Kinijoje sprogsta burbulas, tačiau ne ekonomikos – jei tik Kinija nemeluoja. Jei sakoma tiesa, iš Kinijos per Vokietiją atsiritančios krizės bangos Lietuva kol kas gali nesibaiminti. O jei Kinijos valdžia meluoja?
Rima JANUŽYTĖ
Astronomai mėgėjai šį kovą sugužėjo į Farerų salas pro specialius akinius pamatyti visiško saulės užtemimo, o štai besidomintieji finansais pro didinamąjį stiklą stebi įvykius Kinijoje. Kinijoje sprogsta ne šiaip burbulas, o burbulas gigantas. Metinis Kinijos akcijų rinkos vertės prieaugis (skaičiuojant nuo praėjusių metų iki šių metų birželio imtinai) buvo įspūdingas – 6,5 trln. JAV dolerių.
Pinigai už orą
Tai maždaug 70 proc. Kinijos BVP, arba 40 proc. bendros Niujorko akcijų biržos vertės. Norint už šiuos pinigus būtų galima apmokėti bent 20-ies graikijų skolas arba leisti Graikijai bankrutuoti dar 19 kartų iš eilės. Išdalijus kiniškus trilijonus visiems planetos gyventojams po lygiai, kiekvienas būtume gavęs po kokius 900 dolerių. Už ką? Atsakymas pribloškiantis – už orą.
Kartą JAV laivų bendrovėje kroviku dirbantis amerikietis į televizijos „Discovery“ žurnalisto klausimą, kas yra jo kraunamuose į Kiniją konteineriuose, lakoniškai atsakė: „Tai, ką mes mokame pardavinėti geriausiai, – oras.“ Amerikietis pajuokavo. Kinijos akcijų birža – ne.
Ji pūtėsi taip smarkiai, kad naujai iškeptiems vertybinių popierių makleriams Kinijoje ėmė suktis galva. Tokį prekeivių akcijomis elgesį analitikai vadina dar didesnio kvailio teorija. Net jei ir kvailiui akivaizdu, kad akcijos nepagrįstai brangios, jis vis tiek jas perka vildamasis, kad dar didesne kaina tas per brangias akcijas parduos dar didesniam kvailiui. „Kitaip nepaaiškinsi nesusipratimo, kad per savaitę nuo birželio 17 iki 24 d. ir taip nuo peraugimo jau braškėjusi Kinijos akcijų rinka sugebėjo privilioti dar 1,41 mln. naujų investuotojų į akcijas“, – Kinijos „gudruolių“ elgesį aiškina Ana Swanson iš „The Washington Post“.
Kabutės čia uždėtos neatsitiktinai. Pernai Kinijos pietvakarių finansų ir ekonomikos universiteto (~Southwestern University of Finance and Economics~) atliktas tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Kinijos prekiautojų akcijomis nėra baigę net vidurinės mokyklos. O šį pavasarį „China Daily“ skelbė, kad „net žemdirbiai skubėjo nusiauti guminukus ir atsidarė sąskaitas prekybai akcijomis“.
Nenuostabu, kad Kinijos vertybinių popierių rinka tapo labiausiai per metus paaugusia akcijų rinka istorijoje. Ir nieko keista, kad ji ėmė bliūkšti.
Tačiau analitikai ramina, kad tai dar ne pasaulio pabaiga, o Kinijos vertybinių popierių rinka su Kinijos ekonomika tiesiogiai nėra susijusi.
Kinijos ekonomikos augimas lėtėja
Paradoksas, bet guostis galima tuo, kad Kinijos ekonomika pastaruoju metu auga ne taip jau sparčiai. Šių metų pirmąjį ketvirtį Kinijos BVP augo lėčiausiai nuo pat 2009-ųjų. Susitraukė ir importo bei mažmeninės prekybos apimtys. Nepaisant smarkiai kilusios akcijų vertės, Kinijoje šiemet nukrito net nekilnojamojo turto kainos – daugumai investuotojų pasirodė, kad palyginti saugios investicijos į nekilnojamąjį turtą yra per lėtas būdas užsidirbti, todėl savo pinigus jie nunešė į vertybinių popierių biržą.
