"Scanpix" nuotr.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Pakitęs klimatas ir gyventojų perteklius privertė pirma germanų, o vėliau gotų ir hunų gentis palikti savo žemes­­. Dėl to IV–VII a. tapo žinomi kaip Didysis tautų kraustymasis, pasibaigęs laikytos nenugalima Romos imperijos žlugimu. Regis, esame dar vieno tautų kraustymosi išvakarėse.

Vien 2014 m. daugiau nei 19 mln. žmonių iš Vidaus perkėlimo stebėjimo centro tirtų 100 šalių buvo priversti palikti namus dėl stichinių nelaimių. Tai yra maždaug tiek, kiek iškrausčius visą Čekiją ir Vengriją. Beje, šio centro vertinimu, tikimybė netekti savo namų dėl stichinės nelaimės per keturiasdešimt pastarųjų metų padidėjo 60 procentų.

Klimato pabėgėlių vis daugės

Nors Vakarų pasauliui jau senokai skauda galvą dėl dabartinės Sirijos pabėgėlių (ir šia situacija pasinaudojusiųjų) krizės, tik laiko klausimas, kada ji nublanks prieš naujas pabėgėlių bangas. Šįkart juos iš gimtųjų namų išstums nepermaldaujamas priešas – pati gamta.

Ekologinės politologijos mokslininkai Raymondas L.Bryantas ir Sinéadas Bailey‘is konstatavo paprastą dalyką: bet koks aplinkos sąlygų pokytis turi paveikti politinį ir ekonominį status quo. Perfrazavus – ekologinės problemos yra ne tik gamtosaugos aktyvistų, bet ir ekonomistų bei politikų problema.

Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu.

Specialistai beveik nesiginčija, kad klimato kaita taps vienu iš svarių migracijos katalizatorių. Ne kartą bandyta modeliuoti, kokio masto galėtų būti ši problema. Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu. Pavyzdžiui, dar 1990 m. Jungtinės Tautos prognozavo, kad vien krantų erozija, pakrančių užtvindymas nulems dirbamos žemės sumažėjimą ir iki 2050 m. privers 200 mln. žmonių migruoti. Dalies dabar žemėlapiuose matomos sausumos tiesiog nebeliks. Kita vertus, jei temperatūros kilimo tendencijos nekis, prognozuojama, kad jau po pusės amžiaus tokiose vietose kaip Abu Dabis, Dubajus, Kataras gyvenimo sąlygos taps sunkiai pakeliamos.

Klimato kaitos pabėgėliais virstama dėl trijų pagrindinių priežasčių: a) stichinių nelaimių, b) pasunkėjusių išgyvenimo sąlygų, didėjančio skurdo ir c) šių faktorių sukeltų ginkluotų konfliktų, skurdžiuose regionuose konkuruojant dėl reikalingų išteklių.

Pasaulio banko vertinimu, iki 2030 m. klimato kaita mažiausiai 100 mln. žmonių (daugiausia Afrikos šalyse) grąžins į skurdą. Tai bus stiprus smūgis ir taip nedėkingai humanitarinei veiklai.

Yra nemažai ženklų, rodančių, kad migracija Užsachario Afrikoje glaudžiai susijusi su pasikeitusiais orais. Tarkime, Etiopijoje sumažėjus lietaus ir nuskurdus dirvožemiui daug vietinių ūkininkų nebemato prasmės toliau ūkininkauti ir didelė tikimybė, kad pasielgs taip kaip įprasti karinių konfliktų pabėgėliai – t.y. keliaus į Europą.

Žinoma, žemės ūkyje netrūksta inovacijų, jis tampa vis intensyvesnis ir ūkininkai gali džiaugtis didesniais derliais. Deja, pažanga neretai trenkia kitu lazdos galu, jeigu neatsižvelgiama į tvarumą (o tai yra dažna yda). Žemdirbystė pasitelkiant daugiau trąšų ar kenkėjų naikinimo priemonių užteršia dirvožemį ir vis didesne brangenybe tampantį vandenį.

Pakelti ginklą dėl vandens

Lengvai suvokiame, kad karai kyla dėl ambicijų išplėsti teritoriją, įgyti deimantų kasyklų, naftos telkinių ar paprasčiausiai didesnės įtakos regione. Vis dėlto mums dar sunku suprasti, kad pasaulyje daug smulkesnio masto ginkluotų konfliktų įžiebia vandens trūkumas. Ateityje situacija dar aštrės, tiesa, ne tik dėl įnoringesnio klimato, bet ir dėl nenumaldomai didėjančios žmonijos populiacijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 m. vandens poreikis pasaulyje išaugs 55 procentais. Kitaip tariant, gėlo vandens reikės gerokai daugiau, o galimybių jo gauti mažės.

