Uostamiestis šeštadienį pakvies į renginius, skirtus Europos jūros dienai. Ryte Kuršių mariose startuos tradicinė regata „Gero vėjo!“ – pirmoji sezono regata, suteikianti buriuotojams galimybę varžytis Baltijos jūroje. Vidurdienį Danės upėje bus surengtos Klaipėdos baidarių ir kanojų jaunių pirmenybės.
Šventėje klaipėdiečiai ir miesto svečiai bus kviečiami išmėginti naująjį Smiltynės perkėlos pirkinį – šįmet įsigytą katamaraną „Smiltynė“, kuris vasarą dukart per dieną plaukios maršrutu Klaipėda–Nida. Nuo 12 iki 16 val. jis kas pusvalandį švartuosis ankstesnėje Senosios perkėlos krantinėje ir visus norinčiuosius nemokamai plukdys trumpai pasižvalgyti po uosto akvatoriją.
Vakarop prasidės iškilmės Smiltynėje, prie netoli Lietuvos jūrų muziejaus stovinčio „Albatroso“ paminklo. Čia jūrai prisieks Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos pirmakursiai, taip pat pirmąkart bus teikiami „Albatroso“ apdovanojimai už geriausią metų jūrinį socialinį, jūrinės kultūros projektą, geriausią marinistinės literatūros knygą ir geriausią marinistinės žurnalistikos darbą.
Na, o sutemus lauks Klaipėdos laivų paradas, kuriame kviečiami dalyvauti visi turintieji jachtas, katerius ar netgi valtis. Kadangi paradas vyksta naktį, krante stebintiems žiūrovams įspūdį daro ne tiek pačių laivų prašmatnumas, kiek jų šeimininkų išmonė iliuminuojant savo plaukiojančias transporto priemones. Dalyvavimas parade nemokamas, gražiausiai tamsoje spindinčio laivo įgula sulaukia organizatorių prizo.
Laivų paradą 21.30 val. Kuršių mariose ties Kruizinių laivų terminalu „šokiu“ pagal muziką tradiciškai atidarys vienas iš uosto vilkikų. Šįkart ši garbinga meninė misija patikėta nebe žaliajam „Klasco-2“, o vilkikui TAK-6 iš konkuruojančio „Towmar Smit Baltic“ laivyno.

Tarptautinės teatro dienos proga Klaipėdos teatralams buvo įteikti tradiciniai teatro menininkų apdovanojimai – „Padėkos kaukės“. Šiemet jos skirtos dvi. Pirmąja „Padėkos kaukė“ apdovanotas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Meilės eliksyras“. Antrąja – Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys.
Klaipėdos savivaldybės ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus įsteigtiems prestižiniams apdovanojimams, kuriais įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų nuopelnai menui ir geriausi teatrinio sezono darbai, šiais metais buvo pasiūlyta per 50 kandidatų. „Padėkos kaukių“ komisijai devyniose nominacijose teko rinktis iš 24 teatralų.
Metų spektakliu pripažintos ir „Padėkos kaukę“ pelniusios G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ kūrybinė grupė buvo išskirta ir kitose nominacijose. Spektaklio režisierė Daina Adama Adamkevičiūtė buvo nominuota metų režisieriaus, dailininkė Marta Vosyliūtė – metų dailininko, solistas Tomas Pavilionis – metų aktoriaus kategorijose.
Tiesa, šio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio kūrybinė grupė buvo nominuota ne tik „Padėkos kaukėms“, bet ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Į aukščiausią šalies teatro menininkų apdovanojimą pretendavo Nemorino vaidmenį G. Donizetti komiškoje operoje „Meilės eliksyras“ sukūręs solistas Tomas Pavilionis bei Adinos partiją atliekanti Inga Šlubovska.
„Padėkos kauke“ apdovanojamas jau antrasis teatro pastatymas – pirmoji teko geriausiu 2011 m. spektakliu tituluotam G. Puccini operų diptikui „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.
Tarsi gurkšnis malonumo
Pasaulinę šlovę pelniusios Gaetano Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ (it. „L‘elisir d‘amore“) premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2013 m. rugpjūtį. Lietuvoje nebe pirmąkart statoma opera šįkart suskambėjo italų kalba, o veiksmas iš XIX a. Italijos kaimo persikėlė į šiandieninį uostamiestį su aiškiai atpažįstama pajūrio atmosfera, krantinės, kavinės motyvais, laivų, poilsiautojų ir turistų dvelksmu.
Klaipėdoje statyti G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ ėmėsi iš Vienos (Austrija) atvykusi režisierė Daina Adama Adamkevičiūtė, dirigentas Dainius Pavilionis, dailininkė Marta Vosyliūtė, choreografas Gintaras Tubelis ir vaizdo projekcijų autorius Darius Vaičekauskas. Su šiuo pastatymu Klaipėdoje dirbo ir iš Milano atvykęs vokalo pedagogas, pianistas Marco Borroni.
Pasak operos režisierės D. Adamos Adamkevičiūtės, spektaklis neapsiriboja XIX a. žmogui būdingomis „juoda-balta“ charakteristikomis: „jis šviesus, elegantiškas, muzikalus, lengvas ir vasariškas. Tarsi didelis gurkšnis malonumo“.
Spektaklio dirigentas Dainius Pavilionis akcentavo, jog Klaipėda anaiptol nėra periferinis miestas, todėl italų operos klasika čia taip pat randa savo žiūrovą. „Neatsitiktinai „Meilės eliksyras“ skamba originalo kalba: verčiant klasikinę italų operą į lietuvių kalbą būtų neįmanoma kokybiškai perteikti visų G. Donizetti msuzikos atspalvių“, – įsitikinęs D. Pavilionis.
Pagrindinius vaidmenis G. Donizetti komiškoje operoje „Meilės eliksyras“ kuria Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė, Latvijos nacionalinio operos teatro sopranas Inga Šlubovska, solistai Tomas Pavilionis, Aurimas Raulinavičius, Mindaugas Rojus, Tomas Tuskenis, Artūras Kozlovskis ir kiti.
Laikui nepavaldi magija
Italų operos meistras Gaetano Donizetti komišką operą „Meilės eliksyras“ vos per šešias savaites sukūrė 1831 m. Dar po septynerių metų ji tapo dažniausiai Italijoje rodoma opera, tokį statusą išlaikiusi visą dešimtmetį. Ir šiandien „Meilės eliksyras“ vertinamas kaip viena populiariausių G. Donizetti ir viena sėkmingiausių visų laikų komiškų operų. Pagal pastatymų skaičių šiandien ji yra dvyliktoji pasaulyje.

Vienas Lietuvos gyventojas kasdien vidutiniškai išmeta po 1 kg atliekų. Sąvartyne atliekos ilgai lieka nesuirusios: popierius – 2 metus; konservų dėžutės – 90 metų; plastiko pakuotės – 200 metų; stiklainiai, buteliai – 900 metų.
Klaipėdos universitetas, siekdamas ugdyti aplinkai draugišką ir atsakingą jaunąją kartą, kviečia 10-12 klasių moksleivius dalyvauti ekologiškame projekte „Žalias laivas“. Visos Lietuvos moksleiviai skatinami rinkti antrines žaliavas ir sukurti ekologiško laivo modelį. Dvylikos moksleivių komanda turėtų susiburti bendram tikslui: pagaminti laivą iš antrinių žaliavų, kuris atspindėtų laisvą Klaipėdos universiteto mintį ir jūros dvasią.
Antrinės žaliavos – tai atliekos, tinkamos perdirbti, iš kurių gaminami nauji produktai, mažiau teršiant aplinką, tausojant jos resursus. Gaminti naujus daiktus iš antrinių žaliavų tampa vis paprasčiau ir pigiau.
Už populiariausią ekologišką sprendimą Klaipėdos universitetas dovanoja dviejų dienų kelionę didžiausiu Lietuvos burlaiviu „Brabander“ į Latviją, Liepoją.
Projekto partneris: Klaipėdos universiteto buriuotojų klubas „Halzas“.

