BFL

Vaida Marija Knabikaitė savo kūrybos vakare juokavo, kad su Adolfu Hitleriu, apie kurį parašė savo pirmąjį romaną „Mėnesiena tamsiame lange“, ją sieja pirmiausia tai, kad abu jie – nelabai stiprūs dailininkai. „Tiesa, A.Hitlerio darbai, kurių reprodukcijas man teko matyti, nebuvo tokie jau prasti“, – tuoj pat kukliai pasitaisė kalbėtoja.
O individualią nuomonę apie pačios Vaidos tapybos gebėjimus kiekvienas gali susidaryti apsilankęs sostinės Rašytojų klube, kurio salėje surengta rašytojos paveikslų parodėlė. Jų siužetai įvairūs: pradedant idiliškomis Žemaitijos koplytėlėmis, baigiant tingiai besivartančiomis rainėmis. Pastarųjų paveikslų pozuotoja, pasak autorės, pas ją į svečius dažnai atkeliauja iš kaimynų balkono.
Žemaitiją Vilniuje augusi rašytoja laiko sava, nes iš to krašto kilę jos tėveliai. Bet pirmąsias dailės pamokas mergaitė gavo pas sostinėje, Universiteto gatvėje, tuomet įsikūrusią močiutę. „Jau buvo aišku, kad pastatas netrukus bus restauruojamas ir perduodamas Vilniaus universitetui, todėl turėjau visišką laisvę paišyti ant atsilaupiusių tapetų ir sienų“, – prisimena Vaida.
Baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą ji labiausiai troško tapti tapytoja, tačiau įveikti stojamųjų specialybės egzaminų barjero Vilniaus dailės akademijoje jai nepavyko. Tuomet baigė lietuvių ir danų filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, magistrantūrai pasirinko visuotinės literatūros kursą, o doktorantūroje sugrįžo prie kalbos mokslų ir apsigynė daktaro disertaciją iš lietuvių lingvistinės stilistikos. Dabar gero stiliaus bei kalbos kultūros V.M.Knabikaitė moko būsimuosius muzikantus, aktorius ir režisierius Muzikos ir teatro akademijoje.

Kur A.Hitlerio portretas?

Tačiau grįžkime prie A.Hitlerio personos, apie kurią jaunos lietuvaitės parašytas romanas nustebino ne tik pačius lietuvius. Dėl 2005 m. pasirodžiusios „Mėnesienos tamsiame lange“ kilo kone tarptautinis skandalas, nes Rusijoje toks romano pavadinimas (paties romano, žinoma, į rusų kalbą niekas nevertė) sukėlė įtarimų, kad diktatorius knygoje vaizduojamas kaip romantinis herojus, o jo autorė – nacizmo idėjų apologetė. Žodžiu, rusai įžvelgė progą apkaltinti Lietuvą fašizmo ideologijos gaivinimu.
„O aš, debiutuojanti autorė, tuo metu džiaugiausi rodomu dėmesiu ir noriai dalijau interviu Lietuvos žiniasklaidai. Rusams ypač užkliuvo mano mintys, išspausdintos „Lietuvos ryte“. Kai žurnalistas pasiteiravo, ar A.Hitlerio asmenybė turėjo ir teigiamų bruožų, neabejodama atsakiau, kad tokių bruožų turi kiekvienas tikras (t.y. realus) žmogus, netgi pats žiauriausias nusikaltėlis. Adolfas, pavyzdžiui, dievino savo motiną ir iki jos mirties labai ja rūpinosi. Tačiau rytinėje kaimynėje frazė „tikras žmogus“ buvo išversta kaip „nastojaščij čelovek“ ir dėl to įgijo papildomą, adoracija dvelkiantį semantinį atspalvį (ypatingas žmogus, žmogus iš didžiosios raidės), taigi buvo priimta kaip A.Hitlerio asmens kulto įrodymas“, – pasakoja rašytoja.
Kai į Lietuvą iš biuro Latvijoje atvyko Pirmojo Baltijos kanalo (PBK) korespondentė, ji aplankė tuometinį kultūros ministrą Vladimirą Prudnikovą, kuris turėjo teisintis dėl to, kad romanas apie A.Hitlerį buvo išleistas su valstybės finansine parama, o jo autorė pelnė premiją už sėkmingiausią metų debiutą. Dėl to paties priešais kamerą turėjo teisintis ir knygą išleidusios Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. O pas pačią Vaidą į svečius atvykusi PBK žurnalistė pirmiausia nusistebėjo bute neišvydusi nė vieno diktatoriaus portreto ir nusivylė, kad Vaida nepasitiko jos apsivilkusi nacistine uniforma. Ant sienų kabėjo taikūs daugiausia pačios rašytojos tapyti paveikslėliai, ant baldų rymojo tradicinės žemaitiškos skulptūrėlės. Ir jokių nacizmo ženklų…
„Tuomet svečių akyse įžvelgiau, kad žlugo jų numatytas reportažo scenarijus. Interviu buvo labai trumpas. Manęs paklausė, kas knygoje apie A.Hitlerį pasakyta naujo, o aš (kadangi niekas apie ankstesnius tų pačių žmonių apsilankymus ministerijoje bei leidykloje nebuvo manęs įspėjęs) nuoširdžiai paaiškinau, kad bandžiau diktatoriaus personažui suteikti žmogiškų savybių. Tai buvo vienintelė frazė, už kurios jie galėjo nors truputį užsikabinti“, – prisimena V.M.Knabikaitė.
Antra vertus, reportažui pasirodžius internete, pasitvirtino taisyklė, kad bet kuriam menininkui geriau prasta šlovė, negu jokios: romano „Mėnesiena tamsiame lange“ tiražas netrukus buvo parduotas.
O pačiai Vaidai iki šiol gaila, kad leidėjų valia jos pirmojoje knygoje smarkiai kupiūruotas su mokslininkės kruopštumu parengtas autorės žodis: jame buvo išvardyti visi šaltiniai, kuriais rašydama naudojosi V.M.Knabikaitė, paaiškinta, jog kursyvu surinktos A.Hitlerio aplinkos žmonių dienoraščių bei laiškų ištraukos šiame romane yra autentiškos. Kadangi šios informacijos knygoje neliko, skaitytojai iki šiol klausinėja autorės, kiek jos kūrinyje faktologijos, o kiek fantazijos.