Vieno iš neteisėtai atleistų FNTT vadovų Vytauto Giržado pergalė teisme prieš Vidaus reikalų ministeriją prikišamai rodo, kad teisybę Lietuvos teismuose rasti galima ir be mitingų aikštėse, šaukiant apie „visagalį klaną“.
Praėjusią savaitę Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino buvusio FNTT direktoriaus pavaduotojo V.Giržado ieškinį ir nusprendė, kad jis turi būti grąžintas į pareigas, priteisiant 20 tūkst. Lt moralinės kompensacijos ir dar po 6,3 tūkst. Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį. Mat pavasarį didžiulį politinį skandalą sukėlę buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įsakymai, kuriais iš V.Giržado pirma atimta teisė dirbti su slapta informacija, o paskui jis atleistas iš tarnybos, buvo parengti nesilaikant įstatymų ir todėl naikintini.
Tai yra teismas patvirtino tai, ką nuo pat pradžių sakė tiek V.Giržadas, tiek už atsisakymą atleisti jį iš darbo vien pagal melo detektoriaus rodmenis pareigų irgi netekęs FNTT direktorius Vitalijus Gailius: visi eksministro R.Palaičio veiksmai, kuriais jis, gelbėdamas savo kailį, stengėsi patenkinti prezidentę, ieškojusią kaltų dėl informacijos apie „Snoro“ tyrimą nutekinimo į žiniasklaidą, buvo neteisėti.
Žinoma, Vidaus reikalų ministerija dar skųs Apygardos teismo sprendimą aukštesnei instancijai, ir būtų keista, jei būtų kitaip: retas atvejis, kad su atleistais darbuotojais besibylinėjanti darbovietė atsisakytų kovos iki galo, darydama tai neretai vien iš principo. Gal ir gerai – jeigu tiek V.Giržadas, tiek įkandin jo ir V.Gailius, kurio ieškinys dar laukia teismo sprendimo, savo teisumą įrodys visose be išimties tiesinėse instancijose, niekas negalės regzti sąmokslo teorijų, esą teismai grąžino juos į darbą tik todėl, kad to reikalavo premjeras Andrius Kubilius ir kiti įtakingi Seimo politikai.
Lygiai taip pat niekas negalės aiškinti, esą V.Gailius ir V.Giržadas tapo visagalio klano sąmokslo auka, tad siekti jų grįžimo į tarnybą galima tik mitingais aikštėse prie Seimo ir Prezidentūros, o ne teismuose, nes šiuos, pasak sąmokslo teorijų kūrėjų, taip pat valdąs su saugumu, prokurorais ir žiniasklaida susijęs, tad neįveikiamas teisėjų klanas. Tuomet, pavasarį, labiau ant “bačkos” lipti ar prieš televizijų kameras staipytis, nei kruopščiai dirbti rengiant įstatymų pataisas linkę Seimo nariai buvo akivaizdžiai sutrikę, kai V.Gailius su V.Giržadu, užuot kopę kartu su jais į tribūnas (ir kėlę „gynėjų“ populiarumą prieš rinkimus), tik kukliai padėkojo už paramą, bet paprašė daugiau to nedaryti, nes juodu visiškai pasitikį Lietuvos teismais, tad reabilitacijos sieksią teisiniu keliu.
Praėjo pusmetis bylinėjimosi ir pasirodė, kad abu žymūs teisėsaugininkai buvo teisūs, o skardinių būgnelių mušėjai (ilgainiui sulindę po violetinės spalvos vėliava) su savo pasakomis apie visagalį klaną liko kvailio vietoje. Ne tik todėl, kad pirmos instancijos teismas patenkino vieno iš neteisėtai atleistųjų FNTT vadovų ieškinį.
Praktiškai tuo pat metu kaip V.Gailiaus byloje Vilniaus apygardos teismas atmetė Vilniaus 3-iojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl kovo mėnesį vykusio mitingo atleistiesiems FNTT vadovams paremti organizatorių išteisinimo. Šie buvo kaltinami organizuojant mitingą pažeidę Susirinkimų įstatymą, bet vasarą vykusiame procese Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo išteisinti. Dabar, atmetus policijos apeliaciją, seni sąjūdininkai Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Alvydas Medalinskas išteisinti galutinai.