Trumpos taisyklės:
•    Pagrindinis konkurso prizas – dviejų dienų kelionė į Liepoją Klaipėdos universiteto burlaiviu „Brabander“;
•    Projekte gali dalyvauti 10-12 klasių moksleiviai;
•    Komandą sudaro 12 moksleivių;
•    Reikalavimai laivo modeliui: laivas turi būti sukurtas iš antrinių žaliavų; laivo ilgis: mažiausiai 50 cm;
•    Ant sukurto laivo korpuso turi būti užrašytas KU šūkis „Laisva mintis ir jūros dvasia“;
•    Visa komanda turi nusifotografuoti prie sukurto laivo. Darykite tai kuo nuotaikingiau, šmaikščiau ir linksmiau.
•    Sukurto laivo ir jį kūrusios komandos nuotrauką nuo vasario 24 d. iki kovo 31 d. siųsti el. paštu moksleiviams@ku.lt, nurodant mokyklos pavadinimą, miestą ir komandos kontaktinį el. paštą ir telefoną.
•    Visos nuotraukos bus įkeltos į oficialų Klaipėdos universiteto puslapį socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame bus galima balsuoti.
•    Balsavimas „Facebook“ vyks balandžio 1-30 d.
•    Daugiausia „like“ surinkusios komandos nuotrauka taps pagrindine projekto nugalėtoja, kuri bus paskelbtas gegužės 2 dieną.
•    Projekto partneris Klaipėdos universiteto buriuotojų klubas „Halzas“ išrinks originaliausią laivo modelį. Originaliausiai kūrusi komanda bus apdovanota 4 valandų pasiplaukiojimu KU jachta „Odisėja“ po Kuršių marias.
•    Plaukimas burlaiviu „Brabander“ numatomas 2014 metų birželio 14-15 dienomis. Su laimėjusia komanda susisieks universiteto atstovai ir suderins visas detales.

Daugiau informacijos www.ku.lt,  telefonu 8 46 398 908, el. paštu moksleiviams@ku.lt

Vasario 15 ir 16 dienomis į Klaipėdą sugrįžta Pietų Baltijos Nepriklausomo Teatro Akademija (BAIT) – tarptautinis projektas, klaipėdiečius pakviesiantis į 5 nemokamus renginius originaliu pavadinimu „5 x Kafka“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre visą savaitgalį bus rodomi projekto dalyvių iš trijų šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos – pasirodymai, paremti Franzo Kafkos novele „Metamorfozė“.

Pietų Baltijos Nepriklausomo Teatro Akademija (BAIT) – tai teatrinis mokomasis projektas, dalinai  finansuojamas Europos Sąjungos Pietų Baltijos programos lėšomis. Projektą  įgyvendina Lenkijoje įsikūrusi Baltijos Menininkų Agentūra (BART), Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bei Riksteatern organizacija vienijanti Švedijos teatro menininkus. Trejų metų trukmės tarptautiniame projekte dalyvauja daugiau kaip 40 studentų iš Pietų Baltijos regiono šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos.

Kasmet BAIT mokomieji metai yra baigiami projekte dalyvaujančių studentų pasirodymais. Antraisiais metais projekto dalyviai drauge su nuolat jiems talkinančiais lektoriais bei režisieriais nėrė į žymaus austrų prozininko, vieno savičiausių XX a. rašytojų Franzo Kafkos kūrybą – novelę „Metamorfozė“.

Jos pagrindu buvo sukurti 5 tarpusavyje kontrastuojantys pasirodymai: šokio spektaklis „Several Shifts“, 8 monologų spektaklis „8 metamorfozės“, humoru ir alegorijomis prisodrintas „Karščiavimas“, suasmeninta F. Kafkos tekstų išraiška „Coup d‘etat“ bei trijų BAIT studentų režisuotas spektaklis „Sapnas.Gregoras pramiegojo“.

„Šokio spektaklio pagal Franzo Kafkos „Metamorfozę“ kūrimas iš pradžių atrodė gana rizikingas, bet drauge įdomus iššūkis. Judesys vertė mus įvykius vaizduoti abstrakčiai: visiems teko išsiaiškinti, kaip susieti Gregoro transformaciją su savimi, ir kokiu būdu tai taptų artima kiekvienam, – pasakojo šokio spektaklio „Several shifts“ režisierė ir choreografė Katarzyna Chmielewska.

Pasak režisierės Loretos Vaskovos, BAIT studentų spektaklis „8 Metamorfozės“ tapo visos grupės patirties ir vaizduotės rezultatu. „Spektaklį sudaro 8 monologai, skirti padėti išreikšti žmogaus transformaciją į simbolinį gyvūną ir atvirkščiai, taip pat atsakyti į klausimą: kas turi nutikti žmogui, kad jam ar jai reikėtų transformuotis?“, – dėstė L. Vaskova.

Siurrealistinį Franzo Kafkos tekstą pritaikant scenai, buvo pasitelkiamas ir humoras: „Tai leido mums sukurti pakrikusių santykių pasaulį, besislepiantį po prideramos (tikros) buržuazinės šeimos fasadu, – sakė spektaklio „Karščiavimas“ meno vadovas Vilius Malinauskas. – Samsos šeimos gyvenimas, pagrįstas stereotipais, archetipais ir dogmatiniu mąstymu, mus nuvedė į teatrinio vyksmo pasaulį, kuriame ašaros ir juokas visą laiką yra šalia vienas kito.“

Vienas iš spektaklio „Coup d’etat“ režisierių Błażej Tachasiuk neslėpė, jog dirbti su F. Kafkos pjese buvo didelis iššūkis dėl daugelio priežasčių: „Nelengva „pagauti“ unikalų Franzo Kafkos intensyvumą ir svorį bei tuo pat metu sukurti tikrai asmenišką jo teksto išraišką. Kuomet pjesę imasi režisuoti ne vienas, o trys režisieriai, iš kurių kiekvienas nori turėti  (ir turi) įtakos galutinei spektaklio formai, prie bendro proceso prisideda dar vienas žingsnis: „mes kalbamės ir susitariame“. Man tai buvo tikra dialogo pamoka. Dialogo, kuris susideda iš klausymosi ir kalbėjimo, – būtent tokia seka“, – sakė B. Tachasiuk.

BAIT studentas ir vienas spektaklio „Sapnas. Gregoras pramiegojo“ režisierių Christoffer Simebjär Tagesson džiaugėsi antrųjų projekto metų rezultatais: „Kiekvienas atiduoda save visą, todėl kūrybinis lygis yra gana aukštas. Tiesa, norų daug ir jie skirtingi – tiek aktorių, tiek ir režisierių. Tačiau taip ir turėtų būti! Kuomet su vienu kūriniu dirba keletas režisierių – diskusijos neišvengiamos.“

Pirmieji trys pasirodymai pagal Franzo Kafkos novelę „Metamorfozė“ publikai bus pristatyti vasario 15 d., šeštadienį, 18 val. Likę du – vasario 16 d. vakarą. Visus juos publika turės galimybę stebėti nemokamai.

Pirmadienį, gruodžio 16 d. po ilgos pertraukos su nauja šventine programa į Klaipėdą sugrįžta ilgai lauktas ir mylimas Lietuvos aktorius ir režisierius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas  Rolandas Kazlas.

Koncerte kartu su aktoriumi Rolandu Kazlu dalyvaus varinių pučiamųjų kvintetas „Dūdūva“
(trimitai–Laurynas Lapė, Eugenijus Korablikovas, valtorna–Indrė Kulesevičienė, trombonas–Albinas Gražulis, tūba–Sergijus Kirsenka).