Kada šalis laikoma susidurianti su vandens trūkumu? Tada, kai jos metinės atsinaujinančios vidaus vandens atsargos nukrenta žemiau nei 1 tūkst. kubinių metrų gyventojui.

Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Konfliktai dėl vandens išsibarstę po visą Afriką. Tarkime, žiaurios sausros sukėlė konfliktą dėl būtinų resursų tarp įsikūrusių aplink Etiopijos Turkanos ežerą bendruomenių. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 90 proc. Etiopijos gyventojų dirba žemės ūkyje, o visos Afrikos – per 60 proc., taigi vandens sumažėjimas čia itin skausmingai juntamas. Pietų Afrikos Respublikoje, vienoje stipriausių žemyno valstybių, pernai kilusi sausra buvo žalingiausia per 30 pastarųjų metų ir daug ūkininkų, ypač smulkesnių, paprasčiausiai sužlugdė. Maisto kainos šoko į viršų, įtampa ir nepasitenkinimas visuomenėje sustiprėjo. Tokių pavyzdžių daugybė. Blogiausia, kad gėlo vandens prieinamumas žemyne kasmet vis menksta.

Vanduo taip pat tampa vis reikšmingesniu diplomatiniu svertu. Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Kaip taikliai pažymi britų leidinys „The Guardian“, apie 50 proc. viso pasiekiamo pasaulio vandens plyti TARP valstybių. Tai – upės, ežerai, požeminiai vandenys ir pan. Didėjant vandens poreikiui, natūralu, daugės ir nesutarimų. Kodėl? Tarkime, viena šalis nori statyti užtvanką ar net kelias, o tai sumažins kitai valstybei tenkantį vandens kiekį. Iliustratyvus šios problemos pavyzdys – diskusijos dėl Nilo Afrikoje. Etiopija įgyvendina didžiausią hidroelektrinės statybos projektą Afrikoje – Didžiąją Etiopijos Renesanso hidroelektrinę – ir jau kitąmet ruošiasi ją užbaigti. Rezervuarui Etiopija užtvenkė Mėlynąjį Nilą. Tai nepatiko Egiptui ir tuometinis Egipto prezidentas Mohamedas Morsis su savo patikėtiniais rimtai svarstė, ar dėl to vertėtų Etiopijai skelbti karą, ar užtektų tik sunaikinti statomą užtvanką. Taigi, vanduo turi galią sukelti ne tik atskirtų bendruomenių nesutarimus, bet ir geopolitinius pokyčius.

Apie panašias įtampas tikriausiai išgirsime dažniau: dėl 2/3 valstybių sienomis tekančių upių naudojimosi sąlygų jas „besidalijančios“ šalys nėra susitarusios.

Grėsmė ne tik besivystančioms šalims

Neseniai laikraščiai mirgėjo pavojingai patvinusios Senos krantų vaizdais: ši upė grasino užlieti Prancūzijos sostinės Paryžiaus ir kitų greta jos nusidriekusių miestų gatves (net imta evakuoti garsiojo Luvro rūsiuose saugomus meno kūrinius).

Australijoje audra, vadinta baisiausia per tris pastaruosius dešimtmečius žemyno rytuose, pasiglemžė apie 50 metrų paplūdimio ir nusinešė trijų žmonių gyvybę.

Karštėjant vasaroms ir sausėjant miškams daugėja miškų gaisrų, su jais gaisrininkams vis sudėtingiau dorotis. Gaisrų sezonas ilgėja. Pavyzdžiui, neseniai stiprūs gaisrai nuniokojo nemažus miško plotus JAV Aidaho valstijoje.

Balandį stiprus potvynis rytų Rumunijoje privertė evakuoti apie 200 gyventojų.

Hamburgo apylinkėse, Vokietijoje, viesulas su stipriomis audromis vertė didžiulius medžius. Tada prireikė pustrečio šimto gelbėjimo operacijų.

Taip pat nepamirškime, kad šiltesnės žiemos reiškia, kad pietums būdingi parazitai, nebūdingos ligos kopia „viršun“ ir netrukus savuose kraštuose susidursime su tuo, ką laikėme egzotiškų šalių problemomis.

Tai – tik keletas iš pastarųjų mėnesių su klimato kaita susijusių pavyzdžių, jų sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Vadinasi, klimato kaitos sukeliami pokyčiai tampa vis didesne ne tik „trečiojo“, bet ir „pirmojo“ pasaulio ekonomine bei socialine problema.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpjūčio 8 d.

"Scanpix" nuotr.