Paradoksas, bet, užuot pašlovinę Lietuvos teismų teisingumą (o kartu ir save pačius, kaip Lietuvos teisinės valstybės kūrėjus), jie toliau burnoja prieš šalies teisinę sistemą. Išgirdęs galutinai jį išteisinusį nuosprendį R.Ozolas pareiškė, esą policijos paduotas apeliacinis skundas buvęs „policijos sukilimas prieš teismus“! Nors aukštesnės instancijos teismai tam ir sukurti, kad į juos apeliuotum, jei netenkina pirmos instancijos sprendimas. Liūdna girdėti tokius, švelniai tariant, labai neprotingus žodžius iš vieno valstybės atkūrėjų bei Konstitucijos autorių lūpų, bet ką darysi – amžius bei dar iš sovietmečio paveldėtas įsitikinimas, kad „valdžia neteisiama“, daro savo…
O gal šis, irzliai demonstratyvus, nepasitenkinimas tik dangsto kovotojų su klanais sutrikimą suvokus, kad visa tai, dėl ko jie šaukė mitingus ir lipo į tribūnas, buvo galima pasiekti tiesiog su gerų advokatų pagalba? Nes nors įvairūs klanai (ką čia neigti), tarp jų – ir teisėjų, egzistuoja, jie toli gražu nėra tokie visagaliai, kokiais juos bandoma vaizduoti. Tereikia pabandyti su jais pakovoti, ir paaiškėja, kad baimės tik akys buvo didelės. Tai kadaise įrodė advokatas Kęstutis Čilinskas, laimėdamas Dalios Budrevičienės atlyginimo vokeliuose bylą. Dabar tai įrodė buvę FNTT vadai ir, gal net prieš savo valią, profesionalūs „kovotojai su klanais“.

Nors įvairūs klanai tikrai egzistuoja, jie toli gražu nėra tokie visagaliai, kokiais juos bandoma vaizduoti.

Kai nori, gali – tokią išvadą apie policijos profesinius sugebėjimus galime daryti po sėkmingos operacijos Garliavoje, užtikrinant teismo sprendimo įgyvendinimą.
Galima ir laiką deramą pasirinkti, ir prieigas bei perimetrą blokuoti, ir reikiamą kiekį pareigūnų pasitelkti, kad būtų suvaldyta minia ir suimti visi, kurie priešinasi įstatymo vykdymui, ir stebėjimo kameras uždengti, ir pasiimti reikiamų priemonių durims bei langams įveikti. Tai yra veikti taip, kaip tokiais atvejais ir privalo veikti profesionali demokratinės valstybės policija.
Norintiems pavirkauti dėl „policijos smurto prieš mergaitę“ teks priminti, kad policininkai mergaitės iš viso nelietė, o teisėtą prievartą panaudojo tik prieš tuos, kas priešinosi įstatymui bei teisėtiems pareigūnų reikalavimams. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos pareigūnai sugebėjo tikrai gan delikačią (pirmiausia dėl žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio) operaciją įgyvendinti taip, kad neprireikė naudoti nei šaunamųjų ginklų, nei pipirinių dujų, be kurių prieš dešimtmetį nesugebėjo apsieiti profesionalumo stoka skųstis negalinti JAV teisėsauga kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo grąžinimo tėvui į komunistinę Kubą atveju.
Beje, ši 2001-aisiais plačiai nuskambėjusi byla galėtų būti puikus pavyzdys mūsų teisiškai dar labai nebrandžiai visuomenei, rodantis, koks turi būti požiūris į teismo sprendimus teisinėje valstybėje. Tiek tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas, tiek generalinė prokurorė Janet Reno pripažino, kad teismo sprendimas – grąžinti berniuką, kurį į laisvą Ameriką jo motina atgabeno savo gyvybės kaina, atgal į komunistinę Kubą jo tėvui – prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams. Bet įstatymo ir teisės viršenybė yra tas pamatas, ant kurio pastatyta Amerika, tad teismų sprendimams nedrįsta prieštarauti net prezidentai.
Stebint sklandų policijos darbą praėjusį ketvirtadienį ir menant jos bejėgišką trypčiojimą per pirmąją operaciją kovo mėnesį, kyla natūralus klausimas: o kas pasikeitė, kad tuomet negalėjo, o dabar – gali? Peršasi du atsakymai.
