Kinijoje penktadienį buvo pasiektas naujas keleivinio traukinio greičio pasaulio rekordas – 486,1 kilometrų per valandą, pranešė vietos žiniasklaida.

Rekordas pasiektas išbandant naują greitąją geležinkelio magistralę Pekinas-Šanchajus. Ankstesnis 416,3 kilometrų per valandą greičio rekordas taip pat priklauso kinams, ir buvo pasiektas rugsėjo 28 dieną.

Tokį greitį pasiekė Kinijoje sukurtas ir pagamintas traukinys “CRH 380A”, pavadintas “Harmonija”.

Greitoji atšaka Pekinas-Šanchajus dar neatiduota naudoti. Reguliarų eismą ja numatoma atidaryti 2011 metų pabaigoje. Tada 1 tūkst. 318 kilometrų atstumą tarp abiejų miestų traukiniai įveiks per keturias valandas.

Šiandien lėktuvų skrydžių tarp Pekino ir Šanchajaus laikas – maždaug dvi valandos.

Indijos ūkis ateinantį dešimtmetį gali augti sparčiau nei Kinijos, prognozuoja garsus Niujorko universiteto ekonomikos profesorius Nourielis Roubinis (Nurielis Rubinis).

“Indijos ekonomikos augimo perspektyvas vertinu labai optimistiškai, nes plėtrą skatina vidaus paklausa, o Kinijos ekonomika daugiausia auga eksporto sąskaita”, – pareiškė jis.

Siekdama pagerinti šalies infrastruktūrą, Indijos valdžia ketina 2012-2017 metais dukart – iki 1 trln. JAV dolerių – padidinti išlaidas kelių tiesimui ir uostų bei elektrinių statybai.

Pasak N. Roubinio, “Kinijos ūkio plėrta ateinančiais mėnesiais greičiausiai lėtai lėtės, o Indijos augimas spartės”.

“Morgan Stanley” ekonomistai spėja, kad ekonomikos augimo sparta Indija pralenks Kiniją jau 2015 metais.

Šanchajuje vykstančią pasaulinę parodą “Expo 2010″ aplankė daugiau nei 70 mln. žmonių – gerokai daugiau nei tikėjosi jos organizatoriai, sakoma paskutinę šio renginio savaitę paskelbti oficialūs duomenys.

Kinijos rytinėje finansų sostinėje veikiančią tarptautinę parodą iki pirmadienio vidurdienio aplankė per 70,65 mln. žmonių, o prieš savaitę joje buvo pagerintas 62 mln. lankytojų rekordas, pasiektas per “Expo 1970″, vykusią Japonijos mieste Osakoje, sakoma oficialioje Šanchajaus parodo svetainėje.

Organizatorių iškeltas tikslas pritraukti 70 mln. lankytojų buvo pasiektas sekmadienį – paskutinę dieną, kai paprastus bilietus įsigiję žmonės galėjo lankyti paviljonų kompleksą, kurio plotas – 5,3 kvadratinio kilometro.

Paskutinę parodos savaitę į jį bus įleidžiami tik specialius “piko” bilietus įsigiję asmenys.

Iki šiol didžiausioje Pasaulinėje parodoje savo kultūras, idėjas ir technologijas pristato 189 šalys ir dešimtys kompanijų. Šiame renginyje Kinija siekė pademonstruoti savo politinę ir ekonominę galią bei organizacinius pajėgumus.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė Kinijos telekomunikacijų milžinę “Huawei” išplėtoti savo veiklą Lietuvoje.

Šanchajuje susitikusi su šios kompanijos vadovais, Prezidentė pakvietė vieną didžiausių pasaulyje informacinių technologijų bendrovių kurti Lietuvoje inovacinių technologijų centrą, kuris plėtotų konkrečius technologinius projektus.

“Lietuva yra Europos Sąjungos narė, kurioje veikia ES teisės normos, todėl “Huawei” investicijos Lietuvoje turės tokias pačias garantijas, kaip ir kitose ES šalyse. Savo šalyje taip pat turime daug gerai išsilavinusių telekomunikacijų specialistų, geriausiai Europoje išplėtotą šviesolaidinių tinklų infrastruktūrą, vieną sparčiausių interneto ryšį. Lietuvoje yra visos galimybės telekomunikacijų bendrovėms ne tik diegti moderniausius sprendimus, bet ir juos Lietuvoje kurti”, – susitikime sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Per susitikimą su kompanijos vadovybe oficialiai sutarta, jog “Huawei” surengs ir finansuos dviejų savaičių profesinio parengimo stažuotę dešimčiai Lietuvos studentų, siekiančių tapti informacinių technologijų specialistais.

“Huawei” laikoma viena iš penkių inovatyviausių pasaulio kompanijų, dalinasi pirmą – antrą vietas pasaulyje pagal kasmet įregistruojamų patentų skaičių.

Kinijos investicijas ir tolesnį šalių bendradarbiavimą krovinių pervežimo, atsinaujinančių energijos šaltinių technologijų plėtros, transporto infrastruktūros gerinimo srityse Lietuvos vadovė šią savaitę aptars su Kinijos LR viceprezidentu Xi Jinping Pekine. Į Pekiną Prezidentė vyks atidariusi Lietuvos dieną Šanchajaus pasaulinėje parodoje.

Antrasis Kinijos Mėnulio zondas “Chang’e-2″ šeštadienį, aštuonios dienos po raketos “Long March 3C” starto, pradėjo skrieti orbita aplink Žemės palydovą, pranešė valstybinė žiniasklaida.

Zondas “netrukus pradės mokslinio tyrinėjimo veiklą”, remdamasi Pekino kosminių skrydžių kontrolės centru pranešė naujienų agentūra “Xinhua”.

Iš pradžių “Chang’e-2″ aplink Mėnulį skries 100 km atstumu nuo jo, bet planuojama, kad vėliau aparatas skries 15 km aukštyje.

