Plaukti jonvabalių apšviesta upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, kabarotis taku, pakabintu po medžių skliautais seniausiame pasaulyje atogrąžų miške, paragauti gyvo besiraitančio kirmino – tai tik keletas išskirtinių pramogų, kurias verta išbandyti Malaizijoje.

Malaizija sutraukia galybę turistų iš viso pasaulio, tik vieni šią šalį renkasi dėl idiliškų paplūdimių ir visus metus karšto klimato, kiti – dėl įdomios gamtos, treti – dėl UNESCO saugomų Malakos ir Džordžtauno miestų, garsėjančių ypatinga penkių šimtų metų senumo architektūra, ketvirti mielai per dienas neišlįstų iš restoranų, kol neišragautų visų, rodos, nesibaigiančių jūros gėrybių patiekalų. Kad ir kokių tikslų turėdami keliautojai lankytųsi Malaizijoje, jie šią šalį apibūdina vienu žodžiu – rojus. Na, o pasirinkusiems neturistinius maršrutus ir atkampesnes vietoves kelionė Malaizijoje tampa nepaprastu nuotykiu.
Būtent taip savo kelionę prisimena Erika Martinavičiūtė, su trimis bendrakeleiviais tris savaites viešėjusi šioje šalyje. “Norėjom pamatyti daugiau gamtos, pabūti prie vandens ir prisiragauti vietinio maisto. Dažniausiai rinkdavomės neturistinius maršrutus”, – trumpai savo kelionę apibūdina Erika.

Šurmuliuojanti sostinė ir vienatvės idilė

Tik atskridę į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, keliautojai pasineria į didmiesčio įvairiakalbį šurmulį ir tik Pietryčių Azijos miestams būdingus kvapus. Tviskantis Kvala Lumpūras stebina tuo, kad per kelis šimtmečius iš purvinos alavo kasėjų gyvenvietės išaugo į milžinišką miestą. Praeitį primena tik pavadinimas, reiškiantis dumbliną santaką.
Šiandien sostinė žavi įvairių architektūros stilių mišiniu: prie dangun besistiebiančių modernių dangoraižių jaukiai priglunda grakštūs kinų namai, o šalia stypso tradiciniai malajų namai ant polių – kampongai. Mieste gausu senovinių šventyklų ir mečečių, tačiau bene įdomiausia apžiūrėti pastatus, savotiškus rekordininkus: didžiausią Azijoje mečetę Masjid Negara, trečią pagal aukštį televizijos bokštą Menara Kuala Lumpur, na, ir, aišku, moderniosios Malaizijos simboliu tapusius 450 m aukščio bokštus dvynius, 26 aukšte sujungtus tilteliu, – Petronas Twin Towers. Beje, pasigrožėti sostinės panorama iš pačių aukštumų nieko nekainuoja, tereikia ankstėliau atvykti ir atstovėti nemažą eilę.
Dar sostinėje verta pasivaikščioti drugelių, paukščių, orchidėjų parkuose, juolab kad į pastarąjį lankytojai įleidžiami nemokamai. Erika su bendrakeleiviais po Kvala Lumpūrą vaikštinėjo pėstute, lankė ne tik turistines įžymybes, bet ir kinų, indų kvartalus, neaplenkdavo ir dažnai pasitaikančių triukšmingų turgaviečių, kuriose galima rasti keistenybių iš viso pasaulio, jose skanavo ir paties įvairiausio maisto.
Na, o maistas Malaizijoje nuostabus, sunku išsirinkti iš daugybės rūšių žuvų, krevečių, moliuskų. “Kadangi mėgstu visokiausias jūros gėrybes, tai man ten buvo rojus. Ragaudavau visko, ko tik galima: žuvų, įvariausių krevečių, sriubų. Neišdrįsau paragauti tik tokios kirmėlės, kuri minta mediena. Ji valgoma gyva, sakoma, kad skonis kaip sūrio”, – šypsodamasi pasakoja Erika.
Iš sostinės keliautojai patraukė į Tiomano salą. Be didesnių nuotykių autobusu pasiekę pakrantę, temstant įlipo į nedidelį laivą. “Man tai buvo vienas baisiausių dalykų per visą kelionę. Mat nedidukas laivas visą laiką šokinėjo per bangas”, – prisimena keliautoja.
Tačiau jauki sala akimirksniu privertė Eriką pamiršti kelionės nesklandumus. Lietuviai pasirinko mažiau turistų lankomą salos pusę, į kurią įmanoma nusigauti tik visureigiu, per džiungles važiuojant išdžiūvusios upės vaga. Keliautojai įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, į laiptus teškeno bangos, o naktinę lopšinę ošdavo džiunglės, prasidedančios čia pat – už paplūdimio ribos. “Atsidarydavome duris kiekvieną rytą pusę šešių ir iš lovos stebėdavome saulėtekį. Fantastika!” – prisimena E.Martinavičiūtė.
Saloje Erika staiga suvokė praradusi laiko jausmą – niekas niekur neskuba, gyvenimas kaime vyksta labai ramiai ir lėtai. Galbūt tokį gyvenimo būdą lemia ir vietinių žmonių verslas – kaučiuko gavyba. Kai ateina tinkamas metas, žmonės savo sklypuose įpjauna kaučiukmedžio žievę, po kiek laiko atėję surenka privarvėjusį skystį. Daugiau nėra kuo rūpintis, galima drybsoti, žvejoti ir tinginiauti.
Na, o kai pabosta tingus gyvenimo ritmas, verta leistis į žygį prie džiunglėse almančio krioklio. Tačiau ne krioklys tampa pagrindine atrakcija, o pats ėjimas, tiksliau, ropštimasis ir šokinėjimas per akmenis, karstymasis per griovius ir tarpeklius. O kai stabteli atgauti kvapo, tik spėk dairytis aplinkui ir grožėtis laisvėje gyvenančiomis beždžionėmis, žydinčiais bananmedžiais ir net grėsmingaisiais skorpionais. Pasak Erikos, pavojingų žmonėms padarų čia esama ir daugiau, pavyzdžiui, daugybė rūšių nuodingų gyvačių, tokių kaip karališkosios kobros. Tačiau paprastai šie padarai sprunka vos išgirdę artėjant žmogų.

Unikalioji Borneo salos gamta
Dauguma turistų stengiasi neaplenkti ir Borneo salos, garsėjančios savo gamtos įvairove, juk čia yra galimybė stebėti ir tuos gyvūnus, kurie jau atsidūrę ties išnykimo riba, ir tuos, kurių rūšis mokslininkai ką tik atrado. Beje, per pastarąjį dešimtmetį saloje atrasta keli šimtai nežinomų gyvūnų rūšių, tokių kaip per odą kvėpuojančios ar “skraidančios” varlės, galinčios nušokti keliolika metrų.
Lietuviai pažintį su Borneo sala pradėjo nuo Saravako valstijos, kurios sostinė – Kota Kinabalu, pavadinta pagal aukščiausio, daugiau nei 4 tūkst. metrų siekiančio Malaizijos kalno pavadinimą. Aplink kalną įrengti puikūs pėsčiųjų takai, veši ryškiaspalvės atogrąžų gėlės, klykauja spalvingi paukščiai. Tačiau kad pamatytum retų ir saugomų rūšių gyvūnų, reikia pirkti turus, kuriuos galima užsisakyti kiekviename viešbutyje ar nakvynės namuose.
Erika su bendražygiais išsirinko įspūdingą ekskursiją: dieną turistai plukdomi stebėti laukinių beždžionių, o sutemus – jonvabalių. Plaukė valtimi upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, o upės krantuose vešinčiame miške karstosi ir sūpuojasi didnosės beždžionės. Naktinė ekskursijos dalis pakerėjo romantišku vaizdu – begale šviesų, žybsinčių medžiuose.
Nuodugniau su beždžionių gyvenimu galima susipažinti Orangutangų priežiūros centre. Čia šie gyvūnai gyvena laisvės sąlygomis, tačiau yra aprūpinami ėdesiu, gydomi ir saugomi nuo plėšrūnų. Keliautojus ypač sudomino orangutangų šeima – išdidus ir rimtas didžiaausis bandos pagrindinis patinas (pasirodo, patinų amžius ir rangas bandoje nustatomas pagal ausų dydį) ir jo “žmona”, sūpuojanti mažylį.
Keliautojai puolė fotografuoti idiliškai medyje tupinčios šeimynėlės. Tačiau toks išskirtinis dėmesys didžiaausiui nepatiko. Orangutangas nulipo nuo medžio, dar kiek palūkuriavo, o kai galutinai pabodo spragsintys fotoaparatai, puolė įkyrius smalsuolius. Lietuviai spruko, kiek kojos neša, ir pasislėpė beždžionių prižiūrėtojų namelyje. Beje, prižiūrėtojai nelabai būtų galėję padėti užpultiesiems, nes beždžionės labai saugomos, už jų sužalojmą gresia milžiniška bauda, o už nužudymą – net pora metų kalėjimo.
Nardymo entuziastams bus įdomu Tunku Abdul Rahman nacionaliniame parke, kurį sudaro penkios viena už kitą gražesnės salos, esančios vos už 3–5 km nuo Borneo salos. Į jas galima nuplaukti keltu. Čia želia tropiniai miškai ir įsikūrę jaukūs kurortai. “Vanduo skaidrus, vos įlipi – aplink susispiečia daugybė spalvotų žuvų. Įmeti akmenuką, o jos lyg futbolą žaisdamos puola prie jo”, – šypsosi prisimindama pašnekovė.
Su egzotiškais gyviais susiduri ir kaimo gatvėje – čia prie purvyno susipiečia visas būrys varanų.
Na, o susipažinti su Malaizijos praeitimi ir istoriniais kaimais geriausia muziejuje po atviru dangumi Sarawak Cultural Village. Vaikštinėdamas šiame kaime supranti, kiek daug skirtingų genčių gyveno šiose salose. Žmonės prie upės ant polių statydavo ilgus namus, kuriuose apsigyvendavo visa gentis. Muziejuje galima apžiūrėti namus, kasdienę buitį, išbandyti vieną kitą senovinį amatą.
“Prie kiekvieno namo sėdi žmogus, dirbantis kokį nors tradicinį genties darbą: senutės dainuoja, kepa paplotėlius, vyrai drožia genties ženklus ar muzikos instrumentus, pina iš vytelių. Beje, įdomiausias namas – galvų medžiotojų. Jie priešams nupjaudavo galvas, parsigabendavo namo ir saugodavo”, – pasakoja E.Martinavičiūtė.
Malaizijoje, šalyje, kurioje susimaišę gausybė tautų ir religijų, Eriką stebino labai draugiškai bendraujantys vietiniai gyventojai, kurie visiškai nesistengė keliautojų apgauti. Autobusų vairuotojai išleisdavo ne stotelėse, o ten, kur patogiau keliautojams, praeiviai padėdavo susirasti transportą keliauti per džiungles, o viešbučių savininkai tapdavo draugais ir kartu pramogaudavo.

