Kinas. Lietuvoje nacionalinio kino premjeros, kino festivaliai, įvairūs renginiai, vienokie ar kitokie apdovanojimai keičia vieni kitus. Atrodo, gyvename kino pakilimo laikais. Apie tai, kiek tokia nuomonė pagrįsta ir ko reikia, kad šis pakilimas greitai nenuslūgtų, kalbamės su Lietuvos kino centro (LKC) direktoriumi Rolandu Kvietkausku.

VEIDAS: Ar galima sakyti, kad vyksta nacionalinio kino renesansas?

R.K.: Manau, tikrai taip. Statistika geriausiai tai įrodo: jau keletą metų kalbame apie didėjančią lietuviškų filmų auditoriją (palyginti su visu Lietuvoje rodomu kinu). Lietuviškos kino produkcijos auditorija jau sudaro net 23 proc. Pagal šį rodiklį artėjame prie Šiaurės šalių, Lenkijos ir kitų senų kino tradicijų valstybių, kuriose savas kinas mėgstamas, juo domimasi. Matant spartų pakilimą – nuo keleto iki 23 proc., nelieka daugiau ko aptarinėti: rinkos dalis, kurią užima lietuviška produkcija, palyginama su geriausiais Europos šalių pavyzdžiais. Ten artėjama prie 30 proc. Šis pakilimas – ne vieno filmo sėkmės, bet nuoseklaus produkcijos pasiūlos, o kartu ir auditorijos didėjimo rezultatas.

Kitas sėkmės rodiklis tas, kad Lietuvos kino industrija stovi ant dviejų kojų: tiek autorinis, tiek komercinis kinas egzistuoja lygiomis teisėmis. Žmonės mėgsta nueiti ir į lietuviškas komedijas. Šiuo metu balansas tarp komercinės pasiūlos ir autorinio kino tikrai neblogas ir prisideda įgaunant pagreitį minėtam kino renesansui.

Žinoma, tai nėra garantuotas dalykas, ir auditorijos kantrybės neturėtume bandyti. Ji, turėdama tokią pasiūlą, ima rinktis ir renkasi gerą kiną, nesvarbu, ar tai būtų žanrinis kinas, pavyzdžiui, komedija ar siaubo filmas, ar autorinis. Reikia užtikrinti pakankamai įvairią kokybiškų lietuviškų filmų pasiūlą. Auditorija pozityvi, tačiau gali greitai nusisukti, jei pasiūla neatitiks lūkesčių.

Jei peržiūrėsime kokio dešimtmečio statistiką, nerasime per metus kino teatruose išplatintų dešimties vaidybinių filmų – jų būdavo sukuriama du trys. Dėl to pabrėžiu pakankamą įvairaus kino pasiūlą. Dar prieš penketą metų niekas neįsivaizdavo, kad tarp dešimties populiariausių metų filmų atsiras keturi lietuviški. Tai lėmė du dalykai: pramoginio kino pasiūla ir tokie filmai, kaip „Redirected/Už Lietuvą!“ ar „Lošėjas“, išėję su valstybės parama ir pasiūlę šiek tiek kitokį kiną.

VEIDAS: Ar tai galiausiai nepasirodys tik trumpalaikė mada?

R.K.: Tikiu, kad ne. Aišku, turime imtis priemonių, kurios palaikytų tokią tendenciją. Kinas yra kūrybinė industrija: turime ir stiprų kūrybinį pradą, ir rinkos, ekonominius procesus, privalančius derėti tarpusavyje. Reikia mokėti ne tik sukurti, bet ir pasiūlyti auditorijai. Juk žinome, kad pasaulyje sukuriama daug daugiau filmų, nei jų išplatinama po kino teatrus. Dėl ko valstybė investuoja į kiną ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje? Tai yra ne vien investicija į kūrybą, bet ir būtinybė, nes tokiose mažose rinkose, kaip Lietuva, rinkos mechanizmai negali užtikrinti proceso, pagrįsto tik ekonominiu veiksmu.

Šiandien taip pat matome skirtingų kartų kūrėjus, kurie gauna ir valstybės paramą, ir dirba savarankiškai. Vadinasi, turime užtikrintą sklandžią kartų kaitą, neblogą įsibėgėjimą, jei kalbame apie sukurtų filmų skaičių, jų pristatymą auditorijai. Šiandien jau net keliamas klausimas, kaip lietuviškiems filmams išeiti į kino teatrus, kad netrukdytų vieni kitiems ir nekovotų tarpusavyje dėl auditorijos.

Beje, augantis lietuviškos produkcijos žiūrimumo rodiklis daugiau auditorijos atima iš holivudinio kino, nei europinio. Taigi yra visos prielaidos, kad šios tendencijos išsilaikytų. Galų gale matome laukiančius projektus. Kad atsirastų optimizmo, užtenka pažiūrėti į kasmet leidžiamus gaminamų lietuviškų filmų katalogus.

VEIDAS: Jei lygintume įprastą holivudinį ir lietuvišką filmą, kuris laimėtų vidutinio lietuvio žiūrovo akyse?

R.K.: Jei pažiūrėsime į maždaug 200 Lietuvoje per metus platinamų filmų, tarp dešimties geriausių matysime keturis lietuviškus ir šešis amerikietiškus. Lietuviški filmai užtikrintai galynėjasi su Holivudo kinu. Vis tiek visiems smalsiau pažiūrėti, ką kuria mūsų kūrėjai. Žinoma, yra daug rinkodaros priemonių, kurias turime naudoti, kad pakviestume auditoriją. Čia irgi dar neišarti dirvonai. LKC kaip tik pradėjo dirbti prie paramos schemos ir tikimės nuo 2016 m. remti lietuviškų filmų platinimą šalies kino teatruose.

VEIDAS: Lietuva kino srityje gražiai bendradarbiauja su Estija ir Latvija, tačiau latviškų ar estiškų filmų mūsų kino teatruose retai pamatysi. Kodėl?

