BFL

Senieji metai atnešė nemažai perversmų į Lietuvos teatrus. Todėl pradėdami Naujuosius norėtume jums pristatyti keturis drąsuolius, prisiėmusius teatrų vadovų atsakomybę, ir išklausti apie jų kolektyvų laukiančias permainas.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Jiems tekę teatrai – labai skirtingi, skęstantys sa­vuose rūpesčiuose. Štai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tebelaukia rekonstrukcijos, o Klaipėdos dramos teatras neseniai atšventė jos pabaigą. Vilniaus mažasis teatras direktore pradėjo vadinti ankstesnę laikinąją vadovę, o Kauno kamerinis teatras vadove paskirtą kolegę iš gretimo teatro pasitiko audringais manifestais ir kaltinimais senas tradicijas turinčio kolektyvo žlugdymu.

Siūlome „Veido“ skaitytojams naujųjų vadovų mintis apie tai, ką ketina keisti sau pavaldžiuose teatruose ir į kokias premjeras žiūrovus žada kviesti 2016-aisiais.

1. Norėtume sužinoti tris pagrindinius dalykus, kurie netenkino jūsų ligšiolinėje teatro veikloje. Kaip ketinate juos taisyti?

2. Ar jau galite išvardyti 2016-aisiais jūsų vadovaujamo teatro laukiančias premjeras? Kodėl renkatės būtent šiuos veikalus?

3. Kaip ketinate laviruoti tarp komerciškai sėkmingo ir meniškai brandaus repertuaro? Kokius teatro lankomumo rodiklius atėjęs radote ir kokių tikitės savo kadencijos pabaigoje?

4. Koks jūsų požiūris į kviestinius aktorius: leisite režisieriams jų kviestis ar prašysite verstis turimos trupės pajėgomis? Ar ketinate kviesti spektaklių statytojų iš užsienio?

5. Ar reikalingas teatrui etatinis vyriausiasis režisierius, nuolat prižiūrintis anksčiau pastatytus spektaklius? Ar ieškosite tokio žmogaus, jeigu jo šiuo metu teatre nėra?

6. Ar pritariate teiginiui, kad geros rinkodaros bei reklamos pastangomis kiekvieną spektaklį įmanoma paversti publikos geidžiamu? Ar regite šios srities neišnaudotų rezervų savajame teatre?

Tomas Juočys (38 m.), Klaipėdos dramos teatro vadovas

T.Juočys 2009–2011 m. buvo Klaipėdos dramos teatro vadovo pavaduotojas, 2011–2015 m. dir­bo Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovu. Kon­kursas į Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas surengtas po to, kai 2015 m. kovo pabaigoje mirė Gediminas Pranckūnas, vadovavęs teatrui nuo 2001 m.

1. Trys dalykai – tai repertuaras bei jo formavimas, teatro valdymo struktūra ir aktorių trupės sudarymo procesas.

Repertuaras būdavo sudaromas chaotiškai, neatsižvelgiant į šiandienos aktualijas, poreikius, nesigilinant į pasirenkamą dramaturginę medžiagą. Tam darė įtakos ir scenos neturėjimas, ir neveikli teatro meno taryba. Nors ji turėjo tik patariamąjį balsą, jai priskirtos funkcijos formuojant repertuarą vis dėlto buvo per menkos. Šiandien renkamės kitą būdą: į meno tarybą įtraukėme du narius, kurie nėra teatro darbuotojai, – Leonidą Donskį ir Oskarą Kor­šu­novą. Tai padės išvengti savikritikos nebuvimo. Me­no tarybos posėdyje vasarį diskutuosime apie siūlomas pjeses bei jų režisierius ir atsirinksime pagrindinius „taikinius“, dėl kurių teatro vadovas tarsis penkeriems metams į priekį. Jei susitarti nepavyks – meno taryba svarstys, kuo užpildyti susidariusias spragas.

Teatro valdymo struktūrą anksčiau sudarė trys padaliniai: meno, finansų ir ūkio. Pirmieji du abejonių nekėlė, tačiau ūkio ir bendrųjų reikalų padalinys buvo gremėzdiškas ir nelankstus. Jį keisime sukurdami kelis papildomus padalinius. Meno vadovo žinioje bus aktorių trupė ir literatūrinė dalis. Šiai teks prisiimti ir rinkodaros funkcijas, tam bus priimti trys vadybininkai. Jau įsteigtas atskiras technikos padalinys, kuriam priklauso apšvietimo, garso, scenos ad­ministravimo, operatorių, pastatymų dalies tarnybos. Technikos vadovo pozicija valdymo struktūroje prilyginama direktoriaus pavaduotojui.

Teatro trupę šiandien sudaro 31 aktorius. Tai optimalus skaičius, tačiau bėda, kad trupę sudaro trijų specialiai Klaipėdos dramos teatrui parengtų kursų absolventai. Taigi turime trijų kartų aktorius, tarp kurių plyti amžiaus duobės, ir visišką konkurencijos trūkumą. Todėl atsisakome šios sistemos ir kasmet stengsimės prisivilioti po vieną du jaunus talentingiausius aktorius iš visos Lietuvos.