Faktai apie Malaiziją
Malaizija – valstybė Pietryčių Azijoje.
Sostinė – Kvala Lumpūras.
Gyventojų – apie 27,7 mln.
Dauguma gyventojų – musulmonai.
Valstybinė kalba – malajiečių, tačiau vietiniai gyventojai kalba ir anglų kalba.
Valiuta – Malaizijos ringitas.
Vienas unikaliausių pasaulyje miškų Taman Negara veši netoli Kvala Lumpūro. Manoma, kad tai daugiau nei 130 mln. metų senumo atogrąžų miškas. Jame gyvena reti tigrai, Sumatros raganosiai, nykstančių rūšių beždžionės.

Catalin Dorian Florescu

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys vertinga knyga – S.D.Florescu romanas “Zaira”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Pirmoji svaigi kelionė mano gyvenime buvo motinos kūnu. Išvydusi mane, gleivėtą ir smailia galva, tetos rankose, ji sušuko: “Kokia atgrasiai bjauri mergaitė!” Teta nuramino ją, uždėjo delnus man ant kaukolės ir atsargiai suteikė jai gražią formą. Tai ji gebėjo. Vėliau buvau jai dėkinga už tai, kad visi vyrai, vos tik spėdavau su jais susipažinti, iškart panūsdavo mane vesti. Nors su kiaušinio formos galva galbūt šis tas būtų buvę paprasčiau. Dabar būčiau sena merga ir tuo visai patenkinta. Arba nepatenkinta, bet niekados to nepripažinčiau.
Niekuomet nebūčiau išvykusi už mūsų dvaro ribų, – kaip ir senelė, o teta tik kartą, kai studijavo Vokietijoje. Būčiau senusi pas tetą iki jos mirties ir baigusi karšti vienut viena. Senelė mirė, kai buvau dar visai maža. Nesėdėčiau čia ir nespoksočiau į namų duris priešais, į kurias nesiryžtu paskambinti.

Dievas ir plytos

Nuo to laiko, kai palikau šį miestą, viskas jame sunyko. Nuo gretimo namo ant automobilio variklio gaubto nukrenta plyta – pokšteli tartum šūvis. Vairuotojas nepatikliai pažvelgia aukštyn, pasikrapšto pakaušį ir nusikeikia. Taip riebiai burnojant nebuvau girdėjusi visus trisdešimt metų. Vašingtone mažiau keikiamasi, ten daugiau šaipomasi. Taigi jei Vašingtone plyta būtų nukritusi nuo stogo “Chez Odett” restorano, kuriam ilgus metus vadovavau, ant vieno iš Baltųjų rūmų advokatų automobilių, ir tas būtų suknežęs, vairuotojas nebūtų sugebėjęs taip nusikeikti kaip mano kaimiečiai.
Vairuotojo žodžiai vis šiurkštesni, bet aš laiminga. Aš namuose. Net ir tai yra namai, su visais keiksmais ir nešvankybėmis, kuriuos senelė išgujo – iš pradžių iš namų, o paskui ir iš viso mūsų dvaro. Vidury kaimo ji sustabdydavo karietą ir vienam iš mūsų valstiečių atskaitydavo moralą. Jis neturįs vidury baltos dienos drabstytis tokiais purvais – visą savo įtūžį reikia patikėti sapnams. Kai sapnuoji, net Dievas vieną akį užmerkia. Nieko juk negali padaryti, jei į sapnus įsigauna velnias. Bet užtat dieną ir valstietis turįs žiūrėti padorumo ir būti tikras žmogus, o ne kažin koks pusžmogis. Mes šnibždėdavomės: “Ji vėl pamokslauja Dievo pavedimu.”
Kartą man jos paklausus, ar Dievas naktį užmerkiąs ne abi akis, pasigirdo toks trenksmas kaip tas ką tik, nukritus plytai. Trumpas, staigus ir stiprus antausis. Senelės humoro jausmas baigdavosi ten, kur prasidėdavo Dievas. Kadangi Dievas esąs visur, apie jos humoro jausmą neverta nė užsiminti. Buvo kalbama, kad šitaip nutikę dėl to, jog ji buvusi parduota seneliui. Kai senelis parsivedė ją į savo namus, daugiau ji nė kartelio nebenusijuokusi.
Kai kurie kavinės lankytojai – jiems aš, suprantama, atrodau keistai, nes sėdžiu čia jau savaitę, su plačiakrašte skrybėle ir tokiais sportiniais bateliais, kokius avi tik amerikietės per atostogas, – pakyla ir įsitraukia į vyksmą. Daugiabalsis plūdimasis aidi kaip choras. Suklūstu, skamba labai gražiai. Triukšmas kyla namo sienomis ir sruvena gatvėmis. Prisideda pėstieji, vieni žmonės iškiša galvas pro automobilių langus, kiti – pro vargingų namų kaip tas, kuris nebeatlaiko ir griūva.
Jei triukšmas dar stiprės, jis tikriausiai pravers langą, pažvelgs žemyn ir pažins mane. Arba pamatys seną keistą moterį, jos skrybėlę ir batų nosytes. Uždarys langą ir tars sau: “Sena atostogaujanti amerikietė. Ko ji čia ieško?” Kad galėtų jo ieškoti, jam net į galvą neateis.
Iš viršaus neabejotinai atrodau juokinga, didelis apskritimas – tai yra skrybėlė, du maži pusapskritimiai – batai. Vašingtonas, Robertas ir mano duktė toli, tai gerai. Arti yra durys, į kurias žvelgiau vakar, užvakar ir kiekvieną savaitės dieną, ir jis.
Tokį talentingą plūdimąsi retai tenka girdėti. Improvizuojama taip pat puikiai kaip ir gyvenime. Moterys pasideda pirkinių krepšius, pripildytus to, ką leidžia plona piniginė. Čia gyvenama taupiai, bet gyvenama. Moksleiviai stropiai mokosi keiksmų ateičiai, betrūksta, kad dar imtų juos užsirašinėti. Visi stovi apspitę automobilį ir purto galvas – gal netrukus ant mūsų iš giedro dangaus ims kristi plytos?
Jie guodžia vairuotoją: jam nusišypsojusi laimė, kad nubrozdintas automobilis, o ne jo makaulė. Jie drąsina jį veikti, tik nepasako, prieš ką ir kaip. Blogiau negu turguje, bet ramina ir nukreipia mintis nuo to, ko neprisirengiu padaryti jau kelias dienas, nors kiekvieną rytą baudžiuosi.
Kasdien tyrinėju save viešbučio veidrodyje, nors mieliau žvelgčiau pro šalį, o ne į pavargusį kūną. Tariu sau: “Šiandien nueisi ir paskambinsi į jo duris. Jis atidarys ir pamatys tave. Tada ir paaiškės, kaip elgtis toliau, – tu niekada nebijojai, nesibaimink ir dabar”. Pusryčiauju ir jaučiuosi laiminga, kad šiandien yra ta diena, kai imsiu veikti. Išeinu į gatvę, bet kas žingsnis keliai vis labiau linksta ir įstengiu pasiekti tik šį krėslą ir jame prasėdžiu iki vakaro.
O jis vis dar neprieina prie lango, nenusileidžia žemyn pažiūrėti į amerikietę. Taigi laukiu čia amžinybę arba kol plyta nukris ant galvos. Dievas, matyt, išgirsta mano mintis – kurias jis šiaip ar taip girdi, kaip sako mano senelė, nes jis visada pusiaumiga, – ir nusprendžia užbaigti triukšmą. Antra plyta su dideliu trenksmu bumbteli ant automobilio – bum, dabar vietoj vienos matyti dvi įdaužos. Minia nuščiūva apstulbusi, net girdėti dviejų meilužių pokalbis:
– Mano vyras nežino.
– Mano žmona nenori nieko žinoti.
Jie nueina tolyn, lieka vien tyla.

