Į Lietuvą jau gegužės mėnesio pradžioje atvykstanti Kinijos neįgaliųjų meno trupė lietuvaičiams atskleis, kad žmogaus galimybės – tai ne fizinė jėga, o vidinė stiprybė ir tikslo nuoširdumas.

Trupės atliekamą „My Dream“ programą  sudaro net 19 skirtingų numerių. Pasirodyme persipina šiuolaikiniai ir rytų menai.  Šokio mylėtojai mėgausis Romeo ir Džiuljetos meilės istorija, baletu, Lotynų Amerikos ritmais. Garsusis šios trupės šokis „Thousand-hand Bodhisattva“ demonstruoja absoliučią jo atlikėjų judesio, plastikos bei vidinio pasaulio harmoniją.

Iš penkių „My dream“ atliekamų dainų, viena taps neįtikėtina staigmena lietuvaičiams.

20  šokėjų,  apsirengę aukso spalvos  kostiumais,  sinchroniškais rankų judesiais kuria budos paveikslą. Atlikėjai negirdi, tačiau tai jiems netrukdo atlikti šį numerį tobulai.

Tai Lihua,  dėl ligos praradusi klausą dar dviejų,  tapo profesionalia tituluota šokėja.  Huang Yangguang,  netekęs rankų, ne tik vaidina. „Aš viską darau kojomis – piešiu, rašau, valausi dantis ir net skalbiu“ – šypsodamasis pasakoja menininkas.

Šokio ir muzikos kalba atlikėjai pasakoja savo gyvenimo istorijas.  Kinijos neįgaliųjų meno trupė parodo, jog siekdamas grožio ir meilės žmogus gali įveikti pačius sudėtingiausius fizinius ir psichologinius barjerus.

Žiūrovus stebins ir tradicinė Pekino opera, kur tobulai suderinta muzika, mimikos, šokiai ir akrobatika.

„My Dream“ pasirodyme žiūrovai susipažins  ir su tradiciniais kinų instrumentais, išgirs džiazo kvartetą, įkvėpiančią muziką, kuriamą aklųjų muzikantų saksofonu, pianinu, fleita.

„Stebėdamas „My dream“ pasirodymą pasijutau tarsi kitame pasaulyje“, – įspūdžiais dalinasi Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkas Ole Danbolt Mjos.

„My Dream“  primena, kaip dažnai žmonės neįvertina savo galimybių, atsisako svajonių, norų.  Tik gyvai stebint „My Dream“ galima suvokti, kaip trupė keičia žmogaus galimybių ribų suvokimą, įkvėpia.

Jau 77 šalyse pasirodžiusi trupė yra tituluota UNESCO  kaip „Artistai už taiką“,  ir pripažinta žmogaus galimybių ambasadoriais.  2004 metais Kinijos neįgaliųjų meno trupė pasirodė Atėnų parolimpinių žaidynių uždaryme,  o  2008 metais buvo sukurta speciali  „ My Dream“ programa Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai, kurią stebėjo net 4 milijardai žmonių.

Užbaigdama  savo programą pasaulyje gerai žinoma daina „ We are the world“  Kinijos neįgaliųjų meno  trupė  dar kartą primena apie savo nuoširdų tikslą – kurti aukščiausio lygio estetinius reginius ir  griauti socialinius ir kultūrinius barjerus, įkvėpti.

Kinijai vadovauti ėmėsi Xi Jinpingas – aristokratas “iš kaimo”, kuriuo pasitiki ne tik komunistų partijos elitas, bet ir susiskaldęs, skurdo nustekentas Kinijos valstiečių luomas.

Apie Xi Jinpingo asmenybę ir charakterį jau pačioje jo vadovavimo Kinijai pradžioje žinoma kur kas daugiau nei apie jo pirmtaką Hu Jintao – šio kadencijos pabaigoje.
Priešingai nei apie Hu, visiems žinoma, kur Xi gimė. Arba kada mirė jo tėvas. Regis, tai paprastos detalės, tačiau Hu Jintao vadovavimo laikotarpiu apie tai buvo draudžiama net garsiai kalbėti – tuometis Kinijos vadovas gėdijosi savo gimdytojo, nevykusio prekeivio arbata, ir niekam nenorėjo pasakoti nei jo gyvenimo, nei savo paties vaikystės detalių.
Xi tėvas, priešingai, visuomet pasižymėjo dideliu moraliniu autoritetu. “Jei Kinijos komunistų partija ir turi kokią šviesiąją pusę, tuomet buvęs vicepremjeras Xi Zhongxunas yra jos centrinė figūra”, – apie dabartinio Kinijos lyderio tėvą rašo leidinys “Foreign Policy”, primindamas, kad tarp svarbiausių Xi Zhongxuno nuopelnų yra reikšmingos devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ekonomikos reformos ir priešinimasis 1989-aisiais Tiananmenio aikštėje įvykusiam susidorojimui su protestuotojais.
Šį moralinio bei politinio autoriteto šleifą paveldėjo ir jo sūnus. Tačiau Kinijos vadovu jis tapo ne (vien) dėl šios priežasties. Visiems Kinijoje žinoma, kad septyni iš dešimties svarbiausio Kinijos sprendimų priėmimo organo – nuolatinio politbiuro komiteto nariai yra saistomi giminystės ryšių. Vienus sieja tiesioginis kraujo ryšys, kitus – santuoka, bet, šiaip ar taip, Xi irgi yra svarbiausių Kinijos aristokratų giminaitis.
Be to, jis iš tų politikų, kurie visą gyvenimą vengė konfrontacijos su svarbiais partijos žmonėmis ir nesistengė išsišokti ar išsiskirti iš kitų. Taigi, nors jo sąskaitoje nėra jokių reikšmingų laimėjimų, nėra ir rimtų klaidų. “Viską, ką galime pasakyti apie Xi Jinpingą, turime pradėti žodžiais “Manau” arba Ko gero”, – teigia rašytoja ir aktyvistė iš Pekino Dai Ching.
Taigi, viena vertus, Xi yra tikrai garbingo politiko sūnus. Antra vertus, jis priklauso visuomenės grietinėlei, ir tai – vienintelis jo “nuopelnas”.

Supranta varguomenę

Tiesa, kalbant apie Xi asmenybę negalima nutylėti ir to, kad vaikystėje jam teko paragauti ir paprasto valstietiško gyvenimo, nes būdamas mažas jis, kol sostinėje vykdavo neramumai, gyvendavo kaime pas gimines.
Vyresni Liangdziaho kaimelio gyventojai vis dar prisimena aukštą, šiek tiek vaikiškos išvaizdos penkiolikmetį “studentų vaiką”, kuris, nesiafišuodamas, kad yra partijos funkcionieriaus sūnus, į kaimą atvyko nešinas dviem didžiuliais maišais knygų.
“Jo kelnės buvo sulopytos kaip mūsų visų – neatrodė kažkoks išskirtinis. Tai buvo gana gražus vaikinas. Tiesa, tuo metu jis buvo labai liesas – ne taip kaip dabar, kai matome jį apskritaveidį, kalbantį per televizorių”, – juokiasi senyva kaimo parduotuvėlės savininkė.
“Iš pradžių jis nepajėgė dirbti valstietiškų darbų, bet greitai išmoko visko, ko reikia norint išgyventi kaime. Niekas apie jį negalėtų pasakyti nė vieno blogo žodžio”, – prisimena vietiniai gyventojai, kurie dabar be galo didžiuojasi, kad jų “berniukas” tapo visos Kinijos vadovu.
Tiesa, jie nutyli tai, ką mielai pasakoja pats Xi. Pavyzdžiui, 1969-aisiais, kai Kinijoje vyko vadinamoji kultūrinė revoliucija, kaimiečiai jį versdavo dalyvauti protestuose, kuriuose jam buvo liepiama juodinti savo tėvą. “Tris ar keturis kartus buvau jėga užrakintas ir verčiamas patikėti tuo, kuo patikėti tiesiog negalėjau. Tad 1969-aisiais pabėgau iš kaimo. Tiesa, tik tam, kad Pekine būčiau suimtas ir grąžintas atgalios”, – 1992-aisiais duodamas interviu leidiniui “The Washington Post” pasakojo būsimasis Kinijos vadovas.
1998-aisiais išleistoje biografinėje esė Xi Jinpingas ano meto padėtį pavaizdavo dar dramatiškiau. Jis prisimena, kad 1968–1969 m., kai Pekine buvo žudomi žmonės, o kaimuose vyko riaušės, jis išgyveno baisiausius likimo smūgius – paauglys buvo atskirtas nuo šeimos ir paliktas likimo valiai. “Sveikas sausį, paliegęs vasarį, pusgyvis kovą ir balandį”, – taip šiuos metus prisimena Xi Jinpingas.
Vis dėlto gyvenimas tarp paprastų žmonių, nors ir nelengvas, išugdė Xi Jinpingo gebėjimą suprasti šalies gyventojus ir gebėti įsijausti į jų vargus bei rūpesčius.
“Tai bene jautriausias Kinijos vadovas. Kaip asmenybė, jis nepaprastai mielas ir patrauklus”, – praėjus 15 metų po interviu su Xi Jinpingu konstatuoja tas pats JAV dienraštis “The Washington Post”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Negyvenamas salas, dėl kurių ėmė vaidytis Kinija ir Japonija, akmenų krūva gali pavadinti bet kas, tik ne patys japonai ar kinai. Senkaku japoniškai, Diaoju kiniškai – taip vadinasi 1972-aisiais JAV Japonijai perduotos salos Rytų Kinijos jūroje, dėl kurių niekaip nerimsta Kinija, o iš dalies ir Taivanas, šį sykį likęs konflikto užribyje.

