Jei vienas kruviniausių istorijoje diktatorių Adolfas Hitleris atgimtų mūsų laikais – kas nutiktų? Apie tai – Timuro Vermeso romanas “Jis ir vėl čia”, kurio ištrauką pateikiame.

(…)
Todėl man darsyk tampa visiškai aišku, kodėl sugrįžau. Antraip kodėl dabar pasaulyje gyvena tie septyni milijardai?
O todėl, kad aš sukėliau karą, kuris pasižymėjo – perdėm naujamadiškai kalbant – ilgalaikiu poveikiu. Jei visi anų laikų žmonės tada būtų dauginęsi, dabar jų susidarytų aštuoni milijardai. Ir dauguma jų, aišku, rusai, jie būtų jau seniai užplūdę šią šalį, skynę mūsų vaisius, išsivarę mūsų gyvulius, pavertę vergais darbingus vyrus, o kitus išskerdę, kad galėtų kišti purvinus nagus prie nekaltų jaunų mūsų moterų. Taigi iš pat pradžių apvaizda man skyrė užduotį panaikinti bolševikinį gyventojų perteklių. O dabar man, aišku, lemta įvykdyti kitą savo misijos dalį. Pertraukos prireikė, kad per tuos dešimtmečius neiššvaistyčiau jėgų, kurių dabar prireiks, kad įsigalėtų vėlyvieji karo padariniai, kad sąjungininkai susipyktų, iširtų Sovietų Sąjunga, rusai netektų didelių teritorijų ir, savaime suprantama, kad mes susitaikytume su artimiausia savo sąjungininke, su Anglija, ir ateityje galėtume veikti išvien. Šiandien vis dar negaliu suprasti, kodėl tai nepavyko tada. Kiek dar bombų mums reikėjo numesti ant jos miestų, kad anglai suprastų esą mūsų draugai?
Kita vertus, žiūrėdamas į naujausius skaičius nelabai gali įsivaizduoti, kam vis dar reikalinga Anglija, ši išsekusi sala nieku gyvu nebėra pasaulinė valstybė. Gerai, ne į visus klausimus galima atsakyti. Bet paskutinis įmanomas terminas radikaliems veiksmams pamažu artėja. Kaip tik todėl aš itin pasibaisėjau vadinamųjų nacionalinių šios šalies jėgų padėtimi.
Iš pradžių maniau, kad teks kliautis, galima sakyti, vien savo jėgomis. Tiesa, likimas jau buvo įtaisęs vieną kitą sąjungininką. Bet kaip tik tada iškilo aikštėn visa jų menkystė. Truko keli mėnesiai, kol išvis išsiaiškinau, kad esama jaučiančiųjų pašaukimą toliau tęsti Nacionalsocialistų partijos veiklą. Taip pasipiktinau pasigailėjimo vertu jų propagandiniu darbu, kad pasitelkiau į pagalbą režisieriaus asistentą Bronerį, vieną operatorių su kamera ir nuvažiavau į Kepeniką, kur rezidavo didžiausia tokio tipo organizacija – Vokietijos nacionalinė demokratinė partija.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Skaitydami Davido Mitchello romaną „Debesų atlasas“, kurio ištrauką pateikiame, žmonės visą laiką savęs klausia: kaip jis tai parašė?

Vieną apniukusią popietę, kai vaidulai repetavo amžinąjį miegą, darbuotojai sėdėjo susirinkime ir „Auroros namų“ snaudulius drumstė vienintelis garsas – pasaulio imtynių čempionato mačas tarp storo išpaikėlio ir anapilio dispečerio, – pastebėjau neįprastą dalyką: nerūpestinga ranka paliko neuždarytas paradines duris. Išsėlinau į žvalgybinę misiją, apsiginklavęs pasakėle apie svaigulį ir gryną orą. Lūpas apsvilino šaltis, ir aš ėmiau drebėti! Gydamas netekau poodinio riebalų sluoksnio, mano kūno apmatai susitraukė nuo apystorio dėdulės iki džiūsnos. Į lauką iškišau nosį pirmą kartą po insulto dienos prieš šešias ar septynias savaites. Sukdamas ratą aplink teritoriją radau seno pastato griuvėsius, paskui pro išvešėjusius krūmus prasibroviau iki išorinės plytinės sienos paieškoti skylių ar spragų. Desantininkas būtų užsiropštęs nailonine virve, bet ne insulto auka su lazda. Man einant vėjas blaškė lapų, it rudo popieriaus, pusnis ir kūrė naujas. Priėjau didingus geležinius vartus, atidaromus ir uždaromus su pneumatika kokiu nors žybsinčiu elektroniniu daikteliu. Šuniška velniava, jie turi net stebėjimo kamerą ir radijo telefoniuką! Įsivaizdavau, kaip slaugytoja Nouks giriasi potencialių gyventojų vaikams (vos neparašiau „tėvams“), kad jie miega patikimai apsaugoti šiomis moderniausiomis stebėjimo priemonėmis, žinoma, leisdama suprasti: „Mokėkite laiku ir neišgirsite nė cyptelėjimo.“ Vaizdas nieko gero nežadėjo. Halas buvo pietuose – pusdienis žygio tvirtam drūtam jaunikaičiui šalutiniais keliais, palei kuriuos išsirikiavę telegrafo stulpai. Tik pasiklydę atostogautojai gali įgožinti į šios įstaigos vartus. Pėdindamas keliuku atgal, išgirdau cypiančias padangas ir nirtulingą raudono kaip Jupiteris „Range Roverio“ pyptelėjimą. Žengtelėjau į šalį. Vairuotojas buvo žvalus tipas, vilkintis sidabriška striuke, pamėgta po pasaulį besibastančių lėšų rinkėjų. „Range Roveris“ žvygteldamas sustojo ant žvyro prie fasado laiptelių, ir vairuotojas nužingsniavo į registratūrą kaip lakūnas asas iš „Padangių jaguarų“. Grįždamas prie pagrindinių durų praėjau pro katilinę. Iškišo galvą Ernis Bleksmitas.
– Gal gurkšnelį ugninio vandens, pone Kevendišai?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Tikriausiai tokių didelių permainų ir sukrėtimų, kokius XX a. pirmoje pusėje išgyveno europiečiai, niekas iki tol istorijoje nematė. Apie tai – Stefano Zweigo knyga “Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai”, kurios ištrauką pateikiame.

Stefan Zweig

Atplėštas nuo visų šaknų ir net nuo žemės, kuri tas šaknis maitino, – štai toks aš esu laiko platybėse. 1881 metais gimiau didelėje ir galingoje imperijoje, Habsburgų monarchijoje, bet veltui ieškotumėte jos žemėlapyje: ji dingo be pėdsakų. Užaugau Vienoje, dviejų tūkstančių metų senumo supranacionalinėje metropolijoje, ir turėjau ją palikti kaip nusikaltėlis, kai ji dar nebuvo pažeminta iki Vokietijos provincijos miesto. Mano literatūriniai kūriniai ta kalba, kuria juos rašiau, buvo paleisti pelenais kaip tik toje šalyje, kur mano knygos tapo milijonų skaitytojų draugais. Tad likau be vietos, visur esu tik svetimšalis, geriausiu atveju svečias, o ir tikrąją tėvynę, kurią išsirinko mano širdis, Europą, praradau, kai ji antrąkart pradėjo savižudiškai naikintis pražūtingame kare. Prieš savo valią tapau liudytoju paties siaubingiausio proto pralaimėjimo ir paties pasiučiausio brutalumo triumfo laiko tėkmėje; niekada – sakau tai be jokio pasididžiavimo, priešingai, labai gėdydamasis – viena žmonių karta neišgyveno tokio moralinio nuopuolio iš tokių dvasios aukštybių, kaip mūsoji. Per mažytį laiko tarpelį, nuo tada, kai man pradėjo želti barzda, iki dabar, kai ji jau ima žilti, per tą pusę amžiaus įvyko daug daugiau radikalių permainų ir pokyčių, negu jų kada nors išgyveno dešimt žmonių kartų, ir kiekvienas iš mūsų jaučia: jų įvyko beveik per daug!
Mano Dabar taip skiriasi nuo kiekvieno mano Vakar, mano skrydžiai nuo mano nuopuolių, kad man kartais atrodo, jog aš gyvenau ne vieną, o daug visiškai skirtingų gyvenimų. Nes dažnai nutinka, kad kai negalvodamas pasakau “mano gyvenimas”, nejučia paklausiu save: “Kuris gyvenimas?” Ar prieš Pasaulinį karą? Prieš Pirmąjį ar prieš Antrąjį? Ar dabartinis gyvenimas? Arba štai susigriebiu, kad sakau “mano namai”, ir ne iš karto susigaudau, ką turiu galvoje: ar namą, kuriame gyvenau Bate, ar tą, kuriame gyvenau Zalcburge, ar tėvų namus Vienoje. Sakau “pas mus” ir išgąstingai prisimenu, kad seniai nebepriklausau prie savo tėvynainių, lygiai taip ir prie anglų arba amerikiečių, su tėvyne nebesu organiškai susijęs, o čia, naujoje žemėje, taip ir nesuleidau šaknų; pasaulis, kuriame užaugau, dabartinis pasaulis ir tas, kuris plyti tarp jų dviejų, mano jausmuose vis labiau atsiskiria ir virsta visiškai skirtingais pasauliais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Meksikos kalėjimą daugelis įsivaizduoja kaip pragarą žemėje, o jo kalinius regi tikrais šėtonais. Bet būna ir išimčių, kaip ir ne kiekvienas kalinys yra jau pasmerktas būti nusikaltėliu. Apie tai savo knygoje “Gyvenimas yra kelionė” rašo Judith Fein.