Jei per savaitę išsiunčiate pusšimtį laiškų, atmosferą užteršiate lyg kilometrą nuvažiavusi mašina. Pora valandų prie televizoriaus – dar pusantro kilometro. Puodelis capuccino – perpus mažiau. Taršos prideda ir spam’as, naršymas internete, šio rašinio skaitymas (ypač jei jį atsispausdinote), net trumpa SMS.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

300 km kelionės mašina poveikis klimatui – lyg šeimos per mėnesį suvartotos elektros. Jei kasdien atspausdinate po 5 puslapius, per metus sunaudojate tiek popieriaus, kiek galime pagaminti iš ketvirtadalio medžio. Išmetamąsias dujas turbūt pirmiausiai susietume su klimato kaita, bet daugelis kasdienių veiksmų – ne mažiau kenksmingi.

Popieriniai maišeliai – didesni teršėjai

Pamirškite gąsdinimus, kad kažkur tolybėse tirpsta ledynai, o Maldyvams gresia nuskęsti (vis tiek ten turbūt nekeliausite), svaičiojimus apie Lietuvoje vešėsiančius atogrąžų miškus. Klimato kaita – nei tolimas, nei fantastinis dalykas. Ją skatiname kiekvienas (bent iš gyvenančiųjų Vakarų pasaulyje) ir dažnai – visai nejučia ir įprastais veiksmais.

Sunku ginčytis, kad prie klimato kaitos prisidedame važiuodami mašina ar uždegdami šviesą namie. Tačiau esama mažiau akivaizdžių, taigi klastingesnių pavojų, kurie skatina anglies dvideginio (CO2) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų susidarymą.

Pavyzdžiui, parašėte trumpą elektroninį laišką ir sulig send „padėjote‟ į atmosferą išsiskirti 4 gramams CO2 ekvivalento (g CO2e). 65 send lygūs vidutinio dydžio automobilio kelionės vieną kilometrą taršai. Jei prie laiško prisegėte keletą dokumentų ar didelę nuotrauką, jis „pasunkėjo‟ iki 50 g CO2e. Penki tokie laiškai ir jau „sudeginote‟ 120 g anglies.

Paieška internete net energiją taupančiu nešiojamuoju kompiuteriu „atsieina‟ 0,2 g CO2e.

Atmosferą teršia ir spam’as, net jei jo neatidarote (kiekvieno brukalo poveikis lygus bent 0,3 g CO2e). Paskaičiuota, kad visi pasaulyje per metus išsiųsti brukalai atmosferoje palieka tokį pat pėdsaką, kaip 3,1 mln. lengvųjų automobilių, sunaudojančių 7,6 mlrd. litrų degalų. Stebitės, iš kur ta tarša? Juk elektroniniai laiškai – ne popieriniai, dėl kurių kertami medžiai. Bet kompiuteriui, serveriui ir modemui reikia elektros, jau nekalbant apie išmetimus juos gaminant.

Pagalvokite apie tai, prieš imdamiesi „Google‟ ieškoti kokio niekalo laikui prastumti. Paieška internete net energiją taupančiu nešiojamuoju kompiuteriu „atsieina‟ 0,2 g CO2e, o senu stacionariu – visus 4,5 g CO2e. Gal mobilusis ryšys – „švaresnis‟? Žinoma – viena trumpoji žinutė reiškia tik 0,014 g CO2e.

Galima įvertinti ir daiktų, akivaizdžiai prisidedančių prie taršos, poveikį, pavyzdžiui, plastikinio pirkinių maišo – 10 g CO2e. Nesižavėkite ekologiškais popieriniais maišeliais – jie teršia keturiskart labiau. Iš parduotuvės parsineštas pusės litro vandens butelis prie klimato kaitos prisideda 1 150 kartų labiau nei iš krano prileista stiklinė (atitinkamai 160 g CO2e ir 0,14 g CO2e).

Nesižavėkite ekologiškais popieriniais maišeliais – jie teršia keturiskart labiau.

Didelis puodelis cappuccino – nuodėmė ne tik figūros, bet ir aplinkos atžvilgiu (235 g CO2e). Juk reikia ne vien pagaminti kavą, bet ir užauginti karvę, kurios pienu ji gardinama. Naminės arbatos ar kavos puodelis, kuriam pakaks karšto vandens, atmosferą užterš tik 21 g CO2e.

Tiek figūrai, tiek aplinkai kenkia ir ilgas TV žiūrėjimas. Dvi valandos prieš 61 cm įstrižainės plazminį ekraną reiškia 440 g CO2e – lyg 1,6 km kelionė automobiliu.