Iš pažiūros šios salos neturi jokios didesnės vertės (išskyrus neprastą geografinę padėtį ir šiek tiek naudingųjų iškasenų). Tačiau jos gali priversti minias plūsti į gatves, politikus grasinti kariniais veiksmais, o verslininkus – uždaryti dar ką tik vienų pas kitus pelningai dirbusias gamyklas.
Senkaku, arba Diaoju, salos dėmesio centre šiemet atsidūrė tada, kai Japonijos valdžia pradėjo supirkinėti šias salas iš privačių savininkų, siekdama, kaip spėjama, apsaugoti jas nuo potencialių pirkėjų iš Kinijos.
Dar prisidėjo keletas aštresnių Kinijos valdžios atstovų pasisakymų Japonijos adresu, ir ilgai snaudęs konfliktas taip įsisiūbavo, kad Kinija ėmė skaičiuoti lėktuvnešius, o šios šalies žiniasklaidoje pasirodė apklausų, skelbiančių, kad esą daugiau nei pusė kinų mano, jog kitais metais Kinijos ir Japonijos gali laukti karinis konfliktas.

Priklausomybė didėja

Analitikas Peteris So, kaip ir kiti ne emocijomis, o sveiku protu besivadovaujantys tarptautiniai ekspertai, įsitikinęs, kad karinis konfliktas tarp ne kartą kariavusių Kinijos ir Japonijos iš esmės nebeįmanomas: Japonija ir Kinija viena nuo kitos vis labiau priklausomos ekonomiškai.
“Kinijos ir Japonijos ekonomika tapo neatsiejama. Dabar net ir žodinis konfliktas turi neigiamų ekonominių padarinių, ką jau kalbėti apie galimus karinius veiksmus”, – pabrėžia Long Hanhua Wangas, Tokijuje įsikūrusio “RBS Securities Japan Ltd.” analitikas.
Priminsime, kad Kinija dabar yra svarbiausia Japonijos prekybos partnerė, 2007-aisiais aplenkusi JAV ir daugiau joms šios pozicijos nebeužleidusi: prekyba su Kinija sudaro apie 20 proc. visos Japonijos prekybos – dvigubai daugiau nei su JAV.
Savo ruožtu Japonija yra antra svarbiausia prekybos partnerė Kinijai: prekybos su Japonija apimtis siekia net 345 mlrd. JAV dolerių per metus, arba 9 proc. visos Kinijos užsienio prekybos.
Nuo tokios vis intensyvėjančios prekybos priklauso ne tik abiejų šalių ekonomikos augimas ar nedarbo lygis. Ekonomistų teigimu, jei sutriktų ekonominiai santykiai tarp Japonijos ir Kinijos, bemat sušlubuotų ir viso regiono finansai.
Pavyzdžiui, “Citibank Global Markets Inc.” duomenimis, beveik 60 proc. žaliavų, kurias Kinija importuoja iš Japonijos, vėliau yra reeksportuojamos kaip galutiniai produktai. Ir jei japoniškų žaliavų srautas sutriktų, iš karto sušlubuotų ir Kinijoje pagamintos produkcijos tiekimas.
Juk jau dabar juntami pirmieji konflikto, kol kas žodinio, padariniai. Pavyzdžiui, dėl staiga sumažėjusios japoniškų prekių paklausos Japonijos automobilių gamintojos “Toyota Motor Corp” ir “Nissan Motor Co” ketina mažinti gamybą Kinijoje. O juk automobilių “Toyota” pardavimas Kinijoje didėjo kiekvieną mėnesį nuo pat sausio ir tikėtasi, kad šiemet Kinijoje bus parduota net milijonas šios markės automobilių.
O tokias ambicijas pažaboti dabar kur kas sudėtingiau, nei apmalšinti niekam nereikalingas politines aistras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Viena iš pasaulyje pirmaujančių informacijos ir ryšių technologijų tiekėjų „Huawei“ Vankuveryje vykusio „Pasaulio mobiliojo plačiajuosčio ryšio forumo 2012“ (Global Mobile Broadband Forum 2012) metu pristatė naują 4G išmanųjį telefoną „HUAWEI Ascend P1 LTE“.

Telefonas pirmiausia pasirodys Jungtinėje Karalystėje, vėliau atkeliaus ir į kitas rinkas. „Huawei“ stiprina savo LTE produktų portfelį: šiuo metu jame yra pirmasis pasaulyje LTE TDD plačiajuosčio ryšio maršrutizatorius „Huawei B593“ ir pirmasis trigubo režimo LTE modemas „Huawei E398“.

„LTE yra mobiliojo ryšio ateitis – greitesni duomenų perdavimo tinklai taps pagrindiniu kriterijumi, kurį svarstys mobilųjį prietaisą besirenkantis vartotojas“, – teigia „Huawei Device“ telefonų produktų linijos prezidentas Kevinas Ho. „„Huawei“ LTE inovacijas taiko visoje ryšių infrastruktūroje. „Huawei Ascend P1 LTE“ yra dar vienas sprendimas, kurio dėka dar daugiau žmonių galės naudotis puikiomis technologijomis.“

„Huawei Ascend P1 LTE“ yra suderinamas su didžiausiu dažnių juostų skaičiumi ir yra bandomas operatorių tinkluose Europoje, Lotynų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione. Pristatydama „Ascend P1 LTE“, „Huawei Device“ padeda operatoriams kurti ir plėsti savo LTE vartotojų bazę. 2004 metais inicijavusi ilgalaikę plėtrą (LTE) bei mokslinius tyrimus, „Huawei” yra pasaulinė LTE technologijos plėtros lyderė ir praskyrė kelią komercinei LTE sklaidai.

Itin greitas mobilusis ryšys su „Ascend P1 LTE”
2000 mAh baterija ir 1,5 GHz dviejų branduolių procesorius leidžia greičiau atsisiųsti duomenis „Huawei Ascend P1 LTE“ – duomenų perdavimo sparta siekia 100 Mbit / s, ji pralenkia HSDPA atsisiuntimus. Dėl itin mažos latencijos (vėlavimo) yra užtikrinami sklandūs video skambučiai ir naudojimasis internetiniais žaidimais.

„Ascend P1 LTE“ veikia „Android Ice Cream Sandwich” operacinės sistemos pagrindu. 1GB RAM operatyvioji atmintis užtikrina sklandų naršymą, o 4GB ROM įgalina nevaržomai naudotis aplikacijomis iš „Google Play“ parduotuvės. „Huawei Ascend P1 LTE“ įdiegtas multimedijos funkcijų rinkinys – 8 megapikselių kamera su dviguba LED blykste fiksuoja 30 kadrų per sekundę. Antros kartos 10,9 cm (4,3 colių) „Super AMOLED“ qHD ekranas su nuo įbrėžimų apsaugančiu „Corning Gorilla Glass2“ stiklu suteikia didesnį patvarumą ir ilgaamžiškumą.

Apie „Huawei Device“
„Huawei Device” yra įsitikinę, kad kiekvienas žmogus gali būti informacijos centras, o pasaulis būtų geresnė vieta, jei ryšio ir informacijos barjerai būtų nugriauti. Geras mobiliųjų telefonų portfelis, plačiajuosčio ryšio prietaisai ir namų įrenginiai liudija apie kompanijos dėmesį klientams ir jos įsipareigojimą teikti patogią mobiliojo interneto patirtį pasitelkiant nuolatines inovacijas. Remdamasi sėkminga jau daugiau nei du dešimtmečius vystoma veikla informacijos ir komunikacijos pramonėje, kanalo patirtimi, veiklos pajėgumais ir tarptautinių partnerių ištekliais, „Huawei Device“ transformuojasi iš vienu sandoriu milijonus įrenginių didelėms įmonėms parduodančios kompanijos į prekės ženklą „iš verslo į žmones“, tiesiogiai parduodama įrenginius milijonams žmonių. 2011 m. pabaigoje kompanijos produktai buvo parduodami daugiau nei 500 operatorių visame pasaulyje. Daugiau informacijos rasite „Huawei Device” svetainėje www.huaweidevice.com

Informacija apie „Huawei Device“ nuolat atnaujinama:
„Facebook“ puslapyje: www.facebook.com/HuaweiDeviceLietuva
„Twitter“ tinkle: www.twitter.com/HuaweiDevice
„YouTube“ kanale: www.youtube.com/user/HuaweiDeviceCo
„Flickr“: www.flickr.com/huaweidevice

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus Interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Premjere, šią savaitę dalyvaujate Kinijoje vykstančiame, dar kitaip vasaros Davosu vadinamame, verslo ir vadybos lyderių forume. Jame apie 2 tūkst. pasaulio lyderių dalyvavo ir vakar gavote kvietimą ir į žiemos Davosą. Po ilgo laiko Jus pakvietė profesorius Klausas Schwabas, pasaulio ekonomikos forumo vadovas, žodžiu pakvietė. Jūsų požiūriu, kas tai nulėmė ir kaip tai vertinate šitą kvietimą?

Davoso forumas, tiek vykstantis žiemą pačiame Davose, tiek čia vykstantis Kinijoje, yra vasarą vykstantis tradiciškai labai žymus renginys, turintis savo istoriją, savo tradicijas ir būnant čia, Kinijoje, buvo tikrai labai įdomu ir svarbu pasiklausyti ir dalyvauti diskusijose kartu su pasaulio ir Kinijos, Azijos politikos ir verslo lyderiais. Pakvietimas į tradicinį žiemos Davosą, yra gera galimybė pristatyti tame forume tai, ką mes Lietuvoje darėme, ką mes pasiekėme. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, ką kalbėjome su Pasaulio ekonomikos forumo vadovu ponu Schwabu, kuris kaip tik organizuoja Davoso forumus, kad Baltijos valstybių, taip pat ir Lietuvos patirtis, tvarkantis su ekonomikos ir finansų iššūkiais, yra šiuo metu labai įdomu daugeliui. Ypač tiems, kurie mato, kaip mes susitvarkėme su krize ir kaip to kol kas nepavyksta kai kam padaryti Europos pietuose.

Vakar Kinijos premjeras Wen Jiabao, kurio kadencijai liko vos keletas mėnesių, kalbėjo apie tai, kad jo šalis šiemet augs 7,5 proc. BVP tempu.  Premjere, kokią artimiausią pasaulio ekonomikos ateitį mato pasaulio ekonomikos ir visuomenės lyderiai?