R.K.: Didžiausias mūsų rūpestis – kad kitur būtų žiūrimas lietuviškas kinas, tačiau, be abejo, tai dvipusis eismas. Norint atsinaujinimo, reikia konteksto pojūčio, o jį suvoksi tik jame būdamas. Šiaip mūsų kaimynų filmus daugiausia galima pamatyti per kino festivalius. Problema ta, kad tiek mūsų, tiek kaimynų filmai nesulaukia didelio platintojų dėmesio, tačiau tai – ne tik kino problema. Kas būtų, jei paklaustume auditorijos, ką ji žino apie latvių ir estų teatrą, literatūrą, muziką? Manau, tai ne vien kino, o bendro domėjimosi kaimynų kultūra bėda. Kinas galbūt čia net turi daugiau pranašumų, nes iš principo tai yra globalus menas ir jo pasiekiamumas standartizuotas.

Vienas būdų sudominti – kurti bendrai. Per pastaruosius metus kasmet visi (ir latviai, ir estai, ir lietuviai) paremiame bendros gamybos filmus. Pavyzdžiui, šiemet bus baigta filmuoti trišalė koprodukcija, bendra lietuvių, latvių ir estų juosta – Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“. Turime ir vadinamųjų mažosios koprodukcijos pavyzdžių: prie kūrimo prisidedame daug mažesne dalimi, bet vis tiek tampame proceso dalyviais. Šiemet taip parėmėme estų filmą, pernai – latvių juostą „Pelenų sanatorija“. Jei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje žiūrovai sužino, kad dalyvavo ir jų šalies kūrėjai, tai juos skatina tokį filmą pažiūrėti.

Antra, su kolegomis latviais ir estais sutarėme parengti nedidelę nacionalinių filmų programą (pradėsime nuo mažesnių užmojų) ir pristatysime ją Vilniuje, Taline, Rygoje. Žiūrėsime, kaip bus sureaguota, ir spręsime, kiek galima spartinti tempą.

Pridurčiau, kad, pavyzdžiui, pernai LKC iniciatyva Izraelyje vyko speciali lietuviško kino savaitė, trijose filmotekose parodėme septynis filmus. Šiemet – lenkiški metai: Lietuvos, kaip šalies viešnios, filmai bus pristatyti Krokuvos filmų festivalyje, Vroclavo kino festivalyje, o vieną kino industrijai skirtą renginį organizuosime su Gdynės kino festivaliu.

VEIDAS: Vadinasi, pastaraisiais metais mezgame ryšius ir dirbame rinkodaros srityje?

R.K.: Per drąsu sakyti „pastaraisiais metais“, nes mūsų kinas visą laiką ieškojo kontaktų. Tai ne tik brangi, bet ir kūrybiškai sudėtinga ekosistema, nuolatos siekianti tam tikrų partnerysčių. Tai ne tik resursų paieška, bet ir vienas būdų, kad sukurtas filmas taptų labiau matomas, sulauktų platesnės auditorijos. Tai – didysis darbo kartu pranašumas. Gal anksčiau ir neturėjome tiek daug progų, bet pažvelgę į lietuviško kino nepriklausomybės istoriją pamatysime, kad didelė dalis filmų kurta su partneriais. Be abejo, tokie vardai, kaip Šarūnas Bartas, Prancūzijoje ar Vokietijoje klausimų nebekelia. Įdirbis tikrai padarytas: galime rasti nemažai ankstesnių bendradarbiavimo su Lenkija, Prancūzija, Vokietija, Baltijos šalimis pavyzdžių. Galbūt dabar viskas vyksta intensyviau.

VEIDAS: Paminėjote lietuviško kino dienas Izraelyje. Ar esama daugiau panašių iniciatyvų?

R.K.: Tai buvo pirmasis mūsų bandymas. Aišku, nuolat dirbame su mūsų atstovybėmis, kultūros atašė užsienyje, ieškodami progų pristatyti lietuvišką kiną. Sakykime, jau dvejus metus dirbame su archyvu Maskvoje, turinčiu savo kino teatrą. Buvo pasiūlyta iš jų įsigyti senų lietuviškų filmų (sovietmečiu sukurtų filmų originalus buvo privaloma siųsti į Maskvą, tad daug jų iki šiol saugoma Rusijos valstybiniame kino fonde – V.S.), sudaryti ir parodyti lietuviško kino paveldo programą Maskvoje. Taip pat netrūksta įvairių mažų iniciatyvų, netampančių didele programa. Be to, šiemet trijuose tarptautiniuose kino festivaliuose – Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje bus rodoma lietuviškų trumpametražių filmų programa.

„Pakeliui“ nutinka taip, kad su mumis ima kontaktuoti kolegos iš kitų šalių, nors, aišku, bandome ir patys imtis iniciatyvos, reaguoti į atsirandančias galimybes.

VEIDAS: Kiek vertingas bendradarbiavimas su festivaliais? Ar įdirbis išlieka ilgam?

R.K.: Kaip ir su kiekvienu nauju net ir pripažinto kūrėjo filmu, taip ir čia viską reikia pradėti kone nuo pradžių. Tik galbūt iš praeities atsineštas bagažas padeda būti lengviau pastebėtam. Iš tiesų, po šių metų sėkmės, kai vienas lietuviškas filmas „Sangailė“ buvo pripažintas geriausiu režisieriaus darbu Sandanso kino festivalyje, pristatytas Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, jau galime praleisti įprastas įžangines frazes. Ligšioliniai laimėjimai, pripažinimas festivaliuose atveria daug durų.

Vis dėlto pabrėžčiau, kad kiekvienas festivalis dirba skirtingai ir turi savus prioritetus, tad filmo priėmimas ar nepriėmimas į festivalį nebūtinai apibūdina jo kokybę. Filmas gali būti neatrinktas į festivalį dėl daugybės priežasčių, visiškai nesusijusių su kino juostos menine verte. Pavyzdžiui, dėl geografijos. Tai visai nereiškia, kad darbas neįdomus, bet kino festivaliai gauna tūkstančius gerų filmų, iš kurių atsirenka porą dešimčių. Žinoma, kūrėjai, siųsdami savo darbus į festivalius, irgi turėtų realiai įvertinti, ar šis filmas tinkamas konkrečiam festivaliui. Juk kiekvienas festivalis – ne tik festivalis, bet ir tam tikra filosofija, tam tikri programavimo principai, o to nežinant gali būti tuščiai kreiptasi ne tuo adresu.