Per šešis mėnesius zondas atliks įvairius testus, skirtus pasirengti “Chang’e-3″ misijai, kuri numatoma 2013 metais ir bus, kaip tikisi Kinija, pirmasis jos nepilotuojamas nusileidimas Mėnulyje.

Programa “Chang’e”, pavadinta į Mėnulį skridusios mitinės kinų deivės vardu, laikoma pastangomis prilyginti Kinijos kosmoso tyrinėjimus JAV ir Rusijos kosmoso programoms.

Pirmasis Kinijos Mėnulio zondas, kuris buvo paleistas 2007-ųjų spalį, orbita skriejo metus ir keturis mėnesius.

Pekinas tikisi 2017 metais pargabenti į Žemę Mėnulio uolienų pavyzdžius, o maždaug 2020 metais nusiųsti į Mėnulį žmogų, praneša valstybinė žiniasklaida.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas sekmadienį atvyko į Kiniją su vizitu, kur mėgins sustiprinti “strateginę partnerystę” su šia šalimi ir susitarti dėl dujų tiekimo Rusijai priimtina kaina, rašo BBC naujienų svetainė.

Rusija rugpjūčio pabaigoje užbaigė tiesti naftotiekį nuo Taišeto Rytų Sibire iki Skovorodino terminalo Amūro srityje, taip pat atsišakojimo nuo sienos su Kinija; D.Medvedevas numato dalyvauti Kinijos ruožo nuo Mohės pasienio punkto iki Dačingo miesto.

Šis naftotiekis – dalis Rusijos pastangų išplėsti ir paįvairinti angliavandenilių eksportą; Maskva norėtų tiekti į sparčiai besiplečiančią Kinijos rinką ir dujas, bet susitarti dėl kainų nepavyks jau kelerius metus.

Dujų pasaulinių kainų kritimas susilpnino Rusijos pozicijas: Kinija gali sau leisti pirkti dujų iš kitų šaltinių, nutiesė dujotiekį iš Centrinės Azijos ir turi didelių skalūno dujų atsargų.

“Gazprom” pranešė, kad per D.Medvedevo vizitą į Kiniją numatoma pasirašyti dokumentus, kurie “sudarys būsimos sutarties pagrindą”.

"Veido" archyvas

Šanchajuje ieškoma ir įspūdžių, tokių kaip Saudo Arabijos paviljone ir verslo kontaktų, kuriuos užmegsti bandoma prie Kinijos stendų

Didžiausia pagal plotą, pagal dalyvių, taip pat pagal lankytojų skaičių. Taip galima apibūdinti Šanchajuje vykstančią tarptautinę parodą “Expo”. Joje, beje, labai sekasi ir Lietuvos paviljonui.

Vienos šalys šioje parodoje atrodo itin kukliai ir paprastai, o kitų paviljonai tviska prabanga ar stebina išmone. Pro vienus lankytojai praeina nė nestabtelėję, prie kitų parodos dalyvių driekiasi didžiulės eilės. Vienos šalys įdomios tik pramogautojams, o kitos masina tiek verslininkų, tiek politikų delegacijas.

“Expo” parodoje lyg ant delno atsiskleidžia ir valstybių ekonominis pajėgumas bei patrauklumas, ir ideologiniai niuansai, kurių nepastebėsi surežisuotoje politinėje arenoje.

Štai Lietuvos paviljone Kinijoje dirbanti Kristina Karvelytė pasakoja, kad įspūdingiausias ir prabangiausias yra Saudo Arabijos paviljonas. Čia visko gausu: ir aukso, ir ugnies, ir įspūdingų akrobatų pasirodymų, o eilės prie šio brangiausiai visoje parodoje kainavusio paviljono driekiasi apie šešias valandas. Tad tie, kurie nusiperka vienos dienos bilietą, kartais tespėja aplankyti tik šį paviljoną. Tačiau kai kurie vien dėl jo ir atvyksta. Verslininkai čia tikisi užmegzti naudingų ryšių su kolegomis iš Saudo Arabijos, turizmo agentūros siunčia savo patikėtinius derėtis dėl viešbučių ar skrydžių kainų.

Natūralu, kad daug dėmesio sulaukia ir pati Kinija. Ir ne vien todėl, kad 95 proc. parodos lankytojų – kinai. “Susidomėjimas Kinija didžiulis. Visi supranta, kad tai viena galingiausių ekonomikų, ir naudojasi bet kokia proga čia įgyti pažinčių ar susirasti verslo partnerių”, – geopolitinę ir ekonominę parodos reikšmę komentuoja K.Karvelytė.

Beje, “Expo” iš tiesų vertinama kaip labai svarbus renginys, nors Lietuvoje dažnai taip nemanoma. “Expo” generalinis komisaras Romas Jankauskas tikina, kad ši paroda pagal savo svarbą stoja į trečią vietą po olimpinių žaidynių ir pasaulio futbolo čempionato. “Juo labiau šiųmetė, nes ji pati didžiausia istorijoje visais aspektais”, – neabejoja R.Jankauskas.

Ir tikrai iš visų 47 per 160 metų vykusių “Expo” parodų iki šiol didžiausia buvo surengta 1970-aisiais Japonijoje, Osakoje. Tada, kaip ir dabar, paroda vyko po toje pačioje šalyje surengtų olimpinių žaidynių. Japonams į parodą pavyko sukviesti 63 mln. lankytojų, ir šio rekordo nepavyko viršyti nė vienai vėlesnei parodai. Tačiau šiemet Kinija yra užsibrėžusi sukviesti dar daugiau – net 70 mln. lankytojų.

“Vien Lietuvos paviljoną jau aplankė 4 mln. lankytojų – tiek, kiek tikėjomės sulaukti per visą parodą, iki kurios pabaigos liko dar pusantro mėnesio”, – džiaugiasi R.Jankauskas.

Beje, rekordinė ši paroda ne tik lankytojų, bet ir dalyvių skaičiumi. Mat dabar parodoje dalyvauja 189 valstybės, be to, atskirai dar prisistata 80 pasaulio miestų, 57 tarptautinės organizacijos, o pati Kinija yra įrengusi dar apie 20 teminių paviljonų, kuriuose pristatomos skirtingos ekspozicijos miestų tema.