Kaip nešvaistyti vandens

Ne tik būti draugiškam aplinkai, bet ir sumažinti išlaidas komunaliniams mokesčiams galima pliuškenantis ežere, upėje ar jūroje. Vasarą tai vilioja. Deja, Lietuvos klimatas tokioms maudynėms ištisus metus tinkamas nebent „ruoniams‟. Bet ir namie galima taupyti bei mažiau skatinti klimato kaitą – tereikia vonią iškeisti į dušą.

Voniai reikia 115-190 litrų vandens, o 4 minutėms dušo jo – tik 75 litrų (jei dušo galvutė yra silpnesnės srovės ir per minutę praleidžia apie 10 litrų, pakaks ir pusės šio kiekio).

Net kasdien lįsdami po dušu per metus sunaudosite 13,8 tūkst. litrų (mažiau nei 14 kub. m) vandens.

Jei vonioje gulite ilgėliau, turbūt nuolat įleidžiate karšto vandens, mat jis nuo kokių 45 laipsnių atvėsta iki 38 laipsnių. Leisdami maždaug 35 laipsnių vandenį, duše pajuntate visą jo karštį.

Net kasdien lįsdami po dušu per metus sunaudosite 13,8 tūkst. litrų (mažiau nei 14 kub. m) vandens, o maudydamiesi vonioje – 33 tūkst. litrų. Žinoma, jei dar trenkate galvą, skutatės, šiaip mėgaujatės karšto arba šalto vandens srove ar turite modernų dušą, vandens prireiks daugiau. Bet galima ir sutaupyti: praustis kiek trumpiau, užsukti vandenį muiluojantis ar pilant ant plaukų šampūną, naudoti mažiau pralaidžią dušo galvutę. Vonios nebūtina pripildyti iki kraštų. Tačiau vaiką maudydami vonioje, o ne po dušu kaip tik sutaupysite.

Galų gale duše nesusipilate pusės buteliuko vonios putų ar prausiklio. O vienas interneto lankytojas diskusijoje apie dušo ir vonios privalumus paatviravo: „Purto vien mintis, kad reikės gulėti vandenyje su nešvarumais, kuriuos ką tik nusiploviau!“

Vidutinis britas per dieną sunaudoja 150 litrų švaraus vandens – rytiniam tualetui, maistui, drabužiams skalbti, sodui palaistyti ir kitoms reikmėms. Kitose Europos valstybėse skaičiai mažesni: vokiečiai ir olandai sunaudoja po 125 litrus, prancūzai – po 110 litrų, o danai – po 80 litrų.

Per pastarąjį šimtmetį vandens suvartojimas išaugo. Žmonės gyvena mažesnėmis šeimomis ar pavieniui, tad bendrai vandens suvartojama daugiau. Anksčiau pakakdavo išsimaudyti ar išskalbti drabužius kas savaitę, dabar skalbykles jungiame ir po dušu lendame kone kasdien.

Prikrauta indaplovė sunaudoja mažiau vandens ir energijos nei tą patį kiekį plaunant rankomis.

Trečdalį vandens būstuose nuleidžiame tualete. Seno tipo klozetai vienu ypu jo sunaudoja 13 litrų. Britų organizacija „Waterwise‟ yra paskaičiavusi, kad vidutinė šeima vandenį nuleidžia 5 tūkst. kartų per metus. Penktadalis vandens išbėga prausiantis ir valantis dantis, šeštadalis – skalbiant (šį kiekį galima sumažinti, į skalbyklę prikraunant pakankamai drabužių). Modernios skalbyklės skalbimui sunaudoja 50 litrų.

Indams reikia iki 8 proc. vandens dienos kiekio. Prikrauta indaplovė sunaudoja mažiau vandens ir energijos nei tą patį kiekį plaunant rankomis, nebent jie plaunami ir skalaujami dubenyje.

Šiame puslapyje galite rasti smagų žaidimą ir pasitikrinti savo žinias apie vandens suvartojimą ir švaistymą.

Penktadalis atspausdinto teksto – šlamštas

Tik 4 proc. vandens gyventojai išgeria (čia įskaičiuotas ir vanduo, liekantis virduliuose ar prarandamas laukiant šaltos srovės). Gerokai daugiau „paslėpto“ vandens (3,3 tūkst. litrų žmogui) išeikvojama maistui, drabužiams, namų apyvokos reikmenims, popieriui, elektrai gaminti. Buteliui alaus reikia 170 litrų vandens, litrui pieno – 200 litrų, mėsainiui – 2,4 tūkst. litrų, medvilnės marškinėliams – 4 tūkst. litrų, džinsams – 11 tūkst. litrų, popierinei nosinei – 800 litrų, popieriaus lapui – 0,4 litro, užauginti pomidorui – 13 litrų, o kilogramui ryžių – 2 tūkst. litrų.

