Kultūros laidų populiarumas kasmet vis mažėja. Beje, menksta iš šių laidų kokybė.

Kultūros laidų Lietuvos televizijų programoje kasmet vis mažėja, o ir tos, kurios rodomos, paprastai transliuojamos nepopuliariu laiku, kai televiziją žiūrinčiųjų būna itin mažai.
Žvelgiant į laidų reitingus matyti liūdnos tendencijos: dauguma vartotojų renkasi pramoginio turinio ir išliekamosios vertės praktiškai neturinčias laidas (tokių laidų reitingai net keliolika kartų lenkia kultūros laidų reitingus). O kad pateisintų savo potraukį prie pramoginių laidų, dažnas žiūrovas paprastai mėgsta priekaištauti, kad Lietuvoje esą menka kultūros laidų pasiūla.
„Prisipažinsiu, aš visiškai nežiūriu laidų apie kultūrą, nes ir rinktis nelabai yra iš ko. Per nacionalinį kanalą transliuojamos kultūros laidos nepatrauklios, monotoniškos ir reikalaujančios koncentruoto dėmesio, o štai žiūrėdama lengvesnio pobūdžio produkciją vienu metu galiu daryti kelis darbus“, – net nebando apsimetinėti studentė Agnė Vaičiūnaitė.
Mergina sako, kad kultūros laidas žiūrėtų tik tuomet, jei jų turinys būtų labiau suvokiamas ne tik kultūrininkui, bet ir norinčiam daugiau apie kultūrą sužinoti asmeniui, kuris su kultūra turi mažai ką bendro. Kitaip tariant, Agnė pasigenda į paprastą ir šiek tiek mažiau išmanantį žiūrovą orientuotų kultūros laidų.
Rašytojas ir kino režisierius Vytautas V.Landsbergis taip pat pastebi, kad kultūros laidos Lietuvoje paprastai kuriamos labai jau nedidelei grupei žiūrovų. „Žiūrėdamas kultūros laidas pastebėjau joms būdingą tendenciją – ši produkcija skirta tik ja besidomintiems žmonėms. Mano galva, kultūros laidos turėtų suinteresuoti ir tuos, kuriems kultūra mažiau įdomi“, – aiškina pašnekovas.
Jo manymu, siekiant populiarumo ir glaudaus ryšio su auditorija, televizijos laidos turėtų būti interaktyvesnės, tai yra įtraukti žiūrovą, priversti jį tapti kultūrinio gyvenimo dalyviu.
Taigi televizijai čia iškyla dilema: kaip sukurti kultūros laidą, kuri būtų įdomi žiūrėti, bet kartu apimtų giluminius dalykus.

Televizininkų manipuliacijos

Nors laikai keičiasi, televizijos poveikis ir šiandien nepaprastai didelis ne tik formuojant visuomenės narių požiūrį į daugelį dalykų, bet ir inspiruojant dvasinį pasaulį – plėtojant kultūrą. Tačiau neatrodo, kad šio laikmečio prodiuseriai ir laidų kūrėjai būtų labai susikoncentravę į didelės išliekamosios vertės televizinius projektus. Žiniasklaidos teoretikai pastebi, kad dauguma mūsų šalies TV kanalų nekelia sau tikslo ugdyti žiūrovo skonį. Greičiau priešingai – pataikauja žemiesiems žiūrovų instinktams ir tą žiūrovų skonį smukdo.
Kiekvienais metais vis daugiau eterio uzurpuoja pramoginiai, plataus vartojimo ir menko žiūrovų išsilavinimo reikalaujantys komerciniai produktai. Kultūros ministras Šarūnas Birutis patvirtina, kad tikrai nedaugelis programų kūrėjų šiandien jaučia atsakomybę ir prievolę investuoti į visuomenės ugdymą, o pigios emocijos ima viršų: „Todėl, kol visi kartu nesutarsime, kad kultūra plačiąja prasme turi atsirasti valstybės prioritetų pirmosiose gretose, per televiziją žiūrėsime, kaip kas ieško žmonos, na, dar ir kriminalus.“
Kita vertus, galbūt šio laikmečio vidutinio žmogaus vertybių skalėje kultūra atsidūrusi kažkur neadekvačiai žemai? Aišku viena: televizijose kultūros ieško labai mažai žmonių: TNS LT rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų grupės duomenimis, per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. pagal transliuotų laidų reitingų vidurkį didžiausią pasisekimą pelnė žurnalisto, laidų vedėjo Ryčio Zemkausko laida „Pasivaikščiojimai“ (7,5 proc). O kitos kultūros laidos turi jau gana menką būrį gerbėjų („Gustavo enciklopedija“ – 2,2 proc., “Legendos” – 1,4 proc.).
Kraštovaizdžio architektas, urbanistas Valdas Jencius kultūrai nėra abejingas. Jis tvirtina ir televizijose randąs kokybiškų dalykų, tokių kaip R.Zemkausko autorinė kultūros laida „Alchemija“ ar atskiros LRT programos dalys. Nepaisant to, V.Jencius televizijoje sako pasigendąs kultūrą ir visuomenės moralę formuojančių idealistinės paspirties projektų: „Televizininkai ginasi, kad rodo tai, ką nori matyti žiūrovas, bet iš tiesų yra šiek tiek kitaip. Žiūrovas yra lengvai manipuliuojamas ir formuojamas vienetas, kuris net ir pats gerai nežino, ką nori žiūrėti. Veikiau žiūri tai, ką rodo. Todėl televizininkai turi didelę galią lipdyti visuomenės kokybę.“
Čia kyla klausimas: kas ir kaip situaciją galėtų pakeisti? Pasak kultūros ministro Š.Biručio, kultūrinio turinio poreikis turi kilti iš visuomenės, ir tik ji sprendžia, kokių televizijos laidų jai reikia. Tad vienas esminių dalykų – visuomenės ugdymas.