Meksikoje, Jukatano pusiasalyje esančiame Četumalio mieste, vos už kelių valandų kelio nuo tarptautinio Kankuno kurorto, aplankiau kalėjimą.
(…)
Kiekvieno nusikaltėlio veidas slepia žmogų, kuris kadaise buvo vietoje nenustygstantis kūdikis, džiaugsmingai vograujantis ir trokštantis meilės. Paskui kažkas nutinka. Kiekvieno jų istorija vis kitokia, provokuojanti, liūdna, trikdanti. Poreikiai nuneigiami arba netenkinami, aplinka kupina smurto, žiauri ar abejinga, o jausmai, neišlieti tinkamai, pasireiškia siaubingais veiksmais.
Apie tai sužinojau šešerius metus savanoriaudama nepilnamečių sulaikymo įstaigoje, leisdama laiką su neįtikėtinai jaunais ir žiauriais nekalto veido nusikaltėliais bei tais, kurie jau ne vienus metus gyveno nusikaltėlių gyvenimą, buvo pakeliui į chronišką nusikalstamumą ir ilgą įkalinimą.
Visos tos vyriškumu trykštančios, narkotikus vartojančios ir gaujoms priklausančios būtybės yra žmonės, kurie, nors jau džiaugsmingai nebevograuja, vis dar sugeba mylėti, jausti aistrą, skausmą, sąžinės graužatį ir kurti.
Nepilnamečių sulaikymo įstaigoje sutikau šiurpą keliančių galvažudžių, rašančių švelnius, jausmingus eilėraščius ir kuriančių ekspresyvų meną, stebinantį vaizduotės galia.
Teismams, teisėjams, prisiekusiesiems ir nekaltoms aukoms daug geriau nei man sekasi spręsti kaltės, teisingumo ir bausmės klausimus. Man rūpi bent akies krašteliu pažvelgti į nusikaltėlio širdį ir surasti tą kertelę, nors ir mažytę, kurioje slypi tikrieji jausmai. Mano manymu, ten ir glūdi viltis pasitaisyti, persiauklėti ir išpirkti kaltę.
Visi žinome, jog kalėjimai dažniausiai primena sielos patamsius – ten pilna skausmo, nuoskaudų, pažeminimo, izoliacijos, keršto ir nevilties. Bet patikėkite manimi, kai sakau, kad ant to vidutiniškai saugomo Četumalio kalėjimo krito šviesos spinduliai. Pradėjusi nuo viršūnėlių aš leidausi vis giliau į kalinių gyvenimus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jodi Picoult

Ar reikėtų leisti žmogui numirti, jei jo gyvybę palaiko tik medicininė aparatūra? Ar vieno žmogaus gyvybės nutraukimą pateisina galimybė taip išsaugoti kito žmogaus gyvybę? Šiuos klausimus užduoda Jodi Picoult knyga “Vienišas vilkas”, kurios ištrauką pateikiame.

Kai vėl įžengiu į tėvo palatą, manęs laukia du policininkai. Bet, juos išvydęs, visai nenustembu. Tai tik dar vienas punktas ilgame netikėtumų sąraše.
– Ponas Vorenas? – klausia pirmasis policininkas.
Taip pavadintas pasijuntu keistai. Tailande mane vadino Ajarn Vorenu – mokytoju Vorenu, tačiau net ir toks kreipinys man buvo nejaukus, tarsi vilkėčiau per didelius marškinius. Tiesą sakant, niekada nežinojau, nuo kokio akimirksnio žmogus tampa suaugusiu ir pradeda atsiliepti į titulus kaip šis, bet neabejojau esąs tam dar nesubrendęs.
– Aš – pareigūnas Vigbis, o jis – pareigūnas Dumontas, – taria policininkas. – Užjaučiam dėl… – jis susigriebia nespėjęs garsiai ištarti žodžio „netekties“. – Dėl to, kas atsitiko.
Pareigūnas Dumontas žengia į priekį, rankoje laikydamas popierinį maišelį.
– Avarijos vietoje radom jūsų tėvo daiktų ir pamanėm, kad norėsit juos turėti, – sako jis.
Ištiesiu ranką ir paimu maišelį. Jis lengvesnis, nei tikėjausi.
Policininkai atsisveikina ir išeina iš palatos. Ant slenksčio Vigbis atsigręžia.
– Mačiau visas iki vienos jo parengtas „Animal Planet“ serijas, – taria. – Ar matėt tą apie vilkę, kuri per plauką nenusinuodijo? Verkiau kaip kūdikis, prisiekiu Dievu.
Jis kalba apie Vazoli, jauną patelę, atgabentą tėvui į Redmondą, nes zoologijos sode su ja buvo šiurkščiai elgiamasi. Jis surentė jai aptvarą ir kartu įleido du brolius, sukurdamas naują gaują. Vieną dieną po darbo valandų į Redmondą įsibrovė gyvūnų teisių aktyvistas ir mėsą, atvežtą iš skerdyklos, pakeitė mėsa su strichninu. Vazoli buvo dominuojanti būrio vilkė, todėl pradėjo ėsti pirmoji ir netekusi sąmonės susmuko į kūdrą. Operatoriai nufilmavo tėvą, graibantį ją iš vandens, nešantį į priekabą ir vyniojantį ją į antklodes, kad sušiltų, kol pradės vėl reaguoti į aplinką.
Šis policininkas man nori pasakyti ne tik tai, kad mėgsta vilkus. Jis dar sako: aš prisimenu aną jūsų tėtį. Ir priduria: tas kūnas ligoninės lovoje iš tikrųjų nėra Lukas Vorenas.
Jiems išėjus, atsisėdu šalia tėvo ir peržiūriu maišelio turinį. Lakūno tipo saulės akiniai, kvitas iš Džifio Lubio, atsarginių automobilio dalių keitėjo. Beisbolo kepuraitė su nukramtytu snapeliu. Mobilusis telefonas. Piniginė.
Padedu maišelį, pavartau piniginę. Ji labai nubrizgusi, bet mano tėvas dažnai pamiršdavo apskritai ją pasiimti. Eidamas į vilkų aptvarą, palikdavo ant sunkvežimio prietaisų skydelio, nes koks nors smalsus žvėris ją tikriausiai būtų ištraukęs iš užpakalinės kišenės. Kai man sukako dvylika, traukdamas su tėčiu į gamtą buvau įgudęs turėti grynųjų, kad nekiltų nesusipratimų bakalėjos krautuvės eilėje įstrigus be pinigų.
Šaltai ir abejingai atverčiu piniginę. Joje – keturiasdešimt trys doleriai, „Visa“ kortelė ir vizitinė stambių gyvūnų veterinaro Linkolne kortelė. Perforacinė ėdalo ir grūdų parduotuvės kliento nuolaidų kortelė, kurios kitoje pusėje tėvo ranka brūkštelėta ŠIENAS?, o po tuo žodžiu pakeverzotas telefono numeris. Dar piniginės dydžio Karos atvaizdas – prastos kokybės melsvame fone, koks visada būna mokyklos nuotraukose. Jokių ženklų, kad jis pažįsta mane.
Visa tai turbūt atiduosiu Karai.
Laminuotoje piniginės kišenėje – vairuotojo pažymėjimas. Nuotraukoje tėvas visai nepanašus į save: plaukai subraukti atgal, jis dėbso į fotoaparatą, tarsi būtų įžeistas.
Apatiniame dešiniajame kampe žiba maža raudona širdelė.
Prisimenu, kaip aš, šešiolikmetis, pildžiau dokumentus savo vairuotojo pažymėjimui.
– Ar aš noriu būti organų donoras? – šūktelėjau mamai, besisukiojančiai virtuvėje.
– Nežinau, – atsakė ji. – Ar nori?
– Kaip manai, ar man reikėtų tai nuspręsti tučtuojau?
Mama gūžtelėjo pečiais.
– Jei dabar negali, to langelio nežymėk.
Tuo metu į virtuvę įžengia tėvas nustverti ko užkąsti prieš grįždamas į Redmondą. Prisimenu, tada man toptelėjo, kad net nežinojau jį esant namie tą rytą; tėvas pasirodydavo ir išeidavo kada tinkamas; mes nebuvom jo namai, buvom vieta, kur jis galėjo palįsti po dušu, persirengti ir retsykiais pavalgyti.
– Ar tu – organų donoras? – paklausiau.
– Ką?
– Vairuotojo pažymėjime. Tu supranti, ko klausiu. Mane turbūt tai dirgintų. – Susiraukiau. – Mano akių ragena kito žmogaus akyse. Kepenys kitame kūne.
Lupdamas bananą, jis turėjo atsisėsti anapus stalo prieš mane.
– Na, jeigu jau taip nutiktų, – truktelėjo pečiais, – kažin ar fiziškai pajėgtum sudirgti.
Galų gale to langelio nepažymėjau. Labiausiai todėl, kad ryžtingai palaikydavau priešingą pusę, jei mano tėvas kam nors pritardavo.
Tačiau tėvas aiškiai manė kitaip.
Pasigirsta tylus beldimas į atviras duris, ir įeina Trina, socialinė darbuotoja. Mudu jau pažįstami; ji dirba su daktaru Sent Kleru. Trina stūmė Karos vežimėlį, kai mano sesuo buvo pirmąkart atvežta aplankyti tėvo, gulinčio ligoninės lovoje.
– Labas, Edvardai, – taria ji. – Galiu užeiti?
Linksiu galva, ir Trina prisitraukia kėdę šalia manęs.
– Kaip jaučiatės? – pasiteirauja.
Lyg ir keista išgirsti tokį klausimą iš tos, kuri už tai gauna atlygį. Argi kas nors, su kuriuo ji susitinka, linkęs atsakyti: „Nuostabiai!“ Ar ji šmaižiotų aplink mane, jei manytų, kad aš puikiai su viskuo susidoroju?
Iš pradžių nesupratau, kodėl mano tėvui, neturinčiam sąmonės, paskirta socialinė darbuotoja. Paskui sumojau, kad Trina čia lankosi dėl manęs ir Karos. Ankstesnis mano socialinės darbuotojos apibrėžimas buvo susijęs su globa, taigi nelabai nutuokiau, kokią pagalbą ji galėtų man pasiūlyti, bet ji labai sumani ir nuovoki. Jei noriu pasišnekėti su daktaru Sent Kleru, Trina jį suranda. Jei pamirštu vyriausiojo ordinatoriaus pavardę, ji man primena.
– Girdėjau, šiandien kalbėjotės su daktaru Sent Kleru, – prabyla Trina.
Pažvelgiu į tėvo profilį.
– Ar galiu kai ko paklausti?
– Žinoma.
– Ar kada nors esat mačiusi, kad žmogus atsigautų? Tas, kuriam… buvo taip blogai kaip jam?
Tai sakydamas neįstengiu žiūrėti į ligoninės lovą. Spoksau į dėmę ant grindų.
– Yra daugybė atvejų, kai žmonės išsikapsto po galvos smegenų sužalojimo, – atsako Trina. – Bet iš to, ką man papasakojo daktaras Sent Kleras, supratau, kad jūsų tėvo sužalojimas pražūtingas ir jo galimybės pasveikti yra labai menkos, net ir geriausiu atveju.
Mano skruostus užlieja karštis. Prispaudžiu prie jų plaštakas.
– Taigi kas sprendžia? – tyliai teiraujuosi.
Ji supranta, ko klausiu.
– Jei jūsų tėvas būtų patekęs į ligoninę sąmoningas, – švelniai sako Trina, – jo būtų paklausta, ar jis norėtų, kad būtų užpildytas išankstinis nurodymas – pareiškimas, paaiškinantis, kas yra jo sveikatos priežiūros įgaliotinis. Kas turi teisę kalbėti jo vardu sprendžiant reikalus dėl jo sveikatos.
– Manau, jis norėjo paaukoti organus.
Trina linkteli.
– Pasak Organų dovanojimo akto, yra protokolas šeimos nariams, reglamentuojantis, kokia tvarka turi būti duoti nurodymai paaukoti organus žmogaus, kuris medicininiu požiūriu neveiksnus ir negali kalbėti savo vardu.
– Bet jo vairuotojo pažymėjime yra organų donorystės ženklas.
– Tada viskas kiek paprasčiau. Tas ženklas reiškia, kad jis – registruotas donoras ir kad teisiškai sutinka aukoti organus. – Ji delsia. – Tačiau, Edvardai, reikia dar kai ką nuspręsti prieš pradedant galvoti apie organų donorystę. Kai jis tokios būklės, nėra jokios teisinės hierarchijos, jei kiltų klausimas, ar išjungti gyvybės palaikymo prietaisus. Kad ligoniui, patyrusiam tokius sužalojimus kaip jūsų tėvas, reikia nutraukti gydymą, nuspręsti turi artimiausias jo giminaitis, kitiems net nespėjus prabilti apie organų aukojimą.
– Su savo tėvu nešnekėjau šešerius metus, – prisipažįstu. – Nežinau, ką jis valgo pusryčiams, ir visai nenutuokiu, ką, jo nuomone, turėčiau padaryti atsidūręs šioje padėtyje.
– Tada, – sako Trina, – manau, jums reikia pasikalbėti su seserimi.
– Ji nenori šnekėtis su manimi.
– Ar tikrai? – suabejoja socialinė darbuotoja. – O gal jūs nenorit pasikalbėti su ja?
Kai po kelių minučių ji išeina, atlošiu galvą ir atsidūstu. Tai, ką pasakė Trina, yra gryna teisybė: slapstausi šioje palatoje su tėvu todėl, kad jis be sąmonės ir negali pykti ant manęs, jog išėjau iš namų prieš šešerius metus. O sesuo gali širsti ir tikrai lies pyktį. Pirmiausia dėl to, kad pasprukau netaręs nė žodžio. Antra – kad grįžau ir buvau įstumtas į padėtį, kurios šeimininkė, suprantama, turėjo būti ji: asmuo, geriausiai pažįstantis tėvą. Dabar jis tikriausiai norėtų matyti ją sėdint šalia, jei tik tai būtų įmanoma.
Susizgrimbu vis dar laikąs tėvo piniginę. Išimu vairuotojo pažymėjimą, pirštu perbraukiu širdelę, organų donoro simbolį. Bet, kišdamas jį atgal į laminuotą skyrelį, ten aptinku dar kai ką.
Ogi nuotrauką, apkarpytą, kad tilptų į piniginės kišenėlę. Darytą 1992 m. per Heloviną. Joje esu užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę, dengtą kailiu, su styrančiomis dviem smailiomis ausimis. Veidas išpaišytas, kad atrodytų kaip snukis. Buvau ketverių ir norėjau vilko kostiumo.
Kažin ar tada supratau, kad jis mylėjo tuos žvėris labiau už mane.
Įdomu, kodėl jis nešiojosi šią nuotrauką piniginėje, nepaisydamas to, kas įvyko tarp mudviejų.

