų du skirtingi požiūriai į kontrastingą Kiniją, jos kultūrą, gamtą ir žmones. Albumas išleistas ne tik lietuvių ir kinų, bet ir anglų kalbomis, tad jis bus aktualus įvairių tautų atstovams, siekiantiems Kiniją pamatyti iš labai arti“, – teigė fotoalbumą išleidusios leidyklos vadovas.
„Jeigu man, kaip atvykėliui, ne visose nuotraukose pavyko tiksliai atspindėti Kinijos dvasią, tai kompensavo Songo Džendziuno kadrai. Tai suteikė albumui išskirtinumo. Pastebėjau, kad vien tik kinų leidžiamuose albumuose viską stengiamasi parodyti itin pozityviai, kitataučių – atvirkščiai – siekiama parodyti Kinijos skurdą. Mes stengėmės išbalansuoti tarp šių kraštutinumų“, – sako V. Daraškevičius.
Nuotraukos fotoalbumui buvo renkamos daugiau nei devynerius metus – nuo 2004 metų rudens, kai fotografas V. Daraškevičius pirmą kartą lankėsi Kinijoje. Ten jis dalyvavo pasauliniame folkloro fotografijos konkurse „Humanity Photo Awards“, kurį tradiciškai kas antrus metus rengia Kinijos folkloro fotografijos asociacija kartu su UNESCO, ir teikė fotografijas  lietuvių senųjų kalendorinių bei kitų tradicinių švenčių  temomis. 2007 m., 2009 m.,  2011 m. ir  2013 m. konkursuose  lietuvio serijos buvo nominuotos ir jis buvo kviečiamas atvažiuoti į įvairiuose Kinijos miestuose vykusias parodų atidarymo bei apdovanojimo ceremonijas.
Iš viso kontrastų kupinoje šalyje V. Daraškevičius viešėjo šešis kartus, ten praleisdavo po tris keturias savaites. Jo kolega kinas Song Džendziunas prie projekto prisijungė prieš metus. Fotoalbumo pristatyme jis dalyvauti negalėjo.
Lietuvių fotografas pripažino, kad per viešnagę Kinijoje jam įstrigo žmonių draugiškumas ir ypač turtingas šalies istorijos paveldas.
Vakar vykusiame fotoalbumo pristatyme dalyvavo Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas,  kultūros viceministras Edvardas Trusevičius, Vilniaus universiteto prorektorius Eugenijus Butkus, žinomos kultūros pasaulio asmenybės ir visuomenėje žinomi žmonės.

„Romoje elkis kaip romėnas“, – tikina patarlė. Jos išminties dera paisyti ir Kinijoje. Na, tai nereiškia, kad keliautojai turi spjaudytis viešoje vietoje, visur grūstis be eilės ar vaikus rengti ties sėdyne prakirptomis kelnaitėmis, tačiau šiek tiek pasidomėjus kinų charakteriu, etiketu ir papročiais keliauti bus paprasčiau ir įdomiau.

„Kinijoje yra tiek daug visko, kad kiekvienas žmogus tikrai ras sau kažką įdomaus. Šalyje yra net 45 UNESCO paveldo paminklai – nuo Didžiosios ~Lingshan~ Budos, pastatytos V a. kažkokiu sunkiai dabartiniam žmogui įsivaizduojamu ir suvokiamu būdu, iki auksu tviskančio Uždraustojo miesto. Be to, čia gausu nepaprasto grožio gamtos peizažų“, – pasakoja Lina Bartusevičiūtė, penktus metus gyvenanti ir studijuojanti didžiausiame Kinijos mieste Šanchajuje.

Milžiniški imperatorių užmojai
Tarp turistų paplitęs priežodis, kad jei Kinijoje nematei Didžiosios kinų sienos, nebuvai Uždraustajame mieste ir nevalgei Pekino anties, vadinasi, Kinijoje kaip ir nebuvai. Be abejo, dauguma keliautojų trokšta pasidairyti užlipę ant Didžiosios kinų sienos, kurią, pasak legendų, Mėnulyje išsilaipinę JAV astronautai įžiūrėjo plika akimi. O užkopus ant sienos taip pat apima keistas jausmas, nes statinys it milžiniškas drakonas rangosi per kalnus ir slėnius, kiek akys užmato. Naujausiais duomenimis (mat naujų šio statinio fragmentų atrandama kone kasmet), 8 metrų aukščio ir vidutiniškai 8 metrų pločio siena driekiasi maždaug 8,85 tūkst. km.
