Kristina Švenčionytė ir Tomas Kiauka spektaklyje „Psiche“/Monikos Penkutės nuotr.

Gitana Gugevičiūtė, menufaktura.lt

„Apeirono“ teatrą Klaipėdoje tituluočiau kaip vieną radikaliausių, konceptualiausių ir gyviausių teatrinių organizmų. Sakydama „gyviausių“ turiu omeny ne afišavimąsi gatvėse, ne fiestų ir festivalių organizavimą, ne parodytų spektaklių kiekį ir surinktų žiūrovų skaičių (labai gaila, kad, remdama jaunų žmonių kuriamą teatrą, Klaipėdos miesto savivaldybė būtent šiuos aspektus laiko kone svarbiausiais).

Žodyje „gyviausias“ talpinu „Apeirono“ teatro atvirumą dialogui su auditorija, atidumą ir negailestingumą savo pačių kūrybai (nė vienas spektaklis šiame teatre nelaikomas užbaigtu – vieną savo „kūdikį“ režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė tiesiog nutrynė nuo žemės paviršiaus ir vėl jį prikėlė jau neatpažįstamai pasileitusį, nįgavusį naują kokybę), nuolatinį buvimą kūrybiniame procese, discipliną, siekį tobulintis ir nepaliaujamai ieškoti. Mąstyti, kurti naują teksto pritaikomumą scenoje ir naują estetinę kalbą, dirbti kartu – šio teatro skiriamieji ženklai.

Pakeleiviai teatrą anksčiau ar vėliau palieka, užleisdami vietą naujiems veidams ne tik iš teatro sferos

Mano tikėjimas „Apeirono“ teatru prasidėjo nuo spektaklio „Fliuchšteino moterys“ (2012 m.), jį dar sustiprino „Uroboras“, 2014 m. apdovanotas Dalios Tamulevičiūtės premija. Nenuvilia ir premjerinis „Apeirono“ spektaklis „Psiche“ (rež. Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė), išteisinantis ir kolektyvo hermetiškumą, ir „virimą savose sultyse“, kuriuo kartais kaltinamas teatras. Šiandien teatro kūrybinį branduolį sudaro vos keturios merginos. Pakeleiviai teatrą anksčiau ar vėliau palieka, užleisdami vietą naujiems veidams ne tik iš teatro sferos. Tokiu būdu vyksta nuolatinė kraujo-idėjų apytaka, ir tai yra gerai.

Naujausio spektaklio „Psiche“ kūrėjai tęsia nuosekliai metodiškai puoselėjamą intelektualaus teatro tradiciją. Remdamiesi asmeninėmis patirtimis, atsakymų ieškodami filosofijoje ir kultūros istorijoje, menininkai mėgina perprasti sielos esmę, jos veikimo mechanizmus (Psichė - senovės graikų deivė, žmogaus sielos įsikūnijimas, o taip pat ir kvėpavimas/mąstymas).

Pagrindinis spektaklyje artikuliuojamas klausimas: kas daro žmogų gyvą, tikrą ir laisvą? Spektaklio metu tas klausimas „sutrupa“ į daugybę smulkesnių segmentų-klaustukų: iš kur ateina mintys? kiek iš tų „tavo“ minčių yra tikrai tavo? kas tu būtum netekęs sielos? ar būtum? kas nutinka, kai nuolatos svetimų minčių represuojama mus palieka siela?

Spektaklis kalba apie žmogų, pančiojamą inercijos ir logikos, slegiamą stereotipų ir primetamų modelių

Spektaklis kalba apie žmogų, pančiojamą inercijos ir logikos, slegiamą stereotipų ir primetamų modelių, įsikibusį į dirbtinį (simuliakrų) pasaulį ir todėl nutolusį nuo gamtos (sielos), praradusį tapatybę, atsidūrusį ribinėje situacijoje (ties mirties/niekio riba). Nuorodų, vietomis įkyroko baksnojimo į šekspyrišką „būti ar nebūti?“ esama. Kita vertus, ar dažnas žmogus susimąsto, kad siela yra tas taškas, kuriame kertasi žmogiškasis ir dieviškasis pradai ir savo subjektyvioje tikrovėje demiurgu tapęs žmogus gali rinktis, kaip į šį klausimą atsakyti.

Ciceronas yra sakęs: „Veidas – tai sielos veidrodis“. „Akyse gyvena siela“, – jam antrino romėnų gamtininkas Gajus Plinijus Vyresnysis. Tačiau žiūrovams į akis žiūrinti ir juos kalbinanti Gretos Kazlauskaitės personažė Rita jau spektaklio pradžioje suabejoja galimybe pamatyti tikrąjį žmogaus veidą, t.y. perprasti žmogaus sielą. Jei žmogus klastoja savo vardą, jei slepia tikruosius norus ir ketinimus, jei nuolat keičia veido kaukes, kaip jį pažinti? Pagreitį įgaunantis spektaklio veiksmas tik paragina dar įdėmiau įsižiūrėti į kaukės simbolio apibrėžtis. Galbūt centrine spektaklio figūra tapusio didžiagalvio žmogaus (Tomas Kiauka) kaukės raiški statika kur kas tikresnė ir iškalbingesnė už bet kurį veidą, transliuojantį grimasas bei emocijas? Ir ar mes neapsigauname manydami, kad žvilgsniu esame pajėgūs sugauti žmogaus esmę, t.y. sielą?

Kankindamos, žudydamos įkaitu paimtą vyrą, savo veiksmus teisina noru išsiaiškinti, kur dingo Ji

Silikoninę galvą sukūręs dailininkas Povilas Šorys įkvėpimo sėmėsi, tyrinėdamas Williamo Blake’o, Napoleono ir Fredericko Bailey Deemingo pomirtines kaukes. Taigi, ši galva yra „asimiliavusi“ anglų poeto, Prancūzijos imperatoriaus ir anglų kilmės žudiko veido bruožus, iš kurių menininkas sukūrė ketvirtąjį asmenį, savotišką trijų istorinių asmenybių kloną, susiurbusį dar ir mirties šaltį. Akivaizdu, kad spektaklio protagonistės Rita ir Ilona Pociūtė (Kristina Švenčionytė) baltame veide temato besielį žudiką. Kankindamos, žudydamos įkaitu paimtą vyrą, savo veiksmus teisina noru išsiaiškinti, kur dingo Ji (tikriausiai mūsų dienų tyroji Ofelija, kurios kūnas randamas upėje). Šios dvi mūsų laikų temidės, ekstremalios amazonės jaučia pašaukimą gelbėti pasaulį, įvykdyti teisingumą, bet tai ne taip paprasta.

Sklidinos kompleksų, slegiamos fobijų jos blaškosi tarp įsivaizduojamos ir tikros realybės virsdamos savo pačių kaukėmis, kreivais veidrodžiais: videoprojekcijų veidais, tardomomis nusikaltėlėmis, žmonėmis su klounų nosimis, išnyrančiais sapniškuose spektaklio epizoduose, kurie leidžia patirti šio makabriško „teisingumo proceso“ klounadą. Plėtojantis spektaklio veiksmui, į vienį susidėlioja ir didžiagalvio vyro (su užsiūta burna, kruvina ranka ir pieštuku rankoje) „hamletiška“ istorija. Ji apibendrinama šešėlių teatro epizode, kuriame vaiduokliška figūra išsako savąją kruvinų įvykių versiją. Ar ji tikra? Prisidengusios humanistine veikla Rita ir Ilona spektaklio finale prisiims atsakomybę už visus nusikaltimus. Bendrininkas žiūrovas galės eiti namo nenusiėmęs kaukės.

Dar sunkiau spektaklį „organizuoti“ taip, kad efektai, žaidimai, simboliai ir ženklai netaptų tik „barškaliukais“ ir „blizgučiais“, t.y., tuščiu pasismaginimu

Akivaizdu, kad nuolatinė kolektyvinės dramaturgijos praktika gerokai išlavino profesinius įgūdžius. Minties eiga, kalbinės struktūros, intonacijos tampa natūralesnės, sklandesnės, savitesnės; veikėjų portretai – organiškesni, spalvingesni, labiau argumentuoti, nei keliuose prieš tai sukurtuose spektakliuose („Likučiai po dievo“, „Ištikimieji“ ar „Žinduolių perėja“). Didžiąją dalį vaidmenų „Apeirono“ spektakliuose kurianti Kristina Švenčionytė kurį laiką tarsi tiražavo pati save, monotoniškai kartodama tas pačias intonacijas, mimikas ir gestus. Spektaklyje „Psiche“ galų gale prasiveržė jos ugningas temperamentas, atsiskleidė platus emocijų diapazonas. Drauge su Kazlauskaite, kurią tikrai norisi dažniau matyti scenoje (bet nesinori atitraukti ir nuo režisierės vairalazdės), Švenčionytė sudaro gražų duetą, žaidžiantį tikrą teatrinį ping-pongą, o tai nėra lengva. Dar sunkiau spektaklį „organizuoti“ taip, kad efektai, žaidimai, simboliai ir ženklai netaptų tik „barškaliukais“ ir „blizgučiais“, t.y., tuščiu pasismaginimu.

„Apeirono“ teatras niekada neperša „tikrojo turinio“, bet skatina ieškoti intelektualinių potyrių, skirtingų žiūros perspektyvų, spektaklio „perskaitymo“ strategijų. Spektaklis „Psiche“ gali būti skaitomas keliais lygmenimis: kaip intelektualus-kontekstualus žaidimas, kaip detektyvas, kaip sociokritika ar šiuolaikinės visuomenės psichoanalitinis tyrimas. Šiame žaidime-tyrime galime atrasti ne tik nuorodą į „Hamletą“ ar, tarkime, Vladimiro Sorokino romaną „Ledas“ (pastarajame „naujųjų laikų mesijai“ irgi ieško išrinktųjų – ne „mėsos mašinų“ ir „vaikščiojančių lavonų“). Čia ironizuojama žiniasklaida, su pasimėgavimu skelbianti kriminalinio pobūdžio pranešimus, tarpusavyje kergiančius fikciją ir faktą (maloniu tembru žinias skelbia prie spektaklio DJ pulto dirbanti Eglė Kazickaitė). Per specifinius ženklus – kūniškumą, sapniškumą, paradoksą, performatyvumą, videoprojekcijų perteklių, „šoumenizmą“, montažą, simuliacijas ir t.t. – aktualizuojamas postdraminio teatro klausimas. Muzikos ir videoprojekcijų gausa demaskuoja triukšmo (garso) ir ekrano visuomenę, fizinę aplinkos erdvę iškeičiančią į iliuzinę tikrovę, natūralų garsą – į  sintetinį.

Projekcijos ant grindų patiesia šachmatų lentą, ant kurios žaidžiama likiminė būties ir niekio partija

Vido Valinčiaus sukurtos videoprojekcijos tampa savarankišku veikėju, praktiškai nė sekundei neapleidžiančiu scenos. Čia projekcijos veikia kaip „optiniai prietaisai“, padedantys išvysti ir nykaus balto tardymo kambario kvadratą, ir dieviškosios akies trikampį, kuriame atsispindi žmogaus savinaikos drama (žmogus gal rinktis kitaip!). Projekcijos ant grindų patiesia šachmatų lentą, ant kurios žaidžiama likiminė būties ir niekio partija. Besimainantys audimų raštai, jų kreivės, linijos, zigzagai, virsta metaforiškomis algoritminėmis struktūromis, duomenų bazėmis, kuriose užkoduota individuali ir kolektyvinė atmintis, žmogiškoji buvimo pasaulyje patirtis. Mažų šviesos langelių kvadratuose šmėžuoja pamėkliški veikėjų šešėliai. Žiūrovas atpažįsta juos ir žino, kad tos gražios, seksualios moterys tik vaidina mūvinčios raudonas gumines pirštines – iš tiesų jų rankos kruvinos; klounų minkštos raudonos nosys tėra smurto priedanga, o rąstas su silikonine mirties kauke ant stalo – kirviais užkapotas Jo kūnas… „Jei žmogus gali gyventi be sielos, tai kam ji išvis reikalinga?“, – dar vienas klausimas, kurį užduoda šis daugiau klausiantis nei atsakantis spektaklis.

Atsiprašau už subjektyvumą (sunku išlikti nešališkam, kai spektaklis „prisibeldžia“ į tavo sielos vartus), bet po spektaklio išeiti namo su klausimais smegenų grioveliuose yra prasmingiau ir sočiau, nei prarijus vieno kąsnio dogmatišką pamokymą.

Tiesa, nė nepasivarginau pasvarstyti, kodėl spektaklio leitmotyvu tapo pieštukas, bet šįkart tegu taip ir lieka. Tačiau pabaigai norėtųsi pacituoti vieną Bruno K. Öijer eilėraštį iš poezijos rinktinės „Kol nuodai veikia“.

trumpai drūtai: mano trintukas prieš jūsų tikrovę

(XCIX)

Trumpai drūtai: tiems, kas renkasi būtį, pieštukais ginkluoti personažai nepavojingi. Tereikia trintuko.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. liepos 19 d.

Modernūs paplūdimiai, nauji keliai, vedantys link jų, plati pajūrio gatvė, lankytojų nugultas senamiestis ir mažesnė gyventojams centralizuotai tiekiamos šilumos kaina žiemą – tokie planuojami bei jau pradėti įgyvendinti darbai Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje.

Vaidas GRUDIS

Patogu ir gyventojams, ir svečiams

Per artimiausius ketverius metus Klaipėdos paplūdimiai turėtų neatpažįstamai pasikeisti. Tiek keturi esantys pačioje Klaipėdoje, tiek poilsiautojų mėgstamas Smiltynėje jau kitą vasarą turėtų pradėti virsti poilsio prie jūros mėgėjų svajone.

„Paplūdimių sutvarkymo programą visiškai baigsime po ketverių metų, bet pirmuosius jos rezultatus poilsiautojai galėjo jausti jau šią vasarą“, – pasakoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas.

Šiemet paplūdimiuose įrengti dušai, atvestas vandentiekis, šiltojo sezono pramogas po surengtų konkursų patikėta organizuoti verslininkams.

Klaipėdos miesto savivaldybės tikslas – kad jau kitą vasarą bent dviem paplūdimiams būtų suteiktas „Mėlynosios vėliavos“ statusas. Tarptautinę Mėlynosios vėliavos programą koordinuoja nevyriausybinė organizacija – Aplinkosauginio švietimo fondas, kuris šio prestižinio statuso siekiantiems paplūdimiams yra nustatęs tam tikrus vandens kokybės, teikiamų paslaugų, saugumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Kokie paplūdimiai atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus, sprendžia Danijos sostinėje Kopenhagoje posėdžiaujanti Mėlynosios vėliavos tarybos komisija. Apie aukščiausius kokybės reikalavimus atitinkančius paplūdimius skelbiama visuose tarptautiniuose turizmo leidiniuose.