Manęs niekas neklausė
Man gimus, motina pakėlė baisiausią triukšmą. Ji šaukė: “Po velnių, tai ne mano vaikas!” Senelei atrodė bedieviška girdėti taip kalbant savo dukrą. “Tu juk matei, iš kur ją ištraukiau”,– pasakė teta. –”Aš nieko nemačiau ir nieko panašaus matyti nenoriu.” – “Tada tu jautei.” Buvo 1928-ieji, garų apgaubtas traukinys įvažiavo į mažą provincijos geležinkelio stotį.
Mano motina visada buvo graži moteris, net ir tada, kai retsykiais tapdavo motina, daugiau ar mažiau svetima moteris, vieną du kartus per metus pasirodanti dvare. Ji buvusi tokia maža, kad būtų galėjęs ją neštis ant delno, vėliau pasakojo tėvas. Ji buvusi tokia smulki, kad netrukus ją pervėręs per vestuvinį žiedą. Tėvas kartais perdėdavo.
Jis nesiliovė tai kartojęs net ir tada, kai motina liko tik maža, bet nebesmulki. Motina dažniausiai sėdėdavo šalia jo, tvirtai įsitvėrusi jam į ranką, tartum po daugiau kaip trisdešimties metų vedybinio gyvenimo jis vis dar galėtų pabėgti.
Kai išsisukinėdavo ir šypsodavosi, ji spausdavo jam ranką arba gnybdavo į šlaunį. “Pasakyk, aš noriu išgirsti.” – “Tavo motina buvo tokia liauna, kad būtų galėjusi pralįsti pro kaminą kaip Kalėdų Senelis.” – “Ne tai norėjau išgirsti”, – juokdavosi ji kumščiais būgnydama jam per nugarą. Tėvas, augalotas kavalerijos karininkas, kurio kardas siekė motinai iki krūtinės, sudėdavo ginklus: “Tavo motina buvo tokia smulki, kad pratilpdavo pro mano vestuvinį žiedą.” – “Jau geriau.” Man regis, juodu iš tiesų vienas kitą mylėjo.
Tetos Sofijos vyras buvo pabėgęs. Nuo to laiko ji buvo tik pribuvėja visoms, tarp jų ir mano motinai. Nepasakytum, kad tai nereikšminga, juk galima ir tokiu būdu palikti pėdsakus, kaip ir ant mano kaukolės. Kartais čiuopiu galvos odą ir tariuosi radusi tą vietą, kur ji suformavo man apvalią galvą. Anuomet ji, jauna advokatė, grįžusi į Vokietiją ir pastojusi nuo savo vyro, pražydo. Vyras jos laukė tik todėl, kad senelė Dievo pavedimu reguliariai jam droždavo pamokslus.
Jis prašapo prieš pat Zizi, jųdviejų sūnui, ateinant į pasaulį,– net Dievas nebeįstengė vyriškio sulaikyti. Niekas daugiau jo nematė. Vakare teta atsigulė greta jo miegoti, ryte prabudusi nieko šalia neberado. Nuo to laiko ji labai mažai kalbėdavo, nors nebuvo liūdna. Paprasčiausiai ji nebeturėjo ką pasakyti.
Teta nieko nesakė ir mano gimimo dieną, kai motina pasišaukė ją, kad suveržtų korsetą, – mat keliauti traukiniu ji norinti būdama geros figūros. Kiek tik įmanoma nėščiai moteriai. Teta stabtelėjo ant slenksčio, į prijuostę nusišluostė rankas, priėjo prie motinos, suėmė raištelius, viena koja įsirėmė į sieną, kaip tėvas visada darydavo, ir ėmė veržti. Manęs, tūnojusios motinos kūne, niekas neklausė, ar man tai priimtina…

Iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė

Apie autorių ir knygą
Catalin Dorianas Florescu – 1967 m. Rumunijoje gimęs šveicarų prozininkas. Studijavo Ciuricho universitete psichologiją ir psichopatologiją, vėliau – geštalto terapiją, gydė narkomanija sergančius žmones. Nuo 2001-ųjų yra laisvas rašytojas, pragyvenantis iš kūrybos. Visas savo knygas parašė vokiečių kalba. Romanas “Zaira” (2008 m.) pirmuoju asmeniu pasakoja marionečių teatro aktorės Zairos istoriją. Rengdamasis knygai C.D.Florescu ilgai domėjosi lėlių teatrais ir jų pastatymais.

Lietuvos knygynuose pasirodė žinynas “E priedai”. Pasak jo autoriaus, sveikos gyvensenos ir maisto konsultanto M.Hansseno, šis leidinys pasitarnaus, kad vartotojai susipažintų su visais E priedais ir lengvai rastų informacijos, kurie jų yra visai nepavojingi, o kurių lėkštėje vengti būtina.

Pirmą kartą su maisto priedais susidūriau šeštajame dešimtmetyje, kai dirbau srityje, kuriančioje naujus produktus žmonėms, kurių maisto racionas buvo kitoks nei daugumos žmonių. Greitai supratau, kad dauguma maisto technologų naudojo įvairius maisto priedus vien todėl, kad tokie priedai buvo sukurti ir prieinami, jiems iš esmės nerūpėjo, kokių padarinių žmonių sveikatai gali sukelti tokie jų veiksmai.
Aš uždaviau klausimą: kodėl mes naudojame maisto priedus, kurių man niekada neprireiktų ruošiant tą patį maistą? Kartais iš tiesų būdavo priežasčių, kad tokie priedai yra reikalingi, tačiau 90 proc. visų atvejų naudoti šiuos priedus nebuvo jokio reikalo. Man patinka gaminti maistą namie, o kadangi aš turiu nemažai darbo su maisto technologijomis gamyklose patirties, man natūraliai kilo klausimų, ar mes esame laisvi, ar ne rinktis, ar žinome, ką valgome, ar didžioji dalis šių priedų iš viso yra būtini.
Per pastaruosius 100 metų mūsų sąmonėje buvo dirbtinai atskirti maistas ir medikamentai. Nuo senų laikų žmogus žinojo, kad jis gali išgyventi vartodamas labai įvairius produktus ir kad kai kurie iš pažiūros gražūs augalai yra labai pavojingi, tačiau jis taip pat suvokė, kad kai kurie pavojingi augalai gali būti vartojami sveikatai ir fizinei būklei gerinti. Senovės žmogus labai gerai išmanė, kokiais kiekiais ir kokius augalus vartoti, kurie dideliais kiekiais vartojami galėjo būti pavojingi. Iš tokių augalų buvo rusmenė arba mirtina kiauliauogė, šie du augalai iš šiandienėje medicinoje yra labai svarbūs vartojant mažomis dozėmis.
Akivaizdu, kad mūsų valgomas maistas yra daug svarbesnis nei bet kokie cheminiai priedai. Bet kalbant bendrąja prasme mes galime patys rinktis, kokį maistą valgyti, tačiau negalime kaip nors paveikti priedų naudojimo maisto pramonėje. <…>

Kaip skaityti etiketę ant produkto pakuotės?
“Skonis” yra žodis, kuris nereiškia to, ką iš tiesų turėtų reikšti, nes jei produktas yra, pvz., “braškių skonio”, tada jame nebūtinai turi būti braškių. Jei produktas yra “paskanintas braškėmis”, tada jo skonį turi užtikrinti tikros braškės. O jei produktas yra “braškė”, tada jis turi būti pagamintas iš pačių braškių ir jos tą produktą turi sudaryti. Tai nerašyta taisyklė, kuri nėra apibrėžta įstatymais, o įvairūs gamintojai bei vietos valdžios institucijos teigia, kad abu žodžiai – “skonis” ir “paskanintas” yra klaidinantys, todėl, jų manymu, produktui, kurio sudėtyje nėra jokių nurodytų ingredientų, geriausiai tiktų terminas “dirbtinai paskanintas”. Iki tol, kol Aukščiausiasis teismas priims konkrečius sprendimus, arba iki tol, kol bus sudarytos naujos nuostatos, vartotojas susiduria su neaiškiomis ir klaidinančiomis aplinkybėmis.
“Sudėtyje nėra cukraus” yra dar vienas klaidinančios informacijos pavyzdys. Kadangi daugumai žmonių kelia susirūpinimą tai, jog vartodami per daug cukraus priaugs antsvorio, jie ieško produktų, kurių sudėtyje nėra cukraus. Toks aprašas naudojamas netgi tada, kai produkto sudėtyje yra labai daug natūraliai susidariusio cukraus. Toks pavyzdys būtų džemas, pagamintas papildomai nepridėjus cukraus, bet naudojant koncentruotas obuolių arba kriaušių sultis, kurių sudėtyje gausu cukraus. Gamintojai cukrų interpretuoja kaip sacharozę (valgomąjį cukrų). Kitų formų cukrus, pvz., laktozė ir fruktozė, kartais taip pat naudojami produktų gamyboje, tačiau šių dviejų rūšių cukrus nėra įvardijamas kaip cukrus, įeinantis į produkto sudėtį.
Perkant šviežią nesuvyniotą duoną nebus įmanoma perskaityti etiketės, nurodančios produkto sudėtį. Taip pat negalima pamatyti produkto sudėties ir perkant neįpakuotus tortus ar tešlainius. Tačiau kai produktas yra suvyniotas ir parduodamas savitarnos parduotuvėje, tada ant pakuotės turi būti nurodomi jo sudėtyje esantys ingredientai. Taip pirkėjas gali sužinoti, kad rupių miltų duonoje yra karamelės ir daug kitų ingredientų, be kurių virtuvėje galima be vargo apsieiti.

Alus
Vokiškas alus tradiciškai būdavo gaminamas iš keturių ingredientų – apynių, salyklo, mielių ir vandens. Taip atsirado Reinheitsgebot, arba Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kurį 1516 m. išleido Bavarijos hercogas Vilhelmas IV.
Per metus kiekvienas vokietis suvartoja 146,5 litro alaus, vidurkis skaičiuojamas įskaitant vyrus, moteris ir vaikus. 1987 m. gegužės 12 d. Liuksemburge veikiantis Europos Teismas panaikino šalies dekretą, draudžiantį importuoti iš kitų šalių alų, kurio sudėtyje yra priedų. Netgi Bonos argumentai, kad alus sudaro ketvirtadalį vidutinio vokiečio raciono, todėl priedai, esantys alaus sudėtyje, gali būti kenksmingi sveikatai, neprivertė teismo pakeisti nuomonės. Tačiau buvo mestas kontrargumentas, kad tada, kai vokiečiai eksportavo savo alų į kitas šalis, jie į jį dėjo priedų, kurie yra neleistini Vokietijoje.
Didžiausią susirūpinimą kelia dideliais kiekiais naudojama karamelė (E150), kuri maisto pramonėje pasitelkiama norint suteikti produktams reikiamą spalvą, taip pat ir alui, ypač švelniam, stipriam, aukščiausios kokybės karčiajam ir stipriosioms šviesiojo alaus rūšims. 1987 m. Maisto patariamasis komitetas pateikė rekomendacijas dėl spalvų, nuodydamas, kad maksimalus spalvinės medžiagos kiekis negali būti didesnis nei 5,000 mg/kg. Toks kiekis yra labai didelis, palyginti su to paties komiteto rekomendacijomis, kad kepant rudą duoną maksimalus dažiklių kiekis gali būti 2,000 mg/kg. Alaus gamyboje leistina naudoti medžiagas, dėl kurių alaus puta pasidaro standi, taip pat kaip ir vyno gamyboje, leidžiama naudoti įvairias pramonines pagalbines medžiagas. Tačiau nėra jokios galimybės sužinoti, kiek “tikras” yra tikrasis stiprusis šviesusis alus, ką jau kalbėti apie kitus, ne tokius pretenzingus gėrimus.
Įdomi ir veiksminga karamelės alternatyva yra rafinuotas salyklas. Jis gali būti klasifikuojamas kaip ingredientas, o ne kaip priedas.

