Andriaus Repsio foto

300 skaudžių bučinių

Pasikrovę sardinių Pietų Atlante, plaukėme namo. Stabtelėjome Dakare, Senegale. Laivui kažko reikėjo.
Vadovybė nusamdė autobusą ir surengė įgulai ekskursiją po miestą, o paskui į paplūdimį. Aš kaip visada tampiausi nardymo įrangą: kaukę, vamzdelį, pelekus ir harpūną, sviedžiantį metro ilgio plieninę strėlę.
Vaikščioti po paplūdimį ar plaukioti tarp žmonių su harpūnu rankose būtų negražu. Nuėjau į paplūdimio pakraštį. Ten nebuvo smėlio, iš vandens kyšojo kelios nemenkos krūmais apžėlusios uolos. Tarp jų galėjo būti plekšnių pusseserių rajų, akmeninių ešerių, gal kokia barakuda. Ne tam, kad pultume jų kepti ir valgyti. Laivas pilnas žuvų, visiems jos buvo įgrisusios. O kodėl žmogus medžioja kurapkas, o paskui bando įsiūlyti pažįstamiems?
Dugninę žuvį pamatysi giliau panėręs ir plaukdamas palei dugną. Paskui iškyli, atsikvepi ir vėl neri. Bangavo nestipriai, bet tarp uolų susidarydavo verpetai. Nepavojingi, nes tu su pelekais ir krantas netoli.
Nardžiau tarpeklyje tarp dviejų uolų. Viena gal Gedimino pilies dydžio, kita mažesnė. Vanduo iš tarpeklio šniokšdamas plūstelėjo jūros link. Tuo metu iš jūros atėjo kita banga, didesnė ir įsibėgėjusi. Abi susitrenkė, patiško, atėjusioji – gero vagono dydžio – mane apsuko ir bloškė nugara, tiksliau – kairiu petim, į mažesniąją uolą.
Nardant jūroje ne tokių dalykų pasitaiko, bet uola buvo apaugusi jūrų ežiais.
Jų yra įvairių rūšių. Vieni beveik neduria – nebent basa koja užminsi. Kitų adatos trumpos, tankios. Juos gaudo. Gyvam prapjauna ten, kur turėtų būti pilvas, šaukšteliu kabina skaisčiai raudonus gurvuoliukus – ežio ikrus – ir juos valgo. Tie, kas mėgsta austres ir kitas gyvas jūrų gėrybes, ežių raudonus daiktus kaip nieką kitą vertina.
Ne į tokius mane bloškė, o į koloniją įkibusių į uolą ilgaspyglių ežių. Iš toliau žiūrint –vandenyje tai bus už pusantro metro – jie atrodo kaip juodų žolių kuokštai, nors iš tikro jie gyvūnai.
Po vandeniu nesuriksi. Bet turbūt suurzgiau, išnirau ir nuplaukiau ten, kur smėlyje lepinosi mūsiškiai.
Pratrūko juokais mane pamatę. Visa kairė mentė buvo juoda nuo įstrigusių spyglių. Puolė padėti, nors nelabai ką galėjo. Tos rūšies ežių klasta spygliuose. Jie plonučiai kaip šepečio, bet ilgi kaip vyro sprindis. Išilgai kiekvieno spyglio mažučiukai labai aštrūs kabliukai. Netrukdo spygliui įsmigti, bet neleidžia jo ištraukti. Spygliai trapūs ir truputį nuodingi. Duria, užlūžta, likusi spyglio dalis vėl duria, vėl užlūžta. Vienas spyglys gali keliolika kartų įdurti, o man teko po keliolika dviejų ar trijų ežių spyglių.
Aš juos visada apiplaukdavau lanku. Ir šį kartą mačiau. Bet sūkurys sutrukdė, viskas užburbuliavo.
Vyrai bandė suimti juos nagais, bet spygliai vis lūždavo. Likdavo kaip juodas taškelis. Jo neiškapstysi.
Kai grįžome į laivą, nuėjau pas daktarą. Jis chirurgas. Prisipažino: su tokiu atveju dar nebuvo susidūręs. Bandė traukti pincetu – tas pats. Teko durti greta spyglio, adata užčiuopti, kur spyglio smaigalys, ir jį iškelti į paviršių. Knaisiotis gyvoje mėsoje.
Daktaras taikė vietinę nejautrą, bet ji giliai neveikė. Nutarėm palaukti – gal susidarys kapsulės, tada bus galima ištraukti. Nors buvo pavojinga, galėjo pakliūti į kraujotaką, paskui – į širdį.
Laivas atplaukė į Klaipėdą, grįžau į Vilnių. Tuo laiku taip gyvenau: reisas jūroje, grįžtu į Vilnių, ką nors rašau, dirbu redakcijoje arba Kino studijoje, paskui vėl reisas.
Moterys man patinka ir su jomis man sekasi. Buvau viengungis, nelabai linkęs įsimylėti. Kažkoks geniukas man stukseno į pakaušį – neskubėk. Tavo laikas dar neatėjo.
Gal todėl, kad būdamas dvidešimties su trupučiu buvau karštai įsimylėjęs. Aistra degė kaip klojimas.
Bet teko išplaukti pusmečiui į Arktį.
Kokias gražias, kokias mielas radiogramas gaudavau! Kai denyje draugai pamatydavo, kad radistas mane šaukia paimti tos siauros popieriaus juostelės, prašydavo ir jiems garsiai perskaityti. Šiaip jie buvo rūstūs bernai, keikūnai tokie, kad laivo virvės nuo jų žodžių atsivydavo. Bet perskaityti radiogramas prašydavo pagarbiu balsu. Tai buvo aukščiausias literatūrinių mano draugės gabumų įvertinimas.
Kai grįžau į Vilnių, paaiškėjo, kad viskas buvo ne visai taip. Radau tikrą gyvatyną. Manoji buvo susidėjusi su mano bičiuliu. Paskui su kaimynu, gyvenančiu aukštu aukščiau. Ženklas jam buvo labai paprastas – pabelsdavo šluotkočiu į lubas ir jis ateidavo.
Draugai, kurie žinojo visą istoriją, bandė mane pralinksminti banalia dainele apie jūreivius, kuriuos, pernelyg ilgai užsibuvusius jūroje, merginos spėja pamiršti („Ei, moriak, ty sliškom dolgo plaval, ja tebia uspiela pozabyt“). Manęs nė kiek neguodė, kad tapau nevykėliu iš operetės. Tik nuo tada ilgametėms draugystėms ir „klojimams deginti“ neturėdavau laiko.
Gerokai vėliau, bėgant audringiems dešimtmečiams, pastebėjau vieną iki tol negirdėtą dalyką.
Kai Jis išplaukia į tolimas arktis, iškeliauja į dykumas ar išeina į karą, Ji skuba rasti pakaitalą. Ne kiekviena. Ne visada. Bet visos pasąmonėje jaučia tokį šauksmą. Kartais jam paklūsta net atsisveikinimo dieną. Nežinau kodėl. Turbūt ne vien seksualinis alkis ar smalsumas. Moteris labai bijo staiga atsivėrusios vienatvės. Kai nieko nelieka pastovaus. Kartais gali įtarti, kad gal po širdim nešioja pradėtą kūdikį, – kaip bus su juo?
Todėl moterų per daug nesmerkime. Kartais jos pačios, sumišus jausmams, save smerkia ir nuvertina. Vyrai dažnai elgiasi panašiai, tik savo pergalių neslepia, o jomis didžiuojasi.
Aš irgi nebuvau šventas.
Rašytojų sąjungai tarpininkaujant buvau gavęs kambarį bute, padalytame trims šeimoms. Vakarus dažniausiai leisdavau „Neringoje“ – vienintelėje tada Vilniuje, kaip daugeliui atrodė, vakarietiškoje kavinėje.
Prie staliuko sėdėjome gal penkiese. Prisėdo pora pažįstamų merginų – viena poetė, kita aktorė. Vyrai šaipėsi iš mano ežiškos negalios. Aš irgi drauge juokavau, tik neleidau tapšnoti per petį.