Neįtikėtinais imperatorių užmojais stebina ir auksu bei raudonais stogais tviskanti 24 kartų Mingų dinastijos valdovų rezidencija – Uždraustasis miestas, pavadinimą gavęs dėl to, kad visi, kurie be leidimo čia įžengdavo, būdavo žiauriai nubaudžiami. Bene įdomiausia vieta čia – medinė Aukštosios darnos menė, kurios centre stūkso auksu padabintas imperatoriaus sostas. O maždaug pusė stogą prilaikančių menės sijų blizga tikru auksu ir stebina tobulo grožio ornamentais.
Uždraustajame mieste gausu meno kūrinių – nuo raižinių iki mitinių būtybių statulų, kuriose įkūnytos tam tikros valdovo savybės. Štai liūtai simbolizuoja imperatoriaus galybę, o vėžliai – ilgą amžių. Dėmesio vertos ir mažesnės menės – Tobulosios darnos ar Darnos globėjo, taip pat ir nemaža dalis kambarių, kurių yra beveik devyni tūkstančiai.
Pagal minėtą priežodį atrodytų, kad pasivaikščiojus Didžiąja kinų siena, pasižvalgius po Uždraustąjį miestą ir užkandus Pekino anties jau galima traukti namo, nes esmę jau kaip ir pamatei. Tačiau taip elgtis būtų didelė klaida, mat ir kitos Kinijos įdomybės ne mažiau įspūdingos. Tarkime, Pekine tikrai verta užsukti į Konfucijaus ar Dangaus šventyklas, taip pat Beihajaus sodus. O netoli istorinės Kinijos sostinės Siano, viduryje javų lauko, stūkso kalva, kuri slėpė daugiau nei prieš 2 tūkst. metų palaidoto pirmojo Kinijos imperatoriaus Ši Huangdi kapą ir jį saugančią terakotinę kariauną. Šiandien atkastus per 8 tūkst. karių, šimtus arklių traukiančius karo vežimus ar nešančius raitelius galima pamatyti muziejuje.
Didžiulį įspūdį daro ir Tūkstančio Budų olos, esančios Šiaurės vakarų Kinijoje. Uolose iškaltose olose paslėpta didžiausia pasaulyje budistinio meno kolekcija. Suskaičiuojama daugiau nei 2 tūkst. Budos statulų ir daugiau nei 45 tūkst. spalvotų freskų, nutapytų ant lubų, sienų, nišose ar įdubose. O slėptuvėje rasta daugybė rankraščių, tarp kurių ir “Deimantinės sutros” kopija, seniausia spausdinta knyga, datuojama 868 m.

Pasakiška gamta ir šiuolaikinio miesto grožis
Apsilankius Kinijoje paprastai pasiūloma aplankyti ir bent vieną kurį iš budistinių kalnų. Pasak Linos, šventieji kalnai yra penki, nes kinai taip suvokia pasaulio kryptis – rytai, vakarai, šiaurė, pietūs ir vidurys: „Šie kalnai labai gražūs ir juose, nepaisant istorinių peripetijų, dar yra likę šventumo. Tai piligrimystės vietos, į kurias keliavo net patys imperatoriai, kad ir kokio būtų tikėjimo.“
Beje, Kinijoje rekomenduojama aplankyti ir nors kelias vietoves, garsėjančias ypatingais kalnų peizažais, kuriuos ant šilko mėgo tapyti senovės dailininkai ar apdainuodavo poetai. Štai Guilino klintinės kalvos, smailiomis kaip adatos viršūnėmis, dabina Lidziango (Li) upės pakrantes ir dar slepia įspūdingus urvus, pavyzdžiui Lu Ti Jeną – Nendrinės dūdelės urvą. Negalima nepaminėti ir Luano akmenų miško, Geltonųjų kalnų, grėsmingų Jangdzės tarpeklių ar Gobio dykumos.
Na, o šiuolaikinis Kinijos gyvenimas bene geriausiai atsiskleidžia didžiųjų miestų knibždėlynuose. Beje, pasak L.Bartusevičiūtės, jie stebina milijoniniams žmonių srautams puikiai pritaikyta infrastruktūra. Tikriausiai pats įdomiausias megapolis yra Šanchajus, Kinijos prekybos ir finansų centras. Jame turistai paprastai neišvengia apsilankymo grakščių dangoraižių kvartale. Vieni į jį žvelgia iš toliau (geriausias vaizdas atsiveria nuo Naujosios Bundo pakrantės), kiti – iš aukštai (daugiausiai pamatyti galima nuo “Jin Mao” ar “World Trade Center” stiklinių bokštų), o treti bando paklaidžioti tarp pačių dangoraižių.