2. Metų pradžioje numatyta pradėti statyti italų dramaturgo Eduardo de Filippo pjesę „Kalėdos Kupjelų namuose“ (rež. Povilas Gaidys). Šio spektaklio pristatymas P.Gaidžiui taps savotišku „nusilenkimu“ Klaipėdos publikai prieš baigiant aktyvų darbą teatre.

Iki vasaros vidurio turėtume pakviesti į Slawomiro Mrožeko pjesės „Pono Ohėjaus kankinystė“ premjerą. Ji pasirinkta kaip atsvara klasikiniam repertuarui. S.Mrožekas – vienas garsiausių Europos absurdistų, o spektaklį statysiantis režisierius Darius Raba­šauskas mėgsta absurdo dramaturgiją ir pamažu „auga“ mūsų teatre.

Rugsėjo mėnesį publikos lauks amerikiečių dramaturgo Don Nigro „Paolas ir Frančeska“. Tai šiuolaikinė Dante’s interpretacija, juodoji komedija, kurią pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus. O 2016-uosius turėtume užbaigti Gintaro Grajausko pjese  „Pašaliniams draudžiama“, kurią, skatindamas lietuvišką dramaturgiją, užsakė pats teatras. Spektaklį statys O.Koršunovas, kuris buvo „taikinys Nr. 1“ ieškant režisieriaus naujai G.Grajausko pjesei.

Turime tikslą rudenį sukurti ir spektaklį vaikams. Kol kas nesame tikri dėl pjesės ir autorių, tačiau atrodo, kad tai bus „Piteris Penas“. Svarstome, kad spektaklį režisuoti galėtų choreografė Agnija Šeiko.

Taip pat žadame statyti Ksenijos Dragunskajos pjesę „Miesto teatras“, kurią turėtų režisuoti svečias iš Maskvos Andrejus Liubimovas. Tačiau šiandien dar nesame visiškai patenkinti specialiai mūsų teatrui sukurta pjese ir nežinome režisieriaus sprendimo, rakto šiai medžiagai atverti.

3. Klaipėdos dramos teatrui natūraliai nebus sunku gerinti lankomumo rodiklių: neturėdami savo scenų, pastaruosius trejus metus rodėme kritiškai mažai spektaklių – vos 100 per metus. Ir vidutinės mūsų metinės pajamos sudarydavo tik 100–120 tūkst. eurų. Šiais metais planuojame rodyti 165 spektaklius, kuriuos stebės vidutiniškai po 300 žiūrovų (vertinant ir mažesnes sales). Taigi iš bilietų pardavimo tikimės surinkti 240 tūkst. eurų.

Stengsimės repertuaro neorientuoti į komercinę sėkmę. Tam ir pasitelkiame vadybininkus, kad skatintume gerų produktų pardavimą. Mano manymu, valstybės kultūros politika remiasi biudžetiniais teatrais, gaunančiais tam tikrą garantuotą finansavimą, todėl šie privalo likti ištikimi profesionalaus scenos meno misijai.

4. Klaipėdos dramos teatras neišsivers be kviestinių aktorių, tačiau jų skaičių ribosime. Prieš įdarbinant aktorių trupėje galima jį išbandyti pagal autorinę sutartį – tuomet atsirandanti konkurencija verčia pasitempti ir kitus trupės narius.

Į Klaipėdą būtinai kviesime režisierių iš užsienio. Jau dabar deramės su Lenkijos, Latvijos režisieriais. Turime nusižiūrėję statytojų, jau kūrusių spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tikslas – pasiūlyti publikai pačius geriausius žinomus arba ne­žinomus, bet perspektyvius kūrėjus.

5. Klaipėdos dramos teatras šiuo metu turi etatinį režisierių. Ateityje jo pareigybės neliks, todėl daugiau funkcijų gaus teatro meno vadovas. Kadangi mano išsilavinimas – vadybinis, spręsdamas meno klausimus ketinu kliautis juo.

6. Rezervų yra, todėl stipriname rinkodaros skyrių, kurio anksčiau apskritai nebuvo. Turime kiekvieną mūsų premjerą pateikti lyg įvykį, kurį praleidęs žiūrovas jaustųsi likęs užribyje. Tačiau kartu reikia vertinti savo žiūrovą, tikėti jo išprusimu ir nebandyti jo apgaudinėti.

Jonas Sakalauskas (33 m.), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas

2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje. 2012 m. įsteigė viešąją įstaigą Baltijos kamerinį operos teatrą, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus. Organizavo baroko operos kursus Kražiuose. 2015 m. inicijavo ir įgyvendino trumpametražių miuziklų festivalį M-FEST.

1. Nenorėčiau vartoti žodžio „netenkino“. Paminėčiau tris sritis, kurioms šiais metais bus su­teik­­tas didesnis dėmesys: vidinė bei išorinė komunikacija, orkestro sustiprinimas ir projektinė veikla.

Pradėsime nuo vidinių diskusijų apie informacijos srautų paskirstymą, po to teiksiu komunikacijos optimizavimo planą. Kadangi iki šiol negyvenau uostamiestyje, informacija apie Klaipėdos muzikinio teatro veiklą manęs praktiškai nepasiekdavo nei tiesioginės reklamos kanalais, nei viešųjų ryšių žinutėmis. Taigi daugiau dėmesio skirsime reklamai, kuri pasiektų visos Lietuvos kultūros vartotojus.