Žinomas chemikas, politologas, politikas bei visuomenės veikėjas Egidijus Vareikis šių metų „Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje“ pristatys savo pirmąją leidykloje UAB „Vitae Litera“ išleistą poezijos knygą apie meilę. Naują gyvenimo etapą pradedantis politikas knygą dedikuoja savo žmonai Rozvitai.
Poezijos knygos „Mano meilės laiškai“ autoriaus teigimu, jis eilėraščius rašė daug metų, tačiau nesiryžo jų spausdinti. „Eilėraščių rašymas nėra mano pagrindinė veikla ar pragyvenimo šaltinis, juos rašau savo malonumui. Kartas nuo karto juos publikuodavau savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ar kokia ypatinga proga perskaitydavau į kokį renginį susirinkusiems žmonėms“, – sakė dar mokyklos laikais apsakymus ir eiles pradėjęs rašyti Egidijus Vareikis.
Anot pirmąją poezijos knygą išleidusio politiko, pagrindinės temos, kurios vyrauja jo eilėraščiuose yra meilės ir atgailos. „Kurdamas savo poeziją jaučiuosi labai laisvas, man įtakos nedaro jokios kryptys ar srovės. Tiesiog rašau tai, kad man pačiam patinka“, – apie poezijos knygos gimimą, kuris sutampa su žmonos Rozvitos gimtadieniu pasakoja Egidijus Vareikis.
17 metų veikiančios leidyklos UAB „Vitae Litera“ direktorės Valdonės Valienės manymu, pirmoji Egidijaus Vareikio poezijos knyga yra malonus netikėtumas juo besižavintiems žmonėms ir nedidelis akibrokštas politiko kritikams. „Mūsų visuomenė linkusi politikus įsprausti į labai griežtus rėmus, nuolatos juos kritikuoti, peikti ir niekada gero žodžio nepasakyti už nuveiktus darbus, o pirmai progai pasitaikius – pasmerkti. Man džiugu, kad šis žmogus po visų jį ir jo šeimą užgriuvusių negandų atsitiesė, toliau dirba, o mano vadovaujama leidykla „Vitae Litera“ galėjo išleisti pirmąją labai jausmingą ir nuoširdžią Egidijaus Vareikio poezijos knygą“, – ruošdamasi šių metų „Tarptautinei Vilniaus knygų mugei“, kurioje ir bus pristatyta knyga, sakė Valdonė Valienė.
Kviečiame į šių metų „Tarptautinės Vilniaus knygų mugės“ metu veiksiantį leidyklos UAB „Vitae Litera“ stendą, kur XX dieną, XX val. ir bus pristatyta Egidijaus Vareikio poezijos knyga „Mano meilės laiškai“.

Prieš pat Vilniaus knygų mugę bus išleista vertinga knyga – Alexandre’o Havardo “Dora lyderystė”. “Veidas” siūlo keletą ištraukų iš šio kūrinio.

Lyderystė – tai charakteris

Tik paviršutiniškai žvelgiant sąvoka „lyderystė“ sietina su tuo, ką įsivaizduojame išgirdę šį žodį. Pirmiausia pagalvojame apie valstybių ir vyriausybių vadovus, įkvepiančius tautas veikti, apie pramonės magnatus, kurie pristato mūsų gyvenimą keičiančius rinkos produktus, ar apie mūšin armiją vedančius generolus. Šį žodį siejame su ambicija, charizma, gudrumu, išmanymu, gebėjimu gauti pinigų ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Iš tiesų, šie talentai ir šios savybės apibūdina lyderius, tačiau nė vienas jų nenusako lyderystės esmės.
Sakoma, jog lyderystė sietina su charakteriu.
Ne, tai YRA charakteris.
Kai kas mano, jog lyderiu gimstama – vieni turi polinkį vadovauti, o kiti – ne, lyderystė neva esanti temperamento ir patirties samplaika. „Ne kiekvienas sugeba būti Rooseveltas, de Gaulle’is ar Churchillis“, – mano jie.
Toks supratimas visiškai neteisingas. Lyderystė nėra išrinktųjų reikalas. Tam pašauktas ne vienas kitas, bet daugelis.
Lyderystę išbando valstybių vadovai ir mokytojai, pramonės magnatai ir namų šeimininkės, kariuomenės vadai ir sveikatos apsaugos darbuotojai. Visuomenė ir artimiausia aplinka tikisi, kad būdami tvirto charakterio, atsakingi ir dorybingi žmonės atliks tai, kas reikalinga. Ir koks didelis būna nusivylimas, kai jie nepateisina lūkesčių!
Šiais laikais verslo skandalai dažnai tampa paskata sustiprinti vyriausybės kontrolę, reformuoti korporacijų valdymą ir peržiūrėti etinio elgesio kodeksą. Tai padaro tam tikrą poveikį, tačiau nėra svarbiausia. Nusižengiantys korporacinio valdymo taisyklėms žino, jog elgiasi neteisingai. Tačiau nesiliauja taip elgęsi. Tai rodo charakterio stoką.
Martinas Lutheris Kingas svajojo apie Ameriką, kurioje žmogus būtų priimamas „ne pagal jo odos spalvą, bet pagal charakterio savybes“.
Ką reiškia „charakterio savybės“? Tai dorybės, tiksliau, geriausių žmogaus savybių rinkinys, iš kurių svarbiausios – didžiadvasiškumas, nuolankumas, išmintingumas, drąsa (tvirtumas), susivaldymas ir teisingumas. (…) Mano nuomone, siekti dorybingumo lyderiui taip pat būtina kaip kvėpuoti, antraip – jis ne lyderis. Lyderio gyvenimas yra nuolatinė pastanga save tobulinti.
Dora lyderystė skirta tiems, kurie trokšta gyvenime turėti didelį tikslą. Koks tikslas yra kilnesnis už asmeninio tobulėjimo siekį? (…)
Lyderis atpažįstamas iš jo didžiadvasiškumo ir nuolankumo. Lyderis visada turi svajonę, kurią paverčia vizija ir misija. Būtent didžiadvasiškumas – dvasios siekis didelių tikslų – pakylėja protą į aukštumas.
Tačiau lyderystė neapsiriboja mąstymu apie „didžius dalykus“. Lyderis visada išlieka tarnas – jis tarnauja savo darbo, šeimos ir socialinėje aplinkoje esantiems žmonėms, tėvynainiams, galiausiai visai žmonijai. O tarnystės esmė yra nuolankumas. Nuolankūs lyderiai gerbia prigimtinį kitų žmonių orumą, ypač tų, kurie dalyvauja atliekant tą pačią misiją.
Lyderio veikloje didžiadvasiškumas ir nuolankumas neatskiriami. Didžiadvasiškumas paskatina dideliems užmojams, o nuolankumas paverčia juos tarnyste kitiems.
Vadovavimo charizma kyla iš gebėjimo kelti didelius tikslus (didžiadvasiškumo) ir atsidavimo tarnystei (nuolankumo). Didžiadvasiškumas ir nuolankumas yra širdies dorybės ~par excellence~ – jei jų nestokoja, lyderiai tampa charizmatiški. Neturėtume painioti charizmos ir gebėjimo uždegti minią. Apdovanoti pastaruoju abejotinu talentu „lyderiai“ gali sužadinti trumpalaikį entuziazmą, bet paprastai jie nekelia pasitikėjimo, o galiausiai pelno pašaipą ir panieką. Toks pavyzdys galėtų būti Mussolini. Lyderystė – ne demagogija. Tai per ilgą laiką ištobulinta dorybė, vaisinga, net jei lyderiui stinga asmeninio magnetizmo.
Šiuolaikinėje visuomenėje didžiadvasiškumas nepopuliarus. Keistas individualizmo ir kolektyvizmo persipynimas pagimdė ne vieną smulkiais interesais besivadovaujančių, egoistiškai nusiteikusių vartotojų kartą. Nuolankumas taip pat menkai vertinamas, į nuostabią tarnystės dorybę paprastai žiūrima bemaž su panieka. Dar neseniai tarnystė buvo vienas kilniausių žodžių. Dabar jis beveik visada vartojamas kaip komercinė sąvoka kalbant apie verslo paslaugas, atlygį už jas, paslaugų (negamybinį) sektorių ir pan. Paslaugas prilyginame tam, ką galima nusipirkti.
Didžiadvasiškumas ir nuolankumas, sudarantys lyderystės esmę, labiau kyla iš širdies, o pagrindinės išminties, teisingumo, drąsos (tvirtumo) ir susivaldymo dorybės – lyderystės pamatas – daugiausia sietinos su protu ir valia. Išminties dorybė pati svarbiausia ir ypač aktuali priimantiems sprendimus, nes tam, kad sektųsi vadovauti, reikia sugebėti priimti teisingus sprendimus.
Dorybė kelia pasitikėjimą ir taip sukuria erdvę lyderystei pasireikšti. Čia didelės svarbos įgauna nuolankumas ir išmintis: pasitikėjimas atsiranda, kai kiti žino, kad esate pasirengęs jiems tarnauti (tam reikalingas nuolankumas), ir dingsta išsiaiškinus, jog nesugebate priimti teisingų sprendimų (stinga išminties dorybės).
Lyderiu tapti nepavyks nuolankumą bandant pakeisti bendravimo technikomis. Kaip nurodo pasaulinių bestselerių tobulėjimo tema autorius Stephenas Covey: „Jei aš pasitelksiu poveikio žmonėms strategijas ir taktikas, priverčiančias kitus žmones daryti tai, ką noriu, geriau dirbti, būti labiau motyvuotiems, mėgti mane ir kitus, tačiau turėsiu ydingą, dviveidiškumo ir nenuoširdumo pažeistą charakterį, ilgainiui patirsiu nesėkmę.“
Lyderiai nemanipuliuoja. Kas neturi tikro autoriteto ir pasiduoda pagundai tiesmukai naudoti savo valdžią, yra pseudolyderis. Tuomet pakliūnama į ydingą ratą: menkas autoritetas skatina piktnaudžiauti valdžia, dėl to autoritetas dar labiau pašlyja ir tikra lyderystė tampa nebeįmanoma.
Kadangi dorybė yra praktikuojantis įgyjamas įprotis, aš tvirtinu, jog lyderiais ne gimstama, bet išmokstama jais būti. Ne kiekvienas taps prezidentu, premjeru, gaus Nobelio literatūros premiją ar taps centriniu „Žalgirio“ puolėju. Tačiau kiekvienas gali ugdytis dorybes.
Lyderystė nė vieno neišskiria, ji pasiekiama visiems.
Lyderiams nepriimtinas utilitarinis požiūris į dorybes. Jie ugdo jas ne tam, kad geriau sektųsi vadovauti (nors tai pagirtinas noras), pirmiausia jie siekia tapti geresniais žmonėmis. Graikų kalbos žodžiu ~aretē~ („dorybė“) nusakomas ne tiek veikimo, kiek būties tobulumas.

