Mesti gerai atlyginamą darbą, palikti namus ir pusmečiui ar metams išvykti pasibastyti po pasaulį ryžtasi nedaugelis. Tačiau nė vienas pasirinkęs tokį keliavimo būdą nesigaili, nes grįžo ne tik pailsėjęs nuo kasdienės rutinos, bet ir pakeitęs požiūrį į aplinką, darbą, save.

Vieni ryžtasi tokiai avantiūrai, kad įgyvendintų svajonę aplankyti tolimas šalis ir galėtų patikusioje vietoje būti tiek, kiek norisi. Kitiems tai – pretekstas mesti įgrisusį darbą, pabėgti nuo kasdienybės, o grįžus nerti į naują veiklą. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai ilgai svarstė prieš nuspręsdami išvykti į pusmečio ar ilgesnę kelionę, tačiau tikina, kad buvo verta atsisakyti net perspektyvios karjeros. O padaryta pertrauka darbe išėjo tik į gera, mat visi iš tokių klajonių parsivežė ne tik nepamirštamų įspūdžių, bet ir verslo idėjų, grįžo patobulėję, brandesni.
Štai Laimona Vaškelaitytė kartu su draugu Martynu Staskevičiumi po Aziją keliavo net pusantrų metų. Kad įgyvendintų savo svajonę, abu metė gerai mokamus darbus, pardavė butą, kelionei išleido apie 50 tūkst. Lt, tačiau dėl to nė kiek nesigaili. Keliaudami po Pietų Kiniją, Makao, Honkongą, Tailandą, Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Šri Lanką, Malaiziją, Filipinus, Singapūrą, jie suprato, koks nedidelis yra pasaulis. Taip pat įgijo pasitikėjimo, turėjo laiko įsiklausyti į save ir suprasti, kuo nori užsiimti. Tad grįžę Vilniuje atidarė nedidelę gurmaniškų produktų bei dovanų parduotuvėlę, ir darbas iki šiol jiems – vienas malonumas.
Kita pora – Eugenija Saženytė ir Robertas Kunigėnas, keturis mėnesius keliavę aplink pasaulį, taip pat nesijaučia veltui iššvaistę laiko. Robertas, prieš kelionę metęs programuotojo darbą, į jį nebegrįžo ir kartu su Eugenija bei dviem draugais pradėjo savo verslą.

Nė vieno pikto ir nelaimingo žmogaus

34-erių metų Eugenijai ir jos bendraamžiui vyrui Robertui mintis leistis į kelionę aplink pasaulį kilo pradėjus svarstyti apie atostogas Naujojoje Zelandijoje. „Pradėję galvoti apie kelionę į šią šalį nusprendėm, kad taip toli vykti dviem savaitėms neapsimoka, nes nespėsim visko apžiūrėti, o pinigų išleisim daug. Norint ilgiau pabūti reikia mesti darbus, o jeigu jau mesim, tai galima pakeliauti ir kelis mėnesius“, – idėjos pakeliauti po pasaulį gimimą prisimena E.Saženytė.
Nusprendę įgyvendinti savo mintį, vilniečiai taupė pinigus, dėliojo maršrutą ir po metų leidosi į kelionę: iš Londono nuskrido į Singapūrą, ten praleido penkias dienas, tada per Australiją lėktuvu pasiekė Naująją Zelandiją. Po šią šalį keliavo 50 dienų, paskui aplankė Taitį, Velykų salas, Čilę, mėnesiui apsistojo Bolivijoje, tada – Peru.
Kelionės aplink pasaulį bilietus Eugenija ir Robertas nusipirko vienoje Didžiosios Britanijos kelionių agentūroje. „Su vienu lėktuvo bilietu, kuris kainuoja apie aštuonis tūkstančius litų, skrendi pagal pasirinktą maršrutą. Kur nori, gali pasilikti ilgiau, tik svarbu, kad visada skirstum į priekį arba įveiktum tam tikrą skaičių kilometrų. Be to, persėdimai turi būti iš anksto suplanuotuose oro uostuose“, – atskleidžia Eugenija.
Šalis, kurias nori aplankyti, keliautojai buvo numatę iš anksto, o ką ten veiks, spręsdavo vietoje. Pagrindinis jų tikslas buvo kuo daugiau pamatyti įspūdingiausių gamtos vietų, taip pat pabendrauti su vietos gyventojais, pajusti, kaip jie gyvena.
Naujojoje Zelandijoje Eugeniją ir Robertą labiausiai stebino tai, kad ten net link mažiausio kriokliuko, esančio retai turistų lankomose vietose, veda nuorodos. O norint pasigrožėti net ir miško vaizdais, nuo kalno atsiveriančia panorama, tenka susimokėti. „Tai šiek tiek erzino, tačiau Naujosios Zelandijos gamta nuostabi ir labai skirtinga. Pavyzdžiui, eini per mišką, kurio medžiai nuo viršaus iki apačios apsamanoję ar apkerpėję, paskui užlipi ant kalno ir atsiveria vaizdas į vandenyną arba į slėnį, kurio viduryje kalnas, o aplink jį teka upė. Taityje taip pat daug įspūdingų vietų, vaizdai lyg iš atviruko. Gali visą dieną tiesiog sėdėti vienoje vietoje, žiūrėti, ir neatsibos“, – įspūdžiais dalijasi E.Saženytė.
Bolivijoje ir Peru keliautojus labiausiai sužavėjo žmonės, kurie gyvena labai skurdžiai, tačiau visada šypsosi, nes moka džiaugtis tuo, ką turi. „Šiose šalyse nesutikome nė vieno pikto ar nelaimingo žmogaus. Nors gyvena labai varganai, tačiau beveik kiekvieną savaitgalį visas miestas ką nors švenčia, vyksta paradai su muzika, dainomis. Naujosios Zelandijos gyventojai taip pat labiau atsipalaidavę nei europiečiai, dirba be streso ir niekada – jokių viršvalandžių“, – pasakoja moteris.