Boxas
Apie autorę ir knygą
Jodi Picoult (gim. 1966 m.) – populiari JAV rašytoja, nevengianti aštrių temų, žmogiškųjų emocijų ir santykių dilemų. 13 jos kūrinių tapo “The New York Times” bestseleriais. Iš viso pasaulyje išleista net 14 mln. kopijų J.Picoult knygų.
Knygoje “Vienišas vilkas” autorė atsigręžia į medicinos ir moralinių pasirinkimų susidūrimą. Taip pat išryškinama dar viena – vilkų tema. Rašytoja dovanoja galimybę pažinti šiuos paslaptingus gyvūnus ir kai ko labai svarbaus iš jų išmokti.
Edvardui 24-eri. Dėl nesutarimų su Luku, savo tėvu, jis prieš šešerius metus išvyko gyventi į kitą šalį. Netrukus šeimą paliko ir motina, nebeįstengdama pakelti vienatvės, Lukui vis daugiau laiko skiriant didžiajai gyvenimo aistrai – vilkams. Su Luku liko gyventi tik paauglė dukra Kara, pykstanti ant brolio ir kaltinanti jį dėl šeimos iširimo.
Tačiau vieną šaltą žiemos naktį įvykusi skaudi nelaimė priverčia vėl susirinkti išsibarsčiusios šeimos narius. Po autoavarijos Lukas nugrimzdo į komą, ir Kara su Edvardu turės priimti sudėtingą sprendimą dėl tėvo likimo.
Kara vis dar laukia stebuklo ir tikisi, kad tėvas pabus iš komos ir pasveiks. Tačiau Edvardas nori nutraukti gyvybės palaikymo aparatų veiklą ir paaukoti tėvo organus.
Kokį sprendimą priims ši prieštaravimų, emocijų ir akylai saugomų paslapčių draskoma šeima? Ar tokiomis aplinkybėmis iš viso įmanoma teisingai nuspręsti? Galiausiai ar brolis ir sesuo prisimins tai, ką juodu kadaise pamiršo, bet ko niekada nepamiršta tėvo taip mylėti vilkai, – kad kiekvienam gaujos nariui gyvybiškai reikalingas kitų narių palaikymas, nes vienam išgyventi neįmanoma, ir kad išlikimas kartais reiškia pasiaukojimą.

Kiek ir kaip mes gyvensime

Knyga „Optimisto kelionė į ateitį“ – tai naujausių laimėjimų medicinos, fizikos, kompiuterijos, robototechnikos ir aplinkosaugos srityse apžvalga, kurią parašyti britą Marką Stevensoną paskatino staigus suvokimas, kad jis pats yra mirtingas, ir nenugalimas noras sužinoti, kaip teks praleisti likusią savo gyvenimo dalį. Siūlome ištrauką iš šios įdomios naujos knygos.

