Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda „Žiemos ekranai“ – stambiausias Baltijos šalyse rengiamas prancūzų kino festivalis. Jis Lietuvos žiūrovams pristatys įvairialypę subtilių ir įžūlių, nuotaikingų ir slegiančių, ironiškų ir jautrių prancūziškų filmų paletę. „Žiemos ekranai“ – jau dvyliktą kartą Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojama kino šventė. Šįmet ji įsuks į savo žiemišką sūkurį 11 mūsų šalies vietovių, po kurias keliaus 24 kino juostos.

Festivalį sudaro du fundamentalūs blokai: pagrindinės ir retrospektyvinės programos. Pagrindinė programa, kuri šįmet vadinama „Susitikimais“, stengiasi atskleisti, kas pastaraisiais metais vyko ir tebevyksta Prancūzijos kino pasaulyje, atkreipti dėmesį į naujus kūrėjus, aktorius, įžvelgti naujas aktualias temas. Ši programa gana koncentruota – joje tik dešimt filmų, tad stropus žiūrovas gali pamatyti juos visus ir susidaryti išsamų šiandienos prancūzų kinematografo vaizdą.

Siūlomų filmų visuma tematiškai aprėpia itin platų problemų spektrą: nuo socialinės nelygybės, individo akistatos su sistema iki kertinių egzistencinių dalykų – santykio su artimaisiais, vienatvės, meilės, mirties. Čia yra ir jaunosios kartos režisierių darbų, pavyzdžiui, Damieno Manivelio „Parkas“, ir ne vienus metus trukusių projektų, kaip Emilie Brisavoine „Polina ištrūksta“ ar mūsų publikai žinomų režisierių André Téchiné, Benoit Jacquot filmai.

Pastarieji irgi atstovauja visiškai skirtingoms kryptims: A.Téchiné „Septyniolikmečiai“ yra realistinis filmas, kalbantis apie socialinę skirtingų žmonių grupių tikrovę, o štai B.Jacquot „Iki niekados“ labiau gvildena psichologinius būties ir nebūties vingius. Tai pasakojimas apie merginą, kuri mirus draugui jų namuose lieka visiškai viena, tačiau netrukus supranta, kad draugas ir toliau yra šalia. Jis kaip sapnas, ilgesnis už naktį.

„Tuo kino susitikimai ir bus įdomūs: pažintis su savitu autoriaus žvilgsniu gali nepatikti, tačiau žiūrovo viduje kažkas vis tiek sukirbės“, – teigia festivalio filmų kolekcijos sudarytoja Eglė Maceinaitė.

Nenuspėjami susitikimai

Organizatoriai ilgai svarstė dėl filmo „Solanž ir gyvieji“. Jo autorė – Paryžiuje gyvenanti kanadietė Ina Mihalache, kuri išgarsėjo „YouTube“ internetiniame kanale kuriamais filmukais. Ir tai jaučiama iš kuklaus biudžeto, kuriuo režisierę aprūpino sutelktinio finansavimo kampanija, filmo struktūros. Priimdama siuntinį, kurio, jos manymu, niekas negalėtų jai siųsti, mergina nualpsta, o kaimynai pasiryžta prie jos lovos budėti per naktį. Įdomu, kad pagrindinę heroję, kuri pamažu lenda iš kieto vienatvės šarvo, suvaidino pati režisierė.

Ko gero, alternatyviausias pagrindinės programos filmas – Damieno Manivelio „Parkas“. Jis – minimalistinis, trumpas, bet neskubus, su pora bevardžių personažų ir parku, kuris iš draugiško tampa vis grėsmingesnis.

Xavier Serono „Galvą guldau“ – tai juosta apie niūrią temą – mirtį, tačiau pats filmas mirtinai juokingas. Jame panaudoti barokiniai paveikslai „Barzdota moteris“, „Nuostabusis pieno davimas šv. Bernardui“ ir kiti keistoki tos epochos ikonografijos pavyzdžiai. Po filmo seansų bus galima susitikti su atvykstančiu režisieriumi.

Jeano Christophe‘o Meurisse‘o filmas „Apnėja“ – teatro režisieriaus debiutas kine. Filmas sukurtas be scenarijaus, tik numačius kartu gyvenančio vienos moters ir dviejų vyrų draugiško trikampio situacijas. Tačiau jos gyvai perteikia šiandienos Prancūzijos socialinę realybę ir pačių prancūzų mentalitetą. Ši šalis seniai nebėra atvirukinio Eifelio bokšto, sūrio, prancūziškų batonų ir kanelių kraštas. Joje vykstantys pokyčiai pranoksta senus stereotipus.

Kone ilgiausiai festivalio organizatoriai dairėsi atidarymo filmo. Galiausiai juo tapo „Džiunglių įstatymas“, dar nefigūravęs kitų festivalių programose ir todėl negavęs apdovanojimų. Šį Antonino Peretjatko filmą E.Maceinaitė atrado žiūrėdama kitą to paties režisieriaus kūrinį. O pamačiusi pagalvojo: oho, kažkas naujo. Užtenka pasakyti, kad filmo veikėjas, ministerijos praktikantas, išsiunčiamas į Prancūzijos Gvinėją steigti pirmosios uždaros slidinėjimo trasos Amazonės džiunglėse, tikintis atgaivinti turizmą atokiame krašte.

„Tai labai savotiškas projektas – fragmentiškas, specifinio stiliaus ir humoro. Galbūt šiek tiek neįprastas „Žiemos ekranams“ dėl jame išsakomos kritikos. Bet pamaniau – kodėl gi ne? Jeigu filmas iškelia kelias skirtingas pozicijas, laikau tai geru ženklu. Nesinorėtų tapti patogiu bei nuspėjamu festivaliu“, – teigia festivalio programos sudarytoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Ukrainos šerifai

Ukrainos provincijoje savanoriai, perimantys vegetuojančios šalies teisėsaugos funkcijas, – jau ne siekiamybė, o realybė. Neseniai Vilniuje viešėjo vienas tokių kaimo šerifų Viktoras Krivoborodka, kurį Europoje išgarsino Romano Bondarčuko dokumentinis filmas „Ukrainos šerifai“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

600 km nuo Donecko, 200 km nuo Krivoj Rogo, 140 km nuo Odesos, 80 km nuo Nikolajevo, 60 km nuo Chersono, 40 km nuo Juodosios jūros pakrantės, 20 km nuo kadaise plikoje stepėje įkurto dabartinio rajono centro, kuris, nors dabar žaliuojantis, tebesivadina Golaja Pristane. Ant į Juodąją jūrą skubančio, žiotyse į kelias atšakas plačiai pasidalijusio Dniepro įlankos kranto. Iki sienos su aneksuota Krymo teritorija, su kuria ribojasi Chersono srities valdos, – dvi valandos kelio. Ar užteks tiek geografinių faktų norint įsivaizduoti, kur žemėlapyje ieškoti Stara Zburjivkos gyvenvietės?

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje vaizdingoje pakrantėje, kurioje nemažai turtingesnių Chersono gyventojų turi vilas, kadaise yra gyvenę didieji rusų karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, Piotras Bagrationas. Istoriškai Stara Zburjivka pirmą kartą kaip laivininkų gyvenvietė šaltiniuose minima 1770 m. ir yra netgi senesnė už patį Chersoną. Pavadinimas pagal vieną iš versijų kilęs nuo kazokų atamano Zborovskio pavardės, pagal kitą – čia stovėjusi tvirtovė buvusi patikima kazokų priedanga slėptis nuo audrų (ukr. – „z buri“).

Suaugusių vietinių gyventojų Stara Zburjivkoje – apie 1800, su vaikais susidarytų 2700. Tačiau nemažą dalį sudaro formaliai čia prisiregistravę vasarotojai, kurie savo nameliuose praleidžia tik atostogas. Kadangi neseniai gyvenvietę pasiekė dujotiekis, netgi pačių vargingiausių namelių kainos pakilo iki 5 tūkst. JAV dolerių – solidžiai tuose kraštuose atrodančios sumos.

Dar vienas vietos gyventojų turtas – geriamasis vanduo: kadangi jo ištekliai glūdi palyginti negiliai, kiekviena sodyba turi savo gręžinį ir vandens gali netaupyti, nors, pavyzdžiui, netoliese esančiame Kryme geriamojo vandens atsargos buvo ir tebėra skaudi problema.

Seniūnija ir trys mokyklos (įskaičiuojant vaikų koloniją ir internatą) – tai ir visos valdiško darbo vietos Stara Zburjivkoje. Todėl turtingiausi vietiniai yra Dniepro žvejai, kurie sugautas žuvis parduoda jų jau laukiantiems supirkėjams ir iš karto atsiima pinigus. Anksčiau dauguma žuvų iškeliaudavo ant Krymo poilsiautojų stalų, dabar – kitais maršrutais, bet žvejams tai menkai terūpi, nes žuvys (daugiausia rūkykloms tinkami karosai) buvo ir liko paklausi prekė.

70 proc. nusikaltimų Stara Zburjivkoje išaiškina ne milicija, o vietos seniūnijos inspektorius V.Krivoborodka (dešinėje) su savo porininku Vladimiru.

Šiek tiek sunkiau tapo daržovių ir vaisių augintojams, anksčiau prekiavusiems Krymo turguose. Kadaise šiose vietovėse populiariausia žemės ūkio kultūra buvo vynuogės, bet praėjusio amžiaus pabaigoje, kai uogų supirkimas pakriko, vynuogynų vietą gyventojų sklypuose užėmė praktiškesnės daržovės – agurkai, pomidorai. Tačiau Stara Zburjivkos seniūnas istorikas Viktoras Maruniakas yra žinomas elitinių rūšių vynuogių augintojas. Nemažai kaimynų jau pasekė jo pavyzdžiu, ir dabar kaimo daržuose vėl galima išvysti sirpstant didžiules, iki 5 kg sveriančias vynuogių kekes.

Kamerų prijaukintas kaimas

Vis dėlto labiausiai Stara Zburjivkos gyvenvietę išgarsino du joje nufilmuoti 23-ejų metų režisieriaus R.Bondarčuko dokumentiniai filmai. Pirmasis, trumpametražis, pristatė kaimo seniūną V.Maruniaką, kovojusį prieš centrinės valdžios užmačias privatizuoti vaizdingiausius gyvenvietei priklausančius sklypus be vietinių gyventojų žinios, o antrasis, „Ukrainos šerifai“, – neoficialius kaimo šerifus Viktorą ir Vladimirą, tapusius realiais teisėsaugos atstovais Stara Zburjivkoje. Šį filmą ukrainiečiai pasiūlė kaip kandidatą į „Oskarus“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Pasaulinė filmo premjera įvyko festivalyje IDFA Amsterdame, kur filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Šiuo metu „Ukrainos šerifai“ jau apkeliavę daugiau kaip tris dešimtis festivalių. Neseniai R.Bondarčuko darbas pelnė „Grand Prix“ Lenkijos festivalyje „Docs Against Gravity“.

„Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut. Jų kasdien laukė kitokio pobūdžio problemos, kurias daugeliui mūsų sunku net suvokti. Įsivaizduokite, kad milicija ir greitoji pagalba tiesiog neatvyksta pagal jūsų iškvietimą, nes neturi degalų. O jeigu turi degalų, tai mašina sugedusi. Tokiomis sąlygomis žmonės jaučiasi gyvenantys tarsi visiškai atskirame pasaulyje. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis tiesiog akyse: kaimo seniūnas sušaukė susirinkimą, medžiotojai, turėję registruotus ginklus, pasidalijo į dešimties žmonių būrius ir sutarė, kaip veiks, jei kaimą pasiektų karas. Ir mes galėjome parodyti šį virsmą“, – pasakojo režisierius, šiuo metu Chersono srityje filmuojantis savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vulkanas“.

Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut.

Beje, „Vulkanas“, kurio pagrindinis veikėjas – kaime atsitiktinai įstringantis kijevietis, taip pat atskleis civilizuotos sostinės ir atokios provincijos gyvenimo standartų kontrastus.

Chersone gimęs R.Bondarčukas dažnai lankosi Stara Zburjivkoje, nes ten jo žmonos tėvai turi vilą. Filmavimo komanda stebėjo kasdienį šerifų darbą ištisus ketverius metus (2011–2014 m.), pamažu pratindami vietos gyventojus prie iš paskos sekiojančios kameros. Būtent todėl kaimiečiai R.Bondarčuko filmuose elgiasi taip, tarsi stebėtojų šalia apskritai nebūtų.