Pagaminti tonai spausdinimo popieriaus reikia 24 medžių arba 3 tonų medienos, 98 rūšių žaliavų, 11 134 kWh energijos ir 72 litrų vandens, susidaro tona kietų atliekų ir 2,6 tonos anglies dvideginio – tiek mašina išmeta per pusmetį. Iš vieno medžio, kuris į atmosferą išskiria dviem žmonėms pakankamą deguonies kiekį, galima pagaminti 8,3 tūkst. lapų – kone 17 populiariausio A4 formato spausdinimo popieriaus pakų.

Kompanija „Lexmark“ paskaičiavo, kad maždaug 17 proc. atspausdintos informacijos yra šlamštas: reklama ar tinklalapio adresas, prie elektroninio bilieto pridėtas teisinis žargonas, elektroninį laišką gavusių žmonių adresai.

Prieš keturis dešimtmečius buvo svajojama apie ateities biurą be popieriaus – esą dėl asmeninių kompiuterių reikės spausdinti vis mažiau. Tačiau nei kompiuteriai, nei išmanieji telefonai spausdintuvų dar neįveikė. Priešingai – popieriaus sunaudojimas pasaulyje išaugo nuo 70 mln. tonų 1980-aisiais iki 140 mln. tonų 1996-aisiais. Popierių turėjęs pakeisti internetas tik prisidėjo prie aktyvesnio spausdinimo.

Bet jo poveikį aplinkai ir piniginei taip pat galima sumažinti: spausdinti ant abiejų lapo pusių ar po kelis puslapius ant lapo, sumažinti šriftą ar tarpus tarp eilučių, ištrinti nuotraukas, reklamas ir nuorodas. Jei teksto reikia tik archyvui, galima jį išsaugoti PDF formatu ir laikyti kompiuteryje.

Viena kelionė lygi mėnesio elektros sąnaudoms

Bene akivaizdžiausia – transporto tarša. Lietuvoje ji sudaro penktadalį šalies CO2 išmetimų, knygoje „Keliaukime atsakingai!“ rašo Baltijos aplinkos forumo ekspertai. Europos Komisijos duomenimis, visame žemyne šis rodiklis siekia ketvirtadalį.

Dviračiai ir nuosavos kojos oro apskritai neteršia.

Vienos 300 km ilgio kelionės poveikis klimato kaitai lygus 165 kWh elektros – tiek vidutinė lietuvių šeima suvartoja per mėnesį. Bet kuri kita transporto priemonė aplinką teršia palyginti mažiau už automobilį. Autobusas kelionės CO2 pėdsaką sumažina 3 kartus, elektrinis traukinys – 4 kartus, o dyzelinis – 2 kartus. Dviračiai ir nuosavos kojos oro apskritai neteršia. Galima ir ieškoti pakeleivių ar įsiprašyti į kito mašiną.

Žurnalistas Marijus Gailius į gruodžio pradžioje Paryžiuje vykusią Klimato kaitos konferenciją COP21 nusprendė keliauti žeme, o ne lėktuvu, kad kuo mažiau terštų aplinką. Pagal šveicarų sukurtą skaičiuoklę, jo kelionė pirmyn ir atgal prilygo 320 kg CO2e. Skrydžio ekologinis pėdsakas būtų buvęs 680 kg CO2e.

Ne tik mažinti ekologinį pėdsaką, bet ir taupyti galima daugybe būdų. Energinis auditas padės ne tik įvertinti, kiek energijos sunaudojate, bet ir nešvaistyti pinigų (dėl varvančio čiaupo per dieną galima prarasti 15 litrų vandens).

Patariama

• ištraukti nenaudojamų elektros prietaisų kištukus,

• pirkti ilgalaikius ir daugkartinio naudojimo produktus (stiklo butelius vietoj plastikinių, medžiaginius rankšluosčius vietoj popierinių, tvirtesnius pirkinių krepšius),

• rūšiuoti ir perdirbti šiukšles,

• organines atliekas kompostuoti,

• naudoti mažiau plastiko,

• auginti maistą pačiam, net jei neturite sodo, o tik gėlių lovelį balkone ar vazoną ant palangės,

• valgyti vietoje pagamintą ir sezoną atitinkantį maistą, kurio nereikėtų gabenti iš toli (paprastas patiekalas nuo ganyklos iki lėkštės vidutiniškai keliauja 2-4 tūkst. km),

• vilkėti iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius. 

  

  Euroblogo-LOGO

"Scanpix" nuotr.