VEIDAS: Į ką orientuojasi mūsų kūrėjai, kai renkasi festivalius? Juk visuose nesudalyvausi.

R.K.: Žinoma, pagal jų svarbą ir pagal filmo pobūdį. Ką iš esmės reiškia dalyvavimas festivalyje? Pripažinimą. Filmui pradėti savo kelią kokio nors festivalio konkursinėje programoje yra puiki rinkodaros priemonė, geras pristatymas, paranki galimybė parduoti jį platintojams… Pasirinkimas turi būti pagrįstas vidine filmo struktūra, tematika, žanru, kūrėjo filmografija. Juk yra festivalių, kur kas labiau tinkamų debiutantams negu kiti.

Jei grįšime į Lietuvos kontekstą, pristatyti filmą, prikviesti į jį auditorijos, kai jis jau įvertintas tarptautiniu mastu, lengviau. Be abejo, kiekvienas kūrėjas bando pradėti nuo pretendavimo į pačius svarbiausius festivalius. Gal čia kaip toje istorijoje, kad norint laimėti pirmiausia reikia nusipirkti loterijos bilietą. Tikrai, kartais čia gali būti ir loterija. Didieji festivaliai, tokie kaip Berlyno, Kanų, Sandanso ar Toronto, turi daug įvairių konkursinių programų. Čia irgi reikėtų tinkamai pasirinkti – galbūt yra daugiau galimybių būti pastebėtam kitokiame kontekste.

Mes atrinkdami filmus, kuriems bus skirtas finansavimas, atsižvelgiame ir į sklaidos strategiją. Pagal tai galima matyti, ar kūrėjai įsivaizduoja, kam kuria filmą, kokiai auditorijai ir kaip jos link nueis. Jei randame 25 skirtingų kino festivalių pavadinimus, tai kelia šiek tiek abejonių.

VEIDAS: Kas nutiktų, jei gavę valstybės paramą kūrėjai neužbaigtų filmo?

R.K.: Pernai pakeitėme taisykles, nes senosios ne iki galo numatė visus „kas, jeigu“. Šis buvo vienas iš jų. Šiandien situacija tokia, kad filmas kino teatrus turi pasiekti per dvejus metus nuo paskutinių finansavimo metų. Jei prodiuseris nebaigia filmo per sutartyje numatytą laikotarpį, tai ekstremali pabaiga būtų lėšų grąžinimas. Per trečius savo gyvavimo metus LKC dėl šios priežasties nėra paprašęs grąžinti lėšų, tačiau gaudami ataskaitas už panaudotas lėšas, Kino taryboje susitikdami su projektų vykdytojais sekame šį procesą. Jei matome, kad yra problemų, bandome padėti ieškoti sprendimų. Vis dėlto per šį laiką du filmai, kuriems buvo skirta parama, jos atsisakė, nes nebegalėjo toliau užtikrinti projekto vykdymo.

Priminsiu, filmas iš LKC gali gauti iki 75 proc. reikalingos paramos, bendros gamybos su kita šalimi – iki 60 proc.

VEIDAS: Ar neima trūkti kino profesionalų?

R.K.: Ir taip, ir ne. Viena vertus, turime Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kuri turi Teatro ir kino fakultetą, kita vertus, parengtiems profesionalams reikia kažkur nueiti dirbti. Jei prieš keletą metų kalbėjome apie vieną ar du filmus per metus, galimybės dirbti šioje srityje buvo ganėtinai ribotos. Šiandien, kai yra toks pakilimas, trūkumas ima jaustis, bet tokia situacija – rinkos mechanizmų pasekmė.

Beje, kai kalbama apie kino industriją, reikia nepamiršti ir reikšmingos užsienio filmų gamybos Lietuvoje. Kadangi pradėjome taikyti pelno mokesčio lengvatą, poreikis, ypač techninės srities specialistų, dėl to dar smarkiau išaugo. Kai atsiranda tokio dydžio projektų, kaip šiuo metu BBC televizijos filmuojamas „Karas ir taika“, kuriam reikalingi šimtai žmonių ir vyksta labai didelės apimties filmavimo darbai, mūsų paslaugų teikėjai, prodiuseriai dirba jausdami nemažai įtampos, nes pakankamo kiekio tinkamos kvalifikacijos specialistų paprasčiausiai nėra. Kai atsiranda didelis poreikis, bendradarbiaujama ir su kitų šalių profesionalais. Pavyzdžiui, kai prieš keletą metų Latvijoje buvo įvesta mokesčių lengvata, Rygoje buvo galima sutikti nemažai kokiuose nors didesniuose projektuose ten dirbančių lietuvių.

VEIDAS: Ši lengvata yra ir užsienio, ir lietuvių kino kūrėjams?

R.K.: Taip, bet kokiam Lietuvoje kuriamam filmui (Lietuvoje filmą kuriantys gamintojai iš privačių rėmėjų gali gauti paramą, siekiančią iki 20 proc. filmo gamybos biudžeto, o Lietuvos įmonės, norinčios neatlygintinai suteikti lėšų filmo gamybai, gali susimažinti apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną pelno mokestį – V.S.). Aišku, yra tam tikrų aspektų skaičiuojant biudžetą, nes tai vis dėlto valstybės intervencija į rinką. Yra ir tam tikrų apribojimų, tarkime, jei filmas gauna valstybės paramą, siekiančią 60–70 proc., tai jau nebegali prisidėti mokesčių lengvatos.

VEIDAS: Ar ši mokesčių lengvata suaktyvino kino gamybą Lietuvoje?

R.K.: Taip, tačiau tai, kad mes ją įvedame vieni paskutinių regione, padėjo ne tiek, kiek galėjo, jei tai būtų atsitikę prieš penkerius ar septynerius metus. Kadangi šito neturėjome, dažnai pralaimėdavome konkurencinėje kovoje. Šiandien devyni iš dešimties užsienio projektų, nufilmuotų Lietuvoje nuo praėjusių metų pradžios, pasinaudojo šia lengvata. Aišku, nenoriu sakyti, kad buvo nufilmuoti tik devyni užsienio filmai: paslaugos teikiamos ir mažesnės apimties projektams, nepretenduojantiems į mokesčių lengvatą. Tikimasi, kad šiemet mokesčių lengvata kinui į Lietuvą padės pritraukti kino produkcijos, vertos 15 mln. eurų.