Šventinėje programoje skambės fragmentai iš K.Donelaičio poemos „Metai“ bei J.S. Bacho, taip pat lietuvių kompozitorių J. Naujalio, J. Gudavičiaus muzikiniai kūriniai.
Metams besibaigiant, siūlome prisiminti „Metus“, išskirtinį ir lietuvio širdžiai brangų poetinį kūrinį. Paprasti žmonės gyvena 80–100 metų, o Poetas štai sausio 1 dieną sulauks visų 300-ų. Tai tik įrodo, kad tikra Kūryba ir Poezija yra nemari.
Kviečiame visus lietuvius ir lietuvninkus, mylinčius ir vertinančius dyviną K. Donelaičio žodį ir puikių muzikantų su įkvėpimu meistriškai išpūstą tobulą J. S. Bacho muziką. Pasitikime vėl atkopiantį Poeto Jubiliejų klausydamiesi. Galbūt ir „žiemos narsai rūstaujantys“ nebus tokie baisūs. „Taipogi dabar jau vėl sviets sveikyt pradeda žiemą“, o sykiu– žiemą gimusį, bet lietuviškus pavasarį, vasarą ir rudenį mums padovanojusį, Kristijoną Donelaitį.
Poetas rašė: „Dar yr tarplietuvninkų viernų gaspadorių…“

 

Rugsėjo 14 d., šeštadienį, Klaipėdos lėlių teatras, praėjusią savaitę pakvietęs į pirmąjį šio sezono spektaklį, kuris buvo skirtas suaugusiųjų publikai, plačiai atvers duris jauniausiesiems žiūrovams. Mažasis sezono atidarymas – ne toks jau mažas: svečių laukia režisierės Karolinos Jurkštaitės premjera „Arbatėlė“ ir susitikimas su iliustratore bei animacijos kūrėja Rasa Joni.

Žmogaus ir lėlės stebuklas

„Arbatėlė“ – ar gali būti kas tinkamesnio rudens savaitgalio vidurdieniui? Kaip H. K. Anderseno pasakoje apie šeivamedžio močiutę, arbatos gėrimas yra atspirtis netikėčiausių įvykių virtinei, kuri laukia režisierės Karolinos Jurkštaitės sukurtoje istorijoje. Kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti rugsėjo 14 d. bei rugsėjo 15 d. lygiai 12 valandą.

 

„Šis spektaklis – apie tai, kiek daug įvairių dalykų turime savyje ir kaip įdomu juos atrasti, pažinti bei išreikšti“, – sakė režisierė, darbe įgyvendinanti seniai puoselėtą idėją pasitelkti neįprastus aktorius – oro balionus. Be to, į žanrų sintezę linkstančios menininkės sumanymu, scenoje pasirodys ir dramos aktoriai, ir lėlės. K. Jurkštaitės nuomone, scenoje atgyjančios lėlės stebuklą dar labiau sustiprina gyvo aktoriaus dalyvavimas. Spektaklyje vaidina Erika Mažulienė ir Justina Jukonytė, muziką kūrė Aušra Vaštakaitė, dailininkė – Viktorija Dambrauskaitė, kūrybinė konsultantė – scenografė Renata Valčik.

 

„Arbatėlė“ – jau trečiasis spektaklis, režisierės K. Jurkštaitės sukurtas kartu su aktorėmis E. Mažuliene bei J. Jukonyte. Beje, griežto funkcijų susiskirstymo trijulė nepripažįsta – kūrybos virtuvėje visos dalyvės yra vienodai aktyvios ir dažnai nė nepajunta, kaip prabėga kelios repeticijų bei diskusijų valandos.

 

Susipažinusios studijų metu, kolegės greitai suprato turinčios panašių idėjų ir skirtingų žinių bei patirčių, kurias sujungia Klaipėdos lėlių teatro scenoje. Anot J. Jukonytės, lėlių teatras suteikia galimybę naujai atrasti savo kūrybiškumą bei pritaikyti aktorystės įgūdžius. „Esminis mano atradimas buvo lėlių teatro, kuri įsivaizdavau kaip tradicinius marionečių spektaklius, galimybės. Karolina kuria objektų, formų teatrą, kuris netelpa į įprastinius standartus“, – antrino E. Mažulienė.

 

Bilieto kaina – 12 Lt. Bilietus galite įsigyti Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4) II-V 13.00–17.00 val. bei 1 val. prieš spektaklį. Bilietus rezervuokite tel. (8-46) 239932.

Kūrybiškumo valandėlė su Rasa Joni

 

Rugsėjo 14 d. atėjusiųjų į premjerinį spektaklį 11.30 val. laukia staigmena – pažintis su visais atžvilgiais ryškia iliustratore Rasa Joni. Jos darbų paroda teatre veikia rugsėjo-lapkričio mėnesiais.

 

Vilniuje gyvenanti animacinių filmų kūrėja bei prodiuserė, knygų vaikams bei iliustracijų autorė, edukacinių programų organizatorė bei vedėja parodoje pristato savo knygų „Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda“, „Mano draugas Paukštelis“, Romo Sadausko knygos „Kaip tapti karaliumi“ iliustracijas bei darbus, papuošusius Pietų Korėjoje išleistas knygas mažiesiems. Bendradarbiavimas su tolimąja šalimi užsimezgė Rasai nusiuntus savo kūrybos pavyzdžius į vieną Pietų Korėjos leidyklą. O šiuo metu mažieji korėjiečiai gali vartyti jau apie aštuonetą lietuvės iliustruotų knygų.

 

„Konkurencija tarp iliustratorių – didžiulė. Ne dailininkui visos vaikų knygų iliustracijos atrodo lyg ir vienodos, kurti jas nori daugelis. Sėkmės paslaptis kiekvienu atveju yra individuali“, – sakė menininkė, taip pat bendradarbiaujanti su Italijos, Švedijos, Amerikos, Anglijos, Kanados leidyklomis. Rasos Joni iliustruotos bei maketuotos knygos nesyk buvo pripažintos gražiausiomis knygomis vaikams, iliustracijos eksponuotos daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, o visi sukurti animaciniai filmai buvo nominuoti valstybiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose bei pelnė ne vieną apdovanojimą.

„Labai mėgstu piešti ilgaausius zuikius su dryžuotom ausim. Dar gėles ir debesis. Ir katučius. Dryžuotus arba taškuotus. Spalvotus ir dekoratyvius. Laimingus ir liūdnus. Turiu šiltą, minkštą ir murkiančią katelę namie. Ji – mano draugė. Kartais ją piešiu“, – savo žaismingų personažų istorijas atskleidžia autorė.

Rasos kūryba susilaukė dėmesio jai dar mokantis vidurinėje mokykloje – 2000 metais buvo surengta autorinė tapybos paroda, o 2001 metais ji tapo respublikinio moksleivių kūrybinių darbų konkurso, skirto J. Grušo 100-osioms gimimo metinėms, laureate.

Lavinti kūrybiškumą nevėlu niekada, bet anksčiau pradėjęs, greičiau patirsi ir veiklos grąžą. Tad Klaipėdos lėlių teatras primena, jog Karakumų asilėlis paskelbė registraciją į savo vardo mokyklėlę, kurioje laukiami ikimokyklinio amžiaus vaikai nuo vienerių metukų drauge su tėveliais. Mokyklėlės tikslas – supažindinti mažiausiuosius su lėlių teatru, mokyti reikšti mintis, nebijoti išreikšti save ir pažinti kitus. Registracija vykdoma tel. (8-46) 239932 bei elektroniniu paštu klaipedosleles@gmail.com iki rugsėjo 27 d. Karakumų asilėlio mokyklėlės mokslo metai prasidės spalio 8 d.

Domėjimasis Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija mūsų šalyje įgauna vis didesnį pagreitį. Nors prūsiškas paveldas mūsų visuomenei vis dar svetimas, pasak Klaipėdos universiteto docentės dr. Nijolės Strakauskaitės, šiandien jau esama nemažai ženklų, rodančių, kad „neparankios istorijos“ sindromas po truputį įveikiamas.