Kitą savaitę Lietuvos knygynuose pasirodys „Tvin Pykso“ režisieriaus Davido Lyncho knyga “Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas”. Iš jos pasisemsite tikrai daug išminties. O “Veidas” siūlo keletą ištraukų iš šio kūrinio.

Idėjos – lyg žuvys.
Smulkias žuveles galima žvejoti ir sekliuose vandenyse. Bet jei nori pagauti didelę žuvį, turi leistis į gelmes.
Ten, giliai, žuvys didesnės ir švaresnės. Jos galingos, neapčiuopiamos. Ir nuostabios.
Aš žvejoju tokias žuvis, kurių reikia man, tokias, kurias galėčiau paversti kinu. Tačiau gelmėse plaukioja įvairiausių žuvų. Verslo, sporto. Kokių tik nori.
Visa, kas egzistuoja, kyla iš pačių gelmių. Šiuolaikinėje fizikoje šis lygmuo vadinamas vieningu lauku. Kuo platesnė sąmonė – ir gebėjimas suvokti, – tuo giliau panyri į šį šaltinį ir tuo didesnę žuvį pagauni.
Transcendentinę meditaciją (TM) praktikuoju trisdešimt trejus metus, šia praktika remiuosi kurdamas filmus, tapydamas ir visose kitose savo gyvenimo srityse. Medituodamas neriu į gelmes ieškoti didžiosios žuvies. Šioje knygoje noriu pasidalyti savo patirtimi.

Dusinantis guminis kvailio kostiumas

Lengviau visą dangų
suvynioti į skiautelę, nei savęs nepažinus
pasiekti tikrąją laimę.
Upanišados

Prieš pradėdamas medituoti buvau kupinas baimių ir nerimo. Nuolat prislėgtas ir piktas.
Dažnai pyktį išliedavau ant savo pirmos žmonos. Po dviejų savaičių nuo meditavimo pradžios ji manęs paklausė:
– Kas tau yra?
Kurį laiką tylėjau. Paskui paklausiau:
– Ką turi omeny?
Ji atsakė:
– Kur pasidėjo tavo pyktis?
Nė nepajutau, kad jis išgaravo.
Tokią prislėgtą nuotaiką ir pyktį vadinu dusinančiu ir negatyviu guminiu kvailio kostiumu. Jis tikrai dusina, o guma dvokia. Medituodamas ir nirdamas į save, po truputį iš to kostiumo išsivaduoji. Vadėjantis dvokui galiausiai suvoki, koks jis buvo bjaurus. O jam visai išnykus tampi laisvas.
Pyktis, dvasinis sąstingis ir liūdesys gali papuošti pasakojimą, bet filmų kūrėją ar menininką veikia kaip nuodai. Jie lyg replėmis užgniaužia kūrybiškumą. Patekęs į tuos gniaužtus vargiai pajėgi išlipti iš lovos, kūrybiškumo ir idėjų srautas aplenkia. Kad galėtum kurti, reikia aiškumo. Atsiranda naujų idėjų. (…)

Kinas
Kinas yra kalba. Juo pasakoma labai daug svarbių, abstrakčių dalykų. Dėl to jis man ir patinka.
Man ne visada sekasi parinkti žodžius. Kai kurie žmonės yra poetai, todėl mintis geba išreikšti nuostabiausiais žodžiais. O kinas turi savo kalbą. Ja taip pat galima labai daug pasakyti, nes jos raiškos priemonės – laikas ir kadrų kaita. Dar dialogai. Ir muzika. Garso efektai. Labai daug priemonių. Jomis galima išreikšti jausmus ir mintis taip, kaip nepadarysi jokiais kitais būdais. Kinas – stebuklinga medija. Mėgaujuosi mąstydamas apie vaizdų ir garsų kaitą laike, kuriančią tai, ką įmanoma padaryti tik kine. Tai nėra vien žodžiai ar muzika – tai ištisa elementų, jungiamų kartu ir sudarančių tai, ko iki tol nebuvo, virtinė. Tai istorijos pasakojimas. Tai pasaulio, patirties, kurią žmonės gali išgyventi tik pažiūrėję filmą, kūrimas. Kai pagaunu filmo idėją, mane apsėda mintis, kaip galėčiau ją įgyvendinti kine. Man patinka abstrakčios istorijos, jas įmanoma paversti kinu.
(…)

Los Andželas

Į Los Andželą atvykau iš Filadelfijos, kur gyvenau penkerius metus, lankiau meno mokyklą. Filadelfija vadinama Broliškos meilės miestu, bet kai aš ten gyvenau, ji buvo lindynė. Meilės tame mieste buvo nedaug.
Atvykau į Los Andželą naktį, tad tik kitą rytą, išėjęs iš mažyčio buto San Vincento bulvare, išvydau šviesą. Ji sujaudino mane iki sielos gelmių. Iki šiol jaučiuosi laimingas, galėdamas gyventi šioje šviesoje.
Myliu Los Andželą. Pažįstu daug žmonių, kurie Los Andželą laiko nuobodžiu, monotonišku miestu. Bet pagyvenęs čia pradedi suvokti kiekvieno kvartalo savitą nuotaiką. O naktiniame jazmino kvapo dvelksme ir nuostabiame ore tebėra gyvas kino aukso amžius. Šviesa įkvepia ir suteikia energijos. Net tvyrant smogui, ji netampa raiži, išlieka skaidri ir minkšta. Ji suteikia man pasitikėjimo savo jėgomis. Nežinau kodėl. Ji skiriasi nuo kitų vietų šviesos. Šviesa Filadelfijoje net ir vasarą nė iš tolo nėra tokia skaidri kaip ši. Kaip tik ši šviesa iš pradžių ir atvijo kino kūrėjus į Los Andželą statyti filmų. Ši vieta nuostabi iki šiol. (…)

Romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ – skausmingas autorės susitaikymas su jos neauginusiu tėvu.