Pati Kinija atrodo įspūdingai. Mes gal čia ne tiek daug matėme, bet tai, kaip atrodo didieji miestai, Pekinas arba Tiandzinis, kur vyko Davoso forumas, tai tikrai yra įspūdinga. Be abejo, Kinijos ekonomikos augimas yra vienas iš viso pasaulio ekonomikos variklių, todėl Kinijos premjero kalba Davoso forume buvo sutikta labai įdėmiai, tiek matėsi, kaip įdėmiai buvo klausomasi salėje, tiek po to didelio dėmesnio ji sulaukė ir pasaulinėje tarptautinėje spaudoje. Kinijos ekonomikos augimas, palyginus su kitais metais, yra šiek tiek sulėtėjęs, bet premjeras ir kiti, su kuriais buvome susitikę, labai aiškiai dėstė, ką jie toliau darys, kad Kinijos ekonomikos augimas nestotų. Vertinimai, kaip atrodo pasaulio ekonomikos reikalai, negalėčiau net įvardinti, kad būtų buvę labai aiškūs, bet nebuvo kažkokio dramatiško apokaliptinio matymo, kad viskas artėja prie kažkokios žlugimo ribos. Priešingai, yra matoma požymių, kad ir Europa, ir pasaulis gali iš šios krizės išeiti ir sustiprėję, ir atsigaudami. Matomi pagrindiniai keliai, kuriais turėtų būti rūpinamasi ir kurie turėtų būti vystomi, tai – konkurencingumo stiprinimas. Tai yra viena iš pagrindinių Pasaulio ekonomikos forumo temų jau keletą dešimtmečių, kuri rūpi visam pasauliui. Šalia konkurencingumo labai svarbu yra ir tarptautinė prekyba, tarptautiniai ekonominiai mainai ir apie tai buvo daug kalbama. Apie tai mes daug kalbėjome ir su Kinijos vadovais, taip pat ir su premjeru, ir su kai kuriais svarbiais ministrais, su kuriais aptarėme labai konkrečius projektus, kaip Lietuvos ir Kinijos ekonominiai santykiai gali būti stiprinami ir plėtojami.

Jūs sakėte, klausimas Nr. 1, ir matyt pasaulyje dabar, – konkurencingumas. Premjere, iš to, ką kalba pasaulio ekonomikos lyderiai, ką galima pasakyti apie tai, ko reikia, kad būtum konkurencingiausiu priekyje? Ko svarbiausio reikia, kad neitum iš paskos?

Man atrodo svarbiausia, tai reikia paprasto žmogiško dalyko, tai visų pirma nebijoti tos globalios konkurencijos ir drąsiai jaustis. Tai ir mums Lietuvoje yra labai svarbu suvokti, apie tai kalbame ir „Lietuva 2030“ strategijoje. Ir aš čia pasakyčiau dar vieną labai aiškų dalyką – norint nebijoti tos globalios konkurencijos reikia ją pažinti. Todėl ir mūsų jaunų žmonių mokymasis įvairiuose pasaulio universitetuose, ir įgyjama patirtis įvairiose pasaulinėse kompanijose, ir tų pačių pasaulio kompanijų atėjimas ir investavimas į Lietuvą yra vienas iš tų svarbių faktorių, kuris mano įsitikinimu, ir toliau darys labai stiprią įtaką mūsų gebėjimui konkuruoti. O šalia to be abejo reikia tvarkytis su tokiais dalykais kaip verslo sąlygos. Turime sudaryti tokias sąlygas verslui, kad dirbdami Lietuvoje, jie tikrai drąsiai galėtų galvoti apie plačias eksporto rinkas, apie įvairius užsakymus ir įvairius projektus. Ir tam reikia lankstesnių verslo sąlygų, daugiau pasitikėjimo pačiu verslu ir, manau, kad mes einame teisinga linkme.

Šio ryto Kinijos spauda, „China Daily“, rašo, kad Lietuvos premjeras kviečia Kinijos kompanijas investuoti, Kinija yra didžiausia prekybos partnerė Baltijos regione, Lietuvos prekybos partnerė, dvišalė prekyba 1,42 mlrd. 2011 m., 38,64 proc. aukštesnė nei ankstesniais metais, pasak Kinijos muitinės, taip pateikia „China Dayly“ naujausią informaciją. Jūs kalbėjotės vakar su Kinijos verslininkais, ką jie jums, premjere, sako, kas jiems svarbiausia renkantis vietą investicijoms?

Nemažai teko kalbėtis ir su premjeru, ir su ekonomikos, mokslų ir technologijų ministrais ir su pačiu verslu. Apibendrindamas pasakyčiau vieną dalyką: Kinijos ekonomika, Kinijos verslas yra labai stipriai užaugęs savo vidaus rinkoje ir galima tikėtis, kad jis vis aktyviau eis į kitas rinkas. Galima sulaukti nemažai kompanijų, plėtojančių savo veiklą Europoje ar Šiaurės Baltijos regione. Mums būtų labai svarbu tokias investicijas pritraukti į Lietuvą. Mes turime gerų pavyzdžių – viena iš stambiausių Kinijos telekomunikacijos kompanijų „Huawei“ yra įsteigusi kartu su „Omnitel“ kompanija Vilniaus universitete mokslinių tyrimų laboratoriją, ir kalbėjomės su jais apie tai, kad jie gali šį savo padalinį ir toliau plėsti. Taip pat nemažai kalbėjomės ir apie laisvąsias ekonomines zonos. Tai kinų verslui irgi atrodo įdomūs dalykai, įdomios galimybės. Pačiame Davoso forume tikrai labai rimtai buvo pabrėžtos traukinių susisiekimo tarp Kinijos ir Europos projektų perspektyvos. Kaip žinia, ir mes tokį vieną projektą esame parengę, tai yra „Saulės“ projektas. Tokios galimybes pergabenti savo prekes į Europą, neplaukiant jūromis aplinkui, kur plaukiama yra virš keliasdešimt dienų, o traukiniais galima pervežti per 12 – 14 dienų, atrodo, labai stipriai domina kinus. Tai tokių galimybių, tokių projektų yra nemažai ir noriu priminti, kad gegužės mėnesį, kai Kinijos premjeras lankėsi Varšuvoje ir ten susitikome visų Centrinės ir Rytų Europos šalių premjerai su Kinijos premjeru, Kinija paskelbė apie 10 mlrd. dolerių iniciatyvą, fondą, kuris yra skiriamas tam, kad Centrinėje Rytų Europoje stiprinti Kinijos ir Centrinės Rytų Europos verslo bendradarbiavimą. Taigi irgi atsiveria dar daug papildomų naujų galimybių.

Na, kalbant dar apie investicijas, mobilių aplikacijų bendrovės „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas pabrėžė, kad svarbiausia investuotojui yra taisyklės, jų laikymasis, neprotekcionizmas, žema korupcija. Tai labiausiai traukia investuotojus, o ne kiti dalykai, kaip mokesčiai ar dar kažkas. Premjere, ar jūs tokią nuotaiką jautėte ir Kinijoje?

Aš manau, kad tai yra iš esmės teisingas pastebėjimas ir mes būtent taip traktuojame ir savo valstybės veiklą, išties stengdamiesi ir tarptautinio verslo įvairiuose forumuose ar tiesiogiai susitikdami pristatyti Lietuvą kaip šalį, kur jų investicijos gali būti labai sėkmingos. Mes iš tikrųjų turime gerai išplėtotą internetinę infrastruktūrą, aukštųjų technologijų infrastruktūrą, turime, tikrai palyginus, neblogą aukštojo mokslo sistemą, rengiančią kvalifikuotus žmones ir išties pakankamai stabilią teisinę ir politinę aplinką. Ir turiu pasakyti, kad kalbantis su užsienio investuotojais, kažkokio ypatingo susirūpinimo mokesčiais Lietuvoje netekdavo girdėti, gal atskiri kažkurie parametrai ir galėtų būti taisomi, bet bendrai mokesčių našta, ir visi tą žino, Lietuvoje, palyginus su Europos Sąjungos (ES) vidutine mokesčių našta, yra tikrai ženkliai žemesnė, jeigu skaičiuojame visą mokesčių naštą. Tie dalykai, ką Ilja Laursas įvardijo, kaip skaidrumas, stabilumas, įvairių teisinių taisyklių lankstumas – tai yra patys svarbiausi dalykai.

Vidinės įmonių investicijos Lietuvoje, ir pramoninkai apie jas kalba, čia stebimas augimo lėtėjimas: pirmąjį ketvirtį augimas 11 proc., antrą ketvirtį – 1 proc. Produktyvių investicijų pirmąjį ketvirtį buvo 19 proc., antrąjį – 1 proc. Reiškia įmonės mažina investicijas į įrenginius, mašinas, transporto priemones. Kaip Jūs vertinate šias tendencijas, kaip jos gali atsiliepti įmonių konkurencingumui?

Mūsų įmonės 2008 – 2009 metų krizės metu parodė ypatingą sugebėjimą atgauti konkurencingumą ir to pasiekė mažindami sąnaudas, darbo kaštus. Ir to rezultatą mes matėme ir praėjusiais metais, ir šiais metais, tai labai įspūdingą eksporto augimą ir kartu ekonomikos atsigavimą. Dabar aš nesiimčiau spręsti pagal pirmų ketvirčių palyginamus duomenis dėl jų vidinių investicijų, čia gal turėtų ekspertai įvertinti. Be abejo, kad gali veikti ir mūsų pramonę šiek tiek iš Pietų Europos sklindančios nelabai kokios žinios, bet aš vertinčiau ir mūsų verslo pasirengimą galimoms problemoms kaip kur kas geresnį nei buvo 2008-2009 metais. Ir todėl tikrai galvoju, kad ir mūsų verslas, mūsų ekonomika, nepaisant kaip ten kas klostysis euro zonos reikaluose, nors aš vėlgi nebūčiau labai didelis pesimistas ir nekalbėčiau labai garsiai apie kokias nors naujas krizės bangas, tikrai gali labai sėkmingai stiprinti savo konkurencingumą, ieškoti galimybių tapti dar globalesniu. Tam reikia ir matyti naujas atsiveriančias galimybes, neapsiriboti vien savo tradicinėmis rinkomis, ar Baltijos valstybėmis, ar kažkuriomis ES rinkomis. Ta pati Kinija atsiveria kaip tikrai didžiulės galimybės. Galima pasidžiaugti, kad mūsų maisto produktų gamintojai: man atrodo, kad Kinijos valdžia yra geriau pasiruošusi suteikti leidimus ar licencijas. Tai tų galimybių atsiveria pasaulyje vis daugiau ir naujų, ir reikia tiesiog nebijoti jomis naudotis. Čia ir yra pagrindinis mūsų iššūkis žiūrint į ateitį ir iššūkis mūsų konkurencingumui.

