"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Civiliai nepaliauja įsivaizduoti karo. Į fantastiškus siužetus įpinami ir lazerių spinduliais šaudantys kosminiai palydovai, ir paslaptingas „klimato ginklas“. Vaizduotę nuvilia tai, kad atkaklūs JAV piliečiai išsireikalauja ataskaitų apie slaptus tyrimus, o ir „klimato ginklą“ dabar gali išbandyti visi, kas turi pinigų.

Pasak sąmokslo „teoretikų“, ginklas aptinkamas pagal jo veikimą. Tik naivuolis gali tikėti, kad klimato pokyčius sukėlė vadinamasis šiltnamio efektas. Klimato chaosas – tyčia sukeltas reiškinys, kuriuo tarptautiniai finansininkai siekia pažaboti tarptautinius pramonininkus.

„Klimato ginklas“ sukelia šalutinių reiškinių – potvynių, uraganų, žemės drebėjimų.

Reikalaujant riboti anglies dvideginio išmetimą uždedamas papildomas apynasris tiek besivystančioms, tiek išsivysčiusioms šalims. „Klimato ginklas“ sukelia šalutinių reiškinių – potvynių, uraganų, žemės drebėjimų. Tačiau tarptautiniai sąmokslininkai numoja ranka į žmonių kančias, katastrofų aukas.

Retos „teorinės“ išimtys – sąmokslai, kuriuos rezga gėrio karžygiai. Pavyzdžiui, tarptautinės draudimo bendrovės, suinteresuotos taika, nes karas jas visiškai sužlugdytų. Net ir atsižvelgiant į force majeure, jos neišsimokėtų pagal draudimo sutartis. Todėl slapta draudikų organizacija visą pasaulį apstatė technika, įgalinančia sukelti masinius elektros srovės atjungimus. Įrenginiai užmaskuoti kaip trianguliacijos bokštai ir mobiliojo ryšio antenos. Sąmokslininkų žinia: jei kariausite, išjungsime elektrą.

Priėjus prie trianguliacijos bokšto dar reikia patikrinti, ar ten neprikaišiota gerųjų draudikų aparatūros. Užtat dėl Aliaskoje pastatyto antenų komplekso HAARP mažai kam iš „teoretikų“ kilo abejonių, kad tai, be viso kito, dar ir „klimato ginklas“.

Nieko sau arfa

Anglišką programos pavadinimą „The High Frequency Active Auroral Research Program“ (HAARP) į lietuvių kalbą galima versti taip: Aukštų dažnių aktyvi šiaurės pašvaistės tyrimo programa. Vertimas ne itin sklandus, bet ir angliškas originalas painokas – autoriai, matyt, taikė sukurti įsimenančią santrumpą su užuomina į anglišką žodį „harp“ (arfa).

1993 m. pradėta statyti HAARP antenų sistema, užimanti 13 ha, – bendras JAV karinių oro pajėgų, laivyno, karybos mokslinius tyrimus koordinuojančios agentūros DARPA ir Aliaskos universiteto projektas.

Paskui HAARP velkasi mokslinių ir karinių anekdotų uodega. Ultraaukštųjų dažnių (angl. „ultra high frequency“ – UHF) radijo bangos galinčios sukurti plazmoidu vadinamą jonosferos segmentą, kurį fiksuoja radarai. Tačiau į tą vietą pasiųsti lėktuvai neaptinka nei priešininko lėktuvų, nei „skraidančių lėkščių“. Su HAARP pagalba esą galima kurti įvairių fizikinių savybių plazmoidus. Šie, priklausomai nuo charakteristikų, gali ir atspindėti radijo bangas, ir būti joms idealiai pralaidūs. Kariniu požiūriu svarbūs tokie plazmoidai, kurių spinduliavimas pajėgus išvesti iš rikiuotės priešininko elektroniką. HAARP spinduliavimas neva galėjęs per kelias valandas  sukurti tokius „debesis naikintojus“ virš labai didelių teritorijų.

Kariniu požiūriu svarbūs tokie plazmoidai, kurių spinduliavimas pajėgus išvesti iš rikiuotės priešininko elektroniką.

Kadangi HAARP neskraido, karyboje naudojami ir mažesnių matmenų UHF šaltiniai. Esą per JAV ir Irako karą 1991 m. JAV kosminiuose palydovuose įtaisyti UHF siųstuvai išvedė iš rikiuotės irakiečių radarus bei raketų „Scud“ paleidimo įrenginius („Scud“ – NATO žymuo sovietų ir Rusijos gamybos raketų serijai R-11, R-12 ir t.t.). Amerikiečių raketose įtaisytos UHF „bombos“ savo spinduliavimu degino Irako radarų, tankų, šarvuočių elektroniką.

Archaika: raketos daužomos raketomis

Nors išvardyti dalykai bent iš dalies gali būti teisingi, „Audra dykumoje“ vadinto karo faktai kol kas verčia abejoti, ar JAV sugebėjo UHF bangomis nukenksminti daug Irako raketų. Irakas ėmė apšaudyti Izraelį 1991 m. sausio 18 d. Iš viso į žydų valstybę paleistos 39 raketos, iš jų 12 atskriejo laisvai, o nuo 13-osios jas imta daužyti raketomis „Patriot“. Iš 27 raketų, patekusių į „Patriot“ taikiklius, sėkmingai pašauta 17 raketų – sakytume, ne kažin kas. Vis dėlto per šias atakas žuvo tik du izraeliečiai, 130 sužeista.

Veikiausiai ne dėl bergždumo HAARP projektas 2015 m. buvo baigtas. Kariškiai padirbėjo ir atidavė civiliams – Aliaskos universitetui, kuris ketina už mokestį leisti naudotis antenomis mokslinių tyrimų tikslams.

Gal atsiras norinčiųjų pasiskaityti slaptas HAARP programos ataskaitas, kad būtų žinoma, ką su antenomis veikti, jeigu kils noras jas išsinuomoti. JAV informacijos laisvės aktas suteikia tokią galimybę. Tiesa, pateikta medžiaga bus kupiūruota, pvz., kaip ataskaita apie karinius kamuolinio žaibo tyrimus (paieška internete: Ball Lightning Study Air Force Freedom Information Act).

HAARP uždaryta, bet klimato sumaištis nesiliauja. Jei ir toliau tai tęsis, belieka viltis, kad gerieji draudikai išjungs elektrą sąmokslininkams. Tačiau kur vieni ir kiti?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Kol Lietuvoje įnirtingai kovojame su kasmet „netikėtai“ užklupusia stipria minusine temperatūra, mūsų pažįstami internete nepaliaujamai giriasi – Tailandas, Egiptas, Kanarų salynas ar kiti amžina šiluma pasižymintys kraštai. „Pabėgti nuo šalčio ir lietaus“, „pasilepinti saule“, „džiaugtis geru oru“ – tokios ir panašios nuostatos pastaruoju metu yra ypač paplitusios tarp keliautojų, kurie niūrų orą iškeičia į malonias atostogas kur kas šiltesnėse šalyse. Pastebėkime, jog visus šiuos žmones vienija ne tik aistra keliauti, bet ir ypatingas jautrumas orams. Nenuostabu – teigiama, jog orų permainų įtaka žmogaus psichinei ir fiziniai veiklai buvo pastebėta dar Antikos gydytojų.

Ina Puzakinaitė, euroblogas.lt

Beje, šiais laikais taip pat yra gydytojai, tyrinėjantys orų įtaką žmogaus sveikatai – tai biometeorologai. Taigi, šie specialistai sako, jog pasaulyje egzistuoja  meteorostabilūs žmonės, nepaveikūs oro sąlygoms, ir meteorolabilūs, kurie permainas už lango išgyvena labai jautriai.

Specialios paskaitos apie blogą orą

Kai studijų laikais išvykau krimsti mokslų į netolimą Švediją, itin didelių kontrastų, lyginant su lietuvišku klimatu, nesitikėjau. Likau maloniai nustebinta specialiųjų įvadinių paskaitų, kurių metu ypatingas dėmesys buvo skirtas būtent oro sąlygų aptarimui. Tuomet dėstytojai miestelį Boras mums apibūdino taip, kaip jį vadina vietiniai − „vieta, kurią pamiršo Dievas“.  Pasirodo, šis skambus apibūdinimas ne iš piršto laužtas – metinis kritulių kiekis stulbinamai aukštas. Tačiau kalbas, jog tam reikėtų pasiruošti morališkai, praleidau pro pirštus. Juk atvykus iš įvairialypės Lietuvos, rodos, nustebti neturėtum.

Mokslininkų teigimu, žmonės, kurių nervų sistema jautri, taip pat sergantieji širdies ir kraujagyslių ligomis, yra labiau veikiami ir orų.

Vėliau supratau, jog įspėjimai apie galimą ombrofobijos (paniška lietaus baimė) išsivystymą nebuvo tik juokai, o patarimai nuolat įsitraukti į fiziškai aktyvią veiklą, subalansuotai maitintis ir stengtis apsišarvuoti pozityviomis mintimis pasirodė esą netgi labai vertingi. Nuolatinis lietus ir apniukęs dangus pirmus mėnesius išties varė į neviltį, nors tam veikiausiai įtakos turėjo ir pasikeitusi, dar gerai nepažinta aplinka.

Mokslininkų teigimu, žmonės, kurių nervų sistema jautri, taip pat sergantieji širdies ir kraujagyslių ligomis, yra labiau veikiami ir orų. Mano minėtu atveju, veikiausiai suveikė staiga pažemėjęs slėgis, dėl kurio apėmė visi tipiniai išgyvenimai: darėsi sunku telkti dėmesį, stigo energijos, atrodė, jog nuolat traukia prie žemės.

JAV psichiatrai, aktyviai nagrinėję meteorologinių sąlygų įtaką pacientų psichikai, pastebėjo, jog sumažėjus atmosferos slėgiui dažniau pablogėja depresija sergančiųjų sveikatos būklė. Mokslininkai teigia, jog meteorologinių sąlygų kaita, ypač kalbant apie lietų ir darganas, siejama ir su didesniu savižudybių skaičiumi, todėl pamąstyti tikrai yra apie ką.

Nemalonūs išgyvenimai jautresnius žmones gali apnikti ne tik rudenį, bet ir žiemą. Mokslinėje terminologijoje neretai sutinkamas terminas sezoninis afektinis sutrikimas, arba, kalbant paprasčiau, – žiemos depresija. Teigiama, jog sergamumas ja didėja tolstant nuo pusiaujo, tačiau žiemos melancholija rečiau pasireiškia šalyse, kur didžiąją žiemos ir rudens dalį yra sniego.

JAV psichiatrai pastebėjo, jog sumažėjus atmosferos slėgiui dažniau pablogėja depresija sergančiųjų sveikatos būklė.

Statistikos duomenimis, vien Jungtinėje Karalystėje šis sutrikimas kiekvieną žiemą kankina maždaug apie 4 mln. žmonių. Atsparesni žmonės šį sutrikimą pergyvena lengviau, kitiems gi gali kilti rimtų sutrikimų. Panašiai kaip gyvūnai, einantys žiemos miego, jautresni homosapiens taip pat gali tapti mieguisti, prarasti darbingumą, norą bendrauti ir netgi užsisklęsti savyje.

9 mėnesiai Islandijoje

Iš Klaipėdos kilusi draugė Vita devynis mėnesius praleido ledo šalimi vadinamoje Islandijoje. Iš jos pasakojimo suprantu, jog ten gyvenant, vos 3-4 valandos dienos šviesos jai nebuvo didelis iššūkis – neva Lietuvoje ji jausdavosi panašiai.

„Tačiau atėjus vasarai ir baltosioms naktims, pasidarė sunku suvokti, kaip saulė gali nusileisti ir iškart pakilti – tai ir buvo sunkiausia mano patirtis. Žinoma, vietiniams tai kasdienis vasaros atributas, o mane aplankė keista būsena, kuri siuntė kažkokius signalus organizmui. Staiga, po 10 metų vegetarizmo, tie signalai privertė paragauti mėsos“, − prisipažino Vita.

Orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą.

Turbūt nevertėtų stebėtis – juk, pavyzdžiui, grenlandų pagrindinis maistas yra ruonių ir banginių mėsa. Ir iš tiesų, orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą. Orams atšilus, norisi lengvesnio maisto, o temperatūrai krentant atsiranda poreikis šilto, sotaus ir netgi riebaus maisto.

Kitas mano bičiulis, užkietėjęs keliautojas Simas, išmaišęs kone pusę pasaulio teigia, jog jam vėsus oras kur kas palankesnis. „Pavyzdžiui Indijoje buvo taip karšta ir sausa, jog pradžioje išties labai sunku. Nuolat prakaituoji, ta kaitra atima daug jėgų. Tailande ir Puerto Rike dar kitoks klimatas – karšta, bet drėgna, todėl aklimatizacijos periodu sunku kvėpuoti. Pastebėjau, jog itin šilti orai mane kiek vargina. Labiausiai mėgstu žiemos žygius: švarus, gaivus, šaltas, bet ne vėjuotas oras“, − apie savo meteorologines patirtis atviravo Simas.

Lemia asmenybės tipas

2011 metais Danijoje buvo atliktas tyrimas, kuris nagrinėjo orų įtaką vietinių paauglių nuotaikoms. Tyrėjai savo išvadose nurodo, jog viskas priklauso nuo asmenybės tipo. Jų nuomone, egzistuoja žmonių grupės, kurios dievina vasariškus orus, ir žmonės, kurie šiltų orų neapkenčia. Taip pat buvo išskirta lietaus priešininkų grupė, kurią krituliai nuteikia negatyviai. Tyrimas taip pat atskleidė, jog beveik pusė tirtų paauglių yra visiškai arba labai minimaliai veikiami orų pokyčių.  Perskaičius šią informaciją, iškart supratau, kuriai grupei priklausau aš.

Viskas priklauso nuo asmenybės tipo: egzistuoja žmonių grupės, kurios dievina vasariškus orus, ir žmonės, kurie šiltų orų neapkenčia.

Visa problema slypi hormonuose. Pasirodo, jog žiemos metu išsiskiria daugiau melatonino ir mažiau serotonino. Jei melotonino organizmas išskiria per daug, būsena taip pat gali būti depresyvi. Psichologinei savijautai pagerinti pirmiausiai gali padėti natūrali šviesa, pasivaikščiojimas saulėtą dieną. Jei šilumos gauti nėra galimybių, teks ieškoti kitų išeičių, kurios teiktų malonumą.

Šį saulės poveikį patyriau savo kailiu – po septynių mėnesių praleistų Švedijoje, kur nuolat pliaupiantį lietų vėliau pakeitė stingdanti žiema, atsigauti morališkai vykau į Egiptą. Šilumos poreikis buvo nenupasakojamai didelis, tačiau atostogų pradžioje 40 laipsnių skirtumas organizmui iš tiesų sukėlė šoką. Visgi, man adaptacija prie tokio klimato buvo maloni, pajutau, kaip palaipsniui dingo kamavusi apatija ir užplūdo energija.

Bėgti ten, kur nesibaigia vasara – išeitis, tačiau mėginti prisitaikyti ir susitvarkyti su gamtos išdaigomis – taip pat sprendimas. Jautrumas orams gal ir nėra maloniausias išgyvenimas, tačiau kontroliuojamas ir gana natūralus procesas, su kuriuo, mokslininkų duomenimis, kovoja net du trečdaliai pasaulio gyventojų. Priverskime organizmą veikti taip, jog laimės hormonų balansas nenukryptų nuo normų ir kepinant saulei, ir žliaugiant lietui.

"Scanpix" nuotr.

Ką tik pasibaigę metai nelepino geromis geopolitinės sferos naujienomis. Vienas pozityvesnių įvykių buvo beprecedentis susitarimas, pasiektas Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje. Šį susitarimą, kurio esmė – išsaugoti mūsų planetą ateities kartoms, pasirašė 195 valstybių atstovai. Tačiau dabar, kai euforija dėl pasiekto konsensuso jau kiek nuslūgo, galima pabandyti kritiškai pažvelgti į tai, dėl ko buvo sutarta Prancūzijos sostinėje.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Pirmiausia verta paminėti, kad susitarimo esmę kiek nustelbė jo pasirašymo faktas. Tačiau, ko gero, tai neturėtų pernelyg stebinti. Pasiekti tokį visuotinį susitarimą dėl klimato buvo bandoma jau nuo 1992 metų, kai įvyko pirmoji panaši Jungtinių Tautų konferencija. 2011 metais buvo nuspręsta, kad poveikio klimatui mažinimo veiksmų planas turi būti sudarytas iki 2015 metų. Atsižvelgiant į šį sprendimą ir buvo siekta pasirašyti aptariamą susitarimą. Jeigu to būtų nepavykę padaryti – tai būtų buvęs dar vienas smūgis Jungtinių Tautų įvaizdžiui, taip pat iš esmės globalios klimato politikos fiasko.

Kiekvieną panašaus pobūdžio susitarimą būtina vertinti pagal jo veiksmingumą ir bent jau potencialų efektyvumą.

Apie tai, kad susitarimo pasirašymas vertinamas kaip svarbi politinė pergalė, byloja ir skirtingų valstybių pastangos „pasisavinti“ šį laimėjimą ar bent jau išryškinti savo vaidmenį siekiant susitarimo. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad susitarimas buvo pasiektas dėl Amerikos lyderystės. Požiūrį į Paryžiaus susitarimą, kaip „Rusijos diplomatijos pergalę“, suskubo paskelbti ir Maskva.

Iš tikrųjų niekas nekvestionuoja to, kad pasiekti 195 valstybių konsensusą yra didelis ir sunkus darbas. Tačiau kiekvieną panašaus pobūdžio susitarimą būtina vertinti pagal jo veiksmingumą ir bent jau potencialų efektyvumą, tad pirmiausia reikėtų apžvelgti, kokios gi yra minėto susitarimo įgyvendinimo galimybės.

Jeigu tendencija nepasikeis, iki 2055 metų ji gali pakilti dar vienu laipsniu, o iki 2100 metų jau gali būti pakilusi keturiais laipsniais.

Iš karto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pradėti įgyvendinti susitarimą planuojama tik nuo 2020 metų. Pavojus, kuris gali kilti dėl įgyvendinimo atidėjimo, yra tas, kad dalis lyderių, pasirašiusių šį istorinį dokumentą, per artimiausius ketverius metus praras valdžią, nueis nuo politinės arenos ir pan. Be to, būtina paminėti, kad šalių delegacijų Paryžiuje pasirašytas dokumentas turės būti ratifikuotas šalių parlamentų, ir šis procesas gali būti nelengvas, t.y. atskirų valstybių pozicijos susitarimo atžvilgiu gali iki 2020 metų pasikeisti.

Visi kiti klausimai yra labiau praktinio pobūdžio ir susiję su susitarimo įgyvendinimo principais.

Susitarimo tikslas yra neleisti pakilti vidutinei temperatūrai Žemėje daugiau negu dviem laipsniais (idealiu atveju – 1,5 laipsnio), palyginti su XIX a. viduriu, kai prasidėjo daugmaž reguliarūs klimato pokyčių stebėjimai. Pažymima, kad šiuo metu vidutinė temperatūra mūsų planetoje jau yra pakilusi vienu laipsniu, palyginti su 1850 metais. Jeigu tendencija nepasikeis, iki 2055 metų ji gali pakilti dar vienu laipsniu, o iki 2100 metų jau gali būti pakilusi keturiais laipsniais, palyginti su XIX a. viduriu.

Vidutinės Žemės oro temperatūros didėjimas siejamas su pramonės revoliucija. Temperatūros kilimas tirpdo ledynus, spartina dykumėjimo procesus, o tai gali lemti katastrofiškus klimato pokyčius su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Kilnus tikslas mažinti išmetamų dujų kiekį kertasi su ekonominiais daugelio šalių interesais.

Paminėkime ir tai, kad egzistuoja teorija, jog žmogaus veiklos įtaka klimato pokyčiams Žemėje nėra reikšminga, o vidutinės temperatūros kilimas planetoje susijęs vien tik su natūraliais oro temperatūros kilimo/kritimo ciklais. Tačiau dauguma mokslininkų vis dėlto yra linkę vertinti vadinamąjį šiltnamio efektą kaip rimtą, su žmogaus veikla susijusią problemą. Atitinkamai ir susitarime fiksuojami įsipareigojimai kovoti su šiltnamio efektu, kuris, kaip manoma, atsiranda dėl anglies dioksido ir metano išmetimo į atmosferą. Tačiau kartu reikia paminėti, kad kilnus tikslas mažinti išmetamų dujų kiekį kertasi su ekonominiais daugelio šalių interesais.

"Scanpix" nuotr.

Čia verta pateikti kelis įdomius faktus. Daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų į atmosferą išmeta dvi didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV ir Kinija. Kita vertus, aplinką smarkiai teršia ne tik didelės ir stiprios ekonomikos, bet ir skurdžiau gyvenančios valstybės, besinaudojančios „purvinomis“, bet gana pigiomis ir efektyviomis energetinių išteklių deginimo technologijomis. Į tai irgi teko atsižvelgti rengiant aptariamą susitarimą. Susitarimas numato, kad nuo 2020 metų išsivysčiusių šalių finansinė pagalba besivystančioms valstybėms, skirta nuostoliams dėl susitarimo įgyvendinimo kompensuoti, kasmet sieks 100 mlrd. JAV dolerių.

Dėl savo ateities tenka nerimauti ir iškastinio kuro eksportuotojams – pavyzdžiui, Saudo Arabijai. Susitarimas gali stipriai paveikti ir anglis savo energetiniams interesams užtikrinti aktyviai deginančią Lenkiją ar tą patį su savo skalūnais darančią Estiją. Gana lengvai galima būtų pateikti ir dar daugiau panašių pavyzdžių.

Faktiškai apie realius susitarimo rezultatus galima bus kalbėti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Į visa tai tenka atsižvelgti, turint galvoje, kad susitarimas numato kiekvienai iš jį pasirašiusių valstybių iškelti nacionalinius tikslus, kurie leistų kartu judėti link užsibrėžto tikslo. Tai turi būti padaryta iki 2022 metų. Atitinkamai pirmas įvertinimas, kaip veikia susitarimas, turėtų būti atliktas 2023 metais ir vėliau kartojamas kas penkerius metus. Todėl faktiškai apie realius susitarimo rezultatus galima bus kalbėti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Kas gi verčia nerimauti kalbant apie JT klimato susitarimą ir jo ateitį? Čia, apibendrinant pateiktą informaciją, galima išskirti kelis esminius veiksnius.

Susitarimo pasirašymas iš tikrųjų tapo svarbiu ir reikšmingu simboliniu gestu, tačiau apie praktinę jo naudą dar netenka kalbėti, nes jo įgyvendinimas atidėtas beveik penkeriems metams. Įgyvendinti vadinamąsias individualias programas pasaulio valstybės pradės dar vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinių susitarimo įgyvendinimo programų terminas yra 2022 metų pabaiga, šios programos greičiausiai bus pradėtos įgyvendinti tik nuo 2023 metų.

"Scanpix" nuotr.

Yra pagrįstų nuogąstavimų, kad nors 195 pasaulio valstybėms užteko politinės valios pasirašyti susitarimą, šios valios gali pritrūkti jo įgyvendinimo etape. Pernelyg daug ekonominių interesų yra susiję su siekiu mažinti anglies dioksido ir metano išmetimą į atmosferą. Dėl to bijoma, kad susitarimo principai gali subyrėti, atsimušę į realios politikos ir realios ekonomikos sieną. Tokias abejones dar labiau sustiprina tuoj pat po susitarimo pasirašymo Rusijoje pasigirdę balsai, esą susitarimas prieštarauja šalies nacionaliniams interesams.