Ką tik pasibaigę metai nelepino geromis geopolitinės sferos naujienomis. Vienas pozityvesnių įvykių buvo beprecedentis susitarimas, pasiektas Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje. Šį susitarimą, kurio esmė – išsaugoti mūsų planetą ateities kartoms, pasirašė 195 valstybių atstovai. Tačiau dabar, kai euforija dėl pasiekto konsensuso jau kiek nuslūgo, galima pabandyti kritiškai pažvelgti į tai, dėl ko buvo sutarta Prancūzijos sostinėje.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Pirmiausia verta paminėti, kad susitarimo esmę kiek nustelbė jo pasirašymo faktas. Tačiau, ko gero, tai neturėtų pernelyg stebinti. Pasiekti tokį visuotinį susitarimą dėl klimato buvo bandoma jau nuo 1992 metų, kai įvyko pirmoji panaši Jungtinių Tautų konferencija. 2011 metais buvo nuspręsta, kad poveikio klimatui mažinimo veiksmų planas turi būti sudarytas iki 2015 metų. Atsižvelgiant į šį sprendimą ir buvo siekta pasirašyti aptariamą susitarimą. Jeigu to būtų nepavykę padaryti – tai būtų buvęs dar vienas smūgis Jungtinių Tautų įvaizdžiui, taip pat iš esmės globalios klimato politikos fiasko.

Kiekvieną panašaus pobūdžio susitarimą būtina vertinti pagal jo veiksmingumą ir bent jau potencialų efektyvumą.

Apie tai, kad susitarimo pasirašymas vertinamas kaip svarbi politinė pergalė, byloja ir skirtingų valstybių pastangos „pasisavinti“ šį laimėjimą ar bent jau išryškinti savo vaidmenį siekiant susitarimo. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad susitarimas buvo pasiektas dėl Amerikos lyderystės. Požiūrį į Paryžiaus susitarimą, kaip „Rusijos diplomatijos pergalę“, suskubo paskelbti ir Maskva.

Iš tikrųjų niekas nekvestionuoja to, kad pasiekti 195 valstybių konsensusą yra didelis ir sunkus darbas. Tačiau kiekvieną panašaus pobūdžio susitarimą būtina vertinti pagal jo veiksmingumą ir bent jau potencialų efektyvumą, tad pirmiausia reikėtų apžvelgti, kokios gi yra minėto susitarimo įgyvendinimo galimybės.

Jeigu tendencija nepasikeis, iki 2055 metų ji gali pakilti dar vienu laipsniu, o iki 2100 metų jau gali būti pakilusi keturiais laipsniais.

Iš karto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pradėti įgyvendinti susitarimą planuojama tik nuo 2020 metų. Pavojus, kuris gali kilti dėl įgyvendinimo atidėjimo, yra tas, kad dalis lyderių, pasirašiusių šį istorinį dokumentą, per artimiausius ketverius metus praras valdžią, nueis nuo politinės arenos ir pan. Be to, būtina paminėti, kad šalių delegacijų Paryžiuje pasirašytas dokumentas turės būti ratifikuotas šalių parlamentų, ir šis procesas gali būti nelengvas, t.y. atskirų valstybių pozicijos susitarimo atžvilgiu gali iki 2020 metų pasikeisti.

Visi kiti klausimai yra labiau praktinio pobūdžio ir susiję su susitarimo įgyvendinimo principais.

Susitarimo tikslas yra neleisti pakilti vidutinei temperatūrai Žemėje daugiau negu dviem laipsniais (idealiu atveju – 1,5 laipsnio), palyginti su XIX a. viduriu, kai prasidėjo daugmaž reguliarūs klimato pokyčių stebėjimai. Pažymima, kad šiuo metu vidutinė temperatūra mūsų planetoje jau yra pakilusi vienu laipsniu, palyginti su 1850 metais. Jeigu tendencija nepasikeis, iki 2055 metų ji gali pakilti dar vienu laipsniu, o iki 2100 metų jau gali būti pakilusi keturiais laipsniais, palyginti su XIX a. viduriu.

Vidutinės Žemės oro temperatūros didėjimas siejamas su pramonės revoliucija. Temperatūros kilimas tirpdo ledynus, spartina dykumėjimo procesus, o tai gali lemti katastrofiškus klimato pokyčius su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Kilnus tikslas mažinti išmetamų dujų kiekį kertasi su ekonominiais daugelio šalių interesais.

Paminėkime ir tai, kad egzistuoja teorija, jog žmogaus veiklos įtaka klimato pokyčiams Žemėje nėra reikšminga, o vidutinės temperatūros kilimas planetoje susijęs vien tik su natūraliais oro temperatūros kilimo/kritimo ciklais. Tačiau dauguma mokslininkų vis dėlto yra linkę vertinti vadinamąjį šiltnamio efektą kaip rimtą, su žmogaus veikla susijusią problemą. Atitinkamai ir susitarime fiksuojami įsipareigojimai kovoti su šiltnamio efektu, kuris, kaip manoma, atsiranda dėl anglies dioksido ir metano išmetimo į atmosferą. Tačiau kartu reikia paminėti, kad kilnus tikslas mažinti išmetamų dujų kiekį kertasi su ekonominiais daugelio šalių interesais.