„Norinčiuose iškelti mėlynąją vėliavą paplūdimiuose visus metus reguliariai turi būti tikrinama vandens kokybė, o poilsiautojams sudarytos sąlygos po maudynių jūroje nusiprausti gėlu vandeniu. Svarbus ir tualetų kiekis, privažiavimas prie poilsio zonos, infrastruktūra neįgaliesiems. Ir tai dar ne visi reikalavimai, kuriuos ketiname įgyvendinti“, – sako S.Budinas.

Jo teigimu, Klaipėdos miesto savivaldybė iš įvairių finansavimo programų paplūdimiams bei jų prieigoms sutvarkyti per kelerius metus ketina skirti apie 1,5 mln. eurų.

Dalis planuojamų uostamiestyje investicijų teks ir maždaug keturis kilometrus nuo Melnragės pro Girulius besitęsiančiai Pamario gatvei. Dabar siaura, be šaligatvių gatvė turėtų virsti keturių juostų keliu su automobilių aikštelėmis. Dar vėliau į Girulius planuojamas naujas kelias per Labrenciškes.

„Kol kas turime tik vieną privažiavimą prie pajūrio. Kai nutiesime naują kelią, jį pasiekti bus dar lengviau. Dalies darbų per kadenciją tikrai nespėsime padaryti, bet mieste norisi priimti ilgalaikius sprendimus“, – tikina pašnekovas.

Jo nuomone, Klaipėdos pajūris žmonių yra žinomas ir mėgstamas. Tai liudija kad ir tai, jog po praėjusios žiemos nusiaubtų pakrančių, surengus visuotinę talką, atvyko padėti tvarkyti net suvalkiečiai.

Turistų srautai neslūgsta

Kad ir patys klaipėdiečiai, ir turistai traukia ne tik į Klaipėdoje esantį pajūrį, bet ir į senamiestį, byloja Klaipėdos turizmo informacijos centro (TIC) turima statistika. Jau pernai, palyginti su 2013 m., lankytojų padaugėjo 34 proc. Šįmet jų dar šiek tiek pagausėjo. TIC vadovės Romenos Savickienės teigimu, tai susiję ne tik su kruiziniais laivais į Lietuvą plaukiančių turistų gausa, bet ir su automobiliais ar autobusais atvykstantiems keliautojams siūlomų pramogų įvairove.

R.Savickienė neabejoja, kad Klaipėdos regionas mėgstamas dėl dviračių takų gausos. Iš viso čia šia transporto priemone galima įveikti 200 kilometrų. Net 60 kilometrų besitęsiančių dviračių takų yra pačioje Klaipėdoje.

Labai populiarus yra ir keltas į Kuršių neriją. Daug dėmesio sulaukia Turgaus gatvėje įsikūręs privatus gintaro muziejus bei saldainių fabrikas. Abiejose šitose vietose vyksta edukaciniai užsiėmimai. Turistų vertinamas bene populiariausias muziejus Baltijos šalyse – delfinariumas. Dažnai lankomos ir unikalios Pilies bei Laikrodžių muziejų ekspozicijos.

Karščiausia uostamiesčio naujovė, kuriai prognozuojama sėkmė, yra Karalienės Luizės maršrutas. Miesto vadovai nori atgaivinti šią istorinę aplinkybę ir netgi Rotušėje įrengti iškiliai asmenybei skirtą kambarį.

Pasak TIC vadovės, turistai negali nepastebėti ir mieste esančių daugiau nei 300 įvairaus dydžio, formos ir paskirties skulptūrų bei skulptūrėlių. Kai kurias iš jų reikia glostyti, kai kurioms – šnabždėti, o kai kurias tiesiog pastebėti. „Legendos žmones traukia, o mūsų mieste jų daug“, – tikina R.Savickienė.

Svarbu klaipėdiečiams

Šiltoji vasara baigėsi, bet šildymo sezono klaipėdiečiai gali nebijoti. Uostamiesčio gyventojai „pasmerkti“ už šilumą mokėti mažiausiai Lietuvoje, nes tuo pasirūpino pati gamta – uostamiestyje prie jūros visada šilčiau negu žemyne.

„Juo labiau kad centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Klaipėdoje viršijo visus rekordus. Vasarą kilovatvalandės kaina uostamiestyje buvo nukritusi iki 3,8 euro cento (be PVM) ir visą vasarą buvo mažiausia šalyje“, – teigia AB „Klaipėdos energija“ finansų direktorius Kęstutis Jonkus.

Priežastis – 6 nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencija. Ji prasidėjo atsiradus „Fortum Klaipėda“ termofikacinei jėgainei. Miesto valdomas centralizuotas šilumos tiekėjas AB „Klaipėdos energija“ taip pat padidino konkurenciją: praėjusiais metais pradėjo naujuose katiluose deginti biokurą ir taip pat prisidėjo, kad per metus šiluma uostamiestyje pigo apie 30 proc.

„Vasarą šilumos kainos iš tiesų mažos, nes miestui jos reikia nedaug. Todėl gamintojai, norėdami ją parduoti, yra linkę nuleisti kainą. Žiemą kaina bus įprasta Klaipėdai. Tačiau ji būna mažesnė nei kitur, nes orientuojamės į tai, už kiek ją galime pasigaminti patys, už tiek ir perkame iš kitų“, – aiškina K.Jonkus.

Klaipėdoje šį sezoną atnaujinti du katilai. Investicijos į tai siekė apie 4,9 mln. eurų. Dalį reikiamos sumos miestui skyrė Europos Sąjunga, o dalis lėšų pasiskolinta iš banko. Per šešerius metus miesto valdoma įmonė paskolą grąžins.

Jau svarstoma galimybė tokiu pačiu būdu įrengti dar vieną galingą biokuro katilą ir dar labiau sumažinti šilumos kainą Klaipėdoje.

Iš jūrų krovinių kompanijos „Bega“ jau pajudėjo laivai su naujojo derliaus grūdais.

Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje „Bega“ praėjusią savaitę į didelio tonažo laivą pakrauta ir išgabenta pirmoji šio sezono lietuviškų grūdų derliaus siunta. Šią savaitę prie „Begos“ krantinių į laivus kraunamos naujos grūdų partijos. Palyginti su praėjusiais metais, šiųmetis grūdų eksporto sezonas prasidėjo ypač anksti. Paprastai eksportiniai grūdai į laivus uoste būdavo pradedami krauti tik rugsėjį, o šiemet pirmojo laivo sulaukta jau rugpjūčio viduryje.

Pirmąją šio sezono 63 tūkst. tonų jungtinę kviečių partiją į Saudo Arabiją išsiuntė išsyk trys Lietuvos bendrovės, dirbančios tarptautinėje prekybos augaline žemės ūkio produkcija rinkoje: „Agrorodeo“, „Kauno grūdai“ ir „Agrospelta“. Būtent jų turimos sutartys su grūdų pirkėjais paankstino šių metų lietuviško derliaus eksportą.

Grūdininkai kelia ambicingesnius tikslus

„Neįprastai švelni žiema, rekordiniai kviečių pasėlių plotai bei didėjantis Lietuvos ūkių produktyvumas sudarė tinkamas sąlygas užauginti rekordinį javų derlių. Dėl to visoje Lietuvoje prie grūdų priėmimo punktų jau pradėjo formuotis eilės. Noras sutrumpinti javų pridavimo laiką ir maksimaliai patenkinti savo klientų poreikius verčia pradėti šio sezono eksporto programą kone mėnesiu anksčiau nei įprastai ir kelti kur kas ambicingesnius šio sezono tikslus“, – komentuoja bendrovės „Agrospelta“ grūdų prekybos vadovas Augustinas Pukys.

Pasak įmonių grupės „KG Group“ vadovo Tautvydo Barščio, AB „Kauno Grūdai“ grūdų gamybiniai bei prekybiniai poreikiai yra daugiau kaip 500 tūkst. tonų – tiek šiemet javų derliaus planuojama supirkti iš grūdų augintojų. „Esame užsibrėžę pusę Lietuvoje supirktų grūdų eksportuoti, kita pusė bus naudojama kombinuotųjų pašarų bei miltų ir jų produktų gamybai. Mūsų įmonės darbuotojai javapjūtės metu yra pasiruošę padėti kiekvienam Lietuvos ūkininkui operatyviai priimti grūdus, juos išsivežti, džiovinti ar sandėliuoti“, – sako T.Barštys.

Pasak bendrovės „Agrorodeo“ vadovo Roberto Lapinsko, pastaruosius dvejus metus pagrindinis Lietuvos grūdų pirkėjas buvo Iranas. Šį sezoną dėl gero derliaus šalyje ir labai pigių pasiūlymų iš Rusijos jis jau nebus toks aktyvus, todėl Lietuvos bendrovėms dėl Saudo Arabijos rinkos teks kautis su kaimynais lenkais ir vokiečiais.

„Jei nebus stipraus valiutos kurso pokyčio, krova šį sezoną bus labai lėta ir sunki, mat kainos nėra palankios mūsų ūkininkams ir vis dar turi tendenciją mažėti dėl stiprios konkurencijos tarp Baltijos regiono ir Juodosios jūros šalių“, – aiškina R.Lapinskas.

Vis dėlto viliamasi, kad, atsižvelgiant į derliaus mastą, grūdų eksportas per Klaipėdos uostą šiemet augs ir sieks apie 3,5 mln. t. Per 2014 m. laivais išgabenta 2,89 mln. t lietuviškų grūdų ir tai buvo beveik 28 proc. daugiau nei 2013-aisiais.

Pasak Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ generalinio direktoriaus Aloyzo Kuzmarskio, ši kompanija pasirengusi perkrauti apie 1,5 mln. t eksportinių grūdų, pernai jų krauta per 1 mln. t. Taip pat įmonė krauna daug kitos birios žemės ūkio produkcijos (įskaitant ir importą), kurios apyvarta ypač išaugo kompanijai pastačius ir 2013 m. pradėjus eksploatuoti Universalų žemės ūkio produktų eksporto-importo terminalą.

Eksportą skatina ir didėjančios Klaipėdos uosto galimybės

Pirmoji šio sezono 63 tūkst. t kviečių partija išgabenta „Panamax“ tipo laivu „Sudety“, kuris jūrų krovinių kompanijos „Bega“ terminale buvo pakrautas per nepilnas penkias paras. Kadangi javapjūtė prasidėjo ne taip seniai, tik dalis laivo partijos buvo sukaupta kompanijos „Bega“ Universalaus žemės ūkio produktų krovos terminalo talpyklose. Kita dalis į laivą buvo kraunama tiesiai iš geležinkelio vagonų ir automašinų. Iš viso sezono metu „Bega“ per parą priima apie 250 geležinkelio vagonų ir tiek pat automašinų su grūdais.

Tam įmonėje yra sukurta visa reikiama infrastruktūra ir suprastruktūra. Universalus žemės ūkio produktų terminalas aprūpintas didelio našumo geležinkelio vagonų ir autotransporto iškrovimo bei pakrovimo stotimi, kuri tiesiogiai sujungta su krantinėje esančiu galingu laivų krautuvu.

Terminalo talpyklose vienu metu galima sandėliuoti apie 150 tūkst. t birių žemės ūkio produktų. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai praėjusiais metais išgilinus akvatoriją prie terminalo krantinių, patvirtinta 13 m maksimali laivų grimzlė, leidžianti pakrauti dideles krovinio partijas į „Panamax“ bei „Post Panamax“ tipo laivus. Praėjusį sezoną kompanijos „Bega“ terminale buvo pakrautas didžiausias lietuviškų grūdų kiekis Klaipėdos uosto istorijoje – tąkart „Post Panamax“ tipo laivas „Piera“ išgabeno 74 tūkst. t kviečių.

Šiuo metu Uosto direkcija vykdo uosto kanalo valymo ir gilinimo darbus, todėl tikimasi, kad juos atlikus perspektyvoje maksimali laivų grimzlė prie grūdų krovos krantinės bus padidinta iki 13,4 m. Papildomi 40 centimetrų leistų priimti tiek grūdų, kiek atgabena visas geležinkelio sąstatas. Todėl tiek uosto klientai, tiek operatoriai labai teigiamai vertina Uosto direkcijos pastangas didinti Klaipėdos uosto patrauklumą bei konkurencingumą.

Reikalui esant, ūkininkams yra galimybė grūdus į uostą vežti tiesiai iš laukų, išvengiant tarpinių elevatorių, mat kartu su bendrove „Kauno grūdai“ „Begos“ terminale yra pastatyta grūdų valymo ir džiovinimo įranga, kurios pajėgumai – daugiau nei 2 tūkst. t grūdų per parą. „Sėkmingai ne vienus metus besitęsiantis bendradarbiavimas su kompanija „Bega“ leido supaprastinti grūdų priėmimą. „Begos“ terminale šiemet priimame kviečius, rapsus, pagal atskirą susitarimą – pašarinius kviečius, kvietrugius, miežius, žirnius. Visos kultūros terminale ūkininkų patogumui priimamos ištisą parą 7 dienas per savaitę“, – sako įmonių grupės „KG Group“ vadovas T.Barštys.

Atsižvelgiama į krovinių siuntėjų poreikius

Pasak kompanijos „Bega“ generalinio direktoriaus A.Kuzmarskio, turimi krovos ir sandėliavimo pajėgumai kasmet yra didinami bei tobulinami, atsižvelgiant į grūdų siuntėjų poreikius. Praėjusiais metais šalia pagrindinių Universalaus žemės ūkio produktų eksporto-importo terminalo talpyklų, kurių talpa – apie 120 tūkst. t  grūdų, buvo pastatytas papildomas sandėlis, kuriame telpa 10 tūkst. t grūdų. Šį rugsėjį grūdų sandėliavimo pajėgumai išaugs dar 40 tūkst. t, nes šiuo metu baigiamas statyti dar vienas sandėlis, kuris technologiškai bus integruotas į bendrą terminalo sistemą.

Ruošdamasi šiam sezonui, kompanija „Bega“ iš esmės pagerino autotransporto priėmimo, svėrimo, grūdų bandinių paėmimo infrastruktūrą. Sunkvežimiams su grūdais atvykus į kompanijos transporto sukaupimo ir paskirstymo centrą, vienu metu bandiniai paimami iš dviejų automašinų. Čia pat įkurtoje laboratorijoje jie per kelias dešimtis minučių išanalizuojami ir, atsižvelgiant į rezultatus, mašina nukreipiama į atitinkamą sandėlį.

Be to, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija šiuo metu vykdo uosto geležinkelių rekonstrukciją, per kurią kompanijos teritorijoje bus nutiesta apie 2 km papildomų vidaus geležinkelių. Tai leis dar labiau pagerinti krovinių priėmimą geležinkelio sąstatais bei efektyviau išnaudoti uosto krovos pajėgumus.

„Gludinu jį tarsi deimantą“ , – neslėpdamas jausmų apie jau beveik dešimtmetį Klaipėdos senamiestyje gyvuojantį „Friedricho pasažą“ sako jo įkūrėjas ir savininkas, verslininkas Aidas Kaveckis. Gimtajame mieste jam pavyko sukurti unikalią vietą, kuri ne tik džiugina patį verslininką, bet ir traukia būrius žmonių.