Todėl garsiai nuskambėjusi „pergalė“ Paryžiuje gali pavirsti pergalės iliuzija. Užtat tokio fiasko pasekmės gali būti labai rimtos – kai kurių salų ir pakrančių zonų užtvindymas (tokia grėsmė kyla Maldyvų ir Seišelių saloms, Olandijos pakrantei ir t. t.), problemos dėl gėlo vandens resursų, didėjantis stichinių nelaimių – tokių kaip uraganai, potvyniai, miškų gaisrai – skaičius. Neišspręstos klimato problemos taip pat gali gilinti bado problemą pasaulyje.

Kaip tik todėl minėtas susitarimas ir jo įgyvendinimas kartais vadinami rimtu egzaminu visai žmonijai – ypač jeigu pačios blogiausios prognozės dėl klimato kaitos pasirodys esančios taiklios.

Tekstas pirmą kartą publikuotas www.geopolitka.lt 2016 m. sausio 11 d.

Shutterstock

Nepaisant kruvinojo lapkričio 13-osios penktadienio įvykių, Paryžiuje lapkričio 30-ąją turėtų prasidėti viena didžiausių Prancūzijoje kada nors vykusių tarptautinių konferencijų – Paryžiaus klimato kaitos konferencija. Renginys, geriau žinomas kaip COP21, yra Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių konferencija.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Paryžiuje tikimasi pasirašyti tarptautinį ir pasaulinį susitarimą, kad klimato temperatūra nekiltų daugiau kaip 2 °C. Lietuvai tolima problema? Ne, ypač jei vairuojate visureigį, o namų šilumai palaikyti iškastinį kurą neaiškias medžiagas.

Prognozuojama, kad į lapkričio 30–gruodžio 11 d. renginį Paryžiuje suplūs maždaug 50 tūkst. dalyvių, 25 tūkst. šalių valdžios deleguotų atstovų, nevyriausybinių organizacijų narių ir kitų dalyvių iš 195 šalių.

Kas, jeigu šalys pasirašys susitarimą, keisis Lietuvoje, kuri klimato atšilimą skatinančių teršalų – šiltnamio efektą sukeliančių dujų – išmetimą ir taip gerokai sumažino?

Lietuvos rezultatas bendroje lentelėje geras. Nors Lietuva 2011 m. ES buvo antra po Latvijos, kuri per 21-us nepriklausomybės metus šiltnamio dujų išmetimą sumažino 55,7 proc. (2013 m. 58 proc.), Paryžiaus susitarimas, kuris įsigaliotų nuo 2020 m., žaidimo taisykles gali pakoreguoti. Pastarasis dokumentas, kuriuo šalys įsipareigojo sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį – Kioto protokolas, pagal jį 2008–2012 m. išmetimas turėjo sumažėti 8 proc., palyginti su 1990-aisiais.

Aplinkos ministerijos (AM) Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys aiškina, kad antrasis Kioto protokolo periodo susitarimas (2013–2020 m.) apima tik 37 labiau išsivysčiusias valstybes, kurios išmeta 14 proc. visų šiltnamio dujų. Taigi Paryžiuje planuojamas pasirašyti susitarimas turėtų apimti kiek įmanoma daugiau šalių yra labai svarbus dėl spėriai besivystančių, ekonomiškai jau stiprių, bet „taršių“ šalių – Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų.

Lietuva Paryžiuje dalyvaus kaip ES bloko narė, todėl laikysis bendros pozicijos. Vis dėlto konferencijos virtuvė sudėtinga: blokų pozicijos sutariamos iš anksto, pačios konferencijos metu jos vėl derinamos kas rytą, tačiau balsuoja kiekviena šalis atskirai, tad nežinia, ar vienai pateikus naujus reikalavimus ir sąlygas prie derybų stalo nereikės sėsti iš naujo.

„Pati skausmingiausia vieta, kad reikia visų šalių pritarimo. Nors JT sprendimai apibendrinami, balsuojant viena ar kita šalis gali turėti savo sąlygų ar reikalavimų, – apie sudėtingą darbą stengiantis suderinti COP21 interesus pasakoja V.Auglys. – O reikalavimai tikrai gali būti skirtingi, nes skiriasi šalių ekonominė padėtis, technologinės galimybės. Tarkime, besivystančios valstybės ragina atsižvelgti į istorinę atsakomybę. Vakarai vystėsi, naudojo išteklius tų šalių, kuriose buvo jų kolonijos, todėl esą dabar būtent Vakarai pinigais, technologijomis ar kitaip turi padėti toms šalims mažinti taršą.“

Lietuva gyvena pagal ES darbotvarkę – lygiuojasi į ES klimato politikos ir energetikos paketo tikslus. Pagrindinis jo siekis, kad iki 2020 m. ES šalys 20 proc. sumažintų išmetamų šiltnamio dujų kiekį, 20 proc. padidintų atsinaujinančios energijos dalį ir energijos vartojimo efektyvumą.

Lietuvai keliami tikslai – 23 proc. didesnė atsinaujinančios energijos dalis ir 17 proc. didesnis pramonės ir namų ūkių energijos vartojimo efektyvumas. Kito laikotarpio – 2020–2030 m. kartelė dar aukštesnė: šiltnamio dujų išmetimą ES turės sumažinti 40 proc. Tačiau neaišku, ar po susitikimo Paryžiuje tokių siekinių nereikės šiek tiek pakeisti.

„ES yra žalia, atsakinga, remia atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, taršos mažinimą, tačiau bet kokios tarptautinės derybos lemia ir ES siekius. Juk visos pastangos kreipiamos tam, kad klimato temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C. Tad dabar visos šalys pateikia savo įsipareigojimų galimybes – kiek šiltnamio dujų gali išleisti. Tačiau, jei to nebus gana, turės arba prisidėti daugiau šalių, arba jų keliami tikslai turės būti ambicingesni“, – svarsto AM atstovas.

Jis priduria, kad jei neužteks šalių savanoriškumo, prireiks finansinių, technologinių, administracinių priemonių: „Tai daug klausimų: ir emisijos mažinimas, prisitaikymas prie klimato kaitos padarinių, žalos švelninimas, ir pagalba finansais ar technologijomis. Net veiksmų ir šiltnamio dujų apskaitos skaidrumas: išsivysčiusios šalys vykdo griežtą apskaitą, kitos į tai žiūri ne taip atsakingai.“

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius svarsto, kad Lietuvos situacija priklausys nuo ES konteksto, tačiau galimas daiktas, jog šalims keliami rodikliai, kuriuos reikia pasiekti, skirsis ir nebus lyginami tik su 1990 m.: „Kadangi Lietuvos situacija dabar yra geresnė, ir tikslai gali būti griežtesni. Žinoma, kol kas neaišku, kaip bendras ES tikslas – 40 proc. sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį – bus paskirstytas šalims. Gal viena emisiją turės mažinti 80 proc., o kita 20 proc.“

„Žali“ Lietuvos rezultatai – savaime?

Vis dėlto Lietuva, palyginti su baziniais 1990 m., 2013 m. šiltnamio dujų išmetimą sumažino 58 proc., o didžiausio teršėjo – energetikos sektoriaus išmetamos šiltnamio dujos per 21 metus sumažėjo kone trigubai, arba 63,9 proc.

Ekspertai sako, kad daugiausia tokį rezultatą lėmė 1990–1992 m. įvykiai, kai Lietuvos ekonomika ir pramonė pasikeitė kardinaliai, žlugo nemaža dalis taršios pramonės įmonių. Antai 1990 m. paveldėjusi daug energijos reikalaujančią ekonomiką, Lietuva išmetė beveik tris kartus daugiau šiltnamio dujų nei 2011-aisiais. „Tarkime, Elektrėnai dirbo visu pajėgumu: gamino elektrą Rytams, aprūpino SSRS, o paskui juk jau nebebuvo tokios didelės gamybos“, – primena Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas M.Nagevičius.

AM atstovas V.Auglys sako, kad Rytų Europos šalys neretai sulaukia kritikos, neva jų šiltnamio dujų teršalų emisija pasikeitė kone savaime, suprask, žlugus SSRS „ekonomikai“ ir taršioms gamykloms tarša sumažėjo be pačių valstybių pastangų.

„Bet mums tai kainavo kita prasme: sugriuvo ekonomika. Žinoma, ji buvo tarši: staklių pramonė, neaiškios paskirties karinės gamyklos. Tačiau buvo investuojama į pažangesnes technologijas. Negalvodami apie aplinką turėjome rūpintis energijos ištekliai, jų kaina ir atviroje kovoje konkuruoti su pasauline rinka. Turėdami brangius išteklius turėjome plėtoti pramonę kita linkme“, – Lietuvos poziciją gina V.Auglys.

Jis primena, kad, nepaisant šio persiorientavimo, buvo ir daugiau veiksnių – Lietuva siekė energetinės nepriklausomybės, o tai buvo postūmis atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai.

Pavyzdžiui, reikšmingas indėlis šioje srityje – ir biokuro ar vėjo energijos panaudojimas. Iš biokuro gaminama šilumos energija šiuo metu sudaro daugiau kaip pusę centralizuoto šildymo, o po trejų metų, kaip prognozuoja ekspertai, jo dalis sieks ir 80 proc. 2015-ieji apskritai yra lūžio metai Lietuvos energetikoje: pirmą kartą šilumos ūkyje biokuro bus sunaudota daugiau nei gamtinių dujų – 54 proc. O juk kadaise gamtinės dujos šildymo ūkyje sudarė 90 proc.

„Kai atgavome nepriklausomybę, praktiškai visa šiluma buvo gaminama iš iškastinio kuro, iš gamtinių dujų, mazuto, – primena M.Nagevičius. – Biokuras CO2 požiūriu neutralus: tai likutinis produktas, kuris gali likti miške, jį sugeria kitoje vietoje augantis medis, o deginant CO2 neišmetama. Taigi biokuras, kurio panaudojimas vis didėja, neišmeta CO2, todėl bendra CO2 emisija mažėja.“

V.Auglys sako, kad biokuro deginimas klimato kaitos požiūriu yra pozityvus dalykas, tačiau gali kelti kitų problemų – oro kokybės suprastėjimo. „Gali būti smogo, kietųjų dalelių padidėjimo, padidėti sergamumas. Neabejotinai biokuro naudojimas davė didelį postūmį energetinės nepriklausomybės atžvilgiu, bet lazda turi du galus“, – apie oro kokybės suprastėjimą, ypač miestuose, įspėja AM atstovas.

Brangi tarša gali iškeldinti verslą

ES siekiant numatytų tikslų, bus išduodama vis mažiau nemokamų aplinkos taršos leidimų prekybos sektoriui, o jų kaina įmonėms kils. Pasirinkimas lyg ir aiškus: mokėti brangiau ir teršti arba investuoti į tvarią gamybą, technologijas ir mažinti šiltnamio dujų išmetimą.

Apyvartiniai taršos leidimai taikomi energetikoje, chemijos, cemento, stiklo pramonėje. Tačiau kai kurios įmonės negali pasirinkti investuoti į pažangesnes technologijas ir teršti mažiau, nes yra priklausomos nuo išskirtinai vieno energijos šaltinio, pavyzdžiui, kaip stiklo pramonė ar „Achema“ – nuo gamtinių dujų.

Todėl ekspertai neabejoja, kad bet kokios tarptautinės sutartys, kaip ir planuojama pasirašyti Paryžiuje, turi galioti kuo daugiau šalių, kad žaidimo taisyklės būtų vienodos. Logika paprasta: jei vienur griežtų reikalavimų, kad ir brangių taršos leidimų, nėra, įmonėms perkelti gamybą į tas šalis labai paprasta. Kaip ir užsakovams įsigyti produkciją iš šalių, kuriose nėra griežtų ir brangių aplinkosaugos apribojimų, todėl produkcijos savikaina yra mažesnė. Juk, nepaisant to, kurios šalies teritorijoje kenksmingos dujos pateks į atmosferą, jų pavojus klimato kaitai yra toks pat.