Jūsų finansų patarėjas šią savaitę prasitarė, kad netrukus laukiama stambaus investuotojo į Lietuvą, panašaus į tai, kas buvo su „Barclays“ ar „Western Union“ investicijomis. Ar galite patvirtinti šią informaciją?

Turime tokių gerų žinių, bet paprastai tokias žinias skelbia patys investuotojai. Mes laukiame artimiausiu metu, kad tai bus paskelbta. Iš tiesų panašaus profilio projektas kaip „Western Union“ ar „Barclays“. Ir tai rodo, kad Lietuva, mūsų strategija Lietuvai tapti Šiaurės Baltijos valstybių aukštųjų technologijų paslaugų centru nuosekliai tampa realybe.

Ačiū už pokalbį.

Kinijos ekonomikos rodikliai prastėja, o jos imunitetas krizėms liaupsinamas jau tik iš inercijos. Tad jei artimiausiu metu šioje šalyje nepagausės ir nesutvirtės vidurinioji klasė, galinti padidinti vidaus vartojimą, vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas žlugs.

Dar prieš kelis dešimtmečius geriausiu ekonomikos pavyzdžiu laikyta Japonija šiandien toli gražu nėra pasaulio pažiba. Nors ne taip seniai žavėtasi japoniškuoju modeliu ir mėginta vadovautis jos pavyzdžiu, dabar taip apie Japoniją kalbėti mažai kam ateitų į galvą.
O štai Kinija, sugebėjusi augti net pasaulinės krizės akivaizdoje bei lyg neišsemiamas gausybės ragas dosniai finansavusi kitas į bėdą patekusias valstybes, tikrai verta dėmesio.
Tačiau ekonomistai pabrėžia, kad jei tik kuri valstybė pradedama vadinti ekonomikos stebuklu, netrukus galima laukti liūdnų jos rodiklių. Pamenate, kažkada ir Lietuva buvo vadinama Baltijos tigre, o šiandien jos taip niekas nebevadina.

Kinija – jau ne stebuklų šalis?

Nors daug kas Kiniją vis dar tituluoja sparčiausiai pasaulyje augančia valstybe, net supergalybe, dauguma šių liaupsių išsakoma jau tik iš inercijos, nepasidomėjus, kokie gi tikrieji Kinijos ekonomikos skaičiai ir faktai. O jie pastaruoju metu gana liūdni.
Daugiausiai ekonominių sunkumų Kinijoje šiuo metu kyla dėl didžiausios jos prekybos partnerės – Europos: ji kalta tiek dėl Kinijos eksporto mažėjimo, tiek dėl sumenkusių užsienio investicijų.
Štai kodėl Pasaulio Bankas sumažino šių metų Kinijos ekonomikos augimo prognozę iki 8,2 proc. (pernai buvo 9,2 proc.), o kitais metais tikimasi ne daugiau nei 8,6 proc.
Investicinis bankas “Credit Suisse” prognozuojamą rodiklį “nukirpo” dar labiau – iki 7,7 proc. šiais metais ir 8,2 proc. ateinančiais.
Žinoma, sunkumų krečiamos šalys padarytų viską, kad pačios galėtų pasigirti tokiais rezultatais. Tačiau šaliai, per kelis dešimtmečius pripratusiai prie dviženklio metinio ekonomikos augimo rodiklio, dabartinė padėtis atrodo kaip gilausia krizė.
Štai pramonės gamybos, sudarančios maždaug pusę viso Kinijos BVP, šių metų balandžio ir gegužės mėnesių duomenys tėra atitinkamai 9,3 ir 9,6 proc. – daug mažiau, nei įprasta. O juk pernai buvo daugiau nei 30 proc.
Dar vienas itin iškalbingas rodiklis – elektros suvartojimas, kuris parodo ekonominės veiklos aktyvumą, irgi smunka. Pavyzdžiui, balandį elektros Kinijoje buvo suvartota gerokai mažiau nei įprastai, birželį taip pat.
Na o Kinijos gamyklų veiklos, kuri vertinama remiantis oficialiai skelbiamu indeksu, duomenys didėjo lėčiausiu tempu nuo pat praėjusių metų lapkričio.
Dar vienas svarbus rodiklis – Kinijos užsienio prekyba, kuri yra vienas dviejų  šalies ekonomikos augimo variklių (kitas – ilgalaikės investicijos), irgi neberodo jokių stulbinamų rezultatų. Pavyzdžiui, balandį eksportas didėjo vos 4 proc., o importas nejudėjo iš vietos.
Tačiau didžiausias Kinijos rūpestis – itin menkas vidaus vartojimas. Mat jis, kad ir kaip plėstųsi mažmeninės prekybos apimtys, niekaip nesudaro daugiau nei 40 proc. Kinijos BVP ir jau nuo 2004 m. yra mažiausias tarp visų didžiųjų valstybių (pavyzdžiui, JAV vidaus vartojimas sudaro net 70 proc. BVP).

Mikroskopinė vidurinioji klasė

Ar tai reiškia, kad ankstesnis vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas niekaip neveikia gyventojų gerovės ir jie vis dar negali sau leisti gyventi ne tik pagal vakarietiškus standartus, bet netgi apsirūpinti elementariausiomis prekėmis ir produktais?
Ekonomistų vertinimu, tokios menkos vidaus vartojimo sukuriamos BVP dalies paaiškinimai yra du. Vienas iš tiesų susijęs su menka kinų perkamąja galia. Juk metinio BVP dalis vienam gyventojui – vos 5 tūkst. dolerių, ir nors pastaraisiais metais kalbama apie sparčiai gausėjančią viduriniąją klasę, nereikia pamiršti, kad skurde gyvena vis dar daugiau nei pusė visų šios milžiniškos valstybės piliečių.
Be to, viduriniąja klase laikomi gyventojai iš tikrųjų neprilygsta viduriniaisiais laikomiems europiečiams ar amerikiečiams, nes jų ekonominės galimybės vis dar labai menkos. Tiesa, dabar populiaru sakyti, kad Kinijos viduriniokai pagaliau nulipo nuo dviračių ir persėdo į automobilius. Žvelgiant formaliai, tai tiesa, nes toje šalyje nuperkama daugiausia automobilių visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, kai 2009-aisiais visame pasaulyje automobilių pardavimo rodikliai mažėjo, kinai jų sugebėjo nusipirkti net 13,6 mln. – 53 proc. daugiau nei 2008 metais. Tiesa, padalijus tuos atomobilius 1,2 mlrd. gyventojų paaiškėja, kad tai juokingi skaičiai. Juk ir šiandien automobilį Kinijoje teturi vos 3 proc. gyventojų, o išmanųjį telefoną – apie 7 proc. Tad kalbėti apie stiprią viduriniąją klasę būtų tiesiog nepadoru.
Juolab kad šalyje, kurioje kainos dažnai prilygsta vakarietiškoms, vidutinis mėnesio atlyginimas siekia tik apie 300 dolerių, tad ekonomistai šaiposi iš teiginių, esą Kinijoje susiformavo “Starbucks” kavą gurkšnojanti klasė.

Pridarė daug klaidų

Kyla klausimas, kodėl šioje taip ilgai augimo rodikliais pasaulį stebinusioje valstybėje nesugebėjo susiformuoti bent kiek ryškesnė vidurinioji klasė? Ekonomistų vertinimu, tai ilgamečių valdžios klaidų padarinys.
Visų pirma planinė ekonomika orientavosi tik į investicijas, o vidaus vartojimas buvo visai pamirštas. Pavyzdžiui, investicijos 40 proc. BVP ribą nuolat viršijo jau nuo 2004-ųjų, o vidaus vartojimo rodikliai niekada nėra buvę didesni nei 35 proc. BVP. Be to, netolygumų radosi ir kalbant apie užsienio prekybą.
Daugeliui analitikų, daug metų stebėjusių Kinijos ekonomiką, dabartinė situacija seniai atrodė neišvengiama. Pastarąjį dešimtmetį tiek liberalių pažiūrų ekonomistai, tiek tokios finansų institucijos kaip Pasaulio Bankas ar Tarptautinis valiutos fondas, taip pat ir svarbiausios Kinijos prekybos partnerės ragino ją keisti tokį ekonomikos modelį, kurio varomoji jėga buvo jau minėtų ilgalaikių investicijų į turtą bei eksporto didėjimas, bet ne vidaus vartojimo skatinimas.
Kinija buvo ne kartą perspėta, kad pirmenybė valstybės remiamiems projektams nustekens privatų sektorių ir iššvaistys brangų kapitalą, tuo tarpu namų ūkiai, kurių pajamos yra tiesiog apverktinos, nesugebės palaikyti vidaus vartojimo. Deja, Kinija ilgai šių perspėjimų negirdėjo ir toliau liaupsino savo nepakartojamą kiniškąjį modelį, taigi nepajudino nė piršto, kad būtų imtasi reformų siekiant stabilesnio ir labiau subalansuoto augimo.
Tačiau JAV ekonomisto Lawrence’o Summerso nuomone, rimčiausias Kinijos ekonomikos augimo trukdis tapo sprendimas ją gaivinti 2009-2010 m. Tuomet, reaguodama į pasaulinę ekonomikos krizę, Kinija ryžosi 600 mlrd. dolerių finansinei injekcijai į šalies ekonomiką, o dar 1,9 trilijonų dolerių skyrė bankams, kad paskatintų skolinimąsi.
Šis ekonomikos skatinimo paketas prilygo 35 proc. viso Kinijos BVP ir tuo metu sulaukė liaupsių visame finansinio šiurpo krečiamame pasaulyje. Tačiau didžioji dalis pinigų buvo investuota, kaip įprasta, į nekilnojamąjį turtą, ir jo rodiklių burbulas išsipūtė iki rekordinių apimčių. Tuo pat metu išsipūtė ir blogųjų paskolų porfeliai. O štai Kinijos gyventojams iš viso to nebuvo jokios naudos: vartojimas ne tik kad nedidėjo, bet netgi toliau mažėjo.
Dabar Kinija ir vėl ties kryžkele, jos ir vėl laukia rimtas apsisprendimas: ar kartoti tą pačią klaidą ir dar kartą imtis ekonomikos skatinimo. Tačiau tam labai daug galimybių šalis net ir neturi. Mat šiuo metu valstybės skola svyruoja apie 70–80 proc. BVP, ir tai yra paskutinė leistina riba, tad skolos didinti nėra galimybių.
Ekonomistų tvirtinimu, protingiausia Kinijai dabar būtų pagaliau prisiminti savo šalies gyventojus, o kartu padidinti ir vidaus vartojimą. “Tam įgyvendinti yra keletas priemonių, pavyzdžiui, skurdžiausiai gyvenantiems skirti talonus maistui ar buities prekėms įsigyti arba mažinti mokesčius, kad didėtų realios šeimų pajamos. Juk kuo stipresnė vidurinioji klasė, tuo tvirtesnė ji visos šalies ekonomikos ramstis”, – apibendrina analitikas Minxin Pei.

