Lietuvoje skaitytojai vidutiniškai per savaitę knygas skaito apie 7,4 val., ir tai 78 % apklaustųjų dažniausiai daro namuose jiems patogioje vietoje, 48 % – lovoje prieš miegą, o važiuojant viešuoju transportu knygą į rankas paima tik 8% apklaustųjų.

Šiuos faktus atskleidė knygynų tinklo “Pegasas” užsakymu “GfK CR Baltic” atliktas knygų skaitytojų tyrimas (Lietuvoje yra apie 1 200 000 knygų skaitytojų).

“Tyrimo rezultatai rodo, kad lietuviai yra pakankamai aktyvūs skaitytojai, praleidžiantys daug laiko su knyga rankoje. Manome, ekonominė situacija prisidėjo prie to, kad daugiau žmonių prisiminė laisvalaikį su knyga, ir dėl to, kad tai palyginti nebrangi laisvalaikio praleidimo forma. Tikimės, kad atradę skaitymo džiaugsmą, jie jo nepamirš ir ateityje”, – sako knygynų tinklo “Pegasas” rinkodaros vadovė Lina Kemežytė.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 60 % respondentų eidami į knygyną tiksliai žino, kokios knygos eina įsigyti, 50 % – knygynuose lankosi ieškodami dovanos, o 35 % – juose apsilanko turėdami daugiau laiko ir norėdami pasidairyti naujienų.

Tyrimo metu tiesioginės apklausos metodu buvo apklausta 800 15–74 metų amžiaus skaitytojų dešimtyje didžiausių Lietuvos miestų.

“Baltų lankų” leidykla netrukus skaitytojams pateiks sukrečiančios dokumentikos kūrinį, kurį autorė skiria tūkstančiams mažų Kambodžos mergaičių, kasmet parduodamų į prostitucijos vergiją. Pačiai autorei, kai ją pardavė, buvo šešiolika. Ši ištrauka ir pasakoja apie Somaly Mam tragedijos pradžią.

Atvažiavo vyras, mačiau, kaip jis kalbasi su tetule Pove. Ji davė ženklą Momai, o ši tarė: “Verčiau jau žinok, kur esi. Čia viešnamis. Daryk, ką lieps, arba jie tave primuš.” Paskui atsistojo ir išėjo. Pasirodė kitas vyras, o tetulė Povė jam pasakė: “Ši jauna paukštytė ką tik iš kaimo”.

Kampe, prie pat sienos, stovėjo lova, atskirta sarongų pertvara. Vyras nužingsniavo tenai. Tetulė Povė atėjo manęs nuvesti, o kai pasakiau “ne”, trenkė man per galvą. “Taip ar ne, – vis tiek tai darysi”, – išrėžė ji.
Jos vyro, Li, tuo metu nebuvo, bet sukinėjosi jo sargybiniai.

Į kambarį įžengiau siaubingai išsigandusi, taip, tarsi būčiau užrakinta kartu su išbadėjusiu laukiniu žvėrimi. Vyras buvo aukštas, su marškinėliais, įkopęs į ketvirtą dešimtį – galbūt policininkas, o gal darbavosi biure. “Nusirenk ir nesipriešink, noriu, kad nereikėtų tavęs žaloti”, – pasakė.

Buvau iš kaimo – Flok Čhrove niekas niekuomet nenusirengdavo visų drabužių iš karto. Maudydavomės su drabužiais, o persirengdavome po sarongu. Apsinuoginti tikrai negalėjau, bent jau ne matant nepažįstamam žmogui. Priešinausi, o jis mane prievartavo. Bet lengva nebuvo, nes aš nepasidaviau.

Tad jis tai pakartojo dar kartą, kad mane pamokytų. Kai baigė, mano nosis ir burna sruvo krauju, o aš jaučiausi tokia purvina – visa išterliota krauju ir sperma. Aušo rytas, ir išeidamas jis pasakė: “Susitiksime vakare”.

Grįžome į tetulės Nopos butą, kur apsiprausiau ir pamiegojau. Seneliui už tai, ką man padarė, jaučiau juodų juodžiausią neapykantą. Vakare atėjo metas pasidažyti ir keliauti vėl ten pat. Kai atėjome pas tetulę Povę, ji pasakė: “Daugiau taip nesielk. Atidaviau tave tam vyrui, nes jis labai geras, ir žinojau, kad tavęs nesužalos, kaip būtų padarę kiti”.

Atmenu, kitas vyras buvo tetulės Povės vyras Li. Jis buvo storas ir stiprus, o kai atsisakiau, čaižė mane diržo sagtimi. Tarnaudamas kareiviu, per sprogimą neteko pėdos, tad vaikščiojo su ramentu, be to, buvo barzdotas. Trankydamas mane jis sulaužė savo ramentą ir tąnakt mane išprievartavo, o paskui tą patį padarė ir du jo sargybiniai. Vienas sargybinis – khmeras išpurtusiu kaip alkoholiko veidu, o kitas – atšiauraus veido kinas, kurio kūnas buvo siaubingas – perdžiūvęs, tarsi apsivijęs iššokusiais raumenimis.

Kambodžiečiai yra žiaurūs, gali primušti negyvai. Tik jau netikėkite tomis pasakomis apie švelniąją khmerų šypseną. Kambodžiečiai vyrai geba atrodyti švelnūs, bet kai supyksta, gali užmušti plikomis rankomis.
Po visko mane nutempė į rūsį. Ten laikė gyvates ir skorpionus. Šie nebuvo skirti mums galabyti, veikiau jau įbauginti. Patalpa buvo maža, tamsutėlaitė ir dvokė išmatomis. Mane surišo, o prieš išeidami užvertė gyvatėmis.

Tai buvo bausmių kambarys. Dažnai ten pakliūdavau, nes buvau “sunkus atvejis”. Klientai sakydavo, kad aš negraži arba kad piktai į juos pasižiūrėjau – dažnokai manimi skųsdavosi. Kitos merginos šnabždėjosi, kad anksčiau tame rūsyje yra mirę žmonių, ir bijodamos dvasių šiurpdavo vien nuvestos laiptais žemyn. Bet aš vaiduoklių nebijau. Mirusieji manęs negąsdina. Verkdavau, bet vien todėl, kad neturėjau tėvų, kad buvau bejėgė, kad mane mušė ir prievartavo ir kad buvau išbadėjusi ir pervargusi. Verkiau dėl to, kaip jaučiausi, o ne iš skausmo.