„Kovoje su Pietryčių Azijos, Kinijos, Baltarusijos įmonėmis mūsiškės turi mažiau pranašumų dėl energetikos ir aplinkosaugos reikalavimų. Tarkime, kurių trąšų tona bus pigesnė: gaminamų „Achemos“ ar tokios pat gamyklos Gardine? Todėl tarptautiniai įsipareigojimų turi būti bent jau palyginami, kad mūsų pramonė nepatirtų sunkumų ir galėtų konkuruoti panašiomis sąlygomis“, – aiškina AM atstovas V.Auglys.

Europa turi „carbon leakage“ sąrašą, kuriame įvardytos imlios energijai pramonės rūšys – chemijos, stiklo, cemento. Šioms įmonėms taikoma didelė rizika, kad dėl aplinkosaugos reikalavimų jos gali perkelti gamybą už ES ribų, kur brangiai kainuojančio dėmesio aplinkos apsaugai nėra. Todėl ES reikalas – sureguliuoti kad ir nemokamų taršos leidimų skaičių, kad energijai imlias įmones išsaugotų Bendrijos teritorijoje.

„ES tai prižiūri, bet plačioje pasaulio rinkoje visko sužiūrėti negalima, todėl, kai kalbama apie tarptautinius susitarimus, ES tikslas – kad žaidimo taisyklės būtų kuo vienodesnės“, – aiškina V.Auglys.

„Lietuvos ribose statistika gera: CO2 emisija mažėja, nes negaminame elektros energijos, 2016 m. ruošiamės ją importuoti iš kitų šalių, tarkime, Estijos, kur jai pagaminti naudojamas dar taršesnis – skalūnų kuras. Tad CO2 išsiskiria, tik ne mūsų teritorijoje, o įtaka klimato kaitai juk ta pati“, – antrina M.Nagevičius.

Problemos žemės ūkyje ir gatvėse

M.Nagevičius sako, kad siekiant mažinti taršą, lemiančią klimato kaitą, lyg ir aišku, kaip tvarką užtikrinti prekybiniame, taršos leidimais reguliuojamame sektoriuje, tačiau kita teršėjų grupė, kurioje tokių leidimų nėra, – neaiški.

„Manau, kad šiame sektoriuje atsiras kažkokie mokesčiai, vartotojus ir gamintojus motyvuosiantys investuoti į technologijas, kurios leistų į atmosferą išmesti mažiau CO2. Manau, kad taip bus ir Europoje, ir Lietuvoje“, – prognozuoja atsinaujinančios energijos išteklių ekspertas M.Nagevičius.

Sunkiau reguliuojamam – neprekybiniam sektoriui priklauso gyventojų automobiliai ir privatūs jų namai, statybų sektorius, žemės ūkis. „Leidimų čia nereikia, bet sprendimai – būtini“, – įsitikinęs AM atstovas V.Auglys. Jis patvirtina, kad būtent sureguliuoti neprekybinio sektoriaus teršalus, sukeliančius klimato atšilimą, ir bus didžiausias artimiausio meto iššūkis.

V.Auglio teigimu, šio sektoriaus reguliavimas susijęs ir su mokesčių, ir su socialiniais klausimais, todėl galima ne tik taikyti apribojimus, bet ir skatinti. Tarkime, būtina atnaujinti lietuvių automobilių parką. Vairuotojai galėtų mokėti taršos mokestį, tačiau iš specialaus fondo, pirkdami naują ne tokį taršų automobilį – hibridą ar elektromobilį, galėtų gauti kompensaciją. „Mūsų vartojimo kultūra kažkuo primena Rytų, – lygina V.Auglys. – Kažkodėl miesto centre reikia didelio pravažumo automobilių, nors iš tiesų vertingiau mažas ekonomiškas automobilis, hibridas, elektromobilis, o geriausia – dviratis.“

Kaip dar nepopuliaresni, pašnekovo teigimu, galėtų būti vertinami sprendimai siekiant sumažinti žemės ūkio sektoriaus taršą: „Žemės ūkyje išskiriama metano dujų, kurios yra 25 kartus agresyvesnės nei CO2. Turime tvarkyti mėšlą, statyti biojėgaines, tačiau tam reikia investicijų. O juk žemės ūkis – prioritetinė sritis, kuri, manoma, ir taip pernelyg skriaudžiama.“

Nepaisant to, ką pasisekė įgyvendinti, pasak M.Nagevičiaus, čia dar yra ką nuveikti: pradedant elektros energijos importo mažinimu ir atsinaujinančios energijos vartojimo skatinimu, baigiant netaršiais automobiliais ir pastatų renovacija.

BFL

Klimatas. Šiemet Paryžiuje turi būti pasirašyta nauja Kioto protokolą pakeisianti klimato kaitos sutartis, tačiau Europa – bene vienintelė entuziastė gelbėti planetą.

Šie metai – nepaprastai turtingi su klimato kaita susijusių pasižadėjimų, sprendimų, protokolų. Pats svarbiausias jų turėtų būti pasirašytas gruodžio pradžioje Paryžiuje, kur lapkričio 30 d.–gruodžio 11 d. vyks Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija. Jos metu numatoma pasirašyti naują visuotinę, teisiškai įpareigojančią klimato sutartį, pakeisiančią dabar galiojantį Kioto protokolą ir įsigaliosiančią nuo 2020 m.

Konferencija kelia tiek diskusijų, kad abejingas neliko net Vatikanas. Praėjusiais metais nemažai atgarsio sulaukė Popiežiškosios mokslų akademijos (lot. ~Pontificia Academia Scientiarum~) parengtas pranešimas, kuriame buvo įvardytos pasaulinio klimato atšilimo keliamos problemos ir žmonijos veiklos įtaka šiam procesui. Akademijos pranešimą rengė keliasdešimties pripažintų klimatą tyrinėjančių mokslininkų grupė, kuriai priklauso ir Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas bei Kalifornijos universiteto atmosferos chemikas Veerabhadranas Ramanathanas.

Paskelbus šią ataskaitą, popiežius Benediktas XVI kreipėsi į pasaulio lyderius, agituodamas imtis kovos su klimato kaita priemonių.

Tačiau entuziazmu dėl planetos klimato, kaip ir anksčiau, trykšta tik Europos Sąjunga: jos lyderiai iš šios konferencijos tikisi ambicingų tarptautinės bendruomenės įsipareigojimų, o iš savo pusės ES yra parengusi visą pluoštą tikslų, kuriuos numatoma įgyvendinti iki 2030 m.

Europos Vadovų Tarybos išvadose pernai rudenį pabrėžta, kad ES bent 40 proc. sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, palyginti su 1990 m. Tokio rezultato bus pasiekta reikšmingai (43 proc., palyginti su 2005 m.) sumažinus dujų kiekį apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) sektoriuje, kuriam priklauso elektrinės, aviacija ir pramoniniai objektai. Dar 30 proc. dujų išmetimas bus sumažintas ne ATLPS sektoriuje, kurį sudaro transportas, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, viešojo sektoriaus pastatai, namų ūkiai.

Be to, ES įsipareigojo, kad iki 2030 m. atsinaujinanti energija sudarys 27 proc. Tiek pat, 27 proc., tikimasi padidinti energijos vartojimo efektyvumą (šis tikslas dar bus peržiūrėtas iki 2020 m.).

Jei viskas priklausytų tik nuo Europos, klimato kaitos problemas mūsų planeta, ko gero, galėtų pamiršti. Europa ne tik nėra tarp labiausiai atmosferą teršiančių regionų, bet dar ir pasiima bene didžiausią naštą pasaulyje, prisiimdama su taršos mažinimu susijusius įsipareigojimus.

Žinoma, ir Europoje esama išimčių. Ir čia yra valstybių, pajuodusių nuo anglių, o viena jų – artimiausia mūsų kaimynė Lenkija. Juokaujama, kad lenkai labiau nei euro bijo „žaliosios Europos“: atsinaujinančių energijos šaltinių ir ekologiškos elektros gamybos. Mat net 120 tūkst. lenkų dirba anglies pramonėje, ir Lenkija neketina rizikuoti šiomis darbo vietomis. Netgi per Varšuvoje prieš metus vykusią klimato kaitos konferenciją tuometis Lenkijos premjeras, o dabar Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad atsinaujinančius šaltinius Lenkija įsisavins tik tiek, kiek priklauso pagal ES reikalavimus, ir nė dalele daugiau. O štai anglies pramonė bus plėtojama, tam tikintis net ES paramos.

Anglimis kol kas paremta ir didžioji dalis Vokietijos pramonės. Šioje šalyje 80 proc. visos suvartojamos energijos pagaminama deginant anglis, naftą arba dujas. Vokietijoje yra net 500 anglimis kūrenamų gamyklų, iš kurių iki 2020 m. turėtų būti uždarytos 48, o tam, kad Vokietija sutilptų į taršos normas, jų uždaryta turėtų būti antra tiek.

Tačiau ne tik šiai, bet ir kitoms atmosferą teršiančioms valstybėms panašius sprendimus priimti, o paskui jų dar ir laikytis sekasi labai sunkiai. „Didėja nesutarimai tarp turtingų šalių, norinčių apsaugoti klimatą, ir neturtingų, reikalaujančių, kad turtingosios apmokėtų kovos su klimato kaita išlaidas“, – apibendrina „Der Spiegel“ analitikai.

Tokie nesutarimai ypač išryškėjo prieš penkerius metus vykusioje Kopenhagos klimato konferencijoje, kai pasaulio vadovai po ilgų diskusijų, ginčų ir net pykčių šiaip ne taip sutarė, kad klimatas negali atšilti daugiau nei dviem laipsniais pagal Celsijų. Daug tai ar mažai? Anglies pramonei – labai mažai. O Mažų salų valstybių aljansui priklausančioms 44 valstybėms, kurioms dviem laipsniais atšilęs klimatas gresia išnykimu, – labai daug. Dauguma politikų neįžvelgia čia didelės nelaimės, bet daugybė mokslininkų su tokiu požiūriu nesutinka: jų žiniomis, katastrofa neišvengiama, nes iki šiol klimatas atšilo kur kas mažiau – tik 0,8 laipsnio, o pasekmės jau yra tragiškos.

Vis dėlto, net jei ir tie du laipsniai būtų neperkopiama riba, ties kuria klimato kaita sustotų, įvyktų tikras stebuklas.

Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija išliktų tokia kaip dabar, dviejų laipsnių pagal Celsijų riba būtų perkopta jau po 30 metų. Jei ir toliau niekas nesikeistų, iki amžiaus pabaigos klimatas atšiltų keturiais laipsniais. Pasaulio bankas perspėja, kad tokiu atveju būtų jau visai nebejuokinga: planetą kamuotų karščio bangos, mažėtų maisto atsargos, nyktų ekosistemos ir biologinė įvairovė, o jūros lygis pakiltų iki gyvybei pavojingos ribos.

Kad taip nenutiktų, reikia labai daug valios. Vien tam, kad niekada nebūtų peržengta dviejų laipsnių riba, dujų emisija jau nuo 2017 m. kasmet turėtų mažėti mažiausiai po 10 proc. Tačiau tai kol kas atrodo kaip utopija.

Po nesėkmingos Kopenhagos konferencijos atsistatydino nevilties apimtas JT klimato kaitos konvencijos vykdomasis sekretorius Yvo de Boeris. 2013-aisiais duotame interviu jis prisipažino praradęs tikėjimą klimato diplomatija. „Vienintelis būdas 2015 m. įgyvendinti Kpenhagoje priimtus nutarimus yra visiškai uždaryti visą pasaulio ekonomiką“, – sako Y.de Boeris.

O ekonomika sustoti nė neketina. Pernai bendra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija pasaulyje buvo 60 proc. didesnė negu 1990-aisiais, kurie laikomi visų su klimato kaita susijusių matavimų atskaitos tašku. Daugiausiai prie to prisidedančios šalys nedega noru imtis iniciatyvos.