Vos spėjome į traukinį

R.Jankauskas primena, kad šioje istoriškai išskirtinėje parodoje Lietuva atsidūrė tik per plauką, mat finansavimas buvo patvirtintas paskutinę minutę. Tad ir jos organizavimas, ir menininkų darbas rengiant konkursinius pasiūlymus vyko skubotai.

Vis dėlto ne tik parodos organizatoriai, bet ir ją aplankę turistai iš Lietuvos mano, kad net sunkmečio sąlygomis Lietuvos paviljonas atrodo patraukliai ir, svarbiausia, reprezentatyviai. “Paviljone pasijutau, lyg būčiau Lietuvoje – šaltibarščius srebiantys, krepšinį žaidžiantys kinai ir kitų tautybių atstovai pajunta mūsų šalies atmosferą, kuri nėra nei pagražinta, nei iškreipta”, – pasakoja Salomėja Budreckaitė, kartu su seserimi keliavusi po Kiniją ir užsukusi į “Expo” aplankyti Lietuvos parodos.

Vis dėlto kitos šalys parodą vertina kur kas rimčiau ir atsakingiau, o būsimai “Expo” parodai ruoštis pradeda dar nepasibaigus tuo metu vykstančiai.

Net ir Lietuvoje anksčiau “Expo” parodos užėmė daug svarbesnę vietą nei šiemet, kai 8 mln. Lt eilutė vos nebuvo visai išbraukta iš biudždeto. Juolab kad tai viena mažiausių sumų, kurias valstybė šiemet išleido parodai. Tarkime, Latvijos prisistatymas parodoje kainavo dvigubai brangiau, Lenkijos – aštuonis kartus, o Čekijos – net dešimt kartų brangiau.
“Tai irgi daug pasako apie šalį. Ypač verslininkams. Pagal šias išlaidas jie įvertina, kaip kurioje šalyje sekasi atsigauti po krizės”, – mano K.Karvelytė.

Lietuva “Expo” parodoje

"Veido" archyvas

• Pirmą kartą “Expo” parodoje Lietuva dalyvavo dar 1900-aisiais, kai oficialiai net nebuvo Lietuvos valstybės. Tąkart parodoje Paryžiuje buvo eksponuojama tuo metu drausta lietuviška spauda lietuviškais rašmenimis.

• Na, o dalyvauti mūsų šalis išgalėjo tik dėl užsienio lietuvių surinktų aukų. Antrą kartą Lietuva šioje parodoje dalyvavo 1937-aisiais, vėlgi Paryžiuje. 1939-aisiais lietuviai prisistatė Niujorke, o atkūrus nepriklausomybę dalyvavo visose pasaulinėse “Expo parodose.

"veido" archyvas

Šanchajuje nekilnojamojo turto burbulas pats didžiausias: ir taip aukštos būsto kainos vos per ketvirtį ūgtelėjo dar apie 20-30 proc.

Kinijos ekonomika vadinama po krizės atsigaunančio pasaulio varikliu. Jeigu jis staiga sustos, sukeldamas antrą krizės bangą, ar ji atvilnys iki Lietuvos?

Lietuvos bankai vienas per kitą siūlo investuoti į Azijos, ypač Kinijos, įmonių akcijas. Analitikai Kiniją vadina įdomiausia ir perspektyviausia rinka.

Per praėjusius metus susidomėjimas Kinijos rinka didėjo visuose Lietuvos ūkio sektoriuose: su šia šalimi reikalų panoro turėti vis daugiau medienos, metalo, tekstilės gamintojų. Visi jie tiki, kad Kinija kartu su savimi ištemps ne tik JAV, Rusijos, bet ir Europos, vadinasi, ir Baltijos šalių, rinkas.

Tačiau pastaruoju metu pasigirdo perspėjimų, kad Kinijai gresia visa puokštė krizių: ekonomikos perkaitimas, staigus vartojimo apimčių sumažėjimas, akcijų vertės nuosmukis ir, pagaliau, grėsmingas nekilnojamojo turto burbulo sprogimas.

Bijoti negalima nusiraminti

Bene daugiausiai gąsdinimų susiję būtent su galima turbulencija Kinijos nekilnojamojo turto rinkoje.

Nuo praėjusių metų vasaros Kinijos bankų išduotos paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti didėjo daugiau nei 40 proc. Būsto kainos Šanchajuje vien per tris pastaruosius mėnesius pakilo apie 20–30 proc. Be to, Kinijos savivaldybės vien 2009 m. pardavė 319 tūkst. hektarų žemės, o tai 44 proc. daugiau nei prieš metus.

Iš bankų prisiskolino visi – gyventojai, verslininkai ir net valdžia, kuri, vildamasi, kad žemės ir nekilnojamojo turto kainos toliau kils, vis naujiems infrastruktūros projektams lengva ranka skolinosi milijardus.

Dabar šis nekilnojamojo turto burbulas jau maksimaliai išsipūtęs ir, regis, reikia tik mažo bakstelėjimo, kad staiga su trenksmu sprogtų arba, jei pasiseks, tyliai subliūkštų.

O kas tuomet? “Tuomet krizė ištiktų Kinijos bankus, o tai reikštų ir akcijų rinkos nuosmukį. Šis bemat paveiktų vartojimą, gamybą, eksportą ir importą, o jau tuomet krizė smogtų ir viso pasaulio rinkoms”, – juodžiausią galimą scenarijų piešia Harvardo universiteto profesorius ir buvęs Tarptautinio valiutos fondo vyr. ekonomistas Kennethas Rogoffas.

Tačiau kad ir kokios grėsmės tykotų Kinijos, analitikai linkę tikėti švelnesne įvykių eiga. Visų pirma dėl to, kad Kinijos ekonomika sudaryta iš daugelio dedamųjų ir yra per daug stipri bei galinga, kad iškritus vienam karoliukui subyrėtų visas vėrinys.