Verkiau iš apmaudo, nes negalėjau jų išžudyti. Senelio, sargybinių, netgi savo tėvų, palikusių mane srėbti šios košės. Man taip trūko tikrosios motinos meilės, kad nekenčiau jos už tai, kad jos ten nebuvo. Meilės mano gyvenime nebuvo.

Nežinau, kada jie mane išleido, – praėjo išties daug laiko – tikriausiai prasėdėjau ten visą kitą dieną. Kai pagaliau Moma mane išsivedė, atrodė, kad kojos nebeklauso. Tetulė Nopa buvo taip ant manęs užsirūstinusi, kad išrėžė: “Valgyti negausi”, bet aš ir taip nenorėjau. Tetulės Nopos mušimo išvengiau vien todėl, kad ją sustabdė Momos mama, – jau buvau gavusi pakankamai, pasakė ji. Tai buvo tiesa, man net akyse dvejinosi. Ji privertė mane kiaurą dieną kuopti butą ir neleido pamiegoti, nes nieko neuždirbau. Moma manęs pagailėjo ir patepė žaizdas peroksidu. Ji žinojo, kaip aš jaučiuosi.

Paskui priėmiau klientus. Neturėjau pasirinkimo.

Dieną gyvendavome tetulės Nopos bute. Vėliau atvažiavo ir trečioji mergina. Tetulė Nopa rinko “šviežieną” – parūpindavo merginų tiesiai iš kaimo. Mat turėjo ryšių. Tačiau ji nuomojo kambarius garbingiems žmonėms ir nenorėjo, kad jos bute sukiotųsi klientai, tad vakarais nuvesdavo mus į tetulės Povės viešnamį.
Mes priklausėme tetulei Nopai, bet visus verslo reikalus tvarkė tetulė Povė. Manau, kad tetulė Nopa atseikėdavo jai dalį pelno. Abi tetulės buvo mybonės – moterys, kurių verslas – prekyba prostitutėmis. Jos mus prižiūrėjo, maitino, rengė (tiesa, už tai turėdavome atidirbti) ir su mumis gyveno. Naktimis mus išnuomodavo.

Vienas prostitutes tokioms šeimininkėms parduoda tėvai ar giminaičiai, kitas – jų pačių vyrai. Kaina priklauso nuo jų naujumo ir grožio, taip pat nuo pardavėjo gudrumo ir ryšių. Nūdien kai kurios merginos į prostitucijos vergiją patenka pagrobtos, bet nemanau, kad taip dažnai nutikdavo mano jaunystėje. Daugelis merginų, gyvenusių tetulės Povės namuose, buvo tarsi koks įkeistas turtas skolai grąžinti. Jos turėdavo dirbti tol, kol padengdavo visas šeimos skolas – nebent šeimos ir vėl prasiskolindavo ir taip pratęsdavo dukrų vergiją.

Kai padirbėji viešnamyje, tavęs niekas nebenori priimti atgal. Kambodžoje prostitutė vadinama srei kouc, tai reiškia “sulaužyta moteris”, sulaužyta negrįžtamai ir nepataisomai. Esi žlugusi amžiams, o šeima tavęs gėdijasi. Niekas nenori, kad žmonės sužinotų, jog šeimoje yra prostitutė.

Klientai buvo siaubingi. Jiems mes tebuvome mėsa. Sakydavo: “Sumokėjau krūvą pinigų, o tu net negraži”, ir tėkšdavo į sieną. Kai kuriems patiko mus skaudinti, ir tai jie darydavo dėl smagumo. Jie buvo nešvarūs. Smirdėjo. Jų nešvara įstrigo atmintin kaip pats bjauriausias dalykas. Nešvara ir smarvė.

Žiauriausiai elgėsi kareiviai ir atitarnavę kareiviai. Jie buvo pritvinkę ypatingo pykčio ir nuožmumo. Tiesiog jautei, jog tas pyktis yra toks nevaldomas, kad jie bet kurią akimirką gali tave pribaigti. Prisimenu vieną vyrą, tarnavusį Li, jam per sprogimą buvo nutrauktos abi kojos ir likusios tik bigės. Jis buvo visai pamišęs. Tebesapnuoju apie jį košmarus.

Stengiausi niekuomet nežiūrėti klientams į akis. Neapsimetinėjau, kad jie man patinka. Užsimerkdavau, o dažnai ir pravirkdavau, nors niekam tai nerūpėjo. Klientai buvo policininkai, parduotuvių savininkai, kareiviai, statybininkai. Jauni ir seni. Kartais – sunkvežimių ar tolimųjų reisų vairuotojai, ar taksistai, kurie nuomojosi gultus ant šaligatvių greta centrinio turgaus. Ten tebuvo gultai, pinti paaukštinimai su tinkleliais nuo uodų, išsineštais nakčiai (tokį tinklelį buvo galima išsinuomoti už maždaug dvidešimt penkis amerikietiškus centus). Buvimas su klientu ant tokio gulto žemino dar ir kitaip.

Gana dažnai pasitaikydavo, kad vienas vyras, dažniausiai kinas, išsinuomojęs vieną iš mūsų, nusivesdavo į kambarį, kur jau laukdavo dešimt ar dvidešimt kitų vyrų. Kai tie patys žmonės sugrįždavo vėl, mes vis tiek būdavome priverstos eiti su jais, nors ir žinojome, kas mūsų laukia. Jei neidavome, mus bausdavo.
Mūsų veidus dengė tirštas, baltas grimas – kaip geišų, tokia pasta, kurią sumaišydavome iš baltos tailandietiškos veido pudros ir kokosų aliejaus. Šis grimas nubalindavo odą, – to troško klientai – ir paslėpdavo mėlynes.

Blogiausia buvo tai, kad aš nuolat jaučiausi labai nešvari. Tetulės Povės viešnamis buvo šlykštus, gatvės – šlykščios, lovos – šlykščios. Užuodžiau, kaip dvokiu sperma. Nepakenčiu to tvaiko. Kartais net dabar jis mane užplūsta, dažniausiai po pokalbio su mergina, papasakojusia apie savo, kaip prostitutės, patirtį. Tai niekuomet nenutinka per patį pokalbį – merginai reikia, kad aš tvardyčiausi, kad ją išklausyčiau. Bet po jo jaučiuosi tokia sukrėsta, man būna bloga, rodos, dvokiu aš pati – ir jau niekuomet nebepajėgsiu apsivalyti. Turiu pilną spintelę kvapiųjų kremų, tačiau to dvoko niekas negali išsklaidyti.

