filmz.ru nuotr.

Lietuvoje „Kino pavasario“ festivalio kvietimu porą dienų viešėjo žymus rusų kino režisierius Aleksandras Sokurovas. Vilniaus ir Kauno žiūrovai turėjo dar vieną galimybę išvysti naujausią jo filmą „Frankofonija“, pavasarį jau rodytą festivalio metu, ir, žinoma, po seansų pasišnekučiuoti su pačiu režisieriumi.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Neslėpsime: šis interviu – taip pat šiek tiek surežisuotas, sumontuotas iš atskirų A.Sokurovo pasisakymų Vilniuje. Todėl nenustebkite jame atradę ir savo paties pateiktą klausimą: šiuo atveju tapote publikuojamo dialogo bendraautoriais. Antra vertus, interviu juk skaitomi ne dėl klausimų, o dėl atsakymų. O A.Sokurovo dėstytos mintys mums pasirodė vertos dėmesio.

– Filmu „Frankofonija“, pasakojančiu apie Luvro vertybių gelbėjimą per Antrąjį pasaulinį karą, tvirtinate, kad ypatingais istorijos atvejais nelieka nacionalinių ir geografinių sienų tarp meną suprantančių, jį vertinančių žmonių. Ar meno vardan pateisinama ir pagalba priešui?

– Panašūs opozicinių kariaujančių stovyklų bendradarbiavimo meno vardan atvejai istorijoje itin reti. Tarkim, kai vokiečių armija žygiavo Sovietų Sąjungos teritorijomis, nieko panašaus mes nepatyrėme: veikė specialūs nacių daliniai, kurie grobdavo ir išgabendavo visas vertybes, kurias tik buvo galima išvežti. Tik pasibaigus karui Rusija suprato, ko neteko. Tai katastrofiški praradimai.

Tiesa, esu girdėjęs vienintelį atvejį, kai bendromis jėgomis buvo veikiama meno labui: vokiečių daliniams užiminėjant Jaltą, nacių kareiviai atėjo ir į Antono Čechovo namelį, priklausantį jo giminaitei. Ši pasakiusi karininkui, kad tai buvęs A.Čechovo namas, ir pasiteiravusi, ar jis žino tokią pavardę. Vokietis žinojo, todėl namas išliko nepaliestas ir kareiviai jame nebuvo apgyvendinti. Nes A.Čechovas vokiečiams nesiasocijavo nei su Sovietų Sąjunga, nei su komunizmu – tik su rusų kultūros klasika.

Šiuolaikinė praktika rodo, kad karinės pajėgos užimtose teritorijose elgiasi skirtingai, bet dažniausiai būna plėšiama. Kai prasidėjo Irako karas, skambinau Valstybinio Ermitažo direktoriui Michailui Piotrovskiui pasikalbėti apie tai, kas vyksta Bagdade. Šiame mieste šalia reikšmingo pasaulio kultūrai Istorijos muziejaus stovėjo keli amerikiečių daliniai, stebėję muziejaus plėšimus ir nieko nedarę. Taigi šiuo atveju armija, kontroliuojamoje teritorijoje atlikusi policininko vaidmenį, kultūros negynė, nes intuityviai nejautė būtinybės. Nebuvo tokio įsakymo.

Tačiau Prancūzijoje taip nenutiko. Ir tai demonstruoja, kad Europos bendrijoje veikia tam tikri vienybės ryšiai. Kai naciai formavo diviziją, turinčią užimti Prancūziją, jie sąmoningai ieškojo prancūzų kalbą mokančių karininkų. Neatsitiktinai šiame armijos korpuse atsidūrė daug Prancūzijos kultūrą mėgstančių ir vertinančių žmonių. Neatmesčiau prielaidos, kad būtent dėl šios priežasties Prancūzijos infrastruktūra nuo nacių armijos antpuolių nukentėjo mažiausiai. Nes Luvras reikšmingesnis ir už Prancūziją. Luvras pateisina Prancūzijos egzistavimą. Lygiai kaip Ermitažas, Rusų muziejus ar Tretjakovo galerija pateisina Rusijos egzistavimą.

Galiausiai daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus – ar jis atsidurs reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Amerikiečių ginkluotosiose pajėgose Irake tokio žmogaus neatsirado. Nepagalvojo apie tai ir JAV vadovai, nors nukreipė kariuomenę į teritoriją, kurioje kiekvienas kvadratinis centimetras alsuoja pasaulio istorija. Tokioje vietoje ne tik kariauti, bet ir judėti vikšrine technika nevalia. Lygiai kaip ne vieta kariniams konfliktams, tarkim, Italijoje, kur užtenka pusmetriu nukasti gruntą, ir aptiksite pasaulinės reikšmės lobių.

– Esate sakęs, kad valdžios našta sunki ir ją reikia nešti švariomis rankomis ir švaria siela. Ar tai apskritai įmanoma?

– Įmanoma, jei į valdžią eis humanitariškai nusiteikę žmonės. Šiuo metu nė vienoje šalyje nematau tokio lyderio. Todėl rinkimuose balsuokite už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius. Dabartiniai lyderiai vadovaujasi priešinga vertybių hierarchija, ir tai – pasaulio nelaimė.

Rinkimuose balsuokite už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius. Dabartiniai lyderiai vadovaujasi priešinga vertybių hierarchija, ir tai – pasaulio nelaimė.

Paskutinis vadovas, teikęs pirmenybę humanitariams principams, tikriausiai buvo Vaclavas Havelas. Jo paties asmeninis gyvenimas buvo toks dramatiškas, kad jis savo kailiu suvokė tikrąsias vertybes. O dauguma dabarties politikų nebeturi savo biografijose asmeninių dramų.

– „Frankofonija“ vadinama elegija Europai. Ar galėtume ją vadinti ir elegija gęstančioms Rusijos galimybėms tapti Europos dalimi?

– Filmas buvo prodiusuojamas tarptautinės komandos. Bet man pasisekė, kad vykdantysis prodiuseris buvo iš Prancūzijos, o ši šalis nepranokstama autorių teisių gynimo požiūriu. Prancūzijoje niekas negali kištis į tavo filmą ir niekas neturi teisės liesti ar glaistyti jo turinio. Žinoma, mano gerbiamam prodiuseriui ne viskas „Frankofonijoje“ patiko, bet filmas išliko toks, kokį jį sukūriau.

Frankofonija tėra išgalvotas žodis – prancūzų kalboje tokio nėra. Tačiau jis gerai išreiškia mūsų idealistinį požiūrį į Prancūziją, į viską, kas prancūziška. Tai tarsi europietiško idealizmo simbolis. Kaip rusas, esu dėkingas Prancūzijai už indėlį į pasaulio kultūrą ir savo filmu mėginau šį jausmą perteikti.

Beje, būta diskusijų dėl filmo pavadinimo, nes egzistavo dar keli variantai. Ir mano europiečiams prodiuseriams vis atrodydavo, kad „Frankofonija“ – pernelyg sudėtingas dabartiniam Europos žiūrovui pavadinimas. Nustebau, nes buvau susidaręs geresnį europiečio žiūrovo įvaizdį ir apskritai niekad anksčiau neturėjau problemų dėl filmų pavadinimų. Bet prodiuseriai laikėsi savo ir įkalbinėjo mane jį plačiau išskleisti: „Frankofonija: elegija Europai“. Šie žodžiai naudojami afišose ir reklaminėje medžiagoje.

Taigi „elegijos Europai“ istorija nieko bendra su Rusija neturi, nebent tai, kad ir Rusijos visuomenei brangiai atsiėjo politiniai sprendimai. Tiek čia teįžiūrėčiau bendra, o visa kita – mano pamąstymai apie Europą, apie tai, kaip sunku joje rasti vienybę ir spręsti moralinius klausimus.

Negaliu kalbėti už visus Rusijos kūrėjus, tačiau asmeniškai man Europa – tai užnugario atrama. Jei manyje nebūtų europietiškos kultūros ir europietiškų demokratijos principų, aš prapulčiau. Todėl viskas, kas vyko Europoje anksčiau ir vyksta joje šiandien, tiesiogiai veikia mano paties gyvenimą. Man neramu stebėti šiandien joje vykstančius procesus. Terorizmo apraiškos, mano požiūriu, yra ne kas kita, kaip naujas revoliucinis judėjimas, motyvuotas musulmonų siekiamais įtvirtinti religiniais principais ir teiginiais, neva krikščionybe grįsta kultūra „sugadino žmogų“. Tačiau Europos kultūrinis elitas nelinkęs dėmesingai šio reiškinio analizuoti, todėl teroristiniai aktai bus tęsiami. Ideologija pabūklais nesunaikinama. Kariuomenės prieš ideologiją bejėgės. Sustabdyti tai galite tik į valdžią rinkdami politikus humanitarus ir nuosekliai dirbdami su jaunimu. Ir dar jei nebijosite būti politiškai nekorektiški ir vadinsite daiktus tikraisiais vardais. Atėjo laikas bijoti politkorektiškumo, nes procesas peraugo į atvirą kovą.

– Paramos ankstesnio savo filmo „Faustas“ gamybai prašėte iš paties prezidento Vladimiro Putino. Kaip prezidentui patiko „Faustas“?

– Niekad jo apie tai neklausiau. Filmas ne jam buvo statomas. Net neįsivaizduoju, kad filmas galėtų būti kuriamas konkrečiam prezidentui – nebent kaip dovana? Prezidentas tik keletą kartų teiravosi, kodėl filmas sukurtas vokiečių, o ne rusų kalba. Tvirtai atsakiau, kad man didieji tekstai neatsiejami nuo kalbų, kuriomis jie sukurti. Ir tema baigta, niekas manęs neprivers pasielgti kitaip ar pakeisti savo požiūrį. Todėl „Faustas“ rusų kalba man buvo neįmanomas.

Kai apie tai kalbėdavau prieš dešimtmetį, vokiečiai mane laikė nacionalistu. O aš jų klausdavau, kodėl jie patys negina savo nacionalinės kultūros. Kodėl aš, rusas, Johanno Wolfgango Goethe’s kūrybą pažįstu geriau už savo amžininkus vokiečius?

Statydamas „Frankofoniją“ panašių dalykų klausinėdavau ir Prancūzijoje, tačiau reikia pripažinti, kad ten nacionalinės kultūros situacija geresnė, nes gyva tradicija priešintis amerikonizacijai.

O kodėl jūs, lietuviai, neginate savo nacionalinės kultūros? Kodėl nusprendėte, kad „vieninga Europa“ – panacėja, nepaisydami to, kad stipresnių kultūrų presas neišvengiamai jus prislėgs?

– Tas presas, ko gero, itin ryškus kino pramonėje. Jauni kinematografininkai dabar puikiai išmano, kas madinga ir ko reikia europinei paramai gauti…

– Tai ne kinematografininkai, o „filmmeikeriai“, kuriantys rinkai. Nes yra kino menas ir yra „vizualinės prekės“, ir tie jaunuoliai gamina „vizualines prekes“. Jeigu jaunas žmogus pasiduoda prekių įtakai, iš jo kinematografininko ir apskritai kūrėjo jau nebus. Kūrėjas negali veikti pagal rinkos interesus, jis neišvengiamai nuo jų nutolsta ir kuria tai, ką jam pačiam reikia. Mane visada stebino, kad turėdami tokią tragiškų įvykių kupiną Baltijos valstybių istoriją (ir tragizmas anaiptol ne vien iš XX amžiaus ir prakeikto „rusų faktoriaus“), jūs nesukuriate nieko fundamentalaus, esminio. Gal dėl to, kad literatūra Baltijos valstybėse atsilieka? Kur tos didžios figūros, kurios pareikštų, kad nesate maža tauta? Kodėl jų nėra? Vadinasi, problema pačios tautos ir jos švietimo sistemos viduje, sistemos, kuri formuoja vertybes.

– Ne vienas jūsų filmas, pradedant pirmuoju „Vienišu žmogaus balsu“, sukurtu pagal uždrausto autoriaus Andrejaus Platonovo romaną, sulaukė sovietinės cenzūros dėmesio. Ar tai buvo apgalvoto maišto išraiška?

– Aš ne maištininkas ir ne revoliucionierius, netgi ne politinis veikėjas, nors turiu neblogą istoriko išsilavinimą ir politikoje man nėra paslapčių. O štai meninėje kūryboje išties yra kai kas paslaptinga – tai kyla iš kūrybinių žmogaus galių, nepasiduodančių analizei. Tiesiog kalbėjau apie tai, ką galvojau ir koks tuo metu buvau. Galėjau nujausti, kad mane už tai ketvirčiuos, kaip, beje, ir atsitiko, bet ketinimų deklaruoti kovą su sovietų valdžia ar antipatiją socialistiniam realizmui tikrai nebuvo.

Nors nė vienas mano filmas – nei vaidybinis, nei dokumentinis – nepraėjo sovietinės cenzūros nesužalotas, mano vidinis gyvenimas visada buvo gerokai sudėtingesnis nei sunkios išorinės aplinkybės. Ir procesai, vykstantys žmogaus viduje, man visada rūpėjo labiau nei procesai visuomenėje. Pati kultūra meno kūrėjui yra tokia problematiška, kad nebelieka prasmės kreipti dėmesio į politines procedūras. Netgi filmų ciklas, skirtas valdžios temai („Molochas“, „Jautis“, „Saulė“, „Faustas“) – tai ne politiniai filmai, o pasakojimai apie tai, koks silpnas ir neatsakingas būna daug galios turintis žmogus.

Kai pradėjau statyti filmą „Molochas“ apie Adolfą Hitlerį, surinkau, kaip man įprasta, visą filmavimo komandą ir paprašiau jos įsivaizduoti, kad esame ligoninės personalas. Mums praneša, kad tuoj pristatys ligonius. Tie ligoniai – rinktiniai niekšai, pasibjaurėtinos būtybės, net prisiliesti baisu, nemalonu. Bet mes – ligoninė ir turėsime juos priimti: nuprausti, perrengti, paguldyti į švarias lovas ir pradėti aiškintis, kuo jie serga. Ištirti, kokios  ligos paverčia žmones tokiomis apgailėtinomis menkystomis. Turime nustatyti diagnozę ir pasiūlyti gydymo metodą. O kas toliau? Nieko – grąžinsime juos visuomenei arba Viešpačiui Dievui, kad pradėtų savąjį teismą. Kultūra nėra prokuratūra, mes ne teisėjai ir neskelbiame nuosprendžių. Mes pajėgūs tiktai ištirti. Už visa kita atsakinga visuomenė, nepanorėjusi skaityti ligos anamnezės.

– Prisipažįstate pirmenybę skiriąs literatūrai, o ne kinui. Kodėl tuomet kuriate filmus, o ne rašote knygas?

– Tai būtų pernelyg paprasta. Sutinku, kad pernelyg daug laiko skiriu kinematografui, ir tai blogai. Kinas to nevertas. Todėl savo studentams pirmiausia liepiu pamiršti kiną ir prisiminti literatūrą, joje ieškoti kinematografo. Prisiminkite Thomą Manną ar Williamą Faulknerį, kurių romanuose kiekviena replika, kiekvienas sakinys yra aiškus kadras. Viskas ten jau sudėta. Todėl literatūros analizavimui režisūros studijų metu skiriu pagrindinį dėmesį. Nes mano studentai – tokie pat kaip ir jūsų: nieko neskaitę, nesusipažinę su fundamentaliąja literatūra ir nesuvokiantys žodžio bei siužeto evoliucijos. Laukiniai žmonės, kurių vienintelis privalumas – jaunystė.