“Nordea Bank Finland” vyr. ekonomistas Andris Strazdas pabrėžia, kad jautriausios Kinijos pusės yra jau minėtas nekilnojamojo turto burbulas, galimas eksporto ir gamybos apimčių smukimas, o pati pažeidžiamiausia vieta – mažėjančios investicijos. Tačiau jas, tarkime, kompensuos didėjantis vidaus vartojimas. “Nors gamyba ir eksportas mažės, vidaus vartojimo rinka porą ateinančių metų turėtų nuolat augti”, – prognozuoja A.Strazdas. Taip būsią dėl to, kad vis daugiau kinų iš kaimo vietovių persikelia gyventi į miestus, tad vidaus rinka tampa vis gyvybingesnė – tiek dėl vartojimo, tiek dėl darbo jėgos.

Kitas aspektas, kodėl Kinijos krizės nereikia karštligiškai bijoti, yra tas, kad jos ekonomika neturi nieko bendro su laisvąja rinka, o reguliuotojai padarys viską, kad šalies neištiktų rimta krizė.

SEB rinkos analitikas Andrius Olechnovičius pabrėžia, kad Kinijos valdžia jau dabar stipriai mėgina apriboti ekonomikos augimą ir jau suvaržė bankų veiklą.

“Kinija stabiliai valdoma, čia jau apribota bankų veikla, padidinti privalomieji rezervai, todėl didžiulės krizės tikimybė – labai nedidelė”, – antrina “DnB Nord” vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.

Pavyzdžiui, Kinijoje bankams nurodyta, kiek ir kokių būsto paskolų jie gali išduoti. Be to, įvesti papildomi mokesčiai įsigyjantiesiems antrą būstą. Galiausiai valdžia nustojo dirbtinai stimuliuoti ekonomikos augimą. Tokios priemonės veikia jau dabar: pastebima, kad nekilnojamojo turto paklausa, nors ir pamažu, laipsniškai mažėja. Kaip ir BVP augimas.

A.Strazdas prognozuoja, kad iš nuolat dviženklio skaičiaus Kinijos BVP augimas artimiausiu ir vidutiniu laikotarpiu susitrauks iki 7–8 proc. per metus.

Ir tai dar ne visos priežastys, kodėl Kinijos neturėtų ištikti staigi krizė. Analitikai neabejoja, kad jai krizės išvengti padėtų ir kitos pasaulio šalys. “Niekas nėra suinteresuotas krize Kinijoje. Jei ji įvyktų, nukentėtų visi. Tad nepaisydamos geopolitinių, ideologinių nesutarimų, visos šalys suskubtų padėti Kinijai, taip kaip ta pati Kinija prisidėjo stiprinant JAV dolerį, o JAV aukojo savo valiutos interesus nusilpusio euro labui”, – neabejoja Investuotojų asociacijos narys Aurimas Launikonis.

Paveiktų ir Lietuvą

Vis dėlto kas nutiktų, jei tokia krizė Kinijoje tikrai įvyktų, nepaisant valdžios ir užsienio šalių pastangų? Kaip tai paveiktų kitas rinkas – viso pasaulio, JAV, Europos ir pagaliau Lietuvos. Ekspertai sutaria, kad šis klausimas itin komplikuotas, o vienareikšmio atsakymo nėra.

Negalima pamiršti, kad Kinija šiuo metu yra tarsi viso pasaulio ekonomikos variklis, ir visos rinkos nuo jos yra priklausomos. “Jei šis variklis sustotų, bemat padidėtų investuotojų atsargumas, o tai paveiktų akcijų rinkas visame pasaulyje – visur nukristų finansinių aktyvų kainos”, – perspėja A.Olechnovičius.

Be to, jei Kinijoje sumažėtų, tarkime, prekių paklausa, tai skaudžiai atsilieptų tiek JAV, tiek Europai, kurios būtų priverstos mažinti eksporto apimtis. Mat dabar jos abi ant kojų stojasi būtent dėl eksporto į didžiulę Kinijos rinką.
Kita vertus, Finansų analitikų asociacijos prezidentė Daiva Rakauskaitė atkreipia dėmesį, kad pasaulio ekonomika visuomet ieško balanso, ir vienoms rinkoms silpstant, kitos ima stiprėti. Taip galėtų nutikti ir dabar: silpnėjant Kinijai, daugiau jėgų įgautų Europos ar JAV rinkos.

Ekspertė pateikia paprastą pavyzdį: Europa išloštų, vos tik Kinijoje susitrauktų gamybos apimtys. “Europa daugiau importuoja nei eksportuoja. Ir jei Kinijos prekių srautas į Europą sumažėtų, tai galėtų būti nauja galimybė Europos gamintojams”, – samprotauja D.Rakauskaitė.

A.Strazdas priduria, kad, sumažėjus Kinijos gamybos apimtims, o vartojimo lygiui kylant, europietiškų prekių paklausa padidėtų toje pačioje Kinijoje.

Be to, kai kurie ekspertai nesibaimina net ir galimo akcijų nuvertėjimo. “Ekonomika taip sutvarkyta, kad gyvuoja ciklais. Jei Kinijos akcijų vertė kristų, atsirastų galimybė jas pigiai pirkti ir uždirbti ateityje, kai jų vertė vėl ims kilti”, – aiškina D.Rakauskaitė.

Investuoti ar palaukti?

Vis dėlto minėtas Kinijos krizės poveikis Lietuvai būtų netiesioginis – iki mūsų jis tarsi banga atvilnytų iš kitų, nuo Kinijos labiau priklausomų rinkų. Vienintelis tiesioginis poveikis – tos pačios akcijų rinkos, kuriose cirkuliuoja ir nemažai lietuviškų pinigų.

O juk Kinijos akcijų indeksai krinta jau nuo 2009 m. lapkričio. Šanchajaus ir Honkongo biržų indeksai vien nuo šių metų pradžios susitraukė atitinkamai apie 21,8 ir 9 proc.