Mark Stevenson
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

Atvykęs į Oksfordą, pasuku į Plačiąją gatvę, o tada – į Indijos institutą, kur profesorius Bostromas mane pakvietė į popietės seminarą apie transhumanistinę etiką. Įėjęs pamatau šiuolaikišką seminarų kambarį, apstatytą plastikinėmis kėdėmis (tai ryškiai kontrastuoja su namo išorę puošiančiais akmeniniais hinduistų pusdieviais ir tigrų galvomis). Atvykstu pirmas, tačiau per kitas penkiolika minučių pasirodo praktiškais batais apsiavusių ir rimtai antakius suraukusių mokslinčių komanda. Bostromas ateina vienas iš paskutinių ir kaip tik spėja į pirmąjį pranešimą, skaitomą Robo Sparrow.
Profesoriui Sparrow iškart pajuntu simpatiją. Šio Australijos bioetiko akys įžūlios, ir jis nesigėdija pasakyti, kad jo darbų pasekmės jį patį „tikrai glumina“. Robas nerimauja dėl to, kad kai kurie transhumanizmo sąjūdžio mąstytojai pranašauja „laisvosios rinkos eugenikos“ pasaulį. Ypač jam neduoda ramybės Juliano Savulescu, Bostromo kolegos iš Oksfordo universiteto, ginamas reprodukcinės geradarystės principas.
Savulescu argumentuoja maždaug taip: jei, susilaukęs mergaitės, jūs tyčia pakeistumėte jos genetinę sandarą, paveikdami jos sveikatos būklę ir pablogindami gyvenimo kokybę (pavyzdžiui, ją ištiktų astma ar Aspergerio sindromas), toks elgesys būtų laikomas smurtu, panašiai kaip vaiko mušimas. O dabar įsivaizduokime porą, planuojančią dirbtinį apvaisinimą ir turinčią pasirinkti vieną iš dviejų genetiškai beveik vienodų embrionų, skirtingų tik tuo, kad vienas turi pakitusį geną, tikriausiai sukelsiantį astmą. Reprodukcinės geradarystės principas sako, kad jei tėvai turi technologinių galimybių sužinoti apie šį skirtumą, tada pasirinkti ne „sveiką“, o kitą embrioną reikštų atlikti veiksmą, primenantį smurtą (tiesa, principas vis tik teigia, kad tėvai turi teisę priimti „blogą“ sprendimą).
Robui Sparrow nepatinka toks mąstymas, nes, kaip suprantu, jis nerimauja, kad, net ir palikus išlygų, kyla abejonių dėl moralės. Į galvą ateina žodžiai „mažas kupstas didelį vežimą verčia“. Jis siūlo įsivaizduoti, kad tėvai renkasi vieną iš dviejų embrionų, ir vienas iš tų embrionų turi negalią, dėl kurios, atsižvelgus į viską, būsimasis žmogus tikriausiai gyventų penkeriais metais trumpiau už kitą. „Kurį embrioną jie turi pasirinkti? Embrioną A su negalia, embrioną B be negalios, o gal jie turi rinktis trečią galimybę – atsitiktinumą, ir mesti monetą?“ Iš buvusių kambaryje vienintelis pasirinkčiau mesti monetą, nes man atrodo, kad gyvenimo kokybė svarbiau nei jo trukmė. Tiesiog paaiškėja, kad embrionas, kuriam numatoma trumpesnė gyvenimo trukmė, yra berniuko.
Netrukus mums pateikiamas mėginimas įrodyti, kad ateitis gyvenant vien moterims būtų geresnė. Moterys gyvena ilgiau ir yra linkusios auginti palikuonis rūpestingiau; jos ne tokios žiaurios. Teoriškai įmanoma pagaminti spermatozoidų ir kiaušinėlių iš kaulų čiulpų, ir tada Bradas Pittas nustotų buvęs biologine būtinybe. O atlikus šiek tiek biologinių pataisymų, būtų galima padaryti visas moteris lesbietėmis, kad jos Brado Pitto ir nebenorėtų. Bet, žinoma, taip pat galima įrodinėti, kad turint žmogaus pakeitimo technologijas gali būti lygiai taip protinga sumažinti vyrų polinkį į žiaurumą, pailginti jų gyvenimą ir įtaisyti jiems gimdas. Sparrow pamini, jog kai kurie vyrai jaučia „tuštumą“ dėl to, kad negali gimdyti vaikų (aš nesu vienas iš jų), ir klausia: jei egzistuoja vyrų nėštumo poreikis, ir šią technologiją būtų įmanoma padaryti saugią, ar galimybė tai pasirinkti turėtų būti laisvai prieinama?
Staiga man pasidaro aišku, kad šiems susirinkusiems akademikams perspektyva iš esmės pakeisti mūsų biologinę sandarą (kartu ir labai pailginti gyvenimą bei patobulinti žmones) yra jau nustatytas faktas. Jie ne kalba apie tai, kas atsitiktų, jei šie dalykai būtų įmanomi, bet diskutuoja, ką galime padaryti, žinodami, kad jie yra įmanomi. Ir tai neduoda ramybės daugeliui transhumanizmo kritikų. Vėliau Sparrow man pasakė: „Jei į transhumanizmą žiūrėtume rimtai, pasekmės būtų tokios esminės ir neįtikėtinos, kad, manau, turėtume būti kur kas mažiau linkę į jį žiūrėti rimtai.“
Kai seminarui pasibaigus dalyviai ima skirstytis (pastebiu, kad keli išeidami iš pastato prisidega cigaretę), prisistatau šeimininkui. Profesorius Bostromas aukštas ir lieknas, kakta didelė, virš jos – reti, šviesūs plaukai. Veidas prakaulus, smalsios akys žvelgia iš gilių akiduobių, sudarydamos įspūdį, kad jis daug laiko praleido susitelkęs, – kai pagalvoji, tikriausiai būtent taip ir turi atrodyti filosofas. Jo veidas mielas, bet taip pat truputį išdykėliškas. Kalbėdamas jis šiek tiek apgalvoja žodžius ir kiekvieną taria pabrėžtinai aiškiai. Gimtosios švedų kalbos intonacijos suteikia jo anglų kalbai valdingumo. Pakeliui į Nicko biurą klausiu jo, kiek transhumanistų mėgsta rūkyti.
– Jie būna dvejopi, – pastebi jis. – Kai kurie stengiasi palaikyti sveikatą kiek tik įmanoma, kad nugyventų pakankamai ilgai ir sulauktų terapijos, padėsiančios kovoti su senėjimu. – Patyli. – Kiti mano, kad technologija atsiras gana greitai, ir jie gali smagiai leisti laiką, nesijaudindami dėl žalos.
Pasukame į niekuo neišsiskiriančią šalutinę gatvę ir atvykstame į Žmonijos ateities institutą. Jis visai ne toks didingas, kaip atrodytų iš pavadinimo. Tiesą sakant, pastatas, prie kurio sustojame, visai galėtų būti draudimo kompanijos filialas. Patį institutą sudaro tik keturi modernūs biurai ir susirinkimų vieta antrame aukšte. Profesoriaus biuras galėtų priklausyti draudimo ekspertui.
Tad ar tikrai transhumanizmas yra „pavojingiausia pasaulyje idėja“? – klausiu.
– Tai yra pavojinga idėja, – pareiškia jis. – Jei pradėję keisti mūsų biologinės sandaros pagrindus elgsimės neprotingai, padariniai gali būti… – Jis stabteli. – Hm, gana neigiami. Bet, – protingai pastebi, – kuo didesni pavojai gresia, tuo, žinoma, didesnė gali būti ir nauda. Esmė – mėginti elgtis išmintingai ir etiškai atsakingai. Bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti.
Bostromo nuomone, ateitis bus visai kitokia, ir ją daugiausia pakeis mokslo ir medicinos pažanga. Tačiau man taip pat susidaro įspūdis, jog jis nemano, kad vykstant šiai pažangai taip pat tobulės ir mūsų gebėjimas susidoroti su galimais moraliniais ir etiniais padariniais.
Akivaizdu, profesorius Bostromas mano, kad jo vaidmuo – padėti tobulinti šį mūsų gebėjimą. Aiškindamas tai jis naudoja palyginimą apie skruzdėles ir Adolfą Hitlerį.
– Įsivaizduokite, kad mes – skruzdėlės. Galbūt esate laiminga skruzdėlytė, statanti gerą skruzdėlyną. Bet gal jūs padedate kurti Hitlerio karo mašiną? Siekiu parodyti, kad geriau nesnausti ir mėginti suprasti platesnį kontekstą.
Jis pats pripažįsta, kad žmonėms tai sekasi „labai prastai“, jie „nesusivokia“. Jis net užsimena, kad tai gali būti ne mūsų jėgoms, tačiau pats nesiliauja stengtis.
– Apie šiuos dalykus noriu mąstyti racionaliai, užuot siekęs kažko, kas leistų sukurti nuosekliausią pasakojimą ar geriausiai nuramintų emocijas. Tai labai sunku.
Svarbu nepamiršti, kad Nickas yra didelis transhumanizmo šalininkas. Šiaip ar taip, jis yra vienas iš Pasaulinės transhumanistų asociacijos įkūrėjų. Ši asociacija yra „etiško technologijos naudojimo žmogaus galioms padidinti šalininkė“ ir palaiko „naujų technologijų, kiekvienam leidžiančių turėti geresnį protą, geresnį kūną ir geresnį gyvenimą, pažangą ir jų prieinamumą“.

Siūlome ištrauką iš knygynuose neseniai pasirodžiusios prancūzų rašytojo, astrofiziko, kosmologijos specialisto Jeano Pierre’o Luminet knygos „Koperniko paslaptis“.

Jean-Pierre Luminet
Iš prancūzų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas

Rytojaus dieną Varmės vyskupas su visa palyda, taigi ir su naujuoju sekretoriumi bei gydytoju Mikalojumi Koperniku, iškeliavo į Krokuvą – į Žygimanto I vainikavimo iškilmes. Gydytojas neturėjo daug rūpesčių. Penkiasdešimt trejų metų Lukas garsėjo geležine sveikata, ir laikas, regis, neturėjo jam galios. Apsistojus nakvynės, jis kviesdavo sūnėną kautis špagomis, kaip paprastai jį nuginkluodavo, tad galiausiai Mikalojus, mokęsis to meno pas geriausius Italijos meistrus, atsisakė su juo fechtuotis. Tuomet, didžiai džiūgaujant kariams, vyskupas ėmė grumtis su Pilypu, vadovaujančiu palydai, ir kiekvienąsyk atsidurdavo aukštielninkas ant žemės. Vis dėlto Kopernikas įtarė, kad pusbrolis kaunasi toli gražu ne iš visų jėgų.
Kaip gydytojui, Kopernikui nebuvo ko veikti, bet kaip sekretoriui, priešingai, darbo netrūko. Žygimantui I įžengus į sostą, daug kas turėjo pasikeisti tiek Lenkijoje, tiek vasalų valdomuose kraštuose.
– Turėk galvoje, kad mūsų naujasis valdovas teikia pirmenybę Italijai ir naujoms idėjoms, – aiškino Lukas Mikalojui, jiedviem jojant šalia vienas kito. – Jis svajoja savo karalystę paversti naująja Prancūzija, menų ir filosofijos žeme, kviesdamasis garsiausius menininkus ir iškiliausius filosofus. Turėtum jam patikti, sūnėne. Jis labai apsidžiaugs pirmuoju savo medžioklės laimikiu – lenku, prilygstančiu Piko dela Mirandolai.
– Liaukitės! Nereikia perdėti, dėde! Aš net nesu medicinos daktaras ir dar nepaskelbęs nė vieno kūrinio.
– Nesikuklink kaip kaimo klebonas, vaikeli. Žinau, ko esi vertas, o ir tu pats tai žinai. Gal turi atsargoje kokią mielą filosofijos knygelę, kurią galėtum jam paskirti, ką nors visiškai nauja ir gražaus?
Jau seniai perpratęs savo dėdę, Mikalojus žinojo, kad šis tik apsimeta netašytu stuobriu, tyčia dangstydamas savo išmonę. Tad nutarė įsitraukti į žaidimą ir suvaidinti eruditą, susidūrusį su tamsuoliu.
– Tikiuosi, kada nors esate skaitęs „Almagestą“? – šiek tiek komiškai paklausė pedanto tonu. – Tai va, jau beveik penkiolika metų, kai aš jį gvildenu, gliaudau, skaitau ir šiaip, ir taip, graikiškai, lotyniškai, net vokiškai, ir niekaip negaliu permanyti tiek šimtmečių Ptolemajo ir jo pasekėjų mums peršamos nepaprastai sudėtingos dangaus mechanikos.
– Kiek man žinoma, sūnėne, tu ne pirmas tuo skundiesi. Kartais visai pravartu ką nors sugriauti. O ką sukursi toje vietoje?
– Ką nors paprasta, dėde, ką nors paprasta. Gamtoje nėra nieko per daug, nieko nereikalinga, ji moka iš vienos priežasties padaryti daug išvadų. O ką nuveikė astronomai nuo to laiko, kai pasirodė „Almagestas“? Tik bandė pritaikyti jį naujiesiems laikams, atpasakoti, aprašyti! Kulinariniai receptai, ir tiek! Painiava, dešimtys stiklinių rutulių, sukabintų nei šiokiais, nei tokiais saitais. Jų darbus galėčiau palyginti su bandymu tai vienur, tai kitur prirankioti kojų, rankų, galvų ir kitų kūno narių, labai dailių, bet nederančių, netinkamų vienam kūnui sukurti, – ir sulipdyti juos. Išeitų ne žmogus, o pabaisa! Tai va! Vietoj tos pakrypusios bažnyčios, kuri vos laikosi, paramstyta tūkstančiu ir vienu kontraforsu ir arkbutanu, aš pastatysiu senovės šventyklą – stogą, paprasčiausią stogą, užkeltą ant laibų kolonų. O vidury jos – tabernakulį. Jeigu Dievas, kaip manau, – visų architektų architektas, vadinasi, Jis pastatė sau būstą ne kaip bevardis žilos senovės statytojas, o kaip Bruneleskis.
– Trumpiau, vaikeli, ir liaukis kalbėti mįslėmis. Galėčiau pagalvoti, kad bijai to, ką nori man pasakyti. Aš ne tavo mokytojas ir juo labiau ne mokinys, aš – tavo dėdė. Taigi?
– Taigi, stipriai laikykitės balno gugos, geriau įsispirkite į balnakilpes, nes ir toks puikus raitelis kaip jūs gali nuvirsti žemėn išgirdęs, ką jums pasakysiu. Taip, bijau. Ir Romoje, kalbėdamas su didikais ir iškiliausiais šio amžiaus mokslininkais, net su savo mokytoju Domeniku Novara, nedrįsau užbaigti savo minčių, negalėjau išdėstyti išvadų, kurios piršosi pačios savaime. Bijojo ir mano klausytojai, lyg būtume atsitrenkę į neregimą sieną, užtvėrusią kelią į priekį, į tiesą.
Lukas pažvelgė į sūnėną, lyg matydamas jį pirmą kartą. Mikalojus kalbėjo nebe anuo žaismingu pedantišku tonu – jo balsas, paprastai žemas ir ramus, virpėjo nuo keisto susijaudinimo. Tuomet vyskupas irgi išsigando to, ką tikėjosi išgirsti ir jau miglotai įsivaizdavo.
– Daug metų rinkau visus per amžius atliktų stebėjimų duomenis, – toliau kalbėjo Kopernikas. – Po kelis kartus skaičiau visus filosofus, nagrinėjusius šį klausimą. Ir šiandien, širdies gilumoje kad ir tebekamuojamas abejonių, protu suvokiu atskleidęs tiesą. Nors ir kaip būtų sunku ir net neįtikėtina, Dievo padedamas išdėstysiu ją aiškiai kaip dieną bent jau tiems, kurie išmano matematiką.
Jis giliai įkvėpė gaivaus oro. Tolumoje, horizonte, ant kalvos dunksojo Vavelio pilies bokštai ir varpinės. Po valandos jie įjos į Krokuvą.
– Protas man sako, kad Saulė – visa ko centras, visatos centras. Kad Žemė sukasi aplink Saulę, kaip ir Merkurijus ir Venera priešais, ir Marsas, Jupiteris ir Saturnas kitapus. Kad Žemė taipgi sukasi aplink savo ašį, todėl mums susidaro klaidingas įspūdis, jog Saulė juda, o nejudamos žvaigždės sukasi. Dėde, aš niekad nesugebėsiu jums atsidėkoti už tai, kad siuntėte mane į Italiją. Tik ten supratau, kad Žemė visatoje – tai lyg ~tavoletta~, kurią panaudojo Bruneleskis, atradęs perspektyvos dėsnius. Tačiau tai judantis langas. Judant stebėjimo taškui, atrodo, kad juda planetos! Ir vis dėlto širdis man sako: „Kas tu toks esi, menkas Kopernikai, kad kėsiniesi aukštyn kojomis apversti visatą ir stoji prieš visas pripažintas normas, prieš visus mokslininkus ir net prieš Šventąjį Raštą?“
Paskui, tardamasis pernelyg iškilmingai kalbėjęs, sukikeno:
– Ak! Lengviau pasidarė. Atrodo, lyg būčiau atlikęs jums išpažintį, monsinjore!
– Dievaži, vaikeli, lyg mietu per galvą būtum tvojęs! Ar jau esi ką nors apie tai parašęs?
– Ketinau parašyti Padujoje, o vėliau, užrašęs gražų paskyrimą kardinolui Farnezei, išspausdinti Venecijoje, bet…
– Ak, Mikalojau, man regis, girdžiu lyg priekaištą tavo balse. Aš paprašiau, kad grįžtum, nes prieš akis – sudėtingas žaidimas, ir man reikia tavo pagalbos. Bet, po perkūnais, nesitikėjau susidursiąs su planetų žonglieriumi, Ptolemajo priešu, naujuoju Atlantu! To jau per daug, be saiko daug. Per anksti apie tai kalbėti. Rašyk, bet rodyk tik tiems, kuriais pasitiki. Nemanau, kad naujasis Lenkijos karalius galėtų užsikrauti ant pečių tokią naštą. Ar neturi ko nors paprastesnio, menkesnio… ką galėtum skirti savo vardu?
– Turiu tai, ko jums reikia, – linksmai atsiliepė Mikalojus, iš balnakrepšio traukdamas raudonu kaspinu surištą pluoštą popierių.
Tai buvo Teofilakto Simokatos „Laiškai“, jo versti į lotynų kalbą. Metęs pavadį ant žirgo gugos, Lukas ėmė sklaidyti rankraštį, kartais linktelėdamas galvą, kartais nusijuokdamas.
– Puiku! – pagaliau sušuko. – Reikia visa tai išspausdinti. Paskirk jį mūsų karaliui Žygimantui.
– Ne, dėde. Pirmą kartą gyvenime jūsų nepaklausysiu. Šią knygą paskirsiu jums, ir vien tik jums.
– Po šimts, kodėl gi ne? Apskritai būtų visai neblogas dalykas. Na, o kaip tavo istorija apie Žemę, kuri sukasi aplink Saulę?
– Galvoju apie tai, dėde, galvoju. Duokite man laiko. Nes laikas, dėde, mums palankus.
Vainikavimo iškilmės Kopernikui buvo puiki proga susitikti su kai kuriais pažįstamais italais, ir gana iškiliais, nes popiežiui Julijui II karaliaus Žygimanto dvare atstovavo kardinolas Farnezė. Mikalojus stropiai laikėsi dėdės nurodymo kuo mažiau lįsti į akis, likti jo šešėlyje ir klausytis, svarbiausia – klausytis. Varmės vyskupo ir Florencijos kardinolo susitikimas buvo labai nuoširdus. Abu vyrai, tiek kariai, tiek dvasininkai, turėjo daug ką bendra, ir Aleksandras mielai priėmė Luko pasiūlymą viešnagės Krokuvoje metu dviem savaitėms paskolinti Mikalojų, kad pabūtų vertėju į lenkų ir vokiečių kalbas. Taip astronomui teko dalyvauti visuose šios žemės viešpačių ir jų pasiuntinių susitikimuose ir pasitarimuose. Niekas nekreipė dėmesio į kuklų kanauninką, verčiantį popiežiaus legato pašnekovų samprotavimus, dažniausiai gana nuvalkiotus, – beje, šie paprastai kalbėdavo lotyniškai ir galėjo puikiausiai apsieiti be jo paslaugų. Šiaip ar taip, kiekvieną vakarą jis viską atpasakodavo dėdei.
Šis menkas šnipinėjimo žaidimas vos nepasibaigė katastrofa, kai paskutinėmis Aleksandro Farnezės viešnagės dienomis atvyko Vokiečių ordino didysis magistras, vilkėdamas plačiu baltu apsiaustu su juodu kryžiumi ant krūtinės. Jis atėjo į audienciją lydimas brolio, jauno Kelno kanauninko, graudžiai panašaus į buvusį Mikalojaus mokslo draugą, kadaise nuskendusį Vysloje, Achilą Otoną fon Brandenburgą. Mikalojus stengėsi būti kaip niekad nepastebimas, bet širdies gilumoje džiūgavo versdamas didžiojo magistro maldavimus, kai šis vokiškai meldė popiežių atpalaiduoti ordiną nuo vasalinės priklausomybės Lenkijai.

