"Technologijų" archyvas

Po karštesnės nei įprastai birželio pradžios klimatologai vėl kalba apie tai, kad klimato pokyčiai Lietuvoje spartėja ir gyventojams teks susitaikyti su tuo, kad per šimtmečius nusistovėję metų laikai keičiasi. Visai įmanoma, kad ateityje turėsime vos du metų laikus – šaltąjį ir šiltąjį, kurių kontrastai bus nenuspėjami: pavyzdžiui, šilta žiema, bet šalta vasara, arba atvirkščiai.

Teks priprasti prie ekstremalių ilgalaikių orų anomalijų, kurios bus tituluojamos lyg per sporto varžybas – “stipriausias”, “galingiausias”, “pagerinęs šimtmečio rekordą”. Tik šie rekordai nieko nedžiugins.

Šalčių ir pūgų nualintus europiečius nepaliauja stebinti Pasaulinės meteorologijos organizacijos pranešimai: 2010–ieji, kartu su 1998 ir 2005 metais, žada patekti į pačių šilčiausių metų visoje planetoje trejetuką nuo 1880 m.
Pernai gruodžio pirmoji pusė planetoje irgi buvo neįprastai šilta, išskyrus Europą ir JAV rytinę pakrantę. Šiuose dviejuose regionuose lapkritį ir gruodžio pradžioje oro temperatūra už daugiametį vidurkį buvo žemesnė 2–4°C. Tačiau tuo pat metu Arktyje temperatūra klimatinę normą daug kur viršijo 3–6°C (vietomis net 8°C), keliais laipsniais šilčiau nei įprasta buvo Sibire, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Vakarų Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, Arabijos pusiasalyje.
Net vandenynų paviršiaus temperatūra 2010 m. mušė šilumos rekordus: 1–2°C daugiau daugiamečio vidurkio temperatūra sinchroniškai pakilo abiejų galingiausių Šiaurės pusrutulio šiltųjų srovių (Golfo Atlante ir Kurosijo Ramiajame vandenyne), o aplink Grenlandiją Deviso sąsiauryje ir Bafino jūroje vandenyno temperatūra net 2–3°C laikosi aukštesnė už klimatinę normą. Atlantas, kaip nė vienas kitas vandenynas, 2010 m. išsiskyrė dar ir tropiniais ciklonais: susidarė net 19 tropinių audrų, 12 jų peraugo į uraganą (norma atitinkamai 10 ir 5).
Neabejotina, kad pastarasis 2001–2010 m. dešimtmetis yra šilčiausias nuo pat XIX a. vidurio. Šylant klimatui teks priprasti ir prie ekstremalių ilgalaikių oro anomalijų. Jos bus panašios į tas kaitras, kurios šį dešimtmetį vos ne kasmet kankino įvairius Europos regionus, Australiją ir JAV vakarinę pakrantę. Tai bus pūgos ir šalčiai, panašūs į tuos, kurie siautėjo Europoje pernai sausį ir gruodį, o liūtys ir potvyniai – vasarą ir rudenį. Tai bus vis didesnės Arkties vandenyno platybės, liekančios be daugiamečio ledo dangos, ir daugybė kitų reiškinių, kurie bus tituluojami lyg sporto varžybose “stipriausias”, “galingiausias”, “pagerinęs šimtmečio rekordą” ir pan. Tik šiais rekordais niekas nesididžiuoja. Kai kurie regionai, vos spėję užsigydyti vienos orų anomalijos žaizdas, gauna naują smūgį. Turime pripažinti – klimatas Žemėje darosi ne tik šiltas, bet ir ekstremalus.