Rėžiu taip griežtai, nes kinematografininko moralinė atsakomybė visuomenei yra milžiniška: sukūręs filmą, režisierius jį rodo šimtams tūkstančių žmonių. Su politikais mes turime vieną bendrą bruožą: nei vieni, nei kiti neatsakome už savo poelgius, nors ir vieni, ir kiti galime sukelti karą.

Bet aš pats – prastakilmis, o literatūra – tai Olimpas. Literatūroje reikia būti, ja gyventi. Vystyti savo kalbą, plėsti kultūrines ribas. Tai fundamentalioji kultūros forma, pateisinanti tautos ir žmogiškosios savimonės egzistavimą. Todėl tautos indėlis į pasaulio kultūrą dažniausiai matuojamas literatūroje. Jeigu tautai per gerą pusę amžiaus nepavyksta pasauliui dovanoti didžio rašytojo, didžio poeto – jau bėda. Ir tai nepriklauso nuo tautos dydžio.

– Ką skaitote dabar?

– Neseniai skaičiau knygas, parašytas Svetlanos Aleksijevič, kurią turiu garbės pažinoti. Dar ant mano stalo guli naujas Aleksandro Solženicyno parengto rusų kalbos plėtinių žodyno leidimas. Tai unikalus mokslinis darbas. Turbūt kito žmogaus, taip gerai pažinusio rusų liaudiškosios kalbos prigimtį kaip A.Solženycinas, ir nebuvo. O kadangi toliau domiuosi Antruoju pasauliniu karu, tai vartau ir knygas apie Josifą Staliną, Winstoną Churchillį, A. Hitlerį, Benito Mussolini. Todėl kita literatūra šiuo metu lieka nuošalėje.

Pasaulis iki šiol gerai neįsivaizduoja, kas iš tikrųjų buvo stalinizmas, nes jame slypi daug prieštaravimų. Iš vienos pusės – beribė griaunanti, mirtį nešanti jėga, iš kitos pusės – daugiatautės kultūros pakilimas. Istorinis laikotarpis seniai pasibaigė, o kas tai buvo – trūksta jėgų ir smegenų tiksliai įvardyti. Gal trūksta ir vidinio pasitikėjimo ar įsisąmoninto savikritiškumo. Juk ir Baltijos tautos ne visada geba atsakyti į sunkius klausimus. Tarkim, apie tai, kodėl nestojo į atvirą ginkluotą kovą su okupantais, o laukė, kol kažkas ateis ir juos apgins. Kodėl ginkluotas pasipriešinimas netapo nacionaline idėja.

Prancūzai „Frankofonijos“ irgi neišdrįso rodyti Kanų kino festivalyje, nes karo ir pasipriešinimo tema jiems iki šiol pernelyg jautri. Bet nuo karo pabaigos praėjo nemažai dešimtmečių. Gal jau laikas būtų viską išsiaiškinti? Matyt, neužtenka dvasios. Kanų, kaip ir kituose A klasės tarptautiniuose festivaliuose, politiniai orientyrai pasirenkant filmus yra svarbūs.

Arba kodėl, tarkim, suomiai palaikė Leningrado blokadą. Tai baisi istorija. Daug dalykų, susijusių su Leningrado blokada, iki šiol nėra publikuota – taip tai nesuvokiamai, kankinamai baisu. Suomiai iš Vladimiro Lenino rankų gavo nepriklausomybę ir kartu jie, deja, tiesiogiai susiję su tuo, kas vyko Leningrade. Ar ten apie tai mąstoma? Nesu tikras.

Visi viskuo kaltina Rusiją, bet pažvelkite, kokia savikritiška Rusijos kultūra. Ji iki menkiausių bruožų ir niuansų ištyrinėjo rusišką charakterį: Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Saltykovas-Ščedrinas, Ivanas Buninas, tas pats A.Platonovas… Kartais tai skaityti mums, rusams, būna ir skaudu, ir graudu.

– Kiek Europos įžiūrite Rusijoje ir kokios europinės nuostatos dabar jai aktualiausios?

– Pirmiausia – bendras demokratijos idealas ir demokratinės visuomenės santvarkos idealas. Už tai dabar ir kaunamės Rusijoje. Turime sudėtingą politinę situaciją, ji susijusi su tuo, kad ne tarp politikų, o tarp gyventojų yra stiprios antidemokratinės nuotaikos ir trūksta noro kovoti už demokratinius principus. Pertvarkos, prasidėjusios valdant Borisui Jelcinui, jau baigia išsikvėpti. Todėl jaučiu didelį pavojų dėl savo šalies ateities.

Rusiją matau kaip jauniausią Europos „sesutę“. Genetiškai mes europiečiai, nes esame susikaupę ir dėmesingi, puikiai išsimokslinę, turime iškilų, pasaulio tendencijų paisantį mokslo ir kultūros elitą. Mūsų inteligentija mokėjo, o ir dabar moka po dvi tris užsienio kalbas. Prisiminkime, kad Rusijos armijos karininkai XVII–XIX a. irgi mokėjo po dvi tris užsienio kalbas, ir tada tai buvo išskirtinis reiškinys, kurį vargiai rastumėte kitose pasaulio valstybėse.

Taigi esame europiečiai, o skiriamės tik tuo, kad mūsų kultūrinis bei istorinis etnosas pats jauniausias ir dėl aštrių prieštaravimų šalies viduje esame priversti ieškoti nuosavo vystymosi kelio. Panaši geografinių erdvių platuma bei praktikuojamų konfesijų įvairovė taptų milžinišku problemų kamuoliu bet kuriai pasaulio valstybei. Štai Prancūzija nesusitvarko su dviem nedideliais musulmoniškais Paryžiaus rajonais, o Rusijos Federacijoje panašioje kaimynystėje gyvena ir bendrą kalbą sugeba rasti milijonai žmonių. Tai šalis, kurios laukia galbūt tragiška, o galbūt – nuostabi ateitis. Rusija tebėra pasirinkimo kelyje, ji nėra aiškiai išreiškusi savo valios.

Tai šalis, kurios laukia galbūt tragiška, o galbūt – nuostabi ateitis. Rusija tebėra pasirinkimo kelyje, ji nėra aiškiai išreiškusi savo valios.

– Jau prieš aštuonerius metus esate viešai įspėjęs dėl bręstančio Rusijos ir Ukrainos konflikto. Ar jo tikimybė jau tuomet buvo akivaizdi, gal netgi neišvengiama?

– Tada kalbėjau ne tik apie Ukrainą, bet ir apie kitus du buvusios Sovietų Sąjungos regionus. Tačiau tarp jų nebuvo Baltijos valstybių: iki šiol esu įsitikinęs, kad karinio Rusijos konflikto su Baltijos valstybėmis nebus. Taip sako mano intuicija.

2007–2008 m., kai apie tai pirmąkart prabilau, dabartinių įvykių dar buvo galima išvengti. Tačiau politiniai procesai abipusio konflikto linkme ir toliau lemtingai vystėsi tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Abiejose valstybėse tam nebuvo užkirstas kelias. Procesai jau brendo tautiniu, o ne politiniu lygmeniu. Ukrainiečius erzino galingo kaimyno kaimynystė, ten prasidėjo nuolatinis „virimas“, dar pakaitinamas akivaizdaus politikų nenuovokumo, kuris dar stipriau užkabino apačias.

Konflikto buvo galima ramiai išvengti, jei tik į tai laiku būtų buvęs atkreiptas dėmesys. Jei politikai būtų užsiėmę politika, o ne partiniais, frakciniais ar savanaudiškos ekonomikos reikalais. Kuo daugiau politikoje tokios ekonomikos – tuo mažiau galimybių prognozuoti ateitį. Bet juk tai ir yra pagrindinis politikų uždavinys.

– Politika ir meno kūrėjai: ar verta jiems veržtis į rinkimus, ar vis dėlto stipresni liekame kovodami savo frontuose?

– Tai individualus kiekvieno žmogaus sprendimas. Aš palaikau partiją „Jabloko“, nors nesu jos narys. Palaikau todėl, kad tai vienintelė tradicijas turinti demokratinė politinė jėga Rusijoje, į nieką neišvirtusi, stabiliai veikianti. Be to, ji vienintelė išreiškė paramą žmogaus teisių gynėjų grupei Sankt Peterburge, kuriai ir aš priklausau. Mes kovojame už Sankt Peterburgo istorinių vertybių išsaugojimą, ir „Jabloko“ kartu su mumis aktyviai gina miestą. Palaikau jų rinkimų kampaniją, nes noriu, kad Rusijos Dūmoje atsirastų politinė grupė, ginanti Rusijos Federacijos konstituciją.

Man patinka dabartinė mūsų konstitucija, tad su nerimu ir kartėliu stebiu jos diskreditavimo eigą. Esu mažas žmogus ir mažai ką reiškiu Rusijoje, tačiau manau, kad save gerbiantis ir viduje nujaučiantis pavojų žmogus negali nieko nedaryti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Prieš dvi savaites skelbėme filmų, į kuriuos aktyviausiai pirko bilietus dar neprasidėjusio festivalio žiūrovai, penkioliktuką. Metas pažvelgti, ką jame pakeitė pirmoji kino salėse žiūrovų praleista savaitė.

Seniai žinoma, kad pati geriausia reklama – ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Ir visai ne­svarbu, kad tos lūpos galbūt nepriklauso nei kultūros žinovui, nei kino kritikui, – svarbiau, kad jos būtų pelniusios jūsų asmeninį pasitikėjimą. Arba priešingai – ryškią antipatiją: tada gaunate informacijos, kurių filmų jums patartina vengti.

Tačiau ką daryti, kai tų nuomones diktuojančių lūpų – tūkstančiai? Viena vertus, minia mums kelia nepasitikėjimą. Kita vertus, ji neišvengiamai vienaip ar kitaip mus paveikia.

Štai šioje svarstymų kryžkelėje ir ketiname jus palikti, pateikdami atnaujintą populiariausių „Kino pavasario“ filmų penkioliktuką – tokį, kokį festivalio organizatorių kompiuteriai liudijo po penkių filmų rodymo dienų. Galu­tinis sprendimas priklauso jums, o iki festivalio pabaigos liko dar visa savaitė.

„Oma­ras“ buvo ir liko geidžiamiausias šių metų festivalio reginys. Jo atotrūkis nuo konkurentų – pakankamai saugus.

Trumpai apžvelkime, kas pasikeitė populiariausių filmų sąrašuose. Tačiau svarbiausia čia tai, kas nepasikeitė ir, organizatorių manymu, ne­­bepasikeis: nepaisant apsukrių kino piratų, mįs­lingasis graiko Yorgo Lanthimo filmas „Oma­ras“ buvo ir liko geidžiamiausias šių metų festivalio reginys. Jo atotrūkis nuo konkurentų – pakankamai saugus.

O štai daugelį kitų filmų vieną nuo kito skiria gana nedidelis nupirktų bilietų skaičius, todėl pagrindinis „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta įspėja, kad nežymūs pokyčiai sąraše stebimi kiekvieną dieną. Be to, penkioliktukas atspindi tik tuos filmus, kurių gerą lankomumą prognozavo patys organizatoriai, tinklelyje numatę jiems daugiau seansų talpesnėse kino salėse. Akivaizdu, kad netgi ge­riausių atsiliepimų sulaukiantys kuklesnėse salėse demonstruojami filmai parduotų bilietų skaičiumi jiems prilygti nesugebės.

Vienintelis „naujokas“ penkioliktuke – ispanų režisierės Paulos Ortiz filmas „Nuotaka“, pra­nokęs žiūrovų lūkesčius ir po pirmųjų seansų šoktelėjęs net į 11 vietą. Jis iš populiariausių filmų penkioliktuko žiūrovų valia išstūmė amerikiečio Billo Pohlado kūrinį „Meilė ir malonė“, kuriam prieš dvi savaites priklausė 12 vieta.

Didžiausią šuolį aukštyn pademonstravo is­landų režisieriaus  Grimuro Hakonarsono filmas „Avinai“, pelnęs lietuvių žiūrovų simpatijas. Prie filmo sėkmės prisideda ir paties režisieriaus viešnagė Lietuvoje: jos dėka „Avinai“ sąraše sugebėjo pakilti iš 7 vietos į antrą. Taip pat pakilo „Kerol“, „Gyvatės apkabinimas“, „Di­­desni purslai“ ir „Žmogus“.

Vienintelis belikęs šansas dar neįsigijusiems bilietų vilniečiams išvysti šį kanadiečio Jeano Marco Vallee kūrinį – suskubti į papildomą „Praradimo“ seansą.

Didžiausią smukimą sąraše patyrė kol kas tik išankstiniuose seansuose publikai terodytas festivalio uždarymo filmas „Praradimas“. „Tačiau to niekaip negalėčiau pavadinti nusivylimu: tiesiog bilietų į šio filmo seansus Vilniuje nebeliko, taigi ir jų pardavimas kitų filmų atžvilgiu sustojo. Vienintelis belikęs šansas dar neįsigijusiems bilietų vilniečiams išvysti šį kanadiečio Jeano Marco Vallee kūrinį – suskubti į papildomą „Praradimo“ seansą, planuojamą balandžio 9 dieną“, – teigia E.Pukšta.

Taip pat neišsaugojo turėtų pozicijų „Mus­tangės“, „Vienas plius viena“, „Komuna“ ir dar teberodomas atidarymo filmas „Viskas dėl šou“. Pastarajam nepadėjo nė autoriaus viešnagė.

Jau nebeliko bilietų į filmo „Paulina“ seansus Vilniuje. Turėtų labai paskubėti tie, kurie nespėjo užsitikrinti vietos filmų „Nuotaka“ bei „Gyvatės apkabinimas“ seansuose, nes jų nenumatoma rodyti ir papildomuose seansuose. Tačiau tokių seansų, be „Praradimo“, su platintojų leidimu dar sulauks „Avinai“, „Kerol“, „Trumanas“, „Juoda“, „Noma – ma­no ideali audra“, „Vyrai ir viščiukai“ bei „Mustangės“.

„Kino pavasario“ filmai, į kuriuos nupirkta daugiausiai bilietų

(skliausteliuose nurodyta vieta prieš dvi savaites skelbtame penkioliktuke)

1. „Omaras“ (1)

Rež. Yorgos Lanthimos. Vaidina Colin Farrell, John C.Reilly, Ariane Labed, Rachel Weisz.

Nauji įstatymai išsiskyrusius vyrus ir partnerio nerandančias moteris įpareigoja privalomai užsiregistruoti specialiame viešbutyje. Kiekviena viešnia ir kiekvienas svečias gauna 45 dienas susirasti tolesnio gyvenimo porai. Jei per nurodytą laikotarpį nepavyksta niekuo susižavėti, likę vieni nelaimingieji paverčiami gyvūnais pagal asmeninį pageidavimą.

2. „Avinai“ (7)

Rež. Grimur Hákonarson. Vaidina Sigurður Sigurjónsson, Theodór Júlíusson, Charlotte Boving.

Islandijos kalnų slėnyje du broliai veisia avis. Jie gyvena kaimynystėje, tačiau nebendrauja jau 40 metų, o trumpas žinutes perduoda per šunį. Brolius kadaise supriešino konkursas, kuriame apdovanojamas geriausias metų avinas. Tačiau jiems teks suvienyti jėgas bandų žūtimi grasinančio pavojingo viruso akivaizdoje.