Tai, kad domėjimasis Mažosios Lietuvos praeitimi didėja, patvirtina ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. Dar prieš 15–10 metų jos istorija domėjosi daugiausia buvę krašto ir Klaipėdos gyventojai (memelenderiai), o pastaruoju metu šio krašto istorija jau domisi ne tik atvykstantys jų anūkai, vaikaičiai, kiti giminės, bet ir šaknų šiame krašte neturėję žmonės. Kaip rodo muziejaus lankytojų tyrimas, Mažosios Lietuvos istorija labai domisi ir iš Rusijos ar Ukrainos atvykę turistai.
Didėjantis susidomėjimas Mažosios Lietuvos praeitimi paskatino muziejininkus Prano Domšaičio galerijoje surengti ilgalaikę restauratoriaus, gintaro meistro, Kalvystės muziejaus įkūrėjo Dionyzo Varkalio surinktos kolekcijos parodą. Keramikos ir metalo dirbinių, plitusių Klaipėdos krašte XIX–XX a. pradžioje, ekspozicija mena Klaipėdos ir viso pamario krašto kasdienį žmonių gyvenimą, atskleidžia vidutinio luomo bei paprastų miestiečių estetinį skonį.
Entuziastų pastangomis vis garsiau skamba ir Kuršių neriją XIX amžiuje garsinusios Nidos dailininkų kolonijos vardas. Tuomet Nida vadinta „prūsiškąja Sachara“, XX a. buvo pakrikštyta ir „tapytojų rojumi“, „stebuklų žeme“. Klestint šiai kolonijai Nidoje lankėsi ne tik daugybė Europos dailininkų, bet ir literatų, tokių kaip Hermannas Sudermannas, Ernstas Wiechertas, Ludvigas Passarge, Thomas Mannas, psichoterapeutas Sigmundas Freudas, Vokietijos princas Joachimas Prinz von Preusen ir kiti.
Klaipėdoje įsikūrusios VšĮ „Nidden“ sukauptą Senosios Nidos dailininkų kolonijos ir pavienių Rytprūsių menininkų kūrinių – tapybos darbų parodą šiandien galima išvysti vienoje iš Smiltynėje esančių, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai priklausančių vilų. Joje eksponuojama daugiau nei šimtas paveikslų, atskleidžiančių šimtmečio senumo Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto dvasią. Visi meno kūriniai 2010–2013 m. įsigyti Europos dailės aukcionuose.
O ilgalaikę draugijos „Nidden“ surinktos Rytų Prūsijos dailės kolekcijos parodą planuojama atidaryti Prano Domšaičio galerijoje.

Neišnaudojamas istorinis potencialas

Deja, pačioje Nidos gyvenvietėje vokiečių dailininkų darbų ekspozicijai vietos nerandama. Gyvenvietės bendruomenės namų salę, kurioje šie darbai buvo eksponuojami, „užėmė“ Savicko paveikslų galerijos ekspozicija. Daugiau tinkamų patalpų vertingiems dailės kūriniams eksponuoti Nidoje ir visoje Neringoje nėra. Ir atrodo, kad dėl ilgų teritorijų planavimo bei plėtojimo procedūrų dar ilgai nebus: planai praėjusių metų rudenį rekonstruoti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrą „Agila“ žlugo dėl gamtosaugininkams ir paveldosaugininkams neįtikusios pastato architektūrinės koncepcijos.
Iki 1945 m. Nidoje veikusios garsios Nidos menininkų kolonijos kūrybinę nuotaiką siekia atkurti rudenį tarptautinius plenerus Kuršių nerijoje organizuojantis tapytojas Saulius Kruopis.
Sėkmingu pavyzdžiu, pratęsiant ir aktualizuojant istorinę tradiciją, galime laikyti Vilniaus dailės akademijos Nidos meno koloniją. Prieš keletą metų rekonstruotame sandėlyje įkurtoje įstaigoje, nepaisant sezoniškumo, šiandien buriasi kūrėjai iš viso pasaulio.
Tarp gamtosaugos, paveldosaugos reikalavimų ir kurorto plėtros vizijų besiblaškanti Neringa pamiršta XIX a. pabaigoje Juodkrantę garsinusias kurortines tradicijas. Šioje gyvenvietėje kurortinio verslo suklestėjimui įtakos turėjo gintaro gavybos bendrovė „Stantien&Becker“, kurios iškastas gintaras buvo eksportuojamas į Aziją, Afriką, Ameriką.
Poilsio pramonė paskatino Juodkrantėje atsirasti viešbučių, susiformuoti vilų kvartalui. Čia atsirado ir tais laikais modernus gydyklų kompleksas su angliarūgštės, purvo vonių bei kitomis procedūromis.
Kaip pabrėžia istorikė N.Strakauskaitė, jos gimtojoje Juodkrantės gyvenvietėje senojo kurorto dvasia išlikusi iki šių dienų. Neblogai išsilaikė senosios vilos, kai kurių pastatų išsaugoti ir senieji pavadinimai – „Vila flora“, viešbutis „Kuršių kiemas“, „Vila Elisabeth“ ir kt.
„Vila Elisabeth” – buvusio Juodkrantės kurorto įkūrėjo Eduardo Stellmacherio šeimos nuosavybė. Dabar ji naujai nudažyta, bet pavadinimą atkovojome, kad paliktų originalų. Pakovoti reikėjo, o tai ir yra pavyzdys vis dar pasitaikančio konfliktinio santykio su praeities paveldu, kuris turi vokiško atspalvio“, – paaiškina juodkrantiškė.

Šiemet Klaipėdos licėjaus devintokas Dovydas Drakšas Tarptautinėje chemijos olimpiadoje pelnė sidabro medalį. Paprastai joje rungiasi vyresnių klasių mokiniai, tad toks debiutas daug ką nustebino.

Tiesą sakant, ir pats Dovydas sako per pastaruosius metus save gerokai nustebinęs. „Kai aštuntoje klasėje pradėjau gilintis į chemiją, nesitikėjau, kad taip greitai galiu ką nors pasiekti”, – prisipažįsta gabus klaipėdietis.

Laiko stengiasi rasti ir mokslui, ir sportui, ir menui

„Yra toks posakis: jei Dievas davė, tai davė viską. Būtent toks yra Dovydo atvejis, – gerų atsiliepimų apie Dovydo gabumus ir darbštumą negaili chemijos mokytoja ekspertė Rima Grabauskienė. – Jis tikrai gabus viskam.”
Taigi, nors patys didžiausi D.Drakšo laimėjimai yra chemijos srityje, negalima nepaminėti to, kad jis taip pat yra geras biologas, matematikas bei fizikas. Dėl humanitarinių mokslų jam irgi nėra sunkumų. Dovydas yra dalyvavęs anglų bei lietuvių kalbų miesto olimpiadose ir užėmęs prizines vietas.
Tiesa, apie tai jis kalba su kur kas mažesniu entuziazmu nei apie tiksliuosius mokslus. „Nesakyčiau, kad man tai sekasi. Tiesiog išmanau juos šiek tiek geriau nei kiti, ir viskas, – į ilgesnes kalbas nesileidžia jis. – Nuo pat pradinių klasių mane kur kas labiau traukė matematika ir vėliau prasidėjusios fizika, biologija, chemija.”
Įdomu tai, kad D.Drakšas dažnai atstovauja licėjui ne tik olimpiadose, bet ir sporto varžybose, o radęs laiko mielai žaidžia tenisą. „Ir jam tikrai puikiai sekasi, net treneris giria”, – tikina Dovydo mama Lina Drakšienė.
Beje, pats vaikinas savęs nelaiko labai sportišku ir prisipažįsta pastaruoju metu tikrai negalintis daug laiko skirti sportui. „Paprasčiausiai anksčiau sportavau kur kas daugiau, todėl dar galiu taip daryti”, – paaiškina jis.
Negana to, Dovydui nesvetimas ir menas – jaunuolis jau kelerius metus mokosi groti klasikine gitara. Suderinti tiek dalykų ne visada pavyksta, todėl kartais tenka rinktis. „Tarkim, todėl, kad važiavau į ES gamtos mokslų olimpiadą Liuksemburge, negalėjau dalyvauti fizikos olimpiadoje, – prisimena vaikinas. – O ir šiaip nėra lengva dalyvauti dviejų dalykų aukštesnio lygio olimpiadose.”
„Kartais pasiūlymų dalyvauti konkursuose ar olimpiadose jis atsisako tik todėl, kad nenori nieko nuvilti, – tikina L.Drakšienė. – Dovydas yra maksimalistas, stengiasi pasirengti atsakingai ir, be abejo, iškart norėtų kokią prizinę vietą užimti.”
Tėvai stebisi ir džiaugiasi sūnaus laimėjimais, tačiau pripažįsta neretai nerimaujantys, kad tik Dovydas neperdegtų nuo tiek pareigų. „Krūvis tikrai didelis, o juk Dovydui bus dar tik 16 metų, – sako L.Drakšienė. – Ypač daug laiko jis skiria tarptautinėms olimpiadoms. Pavyzdžiui, artėjant tarptautinei chemijos olimpiadai, vien jai jis kasdien skirdavo bent apie aštuonias valandas.”
Kad dirbti dėl gerų rezultatų tenka tikrai nemažai, pripažįsta ir pats Dovydas. Iš trijų vasaros mėnesių du buvo skirti rengimuisi tarptautinei olimpiadai. „Bet juk chemija man patinka, o ir parengiamojoje stovykloje susipažinau su naujais žmonėmis”, – dėl to nesiskundžia vaikinas.