JAV, Indija, Australija ir daugybė kitų valstybių tik rodo vienos į kitas pirštais ir aiškinasi, kas „dėl visko“ kaltas, kas turi sumokėti ir, svarbiausia, kiek tai kainuos. Nė viena nenori atsisakyti jai naudingų pramonės šakų ir nė viena nenori išleisti nė vieno papildomo dolerio. Štai Australijos premjeras Tony Abbotas anglių kūrenimą laiko „žmonijos gėriu“ ir tuo mėgina įtikinti visus potencialius anglių pirkėjus. Ir sekasi jam visai neblogai, nes per pastaruosius keletą metų Australija eksportavo daugiausiai anglių visame pasaulyje.

Indijos premjeras Narendra Modi – irgi ambicingas. Iki 2019 m. jis užsimojo padvigubinti Indijos anglių gavybą ir taip sumažinti šalyje skurdą. Kilnus tikslas, tačiau Indija jau dabar yra trečia daugiausiai į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidžianti valstybė – po Kinijos ir JAV.

Galvos dėl klimato nesuka ir Amerika, tiksliau, respublikoniškoji jos pusė. Neseniai respublikonai senatoriai atmetė dvi priemones, numatančias suvaržymus siekiant mažinti žmogaus įtaką klimato kaitai.

Negana to, Luizianos gubernatorius Bobby Jindalis klimato kaitą vadina „kairiųjų Trojos arkliu“ – priemone prisibrauti prie politinių sprendimų priėmimo ir paveikti juos, net jei klimatas nešiltų. Iš tiesų kaip tik dešinieji, atstovaujantys verslo interesams, Amerikoje yra įsivėlę į ne vieną nešvarų su klimato kaita susijusį reikalą. JAV buvo sukrėtęs skandalas, kai paaiškėjo, kad naftos verslą plėtojančių milijardierių brolių Kochų pinigais lobistai prastumdavo jų verslui palankius įstatymų projektus, tokius kaip energijos apmokestinimo prevencijos įstatymas, kuris leido apeiti Aukščiausiojo teismo sprendimą, leidžiantį Federalinei aplinkos apsaugos valdybai vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygio kontrolę. Kochų fondas apmokėdavo netgi klimato kaitos „ekspertų“ pasisakymus JAV Kongrese.

Kita vertus, net ir kairieji Amerikoje nėra tokie atsidavę aplinkos išsaugojimui, kaip gali pasirodyti. Štai demokratas Barackas Obama ateidamas į valdžią sakė, kad jo prioritetas – didinti atsinaujinančių šaltinių panaudojimą energijos gamybai. Tačiau  jam vadovaujant Amerikoje kaip tik imta išgauti kur kas daugiau naftos ir dujų. Pats B.Obama pernai metų pabaigoje pasigyrė, jog „Amerikoje nutiesta tiek naujų vamzdynų, kad jais galėtume apjuosti Žemės rutulį ir dar truputį daugiau“.

Paguosti amerikiečius galėtų nebent tai, kad jie – ne patys blogiausi. Mat Kinija pagal anglių naudojimą ir dujų emisiją į atmosferą yra neabejotina pasaulio lyderė. Negana to, į atmosferą ji išleidžia daugiau CO2 negu JAV ir Europa kartu sudėjus. Vien Pekinas sunaudoja daugiau anglių nei visa Europa. Tiesa, pastaruoju metu, nors ir gana pavėluotai, Kinija ėmėsi kai kurių žingsnių, pavyzdžiui, griežtinamos dujų emisijos taisyklės, o pažeidėjams skiriamos baudos. Be to, praėjusių metų kovą Kinijos premjeras Li Keqiangas paskelbė „kovą su užterštumu“.

Gerų žinių Kinijoje yra ir dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių pajėgumas per pastaruosius ketverius metus padidėjo penkiagubai, o bendrai energijos iš atsinaujinančių šaltinių pagaminama 40 proc. daugiau. Skaičiuojama, kad net trečdalis visos elektros energijos Kinijoje pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o investicijos į anglių, naftos ir dujų energetiką nuo 2008 iki 2012 m. smuko per pusę.

Jei ši valstybė Paryžiuje prisiims dar didesnius įsipareigojimus, to pakaks, kad būtų galima pasakyti, jog konferencija – pavykusi. Tačiau akivaizdu, kad į Prancūzijos sostinę pasaulio lyderiai važiuos ne tik su gerų ketinimų, bet ir su pragmatinių ekonominių interesų lagaminėliais.

Rima Janužytė

Europos Sąjungos 2030 m. klimato ir energetikos tikslai:

Bent 40 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, palyginti su 1990 m.;

Pasiekti ES lygiu privalomą 27 proc. atsinaujinančios energijos tikslą;

27 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą.

Svarbiausios klimato konferencijos

Rio de Žaneiras, 1992 m.

Pasaulinė konferencija, kurioje buvo susitarta dėl Klimato kaitos konvencijos, siekiant stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iki aplinkai nepavojingo lygio.

Kiotas, 1997 m.

Pasirašytas Kioto protokolas – pirmas tarptautinis susitarimas dėl CO2 emisijos mažinimo. Jis įsigaliojo 2005 m., sutartį ratifikavus 55 valstybėms. Pramoninės šalys išsikėlė individualius tikslus, tačiau sutarta, kad iki 2012 m. CO2 išmetimas būtų sumažintas 5,2 proc.

Balis, 2007 m.

Susitarta dėl programos REDD, kuria siekiama mažinti miškų nykimo poveikį klimatui. Pirmą kartą diskutuota apie specialaus fondo besivystančioms šalims steigimą.

Kopenhaga, 2009 m.

Nepavyko pasirašyti sutarties, kuri būtų pakeitusi Kioto protokolą. Vienintelis šios konferencijos pasiekimas – sutarimas, kad klimatas negali atšilti daugiau nei 2 laipsniais pagal Celsijų, palyginti su 1999 m.

Kankūnas, 2010 m.

Pramoninės šalys sutiko iki 2020 m. 25–40 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį.

Doha, 2012 m.

Pasaulio lyderiai susitarė dėl antrojo Kioto protokolo – sutarties, kuri galios iki 2020 m.

Artimiausio šimtmečio mūsų klimato scenarijus priklausys nuo to, ar pajėgsime prisitaikyti prie šiuo metu šalyje vykstančių pokyčių ir ar atrasime motyvacijos gyventi atsakingiau. Kol mokslininkai ieško galimų išeičių, žemės ūkio sektoriui į daugelį klausimų tenka atsakyti jau šiandien.

“Jau kuris laikas Lietuvoje gamta mažai nuspėjama, tiksliau, joje įsigalėjęs žaidimas be taisyklių: pasnigti gali ne vien žiemą, pjauti žolę ir stebėti žydinčius lazdynus tampa įprasta sausio mėnesį, o praėjusią savaitę užėjusi šalna ūkininkams pakando žieminius javus, graikinius riešutmedžius, aktinidijas, šilauoges, smidrus… Visų metų derliaus lūkesčiai pavirto niekais”, – patirtus nuostolius dėl klimato kaitos ir pavasarinių šalnų visoje Lietuvoje apibendrina Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto direktorius doc. dr. Evaldas Klimas.
Trisdešimties metų agronominės darbo patirties turintis docentas mano, kad reikia labai gerai pasverti riziką prieš imantis sėjos: to neatlikę žemdirbiai Šiaurės Lietuvoje šį pavasarį jau ketvirtą kartą atsėja savo laukus.
“Vyraujant staigiems temperatūrų svyravimams patiklumas ir skuba gali būti lemtingi. Kelios šiltesnės dienos – dar tikrai ne pavasaris. Šiemet akivaizdu, kad sėjusieji balandžio pradžioje prarado kur kas daugiau nei jo pabaigoje”, – tikina E.Klimas, visuomet prieš sėją atkreipiantis dėmesį ne vien į oro, bet ir į dirvos temperatūrą.
Jis, kaip ir dauguma kitų “Veido” kalbintų savo srities profesionalų, linkęs apsidrausti, todėl klausimų dėl pasėlių draudimo svarbos keičiantis klimatui jam nekyla. “Visiškai nežinome, kas mūsų laukia ateityje: krušos, sausros ar liūtys. Tai ar verta rizikuoti?” – klausia specialistas.
“Mitas, kad pasėlių draudimas Lietuvoje kainuoja daug. Jų neapdraudus dažnam tenka graužtis nagus, juolab kad meteorologinės sąlygos sunkiai prognozuojamos. Per pastaruosius metus bene labiausiai pasėliai iššalo Lietuvos šiaurėje, bet ten žmonės jau pasimokė ir bene daugiausiai draudžiasi”, – žieminių pasėlių draudimo naudą ūkiams komentuoja vokiško kapitalo draudimo bendrovės “VH Lietuva” direktorius Algimantas Navickas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Pastarieji dešimtmečiai pasižymėjo itin sparčiais klimato pokyčiais, ir tai nepraėjo be pasekmių. Padažnėjusios ir daug kainuojančios klimato keistenybės per porą ateinančių dešimtmečių gali tapti norma.

Šiemet po 112 metų pertraukos Egipte snigo. O Izraelį užklupo per 60 metų stipriausia sniego audra. Dėl stiprių liūčių Gazos ruože evakuota 5 tūkst. žmonių. Audra “Emili”, stiprūs vėjai ir per pastaruosius 60 metų didžiausias bangavimas gąsdino Didžiąją Britaniją. Libija taip pat patyrė stipriausią per keturis dešimtmečius liūtį. Ir visa tai nutiko vos per dvi savaites.
Dar pridėkime smarkius potvynius, gruodžio pradžioje kilusius Malaizijoje ir Kuboje, praėjusį mėnesį Filipinuose apie 4–5 tūkst. gyvybių nusinešusį taifūną, didelių nuostolių Vidurio Europoje pridariusius vasaros potvynius, 2012-aisiais, kurie pripažinti vienais karščiausių JAV istorijoje, kilusias itin daug nuostolių pridariusias sausras, šimtmečio potvyniu tituluotą potvynį JAV Kolorado valstijoje, nepaisant tirpstančių ledynų užfiksuotą rekordinį –91,2 °C šaltį Antarktidoje, ir turėsime gana nemalonų klimato permainų paveikslą.
Visa tai signalizuoja, kad klimatas, kurį manėme pažįstą, keičiasi, ir tikrai ne į gerąją pusę. Nors Lietuvoje gyvename palyginti ramiai, pasauliniai pokyčiai neaplenks ir mūsų.
„Kadangi vis daugiau energijos kaupiasi atmosferoje ir pasauliniame vandenyne, ji kažkokiais būdais turi realizuotis“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas dr. Gintautas Stankūnavičius.