Upėtakis ir lašiša
Jungtinėje Karalystėje upėtakiai auginami jau daugelį šimtmečių. Viduramžiais vienuolynuose auginami upėtakiai būdavo valgomi penktadienio pasninko metu. Šiandien lašišų, upėtakių ir kitų žuvų auginimas yra didelis verslas. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kodėl skanių rožinės spalvos upėtakių ir lašišų pasiūla smarkiai išaugo? Natūralioje aplinkoje gyvenančių žuvų rožinę mėsos spalvą lemia šviežias maistas, t.y. vėžiagyviai, krevetės, omarai ir įvairūs dumbliai.
Fermose auginamas žuvis šerti vėžiagyviais yra per brangu, todėl į žuvų pašarą dedama rožinio pigmento kantaksantino (E161g) arba astaksantino (nežymimas E raide), kad jų mėsa pasidarytų rožinės spalvos. E161 ir kai kurie kiti pigmentai, tarp jų įvairūs karotenai ir vitaminas A, yra parduodami tabletėmis. Vartojant šiuos pigmentus mūsų oda gali tapti gelsva, tarsi mes būtume atostogavę ir įdegę Viduržemio jūros paplūdimyje. Įspėjame, kad toks odos atspalvis neapsaugo nuo nudegimo saulėje. Pigmentas gali lemti tik išvaizdos pokyčius.
Ar priedai daro kokią nors įtaką žmogaus sugebėjimams?
<…> Pagrindinės medžiagos, lemiančios elgsenos pakitimus, yra cukrus, dažikliai, skoninės medžiagos.
Kalinius maitinant maistu, iš kurio pašalinti antioksidantai BHA ir BHT (E320 ir E321) pagal Feingold racioną, sumažėjo vaikų hiperaktyvumas ir paauglių nusikalstamumas.
<…> Kam reikia į maistą dėti milžiniškus kiekius cukraus, dažiklių, skoninių medžiagų ir konservantų? Jie skirti mitybos požiūriu nesvarbioms maistinėms medžiagoms užmaskuoti. Tai gali būti labai kaloringas ir riebus maistas, kurį šios medžiagos padaro geru, visavertišku maistu. Nueikite į prekybos centrą ir pamatysite, koks jame parduodamas maistas labiausiai domina vaikus. Jei neskaitysite etikečių, jūs tikrai įsigysite beverčio šlamšto. Tačiau jo išvaizda ir skonis yra kaip normalaus maisto. Taigi, priedai gali sumenkinti maistinę vertę. Mes perkame maistą remdamiesi tik savo poreikiais, bet ne supratimu, kokios pasekmės dėl tokio maisto laukia mūsų vaikų, kurie yra mūsų ateitis.
Atminkite, jog dauguma priedų formuoja mūsų sąmonėje supratimą, kad mūsų valgomas maistas yra iš tiesų geras ir saugus. Tačiau nepamirškite, kad priedai apgauna mus, o blogiausia – mūsų vaikus, nes jie pripranta vartoti kaloringą, tačiau bevertį maistą.

Maurice Hanssen

Apie autorių ir knygą

Maurice’as Hanssenas yra sveikos gyvensenos ir maisto konsultantas, šioje srityje dirbantis daugiau nei 20 metų. Jis taip pat yra Sveiko maisto gamintojų asociacijos ir Europos sveikų produktų gamintojų federacijos prezidentas, kelių knygų autorius. Šiuo metu gyvena Sario grafystėje Anglijoje.
Priminsime, kad jau prieš 15 metų stebuklingoji E tapo visuotine paranoja ir kartu – reklaminiu triuku. Kaip į maisto produktus kišama begalė priedų, taip į mūsų galvas kišami įvairūs mitai – ką valgyti, o ko ne. E nebūtinai turi asocijuotis su blogiu. Toks žymėjimas labiau reiškia paaiškinimą. Deja, dauguma vartotojų atsisako pirkti produktus, pažymėtus raide E. Iš visų produkto sudėtyje esančių priedų, žymimų E raide, iš tiesų ne visi yra kenksmingi. Knyga “E priedai” reikliam vartotojui kaip tik ir padės iškoduoti nesuprantamas maisto produktų etiketes, paaiškins E priedų paskirtį, kilmę ir poveikį organizmui.

Gera naujiena visiems tiems, kas neabejingas naujausioms technologijoms bei televizijos rinkos naujovėms! Viena pažangiausių Lietuvos IT bendrovių „Penki kontinentai“ džiugina ilgai lauktu leidiniu – įmonės specialistų Tachmasibo Dadaševo bei Sauliaus Paukščio knyga „Naujojo šimtmečio televizijos horizontai“.

Didžiulę IPTV technologijų kūrimo patirtį turinčiai kompanijai „Penki kontinentai“, šiuo metu diegiančiai interaktyviąją IP televiziją „Penki TV“, – tai puiki galimybė pasidalyti sukaupta patirtimi ir pristatyti plačiajai visuomenei vieną perspektyviausių bei sparčiausiai populiarėjančių televizijos rūšių pasaulyje.

Anot vieno iš knygos autorių S. Paukščio, naujausios technologijos „atkeliauja“ į žmonių kasdienį gyvenimą itin greitai, tad šis leidinys gali padėti ne tik tiems, kas domisi technologijų naujovėmis, bet ir tiems, kas nori nepasiklysti milžiniškais tempais tobulėjančių technologijų rinkoje.

„Technologijos skverbiasi į žmonių gyvenimą be galo sparčiai, tad paprastam žmogui kartais nesunku pasiklysti naujovių sūkuryje. „Naujojo šimtmečio televizijos horizontai“ – tai proga išsamiai papasakoti apie tai, kas vyksta televizijos rinkoje, kaip veikia ir ką paprastam naudotojui siūlo IPTV“, – teigia S. Paukštys.

Naująją knygą bus galima įsigyti „Penkių kontinentų“ el. knygyne, rasti šios įmonės bei kitose bibliotekose. Naujoji knyga išleista lietuvių ir rusų kalbomis.

Knygos autoriai – ilgamečiai šios sporto šakos profesionalai. Johnas Littlefordas – daugiau nei 20 metų patirties turintis profesionalus žaidėjas, atstovaujantis savo šaliai tarptautinėse varžybose. Andrew Magrath’as yra laimėjęs ne vieną taurę, o dabar jau 15 metų dirba treneriu.

Jų knyga skiriama tiek pradedantiesiems, tiek šį žaidimą jau pamėgusiems aistruoliams, norintiems tobulinti žaidimo techniką ir geriau susipažinti su taktika.

Šioje knygoje pateikiamas visiškai naujas požiūris į teniso mokymąsi. Autorių nuomone, netiesa, kad išmokti žaisti tenisą yra sunku. Nebent buvo mokoma per daug sudėtingu ir nuobodžiu būdu, neleidusiu pajusti žaidimo džiaugsmo ir malonumo. Knygoje pirmiausia trumpai aprašomi ir nuotraukomis iš įvairių pozicijų – iš priekio, nugaros, dešinės, kairės ir viršaus – išsamiai iliustruojami smūgiai. Toks 360 laipsnių kampu pateikiamas vaizdas parodo, kaip atliekant vieną ar kitą smūgį juda kūnas, raketė, kokia yra kojų padėtis, stovėsena. Toliau skaitytojai supažindinami su žaidimo taisyklėmis ir vienetų bei dvejetų žaidimo taktika, kuri iliustruojama aikštelės brėžiniais. Knygos gale pateikiamas trumpas svarbiausių teniso terminų žodynėlis.

Tenisas – nuostabus žaidimas, atskleidžiantis ir ugdantis geriausias asmenines savybes, stiprinantis sveikatą ir teikiantis daug džiaugsmo.

Šį kartą “Skaitinių” rubrikoje siūlome ištrauką iš F.Kafkos dienoraščių.

Spalio 15. Prieš savaitę visus dienoraščius daviau Milenai Jesenskai (tai išmintinga, narsi laisvamanė čekė, puiki rašytoja). Truputį laisvesnis? Ne. Ar aš dar galiu rašyti kažką panašaus į dienoraštį? Šiaip ar taip, tai bus kas kita, greičiausiai jis nulįs į kampą, išvis nieko nebus, pavyzdžiui, apie Hardtą, kuris mane palyginti labai domino, sugebėčiau tik su didžiausiu vargu ką nors brūkštelėti. Atrodo, lyg viską seniai būčiau apie jį parašęs, ar tai tas pats, tarsi manęs jau nebūtų tarp gyvųjų. Apie M., matyt, galėčiau rašyti, bet ne savo noru, taip pat tai būtų pernelyg nukreipta prieš mane, man jau nereikia, kaip anksčiau, smulkiai sau aiškinti, šiuo atžvilgiu aš jau ne toks užmaršus, kaip pirma, esu virtęs gyva atmintimi, dėl to ir nemiga.

Spalio 16. Sekmadienis. Nuolatinių pradžių bėda – nė kiek neapsirinki dėl to, kad viskas tik pradžia, ir dar netgi ne pradžia, – kvaili tie, kurie to nežino ir kurie, pavyzdžiui, žaidžia futbolą, tikėdamiesi pagaliau “prasimušti”, vienų kvailumas – palaidoti save kaip karste, kitų kvailumas – manyti, kad prieš juos tikras karstas, tai yra, karstas, kurį galima vežioti, atidaryti, sunaikinti, pakeisti kitu.
Tarp jaunų moterų parke. Jokio pavydo. Užtenka fantazijos, kad pasidalyčiau jų laime, sveikos nuovokos, kad suprasčiau, jog esu per silpnas tokiai laimei, kvailumo, kad tikėčiau, jog suvokiu savo ir jų padėtį. Ne, kvailumo neužtenka, lieka nedidelis plyšys, vėjas švilpia pro jį ir trukdo pilnam rezonansui.
Jeigu trokščiau tapti lengvaatlečiu, tai, matyt, būtų tas pats, kaip kad jeigu norėčiau pakliūti į dangų ir galėčiau būti toks pat nelaimingas kaip čia.
Kad ir koks menkas būtų mano pagrindas, “esant vienodoms sąlygoms” (ypač turint galvoje valios silpnumą) netgi pats menkiausias žemėje, vis tiek, bent jau savaip, siekti geriausio, būtų tuščia sofistika sakyti, kad galiu pasiekti tik viena, kad dėl to tai yra geriausia, nors tai būtų neviltis.