Vienas įgaliotinis šimtui kilometrų

Kadangi R.Bondarčukas užimtas „Vulkano“ filmavimo aikštelėje, į „Ukrainos šerifų“ pristatymą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) atvyko pats vyriausiasis šerifas – Viktoras Krivoborodka. Svečias pasakojo, kad neoficialios pareigos, kurių imtis jo ir seniūnijos vairuotojo Vladimiro paprašė seniūnas, labai nenustebino, nes anksčiau jis kelis dešimtmečius dirbo milicijos pareigūnu tiek Sankt Peterburge, kuriame baigė mokslus, tiek grįžęs į gimtąjį Chersono kraštą. Teko ir patruliuoti, ir tirti sudėtingas kriminalines bylas. Iš tų laikų Viktoras išsaugojo tikrus antrankius, kurie dabar praverčia tramdant įsisiautėjusius kaimo girtuoklius.

O jų nuolat „priauga“ iš kaimo pašonėje stovinčios įkalinimo vietų tuberkuliozės ligoninės: mat ne visi iš ten laisvėn išeinantieji turi kur sugrįžti. Tokie dažniausiai pastogės toli nesidairo ir apsistoja pas artimiausio kaimo girtuoklius. O tada kartojasi įprastas scenarijus: išgertuvės, pykčiai, muštynės…

V.Krivoborodka neslepia, kad apylinkės centre Golaja Pristanėje dirbantis įgaliotinis, gavęs iškvietimą, neretai jam skambina teiraudamasis, ar verta važiuoti tokiu ir tokiu adresu: o gal ten užtektų savų šerifų? Tik senbuvis, pažįstantis vietinius gyventojus, gali nujausti, kur problema rimta ir be ginkluoto žmogaus vargiai pavyks apsieiti, o kur viso labo girtas šeiminis konfliktas, kurio išsimiegoję patys jo dalyviai nenorės prisiminti. Kol įgaliotinis nukanka 20 km iki gyvenvietės ir suranda joje reikalingą adresą, konfliktas būna seniai išblėsęs, ką tik kraują vienas kitam nuleidinėję sugyventiniai susitaikę taikiai geria arbatą, o iš toli skubėję pareigūnas pasitinkamas kaip neprašytas svečias.

Kas kita – šerifai, kurie į duris pabeldžia per 15 minučių ir savo akimis įvertina susidariusią situaciją. Jų dėka milicija sutaupo degalų ir lėšų, tačiau atsidėkoja  savanoriams vien simboliniais padėkos raštais.

„Tų raštų turiu jau septynis, bet mano atlyginimui jie nedaro jokios įtakos. Oficialiai aš ir mano porininkas Vladimiras esame seniūnijos darbuotojai: aš inspektorius, gaunantis 80 eurų algą, o jis – vairuotojas, gaunantis 47 eurus. Nepaisant to, nutikus nelaimei skubame pas apylinkės gyventojus tiek dieną, tiek naktį. Kadangi Dniepro įlankos pakrantėje išsidėsčiusi gyvenvietė pailga, o mes su Volodia gyvename skirtinguose jos kraštuose, pasidalijome kaimą pusiau: vienoje pusėje dažniau lankosi jis, kitoje – aš. Tačiau yra tokių namų, į kuriuos vienam eiti pernelyg pavojinga – galima gauti kirviu arba šakėmis per galvą. Tokiais atvejais važiuojame abu, bet vis tiek yra tekę ir antakį siūti, ir išmuštus dantis susidėti. Surinkome ištisą iš agresyviai nusiteikusių piliečių atimtų įrankių kolekciją: penkis peilius, du kirvius, laužtuvą ir kitokio gero. Taigi ne su gėlėmis ir ne su dovanomis mus pasitinka: esame reikalingi ten, kur nelaimės, pyktis ir nuoskaudos“, – kasdieniškai dėsto Viktoras.

Jis pabrėžia, kad formaliai kaimo šerifų veikla yra neteisėta, nes jai vykdyti jie neturį įgaliojimų. Tačiau kažkam prižiūrėti tvarką gyvenvietėje reikia. O Ukrainos teisėsauga vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai sovietinės milicijos faktiškai nebėra, o vakarietiškos policijos – dar nėra. Nemažai buvusių milicininkų atsisako tapti policininkais, bet naujų specialistų parengti nespėta.

„Seniūnijos inspektoriumi dirbu 15 metų. Per tuos metus mūsų rajonas turi jau devynioliktą milicijos įgaliotinį, kuriam vienam priklauso aptarnauti 100 km skersmens teritoriją (pagal plotą Golaja Pristanės rajonas – didžiausias visoje Ukrainoje). Ir dauguma tų įgaliotinių buvo nevietiniai, rajono visai nepažįstantys. Nė nenutuokė, kur gyvena narkomanai, kur – girtuokliai ar naminės varytojai, o kur – buvę kaliniai. Jie netgi gatvių pavadinimų nežinodavo – naktimis skambindavo mums pasiklausti, kaip rasti vieną ar kitą namą. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie veiksmingą nusikalstamumo prevenciją buvo tiesiog beprasmiška“, – pripažįsta pašnekovas.

Patogiau nuslėpti, o ne tirti

Įstatymo vietininkais tapus savanoriams, Stara Zburjivkoje gerokai sumažėjo neišaiškintų nusikaltimų. Ypač sėkmingai šerifams sekasi tirti vagystes, nes jie greit susigaudo, kam apylinkėje pavogtas daiktas galėtų būti reikalingas ir kur geriausia pradėti jo paieškas. Apie 70 proc. vietos nusikaltimų išaiškina būtent šerifai.

Visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

„Per visą mano, kaip šerifo, praktiką kaime įvyko dvi žmogžudystės. Pirmąkart žudikus sugavome patys ir perdavėme milicijai, o kitąsyk, kai seniai gulintį lavoną aptikome kartu su filmo kūrėjais, milicija „atsifutbolino“ nusprendusi, kad vienišas žmogus nuogas tiesiog sušalo žiemą nekūrentame name. Nors visas nelaimėlio kūnas buvo sudaužytas, o 17 dantų, išmuštų su visomis šaknimis, gulėjo ant namo slenksčio“, – prisimena V.Krivoborodka.

Jam pavyko atsekti ir tai, kad dar du vietiniai, rasti sudegusiame name, iš tikrųjų nežuvo gaisre, o taip pat tapo nusikaltimo aukomis. Tačiau oficialiai liko galioti pareigūnams patogi nelaimingo atsitikimo dėl netvarkingos krosnies versija. Ne paslaptis šerifui ir tai, kad dvi jo kaimo gyventojos nužudė ir užkasė darže savo naujagimius, tačiau milicijos įgaliotinio tokie nusikaltimai irgi nedomina. „Šįmet buvo nuteisti keturi nusikaltėliai iš mūsų kaimo. Visus juos sugavome mes, o ne milicija“, – neslepia pašnekovas.

Vienintelis šerifų „įgaliojimas“ – visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

 

Filme plačiau pasakojama girtuoklio Kolios, kuris su žmona Tania atsikraustė gyventi į mirusio brolio namus, istorija. Nors kaimynai iš naujųjų gyventojų nieko gera nesitikėjo, šerifai padėjo Koliai sutvarkyti apleistą trobą. Žmogelis rovė iš savo kiemo piktžoles ir buvo nusiteikęs kabintis į gyvenimą. Deja, įpročiai vogti niekur nedingo. Kartą kaimynas atpažino savo prapuolusį dviratį metalo supirktuvėje ir nesunkiai atsekė, kas jo daiktą ten pristatė. Taip Kolia vėl buvo nuteistas trejiems su puse metų. O kadangi bausmė filmo kūrėjams pasirodė neadekvati, režisierius pateikė nufilmuotą medžiagą prie Prezidentūros veikiančiai Malonės komisijai, ir ši pasigailėjo Kolios. Vyras buvo išleistas iš kalėjimo prieš pat filmo premjerą Chersone.

„Tačiau po keturių dienų Koliai sugrįžus pastebėjau jį gerokai sumuštą. Pasirodo, naktį jie su Tania sulaukė nelauktų svečių, kurie išlaužė duris, prilupo šeimininką ir atėmė jo dokumentus bei mobilųjį telefoną. Kolia dievažijosi nepažįstantis jį terorizuojančių ir pinigų reikalaujančių vaikinų. Milicija į šiuos atvejus numojo ranka – esą laisvėn išleistas pilietis persigėrė, o naktiniai svečiai tėra jo fantazijos vaisius. Įdomiausia, kad tuose namuose nebebuvo ko vogti – plėšikai pasitenkindavo rastu pigių cigarečių pakeliu ar paskutine pusės grivinos vertės moneta. Tačiau kai kaukėtų nepažįstamųjų vizitai pasikartojo vėl ir vėl, o Kolios kaimynai naktimis pradėjo girdėti šūvius, mes kartu su vietos medžiotojais prie jo namų, niekam nieko nesakę, šešiese surengėme naktinę pasalą. Pirmą naktį – ramu, antrą – ramu, o štai trečią naktį pagavome jaunuolį iš kaimyninio kaimo, kurio bendrui nuo mūsų pavyko pasprukti. Paaiškėjo, kad dvidešimtmečiams vaikinams, atvykstantiems į svečius pas mūsų kaime gyvenančią merginą, tiesiog nebuvo kur išlieti energijos. Pastebėjo apsiginti nesugebantį žmogelį ir „treniravosi“, ruošdamiesi rimtesniems nusikaltimams“, – Kolios istoriją pratęsia V.Krivoborodka.

Šerifai plėšiką ne tik suėmė nusikaltimo vietoje, bet ir surakinę antrankiais pristatė jį milicijai. Jo kišenėje aptiktas Kolios mobilusis telefonas, taigi sugautas buvo su įkalčiais. Milicijai vaikinas buvo gerai pažįstamas. Nepaisant to, jau kitą vakarą jis vėl pastebėtas vaikštinėjantis Stara Zbrujivkoje. Pasirodo, įgaliotinis, net nesurašęs protokolo, tris naktis šerifų tykotą plėšiką ramiai paleido.

„Teko dar kartą važiuoti priminti milicijos vadovams, kad Kolia – ne šiaip koks girtuoklis, o tarptautiniuose festivaliuose rodomo dokumentinio filmo herojus, kuriam pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė malonę. O tokios malonės sulaukė vos 14 kalinių iš 240-ies jos prašiusiųjų. Pareigūnai mus patikino, kad viskas bus sutvarkyta pagal įstatymą, tačiau iki šiol jokie tardymo veiksmai pirmyn nepasistūmėjo. Bylą visais įmanomais būdais stengiamasi užgniaužti, o mums už atliktą jų pačių darbą nė ačiū nepasakė“, – pasakoja Viktoras, beveik neabejojantis, kad jaunuoliai nuo teisėsaugos atsipirko kyšiais. Gal todėl R.Bondarčukui taip ir nepavyko gauti milicijos atstovų interviu?

Savigynos būriai pasirengę

Pažiūrėjęs filmą gali pagalvoti, kad šerifo darbas užima pagrindinę Viktoro dienos dalį. Jie ne tik vaikosi vagis ir siautėjančius girtuoklius, bet ir laidoja vienišus kaimo senukus, patys iškasdami kapo duobę, pjauna pavojingai pasvirusius medžius, taiso sugedusias elektros linijas, perdažo paminklus, taiko nuolat besiriejančius kaimynus ir t.t. O kokios Viktoro, kaip seniūnijos inspektoriaus, tiesioginės pareigos? „Stebėti nusikalsti linkusį jaunimą, kontroliuoti anksčiau teistus gyventojus, prireikus pateikti jų charakteristikas ir vadovauti priešgaisrinei apsaugai – už tai man moka atlyginimą. Mūsų vasaros karštos ir sausos – pastarąjį kartą lietaus buvo liepos mėnesį, todėl rugpjūtį tekdavo gesinti po keturis gaisro židinius per savaitę“, – pasakoja Viktoras, mašinoje tam tikslui visuomet besivežiojantis kastuvą.

Filme regime ir kaimo ugniagesį, budintį savo mediniame bokštelyje ir radijo imtuvu besiklausantį artimiausių radijo stočių žinių. O tos žinios – daugiausia neramios, iš Donecko pusėje griaudėjančio fronto. Nors Kryme šiuo metu ramu, tačiau ten stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Vietiniai stebi tą judėjimą puikiai suvokdami, kad Chersono sritis – viena iš tų, kurios trukdo separatistams sujungti užimtas Krymo ir Donecko teritorijas.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei. Septyni kaimo gyventojai vis dėlto buvo palydėti į frontą. Laimė, visi septyni sveiki ir sugrįžo. O vienam trijų vaikų tėvui, kurio žmona iš pradžių niekaip nesutiko priimti šaukimo, galiausiai taip patiko armija ir joje mokama alga, kad vyriškis apsisprendė tapti profesionaliu kariu.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei.