Devintokas taps vienuoliktoku

Tiesą sakant, vaikinas chemijai laiko mielai skirtų dar daugiau, beje, kaip ir kitiems tiksliesiems mokslams. Būtent toks noras daug prisidėjo prie Dovydo sprendimo mokytis eksternu ir peršokti dešimtą klasę. Tokio žingsnio nauda jį labai motyvuoja – taip jis galės kur kas daugiau laiko skirti pasirengimui įvairioms olimpiadoms bei konkursams bei turėti daugiau laisvalaikio.
„Vienuoliktoje klasėje prasidėjus profiliavimui nebelieka daug mokymosi dalykų – galima atsirinkti tai, ko labiausiai reikia, o dalies kitų pamokų atsisakyti”, – paaiškina mokinys.
Žinoma, dėl „sutaupytų” metų tenka atidirbti, taigi po chemijos maratono jis negali ramiai ilsėtis, nes reikia vėl kibti į mokslus. Taigi šiuo metu jis skaito rekomenduojamą grožinę literatūrą bei dešimtos klasės vadovėlius ir atsiskaitinėja reikiamus dalykus. Vis dėlto neatrodo, kad Dovydui tai keltų kokių nors sunkumų. O ir mama neabejoja, kad jis susitvarkys: esą jam nereikia gaišti daug laiko, kad įsisavintų daug naujos informacijos.
Aišku, ne visi labai žavisi tokiu greita pažanga. Yra grupė žmonių, kurie kartais draugiškai patraukia Dovydą per dantį. Paprastai tai gerai besimokantys vyresnių klasių mokiniai, kuriuos Dovydas pralenkia olimpiadose ir konkursuose.
„Aštuntoje klasėje olimpiadoje dalyvavau su devintokais ir laimėjau pirmą vietą, o dabar, devintoje klasėje, varžiausi su vienuoliktokais. Kartais jie mane draugiškai paerzina, kad kaip aš čia dabar mažesnis veržiuosi prie vyresnių ir atimu iš kitų geras vietas”, – šypsosi vaikinas.

Istorija kartojasi: Malkų įlanką būtina gilinti, o latvius dar kartą sėkmingai aplenkėme

Neseniai Klaipėdos uostas, kaip lietuviškasis uostas, minėjo savo 90-metį. Nors Klaipėdos kraštą Lietuva prisijungė dar 1923 m. sausį, tačiau uostą perėmė beveik pusmečiu vėliau – birželio 27-ąją. 1924-1939 m. Lietuvos valstybė į Klaipėdos uosto vystymą investavo 42 mln. litų. Įrengtos 2,5 km ilgio krantinės, skirtos Lietuvos žemės ūkio produkcijai ir medienai. Iki tol Lietuva naudojosi atokiau esančių Karaliaučiaus ir Liepojos uostų paslaugomis. 1932 m. Klaipėdą su Kaunu sujungė Lietuvos teritorija nutiestas geležinkelis, ir netrukus Klaipėdos uostas krovos apimtimis pasivijo ir aplenkė Liepoją. 1935 m. Klaipėdos uostui jau teko apie 88 proc. viso Lietuvos eksporto ir apie 65 proc. importo. Tiesa, šis lietuviško uosto spurtas truko neilgai – 1939 m. Klaipėda buvo perduota nacistinei Vokietijai, o dalis uosto krantinių, kuriose pagal slaptą sutartį su naciais buvo palikta veikti Lietuvos laisvoji zona, kartu su miestu perėjo Sovietų Sąjungos žinion 1940 m.