Skaičiais apie Kiniją

Nuo 1980-ųjų, kai prasidėjo Kinijos ekonomikos reformos, šalies BVP padidėjo dešimt kartų, tačiau prgnozuojama, kad šis burbulas netrukus sprogs.
Kinija pagal BVP dydį, kuris siekia apie 8,8 trilijonus dolerių, yra trečia valstybė visame pasaulyje.
Tačiau BVP vienam Kinijos gyventojui svyruoja apie 5 tūks. dolerių per metus ir pagal tai šalis priskiriama prie mažas pajamas gaunančių pasaulio valstybių.
Pramonė sudaro apie pusę Kinijos BVP, paslaugų sektorius – apie 40 proc., o žemės ūkis – maždaug 10 proc. BVP.
Tačiau darbo jėga pasiskirsto kitaip: nedaug pajamų gaunančiame žemės ūkyje dirba apie 40 proc. visų kinų, pramonėje – apie 27 proc., paslaugų sektoriuje –  33 proc.
Daugiau nei pusė visų Kinijos gyventojų gyvena skurde.
Vidutinis atlyginimas Kinijoje siekia apie 300 dolerių per mėnesį.

Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, knygą “Pekino dienoraščiai” perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį. Ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o “Veide” siūlome ištrauką iš šių dienoraščių.

Jingju išvyka
Silpna, krečia šaltis. Bet dar labiau krato nuo gulėjimo ir nuolatinio termometro kišimo į pažastį, negera nuo keturių sienų. Pavlina kedena plaukus ir „Google“ žemėlapius. Pasirodo, po kelių valandų važiuos į Nacionalinę tradicinio kinų teatro mokyklą. Jos bendraklasė Blanša, ta fatališkai susirūkiusi pusamžė prancūzė girgždančiu balsu, jau ilgus metus gyvenanti Kinijoje, dirbanti čia aktore, režisiere ir prancūzų kalbos mokytoja, Pavlinai suorganizavo pasimatymą su savo prancūzų kalbos mokiniu kinu. Tokio pasimatymo intencija – azijietis su laisvai prancūziškai šnekančia Pavlina pasipraktikuos kalbą, o ši mainais palandžios po jo universitetą.
Numetu termometrą ir paprašau, kad Pavlina pasiimtų ir mane: noriu ir aš į tą mokyklą, kurioje mokomasi būti Pekino operos atlikėjais!
Dvi valandas prasikalatojusios autobusais atsiduriame Pekino pakraštyje. Gruodžio pašalas ir tamsa leidžiasi į batus. Praėjusios griuvėsių ir statybų plotus esame pasitinkamos jauno kino – frankofilo, prisistatančio jam Blanšos suteiktu Renė vardu. Vaikinas studijuoja Dramaturgijos fakultete. Tai reiškia, kad gali sklandžiai „Sudie, mano sugulove“ išversti į prancūzų arba anglų kalbas, rašo scenarijus, geba analizuoti literatūros kūrinius, ypač gerai išmano klasikinę kinų literatūrą.
Vaikinas mus įveda į sausakimšą salę, kurioje vyksta Pekino operos peržiūros – jaunųjų aktorių žiemos semestro įskaitos. Rodomos trumpos visiems (tik ne man) gerai žinomų operų ištraukos. Scenos dešinėje, kaip įprasta, groja gyvi muzikantai.
– Koks tavo mėgstamiausias Pekino operos veikėjas? – šnabžda į ausį Renė, sėdintis mums per vidurį.
– Jing! – mosteliu pirštu į scenoje juodą pakulinę barzdą kratantį personažą raudonai-juodai dažytu veidu, nugarą „pasikaišiusį“ vėliavomis: fantasmagoriška būtybė, karališkas vabzdys.
Širdis ima plakti stipriau – ji visada taip daro, kai kas nors jai labai patinka.
<…>
Į sceną smulkučiais žingsneliais įtipena, regis, įplaukia, baltaveidis dan – anksčiau tik vyrų, o dabar ir moterų įkūnijamas personažas. Dan, kaip ir kiti vaidmenys – sheng ir chou, turi visą eilę potipių: lao dan (motinos, tetos, našlės – vyresnės moterys), qing yi (aristokratės), hua dan (tarnaitės, netekėjusios moterys), dao ma dan (jojikės, kariūnės), cai dan arba chou dan (komiški moterų, kartais – pavojingų furijų vaidmenys).
– Atkreipkite dėmesį į jos rankovių judesius, – pedagogo tonu dėsto kinas man ir Pavlinai. – Atlikėja suklydo!
Kur suklydo? Ką suklydo?
Plaukiantys rankų judesiai, dan atliekamos manipuliacijos su ilgomis rankovėmis – ne šiaip sau plevenimas. Kiekvienas pirštelio krustelėjimas, akių obuolių manevras, suplazdenimas rūbu ką nors reiškia.
<…>
– Ar pasirodymas buvo „geras“, ar „blogas“, priklauso nuo to, kaip techniškai tikslus buvo atlikėjas. Jis gali, tarkim, būti geresnis dainavimo srity, nei akrobatikoje, tačiau bet kokia nedarna ar vieno iš elementų netobulumas viską sugriauna.
Pekino opera skiriasi nuo mums pažįstamos vakarietiškosios operos – vietoj balsų tipų (baritono, boso, tenoro, soprano) čia egzistuoja tam tikri tipažai, sakytum, „amplua“ arba „kaukės“. Šiame specifiniame mene vienodai svarbus ir balsas, ir plastika, ir mimika, ir akrobatika. Vakaruose operos solistai vertinami už balsą – žavimasi dainininko tembru, plačiu jo diapazonu arba kitomis vokalinėmis savybėmis, o Pekino operos aktorius vertinamas už visų išvardintų elementų įvaldymą.
Dešiniajame scenos kampe gyvai grojantis ansamblis, sudarytas iš tradiciniais kiniškais instrumentais ir mušamaisiais grojančių muzikantų, paiso specialių ritmo ir melodijos taisyklių: muzika apibūdina į sceną išėjusį veikėją, „anonsuoja“ siužeto įvykius.
Scenoje ratu einantis xiao sheng (jaunas vyras; vienas iš sheng personažo – teigiamo veikėjo, vyro – potipių), pasirodo, toli keliauja.
– Kai jis nustos eiti ratu, reikš, kad jau atvyko, – aiškina frankofilas, netikėtai tapęs mūsų dėstytoju.
<…>
Renė pakviečia pietų. Fiziškai jaučiuosi nekaip, tačiau emocijos geria šampaną: nesinori dar namo. Įlendame į eilinę apšnerkštą kamurkę, kinas užsako kepintų žemės riešutų ir kažkokių kremzlių. Knibinėjame iš vienos lėkštės. Mano apetitas ne pats geriausias, tad šiek tiek susitaukavusiais pirštais iš rankinės ištraukiu užrašų knygutę ir pasiteirauju, ar Renė neprieštarautų, jei su juo padaryčiau mažutį interviu.
Toliau – mano padriki klausimai ir Renė atsakymai. Interviu neišvystytas, nenušlifuotas, tik šiek tiek restauruotas – pokalbis sulipdytas iš užsirašytų frazių šukių. Žinoma, jį skaitant iškyla dar daugiau klausimų: pašnekesys įvyko spontaniškai, be specialaus pasiruošimo, skubant. Su Renė ketinau pasimatyti pavasarį ir pokalbį išplėtoti, tačiau antrąkart susitikti mums nepavyko.
– Kas nusprendžia, kad tas arba anas aktorius bus dan, sheng, jing arba chou? Ar tai nulemia pati gamta?
– Taip, viskas priklauso nuo aktoriaus fizinių duotybių: kūno sudėjimo, balso tembro. Jei atlikėjas gabesnis akrobatikos srity, tikėtina, kad jis ateityje specializuosis wuxi (karo) pjesėse, atliks karžygių ir herojų vaidmenis.
– Kaip suprantu, šio meno išmokstama ne aukštosiose mokyklose, ne per kelerius metus… Ar tebeegzistuoja žiaurios Pekino operos mokyklos, į kurias neturtingi tėvai parduoda savo vaikus, o jie ten yra kankinami ir marinami badu?
– Taip, treniruotis pradedama nuo paauglystės. Tėvai nuveda savo vaikus į tam tikras Pekino operos mokyklėles. Priimami 10–13 m. vaikai. Porą metų yra skiriama bendram lavinimui, paskui vyksta specializacija. Mokytojai per tuos metus akylai stebi paauglius, pagal jų duotybes parenka vieną iš keturių vaidmenų. Berniukas, pvz., gali pradžioje būti mokomas dan technikos, bet sulaukęs brendimo pokyčių, pasikeitus balsui, gali būti perkvalifikuotas į, pvz., sheng. Krūvis be proto didelis…
– Kaip Pekino operą paveikė Kultūrinė revoliucija?
– Mao Dzedongo žmona „prižiūrėjo“ kultūros sritį, tad tai paveikė ir Pekino operą. Tuo metu kovota prieš visa, kas sena, kas susiję su tradicijomis ir senąja istorija. Pekino operos kostiumai buvo supaprastinti, iki tol buvę aktoriai-žvaigždės privesti dainuoti kareiviams ir darbininkams. Operų siužetai perrašyti, legendos, nuotykių arba meilės istorijos paverstos propagandiniais kūriniais.
– O dabar Kinijoje kas nors eksperimentuoja su Pekino opera? Pvz., ar niekas nebando jos „sušiuolaikinti“?
– Vakaruose egzistuoja Šekspyro pastatymai, pritaikant Pekino operos schemą. Tai ypač klestėjo 9-ame dešimtmetyje. Jeigu tokį spektaklį atvežtų į mūsų šalį, publika net už dyką neitų. Mes labai konservatyvūs. Buvo mūsų mokykloje pastatytas „Vyšnių sodas“ ir tokio vokiečio studento pjesė „Lakštingala“, bet viskas atrodė nekaip…
– Tavo karta mėgsta Pekino operą?
– Mh… Mes kažkada per paskaitas diskutavome, kad būtų galima surengti Pekino operos pasirodymą Vagfutine (tame hamburgerių, dangoraižių ir prašmatnių parduotuvių rajone, kur yra keptų ežių ir vabzdžių turgus – V.G.), šalia prekybos centro. Gal tai pritrauktų jaunimą… Kita vertus, tai reiktų daryti labai atsargiai, kad nebūtų nuslysta į prastą popsą. Net jei Pekino opera būtų reformuota, labai svarbu gerbti ir išlaikyti jos tikrąjį veidą.
– Kokia Pekino operos aktorių padėtis šiandien? Tai prestižinė profesija?
– Kaip kam pasiseka… Čia irgi viską lemia pažintys, ryšiai, į kokią trupę pavyks papulti. Kuo toliau, tuo mažiau atsiranda norinčių studijuoti Pekino opera. Nes tai yra pragariškas darbas, trunkantis ilgus metus. Dabar jaunimas svajoja tapti TV žvaigždėmis, tapti matomais ir geidžiamais. Pekino operos aktoriai patys pasirenka televiziją arba filmuojasi kung fu filmuose, kadangi turi gerą fizinį pasirengimą, išlavintą kūną – tai pelningesnis ir sotesnis darbas.
– Teigiama, kad epinio teatro „tėvas“ Bertoldas Brechtas atsiribojimo metodą „išrado“ po to, kai išvydo 1935 m. Vakaruose gastroliuojančios Pekino operos garsenybės Mei Lanfango pasirodymą.
– Brechtas? (Kelias minutes vyksta aiškinimas, kas tas Brechtas. Kiniškai „Brechtas“ skamba visiškai kitaip – užtrunka, kol įvyksta atpažinimas – V.G.). Na, čia jau jo teorijos ir išvedžiojimai apie tai, kad aktorius išlaiko distanciją su savo personažu, kad su juo nesusitapatina. Taip, tiesa: Pekino opera yra simbolinis menas, kuriame daug sąlygiškumo, tačiau personažas neatsiejamas nuo asmeninių aktoriaus emocijų.
Aktorius turi išjudinti žiūrovą, tapti vienu su savo vaidmeniu. Pvz., kartą mano pažįstama aktorė net apsiverkė scenoje – taip įsijautė į savo vaidmenį. Žinoma, atlikėjas privalo valdyti savo emocijas ir jas paversti tam tikra energija, kurią pajustų žiūrovas. Gyvos emocijos čia labai svarbios, nors iš pažiūros viskas atrodo labai dekoratyvu, techniška…