Dar viena Kinijos akcijų, bet ne ekonomikos burbulo priežastis – ypač greitai auganti paskolų rinka. „The Economist“ duomenimis, per metus prekiautojams vertybiniais popieriais buvo išduota 1,67 trln. juanių, arba 269 mlrd. JAV dolerių, paskolų, o tai ne tik absoliutus metinis rekordas Kinijoje, bet ir 300 proc. didesnė metinių paskolų suma nei prieš metus.
Kaip teigia „American Enterprise“ instituto analitikas Derekas Scissorsas, Kinijos ekonomikoje prieš pat burbulo sprogimą sukosi 20 trln. dolerių, o tai net 70 proc. daugiau nei visose JAV.
Tikėtasi, kad šie pinigai paskatins ekonomiką, tačiau didžioji jų dalis sukosi akcijų biržoje. Paprasčiau kalbant, brokeriai skolinosi akcijoms pirkti ir pardavinėjo jas tam, kad grąžintų paskolas. Tai paaiškina, kodėl burbulas sprogo tokiu greičiu ir kodėl vertybinių popierių birža per kelias liepos savaites prarado 30 proc. savo vertės, o prekiautojai akcijomis – 3 trln. dolerių.
Valdžios įsikišimas
Vis dėlto tai nebuvo „mirties kilpa“ – Kinijos vertybinių popierių lainerį bent kol kas išgelbėjo valdžios įsikišimas. Kinijos rinkos reguliavimo institucija prieš porą savaičių tiesiog uždraudė stambiesiems akcininkams parduoti įmonių akcijas, o bankams leido pratęsti paskolų, kurios išduotos įkeičiant akcijas, terminus.
Efektas buvo žaibiškas. Jau kitos dienos rytą NIKKEI vertybinių popierių birža paaugo 0,6 proc., HANG SENG – 4,09 proc., o SHANGHAI COMPOSITE – net 6,41 proc. Pastarasis rodiklis yra pats svarbiausias, mat Šanchajaus biržoje prekiaujama didžiausių Kinijos bendrovių – nuo bankų iki naftos koncernų akcijomis. Tai, kad Šanchajaus indeksas augo labiausiai, liudija, jog kertiniai Kinijos ekonomikos akmenys liko nepajudinti.
Kad ir kaip būtų keista, Kinijos ekonomikai per visą šį chaosą bent iš pažiūros nepasidarė nei per daug šalta, nei per karšta. „The Economist“ analitikai atkreipia dėmesį, kad Kinijos akcijų ir Kinijos ekonomikos augimas niekada nebuvo tiesiogiai susiję. Pavyzdžiui, 2010–2014 m. Kinija gyrėsi esanti greičiausiai auganti pasaulio ekonomika, nors šalies akcijų rinkos rezultatai buvo bene prasčiausi planetoje. Paskui tai apsikeitė vietomis: akcijų rinka šovė į viršų, o Kinijos ekonomikos augimas sulėtėjo.
Kinija meluoja ne blogiau už Graikiją?
Žinoma, visa tai tuo atveju, jeigu Kinija nemeluoja. Yra ekonomistų, kurie Kinijos pateikiamais skaičiais abejoja ir lygina ją su statistikos klastojimo eksperte Graikija. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas Kinijos duomenis tiesiai šviesiai vadina moksline fantastika. Kaip gali būti, klausia jis, kad ekonomikai augant didėja nedarbas? 2007-aisiais P.Krugmanas išsamiai aprašė atvejį, kai Kinijos premjeras Li Keqiangas (o jis yra ekonomistas) pareiškė nepasitikėjimą iš Kinijos provincijų plaukiančiomis finansų ataskaitomis. Amerikos ambasadoriui Kinijoje jis patvirtino manąs, kad kai kuriose provincijose augimo rodikliai yra suklastoti ir nepatikimi.
Vietoj Kinijos statistikos specialistų, kuriuos premjeras pavadino „ne daugiau nei astrologais“, jis patarė verčiau pažvelgti į susisiekimo sektoriaus pelną, elektros suvartojimo lygį bei bankų paskolų dinamiką ir iš šių duomenų susidaryti tikresnį vaizdą apie Kinijos ekonomikos būklę.
Jei situacija nepasikeitė, tai labai bloga žinia mums visiems. Juolab kad šį kovą buvęs generalinis Kinijos auditorius Dong Dashengas viešai pareiškė labai abejojąs pastarųjų metų ekonomikos duomenimis. Lieka tikėtis, kad stebuklų Kinijoje būna, o akcijų rinka ten juda kitokia amplitude nei visa šalies ekonomika.