„Žydiškų daiktų kambario“ dar nebuvo knygynuose, kai autorė feisbuke atvėrė savo naujajai knygai skirtą puslapį. Ir sako neįžvelgianti čia nieko nuostabaus: tai tiesiog racionalus būdas pranešti skaitytojams, kad leidyklai atiduotas romanas jau pakeliui pas juos. Žurnalistė Audronė Urbonaitė neslepia, jog mielai peržiūri šiame puslapyje parašytus atsiliepimus, tik įspėja, kad nepakenčia meilikavimo ir lankytojus, kurie pradeda pilti nepelnytus ditirambus, tiesiog užblokuoja. Labiau pasikliauja komplimentais žmonių, kuriuos gerai pažįsta.
Be to, pastebi, kad jos knygų gerbėjai – patys įvairiausi: mokytojai, inžinieriai, pensininkai, bet kone rečiausiai atsiliepimų sulaukia iš kolegų žurnalistų. Gal jie, ardami kaip redakcijų darbiniai arkliai, ir knygos atsiversti neberanda laiko?

Kiekvienas sakinys yra per ilgas

Prieš dešimtmetį, kai pasirodė pirmoji A.Urbonaitės novelių knyga „Posūkyje – neišlėk“, literatūros kritikai jau buvo atrakinę ypatingą „žurnalistinės prozos“ stalčiuką ir į jį mielai grūsdavo visų šalies žurnalisčių parašytus meninius tekstus. O jų lyg tyčia pasipylė nemažai: panašiu metu prozon pasuko ir anksčiau poeziją su žurnalistika sėkmingai derinusios Sara Poisson bei Dalia Jazukevičiūtė. Ir greitai įsitikino, kad poetėmis žurnalistėms būti leidžiama, bet į prozos vandenis sukti – šiukštu nevalia. Mat „žurnalistinė proza“ kritikų iš anksto pasmerkta būti viena iš komercinės literatūros atmainų, net jei kūrinėlių problematika smarkiai pranoksta neįnoringus tokios literatūros standartus.
Šiandien „rimtosios prozos“ stovykla jau gerokai išskydusi, ir nemažai jos adeptų savanoriškai nukrypo komercinių (t.y. parduodamų) tekstų link. Žurnalisčių „stalčiukas“ taip pat išsiskirstė kas sau: kuriai pavyko išsikovoti pagarbesnę vietą šalia literatūrinio Olimpo, kuri, pamiršusi ambicijas, pagal sutartis kepa meilės romanus ir to nebeslepia. Tad ar bėra prasmės kalbėti apie žurnalistinės prozos ypatumus?
„Man nuo pat pradžių atrodė kvaila prikergti prie kūrinio vertinimo autoriaus specialybę. Kuo žurnalistinis romanas skiriasi nuo ne žurnalistinio? Jeigu žurnalistas staiga dėl kažkokių priežasčių persikvalifikuotų į archeologus, jis matytų pasaulį lygiai taip pat. Net jeigu jis bankrutuotų ir taptų skurdžiumi (o rašyti gali ir skurdžiai) arba, priešingai, baigtų ypač intelektualius kursus ir taptų elitiniu vadovu – meninius tekstus rašytų panašiai, nes tai labiau susiję su žmogaus pasaulėjauta ir jo dvasiniu turiniu, o ne specialybe ar socialiniu sluoksniu“, – įsitikinusi knygas rašanti žurnalistė.
Jos tvirtinimu, teisę į knygą šiais laikais turi visi, tačiau stiprieji, švarieji, „nusigryninę“ literatai tebemano, kad jų filologinis išsilavinimas yra pranašumas. Bet taip nėra, nes, pasak A.Urbonaitės, akademinės veiklos žmonių patirtis dažnai būna ribota ir truputį nutolusi nuo realybės: „Nors pati esu baigusi klasikinę filologiją, vis dėlto manau, kad gildijų ir kastų era literatūroje pasibaigė. Tarkim, medijų “išpiarinta” Andriaus Tapino „Vilko valanda“ man nepatiko, bet niekada neleisčiau sau nurašyti knygos autoriaus vien todėl, kad jis – iš kitos sferos. Pati patyriau, kaip sunku tokiam autoriui įveikti barjerą, pasiekti, kad „akademikai“ į tave pradėtų žiūrėti rimtai ir bent jau atsiverstų paskaityti, kas knygoje parašyta.“
Retai sutiksi „akademinį“ rašytoją, mielai skaitantį savo tautiečių kolegų tekstus (ir nesikuklinantį to pripažinti). O štai Audronė juos skaito, vertina ir sako nesuprantanti, kodėl skaityti kitų knygas rašytojams – „ne lygis“: „Mano lygis – skaityti visus kitus. Labai mėgstu Paulinos Pukytės tekstus, ypač jos „Bedalį ir labdarį“. Didžiulį įspūdį padarė Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ – netgi būdama komandiruotėje Kipre autorę susiradau, kad savo akimis išvysčiau žmogų, parašiusį tokią knygą. Saros Poisson „Čiupinėjimo malonumą“ laikau elitine knyga, kuri negali turėti daug skaitytojų, nes jos suvokimui privalu būti įveikus bent kelis populiariausius filosofus. Perskaičiusi dešimt puslapių Andriaus Jakučiūno „Lalagės“ džiūgavau, perskaičiusi dvidešimt – irgi, o įveikusi pusę knygos perpratau jo rašymo metodą ir supratau, kad iki romano pabaigos niekas nesikeis. Bet jo banguotas rašymas turi žavesio. Dar žavi jaunųjų Jurgos Tumasonytės proza ir Ramunės Brundzaitės eilėraščiai.“
Ir vis dėlto ar kasdien redakcijose lipdomi tekstai „nenuzulina“ žurnalisto žodyno, nepripratina jo prie tiesmukai ir tiksliai dėstomų minčių? A.Urbonaitė prisimena, kad kai būdama šešiolikos pradėjo savo noveles spausdinti „Nemune“, rašytojas Vytautas Martinkus kiekvienąkart įžangoje „atsiprašinėdavo“ skaitytojų dėl jos ilgų pulsuojančio ritmo sakinių. Kai pradėjo dirbti žurnaliste ir rašyti kitokius tekstus, pakito ir sintaksė, bet tai nebūtinai lemia teksto įtaigos jėgą. Žurnalistė įsitikinusi, kad ir trumpas sakinys gali būti įspūdingas, nes už jo dažnai slypi pauzė. O pauzę reikia nujausti, ir tai vadinama kalbos jutimu.
„Sakyčiau, žurnalistika išmokė mane skirti juokingus ir būtinus dalykus. Kai paimu skaityti Donaldo Kajoko tekstą – jaučiu, kad nesunkiai galėčiau jį sutrumpinti perpus. Nes man lėtos, nemodernios pasaulėjautos saviraiška jau nuobodi. Kaip ir daugelis mūsų, dirbdama esu priversta gyventi greitu tempu, šis tempas diktuoja kitokią kalbą. Man atrodo, kad kiekvienas mano sakinys yra per ilgas, todėl parašiusi savo dėstytojo amžinatilsį Juozo Pikčilingio patarimu išbraukinėju nereikalingus žodžius. Ir kuo ilgiau juos braukinėju, tuo daugiau žodžių atrodo nereikalingi. Galiausiai sakinys, logiška, lieka trumpas. Galima primityviai įtarti, kad begalvė žurnalistė tiek žodžių ir temoka. Bet galima skaityti visą skyrelį ir bandyti pajusti, kodėl vienas sakinys jame ilgesnis, o kitas – iš vieno žodžio, nes daugiau jų tiesiog nereikia“, – tikina trijų prozos knygų autorė.

