Vienos tarptautinės organizacijos Lietuvą giria už interneto plėtrą, o kitos mažina reitingą, už tai, kad šis puikus išteklius beveik neišnaudojamas. Artimiausiuose „Veido“ straipsniuose bandysime ieškoti atsakymo, kodėl taip yra.

Vasario mėnesį Miunchene vykusiame susitikime nevyriausybinė organizacija „FTTH Council“ paskelbė duomenis apie šalis, kuriose geriausiai išplėtotas šviesolaidinio interneto tinklas. Galima pasidžiaugti, kad Lietuva pagal šį kriterijų užėmė pirmąją vietą Europoje ir liko tik septinta pasaulyje, nusileidusi Azijos „tigrams“ – P.Korėjai, Jungtiniams Arabų Emyratams, Honkongui, Japonijai ir Taivanui.
Šiuo metu beveik trečdalis Lietuvos namų ūkių yra prijungti prie ypač spartaus šviesolaidinio interneto. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, iš viso 57 proc. Lietuvos namų ūkių turi plačiajuosčio interneto prieigą. Atrodytų, puikūs rodikliai, kuriais galima didžiuotis prieš kitas valstybes, tačiau nereikia pamiršti, kad interneto paplitimas ir sparta – tai tik priemonė. Vaizdžiai tariant, turime galingą sportinį automobilį, tačiau natūraliai kyla klausimas, ar juo važinėjame.
Žvelgiant į kovo viduryje Jungtinių Tautų paskelbtą elektroninės valdžios plėtros indeksą – panašu, kad savo žvilgantį „automobilį“ vis dar laikome garaže. Šis rodiklis parodo viešojo sektoriaus galimybes bei norą aktyviai naudoti informacines technologijas, teikiant paslaugas bei informaciją šalies piliečiams. JT paskelbtame sąraše Lietuva užėmė 29-ą vietą. Pirmosios trys vietos atiteko P.Korėjai, Nyderlandams ir Didžiajai Britanijai. Tad įvertinant abu minėtus indeksus, P.Korėją galima laikyti visaverte lydere – joje ne tik geriausiai pasaulyje išvystyta infrastruktūra, bet ir efektyviausias jos panaudojimas.
Lyginant su 2010-aisiais skelbtais duomenimis, Lietuva netgi nukrito viena pozicija žemyn, nepaistant to, kad šviesolaidinio ir plačiajuosčio interneto prieinamumas padidėjo bemaž penktadaliu. Žinoma, galima teigti, kad skaičiuojant tokį elektroninės valdžios indeksą, ne visada korektiškai įvertinami visi kriterijai. Tarkime, Rusija JT sąraše nuo 2010-ųjų pakilo net per 32 pozicijas ir yra 27-a pasaulyje, nors joje tikrai nėra tokios interneto sklaidos, be to, dažnai naudojamos pasenusios technologijos.
Tačiau žvelgiant į realius pavyzdžius, tarkime, į įvairias valstybines institucijas bei viešąsias įstaigas, matome, kad turima infrastruktūra išnaudojama labai silpnai.
„Pagal interneto ryšio spartą ir prieinamą kainą, esame vienvaldžiais Europos lyderiais. Deja, elektroninių paslaugų sektorius, nuo kurio priklauso, kada naujausios technologijos taps neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi, beveik neturi kuo pasigirti“, – taip padėtį apibūdina Audrius Radzevičius, didžiausio apie IT rašančio mėnraščio „Computer Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius.
Todėl savaitraštis „Veidas“ imasi svarbios misijos – atskleisti puikiai veikiančius, naudingus bei vartotojų teigiamai įvertintus interneto ir IT panaudojimo atvejus, kuriais Lietuva gali pasigirti prieš kitas šalis. Tuo pačiu šis uždavinys turi ir kitą pusę – savo publikacijose stengsimės parodyti bei viešai sugėdinti nekokybiškas elektronines paslaugas teikiančias institucijas ar įmones, dėl kurių netikusio darbo, švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, o šalies piliečiai negali naudotis patogiomis paslaugomis.