Spalio 17. Tai, kad aš nieko naudinga neišmokau ir sunykau fiziškai – tokia sąsaja egzistuoja, – gali būti padaryta sąmoningai. Aš norėjau, kad man niekas netrukdytų, netrukdytų naudingo ir sveiko žmogaus džiaugimasis gyvenimu. Lyg liga ir neviltis bent jau tiek pat netrukdytų!
Aš galėčiau tą mintį įvairiai pasukti ir galų gale pabaigti savo naudai, tačiau nesiryžtu ir netikiu – bent jau šiandien ir daugumą dienų – kokia nors man palankia išeitimi.
Aš nepavydžiu jokiai konkrečiai sutuoktinių porai, pavydžiu tik visoms poroms – o jeigu pavydžiu vienai porai, tai pavydžiu visai šeimyninei laimei, visais jos begaliniais pavidalais, vienos šeimos laimė, net ir geriausiu atveju, įvarytų man neviltį.
Netikiu, kad yra žmonių, kurių vidinė būsena būtų panaši į manąją, tačiau galiu tokius žmones įsivaizduoti, tiktai niekaip neįsivaizduoju, kad virš jų galvų, kaip virš mano, visą laiką suktų neregimos varnos.
Tas sistemingas savęs griovimas daugelį metų kelia nuostabą, tai buvo tarsi lėtas užtvankos griovimas, – visiškai sąmoningas veiksmas. Tai padariusi dvasia dabar turi triumfuoti; kodėl ji man neleidžia dalyvauti toje šventėje? Tačiau galbūt ji dar ne iki galo įvykdė savo kėslus ir dėl to negali apie nieką kita galvoti.

Spalio 18. Amžina vaikystė. Vėl gyvenimo šauksmas.
Labai gali būti, kad gyvenimo puikybė visa savo apimtimi paruošta kiekvienam, bet ji uždengta, giliai, nematoma, labai toli. Tačiau ji nepriešiška, neįnoringa, nekurčia. Jei pašauksi ją teisingu žodžiu, teisingu vardu, ji ateis. Štai kur to burto paslaptis – jis ne buria, o šaukia.

Spalio 19. Kelio per dykumą esmė. Žmogus, kuris kaip savo organizmo tautos vedlys eina šiuo keliu, paskutiniais sąmonės likučiais (daugiau neduota) suvokdamas, kas vyksta. Visą gyvenimą jam atrodo, kad Kanaanas arti; kad tą žemę jis pamatys tiktai prieš savo mirtį, jam atrodo neįtikėtina. Ši paskutinė viltis gali turėti tiktai vieną prasmę: parodyti, kokia netobula akimirka yra žmogaus gyvenimas, netobula todėl, kad nors toks gyvenimas truktų ir visą amžinybę, jis vis tiek būtų tik akimirka. Mozė nepasiekė Kanaano ne todėl, kad jo gyvenimas buvo per trumpas, o todėl, kad jis buvo žmogaus gyvenimas. Penkių Mozės knygų pabaiga panaši į paskutinę “Jausmų ugdymo” sceną.
Tam, kuris gyvas būdamas nesusidoroja su gyvenimu, viena ranka reikia gintis nuo nevilties dėl savo likimo – jam tai prastai sekasi, – o kita ranka jis gali užrašinėti, ką mato po griuvėsiais, nes mato kitaip ir daugiau negu kiti, nes yra negyvas gyvendamas ir vis dėlto išlikęs po katastrofos. Nebent kovai su neviltimi jam reikėtų abiejų rankų ir daugiau, negu turi.

Spalio 20. Po pietų su Langeriu, paskui Maxas garsiai skaitė “Francę”.
Sapnas, trumpas, per trumpą spazmišką miegą, spazmiškai laikęs mane begalinėje laimėje. Daugiašakis sapnas, su tūkstančiu iškart paaiškėjančių sąsajų, tačiau išliko tiktai blankus laimės jausmo prisiminimas.
Mano brolis įvykdė nusikaltimą, rodos, žmogžudystę, aš ir kiti prisidėjome prie to nusikaltimo, bausmė, atomazga, išdavimas artėja iš tolo, galingai ir nesulaikomai augdamas, mano sesuo, atrodo, vis skelbia jo požymius, kuriuos aš visą laiką sveikinu beprotiškais šūksniais, beprotystė auga sulig artėjimu. Man atrodė, kad niekada nepamiršiu savo šūksnių, trumpų frazių dėl jų aiškumo, o dabar nė vienos tiksliai neprisimenu. Tai galėjo būti vien šūksniai, nes man buvo labai sunku kalbėti, prieš ištardamas žodį turėjau išpūsti skruostus ir perkreipti burną, kaip skaudant dantims. Laimė glūdėjo tame, kad bausmė atėjo, ir aš taip laisvai, įsitikinęs ir laimingas ją priėmiau, kad tas vaizdas turėjo sugraudinti dievus, tą dievų graudulį ir aš pats jaučiau iki ašarų.

Spalio 21. Jis negalėjo įeiti į namą, nes girdėjo balsą, kuris jam sakė: “Palauk, kol aš tave įvesiu!” Ir jis gulėjo dulkėse priešais namą, nors jau nebuvo likę jokios vilties (kaip pasakytų Sara).
Viskas yra fantazija – šeima, draugai, gatvė, viskas fantazija, tolima ar artima, žmona irgi fantazija; o artimiausia tiesa ta, kad tu remi galvą į belangės ir bedurės kameros sieną.

Spalio 22. Žinovas, specialistas, žmogus, išmanantis savo darbą, tik to žinojimo niekam negalima perduoti, laimė, jis, atrodo, niekam ir nereikalingas.

Spalio 23. Po pietų. Filmas apie Palestiną.

Spalio 25. Vakar Ehrenšteinas.
Tėvai lošė kortomis; aš sėdėjau vienas, visiškai svetimas; tėvas pasakė, kad ir aš loščiau arba bent jau žiūrėčiau, kaip jie lošia; aš radau kažkokį pasiteisinimą. Ką reiškė šis nuo pat vaikystės besikartojantis atsisakymas? Kvietimas atvėrė man kelią į draugiją, tam tikra prasme į visuomeninį gyvenimą, su užduotimi, kurios iš manęs kaip dalyvio buvo reikalaujama, būčiau susidorojęs, tegu ir ne puikiai, bet pakenčiamai, lošimas man, ko gero, net nebūtų kėlęs didelio nuobodulio, bet vis tiek atsisakiau. Sprendžiant pagal tai, aš neteisus, kai skundžiuosi, kad gyvenimo srautas manęs niekuomet nepagavo, kad nesugebėjau išsivaduoti nuo Prahos, niekada nebuvau verčiamas užsiimti sportu ar mokytis amato ir panašiai, – aš, matyt, niekada nebūčiau pri-ėmęs pasiūlymo lygiai kaip kvietimo lošti. Tiktai beprasmiški dalykai buvo priimti – teisės studijos, darbas kanceliarijoje, vėliau kvaili priedai, tokie kaip, tarkim, darbas sode, stalių dirbtuvėje ir panašūs, tuos priedus reikia suprasti kaip veiksmus žmogaus, kuris išmeta pro duris nelaimingą elgetą ir paskui pats su savimi žaidžia geradarį, duodamas išmaldą savo dešine ranka kairei.
Aš visuomet visko atsisakinėjau, galbūt dėl bendro silpnumo ir ypač dėl silpnos valios, tik supratau tai palyginti vėlai. Anksčiau tuos atsisakymus paprastai laikiau geru ženklu (suvedžiotas didelių vilčių, kurias dėjau į save), šiandien iš tokio malonaus požiūrio mažai kas belikę.

Spalio 29. Vieną iš artimiausių vakarų vis dėlto prisidėjau prie lošimo – užrašinėjau motinos taškus. Tačiau suartėjimas neįvyko, o jei ir buvo kokia nors jo užuomina, ją išsklaidė nuovargis, nuobodulys, liūdesys dėl prarasto laiko. Taip būtų buvę visada. Tą paribio zoną tarp vienatvės ir bendrystės aš peržengdavau labai retai, joje buvau dargi labiau įleidęs šaknis negu pačioje vienatvėje. Kokia gyva graži vieta palyginti su ja buvo Robinzono sala.

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Apie knygą

Franzas Kafka (1883–1924) – vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, romanų “Procesas”, “Pilis”, “Amerika” ir daugelio pasakojimų autorius. Jo dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, kurių autorius nenorėjo skelbti, net buvo testamentu pavedęs draugui juos sunaikinti. Vis dėlto taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad “Procesas” ir “Pilis” autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.
Dienoraščiuose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu ir moterimis, savianalizė, kūrybiniai sumanymai, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai ir nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu ir kokybe.

"Veido" archyvas

Varšuvoje pristatyta trimis kalbomis išleista Liucijos Armonaitės knyga apie aktorę, režisierę Birutę Marcinkevičiūtę-Mar “Birutė Mar. Bez maski”, “Birutė Mar. Be kaukės”, “Birutė Mar. Unmasked”.

Lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis išleista knyga antradienį pristatyta Lietuvos centre prie ambasados vykusiame vakare “Vieno aktoriaus teatras Lietuvoje”, kurį Lietuvos ambasada Varšuvoje surengė kartu su Vroclavo kultūros ir meno centru bei Vroclavo teatro mylėtojų draugija, išleidusia minėtąją knygą.