Metrai ir konteineriai

Lyginant tarpukario lietuviško uosto istoriją iš nūdienos perspektyvos, galima pastebėti tam tikrų sutapimų. Jau tuomet pamaryje ties Smeltės pusiasaliu mėginta įgyvendinti Malkų uosto viziją: planuota, kad ši uosto zona, anuomet vadinta miškauosčiu, nes čia kaupėsi Karaliaus Vilhelmo kanalu atplukdyti sieliai, turės penkias geležinkelio linijas ir geležinkelio stotį, pirsą ir bus paskelbtas laisvąja ekonomine zona, padedančia jam sparčiau vystytis.
Simboliška, tačiau būtent Malkų įlanka, šalia kurios sovietmečiu išdygo didžiulė Vakarų laivų remonto įmonė, Klaipėdos uosto vadovams rūpesčių kelia ir šiandien. Mat čia, kone pačiame įlankos gale, t.y. toliausiai nuo uosto vartų, jau nepriklausomybės metais įrengtas stambiausias Baltijos šalyse konteinerius aptarnaujantis terminalas. Tai – savotiškas uosto plėtotės paradoksas, nuo kurio niekur nebepabėgsi: mat gyliai Malkų įlankoje, lyginant su kitomis uosto zonomis, buvo ir ateityje liks kukliausi visame uoste, o konteinervežiai – tai laivai, kurie pasaulyje „auga“ kone sparčiausiai, taigi gylis jiems itin svarbus. Neveltui konteinerių terminalai paprastai vieni pirmųjų keliasi į atvirose jūrose statomus ir moderniomis transporto arterijomis aprūpintus išorinius uostus.
Pasak Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus Arvydo Vaitkaus, konteinerinių linijų laivai pasaulyje pasaulyje didėja taip sparčiai, kad Lietuvos uosto galimybės šiuo požiūriu liko įstrigusios maždaug ties 1988-aisiais. Jo rekordininkas – konteinervežis „MSC Krystal“, pernai prišvartuotas „Klaipėdos Smeltės“ terminale, talpina iki 5762 TEU. O jau šį rudenį per Didįjį Belto sąsiaurį, kurio gylis 17 m, į Baltijos jūrą žada įplaukti pirmasis TRIPLE tipo konteinerinis milžinas, galintis gabenti 18 tūkst. TEU. Deja, Klaipėda tokio laivo priimti nesugebėtų.
Visgi rautis plaukų dėl to neverta, mat 6-8 tūkst. TEU gabenančių laivų ir 12-14 tūkst. TEU pakeliančių laivų grimzlė dėl sumaniai subalansuotų kitų laivų parametrų vidutiniškai tesiskiria vos vienu „auksinės vertės“ metru. Šiuo metu Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos užsakymu „Sweco Lietuva“ atlieka perspektyvinę uosto gilinimo iki 17 m galimybių studiją, netrukus turėtų pristatyti ir projekto strateginį pasėkmių aplinkai vertinimą. Tiesa, „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas Vaišnoras pripažįsta, kad Malkų įlanka (taigi ir Klaipėdos konteinerių terminalas) apie tokius gylius ir ateityje tegalės pasvajoti: šioje uosto zonoje, kurioje gyliai dabar tesiekia 11 m, suplanuotas gilinimas iki 13 m greičiausiai bus paskutinis.
„Kalbėkim ne apie tokius milžinus, kaip TRIPLE, o apie POST PANAMAX tipo laivus, kurie jau 2015 m. galės praplaukti rekonstruotu Panamos kanalu. Tokie laivai bus iki 366 m ilgio, 50 m pločio ir 15-15,5 m maksimalios grimzlės. Manoma, kad 2030 m. POST PANAMAX gali sudaryti 60-70 proc. pasaulio laivyno. Investavus maždaug 1,5 mlrd. Lt į laivybos kanalo gilinimą iki 17 m, pagrindiniai Klaipėdos uosto terminalai galėtų tokius laivus priimti. Tarp jų – ir „Klaipėdos Smeltės“ terminalas, jau įsigijęs tokių parametrų konteinervežiams pritaikytus kranus, – teigia A.Vaišnoras.
Skaičiuojama, kad po tokios investicijos, kompanijoms savo ruožtu investavus į suprastruktūrą, metinės Klaipėdos uosto krovos galimybės išaugtų net iki 90 mln. tonų. Tačiau tai reiškia, kad ne ką mažesni krovinių kiekiai (atmetus vadinamųjų „hub“ų, kuriuose krova vyksta iš laivo į laivą, apyvartas) turi sugebėti į uostą įvažiuoti ir išvažiuoti. Vadinasi, papildomų investicijų pareikalaus geležinkelio bei kelių transporto arterijos. Vėl neišvengiamai kyla Baltijos prospekto rekonstrukcijos bei pietinio Klaipėdos aplinkkelio statybos būtinybė, tektų plėsti ir pietinės uosto dalies geležinkelių tinklą. Tuo tarpu šiaurinėje dalyje geležinkelių apkrovos ženkliai priklausys nuo to, ar bus pagaliau apsispręsta tiesti produktotiekį iš Mažeikiuose esančios naftos perdirbimo gamyklos „Orlen Lietuva“ į „Klaipėdos naftą“. Vos ne ultimatumais anksčiau Lenkijos investuotojų stumtas projektas, keletą metų skendėjęs tyloje, naujajai Vyriausybei naftininkų vėl buvo primintas, jam svarstyti sudaryta darbo grupė.
Strateginio pasėkmių aplinkai vertinimo ataskaita, pasak A.Vaišnoro, atkreips dėmesį į dvi svarbias problemas, kurios buvo nagrinėtos dar prieš pradedant laivybos kanalo gilinimą iki 14,5 m. Tai – Kuršių nerijos krantų sutvirtinimas povandeninėmis įlaidų sienelėmis, kuris bent siauriausiose uosto akvatorijos vietose, kur farvateris labiausiai priartės prie draustinio teritorijos, bus neišvengiamas. Antras laukiantis darbas – vadinamųjų „pietinių uosto vartų“, stabdysiančių didėsiantį sūraus Baltijos jūros vandens pritekėjimą išgilintu sąsiauriu į Kuršių marias, įrengimas. Įdomu, jog tokiais vartais, dalinai užtveriančiais kelią jūros vandeniui, puikiausiai galėtų tarnauti ir uosto vadovų vizijose atgyjančios būsimos estakados į Neringą atramos. Būtent – estakados, primenančios dabartinio Jakų žiedo konstrukcijas, o ne vantinio tilto, kuris aukštomis atramomis gąsdintų paveldosaugininkus draustinio vizualine tarša. Kuršių marių farvaterio vietoje tarp tilto atramų projektuotojai paliktų bent 300 m tarpą, todėl vidaus vandenų laivybai „pietiniai uosto vartai“ netaptų kliūtimi.
Kartu su laivybos kanalo gilinimo iki 17 m galimybėmis svarstoma ir šiaurinių uosto vartų, t.y. įplaukos į Klaipėdos uostą tobulinimo ir uosto molų sutvirtinimo problema. Siūloma dešimčia laipsnių pakreipti išorinio įplaukos kanalo kryptį, kad tarp molų atsidūrusiems laivams nereikėtų atlikinėti rizikingo posūkio manevro. Kadangi toks patobulinimas nukreiptų laivų navigacinę liniją atokiau šiaurinių uosto terminalų, atsirastų geresnės perspektyvos ir seniai aptarinėjamoms nulinės krantinės statyboms. Iki šiol būdavo teigiama, kad čia, šiauriau „Klaipėdos naftos“ krantinių, galėtų būti švartuojami tik nedidelio tonažo laivai, o dėl tokių, pasak A.Vaitkaus, Uosto direkcijai vargiai apsimokėtų investicijos į naujos krantinės statybą.
Antra vertus, pakreipus įplaukos kampą navigacinė linija priartėtų prie pietinio molo, todėl pastarąjį tektų sutvirtinti. Anksčiau būdavo siūloma molus apskritai perstatyti išplatinant uosto vartus, tačiau tokia intervencija sukeltų sunkiai prognozuojamų navigacinių sąlygų pokyčių, todėl dabar siūloma nerizikuoti. Visgi įplaukos kanalo kampą pakreipti, anot uosto kapitono Adomo Aleknos, būtų pravartu netgi tuo atveju, jei tolesnio laivybos kanalo gilinimo kol kas būtų atsisakyta. Tai leistų saugiau įvedinėti į uostą pavojingą krovinį vežančius laivus, pavyzdžiui, SGD terminalo dujovežius.
Kokia galėtų būti alternatyva tolesniam vidinio uosto gilinimui? Tai – išorinis uostas, kurio dokumentacija pamažu tvarkoma. „Reikėtų įvertinti tai, kad perspektyvių plotų, kuriuose galėtų kurtis nauji terminalai, šiandien Klaipėdos uoste belikę vos keli. Konkuruojančiame Rygos uoste krantinės ilgio vienetui tenka net keturis kartus didesni žemės plotai nei Klaipėdoje. Todėl svarbiausias koziris, kuriuo galime konkuruoti su kaimynais, yra infrastruktūros tobulinimas “, – teigia A.Vaitkus, pabrėždamas, kad vidinis uostas naujai statomam išoriniam neturėtų tapti konkurentu.
„Pasidarę tiek vidinio uosto maksimalaus gilinimo, tiek išorinio uosto statybos studijas, spręsime, kuria kryptimi toliau apsimoka žengti, kai išaugusios krovos apimtys iškels tokį poreikį. Kur regėsime geresnes ekonominio atsiperkamumo perspektyvas, tuo keliu ir suksime“, – priduria Klaipėdos valstybio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir administracijos direktorius Artūras Drungilas.

Birželio 27–30 d. pasportuoti ir pabendrauti į Klaipėdą sugužės po visą pasaulį pasklidę lietuviai ir lietuvių kilmės sportininkai – uostamiestyje vyks IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynės.

Užsienyje gyvenančius tautiečius po ketverių metų grįžti į gimtinę kviečiančios IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (PLSŽ), be sporto ir kultūros programos, dar žada svečius artimiau supažindinti su mūsų pajūriu, mat ši sporto šventė pirmąkart rengiama Klaipėdoje. Į žaidynes, skirtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui paminėti, atvyks užsienio lietuvių delegacijų iš dvidešimties šalių.

Sunkiausia užduotis – apgyvendinti

„Renginiui visiškai pasiruošta, apgyvendinimas, transportavimas, maitinimas užsakytas, belieka suderinti kelias smulkmenas, – patikina šias žaidynes organizuojančios Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) generalinė sekretorė Agnė Vanagienė. – Su kokiais didžiausiais sunkumais susidurta? Bene sunkiausia buvo rasti, kur apgyvendinti tokį didelį būrį žmonių – per tris tūkstančius.“
Per šią sporto šventę į Klaipėdą atvyks netoli 700 sportininkų iš dvidešimties užsienio valstybių, tolimiausios sportininkų grupės – iš Australijos, Kanados, JAV. Gausiausių užsienio delegacijų sulauksime iš kaimyninių šalių – 134 Baltarusijoje ir 122 Latvijoje gyvenančių tautiečių. 110 atletų atvyks iš JAV. Pasaulio lietuvių žaidynėse dalyvaus ir 1847 mūsų šalies sportininkai, kartu su užsienio lietuviais besivaržysiantys dėl 27 sporto šakų medalių komplektų.
Kartu su delegacijų nariais ir vadovais, treneriais, teisėjais, savanoriais į Klaipėdą sugužės apie 3400 šventės dalyvių. Siekta, kad visi svečiai apsistotų patogiai, bet iš žaidynėms organizuoti Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) skirto milijono litų teko ne tik apgyvendinimu, bet ir užsienio svečių transportavimu į uostamiestį ir atgal, ir dalyvių maitinimu, ir pačių sporto žaidynių organizavimu pasirūpinti. Kad žaidynių dienomis uostamiestyje bus sunkoka rasti nakvynę, patvirtina ir Klaipėdos savivaldybės atstovas Ignas Pocius. „Bet prabangių apartamentų ar brangesnių viešbučių dar tikrai liko“, – patikina klaipėdietis.