VEIDAS: Ar daug prarado lietuviškas kinas, kad vėlai įsivedėme mokesčių lengvatą?

R.K.: Sunku vertinti tai, ko galbūt negavai. Vis dėlto Lietuvoje pirmoje iš Baltijos šalių ėmė filmuoti tokios kompanijos, kaip „Warner Bros.“ ar „Fox“. Tada, kai prasidėjo pokyčiai, susiję su mokesčių lengvatomis, Vengrijoje, vėliau Latvijoje ir kitur, Lietuvoje atsirado tarpas tarp didelių projektų. Po „Atilos“ filmavimo jų nebebuvo, darbai iškeliavo į kitas šalis.

Žinoma, gal buvo ir kitų priežasčių, ne tik mokesčių lengvatos trūkumas. Ši industrija labai kompleksiška ir vien lengvata nėra pakankamas argumentas rinktis, kur filmuoti. Pavyzdžiui, užpernai, dar prieš įsigaliojant lengvatai, Lietuvoje kurtas didžiulis Švedijos filmas. Vis dėlto, manau, praradome turėtą pagreitį, o dėl to netiesiogiai – ir kvalifikuotus žmones, galimą jų patirtį, kino industrijoje dirbančių įmonių skaičių… Nepamirškime, kad žiūrint iš Los Andželo, Vilnius ar Praha – nedidelis atstumo skirtumas.

VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad, nepaisant sunkumų, kino gyvenimas tapo labai gyvybingas. Kino festivaliai, konkursai, apdovanojimai keičia vieni kitus.

R.K.: Iš tikrųjų šitaip nebuvo. Filmai kino teatre – tik viena kino gyvenimo dalis. Kita – festivaliai, įvairūs kino renginiai, mokymai. Pavyzdžiui, ir LKC dirba ne tik su festivaliais, bet turi ir trejų metų programą dėl tarptautinių mokymų kino profesionalams rengimo čia, Lietuvoje. Tai irgi leidžia pristatyti Lietuvą kaip kino šalį. Kino industrijoje reikia dirbti įvairiais etapais. Neužtenka patiems kažkur nuvažiuoti – reikia atsivežti kažką ir čia. Viską susidėjus ir atsiranda toks pojūtis.

VEIDAS: Kokie tai mokymai?

R.K.: Mokymai, skirti kino profesionalams. Pavyzdžiui, pernai buvome pasikvietę vieną iš dokumentinio kino seminarų „Eurodoc“. Paprastai tai yra programos, susijusios su konkrečių projektų plėtra. Čia dalyvauja atrinkti tarptautiniai projektai, ir tokie mokymai „keliauja“. Šiemet į Lietuvą atvyks net dveji tokie kursai – birželį ir lapkritį. Vieni bus orientuoti į kino projektų biudžetą ir rinkodarą, antri skirti skaitmeniniam filmavimui. Tokių mokymų metu atkeliauja pasaulyje pripažinti dėstytojai, profesionalai, kurių atskirai tikrai negalėtume prisikviesti. Be to, visada keliame sąlygą, kad tokiuose mokymuose būtų ir papildoma lietuviška grupė. Galiausiai per „Eurodoc“ mokymų paskutinę sesiją atvyksta ir dokumentinių filmų pirkėjai, pavyzdžiui, „Arte“, „Al Jazeera“ ir kiti.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvoje vykstančių kino festivalių kokybę?

R.K.: Lietuvoje naujo gero kino šaltinis iš tikrųjų pirmiausia yra festivaliai. Be to, dalis festivalių greta užsiima ir kino filmų platinimu. Taip auditoriją pasiekia geras kinas, kuris nebūtinai būtų pasiūlytas kitu būdu.

Festivaliai yra ir tam tikra kino suaktualinimo priemonė, sudaranti galimybę visuomenei pristatyti kino kūrėjus. Manau, jie Lietuvoje gerai atlieka funkcijas, kurias turi atlikti. Tai yra ir šventė, ir kino suaktualinimas, ir darbas ugdant žiūrovus. Vertindami regiono kontekste, turime atsiminti, kad mūsų festivaliai skaičiuoja tik dešimtmetį ar du, o Europos senieji festivaliai – ir šešis dešimtmečius. Antra vertus, tai netrukdo jiems sulaukti nemažo tarptautinės kino bendruomenės dėmesio. Užtenka pažiūrėti į atvykstančius svečius. Sulaukiame tikrai ryškių kino asmenybių, nors, patikėkite, jie gauna tikrai nemažai kvietimų. Jų pasirinkimas atvykti į Vilnių rodo tam tikrą kokybinį lygį. Taigi, manyčiau, turime gana energingą, gana tirštą festivalių ekosistemą.

VEIDAS: Ar jų ne per daug?

R.K.: Reikia konstatuoti, kad geras kinas nebūtinai pasiekia auditoriją per tradicinius filmų platinimo kanalus, ir festivaliai tapo ta vieta, kur to galima rasti. Neišvardinčiau festivalių, stokojančių publikos, vadinasi, poreikis yra.

VEIDAS: Kokių naujų kino raidos tendencijų įžvelgiate?

R.K.: Skepticizmas nacionalinio kino atžvilgiu po truputį mažėja. Vis dėlto turėtume pamatyti nedidelį lietuviškos komercinės produkcijos atoslūgį, nes auditorija, turinti pasirinkimą, kelia ir kokybės kriterijus. Iš kūrėjų tai pareikalaus daugiau laiko ir didesnių resursų, teks šiek tiek persitvarkyti ir pačiai industrijai.

VEIDAS: Didžioji dalis gero kino auditorijos telkiasi didmiesčiuose.

R.K.: Daugiausia taip. Tai susiję su kino prieinamumu apskritai. Teko dalyvauti pristatyme vieno tyrimo, kuriame konstatuota, kad apie 50 proc. Lietuvos kino auditorijos neturi fizinio priėjimo prie kino. Nebelieka kino teatrų, dar nerenovuoti kultūros centrai neturi techninių galimybių. Juk projektoriai nebeaktualūs, nauja kino produkcija yra skaitmeninė, tad kino žiūrėjimo vietose reikalingi nauji techniniai sprendimai. Kai reikšminga dalis auditorijos negali matyti filmų kino teatro ekrane, tai skatina piratavimą – rykštę kūrybai. Gal žmonės ir mielai lankytųsi kine, bet neturi galimybių važiuoti 50–100 kilometrų iki artimiausios kino salės. Taigi matome, kad rinkos mechanizmai neišsprendžia pasiekiamumo problemų.