Kodėl šaltis ir sniegas antrą žiemą iš eilės niokoja Europą?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad 2009–2010 m. žiema Europoje per meteorologinių stebėjimų istoriją nebuvo nei pati šalčiausia, nei pati ilgiausia. XX a. buvo ir daug šaltesnių žiemų (pavyzdžiui, 1963, 1979 m.; trys iš eilės 1985–1987 m. žiemos ir kt.). Užpernai pūgos ir šalčiai prasidėjo gruodžio viduryje, pernai – dar anksčiau – jau nuo lapkričio pabaigos. Atpratusius nuo sniego ir šalčių europiečius žiema vėl ne juokais išgąsdino: sutriko automobilių ir traukinių eismas, atšaukti lėktuvų skrydžiai, nutraukti elektros perdavimo oru linijų laidai, dešimtys mirtinai sušalusių arba per žiemos sukeltus incidentus žuvusių žmonių. Gausiai pasnigo ne tik Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Škotijoje, sniego iškrito net iki pat subtropikų – Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje.
Ir praėjusi, ir ši žiema prasidėjo pagal panašų atmosferos cirkuliacijos modelį: virš Europos vidurinėje troposferoje susidarė gilus šalto arktinio oro aukštuminis slėnis, o link Grenlandijos ir į Juodosios jūros regioną bei Vakarų Sibirą plūdo šiltas oras iš pietų. Tai ryškūs vadinamosios meridianinės cirkuliacijos požymiai (oro pernaša vyksta iš šiaurės į pietus ir iš pietų į šiaurę). Azorų anticiklonas buvo nusilpęs, pasislinkęs šiauriau, todėl įprasto poveikio Europos orams nedarė. Tokios cirkuliacijos rezultatas – neigiama temperatūros anomalija Šiaurės, Vakarų ir Pietvakarių Europoje, o teigiama – Šiaurės Atlante ir Rytų Europoje.
Likę du žiemos mėnesiai, remiantis JAV aplinkos prognozių centro duomenimis Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, bus skirtingi: 2011 m. sausis turėtų būti šaltokas – vidutinė oro temperatūra Lietuvoje apie 1°C žemesnė už daugiametę (t.y. apie minus 5–7°C), o vasaris numatomas 1 laipsniu šiltesnis (apie minus 2–4°C). Šios prognozės nuolat tobulinamos, tikslinamos ir atnaujinamos, bet pasitvirtina ne visada (70–75 proc. atvejų). Tikslių ilgalaikių sezoninių prognozių pasaulyje dar niekas nesugeba sukurti.
Meridianiniai procesai vis dažniau pasitaiko ir vasarą – europiečiai tai pajunta karščio bangų pavidalu, kurias sukelia įsiveržusios tropinės oro masės. Šviežiausias tokio reiškinio pavyzdys – pernykštės vasaros karščiai, sausros ir miškų gaisrai Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuvoje liepos vidutinė oro temperatūra buvo net 20,3–22,2°C (4,1–5,4°C aukštesnė už vidutinę daugiametę). Tai pati karščiausia liepa nuo meteorologinių stebėjimų pradžios. Dienomis temperatūra pakildavo net iki 35–36°C. Karščiai neatslūgo iki rugpjūčio vidurio.

Kas valdo atmosferos cirkuliaciją Europoje?

Į šį klausimą atsakyti galima paprastai – atmosferos cirkuliacija ir ilgalaikės orų anomalijos Europoje priklauso nuo bendrosios vandenynų ir atmosferos cirkuliacijos procesų, jūrų ledų paplitimo, astronominių ir geofizinių veiksnių. Tačiau betarpišką ir stipriausią poveikį orams Europoje daro gretimų rajonų – Šiaurės Atlanto, Arkties ir Azijos – procesai. Šių kaimynų poveikis ne visada “malonus”, bet gana neblogai pažįstamas.
Deja, XX a. visus gamtinius procesus sujaukė žmogaus veiklos įtaka: atmosferoje didėja šiltnamio efektą stiprinančių dujų koncentracija, nyksta ozono sluoksnis (dėl to prie Žemės paviršiaus oro temperatūra kyla, o stratosferoje – krenta), daugėja orų ir klimato anomalijų, sparčiai plinta dykumos, stiprėja šiluminė ir cheminė atmosferos ir vandens telkinių tarša, kyla vandenyno lygis ir didėja rūgštingumas, degraduoja ekosistemos ir t.t. Visa tai švelniai vadinama “klimato atšilimu”, bet tiksliau būtų įvardyti “radikali klimato kaita”.

Kuris Žemės regionas pats jautriausias klimato kaitai?