Ne sporto rezultatai svarbiausi

Pasaulio lietuvių sporto žaidynės – ne profesionaliems sportininkams skirtas renginys. „Didžiausio meistriškumo sportininkai šiose žaidynėse negali dalyvauti, kad atvykusiems svečiams ir vietiniams sporto mėgėjams išliktų galimybė pasivaržyti. Vis dėlto į šias sporto šventes neretai atvyksta arba buvę sportininkai, arba kitaip su sportu susiję žmonės, – paaiškina LSFS gen. sekretorė. – Čia sporto rezultatai nėra pagrindinis tikslas, svarbiausia – užsienio lietuviams aplankyti Lietuvą, visiems susitikti ir pabendrauti.“
KKSD gen. direktorius ir IX Pasaulio lietuvių sporto žaidynių darbo grupės narys Klemensas Rimšelis pritaria, kad šios žaidynės tautinių ir integracinių aspektų turi daugiau nei sporto. „Juk čia sprendžiami lietuvių tautos integracijos klausimai. Tautiečiams tai dingstis pargrįžti. Tą ypač ryškiai matėme 1991-aisiais, kai pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje buvo surengtos šios žaidynės. Tada daug kam Lietuva buvo neatrasta žemė, – ypač didelio užsienio lietuvių dėmesio sulaukusias žaidynes primena pašnekovas. – Jie čia suvažiuoja ne vien pasportuoti – kartu aplanko gimines, artimuosius, pabūna Lietuvoje. Nors sporto varžybose rungtyniaujama dėl medalių, čia ne tiek svarbu rezultatas, kiek dalyvauti. Dėl to PLSŽ įtrauktos į globalios Lietuvos programą“, – atkreipia dėmesį K.Rimšelis. Ši programa, kuria siekiama sutelkti Lietuvos diasporą, grįsta suvokimu, jog esame viena tauta, ir kiekvienas lietuvis, kad ir kur jis dirbtų ar gyventų, svarbus ir reikalingas Lietuvai.

Kur lietuviai – ten ir krepšinis

Žaidynių išvakarėse dar sykį peržiūrėjus dalyvių aktyvumą, buvo atsisakyta penkių sporto šakų.
Sporto šakas siūlo patys dalyviai – renkamos paraiškos ir žiūrima, kas kokių turi pageidavimų bei kiek kuri rungtis pritrauks dalyvių. „Žinoma, būtų nelogiška dėl kelių norinčiųjų rengti, tarkime, buriavimo varžybas, todėl tiek sporto šakų, kiek jų galiausiai buvo patvirtinta, atsisijojo per ilgą laiką“, – patikslina K.Rimšelis.
Kokia pati populiariausia sporto šaka, atspėti nesunku – krepšinis, nuolat sutraukiantis gausų dalyvių būrį. Į šias žaidynes vien iš JAV atvyks tiek krepšininkų, kiek jų pakanka šešioms komandoms sudaryti. Šiemet itin didelio populiarumo sulaukė orientavimosi sportas, stojęs greta krepšinio ir netgi pralenkęs tradiciškai daug norinčiųjų parungtyniauti pritraukiančią lengvąją atletiką. Daugiau nei pusantro šimto sportininkų susigrums ir dėl stalo teniso, plaukimo medalių.
„Stengiamės išlaikyti tradicijas, todėl ir žaidynių sporto šakos tradicinės, tik bandome žvelgti plačiau, – sako A.Vanagienė ir atskleidžia, kaip platesnis požiūris prisidėjo prie naujovių. – Pirmą kartą į žaidynių programą įtraukėme neįgaliųjų sportą. Tai integracinio pobūdžio varžybos, suteikiančios teisę pasivaržyti ir neįgaliesiems.“
Tiesa, šiemet dėl keturių rungčių – neįgaliųjų bočios, plaukimo, smiginio ir paplūdimio tinklinio apdovanojimų susigrums tik Lietuvos atstovai. „Galbūt dar ne visi žinojo, o gal neįgaliesiems iš užsienio atvykti šiek tiek sunkiau“, – svarsto LSFS gen. sekretorė.

Tiek gražių žodžių savo mokyklai, kiek iš Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos abiturientės Jonės Girdzijauskaitės, žurnalistams retai pavyksta išgirsti.

Skeptikai šyptelės: ko norėti, juk merginos tėtis Arvydas Girdzijauskas – ilgametis šios mokyklos direktorius. Bet mergina pasiryžusi pati studijuoti muzikos pedagogiką ir jai suteiktą pažinimo džiaugsmą perteikti jaunesnėms kartoms.

Prieš metus J.Girdzijauskaitė tapo pirmosios tarptautinės moksleivių muzikos olimpiados, vykusios Taline, aukso medalio laimėtoja. Kadangi muzikų olimpiados dar tik įsibėgėja, jos rengiamos kas dveji metai. Šįmet vyko tik respublikinės muzikos žinovų varžytuvės, kuriose dalyvavo dvigubai daugiau moksleivių nei pirmąjį kartą.
„Manau, man tiesiog pasisekė, kad papuoliau į pirmąją respublikinę olimpiadą, kurioje varžėsi vos kelios dešimtys moksleivių. Taip atsidūriau Lietuvos komandoje. Taline konkurentų irgi nebuvo daug – savo atstovus į pirmąją tarptautinę olimpiadą atsiuntė vos šešios Europos valstybės“, – pasakoja abiturientė.
Tarptautinės muzikos olimpiados skiriamos ne profesionaliais atlikėjais besirengiantiems tapti ir specializuotose mokyklose besimokantiems, o vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleiviams. Jei varžytųsi kartu, rezultatus, pasak Jonės, būtų nesunku atspėti. Vis dėlto profesionalaus atlikėjo kelias reikalauja itin daug laiko ir pastangų – ne visi tam ryžtasi. Tačiau nebūtina tapti kurio nors instrumento virtuozu, kad gebėtum perprasti muzikos grožį.
Dalyviai varžosi dviejose amžiaus grupėse, kiekvienoje jų trys geriausiai pasirodę mokiniai laimi aukso medalius. „Iš tikrųjų pagal surinktų taškų skaičių vyresnių moksleivių grupėje likau antra po labai spalvingo Latvijos atstovo, bet tai nesutrukdė pelnyti aukso“, – neslepia Jonė.
Tarptautinės olimpiados turnyrą sudarė trys dalys: muzikinių žinių patikrinimas ir gaidų skaitymas iš lapo, dainos ir originalios, paties sukurtos kompozicijos atlikimas. Antras ir trečias olimpiados turas priminė moksleivių koncertus. O kokios užduotys buvo pirmajame?
„Tarkim, buvo pateiktas Claude’o Debussy kūrinio orkestrui fragmentas ir įteiktas pluoštas jame skambėjusių partijų – reikėjo nurodyti, kurią partitūrą koks instrumentas atliko. Teko pagal skambančias ištraukas spėti kompozitorius ir jų kūrinių pavadinimus, nurodyti kūrinio stilių, metrą, ritmą. Paklausius Johanno Haydno kūrinio ištraukos reikėjo nurodyti, kur jis naudojamas (šis kūrinys tapo Vokietijos himno muzikos pagrindu). Paklausius džiazo ištraukų reikėjo pažinti konkrečius džiazo stilius ir nurodyti jų chronologinę seką. O bene sunkiausia užduotis – smuiko ir boso raktuose tiksliai užrašyti natomis iki skausmo žinomą „Nokia“ skambučio melodiją“, – prisimena J.Girdzijauskaitė.