Po šios ekskursijos labai tinka pasiplaukioti Huangpu upe. Kruizai siūlomi pagal kiekvieno skonį – nuo kelių valandų iki paros.
Pavargę nuo modernumo ir inžinerijos stebuklų turistai paprastai traukia į muziejus, kurių Šanchajuje gausu (Šanchajaus istorijos muziejus, Kinijos meno muziejus, Kinų tradicinės medicinos muziejus ir kt.) ar į meno galerijas. „Beveik visose lankymas yra nemokamas, o prie eksponatų pateikti išsamūs angliški aprašymai“, – teigia L.Bartusevičiūtė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keletą pastarųjų metų kalbama, kad lietuviai jau senokai persisotino pigiomis kiniškomis prekėmis ir stengiasi jas ignoruoti, tačiau statistiniai duomenys liudija kitokias tendencijas: prekių iš Kinijos Lietuvoje nemažėja.

Pernai Kinijos importo apimtys beveik pasiekė iki krizės buvusį lygį, tai yra 2012 m. į mūsų šalį buvo įvežta kiniškų prekių, vertų 1,83 mlrd. Lt (šiek tiek daugiau jų buvo įvežta tik 2008 metais, tai yra už 1,87 mlrd. Lt). Beje, tai tik oficialūs duomenys, o pridėjus dar ir nelegaliais būdais atkeliaujančias prekes, klastotes, paaiškėtų, kad kiniškų prekių Lietuvoje dar daugiau.
“Veido” kalbinti specialistai teigia, kad dar daugiau, nei yra šiandien, kiniškų prekių namų apyvokos, drabužių ar avalynės lentynose jau net nebegali būti. “Pavyzdžiui, skelbiama, kad aprangos sektoriuje apie 20 proc. prekių dabar yra iš Kinijos, tačiau, mano nuomone, iš tikrųjų kinų produkcijos dalis sudaro daugiau kaip 60 proc. visų prekių“, – skaičiuoja Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinis direktorius Linas Lasiauskas.
Kodėl taip yra? Todėl, kad ir šiandien lietuviams, perkantiems prekes, pagrindinis kriterijus yra kaina, tiksliau, maža kaina, o šiandien mažiausią ją gali pasiūlyti Kinijos gamintojai. Tiesa, viena šiokia tokia permaina įvyko: dabar lietuviai perka nebe pačias pigiausias, labai trumpaamžes, praktiškai vienkartines, o šiek tiek brangesnes, taigi ir bent kiek kokybiškesnes prekes.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas kaip tik ir primena, kad šiandien kiniška etiketė ne visada reiškia pačią prasčiausią kokybę: “Reikia atskirti, kurios prekės sukurtos Kinijoje, o kurios – tik pagamintos. Pasauliniai prekių ženklai, užsakę pagaminti prekę Kinijos fabrike, kiek galėdami prižiūri gamybos procesą ir tikrina kokybę.”
Darbo jėga brangsta ir Kinijoje, todėl gamintojai savo produkcijos gamybą pamažu perkelia į kitas šalis – Indoneziją ar Braziliją, kur darbo jėga pigesnė. Tačiau bent kol kas iš Kinijos importuoti tam tikrą produkciją apsimoka.
Ateityje importo struktūra keisis, tačiau kasdienio vartojimo prekės Lietuvą vis tiek pasieks iš kitų trečiųjų šalių, kuriose darbo jėga pigi ir kurios mažai paiso atsakingos gamybos reikalavimų.
Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, atsiranda vis daugiau vartotojų, kuriems įdomu, kur augo jų drabužio medvilnė, ar ją rinko vaikai, ar buvo teršiama gamta, ar jį gaminantys darbuotojai buvo išnaudojami. Tačiau Lietuvoje taip mąstančių vartotojų – vis dar labai mažai, taigi kiniškų prekių paklausa mūsų šalyje ir toliau išliks didelė.

Paraitotos marškinių rankovės ir jokių kaklaraiščių – tokioje neformalioje atmosferoje praėjusį savaitgalį Kalifornijos dykumų fone vyko galingiausių pasaulio valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos – vadovų susitikimas.