„Jo, tarnaujančio pagal kontraktą, atlyginimas dabar tris keturis kartus didesnis negu mano. Tačiau ne visiems taip sekasi. Štai kaimyninis kaimas neapsiėjo be kareivių laidotuvių. Vieną jo gyventoją, laikytą dingusiu be žinios, šeimai grąžino perlaidoti tik po metų, kai genetiniais tyrimais pavyko nustatyti jo tapatybę“, – pasakoja V.Krivoborodka.

Kai netoliese ėmė veikti „žalieji žmogeliukai“, kaimo bendruomenė sudarė keturis savigynos būrius ir išrinko jiems vadovaujantį štabą. Štabo viršininko pareigos taip pat buvo patikėtos vietiniam autoritetui V.Krivoborodkai.

„Susidarius grėsmingai situacijai štabas informuotų būrių viršininkus, o šie surinktų medžiotojų šautuvais apginkluotus savo būrius. Jų sąrašuose – ir jaunuoliai, ir pensininkai. O ginklą Ukrainos kaime rasi dažnoje troboje. Laimė, kol kas savanorių gynėjų sąšaukos būtinybė nebuvo kilusi. Tačiau kariuomenei vietos gyventojai reguliariai padeda aukodami maisto produktų – dažniausiai rūkytos žuvies ir daržovių konservų. Švęsdami Nepriklausomybės dieną irgi ne balių savo kaime rengiame, o gabename produktus kariams“, – pasakoja kaimo šerifas.

Vakariečiai žiūri kaip komediją

Užbaigtą filmą jo herojai pirmąkart išvydo viename Čekijos festivalyje. Visi nusprendė, kad R.Bondarčuko kūrinys pavykęs, tik gailėjo kelių juoston netilpusių epizodų. Pavyzdžiui, to, kuriame šerifai, tirdami savo vyrą neištikimybe įtarinėjančios moters skundą, dairosi palei kaimynės klėtį didžiulės „anakondros“, neva aprangančios vyrus ir neleidžiančios jiems grįžti namo. Dairosi ir, žinoma, neranda… Baisiau būna tuomet, kai ta pati moteris, ketindama toliau nuo sodybos nuvyti „anakondras“, padeginėja prie klėties styrančius krūmynus.

Čekijon susirinkę Vakarų dokumentininkai ukrainiečių klausinėjo, kas jų filme tikra, o kas suvaidinta. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad kuriozai, kuriuos matė ekrane, – reali filmo herojų kasdienybė. Kaip ir tai, kad kaimo šerifas, kviesdamas milicijos įgaliotinį, pirmiausia atsiklausia nukentėjusio asmens, ar šis sutiks įgaliotiniui primokėti už sueikvotus degalus.

Ar kaimo šerifai – unikalus reiškinys, ar panašių teisėsaugos vietininkų galima rasti ir kituose Ukrainos kaimuose? „Gal ir daugiau kur yra, tačiau man apie juos neteko girdėti“, – kukliai atsako V.Krivoborodka.

Tačiau pabrėžia, kad tai – pats veiksmingiausias būdas užtikrinti tvarką Ukrainos provincijoje. Ir nesvarbu, kaip savanorius pavadinsi – šerifais ar mažiau skambiu žodžiu, aišku viena: be visuomenės atstovų, kuriems valdžia turėtų oficialiai perleisti dalį funkcijų, kurių pati jau nebesugeba atlikti, tvarkos kaimuose nebus. Sąžiningiau būtų šį faktą pripažinti ir pasirūpinti, kad lėšos, skirtos tokioms funkcijoms vykdyti, būtų nukreiptos į municipalinius biudžetus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ypatingu populiarumu Lietuvoje pasižymintis Rusijos kinas šių metų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus pristatomas atskiroje programoje.

Čia kino mylėtojai susipažins su nekomercinėmis rusų kūrėjų juostomis. Nuo jaudinančios ir net šokiruojančios dokumentikos iki fantastinio realizmo. Šioje programoje „Kino pavasario“ žiūrovas ras ypač gyvenimiškas, kartais nepatogias temas bei mistišką, daugelio neatrastą Rusijos kultūrą, kupiną magijos ir paslapčių.

„Į šią programą įtraukėme tik pačius geriausius ir daugiausiai pasiekusius filmus. Visų pirma, juos aukščiausiais balais įvertino rusų kino kritikai, įtraukdami į rusų kino dešimtukus. Taip pat kiekvieno filmo premjeros įvyko didžiausiuose kino festivaliuose,“ – pasakoja „Kino pavasario“ programos koordinatorius Edvinas Pukšta. „Šios programos tikslas – pristatyti kitokį, nekomercinį ir provokuojantį Rusijos kiną, kuris dažnai nepatenka į didžiuosius kino teatrus.“

Vienas tokių – režisieriaus Vasilijaus Sigarevo kino darbas „Gyventi“ („Living“). Po prieš metus Roterdamo kino festivalyje įvykusios premjeros, ši juosta kritikų buvo įvertinta kaip rusų kino etalonas. Realistiškame filme vaizduojamos trys istorijos apie gyvenimą ir mirtį mažame Jekaterinburgo regiono kaime (režisieriaus gimtinėje). Tačiau sukrečiančius herojų patiriamus sunkumus ir tragedijas perteikiantis V.Sigarevo kūrinys labiausiai akcentuoja stebuklui prilygstantį mūsų gebėjimą išgyventi.

Naujausi rusų eksperimentai kine

Festivalis „Kino pavasaris“ visada seka, ką kuria anksčiau festivalio programoje pasirodę režisieriai. Tai įrodo ir naujausias praėjusių metų festivalio žiuri nario Pavelo Kostomarovo ir režisieriaus Aleksandro Rastorgujevo sukurtas filmas „Aš tavęs nemyliu“ („I Don’t Love You“). Pasak E. Pukštos, šis filmas – eksperimentas, turintis ir vaidybos, ir dokumentikos elementų, neapibrėžiamas jokiu žanru. Ankstesniame šių režisierių dueto darbe „Aš tave myliu“, rodyto pernai „Kino pavasaryje“,   neprofesionalūs aktoriai vaikinai, gavę į rankas kameras, filmavo patys save. Šį kartą pagal tą pačią idėją statytame filme į rankas video kamerą paima mergina, atskleisdama kasdienes problemas ir netikėtas bei netradicines jų baigtis. Pasak kino kritikų, šis filmas patiks tiek I.Bergmano gerbėjams, tiek mėgstantiems „YouTube“.

Šių metų Naujojo Rusijos kino programa gerbėjams padovanos ir naujausią rusų kino klasiko Alexey Balabanovo kino darbą „Ir aš noriu“ („Me Too“). Kino mylėtojams kūrėjas gerai pažįstamas iš kultinių filmų „Brolis“, „Brolis 2“ bei „Karas“, kuriame vaidino lietuvė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.

„Šiame filme nevaidina nė vienas profesionalus aktorius. Man įdomiau, kai žmonės yra patys savimi, nes kai jie įsivaizduoja esą kažkas kitas ir tai vaidina, filmas tampa iš ties vaidybiniu,“ – pasakojo režisierius, pirmą kartą epizodinį vaidmenį savo filme atlikęs ir pats.

Fantastikos elementų turinčios juostos „Ir aš noriu“ personažai trokšta rasti garsiąją „Laimės varpinę“, kuri, anot senos legendos, priverčia išnykti gerus žmones. Kiekvienas keleivis viliasi, kad būtent jis taps tuo išrinktuoju.

Nematomi šalies skauduliai ir magiškoji Rusijos dalis

Naujojo Rusijos kino programoje bus galima išvysti ir debiutinį, tačiau jau ne vieną žiūrovą iki ašarų sujaudinusį Lyubov Arkus dokumentinį filmą „Antonas čia, šalia“ („Anton’s Right Here“). Kino kritikė ir ekspertė L. Arkus nusprendė debiutuoti kine, neįprastomis aplinkybėmis tapusi jaunuolio Antono, sergančio autizmu, globėja ir savo filmo istorijos dalimi. Daug kritikos sulaukusi juosta atskleidžia autizmu sergančių žmonių beviltiškumą ir agoniją bei atvirai demonstruoja jų situaciją Rusijoje.

Romos kino festivalyje startavęs ir iki šiol po tarptautinius festivalius keliaujantis režisieriaus Aleksei Fedorchenko filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ („Celestial Wives of Meadow Mari“) yra tarsi nepriklausomo Rusijos kino portretas, leisiantis „Kino pavasario“ žiūrovams susipažinti su unikalios pievų marių etninės grupės kultūra ir neregėtomis tradicijomis. Filme vaizduojamos dvidešimt trys trumpos moterų istorijos, kupinos magijos ir realizmo elementų. Ši juosta pakvies žiūrovus į kelionę po paslaptingą ir nepažįstamą pasaulį, kuriame vos keletas frazių nuskamba rusiškai, o visa kita – autentiška pievų marių kalba.

Kovo 14 – 28 dienomis vyksiančio 18-ojo „Kino pavasario“ programos „Naujasis Rusijos kinas“ filmų aprašymus ir video anonsus jau galima rasti festivalio puslapyje:
http://www.kinopavasaris.lt/filmai

Lankomiausias kino renginys Lietuvoje prasidės muzikinėmis natomis, kurios įdomiai persismelks į kitus filmus.

Kopenhagos operos teatro meno vadovas Kasperas Holtenas debiutinėje dramoje “Don Žuanas” garsiosios W.A.Mozarto operos herojus paverčia šiuolaikiniais žmonėmis ir perkelia į šiandieninio Budapešto gatves. Rezultatas – ypač originalus, kai lengvai atpažįstamos muzikos fone pasaulinio garso solistai tampa įtaigiai vaidinančiais aktoriais, bet vietoj įprastų dialogų santykius aistringai aiškinasi plačiajai publikai suprantamais žodžiais perrašytomis arijomis.

O štai angliakasių miestelyje Bore nufilmuotą serbišką miuziklą “Šviesus šviesus pasaulis” režisierius Olegas Novkovičius aranžavo pagal jautrią ir liūdną šeiminę dramą. Netikėčiausių likimo išbandymų lygtis sprendžiantys draugai, meilužiai ir artimi giminaičiai bendrauja dainuodami. Pagrindinis graikiškos tragedijos veikėjas emocingiausius sielos skausmus išlieja monologais, kuriems pritaria iš kitų herojų choras.

“Don Žuanas” tinka visiems (net menkai besidomintiems opera), o sukrečiantį “Šviesų šviesų pasaulį” derėtų rinktis stiprios šoko terapijos nebijantiems žiūrovams.

Meilė iš knygų

Nepamirštamųjų “The Beatles” sukurta daina “Norvegų giria” įkvėpė populiarų japonų rašytoją Haruki Murakami imtis romano apie jausmų tyrumu abejojančių ir pagundų blaškomų dvidešimtmečių meilę. Lietuviškai išverstą romaną perskaitė nemaža dalis mūsų tautiečių, kurie susidarė konkretų vaizdinį, kaip turėtų atrodyti knygoje aprašyta atmosfera. Jie galės drąsiai pasiginčyti dėl vietnamiečių režisieriaus Trano Anh Hungo pateiktos lyriškos, nostalgiškos ir lengvai erotiškos versijos.

Meilės tikimybių teorijas vilios skaičiuoti Lietuvos knygynų dar nepasiekusio italų rašytojo Paolo Giordano bestselerio “Pirminių skaičių vienatvė” ekranizacija. Gabus režisierius Saverio Constanzo matematines formules ir žmogiškus jausmus stilingai supynė trijuose siužetuose, kuriuose aiškėja liūdna tiesa, kodėl nuo vaikystės bendraujantys genialus matematikas ir graži fotografė nebegali būti kartu. Šis intriguojantis filmas galėtų būti aktualus ir patrauklus jaunajai auditorijai.

Mokslinės fantastikos idėjas ir neįmanomos meilės aistras narpliojanti amerikiečių režisieriaus Marko Romaneko šiurpi drama “Nepaleisk manęs” pagal Kazuo Isihiguro romaną pasakos apie organų persodinimui brandinamus klonus ir sugriautą vaikystės idilę. Garsių aktorių ketvertas Carey Mulligan, Andrew Garfieldas, Keira Knightley, Charlotte Rampling padės lengviau apsispręsti dėl šio svarbaus, vertingo ir abejingų nepaliekančio filmo.