Klimato kaita Arkties regionui daro didesnį poveikį nei bet kuriai kitai pasaulio daliai. Per pastaruosius 100 metų oro temperatūra žemutinėje  Arkties regiono troposferoje pakilo dvigubai (apie 1,5–2°C) daugiau nei vidutiniškai pasaulyje. Nuo 1980 m. sparčiausiai šiltėja žiemos ir pavasariai (1°C per dešimtmetį).
Daugeliui Arktis gali atrodyti tolimas ir neaktualus geografinis regionas. Tačiau jis kartu su Pietų poliarine sritimi atlieka itin svarbų vaidmenį – reguliuoja ne tik aplinkinių regionų, bet ir visos Žemės klimatą. Poliarinės sritys veikia kaip mūsų planetos aušinimo sistema, mažina staigių klimato pokyčių amplitudę. Jeigu ima mažėti ledų ir sniego dangos, Žemė sugeria daugiau Saulės spinduliuotės, keičiasi viso Žemės rutulio energijos balansas, klimatas dar sparčiau šyla, gali pasikeisti net vandenynų srovių kryptys ir intensyvumas. Arkties vandenynas turi įtakos vandenynų srovėms visame pasaulyje. Ypatingai nuo Arkties regiono temperatūros svyravimų priklauso atmosferos cirkuliacijos pobūdis Šiaurės pusrutulyje.
Matavimai iš dirbtinių Žemės palydovų ir antžeminiai tyrimai rodo, kad Arkties ledo dangoje vyksta drastiški pokyčiai. Ji jaunėja, plonėja, o plotai traukiasi. Vidutiniškai ledo storis dabar tesiekia 1,5–2 m. (1,5 karto plonesnis nei prieš 30 metų), o ledas – vos metų ar dvejų amžiaus. Senesnis, storesnis ir stabilesnis jūrų ledas tirpsta. Vis laisviau vasarą laivai gali plaukioti Arkties šiaurės vakarų ir šiaurės rytų keliais. Visoje Arktyje daugiamečio (senesnio nei dvejų metų) ledo plotai pastaraisiais metais tesiekia 10–12 proc., t.y. per 30 metų sumažėjo tris kartus. Taigi Arkties “daugiamečio ledo danga” liko tik senuose geografijos vadovėliuose.
Nuo palydovinių matavimų pradžios (1979 m.) “žieminiai” ledų plotai sumažėjo 8,1proc., o “vasariniai” – net 35,6 proc. palyginti su 1979–2000 m. vidurkiu. Šie skaičiai viršija net niūriausias prieš 20 metų klimato modeliu apskaičiuotas prognozes

Box Arkties “daugiamečio ledo danga” – tik senuose geografijos vadovėliuose

Nuo palydovinių matavimų pradžios (1979 m.) maksimalūs žiemos ledų plotai (kovo) Arktyje mažėja po 2,6 proc. per dešimtmetį. 2010 m. kovą ledų plotas buvo 15,1 mln. kv. km. Tai 0,65 mln. kv. km mažiau už 1979–2000 m. vidurkį.
Minimalūs vasaros ledų plotai Arktyje mažėja net po 11,5 proc. per dešimtmetį. 2010 m. rugsėjį ledų plotas buvo 4,9 mln. kv. km. Tai 2,14 mln. kv. km mažesnis už 1979–2000 m. vidurkį.