Apžvalgininkams intriga kilo dar prieš jam įvykstant, mat ir diskusijų laikas, ir vieta – “Sunnylands” ranča – pasirinkti netradiciškai. Teigiama, kad priimdamas tokį kvietimą Xi Jinpingas žengė svarbų žingsnį keisdamas istoriškai griežtomis diplomatijos taisyklėmis grįstą dvišalių santykių trajektoriją. Juo labiau, kad pagal protokolą dabar buvo eilė Baracko Obamos vizitui – Xi Jinpingas viešėjo JAV 2012-aisiais.
Šios aplinkybės traktuotos kaip geranoriškas abipusis žestas, paliekantis nuošalyje formalumus ir sudarantis sąlygas produktyvumui. Tačiau šypsenos fotografams ar rankų paspaudimai neturėtų pernelyg atitraukti nuo realybės: nepamiršdama politikos užkulisių, konfidencialių vidinių pokalbių privatumą kinų delegacija užsitikrino atsisakydama gyventi rančoje ir įsikurdama šalimais esančiame viešbutyje.
Apibūdinant JAV ir Kinijos santykius spaudoje netrūksta karikatūrų, panašių į tą, kurioje amerikiečius simbolizuojantis erelis ir tradicinis kinų drakonas grumiasi rankų lenkimo varžybose. Tai nenuostabu žinant, kad pakankamai stabiliai auganti Kinija laikoma didžiausiu iššūkiu amerikiečių hegemonijai pasaulyje. Harvardo universiteto akademikas Niallas Fergusonas prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį Kinija, per rekordinį laiką iš šeštos pagal dydį pasaulio ekonomikos virtusi antrąja, pralenks ilgametę lyderę JAV. Tokią galimybę pagrindžia statistinės tendencijos: dar 2004 metais JAV bendrasis vidaus produktas siekė 11,9 trilijono dolerių ir lenkė Kinijos šešiskart, tačiau iki šių metų 374% šoktelėję Kinijos rezultatai leido sumažinti skirtumą iki mažiau nei dviejų kartų: JAV rodiklis pasiekė 16,2, o Kinijos – jau 9 trilijonus dolerių.
Kibernetinio šnipinėjimo grėsmės
Didžiųjų XXI amžiaus pasaulio galybių interesai persipina kone kiekviename žemės kampelyje, todėl dviejų dienų susitikime buvo aptartas platus klausimų spektras: pradedant Šiaurės Korėja ir baigiant klimato kaita. Tačiau bene daugiausiai dėmesio susilaukė aktualūs ir nemažai tarpvalstybinių nesutarimų keliantys kibernetinio saugumo klausimai.
B.Obamos administracija ne kartą tiesiogiai kaltino Kiniją tarptautinių normų nesilaikymu bei kibernetiniu šnipinėjimu, o JAV valdžios struktūroms skirtas konfidencialius tyrimas gegužės mėnesį atskleidė, kad bent dalis įsibrovimo ir informacijos vagysčių atvejų yra tiesiogiai susiję su Kinijos valstybinėmis institucijomis. Kaip teigė B.Obamos administracijoje nacionalinio saugumo klausimais patarinėjęs Thomasas E. Donilonas, susitikimo metu buvo išdėstyti konkretūs faktiniai argumentai apie intelektualinės nuosavybės ir kitų elektroninių duomenų vagystes, o tuo pačiu pridurta, kad tokių atvejų nepažabojimas galėtų lemti tarpvalstybinių santykių blogėjimą.
Tačiau Kinija kaltinimus atmeta bei teigia, kad pati nuolatos atsiduria hakerių, kuriuos kinų spauda kildina iš JAV, taikinyje. Atsakydamas į „Associated Press“ žurnalistės klausimą šia tema Xi Jinpingas atrodė kiek įsitempęs, tačiau pasidžiaugė, kad „abipusiai svarbus klausimas“ bus sprendžiamas tarpvalstybinėje darbo grupėje. Šis pasisakymas, kaip ir visi kiti, buvo gerai pasvertas – siekiant suteikti daugiau laiko atsakymų formuluotei kinų prašymu atsisakyta simultaniško vertimo, vietoje kurio naudotas gerokai daugiau laiko užimantis „garsiai pasakoma – garsiai išverčiama“ modelis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trys klausimai Lietuvos ambasadorei Kinijoje Linai Antanavičienei

VEIDAS: Kaip keičiasi Lietuvos verslininkų aktyvumas ieškant partnerių ar pradedant verslą Kinijoje?