Šiandien svarstoma, ko imtis, kad kinas taptų prieinamesnis. Svarstoma, jog dalis būsimos ES struktūrinių fondų paramos galėtų būti nukreipta reikalingai įrangai įsigyti, taip pat galvojama apie tam tikrus reikalavimus valstybės rekonstruojamoms kultūros institucijoms, ypač daugiafunkcėms, kad jose atsirastų galimybė žiūrėti kiną.

VEIDAS: Turime daug pirmų kartų lietuviškame kine: pirmąjį siaubo filmą, vesterną, kompiuterinės animacijos filmą… Ar čia labiau rinkodaros dalykas, ar tai rodo mūsų kino brandą?

R.K.: Tai yra bandymai pasiekti auditoriją, o ji nori įvairaus kino. Kita vertus, tai rodo kūrėjų ambicijas, kurias jie nori ir turi galimybių įgyvendini įvairiais žanrais. Manau, žanrinės įvairovės ir toliau bus siekiama.

Vaiva Sapetkaitė

"Veido" archyvas

Sukrečiantį dokumentinį filmą “Karamajus” pažiūrėti prireiks daugiau nei 6 val.

Tarptautinius kino festivalius vis pastebimiau užkariauja drakoniškos trukmės filmai. Vis daugiau režisierių išdrįsta žiūrovams pasiūlyti šešių ar net devynių valandų seansą.

Šiandien 4–6 valandų ar net ilgesni seansai jau nebegąsdina smalsios publikos, kuri galbūt tik neseniai atrado 238 minučių Victoro Flemyngo šedevrą “Vėtrų nublokšti” (1939 m.) ar 540 minučių Ericho von Stroheimo “Godumą” (1925 m.).

Vien 2010 m. skirtinguose festivaliuose sužibėjo trys ypatingi filmai: 6 val. dokumentinis tyrimas “Karamajus” skynėsi prizus Lokarne, 5 val. 32 min. teroristinis epas “Karlosas Šakalas” sukėlė skandalą Kanuose, o 4 val. 30 min. kostiuminė meilės intrigų drama “Lisabonos paslaptys” iškovojo geriausio režisieriaus titulą Rauliui Ruizui San Sebastiane. Du pastaruosius filmus šią savaitę rodo Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”.

Filipinų valandos

Aktyviau prie ilgų filmų pradėjo pratinti novatoriškų formų ieškantis Venecijos kino festivalio meno vadovas Marco Muelleris. 2007 m. jis ryžosi drąsiam eksperimentui pristatyti Filipinų režisierių Lavą Diazą, kurį pats pakrikštijo “ideologiniu naujojo Filipinų kino lyderiu”. Milžiniško uragano siautėjimo momentu ir cunamio nuniokotose salose nufilmuota dokumentinė vaidybinė psichologinė meditacija “Mirtis žavesio žemėje” uždarė salėje programos “Horizontai” lankytojus net devynioms valandoms, o neeilinę pažintį ištvėrę žiuri nariai pagerbė autorių specialiuoju prizu.

Jau kitais metais L.Diazas atplukdė į Veneciją trumpesnės trukmės – 7,5 valandos “Melancholiją” ir atsiėmė pagrindinį “Horizontų” apdovanojimą. Venecijos kino festivalio organizatoriai pasimokė iš planavimo klaidų ir naują filmą išskaidė į tris seansus per dvi dienas. Taip jiems pavyko sulaukti gausesnio lankomumo. Lėtai tekančioje psichologinėje dramoje iš trijų herojų pokalbių aiškėja, kad jie slapstosi nuo karinio persekiojimo, kankinasi apsimetinėdami kitais žmonėmis, susikaupusias emocijas išlieja smurtu ir negali pamiršti prarastų mylimųjų.

Uždrausta dokumentika

2010 m. Honkongo kino festivalyje sensacingai debiutavęs dokumentinis filmas “Karamajus” buvo kuriamas Kinijoje visiškai slaptai. Režisierius Siu Sinas (Xu Xin) nuo pat pradžių žinojo, kad griežtasis Kino biuras niekuomet neleis parodyti rezonansinio filmo šalies kino teatruose. Oficialūs Kinijos vadovai yra linkę nutylėti siaubingo gaisro Karamajaus mieste aplinkybes ir tragiškas pasekmes, draudžia rašyti apie tragediją spaudoje ir nenori, kad visuomenė išgirstų sielvartaujančių ir pyktį liejančių liudininkų pasakojimus.

Priminsime, kad 1994 m. gruodžio 8 d. per dainų ir šokių šventę 323 žmonės (daugiausia 6–14 metų vaikai) žuvo liepsnose ir dar 130 nukentėjusiųjų patyrė sunkias traumas, nes iš užsidegusio kultūros centro pirmiausia buvo evakuojami komunistų partijos lyderiai, turtingiausi verslininkai ir miesto vadovai. Šešių valandų trukmės filmą sudaro paslaptingomis aplinkybėmis gauti archyviniai kadrai prieš gaisrą ir po jo, atviri emocingi pokalbiai su vaikų tėvais ir vieninteliu per stebuklą išsigelbėjusiu jaunuoliu.

Lokarno kino festivalis neeilinio formato “Karamajų” įtraukė į pagrindinę konkursinę programą. Nespalvotame filme be užkadrinių komentarų ir muzikinio fono vyrauja statiški vaizdai, kurie neišgąsdino žiūrovų ir vertintojų. Keturi apdovanojimai Šveicarijoje reiškia, kad “Karamajų” būtina pamatyti, o leidinys “Variety” neabejojo, kad svarbusis filmas bus minimas kiekvienoje dokumentinio kino istorijos knygoje. Dabar šis kūrinys intensyviai rodomas JAV festivaliuose ir dažnai kartojamas MoMa muziejaus kino salėse. Prodiuseriai mąsto apie galimybę šiek tiek sutrumpinti “Karamajų”, kad filmas taptų dar lengviau pasiekiamas ir geriau matomas.