Arktyje sparčiai kylant temperatūrai, mažėja terminis kontrastas tarp atogrąžų ir poliarinių platumų, kuris yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vakarų pernašą vidutinių platumų troposferoje. Su vakarų pernaša iš Atlanto drėgnos ir šiltos oro masės prasiskverbia į Europą ir net už Uralo. Mažėjant temperatūros kontrastui tarp atogrąžų ir poliarinių platumų silpnėja vakarų pernaša, o vietoj jos įsigali meridianiniai procesai. Šie, kaip žinoma, lemia oro masių prietaką iš šiaurės arba pietų ir gali sukelti ryškias ilgalaikes orų anomalijas.
Prognostiniai skaičiavimai klimato modeliais parodė, kad toliau šylant klimatui, po 50–70 metų Arktyje liks tik sezoninė ledo danga, t.y. vasarą Arktis bus visiškai laisva nuo ledo dangos. Dėl to dar sparčiau kils temperatūra ne tik Šiaurės poliarinėje srityje, bet ir vidutinėse platumose, toliau stiprės meridianiniai atmosferos cirkuliacijos procesai. Pavyzdžiui, Lietuvoje XXI a. viduryje vidutinė metų temperatūra jau turėtų pasiekti 8–8,5°C, o iki amžiaus pabaigos pakils iki 9–10°C (dabar 6–7°C). Klimatas Lietuvoje darosi panašus į tokį, kuris XX a. pabaigoje buvo būdingas Pietų Lenkijai, Čekijai ir Vokietijai. Nesumažės ir orų anomalijų.
Norėtųsi, kad šios prognozės neišsipildytų. Tai dar įmanoma, jeigu planeta sulauks ne tik klimato ekspertų reakcijos, bet ir politinių ekonominių sprendimų.
box1
Prognozuojama vidutinė metų temperatūra Lietuvoje
2010 m.      6–7 °C
XXI a. viduryje    8–8,5 °C
XXI a. pabaigoje    9–10 °C

Box
Šilčiausių metų Žemėje dešimtukas nuo 1880 m.
Šilčiausi metai Temperatūros nuokrypis nuo XX a. vidurkio (°C)

2005 m.     0,62
1998 m.     0,60
2003 m.     0,58
2002 m.     0,57
2009 m.     0,56
2006 m.     0,56
2007 m.     0,55
2004 m.     0,54
2001 m.     0,52
2008 m.     0,48

Europos Sąjunga pasirengusi tapti mažai anglies dvideginio išmetančia ekonomika, tačiau to negalima pasakyti apie JAV ir Kiniją.

2050 metais Žemėje bus daugiau nei devyni milijardai gyventojų. Toks demografinis šuolis spartins klimato pokyčius, nebent visame pasaulyje pereitume į mažai anglies dvideginio išmetančią ekonomiką. Dėl to ir vyksta tarptautinės derybos, kurių artimiausias etapas – šiandien, lapkričio 29 d., Kankūne prasidedanti JT klimato konferencija.

Klimato kaitai lėtinti reikia rimtų teisiškai saistančių įsipareigojimų. Europos Sąjunga pasirengusi juos prisiimti jau Kankūne, deja, to negalima pasakyti apie kitas didžiąsias ekonomikas, tarp jų – JAV ir Kiniją.

Todėl Kankūne visko išspręsti nepavyks. Tačiau konferencija gali tapti žingsniu saistančio pasaulio šalių susitarimo dėl klimato kaitos link. Joje gali ir turi būti pasiekta pažanga – susitarimas dėl politiškai subalansuoto sprendimų esminiais klausimais komplekso, kuris klimato srityje leistų nedelsiant imtis konkrečių veiksmų.

Tais sprendimais turi būti užfiksuoti ligšioliniai tarptautinių klimato derybų rezultatai ir nubrėžtas eskizas, kaip pasaulio šalys elgsis klimato kaitos sąlygomis. Sprendimai turi būti paremti Kioto protokolu ir politinėmis 2009 m. Kopenhagos susitarimo gairėmis.

Kankūno parengiamuosiuose susitikimuose mačiau, kaip trokštama tokio pobūdžio susitarimo. Jei nepristigs politinės valios, konferencija gali tapti tikru žingsniu pirmyn.

Iš esmės sprendimai dėl prisitaikymo prie klimato kaitos, dėl kovos su miškų kirtimu, dėl bendradarbiavimo technologijų srityje ir dėl naujojo klimato fondo valdymo taisyklių nėra sunkiai pasiekiami.

Europos Sąjungos vertinimu, subalansuotame pakete turėtų būti pasiekta pažanga dėl šiltnamio dujų išmetimo visame pasaulyje mažinimo. Kopenhagos susitarimu prisiimti pažadai mažinti CO2 išmetimą turi būti įtvirtinti kaip įsipareigojimai JT atžvilgiu.