Iš spaustuvės ką tik išvažiavo dar dažais kvepianti knyga – “Lietuvos politinės minties antologijos” trečioji dalis “Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990 m.”. Rytoj, tai yra gruodžio 10 d., ji bus pristatyta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Žodis Lietuvai

Sovietinio režimo kūrėjo.
“Tikrąjį valstybingumą įgijo lietuvių tauta, įvedusi tarybinę santvarką ir įsijungusi į Tarybų Sąjungos tautų šeimą. Tiktai tarybinė Lietuvos valstybė, skirtingai nuo buržuazinės Lietuvos valstybės, yra tikrai suvereninė valstybė; tiktai tarybinėje santvarkoje, skirtingai nuo buržuazinės santvarkos, lietuvių tauta gali pilnai vykdyti savo suverenines teises, nes:
1. Lietuvių tauta išsilaisvino nuo ekonominės ir politinės priklausomybės, nuo imperialistinių valstybių. Tarybinės Lietuvos valstybės suverenitetą saugoja nuo bet kokių pasikėsinimų visa sąjunga, kurios lygiateisis narys yra Lietuva.
2. Panaikinus privačią gamybos priemonių nuosavybę, lietuvių tauta pasidarė tikrasis krašto ekonominio gyvenimo šeimininkas.
3. Skirtingai nuo buržuazinės santvarkos, kurioje politinė valdžia yra išnaudotojų, t. y. menkos tautos mažumos rankose, tarybinė santvarka, tarybinė demokratija užtikrina plačiųjų tautos sluoksnių tiesioginį dalyvavimą valstybės reikalų tvarkyme.”
Vladas Niunka, p. 163.

Rezistento.
“Patys stokodami drąsos ir ryžto įsitraukti į kovą už šventas tautos teises, visais būdais stengiasi sulaikyti “išsišokėlius”. Anot jų, “išsišokėliai” trukdą dirbti gerokai naudingesnį – kultūrinį darbą. XX šimtmečio „realistai” nenori suprasti, kad tik aktyviosios tautos dalies pasipriešinimo dėka okupantas to kultūrinio darbo nesiryžta visiškai nutraukti. „Realistai” yra sukūrę net savotišką „savęs išsaugojimo” filosofinę sistemą. Pagal juos, niekas neprivalo rizikuoti nors ir vieno žmogaus laisve ar gyvybe. Svarbiausia esą kuo daugiau lietuvių išsaugoti tinkamam momentui, „dienai x”. Nesupranta jie, kad dvasiniame pogrindyje būnant ir belaukiant „dienos x”, jų stuburą sugrauš rūdys, o širdys apaugs kerpėmis ir pelėsiais. Išgirdę kovos trimitą, jie nepajėgs užsėsti ant kovos žirgų. O jų vaikai užaugs visiškai kurti tautos siekiams.”
Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, p. 84.

Poeto.
“Mums yra daugybė šansų išplaukti, tiktai reikia susirinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir seneliams, mūsų daiktus ir žaislus, mūsų vėliavas, mūsų knygas, mūsų bažnyčias ir visas mūsų relikvijas. Ir tegul mums niekas netrukdo. Nes galutinėje sąskaitoje visi esam tokie pat vargšai. O svarbiausia – kiekvienam mūsų reikia prisiminti, kad mes turime nepakartojamas ir nemirtingas, unikalias sielas. Aš nesakau, kad kiekvienas mūsų, išaugintas kaip ateistas ir indiferentas, cinikas, pragmatikas ar nihilistas, nuo rytdienos turi imti tikėti į Dievą. Tačiau viena iš didžiųjų priežasčių, kodėl šiandien lietuviai tokie baikštūs, skeptiški, pasimetę, apatiški, yra ta, kad mes visi išaugom šėtono paunksmėje. Tiktai aukštesne, nebijokime pasakyti – kosmine žmogaus pašauktim tikint, yra sukrovusios žiedus ir išsiskleidusios visos pasaulio kultūros, tautos ir civilizacijos. Aukštesne, dvasine, žmogaus prigimtimi tikint, sukurti nemirtingi meno kūriniai, pastatytos bažnyčios, rūmai, dvarai, tėvų pirkios. Nebijota numirti vardan savo tautos. Aukoti ir pasiaukoti.
Mums, kaip ir daugeliui neteisingai orientuotų Vidurio ir Rytų Europos šalių, gresia groteskinis konglomeratas iš socializmo ir kapitalizmo atliekų.
Mes turime ieškoti savo kelio, laikytis savo papročių ir tradicijų, savo kultūrinio palikimo, turime dar sykį sugrįžti į tvirčiausias iš tvirčiausių pilių ir tvirtovių – į lietuviškas galvas, kad išsilaikytume ne kaip trečiarūšė, o unikali tauta tarp tautų, suvereni valstybė tarp tokių pat suverenių valstybių.
Sigitas Geda, p. 312–313.

Filosofo.
„Idėjiškumas ir politiškumas [sovietmečiu] tapo netikrumo zona, į kurią buvo įeinama, kurioje buvo įsikuriama norint tik „prisitaikyti” prie gyvenimo, užsiimti patogesnes „griebimo pozicijas”. Visuomenė pasidalijo į sąžinę pritildžiusius, sąžinę praradusius arba jos niekada ir neturėjusius įvairių rangų valdytojus ir sąžinės dėka prie idėjinio teroro prisitaikyti nesugebėjusius, niekada nieko aukštesnio nesiekusius ir apskritai į žmogiškumo erdvę neišėjusius valdomuosius. Jų prieštaros ir sąšaukos sudarė ir pirmosios (J.Stalino), ir antrosios (L.Brežnevo) kontrrevoliucijų esmę bei realiuosius gyvenimo pavidalus. Jų santykiai sąlygojo ir pirmojo (N.Chruščiovo), ir šiandieninio visuomenės atnaujinimo siekimus ir realiąsias gyvenimo kolizijas.”
Romualdas Ozolas, p. 320.

Lietuvos skaitytojai jau gali įsigyti naują knygą “Vadovauti Jėzaus pavyzdžiu: tarnas, prievaizdas, ganytojas”. Joje nagrinėjami Viešpaties apreikšti vadovavimo principai. Autorius siūlo praktiškus, šiuolaikiškus bei veiksmingus būdus ir kaip juos pritaikyti savo kasdieniame gyvenime, kad visi galėtume geriau gyventi, stipriau mylėti ir savo pavyzdžiu įkvėpti daugiau žmonių.
“Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkai organizaciją pradėjo suvokti kaip atvirą, gyvą sistemą – organizmą, kūną, o tai didelis pokytis, palyginti su ankstesniu organizacijos kaip mechaninės visumos įvaizdžiu. Anksčiau vadovai sakydavo norį savo organizaciją matyti „gaudžiant“ kaip gerai suteptą mašiną arba „tiksint“ kaip kokybišką laikrodį. Už šių įvaizdžių slepiasi klasikinis požiūris į organizaciją kaip į darniai dirbančių velenų ir pavarų sistemą, nenutrūkstamai gaminančią tai, kam gaminti ji ir buvo sukurta.
Tačiau šis įvaizdis yra klaidingas: jis toks supaprastintas, kad neleidžia mums įžvelgti daugelio organizacijos funkcionavimo ypatumų. Pagrindinė mechanistinio požiūrio į organizaciją problema yra ta, kad paprastos mašinos gali turėti tik vieną įvesties šaltinį. Jei laikrodžio mechanizmui energiją judėti teiktų ne viena spyruoklė, o dvi, veikiančios tas pačias pavaras, pavaros labai greitai susidėvėtų. Tas pat atsitinka ir žmonėms, dirbantiems organizacijose, kurių vadovai organizacijos veikimą suvokia mechanistiškai. Žmonės paprasčiausiai susidėvi.
Kitaip nei paprasta mašina, tipiška organizacija vienu metu turi dorotis su šimtais, o galbūt ir su tūkstančiais įvesties šaltinių. Kiekvienas specialistas turi be paliovos reaguoti į informaciją, sklindančią iš kelių šaltinių – fiksuoto ryšio ir mobiliojo telefonų, jų balso pašto, delninuko, kalendoriaus, kompiuterio su keliomis veikiančiomis programomis ir elektroniniu paštu, tokias pat funkcijas atliekančio nešiojamojo kompiuterio, tradicinio pašto, vidaus pranešimų sistemos, laikraščių, profesinių žurnalų ir koridoriaus ar prieškambario, kuriame pasirodo žmonės, pranešantys žodinę, vaizdinę ar rašytinę informaciją. Pridėkime dar keletą ranka prirašytų lapelių švarko kišenėje bei korespondencijos prikimštą portfelį ir taps akivaizdu, kad daugelis organizacijų darbuotojų dirba tikros informacinės apgulos sąlygomis.
Kodėl organizacijos išleidžia didžiules sumas, kad kiekvienam savo darbuotojui užtikrintų prieigą prie daugelio informacijos šaltinių? Tikrai ne dėl to, kad darbuotojai būtų be paliovos sekinami informacijos perkrovų arba kad savo informacijos šaltinių gausa padarytų įspūdį draugams, dirbantiems kitose kompanijose. Organizacija investuoja į daugelį informacijos šaltinių tam, kad jos nariai galėtų laiku gauti informaciją ir veiksmingai dalytis žiniomis, kad greitai ir adekvačiai reaguotų į nuolatinius tiek organizacijos vidaus, tiek išorės pokyčius.
Neturėdama informacijos, negalėdama dalytis žiniomis ir greitai reaguoti į aplinkybes – tai padaryti įgalina daugybė informacijos šaltinių – organizacija prarastų gebėjimą gaminti produkciją, atitinkamai reaguoti į kintančias aplinkybes ir netrukus žlugtų. Visi įvesties šaltiniai, kuriais šiuolaikinė organizacija aprūpina savo atskiras dalis (Billas Gatesas tai vadina „nerviniu tinklu”), yra investicijos, skirtos organizacijos gyvybingumui palaikyti. Tačiau dauguma vadovų organizaciją suvokia labai supaprastintai, todėl jų vadovaujamos organizacijos, užuot gaminusios, šlifavusios ir tobulinusios savo produkciją, „šlifuoja“ savo dalis, taigi – savo žmones.
Organizacijų veikimo principas kitoks nei gerai suteptų mašinų. Organizacija labiau primena organizmą, kuris sėkmingai dorojasi su dešimtimis tūkstančių įvesties šaltinių. Beje, ši puiki paralelė nėra nauja. Dar šv. Paulius maždaug prieš 2000 metų apie Bažnyčią kalbėjo kaip apie kūną – Kristaus Kūną. Kadangi visos organizacijos yra kūnai (kaip Bažnyčia yra Kristaus Kūnas), peršasi dvi pagrindinės išvados. Kad kūnas palaikytų savo gyvybę, jam reikalingi du dalykai: organinė įvairovė ir grįžtamasis ryšys.