“Oskarui” nominuotos kanadiečio Deniso Velleneuve’o likimo dramos “Moteris, kuri dainuoja” ištakos siejamos su rašytojo Wajdi Mouawado pjese apie motinos palikimą ją menkai pažinojusiems vaikams. Jie gauna užduotį pristatyti laiškus niekuomet nematytam tėvui ir negirdėtam broliui. Ieškodami šių dviejų vyrų Artimųjų Rytų šalyse dvyniai iš smulkių detalių dėlioja skausmingą ir šokiruojantį šeimos praeities paveikslą, o absoliučiai netikėti siužeto vingiai stulbina dramatiškomis staigmenomis iki pat finalinės scenos.

Garsiausio portugalų rašytojo Camilo Castelo Branco romanas “Lisabonos paslaptys” pasakoja apie XIX a. jausmų intrigas, neįtikėtinus atsitiktinumus, keistus santykius, paslaptis ir dviveidžius žmones. San Sebastiano kino festivalyje geriausiu režisieriumi pripažintas Raulis Ruizas siūlo 4 val. 30 min. trukmės dramą. Geležinės kantrybės ir pastabumo reikalaujantį epinį filmą mačiusieji vadina gražiausiu 2010 m. kino kūriniu. Jį sudaro unikaliai nufilmuoti ilgi epizodai, kai vienu kameros įjungimu užfiksuojama 7–8 minutes trunkanti scena.

Tikra ir įdomu

Šiemet “Kino pavasaris” stengsis įrodyti, kad tarp vaidybinio ir dokumentinio kino beveik neliko skirtumo. Teoriškai skirtingų žanrų ribą įtaigiai pamėgino ištrinti konkursinės programos “Nauja Europa – nauji vardai” žiuri prezidento Milcho Manchevskio filmas “Mamos”, kurį sudaro trys idėjiškai susietos, bet atskiros istorijos – nuo vaikų suvaidintos trumpos intrigos apie melą iki tikro tyrimo apie Makedoniją išgarsinusį kriminalinių naujienų reporterį, kuris įsigudrindavo žudyti senyvo amžiaus moteris, paskui viską išsamiai aprašyti laikraštyje ir provokuoti korumpuotą policiją.

Tikro gyvenimo įvykiai vis dažniau turi įtakos visuomenei žinomų režisierių pasirinkimui. Radikaliai stilių pakeitęs Danny Boyle’as (“Lūšnyno milijonierius”) efektingai adaptavo tikro gyvenimo dramą “127 valandos” ir patikėjo aktoriui Jamesui Franco suvaidinti iš gamtos spąstų Jutos valstijos kanjone 2003 m. laimingai išsigelbėjusį alpinistą Aaroną Ralstoną. Jam užteko 127 valandų nepakeliamo skausmo, bado, troškulio, šalčio, haliucinacijų, kad suprastų savanaudiško charakterio ydas. Iš unikalios užfiksuotos medžiagos garantuotai išeitų puiki dokumentinė drama, bet A.Ralstonas pasidalijo asmeniniu filmu tik su artimiausiais žmonėmis ir dvejus metus ignoravo D.Boyle’o pasiūlymą.

Užtat griežtai saugomame Prancūzijos kalėjime izoliuoto Illicho Ramirezo Sanchezo niekas neklausė leidimo perkelti jo spalvingą gyvenimą į kiną. Teroristinis epas “Karlosas Šakalas” prikausto dėmesį net 5 val. 32 min. ir po peržiūros sunkoka nurodyti nereikalingus momentus, kuriuos būtų galima iškirpti. Prancūzų režisierius Olivier Assaysas su scenaristų grupe išsamiai ištyrė garsiausio XX a. teroristo biografiją, o nežinomus faktus ar neatsakytus klausimus interpretavo savo vaizduotėje.

Konkursiniame festivalio filme “Krikštynos” lenkų režisierius Marcinas Wrona laisvai atkūrė Varšuvos mafijos užkulisiuose nugirstą tikrą įvykį. Nuo nusikaltėlių atsiribojęs jaunas vyras privalo kasdien mokėti duoklę už išdavystę ir nujaučia, kad artėjantis sekmadienis gali būti paskutinė jo gyvenimo diena, todėl į skubotai surengtas dukrelės krikštynas pakviečia geriausią savo draugą.

Juokinga

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad “Kino pavasariui” šiemet labiausiai trūksta komedijų. Šį žanrą taikliausiai atitinka lenkų veterano Juliuszo Mahulskio satyra “Lopšinė” apie muzikaliai pasikausčiusių vampyrų šeimynėlę, kurios nariai naikindami nereikalingus liudininkus ir atrasdami netikėtų pagalbininkų vis drąsiau artėja prie esminio tikslo – prezidentūros.

Danų kino kritiko Mikkelio Muncho Falso dramos “Gražūs žmonės” niekaip nepavadinsi komedija, tačiau keturis vienišus herojus susiejančio likimo pokštai skatina kikenti. Per pasaulinę premjerą San Sebastiane publika leipo juokais, kai prie Kalėdų stalo susėdo dvi atsitiktinai susipažinusios ir įdomių nuotykių patyrusios šeimos.

Prancūzų dueto Gustave’o de Kerverno ir Benoit Delépine “Mamutas” pasitelkia sau būdingą chuliganišką absurdo humorą, kai nelegaliai visą gyvenimą dirbęs anarchistas Gerard’as Depardieu tvarkosi legalios pensijos dokumentus.
O dviem “Auksiniais gaubliais” apdovanotoje komiškoje dramoje “Vaikams viskas gerai” vaikai susiranda biologinį tėtį iš spermos donorų banko, ir vyro atėjimas į homoseksualių moterų šeimą atneša įdomių sukrėtimų.

Ekstremalu

“Kino pavasaris” parengė gana daug spąstų ir staigmenų stiprių nervų žiūrovams, nesibaidantiems šokiruojančių, žiaurių filmų, kokių platintojai nesiryžtų rodyti dėl gresiančio griežčiausio amžiaus cenzo. Unikaliais kameros viražais išsiskirianti argentiniečio Gasparo Noe psichodelinė melodrama “Pasinerk į tuštumą” pakvies skraidyti su nerimstančio narkotikų prekeivio siela ir stebėti sekso paslaugas teikiančią seserį striptizo šokėją iš dangaus. 2010 m. Sandanso kino festivalį laimėjusi kriminalinė veiksmo drama “Žvėrių karalystė” prašosi palyginimų su “Pranašu”, “Krikštatėviu”, “Valstybės priešu”, “Žmogumi su randu”, “Infiltruotais” ir kitais filmais apie mafiją. Australų kino žvaigždynas (Guy Pearce’as, “Oskarui” nominuota Jacki Weaver, Joelis Edgertonas) privilioja daugiau dėmesio režisieriaus Davido Michodo debiutiniam filmui apie Melburno nusikaltėlius ir ne mažiau korumpuotus policininkus.

O tamsią, žiaurią, korumpuotą Rusiją negailestingai vaizduojanti Sergejaus Loznicos pirmoji vaidybinė drama “Mano laimė” išprovokuos aštrioms diskusijoms ir priblokš visko mačiusius žiūrovus.

Egzotiška

Pernai pirmą kartą festivalyje pristatytam Vietnamui atstovaus Kanų festivalio programos “Kino kritikų savaitė” laimėtojas “Nebijok, Bi!”. Šešiametis berniukas per daug anksti kremta seksualinio brendimo pamokas ir aiškinasi, ką reiškia geismas, aistra, potraukis, meilė, neištikimybė, flirtas.

San Sebastiano kino festivalio programoje “Nauji režisieriai” triumfavusioje dramoje “Spalvoti kalnai” Kolumbijos kaimo moksleiviai žaidžia futbolą ir nenutuokia realaus artėjančio karo pavojaus, kai kamuolys nurieda į minų lauką.

AIDS viruso aptrauktoje Pietų Afrikoje mergaitė narsiai priešinasi kaimynų prietaringumui ir gelbsti sunkiai sergančią mamą filme “Gyvenimas – svarbiausia”.

Visus šiuos filmus vienija tema – neramus pasaulis vaikų akimis. Pagrindinius vaidmenis juose atlieka jauni ir dažniausiai aktoriaus patirties neturintys debiutantai. Bet istorijos apie vaikus bus įdomios bei aktualios ir suaugusiems žiūrovams.

Festivalis “Kino pavasaris” vyks kovo 17–31 dienomis

Šiųmetis festivalis žada būti labai tikroviškas ir atsiribojęs nuo klišių, banalybių ar nuspėjamos filmo pabaigos

40-ajame Roterdamo kino festivalyje trys debiutiniai filmai iš Pietų Korėjos, Ispanijos ir Tailando pasipuošė originaliomis “Tigro” statulėlėmis ir praturtėjo 15 tūkst. eurų premijomis.

Roterdamas aiškiai skiriasi nuo dažniau linksniuojamų elitinių festivalių, nemėgina konkuruoti dėl filmų su Berlynu, mielai kviečiasi tinkamiausius Sandanso dalyvius, nepamiršta kvietimais pamaloninti anksčiau atrastų režisierių ir nevengia rodyti Lokarne, Venecijoje, San Sebastiane, Pusane ir kitose karštose kino teritorijose debiutavusių filmų.

Apžvalginėje programoje “Spektras” surikiuoti garsesni filmai jau atvyko su atsiliepimų ir premijų bagažu, todėl “Juodoji gulbė”, “127 valandos”, “Biutiful”, “Žvėrių karalystė”, “Įsivaizduojamos meilės” ar festivalį užbaigęs “Kovotojas” 7–10 eurų kainuojančius bilietus pardavė ypač greitai.

Bet ir negirdėtiems, mažesniems, kuklesniems, daugiau kantrybės reikalaujantiems filmams iš egzotiškų kraštų prireikdavo tik vienintelio seanso, kad gandas apie vertingą reginį pasklistų po miestą. Po pirmojo savaitgalio bilietai į didžiąją dalį pagrindinių seansų jau buvo išparduoti, todėl nenuostabu girdėti finalinę išvadą, kad per dešimt dienų festivalį aplankė 340 tūkst. žiūrovų. Prie tokio stebėtinai didelio lankomumo nepriartėja nei Venecija, nei Berlynas, nei Torontas.

Filmus pristatantys režisieriai nuoširdžiai džiaugėsi, kad salės stabiliai prisipildydavo tiek per rytinius, tiek per vėlaus vakaro seansus. Vargu ar kur nors kitur atsirastų daugiau nei šimtas tokių entuziastų, kurie vietoj pusryčių sausakimšai užpildytų salę per trijų valandų trukmės Shane’o Meadowso dramos “Tai – Anglija ’86″ seansą.

Be raudono kilimo

Roterdame galiojo darbinė filmų žiūrėjimo ir industrijos atstovų susitikimų atmosfera. Festivalio rengėjai sąmoningai niekur netiesia raudonų kilimų, nekviečia į jokias fotosesijas, o atvykusiems režisieriams leidžia išsikalbėti per susitikimus su publika. Rengėjai vengia glamūrinio puošnumo ir populistinio ažiotažo, o bent kelioms dienoms užsukusiems aktoriams sukuria draugišką atmosferą ir išplečia kino šventę visame mieste. Takeshi Kitano, Stellanas Skaarsgardas, Mathieu Amalricas ir kiti garbūs svečiai liko patenkinti.

Iš esmės Roterdamas – tai netikėtų atradimų, jaunųjų talentų, įdomių improvizacijų, eksperimentinių formų, ateities perspektyvų, ambicingų naujovių, originalių sprendimų, avangardinių provokacijų, netradicinės dokumentikos festivalis. Kompromisams nepasiduodantys renginio vadovai tikina, kad atrinkti filmai simbolizuoja šiuolaikinio kino veidą, ir mėgina nuspėti, kaip atrodys kinas per artimiausius dvejus metus. Jie turi teisę į panašias išvadas, nes Roterdamas kadaise rodė Raulį Ruizą, Bella Tarrą, Wimą Wendersą, Abbasą Kiarostami, Jimą Jarmuschą, Apichatpongą Weerasethakulį, Michaelį Haneke, kurie buvo tokie patys negirdėti pradinukai, o dabar jau raško apdovanojimų derlių ir yra žinomi neholivudinio kino publikai.