"Scanpix" nuotr.

Čia verta pateikti kelis įdomius faktus. Daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų į atmosferą išmeta dvi didžiausios pasaulio ekonomikos – JAV ir Kinija. Kita vertus, aplinką smarkiai teršia ne tik didelės ir stiprios ekonomikos, bet ir skurdžiau gyvenančios valstybės, besinaudojančios „purvinomis“, bet gana pigiomis ir efektyviomis energetinių išteklių deginimo technologijomis. Į tai irgi teko atsižvelgti rengiant aptariamą susitarimą. Susitarimas numato, kad nuo 2020 metų išsivysčiusių šalių finansinė pagalba besivystančioms valstybėms, skirta nuostoliams dėl susitarimo įgyvendinimo kompensuoti, kasmet sieks 100 mlrd. JAV dolerių.

Dėl savo ateities tenka nerimauti ir iškastinio kuro eksportuotojams – pavyzdžiui, Saudo Arabijai. Susitarimas gali stipriai paveikti ir anglis savo energetiniams interesams užtikrinti aktyviai deginančią Lenkiją ar tą patį su savo skalūnais darančią Estiją. Gana lengvai galima būtų pateikti ir dar daugiau panašių pavyzdžių.

Faktiškai apie realius susitarimo rezultatus galima bus kalbėti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Į visa tai tenka atsižvelgti, turint galvoje, kad susitarimas numato kiekvienai iš jį pasirašiusių valstybių iškelti nacionalinius tikslus, kurie leistų kartu judėti link užsibrėžto tikslo. Tai turi būti padaryta iki 2022 metų. Atitinkamai pirmas įvertinimas, kaip veikia susitarimas, turėtų būti atliktas 2023 metais ir vėliau kartojamas kas penkerius metus. Todėl faktiškai apie realius susitarimo rezultatus galima bus kalbėti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Kas gi verčia nerimauti kalbant apie JT klimato susitarimą ir jo ateitį? Čia, apibendrinant pateiktą informaciją, galima išskirti kelis esminius veiksnius.

Susitarimo pasirašymas iš tikrųjų tapo svarbiu ir reikšmingu simboliniu gestu, tačiau apie praktinę jo naudą dar netenka kalbėti, nes jo įgyvendinimas atidėtas beveik penkeriems metams. Įgyvendinti vadinamąsias individualias programas pasaulio valstybės pradės dar vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinių susitarimo įgyvendinimo programų terminas yra 2022 metų pabaiga, šios programos greičiausiai bus pradėtos įgyvendinti tik nuo 2023 metų.

"Scanpix" nuotr.

Yra pagrįstų nuogąstavimų, kad nors 195 pasaulio valstybėms užteko politinės valios pasirašyti susitarimą, šios valios gali pritrūkti jo įgyvendinimo etape. Pernelyg daug ekonominių interesų yra susiję su siekiu mažinti anglies dioksido ir metano išmetimą į atmosferą. Dėl to bijoma, kad susitarimo principai gali subyrėti, atsimušę į realios politikos ir realios ekonomikos sieną. Tokias abejones dar labiau sustiprina tuoj pat po susitarimo pasirašymo Rusijoje pasigirdę balsai, esą susitarimas prieštarauja šalies nacionaliniams interesams.

Todėl garsiai nuskambėjusi „pergalė“ Paryžiuje gali pavirsti pergalės iliuzija. Užtat tokio fiasko pasekmės gali būti labai rimtos – kai kurių salų ir pakrančių zonų užtvindymas (tokia grėsmė kyla Maldyvų ir Seišelių saloms, Olandijos pakrantei ir t. t.), problemos dėl gėlo vandens resursų, didėjantis stichinių nelaimių – tokių kaip uraganai, potvyniai, miškų gaisrai – skaičius. Neišspręstos klimato problemos taip pat gali gilinti bado problemą pasaulyje.

Kaip tik todėl minėtas susitarimas ir jo įgyvendinimas kartais vadinami rimtu egzaminu visai žmonijai – ypač jeigu pačios blogiausios prognozės dėl klimato kaitos pasirodys esančios taiklios.

Tekstas pirmą kartą publikuotas www.geopolitka.lt 2016 m. sausio 11 d.

"Scanpix" nuotr.

Paryžiuje maždaug 200 šalių pirmą kartą istorijoje sutarė dėl klimato kaitos susitarimo. BBC pateikia pagrindinius susitarimo elementus:

1. Išlaikyti globalią temperatūrą gerokai žemiau 2 laipsnių pagal Celsijų ir stengtis šį rodiklį sumažinti iki 1,5 laipsnių.