I.Genytė-Pikčienė ramina, jog į Kinijos rinką “įmerktų” pinigų nėra tiek daug, kad nuostoliai pesimistinio scenarijaus atveju būtų labai dideli. “Lietuvos finansinių investicijų terpė ir investicijų edukacija palyginti nedidelė, tad ženklių investicijų į Kinijos rinką nėra”, – aiškina specialistė. Juolab kad iš tiesų tarp investuojančiųjų į Kinijos ar kitų Azijos šalių rinkas vyrauja konservatyvios sritys, tad praradimų tikimybė dėl to dar mažėja.

Na, o kaip elgtis tiems, kurie dar tik svarsto apie investicijas į Kinijos rinką? Juk daugelis Lietuvos bankų šiandien siūlo investuoti į obligacijas, susietas su Kinijos akcijomis (pavyzdžiui, SEB), ar obligacijas su kylančios Kinijos garantija (“Nordea”).

A.Launikonis aiškina, kad Lietuvoje paprastai siūloma investuoti į pakankamai likvidžias rinkas, kuriose investuotojai gali greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją ir suskubti parduoti turimas akcijas, dar iki joms prarandant vertę. Vienintelė rizika – pernelyg pasitikėti savo jėgomis ir pradelsti momentą.

Bet kuriuo atveju ekspertai tikina, kad investuoti į Kinijos rinką, net turint omenyje galimas grėsmes, verta. Svarbu, kad tos investicijos būtų ilgalaikės. “Kinijos rinka labai įdomi ir perspektyvi. Nors akcijų kainos trumpuoju laikotarpiu gali kristi, tačiau dvejų trejų metų investicijos yra perspektyvios”, – prognozuoja A.Olechnovičius ir priduria, kad Azija – tai ne vien Kinija. Esą tokios šalys, kaip Indija ar Indonezija, investiciniu požiūriu dar saugesnės, tad moti ranka į Azijos rinkas lietuviams esą tikrai neverta.

Dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių lyderiai kuria pasaulinės ekonomikos strategiją ir skirsto naujus vaidmenis. Jau nuspręsta, kad Europa taupys ir eksportuos, o JAV apsiims būti vartotoja. Bet lieka neaišku, ko griebsis Kinija.

"Veido" archyvas

Galingiausių valstybių lyderiai sprendžia, koks vaidmuo turėtų tekti kiekvienam regionui

Šiųmetį birželį galima vadinti G-20 susitikimų mėnesiu: ką tik baigėsi dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių finansų ministrų susitikimas Pietų Korėjoje, o dabar prasideda šių valstybių premjerų suvažiavimas Kanados verslo ir finansų sostinėje Toronte.

Ekonomistai sutaria: G-20 susitikimas yra ženklas, kad aiškėja būsimasis pasaulio ekonomikos modelis, bet kol kas neaišku, kaip jis paveiks vienas ar kitas valstybes.

Schema atrodo maždaug taip: Europos šalys visos kaip viena ekonomikos skatinimo programą keičia į griežto taupymo režimą. Vaizdžiai tariant, Europa porai metų atsisako vakarienių restoranuose, atostogų šiltuose kraštuose ir į tolimesnę ateitį nustumia planus įsigyti naują būstą.

Dauguma ES valstybių jau paskelbė taupymo programas. Didžiosios Britanijos premjeras pareiškė, kad jo šalies laukia keleri skausmingi metai – ne ką lengvesni nei Vokietijai ir Prancūzijai, kuriose nuspręsta smarkiai susiveržti diržus ir taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti.

Šie sprendimai nėra keisti, kai esi šitaip prasiskolinęs. Juk daugelyje ES valstybių biudžeto deficitas viršija 9 proc. BVP, o valstybės skolos – didesnės nei 70 proc. BVP.

Tačiau grupė ekonomistų ėmė gąsdinti, kad jei bus tik taupoma, pasaulio ekonomika sustos. Todėl sudarant pasaulinę strategiją JAV sutiko prisiimti vartotojos vaidmenį: prieš G-20 susitikimą prezidentas Barackas Obama laišku kreipėsi į kitų galingų valstybių lyderius teigdamas, kad JAV neatsisakys ekonomikos stimuliavimo ir visomis išgalėmis skatins vartojimą. Ne tik vietos, bet ir importinių prekių bei paslaugų, tad šitaip bus išlaikyta pusiausvyra: taupanti Europa nebus pasmerkta asketiškai mirčiai, nes jos prekių lauks vartoti pasirengusi Amerika.

Tiesa, tokiai pozicijai pritaria ne visi. Nors JAV iždo sekretorius Timas Geithneris įsitikinęs, kad tik išlaidavimas gali skatinti ūkio ir ypač privataus sektoriaus augimą, buvęs Federalinio rezervų banko vadovas Alanas Greenspanas aiškina, jog tai – Amerikos savižudybė. Esą jai ne ką mažiau, o gal net labiau nei Europai reikėtų kuo greičiau sumažinti valstybės skolą. Jeigu ji nemažės, JAV vartojimo ištekliai išseks ir šalį ištiks koma, ypač palyginti su Europa, kuri bus spėjusi įprasti prie eksportuotojos vaidmens.

Ką daryti su Kinija

Šioje strategijoje lieka neaiškus besivystančių šalių vaidmuo: Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų valstybių, kurių ekonomika šiuo metu tarpsta.

Rasti su jomis bendrą kalbą ir sutarti, kaip joms elgtis, kad būtų geriau viso pasaulio rinkoms, kaip tik ir yra svarbiausias dvidešimtuko lyderių uždavinys. Juk Europos taupymas ir JAV vartojimas nueis perniek, jeigu nebus nuspręsta, ką darys, tarkime, Kinija, kad jos augimas neiškreiptų balanso ir, vienų šalių ekonomikoms sparčiai kylant, kitos nesimurkdytų krizės nuotekose.