Knygynuose ką tik pasirodė dokumentinė rusų istoriko Nikitos Petrovo knyga „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“, atskleidžianti žiaurią tiesą apie Josifą Staliną ir jo parankinius. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, kurioje autorius kviečia iš arčiau pažinti vieną žymiausių Stalino bendrų Lavrentijų Beriją, organizavusį ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos.

Nikita Petrovas
Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis

Beidėjis stalinistas Berija
Sovietų „velnio“ gyvenimas ir likimas
Ko gera, nėra kito tokio piktavalio sovietų epochos simbolio, kaip Berija. Po mirties bausmės 1953 metais jo vardas buvo išbrauktas iš istorijos. Didžiulės apimties vadovėlyje aukštosioms mokykloms „SSKP istorija“, kurį studentai vadino „plyta“ dėl jo svorio tiesiogine ir perkeltine prasme, tik labai šykščiai rašyta, kad „politinis avantiūristas“ Berija „ilgą laiką pažeidinėjo įstatymus“, stengėsi vidaus reikalų ministeriją padaryti aukščiausiuoju „organu“, esančiu „aukščiau už partiją ir vyriausybę“, ir „užgrobti valdžią partijoje bei šalyje“. Ką iš tikro reiškė ši invektyva (aštrus užsipuolimas – vert.), beliko spėlioti. Apie tai, kaip pasielgta su šiuo „avantiūristu“, vadovėlyje rašyta ypač mažai: „Berija bei jo bendrininkai buvo perduoti teismui ir pelnytai nubausti“. Tačiau kas tie bendrininkai, kiek jų buvo ir kokios nusipelnė rūsčios bausmės? Liaudyje sklandę gandai buvo vienas už kitą fantastiškesni, bet visi kaip vienas tikino, kad Berija buvo seksualinis maniakas, taip pat netgi anglų šnipas.
Senas 1953 m. kovo mėnesio laikraščių straipsnių rinkinys leidžia pasinerti į keistą laiko bedugnę. Štai keletas sovietų vadų stovi per Stalino laidotuves mauzoliejaus tribūnoje. Senamadiški sunkūs paltai, archajiškos kepurės ir buki lyg buldogų veidai. Tik viena figūra šių veidų eilėje prikausto žvilgsnį išskirtinumu ir net ekscentriškumu – apsigaubusi šaliku ir žemai ant akių užsmaukta skrybėle, tai – Berija. Panašiai atrodyti sovietų šalies vadovai neturėjo. Paprastai taip buvo vaizduojami šnipai ir kiti užsienio šalių slaptųjų profesijų atstovai iš knygų serijos „Perskaityk, drauge!“
Ir tik 1986 metais Berijos paslaptis pamažu pradėjo aiškėti. Laikraščių puslapius užliejo publikacijos apie jo sušaudymą ir apie tai, kas sušaudė, apie Stalino nurodymu padarytus nusikaltimus ir, savaime suprantama, apie daugybę jo meilužių, kurios buvo skaičiuojamos šimtais. Straipsnių, apybraižų, atsiminimų apie Lavrentijų Beriją buvo publikuota tiek, kad, atrodė, tik tinginys nerašė apie jo piktadarystes. Savaime suprantama, toje daugybėje „pertvarkos“ straipsnių buvo nemaža rimtų ir teisingų, tačiau išsamios ir patikimos žinios apie Beriją pasirodė 1991 metais prasidėjus archyvinės informacijos publikacijoms. Šio niekuo nesibodinčio Stalino bendro portretas staiga įgijo apimtį, paaiškėjo daugybė detalių, labai aiškiai nesutampančių su tiesmuku Lubiankos mėsininko įvaizdžiu. Keista, kaip buvo galima suderinti iš karto po Stalino mirties prasidėjusį gydytojų reabilitavimą, kitų skambių bylų nutraukimą, iniciatyvas švelninant baudžiamąją politiką ir šio budelio ilgametę veiklą vadovaujant NKVD?
Atsirado pirmosios baugščios publikacijos – na, ne toks jau ir baisus piktadarys buvo tas Berija, juk kartais rūpinosi ir valstybe, kalė tėvynei branduolinį skydą… O pastaruoju metu atsirado dar daugiau pateisinančių jį publikacijų. Leidžiamos knygos, kuriose Berija vadinamas „geriausiu Stalino eros vadybininku“, be kurio ne tik valstybės gynyba būtų buvusi labai silpna, bet ir iš viso neaišku, ar būtų SSRS atsilaikiusi spaudžiant iki dantų ginkluotiems Vakarams. Savaime suprantama, tokiuose rašiniuose Berijos nusikaltimai arba sumenkinami ir pateisinami, arba net iš viso neigiami. Na, taip, matyti, kad papūtė nauji vėjai. Dabar labai madinga tapo rašyti apie Stalino eros kai kurių vyrų ypatingą tarnystę to meto valstybei.
Vis dėlto pamėginkime atsakyti į klausimą, kuris iš jų tikrasis Berija – baudžiantis ar atleidžiantis. Ir keista, kaip galima žavėtis Gulago vadyba, kurios esmė – kraujo troškimas?

Mažasis Stalinas
Tai kodėl 1938 metais Ježovą pakeitė ne kas kitas, o būtent Berija? Stalinas ypač vertino Beriją ne tik kaip partietį, sekretorių, kuris, be to, aktyviai dalyvavo 1937 metų vasario–kovo plenumo darbe, pažinojo jį kaip užsigrūdinusį tvirtą čekistą. 1937–1938 metais, kai Berija dar vadovavo Gruzijos CK, jis pats dalyvavo tardant ir mušant kalinius. Jis parodė retą uolumą demaskuojant „liaudies priešus“ ir vietos lygmeniu kopijavo Stalino santykius su NKVD.
Kaip ir Stalinas, jis gaudavo ir atidžiai skaitė suimtųjų tardymo protokolus, pats nurodydavo, ne tik ką būtina suimti, bet ir tai, kurį ir kaip tardyti, kurį kankinti… Dauguma regioninių partijos sekretorių tokiu uolumu nepasižymėjo. Jie, ko gera, greičiau stengėsi nuo NKVD laikytis atokiau. Savaime suprantama, ir tie buvo represijų organizatoriai, NKVD „trejetų“ nariai, pasirašinėjo protokolus, pagal kuriuos tūkstančių tūkstančiai nekaltų žmonių buvo siunčiami mirti. Berija Gruzijoje buvo tarsi mažasis Stalinas – pats baudė ir pats pasigailėdavo, be to, ir pats dalyvaudavo mušant tardomuosius.
1953 metais per tardymą buvo pateikta daugybė dokumentų apie Berijos dalyvavimą 1937–1938 metų Didžiajame terore. Tai matyti iš jo paties tarnybinių užrašų Gruzijos NKVD apie suėmimą (pavyzdžiui, 1937 m. liepos 17 d. nurodyta bene 14 suimtų žmonių) ir tardymų protokolų rezoliucijų – „suimti visus“ arba labai tipiškų užrašų ant kitų protokolų: „Jį reikia gerai apdoroti. Gali būti šnipas“, „padirbėti – priversti prisipažinti ir sužinoti agentūrą“, o kitą – „slapta pašalinti“ (sunaikinti – vert.), „prilupti“. Taip, senoji čekistų mokykla mokėjo parodyti, ko verta.