Viešnamyje visuomet stengiausi laikytis švaros. Čape išmokau išsivirti tamarindo lapų nuoviro su druska ir plauti juo žaizdas. Darydavau tai kuo dažniau. Rodės, kitoms merginoms švara ne itin rūpėjo. Tačiau nelabai mes ir kalbėjomės. Kai gyveni viešnamyje, egzistuoja tik viena realybė – klientai, o apie tai nenori kalbėti niekas. Be to, tetulėms Nopai ir Povei mūsų tarpusavio šnekos labai nepatiko.

Retkarčiais į butą užsukdavo senelis. Tetulė Nopa visuomet duodavo jam pinigų. Iš pradžių nieko nesakiau – turbūt bijojau. Bet galiausiai, turbūt jam apsilankius kokį trečią kartą, paklausiau, kodėl jis šitaip su manimi pasielgė. Atšovė, kad tai ne mano reikalas. Tarsi nė neturėčiau teisės klausti, o ir pati taip jaučiausi. Neturėjau teisės nei klausinėti, nei priešintis. Aš jam priklausiau, o tuo metu tai atrodė visai įprasta…

Somaly Mam

Ne vienas šios norvegų psichiatro knygos skaitytojas susigriebs, kad autorius rašo būtent apie jį. Leidykla “Tyto alba”, išleisdama “Nerimą”, taiko į kiekvieną iš mūsų. O “Veidas” pateikia šios knygos ištrauką.

NERIMAS_virselis

Sėdžiu piramidės viršūnėje. Rašau.

Bandau susivokti. Kas gi vis dėlto čia vyksta? Manau, vienas svarbiausių veiksnių – noras patikti. Turbūt viskas yra štai taip paprasta. Norime, kad kas nors mus įvertintų. Man atrodo, daugelį mano veiksmų lemia noras kam nors patikti. Nors esu suaugęs žmogus, aš vis dar viliuosi, kad tėvas įvertins daugumą mano laimėjimų. Svarstau: juokinga save vadinti nepriklausoma asmenybe, kai šitaip smarkiai priklausai nuo kitų. Man reikia meilės ir pagyrų, aš noriu, kad man kas nors globėjiškai priešintųsi. Mano galva, nepriklausomų asmenybių apskritai nėra. Gal autistai yra išimtis, nors kai gerai pamąstau, tuo visiškai netikiu. Baisiai įdomu, kaip nepriklausomų asmenybių mitas šitaip išplito.

Peržiūriu, ką parašiau. Apninka abejonės. Ar viskas taip paprasta? Nenustygstu vietoje. Nežinau kodėl. Galbūt tai buvimo tuo, kas esu, šalutinis poveikis? Turėčiau būti patenkintas. Ką tik “Nilo” rekreacijos centre mano kūną aliejais įtrynė stiprios moters rankos. Tikriausiai kalta piramidė. Negera ši piramidė. Tai ne žmogaus galimybių išaukštinimas kaip Cheopso piramidė, į kurios viršūnę sifiliu apkrėstas 1849-ųjų gruodį įkopė Gustave’as Flaubert’as. Aš nekopiau. Pakilau liftu. Ir sėdžiu Cheopso piramidės kopijos viršūnėje. Esu Las Vegase. Į kazino viešbutį “Luxor” įeiti galima tiesiai pro didžiulę angą – Sfinkso tarpkojį. Taksi stotelė kaip tik ten, kur turėtų būti dauginimosi organai. Taip ir nenustatau mitinio gyvūno lyties.

Viešbutyje man nepatinka. Tačiau pati mintis čia apsilankyti puiki. Įdomu, kad knygos apie šiuolaikinio žmogaus nerimą ir ramybę įvadą rašau būtent čia, įsitraukęs į veiksmų chaosą. Atvykau čia lošti ir aprašyti lošimo. Už bilietą sumokėjo tie, kurie nori, kad aprašyčiau lošėjo psichologiją. Pasiėmiau dolerių, Dostojevskio “Lošėją” ir lengvabūdišką Hamsuno novelę “Lošimo istorija”. Vis dėlto dabar aprašinėju visai ką kita, nes esu užvaldytas ne lošimo, o nerimasties. Šią akimirką beribis nerimas man daug svarbesnis už konkrečią, ir dėl to patrauklią, ruletės įtampą.

Man patinka čia būti, nes Las Vegasas – kraštutinumų pavyzdys. Čia diena maišosi su naktimi – rytinė ruletė prieš kukurūzų dribsnių dubenėlį pusryčiams, jei tik pageidauji. Čia žmogus kviečiamas linksmintis, iki neteks sąmonės, dvidešimt keturias valandas per parą. Jei turi bent ketvirčio dolerio monetą, esi nuoširdžiai laukiamas. Lošimas leidžia Las Vegasui tapti greičiausiai augančiu miestu.

Paprastai geba orientuotis manęs neklaidina. Las Vegase jau esu buvęs, bet pasiklystu čia nuolat. Ir viduje, ir lauke. Lauke sutrinku, nes neono reklamos net ir vidudienį užgožia kepinančią saulę. Pasiklystu ir viduje, kazino salėse, kur tyčia norima dezorientuoti žmogų. Lošėjas turi pasiklysti ne tik laike, bet ir erdvėje. Architektūra irgi sąmoningai suprojektuota, kad pasiklysčiau. Labirintas po labirinto. Jokių langų, jokios natūralios šviesos – vos kelios iškabos, rodančios, kur tualetas, liftas ar registracija. Jokių kėdžių pavargusiam. Žmogus sutrikęs, tačiau jis gali susirasti tvirtą ramstį – lošimo stalą ir lošimo automatą, visad aplošiantį žmogų.

Man patinka būti čia; sėdžiu kvailos piramidės – reikšmingos metaforos – viršūnėje. Reikšmė tikriausiai pernelyg aiški. Las Vegasas – realizacijos ir kitimo kraštutinumas. Triukšmas, šviesa, grūstis, informacija ir melodramiški dolerio likimai. Akimirkos utopija. Netoliese kitas kraštutinumas – dykuma. Tai amžinybės utopija. Žiūrint iš lėktuvo atrodo, kad Highway 91 ir šalikelės rėmina dykumą. Dykumos tuštuma ir atvirybė įrėminta dar labiau išryškėja. Man patinka dykuma. Keletą dykumiškų parų vienas praleidau Mirties slėnyje. Man patinka fizinis dykumos išgyvenimas. Dykuma graži. Man patinka dykumos iššūkis. Ji meta iššūkį mano vienatvei. Man patinka dykuma – ten ištrinta bereikšmybė. Man patinka jos metafora. Las Vegasas – perpildyta pilnuma. Dykuma – tuštis. Reikšmė tikriausiai pernelyg aiški.