Humbert’o palikimas

Priminsime, kad Roterdamo kino festivalį įkūrė šviesaus atminimo prancūzų prodiuseris Humbert’as Balsanas, kurio netikėta savižudybė 2005 m. giliai sukrėtė pasaulio kino bendruomenę. Nuo depresijos kentėjęs arthauzinio kino finansavimo strategas ir buvęs Europos kino akademijos prezidentas savo noru išėjo iš gyvenimo, bet jo pradėti darbai tęsiami dar spartesniu tempu, o festivalis pastebimai auga sulig kiekvienais metais. Šiandien H.Balsano fondas dosniai remia egzotiškų šalių ir perspektyvių autorių filmus, kurie po viešnagės kituose festivaliuose grįžta į Roterdamą laikyti publikos egzamino.

Dabartinis festivalio direktorius Rutgeris Wolfsonas ne sykį pabrėžė, kad renginys nenutolo nuo pačios pradinės idėjos ir išlaiko H.Balsano nustatytą kursą. Vienintelis pastebimas skirtumas – kiekvienais metais festivalis auga ir plečiasi. Šiemet Roterdamas pristatė intriguojančią “Tigro” konkursinę programą, puoselėjo neatskleistų talentų paiešką “Šviesios ateities” programoje ir spėjo parodyti net 280 filmų.

Didžiausiu ir lankomiausiu kultūros renginiu Olandijoje tituluojamas festivalis yra viso miesto šventė. Kiekvienam atvykusiajam į Roterdamą buvo aišku, kad šią savaitę vyksta kino festivalis. Geležinkelio stotis, pagrindinės gatvės ir aikštės, barai ir restoranai, įspūdingos architektūros tiltas ir viešojo transporto stotelės išsipuošė “Tigro” galvomis, baltomis festivalio vėliavomis ir reklaminiais plakatais. Jubiliejaus proga festivalis dar pastebimiau išsiplėtė per visą miestą ir atidarė 40 naujų lokacijų. Per pertraukas tarp seansų buvo galima apsilankyti ir pajusti kino magijos dvelksmą specialiose parodose, ekskursijose, teatralizuotuose pasirodymuose, roko koncertuose, meninėse instaliacijose ar kung fu spektakliuose.

Kasdieniam repertuarui jie netinka

Beveik nėra galimybių, kad Roterdamo konkursantais susidomės Lietuvos platintojai. Kitose pasaulio šalyse jų rodymas taip pat apsiribos festivaliniais seansais. M.Haneke gan tiksliai matematiškai apskaičiavo, kad vos 2 proc. Roterdamo oficialios programos filmų pateks į komercinį repertuarą. Tikrai ne kiekvienas festivalis ryžtųsi atidarymo ceremonijai pasikviesti niekam negirdėtų Graikijos režisierių Argyrio Papadimitropoulo ir Jano Vogelio emocingą, dinamišką ir sunkią dramą “Iššvaistyta jaunystė”, kuri įtaigiai perteikia vasaros karščiu alsuojančių Atėnų atmosferą ir beviltiškai degraduojančio jaunimo kasdienybę.

Šiemet konkurse tigriškai riaumojo 14 skirtingų filmų, kurie labiausiai išsiskyrė originalumu ir netikėtumu. Žiūrovams labiausiai patiko antrąjį filmą režisavusio ruso Vladimiro Kotto juodojo humoro ir specifinės ironijos drama “Gromozeka” apie likimo blaškomus ir nesusitinkančius mokyklos laikų muzikos grupės narius. Jie prisimena šaunią praeitį ir žvaigždišką populiarumą, bet šiandieninėje visuomenėje sprendžia žemiškas problemas ir kovoja su vienišumu.

O kritikai ir festivalių programuotojai išskyrė Pietų Korėjos debiutanto Yoono Sung-hyuno komplikuotos struktūros dramą “Blyški naktis”, nagrinėjančią savižudybėmis pirmaujančios Pietų Korėjos jaunų, trapių, smurtaujančių žmonių psichologiją. Jie nemoka gyventi dėl savęs ir nuolat bijo nuvilti tėvus, draugus, pažįstamus.

Tačiau abu lyderiai liko be prizų, nes argentiniečių režisierės Lucrecios Martel vadovaujama tarptautinė žiuri nusprendė pagerbti kitus kandidatus. Garsaus režisieriaus Lee Chang-dongo asistentu dramoje “Poezija” padirbėjęs Parkas Young-bumas sukūrė brandų debiutą “Musano dienoraščiai” apie nuo Šiaurės Korėjos komunistinio režimo laimingai pabėgusio vyro desperatiškus bandymus pritapti nesvetingoje Pietų Korėjos bendruomenėje, kurioje dezertyrui susirasti darbo beveik neįmanoma.

Antrasis nugalėtojas “Finisterrae” visai nepanašus į vaidybinį filmą, o labiau primena videomenų eksperimentą apie du rusiškai kalbančius vaiduoklius, kurie blaškosi po Ispanijos vietoves, jodinėja arkliais ir svajoja patirti reinkarnaciją. Trečiojo laureato tailandiečio Sivarojaus Kongsakulo lėtai tekančiame filme “Amžinybė” vyrauja tobulai užfiksuoti vaizdai, subtiliai dėstoma meilės istorija ir poetinės meditacijos apie gyvenimą po mirties su asmeniškais prisiminimais apie amžinybėn išėjusį tėvą.

Kino verslo šaknys

Gyvybiškai svarbi Roterdamo festivalio dalis yra naujų kino projektų turgus “CineMart”, trims pokalbių, susitikimų, derybų, pristatymų dienoms suvienijantis pasaulinių kino fondų atstovus, festivalių organizatorius, platintintojus, prodiuserius, investuotojus. Jie atidžiai nagrinėja pasiūlymus, skaito atrinktus scenarijus, svarsto finansinę riziką prisidedant prie 450 tūkst. eurų ar net 6 mln. eurų biudžeto projektų ir klausosi naujienų apie garsesnių ir nežinomų režisierių būsimus filmus. Geriausiai pasirengusiems autoriams pavyksta iš Roterdamo išsivežti solidžią piniginę premiją (10–30 tūkst. eurų), garantuotą platinimo sutartį arba fantastiškas galimybes filmavimo darbams realizuoti.

28-ąjį kartą rengiamo “CineMart” kokybę išduoda ankstesnių sueigų rezultatai. 2007 m. dokumentalistas Sergejus Loznica pirmą kartą Roterdame pristatė vaidybinio debiuto “Mano laimė” (Lietuvos žiūrovai jį pamatys artėjančio “Kino pavasario” konkursinėje programoje) idėjas ir 2010 m. debiutavo Kanuose, o rudenį skynėsi prizus Kijeve, Minske, Taline. 2008 m. finansavimo rebusus Roterdame sprendė iranietis Abbasas Kiarostami su “Patvirtinta kopija”, o po metų Roterdame laimę surado korėjietis Imas Sang-soo su “Tarnaite” (abu šie filmai taip pat bus rodomi “Kino pavasaryje”).

Dar daugybė Roterdamo krikštą gamybos pradžioje gavusių filmų sulaukė kvietimų iš kitų festivalių ar pardavė platinimo teises.

Visi mes esame prodiuseriai

Pernai Roterdamas pasiūlė dar vieną unikalią idėją – paprastiems žiūrovams tapti jiems patikusios filmo idėjos prodiuseriais. Režisieriai Alexis dos Santos (jo filmas “Nepaklotos lovos” buvo rodomas “Scanoramoje”) ir Ho Yuhangas reklamavosi internete ir rinko geranoriškas aukas, o trūkstamus biudžeto likučius padengė organizatorių neįvardijamas rėmėjas. Po 15 tūkst. eurų kainavę abu trumpametražiai filmai “Atsitiktiniai nepažįstamieji” ir “Niekas nesijaučia legalus” jau parodyti per specialų seansą šiemet.

Įdomi sveikintina iniciatyva pasiteisino ir bus tęsiama toliau. Gal norėtumėte paaukoti penkis eurus ir tapti filmo prodiuseriu?

"Veido" archyvas

Vilniuje savaitgalį prasidėjo prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai”, kuris vėliau pasieks Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir Alytų. Šeštą kartą Prancūzų kultūros centro organizuojamame renginyje pristatoma dvylika pastaraisiais metais sukurtų filmų. Penki filmai sudaro programą “Afrikos aidai”, pasakojančią apie Juodojo žemymo šiandieną. Šių metų festivalio retrospektyva skirta vienai ryškiausių šiuolaikinio prancūzų kino žvaigždžių aktorei Sandrine Bonnaire.

Nuo pat ankstyvo rudens nesibaigiančiose festivalių varžytuvėse sparnus kelia stipriausias lyderis. Nuo lapkričio 11 d. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos žiūrovai mėgausis Europos šalių kino forumo “Scanorama” per metus užauginto derliaus skanėstais.

Turtingame 78 pilno metražo ir 55 trumpų filmų labirinte lengva pasiklysti, todėl ypač svarbu iš anksto deramai pasiruošti kasdieniam maratonui ir išsirankioti savo sielai artimiausius kūrinius.

Už Skandinavijos regiono sienų išsiplėtusi “Scanorama” tradiciškai siūlo per daug ir faktiškai pašalina galimybes publikai patikusiems filmams pasinaudoti karštais atsiliepimais ir parduoti daugiau bilietų ant ažiotažo bangos.

Lietuvoje nėra tiek užsispyrusių kino aistruolių, kurie ryžtųsi peržiūrėti absoliučiai viską. Dauguma filmų neišvengiamai sulauks minimalaus dėmesio ir liks pamatyti kuklios mažumos, o kiti perliukai atsiskleis nedėkingiausiu momentu, kai vertingam reginiui jau pritrūks kartojimų.

“Scanoramos” atvežamas kino naujienas lengva suskirstyti į keturis būrelius: nepraleidžiami šviesuliai būtinam praregėjimui, įdomios intrigos smalsumui patenkinti, paprasti geri filmai, kurių nepamatę absoliučiai nieko neprarasite, ir laiką gaišinantys kartūs nusivylimai. Šiemet net ne visais garsiais vardais galima pasitikėti, geriau prioritetą teikti nežinomiesiems ir atrasti šį tą nelauktai novatoriško. Oficialioje svetainėje pateikiami trumpi aprašymai pateikiami apgaulingai ir mėginama parduoti neatpažįstamo grožio kiaulę juodame maiše.

Organizatoriai taip pat nujaučia liaudžiai nebūtinus filmus ir juos be skrupulų programuoja į prasčiausio laiko seansus, kai į kiną ateina tik patys ištikimiausieji. Arba tiesiog pagaili žodžių trumpam ir labai abstrakčiam kelių sakinių aprašymui, tarsi tyčia baidytų žmones. Tokiais atvejais ir norisi paklausti, koks tikslas vežti savanoriškai nurašomą filmą, jei pagrindinėje festivalio buveinėje “Forum Cinemas Vingis” jį rodyti planuojamas tik sekmadienį 13:00 arba darbo dieną 17:00? Gal vis dėlto prasmingiau rodyti mažiau filmų, bet leisti jiems susidraugauti su Lietuvos žiūrovais.

Trys įvykiai

Šiemet stipriausiu sąstatu gundo Skandinavijos šalių kiną apžvelgianti programa “Naujienos iš Šiaurės”, kuri ryškiai užgožia silpnesnius, pilkesnius ir lengviau nurašomus legionierius iš Europos šalių. Būtent joje atrandame “Scanoramos” svarbiausią įvykį –  geriausiai žinomos danų režisierės Susanne Bier emocingąją dramą “Geresniame gyvenime”, kuri praturtino jos įspūdingą kūrybinę biografiją (“Po vedybų”, “Atviros širdys”, “Broliai”). Autorė pasitiki scenaristu Thomasu Andersu Jensenu ir nagrinėja iš vienišumo gimstančią netikrą draugystę, žydinčią manipuliacijomis ir ištrykštančią žiauriu smurtu. Toronto kino festivalyje garsiai nuskambėjęs kūrinys apie komplikuotus dviejų likimo nepamylėtų šeimų santykius atstovaus Danijai “Oskarų” maratone ir tiesiogiai konkuruos dėl patekimo į geriausio užsienio šalies filmo nominaciją su latviška “Amaya”. “Geresniame gyvenime” yra vienas iš dviejų filmų, kurie garantuotai pratęs pažintį su Lietuvos žiūrovais komerciniame repertuare.