Taip užfiksavus pažadus atsiras forumas, kuriame būtų galima diskutuoti dėl kai kurių pažadų neapibrėžtumo. Duotieji pažadai yra pradžia, tačiau aišku, kad jų nepakaks norint klimato šilimą apriboti 2 °C – tiek, kiek Kopenhagos susitarime laikoma būtinybe.

Mes norėtume, jog jau Kankūne būtų padaryta pažanga reformuojant ir plečiant tarptautinę CO2 išmetimo leidimų rinką, kad didžiausios besivystančios ekonomikos galėtų panaudoti didžiulį CO2 išmetimo mažinimo potencialą. Europa iš savo patirties ir iš savo prekybos taršos leidimais sistemos žino, kad esama daugybės priemonių, kaip skatinti investicijas į naujoviškas, mažai CO2 išmetančias technologijas.

Čia svarbu pabrėžti, kad išsivysčiusios šalys, padėdamos besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita, turėtų vykdyti savo pažadus ir nevilkinti numatyto finansavimo skyrimo. ES tai daro. Įsipareigojusi 2010–2012 m. skirti 7,2 mlrd. eurų, Europos Sąjunga pradiniam finansavimui sutelkė jau 2,2 mlrd. eurų. Beje, Kankūne ES išsamiai atsiskaitys, kaip šiemet vykdė savo pažadus.

Savaime suprantama, kad pasitikėjimas didės, jei bus daugiau skaidrumo: kai geriau bus matyti, kaip šalys vykdo savo pažadus mažinti CO2 išmetimą ir kaip išsivysčiusios šalys, padėdamos besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita, teiks ilgalaikį finansavimą. Todėl ES ragina Kankūne susitarti dėl griežtesnių stebėsenos, atsiskaitymo ir tikrinimo taisyklių.

Šiuo požiūriu Kankūne priimtų sprendimų rinkinys taptų reikšmingu tarpiniu žingsniu pasauliui reikalingo tvirto ir teisiškai saistančio visuotinio susitarimo link. Plačiai aprėpianti pasaulinė sistema paspartintų prasidėjusią mažai CO2 išmetančios ekonomikos revoliuciją, skatintų tausesnį ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą ir didintų Europos energetikos saugumą.

Pasiekti politiškai subalansuotus sprendimus nelengva, bet įmanoma. Jų nepasiekus kiltų pavojus, kad tarptautinėse derybose dėl klimato kaitos bus praleista gera proga imtis permainų. O jei pakaks politinės valios, Kankūne gali įvykti proveržis, ir Europa to aktyviai sieks dvi konferencijos savaites.

Dar nuo vasaros pranašaujantys neįprastai šaltą žiemą, sinoptikai savo prognozių nekeičia iki šiol, tad rekordiniams šalčiams jau ruošiasi ir didieji Lietuvos prekybininkai.

“Ir artėjančios žiemos prognozės, ir itin šaltos praėjusių metų žiemos patirtis privertė mus pakoreguoti savo asortimentą – jame, palyginti su ankstesniais metais, kur kas daugiau šiltesnių gaminių”, – sakė “Aprangos” grupės rinkodaros direktorė Irma Marcinkienė. Jos teigimu, šią žiemą iki šiol parduotuvėse dominavusį platų šiltų striukių pasirinkimą ketinama papildyti ir šiltais pūkiniais paltais.

Avalyne prekiaujanti “Armitanos” grupė, administruojanti “Step top”, “Salamander”, “Žygio batų” parduotuves, jau dabar yra pasirengusi gresiantiems šalčiams. Įmonės rinkodaros vadybininkės Eglės Zablockytės teigimu, didelis žmonių susidomėjimas šiltais batais juntamas nuo rugsėjo pradžios. “Šiemet ypač populiarūs auliniai avikailio batai. Drėgnesniam orui taip pat siūlomi guminiai botai su natūraliu avikailiu viduje. Išskirtinio dėmesio taip pat turėtų sulaukti “untai” – Šiaurės tautų ypatingo šiltumo avalynė, puikiai tinkanti avėti ir esant 30 laipsnių šalčiui. Vyrai galės įsigyti ilgesnius aulinukus su kailiu, kokių mūsų parduotuvėse nebūdavo ankstesniais metais”, – pasakojo E.Zablockytė.