3. „Trumanas“ (3)

Rež. Cesc Gay. Vaidina Ricardo Darín, Javier Cámara, Dolores Fonzi, Eduard Fernández.

Vyras įveikia pusę Žemės rutulio, kad spėtų aplankyti nebepagydomu vėžiu sergantį jaunystės bičiulį. O šis, prasiskolinęs plevėsa aktorius, su draugo pagalba stengiasi sutvarkyti paskutinius žemiškuosius reikalus: pasimatyti su neaugintu sūnumi, pasirūpinti savo paties laidotuvėmis ir, svarbiausia, surasti naujus namus savo mylimam buldogui Trumanui.

4. „Mustangės“ (2)

Rež. Deniz Gamze Ergüven. Vaidina Günes Sensoy, Doga Zeynep Doguslu, Tugba Sunguroglu.

Šiaurės Turkijos kaimelyje penkios seserys, grįždamos iš mokyklos, žaidžia su berniukais. Tačiau jų vaikiškus žaidimus suaugusieji traktuoja klaidingai, ir seserų namuose kyla skandalas. Mergaitėms uždraudžiama lankyti mokyklą, joms bandoma  kuo greičiau surasti jaunikius. Tačiau atkaklios sesutės nežada tenkintis namų ruošos pamokomis.

5. „Gyvatės apkabinimas“ (6)

Rež. Ciro Guerra. Vaidina Nilbio Torres, Antonio Bolívar, Yauenkü Miguee, Jan Bijvoet.

1909 m. vokiečių tyrinėtojas Theodoras Koch-Grünbergas kanoja pasiekia Amazonės upės krantą, kur jo laukia jaunas šamanas, sunaikintos genties atstovas. Theodoras ieško itin retos gėlės yakruna, galinčios jį pagydyti nuo mirtinos ligos. Jie leidžiasi į kelionę, kurioje – tik dvi kanojos, keturi žmonės ir plati Amazonė.

6. „Kerol“ (8)

Rež. Todd Haynes. Vaidina Cate Blanchett, Rooney Mara, Kyle Chandler, Sarah Paulson.

Talentinga fotografė Teresa dirba Manhatano universalinėje parduotuvėje, tačiau svajoja apie  prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną ji sutinka elegantišką moterį, įkalintą atvėsusioje santuokoje. Jų draugystė, kurioje pamažu ryškėja lesbietiška aistra, abiem tampa savęs pažinimo kelione. Tačiau vyras sužino apie intymius žmonos santykius ir pasinaudoja jais skyrybų procese.

7. „Vienas plius viena“ (4)

Rež. Claude Lelouch. Vaidina Jean Dujardin, Elsa Zylberstein, Christophe Lambert, Alice Pol.

Kino kompozitorius, Paryžiuje palikęs savo mylimąją, vyksta į Indiją statyti egzotiškos „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijos. Jo laukia Prancūzijos ambasadoriaus surengta vakarienė, per kurią šalia prisėda ambasadoriaus žmona. Dar prieš patiekiant desertą tarp jų kibirkščiuoja abibusė simpatija, ir kompozitoriui nelieka nieko daugiau, tik paskui naująją draugę leistis į piligriminę kelionę.

8. „Didesni purslai“ (9)

Rež. Luca Guadagnin. Vaidina Ralph Fiennes, Tilda Swinton, Matthias Schoenaerts, Dakota Johnson.

Roko žvaigždė, po gerklės operacijos kuriam laikui pasitraukusi nuo scenos, Italijos paplūdimyje mėgaujasi saule su savo meilužiu. Juos  netikėtai aplanko muzikos prodiuseris su savo gražuole dukterimi. Šis filmas – tai garsiojo Jacques’o Deray „Baseino“ (1969) perdirbinys, o pavadinimas pasiskolintas iš garsaus britų menininko Davido Hockney paveikslo „Didesni purslai“.

9. „Praradimas“ (5)

Rež. Jean-Marc Vallée. Vaidina Jake Gyllenhaal, Naomi Watts, Chris Cooper, Judah Lewis.

Niujorkietis bankininkas gyvena nerūpestingai ir mėgaujasi sėkme. Vieną dieną per avariją žūsta jo žmona, tačiau sunkiausiu gyvenimo momentu vyras netikėtai atranda netektį padedančią išgyventi susirašinėjimo draugę. Užsimezgusi graži draugystė padės suvokti, kad yra už materialines gėrybes brangesnių dalykų.

10.  „Vyrai ir viščiukai“ (10)

Rež. Anders Thomas Jensen. Vaidina Mads Mikkelsen, Nikolaj Lie Kaas, David Dencik.

Po tėvo mirties du broliai žiūri vienintelį jo palikimą – vaizdajuostę su paslapčia nufilmuota išpažintimi. Senolis atskleidžia nemalonią tiesą: abu jie buvo įvaikinti. Išgirsta naujiena paskatina brolius nuplaukti į gimtąją Orko salą. Jie tikisi pasikalbėti su biologiniais tėvais, kurie galbūt dar gyvena apleistame salos dvare.

11.  „Nuotaka“ (–)

Rež. Paula Ortiz. Vaidina Inma Cuesta, Alex Garcia, Asier Etxeandia, Leticia Dolera, Luisa Gavasa.

Moderni ir ugninga Federico Garcia Lorcos pjesės „Kruvinos vestuvės“ adaptacija, nufilmuota Turkijos Kapadokijoje ir Monegros pusdykumėje Ispanijoje. Dukters bandymas paklusti tėvų peršamai santuokai baigiasi tragedija, kai aistros vedama ji šoka ant žirgo ir pabėga iš vestuvių su savo mylimuoju. Išduotas jaunikis netenka proto, jį persmelkia pyktis ir keršto troškimas.

12.  „Žmogus“ (15)

Rež. Yann Arthus-Bertrand.

Prancūzų fotografas, žurnalistas ir ekologas Yannas Arthusas-Bertrand’as pakvietė du tūkstančius paprastų, įvairiausiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų atsakyti į gyvenimiškus klausimus. Jų gimtosios šalys sąmoningai nenurodomos, bet gali būti atspėtos iš kalbančiojo išvaizdos ir akcento.

13.  „Viskas dėl šou“ (11)

Rež. Benedikt Erlingsson.

Autorius užsidarė Šefildo universiteto nacionaliniame archyve ir surinko filmuotą medžiagą apie keisčiausius, azartiškiausius, rizikingiausius numerius, kuriuos atliko išradingi artistai iš cirko menui atsidavusių šeimų. Išradingai juos sumontavęs, gavo filmą vien tik iš archyvinių kadrų.

14.  „Ševaljė“ (14)

Rež. Athina Rachel Tsangari. Vaidina Yorgos Kentros, Panos Koronis, Vangelis Mourikis.

Į žūklę Egėjo jūroje prabangia valtimi išsiruošę šeši vyrai sutaria žaisti žaidimą. Kiekvieną žingsnį ar gestą vertins visi keleiviai. Bus traukiamos dainos, tikrinamas kraujas. Draugai virs vis nuožmesniais varžovais, bet kelionei baigiantis žaidimą vainikuos geriausio vyro rinkimai. Nugalėtojas ant mažojo pirštelio pergalingai užsimaus žiedą „Ševaljė“.

15.  „Komuna“ (13)

Rež. Thomas Vinterberg. Vaidina Ulrich Thomsen, Trine Dyrholm, Helene Reingaard Neumann.

Intelektualių akademikų šeima prestižiniame Kopenhagos rajone įsigyja vilą, kurioje kartu su savo dukterimi įsteigia komuną. Jie rengia bendraminčių susirinkimus, gurmaniškas vakarienes ir triukšmingus pobūvius. Tačiau netikėtas jausmų protrūkis mažą svajotojų bendruomenę nubloškia į skausmingą realybę.

Pateikiame 15-a „Kino pavasario“ filmų, į kuriuos nupirkta daugiausia bilietų:

1. „Omaras“

Nauji įstatymai išsiskyrusius vyrus ir partnerio nerandančias moteris įpareigoja privalomai užsiregistruoti specialiame viešbutyje. Kiekviena viešnia ir kiekvienas svečias gauna 45 dienas tolesnio gyvenimo porai susirasti. Jei per nurodytą laikotarpį nepavyksta niekuo susižavėti, likę vieni nelaimingieji paverčiami gyvūnais pagal asmeninį pageidavimą.

2. „Mustangės“

Šiaurės Turkijos kaimelyje penkios seserys, grįždamos iš mokyklos, žaidžia su berniukais. Tačiau jų vaikiškus žaidimus suaugusieji traktuoja klaidingai, ir seserų namuose kyla skandalas. Mergaitėms uždraudžiama lankyti mokyklą, joms bandoma  kuo greičiau surasti jaunikius. Tačiau atkaklios sesutės nežada tenkintis namų ruošos pamokomis.

3. „Trumanas“

Vyras įveikia pusę Žemės rutulio, kad spėtų aplankyti nebepagydomu vėžiu sergantį jaunystės bičiulį. O šis, prasiskolinęs plevėsa aktorius, su draugo pagalba stengiasi sutvarkyti paskutinius žemiškuosius reikalus: pasimatyti su neaugintu sūnumi, pasirūpinti savo paties laidotuvėmis ir, svarbiausia, surasti naujus namus savo mylimam buldogui Trumanui.

4. „Vienas plius viena“

Kino kompozitorius, Paryžiuje palikęs savo mylimąją, vyksta į Indiją statyti egzotiškos „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijos. Jo laukia Prancūzijos ambasadoriaus surengta vakarienė, kurioje šalia prisėda ambasadoriaus žmona. Dar prieš patiekiant desertą tarp jų kibirkščiuoja abipusė simpatija, ir kompozitoriui nelieka nieko daugiau, tik paskui naująją draugę leistis į piligriminę kelionę.

5. „Praradimas“

Niujorkietis bankininkas gyvena nerūpestingai ir mėgaujasi sėkme. Vieną dieną per avariją žūsta jo žmona, tačiau sunkiausiu gyvenimo momentu vyras netikėtai atranda netektį padedančią išgyventi susirašinėjimo draugę. Užsimezgusi graži draugystė padės suvokti, kad yra už materialines gėrybes brangesnių dalykų.

6. „Gyvatės apkabinimas“

1909 m. vokiečių tyrinėtojas Theodoras Koch-Grünbergas kanoja pasiekia Amazonės upės krantą, kur jo laukia jaunas šamanas, sunaikintos genties atstovas. Theodoras ieško itin retos gėlės yakruna, galinčios jį pagydyti nuo mirtinos ligos. Jie leidžiasi į kelionę, kurioje – tik dvi kanojos, keturi žmonės ir plati Amazonė.

7. „Avinai“

Islandijos kalnų slėnyje du broliai veisia avis. Jie gyvena kaimynystėje, tačiau nebendrauja jau 40 metų, o trumpas žinutes perduoda per šunį. Brolius kadaise supriešino konkursas, kuriame apdovanojamas geriausias metų avinas. Tačiau jiems teks suvienyti jėgas bandų žūtimi grasinančio pavojingo viruso akivaizdoje.

8. „Kerol“

Talentinga fotografė Teresa dirba Manhatano universalinėje parduotuvėje, tačiau svajoja apie prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną ji sutinka elegantišką moterį, įkalintą atvėsusioje santuokoje. Jų draugystė, kurioje pamažu ryškėja lesbietiška aistra, abiem tampa savęs pažinimo kelione. Tačiau vyras sužino apie intymius žmonos santykius ir pasinaudoja jais skyrybų procese.

9. „Didesni purslai“

Roko žvaigždė, po gerklės operacijos kuriam laikui pasitraukusi nuo scenos, Italijos paplūdimyje mėgaujasi saule su savo meilužiu. Juos  netikėtai aplanko muzikos prodiuseris su savo gražuole dukterimi. Šis filmas – tai garsiojo Jacques’o Deray „Baseino“ (1969) perdirbinys, o pavadinimas pasiskolintas iš garsaus britų menininko Davido Hockney paveikslo „Didesni purslai“.

10.  „Vyrai ir viščiukai“

Po tėvo mirties du broliai žiūri vienintelį jo palikimą – vaizdajuostę su paslapčia nufilmuota išpažintimi. Senolis atskleidžia nemalonią tiesą: abu jie buvo įvaikinti. Išgirsta naujiena paskatina brolius nuplaukti į gimtąją Orko salą. Jie tikisi pasikalbėti su biologiniais tėvais, kurie galbūt dar gyvena apleistame salos dvare.

11.  „Viskas dėl šou“

Benediktas Erlingssonas užsidarė Šefildo universiteto nacionaliniame archyve ir surinko filmuotą medžiagą apie keisčiausius, azartiškiausius, sumaniausius, rizikingiausius, įspūdingiausius numerius, kuriuos atliko išradingi artistai iš cirko menui atsidavusių šeimų. Režisierius sukūrė filmą vien tik iš archyvinių ir istorinių kadrų.

12.  „Meilė ir malonė“

Šviesiaplaukė mergina nė nenutuokia, kas ką tik įžengė į jos automobilių saloną. Bet pamačiusi kojas, keliamas iš kadilako, ji iškart supranta, kad tai grupės „Beach Boys“ įkūrėjas, lyderis ir kultinių dainų autorius, pagarsėjęs polinkiu į paranojinę šizofreniją. Pradėjusi artimiau su juo bendrauti, gerbėja sužino apie jo gyvenimą ir sunkią vaikystę.

13.  „Komuna“

Intelektualių akademikų šeima prestižiniame Kopenhagos rajone įsigyja vilą, kurioje kartu su savo dukterimi įsteigia komuną. Jie rengia bendraminčių susirinkimus, gurmaniškas vakarienes ir triukšmingus pobūvius. Tačiau netikėtas jausmų protrūkis mažą svajotojų bendruomenę nubloškia į skausmingą realybę.

14.  „Ševaljė“

Į žūklę Egėjo jūroje prabangia valtimi išsiruošę šeši vyrai sutaria žaisti žaidimą. Kiekvieną žingsnį ar gestą vertins visi keleiviai. Bus traukiamos dainos, tikrinamas kraujas. Draugai virs vis nuožmes­niais varžovais, bet kelionei baigiantis žaidimą vainikuos geriausio vyro rinkimai. Nugalėtojas ant mažojo pirštelio pergalingai užsimaus žiedą „Ševaljė“.

15.  „Žmogus“

Prancūzų fotografas, žurnalistas ir ekologas Yannas Arthusas-Bertrand’as pakvietė du tūkstančius paprastų, įvairiausiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų atsakyti į gyvenimiškus klausimus. Jų gimtosios šalys sąmoningai nenurodomos, bet gali būti atspėtos iš kalbančiojo išvaizdos ir akcento.

Parengė Renata Baltrušaitytė

Gabrielė Urbonaitė / Justės Urbonavičiūtės nuotr.

„Stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos“, − sako jauna kino režisierė Gabrielė Urbonaitė. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomas jos trumpo metro filmas „Namo“ nėra išimtis. Per pagrindinės filmo veikėjos – 22-ejų metų Ievos jausmus − Gabrielė kalba apie tai, ką pati patyrė: ką reiškia jaunam žmogui sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė.