Knygos autorė L. Armonaitė apžvelgė Lietuvos monospektaklių kūrėjų darbus, išskirdama vieną ryškiausių vieno aktoriaus spektaklių autorių ir atlikėjų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorę Birutę Marcinkevičiūtę (Mar).

“Mūsų aktorė – unikalus reiškinys monoteatro pasaulyje, toli išsiplėtusiame už Europos ribų. Ją gerai pažįsta ir gerai vertina Lenkijos žiūrovai ir teatro kritikai. Todėl būtent Birutės Mar monospektakliams skirta septintoji Vroclavo teatro mylėtojų draugijos nuo 2007 metų leidžiama serijos “Juoda knygelė su Hamletu (“Czarna ksiąžeczka z Hamletem”), skirtos monospektaklių kūrėjams, knyga. Tai pirmasis šios serijos leidinys, pristatantis ne Lenkijos aktorių”, – pabrėžė L. Armonaitė.

Gausiai susirinkusiems žiūrovams Birutė Mar vaidino ištraukas iš savo monospektaklių “Žodžiai smėlyje” pagal Samuelio Beketo (Beckett) pjesę “Laimingos dienos”, “Meilužis” pagal Margeritos Diura (Marguerite Duras) autobiografinį romaną, “Antigonė” pagal Sofoklį, “Poetė” pagal Salomėjos Nėries poeziją ir dienoraščius, “Unė”, sukurtą aktorės ir režisierės Unės Babickaitės (1897-1961) dienoraščių motyvais.

"Veido" archyvas

Nuo trečiadienio knygynuose „Humanitas“ ir „Skalvijos“ kino centre pasirodė pirmoji originali kino istorijos knyga, sudaryta lietuvių autorių. „Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ apžvelgia kino ištakas, ankstyvuosius jo laimėjimus ir atradimus, supažindina su svarbiausiais kino kūrėjais ir aktoriais, kurių pavardės iki šiol tariamos su pagarba. Knygoje taip pat pristatomi pirmieji kino žanrai ir nacionalinės kinematografijos, tapusios šiuolaikinio kino pamatais, Holivudas ir jo sukurta žvaigždžių sistema.

„Labai tikiuosi, kad ši knyga besidomintiems kinu taps karkasu, kuris padės susigaudyti kino istorijoje, suprasti tam tikrų kino procesų priežastis, o užsikabinus pastūmės pasidomėti ir užsienio kino literatūra“, – kalbėjo knygos sumanytoja ir viena jos autorių Neringa Kažukauskaitė.

Pasak N. Kažukauskaitės, kino istorijos knygos, leidiniai, mokantys žiūrėti ir suprasti kiną, yra labai populiarūs pasaulyje. Tačiau Lietuvoje situacija su kino literatūra yra skurdi  – kino istoriją pristatančių leidinių yra nedaug, o vienos sistemingai ją pateikiančios knygos apskritai nebuvo.

Remiant šalies Kultūros rėmimo fondui knygą išleido „Vaizdų kultūros studija“, sudarė keturios šalies kino kritikės – Auksė Kanceravičiūtė, N. Kažukauskaitė, Izolda Keidošiūtė ir Živilė Pipinytė.

„Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ yra suskirstyta į dvylika pagrindinių temų, apimančių kino istorijos laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki 1945-ųjų. Jos skaitytojai supažindinami tiek su istoriniu, politiniu kino atsiradimo ir vystymosi kontekstu, tiek su jam įtakos turėjusia technologine pažanga.

Daug dėmesio leidinyje skiriama stiprioms kino asmenybėms – kino kūrimo taisykles nustačiusiems režisieriams, aktoriams, sukūrusiems pirmuosius Tarzano, femme fatale, kino meilužio vaidmenis, prodiuseriams, greitai perpratusiems svarbiausius kino sklaidos ir pristatymo principus, sugalvojusius pirmuosius triukus žiūrovams pritraukti.

„Kine labai svarbi vizuali jo kalba, todėl knygą gausiai iliustravome pirmųjų kino autorių, studijų nuotraukomis, kadrais iš svarbiausių filmų, išraiškingais aktorių portretais. Tikiuosi, kad kino mėgėjams bus įdomu ne tik ją skaityti, bet ir pavartyti“, – sakė Goda Sosnovskienė „Vaizdų kultūros studijos“ vadovė.

„Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ yra I-oji „Vaizdų kultūros studijos“  išleistos kino istorijos dalis. Vėliau planuojama išleisti ir II-ąją jos dalį, kuri apims laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų.

Pavartyti knygą, pasigėrėti išskirtinėmis jos iliustracijomis ir pabendrauti su knygos sudarytojomis „Vaizdų kultūros studija“ kviečia per knygos pristatymą. Jis vyks gegužės 23 d. 18.30 val. „Skalvijos“ kino centre.

Kas tai? Kažkoks simbolis? Mėnulyje matoma skylė? Ugnikalnio viršūnė? Ne… Tai – Šiaurės Korėjos vaizdas iš kosmoso. Galbūt daugelis yra girdėję apie šią šalį, bet ne tiek, kiek parašyta Barbaros Demik knygoje „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“. Knyga anglų kalba pasirodė 2009 metais, neseniai sulaukėme ir lietuviško šios knygos vertimo. Pažymėtina, kad autorė ne menininkė, o žurnalistė, dirbanti „The New York Times“ dienraštyje, taigi knygos stilius gana savitas – lakoniškas, bet įtaigus istorinių įvykių pasakojimas čia persipina su meniškai aprašyta meilės istorija, kasdieninio gyvenimo smulkmenomis.

Nors paskutiniu metu knygų įvairovė gana didelė, pastaroji visgi stebina. „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“ – tai žurnalistės per septynerius metus surinkti straipsniai, pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos atsiminimai ir nuoskaudos. Rinkinys iš tiesų originalus. Visų pirma – tai ne grožinė knyga, pasakojanti gyvenimo peripetijas, o publicistinis romanas, paremtas tikrais faktais. Tikri įvykiai, pabėgėlių išgyvenimai įsuka į šiaurės korėjiečių kasdienybę, kuri toli gražu neprimena XXI amžiaus. Kaip pati autorė teigia, tai tarsi šeštajame dešimtmetyje sustingusi kapsulė.

Skaitytojas perkeliamas į pribloškiantį pasaulį. Ši knyga – tarsi akstinas susimastyti apie savo gyvenimą, vertybes ir džiaugtis mažais dalykais. Sunku patikėti, kad tai, kas rašoma knygoje, gali būti realybė. Ar kada nors pagalvojame apie gyvenimą, kuriame nėra elektros? Būname pasipiktinę, jei ji dingsta nors 30 minučių. Ką jau kalbėti apie ilgesnį laiką… O Šiaurės Korėjoje tai įprasta. Žmonės skendi tamsoje ištisas dienas, „tačiau tamsa turi ir savų privalumų. Ypač jeigu esi paauglys ir susitikinėji su tuo, su kuo kiti tavęs neturėtų pamatyti“, – teigia Barbara Demik. Kad visa tai tikra, gali paliudyti ir šiandienos įvykiai. Nors apie Šiaurės Korėją kalbama nedaug, televizijoje ir spaudoje retkarčiais šmėkšteli reportažai, straipsniai apie šalies gyvenimą. Būta pasakojimų, kad iš Šiaurės Korėjos atvykę sportininkai vežami autobusuose, kurių langai užtraukti žaliuzėmis, kad nematytų, kas vyksta aplinkui, tiksliau – kad nepamatytų, jog kitur žmonės gali gyventi geriau. Jie „uždaromi“ viešbučio kambariuose, kuriuose draudžiama žiūrėti televiziją. Kaip teigiama knygoje, Šiaurės Korėjoje leidžiama žiūrėti tik nacionalinę programą, kitu atveju laukia pati baisiausia bausmė – mirtis. Sunku patikėti, kad tokie dalykai dedasi civilizuotame pasaulyje. Ką jau kalbėti apie sluoksnių pasiskirstymą, kai prastesnės kilmės žmogus ir visa jo šeima negali baigti mokslų, gauti darbo. Knygoje autorė kontrastingai aprašo abi Korėjas, kažkada buvusias viena valstybe. Tai – kaip diena ir naktis. „Čia [Pietų Korėjoje] gaminami daiktai, iš kurių daugelio šiaurės korėjiečiai nepažintų: kompiuterių monitoriai, kompaktinės plokštelės, skaitmeniniai televizoriai, atminties kortelės. (Pasak populiariausios statistikos, ekonominis skirtumas tarp Korėjų yra mažiausiai keturis kartus didesnis, negu tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų jų susijungimo metu 1990 aisiais.)“ – rašo žurnalistė. Reikėtų pabrėžti, kad knygoje gausu faktų, liudijančių istorinius įvykius nuo tada, kai Korėja skilo į dvi dalis. Skaitytojas čia ne tik supažindinamas su istorija, bet ir giliai sujaudinamas dėl šalyje vyraujančio bado, energetinių išteklių stygiaus, žmonių nelygybės. Viso to priežastis – Vado kultas ir absurdiška propaganda. Šiaurės korėjiečiai nežino, kas yra jų gimtadienis, mat šalyje švenčiamas tik vienas – brangiojo Vado – gimtadienis. Tai korėjiečiams didžiausia šventė, nes tuomet jie gali pasimėgauti mėsa, kurios paprastai nebūna. Šiaurės korėjiečiai maitinasi kukurūzais, kurie vėliau taip pat ribojami, tuomet kalnuose renka žoles, kad galėtų bent šiaip taip prasimaitinti, galiausiai žmonės išsenka, jų oda ima luptis dėl maisto trūkumo, o vėliau – tūkstančiai žmonių miršta, nes išvis nebeturi ko valgyti. Nepaisydami nepritekliaus, šalies gyventojai, paveikti propagandos, dievina savo brangųjį Vadą, kasdien jį garbina lyg jis būtų pasaulio valdovas. Geriausiai tai atsiskleidžia pasakojimuose po Vado mirties. „Ponia Song nustėro. Ji pajuto, kaip kūnu perbėgo elektra, – tarsi budelis būtų pervėręs strypu. Ji taip jautėsi tik kartą gyvenime, prieš keletą metų, kai jai pasakė, kad mirė motina, bet tada toji mirtis nebuvo netikėta.“ Visi žmonės (kai kurie ir netikėdami tuo, kas vyksta) verkia, sielvartauja ištisas dienas ir naktis, klūpodami priešais Vado paminklą, kitaip jie būtų pasmerkti ir netgi nužudyti. Kai kurie netgi ima badauti ir miršta, mat nemato gyvenimo prasmės be savo Dievaičio. Negana to, iki alpimo verkia vaikai, nes motinos yra primokiusios, kad, jei neverks, jie bus blogi žmonės. Tokia taktika, nuo mažens brukama ideologija sukrečia. Žinoma, kai kurie epizodai knygoje netgi sukelia šypseną. Pavyzdžiui, mokyklose vaikams pateikiamos užduotys taip pat atspindi ideologiją: „Aštuoni berniukai ir devynios mergaitės dainuoja himną pagerbdami Kim Il-sungą. Kiek vaikų dainuoja iš viso?“ arba „Trys Korėjos liaudies armijos kareiviai nužudė trisdešimt amerikiečių kareivių. Po kiek amerikiečių kareivių nužudė kiekvienas kareivis, jeigu jie visi nužudė po vienodą kiekį priešo karių?“ Iš tokių uždavinių sąlygų matyti, kaip valdžia nuo mažens nuteikinėja vaikus prieš JAV ir kitas tautas, kaip garbinamas Vadas ir pan. Nelengva patikėti, kad tai gali būti tiesa. O tai tik maža kruopelytė to, kas pasakojama knygoje.

