Įsivaizduokite dešimtmetį vaiką, kurio koncerto klausosi tikra karalienė. Tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei kaunietis Stasys Makštutis grojo būdamas vos dešimties. Bet kuris scenos artistas pavydėtų tokio debiuto. Ir pavydėjo: „Kam koncerte reikalingas tas mažas vaikas, juk yra geresnių muzikantų.“

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Septyniolikmetis klarneto meistras, M.Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo auklėtinis įvairiuose tarptautiniuose konkursuose jau spėjo pelnyti 9 pirmąsias vietas ir 4 „Grand Prix“.

Koks buvo pirmasis jo koncertas prieš didelę auditoriją? Solo klarnetu tuometei Nyderlandų karalienei Beatričei.

„Tada šio pasirodymo nesureikšminau, žinoma, jaudinausi prieš koncertą, bet ir dabar jaučiu jaudulį. O tada atrodė, kad vyksta įprastas koncertas. Bet kai po jo karalienė priėjo su manimi pasikalbėti, supratau, kad jis ne visai įprastas, – prisimena S.Makštutis. – Manau, kad pasirodymas jai patiko.“

Apie ką berniukas kalbėjo su karaliene?

Apie ką padedant vertėjui monarchė kalbėjosi su dešimtmečiu kauniečiu, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniu? S.Makštutis sako, kad ji klausinėjo įprastų dalykų – kiek laiko per dieną skiria klarnetui, nuo kada groja?

Klausimai gal ir tradiciniai, bet atsakymai ir jaunojo gabaus muzikanto istorija neįprasta. S.Makštutis – ketvirtos kartos muzikantas. Jo mama – pianistė, kaip ir seneliai, tėtis – birbynininkas, o prosenelė buvo dainininkė. Visi trys Makštučių sūnūs – Antanas, Stasys ir Rokas – groja klarnetu.

„Man atrodo, kad jis girdėjo muziką nuo pat gimimo ir dar prieš gimstant“, – S.Makštučio pažintį su muzika apibendrina jo mama pianistė Jolita Makštutienė.

Tais pačiais metais, kai jaunasis klarnetininkas grojo Nyderlandų karalienei, jis laimėjo ir pirmąjį iš savo didžiųjų apdovanojimų sąrašo. Iki dabar jis jau yra pelnęs 4 „Grand Prix“, tačiau pirmasis, iškovotas  tarptautiniame konkurse „Olimpo Musicale“, yra įsimintiniausias ir gal net svarbesnis įvykis muzikanto gyvenime nei solo jos didenybei.

„Dabar, kai pasižiūriu to koncerto įrašą, matau mažą, bet palyginti gerai grojantį vaiką, kurio turėtų laukti šviesi ateitis“, – iš šalies savo septynerių metų senumo pasirodymą įvertina S.Makštutis.

Panašu, kad būtent tokia ateitis jo ir laukė.

Kelias veda į Lioną

Be penkių minučių abituriento, kuriam sekasi ir bendrojo ugdymo dalykai, ypač kalbos ir istorija, galima paklausti ir netrukus mokyklą baigsiantiems jaunuoliams įprasto klausimo: o ką veiksi po mokyklos?

„Ir toliau būsiu muzikantas“, – juokiasi kaunietis klarnetininkas ir pasakoja, kad ruošiasi stoti į Nacionalinę Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatoriją Prancūzijoje.

Jos profesorius, klarneto virtuozas Nicolas Baldeyrou jau įvertino S.Makštučio meistriškumą. Scenos žvaigždė tik stebėjosi, kad jo paties atliekamų ir net aranžuotų kūrinių į Paryžių atvyko pagroti kažkoks muzikantas iš Lietuvos, o ne būsimasis Liono konservatorijos auklėtinis. „Jis ir jo kolegijos įvertino mane gerai. N.Baldeyrou sakė palaikyti kontaktus ir nebijoti stoti į konservatoriją, nes tikrai yra galimybių, kad įstosiu į šią mokyklą Prancūzijoje“, – pokalbį su muzikantu, į kurį norėtų lygiuotis, pasakoja klarnetininkas.