Klaipėdos teatras šiuo me­tu neturi iki galo sukomplektuoto simfoninio orkestro. Trūks­ta muzikantų, trūksta nuo­­­seklios veiklos. Viena svarbiausių užduočių – pritraukti nau­jų orkestrantų, kurie leistų kolektyvui tobulėti.

Projektinė veikla – sritis, tei­kianti rezervinių galimybių plė­toti teatro veiklą. Manau, to­kio masto valstybinis teatras privalėtų mažiausiai padvigubinti esamą paraiškų kiekį ir taip užsitikrinti galimybę gauti papildomų lėšų.

Tačiau visa tai – tik būtinos priemonės, o teatro šerdimi išliks jo kūrybinė platforma.

2. Tikrai statysime amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“, Gio­vanni Batistos Pergolesi operą „Liveta ir Trakolas“. Kitos premjeros dar nepatvirtintos.

3. Nevadinčiau to laviravimu. Tiesiog turi būti pragmatiškai apskaičiuotas balansas, kiek reikia pritraukti žiūrovų, uždirbti pinigų ir kartu plėtoti veiklą, atspindinčią Kultūros ministerijos patvirtintus nuostatus. Iš principo – kuriozinė situacija: valstybinis teat­ras privalo atlikti kultūrinę misiją, lavinti žiūrovą ir kartu užsidirbti pinigų. Realybėje toks modelis Lietuvoje pasiteisina tik nacionaliniuose teatruose.  Visiems kitiems neišvengiamai tenka griebtis žiūrovų pamėgtos „Urvinio žmogaus“ tipo teatro kalbos, kar­tu nepamirštant vieno kito kritikų pagarbą pelnančio tikros kūrybos spektaklio. Tikiuosi, į renovuotą Klaipėdos muzikinį teatrą ateityje įžengsime jau atsikratę dvilypio repertuaro formavimo modelio.

Šiuo metu teatro lankomumas yra 65 proc. Ma­­nau, Klaipėdoje tai neblogas rezultatas. Po metų laukiame rekonstrukcijos pradžios, taigi svarbiausias tikslas bus išlaikyti dabartinį rodiklį, kai spektakliai bus rodomi skirtingose erdvėse.

4. Be kviestinių dainininkų neišsiversime. Tar­si­mės su spektaklių statytojais, kad būsimose premjerose vietos rastų ir trupės nariai, ir tie atlikėjai, be ku­rių režisieriai ar dirigentai neįsivaizduoja savo pa­statymo. Numatome kviestis spektaklių kūrėjų iš užsienio.

5. Mūsų teatras turės vyriausiąjį režisierių, nes reika­­lingas kompetentingas asmuo, galintis prižiūrėti spektaklius. Pastebiu, kad režisieriaus asistentams ne vi­suomet tai pavyksta, o tuomet spektakliai ilgainiui pra­randa „sukibimą“.

6. Žinoma, rinkodara ir reklama yra labai svarbu, tačiau pateiktą teiginį formuluočiau truputį kitaip: ne rinkodara ir reklama turėtų pritraukti žiūrovų į sales ir padaryti spektaklį geidžiamą. Spektaklis sa­vai­me tampa publikos geidžiamas arba ne, o reklama ir rinkodara jam arba padeda, arba pakenkia. Jų efek­tas bet kuriuo atveju tėra trumpalaikis. Siekiant ilgalaikių rezultatų schema turėtų būti tokia: meninė idėja – pastatymo kokybė – publikos edukacija – rinkodara ir reklama – nuolatinis publikos srautas.

Daiva Baltūsytė-Len (37 m.), Vilniaus mažojo teatro vadovė

Vilniaus mažajame teatre dir­ba nuo 2012 m. Nuo 2014 m. rugsėjo, pasitraukus ankstesnei vadovei Gretai Cholinai, buvo laikinoji teatro vadovė.

1. Man suteikta galimybė va­­dovauti teatrui, kurį prieš 25-erius  metus sukūrė ir iki šiol tebekuria teatro mohikanas Rimas Tuminas. Teatre dir­ba išskirtinės asmenybės, todėl būsiu laiminga, jeigu ateinančius penkerius metus galėsiu būti naudinga šiam kolektyvui.

2. Šiais metais Vilniaus ma­žojo teatro žiūrovai bus pa­kvies­ti į tris premjeras. Ba­lan­džio mėnesį naują kūrybinį dar­bą pristatys režisierius Ar­tūras Areima, pasirinkęs klasikinę Friedricho Schillerio pjesę „Marija Stiuart“. Rudenį planuojame pristatyti Gabrie­lės Tuminaitės režisuotą spektaklį pagal specialiai Vilniaus mažajam teatrui į lietuvių kalbą išverstą Alfredo de Mus­set kūrinį „Fantazijus“.

O spektaklį pagal ypač retai Lietuvos teatre statomą George’o Gordono Byrono misteriją ketina pristatyti teatro aktorius Tomas Rinkūnas kartu su jaunosios kartos kolegomis.

3. Visada norisi rasti aukso vidurį – pasiūlyti aukštos kokybės spektaklių ir matyti pilną žiūrovų salę. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Madagaskarą“. Tai vienas lankomiausių teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo Vilniaus mažojo teatro fojė 2004 m.