Knyga giliai persmelkta žmonių likimo, kur matyti ne tik skaudūs smūgiai, bet ir žavi meilės linija. Deja, ji taip pat dėl sunkios padėties šalyje turi nutrūkti. Čia, šioje paslaptingoje šalyje, meilė yra kitokia. Sunku įsivaizduoti, kad bučiniai viešoje vietoje yra kažkas nerealaus. Tačiau kvapą gniaužiantys susitikimai, dviejų jaunuolių meilė sujaudins bet kurį, paėmusį šią knygą. Herojų drąsa ir ryžtas atskleidžia šiaurės korėjiečių pasiaukojimą dėl laisvės. Barbara Demik čia prasmingai cituoja vengrų poeto Sandoro Petofi eilėraščio ištrauką, kurią itin mėgo vienas iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių: „Laisvę ir meilę / Aš privalau turėti. / Už savo meilę aš paaukosiu / Gyvenimą. / Už laisvę aš paaukosiu / Savo meilę.“

Nepaisant bado, totalitarinio rėžimo ir kitų negandų, šiaurės korėjiečių neapleido laivės troškimas, taurūs jausmai. Knyga intelektuali, prikaustanti dėmesį, joje vyrauja minties ir jausmo sintezė, tad ji sudomins (ir sukrės) ne tik tikrų įvykių mėgėjus, bet ir romantikus.

Pernai dienos šviesą turėjusios išvysti bendros Rusijos ir Lietuvos istorikų knygos “SSRS ir Lietuvos problema tarptautinėje politikoje” rengimas įstrigo. Esą kol kas nerandama sutarimo dėl publikuotinų dokumentų ir pozicijos, kaip juos vertinti, rašo “Lietuvos žinios”.

Prieš penkerius metus Rusijos ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijų susitarimu sudaryta dvišalė istorikų komisija rengiasi išleisti antrąjį dokumentų rinktinės “SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais” tomą. Jame daugiausia dėmesio ketinama skirti Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikai, kurios laikėsi Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Didžioji Britanija.

Anot Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos vieno pirmininkų, istoriko Alvydo Nikžentaičio, knygoje bus remiamasi dokumentais iš Lietuvos ir Rusijos istorijos archyvų.

Tačiau antrojo tomo leidyba kol kas nejuda iš vietos, nes kaimyninių valstybių istorikams nepavyksta rasti sutarimo tam tikrais istoriniais klausimais juos vertinant. Vieno komisijos narių, istoriko Česlovo Laurinavičiaus teigimu, su rusų istorikais nemažai laiko ginčijamasi, kokius dokumentus knygoje naudoti ir kaip juos traktuoti. “Kyla problemų. Su kolegomis iš Rusijos ne visai sutariame. Galiu tiesiai pasakyti: jie savotiškai bijo reakcijos savo valstybėje”, – dienraščiui tikino Č.Laurinavičius.

Esą prie tam tikrų dokumentų, kuriuose SSRS veiksmai Lietuvos atžvilgiu kvalifikuojami labai griežtai, gretimos valstybės mokslininkai norėtų pridėti paaiškinimus, nes “plati Rusijos auditorija gali nesuprasti ar įsižeisti”. “Diskusijos vyksta tokiu lygiu. Vis ieškome variantų”, – aiškino Č.Laurinavičius.

Anot istoriko A.Nikžentaičio, esama ir daugiau sunkumų dėl komisijos veiklos. Tačiau kokių, jis konkretizuoti nenorėjo. “Komisijos darbas yra patekęs į juodą duobę. Po kelių savaičių paaiškės, ar iš jos pavyks išlipti. Galbūt gali tekti įšaldyti veiklą”, – teigė jis. Jau suplanuota išleisti ir trečiąjį dokumentų rinktinės tomą. Jame ketinama nagrinėti situaciją Lietuvoje stalinistiniu laikotarpiu – 1944-1953 metais.

Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos veiklą remia mūsų krašto Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos. Pastaroji antrojo tomo leidybai pernai skyrė 15 tūkst. litų.

“Remti veiklą, susijusią su istorinės atminties įamžinimu, ketinama ir šiais metais. Užsienio reikalų ministerija remia įvairius projektus, skirtus pasitikėjimui tarp Lietuvos ir Rusijos visuomenių didinti bei istorinei atminčiai puoselėti”, – dienraščiui pažymėjo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Lašas.

Netrukus knygynuose pasirodys nauja rašytojo Liudviko Gadeikio knyga “Juodojo kelio istorijos”. Paskutiniame “Veido” metų numeryje su “Skaitinių” rubrika kaip tik ir norėtume pasiūlyti ištrauką iš šio verslo romano.