Auksė Podolskytė, euroblogas.lt

Ankstesnis G.Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 metų trumpametražis vaidybinis filmas. Filmas taip pat buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje bei JAV.

Šiek tiek keista ir tuo pačiu labai džiugu rašyti apie tuos, kuriuos bent kiek pažįsti. Taip man yra su Gabriele. Anksčiau kartu lankėme „Skalvijos kino akademiją“, kur buvome pasirinkusios skirtingus kursus: Gabrielė − dokumentikos, o aš − vaidybinio filmo. Nuo tada iki dabar prabėgo nemažai laiko, tačiau mūsų keliai nesusikirto iki šio interviu, kai aš − Vilniuje, o ji − Los Andžele.

− Gabriele, papasakok, kur šiuo metu esi ir ką ten veiki? Rašei, kad esi Los Andžele, tačiau, kiek žinau, studijuoji Bostone.

− Šiuo metu esu Los Andžele, kol kas dar tik du mėnesius. Studijuoju Emerson College, kurio pagrindinis centras yra Bostone, bet jie taip pat turi stažuotės programą Los Andžele, todėl paskutinį semestrą leidžiu čia, kur dirbu prie nepriklausomo pilnametražio filmo gamybos.

− Sugrįžkim truputį atgal. Pamenu, kad „Skalvijos kino akademijoje“ buvai pasirinkusi dokumentinį kursą. Ar tada, jei gerai pamenu, 2008-aisiais, tai buvo tavo pirmas prisilietimas prie kino? Kaip prasidėjo tavo santykiai su kinu?

− Kiną mėgau nuo mažens, kai tėvai mane vesdavosi į kino teatrą, kur žiūrėdavome ne šiaip filmus vaikams ar šeimai, o rimtus filmus, visokias dramas ir trilerius. Tai man išugdė meilę kinui ir supratimą, kad filmai turi būti žiūrimi dideliame ekrane. O „Skalvijoje“ mokytis pradėjau 2007-aisiais ir tai buvo mano pirmas prisilietimas prie kino gamybos. Viskas prasidėjo kaip geras laiko su draugais praleidimo būdas ir po truputį perėjo į šį tą rimčiau – jaučiausi atradusi tai, kuo noriu užsiimti ir kame randu prasmę.

− Tau tik ar net 23-eji? Kaip manai, daug tai ar mažai?

− Tik 23-eji (šypsosi). Manau, kad tai mažai, ypač kaip kino kūrėjai. Svajoju apie filmus, kuriuos kursiu, kai man bus 40 metų, bet kurių dar nesijaučiu galinti kurti, nes neturiu patirties. Kita vertus, stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos.

− Esi sukūrusi 4 filmus („Sagos ir balandžiai“, „Suskilusi žemė“, „Iki pasimatymo“, „Plaukikė“), o 5-asis – „Namo“ – greit bus pristatytas Vilniuje. Kaip jautiesi? Ar esi patenkinta jais?

− Aš niekada nesu visiškai patenkinta savo pabaigtu filmu (ir nežinau režisierių, kurie yra). Bet manau, kad kiekvienas jų yra gana autentiškas atspindys to, kokia buvau ir kas man rūpėjo tada, kai kūriau tą filmą. Po kiekvieno filmo noriu daryti kažką visiškai kitokio, išbandyti save kitame žanre ar kitokioje estetikoje, bet kartu jie visi turi kažką bendro, o tai reiškia, kad nuo savęs kuriant nepabėgsi.

− Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

− Nežinau, man sunku kalbėti apie pasiekimus, nors čia, JAV, kur gyvenu, tai žmonės labai mėgsta. Man atrodo, kad kiekvieno filmo, kad ir trumpametražio, pastatymas yra didelis pasiekimas. Kartais tai, kad nepaisant visų kliūčių visi filmo elementai „dirba“ kartu, atrodo kaip stebuklas.

− „Kino pavasaryje“ bus rodomas naujausias tavo darbas „Namo“, kuriame kalbi apie tai, ką reiškia grįžti atgal ir nesijausti lyg namuose. Kodėl ši tema? Ar pati šitaip jautiesi?

− „Namo“ idėja gimė pirmą kartą grįžus į Vilnių iš JAV. Tas jausmas, kad namai − jau nebe namai, kad viskas kitaip, ir kad nežinau, kur yra mano namai, buvo toks stiprus, kad iškart padiktavo filmo emociją. Manau, kad daugelis kartą išvažiavusių žmonių žino, apie ką kalbu.

− Tavo filmų pagrindiniai personažai yra merginos. Visos panašaus amžiaus kaip ir tu. Ar kurdama filmus specialiai taip pasirinkai ar tai įvyko natūraliai? Apskritai, tavo manymu, ar merginoms ir moterims kine skiriama pakankamai dėmesio?

− Man natūraliai įdomiau ekrane stebėti moterį. Tikiu, kad reikia kalbėti apie tai, ką žinau geriausiai, o šiuo metu tai yra pasaulis iš dvidešimt kelerių metų merginos perspektyvos. Filmus žiūriu gana stipriai atsirinkdama, dauguma jų yra nepriklausomi filmai, kurių herojės dažnai yra moterys, nes tokie filmai man patinka. Vis dėlto, manau, kad jų niekada nebus per daug, ypač kai daugelyje populiarių Holivudo filmų veiksmas sukasi apie vyrus.

Manau, kad merginoms reikia filmų, kuriuose jos matytų savo atspindį, herojų, su kuriomis galėtų susitapatinti. Būtent susitapatinimo, empatijos jausmas man yra svarbiausias žiūrint ir kuriant kiną. Tačiau tai nereiškia, kad nesusitapatinu su vyrų personažais – geras kinas nagrinėja žmogaus būklę pasaulyje, problemas, kurios yra universalios tiek moterims, tiek vyrams.

− Ar daug moterų yra kino pasaulyje? Kokia situacija, tavo nuomone, yra Lietuvoje?

− Kino pasaulyje moterų yra tiek pat, kiek vyrų. Bent jau dokumentikoje ir nepriklausomame kine tai tikrai. Holivude situacija yra kiek kitokia ir liūdna – čia jau ne pirmus metus kalbama apie diskriminaciją ir moterų režisierių, scenarisčių trūkumą. Manau, kad Lietuvoje situacija yra tikrai geresnė. Tačiau stereotipas, kad režisierius – tai vyras su cigaru dantyse, gajus. Su juo susidūriau pirmus kartus išreiškusi norą būti režisiere. Manau, kad tas senoviškas skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ profesijas yra labai žalingas. Vėlgi, tokį stereotipinį mąstymą iš dalies formuoja Holivudas. Su stereotipine reprezentacija reikia kovoti ir aš tikiu, kad tai galima daryti filmais, metančiais iššūkį status quo.

− Ką reiškia būti moterimi režisiere? Ar režisieriams vyrams paprasčiau?

−  Manau, kad režisūra yra sudėtinga profesija tiek moterims, tiek vyrams. Kurdama pirmus savo filmukus, jaučiau spaudimą įrodyti, kad aš − ne šiaip „mergaitė, svajojanti būti režisiere“, bet palaipsniui supratau, kad tai, kas esu ir kokia esu, išskiria mane ir mano darbą iš kitų.

− Kurios žymios (nebūtinai) merginos ar moters istorija tave įkvepia?

− Mane įkvepia moterys aplink mane: mano mama, kuri ne tik daro labai įdomius ir svarbius meno projektus, bet ir laiko namus ant savo pečių. Ji mėgsta sakyti, kad įkvėpimo nėra, yra tik sunkus darbas. Ironiška, bet tai mane įkvepia. Taip pat mano draugės, kurios užsiima daugybe skirtingų veiklų ir stengiasi padaryti pasaulį geresne vieta. Jos įkvepia mane daryti tą patį.

− Kas tave motyvuoja judėti pirmyn ir toliau kurti? Gal turi specialų receptą, kuris tinka bet kuriuo atveju?

− Recepto tikrai neturiu. Kartais būna tikrai labai sunku. Bet svarbu suprasti, kad niekada nesi vienas, kad visi aplink susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Tokiais momentais man dažniausiai padeda koks nors filmas, su kurio personažais, temomis galiu susitapatinti, kuris neleidžia jaustis vienišai. Tai man primena apie kino galią. Tokius filmus ir pati siekiu kurti. Manau, kad kiekvienam kuriančiam žmogui reikia šiek tiek išprotėjusio, aklo užsispyrimo eiti į priekį per daug negalvojant apie priežastis ir neužleidžiant vietos abejonėms.

− Trumpai studijavai filosofiją. O kokia filosofija pati vadovaujiesi?

− Savo filosofiją dar tik formuoju (ir turbūt visą gyvenimą formuosiu). Bet man labai svarbus balansas, kurio siekiu tiek filmuose, tiek gyvenime. Tai balansas tarp filmų gamybos ir teorijos studijavimo, tarp vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrimo, tarp intelektualinės, kūrybinės ir fizinės veiklos, tarp laiko, praleisto su kitais žmonėmis, ir laiko sau.

− Gal gali pasidalinti netolimos ateities planais? Kas tavęs laukia artimiausiais metais?

− Gegužę baigsiu mokslus. Kaip ir daugelį paskutinio kurso studentų mane yra apėmęs šioks toks egzistencinis nerimas. Neįsivaizduoju, kur būsiu po metų ar net po kelių mėnesių, bet ši nežinomybė man visai faina. Žinoma, turiu idėjų naujiems filmams Lietuvoje, bet kol kas viskas dar tik pradinėse stadijose.

Ekranas. Kino mėgėjus 20-ąjį kartą kviečia tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“. Daugiau nei dešimtyje programų bus rodoma beveik 250 naujų, pripažinimo visame pasaulyje sulaukusių filmų.

Jubiliejų švenčiančio festivalio siekis – pristatyti kuo platesnę temų ir geografinę įvairovę, skirti dėmesio ir meistrams, ir debiutuojantiems režisieriams. Kovo 19 d. prasidedanti kino šventė vyks penkiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

20-ąjį „Kino pavasarį“ atidarys Kanados režisieriaus Xavier Dolano filmas „Mamytė“ („Mommy“). Filmas šiais metais gavo Kanų žiuri prizą drauge su Jeano Luco Godard‘o filmu „Sudie, kalba“. X.Dolanas, kuris yra jauniausias visų laikų šio prizo laimėtojas, padėkos kalboje sakė: „Godard’as kadaise bandė iš naujo išrasti kiną. Norėčiau tikėti, kad gyvenu laiku, kai kinas įgauna kitą kryptį, ir džiaugčiausi būdamas šio proceso dalimi.“

Vos 25-erių X.Dolanas jau sukūrė penkis filmus, keliančius daug diskusijų gimtojoje Kanadoje ir šluojančius garbingiausius kino apdovanojimus. Nuolatinis Kanų kino festivalio dalyvis autobiografinį filmą „Aš nužudžiau savo mamą“ („I Killed My Mother, 2009) sukūrė dar nesulaukęs dvidešimties ir pavaizdavo jame įtemptus motinos ir sūnaus santykius. Naujajame filme grįžtama prie tos pačios temos, tačiau tai jau daug brandesnis darbas.

„Mamytė“ – istorija apie vienišą motiną Dianą (akt. Anne Dorval) ir jos maištingą paauglį sūnų Styvį (akt. Antoine’as Olivier Pitonas), nufilmuota neįprastu 1:1 ekrano kraštinių santykiu, kada vaizdas projektuojamas į kvadratą – tai tarsi leidžia maksimaliai priartėti prie personažų ir jų išgyvenimų. Vyro netekusi Diana sunkiai užsidirba pragyvenimui. Styvis turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, todėl yra linkęs smurtauti. Kai berniukas išmetamas iš internatinės mokyklos, basąlygiškai mylinti, tačiau impulsyvi motina pati imasi jo priežiūros. Į audringus Styvio ir Dianos santykius įsipainioja drovi ir paslaptinga kaimynė mokytoja Kaila (akt. Suzanne Clement). Trijulė smagiai leidžia laiką, ir abi moterys mėgina grąžinti Styvį į teisingą kelią, nors neprognozuojamas vaikino elgesys bet kada gali sugriauti šią idilę.

Tai filmas apie meilę ir pasiaukojimą, apie tai, kaip motina bando padėti sūnui, o šis priešinasi jos besąlygiškai meilei ir kontrolei. Taip pat apie skirtingus sunkumus, su kuriais susiduria įvairūs žmonės. Ar pavyks veikėjams rasti vienas kito draugijoje pilnatvę ir supratimą, kurio jie siekia?

Nors daliai kritikų filmas pasirodė per daug padrikas, sentimentalus ir ištęstas, jį pamatyti tikrai verta. Provokuojanti tema, įtraukiančios atpažįstamos situacijos, personažų gyvumas, šmaikštūs dialogai, emocinis įtaigumas liudija daug žadantį X.Dolano talentą. „Mamytė“ patiks tiems, kurie mėgsta drąsius režisūrinius eksperimentus, neįprastus vaizdo bei garso sprendimus ir diskusijas keliančius filmus.

Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomi ir kiti X.Dolano filmai – drama „Bet kokiu atveju Lorens“ (angl. „Laurence anyways“, 2012) ir „Tomas atvyko į kaimą („Tom a la Ferme, 2013).

Pasak „Kino pavasario“ programos sudarytojo Edvino Pukštos, šiųmečiame festivalyje žiūrovai susipažins su naujausiais, įdomiausiais ir geriausiais filmais iš viso pasaulio. Tarp jų – ne tik garsūs kino meistrų darbai, „Oskarais“ ir kitų prestižinių festivalių prizais įvertintos juostos, bet ir naujos perspektyvos, premjeros, atradimai.

„Augantis festivalis įpareigoja vis labiau stengtis. Kasmet ieškome, kuo nustebinti žiūrovą. Šiemet jam pasiūlysime išskirtinių ir unikalių saviraiškos formų, įdomių eksperimentų su kino kalba. Tai ir kvadrate nufilmuotas atidarymo filmas „Mamytė“, ir apskritime įrėmintas „Liuciferis“ („Lucifer“), ir „Chaucha“ („Jauja“), pateikiamas senoviniu televiziniu formatu, ir daugelis kitų. Nemažai filmų gilinasi į religijos, tėvų ir vaikų santykių, brendimo temas. Atrinkti tokie filmai, kurie savo stiliumi skatina ir lavina žiūrovų vaizduotę. Siekiame, kad kiekvienas festivalis būtų geresnis už prieš tai buvusį“, – sako E.Pukšta.

Paminėtas „Liuciferis“ – trečioji režisieriaus Gusto Van den Berghe religinės trilogijos dalis. Tai metaforiškas pasakojimas apie mylimiausio Dievo angelo Liuciferio (akt. Gabino Rodriguezas) kelionę iš dangaus į pragarą, kuri driekiasi per ramų Meksikos kaimelį. Vietinių katalikių svetingai sutiktas atvykėlis imasi veiklos – apsimeta stebukladariu, suvilioja merginą, vardu Marija, ir priverčia gyventojus suabejoti savo tikėjimu. Jam išvykus kaimelis panyra į apkalbų, gobšumo ir puikybės liūną. Režisierius tiria žmonijos pažinimą, leidusį nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio.