Taigi, galima sakyti, G-20 valstybių vadovai susitinka tam, kad sugalvotų, kaip pabloginti Kinijos padėtį ir pagerinti Vakarų rinkų gyvavimą.

Iš pradžių šis tikslas atrodė sunkiai pasiekiamas: užbėgdama įvykiams už akių Kinija pareiškė, kad neklausys jokių nurodymų ir nesutiks su jokiomis galingiausių pasaulio valstybių rekomendacijomis. Net grasino, kad jei per G-20 susitikimus bus kalbama ne apie jėgų sutelkimą, o tik rodomasi pirštais vienoms į kitas, Kinija sužlugdys abu forumus ir iš viso atsiribos nuo kalbų su galingiausiomis pasaulio valstybėmis. Tačiau pamažu Kinija atlyžta.

Praėjusią savaitę juanį ji atsiejo nuo JAV dolerio ir leido savo nacionalinės valiutos kursui laisvai svyruoti. Tai reiškia, kad Kinija sutinka rizikuoti prarasti savo, kaip eksportuotojos, patrauklumą, neblėsusį tol, kol juanis buvo toks pat pigus kaip ir JAV doleris.

Tik klausimas, ar tai iš tiesų padės kitoms sunkiau besiverčiančioms rinkoms.

Pati Kinija primena, kad jos ekonomikos šuolis aukštyn anksčiau tebuvo šiaudas, kurio griebėsi visos Vakarų rinkos. Ir buvo dėkingos. Dabar jos reikalauja, kad Kinija pjautų šaką, ant kurios ji sėdi: mažinti priklausomybę nuo eksporto, t.y. apkarpyti eksportuojamų prekių ir paslaugų kiekį, ir tikėtis, jog tai padės išgyventi kitų šalių ekonomikoms.

"Veido" archyvas

Gamyklose plušantys kinai pajuto savo vertę: stingant darbo jėgos, jie reikalauja geresnių darbo sąlygų ir didesnio atlygio

Kinai uždirba vis daugiau ir nebesutinka būti pigiausia pasaulyje darbo jėga, kuri pusvelčiui gamintų pigiausias prekes planetoje.

Kinijos darbo asociacija praneša, kad nuo liepos 1 d. daugelyje šalies regionų 10–20 proc. bus didinamas minimalus darbo užmokestis. Prognozuojama, kad maždaug tiek pat kils ne tik žemiausios grandies, bet ir specialistų algos.

Tarkime, Pekine, miesto administracijos sprendimu, minimali alga padidės iki 140 JAV dolerių per mėnesį. Panašios tendencijos ir Šanchajuje bei kituose Kinijos didmiesčiuose.

Beje, atlyginimai sparčiai kyla ir privačiose Kinijos įmonėse, ypač užsienio kapitalo. Štai prieš savaitę Taivano prietaisų ir įrangos, skirtos “iPhone” ir “Dell”, gamintoja “Foxconn” daliai kompanijoje dirbančių Kinijos piliečių pažadėjo atlyginimus nuo birželio 1-osios didinti 30 proc., o nuo spalio esą visi 800 tūkst. darbuotojų šioje bendrovėje uždirbs dvigubai daugiau nei dabar.

25–30 proc. algas Kinijoje ketina kelti ir automobilių gamintoja “Honda”, kurios darbuotojai Pietų Kinijoje streikuoja jau antrą savaitę iš eilės. Taigi atlyginimai kyla visoje Kinijoje, net ir pigiausios pasaulyje darbo jėgos regione – Guangdongo provincijoje, kuri iki šiol vadinta pasaulio dirbtuve, mat gamybą dėl itin pigios darbo jėgos čia yra perkėlusios didžiausios užsienio kompanijos, pradedant automobilių gamintojais ir baigiant siuvimo cechais.

Algos kyla neatsitiktinai

Tokio atlyginimų kilimo priežasčių esama net kelių. Ekonomistai aiškina, kad tai pirmiausia susiję su Kinijoje didėjančiomis pragyvenimo išlaidomis, kurios baigia prisivyti Vakarų šalis.

Algas kelti skatina ir Kinijos valdžia, siekianti padidinti vidaus vartojimą ir sumažinti Kinijos priklausomybę nuo pigaus eksporto. Valdininkai tikisi, kad privertę darbdavius didinti atlyginimus jie kartu paskatins investicijas į technologijas, o tai reiškia, kad bus gaminama vis daugiau modernių ir pažangių prekių.

Trečia priežastis – valdžia, versdama darbdavius kelti algas, siekia sumažinti atotrūkį tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalies gyventojų. Na, o patys darbdaviai irgi neturi kitos išeities. Didesnėmis algomis jie tikisi prisivilioti darbuotojų tuo metu, kai rasti darbo jėgos darosi vis sudėtingiau, ypač kaimo vietovėse.

Štai jau minėtos kompanijos “Foxconn” atstovai guodžiasi, kad darbuotojų kaita gamyklose yra maždaug 5 proc. per mėnesį, o tai reiškia, jog darbą dviejose kompanijos gamyklose Šenženo regione kas mėnesį palieka apie 20 tūkst. žmonių.

Negana to, Kinijos visuomenė dėl ilgai vykdytos vieno vaiko politikos vis labiau sensta, ir rasti jaunų, fiziškai stiprių darbuotojų sunkiam darbui gamyklose tampa vis sudėtingiau.

“Demografija atliks tai, ko nesugebėjo jokie valdžios dialogai su darbdaviais ar užsienio partneriais: kinų darbo jėga neišvengiamai brangs”, – įsitikinęs Pensilvanijos universiteto specialistas Marshallas W.Meyeris.

Kiniškos prekės brangs

Visa tai verčia manyti, kad keičiasi ne tik Kinijos ekonominė padėtis, bet ir įvaizdis. Esą tai jau nebe pigios darbo jėgos ir pigių prekių šalis.

“Ilgą laiką Kinija buvo didžiausias pasaulyje defliacijos šaltinis”, – aiškina “Credit Suisse” analitikas Dongas Tao, apžvelgdamas dviejų dešimtmečių Kinijos raidą pasaulio darbo rinkos kontekste.