Kovo mėnesį pasirodys nauja vertinga knyga – Johno Haughto “Mokslas ir tikėjimas: naujasis įvadas”. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Religijos yra pagrindinis būdas, kuriuo žmonės tradiciškai bandė atrasti pasaulyje vykstančių reiškinių prasmę. Tačiau kokią prasmę tikintieji šiandien gali surasti naujame pasakojime apie kosmosą? Ar šis pasakojimas apskritai turi kokią nors religinę prasmę? Daugelis nuoširdžiai ieškančių žmonių naujame moksliniame pasakojime apie visatą nemato jokios ypatingos prasmės ar išskirtinės reikšmės. Vieni tarp gamtos mokslų ir religinių tiesų įžvelgia neišsprendžiamą prieštarą. Kiti, tradicinio tikėjimo, šį pasakojimą laiko nepriimtinu ir trikdančiu, todėl atmeta kosmologiją ir evoliucinę biologiją dėl to, kad jos pasaulį vaizduoja kitokį, nei rašoma šventosiose knygose. Dar kiti tikintieji sutinka, kad naujasis pasakojimas apie visatą yra įdomus ir teisingas, tačiau laiko jį teologiškai nenuosekliu. Ir pagaliau yra į teologiją besigilinančių žmonių, kurie naujajame pasakojime mato galimybę naujai apmąstyti Dievą, žmogaus likimą ir tai, kas yra pati visata.
Tačiau ar mokslas suderinamas su tikėjimu? Ar jis nepaneigia Dievo kaip asmens? Ar po Čarlzo Darvino įmanoma nuoširdžiai tikėti dieviškąja apvaizda? Ar iš tiesų vyksta stebuklai? Visata buvo sukurta ar „tiesiog atsirado“? Ar gyvybė neprilyginama vien cheminėms reakcijoms? Ar protas yra daugiau nei smegenys? Ar mokslas gali paaiškinti moralę ir ar negalime būti geri be Dievo? Ar žmonės yra ypatingi neaprėpiamoje visatoje? Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Ar visata turi tikslą? Kokią teologinę reikšmę suteiktume, jei apskritai galėtume suteikti, aptikę protingų būtybių už Žemės ribų?
Šioje knygoje pateikiami trys skirtingi būdai, kaip susidurdami su mokslo iššūkiu žmonės atsako į ką tik išvardytus klausimus. Pirmuoju atveju teigiama, kad gamtos mokslai ir religinis tikėjimas vienas kitą atmeta. Tai konflikto pozicija. Tarp šios pozicijos atstovų yra dvi grupės: skeptikai, įsitikinę, kad gamtos mokslai visas religines tiesas pavertė neįtikinamomis, ir tikintieji, nepriimantys kai kurių mokslinių idėjų, kaip antai Didžiojo sprogimo kosmologijos ir biologinės evoliucijos.
Šioje knygoje kalbant apie konfliktą rašoma vien apie mokslininkus skeptikus, teigiančius, jog moksliniai metodai ir atradimai tikėjimą ir teologiją paverčia atgyvena. Tarp konflikto pozicijos atstovų yra vadinamieji naujieji ateistai: Richard Dawkins, Daniel Dennett, Sam Harris ir Christopher Hitchens. Neseniai pasirodžiusios populiarios naujųjų ateistų publikacijos kone ryškiausiai išreiškia įsitikinimą, kad šiuolaikiniu mokslu besiremiantiems protingiems žmonėms Dievo suvokimas neįsivaizduojamas. Kadangi naujųjų ateistų balsas yra labiausiai girdimas šiandienos kultūriniuose ir intelektiniuose pokalbiuose, konflikto poziciją šiuose puslapiuose labiausiai, nors ne išskirtinai, išreiškia būtent jie. Jų priešpriešą „tikėjimui“ neabejodami galėtume pavadinti „neapykanta“, o dauguma mokslininkų skeptikų nepritaria naujųjų ateistų pagiežai ir bjaurėjimuisi tikėjimu Dievu. Tačiau su naujaisiais ateistais paprastai juos vienija besąlygiškas įsitikinimas, kad į tiesą žmogaus protą atvesti gali tik mokslas.
Antrajame atsakyme į pateiktus klausimus teigiama, kad mokslas ir tikėjimas yra susiję su skirtingais tikrovės lygmenimis ir dimensijomis. Pagal šį požiūrį mokslas ir teologija kelia visiškai skirtingus klausimus, todėl nėra jokios prasmės statyti juos į vieną tarpusavyje besivaržančiųjų gretą. Vadovaujantis vadinamąja kontrasto nuostata, tarp gamtos mokslų ir tikėjimo bei teologijos teiginių negali būti jokio konflikto. Kontrastas išryškina, kad tikėjimas ir mokslas nesivaržo dėl bendro tikslo, todėl ir negali konfliktuoti vienas su kitu. Galbūt ir jūs esate linkę pritarti šiam požiūriui. Jei taip, jūs ne vieninteliai.
Trečiasis požiūris yra sąveika. Kitaip jį būtų galima pavadinti „santarve“, „bendradarbiavimu“, „sąryšiu“ ar „dialogu“. Sąveika atitinka kontrasto požiūrį, kad religinis tikėjimas ir gamtos mokslai yra skirtingi būdai pasauliui suprasti, tačiau sykiu stengiasi įrodyti, jog jie neišvengiamai tarpusavyje susiję. Sąveikos požiūris šią sąsają skatina. Jo tikslas yra pasiekti tokią sintezę, kai ir mokslas, ir tikėjimas, išlaikydami savo tapatybę, artimai bendradarbiauja vienas su kitu, išvien siekdami supratimo ir tiesos. Vadovaujantis sąveikos požiūriu, mokslo atradimai yra svarbūs tikėjimui. Kitaip tariant, moksliniai atradimai gali reikšmingai pakeisti mūsų mąstymą apie Dievą ir gyvenimo prasmę. Šio požiūrio iššūkis – kai mokslas ir tikėjimas nesuplakami į viena, jie sukuria turtingesnį tikrovės vaizdą nei tas, kurį atskleidžia kiekvienas atskirai. (…)

Kas yra tikėjimas?

Užuot bandę susieti mokslą su visu sudėtingu religijų pasauliu – kas yra neįmanoma užduotis – dėmesį sutelksime į tas religines tradicijas, kuriose išpažįstamas tikėjimas į Dievą ir kuriose šis tikėjimas aiškinamas pasitelkiant būdą, vadinamą „teologija“. Tikėtina, kad dauguma skaitytojų turi tam tikrą supratimą apie gamtos mokslus, tačiau nežinia, ar ką nors išmano apie tikėjimą ir teologiją. Šioje knygoje žodžiai “tikėjimas” ir “teologija” reiškia teistinį tikėjimą ir mąstymą. „Teizmas“ – tai religinis tikėjimas į vieną asmeninį Dievą, susijusį su Abraomo religijomis – judaizmu, krikščionybe ir islamu. Šios tradicijos smarkiai skiriasi viena nuo kitos, tačiau visos yra monoteistinės, išpažįstančios tikėjimą tik į vieną Dievą. Kiekviena iš jų save kildina iš Abraomo, apie kurį sužinome iš Biblijos Pradžios knygos. Biblijos tyrinėtojai sutaria, kad žmogus, vardu Abramas (vėliau vadintas Abraomu), gyveno senovės Artimuosiuose Rytuose antrojo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Judaizmas, krikščionybė ir islamas bendrai išpažįsta tikėjimą į Abraomo Dievą.
Būdingiausias Abraomo Dievo bruožas, kaip vaizduojama Biblijoje, dovanoti pažadą ir jį ištesėti. Galima pasikliauti šiuo Dievu, sukursiančiu naują ateitį net ir tada, kai žmogaus gyvenimas, regis, atsiduria aklavietėje. Taip pat sakoma, kad Abraomo Dievas, kurį senovės žydai vadino „Jahve“, o musulmonai „Alachu“, yra visatos kūrėjas ir valdovas. Teistiniai tikėjimai išpažįsta, kad Dievas gailestingai išgelbėja pražuvėlius, siekia teisingumo vargšams bei prispaustiesiems ir atleidžia paklydėliams. Ši bendra Dievo samprata kiekvienoje monoteistinėje tradicijoje turi savitų bruožų. Tačiau šioje knygoje apie Dievą kalbama bendrąja prasme, todėl visų trijų Abraomo tradicijų žmonės kiekviename knygos skyriuje nesunkiai ras bendrą kalbą. Ne vien krikščionims, bet ir žydams bei musulmonams yra itin svarbu, kad nuo pat modernaus pasaulio pradžios daugelis išsilavinusių žmonių kelia klausimą, ar tikėjimas į Abraomo Dievą suderinamas su gamtos mokslais. Galbūt ir jums retkarčiais kyla panaši dvejonė. Ar gamtos mokslai suderinami su tikėjimu į pažado, meilės, kūrimo, asmeniškumo ir atpirkimo Dievą, kurį išpažįsta ir garbina „Dievo religijos“? Žodis „tikėjimas“ toliau pateikiamose diskusijose taip pat reiškia teorinių bei filosofinių apmąstymų apie Dievą sistemą, sutartinai vadinamą „teologija“. Kaip manote, ar mokslo amžiuje lieka vietos įtikinamai teologijai? Knygoje glaustai pristatomi trys požiūriai, kuriuos įvertinsite svarstydami šį klausimą.

Į Lietuvos knygynus jau keliauja vertinga knyga “Kalbos, pakeitusios pasaulį”. Į šį puikų kalbų rinkinį sudėti dvasią keliantys himnai demokratinei laisvei, apibendrinantys mūsų puoselėjamus padorumo ir laisvės principus, bei kilnūs žodžiai, skleidžiantys pasaulyje šviesą. “Veidas” siūlo ištrauką iš šios knygos – istorinę 1990 m. Václavo Havelo kalbą.

VÁCLAVAS HAVELAS
„Mes gyvename užterštos moralės aplinkoje“
Čekijos komunistinės praeities apžvalga per radiją, 1990 m. sausio 1 d.