Organinės įvairovės būtinybė
Kai kurie šv. Pauliaus teiginiai tinka tik kalbant apie Kristaus Kūną, bet dalis jo pasakymų galioja visoms organizacijoms. Iš pradžių pateiksime tai, kas tinka tik kalbant apie Kristaus Kūną:
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 12–13).
Viso pasaulio krikščionys žino, kad visi esame broliai ir seserys Kristuje. Bet šv. Pauliaus pateiktas krikščionių bendruomenės kaip vieno kūno, kuriam gyvybę teikia Dievo Dvasia, apibūdinimas dar labiau mus priartina prie vieningos organiškos visumos. Kiekvienas esame kūno dalis, atliekanti unikalią šio kūno funkciją. Tačiau šis principas galioja tik esant santykiui su didžiuoju Kristaus Kūnu, kurio dalis esame. Taigi, kaip mums byloja Vatikano II Susirinkimo dokumentai, „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė“ .
Nors kiekvienoje organizacijoje mums pridera siekti vienybės, šv. Paulius sako, kad ši misija įmanoma tik tada, kai pripažįstame, jog kiekviename kūne būtina įvairovė. Savo teiginį jis pagrindžia paprastais ir įkvepiančiais žodžiais:
Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“ (1 Kor 12, 14–21).

Jo Nesbø laikomas vienu geriausių pasaulyje šių laikų kriminalinių romanų rašytojų yra apdovanotas gausybe literatūrinių premijų. Į Lietuvos knygynus ką tik atkeliavo nauja jo knyga “Sniego Senis”. Tai bauginantis, bet ir stipriai įtraukiantis romanas. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Laikrodis rodė penkias po pietų, o ant Bergeno iš prakiurusio dangaus švirkštė lietus. Ant stalo priešais Gertą gulėjo vardų sąrašas, kurį jam atsiuntė profesinė sąjunga. Jis ėmėsi ieškoti kandidatų su reikiamu vardu. Kol kas tik trys. Vos prieš dvi valandas Raftas lankėsi pas Onę Hetland, o jau manė, kad tuojau sužinos, kas nužudė Lailą Osen. Byla, išaiškinta per mažiau nei dvylika valandų. Ir niekas negali to iš jo atimti, garbė priklauso jam, ir tik jam. Nes spaudos atstovus jis informuos asmeniškai. Žurnalistai iš sostinės jau perskrido kalnus ir apspito policijos skyrių. Policijos viršininkas paliepė žmogžudystės detalių neviešinti, bet grifai jau užuodė kraujo tvaiką.
– Greičiausiai kažkas tekina informaciją, – pareiškė viršininkas ir dėbtelėjo į Raftą, bet šis neatsiliepė ir sutramdė šypseną. Mat dabar ten jau stovėjo visas žurnalistų būrys: kiekvienas nekantravo padaryti pranešimą. Gertas Raftas netrukus vėl taps Bergeno policijos skyriaus karaliumi.
Jis pritildė radijo aparatą, iš kurio Vitnė Hjuston visą rudenį tvirtino visada tave mylėsianti, bet, prieš jam kilstelint ragelį, telefonas suskambėjo.
– Raftas, – atsiliepė jis suirzęs, nekantraudamas irtis pirmyn.
– Tu ieškai manęs.
Nusivažiavęs policininkas iš balso iškart suprato, kad skambina ne juokdarys ir ne pamišėlis. Skambintojo balsas buvo labai ramus, tarsena – aiški ir dalykiška, nepanaši į pakvaišėlių ar girtuoklių. Bet balse buvo dar kažkas ypatingo, ko jis negalėjo iki galo suvokti.
Raftas dusyk garsiai kostelėjo. Kiek palaukė, tarsi parodydamas, kad nėra priblokštas.
– Su kuo aš kalbu?
– Pats žinai.
Raftas užsimerkė ir mintyse nusikeikė. Velnias, velnias, nusikaltėlis ketina pasiduoti. Ir tai toli gražu neduos tokio efekto, koks būtų, jeigu jį išaiškintų ir suimtų Raftas.
– Kas verčia tave manyti, kad ieškau tavęs? – iškošė policininkas pro sukąstus dantis.
– Tiesiog žinau, – pasigirdo balsas. – Ir jei padarysime taip, kaip sakau aš, tu gausi, ko nori.
– O ko aš noriu?
– Mane suimti. Ir galėsi tai padaryti. Vienas. Ar klausaisi, Raftai?
Policininkas linktelėjo, tada susigriebė atsakyti „taip“.
– Susitinkam prie toteminio stulpo Nurneso parke, – pasiūlė balsas. – Lygiai po dešimties minučių.
Raftas stengėsi galvoti. Nurneso parkas driekiasi prie Akvariumo, jis privažiuotų iki ten per mažiau nei dešimt minučių. Bet kodėl susitikti būtent ten, parke, tolimiausiame kyšulio taške?
– Kad galėčiau matyti, jog ateini vienas, – kaip atsakas į jo mintis pasigirdo balsas. – Jei pamatysiu kitus policininkus arba ateisi per vėlai, aš pradingsiu. Visam laikui.
Rafto smegenys apdorojo informaciją, skaičiavo ir darė išvadas. Jis nespės suburti pareigūnų, kad galėtų suimti skambintoją. Turės parašyti tai ataskaitoje ir pasiaiškinti, kodėl jam teko vienam jį suimti. Idealu.
– Puiku, – sutiko Raftas. – Kas bus paskui?
– Viską tau pasakysiu ir išdėstysiu savo pasidavimo sąlygas.
– Kokias sąlygas?
– Kad per teismą man nebus uždėti antrankiai. Kad nebus įleidžiami spaudos atstovai. Ir kad kalėsiu ten, kur neteks maišytis su kitais kaliniais.
Raftas vos neužsikosėjo.
– Gerai, – tarė jis ir žvilgtelėjo į laikrodį.
– Palauk, yra daugiau sąlygų. Kad kambaryje būtų televizorius, visos knygos, kurių panorėsiu.
– Sutvarkysime, – patikino Raftas.
– Kai pasirašysi sutartį su mano sąlygomis, vyksiu su tavimi.
– O kaip dėl… – pradėjo Raftas, bet tankus pypsėjimas reiškė, kad skambintojas padėjo ragelį.