Tuo tarpu buitine technika prekiaujantys tinklai didesnio kiekio radiatorių ar karšto oro šildytuvų kol kas neužsako, esą tam kol kas nėra būtinybės. “Masinio bumo kol kas nėra, ruduo nėra itin šaltas, jau įjungtas ir centrinis šildymas”, – aiškina “Topo centro” buitinės technikos produktų grupės vadovė Greta Kornikaitė. Tiesa, kiti prekybininkai tvirtina po praėjusios šaltos žiemos pasimokę ir šilumą skleidžiančių prietaisų užsakę 20–30 proc. daugiau nei prieš trejus–penkerius metus.

Šiemet meteorologai fiksuoja rekordinius karščius, sausras ir audras. Jie perspėja, kad anomalijų ateityje tik daugės, o po 20 metų 40–50 laipsnių karštis Europoje gali tapti norma.

Jau kelias savaites termometrų stulpeliai tūpčioja ties 30 laipsnių riba. Medikai nebespėja gaivinti nuo karščio alpstančių gyventojų. Džiūsta pievos, nyksta derlius, leipsta naminiai gyvūnai, ežeruose it viduržiemį dūsta žuvys.

Klimato specialistai pripažįsta, kad Lietuvą užplūdę karščiai yra tikra anomalija. Meteorologai skaičiuoja, kad atskiromis liepos dienomis jau sumušti dešimtmečių rekordai, ir nedaug trūksta, kad ir visą liepą galėtume pavadinti rekordiškai karšta.

Be to, neįprastai šilti ir visi 2010 metai: visą pusmetį kiekvieną šių metų mėnesį vidutinė Lietuvos mėnesio temperatūra buvo aukštesnė už vidutinę daugiametę.

Ekspertai neabejoja, kad tai – visame pasaulyje šylančio klimato padarinys, o ne atsitiktinumas, kokių pasitaikydavo ir prieš dešimt, ir prieš penkiasdešimt metų.

“Per pastaruosius 40 metų Lietuvoje karščio bangų, kai temperatūra perkopė 30 laipsnių, dvigubai padaugėjo. O tai rodo, kad klimato kraštutinumų vis daugėja”, – tvirtina prof. Arūnas Bukantis.

Pasirodo, nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuva patyrė penkias stiprias sausras – tiek jų buvo per visą XX amžių.

Blogiausia, kad tokių gamtos nemalonių išdaigų tik daugės. “Tokių anomalijų kaip šiųmečiai karščiai ilgainiui tik daugės – jų nebeišvengsime, nuo jų niekur nebepabėgsime, nes klimatas šyla vis sparčiau”, – perspėja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja Audronė Galvonaitė ir teigia, kad neįprasti karščiai, šalčiai, audros, liūtys tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje darysis vis stipresni ir dažnesni.

“Kontrastų daugės, o anomalijos bus vis pavojingesnės žmogui”, – aiškina specialistė ir priduria, kad visa tai – šylančio klimato padariniai.

Kad tai susiję su šylančiu klimatu, neabejoja ir Baltijos aplinkos forumo projektų vadovas Kęstutis Navickas. Jis tvirtina, kad kelti klausimą, ar tokie karščiai tikrai yra klimato kaitos padarinys, yra tas pats, kas abejoti tuo, jog žmonės negyvena amžinai.

“Žinoma, anomalijų gali pasitaikyti ir dėl atsitiktinių priežasčių. Tačiau tiek, kiek jų matome dabar, tikrai yra dėsninga”, – aiškina specialistas.

Jis tikisi, kad klimato kaita ateityje bus bent iš dalies pristabdyta, tačiau kaip ir kiti kalbinti specialistai, nemano, kad grįšime į ankstesnę padėtį.

“Gyvensime kitomis sąlygomis, su kuriomis teks apsiprasti”, – perspėja A.Galvonaitė. Ji primena, kad jau dabar laikas pradėti rūpintis ne tik gerai apšiltintais, bet ir puikiai vėdinamais namais. Taip pat reikia pagalvoti, kokios turėtų būti Lietuvos kelių dangos, nes asfaltas visoje Lietuvoje tirpsta. Be to, reikėtų pasirengti išgyventi be elektros, nes klimato anomalijos žmones neretai palieka be elektros energijos.