Mėta Korėta

„Nusipirkai didžiausią „skylę“ Klaipėdoje“, –  šaipėsi žmonės, kai jis įsigijo aptriušusį skersgatvį su jame esančiais pastatais ir sandėliukais. Tuomet ši vieta iš tiesų atrodė apgailėtinai, tačiau tai negalėjo sumenkinti tikrosios jos vertės: šis autentiškas Klaipėdos senamiesčio kampelis savo istoriją skaičiuoja nuo XVII amžiaus, kai šioje vietoje buvo įkurtas priemiestis, pavadintas Friedricho vardu.

Daug po pasaulį keliaujantis vyras tuomet nusprendė neišradinėti dviračio ir įsigytame skergatvyje sukurti tai, kas sėkmingai veikia daugelyje pasaulio miestų – jaukų pasažą su restoranais, kavinėmis, parduotuvėmis. Per keletą metų buvo restauruoti pastatai, sutvarkyta gatvelė, o joje įkurtas „Friedricho pasažas“, kurį per metus aplanko apie 60 tūkstančių žmonių, o apyvarta siekia apie 2,6 mln. eurų.

Kasdien aštuntą valando ryto pasažas pakvimpa kava. Nuo geros kavos viskas ir prasidėjo – pirmiausia čia buvo įkurti „Kavos ir likerio namai“. Vėliau duris atvėrė Viduržemio jūros virtuvės restoranas, itališka picerija, lietuviškų ir Klaipėdos krašto patiekalų restoranas, kepyklėlė, didkepsnių restoranas, prabangių drabužių parduotuvė, vyninė, buvo pastatytas keturių žvaigždučių viešbutis.

Paskutinė naujiena – „Friedricho pasažo“ alus, kurį gamina bendrovė „Švyturys“. Netrukus šiuo alumi bus prekiaujama ir prekybos centruose, o ateityje  – Latvijoje, Estijoje, Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje.

Beje, „Vyno namai“, įkurti buvusio Friedricho priemiesčio koplyčioje, veikia labai sėkmingai – lankytojai užsibūna iki keturių ryto. Matyt, aura ten gera, bet ir vyno rūsys netuščias: asortimentą sudaro apie 700 vyno rūšių. Tarp jų yra ir vienos geriausių Argentinos vyninių „Trapiche“ vynų, o jos vardu pavadintas pasažo didkepsnių restoranas „Trapiche steakhouse“, kuriame maistą siūloma derinti su šiuo išskirtiniu vynu.

Dar šiemet pasaže duris atvers lietuviškų ekologiškų maisto produktų krautuvė, modernus konditerijos cechas. Verslininko galvoje bręsta ir japoniško restorano idėja.

Kad jauku ir šilta būtų ištisus metus, maždaug šimto metrų ilgio pasažą planuojama uždengti stikliniu stogu. Šioje oazėje A.Kaveckis jau įsivaizduoja ir žaliuojančius medžius, trykštantį fontaną.

Kaip gimsta idėjos? Verslininkas sako, kad tiesiog galvoja, ko pats norėtų, ir visuomet, prieš ką darydamas, įsijaučia į kliento kailį, nori, kad patiktų ir kitiems žmonėms.

„Investavome čia ne vieną milijoną ir tos investicijos vargu ar atsipirks. Bet gyvenime yra dalykų, svarbesnių už pinigus. Šis pasažas – mano kūdikis, kurį puoselėdamas realizuoju save“, – sako verslininkas, nuolat investuojantis į gimtojo miesto gražinimą ir turtinimą.

41-erių A.Kaveckis pagal profesiją yra virėjas – konditeris ir karjeros pradžioje jam teko pastovėti prie puodų legendiniame „Bangos“ restorane. O šiandien jam priklauso šimtamilijoninis verslas – A.Kaveckio vadovaujama bendrovė „Grudoteka“ prekiauja sojų rupiniais, šaldytomis žuvimis ir biokuru, o įmonės apyvarta siekia daugiau nei šimtą milijonų eurų.

Prieš metus verslininkas kartu su bendraminčiu, bendrovės „Bega“ savininku  Aloyzu Kuzmarskiu klaipėdiečiams įteikė dar vieną neįkainojamą dovaną – nuo paskandinimo išgelbėjo miesto simboliu tapusį burlaivį „Meridianą“ ir jį atstatė. Laive įkurtas muziejus, baras ir aukšto lygio restoranas, į kurio virtuvę A.Kaveckis atsiviliojo klaipėdietį, septynerius metus dirbusį „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtame restorane Prancūzijoje. „Friedricho pasažas“ dabar yra burlaivio operatorius.

„Viską, ką darau, stengiuosi padaryti gerai ir kokybiškai, o tai negali būti pigu. Ne vienas verslininkas man yra sakęs, kad elgiuosi neteisingai, nes šiais laikais nereikia kokybės. Reikia, kad būtų pigu. O aš manau, kad žmonės sugeba vertinti kokybę ir pasažo populiarumas bei sėkmė tai geriausiai įrodo“, – neabejoja A.Kaveckis.

Didžiuliam verslui vadovaujantis verslininkas visuomet suranda laiko savo mylimiausiam kūdikiui – pasažui. Kai nėra išvykęs, pusryčiauja ir pietauja ten ir kaskart įsitikina, ar aukštai pakelta kartelė vis dar vietoje. Kitaip ir būti negali, šypsosi A.Kaveckis, nes tuo rūpinasi žmona Daina – jo Mūza, įkvepianti dideliems darbams.

Verslininko nuomone, žmones į pasažą traukia per šimtmečius susiformavusi ypatinga šios vietos aura, kurią pavyko atkurti ir papildyti naujomis spalvomis. Graži aplinka, geras maistas ir aptarnavimas, išradingi renginiai vaikams ir suaugusiems, gyvo garso koncertai – visa tai  ir kuria nepakartojamą pasažo atmosferą.

Mėta Korėta

.

Klaipėdos valstybinis jūsų uostas svarbus ne tik Klaipėdos regionui, bet ir visai valstybei. Su uostu susijusios įmonės į savivaldybių ir valstybės biudžetus sumoka beveik 600  mln. Eur – 9,26 proc. visų Lietuvoje sumokėtų mokesčių. Tokios įmonės sukuria 2,2 mlrd. Eur bendrojo vidaus produkto (6,24 proc. Lietuvos BVP).

Austė MERKYTĖ

Klaipėda – antrasis pagal svarbą Lietuvos miestas, uostamiestis, turintis išskirtinį savo veidą. Šį veidą jau daugelį metų kuria Klaipėdos valstybinis jūrų uostas (KVJU), stebindamas ne tik augančiais ekonominiais duomenimis, bet ir didžiuliu indėliu į miesto gerovę. Vertinant 2000–2013 m. vidutinius uosto direkcijos pelno rodiklius, Klaipėdos miesto gerovei skiriamos lėšos kasmet sudaro 16,5 proc. vidutinio grynojo pelno.
Pinigai skiriami privažiuojamųjų kelių, viadukų remontui ir statybai, miesto visuomeniniam, kultūriniam gyvenimui. Kasmet lėšų atseikėjama  įvairioms sporto komandoms, miesto šventėms. Būtų sunku įsivaizduoti didžiausius uostamiesčio renginius – Jūros šventę, Klaipėdos Pilies džiazo festivalį, Laivų paradą be glaudaus bendradarbiavimo su uosto direkcija.

Miestas ir uostas – vienas derinys

„Klaipėdos miesto ir uosto santykiai turi būti kaip vienas kumštis: juk uostas – tai ir investicijų pritraukimas, ir darbo vietų kūrimas. Žvelgiant iš jūrinio verslo perspektyvos, Klaipėdos uoste didžiulę paklausą turi technologinio pobūdžio specialistai. Klaipėdos uostas savo vizijose pietinėje miesto dalyje mato pramonės ir logistikos klasterių kūrimą, tad jį išplėtojus, specialistų poreikis būtų skaičiuojamas tūkstančiais, – pabrėžia uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus ir priduria: – Kiek sėkminga bus uosto veikla, taip augs ir miestas.“

Apie uosto svarbą ne tik miestui, bet ir valstybei liudija skaičiai. Viena perkrauta tona krovinių generuoja 17,80 Eur valdžios sektoriaus pajamų ir dėl to vienas į uosto infrastruktūrą KVJU investuotas euras atneša 3,03 Eur viešojo sektoriaus pajamų.

„Klaipėdos uostas – Lietuvos ekonomikos plaučiai. Nuo to, kaip greitai gali gauti šviežio oro, priklauso, kaip po to pradėsi kvėpuoti. Todėl mums svarbu rasti bendrą kalbą plėtojant ir uostui, ir miestui svarbius projektus. Norisi pasidžiaugti, kad su naująja miesto valdžia dialogas tikrai yra sklandus, o ir Seimo nariams nebereikia įrodinėti, koks svarbus uosto svoris kuriant Lietuvos ekonomiką “, – sako A.Vaitkus.

Mokslinė studija uosto naudai nustatyti

Uosto direkcijos užsakymu šiais metais buvo atlikta mokslinė studija „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įtaka miestui ir valstybei“. Ji atskleidė uosto ekonominę ir socialinę naudą Klaipėdos miestui ir valstybei.

„Tokia tiksli ir nuosekli studija Klaipėdos uoste atlikta pirmą kartą. Ekonominės ir socialinės įtakos skaičiavimai remiasi Leontjevo modeliu, kuris sudaro galimybę itin tiksliai įvertinti ūkio subjektų naudą, kuri dėl jų vykdomos veiklos sukuriama kituose ekonomikos sektoriuose. Studijoje buvo analizuojamas 2007–2013 metų laikotarpis. Matome, kad uosto nauda miestui ir valstybei akivaizdi, uostą pelnytai galime vadinti šalies bei viso regiono ekonomikos varikliu. Vertiname tai ne tik kaip galimybę didžiuotis tuo, bet ir kaip milžinišką atsakomybę. Svarbu, kad šis suvokimas būtų visuotinis – ne tik uostininkų, bet ir miestiečių, miesto valdžios, valstybės“, – teigė KVJU direkcijos generalinis direktorius A.Vaitkus.

Studija parodė, kad su uostu susijusios įmonės sukuria 2,2 mlrd. Eur BVP arba 6,24 proc. Lietuvos BVP. Jos į savivaldybių ir valstybės biudžetus sumoka beveik 600 mln. Eur mokesčių, arba 9,26 proc. visų Lietuvoje sumokėtų mokesčių. Vien į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetą patenka apie 11 mln. Eur mokesčių, arba 23 proc. į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetą sumokėtų mokesčių. Su uostu susijusios įmonės, vykdančios veiklą Klaipėdos mieste, sukuria 325 mln. Eur BVP, arba 7,75 proc. viso Klaipėdos miesto BVP.

Uostas yra vienas didžiausių darbdavių tiek Klaipėdos regione, tiek visoje Lietuvoje. Su uostu susijusiose įmonėse dirba 58 137 darbuotojai, arba 4,50 proc. visų darbuotojų Lietuvoje.

Minėtų įmonių darbuotojai sukuria 25 proc. daugiau pridėtinės vertės nei bendras Lietuvos įmonių darbuotojų vidurkis. Tai rodo, kad šiose įmonėse darbo našumas yra didesnis. Be to, su uostu tiesiogiai susijusių įmonių pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, yra du kartus didesnės nei visos Lietuvos įmonių pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, ir lenkia Lietuvos įmonių vidurkį.

„Esame gavę skaičius, kurie atskleidžia, kokie yra vidutiniai atlyginimai Klaipėdos uoste. Krovos kompanijose dirbantys darbuotojai uždirba maždaug tris kartus daugiau, nei yra vidutinis šalies darbo užmokesčio vidurkis“, – pasakojo A.Vaitkus.

Investicijos atsiperka žaibiškai

Mokslininkai nustatė, kad uosto direkcijos investuotas vienas euras į infrastruktūros plėtrą bei jos kokybės gerinimą paskatina vidutiniškai 2 Eur privačių investicijų į uosto suprastruktūrą. Uosto atliktos investicijos visiškai atsiperka praėjus 3 metams ir 3 mėnesiams – per rekordiškai trumpą laiką.

Klaipėdą drąsiai galima vadinti ir turistų meka. Į uostą atvykę kruizinių laivų turistai per metus sukuria 1,591 mln. Eur pridėtinės vertės bei 67 darbo vietas Lietuvos ekonomikoje.

„Kruizinė laivybai skiriame tikrai daug dėmesio. Žinoma, ši sritis neneša mums daug pajamų – iš visų uosto surenkamų rinkliavų kruizinių laivų rinkliavos sudaro apie 1–2 proc. Tačiau suprantame, kokia ši sritis svarbi regiono turizmo sektoriui, verslui ir miesto patrauklumui didinti“, – teigė A.Vaitkus.

Uosto infrastruktūra yra svarbi maždaug 37 proc. Lietuvos tranzito srauto, todėl jei nebūtų uosto, tranzito apimtys Lietuvoje gerokai sumažėtų.

Investicijos į uosto infrastruktūrą sukuria sąlygas atplaukti didesnės krovos laivams ir dėl to Lietuvos eksportuotojai turi galimybę gerokai sumažinti savo transportavimo išlaidas. Pavyzdžiui, transportuojant krovinius iš Klaipėdos uosto į Artimuosius Rytus Lietuvos eksportuotojai gali sutaupyti iki 40 proc. transportavimo sąnaudų priklausomai nuo laivo, kuriuo gabenamas krovinys, dydžio.

Duomenys rodo, kad Klaipėdos uostas yra ypatingos svarbos objektas Lietuvos ekonomikoje. Nuo jo infrastruktūros bei veiklos apimčių priklauso ne tik sėkminga transporto sektoriaus, bet ir kitų Lietuvos ūkio sektorių veikla.

Arvydas Vaitkus, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius:

„Matome akivaizdižią uosto naudą miestui ir valstybei, uostą pelnytai galime vadinti šalies bei viso regiono ekonomikos varikliu. Vertiname tai ne tik kaip galimybę didžiuotis, bet ir kaip milžinišką atsakomybę. Svarbu, kad šis suvokimas būtų visuotinis – ne tik uostininkų, bet ir miestiečių, miesto valdžios, valstybės.“

Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos m. meras:  „Kai tenka atsakyti į klausimą – kas tie trys banginiai, ant kurių laikosi Klaipėda, nedvejodamas atsakau, kad tai – miestas, universitetas ir uostas. Išties, Klaipėdos uostas, itin stiprindamas savo, kaip vieno svarbiausių Rytų Baltijos regiono transporto mazgų, pozicijas, išlieka vienu pagrindiniu miesto bei šalies ekonomikos ir gerovės augimo varikliu. Taip pat neabejotinai dėl uosto Klaipėda gali ir toliau didžiuotis būdama antru stipriausiu šalies ekonominiu regionu po sostinės.