"Veido" archyvas

“Geresniame gyvenime”

Antrasis festivalio įvykis – tai brandžiausio Kristijono Vildžiūno filmo “Kai apkabinsiu Tave” nacionalinė premjera. Autentiškai nufilmuotais kadrais apgaudinėjanti (Kaunas pribloškiančiai atitinka senąjį Berlyną), dokumentiniais archyviniais kadrais istorinę aplinką kurianti, bauginančio pavojaus atmosferą išlaikanti drama pakelia lietuviško kino autoritetą. Nusipelniusių KGB agentų konsultuotas filmas turi akivaizdžių trūkumų ir jie skaudžiausiai pasireiškia mažiausiai patirties sukaupusių aktorių (ypač moterų) neįtikinamai statiškoje vaidyboje, bet “Kai apkabinsiu Tave” bus tikrai ne gėda rodyti užsieniui ir po metų pasiūlyti “Oskarams”.

Trečią svarbų akcentą vertėtų nukreipti į Europos kino akademijos prezidento Wimo Wenderso retrospektyvą. Nors vokiečių maestro jau senokai buvo sukūręs dėmesio vertą filmą, bet “Scanoramos” atrinktame vienuoliktuke labiausiai dominuoja sėkmingiausi ir išliaupsinti ankstyvosios karjeros šedevrai. Jeigu dar esate nematę “Dangaus virš Berlyno”, “Paryžiaus, Teksaso”, “Alisos miestuose”, tai paskubėkite rezervuoti vietas kino teatre “Pasaka”.

Abejotini pasirinkimai

Tikriausiai dauguma kritikų rekomenduos kopinėti turkišką “Medų”. Juk labai nemadinga ir nepopuliaru praleisti “Auksinį lokį” Berlyne dosniai pavaišinusį poetišką ir etnografinį filmą, kuris skatina susimąstyti – už ką Werneris Herzogas atidavė taip geidžiamą prizą? Tikrai neužtenka argumentų, kad mažas berniukas vaidina užburiančiai, nes visi neprofesionalūs vaikai moka nustebinti ir klauso režisieriaus. Jeigu susiviliosite medaliais, tai nepamirškite, kad gražiai nufilmuotas ir migdančiai nuobodus “Medus” yra režisieriaus Semiho Kaplanoglu nuo 2007 m. dėliojamos trilogijos apie Jusufą baigiamoji dalis. “Kiaušinis” ir “Pienas” turi subtiliai susijusių niuansų, kurių nežinant formuojasi visai kitokie vertinimai. San Sebastjano festivalio publika išliaupsintojo filmo nesuprato ir atvirai išdėstė – jam verta parašyti tik 6 iš 10.

Statiška ir monotoniška neištikimybės drama “Antradienis, po Kalėdų” taip pat mėgaujasi kritikų palaikymu, nes šiandien girti rumunišką kiną skuba kiekvienas. Radu Munteanu iš tiesų moka režisuoti aktorius, bet jam gaunasi tuščias ir daug pliurpiantis filmas apie meilės trikampį, kai vyrui reikia nuspręsti, kokiai moteriai supakuos kalėdinę dovaną – jaunesnei meilužei ar tebemylimai žmonai. Dilemą sunkina privaloma užduotis – sąžiningai prisipažinti skaudžią tiesą dukrelei, kuri pažįsta abi moteris ir laukia Kalėdų Senelio. Nieko naujo neišvysite ir tikslaus atsakymo nesulauksite, tad pasiruoškite nuobodžiai santykių studijai ir vidutinio amžiaus krizės analizei.

Niekas nepaneigs, kad Andrejus Nekrasovas ir kūrybiniame procese amžinybėn išėjusi jo žmona Olga Konskaja politizuotame dokumentiniame filme “Rusų pamokos” nuveikė didelį ir reikalingą darbą. Tačiau vienpusiškas Rusijos puolimas ir užpultos Gruzijos išaukštinimas sumenkina kūrinio vertę. Argi sunku buvo dėl objektyvuvo išklausyti abi kariaujančias puses ir išvengti neskanaus tendencingumo?

“Scanoramoje” gausiai prisirinko smagiai viliojančių ir gerų, bet nebūtinų ir laikino įdomumo filmų, kurių neprisiminsite sulaukę  Kalėdų. Turint daugiau laisvo laiko juos galima žiūrėti, bet nereikia pervertinti ir tikėtis stebuklų. Vienas iš daugelio pavyzdžių – Berlyno konkurse dalyvavusios Pernille Fischer Christensen drama “Šeima” turi viską, ko reikia sėkmingam filmui: puikūs žinomi aktoriai, perspektyvi režisierė, provokuojantis scenarijus (tėvas suserga nepagydomu vėžiu), emocinga atmosfera, sąžiningai atviri dialogai. Tačiau nori nenori išnyra palyginimai su “Švente” ir juntamas nusivylimo kartėlis.

Ką praleidę jausitės šį tą praradę?

“Specialiu seansu” festivalyje pristatoma rusiška drama “Kaip aš praleidau šią vasarą” priblokš nuo vasario gyvai aptarinėjama fenomenalia dviejų aktorių vaidyba ir giliai jaudinančiomis emocijomis. Nuo pasaulio atkirstoje metereologijos stotyje dirbančio jauno vyro pečius užgula reikalavimas pranešti savo kolegai apie jo žmonos ir sūnaus žūtį, bet jis niekaip neranda tinkamos galimybės ir atidėlioja akistatą su šokiruojančia tiesa. Čiukotkos saloje nufilmuota drama apie žmogaus sielos pažeidžiamumą dar sykį privers pakalbėti, kad Aleksejus Popogrebskis yra vienas talentingiausių režisierių neprilausomame Rusijos kine.

“Scanoramos” atidarymo ceremonijos filmas “Savaip sąžiningas žmogus” gal ir išvengs kruopštaus aptarinėjimo, bet išliks atmintyje dėl lengvabūdiško tono ir nupieš kelionės žemėlapį visam nenuspėjamam festivaliui, kuriame progų šypsotis nebus tiek daug. Kriminalinė juodoji komedija apie bausmę atlikusio senamadiško žudiko dilemas – atkeršyti išdavusiems skundikams ar susitaikyti su naujo gyvenimo peripetijomis. Kiekvienas posūkis turi komplikacijų, neplanuotų atoveiksmių, entuziastingų seksualinių aistrų ir viliojančių pagundų. Kartu su intriguojančiai ir šmaikščiai dėstomu siužetu filmas siūlo ypač retą progą pamatyti prieš bangas plaukiojantį švedą Stellaną Skarsgardą rimtame vaidmenyje, nes per pastaruosius metus jis būna dažniau užsiėmęs pašaliniais holivudiniais uždarbiais su “Karibų piratais” bei “Angelais ir demonais”.

Kontroversinis dokumentinis filmas “Armadillo” (tai karinės bazės pavadinimas) Vilniuje bus demonstruojamas kokybiškiausia skaitmenine projekcija, tačiau vieninteliu seansu. Jo bus per maža šiam neeiliniam kūriniui apie Danijos savanorių šauktinių misiją Afganistane, kai tikro karo adrenaliną su kompiuteriniais žaidimais supainioję jaunuoliai ne tik pašovė talibano užpuoliką, bet neatleistinai išsityčiojo iš aukos, o už tai gavo medalius. Pavasarį Januso Metzo režisuotas ir dokumentinės realybės ribas išplatinantis šoko terapinis filmas sukėlė skandalingą audrą Danijoje ir pelnytai triumfavo Kanų festivalio “Kino kritikų savaitėje”.

"Veido" archyvas

Škotų režisierius Peteris Mullanas už filmą “Neišsilavinę nusikaltėliai” gavo “Auksinę kriauklę”

Rugsėjo 25 d. emocingai ir kontroversiškai finišavęs 58-asis San Sebastiano kino festivalis labiausiai bus prisimenamas dėl Atlanto bangų išplukdytų naujų kino talentų.

Devynerius metus San Sebastianui paaukojęs svarbiausias festivalio vedlys ir esminių reformų iniciatorius dar prieš renginį nustebino šokiruojančiu oficialiu pranešimu, kad 2010 m. gruodžio 31 d. pasitrauks iš pareigų dėl susikaupusio nuovargio, milžiniško nervinio krūvio ir noro daugiau laiko skirti šeimai.

Tikriausiai neatsitiktinai paskutinėje Mikelio Olaciregui sudarytoje programoje vyravo ispanakalbiai, europietiški ir azijietiški filmai apie šiuolaikinę šeimą, jos vertybes, skaudžiausias problemas, baimes, rūpesčius, nesusikalbėjimus, džiaugsmus ir reikšmingus išbandymus. San Sebastianas šiemet ypač pabrėžė artimųjų bendravimo svarbą, skyrė daug dėmesio vaikams ir sugebėjo šeimos sąvoką pagrįsti kardinaliai skirtingais kūriniais bei įvairiausiais socialiniais aspektais.

Chuliganai ir partizanai

Konkursantų šešioliktuke užteko vietos smurtiniam ir stilingam Pietų Korėjos trileriui apie žudiko maniako gaudynes, ramiai ir ironiškai melodramai apie pirmąją meilę prisimenančius Kinijos senukus, provokuojančiai vokiečių dramai apie pensinio amžiaus sutuoktinių pasirengimą mirčiai, sentimentaliai ir melancholiškai sakmei apie norvegiškas Kalėdas, aktoriniais piruetais džiuginančiai argentinietiškai dramedijai apie asmeninės naudos siekiančių keistuolių giminę, Filipinų kaimiečių bandymus apginti garbę ir prisitaikyti prie juos okupavusių amerikiečių gyvenimo būdo, japoniškai dokumentinei odei apie natūralų gimdymą, tikrais įvykiais užnarpliotai biografinei komedijai apie talentingą sukčių karikatūristą iš Ispanijos, kuriai šiemet San Sebastiane atstovavo net keturi filmai.

Tarp pretendentų jaukiuose paplūdimiuose susirasti “Auksinę kriauklę” iš tiesų nebuvo vieno ryškaus favorito ir nugalėti galėjo keli vienodai stiprūs dalyviai. Škotų režisieriaus Peterio Mullano sunkiasvorės dramos “Neišsilavinę nusikaltėliai” triumfo šaukiniai pasigirdo jau po pirmojo seanso festivalio pradžioje. Niekas per daug nenustebo, kai žiuri prezidentas serbas Goranas Paskaljevičius paskelbė verdiktą, o aktoriaus duoną dažniau kremtantis P.Mullanas turėjo antrą kartą prašytis maestro Steveno Spielbergo leidimo trumpam pasišalinti iš dramos “Karo žirgas” filmavimo aikštelės Anglijoje ir apsilankyti svetingame San Sebastiane.

“Neišsilavinę nusikaltėliai”, arba sutrumpintai “Nedai”, šokiruojamai prabyla apie smurtą šeimoje, pataikavimą religijai, pykčiu persmelktą aplinką, kuri formuoja joje augančio vaiko psichologiją ir perspektyvų inteligentišką moksliuką paverčia kerštingu gatvės chuliganu. Tikroviškas, žiaurus ir metaforomis atskiestas filmas apie Glazgo jaunuolių gaujų karus, alkoholizmą, priklausomybę nuo narkotikų pribloškė natūralumu, bet neparodė nieko itin naujo, ko nematėme anksčiau išleistuose ir panašias temas gvildenančiuose filmuose, pvz., “Tai – Anglija”, “Traukinių žymėjimas”.

Didesnį nepasitenkinimą sukėlė diskutuotinas žiuri sprendimas “Sidabrinę kriauklę” už geriausią vaidybą atiduoti filme “Neišsilavinę nusikaltėliai” debiutavusiam ir aktorinės praktikos neturinčiam naujokui Connorui McCarronui, kurį skelbimą laikraštin įdėjęs P.Mullanas atsirinko iš 450 atsiliepusių ir peržiūros neišsigandusių jaunuolių.

San Sebastianas dažnai vadinamas atradimų festivaliu, tad pritemptas prizas su investicija į ateitį atrodo sveikintinas, bet tokiu atveju būtų buvę daug aktualiau apdovanoti katalonų kalba šnekančioje ispaniškoje dramoje “Juoda duona” virtuoziškai pasirodžiusį ir profesionalius aktorius užtemdžiusį berniuką Francescą Colomerą. Tuoj po pilietinio karo mažame Katalonijos kaime jis patenka į komplikuotų intrigų voratinklį, išdavikišką politiką vykdančių ir slaptus meilės ryšius puoselėjančių suaugusiųjų žaidimus. Brutalaus susidorojimo liudininku atsitiktinai tapęs naivus vaikas mėgina apginti draugo nužudymu kaltinamą tėvą ir savarankiškai išsiaiškinti šiurpias šeimos paslaptis, bet dar yra per mažas, kad teisingai suprastų jį supančių pavojingų įvykių svarbą.