Klimatas tampa vis kontrastingesnis ir sunkiau prognozuojamas

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) rugsėjį pateiktoje naujausioje ataskaitoje skelbiama, kad nuo 1950-ųjų galima pastebėti daug klimato sistemos pokyčių, Žemėje prieš tai nepasireiškusių dešimtmečiais ar net tūkstantmečiais. Pavyzdžiui, pastarieji trys dešimtmečiai buvo neįprastai karšti (kiekvienas karštesnis už ankstesnįjį) ir manoma, kad Šiaurės pusrutulyje šis trisdešimtmetis buvo šilčiausias per pastaruosius 1400 metų.
Pasaulinio vandenyno lygis nuo XIX a. vidurio veikiausiai kilo sparčiau nei apskritai per visus šiuos du tūkstančius metų. „Pastaraisiais metais vandenyno lygis vidutiniškai pakildavo netgi po tris milimetrus per metus”, – pokyčių spartos pavyzdį pateikia VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. Arūnas Bukantis.
Nors didžioji dalis žmonijos į klimato permainas vis dar nežiūri rimtai, iš tikrųjų net laipsnio dešimtąją dalį ar keletą milimetrų siekiantys pasauliniai pokyčiai daro milžinišką įtaką. Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyresniojo klimatologo Justino Kilpio, šią situaciją galima palyginti su žmogaus organizmu: jei žmogaus normali temperatūra pakyla bent dešimtąja laipsnio dalimi, jau pasijuntame blogai. Taip ir su klimato sistema. Būtent dėl to visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje, sulauksime „ligos simptomų“, kurie pasireikš negatyvių klimatinių reiškinių dažnėjimu, didesniu jų stiprumu ar tam tikrose teritorijose atsiradusiais joms visai nebūdingais reiškiniais. Pasak meteorologo, su klimatu susiję net ir nedideli pokyčiai didina potencialų pavojų žmonėms ir gali pridaryti didesnių nuostolių nei anksčiau. Tarkim, Filipinuose praūžęs taifūnas XX a. pradžioje būtų padaręs kur kas mažesnę žalą jau vien dėl to, kad tada buvo žemesnis vandens lygis.
„Dabar atmosferoje yra daugiau vandens garų, o tai lemia didesnį klimato nepastovumą: dažnai susidaro dideli stori debesys, kuriuose formuojasi intensyvios perkūnijos, krušos, škvalo reiškiniai ar netgi viesulai, – paaiškina A.Bukantis. – Apskritai viso šiandieninio Žemės klimato ryški savybė – didesnis ekstremalumas visais požiūriais.“
Pasak G.Stankūnaičio, tarp visų sezonų didžiausia rizika pasižymi vasara. Žiemą orus lemia mažiau veiksnių, o vasarą prisideda ir daug įtakos daranti saulės spinduliuotė, todėl dažnesni tampa įvairūs sunkiau iš anksto numatomi negatyvūs klimato reiškiniai.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienais metais tokių reiškinių tolygiai daugės ar kad jie kasmet taps vis pavojingesni. Kadangi čia veikia daug kintamųjų, tai nebus tvarkinga tolygiai kylanti kreivė. Vieni tokių kintamųjų būtų ir šiltųjų bei šaltųjų srovių cirkuliacijos pokyčiai pasaulio vandenyne, darantys įtaką įprastai vietovių temperatūrai. Pakilusi vandenyno paviršinio sluoksnio temperatūra bei tirpstantys Arkties ledynai, paveikiantys tiek ją, tiek vertikalią bei horizontalią cirkuliaciją, destabilizuoja sroves. „Akivaizdu, kad srovių transformacija jau prasidėjo, tačiau nusakyti, kaip, kokioje vandenyno vietoje jos pasikeis ir kokią įtaką tai turės, mokslas dar nėra pajėgus. Nors, aišku, nereikia gąsdintis, kad kokia nors Golfo srovė ims ir išnyks“, – aiškina A.Bukantis.
Vis dėlto prognozuojama, kad per šį šimtmetį šiltoji Golfo srovė gali sulėtėti 10–50 proc., o tai, be abejo, paveiktų ir Europą (dėl to temperatūra nukristų).

Mokslininkams skambinant pavojaus varpais dėl sparčiai šylančio klimato, tiksintis laikrodis kelia žmonijai esminį klausimą: ar bus imtasi veiksmų, kol dar galima šiuos procesus paveikti, ar ir toliau rizikuojama ateities sąskaita?

Oro temperatūra ir vandens lygis pasaulyje kyla, o katastrofas sukeliančius gamtos kataklizmus jau greitai galėsime vadinti nebe amžiaus, o tik kelių dešimtmečių masto įvykiu – tokius vertinimus skelbia praėjusią savaitę pristatyta penktoji Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. IPCC) ataskaita. Net dviejų tūkstančių puslapių apimties dokumentas, kurį kelerius metus rengė daugiau nei 800 mokslininkų iš 195 pasaulio valstybių, laikomas svarbiausiu ir nešališkiausiu vertinant klimato kaitos procesus ir atliekant ateities prognozes.
Šios išvados patvirtina geriausių pasaulio mokslininkų jau kurį laiką pateikiamą situacijos vertinimą: nors kai kurie skaičiavimai yra diskutuotini, pats faktas apie realiai vykstančią klimato kaitą ir šio proceso keliamą grėsmę nenuginčijamas. Maža to, IPCC konstatuoja didžiulį neigiamą žmonijos indėlį. Tarkim, 2001 m. mokslininkai teiginį, kad nuo 1950 m. išaugusi paviršiaus temperatūra yra nulemta daugiausia žmonių veiksmų, galėjo patvirtinti 66 proc. tikslumu, o naujausi stebėjimai tikimybę padidino net iki 95 proc.
„Šiandien kyla vienas klausimas: ar tikime mokslu? Prisiminkime, kad tą dieną, kai tokioms išvadoms pritars 100 proc. ekspertų, jau bus per vėlu. Juk jei gydytojas jums praneštų apie sunkią ligą, suteikdamas 95 proc. garantiją, iškart imtumėte ieškoti vaistų, ar ne?“ – sakė už veiksmus klimato srityje atsakinga Europos komisarė Connie Hedegaard.

Grėsmingi skaičiai

Mokslininkų vertinimu, 1981–2010 m. fiksuojamos vidutinės pasaulinės temperatūros yra didžiausios per aštuonis šimtmečius, o 66 proc. tikslumu toks teiginys pritaikomas ištisiems pastariesiems 1,4 tūkstančio metų. „Kiekvienas iš pastarųjų trijų dešimtmečių buvo gerokai šiltesnis nei bet kurie ankstesnieji nuo 1850 metų“, – sakoma ataskaitoje.
Pastebima, kad oro ir vandens temperatūra 1901–2010 m. pakilo 0,8 laipsnio, tačiau didžioji dalis augimo – 0,5 laipsnio – fiksuojama būtent 1979–2010 m. laikotarpiu. Dėl to ateityje reikėtų ne tik tikėtis mažiau vėsių ir daugiau šiltų ar karštų dienų, bet ir baimintis, kad, pavyzdžiui, Arkties vandenyne vasarą nebeliks ledo: jo sluoksnis kiekvieną dešimtmetį mažėja 3,5–4 proc. Nerimą kelia ir vandens lygio didėjimas: konstatuota, kad nuo 1800 m. jis kilo daug sparčiau nei bet kada per pastaruosius du tūkstantmečius, o per šimtą ateinančių metų gali pakilti dar maždaug vienu metru.
Klimato šilimą daugiausia lėmė padidėjusi anglies dioksido koncentracija – jos didėjimas yra beprecedentis per pastaruosius 20 tūkst. metų. Prognozuojama, kad dėl šios priežasties 2100 m. vidutinė temperatūra gali būti dar 1,5–4,5 laipsnio didesnė nei šiandien, tačiau sklando ir dar niūresnių prognozių. Plačiai sutariama, kad du laipsniai yra ta riba, kurią peržengus klimato kaitos padariniai būtų sunkiai suvaldomi.
Niūrių tendencijų nepraskaidrina ir faktas, kad IPCC ataskaitai reikalingas itin platus įvairių šalių ekspertų sutarimas, įprastai sušvelninantis aštriausius ir daugiausiai diskusijų keliančius teiginius.

Kritikai sutrikę

Niekuomet netrūko klimato kaitos skeptikų, teigiančių, kad jei temperatūra ir kyla, tai vyksta natūraliai, o ne dėl žalingos žmonių veiklos. Ne išimtis ir ši ataskaita, sulaukusi kritikos strėlių dėl ankstesniuose IPCC dokumentuose netiksliai nuspėto Himalajų ledynų tirpimo tempo bei gerokai lėtesnio, nei manyta, pastarųjų penkiolikos metų šiltėjimo proceso.
Nepaisant to, šie argumentai yra dažniausiai pakreipiami tam tikroms interesų grupėms palankia linkme arba ištraukiami iš konteksto. Pensilvanijos universiteto meteorologijos profesorius Michaelas Mannas tikina, kad šios IPCC ataskaitos kritikai susipainiojo tarpusavyje ir nesugebėjo suformuluoti aiškios žinios.
„Vieni pripažino, kad nežymūs klimato pokyčiai vyksta, tačiau tikrąjį vaizdą esą iškreips gąsdinantis duomenų pristatymo tonas, kiti nebuvo patenkinti tuo, jog ataskaita – plataus mokslininkų konsensuso rezultatas, nes tokio masto susitarimai esą neleidžia tiksliai įvertinti padėties. Tad jiems vertėtų apsispręsti: ar pokyčiai tik nedideli, ar vis dėlto iškraipyti?“ – klausia amerikietis.
Jam antrina kolega iš Berno universiteto Thomas Stockeris, pridurdamas, kad pastaruosius penkiolika metų beveik nekylantys temperatūros vidurkiai yra normali pauzė ilgame procese, kurio tendencijos – nepaneigiamos. „Jei lipate į dangoraižį ir stabtelite laiptinės aikštelėje, tai dar nereiškia, kad nebekilsite aukštyn, – lygina T.Stockeris. – Trumpuoju laikotarpiu, į kurį atkreipiamas dėmesys, daugiau šilumos teko vandenynams bei gelmėms, kurias mokslininkams pasiekti ir įvertinti sudėtingiau.“
Apžvalgininkai pabrėžia, kad šiltėjimo proceso nėra linkę pastebėti kai kurių didžiųjų kompanijų atstovai, finansuojantys tyrimus, kuriuose taršos keliamas poveikis gamtai dažniausiai vertinamas kaip minimalus.

Ką daryti?

Pasak „The Guardian“, klimato kaita primena procesą, kurį gebame neblogai prognozuoti, tačiau neįsivaizduojame realių pasekmių. „Vykstantys procesai tiesiogiai veikia mūsų verslą, tad įtraukiame šiuos veiksnius į ilgametes strategijas. Naujausia ataskaita rodo, kad verslininkai privalo susiimti ir veikti kartu su vyriausybėmis, mobilizuoti jėgas ir koordinuoti veiksmus, nes tai – svarbiausias aplinkosaugos klausimas mūsų laikais“, – teigia „Coca-Cola Enterprises“ vykdomasis viceprezidentas Hubertas Patricotas.
Išeitis – tik viena: drastiškas iškastinio kuro (dujų, naftos, anglių), lemiančio anglies dioksido išsiskyrimą ir šiltnamio efekto susidarymą, mažinimas. Kol tai nebus daroma, „žaliosios“ ir atominės energetikos plėtra padėties nepakeis. Prie to gali prisidėti ne tik vyriausybės, bet ir kiekvienas gyventojas: patariama asmeninį automobilį iškeisti į viešąjį transportą, taupyti elektros energiją ir vandenį, rūšiuoti šiukšles, mažiau skraidyti lėktuvais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl temperatūros svyravimo daugiau nei 60 laipsnių per metus – nuo 30 laipsnių šalčio iki 30 laipsnių karščio – mums brangiau ir sudėtingiau statyti namus, plėtoti infrastruktūrą, prižiūrėti automobilius, rūpintis savo sveikata.