Juolab kad Vokietijos meteorologai įspėja, kad po 20–30 metų Europoje taps įprastas net 40 laipsnių karštis, o XXI a. pabaigoje normali atrodys ir 45 laipsnių temperatūra.

Liepą tvyro rekordiniai karščiai

Prie tokių karščių tenka pratintis jau dabar, mat neįprastai karšti orai šiemet kamuoja ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei daugelio kitų pasaulio regionų gyventojus. Štai Vokietijoje prieš savaitę tvyrojo 40 laipsnių karštis, kurio neatlaikė ne tik žmonės, bet ir technika.

Berlyno elektriniuose traukiniuose vienas po kito gedo kondicionieriai, nustojo veikti ventiliacijos įrenginiai, todėl vagonuose būta iki 50 laipsnių karščio, o Vokietijos prekybos centruose per kelias dienas išpirko ventiliatorius ir oro kondicionierius.

Praėjusio pirmadienio vakarą po nepakeliamai karštos dienos nugriaudėjusi audra nusiaubė šiaurės vakarų Vokietiją ir nusinešė trijų žmonių gyvybes.

Tuo tarpu Vokietijos ūkininkai baiminasi, kad karštis pasiglemš ir jų derlių: šiemet derliaus tikimasi 20 proc. mažesnio nei paprastai, o nuo birželio pradžios grūdų kainos jau šoktelėjo 16 proc.

Beje, tokios bėdos ištiko ne tik Vokietiją. Štai Čekijoje sekinantis karštis gadina kelius, kurie tikrąja to žodžio prasme ėmė lydytis. Dėl to teko apriboti ne tik sunkiasvorių transporto priemonių eismą, bet ir laikinai uždaryti greitkelį, jungiantį Čekiją su Vokietija. Be to, Prahos tarptautinis oro uostas dėl tirpstančio nusileidimo tako keletą dienų negalėjo priimti norinčių nutūpti lėktuvų.

Graikijoje karščiai sukėlė du didelius miško gaisrus, jau privertusius evakuotis kai kurių į šiaurės rytus nuo Atėnų esančių regionų gyventojus.

Nuo karščio dejuoja Maskva ir kiti Rusijos europinės dalies miestai bei kaimai. Centriniai europinės Rusijos regionai, Volgos upės baseinas, Pietų Uralas ir Sibiras kenčia nuo nepakeliamo karščio, prasidėjusio dar birželio gale.

Temperatūra čia nuolat balansuoja ties 40 laipsnių riba. Dėl to dažnai užsidega miškai – iki šiol ugnis pasiglemžė jau daugiau nei 26 tūkst. ha Rusijos miškų, o miestuose nuo kaitros gedo net bankomatai.

“Nuo tada, kai prieš 130 metų imti fiksuoti temperatūros pokyčiai, panašūs orai Rusiją buvo užplūdę tik penkis kartus – 1919, 1920, 1936, 1938 ir 1972 metais”, – tvirtina pagrindinio Rusijos orų prognozavimo centro “Rosgidromet” direktoriaus pavaduotojas Valerijus Lukianovas.

“Kita vertus, tai jau šešti metai istorijoje, kai birželio gale ir liepos pradžioje iškyla rimtas temperatūros nuokrypio nuo normos pavojus”, – teigia jis ir priduria, kad Maskvoje šiemet pasiektas karščio rekordas, sumušęs užfiksuotąjį 1936 metais, kai termometrai rodė 36,6 laipsnius pagal Celcijų.

“Dieve saugok nuo tokių rekordų”, – sako V.Lukianovas, tačiau jo žodžiai, vaizdžiai sakant, Dievui į ausį neina, o gerinami ne tik temperatūros, bet ir sausrų rekordai.

Štai Rusijoje didžiausia per pastaruosius 100 metų sausra jau pražudė maždaug 10 mln. ha dirbamos žemės derlių. 18 Rusijos regionų paskelbta nepaprastoji padėtis, o kai kuriuose rajonuose nė lašas lietaus neiškrito nuo pat žiemos.