Čia, Las Vegase, – zvimbesys ir įtampa, o netoliese dykumoje – skaidruma. Vien tik išdžiūvusios druskės, barškuolės ir kojotai. Šiandien iš Mirties slėnio keliaudamas čionai, pakeliui mačiau nustipusį kojotą. Kaip savo kelionių pasakojime “Amerika” rašo Jeanas Baudrillard’as: “Dykuma ir Las Vegasas patvirtina vienas kitą. Vieno neįmanoma suvokti be kito.”
Apie tokius ir panašius skirtumus aš ir rašau šitoje knygoje. Perpildymas ir tuštuma lemia bei tvirtina vienas kitą. Būti šiuolaikiniu žmogumi – gyventi vejamam informacijos ir ryšių. O čia slypi rizika prarasti ryšį su pačiu savimi.

Fundamentalus mūsų prieštaravimas yra laisvės ir prieraišumo poreikis. Įtemptai gyventi įdomu. Bet ir rizikinga. Man, psichiatrui, modernioji kultūra veriasi ir dažnai susiduriant su pažeidžiamumu.

Laviruojant tarp prieštarų, kyla prieštaringi jausmai ir nerimas. Šioje knygoje kalbėsiu apie šiuolaikinį žmogų, kuriam nerimas yra pagrindas po kojomis. Rašydamas apie nerimą, remsiuosi tuo, kaip jam atsiduodama psichoterapinio dialogo metu. Kaip jis iškyla ir kokie būna paciento ir mano santykiai per mūsų susitikimus.
Rašau, kad nenustygstu vietoje. Šiuolaikinį nerimą, arba nenustygimą vietoje, galima suvokti siejant jį su laiko sąvoka. Žmogus turi per mažai laiko. Iki rytojaus reikia dar daug ką nuveikti, juk esi mirtingas. Kiekviena ciferblatu pasislinkusi sekundė yra tarsi įspėjimas apie besiartinančią mirtį. Aš, kaip ir kiti, labai neturiu laiko. Nenustygstu vietoje, neturiu laiko ilsėtis. Bet tai nėra taip blogai. Galbūt tuo net mėgaujuosi, nes intensyvumas per klaidą gali supanašėti su buvimu. Greitis – svaigalas.

Slegiamai neturiu laiko, tačiau tas laiko trūkumas geras. Jaučiuosi privilegijuotas. Lyginu save su kai kuriais savo pacientais – jie turi slegiamai daug laiko, tačiau tai – blogo laiko kiekis. D. sako, kad raudonas šviesoforo signalas – geriausias jo draugas, padedantis sunaudoti blogo laiko perteklių.

Šioje knygoje akcentuoju ne tuos nerimus, kurie kyla iš baimės kur nors pavėluoti. Aš susitelkiau į vidinį žmogaus nerimą. Mūsų šiuolaikinė visuomenė gerai išanalizuota ir aprašyta. Jokio žodžių trūkumo. Daugelis šių žodžių – puikiausios analitinės sąvokos: daugiareikšmiškumas, daugkartinumas, decentralizuotumas, nepastovumas, kintamumas, fragmentiškumas, fraktališkumas, nelinijiniškumas ir kitos. Visos jos vienakryptės. Karlo Marxo frazė “visi nejudantys dalykai pavirs oru” reikalauja papildymo. Randu vieną tikslią šiuolaikinės diagnostikos sąvoką – kompleksiškumas. Guodžianti sąvoka. Ji aiškina suskilimą, kartu nurodydama ir tai, kad beprotybė taip pat turi sistemą.

Modernioji kultūra istoriškai ypatinga. Tai kultūra, savo idealus ir kolektyvinius įvaizdžius imanti iš nesamybės – iš ateities. Modernumo esmė – laužyti tradicijas, jas pakeičiant kitimu bei komercija. Dabartis nėra vieta, skirta apsistoti. Taigi nerimas – kultūrinė prielaida, ne vien atsitiktinumas. Jis turi ir pagrindinį, ir šalutinį poveikį. Mes tikime raida, taigi logiška, kad nebrandi jaunystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kurį mitologizuojame. Jaunatviškumas vitališkas. Jaunatviškumas mums tampa vieningumo kultūros pakaitalu.

Prie žodžio “modernus” pridėję priešdėlį “post” (postmodernus), į savo gyvenimą įtraukiame reliatyvumą. Reliatyvumas – abejojimas tiesa ir kabučių lyg triušių begalinis veisimasis. Per didelis reikšmingumas atitrūksta nuo teisybės. Per didelis reikšmingumas vadinamas svarba.

Visa tai turi etinių padarinių. Vyraujant reliatyvizmui, autoritariniai sumanymai praranda teisėtumą, ir galia pakliūva į pavojų. Galios kritika – ne tik drąsaus žmogaus veiksmai, bet ir elgsena. Elgsena, kylanti iš pačių įvairiausių interpretavimo būdų. Kai kurios interpretacijos praturtina, kitos yra išsigimusios – Susan Sontag tai vadina interpretacijos tironija. Iškyla rizika, kad viskas neteks svarbos. Ar iškęs, pavyzdžiui, geras žmogus mūsų įvairiausias psichologines interpretacijas, jei gėris bus verčiamas vidutinybe, įtarinėjamas, veliamas į slaptas operacijas ir atgailavimus: “O kuo vis dėlto buvo bloga Motina Teresė?”

Galia demaskuojama. Kartu ir užmaskuojama. Modernioje kultūroje ir individas, ir visa masė susiduria su nemenka apžvalgos problema. Nesant pastovumo, sunkiau orientuotis – kaip ir “Luxor” lošimo salėje. Kas ta galia, kai ji užmaskuota? Las Vegasas mane traukia tuo, kad jis – viena sąžiningiausių pasaulio vietų: kai esi lošimo salėje, tau nekyla jokių abejonių, kad vienintelė galia čia – rinka…

Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė

Apie autorių

Finnas Skårderudas – garsus norvegų psichiatras, kultūrologas, kino kritikas, devynių knygų autorius. Garsiausia jo studija “Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš” išversta į daugelį kalbų.

Regisi, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Viską apimantis nerimas, anot F.Skårderudo, gali būti skirstomas į kūno, proto, dvasios, tarpusavio nerimo rūšis. Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėdos ir baimės analizė, nemiegantieji nerimautojai ir daugybė kitų nerimo bei nerimaujančiųjų aspektų šioje knygoje įvardijama pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas. Tačiau drauge – tai ir romanisto plunksnos verti siužetai apie Kafką, Strindbergą, Giacometti, pacientų istorijos susipina su Rilke’s, Freudo, Julios Kristevos ar Susan Sontag mintimis.

“Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš” – tai kolektyvinė visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.

“Baltų lankų” leidyklos išleistoje naujoje knygoje “Vaikantis vėją” pasaulinio garso asmenybės taip priartintos prie skaitytojo žvilgsnio, kad ima atrodyti, jog jas matote pro didinamąjį stiklą. O jį laiko visas jas pažinojusi autorė. Pateikiame ištrauką iš šios knygos.

Jei S.Dali nebūtų gimęs, Gala būtų ji skūrusi

Kai susipažinau su Gala Dali, ji dar vadinosi Gala Éluard ir netrukus turėjo tapti siurrealistų judėjimo simboliu. Buvo tamsaus ir tylaus grožio, kuris traukė vyrus. Juodu su Pauliu Éluard’u sudarė keistą porą; jis – išblyškęs, orinis, beveik perregimas. Kadangi ji atliko įkvėpėjos vaidmenį, gerai jausdavosi tik grupės centre. Éluard’as buvo per subtilus instrumentas, tarsi Stradivarijus, su kuriuo reikia elgtis itin atsargiai. Plieninis Galos kumštis nedrįso gniaužti savo trapiojo poeto. Jai buvo reikalingas būgnelis arba didelis būgnas, o rankose laikė tik lanksčią lianą.

Gala buvo sukurta pokalbiams akis į akį, pasišnabždėjimams, paslaptims; ji bandė regzti intrigas tarp bičiulių siurrealistų ir valdyti vyro karjerą. Tačiau išdidus Éluard’as negalėjo naudotis kitokiais negu poezijos registrais. Jo nedomino nei pinigai, nei lengva sėkmė.

Jei Salvadoras Dali nebūtų gimęs, Gala būtų jį sukūrusi. Jis buvo kaip tik tas vyras, kurio ji ieškojo: pasipūtusi, tačiau orumo neturinti asmenybė, pasiruošusi viskam, kad tik patrauktų dėmesį, be to, jį tenkino bet kokia, nors ir vulgariausia, sėkmė. Tokio užmojo menininkui reikia visai neturėti išdidumo ir net savivertės, kad stulbintų publiką vien ūsų ilgiu ar lazdelės rankena iš raganosio rago. Tad Gala metė vargšą Éluard’ą, kilusį iš prekiautojo žemės sklypais šeimos, ir į savo tinklus sugavo Dali be franko kišenėje – vienintelis jo pajamų šaltinis buvo neįtikima prekyba paveikslais.

Susipažinau su Dali 1927 metais dar prieš jo pažintį su Gala. Mums paskambino ponia Sarfati, Mussolini meilužė žydė:

– Atradau menininką, kuris tapo kaip angelas. Be to, jis dar ir gražus.

Mudu su Golliu pamatėme drovų, į tango šokėją panašų jaunuolį. Šį įspūdį stiprino ploni lyg pieštuko brūkšnys ūsai. Jis santūriai atsakinėdavo į klausimus ir bučiuodavo damoms rankas kaip kilmingas ispanas. Niekaip nebūtum nuspėjęs, kad taps cinišku klounu.

Norint suvokti jo permainą, reikia pažinoti Galą. Ji, kaip ir Sonia Delaunay, buvo nepasotinamo valdžios troškimo varoma fanatikė. Iš pradžių Gala pavergė Dali, paskui jį modeliavo, rėmė ir gynė.

Jaunas Dali buvo išmoningas pokštininkas, mėgo provokuoti ir kelti skandalus. Tačiau nežiūrėjo į save rimtai, visada pirmas juokdavosi iš savo pasakojamų pokštų. Gala jį sustygavo, privertė tvirtai atsistoti ant kojų, pranokti save. Ji supaprastino jam pasaulį iškėlusi paprastą dilemą: būti kvailiu arba pačiam kitus kvailinti. Kitaip tariant, esama apsukruolių ir kvailių, tokių, kurie turi pinigų, ir tokių, kurie niekada neturės. Galos akimis, skurstantis genijus prastesnis už prigimtinį idiotą, nes visą gyvenimą grynina auksą už sausos duonos riekę.

Dali nereikėjo eiti prieš prigimtį, užteko įveikti drovumą. Kaip ir visi neramieji, jis negalėjo įtvirtinti savo asmenybės kitaip nei per žaidimą ar karikatūrą. Kaskart, kai jį matau, pro beprotišką skeryčiojimąsi įžvelgiu lyg vorą tūnančią Galą, o jis, regis, girdi jos balsą: “Gyvenimas – tai teatras, niūri komedija… Tu didesnis, tu turi visas teises, šaipykis iš jų, apšvarink kišenes, apvok, jie tik to ir verti”.

L.Aragono likimas būtų pasukęs kita linkme, jei nebūtų pažinojęs E.Triolet

Aragonas susiformavo per pažintis su moterimis. Žavinga, išsilavinusi asmenybė, stebėtinai lengvai valdžiusi plunksną. Galėjo pradėti sakinį nė nežinodamas, ką pasakys paskui, kartoti kad ir “kita vertus”, vieną po kito žerti įterpinius, ir kai žodžiai galiausiai jau nieko nebereikšdavo, pabaigoje ta painiava išsispręsdavo savaime. Louis Aragonas buvo apdovanotas itin aštriu protu ir išskirtiniais gabumais.

1924 metais Tirolyje nuomuojomės gretimus namelius. Jis buvo susižadėjęs su Nancy Cunard, keistuole “Cunard Line” – garsiosios kelionių ir transporto įmonės – paveldėtoja. Turtingiausia moterimi, iš kurios motina buvo laikinai atėmusi palikimą dėl to, kad ši pabėgo su juodaodžiu muzikantu. Tačiau tai buvo tik jos išsišokimų pradžia. Nors buvo tikra anglė snobė, ryždavosi viskam, dalyvaudavo visose humanitarinėse kampanijose. Ši neregėtos drąsos, laukinio ryžto moteris gynė Amerikos, Etiopijos juodaodžių teises, pasisakė prieš Franco fašizmą.

Iki pat mirties – 1969-ųjų – ji kovojo su neteisybe, tapo leidėja, paskui spaustuvininke, keliavo iš vieno glėbio į kitą: iš poeto – į toreadoro, iš klarnetininko – į tamsiaodžio karininko. Tuo metu ji kartu su Aragonu vertė Lewiso Carrollo “Snarko medžioklę” (The Hunting of the Snark). Jie sudarė džiaugsmingą keistuolių porą. Gal Aragono likimas būtų pasukęs kita linkme, jei nebūtų pažinęs Elsos Triolet, ar, veikiau, jeigu Elsa Triolet nebūtų aptikusi Aragono.