Šiame straipsnyje pabandysime atidžiau pažvelgti, kaip internetą ir jo teikiamas galimybes šiandien išnaudoja Lietuvos piliečiai.

Ką lietuvis veikia internete?

Pirmiausiai smalsu, ar tūlas lietuvis į internetą apskritai „užeina“. Remiantis 2011-ųjų „Eurostat“ ataskaita, net 33 proc. Lietuvos piliečių nė karto gyvenime nesinaudojo internetu, užtat beveik pusė internautų virtualiame pasaulyje apsilanko bent kartą per dieną. Ko gero, niekas nenustebs, kad internetu aktyviai naudojasi daugiau nei 90 proc. jaunesnių nei 30 metų Lietuvos piliečių. Pastaruoju metu ypač ženkliai padidėjo vyresnio amžiaus (nuo 50 iki 74 m. amžiaus) internautų – beveik trečdaliu, lyginant su 2010 m. Internetas taip pat mažina ir provincijos atskirtį – štai interneto vartotojų dalis mažuose miesteliuose ir kaimuose padidėjo apie 20 proc., tokius duomenis rodo Informacinės visuomenės ir plėtros komiteto (IVPK) užsakyta apklausa.
„Internetas jiems tampa vertingu įrankiu, padedančiu rasti aktualios informacijos, skaityti naujienas ir tvarkyti kasdieninius darbus“, – sako IVPK direktorius Valdas Kišonas. Kaip ir galima buvo tikėtis, tiek Statistikos departamentas, tiek IVPK kaip populiariausias lietuvių veiklas internete nurodo įvairios informacijos paiešką internete, elektroninį paštą bei komunikaciją internetinėmis pokalbių programomis.
Išskirtiniu populiarumu Lietuvoje gali pasidžiaugti internetinės bankininkystės paslaugos, kuriomis šiandien naudojasi daugiau nei 42 proc. internautų. Užtat lietuviai niekaip neprisipratina elektroninės prekybos ir Europos mastu esame treti nuo galo – prekes ar paslaugas internetu pirko tik kiek daugiau nei penktadalis lietuvių.
„Liūdniausia padėtis – pramogų versle. Apleistą jo nišą vartotojai užpildo masiškai pirataudami“, – teigia A.Radzevičius. Ir iš tiesų, didžiausią duomenų srauto internete dalį sudaro dažniausiai nelegaliai parsiunčiama vaizdo, garso ir kita su pramogomis susijusi informacija.
Bent jau šiuo aspektu, tikrai išnaudojame spartaus interneto infrastruktūrą ir darome tai vis efektyviau. „Esame paskaičiavę, kad 2011 m. vienas TEO interneto paslaugų klientas atsisiuntė vidutiniškai 320 gigabaitų duomenų – maždaug po 1 gigabaitą per dieną“, – skaičiuoja Darius Didžgalvis, kompanijos TEO Tinklo technologijų tarnybos vadovas.
Remiantis Statistikos departamentos duomenimis, elektroninės valdžios paslaugomis naudojasi tik apie trečdalis visų internautų. Dažniausiai lietuviai ieško informacijos apie sveikatos priežiūrą bei naršo valstybės institucijų interneto svetainėse, kiek rečiau siunčiasi bei pildo oficialius blankus.

Geri ir blogi pavyzdžiai
„Inovacijų ir puikių idėjų yra daug, bet įgyvendinimas dažnai yra labai žemo lygio“, – teigia Ilja Laursas, didžiausios pasaulyje atviros mobiliųjų aplikacijų platinimo platformos „GetJar“ įkūrėjas bei vadovas. Pasak pašnekovo, viena to priežasčių yra tai, kad lietuviai vartotojai iki šiol yra labai „atlaidūs“ žemai paslaugų kokybei. I.Laursas cituoja praeitais metais JAV atliktą vartotojų tyrimą, kuris parodė, kad šios šalies internautai palieka svetainę, jei ji kraunasi ilgiau nei 20 sekundžių, taip pat netoleruoja ir kitų kokybės aspektų – kaip dizainas, naudojimosi patogumas ar pagalba. Turint neaukštos kokybės projektą, tam tikrą laiką gal ir galima išsilaikyti Lietuvos rinkoje, bet tai bus laikina, kol vartotojai nepripras ir pradės reikalauti aukštos kokybės.