Sausros kamuoja ir kitas šalis. Štai Didžiąją Britaniją liepą užklupo didžiausia sausra nuo 1929 m., Izraelis tokios sausros nematė kelis dešimtmečius, o Tailande – šiųmetė sausra didžiausia per 20 metų.

Anomalijų metai

“Suskaičiuota, kad hidrometeorologinių anomalijų, katastrofų, per kurias nukenčia žmonės, nuo XX a. vidurio padaugėjo keturis kartus”, – tikina prof. A.Bukantis. O jo žodžius patvirtina ne tik jau minėti liepos, bet ir visų 2010 m. gamtos išsišokimai.

Tarkime, šių metų birželis visoje planetoje buvo šilčiausias nuo pat 1880 m.: JAV nacionalinė Vandenynų ir atmosferos tyrimų administracija pranešė, kad vidutinė Žemės sausumos paviršiaus temperatūra birželį buvo 16,2 laipsnių pagal Celsijų, o tai 0,68 laipsnio viršija vidutinę XX a. temperatūrą ir yra aukščiausia per 130 metų.

Vidutinė Pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūra birželio mėnesį taip pat buvo 0,54 laipsnio aukštesnė už vidutinę temperatūrą XX amžiuje ir siekė 16,94 laipsnių. Iki šio laiko klimatologai dar aukštesnę vandenynų paviršiaus vidutinę temperatūrą birželio mėnesiais buvo užregistravę vos 3 kartus.

Be to, nors Lietuvoje pirmieji trys metų mėnesiai buvo gana šalti, pasirodo, vertinant viso pasaulio kontekste, šie mėnesiai buvo patys šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją. Vidutinė mūsų planetos sausumos ir vandenynų paviršiaus temperatūra šiuo laikotarpiu 0,7 laipsnio viršijo atitinkamą XX a. vidurkį.

Sprendžiant iš JAV nacionalinės Vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos sudaryto temperatūros anomalijų žemėlapio, temperatūros rekordai buvo užfiksuoti visuose planetos regionuose. Didžiausi nuokrypiai nuo normos buvo nustatyti Peru, Kanadoje, Rytų ir Vakarų Azijoje, o JAV rytinėje pakrantėje vyravo rekordiniai karščiai, kurie bus įtraukti į 100 aukščiausių temperatūrų sąrašą.

Pakistane ir Indijoje birželio pradžioje neįprasta karščio banga nusinešė tūkstančio žmonių gyvybes, o Pakistano mieste Mohenjo – dabar iki 54 laipsnių Celsijaus pakilusi temperatūra įtraukta į aukščiausių pasaulyje kada nors užfiksuotų temperatūrų sąrašą.

Bagdade ir Rijade liepos 6-ąją buvo atitinkamai 45 ir 44 laipsniai karščio, o Kuveite tą dieną nustatyta pati aukščiausia 50 laipsnių temperatūra.

Tačiau iš visų 2010 m. anomalijų grėsmingiausia yra tai, kad kaip niekada sparčiai ėmė tirpti ledynai. Pavyzdžiui, Arkties jūrinio ledo plotas birželio mėnesiais nuolat mažėja jau 19 metų iš eilės, tačiau šių metų birželį jūrinio ledo plotas Arktyje buvo mažiausias nuo 1979 m. – 10,9 mln. kvadratinių kilometrų. Pasak mokslininkų, tai 10,6 proc. mažiau, nei vidutiniškai buvo 1979–2000 metais.

JAV mokslininkas Stanas Wullschlegeris teigia, jog apskritai pasaulinis atšilimas sparčiausiai vyksta būtent Arktyje. “Nerimaujame, kad klimato pokyčiai ten juntami labiausiai, nors gyventojai kitose pasaulio vietose apie juos dar nė nenumano. Klimato atšilimas ten jau pakeitė daugelį fizinių ir ekologinių procesų, o ledynų tirpsmas – tik maža šių procesų dalelė”, – įspėja mokslininkas, sakydamas, kad netrukus tai aiškiai pajusime ir mes, savo pačių kailiu.