Elsa iš tiesų pati pasičiupo jį. Paskui pamažu privertė nutraukti draugystę su siurrealistais, kad nereikėtų dalintis šlove. Ji buvo jo politinė, literatūrinė vadovė, kreipė jo žingsnius sėkmės keliu. Jei Aragonas būtų susiradęs kitokią moterį, būtų ir kitoks rašytojas. “Traktato apie stilių”, “Paryžiaus valstiečio” laikais jam netrūko polėkio. Bet jis sukomunistėjo, ėmė tikėti kasdienybėje įsišaknijusiu menu. Užuot pakilęs, nusileido keliais aukštais žemyn.

Mudu su Golliu visą gyvenimą kovojome, bet stengėmės nesieti rašymo su partiniais klausimais – jie turi būti sprendžiami veiksmais.

C.Goll visada pripažino Y.Gollio, kaip mokytojo, viršenybę

Aš esu prieš visus moterų emancipacijos judėjimus. Vienintelis mūsų ginklas – moteriškumas. Neturime nei fizinių jėgų, nei proto galios, bet mums lieka žavesys. Gyvenime sulaukiau tiek pasisekimo, nes visomis progomis išlikau moteris iki kaulų smegenų. Niekada netroškau konkuruoti su vyru. Leisdavau Golliui pasipuikuoti pokalbyje dėl to, kad jis mane išaugino, išlavino mano gabumus. Buvo mokytojas, ir aš pripažįstu jo viršenybę.

Ši priklausomybė neprivertė manęs padėti plunksnos. Nuo pat pirmų metų Paryžiuje rašiau – išspausdinau Chagallo ir Foujitos iliustruotų eilėraščių, novelių ir kelis romanus: “Juodasis Jupiteris pagrobia Europą”, “Vokietė Paryžiuje”. Keliskart sulaukiau sėkmės ir kaip žurnalistė, pavyzdžiui, kai laikraščiui “L’Intransigeant” parengiau reportažą apie elgetas. Plaukus susišukavusi atgal, užsivožusi seną Yvano skrybėlę, apsirengusi sudriskusiais drabužiais atrodžiau taip atstumiančiai, jog autobuse žmonės traukėsi į šalis. Fotografas iš tolo sekė ir fiksavo, kaip žmonės į mane reaguoja.

Trokadero aikštėje pastebėjau mintyse paskendusį Ferdinand’ą Brucknerį. Tikriausiai buvo atvažiavęs į Paryžių repetuoti savo “Jaunystės ligos”. Priėjau prie jo iš nugaros ir atkišau delną. Pažvelgė į mane. Kai prieš penkiolika metų gyvenau pas jį Berlyne, bandė mane išprievartauti. Bet šįsyk nepažino. Pasirausęs liemenės kišenėje padavė dviejų frankų monetą.

– Ačiū, pone Bruckneri, – padėkojau.

Stebeilydamas į mane išsitiesė visu ūgiu. Kai į jus pavarde kreipiasi elgeta, tai lyg pats nuopuolis temptų už rankovės. Bruckneris apsisuko ir pasileido per aikštę.

Šis amatas suteikia galimybę tyrinėti kiekvieno kvartalo gyventojų mąstyseną. Elegantiškose gatvėse žmonės paspartina žingsnį, kad nereikėtų duoti išmaldos. Priemiesčiuose tie, kurie nieko neturi, nusišypso ar tarsteli kokį gerą žodį. Žydų kvartale Rozjė gatvėje duonos pardavėjas su pasibjaurėjimu sviedė man duonos riekę. Prie Biržos bankų tarnautojai priminė įstatymus:

– Na, senut, argi nežinai, kad elgetauti draudžiama?

Tačiau man pavykdavo per dieną surinkti po dvidešimt frankų. 1933 metais darbininkas tiek neuždirbdavo. Klajonių pabaigoje visas pajamas atidaviau valkatai, kuris viename bistro pavaišino mane sriuba.

Kai šis reportažas sulaukė sėkmės, Florentas Felsas paprašė manęs patyrinėti gatvės dainininkų padėtį jo laikraščiui “Voila”. Parūpino leidimą, nes šis darbas buvo reglamentuojamas: už mokestį policijos prefektūra skirdavo vietą sankryžoje, o gatvės patruliai išvaikydavo tuos, kurie gviešėsi svetimų valdų.

Pasipuošiau vulgarokais drabužiais, pasisamdžiau į palydą du valkatas, vienas grojo bandža, kitas akordeonu. Sudainavusi dainelę, po franką pardavinėdavau partitūras.

Mes buvome pirmarūšis grobis agentams, kurie gaudavo premiją kaskart sučiupę nelegalius dainininkus. Santarvės aikštėje prie mūsų priėjo policininkas. Mano akordeonistas pažaliavo.

– Jei vėl įkliūsiu, mane išsiųs iš miesto, – sumurmėjo.

Baudžiamas dažniau, nei nusipelnė, jis kaip įmanydamas vengė susidurti su valdžios institucijomis.

– Nieko nebijokit, – pasakiau, – turiu prefekto leidimą.

Tačiau fotografas fiksavo kiekvieną darbo etapą, todėl reikėjo, kad mane nugabentų į nuovadą. Kai parodžiau dokumentus, komisaras pratrūko. Pasijuto sutriuškintas, apmulkintas ir išjuoktas.

– Turėjot iškart parodyti leidimą! – sušuko.

Tačiau toks bendravimas su valdžios atstovais buvo būtinas mano žurnalistiniam tyrimui.

– Dvidešimt antras kartas, štai ir vėl tie asilai, – pasakė akordeonistas, kai ruošėmės įsitaisyti Belvilio kvartale.

Kaip tik pro šalį dviračiais važiavo du patruliai. Pasikišę “prekes” po pažastim, puolėm slėptis po namo arka. Pro langus kekšės mums rodė ženklus, kad pavojus praėjo.