„Jei Egipto piramidės būtų buvusios pastatytos Lietuvoje, jų jau seniai nebūtų likę ant žemės paviršiaus“, – tvirtina nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas dr. Česlovas Ignatavičius. Lietuvoje dažnai vyraujanti drėgmė ir šaltis būtų sparčiai suardę galingus smiltainio blokus, kurie šilto ir sauso klimato Egipte stovi amžių amžiais.
Taigi gyvename šalyje, kurioje klimatas nėra labai palankus pastatams. Pasak Č.Ignatavičius, jei pastatai sausi, jiems temperatūros svyravimas itin didelės reikšmės neturi, tačiau jei pastato konstrukcijos įmirkusios, tuomet šaltis pridaro didelių bėdų: vanduo, patekęs į bet kokių medžiagų poras, šaldamas didina savo tūrį iki devynių procentų ir ardo konstrukciją. „Dėl šių procesų gali atšokti dažai, namų fasadai tampa dėmėti ir negražūs, pradeda byrėti tinkas. Matome labai daug pastatų, nuo kurių tinkas krinta būtent dėl temperatūros svyravimo ir drėgmės. Veikiami drėgmės ir šalčio pastatai greičiau nusidėvi“, – paaiškina ekspertas.
Beje, dėl temperatūros svyravimo, vandens poveikio trumpiau tarnauja ne tik pastatai, bet ir keliai, tiltai. Lietuvos automobilių kelių direkcijos Kelių techninio normavimo ir technologijų skyriaus vedėjas Zigmantas Perveneckas pabrėžia, kad kelių danga turi atlaikyti dar didesnį temperatūros diapazoną nei įprasta – nuo 30 laipsnių šalčio iki 55 laipsnių šilumos, mat juodas asfaltas įkaista gerokai daugiau negu oras.
„Kuo didesnis temperatūros diapazonas, tuo daugiau jis sukelia problemų, kurias reikia spręsti parenkant konstrukcijas, patvarias medžiagas. Pavyzdžiui, bituminis rišiklis, esminis elementas klojant asfalto dangą, turi būti toks, kad ir žemai temperatūrai esant užtikrintų kuo geresnes sąlygas, ir kai asfalto temperatūra būna 55 laipsnių netaptų plastiškas ir nesiformuotų provėžos. Didžiausias uždavinys inžinieriams – surasti tam tikrą balansą“, – pabrėžia Z.Perveneckas.
Keliams, taip pat kaip ir pastatams, žiemą labai kenkia atlydžiai ir vėl sustiprėjęs šaltukas – dėl tokio dvejopo poveikio pavasarį vairuotojams nervus gadina asfalte atsivėrusios duobės. Pasak Z.Pervenecko, neigiamos įtakos turi ir druskos, dėl kurių prastėja asfalto sudedamųjų dalių – rišikio ir mineralinių medžiagų tarpusavio sukibimas.
Nenuostabu, kad Lietuvoje viršutinio asfalto sluoksnio, kurį veikia druskos, šalčio ciklai, didelis temperatūros diapazonas, vanduo ir automobilių apkrovos, tarnavimo laikotarpis siekia 12–15 metų, o šilto klimato šalyse jis 30 proc. ilgesnis. Be to, Lietuvoje dėl visų išvardytų veiksnių reikia ir dažnesnės periodinės kelių priežiūros.

Lietuvoje statyti ir brangiau, ir sudėtingiau

Dėl mažiau palankių klimato sąlygų Lietuvoje statyti pastatus ir tiesti kelius yra gerokai sudėtingiau ir atsieina brangiau nei šilto klimato šalyse. Pasak Z.Pervenecko, dėl šalčio poveikio Lietuvoje reikia parinkti storesnes konstrukcijas, nes įšalas siekia 1,2 ar kartais net 1,5 metro, o, pavyzdžiui, pietinėje Prancūzijoje į įšalą iš viso nereikia kreipti dėmesio – užtenka atsižvelgti, tarkim, į galimas kelių apkrovas. Dėl šių priežasčių Lietuvoje kelių konstrukcijos yra 15 proc. storesnės nei Vokietijoje. O kur dar milijonai litų, išleisti valyti ir barstyti keliams sniegingą žiemą.
„Savaime suprantama, kad ir pastatus statyti mums sudėtingiau. Mūsų išorinės sienos sluoksniuotos – mūras, šilumos izoliacija, apdaila, o Pietuose visko reikia mažiau – mūras iš karto tinkuojamas“, – lygina ir Č.Ignatavičius.
Tad Lietuvoje, kur klimatas statybai nėra palankus, ypač svarbu, kad pastatai būtų statomi kokybiškai. Deja, dėl statybininkų neprofesionalumo ar bandymų sutaupyti naujos statybos namuose dažnai išryškėja įvairių defektų. Pavyzdžiui, Č.Ignatavičius teigia, kad stambiaplokščio namo pietinė siena nuo temperatūros pokyčių žiemą sumažėja vienu centimetru, o vasarą padidėja vienu centimetru, tad jeigu metalinėse atitvarose neįrengtos deformacinės siūlės, gali atsirasti plyšių. Lygiai taip pat darant pastatų apdailą iš keraminių ar silikatinių plytų rekomenduojama kas šešis–aštuonis metrus palikti deformacines siūles.
„Mūsų statybininkai šito nedaro, todėl labai dažnai tie apdailinti fasadai būna supleišėję. Jei stato profesionalai ir nori apsaugoti namą nuo drėgmės, jie tikrai gali tai padaryti, nes kokybiškų medžiagų pasiūla didelė, galima pastatyti kuo puikiausius pastatus, kad ir pačiam popiežiui gyventi. Bet geros medžiagos kainuoja, todėl žmonės kartais taupydami naudoja pigesnes. Dėl to ir atsiranda defektų“, – komentuoja Č.Ignatavičius.

Daugėja karščio bangų

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. hab. dr Arūnas Bukantis tvirtina, kad temperatūros svyravimo amplitudė Lietuvoje išties didelė: jei skaičiuotume nuo aukščiausiai pakilusios temperatūros lygio, 37 laipsnių, iki pačios žemiausios – 49,9 laipsnio, siektų beveik 80 laipsnių. Permainingą orų paletę sukuria kontrastingų oro masių judėjimas mūsų teritorijoje – tiek iš Šiaurės, tiek iš tropikų.
Vis dėlto klimatologai tvirtina, kad ši amplitudė nebedidėja. „Šalčio rekordų pasitaiko vis rečiau, o ir šaltų dienų mažėja. Nepaisant to, kad žiemos ilgos, jos nėra šaltos. O vasarą karščiai vis dažnesni. Tas dienas vadiname karščio bangomis. Tokių dienų, kai termometro stulpelis pakyla per 30 laipsnių, daugėja, karščio rekordai vis ankstyvesni – pernai balandį užfiksuota daugiau nei 30 laipsnių karščio. Dabar kai kuriomis vasaromis būna po 10–15 karštų dienų, o XX a. jų būdavo pustrečio karto mažiau“, – tikina profesorius.
Pasak Centro poliklininkos šeimos gydytojos Daivos Berškienės, didelis temperatūros skirtumas tarp žiemos ir vasaros didelio poveikio žmonių sveikatai neturi, nes orai keičiasi pamažu ir organizmas spėja prisitaikyti. O štai karščio bangos visai kas kita – jos turi neigiamos įtakos sveikatai, nes daugelis žmonių dėl įpročių, skubėjimo, užimtumo yra nuslopinę savo troškulio refleksus, tad nepakankamai geria vandens. Esant karštiems orams vidutinis skysčių kiekis suaugusiam žmogui turi būti 2–2,5 litro. Dėl vandens trūkumo gali lėtėti medžiagų apykaita, tirštėti kraujas, o pasekmės gali būti net miokardo infarktas ar ūminis insultas. Ypač blogai per karščius pasijunta sergantieji kvėpavimo takų ir širdies ligomis.

Senolių išmintis nuo seno teigia, kad oro sąlygos gali paveikti savijautą ar sustiprinti ligos simptomus, daugėja ir moksliškai pagrįstų rezultatų, kurie šį teiginį patvirtina. Kalbamojoje šnekoje dažnai išgirstame sakant, kad padidėja organizmo jautrumas besikeičiant orams, slėgiui.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai Vidmantas Vaičiulis, Ričardas Radišauskas, Rūta Ustinavičienė ir Jolita Kirvaitienė atliko sisteminę mokslinės literatūros apžvalgą, kurioje analizavo Meteorologinių ir heliogeofizinių veiksnių ryšius su sergamumu ir mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų 5-iuose Europos regionuose. Literatūros apžvalga paskelbta recenzuojamame „Visuomenės sveikatos“ moksliniame žurnale.
Mažiausiai orų pokyčiams jautrūs yra asmenys iki 44 metų. Suprantama, kad įprastai žmonės iki 44 –erių dar neturi tiek daug sveikatos problemų. Orai stipriau veikia sergančius žmones, o atsižvelgiant į lytį, dažniau klimato pokyčiams jautresnės moterys. Tačiau mokslinės literatūros analizėje buvo siekiama apžvelgti meteorologinių ir heliogeofizinių veiksnių ryšius su sergamumu ir mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. „Literatūroje nemažai kontraversiškų išvadų“ – teigia vienas tyrimo autorių Vidmantas Vaičiulis. Straipsnyje teigiama, kad „nepalankių klimatinių sąlygų metu pacientai, sergantys išemine širdies liga (IŠL), patiria tam tikras meteotropines reakcijas ir  yra labai jautrūs atmosferos slėgio ir temperatūros pokyčiams“.
Atlikus apžvalgą pastebėta, kad „labai mediciniškai nepalankūs orai: paros atmosferos oro slėgio pokytis didesnis kaip 10 hPa, labiausiai pavojingi yra paros slėgio svyravimai nuo 10 iki 36 hPa. Taip pat mediciniškai labai nepalankiais orais laikoma kai vėjo greitis didesnis kaip 8 m/s ir atmosferos kritulių kiekis didesnis kaip 1 mm.“
Lietuvoje daugiausia mediciniškai palankių dienų yra vasarą, o mediciniškai nepalankių ir labai nepalankių dienų daugiausiai buvo pavasarį ir rudenį. Tačiau svarbu ne tik atmosferos slėgis, vėjo greitis ir kritulių kiekis, o ir atmosferos oro temperatūra. „Atmosferos oro temperatūros didėjimo ryšį su padidėjusiu ūmių miokardo infarkto atvejų skaičiumi galima paaiškinti organizmo adaptacijos (prisitaikymo) procesų sutrikimu ir padidėjusiu jautrumu aterosklerotinėms ligoms“ – sisteminėje analizėje rašo mokslininkai.
Pastebina, kad nors ir nustatytas ryšys tarp žemos oro temperatūros ir miokardo infarktų, tai galima sieti ir ne tik oro temperatūra, bet ir tuo, kad šaltuoju metų periodu sumažėja žmonių fizinis aktyvumas, padidėja kūno svoris. „Temperatūros sumažėjimas 10oC žemiau 5oC padidina MI atvejų skaičių 13 proc. visose amžiaus grupėse, 11 proc. – 45–54 metų amžiaus grupėje ir 18 proc. – 55–64 metų amžiaus grupėje.“
V. Vaičiulis teigia, kad nors ir neabejotinas ryšys tarp meteorologinių veiksnių ir įvairių sveikatos sutrikimų, oro sąlygų ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligų, įvairiose šalyse vyksta nuolatinės sąsajų paieškos dėl dažnai nesutampančių mokslinių tyrimų išvadų.

Šį rudenį pristatyti žemės paviršiaus temperatūros tyrimai galutinai įrodė, kad mūsų planeta po truputį šyla. Dėl to tenka sunerimti, tačiau ar verta panikuoti?

Spalio pabaigoje tarptautinei mokslininkų bendruomenei buvo pateikti projekto „Berkeley Earth Surface Temperature“ (BEST) rezultatai, dar kartą įrodantys, kad mūsų planetos klimatas vis dėlto šyla. Vidutinė Žemės temperatūra per pastaruosius 50 metų pakilo vienu dviem laipsniais Celsijaus. Atrodytų, kokia nauda iš tokio projekto, kai apie klimato atšilimą pavojaus varpais skambinama jau gerus du dešimtmečius, be to, šio tyrimo rezultatai labai tiksliai sutampa su anksčiau pateiktais kitų klimato kaitą tiriančių organizacijų – JAV kosminių tyrimų agentūros (NASA), Vandenyno ir atmosferos tyrimų organizacijos (NOAA), Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo padalinio (CRU) ir Didžiosios Britanijos meteorologinės tarnybos – duomenimis.
Atliekant BEST tyrimą buvo apdorota apie 1,6 mlrd. temperatūros rodmenų iš 39 tūkst. meteorologinių stotelių, išdėstytų visoje mūsų planetoje. Tyrimui taip pat buvo panaudoti duomenys iš 15 archyvų, įtrauktų į modeliavimo programą, kurią pasitelkę mokslininkai pabandė atkurti temperatūros kaitą planetoje nuo pat XIX a. pradžios. Tiesa, net trečdalis visų projekte naudotų meteorologinių stotelių parodė, kad temperatūra aplinkinėse vietovėse per pastaruosius 70 metų nukrito, taip pat į tyrimą nebuvo įskaičiuota vandenynų temperatūra. Vis dėlto bendra projekto išvada – vidutinė temperatūra žemės paviršiuje didėja.
„Kai kartu su kolegomis pradėjome tyrimą, manėme, kad skepticizmas dėl klimato atšilimo yra pagrįstas ir į keliamus klausimus turi būti atsakyta. Gauti rezultatai gan netikėtai gerai sutapo su ankstesnių klimato tyrimų išvadomis – mūsų planeta šyla“, – taip rezultatus apibendrino BEST projekto vadovas Berklio universiteto astrofizikas Richardas Mulleris.
Šioje studijoje jam talkino šiemet Nobelio premija už laimėjimus fizikos srityje apdovanotas Saulas Perlmutteris. Svarbu paminėti, kad R.Mulleris iki šiol buvo vienas pasaulinio atšilimo skeptikų, ne kartą gan kritiškai pasisakiusių apie ankstesnes klimatologų išvadas. BEST projektas netgi gavo finansavimą iš brolių Charleso ir Davido Kochų fondo, kurie vadovauja vienai didžiausių JAV kompanijų – „Koch Industries“. Ši korporacija užsiima naftos, dujų ir chemijos pramone, todėl jos savininkų dėmesį patraukė klimato atšilimo skeptikų rengiamas mokslinis tyrimas.