Išties kokybiškus informacinių technologijų panaudojimo viešajame sektoriuje pavyzdžius galima suskaičiuoti ant pirštų. Tarkime Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninė mokesčių deklaravimo sistema yra patogi ir gali būti teikiama kaip gerai veikiančios, patogios ir pakankamai aiškios elektroninės valdžios pavyzdys. Verslo atstovai taip pat gana teigiamai vertina ir valstybinės įmonės Registrų centras IT sistemą bei svetainę.
Tarp privačių iniciatyvų vertėtų išskirti jau nebeveikiančią „15min.tv“ svetainę, kurioje internetu buvo retransliuojami visi lietuviški televizijos kanalai. Deja, svetainės kūrėjai nesusitarė su televizijomis dėl teisinių bei finansinių retransliavimo klausimų. O gaila, nes šiandien daugelis išmaniųjų telefonų bei planšetinių savininikų, mielai žiūrėtų televiziją savo mobiliuosiuose įrenginiuose ir, ko gero, net sutiktų už tai mokėti.
Dar vienas teigiamas projektas, turintis daug perspektyvų – tai komanijos TEO sukurta svetainė „Myliumuzika.lt“. Joje šiandien galima klausytis lietuviškos muzikos, jos neparsisiunčiant į kompiuterį, pavyzdžiui, pasirinkus mėgstamą albumą, jo dainos gali būti transliuojamos į bet kokį įrenginį – kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Galima tikėtis, kad ateityje šioje svetainėje atsiras ir užsienio atlikėjų kūriniai – tada, ko gero, ir bus imamas mėnesinis paslaugos mokestis.
Deja, apstu nepatogių, painių ir lėšų švaistymo skandalais apipintų paslaugų. Tarp „dvejetukininkų“ patenka išties nemažai viešojo sektoriaus sričių – tai ir sveikatos apsauga, švietimo sistema, teisėsaugos institucijos, viešojo transporto sistema bei daugybė viešas paslaugas teikiančių institucijų.
Puikus pavyzdys – Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema, kurią Generalinei miškų urėdijai už beveik 2,3 mln. Lt sukūrė UAB „Alna Software“. Tokia ypatingai sudėtingomis galimybėmis neišsiskirianti svetainė, daugelio IT specialistų nuomone, galėtų kainuoti nuo 20 iki 70 tūkst. Lt. Ir nors daugiau nei du milijonai litų „įsisavinti“, svetainė ypatingu populiarumu nepasižymi – kasdien joje apsilanko vos apie 100 unikalių lankytojų.
Arba dar vienas pavyzdys. Tarkime, praeitais metais vykusio gyventojų surašymo metu, pirmą kartą Lietuvos gyventojai internetu galėjo „susirašyti“ patys. Deja, nors ir kaip ilgai buvo ruoštąsi kuriant svetainę bei technologinę projekto pusę – pirmomis dienomis prisijungti prie svetainės buvo sudėtinga, o ir vėliau veikiančioje svetainėje kai kurie klausimai buvo pateikti itin nepatogiai bei nesuprantamai. Nepaisant to, kelias savaites veikusi sistema Statistikos departamentui kainavo apie 1,4 mln. Lt – šiandien svetainė nebereikalinga ir išjungta.
O kur dar garsiosios projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ internetinės svetainės, kurios kainavo šimtus tūkstančių litų, tačiau iš visų sukurtų puslapių veikia tik skirtas Gatvės muzikos dienos projektui.
Tad per artimiausius metus „Veidas“ savo straipsniuose pabandys pristatyti inovatyvias ir puikiai veikiančias bei vartotojų vertinamas lietuviškas interneto aplikacijas. Šalia taip pat pateiksime ir nepavykusias IT paslaugas, svetaines bei sprendimus, kurie iki šiol neveikia arba yra tokios nepatogios, kad net ir pakantieji Lietuvos vartotojai jomis nesinaudoja.