Prizinės vietos tarptautiniuose konkursuose, Nyderlandų karalienės plojimai dar vaikystėje, Lietuvos prezidentės padėkos raštai trečius metus iš eilės, pasirodymai su scenos grandais, reali galimybė tapti prestižinės menų mokyklos auklėtiniu – tiek muzikantas, kuris groja nuo ketverių, spėjo nuveikti iki 18-ojo gimtadienio. Smulkmena, bet lemtinga, kad visa tai neatsirado savaime.

S.Makštučio apdovanojimų skaičius būtų lygiavertis anksti įgytoms ir ne visai vaikiškoms muzikos pasaulio pamokoms: perprasti artistų konkurenciją, nereaguoti į jų pavydą ir nekreipti dėmesio į nepelnytą kritiką.

Panašiai kaip ir mokytojų vaikai, audžiami gavę geresnį pažymį neva dėl tėvų autoriteto, taip ir profesionalių muzikų šeimos atžalą S.Makštutį nuo pat vaikystės supo apkalbos dėl neva pernelyg dažnų pasirodymų ir esą nesąžiningų atrankų. Jos žavų  kostiumu ir varlyte pasipuošusį klarnetą pučiantį berniuką atlydėjo ir į koncertą Nyderlandų karalienei Beatričei.

„Net kai buvau vaikas, netrūko kalbų, kad tame koncerte reikia leisti dalyvauti ne man, o kažkam kitam. Ir vėliau, kai turėjau daug koncertų, buvo kalbų, kad mano pasirodymai jau nusibodo, reikia parodyti ir kitų jaunų muzikantų“, – prisimena S.Makštutis.

Jis sutinka, kad, kai buvo vaikas, darbo įdėti reikėję mažiau, tačiau tokia prabanga į didžiąsias Europos scenas greit užlipęs klarnetininkas džiaugėsi neilgai.

„Tada dėl jauno amžiaus daug kas „ėjo iš vidaus“, dirbti ir ką nors aukoti reikėjo mažiau. O dabar kūriniai yra vis sudėtingesni, didesnės apimties, – svarsto S.Makštutis. –  Vis dėlto, matyt, nepradėjau daugiau groti. Muzikoje dienos darbas nieko nelemia. Jei grosi 9 valandas per dieną, tikrai netapsi superinis. Groju nuolat, nes visąlaik reikia dirbti.“

S.Makštučiui įdėti reikėjo būtent darbo ir pastangų. Kitaip ir nebūna, kai turi dalyvauti ne viename konkurse per savaitę ar net per dieną, o spėti puikiai pagroti keliuose pasirodymuose. Smulkmena, bet maloni: visi jie laukia tą pačią dieną. Todėl klarnetininkas puikiai žino, ką reiškia aukoti laisvalaikį, pamokų ruošą dėl muzikos arba, kaip sako pats, dėl ateities.

„Tikrai ne visu 100 proc. visi laimėjimai buvo pelyti vien sėkme ar talentu. Per vieną savaitę dalyvavau keliuose konkursuose, turėjau po kelis koncertus per dieną, įgijau nemalonių pažinčių. Nesame kitokie žmonės, kaip ir kiekvienam, toli gražu ne viskas pavyksta iškart“, – tikina septyniolikmetis klarnetininkas.

Klarnetą įsiūlė tėvai

Ne 100 proc. sėkmės ir apdovanojimų lėmė vien talentas, bet 90 proc. visko, ką S.Makštutis patyrė ar išmoko, jam buvo įdomu. Tiesa, muzikų šeimoje užaugęs vaikas neslepia, kad kadaise instrumentas jam buvo pasiūlytas.

„Galima sakyti, kad iš pradžių šis kelias man buvo parodytas. Bet aš apie tai negalvojau, pasitikėjau savo tėvais ir žinojau, kad jie manimi gerai pasirūpins. Be to, turėjau labai gerą mokytoją“, – pirmąsias dienas muzikos gimnazijoje prisimena Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos mokytojo eksperto Vitalio Žemaičio ugdytinis.

