Spalvų sūkuriai tapytojo Algimanto Stanislovo Kliaugos nebaugina: jam svarbiau, kad paveikslas nebūtų drungnas.

Praėjusią savaitę „Arkoje“ atidarytoje Algimanto Stanislovo Kliaugos personalinėje parodoje matomi jo kelionių maršrutai: pradedant daugkartinėmis viešnagėmis Kuršių nerijoje, baigiant už jūrų marių, JAV pietuose, žydinčia Florida. Būtent – žydinčia, nes dauguma iš ten 2008-aisiais parsivežtų drobių įamžino tą beprotišką, daugiabalsį, sunkiai suvokiamų formų žydėjimą.
„Matote dešrų medį? Šis augalas iš tikrųjų daugelyje kalbų taip vadinamas. Jo mėsingi raudoni žiedai prasiskleidžia naktimis, o ne dienomis. Jei draugai nebūtų parekomendavę sugrįžti prie to medžio naktį, būčiau jų nė neišvydęs“, – teigia autorius.
Dar paveiksluose – skaisčiai raudonomis žiedų kekėmis, tarsi kraujo syvų gavusi obelis, nuberta karališkoji poinciana, švytintys mimozų šepetėliai. Ir „Pasažas“, virš kurio plyti ypatingai vaiskus dangus: toks sintetiškai žydras, koks tikriausiai būna tik Floridoje. Nenuostabu, kad ir savo parodą tame krašte dailininkas improvizavo po atviru dangumi.
Užtat lengvi debesėliai virš „Karališkosios poincianos“ pabarstyti ypatingu baltu smėliuku, parsivežtu iš vietos paplūdimio. Tiek parodoje ir tėra tų faktūros gudrybių, nes, pasak A.S.Kliaugos, koliažų eksperimentai netraukė jo net jaunystėje.

Geras paveikslas yra…

Atsitiktinis „Arkos“ lankytojas šiandien sunkiai bepatikėtų, kad baigęs dailės mokslus A.S.Kliauga buvo tradicinis, dramatiškas „lietuviškai“ tamsių koloritų tapytojas. „Šiandien, kai populiariausia juoda balta tapyba, būčiau madingas autorius“, – ironizuoja pašnekovas.
Ryškių spalvų šuorai į jo darbus pamažu įsisuko vėliau. Ir įsisuko taip veržliai, kad reiklesni kolegos kraipo galvas: ar tik „neperkrauta“ tų akį rėžiančių koloritų ribotoje erdvėje? „Tų ekspresionistinių sūkurių paveiksle gali būti daugiau, gali būti mažiau. Man svarbu, kad daiktas nebūtų drungnas“, – teigia tapytojas. Ir prisimena, kaip kartą jo parodoje tapybos meistras Leonardas Tuleikis, sustojęs prie vaiskaus peizažo, įsakmiai pakartojo savo mėgstamą frazę: „Geras paveikslas yra tamsus paveikslas.“ O šalia stovintis Aloyzas Stasiulevičius pataisė: „Ne, geras paveikslas yra raudonas.“ Kiekvienam savo…
Vienintelės „Mauduolės“ subtiliu blyškumu išsiskiria parodos spalvų karnavale: tarsi tos trys grakščios damos būtų užklydusios iš visai kitos ekspozicijos. Autorius paslaptingai šypso: „Tyčia pakabinau, kad visi svarstytų ir klausinėtų kodėl.“ Bet priduria, kad paveikslai iš „Mauduolių“ ciklo nesiskundžia komercine sėkme, mat senstelėjusiems vyrams patinka žiūrėti į nuogus moterų kūnus. Dalis šio ciklo pirkėjus atrado tiesiog pakrantėje ežero, šalia kurio buvo surengtas dailininkų pleneras. Atėję maudytis vyrai išvystam vaizdui nelikdavo abejingi…
„Esu nutapęs ir nemažai portretų. Ne vien kolūkiečių ar socialistinio darbo pirmūnų, kuriuos anksčiau būdavo privalu tapyti pleneruose. Antra vertus, ne tiek svarbu, ką tapyti, svarbiau – kaip. Žymus mūsų portretistas Vytautas Ciplijauskas melžėjas nutapė taip meistriškai, kad paveikslas iki šiol saugomas Maskvos Tretjakovo galerijoje“, – primena pašnekovas.
Pats A.S.Kliauga tapė tiek provincijos kalvius, tiek sostinės intelektualus, pavyzdžiui, Marcelijų Martinaitį, kuris pozavo jam savo namelyje Vanaginėje. „Poetas tuomet kaip tik redagavo Pauliaus Širvio rinktinę. Klausinėjo, ką jam pozuojant geriau daryti. Patariau dirbti savo darbą – rašyti, popieriaus lapų pluoštą ant kelių pasidėjus“, – pamena tapytojas.

Sveiki, pone Pechšteinai!

Šiuo metu dar viena A.S.Kliaugos darbų paroda eksponuojama Norvegijos pajūrio mieste Bergene, kuriame dailininkui buvo sudarytos sąlygos padirbėti porą savaičių. „Norvegai patys mane susirado, išvydę mano darbus internete, ir pakvietė vasarą atvykti. Kadangi Norvegija – brangi šalis, daug keliauti ar pramogauti nebuvo galimybių, užtat tapyti turėjau laiko į valias. Tų paveikslų paroda buvusio laivybos kompanijos savininko ir meno kolekcionieriaus Hilmaro Reksteno rezidencijoje įkurtoje galerijoje atidaryta prieš gerą mėnesį, minint Vasario 16-ąją. Susirinko vietos lietuviai, kurių ten jau nemažai, atskrido Gediminas Storpirštis su gitara. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Bergeną tetrunka dvi valandas – ten prisistatai greičiau negu į Klaipėdą“, – pasakoja dailininkas.
Lietuvos pajūrio motyvai jo paveiksluose irgi dažni – ne kartą teko dalyvauti Palangoje ar Nidoje rengiamuose pleneruose. Tiesa, vienas iš senąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią vaizduojančių paveikslų pavadintas neįprastai: „Sveiki, pone Pechšteinai!“ A.S.Kliauga aiškina Nidos menininkų kolonijos atstovų darbų ekspozicijoje pastebėjęs dailininko Makso Pechšteino, vieno iš ekspresionizmo pradininkų, tapytą paveikslą. Vilnietis užlipo ant to paties kalnelio, surado identišką stebėjimo tašką ir konstatavo, kad per šimtmetį niekas nepasikeitę: netgi žolės ant kalvelių šalia bažnyčios gulėjo lygiai taip pat „sušukuotos“. O kadangi tuo metu dailės pasaulis minėjo šimtąsias ekspresionizmo metines, šis A.S.Kliaugos paveikslas sudomino proginių parodų kuratorius ir buvo eksponuojamas Berlyne bei Maskvoje.
Pastaraisiais metais tapytojas kartu su „Individualistais“ dažniau vieši Pervalkoje, kur laikiną pastogę savo viloje dailininkams kiekvieną rudenį draugiškai suteikia bendrovė „Lietuvos dujos“.
„Individualistai“ kaip tik mini savo veiklos dvidešimtmetį, ta proga Vilniaus rotušėje balandžio pradžioje bus atidaryta jubiliejinė grupės paroda. Kadangi pernai A.S.Kliauga kolegų išrinktas šio sambūrio pirmininku, jam ir teks pagrindiniai parodos organizavimo rūpesčiai. O sutelkti bendram darbui individualistus, kaip suprantate, nėra itin lengva užduotis…