Teroristinės intrigos

5 val. 32 min. teroristinis epas “Karlosas Šakalas” išprovokavo skandalą dar prieš 2010 m. Kanų festivalio pradžią. Meno vadovas Thierry Fremmaux siekė Olivier Assayaso filmui rezervuoti vietą oficialiame konkurse, o festivalio direktorius Gilles’is Jacobas kategoriškai pasipriešino, kad televizijos “Canal Plus” užsakymu sukurtos Venesuelos revoliucionieriaus Ilicho Ramirezo Sanchezo biografijos nominavimas “Auksinės palmės šakelei” prieštarauja renginio reglamentui.

Vis dėlto į viešąją erdvę išsiveržęs įtakingiausių organizatorių konfliktas baigėsi po savaitės paskelbtu vieninteliu seansu ne konkursinėje programoje. Beje, “Karlosas Šakalas” tapo ryškiausiu Kanų festivalio įvykiu. Lygiai vidurdienį į “Lumiere” salę susirinkusi publika nenorėjo skirstytis beveik šešias valandas.

Prodiuserių prašymu O.Assayasas nukirpo dvi valandas ir sutrumpino “Karlosą Šakalą” iki 2 val. 45 min. Išėjo radikaliai kitoks filmas be gausybės intriguojančių momentų ir nutylėtų istorinių faktų, o kritikai primygtinai rekomendavo žiūrėti ilgesnę versiją, kuriai pirmenybę teikia festivaliai.

18 mln. JAV dolerių kainavęs ir septynis mėnesius filmuotas “Karlosas Šakalas” teoriškai laikomas televiziniu filmu, susidedančiu iš trijų serijų. Tačiau įpratusiems prie bukų Pietų Amerikos serialų ir pigių muilo operų nereikėtų klaidingai suprasti žodžio “televizija” ir nuvertinti kokybiškų filmų. Lietuvos televizijų programos fantastiškai praturtėtų, jei jų vadovai pagaliau atkreiptų dėmesį į tokius šedevrus kaip “Karlosas Šakalas” arba nusipirktų Didžiojoje Britanijoje prodiusuojamų aukšto lygio televizijos filmų, kurių platesne sklaida draugiškai rūpinasi tarptautiniai kino festivaliai.

Gaila, kad praleidome progą pamatyti režisierių Juliano Jaraldo, Jameso Marsho ir Annando Tuckerio sulipdytą kriminalinių nuarų (pranc. film noir – juodasis kinas) trilogiją “Red Riding Trilogy” pagal britų rašytojo Davido Peace’o romanus. Gėdingą korupciją Anglijos policijoje, žiauriais išpuoliais pagarsėjusio Jorkšyro skerdiko persekiojimą ir kitus 1974, 1980, 1983 m. rezonansinius nusikaltimus nagrinėjantys filmai glaudžiai susiję. Jų bendra trukmė išsitęsia iki komerciniam repertuarui komplikuotų 4 val. 53 min.

Norėtųsi paminėti dar vieną filmą – dramą “Tai – Anglija 1986″. Šis 3 val. 5 min. filmas buvo puikiai įvertintas Stokholmo ir Roterdamo kino festivaliuose, kuriuose pateko į žiūrovams labiausiai patikusių filmų dešimtuką. “Tai – Anglija 1986″ būtų kiekvienos lietuviškos televizijos puošmena, bet kažkodėl mūsiškiai filmų žvejai nepastebi skaniausių žuvų ir renkasi kartoti šimtus kartų matytą “Titaniką”.

Lisabonos formos

“Kino pavasariui” pasirinkta XIX amžiaus aristokratiškų jausmų kostiuminė drama “Lisabonos paslaptys” taip pat egzistuoja daug ilgesnės šešių valandų televizinės versijos, kurią išdrįsęs rodyti Roterdamo kino festivalis lengvai pardavė visus bilietus į abu ketvirtadalį paros užimančius seansus.

Režisieriui R.Ruizui labiau patinka dinamiškesnis 4 val. 32 val. kino spektaklis, kuriame nereikia stabdyti ritmo ir kiekvieną valandą kurti dirbtinių intrigų būsimoms serijoms. Per 14 savaičių už 2 mln. eurų biudžetą ambicingai nufilmuotos “Lisabonos paslaptys” labiau primena teatrą, nes režisierius pasirinko komplikuotai ilgų epizodų taktiką ir naudojo minimalistinį montažą. Kiekviena sudėtinga scena būdavo surepetuojama iki smulkmenų, kad daugiau nei dešimt aktorių tiksliai žinotų savo įstojimo akimirką prieš 7–9 minutes įjungtą ir tarp autentiškų dekoracijų nuolat judančią kamerą.

Klastingos ligos prislėgtas maestro R.Ruizas viešai paskelbė, kad “Lisabonos paslaptys” bus tikriausiai paskutinis filmas 39 metų karjeroje. Tačiau įveikęs sveikatos problemas ir sulaukęs tiek pagyrimų režisierius jau galvoja apie dar vieną didelį filmą pagal kitą Camilo Castelo Branco romaną.

Daugiau – visiems geriau

Ilgesnes versijas mėgsta ir pripažinti Holivudo režisieriai. Dažniausiai originalioje versijoje nepanaudoti epizodai tampa puikiu įrankiu paskatinti naują pardavimo bangą. Jamesas Cameronas praėjusią vasarą išleido aštuoniomis minutėmis papildytą “Įsikūnijimą”, o po dviejų mėnesių į DVD kolekcinį rinkinį sudėjo dar 45 minučių intriguojančių epizodų (tarp jų – Žemėje nufilmuotą prologą).

Kai kuriais atvejais ilgesnė versija smarkiai pagerina įspūdį ir paaiškina herojų poelgių motyvus. Taip nutiko serui Ridley Scottui, kuris DVD versijoje pateikė 48 minutėmis pailgintą “Dangaus karalystės” versiją ir gavo aukštesnius kritikų pažymius nei kino teatrų repertuarams pritaikytas trumpesnis 2 val. 25 min. filmas. Francio Fordo Coppolos karinis šedevras “Mūsų dienų apokalipsė” 2001 m. Kanų festivalyje prisistatė 53 minutėmis įdomiai ištęsta versija, kurios žiūrovai tikrai nepervargo 3 val. 17 min. seanse ir pamatė visiškai naujų scenų.