„Jis yra gabus ir motyvuotas mokinys, gebantis planuoti laiką. Todėl spėja ir mokytis, ir dalyvauti konkursuose. Apskritai visa Makštučių šeima yra pavyzdinė: tėvai rūpinasi, kad jų sūnus kuo daugiau pamatytų ir kuo daugiau koncertų sudalyvautų“, – teigia lietuvių kalbą S.Makštučiui dėsčiusi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja bendrajam ugdymui Rusnė Marija Voverienė.

Pianistė J.Makštutienė ne tik rūpinasi savo vaikų pasirodymais koncertuose, bet ir pati akompanuoja. Makštučių vidurinysis sūnus sako, kad ji nepamainoma pagalbininkė – ir dėl patogumo, ir dėl visada pavykstančio šeimos pasirodymo.

„Be mamos niekaip neapsieiname. Stengiamės, kad ji kuo dažniau akompanuotų, nes galime repetuoti namuose, be to, suprantame vienas kitą, šeimos ryšys veikia“, – tvirtina S.Makštutis.

Būsimasis abiturientas jau planuoja kelis žingsnius į priekį – bakalauro studijos Nacionalinėje Liono aukštosios muzikos ir šokio konservatorijoje, vėliau – magistro laipsnis ir darbas orkestre arba pedagogo kelias. Klarnetas iš S.Makštučio rankų niekur nedings, kaip jis liko ir vyresniojo brolio Antano, Londono karališkosios muzikos akademijos absolvento, rankose, kaip jo iš rankų nepaleidžia ir jaunėlis Rokas.

Roppe Schut nuotr.

Jaunuolis iš Lietuvos Žilvinas Brazauskas meistriškais klarneto garsais po truputį jaukinasi reiklią vokiečių publiką. Jam jau teko koncertuoti daugybėje didžiausių Vokietijos miestų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš penkerius metus su daug žadančiu jaunu klarnetininku Žilvinu Brazausku kalbėjomės apie jo laukiančias studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Tada jis džiaugėsi, kad galės mokytis iš klarneto virtuozės ir puikios pedagogės prof. Sabine Meyer, ir šiek tiek nuogąstavo dėl to, kaip jam seksis susidraugauti su vokiečių kalba.

Dabar Žilvinas – Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas, nekantriai laukiantis, kol pradės dirbti su profesoriumi Martinu Spangenbergu.

„Man užteko penkerių metų Liubeke, be to, ir profesorė patarė studijuoti Berlyne. Muzikantams būtinos naujos idėjos“, – pasirinkimą palikti gražų intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestą netoli Hamburgo paaiškina jaunasis klarnetininkas.

Įtakos tokiam apsisprendimui turėjo ir M.Spangenbergas. Nors, pasak Žilvino, jis nėra itin garsus, bet užteko vienos paskaitos su juo, kad padarytų įspūdį: „Imponavo jo mokymo metodika ir  bendravimas su studentais. Nebūtinai svarbu rasti patį geriausią solistą. Tai dar nereiškia, kad jis bus geras profesorius. Tiesą sakant, dažnai geriausi solistai nėra geriausi pedagogai.“

Žilvinas jau turi pakankamai patirties, kad suprastų, kaip svarbu yra geras mokytojas. Jis pastebi, kad Lietuvoje mokytojai dažnai kur kas labiau atsidavę darbui su mokiniais nei jų kolegos Vokietijoje. Lietuvoje atrodo įprasta, kad mokytojas, matydamas, jog vaikas gabus, skirs jam tiek laiko, kiek reikia, o Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur Žilvinas pusmetį studijavo pagal studentų mainų programą, į daug ką žiūrima pro pirštus.

Todėl lietuvis ir džiaugiasi, jog S.Meyer, nepaisant aktyvios koncertinės veiklos, kiekvieną savaitę bent porai dienų atvažiuodavo į Liubeką, kad galėtų dirbti su studentais.