1939 m. Hitlerio armija užgniaužė Čekoslovakijos nepriklausomybę. Po Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio perversmo šalis iš esmės pateko Sovietų valdžion, o 1968 m. reformų šalininkui Alexanderiui Dubčekui pabandžius sistemą liberalizuoti per vadinamąjį Prahos pavasarį, viskas baigėsi Varšuvos sutarties organizacijos tankų įsiveržimu. Tikrą laisvę Čekoslovakija atgavo tik po taikios Aksominės revoliucijos 1989 m. gruodį, žlugus Čekoslovakijos, kaip ir kitų regiono valstybių, komunistiniam režimui. Žmogus, kurį visuomenė išrinko savo naujuoju prezidentu, buvo iškilus dramaturgas, žymus disidentas ir, daugelio žmonių akimis, tautos sąžinė – Václavas Havelas.
Visi žino, kad literatūrai ir kitiems menams autoritarinėse valstybėse skiriamas didesnis dėmesys, ten kūriniai ypač kruopščiai nagrinėjami ieškant valdančiojo režimo kritikos. Būtent taip viskas buvo ir Čekoslovakijoje. Havelas atėjo į teatrą, kai iš jo atėmė galimybę mokytis universitete (mat buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos). Septintajame dešimtmetyje jis rašė absurdo pjeses, kuriose gudriai ir sąmojingai kritikavo komunistinės sistemos nelogiškumą ir korupciją. Bet po Prahos pavasario prasidėjo sisteminės inteligentijos ir menininkų represijos, Havelas buvo paskelbtas „klasiniu priešu“, iš jo atėmė pasą, o kūrinius uždraudė. Vėliau jam keletą kartų siūlė emigruoti iš šalies, bet Havelas nusprendė verčiau likti krislu valdžios akyje, taręs, kad „išvykti – ne išeitis iš šios žmogiškos situacijos“.
1977 m. dramaturgas, palaikomas šimtų Čekijos inteligentų, padėjo sudaryti “Chartiją 77″ – svarbų žmogaus teisių dokumentą. Esė “Moc bezmocných” („Bejėgių jėga“, 1978) Havelas apkaltino režimą, kuriantį pagedusios moralės asmenų visuomenę, o kitais metais buvo nuteistas ketverius su puse metų kalėti. Tačiau jo pjesės sulaukė sėkmės užsienyje, jis gavo gausybę premijų, jį gynė tokie asmenys, kaip dramaturgas Tomas Stoppardas (irgi čekų kilmės). Ignoruoti Havelą, tapusį vienu garsiausių pasaulyje politinių kalinių, tapo sudėtinga. 1989 m. opozicinis Piliečių forumas, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir Havelas, pagaliau išstūmė komunistus iš vyriausybės, o gruodį naujasis Čekoslovakijos parlamentas Havelą išrinko prezidentu. Tai buvo neįtikėtinas posūkis.
1990 m. sausio 1 d. Havelas per radiją kreipėsi į tautą. Jo kalba daug kuo stebino. Jis nedžiūgavo, veikiau tai buvo apmąstymas, kaip moraliai bankrutavęs režimas vertė žmones prisidėti prie daromo blogio. Havelas kalbėjo apie sistemą, kuri naikino vertybes ir žmogiškus jausmus, skleidė cinizmą ir bejėgiškumą. Tai buvo nepaprastai įtaigus ir meistriškai sukurtas pranešimas, lengvai pritaikomas visiems šio pasaulio autoritariniams režimams.

V.Havelo kalba

Mes gyvename užterštos moralės aplinkoje. Mes moraliai sergame, nes įpratome sakyti ne tai, ką galvojame. Mes išmokome niekuo netikėti, ignoruoti vienas kitą, rūpintis tik savimi. Tokios sąvokos, kaip meilė, draugystė, užuojauta, kuklumas ar atlaidumas, neteko svarbos, daugeliui iš mūsų jos bereiškia psichologines ypatybes arba tapo panašios į iš senovės laikų atklydusius sveikinimus, šiek tiek juokingus kompiuterių ir erdvėlaivių eroje. Tik nedaugelis iš mūsų galėjo garsiai pareikšti, kad valdžia neturi būti visagalė ir kad specialūs ūkiai, tik jai gaminantys ekologiškai švarius, aukščiausios kokybės maisto produktus, savo produkciją turėtų siųsti mokykloms, vaikų namams ir ligoninėms, jeigu jau mūsų žemės ūkis nepajėgus aprūpinti ja visų. Buvęs režimas, apsiginklavęs arogantiška ir nepakančia ideologija, vertino žmogų kaip gamybinę jėgą, o gamtą – kaip gamybos įrankį. Šitaip buvo suduotas smūgis pačiai jų esmei ir tarpusavio ryšiui. Talentingi ir nepriklausomi žmonės, sumaniai dirbantys savo šalyje, buvo prilyginti veržlėms ir varžtams, jie buvo paversti detalėmis kažkokios milžiniškos, triukšmingos ir šlykščios mašinos, kurios tikroji prasmė niekam nežinoma. Mašina, kuri gali tik viena: lėtai, tačiau neišvengiamai sudilinti save pačią ir savo veržles bei varžtus.
Kalbėdamas apie užterštą moralinę aplinką, kalbu ne tik apie ponus, kurie valgo ekologiškai užaugintas daržoves ir nesidairo pro savo lėktuvo langus. Kalbu apie mus visus. Mes įpratome prie totalitarinės sistemos, priėmėme ją kaip nekintamą, ir taip padėjome pratęsti jos gyvavimą. Kitaip tariant, mes visi – nors, savaime suprantama, skirtingai – esame atsakingi už tai, kad totalitarinė mašina veikė; nė vienas iš mūsų nėra vien tik jos auka, mes visi ją kūrėme. Kodėl taip kalbu? Būtų labai neprotinga liūdną pastarųjų keturiasdešimties metų palikimą priimti kaip kažką svetima, paveldėtą iš kokio nors tolimo giminaičio. Priešingai, turime priimti šį palikimą kaip nuodėmę, kurią padarėme prieš save pačius. Jei manysime šitaip, suprasime, kad niekas kitas, tik mes patys galime kažką pakeisti. Negalime dėl visko kaltinti buvusių vadovų, ir ne tik todėl, kad tai būtų neteisinga, bet ir todėl, kad tai atbukintų pareigos, šiandien iškilusios kiekvienam iš mūsų, jausmą – pareigos veikti nepriklausomai, laisvai, racionaliai ir skubiai. Neapgaudinėkime savęs: geriausia pasaulyje vyriausybė, geriausias parlamentas ir geriausias prezidentas mažai ką gali pasiekti vieni. Lygiai taip pat klaidinga būtų tikėtis iš jų kokio nors universalaus vaisto. Laisvė ir demokratija − tai kiekvieno iš mūsų dalyvavimas, taigi, ir atsakomybė.

Trečius veiklos metus pradedantis skaičiuoti fotoknygų gamintojas ZOOMBOOK pernai pristatė mobiliąją fotoknygų maketavimo programėlę, išplėtė gamybines patalpas ir žengė į Rusijos bei Europos rinkas. Per dvejus metus į projektą investuota per 1 mln. eurų.
„Gerindami gaminių kokybę ir gamybos apimtis pernai įsigijome XEIKON 8500 spaudos mašiną, skirtą specialiai fotoknygų gamybai, persikėlėme į naujas ir didesnes patalpas. Plečiamės, nestokojame idėjų ir šiais metais ketiname rinkai pasiūlyti naujų produktų“, – sako Artūras Karosas, ZOOMBOOK įkūrėjas.
Vilniaus knygų mugėje fotoknygų gamintojas ZOOMBOOK ne tik paminėjo savo antrąjį gimtadienį, tačiau ir pristatė atnaujintą mobiliąją programėlę Į ZOOMBOOK stendą užsukęs Ilja Laursas, „GetJar“ kompanijos įkūrėjas, išbandęs aplikaciją neslėpė susižavėjimo, kad jos kūrėjai yra lietuviai.
„Turime stiprią dizainerių ir programuotojų komandą, tad galime pasiūlyti unikalius dizaino sprendimus ir patogią maketavimo platformą ne tik internete, bet ir išmaniuosiuose įrenginiuose. Džiaugiamės, kad kokybę vertina ir mūsų klientai“, – teigia ZOOMBOOK įkūrėjas.
2012 m. Lietuvos rinkai pristatytas prekinis vardas per dvejus veiklos metus tapo gerai žinomas ne tik fotografijos mėgėjams, bet ir savileidybos galimybių ieškantiems žmonėms. Internete veikianti maketavimo sistema leidžia žmonėms patiems susikurti norimą fotoknygos, darbo kalendoriaus arba fotodrobės dizainą.
Praėjusiais metais ZOOMBOOK buvo apdovanotas verslo žurnalo „bzn start“ rengtuose išradingiausių startuolių apdovanojimuose. Tuomet fotoknygų gamintojas buvo pripažintas išradingiausiu startuoliu kategorijoje „Nuo 40“.
Mobiliąją ZOOMBOOK aplikaciją galima nemokamai atsisiųsti iš „iTunes“ internetinės parduotuvės.
——–
ZOOMBOOK – 2012 metais veiklą pradėjusi nemokama fotoknygų kūrimo sistema, kuri kiekvienam vartotojui leidžia pačiam susikurti asmeninę fotoknygą, fotodrobę, užrašų knygutę ar darbo kalendorių. ZOOMBOOK priklauso įmonių grupei BALTO.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, paskelbė unikalių Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ skaitymų pradžią ir pati pradėjo skaitymus.

„Kristijono Donelaičio poema „Metai“ šiandien sujungia skirtingas kartas ir profesijas į vieną gyvą balsą. Tai puikus įrodymas, kaip išradingai galime minėti mūsų grožinės literatūros pradininko gimimo metines. Iš naujo jį skaityti, dar kartą atrasti ir suprasti“, – sakė Prezidentė.

Pasak Prezidentės, Kristijonas Donelaitis ir šiandien išlieka aktualus. Lietuvos žmones įkvepia jo tvirtas pasiryžimas žadinti lietuvybės dvasią, saugoti savo žemę ir kalbą, rūpintis žmogumi, kovoti už tiesą.

Gyvame, iki penkių valandų truksiančiame renginyje skirtingo amžiaus ir specialybių žmonės, pradedant moksleiviais ir baigiant užsienio lietuviais, skaitys lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ nuo pradžios iki pabaigos.

Mugėje Prezidentė taip pat domėjosi naujomis lietuvių ir užsienio autorių knygomis, literatūros klasikos kūriniais, kuriems šiemet skiriamas ypatingas dėmesys.

Pasak Prezidentės, Lietuva gali didžiuotis aukšto lygio knygų leidyba. Lietuviškos knygos yra gražios tiek turiniu, tiek savo forma. Jos sutelkia žmones ir padeda puoselėti meilę gimtajam žodžiui, skleidžia pamatines vertybes.

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, vienas didžiausių kultūros renginių šalyje, surengta jau 15-ą kartą.