Muzika – kaip gyvenimo džiaugsmas

Abiturientė džiaugiasi, kad mokykloje turėjo labai daug kūrybinės veiklos galimybių. Su bendramokslių choru ir ansambliu apvažiavo daug šalių (Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Angliją), koncertavo ir svetur, ir Lietuvoje. Drauge su bendramoksliais patirti išgyvenimai jai labai mieli, nes kūryba – stebuklingas dalykas, gebantis sukurti puikią atmosferą ir draugiškus santykius.
Jonė ne kartą dalyvavo Lietuvon iš Vokietijos sugrįžtančio dirigento Mindaugo Piečaičio rengiamuose „Žaismingos muzikos orkestro“ koncertuose: ir dainavo, ir fortepijonu skambino, ir būgnus mušė, ir skambančiais puodeliais grojo. „Tai labai kokybiška ir kartu vaikams tinkama muzika. Jei negirdėjote muzikinių pasakojimų apie karvę Sofiją arba pianistę katę Norą – daug praradote“, – tikina moksleivė.
Klaipėdietė džiaugiasi, kad chorinė veikla Lietuvoje populiarėja, į vokalinius kolektyvus buriasi ne vien muzikai profesionalai, bet ir muzikos mokslų ragavę, tačiau kitas profesijas pasirinkę žmonės. Mokyklose taip pat repetuoja nemažai chorų, kuriuos Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos choristai sutikdavo dainų šventėse arba dalyvaudami konkurse „Dainuok ir keliauk“. „Matau, kad dainuojančių žmonių kultūra Lietuvoje pamažu įsitvirtina, ir man tai atrodo labai gražu“, – sako mergina.
Vis dėlto ji pati nesirinko nei atlikėjos instrumentalistės, nei dainininkės karjeros. „Profesionalus muzikavimas primena profesionalųjį sportą, kuriame palaikyti gerą formą ir tobulinti turimus įgūdžius privalu kasdien, – lygina Jonė. – O gyvenime yra daug kitų įdomių dalykų.“ Galų gale ir iš baigusiųjų studijas solistais tampa toli gražu ne visi: nemažai diplomantų po daugelio alinamo darbo metų vis viena praveria mokytojų kambario duris.
Bet muzikai reikia ne vien atlikėjų, bet ir gerų, pasirengusių klausytojų, antraip talentingi šalies muzikantai ir toliau bus priversti emigruoti, nes nesugebės užsidirbti gimtinėje. „Lietuvoje dar nėra susidariusios tradicijos vertinti savus kūrėjus, domėtis jų kūrybiniu keliu. Bet mes po truputį subręsim, jei tik atlikėjams užteks kantrybės mūsų sulaukti“, – prognozuoja Jonė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Apie tai, kad Klaipėdos aludariai pelno tarptautinius apdovanojimus mūsų dienomis, ne kartą kalbėta. Tačiau ar žinoma, jog pirmąjį auksą uostamiesčio bravoras gavo prieš 130 metų? Pirmoji paroda, kurioje uostamiesčio daryklos gaminiai buvo apdovanoti aukso medaliu, įvyko 1883 m. Klaipėdoje.

Paroda vyko 1883-ųjų liepos 15-rugpjūčio 12 dienomis. Aikštėje prie Šaulių  namų buvo pastatytas specialus paviljonas, didžiausios bendrovės, tarp jų ir Klaipėdos akcinė alaus ir degtinės darykla, pasistatė savo paviljonus. Paroda buvo gausiai lankoma , iš pradžių buvo numatyta , kad ji vyks savaitę, tačiau dėl gausaus lankytojų antplūdžio iš visos Rytų Prūsijos Rusijos jos laikas buvo pratęstas iki vieno mėnesio.

1883 metais Klaipėda/ Mėmelis priklausė iš Prūsijos karalystės ir kitų dalių susiformavusiai Vokietijos imperijai (taip šalis vadinosi nuo 1871 m.), regiono centras buvo Karaliaučius. Buvo praėję jau beveik 30 metų nuo didžiojo uostamiestį nusiaubusio gaisro, tad miestas sparčiai plėtėsi ne tik Senamiestyje bei Frydricho priemiestyje, kuriame stovėjo alaus darykla, bet ir Naujamiestyje – dešiniajame Danės krante, kur jau veikė miesto rotušė, birža, buvo statomi Karališkojo pašto rūmai (išlikę iki šiol), miestą pasiekė ir geležinkelis iš Tilžės (1875 metais).

Parodos metu Mėmelyje – šiauriausiame ir labiausiai į rytus nutolusiame Vokietijos imperijos mieste – gyveno kiek daugiau nei 20 tūkst. žmonių (maždaug tiek, kiek dabar Kretingoje ar Šilutėje). Palyginimui, lygiai tokio pat dydžio buvo Tilžė, o Karaliaučiuje gyveno net 150 tūkst., Rygoje – 170 tūkst. žmonių.

Ilgai trukęs pasiruošimas

Po ilgo pasiruošimo – apie planus surengti parodą buvo pranešta jau prieš dvejus metus – 1883 metų liepos 15 dieną Mėmelyje buvo atidaryta paroda, kurioje dalyvavo daugiau nei 250 Mėmelio ir Tilžės amatininkų ir prekybininkų. Atidarymo dieną atvyko daug įžymių svečių, tarp jų ir verslo grupių bei lankytojų iš Karaliaučiaus. Parodoje buvo susirinkęs visas miestas – pilnas entuziazmo parodyti atvykėliams, kokiais gražiais bei aukštos kokybės pasiekimais gali pasigirti Mėmelio miesto pramonė ir prekyba.

Medžio meistras, patyręs to meto dailidė Hausleris, išbandęs keletą projektų, įrengė erdvų parodos paviljoną uždarame kieme. Į jį buvo galima patekti per gėlėmis išpuoštus parodos vartus. Stenduose buvo pristatytos visos Mėmelio ir Tilžės pramonės (amatų) šakos, visų pirmiausia, aišku, žuvininkystė, ir kiekviena bendrovė stengėsi išstatyti vis įspūdingesnius eksponatus, kad patrauktų lankytojų akį. Kai kurios iš jų prie pagrindinio pastato įsirengė savo atskirus paviljonus.

Daugelis iš parodoje dalyvaujančiųjų iki šiol buvo gerai žinomos bent jau Mėmelyje – tai Kastnerio sūnų ir paveldėtojų muilo fabrikas („Seifenfabrik Heinrich Kastners Sohne Nachfolger“), Klaipėdos akcijinis bravoras („Die Memeler Aktien-Brauerei“), Zyberto knygų spaustuvė („Buchdruckerei F. W. Siebert“), firma „Heinrich Gronau, Cohn und Eisenstadt“, pirštinių dirbtuvės „Hugo Huhn“, knygryšiai Polencas ir Šmitas (die Buchbindermeister August Pohlentz und Robert Schmidt), mėsininkas Šoirichas (Fleischermeister Scheurich), dažytojas Mazuchas (Malermeister Masuch) ir kiti.

Parodoje vyko koncertai, lankytojai su įsigytu bilietu dalyvavo loterijoje, kurios pagrindinis prizas buvo prabangus miegamojo kambario baldų kompleksas.

Pranoko lūkesčius

Ekspozicija buvo labai gerai lankoma, tad buvo pratęsta ilgesniam nei planuota laikui. Buvo suorganizuoti specialūs traukinių ir garlaivių reisai, taikomos nuolaidos, specializuotos Rytprūsių Pramonės ir prekybos rūmų bei Prūsijos žvejybos pramonės sąjungos dienos – visa tai pritraukė galybę lankytojų.

Šioje parodoje Klaipėdos jungtinis akcijinis bravoras, metus skaičiuojantis nuo žymių jūros pirklių Rainkės daryklos steigimo 1784-aisiais, iškovojo savo pirmąjį aukso medalį už verdamo alaus kokybę ir skonį. Pirmasis Klaipėdos akcinio alaus bravoro medalis – įrodymas, kad aukščiausios kokybės alus uostamiestyje verdamas kelis šimtmečius iki šių dienų.

Geriausi alaus meistrai – tai, kuo Klaipėda didžiuojasi ne vieną šimtmetį. Paskutinysis uostamiesčio aludarių tarptautinis pripažinimas – prestižiškiausių pasaulinių alaus varžybų, 2012 m. Pasaulio alaus taurės („World Beer Cup“), aukso medalis „Švyturio Ekstrai“, medalis suteiktas „Dortmunder / European Expert“ kategorijoje.

„Klaipėdos bravoras visada buvo uostamiesčio bendruomenės dalis ir prisidėjo prie miesto gerovės. Nuo seniausių laikų rėmėme miestą, tą nuosekliai vykdome ir toliau – šiais laikais prie miesto gerbūvio prisidedame Švyturio Klaipėdos kilmės fondo vardu. Praeities pasiekimai mus įpareigoja ir skatina aukščiausių įvertinimų siekti ir toliau – tai įrodo pernykštis Pasaulio alaus taurės auksas „Švyturio Ekstra“ alui“, – komentuoja „Švyturio“ rinkodaros vadovas Laimis Balčiūnas.