Per vienuolika metų į „Madagaskarą“ teatras parda­­vė daugiau kaip 50 tūkst. bilietų ir uždirbo 640 tūkst. eurų. Spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuo­se Lie­tuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Aus­tri­­joje, Belgijoje, Suo­mijoje, Serbijoje, Rusijoje, Len­ki­joje. Jo žavesys ne­blėsta, lankomumas nemažėja, į „Ma­dagaskarą“ va­žiuoja moksleivių ir pedagogų gru­pės iš visos Lietuvos. Ką tik lankėsi prodiuseriai iš Izraelio ir Rusijos, kurie šiuo spektakliu buvo sužavėti, todėl turėtume sulaukti kvietimo į gastroles. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ge­ras produktas gali būti komerciškai sėkmingas.

4. Neseniai vykusią režisierės G.Tuminaitės premjerą „Bedalis ir labdarys“ teatras kūrė kartu su kviestiniais aktoriais. O štai į „Marijos Stiuart“ repeticijas A.Arei­ma pakvietė išskirtinai mūsų teatro aktorius. R.Tumino spektaklyje „Minetis“ pagrindinį personažą pas­ikeisdamas su Arvydu Dapšiu kuria ir Vladas Bag­do­nas, debiutuojantis mūsų scenoje. Taigi smagu, kai re­žisieriai duoda darbo mūsų trupės aktoriams, bet įdo­mu sulaukti ir kviestinių aktorių, kurie praturtina repertuarą.

5. Mūsų teatre vyriausiojo režisieriaus pareigas da­linasi meno vadovas R.Tuminas, jo pavaduotoja G.Tu­­minaitė ir meno taryba, kurioje – Vytautas Rum­šas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Jūratė Mi­ka­liū­nienė, T.Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Ingrida Ragelskienė ir kt. Daugelį teatro spektaklių nuolat prižiūri juos kū­rę režisieriai, taigi papildomo vyriausiojo režisieriaus etato neplanuojame.

6. Vienas pirmųjų darbų, kurių ėmiausi tapusi teatro vadove, – reklamos skyriaus pertvarka, naujų spe­cialistų paieška ir atranka. Tikiu, kad pokyčių šioje sferoje tikrai bus. Ir juos tikrai pajus žiūrovas. O gal jau ir jaučia.

Rudenį išbandėme naują ekskursijų modelį – at­vėrėme teatro duris privatiems gidams, kurie įtraukia mūsų teatrą į savo ekskursijų programą. Suteikiame galimybę daugiau sužinoti apie legendinį pastatą, jo istoriją, čia dirbusius garsius žmones.

Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, jog bū­tent šiame pastate (Gedimino pr. 22) M.K.Čiurlionis 1909 m. nutapė didžiausią savo darbą – scenos uždangą.

Jurga Knyvienė (41 m.), Kauno kamerinio teatro direktorė

2006 m. VDU baigė teatrologijos magistro studijas. 2004–2012 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro va­­­­dy­bininke-atstove spaudai. 2011 m. organizavo „Žal­­girio“ arenos atidarymo ren­­­­ginius. 2012–2015 m. bu­vo VDU teatro administratorė.

1. Nebuvau susipažinusi su ankstesne šio teatro veiklos praktika, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą.

2. Dar prieš mano pasirodymą sudarytą kūrybinę programą bandysiu papildyti jaunesnei publikai skirtais renginiais. Tur­būt visų Lietuvos teatrų gal­­­vos skausmas – paaugliai: kaip atkreipti jų dėmesį ir rasti kontaktą? Bandysime pasitelkti psichodramos, paauglių psichologijos, sociologijos, kultūrinės antropologijos specialistus. Žodžiu, ieškosime ne tiek madingos raiškos priemonių, kiek komunikavimo būdų.

3. Komerciškai sėkmingas yra tas repertuaras, kurį su­daro kokybišką komunikaciją su publika užmezgę spek­takliai. Jei socialinis teatro ryšys su publika yra brandus, tai ir repertuaras parenkamas tinkamai. O jei ge­rą eksperimentinį-laboratorinį ar aštrų socialinį-po­litinį teatrą rodysi komedijos ar psichologinio teatro gerbėjui, meninė branda nepadės. Ir tai reikš ne prastą publikos skonį, o tik tai, kad neteisingai nurodei „aprangos kodą“ arba supainiojai „meniu“. Nes kultūra ypač jautri rinkodaros netikslumams.

4. Trupės uždarumo klausimas yra gana sudėtingas. Istoriškai jį paveldėjome iš tokios sistemos, kuri nebegali veikti dabartinėmis sąlygomis. Mažai kas benori būti užsidaręs ir priklausyti vienai siaurai bendruomenei – tai beveik neįmanoma. Todėl natūralu, kad biudžetiniuose teatruose jau seniai vyksta apykaita tarp kviestinių ir etatinių aktorių, vaidinančių ir kituose teatruose. Jau vien todėl, kad režisieriai taip pat nesėdi viename teatre. Paskui juos neretai migruoja „jų aktoriai“, prisideda naujų, randasi nauji kūrybiniai ryšiai. Teatras niekada nebestovės vietoje, todėl biurokratinis požiūris į teatro trupę kaip į etatinių pareigybių eilutę – anachronistinis.