Kalbant apie netolimą ateitį, vienas pagrindinių tikslų – siekti tvarios bei  suderintos miesto ir uosto plėtros, garantuosiančios ne tik uosto konkurencingumą, o kartu ir ekonominę miestiečių gerovę, bet ir kokybišką,  švarią bei kiekvienam uostamiesčio gyventojui draugišką gyvenamąją aplinką.“

BFL

Savaitgalį Klaipėdoje linguos pats masiškiausias šalies renginys – Jūros šventė. Jau penktadienį 18 val. uostamiesčio gatvėmis pražygiuos tradicinė jūrinio sektoriaus įmonių darbuotojų eisena, kasmet vis ryškesnė, trankesnė ir vis labiau primenanti vasaros karnavalą.

Ji sieks apie kilometrą, eisenai ruošiasi 40 pajūrio įmonių ir organizacijų. Šįmet pakeista eisenos pradžios vieta: kolonos rikiuosis Juliaus Janonio gatvėje, vėliau keliaus Herkaus Manto gatve, Atgimimo aikšte, Tiltų bei Daržų gatvėmis iki Kruizinių laivų terminalo. Kartu su ja miesto gatvėmis riedės  dvi dešimtys ratuotų transporto priemonių, taip pat ir uosto technika, kuri įprastai prieinama tik  jo darbuotojams. Puikią nuotaiką šventei skleis net penki orkestrai. Eisenai pasiekus Kruizinių laivų terminalą, 56-ąją Jūros šventę pradės į dangų paleisti tūkstančiai baltų balionų, kuriuos kviečiami atsinešti ir visi klaipėdiečiai bei miesto svečiai. 22 val. bus galima stebėti, kaip, pakilus miesto tiltams, upėn įplaukia istoriniai laivai. Šeštadienio rytą Smiltynės kapinėse bus pagerbtas pirmasis Lietuvos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas, Skulptūrų parke – nuskendusio laivo „Linkuva“ įgula. 9 ir 10 val. už jūrininkus ir jų šeimas Klaipėdos bažnyčiose bus aukojamos Šv. Mišios. Aukščiausi šalies vadovai taip pat atiduos pagarbą jūros aukoms: 13 val. į Baltijos bangas bus nuleisti vainikai. Norinčiuosius dalyvauti ceremonijoje iki uosto vartų 12 val. iš Šiaurinio rago nemokamai plukdys Smiltynės perkėlos keltas „Kintai“, už simbolinį mokestį bus galima plaukti su mažaisiais laiveliais.

Šeštadienį 12 val. Danės upės atkarpoje tarp Jono kalnelio kanalo iki Klaipėdos miesto rotušės vyks   “Drakonų valčių” lenktynės. Nuo 13 val. bus galima lankyti čia pat, upėje, prišvartuotus istorinius laivus. 18 val. upėje prasidės šių laivų paradas „Dangaus flotilė“. 20 val. Kruizinių laivų terminale startuos Jūros šventės regata ir „Eurovizijos“ nugalėtojo Aleksandro Rybako koncertas.

Sutemus penktadienio ir šeštadienio vakarais Turgaus gatvėje pasirodymus rengs fakyrų trupė „Liepsnojantis šerkšnas“, o Jono kalnelyje – šokantys fontanai. Šeštadienio vidurnaktį dangų virš piliavietės ir marių, kaip ir kasmet, linkėdami sėkmės Klaipėdai, nutvieks griausmingi Jūros šventės fejerverkai.

Savaitgalį Klaipėdoje vyks dvidešimt pirmasis Pilies džiazo festivalis. Po kelerių metų intensyvių derybų jo organizatoriams pavyko prisikviesti į Lietuvą amerikiečių grupę „The „Original“ Blues Brothers band“.

Didžiausio populiarumo ši grupė sulaukė po 1980 m. kino ekranuose pasirodžiusios komedijos „The Original Blues Brothers“, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė to meto grupės lyderiai. 2000-aisiais sukurtas kino juostos tęsinys „The Original Blues Brothers 2000“. Grupė yra išleidusi 14 albumų ir surengusi šimtus anšlaginių koncertų visame pasaulyje. Šiandien „The „Original“ Blues Brothers band“ sudėtyje groja 11 profesionalių bliuzo ir ritmenbliuzo muzikantų, dalis iš jų su grupe keliauja nuo pat jos ištakų. Žymiausi festivalio svečiai Kruizinių laivų terminalo scenoje pasirodys šeštadienio vakarą.

Tarp kitų Klaipėdos pilies džiazo festivalio svečių – trimito virtuozė Saskia Laroo iš Nyderlandų, soulo ir džiazo muzikos atlikėjas Frankas McCombas (JAV), Vilniaus publikai jau girdėta vokalistė Nino Katamadzė ir jos grupė „Insight“ iš Gruzijos, bliuzo atlikėja Sharrie Williams (JAV). Netrūks ir orkestrų pasirodymų.

„Džiazo orkestras – tai džiazo muzikos olimpas. O šiųmetinio festivalio scenoje jų net trys. Tai lyg savotiška džiazo orkestrų regata, publikai dovanosianti tūkstančius muzikos natų“, – sako Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatorė Inga Grubliauskienė.

Startą muzikinei regatai duos džiazo orkestras iš Norvegijos „Løen“. Beje, jo gretose esama ir lietuvio – profesionalaus trimitininko bei buvusio grupės „Old city band“ nario Irmanto Norkaus. Muzikinę estafetę iš norvegų periims kazachų orkestras „Big Band“, bendradarbiaujantis su žymiausiais savo šalies muzikantais ir kompozitoriais. Prie finišo linijos stos vos prieš porą metų susibūręs Klaipėdos džiazo orkestras.

Šalia pagrindinės festivalio scenos Kruizinių laivų terminale visą savaitgalį šmėžuos dailūs burlaiviai, nes Klaipėda tampa „Baltic Tall Ships Regatta 2015“ starto uostu (finišo uostas – Lenkijos miestas Ščecinas). Klaipėdoje laukiama daugiau kaip dviejų dešimčių įspūdingų laivų, iš kurių didžiausias bus 108 metrų ilgio svečias iš Gdynės „Dar Młodzieży“. O iškilmingas Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidarymas penktadienį  vyks 34 m etrų ilgio su Rusijos vėliava plaukiojančiame burlaivyje  „Shtandart“, kuris, dekoruotas liūto galvos ir undinių medinėmis statulomis,  yra caro Petro Didžiojo 1703 metų statytos fregatos kopija.

A. Merkytės nuotr.

Ar kada susimąstėte, kokioje aplinkoje gyvenate, ar geriate švarų vandenį, ar pagalvojote, kaip paprastomis, naminėmis priemonėmis sumažinti nitratų kiekį daržovėse? Atsakymų į šiuos klausimus ieško Klaipėdos moksleiviai. Susivokti daugelyje aplinkosaugos temų padės Lietuvoje gegužės 23 dieną organizuojama atvirų durų diena.

Šią dieną vyksiantis renginys „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“ nuo 12 iki 15 valandos kviečia apsilankyti visus klaipėdiečius, šeimas su mažais vaikais ir jaunimą Klaipėdos pirmojoje vandenvietėje, kuri po atliktų atnaujinimo darbų pasiekė aukščiausią modernumo lygį.

Panašūs renginiai tuo pat metu vyks ir Vilniaus bei Marijampolės nuotekų valyklose ir Alytaus regiono nepavojingų atliekų sąvartyno teritorijoje.

Pamatys, kaip ruošiamas vanduo

Kiekvienas apsilankęs visiškai automatizuotoje Klaipėdos miesto pirmosios vandenvietės vandens ruošykloje pamatys, kaip čia ruošiamas vanduo patenka į gyventojų namų čiaupus. Atvirų durų dienos metu svečių lauks ne tik ekskursijos po vandenvietę. Renginio organizatoriai parengė įdomią, turiningą programą ir mažiesiems renginio dalyviams.

Renginio vedėjas, vaikų mėgstamas personažas – išmintingasis Profesorius, pasirengęs vaikų žinias patikrinti viktorinoje ir aktyviausius apdovanoti šauniais prizais. Taip pat kiekvienas dalyvis savo įgūdžius galės išbandyti eksperimentuodamas su vandeniu ir cheminėmis medžiagomis. Taigi pramogų, žaidimų ir naudingos informacijos netrūks per visą šventę.

Atvirų durų dieną taip pat bus apdovanoti vykstančio moksleivių konkurso „Atradimai gamtoje“ laimėtojai. Šiame konkurse nusprendė dalyvauti net aštuonių Klaipėdos rajono mokyklų moksleiviai. Pirmųjų vietų nugalėtojams bus įteikti konkurso organizatorių įsteigti prizai – bilietai į kino filmą visai klasei.

Įdomu, kas lemia tokį uostamiesčio jaunimo susidomėjimą aplinkosauga? Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos chemijos ir technologijų mokytoja Jūratė Drevinskienė pasakojo, kad sužinoję apie rengiamą konkursą 8 klasės moksleiviai entuziastingai ėmėsi ekologijos temos. Iš pradžių kilo minčių imtis paprastų tiriamųjų darbų, pavyzdžiui, atlikti palyginamąjį parduotuvėje pirktų ir namie užaugintų daržovių nitratų tyrimą. Tačiau vėliau nuspręsta imtis išliekamąją vertę turinčio tyrimo ir nustatyti, kokį metodą naudojant galima maksimaliai sumažinti nitratų kiekį daržovėse. Pavyzdžiui, kiek sumažėtų nitratų daržovėse, jei pamirkytume jas parūgštintame vandenyje. Moksleiviai bandymais nusprendė ištirti, kaip keičiasi nitratų kiekis daržovėje naudojant tam tikrus nitratų mažinimo metodus ir jų nenaudojant. „Tikiu, kad naudinga ir praktiškai sužinoti, kaip, pavyzdžiui, 20 proc. sumažinti nitratų kiekį naudojant tam tikrą metodą“, – sakė mokytoja.

Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijoje penkios dienos skiriamos netradicinio ugdymo praktinei tiriamajai veiklai. Šios mokyklos biologijos mokytojos Živilės Montrimienės pasiūlytas oro taršos nustatymas bioindikatoriais sulaukė septintokų susidomėjimo. Vaikai rinko kerpes iš įvairių Klaipėdos vietų ir pagal jų rūšinę įvairovę nustatė oro užterštumo būklę. Šio tyrimo rezultatus moksleiviai pristatys šių metų konkursui.

Abi mokytojos tvirtina, kad motyvuotiems moksleiviams svarbios ekologijos temos, jie rūšiuoja atliekas, domisi gyvenamosios aplinkos kokybe, taip pat aktyviai įsitraukė ir į organizuojamus konkursus. Tad natūralu, kad daugelis jų per atvirų durų dieną apsilankys Klaipėdos pirmojoje vandenvietėje.

Modernioje vandenvietėje viskas valdoma nuotoliniu būdu

O apsilankyti modernizuotoje Klaipėdos pirmojoje vandenvietėje, kuri savo duris lankytojams atvers gegužės 23 dieną, tikrai verta. Kiekvienas savo akimis galės išvysti, kaip ruošyklos įranga prisitaiko prie atitekančio iš požeminių gręžinių vandens srauto ir sureguliuoja vandens lygius tarpiniuose rezervuaruose. Vandens srautų, filtrų valdymui panaudojamos pneumatinės valdymo sklendės. Amonio šalinimo biologinis procesas vyksta pusiau apsemtuose, vadinamuosiuose sausuosiuose filtruose. Tokio darbo režimo filtrų Lietuvoje daugiau nėra.

Fluorui iš geriamojo vandens šalinti naudojama populiariausia pasaulyje – atbulinio osmoso technologija. Šioje vandens ruošykloje operatoriaus nėra. Pirmosios vandenvietės darbuotojai tik papildo stabiliam technologiniam režimui užtikrinti reikalingus reagentus. Šios vandenvietės (kaip ir kitų įmonės objektų) technologinis procesas stebimas ir valdomas nuotoliniu būdu iš centrinės dispečerinės.

Nuo 2013 m. spalio mėnesio Klaipėdos miesto pirmojoje vandenvietėje įgyvendinti vandens gerinimo įrenginių rekonstrukcijos darbai atlikti pasinaudojus Sanglaudos fondo lėšomis pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę. Todėl šiuo metu Klaipėdos miesto gyventojai gauna geriamąjį vandenį, kuriame fluorido ir amonio koncentracija neviršija leistinų normų.

Modernizuota vandenvietė per atvirų durų dieną pasirengusi priimti visus smalsuolius, ypač jaunimą ar šeimas su vaikais, kuriems įdomu, kokiam sudėtingam procesui vykstant paruošiamas ir kokios kokybės vanduo teka iš galutinio vartotojo čiaupo.

Klaipėdos regione gelmių vanduo užterštas

Paruošti normas atitinkantį vandenį vartotojams tikrai nėra lengva. Šiaurės vakarų ir Vakarų Lietuvos regionuose, susiklosčius nepalankioms geologinėms bei hidrogeologinėms sąlygoms, požeminiame geriamajame vandenyje dažniausiai aptinkamas didesnis už normą toksinio rodiklio fluorido kiekis.

Nors fluoridas – chemiškai ir biologiškai aktyvus elementas, kurio reikia žmogaus organizmo vystymuisi, kaulų ir dantų augimui, jo yra dantų pastose, kad dantis apsaugotume nuo ėduonies, jo perteklius žmogaus organizmui yra kenksmingas. Ryškiausios problemos, su kuriomis susiduria pernelyg fluoruotą vandenį geriantys žmonės, – dantų fluorozė, pažeidžianti dantis jiems formuojantis ir vystantis, taip pat galimi kalcio ir magnio apykaitos sutrikimai. Geriamajame vandenyje fluoridas yra beskonis, bekvapis, bespalvis ir nesudaro jokių drumzlių. Gerdamas fluoruotą vandenį žmogus nejaučia jokio skonio.

Šių kraštų vandenyse buvo aptinkamas ir amonio perteklius, kuris tiesioginio neigiamo poveikio žmogaus sveikatai neturi. Tačiau didelė amonio koncentracija geriamajame vandenyje gali sukelti cheminę reakciją, kurios metu vandentiekio vamzdyno tiekiamame vandenyje amonis gali pereiti į nitritus, darančius kenksmingą poveikį žmogaus organizmui.

Kviečiame pasinaudoti šia reta galimybe ir visus norinčiuosius apsilankyti atvirų durų dienos renginyje „Profesoriaus atradimai gamtoje – eksperimentuok kartu!“ Klaipėdoje.

LAIKAS: gegužės 23 d., 12–15 val.

VIETA: Klaipėdos I vandenvietė

ADRESAS: Liepų g. 49a, Klaipėda

RENGINYS NEMOKAMAS

Austė Merkytė

Vadovas. Lygiai pusė Vakarų laivų gamyklos generalinio direktoriaus Arnoldo Šileikos gyvenimo susieta su šia bendrove, kurioje karjeros laipteliais pakilo nuo pameistrio iki generalinio direktoriaus, o buvusią sovietinę įmonę pavertė viena moderniausių Baltijos šalyse.