(Ne)vaikiškos istorijos

Nepagražintas gyvenimo baisybes iš vaikų ar paauglių perspektyvos narpliojo ir įdomiausios bei nenuspėjamiausios festivalio programos “Nauji režisieriai” dalyviai. Tai yra vienas svarbiausių kadenciją savanoriškai užbaigusio direktoriaus M.Olaciregui palikimų. Reikšmingame konkurse pirmą arba antrą filmą sukūrę režisieriai varžosi dėl solidžios 90 tūkst. eurų premijos ir garantuotos platinimo sutarties su Ispanijos platintoju.

Šiemet nugalėjusioje Kolumbijos dramoje “Kalnų spalvos” futbolu susižavėję kaimo vaikai nesuvokia miškuose kruviną partizaninį maištą prieš komunizmą organizuojančių revoliucionierių keliamo pavojaus ir naiviai stengiasi ištraukti į minų lauką nuriedėjusį kamuolį. Fantastiškai vaidinantys mažieji aktoriai ilgiau nei metus kantriai repetavo visas scenas, nes režisierius Carlosas Cesaras Arbelaezas pirmiausia norėjo, kad jie taptų tikrais draugais.

Bulgaras Dragomiras Šolevas taip pat daug dėmesio skyrė vaikų ir pankuojančių anarchistų mokymams. Kiekvieną dieną iki pietų jie repetuodavo vienintelę sceną su profesionaliais aktoriais, kurią pavalgę filmuodavo iki vakaro. Asmeniniais prisiminimais alsuojanti ir daug tiesos išsakanti drama “Pastogė” stebi šokiruotų tėvų reakciją, kai jų dvylikametis berniukas susideda su šiek tiek vyresniais ir namų neturinčiais pankais. Filmas įvardijamas kaip vertingas festivalio atradimas, nors jokių oficialių premijų negavo.

Vertingiausi perliukai

Derėtų paminėti ir tai, kad vertintojai visai užmerkė akis ir prieš poetišką dzenbudistinį dokumentinį filmą “Paslaptingoji moteris”, kurį geriausiu sutartinai paskelbė kino kritikų asociacijos FIPRESCI deleguoti nariai. Lietuvoje viešėjusios aktorės Kaori Momoi geriausia draugė Naomi Kawase filosofiškai žvelgia į didįjį atėjimo į pasaulį stebuklą, nuosava 16 mm kamera filmuoja intymumu užburiančią natūralių gimdymų magiją, fiksuoja pirmąsias vaikelių šypsenas ir nesuvaidintą mamų džiaugsmą. Vienuolyno atmosferoje veikiančioje klinikoje moterys ramiai laukia nėštumo pabaigos, daug vaikšto, kerta malkas ir atlieka specialius fizinius pratimus.

Korėjiečio Kim Jee-Woono veiksmo ir siaubo trileris “Aš regėjau šėtoną” tikriausiai net nesitikėjo pretenduoti į prizus, nes aiškiai išsiskyrė iš kitų filmų ir spinduliavo tobulu komerciškumu. 2 val. 20 min. išradingai pragariško smurto atrakcionas reikalauja ypač stiprių nervų. Šio išbandymo neišlaikė keli jautresni žiūrovai, bet po finalinių titrų kūrinys sulaukė, ko gero, audringiausių ovacijų per visą festivalį. Filmas toks brutalus, kad Pietų Korėjos cenzoriai paprašė iškarpyti bent šešias minutes ir sušvelninti žiaurybių toną.

Hanibalo Lekterio pėdomis sekantis žudikas maniakas prievartauja, sadistiškai kankina ir ciniškai žudo merginas. Sužadėtinės netekęs specialusis agentas nusprendžia padėti nieko nesugebančiai policijai ir suseka labiausiai ieškomą nusikaltėlį, bet neskuba tiesiog atkeršyti. Jis nori, kad liguistas psichopatas pajaustų baimę ir skausmą. Protingai sustyguoti, efektingai nufilmuoti, aukščiausios klasės drąsiais vaidmenimis supurtantys ir makabrišku humoru pagardinti medžiotojo ir aukos santykiai įtraukia į neeilines gaudynes, kuriose geram ir nuoširdžiam žmogui tenka pavirsti monstru, kad nugalėtų šėtoną.

Stipriausias ir brandžiausias “Naujų režisierių” konkursantas lenkų režisieriaus Marcino Wronos sadistinio žiaurumo ir religinių motyvų nevengiantis trileris “Krikštynos” nesužavėjo ofiacialių vertintojų ir negavo prizų, bet sulaukė kritikų simpatijų, pradėjo skaičiuoti gausius kvietimus į kitus festivalius ir sukrėtė žiūrovus šiuolaikine Kaino ir Abelio istorija. Po kiekvieno seanso publika likdavo pasiklausinėti režisieriaus, kaip šiandien gyvena gyvi likę filmo herojų prototipai.

90 proc. realių įvykių dramatizavę scenaristai pasakoja apie iš kalėjimo išėjusį ir buvusius bičiulius įskundusį jaunuolį, kuris tikėjosi pasukti į doros kelią, pradėti naują gyvenimą, susirado žavią žmoną, susilaukė vaikelio. Tačiau jį susekusi mafija paskelbė ultimatumą – gyvensi tol, kol sugebėsi sumokėti 30 tūkst. zlotų išpirką už kiekvieną dieną. Suprasdamas gyvenimo trapumą pasmerktasis pakviečia armijoje tarnaujantį vaikystės draugą būti sūnelio krikštatėviu ir tik jam drįsta atskleisti šiurpiausią paslaptį.

Tarp dviejų ugnių

San Sebastiane sirpstantys vaisiai domina įtakingiausius kino industrijos žaidėjus, nes šiuose seansuose buvo galima sutikti Kanų, Sandanso ir kitų festivalių žvalgus.

Dar svarbesnė San Sebastiano užduotis – išsilaikyti esant nepalankiai situacijai tarp pasaulines premjeras žvejojančios Venecijos ir kasmet galingai stiprėjančio Toronto, kuris užtikrintai suvilioja kino verslo atstovus, o šie nuveikia visus darbus Kanadoje ir nemato prasmės keliauti į svetingąjį Baskų kraštą. Torontas kol kas neturi konkursinės programos, tad San Sebastianas naudojasi proga ir kviečia į Veneciją nepatekusius filmus varžytis dėl “Auksinės kriauklės”, bet kartu ieško ir neatrastų perliukų, kurių nerodo konkurentai.

"Veido" archyvas

2010 m. Venecijos kino festivalio konkursinėse gondolose vėl pritrūko vietos Baltijos šalių filmams.

Griežtos atrankos vedlio Marco Muellerio širdį suminkštinti šiemet mėgino net keli mūsiškiai kūriniai. Kristijonui Vildžiūnui, Mariui Martinsonui ir Emiliui Vėlyviui nepasisekė dėl pernelyg nuožmios konkurencijos su elitiniais autoriais. Festivaliui juos kviestis į programą strategiškai naudingiau, nes žinomi vardai lengvai privilioja milijonus akių ir garantuoja viso pasaulio spaudos dėmesį. Vis dėto ryškus lietuviškas spindulys karštojoje Lido saloje švies nuo Ingeborgos Dapkūnaitės asmenybės. Labiausiai užsienyje vertinama Lietuvos aktorė nusipelnė neeilinio pakvietimo į amerikiečių režisieriaus Quentino Tarantino pirmininkaujamą žiuri.

"Veido" archyvas

I.Dapkūnaitė – vienintelė moteris tarp žiuri narių

Būtent jie atidarys “Auksinio liūto” narvą. Geidžiamiausias Venecijos bienalės trofėjus bus išleistas į laisvę rugsėjo 11 d. Neeilinėse dvylikos dienų kino medžioklėse šiemet pasiryžo dalyvauti 22 režisieriai ir mažiausiai vienas nežinomasis, kurio asmenybę organizatoriai laikys paslaptimi iki festivalinio maratono starto. Visi tikisi stebuklo, kad filmo-siurprizo seansą okupuos laukiamiausias kultinio amerikiečo Terrence’o Malicko opusas “Gyvybės medis”.

Prieštaringiausiais gandais apipintą kūrinį iki paskutinės minutė tikėjosi pastverti Kanai, bet nuo visuomenės savanoriškai save izoliavęs ir viešumoje beveik nesirodantis drovusis veteranas nusprendė dar padirbėti montažinėje. Tik jis vienas nuspręs, kada jau trečius metus lipdomas mistiškiausias nuotykių epas pakvies žiūovus į kelionę per laiko zonas.

Amerikiečai plaukia prieš srovę

Kol kas lieka po kauliuką narstyti oficialiai paskelbtus konkursinius filmus. Daugiausiai kandidatų į “Auksinio liūto” medžioklę komandiruos JAV, kurioms po Kanų bado (konkuruojantis festivalis buvo pakvietęs tik vieną amerikietį) Venecijoje atstovaus net šeši režisieriai, bet nė vienas jų nepriklauso Holivudo sistemai.

Kino bienalės inauguraciniame pokylyje šoks stilingas psichologinis trileris “Juodoji gulbė” pagal laimės kūdikiu dažnai krikštijamo Darreno Arronofsky choreografiją. Prieš dvejus metus jis laimėjo pagrindinį Venecijos festivalio prizą su kritikų išliaupsintu ir Mickey Rourke’o aktorinę karjerą prikėlusiu “Imtynininku”. Naujausiame filme režisierius praskleis širmą nuo žiūrovams nematomų baleto šokėjų brutalių dvikovų “Gulbių ežero” repeticijų užkulisiuose.

Stipriais moteriškais vaidmenimis turėtų pasinaudoti charizmatiškojo Vincento Casselio treniruojamos prancūzaitė Natalie Portman ir Holivude jau įsitvirtinusi ukrainietė Mila Kunis.

Apdovanojimų ekspertai iš anksto prognozuoja realią tikimybę prasibrauti į “Oscaro” nominaciją “Lūšnynų milijonieriaus” numylėtai gražuolei Freidai Pinto iš Indijos. Ekscentriškojo dailininko Juliano Schnabelio (“Skafandras ir drugelis”) režisuotoje biografinėje dramoje “Miralė” ji įkūnijo bebaimę palestiniečų aktyvistę Hind Husseini, kuri 1948 m. besikuriant Izraelio valstybei mėgino įsteigti pirmą vaikų prieglaudą Palestinoje.

Kritikai nekantriai lauks maištingojo aktoriaus Vincento Gallo sugrįžimo į režisūrą su gražiai pavadinta poetiška drama “Vandenyje užrašyti pažadai” apie nepagydoma liga sergančios merginos dienas. Prieš septynerius metus jo skandalingasis filmas “Rudasis triušis” buvo griausmingai nušvilptas Kanuose, o režisierius įsivėlė į karštakošišką konfliktą su garsiausiu amerikiečų kritiku Rogeriu Ebertu, apdovanojusiu kūrinį blogiausio visų laikų Kanų festivalio filmo titulu.

Broliai kartu

Nekonkursinėje programoje įdomių susitikimų žada brolių Affleckų duetas ir netikėtą staigmeną supakavęs Martinas Scorsese. Jis pats negalės atvykti į Veneciją dėl prasidėjusių filmavimo darbų ir patikėjo kolegai pristatyti dokumentinį portretą “Laiškas Elia’i” apie legendinį amerikiečių režisierių Elią Kazaną. Režisūroje debiutuojantis ir “Volpi” taurę už pasirodymą vesterne “Džesio Džeimso nužudymas” gavęs aktorius Casey Affleckas taikysis parsivežti namo “Ateities liūtą” už geriausią pirmąjį filmą su improvizuotu dokumentiniu detektyvu “Aš vis dar ča: pradingę Joaquino Phoenixo metai” apie populiarųjį aktorių Joaquiną Phoenixą, kuris po “Tarp dviejų meilužių” pareiškė pasauliui, kad daugiau niekuomet nevaidins kine, ir pasišalino iš viešumos nežinoma kryptimi.

2006 m. geriausiu aktoriumi Venecijoje pripažintas Casey vyresnysis brolis Benas Affleckas iššaus kriminalinės dramos “Miestas” kulkas. Šis filmas apie Bostono nusikalstamą pasaulį spalį užsuks į Lietuvos komercinį repertuarą, kuriame jau Venecijos kino festivalio dienomis viešės skerdynių ir muštynių trileris “Mačtė”.

Ištikimiausias Q.Tarantino bičiulis Robertas Rodriguezas turės garbės rugsėjo 1 d. pradėti naktinę festivalio programą “Venecija vidurnaktį” ir atplaukti į Lido salą su aktorių desantu – Danny Trejo, Robertu de Niro, Stevenu Seagalu, Jessica Alba bei Michelle Rodriguez.