Religinė, filosofinė tematika vyrauja ir daugiau nei penkių valandų trukmės filipiniečio Lavo Diazo juostoje „Iš to, kas yra prieš“. Ši juosta pratęsia ankstesnį įsimintiną epą „Norte. Po istorijos“. Veiksmas vyksta nuošaliame skurdo nualintame miestelyje, kuriame pradeda dėtis keisti ir tamsūs dalykai. Tai pasėja melą, apkalbas ir nesantaiką. Tuo pasinaudodamas diktatorius Ferdinandas Markosas įveda sugriežtintą karinę padėtį. Neapsiribodamas vienos vietos istorija, režisierius nagrinėja žmonių elgesį ir nualinto krašto negandas. Visa tai lydi svarstymai, kas dėl viso šito kaltas. Filmas patiks rimto kino mėgėjams, kuriems nesvetimos moralinės dilemos ir kultūrinės atminties tema.

Juostą „Pokalbiai su dievais“ (rež. Emiras Kusturica, Bahmanas Ghobadi, Alexas de la Iglesi ir kt.) sudaro devynių režisierių nufilmuoti epizodai, kuriuose kalbama apie kultūrų skirtumus ir bendrumus. Filmų eiliškumą parinko Nobelio premijos laureatas Mario Vargasas Llosa, o garso takelį sukurti padėjo Peteris Gabrielis.

Nemaža dalis šiųmečių filmų balansuoja ties dokumentikos ir vaidybinio kino riba. Vienas tokių – Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjęs Irano režisieriaus Jafaro Panahi „Taksi“. Tai duoklė gimtajai šaliai, kurios valdžia uždraudė jam kurti ir viešai rodyti savo filmus ar išvykti į užsienį. Sukdamasis iš šios padėties režisierius taksi įsirengia unikalią kino studiją ir kalbina savo keleivius įvairiomis temomis. J.Panahi pakeleiviai – kūkčiojanti moteris su sužeistu vyru, nelegalių DVD pardavėjas, mokytoja, svarstanti apie mirties bausmę, draugė advokatė, kuriai taip pat uždrausta verstis savo praktika. Šviesiai ir subtiliai režisierius fiksuoja modernaus Irano gyvenimą.

Beje, tai ne pirmas originalus J.Panahi sprendimas, kaip išvengti režimo cenzūros. 2011 m. jis su Mojtaba Mirtahmasbu sukūrė dokumentiką „Tai ne filmas“, išmaniuoju telefonu nufilmavęs savo kasdienybę, belaukiant teismo sprendimo.

Estų režisieriaus Martti Helde nespalvotas filmas apie tremtį „Vėjų kryžkelėje“ („Risttuules“) naujoviškai pateikia nenaują temą ir meniškai įamžina nuo sovietinio režimo nukentėjusių žmonių atminimą. Režisierius pasakoja filosofijos studentės Ernos ir jos šeimos istoriją, o fone skamba Ernos dienoraščio ištraukos. Ar Erna ir jos dukra dar kada nors pamatys nuo jų atskirtą vyrą ir tėvą? Ar jie grįš į namus? Filmui paveikumo prideda ir tai, kad kai kurios scenos nufilmuotos kaip sustingę paveikslai. Tai nepaprastai kinematografiška juosta, itin subtiliai atskleidžianti istorinę tragediją ir kelianti klausimus apie tai, kaip veikia atmintis ir koks žmogaus santykis su laiku. Beje, tai debiutinis režisieriaus filmas, jau spėjęs nukeliauti į Toronto ir Varšuvos kino festivalius.

Naujomis meninėmis priemonėmis „Baltijos žvilgsnio“ programoje į praeities traumas gilinasi ir lietuviškų šaknų turintis amerikiečių režisierius Joshua Oppenheimeris. Dokumentiniame filme „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014) jis tęsia 2012 m. plačiai nuskambėjusio filmo apie Indonezijos 1965–1966 m.  genocidą „Žudymo aktas“ temą. Tik šįkart žudynių vykdytojus kalbina ne režisierius, o netiesiogiai nuo jų nukentėjęs akių gydytojas Adis, gimęs praėjus dvejiem metams nuo vyresnio brolio nužudymo. Ar išvysime filmo herojų akyse atgailą už prieš dešimtmečius padarytus nusikaltimus, kurie gimtojoje šalyje laikomi didvyriškais?

„Dokumentikos“ programoje šiemet atsirado nauja skiltis – „Asmenybės“. Joje – filmai apie įvairių profesijų aukštumas pasiekusius asmenis: nuo futbolininko Messi („Messi“) iki Abelio Ferraros „Pazolinio“, dedikuoto neaiškiomis aplinkybėmis mirusiam skandalingam italų režisieriui. „Pabėgime iš Rygos“ sužinosite dviejų draugų, išskirtų Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau tapusių nepaprastomis asmenybėmis, gyvenimo istorijas. Laisvamaniškoje Peterio Greenaway dramoje „Eizenšteinas Gvanachuate“ vaizduojami garsiojo Sovietų Rusijos režisieriaus nuotykiai egzotiškoje Meksikoje. O apie ilgai nežinotą garsiojo Charlie Chaplino karsto vagystę papasakos nuotaikinga prancūzų komedija „Šlovės kaina“.

Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ verta atkreipti dėmesį į fenomenalų pirmąjį režisieriaus Myroslavo Slaboshpytskiy ilgametražį darbą „Gentis“ („?????“, Ukraina, Nyderlandai), kuriame vaidina kurti aktoriai. Filme gestų kalba sąmoningai neverčiama į jokią kitą kalbą, o tai padeda stipriai įsijausti į šokiruojančią jo veikėjų – skurdaus internato auklėtinių – realybę. San Sebastiano filmų festivalyje šis kūrinys pateko į „Perlų“ („Pearls“) programą, į kurią debiutai patenka itin retai, sėkmingai apkeliavo apie 30 festivalių visame pasaulyje ir gavo Europos metų atradimo („European Discovery“) prizą.

Ieškantiems tikrai išskirtinio filmo rekomenduotinas „Viasat“ komedijų programos miuziklas „Nekropolio simfonija“. Tai brazilų režisierės Julianos Rojas pozityvi, melancholiška ir, kad ir kaip keista, įkvepianti odė meilei ir mirčiai. Žavi režisierės gebėjimas sąžiningai ir jautriai nagrinėti temą, kuri nėra nei patogi, nei itin maloni.

Iš komedijų dar paminėti „Šiuolaikiniai žvėrys“ ir „Mažoji mirtis“ – iš atskirų gabalų sudėlioti filmai, kuriuos sieja bendra tema ar personažas.

Besidomintiems socialine tematika vertėtų pasižvalgyti į tolimų šalių filmus. Pavyzdžiui, Pakistano drama „Duktė“ (rež. Afia Nathaniel) atkreipia dėmesį į garbės nusikaltimus, dėl kurių kasmet tūkstančiai žmonių, daugiausia moterų, netenka gyvybės nuo savo artimų žmonių rankos. „Teismas“ (rež. Chaitanya Tamhane’as, Indija) – alegorinis filmas apie tuos, kurie turi galią teisti, nors yra tokie patys mirtingieji. Režisierių domina, kokie šie žmonės būna nusiėmę teisiančiųjų mantijas.

Nuaro stiliumi pastatytas indiškas trileris „Saulėtekis“ (rež. Partho Sen-Gupta) iškelia skaudžią prekybos vaikais temą ir vieną herojų, nepabūgusį pasipriešinti abejingai sistemai.

Visuomet didelį dėmesį lietuviškam kinui skiriantis festivalis šįkart programoje „Lietuviai svetur“ pristato filmus iš visų pasaulio žemynų. Juodoji komedija „Mulas“ (rež. Angusas Sampsonas, Tony Mahony, Australija) privers permąstyti, kaip lietuviai rodomi užsienyje, kaip juos ir mūsų šalį įsivaizduoja užsienio režisieriai. „Žvaigždė“ (rež. Anna Melikyan) – naujas Rusijos „Nikos“ premijai nominuotos kylančios lietuvių žvaigždės Severijos Janušauskaitės darbas. Jei apie ją dar nieko nežinote – pasidomėkite.

Po dvidešimties metų pertraukos Lietuvos žiūrovai turės progą prisiminti ar susipažinti su kultiniu prancūzų režisieriumi ir provokatoriumi Leosu Caraxu. Jis buvo viena pirmųjų užsienio žvaigždžių, apsilankiusių „Kino pavasaryje“ dar 1995-aisiais. Šių metų L.Caraxui skirtoje retrospektyvoje pristatomi visi ilgametražiai režisieriaus filmai ir dokumentinis filmas apie jį „Ponas X“ (rež. Tessa Louise-Salome, 2014).

„Šventieji motorai“ – pats naujausias režisieriaus filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir devyniems „Cezariams“. Jo veikėjas Oskaras keliauja limuzinu, keisdamas vaidmenis ir vykdydamas nematomo režisieriaus diktuojamas sąlygas. Kiekvienas filmo epizodas yra lyg atskiras filmas, turintis savo žaidimo taisykles. Kiekvienas epizodas – kaip meno kūrinys, kurį turi sukurti vis kitas Oskaro personažas. Šiame L.Caraxo filme, kaip ir daugelyje kitų, pagrindinį vaidmenį atlieka jo mūza – talentingas prancūzų aktorius Denis Lavant’as, savo karjerą pradėjęs nuo pantomimos, cirko ir teatro pasirodymų. Epizodinius vaidmenis – Michelis Piccoli, amerikiečių aktorė Eva Mendes ir Australijos dainininkė Kylie Minogue, o legendinei prancūzų aktorei Edith Scob režisierius patikėjo Oskaro vairuotojos vaidmenį. „Šventieji motorai“ – filmas apie meilę kinui, žmonių santykius, meilę ir mirtį, ištrinantis ribą tarp fikcijos ir tikrovės, filmavimo aikštelės ir gyvenimo.

Dar retrospektyvoje bus parodyti šie L.Caraxo filmai: „Vaikinas sutinka merginą“ („Boy Meets Girl“, 1984), „Blogas kraujas“ („The Night Is Young“, 1986), „Naujojo tilto meilužiai“ („Amants du Pont-Neuf“, 1991), „Pola X“ (1991). Visuose filmuose, išskyrus „Polą X“, pagrindinius vaidmenis atlieka minėtas išskirtinio talento aktorius D.Lavant’as. O „Poloje X“ vienas epizodinių vaidmenų teko lietuvių režisieriui Šarūnui Bartui.

„Kino pavasario“ organizatoriai, atsidėkodami festivalio idėjos sumanytojams ir iniciatoriams kultūros atašė Fredericui Jugeau ir Prancūzų kultūros institutui, parengė „Prancūziškų naujienų“ repertuarą. Kokių filmų nereikėtų praleisti, rekomenduoja E.Pukšta: „Vakarėlių liūtė“, Kanuose apdovanota „Auksine kamera“, pasakoja apie vieno iš filmų režisierių (Samuelio Theiso) mamą, kuri filme vaidina save. Afrikoje filmuota „Viltis“ (rež. Borisas Lojkine’as) pasakoja, kiek turi ištverti skurdūs Afrikos gyventojai, ieškantys geresnio gyvenimo. Filme rodoma jų kelionė po Sacharą. Įdomus pokalbių, prisiminimų ir nerealizuotų svajonių filmas „Sugrįžimas į Itakę“ (rež. Laurent’as Cantet) apie brandaus amžiaus sulaukusius draugus, kurio veiksmas vyksta vieną naktį. „Laukinis gyvenimas“ (rež. Cédricas Kahnas) – tikra istorija apie į laukinę gamtą pabėgusius tėvą ir sūnus, gyvenimo laisvėje grožį ir prieštaringumą. Įdomus faktas: po šios patirties broliai parašė autobiografinę knygą.

„Kino pavasario“ žiūrovų laukia ne tik filmų peržiūros, bet ir susitikimai su režisieriais, tarp jų – garsiojo rusų režisieriaus Aleksejaus Germano sūnumi Aleksejumi Germanu jaunesniuoju („Po elektriniais debesimis“, 2015) , festivalio filmo „Rami širdis“, kuriame svarstoma eutanazijos tema ir šeimos ryšiai, kūrėju Bille Augustu iš Danijos, prancūzų režisieriumi Micheliu Hazanaviciumi, žinomu iš nespalvotos dramos „Artistas“, ir daugeliu kitų.

Martyna Bražiūnaitė

BFL

Po Lietuvą klajojantis „Kino pavasaris tavo mieste“ (projektas „Pasaulio ir Europos kino sklaida“) pradėjo trečiąjį mėnesį ir gerą nekomercinį kiną veš į naujus Lietuvos miestus ir miestelius. Filmai pietų Lietuvos kurorte Druskininkuose bus rodomi jau šį penktadienį, rugpjūčio 5 dieną, žemaičių mieste Telšiuose – šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną, o Zarasuose – per Žolines, rugpjūčio 15 dieną. Visi renginiai nemokami ir atviri visiems miestiečiams ir miesto svečiams.

Druskininkų pramogų aikštėje, esančioje Vilniaus alėjoje, penktadienį kinas bus rodomas po atviru dangumi. Kad būtų pakankamai tamsu, seansas prasidės 22 val. Druskininkiečiams ir miesto svečiams bus rodomas filmas „Po vedybų“, šis filmas rodomas bendradarbiaujant su Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje. 2007 –ųjų festivalyje „Kino pavasaris“ rodytas danų kino šedevras pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas. Filmo režisierė – Susanne Bier yra viena garsiausių režisierių Danijoje, o pagrindinį vaidmenį atliekantis Mads Mikkelsen tituluojamas geriausiu ir garsiausiu danų aktoriumi. Šis filmas pakerės paprastai papasakota emociškai sudėtinga drama tarp žmonių, privers dar kartą permąstyti atsakomybės ir pasiaukojimo klausimus.

Telšiuose kinas bus rodomas čia vykstančio gyvos muzikos festivalio „Aš toks vienas…“ metu, po atviru dangumi prie Germanto ežero. Po Lietuvos bardų koncerto, prisitaikant prie bendros renginio nuotaikos, bus parodytas filmas „Manęs čia nėra“ apie legendinį muzikantą, poetą, tiesiog ikoną – Bob Dylan. Jis pats davė leidimą ir palaimino šį filmą, o aktoriai Cate Blanchet, Richard Gere net nemokamai filmavosi, kad tik šis įdomaus formato ir pasakojimo linijos filmas pasiektų žiūrovus. Kino žinovai vadina filmą „Manęs čia nėra“ gurme kąsneliu tiek šio muzikanto, tiek netradicinio kino gerbėjams.

Zarasuose kinas bus rodomas miesto šventės metu, rugpjūčio 15 dieną. Kino seansas prasidės 22 valandą Zarasų jaunimo centre. „Kino pavasaris tavo mieste“ į Zarasus atveža filmą „Adomo obuoliai“. Tai jau legenda tapęs ir gausybę žiūrovų simpatijų festivalyje „Kino pavasaris“ pelnęs danų kino šedevras, persmelktas juoduoju skandinavišku humoru. Šį filmą projektui pristato kino centras „Skalvija“.

Visą informaciją galima rasti šių miestų ir jų kultūros centrų internetiniuose puslapiuose bei www.kinopavasaris.lt.

Pirmaisiais vasaros mėnesiais geras kinas jau rodytas Šalčininkuose, Utenoje, Birštone, Kėdainiuose, Raseiniuose, Tauragėje, Jurbarke, Nidoje.

Iš viso ketinama aplankyti net 13 miestų ir miestelių.