Šiuo metu Vakarų laivų gamyklos (VLG) įmonių grupei priklauso aštuoniolika įmonių. Prieš kurį laiką jų buvo net dvidešimt trys, tačiau audringame verslo vandenyne, jei nori ne tik išsilaikyti paviršiuje, bet ir plaukti visu greičiu į priekį, neišvengiami pokyčiai.

Arnoldas Šileika – vadovas, kurio žvilgsnis krypsta toli už horizonto. Jis – didžiulio laivo kapitonas, ir jei mato, kad kažkuri veikla nėra efektyvi, imasi atsakomybės ir veiksmų, kurie dažnai nėra labai lengvi, nes susiję su žmonėmis. „Tuos sprendimus priimti nėra lengva, tačiau būtinybė verčia judėti į priekį, ieškoti optimalių valdymo sprendimų. Jei nieko nedarysi, gali būti per vėlu, neefektyvi veikla gali virsti didžiuliais nuostoliais“, – sako A.Šileika, kuriam jau ne kartą teko imtis ryžtingų sprendimų dėl antrinių įmonių restruktūrizavimo ar jų jungimo.

Kai prieš dvidešimt penkerius metus, vos baigęs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą ir įgijęs laivų inžinieriaus specialybę, tuometėje Vakarų laivų remonto įmonėje pradėjo dirbti meistro padėjėju, ši buvo specializuota žvejybinių laivų remonto įmonė. Vėliau A.Šileika tapo cecho meistru, viršininko pavaduotoju, cecho viršininku, gamybos direktoriumi ir galiausiai, 2001 m. Estijos koncernui „BLRT Grupp“ privatizavus įmonę, buvo paskirtas generaliniu direktoriumi, kuriam teko tikras iššūkis iš buvusios sovietinės laivų remonto įmonės išauginti naujos kokybės įmonių grupę, pajėgią konkuruoti globalioje laivybos rinkoje. Taip atsirado įmonių grupė Vakarų laivų gamykla, kurios savarankiškų įmonių veikla prasideda įspūdinga laivų statyba ir baigiasi kur kas proziškesnėmis laivų valymo paslaugomis.

Šiandien įmonių grupė tvirtai stovi ant keturių kojų – laivų statybos, laivų remonto, metalo konstrukcijų gamybos bei krovinių krovos ir sandėliavimo paslaugų. Būtent toks veiklų diversifikavimas ir jų sinergija VLG leido išgyventi sunkiausius įmonės istorijoje 2012–2013 metus. Tuomet laivybos sektorius, glaudžiai susijęs su viso  pasaulio ekonomika, patyrė sunkią krizę.

„Laivybos sektorius – labai globalus verslas, atspindintis globalios ekonomikos pokyčius. Apie 90 proc. krovinių pasaulyje yra pervežami laivais. Ir jei šlubuoja pasaulio ekonomika, problemų patiria ir laivybos sektorius – sumažėja krovinių srautai, laivų poreikis. Laivų savininkai nebeuždirba pinigų, neturi galimybių investuoti. Visa tai veikia mūsų verslą – tų, kurie aptarnauja, remontuoja laivus ir juos stato. Sumažėjus užsakymų didėja konkurencija, visa tai kerta per kainas“, – pasakoja A.Šileika.

Vidiniai Lietuvos ekonomikos sunkumai daugiausia iš eksporto gyvenančios įmonės nepalietė, tačiau globalūs pasaulio uraganai aptalžė gana smarkiai. 2012–2013 m. krizė laivybos versle buvo didžiojo ekonomikos burbulo pasekmė, kai pakilimo bangos pagauti verslininkai investavo ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į laivų statybą. Buvo pristatyta daug laivų, o krovinių jiems ėmė trūkti. Tuomet krito laivų nuomos kainos, įmonės bankrutavo, daug laivų buvo parduota, supjaustyta į metalo laužą. Didžiausią nuosmukį VLG įmonių grupėje tuomet patyrė laivų statybos verslas, o išgyventi pavyko kitų veiklų sąskaita.

Sėkmingai audras atlaikęs A.Šileika sako, kad 2014-ieji buvo pakankamai geri ir įmonių grupė pernai dirbo pelningai, daugėjo naujų laivų statybos užsakymų, geri pagrindai buvo padėti ir šiems metams. „Turime nemažai užsakymų ir į ateitį žvelgiame optimistiškai“, – džiaugiasi vadovas.

Vadovauti tokio dydžio įmonių grupei, kurioje dirba daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, – didžiulis iššūkis. Tačiau jį priimti nėra jau taip sunku, kai dirbi mėgstamą darbą ir šalia turi profesionalų komandą, kuria gali pasitikėti kaip pats savimi. „Turiu puikią vadovų komandą, labai ja džiaugiuosi ir esu jai dėkingas. Reikėjo ne vienų metų, kol tokia komanda buvo suformuota, išugdyta, kartu mokėmės ir tobulėjome“, – tvirtina A.Šileika.

Tomas Pauliukas šios komandos nariu tapo būdamas 25-erių. Tuomet vos trejus metus įmonėje dirbusį jaunuolį A.Šileika paskyrė vadovauti didžiulės įmonių grupės buhalterijai. „Tai iš tiesų buvo gana drąsus sprendimas, bet A.Šileika nepabijojo suteikti man tokių įgaliojimų, pasitikėjo ir leido imtis didžiulės atsakomybės“, – sako dabartinis įmonių grupės finansų ir ekonomikos direktorius.

Pasak T.Pauliuko, A.Šileika visuomet pasižymėjo drąsiais sprendimais, jam vadovaujant įmonė išgyveno didžiules mentaliteto, veiklos transformacijas. „Įsivaizduokit, tai buvo tik siauroje laivų remonto srityje veikianti buvusi sovietinė įmonė, kuri vadovaujant A.Šileikai buvo suskaidyta į atskiras įmones, turinčias savarankiškai dirbti ir užsidirbti. Buvo pradėti visiškai nauji laivų statybos, metalo konstrukcijų ir krovos verslai. Dabar pajamos iš laivų remonto sudaro vos 18 proc. grupės pajamų. Visa kita – nuo nulio išauginti verslai, dabar sudarantys VLG branduolį“, – pasakoja T.Pauliukas.

Jo teigimu, A.Šileika – užsispyręs gerąja prasme, ambicingas ir darbštus vadovas, didelius reikalavimus pirmiausia keliantis sau, o tada ir kitiems. Jis turi nuomonę, bet girdi ir kitus, diskutuoja ir skatina diskusijas. „Jei ateini su gera idėja, visuomet palaikys, nenužudys iniciatyvos. Rankos visada atrištos darbui – tik eik, daryk, duok rezultatą. Žinot, aš esu jaunas, bet kartais ir mane stebina generalinio direktoriaus energija, užsidegimas. Stovėti vietoje jam tas pats, kas kristi atgal. Todėl visą laiką eina ir mus veda į priekį, yra smalsus, novatoriškas ir nuolat siekiantis pažangos“, – gerų žodžių vadovui negaili kolega.

Pats A.Šileika sako, kad darbe tenka būti visokiam: jei reikia, būna ir labai griežtas. „Šiuo metu mano vadovavimo stilius yra demokratiškas, ugdantis. Bet skirtingais įmonės gyvavimo etapais tenka elgtis skirtingai. Nežinau, kas gali nutikti rytoj“, – juokiasi jis.

Šiemet penkiasdešimtmetį švęsiantis VLG vadovas savo pirmojoje ir vienintelėje įmonėje jau išdirbo ketvirtį amžiaus, bet sako turįs dar daug nepadarytų darbų ir galimybių tobulėti. Savęs jis neįsivaizduoja jokioje kitoje srityje. „Mes esame inžinerinės pramonės įmonė ir čia reikalingos žinios, kad nepadarytume klaidų. Procesų gausa ir projektai, kuriuos vykdome, yra gana sudėtingi. Kai gali derinti savo profesinį inžinerinį išsilavinimą ir verslo patirtį, rezultatai išeina neblogi. Vienodų dienų pas mus nebūna ir nuobodžiauti nėra kada. Kiekviena diena pilna atradimų, pokyčių. Judėjimas ir verslo dinamika – didžiulė“, – apie savo kasdieninį darbą kalba  A.Šileika.

Beje, šiemet įmonių grupė ir jos vadovas sulaukė ne vieno solidaus įvertinimo. Lietuvos pramonininkų konfederacija Metų gaminio aukso medaliu apdovanojo VLG  pastatytą laivą, laikomą vienu moderniausių žvejybinių laivų visoje Europoje. Taip pat už pasiekimus plėtojant laivų statybos pramonę Lietuvoje, mokslo ir verslo bendradarbiavimo iniciatyvas, mecenatinę veiklą Petro Vileišio vardo garbės apdovanojimas buvo įteiktas ir VLG įmonių grupės generaliniam direktoriui A.Šileikai.

Neseniai VLG įmonių grupę pasiekė dar viena džiugi žinia – ji tapo Ūkio ministerijos surengto Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurso laimėtoja didelių įmonių kategorijoje. Šis prizas rodo, kad įmonė atitinka itin aukštus vadybos reikalavimus. Skiriant šį prizą vertinama įmonės vadovo, kaip lyderio, veikla, įmonės politika ir strategija, procesų ir išteklių valdymas, taip pat klientų, darbuotojų poreikių tenkinimas.

Nesunku nuspėti, kad iš visų didžiulės įmonės veiklų A.Šileikai mieliausia laivų statyba. „Iki rakto“ pastatyti laivai – neabejotinai didžiausias visos įmonių grupės pasididžiavimas. „Laivų statyba pagal projektų sudėtingumą prilyginama kosminių raketų pramonei. Laivų statybos „iki rakto“ projektai reikalauja labai daug vadybos, inžinerijos, technologinių žinių, taip pat finansų. Įmonė turi būti gerai pasirengusi tokio lygio projektams: laiku juos įgyvendinti, viską kokybiškai atlikti, atitikti visus reikalavimus. Tai tikrai nėra paprastas verslas, ir man pačiam džiugu, kad Lietuvoje jis yra, o tokio lygio ir masto įmonė kaip mūsų – vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse“, – didžiuojasi A.Šileika.

Didžiausia Lietuvoje inžinerinės pramonės įmonių grupė Vakarų laivų gamykla  garsina Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, vardą ir pasaulyje. Lietuvių pastatyti laivai plaukioja visame pasaulyje, o pagrindiniai jų užsakovai – danai, vokiečiai, suomiai. Pernai įmonių grupės antrinė įmonė Vakarų Baltijos laivų statykla pastatė ir pirmą laivą lietuvių užsakovams – tai mokslinių tyrimų laivas „Mintis“, skirtas Klaipėdos universitetui. 39 metrų ilgio ir 12 metrų pločio katamarano tipo laivas bus naudojamas tiek moksliniams tikslams, tiek įvairių jūrinio sektoriaus veiklų poreikiams: stebės jūrinę aplinką, atliks žuvų išteklių tyrimus, reaguos į taršos incidentus, vykdys palaidoto cheminio ginklo taršos monitoringą.

Vakarų laivų gamykla nesiorientuoja į masinių krovininių laivų gamybą, o stato specializuotus laivus: jūrinius vilkikus, uosto gilinimo laivus, laivus, skirtus vėjų parkams jūroje statyti, automobilių, keleivių keltus. Pernai buvo pastatytas išskirtinis žvejybinis laivas, kurį Lietuvos pramonininkų konfederacija ir apdovanojo Metų gaminio aukso medaliu. Pasak A.Šileikos, šis vienai Danijos kompanijai pastatytas laivas pernai buvo didžiausias ir moderniausias tokio tipo laivas Europoje. Jis yra skirtas gaudyti žuvims, kurios laivo viduje suleidžiamos į specialias talpyklas, bet neužšaldomos, o atšaldomos jūros vandeniu ir gyvos atkeliauja į žuvų perdirbimo gamyklas.

„Galime didžiuotis projektais, kurie garsėja visoje Europoje, – sako A.Šileika. – Vieni pirmųjų Europoje pastatėme vėjo jėgainių montavimo ir aptarnavimo jūroje laivą. Unikaliame laive sumontuoti keli kranai, sraigtasparnio nusileidimo aikštelė ir kita moderniausia įranga. Taip pat atlikome keletą puikių laivų korpuso pailginimo projektų. Turėjome ir daugiau įdomių projektų, kai galėjome pademonstruoti, ką sugebame.“

Pagrindiniai lietuvių konkurentai laivų statybos versle – Lenkijos laivų statybos įmonės. Tačiau kadangi verslas globalus, tenka konkuruoti ir su kitų Europos šalių laivų statybos ir remonto įmonėmis, taip pat ir su Azijos šalių laivų statybos kompanijomis. „Vien Europoje yra 300 laivų statybos ir remonto įmonių. Daug jų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Dėl kiekvieno užsakymo vyksta kova, ir norėdamas jį gauti turi būti geresnis nei kiti. Mūsų esminiai konkurenciniai pranašumai – darbų atlikimo terminai, kokybė ir kaina“, – pasakoja A.Šileika.

Jis pripažįsta, kad ir ateityje laukia nemažai iššūkių. Šiandien laivybos sektoriuje statomi vis didesnių parametrų ir tonažo laivai, todėl norint išlikti konkurencingiems būtina prisitaikyti prie šių rinkos poreikių. Įmonei būtina pagerinti uosto infrastruktūrą, įsirengti didesnius laivų dokavimo pajėgumus. Į Klaipėdos uostą atplaukiančių laivų skaičius  mažėja arba išlieka toks pat, o krovinių daugėja. Tai rodo, kad laivų parametrai, tonažas didėja, todėl būtina adekvačiai reaguoti į rinkos paklausą. Įmonei prireiks ir nemažų investicijų, siekiant išplėsti savo galimybes laivų statybos, remonto ir krovos versle.

„Mūsų strategija – kokybiškas įmonės šuolis į kitą lygą, kurioje įmonė būtų pajėgi atlikti didelio tonažo ir gabaritų laivų remonto, pertvarkymo darbus. To nori ir laukia ne vienas mūsų klientas, dažnai klausiantis, kada gi mes būsime tam pasirengę“, – ateities planais dalijasi A.Šileika.

VLG grupės ateitis nemažai priklauso nuo bendrų Klaipėdos uosto plėtros tendencijų. Per pastaruosius metus uoste įvyko daug pokyčių, daug investuota ir į uosto plėtrą. Visa tai didina uosto patrauklumą, augina krovinių srautus, kuria darbo vietas ir pridėtinę vertę. Prie Klaipėdos uosto patrauklumo nemažai prisideda ir įmonių grupės VLG siūlomos paslaugos, nes į uostą su kroviniais atplaukę laivai gali pasinaudoti ir laivų remonto bei statybos paslaugomis.

„Aš manau, kad Klaipėda – labai konkurencingas uostas. Jis nėra labai didelis, bet gerai tvarkomas, saugus, jame teikiamos aukštos kokybės paslaugos, generuojama didžiulė pridėtinė vertė. Klaipėdos uostas tarp Baltijos valstybių neabejotinai yra lyderis. Gerėjant santykiams su kaimynais, keičiantis geopolitinei situacijai, krovinių srautai didės, todėl didės ir uosto reikšmė, galimybės bei svoris“, – įsitikinęs A.Šileika.