“Tai pergalė labiausiai pažeidžiamoms šalims, mažoms saloms, mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms ir visiems, kurie gali daugiausia netekti, kurie atvyko į Paryžių teigdami, jog jiems nereikia simpatijų, jiems reikia veiksmų”, – BBC komentavo dr. Billas Hare’as, “Climate Analytics” vadovas.

2. Nuo 2050 m. iki 2100 m. pasiekti, kad dėl žmogaus veiklos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija sumažėtų iki tokio lygio, kokį medžiai, žemė ir vandenynai gali natūraliai sugerti

“Jei tai, kas sutarta bus įgyvendinta, tai reikš, kad šiltnamio dujų emisija bus sumažinta iki nulio per kelis dešimtmečius. Tai atitinka mokslo įrodymus, kuriuose mes pateikėme”, – teigė Johnas Schellnhuberis, Potsdamo instituto klimato poveikio tyrimams direktorius.

Vien tik šis susitarimas mūsų neištrauks iš duobės, kurioje esame, bet jis neleis užmigti.

3. Peržiūrėti kiekvienos valstybės pastangas sumažinti emisiją kas penkerius metus, kad būtų galima pasiekti užsibrėžtą tikslą.

“Paryžiaus susitarimas – tai tik vienas žingsnis ilgame kelyje ir jame yra dalys, kurios mane erzina bei nuvilia, bet tai progresas, – sakė “Greenpeace International” vadovas Kumi Naidoo. – Vien tik šis susitarimas mūsų neištrauks iš duobės, kurioje esame, bet jis neleis užmigti.”

4. Turtingos šalys turėtų padėti neturtingoms “klimato finansais”, kurie leis adaptuotis prie klimato pokyčių ir pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Iki 2020 m. pažadėta tam  kasmet skirti 100 mlrd. JAV dolerių, bet neturtingos šalys norėtų daugiau.

“Pradžiai 100 mlrd. dolerių per metus yra gerai, bet tai yra mažiau nei 8 proc. to, ką viso pasaulio šalys skiria kasmet kariniams reikalams”, – teigė dr. Ilan Kelmanas.

D.Grybauskaitė pasveikino susitarimą "Twitter" paskyroje

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

BFL

Rugpjūčio 1 d. prasidėjo pasaulinei klimato kaitai skirtas dvišalis Lietuvos-Gruzijos jaunimo projektas “Žaliasis kapitalas”. Projektu bus siekiama perduoti Gruzijos jaunimui Lietuvoje ir Europoje sukauptas žinias bei patirtį, kaip kiekvienas asmuo, taip pat ir jaunas žmogus, gali prisidėti prie klimato kaitos procesų stabdymo. Projektas finansuojamas iš LR Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.

“Klimato kaita — pasaulinio masto problema ir tikėtina, kad šiandieniniai paaugliai patirs stipresnį klimato kaitos poveikį nei mes jaučiame dabar. Būtent jie bus priversti spręsti šį klausimą. Besivystant Gruzijos ekonomikai, augant kasdieniam vartojimui, anksčiau ar vėliau iškils problemos, su kuriomis dabar susiduria Europos valstybės bei Lietuva”, – sako projekto vadovė Dalia Navikienė.

Projekto pradžia skelbiamas nuo rugpjūčio 1 d. ir Lietuvoje, ir Gruzijoje organizuojamas konkursas-žurnalistinis tyrimas “Klimato kaita – kaip Mes galime tai kontroliuoti”, kurio metu konkurso dalyviai pasirinktinai galės parengti interviu (radijo ar TV laidai), TV reportažą, fotoreportažą, straipsnį arba jų ciklą. Konkursu siekiama atkreipti 14-19 m. amžiaus jaunuolių dėmesį į kasdienio vartojimo įpročius, žmonių veiklos įtaką šiltnamio emisiją sukeliančių dujų išmetimui.

Konkurso metu atrinkti du laimėtojai bus pakviesti į projektą vainikuojančią, spalio mėnesį vyksiančią konferenciją Tbilisyje, kurios metu galės išsakyti savo poziciją, gauti vertingos informacijos iš savo bendraamžių bei šios srities ekspertų. Konferencijos metu bus sukurta Lietuvos ir Gruzijos aktyvaus jaunimo bendradarbiavimo platforma, kuri toliau plėtos šio projekto idėjų įgyvendinimą Gruzijoje ir Lietuvoje, stengsis atkreipti ne tik savo bendraamžių, bet ir visos visuomenės dėmesį į klimato kaitos problemas.