Tačiau šiurkštus socialines garantijas tokiai nestabiliai profesijai suteikiančio modelio griovimas būtų laukinio kapitalizmo požymis. Būtinas alternatyvių modelių kompleksas, reaguojantis į šiuolaikines kūrybinių ryšių formavimosi schemas, t.y. mobilumo programos, rezidencijos.

Kodėl šių modelių nepritaikius ministerijos ar sa­vivaldybių pavaldumo lygiu? Juos bent iš dalies in­tegravus į tarptautinius tinklus natūraliai atsirastų ir statytojų iš užsienio – ne dirbtinai prikviestų, o už­mez­gusių dialogą, radusių bendrų tikslų su mūsų ak­toriais.

5. Savo kūrinį prižiūrėti turėtų pats kūrėjas, o jo nesant – gerai jo kūrybos specifiką išmanantis jo patikėtinis ar mokinys. Tai autorinių ir gretutinių teisių, o ne etatinių pareigybių objektas. Nėra nieko blogiau, kai be autoriaus priežiūros reanimuojamas jo spektaklis. Kita vertus, galbūt istorinių spektaklių re­kons­trukcija yra dar viena, kol kas neišnaudota kū­ry­binių industrijų sritis? Jausdami nostalgiją savo teatro istorijai, turbūt galėtume galvoti ir apie rekonstrukcinių metodų plėtojimą. Vis dėlto manau, kad vienas ža­viau­sių teatro bruožų yra jo „čia ir dabar“ – mo­mento kibirkštis, kurią įskelia kūrėjų ir publikos susitikimas. Tai nerekonstruojama.

6. Pagrindinė ir turbūt es­minė kultūros vadybos funkcija yra kiekvienam kūriniui, pro­­­jek­­tui, programai rasti bū­tent jos publiką. Nesvarbu, ar tai fes­­tivalinis projektas, ar lo­ka­laus po­būdžio teatro kūrinys, skir­­tas konkretaus mentali­­teto žmo­­nėms. Kauno kamerinis teat­ras istoriškai turėjo su­­for­mavęs sa­vą publikos ratą, ati­tinkantį jo repertuarinę kryp­tį. Ta­čiau keičiantis kultūriniam kon­tekstui ir nelikus teat­rą su­for­­mavusio ly­­derio ten­ka ieškoti ne tik nau­jo sambūvio su pu­bli­ka, bet ir naujos teatro tapatybės.

P.S. Tikriausiai pasigedote Panevėžio J.Miltinio dramos teat­ro naujojo vadovo Lino Zaikausko atsakymų. Iš Pa­nevėžio tesulaukėme paaiškinimų, kad jų teatras – di­džiausias šalyje, jo direktorius – labiausiai užsiėmęs iš visų direktorių ir pirmuosius komentarus spau­dai, tarsi koks ministras ar valstybės prezidentas, su­gebės pateikti tik po 100 darbo dienų. Ką gi, ir „didžiausiems“ linkime sėkmės Nau­jaisiais.

L. Vansevičienės nuotr.

Gruodis Lietuvoje kaip įprasta žėrės operomis ir vaikų eglutėmis, tačiau didžiausia metų pabaigos šventė teatralams – ilgai laukta premjera atnaujintame Klaipėdos dramos teatre.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Paskutinėje šįmet premjerų apžvalgoje maga atsisukus pažvelgti, kurie prabėgusio rudens teatriniai pažadai išsipildė, o kurie taip ir liko tuščiaviduriais kevalais.

Dramos pasaulyje daugiausia išlošė tie, kurie vaikščiojo ne plačiai žiūrovų numintais vieškeliais, o priešingai – rinkosi suaugusiųjų primirštą „Lėlės“ teatrą bei retokai žiūrovams duris atveriančią „Meno forto“ salytę. Rolando Kazlo „Atrask mane“ ir Eimunto Nekrošiaus „Bado meistrą“ pavadinčiau didžiausiais (nors mažose scenose puikiausiai išsitenkančiais) šio rudens atradimais. Žiūri ir mąstai, kiek nedaug tikram spektakliui tereikia: geros idėjos, kelių neabejingų aktorių ir žiupsnelio meistriškumo, leidžiančio visa tai sulipdyti į viena.

O toliau – jau pagal skonį ir poreikius. Švarios vaizdo ir garso estetikos išsiilgusieji galėtų rinktis tvarkingas, bet nuobodokas Jono Vaitkaus „Septynias gražuoles“, pirmenybę teikiantys konceptualiai tradicinius kriterijus sujaukiančiai antiestetikai – Arpado Schillingo „Didį blogį“. Gabrielės Tuminaitės „Bedalis ir labdarys“ – aukso viduriukas, bandantis vienoje scenoje suderinti abi priešybes.

Valterio Silio „Miškinio“ dualizmas: pertekliniuose aiškinimuose beviltiškai skęstantis pirmasis spektaklio veiksmas ir šiek tiek daugiau erdvės žiūrovo vaizduotei suteikiantis antrasis. Tik per anksti neapsidžiaukite, nes Liubomiro Laucevičiaus vaidybos beužauginamus sparnus negailestingai nukapos finalinis pasakotojo monologas.