Aušra Pocienė

Apie Vakarų laivų gamyklos įmonių grupę

Pardavimo pajamos: 2013 m. – 110 mln., 2014 m. – 96 mln. Eur

Darbuotojų skaičius: 1641

Eksporto apimtys: 2013 m. – 81 mln., 2014 m. – 60 mln. Eur

Eksporto šalys: Danija, Vokietija, Suomija

Labdara: 2013 m. – 94 tūkst., 2014 m. – 102 tūkst. Eur

Arnoldas Šileika

Amžius: 49 metai.

Profesija: laivų inžinierius.

Alma mater: Kauno politechnikos institutas (Klaipėdos fakultetas).

Darbo patirtis: įmonė „Vakarų laivų remontas“, įmonių grupė Vakarų laivų gamykla.

Šeima: žmona Diana turi savo floristikos verslą, sūnus Mažvydas dirba SEB banke, duktė Kotryna Vilniaus universitete studijuoja mediciną.

Pomėgiai: darbą pradėti 6 val. ryto, žaisti tenisą ir klausytis muzikos.

Visuomeninė veikla: Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas, Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas.

Klaipėda. Daugelį metų besitęsiančios diskusijos dėl Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo kol kas telieka kalbomis. Nors ir sutariama, kad šiuo metu nė vieno sakralinio objekto neturinčiame miesto senamiestyje ši bažnyčia yra būtina, iki šiol nežinia nei kas, nei kaip turi ją atstatyti.

2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines buvo pašventintas Šv. Jono bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis šventovės atstatymo pradžią. Tačiau tuo atkūrimo darbai ir pasibaigė – paveldosaugininkai, visuomenininkai, Evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė ir miesto savivaldybė iki šiol nesutaria, kaip naujoji Šv. Jono bažnyčia turėtų atrodyti. Juo labiau – už kokias lėšas ji galėtų iškilti.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybė rengia galimybių studiją, kurioje, kaip tikimasi, pavyks suderinti skirtingus požiūrius. Ji dienos šviesą turėtų išvysti per artimiausius metus. „Šiuo metu susidariusią situaciją galima vadinti patine“, – pripažįsta Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Pirmoji Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje, greičiausiai netoli miesto pilies, iškilo XIII a. Žinoma, kad 1258-aisiais Šv. Jono bažnyčia buvo paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams. Iki galo nėra aišku, kaip ji galėjo atrodyti. Istorijos tėkmėje šventovė ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir kitų stichijų, todėl buvo bent keletą kartų perstatyta.

XVII ir XVIII amžių sandūroje miestą juosiant gynybiniais pylimais, Šv. Jono bažnyčia buvo perkelta į šiandieninę Turgaus gatvę, o po didžiojo 1854 m. gaisro buvo dar kartą atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą. Šventovę tuomet klaipėdiečiams pasistatyti padėjo ir pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, padovanojęs bažnyčiai vertingą dailininko Friedricho Augusto Bouterweko paveikslą „Kristus alyvų sodely“.

Būtent tokią Šv. Jono bažnyčią – su įspūdingu 75 metrų aukščio bokštu, gerai matomu visame mieste, taip pat atlikusiu ir navigacinę funkciją laivams jūroje, galima pamatyti kone kiekvienoje senosios Klaipėdos fotografijoje, atviruke ar piešinyje.

„Tai buvo svarbiausia bažnyčia visame Klaipėdos krašte. Ji buvo neabejotina Klaipėdos senamiesčio dominantė, taip pat vienas iš jūrinių ženklų, tarnavęs kaip orientyras laivams, jos bokštą galima atrasti senuosiuose jūriniuose žemėlapiuose. Negana to, bažnyčios bokšto viršūnė tarnavo kaip Struvės geodezinio lanko, kuris yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, vadinamosios Ternerio atšakos ir Vidurio Europos geodezinio tinklo jungtis“, – pasakoja istorikas, kultūros paveldo ekspertas Dainius Elertas.

Šv. Jono bažnyčios bendruomenės veikla nutrūko 1944-ųjų spalio 8-ąją – tą dieną prieš pasitraukiant dar likusiems miesto gyventojams čia laikytos paskutinės pamaldos. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautą ir sudegusią Šv. Jono bažnyčią, kaip ir beveik visas kitas miesto bažnyčias, pirmaisiais pokario metais galutinai sunaikino sovietinė valdžia. Vėliau šioje vietoje veikė parduotuvė, stovėjo menkaverčiai ir smulkūs pastatai. Juos pašalinus šiuo metu Šv. Jono bažnyčios vietoje plyti tuščia aikštė.

Bažnyčios atkūrimo iniciatyvos ėmėsi sklypą atgavusi Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė, šiandien vienijanti per kelis tūkstančius narių. Iki karo penkias bažnyčias Klaipėdoje turėjusi bendruomenė šiuo metu glaudžiasi netoliese stovinčiame buvusiame klebonijos pastate.

Paskelbtą bažnyčios architektūrinį konkursą 2004-aisiais laimėjo žymios architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektas, pagal kurį buvo numatyta statyti apie 12 metrų aukščio raudonų plytų bažnyčią su beveik 40 metrų aukščio varpinės bokštu.

„Mūsų mintis buvo tokia, kad pati bažnyčia tik labiau stilizuotai primintų buvusiąją, tačiau kartu ji atmintų visus krašte gyvenusius žmones – tiek lietuvius, tiek vokiečius, tiek visus kitus. Suvoktume, kad nors tai yra naujesnės sienos, pastatytos ant griuvėsių, bet išlaikančios tęstinumas tarp to meto ir šiandieninių klaipėdiečių. O tie dydžiai, kurie buvo prieš karą, dabar yra nereikalingi ir, žinoma, nerealūs“, – svarsto vyskupas M.Sabutis.

Leidimas statyti bažnyčią buvo gautas, tačiau netrukus pasipriešinimo sulaukta iš paveldosaugininkų, kurie akcentavo būtinybę autentiškai atkurti buvusį bažnyčios bokštą. Taip gimė tarsi du atskiri projektai – evangelikų liuteronų bažnyčios, kurioje vyktų pamaldos, ir bažnyčios bokšto, kuris tarnautų ir turistiniams tikslams.

„Pati bažnyčia yra religinės konfesijos klausimas, bet mes kalbame apie tai, ko reikia miestui, o būtinai reikia bokšto, kaip senamiesčio silueto ir nuo senų laikų buvusio simbolio, kurį galima matyti iš jūros. Situacija dėkinga tuo, kad bokštas buvo paliktas šiek tiek nuošalyje, atitrauktas nuo bažnyčios, todėl jis gali stovėti kaip atskiras statinys. Šis bokštas būtų naudojamas kaip atrakcija Klaipėdai populiarinti, kaip turistinė vieta su apžvalgos aikštele, žinoma būtų pritaikytas ir konfesiniams reikalams“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis.

Vyskupas M.Sabutis pasakoja, kad su šiuo atstatymo variantu po nemažo spaudimo evangelikų liuteronų bendruomenė sutiko, bet gavusi pažadą, kad tai nebus tik jos reikalas, nes vien bokšto statyba, pirminiais skaičiavimais, atsieitų mažiausiai tris milijonus eurų, o pačios bažnyčios – dar panašiai tiek. Tokios pinigų sumos negausiai bendruomenei akivaizdžiai per didelės. 2013-aisiais liuteronai ir Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią miestas įsipareigojo bendradarbiauti siekiant atkurti bažnyčios bokštą ir perlaidoti per kasinėjimus atrastus XVI–XVIII a. miestiečių palaikus.

2006-aisiais archeologai, tyrinėdami buvusio karamelės fabriko teritoriją, kurioje stovėjo senoji Šv. Jono bažnyčia, o šiandien – prieštaringai vertinamas gyvenamasis namas, aptiko 182 čia palaidotų iškilių klaipėdiečių palaikus. Penkerius metus išgulėję Klaipėdos universiteto garaže, jie laikiną prieglobstį atrado Jono kalnelio požemiuose. O galutinė šių žmonių, tarp kurių greičiausiai yra dvasininkas, vokiečių–lietuvių kalbų žodyno sudarytojas Frydrikas Pretorijus, poeto Simono Dacho tėvas, lietuvių raštijos pradininko, Biblijos vertėjo Jono Bretkūno duktė, pulkininkas Christianas Ludvigas von Kalksteinas ir kiti, amžino atilsio vieta numatyta specialioje kriptoje, kuri turėtų būti įrengta prie atstatyto Šv. Jono bažnyčios bokšto.

Vis dėlto Klaipėdos savivaldybė įsipareigojo padėti evangelikų liuteronų bendruomenei tik nefinansiškai – teikti informacinę, teisinę pagalbą, siekiant gauti Europos Sąjungos fondų paramą bažnyčios bokšto atkūrimo projektams, tarpininkauti derybose, padėti rengti paraiškas ir pan. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės, taip miestas tampa tarsi projekto vedliu, patikimumo garantu, padedančiu pritraukti įvairių užsienio fondų finansavimą. Tam, kad tokias paraiškas būtų galima sėkmingai teikti, šiuo metu ir yra atliekama minėta bažnyčios atstatymo galimybių studija.

Tačiau ar iš tikrųjų tokio pobūdžio ir svarbos projektai yra tik pačių religinių bendruomenių reikalas? „Liuteronų atžvilgiu teiginys, kad miestas ir valstybė rūpinasi visuomeniniais reikalais, o tikinčiųjų bendruomenė – konfesiniais, taikomas labai dažnai, mes jau esame prie to pripratę. Kai kalbama apie kitas, didesnes religines bendruomenes, taip turbūt ne visada yra sakoma, – svarsto vyskupas M.Sabutis. – Mus privertė projektuoti tai, ko mums nereikia, ir praktiškai paliko, o pati bendruomenė realiai neturi galimybių viena visko padaryti. Juk ne vien sau statome, todėl tai turėtų būti miesto, valstybės interesas. Juk Klaipėdos senamiestis neturi nė vieno sakralinio objekto, ir mūsų mintis tokia, kad tai yra žmonių, kurie per daugelį šimtų metų pastatė šį miestą ir jį sukūrė, prisiminimas. Pasirodo, kad to nelabai kam reikia.“

Dar kitokią nuomonę apie bažnyčios ateitį išreiškė Klaipėdos visuomenininkai ir paveldo puoselėtojai, kurių teigimu, būtina atkurti visą autentišką Šv. Jono bažnyčią. „Klausimas ir diskusijų rėmai yra tik tokie, kokio detalumo tai atkūrimas: ar mes atkursime interjerą, koks bus medžiagiškumas, tačiau tokie dalykai, kaip tūris ir forma, nėra diskusijų objektas. Yra galimybė viską atkurti iki skiedinio lygio arba daryti kaip Valdovų rūmuose, kai atkuriama tik išorinė išvaizda. Tokios tik ir gali būti diskusijos. Teisiškai visi kitokie variantai negalimi“, – įsitikinęs istorikas D.Elertas.

Pasak jo, nors pripažinta, kad vertingiausias yra bažnyčios bokštas, sunku įsivaizduoti, kaip prie jo galėtų atrodyti visiškai kitokios stilistikos modernus pastatas, – tai padarytų žalą Klaipėdos senamiesčiui. Be to, rimtos diskusijos, istoriko teigimu, turėtų būti plėtojamos tik atlikus išsamius tyrimus, kurių iki šiol nėra. Šiuo metu nėra rasta ir senosios Šv. Jono bažnyčios brėžinių, jų reikėtų ieškoti Vokietijos archyvuose.

A.Degučio teigimu, šiuo metu turimos medžiagos užtenka, kad būtų atkurtas silueto ir tūrio autentiškumas, tačiau norint tiksliai atkurti bokšto detales dar turėtų būti atlikti papildomi istoriniai tyrimai, peržiūrėti Vokietijos archyvai. „Manau, kad ten informacijos tikrai esąmą, nes kai pradedama ieškoti, galima surasti labai daug informacijos, juk pas vokiečius yra tvarka“, – neabejoja Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas.

Šiuo metu nagrinėjami įvairūs galimi atstatytos bažnyčios pritaikymo būdai. Svarstoma, kad joje turėtų vykti kamerinės muzikos koncertai, socialinė veikla, galbūt patalpomis galėtų dalytis ir kitos religinės bendruomenės, čia galėtų įsikurti ir kultūros centras ar Klaipėdos krašto istorijai skirtas muziejus bei biblioteka. Per artimiausius metus Klaipėdos miesto savivaldybė tikisi rasti sutarimą. „Kaip rodė iki šiol vykęs procesas, nuomonių skirtumai yra kardinalūs, tačiau reikia turėti konkretų atsakymą, kuris tenkintų visas puses, nes negali būti susipriešinimo tokiu jautriu klausimu“, – sako J.Simonavičiūtė.

Užpernai liepą Šv. Jono bažnyčios vietą aplankęs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas išreiškė tvirtą paramą bažnyčios atstatymui ir pažadėjo finansinę Vokietijos pagalbą. Vokietijos garbės konsulo Klaipėdoje Arūno Baublio teigimu, sėkmingas šio projekto įgyvendinimas pasitarnautų Lietuvos ir Vokietijos santykių gerinimui ir būtų labai gražus gestas iš Lietuvos pusės, parodant, kad, priešingai nei mūsų kaimynai kitoje Nemuno pusėje, nesame abejingi istorinei regiono atminčiai.

„Juk mums malonu, kad Vydūno atminimas yra įamžintas paminklu Detmolde Vokietijoje, o dabar galvojama ir apie gatvės arba alėjos ten įkūrimą, taigi ir Vokietijos kultūrinei visuomenei būtų malonu, kad Klaipėdoje ši istorijos dalis nebūtų ignoruojama. Tokie ženklai didina pasitikėjimą ir atveria naujas galimybes“, – teigia A.Baublys.

Neabejojama, kad Vokietija prisidėtų prie bažnyčios atstatymo ir finansiškai, bet laukiama pirmo žingsnio iš Lietuvos pusės. Norint sulaukti įvairios pagalbos, būtina tiksliai nuspręsti, kas ir kaip bus statoma. Šiuo metu veikia ir bažnyčios atstatymo rėmimo fondas, kuriame kiekvienas gali paaukoti pinigų šiam tikslui. Vis dėlto sunku tikėtis sulaukti daug aukų, turint tik viziją. „Kaip mums paaiškinti, kam renkame pinigus, kai negalime pasakyti, ar statome bažnyčią su vienokiu bokštu, ar su kitokiu, ar bokštą valstybė stato. Didžiąją dalį bažnyčių Lietuvoje esame prikėlę savo lėšomis, bet aukojantis žmogus turi žinoti, kas bus padaryta“, – pabrėžia vyskupas M.Sabutis.