Koncertų geografija plečiasi

Laukiančios studijos Berlyne – ne vienintelis naujas jauno lietuvio muziko pasiekimas. Šiemet Ž.Brazauskas dalyvavo F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse, užėmė pirmą vietą klarneto kategorijoje ir pelnė specialųjį prizą – galimybę surengti profesionalius koncertus aštuoniuose dideliuose Vokietijos miestuose (už tai, aišku, atitekdavo honoraras) ir įrašyti kompaktinę plokštelę.

Dalyvaudamas šiame ar kituose konkursuose klarnetininkas iš anksto negalvodavo, kaip užimti pirmą vietą. Jo manymu, perklausos ir konkursai per daug primena loteriją – niekada negali žinoti, kada padarysi klaidą, kokia vertinimo komisija pasitaikys ar kaip pasirodys muzikantas, grojantis po tavęs. „Taip pat svarbu ir tai, kaip atrodai scenoje, ar moki užmegzti ryšį su auditorija. Tačiau grodamas negali per daug judėti, nes dėl to nukentės garsas ir tai gali blaškyti publiką – ji neįstengs susikoncentruoti į muziką“, – prideda vaikinas.

Nors F.Mendelssohno konkurse laimėtas prizas jaunajam muzikui suteikė galimybę būti geriau matomam, jis ir anksčiau daug koncertuodavo. Dažniausiai pasirodydavo Liubeke, kur veikia studijuojantiems jauniems muzikantams galimybę rengti koncertus suteikiantis paramos fondas. Aišku, už tai jaunuoliai gauna ne tik sužavėtos publikos aplodismentus, bet ir kiekvienam studentui praverčiantį honorarą.

Žilvinas su savo klarnetu jau išmaišė nemažą dalį Vokietijos ir, tiesą sakant, šiuo metu mielai mažiau koncertuotų, o pagaliau susirastų stogą virš galvos Berlyne. Geriau susipažinęs su profesoriumi ir naujųjų studijų niuansais, ims žvalgytis atrankų, konkursų ir galimybių koncertuoti.

Beje, vaikinas prideda, kad šių dienų muzikanto kelias į pripažinimą jau visai kitoks.

Taisyklės keičiasi

Koncertų skaičius priklauso nuo to, kiek apie tave sužinos ir išgirs tavo muziką arba kiek pats susikursi galimybių pasirodyti. „Kiek teko kalbėtis su vyresniais muzikantais, tai jie sako, kad dabar muzikantai daugiau dirba kompiuteriu, patys ieškomi galimybių koncertuoti ir nelaukdami, kol pasiūlymas nukris iš dangaus. Viskas keičiasi: svarbu ne tik gerai groti, bet ir įvaldyti rinkodarą. Randi dominantį festivalį, susisieki su organizatoriais ar programų koordinatoriais ir nusiunti pasiklausyti savo įrašų. Daug ką lemia ir tavo biografija“, – niuansus atskleidžia Ž.Brazauskas.

Vaikinas pripažįsta, kad tai jam nėra lengva. Jis ne iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, kokie jie puikūs ir daug pasiekę. Jis net nenorėjo susikurti savo interneto puslapio, nors ir supranta, kad tokie dalykai šiais laikais tikrai svarbūs. „Tas puslapis dar nesukurtas, bet pakeliui, – ne itin entuziastingai pasakoja jaunasis muzikantas. – Suprantu, kad ir koks būtum puikus muzikantas, bet jei apie tave niekas nežinos, nieko tau ir neišeis.“

Ž.Brazauskas taip pat groja ir dainuoja džiazą. Ir net rengia pasirodymus! Liubeke su kitu talentingu studentu jis įkūrė džiazo duetą ir, nepaisant visų pokyčių ir laukiančių darbų, neketina atsisakyti šios veiklos, nes ji teikia didelį malonumą. „Būtent tuo labiausiai mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Man pasisekė, kad sutikau tokios pat sielos muzikantą, ir kadangi dažnai kartu muzikuojame, nuo džiazo visiškai nenutolau. Nors džiazo profesionaliai nesimokiau, stengsiuosi niekada jo nepalikti. Man ima jo trūkti. Džiazuodamas fortepijonu atsipalaiduoju, tampu visai kitu žmogumi“, – prisipažįsta muzikantas.