Pirmasis – kaip buvo pranešta, pastarąją, sėkmingą, operaciją suplanavo ir jai vadovavo iš Vilniaus atvykę policijos pareigūnai. O kovo mėnesį veikė kauniečiai, dar kartą patvirtindami liūdną, nors seniai teisėsaugai žinomą faktą: Kaunas yra Kaunas.
Kauno policija yra tiek persisėmusi vietinėmis „paniatkėmis“, taip suaugusi su šešėliniu pasauliu, kad bet kokie jų ryžtingi veiksmai prieš Kauno nusikalstamumą yra neįmanomi. Taip susiklostė dar nuo sovietinių laikų, kai pirmą kartą už rimtus dalykus suimtus Daktarus vežė uždaryti į Vilniaus izoliatorių, nes Kaune jie būtų jautęsi kaip namie, – taip vyksta iki šiol. Jeigu reikia semti „kavenskus“, medžiagą renka ir operaciją planuoja vilniečiai, kauniečius pasitelkdami nebent paskutiniu momentu, kaip fizinę masę. „Kavenskos“ teisėsaugos nepatikimumas pasiekęs tokį lygį, kad netgi paprastam gatvių patruliavimui kartkartėmis tenka pasitelkti Vidaus saugumo tarnybos karius, nors šie ir nėra policininkai. Bet kas belieka, jei paprasti Kauno patruliai nedrįsta sudrausminti vietinių „bachūrų“?
Šitai suvokiant kyla mintis: gal esminę teisėsaugos pertvarką Lietuvoje pradėti nuo Kauno policijos panaikinimo? Kaip buvo padaryta Gruzijoje, tiesiog likviduojant ištisus milicijos struktūrinius padalinius, o naujus kuriant vien iš naujų, niekuomet su teisėsauga nesusijusių asmenų. Nes į klausimą, kuriems galams reikalinga Kauno policija, jeigu vis tiek visą jos darbą tenka daryti vilniečiams, anksčiau ar vėliau turės būti atsakyta.
Antrasis atsakymas išplaukia iš pirmojo: operacijai Garliavoje buvo galima pasitelkti Vilniaus pareigūnus todėl, kad neliko politinių trukdžių tai daryti. Operacijos dieną nuskambėję premjero Andriaus Kubiliaus, vidaus reikalų ministro Artūro Meliano, teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro pareiškimai apie tai, kad teismų sprendimai privalo būti vykdomi, o politikai privalo nesikišti į teisėsaugos veiksmus, aiškiai parodė, kur šiandien sutelkta politinė valia ir kokia toji politinė valia yra. Tai kartu ir atsakymas į klausimą, kodėl būtina pirmiausia vykdyti teismo sprendimą Garliavoje, jeigu yra daug kitų neįvykdytų teismų sprendimų.
Garliavoje buvo sprendžiamas klausimas, kas šiandien valdo Lietuvą: Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių šeimyna, ar teisėtai ir demokratiškai išrinkti Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė? Visiems šešėlinio pasaulio atstovams, visiems garliavinių klano slaptiems rėmėjams Kauno teisėsaugoje ir kitiems, bandžiusiems šitą sovietukų maištą prieš Lietuvos Respubliką panaudoti saviems tikslams, pasiųstas aiškus signalas, kad Lietuvą valdo demokratiškai renkama valdžia, o ne klanai.
Šitą reikia suprasti labai aiškiai: pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį, kuriame valstybės teismų sprendimai priimami tik grupės išrinktųjų naudai ir vykdomi tik tuomet, jei neprieštarauja klano interesams. Jeigu politikai būtų sudrebėję, jeigu teismo sprendimas taip ir būtų paliktas neįgyvendintas, kitą dieną tokios klanų valdomos garliavos būtų pradėjusios kurtis visoje Lietuvoje, ypač provincijoje, kur vietos nusikalstamas pasaulis, teisėsauga ir valdžiukė neretai glaudžiai susiję ne tik verslo interesų, bet ir giminystės saitais. Operacija Garliavoje užkirto kelią klanų Lietuvos kūrimui.

Pasitelkdamas minios instinktus, įtakingas klanas bandė įteisinti šešėlinį, nuo Lietuvos įstatymų ir teisėsaugos nepriklausomą pasaulį.