Bet jeigu atlyginimai ir toliau kils, neišvengiamai brangs ir eksportui skirtos Kinijos prekės, vadinasi, baigiasi pigių kiniškų prekių era.

Džordžtauno universiteto profesorė Pietra Rivoli neabejoja, kad brangstanti darbo jėga ir gamybos sąnaudos iš esmės pakeis Kinijos padėtį. “Pigias prekes Kinijoje gaminančios užsienio kompanijos ilgainiui perkels gamybą kitur, pavyzdžiui, į Vietnamą ar Bangladešą”, – prognozuoja specialistė. Tačiau Kinijai esą tai tik į naudą, nes technologiniu požiūriu sudėtingos prekės greičiausiai ir toliau bus gaminamos Kinijoje, kur išplėtota tam reikalinga sudėtinga infrastruktūra.

“Iš tiesų Kinija nepraras didžiausios gamintojos statuso, nes turi labai didelę vidaus rinką. Tačiau keisis prekių pobūdis. Pigių kiniškų niekučių era baigiasi”, – sako Kinijos studijų centro Mičigano universitete vadovė Mary Gallagher.

Neseniai vykusioje automobilių parodoje Kinijos sostinėje Pekine VW koncernas šventė dviejų limuzinų pasaulinę premjerą. VW pristatė atnaujintą Phaeton, o “Audi” – naujojo A8 versiją su prailginta ratų baze.

A8 L ilgis ir ratų bazė, palyginti su normalia modelio versija, išaugo 13 cm: ilgis – iki 5,27 metro, ratų bazė – iki 3,12 metro. Dėl to itin patogiai jausis gale sėdintys keleiviai. Už papildomą kainą jiems galės būti įrengtos dvi atskiros sėdynės, šaldytuvas, atlenkiamas staliukas arba komfortiška atlenkiama atrama kojoms.

"Veido" archyvas

A8 L W12 variklio darbinis tūris išaugo iki 6,3 litro, galia siekia 500 AG, o sukimo momentas – 625 Nm

Nuo 2002 m. gamintas Phaeton atnaujintas iš pagrindų. Pirmiausia į akis krinta nauja, kampuota priekinė dalis su LED dienos šviesomis, galas taip pat perdarytas. Visi varantieji ratai ir pneumatinė pakaba – serijinės įrangos sąraše, o papildomai galima užsisakyti ir paketą įvairių pagalbinių sistemų. Itin prabangiai įrengtas ir VW limuzino salonas.

Keliasdešimt milijardų JAV dolerių pasirengimui ir 100 mln. svečių – “Expo 2010″ priglaudęs Šanchajus nė nebando slėpti ambicijų tapti geriausiu pasaulio miestu.

Oficiali dabar Šanchajuje (Kinija) vykstančios ir iki spalio 31 d. truksiančios pasaulinės parodos “Expo 2010″ tema – “Geresnis miestas, geresnis gyvenimas”. Iš šio devyniolikos milijonų gyventojų ribą jau peržengusio megapolio laukta netikėtumų, bet ne tiek: pasirengimo parodai mastai nustebino net ir daug mačiusius – regis, Šanchajus pretenduoja į geriausio miesto vardą.

Rekordinė “Expo” paroda

Viliamasi, kad per visus šešis mėnesius parodą “Expo 2010″ aplankys beveik 100 mln. žmonių. Jie turėtų išvysti įspūdingų reginių ir pasikeitusį Šanchajaus veidą – juk kinai tam išleido daugiau nei 46 mlrd. JAV dolerių (per 130 mlrd. Lt): atsirado naujas oro uosto terminalas, daugybė didžiulių naujų transporto mazgų, beveik pustrečio šimto kilometrų naujų metro linijų, iš naujo įrengtas, nuo senų dokų ir pramonės infrastruktūros išvaduotas uosto rajonas.

Tai tik keli objektai, kuriais giriasi rekordinę pasaulinę parodą “Expo 2010″ surengęs Šanchajus. Šiam didmiesčiui paroda, regis, tapo dar vienu įrankiu varžybose dėl galingiausio ir įspūdingiausio pasaulio miesto vardo. Iškart po šokančiais fontanais, lazerių šviesomis ir gausybe fejerverkų pliūpsnių nuskambėjusio parodos atidarymo Kinijos prezidentas Hu Jintao patikino: “Pasaulis išvys nuostabiai gražią, sėkmingą ir nepamirštamą parodą”.

Atrodo, šio pažado bent kol kas sekasi laikytis. Taip pat susidaro įspūdis, kad Pekinas su savo įspūdingomis 2008 m. vasaros olimpinėmis žaidynėmis liko kažkur toli už nugaros. Dabar kinai galybę kuria iš Šanchajaus: jų siekis – iki kito dešimtmečio pabaigos paversti šį miestą pasaulio finansų centru, taip pat  tarptautinės laivybos ir logistikos centru. O paroda “Expo 2010″, kinų vertinimu, – kuo puikiausia priemonė siekti tokių tikslų.

Paroda – varžybų aikštelė

Pastaruoju metu skeptiškai tokias parodas vertinę amerikiečiai šiemet sunerimo. Viskas buvo puiku 1939 ar 1964 metais, kai savo pranašumą “Expo” paroda pademonstravo Niujorkas. Tačiau kai dabar su milijardinėmis investicijomis ir didelėmis ambicijomis spurtavo Šanchajus, amerikiečiai sukluso. Ką tai reiškia JAV megapoliams?

Priminsime, kad Šanchajus pasiekė didžiulių laimėjimų investuodamas į miesto infrastruktūrą. Vien per 2001–2006 m. į statybas mieste investuota per 179 mlrd. Lt. Šis Šanchajaus infrastruktūros progresas smarkiai padidino miesto patrauklumą investuotojų akyse, atvėrė miestą pasauliui ir gerokai pakėlė jo vertę.