Tiesa, nors jis mėgsta ir kamerinę muziką, ir džiazą, niekada nenorėtų jų jungti, nors Vokietijoje tai itin populiaru.

O ką talentingas muzikantas mano apie populiariąją muziką? Kadangi jos neįmanoma išvengti, jeigu nesi užsidaręs tarp keturių sienų, pripažįsta, kad susiduria ir su ja. Vis dėlto klausosi jos kaip orkestro, nevalingai analizuodamas, kokia bosinės gitaros linija, akordai ir ritmas, kokia harmonija, kur grojama primityviai, o kur įdėta nemažai darbo. Žilvinas pripažįsta, kad tokia muzika verta dėmesio, tik reikia atsirinkti gerąją ir blogąją: „Ji žavi savo energija ir profesionalumu. Kartais įdėtu darbu populiarioji muzika tolygi klasikinei.“

Vis dėlto labiausiai Žilvino mėgstama – vėlyvojo romantizmo (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) muzika, nes jam labai svarbi harmonija. Iš to meto kompozitorių jis itin žavisi Maxu Regeriu.

Ateitis neaiški, bet viliojanti

Ž.Brazauskas juokauja, kad dėl ateities po studijų jis atviras įvairiems pasiūlymams, nes nėra apsisprendęs, kur norėtų pasukti. Neatmeta ir pedagogikos, nors pripažįsta, kad mieliausiai grotų kamerinę muziką. Tačiau rasti bendraminčių muzikantų, organizuoti koncertus – nelengvas darbas. Na, o dėl pedagogikos baisoka, nes būtina turėti gero pedagogo gyslelę. Žilvinas prisipažįsta, kad dėstymas (kiek jam teko išbandyti save šiuo amplua) visada sukeldavo stresą: „Visada įsitempdavau, o kartais nė nežinodavau, ką ar kaip pasakyti.“

Geriausia (ir saugiausia) būtų dirbti orkestre, tačiau ten patekti sunku ne tik dėl didelės konkurencijos ir daugybės perklausų, bet ir dėl Žilvino prancūziško grojimo, taigi savo galimybes patekti į orkestrą jis vertina skeptiškai. Bent kol kas.

Mat klarnetu galima groti pagal vokišką ir prancūzišką sistemą (skiriasi, kaip klapanais dengiamos natos). Tai lemia šiek tiek skirtingą instrumento garsą. Vokiečiai, be abejonės, groja pagal vokišką sistemą ir mėgsta „vokišką“ garsą, todėl skelbimuose netgi nurodoma, kad kandidatas turi groti vokiška technika. Tačiau dažniausiai pasaulyje grojama pagal prancūzišką sistemą. Sakoma, kad prancūziškai groti lengviau nei vokiškai, bet Žilvinas to negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes groti vokiškai dar nebandė.

Vaikinas svarsto, kad jeigu liks Vokietijoje, bandys pereiti nuo prancūziškos sistemos prie vokišką. Tai nėra paprasta, todėl daug kas priklausys nuo Žilvino imlumo. Jis taip pat galėtų pasirinkti dirbti kitose valstybėse, tarkime, jį domintų Skandinavija. O ir Lietuva taip pat stipriai traukia – čia gyvena visa jo šeima ir giminės, kuriuos norėtų matyti kur kas dažniau nei dabar.

Žilvino Brazausko pasiekimai

2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse; II vieta tarptautiniame E.Mednos konkurse Latvijoje.
2003 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse; XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje „Kaunas 2003“ apdovanotas specialiu „Rotary“ klubo prizu.
2004 m. tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ pelnytas „Grand Prix“.

2005 m. skirta Prezidento Valdo Adamkaus premija.

2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso „Grand Prix“ ir II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje; I vieta kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“.

2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso „Jeunesses International Music Competition“ Rumunijoje laureatas.
2015 m. I vieta kompozitoriaus F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse Vokietijoje (klarneto kategorija).