Jei ir turėjau kokių iliuzijų, vaidindama elgetą ir dainininkę jas praradau…

Apie autorę

Claire Goll (1890–1977) – žydų kilmės poetė, romanų rašytoja, žurnalistė. Memuarai “Vaikantis vėją” – neįprasta įžymių asmenybių portretų galerija. C.Goll supažindina su savo draugais, priešais ir gyvenimo bendrakeleiviais – Yvanu Golliu, Joyce’u, Rilke, Picasso, Chagallu, Dali, Einsteinu, Jungu, Milleriu, Majakovskiu ir kt. Visų jų gyvenimai, nužymėti karo pėdsakų, revoliucijų ir persekiojimų, atspindi šimtmečio nuotaikas. Visi šie žavūs genijai – egoistai, šalti ir vienišiai. Tačiau autorė teigia, kad nors jie buvo ir laimingi, ir nelaimingi, gyvenimo nuotykis – nuostabus.

Vilniaus knygų mugėje didelio susidomėjimo sulaukė žurnalo “Kultūros barai” išleista rašytojo Juozo Baltušio laiškų knyga. Keletu laiškų knygos leidėjai pasidalijo su “Veidu”.

Rita Baltušytė
Iš Dukters laiško

[…] Kaip matai, tėveli, leidžiame Tavo laiškus atskira knyga. Ne visus, o tik tuos, kuriuos parašei savo mamai Marijonai (mūsų Didžiajai bobutei), seseriai Marytei, mums su Violeta ir Akvilei. Na, dėl sodrumo dar vieną kitą pridūrėme. Taip pat Birutės Nenėnienės atsiminimus ir Tavo laiškus jai.

Visas epistoliarinis Tavo palikimas nesutilptų nė į 8 tomus, kaip kad paskiausieji Tavo “Raštai”, Vagos išleisti 1983 m. Aš jo viso ir neturiu. Laiškų kopijos, kurias pasidarydavai per kalkę spausdindamas mašinėle, liko su visais Tavo daiktais bute Donelaičio gatvėje. Beje, ten, gal net prie Tavo rašomojo stalo, buvo parašytos dvi nei šiokios, nei tokios knygos, kuriose gausu netikslumų, nesąžiningų nutylėjimų. Pagiriamuoju žodžiu Baltušiui ir jo artimiesiems jų tikrai nepavadinsi.

Gaila, bet ir mes, aukščiau minėti adresatai, ne visus Tavo laiškus išsaugojome. Todėl atsirado dideli, kartais net kelerių metų tarpai, kai Tavo gyvenimo veiksmas tarytum nutrūksta. Tikiuosi, malonūs skaitytojai bus atlaidūs. […]

Pasakodamas apie savo žėrinčią jaunystę (“Su kuo valgyta druska”) rašei: “Ne, nebuvau aš toks, koks troškau ir svajojau būti, varinėdamas bandą po ganyklas ir laukus, klampodamas dirvą, tempdamas bulvių maišą ant pečių. Nelabai aukštas. Nelabai gražus. Nelabai stiprus. Nelabai ir drąsus. Daug dar kartų galėjau pasakyti apie save: nelabai, nelabai, nelabai…”

Galiu Tave patikinti, tėveli, kad apsirikai: buvai labai labai – ir gražus, ir stiprus, ir drąsus. Tą paliudys daugybė žmonių. Čia skelbiami Tavo laiškai rodo, kad dešimtmečius buvai ne tik populiariausias Lietuvos žmogus, garsus rašytojas, visuomenės veikėjas, bet ir rūpestingas sūnus, brolis, vyras, tėvas. […]

Vilnius, 1963.VIII.27

Gerb. drauge Mironaite,

[…] Nemanau, kad laiškai yra pati geriausia forma išsiaiškinti tokius klausimus, kaip mūsų šeimos tolimesnis likimas, tačiau laikau galimu atsakyti į kai kuriuos Jūsų klausimus, norėdamas išdėstyti savo požiūrį į vieną ar kitą reikalą.
Jūs nenorite sutikti su mano teigimu, kad mes esame visai skirtingi žmonės ir netinkame viens kitam į porą, kitaip tariant, negalime sudaryti darnią šeimą. Tuo tarpu būtent taip ir yra. […]

Apie meilę kalbėti šiandien nebetenka. Nebėra prasmės, juoba jokia meilė negali išpirkti tų skaudžių nuostolių, kuriuos mes kasdien priversti pakelti iš bendro mūsų gyvenimo. Turiu galvoje kūrybinį mūsų darbą. Pasakau tiesiai, ir Jūs tai patys gerai žinote, galiu rašyti tiktai būdamas atokiau nuo Jūsų. Esu tikras, kad ir mano artumas neteikia jėgų Jūsų kūrybai teatrinio meno bare. Tokia yra tikrovė. Deja. Nematyti jos negalima. Ir nedaryti iš to išvadų – irgi negalima. Jau nebegalima. Per daug mažai mums beliko gyventi. […]

Kaunas, 1966.III.5

Miela Aušra,

būk pasveikinta! Rašau Jums iš nuolatinės savo gyvenamosios vietos – Kauno klinikų, ir rašau todėl, kad sveikata pagerėjo, yra grėsmė, kad dar sugrįšiu į Vilnių ir užgriūsiu Jus su rankraščiais. Taigi rašau, ruošiu dirvą užgriuvimui. Begulėdamas varau įspūdžius iš Amerikos, jau nebedaug liko, tik pataisinėti ir duoti mašininkei. Manau, vasario gale atiduosiu Jums. Ar dar nepergalvojote, neatsisakysite redaguoti? O gal aš Jums jau per prastas? Mat nuolat sergu, aimanuoju, dejuoju, verkšlenu ir stenu. A?

Išgulėjau čia beveik mėnesį. Aušra, o iš pradžių man buvo nelabai gerai. Pirmą savaitę išgulėjau visai kaip lapas. Savijauta buvo tokia, tarytum kas uždėjo ant krūtinės lentą, o ant tos lentos susėdo visos buvusios mano uošvės. Kvapo nėr, ir sveikatos šaukti nėr, o jos sėdi ir sėdi. Na, šiaip taip, Kauno profesorių ir injekcijų pagelba pasisekė nustumti šitas uošves. Dabar vaikštau ne vien koridoriais, bet išeinu ir į kiemą pavandravoti, o šiandien jau leido man eiti į teatrą. Žiūrėsiu premjerą “Antonijus ir Kleopatra”, žiūrėsiu ne vienas, o su viena tokia… och, och, kokia! O po nedėliai mane jau žada išrašyti ir namo parvaryti. Grįšiu apie vasario 10 dieną. Pasiilgau Vilniaus, savo rašomojo stalo ir draugų, taipogi savo kaktusų, kurie, manau, ilgisi ir manęs. […]

Anykščiai, 70.VI.11.