Vaiva Grainytė

Apie knygą ir autorę

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatrologijos studijas. Bendradarbiauja su įvairiais leidiniais, rašo kultūros kritikos temomis. Audiopoetinių ir muzikinių projektų dalyvė, kartais tampa Regina arba DJ Regina. Kinijoje parašė Pekino dienoraščius ir operos „Geros dienos!“ libretą.
„Pekino dienoraščiai“ – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau, nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika“, – tvirtina Kęstutis Navakas.

Kinijoje statomas Tiandzino ekologinis miestas taps pilotiniu šalies projektu kuriant naujas žaliąsias gyvenvietes. „Surbanos“ miestų planavimo grupės (Surbana Urban Planning Group) projektuotame mieste turėtų įsikurti apie 350 tūkst. gyventojų. Tikimasi, kad 30 kvadratinių kilometrų ploto ekopolis pradės funkcionuoti jau 2020 metais ir pasauliui demonstruos naujausias energijos taupymo technologijas.

Tiandzino ekologinio miesto kūrėjų tikslas buvo sukurti unikalią gyvenvietę, kuri nekartotų naujai statomų miestų bruožų, būdingų šalims su augančia ekonomika. Tikimasi, kad Tiandzine nestigs žmogiškojo elemento, vietos atpažinimo ir tapatinimosi su ja galimybių. Be to, žadama, kad miestas žaliasis bus ne vien savo technologijomis – gyventojai ir svečiai turės galimybę prisijaukinti erdvę, ji nebus futuristiškai šalta. Todėl, be fizinio erdvių planavimo, didelis dėmesys buvo skiriamas psichologiniams santykiams bei vizualinėms užuominoms.

Įgyvendindami išskirtinio dizaino idėją autoriai pasirinko ekosistemos komponentų temas. Kiekviena penkių planuojamų miesto zonų išryškina skirtingą komponentą – su išplėtotais alegoriniais atributais ir pragmatiniu naudojimu.

Ekologinio miesto širdyje suprojektuotas konferencijų ir parodų centras – Gyvenvaizdis (Lifescape). Projekto autoriai pasitelkę poeziją šią miesto erdvę lygina su dygstančia sėkla. Centras įsikūręs saloje, kurią juosia istorinis Dzi kanalas ir vienas jo intakas. Ši miesto dalis bus įkomponuota tarp nedidelių kalvų, apsupta žalumos. Mažaaukštė architektūra sukuria ryškų kontrastą su gretimoje zonoje suprojektuotais tankiai sukaišiotais daugiaaukščiais.

sa.lt

Šiuo metu Lietuva daugiau prekių importuoja, nei eksportuoja. Daugybę prekių, kurias galėtume ir netgi turėtume pasigaminti patys, mes tiesiog įsivežame iš užsienio šalių.

Šių metų liepą Lietuvoje pradėti gaminti saulės energijos moduliai, rugpjūtį – „Blu-ray“ diskai, o spalį bendrovė „Vilniaus troleibusai“ paskelbė pradedanti savarankiškai surinkinėti troleibusus. Jie bus pagaminti iš detalių, kurias tiekia penki užsienio gamintojai.
Iš pradžių į gatves išriedės du Lietuvoje surinkti troleibusai, o ateityje gamyba plėsis ir bus orientuojamasi ne tik į mūsų šalies rinką, turinčią vos du troleibusų parkus Vilniuje ir Kaune. Jau dabar žinoma, kad lietuviškas troleibusas kainuos 25 proc. pigiau, nei kainuoja kitų gamintojų troleibusai, už kuriuos šiuo metu prašoma apie 400 tūkst. eurų.
Svarbu paminėti, kad mūsų šalyje beveik kas mėnesį pristatomi kokie nors nauji, reikalingi, neretai – inovatyvūs gaminiai. Tad teiginys, kad lietuviai prasti gamybininkai, gerokai prasilenkia su tikrove. Tik aukščiausių įvertinimų nusipelno ortopedinės įrangos gamintoja „Elinta“, sukūrusi tokį modernų žmogaus kūno galūnių skenerį, kad britai per gaminio pristatymą prašė pagaminti paprastesnį. Esą priešingu atveju niekas nepatikės, kad skeneriu galima išspausti tokią aukštą kokybę.
O štai „Baltų lankų“ leidykla sukūrė elektroninę vadovėlių, skirtų pradinukams, sistemą. Tai į vidaus rinką orientuotas, bet pasaulyje pakaitalų neturintis produktas, pramintas lietuviškuoju „Apple“. Ir tai vėlgi ne pavienis pavyzdys. Tarkime, Vokietijos geležinkelio transporto įmonės „Deutsche Bahn“ specialistai nustebo pamatę, kiek „Lietuvos geležinkeliuose“ šiuo metu įdiegta naujovių, ne mažiau stebina ir Vakarų laivų gamykla, pirmoji regione pagaminusi ekologišką laivą, varomą biodyzelinu ir skirtą plaukioti Norvegijos fiorduose.
„Bod group“ vadovas Vidmantas Janulevičius teigia, kad užsieniečiai dažnai nustemba pamatę, kokią aukšto lygio produkciją sugeba kurti lietuviai.