BFL

Vasarą nekomercinis kinas klajos po Lietuvą – net 13 miestų ir miestelių aplankys projektas “Kino pavasaris tavo mieste”.

Tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”, bendradarbiaudamas su Šiaurės Ministrų Tarybos biuru Lietuvoje ir kitais partneriais, kiną rodys Kultūros centrų salėse arba, kur leis sąlygos, lauko erdvėse dideliuose ekranuose. Visi renginiai yra nemokami ir atviri visiems.

“Prasmingas, nekomercinis kinas, manau, yra mėgstamas ir mažuose miesteliuose, tik jų gyventojai turi mažiau galimybių tokius filmus matyti. Tikimės, kad vasara, kuomet vyksta daug miesto švenčių ir bendruomeninių renginių, bus tinkamas laikas rasti minutę ir ateiti į kultūros centrą ar miesto aikštę pažiūrėti kokybišką filmą”, – sako festivalio “Kino pavasaris” direktorė Vida Ramaškienė.

Kino maratonas provincijoje jau prasidėjo – filmai buvo rodomi Utenoje, Birštone ir Kėdainiuose. Trečiadienį “Kino pavasaris tavo mieste” atvyks į Jurbarką, ketvirtadienį – į Tauragę, penktadienį – į Raseinius. Šių miestų Kultūros centruose bus rodomas trumpametražinis filmas “Knygnešys” ir daniškas vaidybinis filmas “Adomo obuoliai”.

Filmas “Knygnešys” – tai jauno lietuvio režisieriaus Jono Trukano patriotinis debiutas, šiųmetiniame festivalyje “Kino pavasaris” pelnęs žiūroviškiausio lietuviško filmo titulą. Filmas “Adomo obuoliai” – jau legenda tapęs skandinaviško juodojo humoro šedevras, kurį šiam projektui pristato kino centras “Skalvija”.

Birželio pabaigoje į Šalčininkus projektas atveš filmą “Burtai” – apie mažo kalnakasių kaimelio mažą gyventoją, kuris krečia mielus ir švelnius pokštus.

Liepos mėnesį filmai bus rodomi Varėnoje muzikos festivalio “Tamsta” metu, o rugpjūtį projektas “Kino pavasaris tavo mieste” aplankys Nidą, Telšius, Druskininkus, Zarasus, Šilutę.

Ketvirtadienį iškilmingoje tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” uždarymo ceremonijoje konkursinės programos “Nauja Europa – Nauji vardai” geriausiu filmu buvo paskelbtas Rumunijos kūrėjų darbas “Laisvėje”.

“Tai netikėta. Suteikia didelį malonumą tai, kad filmas yra pripažįstamas užsienyje”, – spaudos konferencijos metu sakė viena iš “Laisvėje” prodiuserių Mihaela Popescu (Mihaela Popesku).

Ji pasakojo, kad visa komanda dabar yra užsiėmusi premjera Rumunijoje ir prisipažino, kad filmo pasirodymas festivaliuose buvo šiek tiek primirštas.

Iš viso dėl prizo varžėsi 11 filmų iš 16 šalių. Konkursui filmai buvo atrinkti atsižvelgiant į geografiją, t.y. ar tai Rytų ir Centrinės Europos bei Balkanų šalių filmas, bei režisierių patirtį, nes tai turi būti pirmas arba antras režisieriaus sukurtas vaidybinis filmas.

Filmą rinko 5 kino atstovų komisija: žiuri pirmininkas. Makedonijos režisierius Milcho Manchevski (Milča Mančevskis), Prancūzijos prodiuserė Nadia Turincev (Nadia Turinčev), Vokietijos režisierius ir operatorius Fredas Kelemenas, lieutvių kilmės Prancūzijos scenaristė, režisierė ir aktorė Alantė Kavaitė ir Amerikos kino fondo direktorius Gary McVey’us (Garis Makvėjus).

“Jis turėjo labai stiprų ir tiesų pagrindinį vaidmenį (…) Filmas yra labai intensyvus”, – žiuri verdiktą aiškino G.McVey’us. Jis išskyrė ir ypatingą operatoriaus darbą.

Specialiuoju žiuri prizu už aktorių komandos darbą buvo apdovanotas Slovakijos ir Čekijos filmas “Namas”, o už geriausią vaidmenį – aktorius Bartu Kucukcaglayanas (Bartu Kučukčaglajanas), vaidinęs Turkijos filme “Dauguma”.

Tarptautinės ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos (CICAE) apdovanojimas buvo įteiktas Bosnijos ir Hercegovinos, Austrijos, Vokietijos ir Kroatijos bendros gamybos filmui “Pakeliui”.

“Aš žinau kad Jasmila (režisierė Jasmila Zbanič – BNS) bus itin laiminga, nes dažnai filmas būdavo visai nesuprastas”, – sakė filme suvaidinusi aktorė Zrinka Cvitesic (Zrinka Cvitesič).

Lietuvos kritikai geriausiu Lietuvos debiutuojančiu kino kūrėjo darbu pripažino Manto Kvedaravičiaus “Barzakh”.

“Šiame filme dalyvavo daug jaunų žmonių, kurie man padėjo kurti filmą. Bendras jų amžius 50-60 metų, bet jie savaip irgi debiutavo. Linkiu jums kiekvienos dienos debiuto”, – dėkojo M.Kvedaravičius.

“Kino pavasario” žiūrovai geriausiu lietuvišku filmu išrinko “Knygnešį”, o žiūrovų simpatijų prizas teko Kanados ir Prancūzijos bendros gamybos filmui “Moteris, kuri dainuoja”.

Festivalis Vilniuje vyko kovo 17-31 dienomis, žiūrovai turėjo galimybę pažiūrėti beveik 130 filmų. Populiariausi filmai dar savaitę bus rodomi sostinėje. Keletas populiarių juostų taip pat bus demonstruojamos Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Šiemetinį festivalį aplankė daugiau nei 60 tūkst. žiūrovų.

Lankomiausias kino renginys Lietuvoje prasidės muzikinėmis natomis, kurios įdomiai persismelks į kitus filmus.

Kopenhagos operos teatro meno vadovas Kasperas Holtenas debiutinėje dramoje “Don Žuanas” garsiosios W.A.Mozarto operos herojus paverčia šiuolaikiniais žmonėmis ir perkelia į šiandieninio Budapešto gatves. Rezultatas – ypač originalus, kai lengvai atpažįstamos muzikos fone pasaulinio garso solistai tampa įtaigiai vaidinančiais aktoriais, bet vietoj įprastų dialogų santykius aistringai aiškinasi plačiajai publikai suprantamais žodžiais perrašytomis arijomis.

O štai angliakasių miestelyje Bore nufilmuotą serbišką miuziklą “Šviesus šviesus pasaulis” režisierius Olegas Novkovičius aranžavo pagal jautrią ir liūdną šeiminę dramą. Netikėčiausių likimo išbandymų lygtis sprendžiantys draugai, meilužiai ir artimi giminaičiai bendrauja dainuodami. Pagrindinis graikiškos tragedijos veikėjas emocingiausius sielos skausmus išlieja monologais, kuriems pritaria iš kitų herojų choras.

“Don Žuanas” tinka visiems (net menkai besidomintiems opera), o sukrečiantį “Šviesų šviesų pasaulį” derėtų rinktis stiprios šoko terapijos nebijantiems žiūrovams.

Meilė iš knygų

Nepamirštamųjų “The Beatles” sukurta daina “Norvegų giria” įkvėpė populiarų japonų rašytoją Haruki Murakami imtis romano apie jausmų tyrumu abejojančių ir pagundų blaškomų dvidešimtmečių meilę. Lietuviškai išverstą romaną perskaitė nemaža dalis mūsų tautiečių, kurie susidarė konkretų vaizdinį, kaip turėtų atrodyti knygoje aprašyta atmosfera. Jie galės drąsiai pasiginčyti dėl vietnamiečių režisieriaus Trano Anh Hungo pateiktos lyriškos, nostalgiškos ir lengvai erotiškos versijos.

Meilės tikimybių teorijas vilios skaičiuoti Lietuvos knygynų dar nepasiekusio italų rašytojo Paolo Giordano bestselerio “Pirminių skaičių vienatvė” ekranizacija. Gabus režisierius Saverio Constanzo matematines formules ir žmogiškus jausmus stilingai supynė trijuose siužetuose, kuriuose aiškėja liūdna tiesa, kodėl nuo vaikystės bendraujantys genialus matematikas ir graži fotografė nebegali būti kartu. Šis intriguojantis filmas galėtų būti aktualus ir patrauklus jaunajai auditorijai.

Mokslinės fantastikos idėjas ir neįmanomos meilės aistras narpliojanti amerikiečių režisieriaus Marko Romaneko šiurpi drama “Nepaleisk manęs” pagal Kazuo Isihiguro romaną pasakos apie organų persodinimui brandinamus klonus ir sugriautą vaikystės idilę. Garsių aktorių ketvertas Carey Mulligan, Andrew Garfieldas, Keira Knightley, Charlotte Rampling padės lengviau apsispręsti dėl šio svarbaus, vertingo ir abejingų nepaliekančio filmo.

“Oskarui” nominuotos kanadiečio Deniso Velleneuve’o likimo dramos “Moteris, kuri dainuoja” ištakos siejamos su rašytojo Wajdi Mouawado pjese apie motinos palikimą ją menkai pažinojusiems vaikams. Jie gauna užduotį pristatyti laiškus niekuomet nematytam tėvui ir negirdėtam broliui. Ieškodami šių dviejų vyrų Artimųjų Rytų šalyse dvyniai iš smulkių detalių dėlioja skausmingą ir šokiruojantį šeimos praeities paveikslą, o absoliučiai netikėti siužeto vingiai stulbina dramatiškomis staigmenomis iki pat finalinės scenos.

Garsiausio portugalų rašytojo Camilo Castelo Branco romanas “Lisabonos paslaptys” pasakoja apie XIX a. jausmų intrigas, neįtikėtinus atsitiktinumus, keistus santykius, paslaptis ir dviveidžius žmones. San Sebastiano kino festivalyje geriausiu režisieriumi pripažintas Raulis Ruizas siūlo 4 val. 30 min. trukmės dramą. Geležinės kantrybės ir pastabumo reikalaujantį epinį filmą mačiusieji vadina gražiausiu 2010 m. kino kūriniu. Jį sudaro unikaliai nufilmuoti ilgi epizodai, kai vienu kameros įjungimu užfiksuojama 7–8 minutes trunkanti scena.

Tikra ir įdomu

Šiemet “Kino pavasaris” stengsis įrodyti, kad tarp vaidybinio ir dokumentinio kino beveik neliko skirtumo. Teoriškai skirtingų žanrų ribą įtaigiai pamėgino ištrinti konkursinės programos “Nauja Europa – nauji vardai” žiuri prezidento Milcho Manchevskio filmas “Mamos”, kurį sudaro trys idėjiškai susietos, bet atskiros istorijos – nuo vaikų suvaidintos trumpos intrigos apie melą iki tikro tyrimo apie Makedoniją išgarsinusį kriminalinių naujienų reporterį, kuris įsigudrindavo žudyti senyvo amžiaus moteris, paskui viską išsamiai aprašyti laikraštyje ir provokuoti korumpuotą policiją.

Tikro gyvenimo įvykiai vis dažniau turi įtakos visuomenei žinomų režisierių pasirinkimui. Radikaliai stilių pakeitęs Danny Boyle’as (“Lūšnyno milijonierius”) efektingai adaptavo tikro gyvenimo dramą “127 valandos” ir patikėjo aktoriui Jamesui Franco suvaidinti iš gamtos spąstų Jutos valstijos kanjone 2003 m. laimingai išsigelbėjusį alpinistą Aaroną Ralstoną. Jam užteko 127 valandų nepakeliamo skausmo, bado, troškulio, šalčio, haliucinacijų, kad suprastų savanaudiško charakterio ydas. Iš unikalios užfiksuotos medžiagos garantuotai išeitų puiki dokumentinė drama, bet A.Ralstonas pasidalijo asmeniniu filmu tik su artimiausiais žmonėmis ir dvejus metus ignoravo D.Boyle’o pasiūlymą.

Užtat griežtai saugomame Prancūzijos kalėjime izoliuoto Illicho Ramirezo Sanchezo niekas neklausė leidimo perkelti jo spalvingą gyvenimą į kiną. Teroristinis epas “Karlosas Šakalas” prikausto dėmesį net 5 val. 32 min. ir po peržiūros sunkoka nurodyti nereikalingus momentus, kuriuos būtų galima iškirpti. Prancūzų režisierius Olivier Assaysas su scenaristų grupe išsamiai ištyrė garsiausio XX a. teroristo biografiją, o nežinomus faktus ar neatsakytus klausimus interpretavo savo vaizduotėje.

Konkursiniame festivalio filme “Krikštynos” lenkų režisierius Marcinas Wrona laisvai atkūrė Varšuvos mafijos užkulisiuose nugirstą tikrą įvykį. Nuo nusikaltėlių atsiribojęs jaunas vyras privalo kasdien mokėti duoklę už išdavystę ir nujaučia, kad artėjantis sekmadienis gali būti paskutinė jo gyvenimo diena, todėl į skubotai surengtas dukrelės krikštynas pakviečia geriausią savo draugą.

Juokinga

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad “Kino pavasariui” šiemet labiausiai trūksta komedijų. Šį žanrą taikliausiai atitinka lenkų veterano Juliuszo Mahulskio satyra “Lopšinė” apie muzikaliai pasikausčiusių vampyrų šeimynėlę, kurios nariai naikindami nereikalingus liudininkus ir atrasdami netikėtų pagalbininkų vis drąsiau artėja prie esminio tikslo – prezidentūros.

Danų kino kritiko Mikkelio Muncho Falso dramos “Gražūs žmonės” niekaip nepavadinsi komedija, tačiau keturis vienišus herojus susiejančio likimo pokštai skatina kikenti. Per pasaulinę premjerą San Sebastiane publika leipo juokais, kai prie Kalėdų stalo susėdo dvi atsitiktinai susipažinusios ir įdomių nuotykių patyrusios šeimos.

Prancūzų dueto Gustave’o de Kerverno ir Benoit Delépine “Mamutas” pasitelkia sau būdingą chuliganišką absurdo humorą, kai nelegaliai visą gyvenimą dirbęs anarchistas Gerard’as Depardieu tvarkosi legalios pensijos dokumentus.
O dviem “Auksiniais gaubliais” apdovanotoje komiškoje dramoje “Vaikams viskas gerai” vaikai susiranda biologinį tėtį iš spermos donorų banko, ir vyro atėjimas į homoseksualių moterų šeimą atneša įdomių sukrėtimų.

Ekstremalu

“Kino pavasaris” parengė gana daug spąstų ir staigmenų stiprių nervų žiūrovams, nesibaidantiems šokiruojančių, žiaurių filmų, kokių platintojai nesiryžtų rodyti dėl gresiančio griežčiausio amžiaus cenzo. Unikaliais kameros viražais išsiskirianti argentiniečio Gasparo Noe psichodelinė melodrama “Pasinerk į tuštumą” pakvies skraidyti su nerimstančio narkotikų prekeivio siela ir stebėti sekso paslaugas teikiančią seserį striptizo šokėją iš dangaus. 2010 m. Sandanso kino festivalį laimėjusi kriminalinė veiksmo drama “Žvėrių karalystė” prašosi palyginimų su “Pranašu”, “Krikštatėviu”, “Valstybės priešu”, “Žmogumi su randu”, “Infiltruotais” ir kitais filmais apie mafiją. Australų kino žvaigždynas (Guy Pearce’as, “Oskarui” nominuota Jacki Weaver, Joelis Edgertonas) privilioja daugiau dėmesio režisieriaus Davido Michodo debiutiniam filmui apie Melburno nusikaltėlius ir ne mažiau korumpuotus policininkus.