Rikošetu nuo Vokietijos klius ir Lietuvai
Net ir tuo atveju dar nereiškia, kad Kinijos ekonomika ir akcijų rinka niekada nesusidurs kaktomuša. O to tikrai nenorėtų visas pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, kurią neabejotinai Kinijos bėdos anksčiau ar vėliau paliestų. Tiesa, Lietuvos prekyba su Kinija nėra per daug intensyvi, nors ir ji įgauna šiokį tokį pagreitį ar bent pagreičio iliuziją.
Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuva į Kiniją eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 102 mln. eurų, o tai sudarė mažiau nei 0,5 proc. viso šalies eksporto. Tiesa, neseniai darbą Pekine pradėjęs naujasis Lietuvos žemės ūkio atašė Mindaugas Kuklierius tikina, kad jei ir ne Pekinas ar Šanchajus, tai bent mažesni Kinijos miestai ir miesteliai tikrai gali tapti nauja Lietuvos eksportuotojų rinka.
Vis dėlto kol kas į Kiniją neeksportuojame nei pieno, nei mėsos, o žemės ūkio produkcija keliauja į Vokietiją. Kaip ir Lietuvoje gaminamas plastikas, mineralinis kuras, baldai ir kiti medienos dirbiniai, trąšos, net laivai.
Čia ir mūsų sėkmė, ir nesėkmė. Su Vokietija, kuri yra nepaprastai ir vis labiau priklausoma nuo Kinijos, mes prekiaujame didžiulėmis apimtimis: daugelį metų Vokietija buvo trečia Lietuvos eksporto partnerė po Rusijos ir Latvijos, o prekių ir paslaugų į Vokietiją vertė siekė beveik 2 mlrd. Lt per metus. Jei pasitvirtins ekonomistų prognozė, dėl daugiau nei trečdaliu sumažėjusio eksporto į Rusiją Lietuvos eksportas į Vokietiją šiemet gali gerokai padidėti, o Vokietijos vieta mūsų eksporto partnerių sąraše – pakilti. Gal net į pirmą vietą.
Tą patį Vokietijos analitikai prognozuoja šalies eksportui į Kiniją. Pastaraisiais metais Vokietija į Kiniją eksportuoja net daugiau nei į JAV, kurios buvo svarbiausios Vokietijos prekybos partnerės nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. O štai kinai žodžius „Made in Germany“ dievina labiau nei amerikiečiai.
Vokietijos Ekonominės diplomatijos centro vadovo Carlo Delfeldo teigimu, net nedaug sulėtėjęs Kinijos ekonomikos augimas skaudžiai paveiktų Vokietiją. „Vokietijai reikia, kad Kinijos ekonomika augtų bent 5–6 proc. per metus. Mažesnis augimas gali turėti neigiamų padarinių“, – perspėja analitikas, primindamas, kad šiandien Vokietijos į Kiniją eksportuojamų prekių ir paslaugų vertė vos per mėnesį sudaro apie 5–6 mlrd. JAV dolerių.
„Tikėtina, kad jau greitai Vokietijos eksportas į Kiniją sieks 10 proc. viso Kinijos importo, o 2020-aisiais tai gali sudaryti ir 20 proc.“, – prognozuoja Vokietijos ekonomistas Andreasas Reesas, atkreipdamas dėmesį, kad šie skaičiai ir džiugina, ir gąsdina. Mat tokia priklausomybė nuo Kinijos rinkos Vokietijai gali labai skaudžiai atsiliepti nelaimės atveju.
Šios nelaimės nepaprastai bijo ir JAV. Mat Kinija yra pagrindinė Amerikos blogųjų paskolų pirkėja – tai ji daro siekdama išlaikyti JAV dolerio vertę ir išsaugoti pigesnį juanio kursą, kad neprarastų pranašumo pasaulio eksporto rinkoje. „Moody’s Analytics“ ekspertas Johnas Lonski įsitikinęs, kad jeigu Kinijos ekonomika sušlubuotų, Amerika tai pajustų pirmoji. Ypač – jos akcijų rinka.
Kinijos ekonomikos kolapsas skaudžiai paliestų ir Japonijos ekonomiką.
Naujos pasaulinės krizės prieangis?
Na, o sušlubavus tokiems pasaulio ekonomikos milžinams nauja visuotinė krizė praktiškai būtų nebeišvengiama.