O Quentinas Tarantino jau ketverius metus žada nustebinti trilerio “Nužudyti Bilą” (repertuaruose jis buvo išleistas dviem atskirais filmais) išplėstine penkių valandų versija, kurioje chronologine tvarka sudėliota matyta medžiaga pasipildys niekur nerodytomis scenomis.

"Veido" archyvas

“Širdžių daužytojas”

Jeigu nerandate įdomaus filmo komerciniame repertuare, pasirinkimo galimybes praplės autorinio kino derlių nušienavę renginiai. Sostinėje jų vyksta tiek daug, kad visur suspėti neįmanoma net labiausiai atsidavusiam kinomanui.

Kauno “Forum Cinemas” salėse sėkmingai įsivažiavęs Kauno kino festivalis šią savaitę (spalio 11–17 d.) vieši Vilniaus kino teatruose “Skalvija” ir “Pasaka”. Nuo spalio 14-osios kino centre “Forum Cinemas Vingis” visą savaitę humoro jausmą tikrins antroji “Viasat” kino komedijų fiesta, o tuoj po jo šiek tiek vyresnius, bet ne mažiau reikšmingus filmus rodys Lotynų Amerikos šalių kino savaitė (nuo spalio 22 d.). Tikrai neblogas apšilimas prieš “Scanoramos” lapkričio maratoną, kurio pirmieji filmai žiupsneliais jau plaukia į viešumą.

Absurdas ir romantika

Renginio koncepciją išsigryninęs “Viasat” kino komedijų festivalis šiemet susirankiojo žiūroviškesnius ir net komercinę gyslelę turinčius filmus, kurie suteiks daugiau progų smagiai pakvatoti. Septyni vaidybiniai filmai ir trumpametražių dešimtukas provokuos tautą prancūzišku, britišku, amerikietišku ir ypač retai sklindančiu bulgarišku humoru.

Liudininkai gąsdina, kad norint deramai suprasti debiutinę komediją “Misija: Londonas” reikia gimti Bulgarijoje. Aštrus ir savikritiškas slaviškas humoras įkandamas ne kiekvienam, bet lietuviams turėtų būti priimtinas. Gimtojoje šalyje šis filmas į kino sales sukvietė per 250 tūkst. žmonių ir privertė džiaugtis, kad kažkam pagaliau pavyko nustebinti holivudinio lygio žiūralu.

Niujorko Tribekos kino festivalyje prisistačiusi ir Karlovi Varų kino festivalį uždariusi lengva romantinė komedija “Širdžių daužytojas” labiausiai panaši į filmą, kokius mėgsta kopijuoti originalių idėjų badą išgyvenantis Holivudas.

Atrodo, kad vaidybiniame kine debiutavusio režisieriaus pasiūlytoje meilės intrigų formulėje nėra nieko naujo ir mes nujaučiame siužeto kryptį, bet staiga iš pasalų išnyra netikėtos paslaptys. Prancūzai moka atrasti įdomybių stipriai nutiražuotame žanre ir vilioja į pasimatymą visiems pažįstamomis ryškiomis asmenybėmis. Donžuanas Romainas Duris mėgins išskirti laimingą nuotaką Vanessą Paradis, bet afera pasisuks prieš jį patį.

Romantiškiems pasimatymams puikiai tinka dramedija “Miestas saloje”, kurioje yra daugiau gyvenimiškos dramos negu tikrosios komedijos. Bet kikenti priverčia žaismingos anekdotinės situacijos ir šauniai parodijavimo meną perpratę aktoriai. Smagu stebėti Roberto de Niro manieromis kalbantį, Marlono Brando mimikas judinantį ir triumfuojamai vaidinantį Andy Garcia, be kurio šis filmas nebūtų įvykęs. Vienas kitam meluojančios ir santykius komplikuojančios keistos šeimos istorija pratrūksta nuotaikingu farsu, nors kartais iš herojų emocijų norisi verkti.

Neįpareigojančio poilsio į kaimą išvykusio Stepheno Frearso per keturis metų laikus išdėliota komedija “Tamara Driu” naudojasi universalesniu humoru, koks retai patinka kritikams. Lengvą skanią pramogą garantuoja taikliai surašyti dialogai, gudriai suplanuotos provokacijos, tobulai nufilmuoti gamtovaizdžiai su visais kaimo elementais (mūkia karvės, gieda gaidžiai, ganosi arkliai, ožkos, laksto šunys), spalvingi savanaudiškus tikslus gvildenantys personažai ir seksuali Gemma Arterton. Trys skirtingo sukirpimo vyrai susižavi neatpažįstamai pasikeitusia kaimo baisuokle, kuri dabar jau moka žadinti aistras.

Veiksmo komedija “Pataikyk kulką į mane” surinko pavydėtiną aktorių komandą (Karibų piratas Billas Nighy, Hario Poterio bičiulis Rupertas Grintas, karalienė Emily Blunt, Madonnos bičiulis Rupertas Everettas), tačiau Didžiosios Britanijos kino teatruose startavo tyliai ir be didelių fanfarų. Filmas turi bėdą – daug kartų matytus stereotipinius juokelius, kurie tampa nepakeičiamu privalumu viliojant komercinio kino išlepintą ir daug nereikalaujantį žiūrovą. Jeigu mūsų publika užsikabins už tipiško juodojo angliško humoro ir neišsilakstys dėl amoralių pokštų, būtent Jonathano Lynno susišaudymų gaudynės pretenduos tapti lankomiausiu festivalio filmu.