Žanrų mišrainė

Atrodo, kad ilgiausiai meno vadovo poste per Venecijos festivalio istoriją išsilaikęs M.Muelleris (jis pradeda septintąją ištisinę kadenciją) visą festivalio programą dėliojo pagal žiuri prezidento Q.Tarantino skonį. Bienalės konkurse dar niekuomet nebuvo tiek daug žanrinio kino. Intelektualios pramogos saldėsiais dalysis ispanas Alexas de la Iglesia su stilingai sukonstruota komiška karine drama “Liūdna baladė trimitui” apie cirko klounų meilės trikampį svarbiausių Ispanijai istorinių įvykių peizaže, Honkongo veiksmo trilerių veteranas Tsui Harkas su mistifikuota šaudykline gaudykle “Detektyvė Dy ir Ugnies fantomo paslaptis” ir be poilsio filmus kepančio japonų darbštuolio Takashi Miike samurajiškas veiksmo trileris su kardais “13 žudikų”. Dar vienas kultinio režisieriaus komiksinis superherojinis kūrinys “Zebramenas 2: Zebros miesto ataka” papuoš “Venecijos vidurnakčio” programą.

Už konkurso ribų auditorijos pojūčius tikrins keturi erdviniai 3D reginiai iš Japonijos, Italijos, Honkongo ir Kinijos. Kungfu karaliaus Bruce’o Lee 70-mečio jubiliejaus proga pirmąją festivalio dieną kautynes inicijuos Andy Lau Rytų kovos menų atrakcionas “Kumščio legenda: Čno Ženo sugrįžimas”. Pagarbą Azijos regiono kinui vainikuos tikrai užtarnauto “Auksinio liūto” už gyvenimo ir karjeros laimėjimus įteikimas Honkongo meistrui Johnui Woo (“Kulka galvoje”, “Geresnis rytojus”, “Dviveidžiai”, “Neįmanoma misija 2″, “Operacija “Lūžusi strėlė, “Judantis taikinys”). Jis atvažiuos ne tik prizo atsiimti, bet ir surengs 36-ojo veiksmo trilerio “Samdomų žudikų valdžia” pasaulinę premjerą.

Jauniausias sąstatas

Ypatingas 67-ojo Venecijos festivalio išskirtinumas – jaunojo kino triumfas. Anonsuodamas konkursinį sąrašą M.Muelleris džiaugėsi, kad dar niekuomet bienalė neturėjo tokio jaunatviško režisierių amžiaus vidurkio – 47. Svarbiausia, kad beveik visi jaunosios kartos autoriai nėra naujokai ir jau spėjo įrodyti savo vertę ankstesniais filmais.

Kas gi nenorės pamatyti madingojo prancūzo Francois Ozono žaismingos komedijos “Vaza” su neprilygstamai žvaigždingu Catherine Deneuve ir Gerard’o Depardieu duetu? Benito Mussolini laikus menančias senutėles kino sales sausakimšai pripildys jo tautietis Abdellatifas Kechiche, kurio gundanti drama “Grūdo paslaptis” 2007 m. tapo netikėčiausiu festivalio atradimu ir gavo Didįjį žiuri prizą. Dabar režisierius nukreips mūsų akis į XIX amžiaus Pietų Afriką ir papasakos negirdėtą tikrą istoriją apie “Juodąją Venerą” Sarah Baartman, kurią vietiniai gentainiai pavertė apsinuoginusia cirko juokdare ir tyčiojosi iš jo apkūnumo.

Kaip vienintelė išimtis Venecijos jaunystės eliksyre atgims daugelio primirštas kultinis veteranas Monte Hellmanas, sugebėjęs pagaliau užbaigti 12 metų montažinėse blizgintą romantinį trilerį “Kelias į niekur”. Festivalio atrankos specialistai labiausiai didžiuojasi 87-erių metų sulaukusio legendinio režisieriaus kriminaliniu rebusu filmavimo aikštelėje ir šį neeilinį konkursinį filmą vadina renginio įvykiu. Akivaizdu, kad Q.Tarantino bus sunku apsispręsti ir priimti objektyviausią verdiktą, nes kitoje barikadų pusėje išsirikiuos daugybė jo draugų. Mokytojas M.Hellmanas padėjo jam surinkti biudžetą debiutiniams “Pasiutusiems šunims”, T.Miike kvietė jį šmaikščiam epizodiniam vaidmeniui “Samurajiškame vesterne”, jo širdį vienu metu buvo užkariavusi žavioji Sophia Coppola, jis niekuomet neslėpė susižavėjimo specifiniais T.Harko filmais ir kartu teisėjavo Kanų festivalyje.

Sumažintas biudžetas

Festivalio direktorius Paolo Barratta iš anksto įspėjo, kad svečiai nesitikėtų prabangaus ir ištaigingo pokylio prie jūros. Dėl apkarpyto biudžeto Venecijoje nebus ugningų fejerverkų ir egzotiškų vaišių. Užtat 12 mln. eurų kainuosiančio renginio organizatoriai jau pirmajai dienai suplanuos visos apimties repertuarą nuo ankstyvo ryto iki žvaigždėtos nakties.

Gyvų žvaigždžių Lido saloje kaip visuomet nepritrūks. Ketinimą atvykti į Veneciją jau patvirtino N.Portman, V.Casselis, R.de Niro, Helen Mirren, Johnas Turturro, J.Alba, Dustinas Hoffmanas, D.Trejo, C.Deneuve, Russellas Brandas, Michelle Williams, G.Depardieu, F.Pinto, Toni Servillo (tituluotasis italas, žinomas iš filmų “Po meilės”, “Gomora” ir “Il Divo”, vaidins 3,5 val. trukmės istorinėje dramoje “Mes tikime” ir trileryje apie prasiskolinusį lošėją “Gorbačiovas”).

Lietuvių nostalgiškai prisimenamas “komisaras Katanis” Michelle Placido nekonkursinėje programoje reklamuos turtingo biudžeto gangsterinį epą “Vallanzasca: piktieji angelai” apie Milaną terorizavusį italų mafijos smogiką Renato Vallanzascą, kuris kalėjimuose praleido 38 metus iš 58-erių.

Kita smagi Venecijos naujovė – neatpažįstamai pertvarkyta antroji konkursinė programa “Horizontai”.

"Veido" archyvas

Ketvirtadienį Vilniuje, kino teatre “Pasaka”, prasideda penktasis tarptautinis moterų filmų festivalis “Šeršėliafam”.

Ar moterų (ir apie moteris) sukurti filmai kuo nors ypatingi? Tie, kurie stebi “Šeršėliafam” festivalį nuo pat jo ištakų, greičiausiai palaikytų tokią versiją, nors apibūdinti skirtumus sudėtinga: labai jau skirtingi tie moterų režisierių pasaulio matymai. Netgi toje pačioje šalyje gyvenančių menininkių kūrybos estetika gali skirtis viena nuo kitos kaip diena ir naktis, o ką jau kalbėti apie skirtinguose pasaulio kampuose gyvenančias kino kūrėjas.

Azijos programa

Būtent po atokesnius pasaulio kampelius pasidairyti ir skatins šiųmetinio festivalio programa. Apie Azijos režisieres moteris mes apskritai išgirstame retai, todėl jų sukurtų keturių vaidybinių filmų programa gali tapti labiausiai viliojančiu programos kąsneliu.

Taivano režisierės Fu Tien-Yu debiutiniame filme “Ten, kur dar nebuvau” pasakojama apie du jaunus žmones, nepritampančius prie mažo pajūrio miestelio gyvenimo. Vieniša paauglė pasitiki tik penkeriais metais už ją vyresniu pusbroliu, turinčiu didelį pasaulio žemėlapį ir pilną lentyną knygų su kelionių aprašymais. Jie padeda jam nuskraidinti mergaitę į tolimas įsivaizduojamas keliones, pilnas nuotykių.

Japonų režisierės Naomi Kawase, 2007 m. laimėjusios Kanų kino festivalio pagrindinį prizą, filmas “Nanajo” – moters, iš didmiesčio triukšmo atvykusios į nuošalų gamtos kampelį, savęs pažinimo istorija. Pagrindinė filmo herojė, atvykusi į Tailandą, atsitiktinai apsigyvena tradicinio tailandietiško thai masažo mokykloje. Čia kartu su masažo meistre Amari, jos sūnumi ir sena tarnaite jie tampa savotiška šeima. Visi kalba skirtingomis kalbomis, tačiau suprasti vienam kitą jiems padeda thai masažo prisilietimai.

O Pietų Korėjos režisierė An Son-Kyong filmą “Akla upė” sukūrė įkvėpta Albert’o Camus pjesės “Nesusipratimas”. Trisdešimtmetis vyras atvyksta į Korėją – šalį, kurią paliko vaikystėje, ieškoti savo praeities. Vaikydamasis išlikusių atsiminimų nuotrupų, sutinka dvi moteris. Neįtardamas, kaip jiedvi verčiasi, apsistoja pas jas…

Kitame filme, kinų režisierės Xiaobi Tang sukurtame “Tobulame gyvenime”, susipina dviejų skirtingų ir drauge panašių moterų gyvenimai, dokumentika derinama su vaidybiniu kinu, tikras gyvenimas – su išgalvotu. Tai niūri istorija apie Kinijos moteris, dėl darbo priverstas migruoti po visą šalį. Režisierė seka jų pėdomis nuo siaurų gimtojo miestelio gatvelių iki prašmatnių Honkongo gatvių, taip parodydama vis didėjantį kontrastą tarp tradicinės ir vakarietiškos Kinijos.

Meilė, kūnas ir fantazijos

Pagrindinėje festivalio programoje pristatomi šeši filmai. Apdovanojimais joje išsiskiria du ispanių režisierių filmai – Irene Cardonos komedija “Jazminos sužadėtinis” bei Roser Aguilar drama “Geriausia, ką turiu”. Abu – apie meilės ieškojimą, socialinius įsipareigojimus, jausmų išbandymą.

Sudėtingesnis vokietės Caroline Link filmas “Prieš metus, žiemą”. Garsus dailininkas nusamdomas nutapyti jaunos šokėjos ir jos mirusio brolio portretą. Kadangi apie brolio išvaizdą ir temperamentą dalininkas gali spręsti tik iš nuotraukų, jis stengiasi daugiau bendrauti su moters dukterimi. Potėpis po potėpio aiškėja, kodėl brolis seseriai kėlė didžiulę baimę.

Nyderlandų režisierės Dignos Sinke fantastinės dramos “Atlantis” trylikametė herojė nepaklūsta sterilios, bejausmės, nuo praeities ženklų apvalytos visuomenės taisyklėms ir ieško kitokio gyvenimo pėdsakų. O švedų režisierės Marijos Blom filme “Įtartina” ironiškai pasakojama provincijos miestelyje kaimynystėje gyvenančių vienišų žmonių draugystės ir nesėkmingos meilės istorija.

Italų režisierės Susannos Nicchiarelli filmas “Kosmonautė” nukelia žiūrovus į septintojo dešimtmečio pradžios Italiją. Čia užkietėjusiais komunistais nuo pat vaikystės save laikantys brolis ir sesuo besąlygiškai žavisi sovietų bandymais užkariauti kosmosą. Tuo tarpu prancūzų režisierės Claire Simon filmo “Dievo kabinetai” veiksmas vyksta šeimos planavimo centre. Moterys, siekiančios pačios nuspręsti, kada lauktis vaikelio, kreipiasi patarimo, ir centro darbuotojams tenka išklausyti neįtikimiausių istorijų.

Na, o amerikiečių fotografės Lauren Greenfield juosta “Liekna”, laimėjusi Londono ir Sandanso festivalių prizus, – tai su valgymo sutrikimais susidūrusių moterų studija. Režisierė pasirinko “Renfrew” centrą, vieną geriausiai žinomų ir vertinamų mitybos sutrikimų gydymo centrų Amerikoje, kuriame pasakojamos keturių jaunų moterų ligos istorijos. Filmas leidžia iš arti pažvelgti į moterų emocinius išgyvenimus ir viską nustelbiančią neapykantą savo kūnui.

Beje, “Šeršėliafam” taip pat suteikia progą išvysti penkis pusės amžiaus senumo filmus, kuriuose vaidina kino legenda Jeanne Moreau. Tai Louis Malle’io “Liftas į ešafotą” (1957) ir “Ugnyje” (1963), Francois Truffaut “Žiulis ir Džimas” (1961) ir “400 smūgių” (1959) bei Jacques’o Demy “Angelų įlanka” (1963).