Evaldo Jaro „Karalius nuogas“ dualizmas: populiarių ir visai negirdėtų aktorių bei jų vaidybos stilistikų kratinys. Nugali solidžiausia patirtis – beveik nepastebimas, beveik nevaidinamas, tarsi iš šono komišką sumaištį rūmuose stebintis Ramučio Rimeikio menininkas Juokdarys, už nereikalingus pastebėjimus dėsningai nušaunamas.

Eglutės vaikams ir suaugusiems

O štai Kalėdų Senelio nušauti niekaip nepavyks: užplūsta jie gruodį teatrus tarsi šventinis maras. „Vaikams be dovanėlės – 3 eurai, vaikams su saldžia dovanėle – 5 eurai“, – skelbia bilietų kasos. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre laukiantys dovanėlių vaikai turės atspėti, kas anksčiau buvo trys šeimininko išardyti ir bet kaip surinkti žaislai („Kalėdų žaislai“). Keistuolių teatre – leistis į kelionę su Donaldo Haroldo G.Bisseto pasakų herojais – žąsinėliu Viliu, skruzde Marta ir buldozeriu Baču („Pyp pyp!“). O Valstybiniame jaunimo teatre pratęs smagią pažintį su Linos Žutautės knygelių veikėja Kake Make („Kakė Makė ir pavogtas laikas“). Pirmasis aktorės Virginijos Kuklytės režisuotas spektaklis „Kakė Makė“ jau spėjo tapti žiūrovų geidžiamiausiu reginiu šio teatro repertuare.

Klounu vaikų išvadintas Kalėdų Senelis veikiausiai ilgam užrištų savo maišą. Tačiau klounados žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja tarptautinės „Raudonų nosių“ organizacijos pastangomis. Profesionalios gydytojų klounų komandos narė aktorė Indrė Lencevičiūtė Menų spaustuvėje pristatys savo debiutinį monospektaklį suaugusiems „Klai da“, kuriame klounados priemonėmis pasakos vienos emigrantės istoriją.

„Eglute didelėms mergaitėms“ galima pavadinti „Domino“ teatro premjerą pagal amerikietės Lauros Cunningham pjesę „Žavios ir pavojingos“, iš pradžių užkariavusią Brodvėjų, o vėliau – komercinius Rytų Europos teatrus. Tai ilgai lauktas „Domino“ trupės moterų atsakas tokiems spektakliams, kaip „Vyrų laiškai“, „Testosteronas“ ir „Apie ką kalba vyrai“.

Šventinį žiemos vakarą jaukiuose namuose susitinka šešios jaunystės draugės, tačiau ne visos juose – laukiamos viešnios. Todėl santykių aiškinimasis bei praeities nuoskaudų išliejimas prie vyno taurių tiesiog neišvengiamas. Nuoskaudos, aišku, kyla dėl tarpusavyje nepasidalytų vyrų. Nustebsite, koks negailestingas ir beatodairiškas gali būti iš pirmo žvilgsnio padorių ir išauklėtų damų kerštas dėl sužlugdytos santuokos.

„Užsėdimu“ savo spektaklį apie patirtas ir nepatirtas santuokas pavadino trupė „Stage Strangers“. Po šiuo pseudonimu slepiasi sėkmingą parodijų spektaklį „Contemporary?“ anksčiau sukūrę šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė bei prie šios trijulės prisidėjęs aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas.

Pasak jų, vestuvės „užsėda“ tiek tuos, kurie kartą (ar ne kartą) tą košmarą išgyveno, tiek tuos, kuriems jo neteko patirti. Dar labiau „užsėsti“ jaučiasi tie, kuriems vestuvės su šabloniškais balandžių ir limuzinų ritualais, grafomaniškais linkėjimais, girtomis vaišėmis ir aplietomis nuotakų suknelėmis tampa įprasta darbo kasdienybe. Spektaklis kuriamas iš individualių patirčių, prisiminimų, įsivaizdavimų, asmeniškumų ir visuomeniškumų. Kaip ir „Contemporary?“ atveju – tai aktorių pasakojimai pirmuoju asmeniu.

Nedarykime iš savęs produktų

Šventinės repertuaro linksmybės tuo ir baigiasi. Visa kita – tiems, kurie prieš Kalėdas atras dvasinių jėgų daugiau susikaupimo ir mąstymo reikalaujantiems reginiams.

Be to sunku suvokti šiuolaikinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesių pastatymus, o panevėžiečių gruodį laukia „Baseino (be vandens)“ premjera. Ją rengia po studijų Londono karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje bei stažuotės Linkolno centriniame teatre Niujorke į Lietuvą grįžtanti režisierė Monika Klimaitė.