Amerikiečiai šių permainų negalėjo ignoruoti: JAV anksčiau tokiose parodose ir panašiuose renginiuose nedalyvaudavo, bet šiemet nebegalėjo numoti ranka į kinų pasiūlymą. Parodos šeimininkai aiškiai išdėstė savo poziciją: bet kurios šalies atsisakymas dalyvauti parodoje “Expo 2010″ gali būti nesuprastas ir atitinkamai įvertintas, o pinigai – ne bėda. Kinija nuo pat pradžių buvo pasirengusi kompensuoti neturtingųjų šalių dalyvavimo “Expo 2010″ išlaidas. Taigi dalyvavimas tapo tarsi privalomas, ir tai davė savo rezultatų.

“Expo 2010″ parodoje paviljonus atidarė 192 valstybės ir pusšimtis įvairių organizacijų. Šios skirtingų šalių salelės parodoje stebina valstybių užmojais ir primena apie aršią kovą dėl pripažinimo. Kinija čia, žinoma, ir vėl pasistengė niekam nenusileisti.

Naujo bendravimo pradžia?

Visos “Expo 2010″ parodos širdis – Kinijos paviljonas “Rytų karūna”. Tai tradicinės kinų architektūros ir dizaino elementais išpuoštas masyvus 60 m aukščio statinys, apsuptas daugybės mažesnių, pagal žemynus ir regionus sugrupuotų paviljonų. Kiekvienas jų demonstruoja ne tik konkrečios šalies išskirtinumą, bet ir vietą pasaulio žemėlapyje. Politika čia akivaizdi: JAV ir Japonijos paviljonai nugrūsti į tolimiausius parodos aikštės kampus – kaip įmanoma toliau nuo Kinijos paviljono.

Kad ir kokie būtų užkulisiai ir politiniai žaidimai, kalbos vis tiek išlieka labai draugiškos. Štai parodos viešųjų ryšių ir reklamos vadovas Xu Wei įsitikinęs, kad ši paroda leis kinams kur kas geriau suprasti kitas šalis, o šių piliečiams – geriau suprasti kinus. Pavyzdžiui, JAV paviljonas esą turėtų pasitarnauti kaip vieta, kurioje amerikiečiai ir kinai galėtų pradėti naują, geresnių santykių etapą.

Jei ne susikalbėjimą su amerikiečiais pagerinti norėdami, tai bent smalsumo iš arčiau susipažinti su amerikietiškąja kultūra skatinami kinai JAV paviljoną, kuris yra vienas didžiausių parodoje, lanko itin dažnai. Praėjus porai savaičių nuo parodos atidarymo amerikiečių delegacija jau džiaugėsi rekordiniais lankytojų srautais. Per tą laiką šalies paviljoną aplankė apie pusę milijono lankytojų. JAV atstovai planavo, kad per visus šešis parodos mėnesius apsilankys apie 6 mln. svečių, taigi pirmieji rezultatai leidžia tikėtis, jog lūkesčiai bus viršyti.

Brangūs ir dar brangesni paviljonai

Nieko nuostabaus – dar tik prasidėjusi ir per 17 pirmųjų dienų daugiau nei 3 mln. lankytojų sulaukusi Šanchajuje vykstanti “Expo” paroda jau dabar vadinama rekordine. Įvairiomis prasmėmis. Rekordines sumas į parodoje įrengtus paviljonus investavo ir didžioji dalis joje dalyvaujančių valstybių – rodos, kuo labiau savo ambicijomis nustebinti parodos lankytojus tapo taip pat svarbu, kaip svarbu, kad parodoje pasirodytų aukščiausi valstybių pareigūnai.

“Paroda “Expo” jau tapo žaidėja tos pačios lygos kaip olimpinės žaidynės ar pasaulio futbolo čempionatas”, – įsitikinęs Dietmaras Schmitzas, Vokietijos paviljono generalinis komisaras. Vokietija šioje lygoje prisistato su 76 mln. JAV dolerių (180 mln. Lt) kainavusiu paviljonu, kurio lankytojai turės galimybę aplankyti 13-oje skirtingų salių su 13 visiškai skirtingų ekspozicijų ir pasivaišinti tradiciniais vokiškais patiekalais.

Daugmaž tiek pat kainavo ir iš pirmo žvilgsnio ne pernelyg sudėtingų lengvųjų konstrukcijų Prancūzijos paviljonas. Vis dėlto pirmas žvilgsnis apgaulingas – neabejojama, kad prancūzų kūrinys patenka tarp didžiausių ir įspūdingiausių parodos paviljonų.

Tiesa, savo mastais, rodos, niekam nepavyko pralenkti Saudo Arabijos, į savo kosminį laivą primenantį ir palmėmis bei 1600 kv. m kino ekranu išsiskiriantį paviljoną investavusios apie 146 mln. JAV dolerių (410 mln. Lt).

Na, o Lietuvos paviljonas, matuojant investuotų lėšų suma, bent 41 kartą kuklesnis. Jam įrengti ir populiarinti iš viso skirta apie 10 mln. Lt.

Pasaulinėje “Expo” parodoje dalyvaujanti jau dešimtą kartą, Lietuva šiemet savo paviljono simboliu pasirinko oro balioną. Parodos svečiai kviečiami leistis į įsimintiną skrydį per Lietuvą, kurioje modernūs pastatai, atspindintys miestų pažangą, įsilieja į senosios architektūros pastatų ansamblį.

Taip pat parodoje eksponuojama “Stebuklo” plytelė iš Katedros aikštės ir menininko Vytauto Karčiausko dinaminė skulptūra “Aš galiu”. Paviljono svečiai gali išbandyti savo rankos taiklumą krepšinio aikštelėje, susipažinti su kitąmet Lietuvoje vyksiančiu Europos krepšinio čempionatu, gauti įvairios informacijos apie Lietuvą specialiai tam įrengtose informaciniuose terminaluose.

Tikimasi, kad Lietuvos paviljoną per pusmetį aplankys apie 3–4 mln. žmonių.