Smėlį perkam už pusantro milijono
Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį netekome labai jau daug lietuviškos pramonės flagmanų, dėl to mūsų gamyba stipriai nuskurdo. Juk nebeturime lietuviškų kineskopų, galvaninių elementų, kuro aparatūros, verpalų, keraminių drenažo vamzdžių, skėčių ir netgi degtukų gamyklų.
Šiandien Lietuvoje negaminama daugybės prekių, nors jas nesunkiai galėtume gamintis patys. Štai elementarus pavyzdys: kėdes Kauno arenai pirkome iš užsienio įmonės, nors tikrai galėjome pasigaminti patys. Galėtume pasigaminti ir savų gipso kartono plokščių, bet negaminame.
Kartais importuojame net visai paprastus produktus. Vienas tokių – repelentai, kuriais rudenį Lietuvos miškininkai apsaugo medelius nuo žvėrių. Pavyzdžiui, Ukmergės miškų urėdija kasmet perka po penkias tonas spygliuočiams tinkamo austriško repelento ir sumoka už jį maždaug per 50 tūkst. Lt. Žinant, kad Lietuvoje yra 42 miškų urėdijos, nesunku apskaičiuoti, jog Austrijoje gaminamiems repelentams, kurių didžiąją dalį sudaro kvarcinis smėlis, išleidžiama apie pusantro milijono litų. O juk šią priemonę nesunkiai galėtų pagaminti ir Lietuvos gamintojai.
Iš tiesų nišų gamybai ir pramonei plėsti daugybė, tačiau tam reikia išsikelti tikslą, kad Lietuva – ne vien paslaugų ar prekybos, bet ir gamybos šalis. Dabartinė valdančioji koalicija pati labiau orientuojasi ir šalį orientuoja į paslaugų sektorių. Todėl pas mus atsikraustė „Barclays“, „Western union“, IMB, tačiau iš tiesų tuose paslaugų centruose sukuriama pridėtinė vertė ne tokia jau didelė, kaip tikėtasi ar skelbta. Pažangios gamybos įmonės pridėtinės vertės sukurtų gerokai daugiau.
Tad kyla klausimas, kodėl Lietuvoje daugiausia orientuojamasi ne į pramonę, o į paslaugas arba prekybą. Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, į paslaugų rinką lengviau pritraukti investuotojų, todėl šiuo keliu ir einama. Kita vertus, tokiam verslui lengviau ir pabėgti. „Ūkio ministerija nori greito rezultato. „Barclays“ investicijos reikalingos, bet pasibaigus sutarčiai po penkerių metų investuotojas susikraus lagaminus ir persikels į kitą valstybę, pavyzdžiui, Indiją“, – teigia pašnekovas.
Pasaulyje vyrauja du investicijų pritraukimo modeliai: kai šalis nustato tam tikrus prioritetus ir kai vienodai patrauklios įvairios pramonės sritys. Lietuva pasirinko pastarąją kryptį. Pramonininkų atstovo teigimu, tai nėra blogai. Nesvarbu, kokia gamyba plėtojama – ar siuvami batai, ar gaminami elektromobiliai, svarbu, kad ji plėstųsi, o ne trauktųsi. Štai, pavyzdžiui, Latvija pasirinkusi kitą kelią, joje visas verslas buvo orientuotas į paslaugas, dėl to per krizę ši šalis labai stipriai nukentėjo.
V.Janulevičius įsitikinęs, kad Lietuva galėtų būti mažoji Kinija tarp kitų ES valstybių, mat investuotojams patrauklios mūsų gamybos sąnaudos, be to, esame geopolitiškai geroje vietoje: „Turėtume stengtis kuo daugiau pritraukti įmonių, kurios ne tik investuotų savo kapitalą, bet ir suteiktų mūsų darbuotojams specifinių žinių.“

Prioritetas – pramonė
Europos Komisija jau kurį laiką skatina visas ES valstybes grįžti prie pramonės. Štai net ir sunkmečiu sugebėję išlaikyti stiprią savo pramonę vokiečiai iki šiol yra vieni konkurencingiausių pasaulyje ir teikia pagalbą skęstančioms ES valstybėms. S.Besagirsko nuomone, Vokietijoje yra daug intelektualios pramonės, kuri, bendradarbiaudama su mokslo institucijomis, neatsilieka nuo laikmečio poreikių. Prasidėjus ekonomikos krizei valstybė ėmė mokėti kompensacijas už senus automobilius su sąlyga, kad vairuotojai įsigis naujus, pagamintus Vokietijoje. Prisimename ir nacionalinę renovacijos programą, kuri iš mirties taško išjudino statybos bendroves.
Gamybą stipriai plėtoja ir kaimynai lenkai. Dar prieš dvidešimt metų lenkų niekas kitaip ir nevadino, kaip spekuliantais ar prekybininkais, o dabar paaiškėjo, kad tai mitas, – jie, pasirodo, stiprūs gamybininkai. Juk per pastarąjį dešimtmetį naujų gamyklų ir fabrikų daugiausiai iškilo būtent Lenkijoje.
„Viči“ grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis pabrėžia, kad lenkai dar apie 1992-uosius pradėjo steigti laisvąsias ekonomines zonas, apie kurių patrauklumą ne tik deklaruota, – tai veikė iš tikrųjų. Todėl nieko nestebina, kad šiai valstybei pavyko pritraukti milijardus investicijų labai įvairiose pramonės srityse. Dėl tokios valstybės politikos Lenkijos ekonomika augo net per krizę ir toliau augs. Žinoma, investuotojams patrauklu ir tai, kad Lenkija yra palyginti didelė rinka, dešimt kartų didesnė nei Lietuvos.
Jei pažvelgtume toliau nuo Europos, tikru ekonomikos proveržio pavyzdžiu galėtume vadinti Pietų Korėją. 1960-aisiais buvusi labai skurdi Rytų Azijos valstybė, kurioje vidutinis metų atlyginimas siekė vos 80 JAV dolerių, per dešimt metų sugebėjo savo BVP padvigubinti. Pirmoji ekonomikos atsigavimo kregždė buvo lengvosios pramonės plėtra – pigi korėjietiška produkcija užplūdo visą pasaulį. Taip gauta patirtis ir kapitalas 1970-aisiais leido nuo lengvosios pramonės pereiti prie metalurgijos, laivų statybos, chemijos pramonės, o vėliau – prie automobilių pramonės ir elektronikos. Taip puikiai išplėtojusi gamybą, ši valstybė klesti ir per ekonomikos sunkmetį (pagal rezervus Pietų Korėja užima šeštą vietą pasaulyje – 240 mlrd. dolerių).

Aišku, ką reikia taisyti, bet netaisoma

Būtent iš tokių valstybių pavyzdį galėtų imti ir Lietuva, bet neiima. Nei mes strategijos turime, nei gamybos įmonėms palankesnių sąlygų kuriame. Jau dvidešimt metų kalbame apie beviltišką teritorijų planavimą Lietuvoje, apie ilgai besitęsiančias poveikio aplinkai procedūras, bet niekas nesikeičia. O taip atstūmėme šimtus, jei ne tūkstančius investuotojų.
Vis dar didelių problemų turime ir dėl verslą kontroliuojančių institucijų, kurių darbuotojai Vilniuje ar Klaipėdoje tas pačias teisės normas aiškina skirtingai. Pasak ūkio viceministro Giedriaus Kadziausko, Ūkio ministerija kartu su Teisingumo ministerija šiuo metu kuria sistemą, kad verslą tikrinančių ir kontroliuojančių institucijų darbuotojai ne siektų bet kokia kaina nubausti, o padėtų verslininkams, kvalifikuotai konsultuotų, ir kad jų veikla atitiktų įstatymų keliamus reikalavimus.

Verslininkas V.Janulevičius: „Lietuva galėtų būti mažoji Kinija tarp kitų ES valstybių dėl mažų mūsų gamybos sąnaudų ir geopolitiškai geros vietos.“

Lietuviai galėtų gaminti
Keraminę santechniką
Keramines plyteles
Gipso kartono plokštes
Plastiko gaminius
Repelentus
Siurblius
Stakles
Galvaninius elementus
Avalynę
Degtukus
Kėdes
Skėčius
Aliejų
Muilą
Stiklo gaminius
Porceliano gaminius

Lietuviai gamina
„BIOK laboratorija“ – lietuvišką dantų pastą „Ecodenta“.
„BOD Group“ – CD, DVD, MC ir „Blu-ray“ kompaktinius diskus.
„Silver Plus“ – vaikiškus vežimėlius.
„Selteka“ sukūrė skaitmeninės televizijos priedėlius.
„Durpeta“ gamina įvairius durpių substratus, skirtus augalams, durpių pusbrikečius, skirtus kurui, ir gabalines kuro durpes.
„Biocentras“ „augina“ bakterinius preparatus, skirtus naftos produktais, riebaliniais teršalais užterštai aplinkai valyti.
„Rokvelas“ gamina seifus ginklams laikyti.
Bendrovėje „Žiemgalos automobiliai“ surenkami savivarčiai, važiuoklės, ant kurių galima montuoti įvairiausią spec. techniką, skirtą statybų, komunalinėms, kelių priežiūros įmonėms.
„Garlita“ kuria inovatyvias medžiagas.
IT įmonė „Telesoft“ Skandinavijos šalių sostinėms sukūrė trimačio vaizdo žemėlapius, įdiegiamus į mobiliuosis telefonus.

Eksporto ir importo balansas (mln. Lt)
2011 m.    2010 m.
Sausis    –766,3    –459,7
Vasaris    –617,5    –424,1
Kovas    –863,6    –643,1
Balandis    –1114,3    822
Gegužė    –757    –284,5
Birželis    –600,8    –412,5
Liepa    –622    –969
Rugpjūtis    –637,2    –350,8
Šaltinis: Statistikos departamentas

Pramoninio šnipinėjimo tradicijos kuriamos jau kelis šimtus metų, tačiau pastaruoju metu šio „amato“ lydere ir inovatore tapo Kinija.