Kodėl savo debiutui pasirinko „Baseiną (be vandens)“? „Šitą pjesę aptikau dar studijuodama Anglijoje. Patraukė netradicinė dramaturgijos forma, kurioje nėra išskirtų veikėjų, tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma. Nors kūrinys skirtas judesio teatro trupei, mano spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas draminei formai – tekstui ir žodiniam bendravimui su publika. Vis dėlto svarbiausias pjesės pasirinkimo motyvas – meno ir žmogiškosios etikos konfliktas, atskleidžiantis žmogaus instinktą bet kokia kaina patenkinti savo ego. Kūrinyje keliamas klausimas, kaip toli gali eiti konkurencijos ir pavydo vedamas žmogus. Mano nuomone, šiandien tai aktuali tema. Kiek sukurta meno kūrinių, kuriais menininkas stengiasi žūtbūt atkreipti dėmesį į save ir tapti žinomas“, – svarsto jaunoji režisierė, kuriai talkina jauni aktoriai Eglė Ancevičiūtė, Justina Nemanytė, Anupras Jucius ir Povilas Adomaitis.

Dar giliau žada nerti jau išsikovojęs vietą po gimtinės teatro saule Vidas Bareikis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre ėmęsis kiekvienam režisieriui etapinio veikalo – Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ir pagrindinį vaidmenį skyręs savo bendraamžiui ir bendramoksliui Vainiui Sodeikai. Tačiau Hamletas jų interpretacijoje – anaiptol ne romantiškas herojus ir net ne naivus idealistas, o jaunas žmogus, pasiryžęs pasaulyje atrasti bent trupinėlį nesumeluotos tikrovės.

„Hamletas“ žada tapti dar viena V.Bareikio pamėgto „teatro teatre“ metodo aikštele. Teatras čia vaizduojamas kaip paskutinė tiesos instancija, kaip veidrodis, atskleidžiantis tai, kas dažniausiai amžiams pasilieka šešėlyje. Teatras – vienintelė vieta, kurioje užsidėjęs bepročio kaukę gali su humoru bei elegantiška ironija parodyti nuogą ir begėdišką pasaulio realybę. Hamletas klaus, kodėl pasiduodame aplinkai, ar mūsų gyvenimas gali tapti mažiau primityvus ir kodėl tik retas drįstame peržengti savo paties ribotumą. Kiti vaidmenys W.Shakespeare’o tragedijoje atiteko Dainiui Svobonui, L.Lauce­vičiui, Sauliui Čiučeliui, Eglei Grigaliūnaitei, Tomui Erbrėderiui.

Ne ką lengvesnės užduoties Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ėmėsi kitas jaunosios kartos režisierius Paulius Ignatavičius, pasirinkęs Eugene’o O’Neillo pjesę „Meilė po guobomis“. Pirmąkart pastatyta 1924-aisiais, ji tuometės Amerikos visuomenės buvo pasmerkta dėl vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos motyvų, o pats spektaklis apšauktas amoraliu. Klasikinį meilės trikampį dramaturgas pasiskolino iš graikų mito apie Dzeuso žmoną Fedrą, bandžiusią suvilioti dorąjį posūnį Ipolitą. Atstumta Fedra iš keršto nusižudė, palikusi laišką, esą Ipolitas bandė ją suvilioti. Pasipiktinęs Dzeusas paprašė Poseidono nublokšti Ipolitą nuo pakrantės uolos.

Pasak P.Ignatavičiaus, pjesė – apie tragediją jaunuolio, nesugebėjusio įsiklausyti į giluminį sielos riksmą ir pasielgti visiškai priešingai, nei iš jo tikėjosi tėvai. Jaunuolio, bandžiusio gyventi ne savo, o kitų primestą gyvenimą.

„Iš jauno žmogaus daug ko nori motina, daug ko nori tėvas, daug ko nori visuomenė. Dažnai net nesusimąstome, kad darome tam tikrus darbus vien dėl to, kad norėtume kažką įrodyti kitiems arba pačiam sau. Bet mes niekam nieko neturime įrodyti, niekam nesame skolingi – nei tėvams, nei visuomenei, nei religijai. Neleiskim aplinkai daryti iš mūsų sau patogių produktų. Išdrįskim gyventi iš esmės pagal tai, kaip šaukia mūsų vidinis balsas“, – ragina P.Ignatavičius.

Beje, „Meilė po guobomis“ Lietuvoje vienintelį kartą anksčiau buvo pastatyta 1979-aisiais būtent Šiaulių dramos teatre. E. O’Neillo drama sugrįžta į Šiaulius po 36 metų pertraukos. Spektaklyje vaidina įvairių kartų komanda: Juozas Bindokas, Rolandas Dovydaitis, Dalius Jančiauskas, Jūratė Bud­riūnaitė, Anicetas Gendvilas, Aidas Matutis.

Operų premjeros – su kviestinėmis žvaigždėmis

Claude’o Debussy operai „Pelėjas ir Melisanda“ taip ilgai laukti sugrįžimo neteko: po 2009-ųjų Gyčio Padegimo pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre veikalas atgimsta Vilniuje, kur jo ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

C.Debussy ilgai dairėsi tinkamos istorijos savo svajonių operai, o po ilgų paieškų pasirinko simbolisto Maurice’o Maeterlincko pjesę „Pelėjas ir Melisanda“. Tiesa, dramaturgas tuo nebuvo sužavėtas: po konflikto dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos (Melisandos partija premjeroje tuomet galiausiai atiteko Mary Garder) jis ilgai ignoravo savo amžininko sukurtą operą ir atlyžo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties. Tuomet pagaliau išklausęs C.Debussy veikalą M.Maeterlickas pripažino: „Aš klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“

Veikalo centre – jauna moteris, iš pradžių pritrenkianti savo grožiu, nekaltumu, elegancija ir šviesa. Tačiau netrukus išryškėja jos polinkis kurti chaosą ir destrukciją visur, kur tik pasirodo. Veikalo finale nelieka nė vieno veikėjo vyro, kuris nebūtų vienaip ar kitaip išpažinęs meilės Melisandai.