„Šiandien kinai nori pereiti nuo greito ir eksportu grįsto augimo prie augimo, paremto vartojimu. Procesas nebus sklandus, o problemos neišvengiamos. Manau, kad Kinija pasaulio ekonomikai kelia didžiausią riziką“, – interviu „The Wall Street Journal“ teigia Harvardo universiteto profesorius Kennethas Rogoffas.
Amerikiečiai, vokiečiai ir japonai guodžiasi, kad viskas bus gerai. Jų teigimu, Kinijos ekonomika jau ne kartą šokinėjo aukštyn žemyn, bet nieko dramatiško taip ir nenutiko. Tačiau „Stratfor“ analitikas Johnas Minnichas perspėja, kad šį sykį viskas gali būti kitaip.
Visų pirma pasikeitė „skaičiukai“. Sumos, besisukančios Kinijos akcijų rinkoje, yra tokios įspūdingos, kad sunku patikėti, jog prarasti trilijonai JAV dolerių niekaip nepaveiktų makroekonominių Kinijos rodiklių. Be to, pasikeitė ir Kinijos akcijų rinkos reikšmė.
„Anksčiau prekyba akcijomis Kinijoje buvo kažkas tarp lošimų ir loterijos. Na, gal dar asmeninio taupymo priemonė. Tačiau stambioms Kinijos įmonėms tai neturėjo jokios reikšmės, nes jas visas finansavo valstybiniai bankai. Pernai Kinijos valdžia nutarė, kad laikas keistis, ir Kinijos korporacijos tapo priklausomos nuo pinigų iš akcijų rinkos“, – situacijos pokyčius aiškina J.Minnichas.
Belieka naiviai tikėtis, kad Kinijos eksperimentas neturės globalių pasekmių, o ši šalis pasauliui netaps tuo, kuo Europai dabar yra Graikija. Bet panašumų tarp jų – daugiau nei skirtumų.
Finansų analitiko Nerijaus Mačiulio komentaras
Šiuo metu matome tik Kinijai neįprastus akcijų rinkos svyravimus, tačiau tik maža dalis Kinijos įmonių pritraukia kapitalo akcijų rinkose ir labai maža dalis Kinijos gyventojų yra investavę akcijų rinkose. Dėl šių priežasčių realaus poveikio Kinijos ekonomikai nėra. Nereikėtų sureikšminti to, kas vyko pastarosiomis savaitėmis, – to buvo galima tikėtis. Iš pradžių akcijų kainos kilo daugiausia dėl to, kad kinai investavo skolintas lėšas, po to įvyko natūrali korekcija. Manau, tai izoliuoti svyravimai, ne visai tiesiogiai susiję su ekonominiais procesais. Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos ekonomika yra labai geros būklės. Problemos matomos jau daug metų. Kinijos skolų portfelis daug metų auga sparčiau nei Kinijos ekonomika.
Be to, Kinijoje esama labai daug šešėlinės bankininkystės, ne visai skaidriai rodoma paskolų portfelio kokybė.
Žinoma ir tai, kad Kinijos ekonomikos struktūra labai neįprasta: beveik pusę Kinijos bendrojo vidaus produkto sudaro investicijos, o didelė jų dalis yra neproduktyvios. Tai visų pirma valstybinio sektoriaus investicijos į infrastruktūros projektus, nekilnojamojo turto objektus, prekybą žeme. Tai nesukuria efektyvios ekonomikos. Kinijos investicijos finansuojamos skolintomis lėšomis, o tai sukuria didesnę riziką, kad kažkada nekilnojamojo turto, paskolų ir perteklinių investicijų burbulas sprogs. Kiek viso to padariniai bus rimti, priklausys nuo to, ar Kinijos vyriausybei, kuri turi labai daug finansinių išteklių, pavyks suvaldyti krizę. Tikimasi, kad jai pavyktų rekapitalizuoti bankus ir padengti blogas paskolas.
Bet kokiu atveju tai yra ekonomikos eksperimentas, kurio antro tokio pasaulyje mes nesame matę. Jei jis nepavyks, tai netiesiogiai pajus ir Lietuva. Žinoma, mūsų prekybos apimtys su Kinija labai mažos, tačiau poveikį mes pajustume per kitas savo prekybos partneres, pirmiausia Vokietiją, kurią Kinijos krizė neabejotinai paveiktų smarkiai.
Loading ...