Spalio viduryje JAV komercijos departamentas neleido Kinijos bendrovei „Huawei“, gaminančiai telekomunikacijų įrangą, dalyvauti kuriant bendrą visoms valstijoms bevielį pagalbos komunikacijų tinklą. Pagrindinis motyvas – nacionalinio saugumo klausimai.
Toks sprendimas nestebina, mat „Huawei“ prezidentas Renas Zhengfei yra buvęs Kinijos liaudies išsilaisvinimo armijos technologijų specialistas ir vis dar gali palaikyti artimus ryšius su Kinijos vyriausybe. Telekomunikacijų sritis ypač dėkinga tuo atveju, jei Kinija sumanytų šnipinėti JAV, pasinaudodama „Huawei“ lyg Trojos arkliu, – tinklo prietaisai galėtų būti aprūpinti įranga, galinčia rinkti informaciją.
Tiesa, kai kurie analitikai spėja, kad šis draudimas neužkirs kelio kiniškiems prietaisams patekti į gyvybiškai svarbius sektorius per įvairius tarpininkus – tik be „Huawei“ prekės ženklo. Nacionalinio saugumo klausimas jau ne pirmą kartą tampa kliūtimi šios bendrovės investicijoms Amerikoje – 2008 m. jai nebuvo leista įsigyti bendrovės „3Com“, o šiemet „Huawei“ turėjo atsisakyti investicijų į 2010 m. įsigytą kompaniją „3Leaf Systems“. Be to, 2011-ųjų pradžioje žinoma amerikiečių bendrovė „Motorola“ apkaltino „Huawei“ bei kelis savo buvusius darbuotojus pramoniniu šnipinėjimu ir padavė juos į teismą.
Svarbu paminėti, kad ši telekomunikacijų milžinė pirmus žingsnius žengia ir Lietuvoje – „Huawei“ išmaniuosius telefonus platina visi didžiausi mobiliojo ryšio operatoriai. Be to, praėjusiais metais su šia kinų bendrove 7 mln. Lt vertės įrangos pirkimo sutartį pasirašė „Teo LT“, taip pat „Huawei“ kartu su mobiliojo ryšio operatoriumi „Omnitel“ ir Vilniaus universitetu pasirašė sutartį dėl bendros mokslinės laboratorijos steigimo.
Žinoma, tai nebūtinai turi reikšti, kad ši bendrovė Lietuvoje ketina užsiimti pramoniniu šnipinėjimu, tačiau įvairios abejonės gali būti visai pagrįstos – juk, šiandienos pasauliui judant žinių ekonomikos link, idėjos tampa neįkainojama preke. Šią prekę sudėtinga sukurti, o pats procesas užima nemažai laiko bei sunaudoja lėšų, užtat pavogti informaciją labai paprasta. Be to, apie vagystę idėjų savininkas dažniausiai sužino tik po kurio laiko, kai jas realiais produktais paverčia informaciją pasisavinusi šalis.
Lietuvai pramoninio šnipinėjimo grėsmė kol kas neturėtų rūpėti: metų pradžioje Europos Komisijos parengtos ataskaitos „Innovation Union Scoreboard 2010“ duomenimis, mūsų valstybė pagal išduotų patentų ir inovacijoms skirtų lėšų kiekį atsiduria sąrašo gale, kartu su Latvija, Rumunija ir Bulgarija. Priekyje puikuojasi Švedija, Danija, Suomija ir Vokietija, tačiau net ir šios Senojo žemyno šalys stipriai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Tuo tarpu Europai į nugarą šnopuoja Brazilija ir ypač – Kinija. Tačiau šios šalies proveržį gan stipriai temdo dideli pramoninio šnipinėjimo skandalai tiek anapus, tiek šiapus Atlanto.

Pramoniniam šnipinėjimui – beveik 300 metų

Ironiška, tačiau nuo pirmųjų pramoninio šnipinėjimo bandymų nukentėjo būtent pati Kinija. Manoma, kad XVIII a. pradžioje Prancūzijos jėzuitų ordino misionierius Francois Xavier d’Entrecollesas iš Kinijos į Europą parvežė porceliano gamybos paslaptis. O XIX a. pradžioje Didžiosios Britanijos kompanija „East India“ pasamdė škotų botaniką ir keliautoją Robertą Fortune‘ą, kad šis iš Kinijos kontrabanda į Indiją atgabentų arbatmedžio, jo sėklų ir visas auginimo paslaptis.
Pirmiesiems pramoniniams šnipams darbo pakako ir Europoje – jais nuo pat XVIII a. nuolatos „apsikeisdavo“ stiprias pramonės šakas turinčios Prancūzija ir Didžioji Britanija. Vis dėlto labiausiai tokia šešėlinė veikla „išpopuliarėjo“ šaltojo karo laikotarpiu, kai sovietinio bloko šalys intensyviai infiltruodavo savo agentus į po karo atsigaunančių Vakarų valstybių bendroves. Dauguma karinės ir civilinės paskirties technologijų ar net konkrečių produktų staiga būdavo pradedami naudoti ir už geležinės uždangos. Žlugus Sovietų Sąjungai, nemažai darbo netekusių karinės žvalgybos specialistų atsigręžė į pramoninio šnipinėjimo sritį.
Vis dėlto didžiausi paskutinio XX a. dešimtmečio šnipinėjimo skandalai susiję ne su posovietinėmis šalimis, o su Prancūzija bei Vokietija. 1991 m. Prancūzijos žvalgybos struktūrų atstovas Pierre’as Marionas pripažino, kad 1987–1989 m. Prancūzija šnipinėjo kelias dideles JAV bendroves, tarp kurių buvo ir IBM bei „Texas Instruments“. Skandalo kulminacija pasiekta, kai buvo mesti įtarimai, kad aviakompanijos „Air France“ lėktuvų sėdynėse buvo įmontuota pasiklausymo įranga.
1993 m. automobilių gamintoja „Opel“ (JAV bendrovės „General Motors“ padalinys) apkaltino Vokietijos bendrovę „Volkswagen“ šnipinėjimu po to, kai „Opel“ produkcijos direktorius Jose Ignacio Lopezas kartu su dar septyniais darbuotojais perėjo dirbti pas vokiečius. Byla buvo baigta tik po ketverių metų, kai abi kompanijos sutiko pasirašyti susitarimą, kuriuo „Volkswagen“ pasižadėjo sumokėti 100 mln. dolerių baudą ir įsigyti iš „General Motors“ automobilių dalių už 1 mlrd. dolerių.
Pastaruoju metu ryškiausia pramoninio šnipinėjimo lyderė yra Kinija, ir ypač automobilių pramonės srityje. Tai aiškiai matyti vien žvilgtelėjus į daugumą kinų gamybos automobilių. Žinoma, dažniausiai pakanka kinų delegacijai apsilankyti automobilių parodoje ir kruopščiai nufotografuoti norimą nukopijuoti modelį. Pasak buvusio Prancūzijos gynybos atašė Pekine Danielio Schaefferio, Vakarų bendrovės dažniausiai turėtų kaltinti tik save. „Juk jei rodai savo produktą parodoje ar salone ir leidi visiems fotografuoti, tai nieko keisto, kad po kurio laiko rinkoje pasirodo panašių daiktų“, – teigia D.Schaefferis.
Tačiau kartais Kinija imasi ir rimto šnipinėjimo. Štai šių metų pradžioje trys Prancūzijos automobilių gamintojos „Renault“ aukšto rango pareigūnai buvo apkaltinti pramoniniu šnipinėjimu. Pasak kaltintojų, šie pareigūnai Kinijai perdavė svarbią informaciją, susijusią su bendru „Renault“ ir Japonijos automobilių gamintojos „Nissan“ elektromobilio projektu, kurio vertė viršija 5 mlrd. dolerių. Juk Kinija taip pat nenori atsilikti nuo „žaliųjų“ automobilių mados.
Dar vienas pavyzdys: 2010 m. pristatytas Kinijoje sukurtas karinis naikintuvas „Chengdu J-20“. Kai kurių karinių ekspertų nuomone, jis labai panašus į JAV gaminamą „F-117 Nighthawk“ – kaip tik 1999 m. vienas toks lėktuvas buvo numuštas virš Serbijos. Tuometis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius netrukdė Kinijos agentams iš vietinių gyventojų supirkti numušto naikintuvo likučių.

Vis labiau įžūlėjantis Kinijos šnipinėjimas

Kinija yra tikra pramoninio šnipinėjimo lyderė, todėl, kaip ir dera pirmaujančiai šaliai, ji atsakinga už daugelį naujų svarbios, su inovacijomis susijusios informacijos pavogimo būdų atsiradimą. Vienas tokių būdų yra paskelbti konkursą kokiai nors technikai įsigyti, o kai Vakarų įmonės pateikia paraiškas ir savo projektus – atmesti, motyvuojant tuo, kad juos dar reikėtų patobulinti. Tada įmonės, konkuruodamos tarpusavyje, Kinijos užsakovams pateikia vis geresnius projektus, o šie po kurio laiko, kai jau surenka pakankamai informacijos, konkursą nutraukia.
Panašus atvejis buvo, kai Kinija paskelbė planuojanti šalyje paleisti greituosius traukinius ir šiuo pasiūlymu susidomėjo Prancūzijos verslininkai – juk šioje šalyje gerai veikia greitųjų traukinių sistema TGV. Tuo metu Prancūzijos ambasada netgi surengė pusės metų trukmės apmokymus kinų inžinieriams. Tačiau po kelių mėnesių Kinija pristatė „savo“ greitąjį traukinį, įtartinai panašų į prancūziškuosius TGV ar vokiškuosius ICE traukinius.
Dar vienas būdas perimti svarbią informaciją – įsteigti bendrą Kinijos ir kitos šalies bendrovę. Vėliau pasirodo nauja kiniška bendrovė, kuri gamina identišką produkciją ir nukonkuruoja vakariečių įmonę, – panašiai įvyko, kai pieno produktus ir gėrimus gaminanti bendrovė „Danone“ pradėjo bendrą veiklą su didžiausia gėrimų gamintoja Kinijoje „Wahaha“.
Neatsisako Kinija ir klasikinio papirkinėjimo. JAV neseniai 32 metus kalėti nuteistas buvęs karinės technikos ir aeronautikos korporacijos „Northrop“ inžinierius Noshiras Gowadia, perdavęs Kinijai slaptą informaciją. Praėjusiais metais už šnipinėjimą Kinijai nuteistas ir kitas amerikietis Glennas Shriveris – už tai, kad bandė įsidarbinti CŽV institucijoje. Iš Kinijos atstovų už tai jis buvo gavęs apie 70 tūkst. dolerių atlygį.
Ir tai tik tie atvejai, kai Kinija imasi klasikinių šnipinėjimo būdų, – o juk dar yra daugybė kibernetinių šnipinėjimo priemonių, atskleista atvejų, kai informacija buvo pavogta internetu. Virtuali erdvė vis dažniau tampa ta terpe, kurioje įvykusios informacijos vagystės taip ir lieka nepastebėtos.
Dar 2007 m. buvo atskleistas slaptas tuometinio Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 vadovo Jonathano Evanso pranešimas, išsiųstas daugiau nei 300 Vakarų bendrovių vadovams, kuriame įspėjama apie kylančią kibernetinio šnipinėjimo grėsmę iš Kinijos.