D.Ibelhauptaitė šį vaidmenį skyrė Italijoje įsikūrusiam mecosopranui Jurgitai Adamonytei, kuri po sėkmingo pasirodymo Velso nacionalinėje operoje buvo tituluojama dešimtmečio Melisanda. Jos vyro Pelėjo vaidmenyje išvysime italų tenorą Giuseppe Fillianoti, jaunesnįjį Pelėjo brolį Golą dainuos rusų baritonas Jevgenijus Ulanovas. Scenoje taip pat matysime lietuvių solistus Jovitą Vaškevičiūtę, Tadą Girininką, Liudą Norvaišą ir Liną Dam­brauskaitę.

Naujuosius metus Nacionaliniame operos ir baleto teatre sutiksime su populiaria Giacomo Puccini opera „Bohema“, kuri bus bendras šio teatro ir Ravenos festivalio pastatymas. Jį režisuos Ravenos festivalio meno vadovė Cristina Mazza­villani Muti, garsiojo dirigento Riccardo Muti žmona.

Italijoje naujosios „Bohemos“ pristatymas įvyks šiek tiek anksčiau nei Lietuvoje. Pirmuosius du premjerinius spektaklius Vilniuje irgi dainuos svečiai – sopranai Benedetta Torre ir Maria Mudryak, tenoras Alessandro Scotto Di Luzio, baritonai Matias Tosi ir Danielis Giulianini, bosas Luca Dall’ Amico. Vėlesniuose „Bohe­mos“ spektakliuose juos keis lietuvių solistai: Mimi dainuos Joana Gedmintaitė ir Julija Stupnianek, Miuzetę – Viktorija Miškūnaitė ir Julija Karaliūnaitė, Rudolfą – Tomas Pavilionis ir Kasparas Damulis, Marselį – Dainius Stumbras ir Eugenijus Chrebtovas, Šonarą – Šarūnas Šapalas ir Tomas Tuskenis, Koleną – Egidijus Dauskurdis ir Tadas Girininkas.

Planuokite kelionę prie jūros

Pabaigai pasilikau šventę, su kalendoriniais blizgučiais nesusijusią. Tačiau ar verta stebėtis, kad aštuonerius metus rekonstruoto dramos teatro atidarymo laukę klaipėdiečiai šluote iššlavė bilietus į visus premjerinius „Karalienės Luizės“ spektaklius?

Pastatyti Arvydo Juozaičio „Karalienę Luizę“ atnaujintoje scenoje buvo pavasarį mirusio ilgamečio teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė, ir kolegos, pasitelkę režisierių Gytį Padegimą, įvykdė jo valią. Pjesės veiksmas rutuliojasi 1807–1808 m., kai uostamiestis buvo tapęs laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno anuometiniame Mėmelyje. Būtent Luizė, o ne jos vyras Vilhelmas Fryd­richas, subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną. Napoleonas Luize žavėjosi ir sykiu jos neapkentė. Amžininkai vadino ją šviesiausiuoju angelu, žvaigžde audrų debesyse, Prūsijos madona.

Kviestinių žvaigždžių premjeroje nebus, nebent tokiomis laikysime už klaipėdiečio ištekėjusią Ingą Jankauskaitę, kuriai po ilgų aktorės paieškų atiteko pagrindinis Luizės vaidmuo, ir į savo gimtąjį miestą sugrįžtantį Dovydą Stončių, kuris vaidins Prūsijos karalienei simpatizavusį Rusijos imperatorių Aleksandrą.

Tačiau žiūrovams ne mažiau smalsu bus išvysti ir garsiuosius Klaipėdos teatro senbuvius Darių Meškauską bei Vytautą Paukštę, dėl premjeros repeticijų netgi atidėjusį savo reabilitaciją sanatorijoje. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka ir naujutėlė moderni teatro įranga: kone kiekvienai spektaklio scenai parinkta vis kitokia grindų konfigūracija. Todėl kitų šalies miestų žiūrovai gali nesitikėti sulaukti „Karalienės Luizės“ gastrolių: dėl techninės specifikos rodyti spektaklį kituose teatruose paprasčiausiai nebus įmanoma. Teks patiems važiuoti į Klaipėdą.

Šią savaitę sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre, du savo naujus spektaklius rodys Klaipėdos dramos teatras. Antradienį 18 val. matysime Gintaro Grajausko dramą “Mergaitė, kurios bijojo Dievas”. Neseniai šis pastatymas buvo pripažintas geriausiu Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje, o jo režisierius Jonas Vaitkus tapo nacionalinės dramaturgijos festivalio “Versmė” laureatu. Trečiadienį 18 val. klaipėdiečiai pristatys komediją “Iš miglos išniro angelas”, kurioje vaidina Regina Arbačiauskaitė, Nijolė Sabulytė, Rimantas Pelakauskas ir kt.