L.A.: Pagal 2012 m. oficialią statistiką, Lietuvos įmonės Kinijoje buvo investavusios beveik 12 mln. Lt. Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, lazerių gamintoja „Ekspla“, vartų gamintoja „Ryterna“, jau ne pirmus metus įsteigusios Kinijoje savo atstovybes ir vykdo tiek eksporto, tiek importo veiklą.
Pastaruoju metu jaučiame labai stipriai išaugusį Lietuvos įmonių susidomėjimą Kinijos rinka. Šiuo metu Lietuvos ir Kinijos verslo santykiai išgyvena tam tikrą persilaužimo etapą, kada nuo paprasčiausių „perku-parduodu“ santykių pereinama prie visai kitos kokybės bendradarbiavimo. Anksčiau pagrindinis Lietuvos verslininkų interesas buvo pirkti pigių prekių Lietuvos rinkai, o dabar vis daugiau mūsų gamintojų domisi galimybėmis eksportuoti į Kiniją. Tą iliustruoja ir prekybos statistika: 2010 m. eksportuota 96 mln. Lt vertės lietuviškų prekių ir produktų, o 2012 m. mūsų eksportas jau siekė 230 mln. Lt. –  išaugo daugiau nei du kartus.
VEIDAS: Ar Kinijos verslininkai domisi Lietuva? Kuo apskritai Lietuva galėtų sudominti kinus?
L.A.: Kinų bendrovės Lietuvą mato kaip vieną iš galimų verslo plėtros Europoje platformų. Šiandien kinams imponuoja Baltijos ir Šiaurės šalių gebėjimas tvarkytis krizės sąlygomis, mūsų šalies reformų patirtis. Labai dažnai patys kinai kaip mūsų svarbiausius lyginamuosius pranašumus mini strateginę geografinę padėtį tarp Rytų ir Vakarų, gerai išplėtotą transporto infrastruktūrą ir ypač aukštą gyventojų išsilavinimo lygį.
Stambių Kinijos bendrovių susidomėjimas mūsų šalimi pastebimai suaktyvėjo po to, kai prieš metus buvęs Kinijos ministras pirmininkas Wen Jiabao paskelbė specialiąją santykių su visu Rytų ir Centrinės Europos regionu aktyvinimo programą. Ši programa, apimanti ir labai konkrečius verslo skatinimo instrumentus, sulaukė didelio kinų bendrovių dėmesio: jos pradėjo daug aktyviau domėtis mūsų rinkomis, investavimo sąlygomis, galimybėmis steigti bendras įmones ir gaminti Europos rinkai.
Kinų verslininkai bei turistai taip pat labai vertina mūsų natūralios gamtos grožį ir oro švarumą. Kai didieji Kinijos miestai ištisus mėnesius kenčia nuo smogo, tokios šalys kaip Lietuva tampa labai patrauklia vieta ne tik ilsėtis, bet ir plėtoti savo verslą, siųsti vaikus studijuoti.
VEIDAS: Lietuva, Latvija ir Estija kuria bendrą prekės ženklą, kuriuo vilios japonų ir kinų turistus. Ar tai gali pasitarnauti?
L.A.: Tai labai puiki idėja, nes Azijos šalių turistai beveik niekada nevažiuoja į Europą aplankyti vienos šalies. Praėjusiais metais kartu su kitomis Baltijos šalių ambasadomis Pekine bei Lietuvos turizmo departamentu organizavome kelių didžiausių kinų turistinių bendrovių pažintinę kelionę per Baltijos valstybes. Jau turime žinių, kad nuo šių metų birželio viena iš minėtame ture dalyvavusių bendrovių pradės organizuoti keliones į tris Baltijos šalis – šios kelionės jau pradedamos pardavinėti. O dar dvi kinų turizmo agentūros ruošiasi pradėti rengti turus į mūsų valstybes.
Tam, kad taptume dar patrauklesni kinų turistams, reikia galvoti ne tik apie geresnį Lietuvos pasiekiamumą oro transportu, bet ir apie turistinę informaciją kinų kalba, kiniškai kalbančius gidus. Kinų turistais suinteresuoti viešbučiai turėtų samdyti bent po vieną kinų kalba kalbantį personalo narį, sudaryti galimybę svečiams žiūrėti kiniškus TV kanalus, pasiūlyti kokybiško kiniško maisto.