Iniciatyvinės bažnyčios atstatymo grupės vadovo Jurgio Aušros manymu, jei prie Šv. Jono bažnyčios atstatymo prisidėtų valstybė, tai būtų savotiškas skolos grąžinimas ir istorinio teisingumo atkūrimas. Turto restitucija – visos Mažosios Lietuvos problema, nes didžiajai daliai čia esančio turto restitucijos įstatymas netaikomas, mat šis turtas sovietiniais laikais buvo ne nacionalizuotas, o perimtas kaip bešeimininkis. Be to, per karą sunaikinta didelė dalis archyvų, todėl sudėtinga rasti įrodymus, krašte per trumpą laiką daugelį kartų keitėsi gatvių pavadinimai ir adresai.

„Džiaugiamės, kad pernai Lietuva po šitiek metų pagaliau pripažino Mažosios Lietuvos statusą, tai didžiulis įvykis. Jeigu po jo valstybė padarytų ir kitą gestą – paskelbtų, kad prisideda prie bažnyčios atstatymo, būtų labai puiku. Lietuva perėmė per karą tiek priverstinai, tiek savanoriškai į Vokietiją ir kitur pasitraukusių klaipėdiškių turtą ir perdavė jį naujiems šio krašto gyventojams, bet, priešingai nei, pavyzdžiui, žydų bendruomenei, nė vienas litas mums nebuvo kompensuotas“, – teigia J.Aušra.

Klaipėda per karą ir po jo neteko praktiškai visų savo istorinių bažnyčių (išliko tik evangelikų baptistų bei irvingerių bažnyčių pastatai). Dažnai, ypač prieš savivaldos rinkimus, čia rengiamos įvairios diskusijos, kaip būtų galima atgaivinti ir įpūsti gyvybės miesto centrui bei senamiesčiui. Neabejotina, kad Šv. Jono bažnyčios atstatymas labai pasitarnautų šiam tikslui. O ir šiandien, J.Aušros teigimu, Šv. Jono bažnyčios vieta Turgaus gatvėje gausiai lankoma turistų, net jei kol kas jie gali aplankyti tik pašventiną kertinį bažnyčios akmenį.

Dovaidas Pabiržis

Šv. Jono bažnyčios istorija

1258 m. paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams.

1525 m. atiteko evangelikams liuteronams.

XVIII a. pradžioje perkelta į naują vietą Turgaus gatvėje.

1864 m. po gaisro atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą.

1944 m. spalio 8 d. čia laikytos paskutinės pamaldos.

Per karą apgriauta ir sudegusi, galutinai Šv. Jono bažnyčia sugriauta pirmaisiais pokario metais.

2012 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis jos atstatymo pradžią.

Švietimas. Gali būti, kad nauji „žaidėjai“ iš Didžiosios Britanijos – Tysaido universitetas (~Teesside University~) ir Bradforfo kolegija (~Bradford College~) nusiteikę rimtai ir Lietuvos studijų panoramoje pasirodys jau 2016 m.

Pažadas kol kas įtvirtintas tik ketinimų protokolu, Lietuvos institucijos dar laukia britų prašymų kurtis uostamiestyje, o ir kitų nežinomųjų netrūksta, bet studentų priėmimą skelbti planuojama jau po metų, dar anksčiau – sudominti vietos verslą.

Klaipėdoje veikia septynios aukštosios mokyklos, tačiau čia skaičiuojama mažiau nei dešimtadalis Lietuvos studentų. Jei nėra studentų, ko į šį regioną ateiti dar dviem mokslo įstaigoms?

Tysaido universiteto planas – veikiant ES teritorijoje būti lengviau pasiekiamam užsienio studentams, kurių šis universitetas studijuoti „atsiveža“ jau 70 metų. Universitetas, kurio atstovas dėl planų atidaryti padalinį Lietuvoje prieš kelias savaites lankėsi Klaipėdoje, turi per 20 tūkst. studentų, ketvirtadalis jų – ne iš ES šalių. Planuojamo padalinio Klaipėdoje taikinyje – kaimyninių šalių studentai.

Bradfordo kolegija, kuri, kaip planuojama, taps pirmąja privačia profesine mokykla Lietuvoje ir padės profesiniam rengimui pamažu nusikratyti neigiamo „profkės“ šleifo, suteiks išsilavinimą 16–18 metų amžiau jaunimui. Ji taip pat neturėtų konkuruoti su Klaipėdos aukštosiomis mokyklomis dėl studentų, siekiančių bakalauro laipsnio. Nebent, baigę universitetą ar kolegiją, jie sugrįš išmokti amato, kaip rodo pastaraisiais metais didėjantys profesinių mokyklų naujokų, jau įgijusių bakalauro kvalifikacinį laipsnį, skaičiai.

„Septyniose Klaipėdos apskrities savivaldybėse gyvena 13–15 proc. Lietuvos gyventojų, bet Klaipėdoje turime tik 8 proc. studentų, dauguma studijuoja kituose miestuose. Klaipėdos apskrityje reziduoja tik 5 proc. mokslininkų. Regiono konkurencingumui padidinti reikia daugiau studentų: klaipėdiečiai galėtų likti mokytis uostamiestyje, čia atvyktų studentų ir iš kitur. Tai naudinga ir ekonominiu požiūriu, be to, regione susitelkus globalaus lygio „smegenims“ suklestėtų mokslas“, – galimą naudą, kaip naujos mokslo įstaigos prisidėtų prie Klaipėdos klestėjimo, apžvelgia Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius Simonas Gentvilas, kuris, būdamas Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko patarėju, drauge su savivaldybės atstovais pradėjo ieškoti Didžiosios Britanijos universitetų, galinčių steigti savo padalinius uostamiestyje, ir dalyvavo tolesnėse derybose su dviem pretendentais.

S.Gentvilas pasakoja, kad Tysaido universitetas turi filialus Kinijoje, Malaizijoje ir Indijoje, tačiau padalinys Klaipėdoje būtų pirmasis ES, strategiškai patogioje vietoje stengiantis pritraukti ne ES, o trečiųjų šalių studentų. „Kodėl į Tartu gali suvažiuoti studentai iš Rusijos, Latvijos, o Klaipėda negali tapti studentų miestu, į kurį studijuoti jaunimas atvyktų iš Kaliningrado, Liepojos?“ –  klausia mero patarėjas.

Atrodytų, kad britų mokslo įstaigos ateina į Lietuvą padaryti to, ko didesniu mastu nepavyko kelioms dešimtims Lietuvos aukštųjų mokyklų, – pritraukti studijuoti ne ES šalių studentų, kuriems, ne paslaptis, dažniau rūpi ne aukštosios mokyklos prestižas ir studijų ar mokslo kokybė, bet diplomas, liudijantis, kad išsilavinimą jie įgijo ES.

Planuojamas scenarijus naudingas ir Klaipėdos regiono, kuris galėtų tapti protų traukos, o ne nutekėjimo centru, ekonomikai: Klaipėdoje nestinga gamybos įmonių, bet, pavyzdžiui, IT bendrovės kuriasi Vilniuje ir Kaune. Esą šios mokslo įstaigos dėl savo profilio ir studijų programų Klaipėdą aprūpintų ir aukštos kvalifikacijos inžinieriais.

Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus naujienas Klaipėdoje linkęs vertinti atsargiai. Pasak jo, neaišku, koks iš tiesų būtų šių mokslo įstaigų veiklos modelis. Pavyzdžiui, išeitų į gera, jei šių naujų įstaigų tikslai primintų LCC tarptautinio universiteto patirtį: jo atėjimas, kaip prisimena viceministras, buvo apipintas skandalais. LCC tarptautiniam universitetui pavyko tapti gana stipria aukštąja mokykla ir prisikviesti studentų iš užsienio šalių – Ukrainos, Moldovos, Rusijos, Gruzijos. Dalis tų studentų lieka Lietuvoje tęsti ir magistro studijų, dar kai kurie įsikuria ilgesniam laikui. Tokiu atveju, svarsto R.Vaitkus, svečių iš Didžiosios Britanijos atėjimas naudingas.

„Jei atsirastų tokia simbiozė, kodėl gi nepasinaudoti svečių atėjimu. Bet jei pasirodytų, kad norima tik atsirinkti geriausius bakalaurus, kurie galėtų tęsti magistro studijas tose šalyse užsienyje, nepavadinčiau to niekaip kitaip, kaip tik „protų išsiurbimu“ iš šalies, – svarsto švietimo ir mokslo viceministras. – Reikia būti atidiems, kad tai nebūtų tik žvalgyba norint pasiimti geriausius studentus, iš kurių vėliau jau svetur būtų galima lipdyti mokslininkus.“

Netrūksta pavyzdžių, kai tarptautiškumo receptą siekdamos taikyti gana formaliai Lietuvos aukštosios mokyklos, turinčios partnerių užsienyje, su jais drauge vykdančios ar kuriančios jungtines studijų programas, dažnai pasirenka ne pirmo ryškumo aukštojo mokslo žvaigždes. Kartais tie užsienio partneriai, kurie neva turėtų kilstelėti Lietuvos universitetus į aukštesnę lygą, pasauliniame reitinge pasirodo esantys žemiau už Lietuvos universitetus, vis audžiamus dėl to, kad nepakliūva tarp penkių šimtų geriausių pasaulio universitetų.

Taigi, nors Didžiosios Britanijos mokyklų ištiestomis rankomis laukia Klaipėdos savivalda ir įmonės, ir šio gerojo scenarijaus veikėjams turėtų būti taikomi kokybės klausimai.

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ 2015 m. Didžios Britanijos 116 universitetų reitinge Tysaido universitetas per metus nukrito į 84 vietą (iš 75-os pernai), o geriausius balus (apie 85 proc.) jis pelno pagal studentų, patenkintų kursu ir dėstymu, nuomonę.

„Svarbu, kokia to aukštojo mokslo kokybė, ar mes neperkame katės maiše. Kaip rodė ankstesnio ES struktūrinių fondų laikotarpio patirtis, užsienio aukštųjų mokyklų filialams steigti buvo skirta apie 20 mln. Lt. Tokia galimybe pasinaudojo kelios aukštosios mokyklos, pirmiausia susitvarkydamos savo infrastruktūrą. Bet, kaip paaiškėjo, Vakaruose tie partneriai yra silpni, pakliūdavę į paskutinį tos šalies universitetų šimtuką. Taigi nebuvo tos pridėtinės vertės, kaip tikėtasi. Tačiau šie projektai dar nėra pasibaigę, gal naudos iš jų bus“, – nelabai vykusius pirmuosius planus kurti užsienio aukštąsias mokyklas Lietuvoje primena viceministras.

Kalbėdamas apie bendradarbiavimo su užsienio aukštosiomis mokyklomis politinę naudą, bet ne apie konkrečius uostamiesčio naujakurių pavyzdžius, švietimo ir mokslo viceministras aiškina, kad naudos būtų, jei ta partnerystė smarkai pagerintų studijų kokybę. Žinoma, kad taip nutiktų, ir lietuviškasis partneris turi būti stiprus šioje srityje. Taigi, matyt, būtų galima kelti klausimą, kodėl Didžiosios Britanijos universitetas planuoja tandemą su tikrai ne pačia stipriausia Lietuvos aukštąja mokykla. „Nenoriu, kad būtume tokia valstybė, kuri puola džiaugtis vos išgirdusi žodį „užsienis“, – priduria R.Vaitkus.

Žinoma, yra ir daugiau argumentų: planuojama privilioti užsienio studentų, strategiškai patogu įsteigti filialą uostamiestyje. Kita vertus, kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, bendravę su šių mokslo įstaigų atstovais, atrodo, kad šie rimtai ruošia namų darbus: jau atlikti tyrimai Centrinėje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse, kiek maždaug studentų galėtų susidomėti studijomis naujajame Tysaido universiteto filiale Klaipėdoje.

Vis dėlto rimta sąlygų ir galimybių analizė susijusi ne tik su studijomis. Pavyzdžiui, jau kelintą kartą Lietuvoje besilankantys šių mokslo įstaigų atstovai vieną ar du susitikimus paskyrė Švietimo ir mokslo ministerijai, o kitomis progomis pasimatė su pagrindinėmis regiono verslo įmonėmis, kad suprastų jų poreikius dėl specialistų rengimo, studijų programų kūrimo ir dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo kursų organizavimo, teikimo.

S.Gentvilas svarsto, kad toks ankstyvas jų įdirbis reiškia, jog svečiai iš Didžiosios Britanijos nelinkę kautis dėl studentų ir krepšelių, – priešingai, jie galvoja, kokių paslaugų ir įrankių sukurti verslui. Bendradarbiavimas su Klaipėdos įmonėmis itin aktualus esąs Bradfordo kolegijai, kuri yra grynai praktinio mokymo įstaiga ir, kaip skaičiuoja S.Gentvilas, 40 proc. pajamų uždirba iš verslo užsakymų.

Esą šių mokslo įstaigų atsiradimas Klaipėdoje būtų stimulas uostamiestyje įsikurti ir kitiems dviem investuotojams. Tysaido universitetas, besispecializuojantis animacijos, 3D ir žaidimų kūrimo srityje, kaip žadama, paskui save atvestų ir vieną Didžiosios Britanijos įmonę, kurios pavadinimas neskelbiamas, tačiau veikla susijusi su kino pramone, filmų kūrimu.

„Kartu su jų įsikūrimu Klaipėdoje čia planuotų steigtis ir dvi įmonės. Viena sukurtų apie 200 darbo vietų IT sektoriuje, kita gal mažiau, tačiau jai reikėtų profesionalų, kurių specializacija susijusi su filmavimo technika. Tysaido universitetas yra tarp geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų animacijos, 3D ir žaidimų technologijų srityse. O Bradfordo kolegijos partneris yra UNESCO Filmų miestas, dalis jo užsakymų tenka Indijos Bolivudui. Kodėl tie užsakymai negalėtų ateiti į Klaipėdą, „Kultūros fabriko“ kūrybinį inkubatorių, jei čia būtų specialistų?“ – apie ambicingas galimybes svarsto Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius.

Tysaido universitetas nurodo, kad prestižinis tarptautinis žurnalas „3D World magazine“, sudaręs geriausių pasaulio animacijos mokyklų sąrašą, jame Tysaido universitetui skyrė 15-ą vietą.

„Kadangi Tysaidas rengia animacijos, kino specialistus, gali būti, kad vienas Didžiosios Britanijos investuotojų ateitų į Klaipėdą. Šis projektas iš pradžių sukurtų apie 50 darbo vietų, – ne tik mokslo įstaigų naujakurių užmojus patvirtina Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinis direktorius Eimantas Kiudulas. – Taigi, kuo geresnių kompetencijų atsirastų Klaipėdoje, tuo didesnis šansas, kad ateitų ir kitų investuotojų, jei tos specializacijos atsirastų Klaipėdoje. Tai yra niša.“

Jis priduria, kad ši bendrovė steigtųsi ne Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, vadinasi, ne lengvatinėmis sąlygomis, tad atneštų didesnių investicijų regionui.