Klimato atšilimas – skeptikų ir šalininkų kova

Žmogaus veiklos sukelto klimato atšilimo klausimu mokslininkų bendruomenė, politikai bei pasaulio visuomenė susiskirsčiusi į dvi nesutaikomas stovyklas – tikinčius, kad klimato atšilimą sukelia žmogaus veikla, ir tokia galimybe abejojančius skeptikus. Iš tiesų ši priešprieša jau senokai yra peržengusi racionalios, moksliniais argumentais paremtos diskusijos ribas – klimato atšilimo šalininkų ir skeptikų ginčai pasiekė religinių batalijų lygmenį, kai dažnai pasitelkiami paprasčiausios propagandos ir viešųjų ryšių triukai.
Skleidžiamos panikos dėl klimato atšilimo apogėjus pasiektas 2006 m., kai buvo sukurtas du „Oskarus“ laimėjęs dokumentinis filmas „Nepatogi tiesa“, kuriame suvaidino ir buvęs JAV viceprezidentas bei vienas energingiausių kovotojų prieš klimato atšilimą Alas Gore‘as. Be to, 2007 m. A.Gore‘as kartu su Tarpvyriausybine klimato kaitos taryba buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už pasaulio informavimą apie klimato kaitos keliamus pavojus.
Iš tiesų nemaža dalis mokslininkų šį filmą vadina propagandiniu, o jame pateiktą informaciją – perdėtai tendencinga ir klaidinančia. Beje, BEST projekto vadovas R.Mulleris yra parašęs knygą „Physics and Technology for Future Presidents“, kurioje kritikuoja daugumą „Nepatogioje tiesoje“ paniką sėjančių teiginių.
Žmogaus sukelto klimato atšilimo skeptikai trynė rankomis 2009 m. pabaigoje, vykstant „Klimatgeitu“ (aliuzija į Votergeito skandalą) pramintam skandalui. Tada buvo paskelbtas Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo padalinio vadovo Philo Joneso ir kitų darbuotojų susirašinėjimas su kitais žymiais pasaulio klimatologais. Iš paskelbtos korespondencijos matyti, kad mokslininkai sudarė kai kurias kliūtis visuomenei gauti tikslius tyrimų duomenis ir trukdė skeptikų stovyklą palaikantiems mokslininkams patikrinti parengtas išvadas.
Tiesa, vėliau šį skandalą tyrę ekspertai pripažino, kad pažeidimai buvo smulkūs ir iš esmės nekeičiantys prieš tai atliktų tyrimų išvadų. Tačiau to pakako, kad visuotinio atšilimo skeptikai, o ypač JAV respublikonų partijos politikai, gautų naujų argumentų. Beje, „Klimatgeitas“ buvo viena priežasčių, paskatinusių klimato atšilimo skeptiką R.Mullerį imtis „Berkeley Earth“ projekto ir galiausiai pačiam įsitikinti, kaip yra iš tiesų. Šio tyrimo išvados privertė daugumą skeptikų atsitraukti – klimato atšilimo faktą turėjo pripažinti ir vienas didžiausių skeptikų Anthony Wattsas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad abejojančių mokslininkų stovykla neturi kitų argumentų – juk net ir pats R.Mulleris savo išvadose priduria, kad „nors visuotinis atšilimas ir įrodytas, negalime tiksliai pasakyti, kokia dalimi jis priklauso nuo žmogaus veiklos ir kokios gali būti kylančios temperatūros pasekmės“. Nevertėtų pamiršti, kad klimatologijos mokslas gana jaunas – temperatūros matavimai prasidėjo tik 1800 m. ir iš pradžių visame pasaulyje buvo tik keletas meteorologinių stotelių.
Beje, tokių matavimų pradžia kaip tik sutampa su mažojo ledynmečio, kuris tęsėsi nuo XV a. vidurio iki pat XX a., pabaiga. Šiuo laikotarpiu buvo užfiksuotos ypač žemos temperatūros, storesnio ledo formavimasis šiauriniuose Atlanto vandenyse, neprognozuojamai kintantys vasarų orai Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tarp svarbiausių tokio atšalimo priežasčių nurodoma sumažėjęs saulės aktyvumas, suintensyvėjusi ugnikalnių, išmetančių į atmosferą daleles, nepraleidžiančias saulės šviesos, veikla bei sulėtėjusi vandenynų srovių tėkmė. XX a. pradžioje mažasis ledynmetis pasibaigė, o žmonijos pramoninė veikla ypač stipriai suaktyvėjo, todėl natūralu, kad Žemės temperatūra po truputį kyla.
Žvelgiant dar plačiau, per pastaruosius 10 tūkst. metų, kai Žemėje formavosi žmonių civilizacija, temperatūra buvo aukštesnė – šiandien mes kol kas dar gyvename gana šaltu periodu. Šias išvadas mokslininkai daro tirdami giluminius ledo sluoksnio gręžinius Antarktikoje ir Grenlandijoje.

Energijos alkis dar ilgai nebus pasotintas

Kad ir kaip būtų, žmonija generuoja nemažą dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Vien per pastarąjį dešimtmetį į atmosferą išmetama trečdaliu daugiau anglies dvideginio, o tai rodo daugiau nei 35 proc. padidėjusį pasaulinį elektros suvartojimą. Šiandien deginama apie 47 proc. daugiau anglių, 29 proc. daugiau dujų ir 13 proc. – naftos.
Daug kas kaltina JAV, antrą pagal dydį pasaulyje energijos vartotoją, dėl to, kad ši šalis nepasirašo Kioto protokolo, ribojančio valstybių į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, ir netaiko šiltnamio dujų kvotų sistemos. Tačiau remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, dėl vis labiau JAV naudojamų skalūnų dujų anglies dvideginio emisija per pastaruosius dešimt metų šioje šalyje netgi sumažėjo 2 proc. ir toliau mažėja. Beje, didesniu tempu nei Europos Sąjungoje, nors čia galioja griežta kvotų sistema.
Vis dėlto didžiausią CO2 kiekį į atmosferą išmeta besivystančios šalys. Pavyzdžiui, Kinija per pastarąjį dešimtmetį išmeta 123 proc., visas Afrikos žemynas – trečdaliu, Azija – 44 proc., Artimieji Rytai – 57 proc. daugiau šiltnamio dujų. Ir neatrodo, kad šis energijos alkis bus greitai pasotintas atsinaujinančiais energijos šaltiniais.
Todėl net ir nutarus, kad į atmosferą patenkantis anglies dvideginis kelia katastrofišką grėsmę mūsų planetai, nėra aišku, kokių žingsnių reikia imtis ir ar jie padės sustabdyti inertišką atšilimo procesą. Štai, pavyzdžiui, rugsėjį atlikto tyrimo išvadose Nacionalinio atmosferos tyrimų centro vadovas Timas Wigley teigia, kad perėjimas nuo anglių prie dujų deginimo nebūtinai reikš klimato atšilimo sulėtėjimą, – juk deginant anglis į atmosferą išmetamos dalelės, dėl kurių temperatūra mažėja, nes jos blokuoja į žemės paviršių patenkančią saulės šviesą.
Galiausiai abi klimato atšilimo ginčo pusės neturėtų pamiršti, kad klimatologija, kaip ir kitos mokslo sritys, nuolatos kinta. Mokslui žengiant į priekį gan dažnai pasirodo, kad pripažinti ir patvirtinti dėsniai nebegalioja arba juos reikia pakoreguoti. O juk, be šiltnamio efekto, planetai neigiamą poveikį daro kitų rūšių tarša, kurios žala kartais gali būti net didesnė.

Fizikas prof. Willas Harperis: „Šių dienų kovos dėl klimato atšilimo iš dalies primena kryžiaus žygius.“

Tik apie penktadalis lietuvių renkasi energiją taupančius buities prietaisus, o automobilį į dviratį ar ėjimą pėsčiomis ryžtasi iškeisti vos kas dešimtas. Tai rodo naujausia Eurobarometro apklausa.
Na, o lietuvių, kurie yra įsigiję energiją taupantį būstą ar savo namuose naudoja atsinaujinančią elektros energiją gaminančią įrangą (tarkime, saulės baterijas) yra vos vienas kitas. Apskritai Eurobarometro apklausa atskleidė, kad lietuviai ne itin linkę patys asmeniškai kaip nors kovoti su klimato kaita – didžiumos indėlis į aplinkos išsaugojimą apsiriboja atliekų rūšiavimu ir vartojimo mažinimu. O daugiau nei penktadalis lietuvių apskritai nedaro nieko, kad prisidėtų prie kovos su klimato kaita.
Vakarų europiečiai šiuo atžvilgiu kur kas labiau pažengę: jie ir atliekas daugiau rūšiuoja, ir teigia vis labiau vengiantys pirkti tai, kas nėra reikalinga, o keisdami automobilį irgi dažniau atsižvelgia, kad jo degalų suvartojimas nebūtų didelis. Pavyzdžiui, Liuksemburge tik trys procentai gyventojų atsakė, kad niekaip neprisideda prie aplinkos išsaugojimo, Švedijoje – keturi procentai, Vokietijoje – penki procentai.
Daugeliui lietuvių viena aktualiausių problemų pasaulyje atrodo ne klimato kaita, o ekonominė padėtis ir skurdas. Tiesa, klimato kaitą gyventojai taip pat laiko svarbia, bet patys imtis veiksmų, kad padėtis gerėtų, didžiuma nėra linkę.

Ar jūs asmeniškai per pastaruosius šešis mėnesius ėmėtės kokių nors veiksmų, kovojant su klimato kaita? (teigiami atsakymai, proc.)

Švedija    75
Slovėnija    74
Liuksemburgas    74
Vokietija    63
Jungtinė Karalystė    60
Latvija    33
Lietuva    32
Estija    32
Lenkija    30
Rumunija    27

Šaltinis: Eurobarometras

Ką konkrečiai lietuviai daro, kad užkirstų kelią klimato kaitai (proc., galimi keli atsakymai)

Stengiasi mažinti savo atliekų kiekį, jas rūšiuoja    39
Kiek įmanoma mažina nebūtinų daiktų vartojimą (pvz., naudoja mažiau plastikinių maišelių prekybos centruose)    27
Pagal galimybes perka vietinės gamybos ir sezoninį maistą    23
Pirkdami naują buitinį prietaisą (pvz., skalbyklę ar šaldytuvą), renkasi energiją taupančius modelius    18
Stengiasi mažiau važinėti mašina ir daugiau vaikščioti, naudotis dviračiu ar viešuoju transportu    10
Atliko namų šilumos izoliaciją, kad mažėtų energijos suvartojimas    9
Įsigijo naują automobilį, kurį pasirenkant svarbus veiksnys buvo mažos kuro sąnaudos    5
Kiek įmanoma vengia nedidelių nuotolių skrydžių    2
Savo būste įdiegė atsinaujinančią elektros energiją gaminančią įrangą (pvz., saulės baterijas, vėjo jėgaines)    1
Įsigijo energiją taupantį namą    1
Kita    4
Nesiėmė jokių čia paminėtų veiksmų    23

Šaltinis: Eurobarometras