Populiarumu konkuruoti turėtų originaliomis idėjomis ir lakia vaizduote trykštantys “Mikmakai”. Sunkoka būtų lyginti fantastinę keršto komediją su Lietuvą sužavėjusia romantiška “Amelija iš Monmartro”, tačiau režisierius Jeano Pierre’as Jeunet išmoningai naudoja tuos pačius sėkmės receptus, sugeba nesikartoti ir nukelia kepurę prieš nebyliojo kino komikų Busterio Keatono bei Charlie Chaplino atminimą. Akis traukiančios ryškios spalvos, šarmingi personažų paveikslai, keisti pokštai, grandininę reakciją sukeliantys poelgiai ir pribloškianti vizualizacija. “Mikmakus” galima ramiai žiūrėti du ar net tris kartus, nes jų nuotykiai niekaip neatsibos ir apdovanos gera nuotaika.

Romantiškiems pasimatymams puikiai tinka dramedija “Miestas saloje”, kurioje yra daugiau gyvenimiškos dramos negu realios komedijos. Bet kikenti priverčia žaismingos anekdotinės situacijos ir šauniai parodijavimo meną perpratę aktoriai. Smagu stebėti Roberto de Niro manieromis kalbantį, Marlono Brando mimikas judinantį ir triumfuojančiai vaidininantį Andy Garcia, be kurio šis filmas nebūtų įvykęs. Vienas kitam meluojančios ir santykius komplikuojančios keistos šeimos istorija pratrūksta nuotaikingu farsu, nors kartais iš herojų emocijų norisi verkti.

Už geriausią režisūrą Kanuose apdovanotos “Gastrolės” sulaukė įvairiausių atsiliepimų. Išsibalansavęs siužetas atrodo tuštokai, bet prie režisūros sugrįžusiam aktoriui Matthieu Amalricui mažai rūpėjo scenarijus. Jis labiau norėjo atskleisti rubensiškų kūno formų striptizo šokėjų asmenybes ir neįtikėtinus gabumus ant scenos. Improvizuoti, aistringi, erotiški ir linksmi pasirodymai įpučia feministiniam filmui gyvumo ir iškelia intrigą: kas lengviau – apnuoginti sielą artimiesiems ar kūną nepažįstamiems stebėtojams?

Saldūs Kanų vaisiai

Kanuose sužibėjusio kanadiečių vunderkindo Xaviero Dolano pedantiškas, stilingas ir komplikuotas neįmanomų jausmų labirintas “Įsivaizduojamos meilės” yra vienas iš trijų vertingiausių Kauno kino festivalio filmų, kuriems lemta pasiekti Vilniaus ekranus. Jis idealiai tinka jaunam ir tolerantiškam žiūrovui, nebijančiam netradicinių ir provokuojančių meilės trikampio figūrų. Vaikinas su mergina įsimyli tą patį dėl seksualinės orientacijos neapsisprendusį bičiulį ir desperatiškai mėgina jį suvilioti. Pedro Almodovaro, Wongo Kar-Wai’aus ir Francois Ozono idėjas originaliai plėtojantis filmas stebina madingu garso takeliu ir ypač Quentino Tarantino “Nužudyk Bilą” girdėtos melodijos radikaliu pergrojimu.

Drama “Vinterio kaulai” laimėjo 2010 m. Sandanso nepriklausomo kino festivalio didįjį žiuri prizą ir išryškino jaunosios žvaigždutės Jennifer Lawrence talentą – merginai pranašaujama net “Oskaro” nominacija. Siužeto intriga – dukra ieško paslaptingai dingusio tėvo – skamba šiek tiek nuvalkiotai, bet režisierei Debrai Granik pavyksta mistifikuoti pažįstamus įvykius, autentiškai perteikti šaltą kalnų kaimelio atmosferą, įpinti detektyvinių mįslių, subtiliai pabrėžti šeimos vertybes ir paaštrinti emocijas. Tai turtingas vos už 2 mln. JAV dolerių sukurtas nepriklausomas kinas, kokį mūsų kraštuose įmanoma išvysti tik festivalių programose.

Žaviosios anglų režisierės Lucy Walker dokumentinio kino šedevras “Sąvartynas” jau buvo rodytas “Skalvijoje”, bet nusipelno daugiau seansų ir gausesnio dėmesio. Moby muzika įgarsintame meniškame filme pasakojama apie brazilų menininko Viko Munizo socialinę veiklą ir pavykusį bandymą didžiausio šiukšlyno Rio de Žaneire gyventojus paversti normaliais žmonėmis. Šis procesas jaudina iki ašarų, kai charizmatiškieji herojai pratrūksta nuoširdžiomis emocijomis. Ne veltui filmui atiteko Sandanso ir Berlyno festivalių žiūrovų prizai.

Kol dar lieka neaiški Šarūno Barto dramos “Eurazijos aborigenas” premjerinė data kasdieniame repertuare, vertėtų paskubėti ir išsiaiškinti, už ką mūsų šalį garsinantis režisierius susirinko net tris “Sidabrines gerves”.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje jau rodytas “Išėjimas per suvenyrų krautuvę” – stipriai pervertintas specifinis kūrinys. Banksy slapyvardžiu pasislėpęs gatvės grafitų menininkas surengė gudrią provokaciją. Kai supranti, kad pseudodokumentiniame filme pasakojama istorija yra netikra ir išgalvota, ši juosta pasirodo dar tuštesnė. Žinoma, ažiotažo nenumalšinsi, bet geriau rinktis aborigeniškų nuotykių melodramą “Samsonas ir Dalila”, kuri užburia retai matoma egzotika, autentiškais vaidmenimis ir jautria pasaka apie neįmanomą meilę.

Atmintyje ilgiau išlieka “Kino pavasaryje” su drama “Mergina iš Kinijos” prisistačiusios režisierės Guo Xiaolu dokumentinis filmas “Kartą gyveno proletaras. Dvylika pasakojimų apie savo šalį”. Jame atskleidžiama tikra, liūdinanti ir nepagražinta Kinijos realybė, kurios nenori afišuoti šalies valdžia. Galbūt todėl paslapčia gimęs filmas griežtai uždraustas rodyti Kinijoje.

Neverta praleisti Gruzijos kino veterano Otaro Iosselianio autobiografinės satyros “Šantrapa” apie neblėstančią meilę kinui, ironišką kritiką komunistinės cenzūros žirklėms, sentimentus gimtinei ir padėką gyvenimo kelią nurodžiusiam seneliui. Maestro visuomet mokėjo tyliai pasijuokti iš skaudžiausių problemų ir ironiškai pasityčioti iš erzinančių dalykų.