Miela Violeta,

kaip matyti iš Tavo laiško, Tu daugiau už mane jaudiniesi dėl rašytojų kiaulysčių mano atžvilgiu. Be reikalo. Aš tik parašiau Tau, kad žinotum, o ne todėl rašiau, kad man tas būtų skaudu. Priešingai, esu smarkiai patenkintas, kad visa šita mieželaičių ir petkevičių šunauja nepalaikė manęs savo žmogum, pademonstravo savo neapykantą man. Tu turėtum žinoti, kad aš nuo pat savo literatūrinio darbo pradžios labai mažai tekreipiu dėmesio į visokius oficialius pripažinimus ar nepripažinimus, ypač mažai mane tepaliečia rašytojų nuomonės apie mane. Mano pagrindinė gairė – skaitytojas, liaudis, tauta. Jų žodis visuomet turėjo man lemiamos reikšmės, juoba tiktai jiems aš rašau, jiems dirbu. Ir turiu pasakyti, kad iki šiol dar neteko man nusivilti šita pasirinkta gaire. Ir tai ne vien todėl, kad susilaukiau gana plataus pripažinimo liaudyje, o labiausiai todėl, kad visuomet surandu su liaudimi bendrą kalbą, kad paprasti žmoneliai visuomet su manim atviri, tiesūs, teisingi, nuoširdūs. Laikau, kad šitai yra brangiau už viską. Taigi ir Tu nesijaudink, nesigraužk dėl nieko. Jau Tu būk rami: ne mieželaičiams, drazdauskams ir petkevičiams palaužti mane, įvaryti į nusiminimą arba nutildyti. Tegu jie ten nors pasikaria, begirdami viens kitą, bedaužydami žmones už tiesų žodį, už kritiką objektyvią, o aš visuomet žinau viena: reikia dirbti kūrybinį darbą, kuo mažiau kreipti dėmesio į visokį šlamštą. Štai ir viskas.

Mes atvykome į Anykščius pirmadienį. Neblogai čia jaučiamės, Monika gana patenkinta, Rokas laimingas. Marytė norėjo, kad ir Akvilia atvažiuotų, bet nėra kaip. Kas ją žiūrės, nurenginės, aprenginės? Monika neturi laiko, be to, netrukus turi išvažiuoti kelioms dienoms vaidinti spektaklius Vilniuje, po to vėl turės vykti skiepytis nuo raupų (prieš kelionę). Na, o aš… aišku gi koks iš manęs mažų mergaičių prižiūrėtojas. Juo labiau, kad ir aš ilgesnį laiką negaliu pabūti čia, štai rytoj jau vykstu į Vilnių svarstyti Kazio Borutos raštų leidimo klausimus, vėliau vėl turėsiu iškakti. Taigi šitaip. Galvoju, gal Ritai reikėtų pasiimti nemokamų atostogų ir atvykti į Anykščius, pabūti drauge. Būdamas Vilniuje, pasiūlysiu jai šitokį projektą. Jeigu turės materialinių sunkumų – padėsiu. Dabar turiu kelis rublius, galiu. […]

90.XI.15

Eduardui Cinzui

[…] Laišką suvėlinau parašyti Tau, kadangi turėjau paruošti mano pasisakymų tekstus, o tai nebuvo labai lengva. Reikalas tas, kad niekad nesu sakęs kalbų, iš anksto pasirašytų popieriuje, šnekėjau visuomet iš širdies ir, kaip sakoma, iš galvos. Kitokio metodo nepripažinau niekad. O iš šito metodo kartais kyla nemažų nemalonumų: stenografistės gana nevykusiai surašo, dažnai padarydamos didesnių ar mažesnių klaidų ir netikslumų. Taip atsitiko ir man dabar.

Blogiausia tas, kad mano kalbų tekstus išsišifravo vienų ar kitų laikraščių redakcijos ir paskelbė juos be mano žinios ir mano peržiūrėjimo. Suprantama, tas nenuima man atsakomybės už tai, kas buvo mano pasakyta, o vis dėlto kai kurios mintys lieka iškraipytos ir gali sukelti (taigi ir sukėlė!) kai kuriems žmonėms kai kurių emocijų. Ypač tai pasakytina apie mano kalbą per Maskvos televiziją, kurios tekstą pridedu atspausdintą, iškirpęs iš laikraščio “Tarybų Lietuva” 1990 m. balandžio 7 d. (Pati kalba buvo pasakyta balandžio 1 dieną.) Ir jau visai prastai išėjo su kita mano kalba, pasakyta taip pat per Maskvos televiziją, tai yra pasakiau ją 1990 metų birželio 3 dieną ne per televiziją, o LKP TSKP suvažiavime, o vėliau visiškai be mano žinios perduota Maskvos televizijoje bei per radiją. Šitos kalbos neturiu net teksto, ir net stenografinio užrašo, taigi ir Tau pasiųsti negaliu. […]

Rita Baltušytė. Iš epilogo

(…) Kantrusis skaitytojau, nevarginsiu Tavęs prisipažinimais, kokios abejonės apninka sudarinėjant tokią intymią knygą. Apima baimė, kad parodytas iš taip arti mylimas žmogus neteks privatumo. Ypač kad dėl Juozo Baltušio niekaip nesibaigia ginčai (šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas jį laikė rašytoju iš Dievo malonės, o kai kurie anykštėnai tebelaiko “velnio apsėstuoju”). Tą priešpriešą dar labiau pagilino 2009-ųjų pabaigoje internete paskleistas tiesiog begėdiškas melas, neva Baltušis buvo beširdis užkietėjęs “partinio budrumo sargybinis”. (…)

Apie knygą

Petras Bražėnas. Iš pratarmės

Nesiryžtu dalytis įspūdžiais, kuriuos kelia Juozo Baltušio laiškai. Pirmiausia todėl, kad nesinori užbėgti skaitytojams už akių, iš anksto peršant kokią nors interpretaciją. Be to, rimta interpretacija reikalautų specialių studijų, kurios aprėptų ir rašytojo biografiją, ir asmenybės formavimosi istorines aplinkybes, ir visos kūrybos kontekstą, ir susirašinėjimo detales. Neabejoju, kad kada nors kas nors tai padarys. O kol kas paprasčiausiai skaitykime literatūros klasiko laiškus – vieniems iš mūsų tai bus galimybė pratęsti seną pažintį, kiti nuo tų laiškų ją tik pradės. Bet kuriuo atveju jie papildys prieštaringą ir spalvingą Juozo Baltušio paveikslą, padės geriau perprasti istorinį laiką, rasti atsakymus į kadaise iškilusius ar dabar kylančius klausimus.