O tamsią, žiaurią, korumpuotą Rusiją negailestingai vaizduojanti Sergejaus Loznicos pirmoji vaidybinė drama “Mano laimė” išprovokuos aštrioms diskusijoms ir priblokš visko mačiusius žiūrovus.

Egzotiška

Pernai pirmą kartą festivalyje pristatytam Vietnamui atstovaus Kanų festivalio programos “Kino kritikų savaitė” laimėtojas “Nebijok, Bi!”. Šešiametis berniukas per daug anksti kremta seksualinio brendimo pamokas ir aiškinasi, ką reiškia geismas, aistra, potraukis, meilė, neištikimybė, flirtas.

San Sebastiano kino festivalio programoje “Nauji režisieriai” triumfavusioje dramoje “Spalvoti kalnai” Kolumbijos kaimo moksleiviai žaidžia futbolą ir nenutuokia realaus artėjančio karo pavojaus, kai kamuolys nurieda į minų lauką.

AIDS viruso aptrauktoje Pietų Afrikoje mergaitė narsiai priešinasi kaimynų prietaringumui ir gelbsti sunkiai sergančią mamą filme “Gyvenimas – svarbiausia”.

Visus šiuos filmus vienija tema – neramus pasaulis vaikų akimis. Pagrindinius vaidmenis juose atlieka jauni ir dažniausiai aktoriaus patirties neturintys debiutantai. Bet istorijos apie vaikus bus įdomios bei aktualios ir suaugusiems žiūrovams.

Festivalis “Kino pavasaris” vyks kovo 17–31 dienomis

Šiųmetis festivalis žada būti labai tikroviškas ir atsiribojęs nuo klišių, banalybių ar nuspėjamos filmo pabaigos

Kovo 17 d. prasidedantis Vilniaus tarptautinio kino festivalis “Kino pavasaris” ypatingą dėmesį skirs lietuvių autorių filmams. Dar tik pirmuosius žingsnius žengiantys jaunieji kūrėjai prisistatys vaidybinėmis ir dokumentinėmis trumpo metražo istorijomis, o pats vyriausias ir garbingiausias dalyvis Jonas Mekas rodys asmeninio gyvenimo kronikas.

Berlyno ekranuose sėkmingai debiutavę Mantas Kvedaravičius ir Romas Zabarauskas surengs nacionalines premjeras.
Festivalio retrospektyva taip pat primins mūsų šalį labiausiai garsinančio režisieriaus Šarūno Barto filmus, kurie namuose buvo rodomi tik pavieniais proginiais seansais ir platintojų nesudomino.

Trijulė iš Berlyno

Milžinišku susidomėjimu apgaubti M.Kvedaravičiaus dokumentinis filmas “Barzakh” apie Čečėnijoje be žinios dingstančius žmones ir Jono Trukano trumpametražis istorinis filmas “Knygnešys” apie bebaimius kovotojus dėl Lietuvos nepriklausomybės “Kino pavasaryje” bus rodomi skaitmeniniu formatu kino centro “Forum Cinemas Vingis” didžiojoje salėje. Ten pramoginis kinas iš Holivudo ypač retomis progomis užleidžia ekraną lietuviškoms premjeroms.

Po puikaus starto Berlyne grįžęs režisierius M.Kvedaravičius jaučia itin didelį kolegų ir kritikų dėmesį, bet naujam filmui kol kas nesiruošia. Pirmiausia jam rūpi kuo profesionaliau parodyti tautai trejus metus filmuotą ir iš šimto valandų medžiagos sumontuotą šiurpinantį “Barzakh” (šis terminas apibūdina žemę tarp gyvųjų ir mirusiųjų). Vos valandą trunkantis kūrinys vertas būti pamatytas kuo platesniu mastu. Ne veltui jis jau skaičiuoja kvietimus į tarptautinius dokumentinio kino festivalius. O jaunoji “Knygnešio” kūrybinė komanda maloniai stebina entuziazmu ir profesionaliais užmojais.

Tuo tarpu ambicijomis persipildžiusiai “Pornomelodramai” apibūdinti taikliausiai tiktų W.Shakespeare’o teiginys “Daug triukšmo dėl nieko”. R.Zabarauskas nestokoja drąsos afišuotis sukūręs pirmą filmą apie gėjus ir siekia aiškaus tikslo – atkreipti dėmesį į netobulus ir homofobiškus Lietuvoje galiojančius nepilnamečių apsaugos įstatymus. Tačiau protingai sustyguotos reklamos kampanijos išpūstas muilo burbulas sprogo, kai dideli norai virto tuštoku mėgėjišku filmu, kuriam tikrai netinka skrajutėse vartojami palyginimai su Jeanu Lucu Godard’u ir Francois Truffaut.

Mažai patirties sukaupęs režisierius per 30 minučių stengėsi sumaišyti kelis skirtingus žanrus ir pabandė sudėti per daug idėjų, tad nė viena iš jų nesuveikė taip, kaip turėtų. Skausmingiausia dialogą provokuoti mėginančios dramos problema – tiesmukiškai suvaidintų situacijų neįtikinamumas, kuris ypač akis bado chaotiškame, prastai suplanuotame, su elementaria logika prasilenkiančiame ir daug neatsakytų klausimų paliekančiame finale.

Aktualios realijos

Poetinės dokumentikos filmu “Žmogus-arklys” pasižymėjęs režisierius Audrius Mickevičius bene trejus metus puoselėjo debiuto vaidybiniame kine idėją. Apie vaikų vienišumą pernelyg užsiėmusioje ir susvetimėjusioje šeimoje kalbančią dramą “2 indeliai jogurto” pagaliau pavyko realizuoti su svarbų vaidmenį atlikusia aktore Gabija Ryškuviene ir muzikinį garso takelį įrašiusia Jurga Šeduikyte.

Kūrybiniu produktyvumu išsiskirianti ir minimaliais biudžetais apsiribojanti Ramunė Čekuolytė dokumentiniame filme “Chebriarchatas” pakalbino Andrių Mamontovą, Petrą Geniušą, Algimantą Mikutėną, Deimantą Narkevičių, Šarūną Bartą. Režisierė apžvelgė Lietuvos kultūros finansavimo politiką, kurioje lengva įžvelgti užburto rato sindromą, kai arčiau finansavimo lovio įsitaisę kūrėjai jaučiasi lygesni už kitus, nenorom įsileidžia į savo draugiją naujus pretendentus ir įpranta gyventi iš valstybės kišenės.

Avangardo šėlsmas

Pavydu stebėti, kaip 88-erių metų sulaukęs ir nepailstantis avangardinio kino krikštatėvis J.Mekas spinduliuoja neišsemiama energija ir originalių idėjų šaltiniais. Tiesiog kūrėju prisistatantis menininkas toliau keliauja po pasaulį ir maža skaitmenine kamera filmuoja kasdieninio gyvenimo situacijas, kuriose niekas nevyksta atsitiktinai. Berlyno kino festivalio programai “Jaunojo kino forumas” jis atvežė “Tūkstančio ir vienos nakties pasakų” motyvais apipavidalintą videodienoraštį “Bemiegių naktų istorijos”.

Beveik dviejų valandų eksperimentinis filmas prasideda naujajame J.Meko bute Niujorko Bruklino rajone. Jis ką tik persikėlė ir dar nespėjo išsipakuoti dėžių, todėl įsijungia kamerą, filmuoja menkai pažįstamą aplinką, retkarčiais atsuka objektyvą į save ir guodžiasi, kad sunkiai sekasi užmigti. J.Meką kamuojanti nemiga tampa esmine priežastimi imtis filmo, kuris sumontuotas iš užfiksuotų asmeninio gyvenimo akimirkų, kelionių nuotykių, įdomių susitikimų su intelektualiais draugais, humoristinių provokacijų ir pokalbių prie vyno.

Vienu kameros įjungimu nufilmuotuose ir dažniausiai nemontuotuose epizoduose mes matome J.Meką diskotekoje šokantį su Yoko Ono, o Reikjavike dainininkė Bjork pasisiūlo jį pavėžėti iki oro uosto. Paryžiaus kavinėje Jonas sutinka aktorių Louis Garrelį ir leidžia pažaisti su kamera.

Nepratusiems prie J.Meko stiliaus žiūrovams bus sunku stebėti “Bemiegių naktų istorijas” ir nenuobodžiauti. Tai aiškiai įrodė abu seansai Berlyne, kai salėse nebelikdavo nė vienos laisvos vietos, o prie įėjimo dar būriuodavosi gausi minia pageidaujančiųjų patekti į vidų. Bet po pirmo pusvalandžio nekantriausieji bėgo iš salės ir šis procesas tęsėsi iki seanso pabaigos, kurios sulaukė tik ištvermingiausi ir smalsiausi žiūrovai.

Ten žinomas – čia nematytas

Dauguma Lietuvos žiūrovų neturėjo galimybių įvertinti režisieriaus Š.Barto filmų, kurie garsina mūsų šalies vardą prestižiniuose kino festivaliuose, bet namie pasirodo tik ypač retomis progomis ir tik epizodiniais seansais. Atrodo, kad visi žino arba yra girdėję apie Š.Bartą, bet mažai kas matė jo kūrybos. Iš dalies šis priekaištas turėtų būti adresuotas režisieriaus prodiuseriams, kuriems mažiausiai rūpi viešumas ir filmų sklaida.

Todėl ir susidaro paradoksali situacija, kad Š.Bartas dalyvauja Venecijos festivalio pagrindiniame konkurse (“Laisvė”), laimi kino kritikų žiuri FIPRESCI ir Ekumeninės žiuri prizus Berlyne (“Trys dienos”, “Koridorius”) ar yra kviečiamas į kitus renginius (Maskvos kino festivalio žiuri narys, Minsko kino festivalio žiuri prezidentas), o Lietuvos platinimo kompanijos nuolat ignoruoja jo filmus.

Iki šiol komerciniame repertuare sėkmę išbandė vienintelė drama “Septyni nematomi žmonės”, kurią po starto Kanų festivalio paralelinėje programoje “Dvi režisierių savaitės” bent trumpam priglaudė “Forum Cinemas”, ir autorinis filmas pardavė 1,8 tūkst. bilietų. 2009 m. kino centre “Skalvija” surengta ir kukliai anonsuota retrospektyva nesulaukė deramo dėmesio. Tuo tarpu lietuvio filmų rinkinį praėjusią vasarą parodė Maskvoje organizuojamas šiuolaikinio kino festivalis “2morrow”, o specialią retrospektyvą Liublianoje ketina surengti Slovėnijos kino centras.

Netgi pats naujausias Š.Barto trileris “Eurazijos aborigenas” po kelių seansų kviestinei publikai Kauno kino festivalio programoje kažkodėl nutilo: žadėta premjera rudenį neįvyko dėl nesutarimų su teisę rodyti įsigijusia platinimo kompanija “Acme”. Trimis “Sidabrinėmis gervėmis” apdovanotas ir jau senstantis filmas vis dar nerado durų į lietuvišką repertuarą. Ši naujiena skamba dar keisčiau, sužinojus, kad 2010 m. Berlyno kino festivalyje pasirodęs “Eurazijos aborigenas” jau buvo rodomas Prancūzijos kino teatruose, o vietinė publika Š.Barto filmą įvertino palankiau už kritikus.

Lietuviškas 3D

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo kovo 11 dienos kino centrų “Forum Cinemas” ekranus nuspalvins pirmą kartą Lietuvoje autorių sukurti trimačiai vaizdai. Prieš devynis mėnesius išradingų idėjų nestokojanti grupė “Happyendless” sumanė nustebinti savo gerbėjus precedento neturinčiu koncertu, kai gyvai atliekamas dainas kino salėje praturtins specialiai sukurti 3D filmukai. Unikalaus renginio organizatoriai stengėsi išsisukti su minimaliu biudžetu ir neturėjo lėšų profesionalios 3D kamerų sistemos nuomai iš Estijos, todėl ilgai eksperimentuodami patys kūrė novatorišką technologiją iš dviejų skaitmeninių kamerų. Gausybė nevykusių bandymų, ankstyvo ryto peržiūrų kino teatre ir pakartotinių filmavimų pagimdė įspūdingą rezultatą, kurį ne gėda rodyti trimačių pramogų gerbėjams.

Anonsiniame koncerte “Happyendless” pagrojo ir atskleidė tik keturias 3D vaizdais aranžuotas dainas iš numatomų vienuolikos, bet jos puikiai atskleidė būsimo turo veidą. 3D kino koncerto ideologai su režisieriumi Oskaru Koršunovu sutarė nesivaikyti didelių pretenzijų į kino meną, tačiau trimačiuose nespalvotuose dokumentiniuose kadruose tikrai galima įžvelgti trumpas ir įdomias kino istorijas su kompiuterinės animacijos priedais. Labiausiai stulbina “Recream” dueto kruopščiai ir sąžiningai išgautas trimačių vaizdų gylis, kokį nedažnai matome brangesnėmis technologijomis sukurtuose Holivudo filmuose. Žiūrint projekcijas ekrane net nesinori nuleisti akių ir stebėti, ką tuo metu veikia grupės nariai. Kokybiški ir puošnūs 3D efektai savotiškai apgaubia “Happyendless” muzikantus, kurie įdomiai paskęsta erdvėje.

3 mlrd. Lt atominė afera

Įsivaizduokite situaciją: jūs susiderėjote ir parašais patvirtinote sutartį, kad per kelerius metus jums pastatys namą. Sumokėjote didžiąją dalį suderėtos sumos, tačiau atėjus sutartam terminui tėra išlietas kampas pamatų, o statybininkai aiškina, kad baigs statybą nežinia kada ir nežinia kiek papildomai tai kainuos, bet gali būti ir dvigubai. Kaip tik taip rutuliojosi Ignalinos atominės elektrinės uždarymo reikalai.

Priminsime, kad AE eksploatavimo užbaigimo procesui, numatytam iki 2029 m., reikia apie 8 mlrd. Lt. Iki 2013 m., susumavus europinius ir labai nedaug tam sukauptų Lietuvos pinigų, susidaro 4,5 mlrd. Lt. Tačiau 1 mlrd. eurų, t.y. apie 3,5 mlrd. Lt, pasak naujojo AE direktoriaus Osvaldo Čiukšio, dingo nežinia kur.

Beje, per visus šiuos metus aiškumo nepadaugėjo, atsakingų asmenų taip pat nerasta.

Finansinio generolo žlugimas

Naujojoje Lietuvos politinėje istorijoje dar nebuvo tokio atvejo, kad premjeras kreiptųsi į prokuratūrą, prašydamas iškelti bylą vienos svarbiausių teisėtvarkos institucijų vadovui – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovui Romualdui Boreikai.

Generolas, turėjęs būti vienas pagrindinių su korupcija, sukčiavimu ir valstybės pinigų grobstymu kovojančių asmenų, pats įtariamas piktnaudžiavęs tarnyba ir, manipuliuodamas savo turto ir pajamų deklaracijos įslaptinimu bei turto tarp sutuoktinių perrašymu, nesumokėjęs valstybei didelių mokesčių už parduotą nekilnojamąjį turtą.