Pusantrų metų – laikas tik sau

Eugenija ir Robertas visus keturis mėnesius intensyviai keliavo, kad daugiau pamatytų, nuomodavosi dviračius, automobilius, keliavo ir autobusais, lipo į kalnus. O Laimona ir Martynas po Aziją keliavo neskubėdami ir kiekvienoje vietoje būdavo tiek, kiek norėjo. Kai pajusdavo, kad vėl norisi krautis kuprinę ir ieškoti naujų potyrių, taip ir padarydavo. Tačiau keliautojus šiek tiek varžė vizos reikalavimai. Štai Tailande, kuriame praleido keturis mėnesius, būtų pasilikę dar ilgiau, bet baigėsi vizos galiojimo laikas. „Ten, kur apsistodavome ilgesniam laikui, ne tik apžiūrėdavome visas apylinkes, bet ir daug laiko skirdavom sau – mokėmės jogos pratimų, skaitydavom knygas, bendraudavom su vietiniais“, – prisimena Laimona. Toks ir buvęs jų kelionės tikslas.
Mintys, kad būtų nuostabu keliauti metus ar ilgiau, Laimoną ir Martyną apnikdavo visuomet, kai reikėdavo po įprastinių dviejų savaičių atostogų traukti atgalios. Jie vis pasvajodavo, kaip būtų gera, jei atradus tikrai nuostabią vietą niekur nereikėtų skubėti ir būtų galima ja tiesiog mėgautis tiek, kiek širdis geidžia. Šią idėją vilniečiai brandino beveik trejus metus, o keliauti po Aziją nusprendė todėl, kad juos traukė tų kraštų kultūra, gamta, maistas.
Iš anksto jie suplanavo tik pirmuosius kelionės žingsnius – nusipirko bilietus į Kiniją, vėliau į Tailandą. Tolesnį maršrutą lėmė sutikti žmonės, jų pasakojimai, knygos, liūčių sezonai ir pan. „Keliaujant labiausiai žavėjo tai, kad esi savo dienos šeimininkas. Žinoma, ir įspūdinga kultūra, gamtos grožis. Kvapą užgniaužia, kai eidamas per karščiu alsuojančias džiungles pritrūksti vandens ar užmini ant keturių metrų ilgio driežo uodegos. Arba plaukiant upe kanoja visai netoli nuo kranto gąsdindama laksto ir šnypščia beždžionė. Sunku buvo priprasti, kad visa gyvūnija taip arti“, – patirtais įspūdžiais dalijasi Laimona.
Keliautojai patyrė ir ekstremalių išbandymų. Štai Filipinuose vidury nakties juos iš lovos išvertė šešių balų žemės drebėjimas, o Šri Lankoje teko pajusti, kokios grėsmingos gali būti milžiniškos vandenyno bangos. Tikru išbandymu tapo ir nacionalinė laosiečių muzika, kurios visu garsu Laimona ir Martynas buvo priversti klausytis keturiolika valandų trukusioje kelionėje, važiuodami vos slenkančiu autobusu.

Pasikeitė požiūris į pinigus ir darbą

Laimona sako, kad sprendimas išvykti į daugiau nei metus trukusią kelionę nebuvo spontaniškas, tačiau baimės jie taip pat nejautė. „Sunku paaiškinti, kodėl kyla tokios mintys, bet kai jau jos užvaldo, nebelieka pasirinkimo, tik veikti. Svarbiausia apsispręsti pačiam, o tada viskas natūraliai susidėlioja reikiama linkme, atsiranda ir drąsos“, – mano L.Vaškelaitytė.
33-ejų metų moteris tvirtina, kad viskas savaime į vietas susidėliojo ir grįžus, mat ji parsivežė ne tik idėjų, bet ir kitokį požiūrį į daug ką. „Po kelionės pasikeitė požiūris į daugelį dalykų, kuriuos žmonės Lietuvoje vadina sunkumais. Supratom, kad nereikia brangių automobilių ar naujausio modelio televizoriaus, nes tai tik uždirbtų pinigų švaistymas. Apskritai pinigai įgavo kitokį svorį, kai pamatėme, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems vienas doleris gali pakeisti visą dieną, o už tokią sumą pinigų, kuriuos išleidžiame automobiliui, visa giminė susitvarkytų buitį“, – tvirtina Laimona.
Eugenija grįžusi iš kelionės taip pat pradėjo labiau vertinti pinigus, jų nešvaistyti. Be to, suprato, kad reikia užsiimti veikla, kuri maloni, užuot dirbus nemėgstamą darbą, kuriame jautiesi lyg eidamas lažą. Ji grįžo kupina idėjų ir užsidegusi kuo daugiau visko nuveikti – mokytis, keliauti, imtis mėgstamo darbo ir stengtis nepaskęsti rutinoje.
„Kai pavyksta ištrūkti iš kasdienybės bei rutinos, labiau įsiklausai į save, todėl atsiranda drąsos imtis to, ko iš tikrųjų nori“, – apibendrina Laimona.