Nuo tokios pradžios Gediminas jau buvo atpratęs. Paprastai kai jis prisistatydavo, anam ryšio gale net sulinksėdavo: “O taip, labai malonu, kuo galime padėti?” Čia viskas priešingai – tai šefo nėr, tai jis užsiėmęs. Pavardės tarsi negirdėtų.
Tačiau jei jis būtų taip lengvai atstumiamas, nebūtų tas, kas šiandien yra.
Kai tas aukštas, žilstelėjusiais smilkiniais, tiesaus stoto vyras įžengė į priimamąjį, Gabrielė taip ir įbedė akis. Pati nesuprato, ar dėl jo išties įsidėmėtinos išvaizdos, ar dėl to, kad vos pasisveikinęs jis antru sakiniu pridūrė:
– O, kaip čia pas jus gražu. Ir kaip jūs čia tinkate… Jūsų šefui pasisekė.
Tik tada prisistatė, kas esąs ir kokiu reikalu.
– Malonu. Pranešiu direktoriui, – kažkodėl pasirodė, kad taip geriau nei telefonu. O verdama duris pasijuto galvojanti: tikras ponas, tokiam tik rūmuose vaikščioti. Ir tą pat akimirką susigėdo – Simonas… jis toks jautrus, geras, pažeidžiamas. Ir aiškiai matyti, kad aš jam patinku. Pastaroji mintis Gabrielei kėlė malonų šiurpuliuką, nors ir nevengdavo tuo žinojimu pasinaudoti.
– Pas jus Sotas – kaip tarėtės, – kažkodėl nutaisiusi kuo oficialesnį toną ištarė Gabrielė.
– Tegul užeina.
Tik išvydęs atėjūną Simonas sumirksėjo akimis ir iškart pasigailėjo, kad taip nerimtai pažiūrėjo į šį susitikimą. Nepasidomėjo, kas tas Sotas – būtų iškart prisiminęs.
Tuo tarpu anas jau tiesė platų glėbį:
– Labas, Simonai, nebeprisimeni manęs? Koks tu prakutęs! Džiaugiuosi. Bet ar kitaip galėtų būti – su tokia patirtim ir įžvalga. Atsimeni, kaip tu man patarei ieškotis kito darbo? Aš tada dar buvau žalias ir kvailas, įsižeidžiau: ką anas tauškia? O tu jau tada kiaurai permatei. Kaip laikaisi?
Simonas pasistengė greitai įveikti savo nustebimą.
– Sveikas, sveikas. Nė nežinojau, kad tu verslininkas. Nors, tiesa, buvau kažką girdėjęs. Bet kadangi mūsų keliai nesusikerta, ir primiršau. Kokie vėjai atpūtė į mūsų kaimą?
“Ir dar kaip susikerta”, – pagalvojo Gediminas, bet balsu tai suformulavo kitaip:
– Matau, dvarininkas pasidarei. Gal jau ir popierius susiradai?
– A, tiesa, sekretorė minėjo, kad tu čia dėl dvarelio. Kaip suprasti?
– Na, kam taip skubiai, Simonai? Pasišnekėkim, prisiminkim senus laikus, juk tiek vandens nutekėjo.
– Kodėl ne. Tik sekretorė minėjo, kad tu nori dvarelį pirkti. O aš niekaip neprisimenu, kad būčiau kam minėjęs norįs jį parduoti.
Susitvardęs po pirmojo sumišimo, Simonas nusprendė, kad reikia vienu kirčiu užbaigti šį reikalą. Prieš tai manė, kad čia šiaip koks senienų mėgėjas tikisi įkalbėti parduoti. O čia, pasirodo, senas pažįstamas Sotas. Buvo girdėjęs apie jo šuolį į verslo aukštumas, nemažai prisiklausė ir apie jo kartais beveik neribotas finansines galimybes, siejamas su prašapusiais komjaunimo ar net partijos pinigais. Tačiau nelabai į tas kalbas gilinosi – ką čia pakeisi, tik laiką gaiši, kol interesai nesusikerta, tol ir gerai.
Dabar tarsi ima kirstis, nors Simonas vis dar nesuvokė, kur ir kodėl. Ko čia tokiam stambiam verslininkui galėjo parūpti kažkoks visai neišvaizdus dvarelis? Dirbtuvės – kita šneka, tačiau nebuvo girdėjęs, kad anas domėtųsi gamyba, o ir laikas tokiems tiesmukiems perėmimams tarsi praėjęs. Šiaip ar taip, viena aišku: tokie ponai šiaip sau nevaikšto. Todėl ir nusprendė aiškiai ir kietai pasakyti: manęs nejudinkite, regiu visus jūsų žaidimus. Su tokiais, jeigu nenori likti be kelnių, reikia kietai.
Jau buvo benorįs pridurti, kad apie dvarelį baigta šneka, o apie kitką galima ir paplepėti, kai staiga toptelėjo: palauk, juk jis ir buvusio komjaunimo dienraščio akcininkas, o juk ten ir pasirodė tas žeminantis straipsnis. Ne kitaip – pureno dirvą, parodė, kad rimtai imasi reikalo.
Simonui net šilta pasidarė. Kad pašnekovas nepastebėtų, pakėlė ragelį:
– Gabriele, išvirk mums, – atsisukęs į svečią: – Kavos? Arbatos?
– Kavos, – linktelėjo Gediminas.
– Vieną kavos, o man arbatos, – ir padėjo ragelį.
Tyla užsitęsė. Vyrai skimbčiojo šaukšteliais, siurbčiojo savo gėrimus, tarsi tai būtų svarbiausias užsiėmimas. Gediminas vis įterpdavo, kaip jam smagu matyti Simoną gražiai dirbantį, bet kalbos neskubino. Tas niršo ant savęs ir kartu karštligiškai bandė nuspręsti, koks geriausias dabar būtų atsakas. Kas dėjosi Gedimino galvoj, nebuvo galima matyti. O kas labiausiai siutino – anas žvelgė taip, tarsi kiaurai skaitytų Simono mintis. Todėl galiausiai apsisprendė:
– Tai sakai nori dvarelio. Ir kam jis tau? Ar dirbtuvių – nors negirdėjau, kad būtum užsiėmęs gamyba.
– Ne, ne, gamyba manęs nedomina. Supranti, mes čia didelį projektą užsukome – atgaivinti dvarų kultūrą. Atkurti, padaryti, kad apleistuose dvaruose vėl žmonės vaikščiotų, jaustų praėjusių amžių pulsą.
– Kaip matai, ir be jūsų didelio projekto šiek tiek atgaivinau.
– Taip, išties daug padaryta. Bet sutik, Simonai, pats dvarelis tau iš tiesų nereikalingas. Kadangi buvo prielipas prie būsimų dirbtuvių, tai ir paėmei. – Kai Simonas pakėlė nustebusias akis, pridūrė: – Pasiaiškinau. Ar ne taip? Taigi va. O mums tai būtų svarbiausias dalykas – dvaras, jo aplinka, tvenkiniai. Dirbtuvės veikiausiai ir toliau galėtų likti – jos pakankamai toli, netgi sudaro savotišką tikro gyvenimo foną. Visiems būtų gerai.
Simonas jautė, kad ima dusti.
– Tai sakai, kad viską išsiaiškinai. Ir netgi straipsnelį mestelėjai, kad parodytum, kokie rimti tavo ketinimai. Ir koks tu galingas. Ne blogiau negu anais laikais, kai tu buvai viskas, o aš niekas – ir vis tiek teikdavaisi su manim kalbėtis, nes manei, kad tai tave puošia. Ir dabar ateini maloniai šnekėtis, nors jau esi numatęs, ką padarysi, jei aš nesutiksiu. Ar ne taip? Sumaišysi su žemėm, padarysi iš manęs kvailį, tol juodinsi savo organe, kol aš pats atnešiu į dantis įsikandęs tą dvarelį. Ar ne taip?
Simonas nutilo ir pasidžiaugė taip ir nepakėlęs balso.
Gediminas truputį raustelėjo – aiškiai nesitikėjo tokio kontrpuolimo, – bet susivaldė.
– Na, kam taip dramatiškai? Gal aš tau siūlau tapti verslo partneriu, juk sakiau: gamyba daro dvarą tikrą, ne butaforinį. O tu pradedi nuo įžeidinėjimų. Taip, dvarelio mums reikia, ir mes jį nupirksime. Kad ir kiek tai kainuotų. O tu net kainos nepaklausei. Gal už ją galėtum naujas investicijas planuoti, verslą plėsti. Juk ką prarandi – kad kabinetą tektų įsirengti dirbtuvės gale? Ar kad sekretorė turėtų tipenti ne parketu, o betoninėmis grindimis…
Tai jau išties skambėjo kaip pasityčiojimas, ir Simonas nebeišlaikė:
– Ne, Gediminai, nieko iš to nebus. Nors tu ir galingas, bet laikai vis dėlto pasikeitė. Dabar ne tik tu turi teisę įgyvendinti savo vizijas, bet ir aš. Gali rašinėti, ką nori, aš nesitrauksiu.
– Na, ką tu, Simonai, kam tie skambūs žodžiai. Tu dirbi savo darbą, aš savo, žurnalistai – savo. Paprasčiausiai maniau, kad galim gražiai, abiem pusėms naudingiausiu būdu susitarti. Ne – tai ne. Reikės ieškoti kitokių išeičių. – Atsistojo, padavė ranką ir, rodos, visai nuoširdžiai pasakė: – Tikrai džiaugiuosi, kad tau sekasi.
Simonas nesumojo, ką į tai atsakyti.
– Ačiū už kavą, labai skani, – išeidamas Sotas plačiai nusišypsojo sekretorei, o pats pagalvojo: “Ji čia išties velniškai tinka.”
Simonas dar tą pačią dieną liepė Gabrielei surinkti visus įmanomus duomenis apie Gediminą Sotą, nors iš anksto žinojo – nieko naujo neišgirs.
Ir neišgirdo. Keletą savaičių gyveno nuolatiniu laukimu – iš kur smogs? Pirmiausia liepė finansininkei peržiūrėti balansus ir panaikinti net “pilkosios” buhalterijos pėdsakus. Paskui ėmėsi užsakovų – ar įmanoma juos sukurstyti ieškoti kitų gamintojų? Nusprendė, kad ne, be to, ir užsakovo nė vieno neturėjo tokio, kurio netekimas galėtų jį sužlugdyti. Tiesioginio reketo nesibaimino – Gediminas Sotas to nesiims, dėl to buvo tikras.
Liko vienintelis, ir pats tikėtiniausias, ėjimas – pradėti laikraštyje jį juodinti. Juk ne kartą skaitė, kaip koks nors leidinys staiga nei iš šio, nei iš to imdavo kastis po vieno žmogaus, ar verslininko, ar politiko, pamatais: metodiškai, diena po dienos aprašinėti visus darbus, karjeros vingius, nesėkmes, nuo ryto iki vakaro sekti jo žingsnius, ką valgo, su kuo susitinka, ar neturi blogų draugų – iki pat devintos kartos, iki vaikų ir vaikaičių. Nujausdavo, ką tai reiškia, bet vis tiek dažniausiai galvodavo, kad priežastis turi būti itin rimta.
Dabar įsitikino – užtenka ir paprastos. Kad ir tokios: jis nori pirkti, o tu nenori parduoti. Ir laukė…

Box
Apie autorių ir knygą
Liudvikas Gadeikis yra Rašytojų sąjungos narys, buvęs “Veido” vyriausiasis redaktorius. Iki šiol yra išleidęs knygą “Basas” (už ją apdovanotas Žemaitės premija), jis taip pat yra leidinių “Vilniaus universitetas amžių sandūroje” ir “Lietuva: praeitis, kultūra, dabartis” bendraautoris bei kelių tremties atsiminimų knygų sudarytojas. Netrukus knygynuose pasirodys naujausias L.Gadeikio kūrinys – verslo romanas “Juodojo kelio istorijos”.
“Verslas – nepriklausomybės kūdikis. Verslūs žmonės pirmieji atsiliepė į pokyčius, pirmi ėmė raškyti laisvės vaisius – savo iniciatyva ir rizika. Tai buvo ne tik greičiausiai besiformuojantis, bet ir greičiausiai besikeičiantis sluoksnis. Čia ryškiausiai atsispindi be proto sparčiai kintančios mūsų visuomenės nuostatos ir prieštaros. Todėl verslo terpė – itin dėkinga tiems pokyčiams modeliuoti, suprasti. Ir dar. Esu tikras, kad verslas yra ta jėga, kuri judina visą mūsų gyvenimą, norime to ar ne, pripažįstame ar iš inercijos neigiame. Todėl – verslo romanas”, – paaiškino L.Gadeikis.

Teismas atmetė sunkiais nusikaltimais kaltinamo Henriko Daktaro advokato prašymą ir neuždraudė platinti knygos apie Kauno “daktarų” nusikaltėlių gaują.

Tokį sprendimą dėl žurnalisto Dailiaus Dargio knygos “Tikroji Daktarų istorija” priėmė Vilniaus apygardos teismas, BNS pranešė teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Asta Augonienė.

Teismas ir anksčiau buvo atmetęs panašų advokato prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Praėjusiame teismo posėdyje K.Ašmys tvirtino, kad ant knygos pažeidžiant įstatymus yra publikuota H.Daktaro nuotrauka, o knygoje neteisėtai yra naudojamos citatos iš H.Daktaro parašytos, bet nepublikuotos knygos “Išlikti žmogumi”.

Advokatas taip pat pateikė prašymą, kad būtų pateikti duomenys, kiek buvo uždirbta iš “Tikrosios Daktarų istorijos” leidybos – esą tuomet būtų galima pateikti konkretų piniginį reikalavimą.

Pernai Bulgarijoje sulaikytas ir šiuo metu suimtas H.Daktaras yra įtariamas ne vienu nužudymu ir vadovavimu nusikalstamai grupuotei. Kauno nusikaltėlių vadeiva viešojoje erdvėje vadinamam įtariamajam gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.