„Nesu linkęs vertinti šių mokslo įstaigų žinių, programų, bet jos turi sukaupusios praktikos bendrauti su verslu ir orientuotis į rinkos poreikius. Ilgametė jų patirtis rodo, kad rengiami tokie specialistai, kurie dar mokydamiesi įgyja kompetencijų ir praktinių įgūdžių, leidžiančių iškart juos pritaikyti darbo vietoje“, – apie laukiamų naujokų skirtybes ir iniciatyvą Klaipėdos aukštųjų mokyklų kontekste svarsto E.Kiudulas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai prognozuoja, kad visai gali būti, jog užsienio mokslo įstaigos Lietuvai grąžins ir kitą madą, kai aukštosios mokyklos diktuoja tendencijas regionui ir verslui, o ne atvirkščiai. Maža to, Tysaido universitetas bei Bradfordo kolegija ir Lietuvoje galės pademonstruoti gana „neįprastą“ reiškinį, kaip reikia siekti kone svarbiausių rodiklių: gauti pajamų iš verslo užsakymų ir užtikrinti absolventų sėkmę darbo rinkoje.

S.Gentvilas pasakoja, kad pirmąjį desantą į Lietuvą šios mokyklos planuoja atsiųsti jau šiemet. Dar anksčiau, nei pradėti vykdyti studijas, jos planuoja teikti paslaugas įmonėms – organizuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursus.

„Pavyzdžiui, uosto bendrovė atsiveža naują įrangą, kuria dirbti reikia apmokyti darbuotojus. Kadangi Bradfordo kolegija dirba su tokiomis kompanijomis, kaip „Siemens“ ar „General Electric“, ji turi kompetencijos ir patirties, taigi teikti konsultacines paslaugas, dirbti su verslu žada jau šiemet“, – patvirtina S.Gentvilas.

Tarp įmonių, kurioms galėtų būti aktualios įvairios paslaugos, jis pamini „Orlen Lietuva“, „Philip Morris Baltic“.

Kaip teigia pašnekovai, Tysaido universitetas ir Bradforfo kolegija neturėtų užtrukti ir skelbti studentų priėmimo. Esą studijas abi mokslo įstaigos norėtų vykdyti jau 2016 m., vadinasi, studentų priėmimas būtų skelbiama kone lygiai po metų, 2016 m. pradžioje.

Nors Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos uostamiestyje planuoja pasirodyti ilgai nedelsdamos, techninės detalės ir organizaciniai klausimai kol kas nėra aiškūs. Planuojama strateginė Tysaido ir Klaipėdos universiteto partnerystė, o Bradfordo kolegija turėtų kurtis savarankiškai.

Kaip „Veidą“ patikino Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas bei mokslo ir meno prorektorė doc. dr. Rita Vaičekauskaitė, kol kas galimos partnerystės forma dar nėra aiški. Be to, ji priklauso ne tik nuo vienos ir kitos pusės akademinių bei socialinių, politinių interesų, bet ir nuo įstatymų bazės, kurios pagrindu aukštosios mokyklos veikia Lietuvoje. Taigi bent kol kas sunku prognozuoti, kaip pavyks suderinti įvairius interesus su teisiniu reglamentavimus.

„Tysaido universitetas siekia plėsti savo veiklos galimybes tarptautiniu mastu ir šiuo atveju jų tarptautinės plėtros interesas susijęs su siekiu realizuoti savo studijų programas ne ES studentams palankioje socialinėje ir politinėje aplinkoje. Universitetas siekia pradėti ir plėtoti savo veiklą Lietuvoje vadovaudamasis darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principais, todėl yra atviras įvairiems kompromisams. Labai svarbu šiame kontekste tinkamai įvertinti ir tokios plėtros akademinius aspektus“, – sako Klaipėdos universiteto prorektorė R.Vaičekauskaitė.

Pasak Klaipėdos universiteto atstovų, neseniai vykusiame susitikime su Tysaido universiteto atstovu nebuvo identifikuotos konkrečios studijų kryptys ir jų unikali dermė tarp universitetų. Šį kompleksinį darbą planuojama atlikti artimiausiu metu, o jo rezultatai daugiausia lems ir galimą partnerystės formą.

„Klaipėdos universitetui aktualu rasti inovatyvaus bendradarbiavimo galimybių inžinerijos studijose. Tysaido universitetą matome kaip turintį įdirbio ir akademinio potencialo šioje srityje. Tikimės, kad inžinerinių studijų kontekste pavyks rasti jūros mokslų ir studijų plėtros galimybių“, – apie Klaipėdos universiteto lūkesčius kalba rektorius E.Juzeliūnas.

Pasak Klaipėdos universiteto mokslo ir meno prorektorės, nors universitetų reitingai suteikia daug informacijos apie mokslo instituciją, jų nereikėtų pervertinti. Tysaido universitetas turi reikšmingų nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo ženklų. Pavyzdžiui, jo studentų skaičius perkopia 20 tūkst., o ketvirtadalis jų – nes ES šalių studentai. Taigi universitetas skiria dėmesio ne tik jų studijoms, bet ir socialiniam gyvenimui, karjerai.

„Iš pirmojo susitikimo susidaro įspūdis, kad Tysaido universitetas turi didelę tarptautinių studijų rinkodaros ir plėtros patirtį. Tarptautinės mokslo ir studijų rinkodaros plėtra Klaipėdos universitetui yra aktuali“, – teigia R.Vaičekauskaitė.

S.Gentvilas sako, kad, atlikęs potencialių studentų skirtingose rinkose analizę, verslo planą šis universitetas jau susidėliojo. Klausimas liko tik vienas, ar jis taps Klaipėdos universiteto partneriu, ar kursis kaip savarankiška institucija. Esą kol kas numatyta siekiamybė išnaudoti tarptautinį universiteto vardą bei patirtį ir laisvus uostamiesčio universiteto išteklius.

Tysaido universitetas „perkeltų“ iš Didžiosios Britanijos į Klaipėdą mažą akademinio personalo dalį. Dėstytojų planuojama ieškoti Baltijos šalyse.

„Bet kokiu atveju dėstytojai turėtų pereiti pedagoginį ciklą, perprasti kokybės valdymo sistemą, mokslo kūrimą. Tai ir yra šios aukštosios mokyklos unikalumas: jie prisivilioja užsienio studentų ir nori suteikti tokią kokybę, kokia yra Didžiojoje Britanijoje“, – apie universiteto, kuriame bakalauro studijos kainuoja 9 tūkst. svarų sterlingų, kokybei teikiamą svarbą pasakoja S.Gentvilas.

Oficialiai šios aukštosios mokyklos yra pasirašiusios tik ketinimų protokolus, nors veiklą planuoja pradėti jau 2016 m. Švietimo ir mokslo viceministro R.Vaitkaus duomenimis, kol kas jos nėra pateikusios paraiškų steigti filialus Lietuvoje. O juk detali įvairių institucijų patikra, kad jos galėtų pradėti veiklą, užtrunka. „Kol kas girdime tik apie ketinimus, bet apie jų pasiruošimą nežinome“, – patvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas.

Bent iš kalbų atrodytų, kad Didžiosios Britanijos mokslo įstaigos Lietuvoje planuotų panašų veiklos pobūdį, kokį įtvirtinti pavyko taip pat Klaipėdoje veikiančiam nevalstybiniam LCC tarptautiniam universitetui. Tarptautiniame Lietuvos ir viso regiono universitete mokosi studentai iš 27 šalių, sudarantys apie pusę visų studentų. Vis dėlto, nors nuo 1991 m. Lietuvoje veikianti mokslo įstaiga dabar nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, dėl sunkumų atvykti mokytis ir gyventi Lietuvoje studentams iš ne ES šalių (universitete veikia poskyris, kurio specialistai tarpininkauja palengvindami kelią atvykti studijuoti užsienio piliečiams), visko per vienus metus sukurti nepavyko.

Beje, veiklą Panevėžyje pradėjęs kaip Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla, suteikianti neuniversitetinį išsilavinimą, LCC tarptautinis universitetas universiteto statuso siekė maždaug dešimtmetį.

„Reikėjo vykdyti ir aktyvią tiesioginę rinkodarą, kad pritrauktume užsienio šalių, į kurias orientavomės, studentų. Taigi jau prieš dešimt metų buvome vieninteliai Lietuvos atstovai aukštųjų mokyklų parodose Ukrainoje ar Kazachstane. Dabar nuvykę į tas šalis jau sutinkame kitų Lietuvos atstovų, kurie užsienio studentų taip pat ieško jų namuose, – apie užsienio studentų kvietimą mokytis uostamiestyje pasakoja LCC korporacinės komunikacijos vadovas Arnoldas Remeika. – Rinkodaros priemonės šiam tikslui įvairios:  teko ir vykti pabendrauti su būsimų studentų tėvais, ambasadų padedami pasakojame ne tik apie studijas ir LCC tarptautinį universitetą, bet ir apie šalį. Dabar, pavyzdžiui, vis stebimės, kad kasmet sulaukiame studentų iš to paties mažo Kazachstano miesto, nes žinios apie mūsų universitetą ten jau pasklido iš lūpų į lūpas.“

Nuo pat 1991 m. LCC tarptautinį universitetą baigė maždaug 1600 studentų. Skaičiuojama, kad Klaipėdoje planuojantis įsikurti Tysaido universitetas per metus išleistų bent pusės tiek (apie 800) absolventų laidą.

PR

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) Klaipėdos savivaldybę jau ketvirtus metus iš eilės pripažino geriausiai dirbančia savivaldybe šalyje.

Elena Milčiūtė

Uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko teigimu, greitas ir patikimas viešasis transportas, moderniai sutvarkytos gatvės, požeminiai atliekų konteineriai, pigios ir kokybiškos komunalinės paslaugos, dinamiškas smulkusis verslas klaipėdiečiams jau yra norma. „Dabar atėjo metas siekti didesnių ambicijų – tapti vienu svarbiausių Rytų Baltijos regiono ekonominių, akademinių ir kultūrinių centrų. Ir tai tikrai nėra tušti pasvaičiojimai“, – tvirtina V.Grubliauskas.

Nuolat pirmą vietą savivaldybių indekse uostamiesčiui skiriantis LLRI pabrėžia, kad Klaipėda yra patraukli verslui, savivaldybė nevaržo konkurencijos, o iš to laimi gyventojai – turi daugiau galimybių pasirinkti, kas juos gydys, kas išveš šiukšles ir pan.

Išskirtinai Klaipėda įvertinta ir žurnalo „Forbes“ atliktame tyrime, kuriuo siekta išskirti geriausius verslo regionus Baltijos valstybėse. Čia vienintelis Lietuvos uostamiestis taip pat atsidūrė sąrašo viršuje. Pasak V.Grubliausko, šiandien pagrindiniu miesto ekonomikos ir gerovės augimo varikliu išlieka Klaipėdos laisvoji ekonominė zona, pastaraisiais metais pritraukianti po kelis naujus investuotojus, ir uostas, itin stiprindamas savo, kaip vieno svarbiausių Rytų Baltijos regiono transporto mazgų, pozicijas.

Vienas konkrečių pavyzdžių – pradėtas kurti „Klaipėdos Smeltės“ tarptautinis konteinerių paskirstymo centras, vadinamasis HUB-as, į kurį konteineriai atgabenami okeaniniais laivais, perkraunami į mažesnius ir gabenami jau į kitus Baltijos jūros uostus bei atvirkščiai.

Taip pat Klaipėdos uosto direkcija yra parengusi uosto laivybos kanalo maksimalaus gilinimo ir platinimo galimybių plėtros planą, užtikrinsiantį tvaraus, dinamiško ir konkurencingo Klaipėdos uosto plėtrą. Į uosto infrastruktūrą Uosto direkcija iki 2018 m. iš viso planuoja investuoti apie 350 mln. eurų.

„Naujo didžiulio impulso Klaipėdos plėtros istorijoje tikimasi mieste įsikūrus dviem Didžiosios Britanijos mokslo įstaigų filialams. Dėl bendradarbiavimo pernai sutarta su Tysaido universitetu (~Teesside University~) ir Bredfordo kolegija (~Bradford College~). Britai ketina Lietuvos uostamiestyje jau nuo 2016-ųjų rudens priimti studentus į profesinio, bakalauro ir magistro inžinerinių bei IT specialybių studijas. Numatoma, kad 2020-aisiais šių mokslo įstaigų filialuose Klaipėdoje bendrai studijuos apie 8 tūkst. studentų, didžioji dalis – iš Rytų Europos ir NVS šalių“, pasakoja uostamiesčio meras.

Pasak jo, gerokai sustiprinus miesto mokslo ir studijų potencialą bei vietoje parengiant aukštos kvalifikacijos specialistų Klaipėdai pavyks prisivilioti ne tik gamybą ar logistiką plėtojančių užsienio investuotojų, bet jau ir didesnę pridėtinę vertę kuriančių tarptautinių IT ar kitų paslaugų bendrovių.

V.Grubliauskas pabrėžia, kad kalbant apie miesto ekonominio potencialo stiprinimą negalima pamiršti ir ekologijos bei miestiečių gyvenimo kokybės gerinimo. Šiandien Klaipėda yra vienintelis Lietuvos miestas, priklausantis Pasaulio sveikatos organizacijos Europos sveikų miestų tinklui.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, uostamiesčio gyventojai mažiausiai šalyje moka už geriamąjį vandenį ir naudojasi geriausiomis centralizuoto vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugomis.

Klaipėdiečiai, palyginti su kitų šalies didmiesčių gyventojais, mažiausiai moka ir už šildymo paslaugas. Uostamiestis laikomas ir vienu pažangiausiai komunalines atliekas tvarkančių miestų šalyje, vykdančių visas ES direktyvas. Beje, per trejetą metų vietinė rinkliava už atliekų tvarkymą čia buvo sumažinta 20 proc.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Klaipėdoje geriausiai išplėtota ir pigiausia viešojo transporto sistema Lietuvoje. Beje, Susisiekimo ministerija Klaipėdai trejiems metams yra suteikusi dviračių miesto titulą. „Siekiama, kad mieste sparčiai mažėtų automobilių išmetamų dujų, didžiausio taršos šaltinio, kiekiai. Todėl didžiulis dėmesys ir skiriamas viešojo transporto sistemos gerinimui bei dviračių takų tinklo plėtrai“, – teigia V.Grubliauskas.

Taip pat savivaldybė užsibrėžė tikslą padvigubinti kultūros finansavimą. Miestui svarbi ir atvykstamojo turizmo duodama nauda.

Pernai Klaipėda į uostą atplaukusių kruizinių laivų skaičiumi aplenkė Rygą ir sulaukė 57 tūkst. kruizų turistų. Ne išskirtinė naujiena ir tai, kad Klaipėdą vis dažniau aplanko „The Tall Ships“ regatų didieji burlaiviai. Jų vėl laukiama ir šiemet, ir 2017-aisiais. Dar vienas miesto siekis – tapti vienu iš didžiausių pasaulyje jachtų lenktynių „Volvo Ocean Races“ uostų.

„Realu ir tai, kad dar šiemet pagaliau sulauksime proveržio pritraukiant naujas tiesioginių skrydžių kryptis į Klaipėdos / Palangos oro uostą“, – pridūrė uostamiesčio meras.