Beje, šie kaltinimai, kaip kalbama (ir pačios prezidentės lūpomis), tebuvo įžanga į rimtą tyrimą, kurį atliekant gali būti atsiskleista daug rimtesnių dalykų. Mat, pasak premjero patarėjo, generolas R.Boreika kartu su kai kuriais aukštais prokuratūros vadovais buvo sukūręs visą sistemą, kaip teisėtvarkai įkliuvę finansiniai sukčiai gali išvengti laisvės atėmimo bausmių, jų bylas skaldant į atskirus epizodus.

Beje, sukčiavimo būta netgi raportuojant apie tarnybos darbo rezultatus, mat iš tiesų į valstybės iždą grąžinti pinigai gerokai menkesni, nei nurodyta FNTT ataskaitose.

Priminsime, jog kovo pabaigoje pranešęs, kad atsistatydins, vėliau R.Boreika dar gana ilgai delsė tai padaryti ir iš FNTT vadovo posto galutinai pasitraukė tik gegužės 18 d.

Pramonė pradėjo atsigauti

Vienas pirmųjų ženklų, kad Lietuvos eksportuotojų padėtis gerėja, pasirodė kovą – po 16 mėnesių trukusio smukimo 1 proc. padidėjo pramonės produkcijos indeksas. Šis rodiklis reiškė, kad dėl atsigaunančių užsienio rinkų lietuvių pramonės produkcija pradėjo brangti. O tokios žinios dar ankstyvą pavasarį leido tikėtis, kad šiemet Lietuvos eksportui krizė baigsis. Taip ir atsitiko.

Maskvą sukrėtė du teroristiniai išpuoliai

Kovo 29-ąją Maskvos metro stotyse nugriaudėjo du galingi sprogimai, kuriuos įvykdė savižudės sprogdintojos, siejamos su teroristinėmis organizacijomis. Per šiuos teroristinius išpuolius 39 žmonės žuvo, daugiau nei 70 buvo sužeista.

Užsienio žiniasklaida konstatavo, kad šis įvykis sudavė didžiulį smūgį Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo duetui, mat šie buvo paskelbę, kad antiteroristinė operacija Čečėnijoje baigta.

Kaip tik tuo metu žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad prie teroristinių išpuolių esą planavo prisidėti ir lietuvė Eglė Kusaitė. Vėliau mergina buvo suimta, jai pateiktas galutinis įtarimas dėl dalyvavimo kuriant ir dalyvaujant organizuotoje grupėje teroro aktui vykdyti ir dėl rengimosi padaryti teroro aktą. Tačiau rugpjūtį E.Kusaitė paleista į laisvę.

Dviratininkių sėkmė

Kovą Lietuvos dviratininkės įvažiavo į sėkmės ruožą ir laikėsi jame visus metus. Iš Danijoje vykusio pasaulio dviračių treko čempionato Simona Krupeckaitė parsivežė aukso, sidabro ir du bronzos medalius, brozos medalius pelnė Vilija Sereikaitė ir Gintarė Gaivenytė. Kitas dviračių lenktynes Italijoje laimėjo Rasa Leleivytė. Gegužę Maskvoje vykusiose Europos taurės varžybose S.Krupeckaitė moterų sprinto atrankos lenktynėse užėmė pirmą vietą ir pagerino pasaulio rekordą. O rugpjūtį dviratininkė Urtė Juodvalkytė Prancūzijoje vykusiose daugiadienių moterų lenktynėse užėmė trečią vietą.

Jubiliejinis “Kino pavasaris”

Penkioliktasis “Kino pavasaris”, prestižiškiausias kino festivalis Lietuvoje, sulaukė rekordinio skaičiaus – 54 tūkst. žiūrovų. Šiame festivalyje pristatyti 109 filmai, atkeliavę iš 50 valstybių. Jiems parodyti surengta daugiau nei keturi šimtai kino seansų. Vilniaus savivaldybė pirmąkart atkreipė dėmesį į “Kino pavasarį” ir įsteigė pagrindinį prizą geriausiam festivalio filmui. Tarptautinės žiuri sprendimu jis skirtas bulgaro Kameno Kalevo juostai “Rytų pjesės”.

Jubiliejinio penkioliktojo “Kino pavasario” konkursinėje programoje “Nauja Europa – nauji vardai” triumfavo liūdna ir žiauri, bet optimistinė ir šviesi drama “Rytų pjesės”.

"Veido" archyvas

Autentiškais išgyvenimais grįstas bulgarų filmas pasisavino 10 tūkst. Lt papuoštą geriausio filmo titulą ir nepriklausomų vadinamųjų arthauzinių kino teatrų federacijos CICAE prizą.

Galutiniai lankomumo duomenys paaiškės tik po savaitės, kai “Kino pavasaris” aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir pakartos didžiausios paklausos sulaukusius populiariausius filmus Vilniuje. Bet jau dabar galima prognozuoti ir džiaugtis, kad bus pagerintas pernai užfiksuotas rekordas.

Vien kino centras “Forum Cinemas Vingis” per dvi savaitės pardavė daugiau nei 30 tūkst. bilietų, neskaičiuojant spaudos atstovams ir svečiams suteiktų akreditacijų. Kino teatras “Skalvija” suskaičiavo devynis sausakimšai salei rodytus seansus ir neatsiliko nuo praėjusių metų finansinių laimėjimų, o naujoje festivalio erdvėje kino teatre “Pasaka” abiejų salių lankomumas siekė beveik 80 proc. ir dažnai pritrūkdavo vietų.

Ir vėl bulgarai!

“Kino pavasario” konkurse, skirtame pirmą arba antrą filmą sukūrusiems režisieriams, antrus metus iš eilės triumfavo Bulgarija. Kanų festivalio programoje “Dvi režisierių savaitės” sėkmingai debiutavęs, Varšuvoje ir Tokijuje nugalėjęs, dosnų prizų kraitį susikrovęs režisieriaus Kameno Kalevo filmas “Rytų pjesės” užtikrintai įtvirtino pergalingas gastroles ir Vilniuje. Europos Parlamento premijai “Lux” nominuotą filmą palaimino ir pašlovino abi “Kino pavasaryje” dirbusios profesionalių vertintojų rinktinės.

Berlyno kino festivalio atrankos komisijos atstovo Rytų Europos regionui Nikolajaus Nikitino vadovaujama žiuri nusprendė skirti du papildomus prizus. “Kino pavasario” saulutę simbolizuojanti statulėlė iškeliavo į Čekiją už režisieriaus Mareko Najbrto stilingos dramos “Užtarėjas” pademonstruotą kūrybinį meistriškumą.

Tokiu pat ryškiai šviečiančiu apdovanojimu buvo paskatintas rumunų aktorius Vladas Ivanovas, pažįstamas Lietuvos žiūrovams iš nelegalius abortus atliekančio gydytojo vaidmens dramoje “4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos”. Šiemet jis įtaigiai įkūnijo senamadiškais principais dirbantį mažo miestelio policijos skyriaus vadovą komiškoje dramoje “Policija, būdvardis”, kuri “Kino pavasario” dienomis dar spėjo pasipuošti šešiomis Rumunijos kino industrijos premijomis “Gopo”.

Kol kas neaišku, ar kažkas iš Lietuvos platintojų surizikuos įsigyti bulgariškas “Rytų pjeses” ir įtrauks į kino teatro repertuarą. Pernai Vilniuje nugalėjusio Stefano Komandarevo komedijos “Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo” įsigijimas absoliučiai pasiteisino – kino teatro “Pasaka” repertuarą praturtinęs filmas surinko daugiau nei 50 tūkst. Lt ir vis dar sėkmingai rodomas kituose Lietuvos miestuose.

Po “Kino pavasario” šalies salėse tikrai suksis septyni festivalio filmai. Kino platinimo kompanija pratęs brolių Coenų žydiškos komedijos “Rimtas vyrukas”, Jane Campion romantinės dramos “Švytinti žvaigždė” ir Jimo Jarmuscho vaizduotę išslaisvinančio trilerio “Kontrolės ribos” rodymą.

Su “Skalvijos” vėliava veikiantys “Planetos filmai” suteiks galimybę dažniau pamatyti austrų ir italų dramą “Mažylė”. Kino teatras “Pasaka” vilios visus nespėjusius įsigyti bilietų į emocingąją dramą “Aš taip pat”, o šiek tiek vėliau parodys komišką trilerį “Smulkus nusikaltimas”. Pirmą kartą į platinimo verslą įbridęs “Kino pavasaris” toliau skatins tautą domėtis delfinų naikinimo problema dokumentiniame filme “Įlanka”, kuris sulaukė šiek tiek mažiau dėmesio, bet nepaliko abejingų.

Palankiausiai vertinamos ispanų režisierių dueto filmo “Aš taip pat” galimybės, nes jis festivaliniame maratone neišnaudojo savo tikrojo potencialo. Kiekvieno festivalio organizatoriams tenka spręsti sudėtingą dilemą dėl tinkamiausio filmo festivaliui atidaryti – tokio, kuris patenkintų daugumos lūkesčius, nes į ceremoniją ateina daug svečių, nepažįstančių nepriklausomo kino skonio. Sprendžiant iš atsiliepimų ir diskusijų, šių metų pasirinkimas visiškai pasiteisino. Bene 90 proc. auditorijos kėlė nykščius į viršų už Dauno sindromą turintį ir stebėtinai intelektualų aktorių Pablo Pinedą bei pasiaukojančiai vaidinusią jo partnerę Lolą Duenas. “Aš taip pat” pamokas per iškilmingą priėmimą minėjo ir citavo netgi Vilniaus miesto meras Vidas Navickas.

Užburianti Japonija

“Kino pavasario” žiūrovų simpatijos po ketverių metų pertraukos vėl nuskriejo į Azijos regiono kino glėbį. 2004 ir 2005 metais Vilniuje triumfavo korėjiečio Kim Ki Duko poetinės dramos “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris” ir “Tušti namai”. Šiemet festivalio publikai didžiausią įspūdį paliko japonų režisieriaus Yojiro Takitos ironiško humoro natomis grojusi muzikinė psichologinė drama “Išėjusieji”, kuri taip pat nusipelno būti išplatinta Lietuvoje, jeigu tik pavyktų susitarti dėl palankių sąlygų su godžiais Rusijos verslininkais.

Žiūrovai susižavėjo “Oskaro” premija apdovanotu įstabiu kūriniu apie susitaikymą su mirtimi.  Filosofinis ir jautrus filmas aplenkė ilgai lyderiavusią amerikiečių dramą “Meilutė” bei kitus favoritus – Michaelio Haneke’s nespalvotąjį šedevrą “Baltas kaspinas”, Fatiho Akino skanią pramoginę komediją “Virtuvė sielai” ir romantinį detektyvą “Paslaptis jų akyse”.

Šiemet balsavimas demokratiškai buvo organizuojamas ne tik oficialioje interneto svetainėje, bet ir kino salėse. Šis sprendimas pasiteisino ir publikos verdiktui pridėjo objektyvumo. Balsavimo tendencijos internete visiškai sutapo su pareikštomis nuomonėmis po seansų, bet kino teatruose festivalio lankytojai entuziastingai reiškėsi triskart aktyviau.

Lyderiai ir autsaideriai

Produktyviausio filmo laurus be konkurencijos nuskynė šviesesnį žanrą pasirinkusio ir kultūringai papokštavusio F.Akino komedija “Virtuvė sielai”, tris kartus užpildžiusi didžiąją salę. Vos keliomis dešimtimis bilietų atsiliko Juano Jose Campanellos įsiminta ir solidi “Paslaptis jų akyse”, kuriai fantastiškai pagelbėjo netikėta “Oskaro” premija. Lietuvos kritikus užbūręs Kanų festivalio nugalėtojas ir geriausias europietiškas filmas “Baltas kaspinas” buvo aktyviai žiūrimas ir aptarinėjamas, nesibaiminant vėlaus vakaro ir ankstyvo ryto seansų.

Netikėtą pokštą iškrėtė stilingas, originalus ir romantiškas siaubo trileris “Troškulys”, kuris per kruviniausius vargus išsiurbė 220 parduotų bilietų. Vizualųjį kiną kuriantis Pietų Korėjos režisierius Park Chan Wookas ankstesniuose “Kino pavasariuose” mėgavosi dideliu susidomėjimu, bet šiemet patyrė religingų vampyrų nuodėmėmis nesusižavėjusių žiūrovų ignoravimo akciją.

Šiemet pirmą kartą išryškėjo milžiniškas skirtumas tarp didžiausią paklausą turėjusių lyderių ir rečiau pastebimo festivalinio balasto – net septyniolika filmų nespėjo perkopti dviejų šimtų bilietų kartelės.

Įsibėgėjus renginiui iniciatyvą perėmė teigiamais atsiliepimais apsiginklavę atradimai. “Aktualiosios dokumentikos” programoje išsiskyrė daniška provokacija “Raudonoji koplyčia”, kurią Vilniuje pristatė abu pagrindiniai filmo herojai Jakobas ir Simonas, interneto viliones ištraukti asmeninę informaciją atskleidęs filmas “Mūsų viešas gyvenimas” ir lietuviškais akcentais juokinusi “Žvaigždžių liga”, kurios drąsusis autorius Chrisas Atkinsas taip pat kelioms dienoms užsuko į sostinę.

Net dešimt “Kino pavasario” filmų sudomino daugiau nei tūkstantį žiūrovų, o tai labai geras rezultatas. Netikėtai į lankomumo favoritus išsiveržė subtili ispaniška komedija “Moteris be pianino”, kurios režisierius sąmoningai pasirinko lėtą ritmą, kad parodytų nuobodų pagrindinės herojės gyvenimą. Filmas mikliai pririnko gerbėjų į visus keturis suplanuotus seansus, neparodžius nė vienos minutės. Tai patvirtino spėliones, kad reikšmingą įtaką žiūrovų pasirinkimui daro intriguojantis pavadinimas, aprašymas ir reklaminiai kadrai.

Lietuviška sėkmė

Vilniaus kino teatrų vadovus labiausiai nustebino netikėtas lietuviškų filmų populiarumas. “Pasaka” ir “Skalvija” prieš festivalį tradiciškai guodėsi, kad jiems teks sukandus dantis organizuoti jau išrodytų kūrinių seansus. Tačiau prognozės, kad niekas nenorės žiūrėti nacionalinės produkcijos, nepasiteisino. Gyčio Lukšo “Duburys”, Igno Miškinio “Artimos šviesos”, daugelis trumpo metražo filmų buvo rodomi sausakimšose salėse.

Režisierius I.Miškinis sunkiai tramdė šypseną ir atrodė laimingas, kai per egzaminą prieš tarptautinę žiuri komisiją jo palaikyti atėjo gausus būrys žmonių. “Artimos šviesos” nelaimėjo oficialių prizų, bet vis tiek turi pagrindo švęsti pergalę.

Publikos dėmesio užteko plačiajai auditorijai nežinomos menininkės Kristinos Inčiūraitės dokumentiniam filmui “7 nuodėmės”, kuris dar kartą įrodė, kokią įspūdingą ir pribloškiančią vaizdo kokybę įmanoma išspausti per skaitmeninius projektorius kino centro “Forum Cinemas Vingis” didžiausiame ekrane.