Netrukus knygynuose pasirodys trečiasis lietuvių rašytojos, filosofės Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Visas kūrinys, kaip ir ši jo ištrauka, kurią šįkart siūlome, pasižymi labai žaismingu literatūriniu stiliumi ir linksma ironija. Ši knyga tikrai privers jus bent jau šyptelėti.

Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima.
Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenuvaliau.
Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit.
Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.
Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti.
Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nė vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nė kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalytas.
O ji padalijo. Padalijo mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau, vos ją pamatęs.
Stovėjo tarp durų pasišiaušus. Pasakiau „atsiprašau“ ir bandžiau praeiti, o ji paklausė, kodėl atsiprašinėju, gal nujaučiu, kad padarysiu jai ką nors blogo, ir niekur nesitraukė. Tada ją tiesiog pastūmiau. Ji nė kiek nenustebo, tik paklausė, ar už tai ir atsiprašiau.
Nesuprantu, kodėl ji taip padarė. Kodėl privertė ją įsimylėti.
Kai pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė bjauri. Graži, net labai graži, bet visai ne tokia, kokios aš norėjau. Jos oda buvo labai tamsi, rudai mėlyna. Plaukai kvailai nudažyti pusiau baltai. Viena akis tamsesnė už kitą, nors net ir ta šviesesnė pakankamai ruda. Niekada neturėjau merginos rudomis akimis. Negalima suprasti, ką jos galvoja, tik žiūri tom savo anglinėm duobėm, lyg norėtų kažką iš tavęs atimti, per tas skritulines duobes ištraukti, arba atvirkščiai, kažką, ko niekam nereikia, perduoti. Man niekada nepatiko žmonės, kurie man ką nors daro manęs neatsiklausę, ir visai nesvarbu, ar duoda, ar ima.
Be to, ji visą laiką šypsojosi. Aš ją pastūmiau, o ji šypsojosi, lyg tik to ir tebūtų norėjusi.
Žodžiu, man buvo bjauri. Todėl pastūmiau ir nuėjau.
Nieko neatsitiko, nei žaibas trenkė, nei mane kas užhipnotizavo. Tik prisiminiau, kad kambaryje palikau mašinos raktus. O tai reiškė, kad turiu grįžti į vidų. Aišku, ji vėl stovėjo tarp durų. Nežinau, ką darė tas kelias sekundes, kol buvau nusisukęs, bet atrodė dar labiau susivėlusi. Be to, rūkė. Jos lūpos buvo putlios, pirštai ilgi, o rankos pernelyg grakščios. Pagalvojau, kad jeigu jinai mane pabučiuotų, turbūt numirčiau.
Kai priėjau, ji pasakė „atsiprašau“, nesupratau, už ką. Turbūt suvokė, kad galėtų mane nužudyti vien bučiniu. Bet turbūt niekada nebūtų to dariusi, nes gaila cigaretės.
Jos kaklas buvo toks ilgas, atrodė švelnus, jei paliesčiau, numirčiau. Prisižadėjau niekada to nedaryti.
Ji tikrai be reikalo buvo prisikabinusi tiek grandinėlių su visokių spalvų ir dydžių kristalo burbulais. Gal ir ne kristalo, nežinau. Koks skirtumas, vis tiek ant jos kūno visi burbulai atrodė tamsesni, nei buvo iš tikrųjų. Pakėliau vieną pažiūrėti.
Atitrauktas nuo jos kristalas pasidarė ryškiai raudonas, perregimas, lyg praradęs atramą. Nemėgau daiktų, kurie tarsi neturėjo esmės, todėl paleidau karoliuką. Jis buvo toks sunkus, kad atsitrenkęs į jos krūtinę barkštelėjo.
Nesupratau, kam jai reikia ant savęs susikabinti šituos stiklus. Neabejoju: ji žino, kad suteikia jiems gyvybę, kad be jos jie – niekas. Bet juk negalima visko, kas be tavęs tampa beprasmiai, visą laiką nešiotis su savimi. Pagalvojau, kad turbūt ji yra labai geras žmogus, nes be jokio pasipriešinimo esmę suteikė ir man, padarė mane dar vienu dirbtiniu kristalu, kuris, atskirtas nuo jos, tampa neryškus, peršviečiamas ir niekam nereikalingas.
Turbūt prieš ją stovėjau gana ilgai, nes ji baigė vieną ir prisidegė kitą cigaretę. Tada priėjo ir mane pastūmė. Taip netikėtai, kad vos nepargriuvau.
– 1:1, – pasakė. Ir įėjo į vidų.
{…}

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys intriguojanti ir naudinga knyga “Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai”. Jos autorius amerikiečių neuromokslininkas Davidas Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų sąmonės gelmes. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Evoliucionuojančių smegenų mantra: įrašyti iš tiesų vykusias programas net DNR.

Apskritai kalbant, mažiausiai mes nutuokiame apie tai, ką mūsų protas sugeba geriausiai.
Marvin Minsky, “Proto visuomenė”

Instinktai yra sudėtingos, įgimtos reakcijos, kurių visiškai nereikia išmokti. Jie pasireiškia daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo turimos patirties. Prisiminkime, kaip gimsta kumeliukas: jis iškrinta iš motinos įsčių, stojasi ant savo menkučių, netvirtų kojelių, šiek tiek pasvirduliuoja, ir galop – vos po kažkiek minučių arba valandų – pradeda žingsniuoti ir lakstyti paskui bandą. Skirtingai nei žmonių atžaloms, kumeliukams nereikia ištisus metus mokytis naudotis savo kojomis vis mėginant ir klystant. Šiuo atveju sudėtinga motorinė veikla yra instinktyvi.
Dėl specializuotų neuronų grandinių, kuriomis smegenys standartiškai jau būna aprūpintos iš anksto, varlės geidžia kitų varlių, ir nė įsivaizduoti negali, kad galėtų justi lytinį potraukį žmogui. Ir atvirkščiai. Evoliucijos išplėtotos instinktų programos užtikrina, kad funkcionuotume sklandžiai, ir tvirtai kreipia mūsų sąmonę reikiama linkme.
Tradiciškai manoma, kad instinktai yra kažin kokia protavimo ir mokymosi priešingybė. Dauguma žmonių įsitikinę, kad, tarkim, šunys daugiausia vadovaujasi instinktais, o žmogus – kažkuo kitkuo nei instinktai, veikiau jau ~protu~. Didis devynioliktojo amžiaus psichologas Williamas Jamesas pirmasis suabejojo šitokia prielaida. Ir ne tik suabejojo – jis manė, kad ji visiškai klaidinga. Jamesas iškėlė prielaidą, kad žmogaus elgsena kur kas lankstesnė ir protingesnė nei gyvūnų, kadangi mes turime ~daugiau~, o ne mažiau instinktų negu jie. Šie instinktai yra tarsi įrankiai įrankių dėžėje, ir kuo daugiau jų turime, tuo lengviau gebame prisitaikyti.
Mes linkę nepastebėti šių instinktų kaip tik dėl to, kad jie veikia itin puikiai – gaunamą informaciją apdoroja automatiškai ir be jokių pastangų. Panašiai kaip viščiukų lyties nustatytojų, lėktuvų stebėtojų ar tenisininkų pasąmonėje veikiančios programos, mūsų instinktai taip giliai įsirėžę į smegenis, kad sąmonei jie jau nebepasiekiami. Visi kartu šie instinktai sudaro tai, ką mes laikome žmogiškąja prigimtimi.
Instinktai skiriasi nuo mūsų automatiškai atliekamų veiksmų (t. y. spausdinimo klaviatūra, važiavimo dviračiu, teniso kamuoliuko padavimo ir pan.) tuo, kad mums jų visai nereikia išmokti. Mes juos paveldime. Įgimtos mūsų savybės įkūnija tokius naudingus tikslus, kad jos net buvo užkoduotos mažiuke, sunkiai perprantama DNR kalba. Visa tai milijonus metų lydėjo natūralioji atranka – žmonių, kurie turėjo išlikti ir daugintis padedant instinktams, nuolat daugėjo.
Esminis dalykas čia tai, kad specializuota ir optimizuota instinktų grandinė pasinaudoja visais greičio bei energijos taupumo privalumais, tačiau dėl to sąmonei tampa tik dar labiau nepasiekiama. Štai todėl mes ir turime tokią pat ribotą prieigą prie mūsų „aparatinėje įrangoje“ esančių pažinimo programų, kaip ir prie tų, kurios veikia tenisininkui atliekant padavimą. Tokios aplinkybės lemia tai, ką Cosmides ir Tooby įvardija „aklumu instinktams“, – mes nepajėgiame pastebėti instinktų, nors jie yra pagrindiniai mūsų elgsenos varikliai. Šios programos mums nepasiekiamos ne todėl, kad būtų nereikšmingos, o atvirkščiai – kaip tik todėl, kad jos mums ~esminės~. Sąmonei įsikišus, jų veikla niekuo nepagerėtų.
Williamas Jamesas perprato užslėptą instinktų pobūdį ir patarė, kaip juos ištraukti į dienos šviesą atliekant nesudėtingus protinius pratimus – tam reikia stengtis, kad „įprasti dalykai atrodytų kaip neįprasti“, o šitai padaroma „keliant klausimą ~kodėl?~ dėl kiekvieno instinktyvaus veiksmo“:

Kodėl, kai mums malonu, mes šypsomės, o ne raukomės? Kodėl mes negalime kalbėti priešais didžiulę auditoriją taip pat ramiai, kaip bendraudami su bičiuliu? Kodėl būtent ta, o ne kita mergina apsuka mums galvą? Eilinis žmogus gali atsakyti tik tai, kad, na, ~žinoma~, mes šypsomės, na, ~žinoma~, mūsų širdis ima smarkiai daužytis priešais pamačius minią, na, ~žinoma~, mums patinka ši mergina – juk tai nuostabi siela tobulame kūne, joje tiek daug tyrumo ir aistros, kad mylėti ją galima visą gyvenimą!
Ko gero, kiekvienas gyvis jaučia tokią pat trauką atitinkamam padarui esant atitinkamoms aplinkybėms. <…> Liūtui skirta mylėti liūtę, meškinui – mešką. Perekšlei vištai vien mintis, kad pasaulyje esama padarų, kuriems, kitaip nei jai, kiaušinių pilnas lizdas nėra be galo patrauklus, brangus ir niekada nepabostantis šildyti objektas, turbūt sukeltų tikrų tikriausią siaubą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

J.K.Rowling pavardę žino tikriausiai visi, nes ji parašė “Harį Poterį”. Knyga “Netikėta vakansija” – pirmoji šios autorės knyga, skirta suaugusiesiems. „Ši knyga kupina gyvenimo išminties…“ – vertina “Washington Post”. Knyga ką tik išversta ir į lietuvių kalbą, tad “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Širlė, virtuvėje maišydama padažą ir klausydamasi, nervinosi kaip visada, kai Morina vadovaudavo pokalbiui; bent jau taip Širlė aiškinosi pati sau. Nutarusi negrįžti į kambarį, kol Morina nebaigs, Širlė pasuko į kabinetą patikrinti, ar kas nors neatsiprašo, kad negalės dalyvauti kitame apylinkės tarybos susirinkime; būdama tarybos sekretorė ji jau planavo darbotvarkę.
– Hovardai, Mailsai, ateikit, tik pažiūrėkit!
Širlės balsas skambėjo nebe tyliai ir muzikaliai, o šaižiai.
Hovardas iškrypavo iš svetainės, jam įkandin nusekė Mailsas, vis dar su tuo pačiu kostiumu, kurį dieną vilkėjo darbe. Morina it pėdsekys šuo paraudusias akis nuleistais kampučiais ir storai dažytomis blakstienomis įsmeigė į tuščią tarpdurį; jos geismas sužinoti, ką pamatė Širlė, buvo tiesiog apčiuopiamas. Morinos pirštai – išsišovę krumpliai buvo aptraukti peršviečiama, dėmėta lyg leopardo oda – čiupinėjo kryželį ir vestuvinį žiedą ant grandinėlės. Dėl gilių raukšlių nuo lūpų kampučių iki smakro Morina Samantai priminė pilvakalbio lėlę.
„Ko čia amžinai trainiojiesi? – Samanta mintyse garsiai paklausė vyresnės moters. – Ar negana, kad virš galvos nuolat kybo Hovardas su Širle?“
Samantą apėmė pasibjaurėjimas, vos ne pykino. Ji panoro sugriebti įkaitusį kambarį ir maigyti jį, kol mėlynas porcelianas, dujinis židinys ir Mailso nuotraukos auksiniuose rėmuose virs dantytomis lūženomis; paskui ji, kaip koks dangiškas rutulio stūmikas, šias duženas su suvytusia, išsidažiusia, viduje įstrigusia klykiančia Morina sviestų į saulę. Jos vaizduotėje sumaigytas fotelis su pasmerkta sene nulėktų per dangus ir nertų į neaprėpiamą vandenyną, o Samanta liktų viena begalinėje visatos tyloje.
Popietė praėjo siaubingai. Pokalbis su buhalteriu ją išgąsdino; ji vos beprisiminė, kaip parvažiavo į Džarvilį. Mielai būtų išliejusi Mailsui širdį, bet šis, koridoriuje numetęs lagaminėlį ir nusitraukęs kaklaraištį, sušuko:
– Dar neruoši vakarienės?
Jis demonstratyviai pašniukštinėjo orą, tada atsakė pats sau:
– Ne, neruoši. Na ir gerai, nes mama su tėčiu mus pakvietė į svečius. – Jai nespėjus paprieštarauti, greitai pridūrė: – Tai nesusiję su taryba. Norime pasitarti dėl tėčio gimtadienio – šešiasdešimt penkeri.
Pyktį pakeitė bemaž palengvėjimas; jis nustelbė nerimą, baimę. Samanta, jausdamasi išnaudojama, nusekė paskui Mailsą į automobilį. Kai pagaliau Žaliajame Žiede jis pasiteiravo: „Kaip praėjo diena?“, ji atsakė: „Žiauriai nuostabiai.“
– Įdomu, kas ten dedasi? – Morina nutraukė tylą svetainėje.
Samanta gūžtelėjo. Širlei įprasta suburti aplink save vyrus, o moteris palikti nežinioje. Samanta neketino rodyti susidomėjimo ir suteikti anytai pasitenkinimo.

David Eagleman

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys intriguojanti ir naudinga knyga “Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai”. Jos autorius amerikiečių neuromokslininkas Davidas Eaglemanas bando pažvelgti į mūsų sąmonės gelmes. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Evoliucionuojančių smegenų mantra: įrašyti iš tiesų vykusias programas net DNR.

Apskritai kalbant, mažiausiai mes nutuokiame apie tai, ką mūsų protas sugeba geriausiai.
Marvin Minsky, “Proto visuomenė”

Instinktai yra sudėtingos, įgimtos reakcijos, kurių visiškai nereikia išmokti. Jie pasireiškia daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo turimos patirties. Prisiminkime, kaip gimsta kumeliukas: jis iškrinta iš motinos įsčių, stojasi ant savo menkučių, netvirtų kojelių, šiek tiek pasvirduliuoja, ir galop – vos po kažkiek minučių arba valandų – pradeda žingsniuoti ir lakstyti paskui bandą. Skirtingai nei žmonių atžaloms, kumeliukams nereikia ištisus metus mokytis naudotis savo kojomis vis mėginant ir klystant. Šiuo atveju sudėtinga motorinė veikla yra instinktyvi.
Dėl specializuotų neuronų grandinių, kuriomis smegenys standartiškai jau būna aprūpintos iš anksto, varlės geidžia kitų varlių, ir nė įsivaizduoti negali, kad galėtų justi lytinį potraukį žmogui. Ir atvirkščiai. Evoliucijos išplėtotos instinktų programos užtikrina, kad funkcionuotume sklandžiai, ir tvirtai kreipia mūsų sąmonę reikiama linkme.
Tradiciškai manoma, kad instinktai yra kažin kokia protavimo ir mokymosi priešingybė. Dauguma žmonių įsitikinę, kad, tarkim, šunys daugiausia vadovaujasi instinktais, o žmogus – kažkuo kitkuo nei instinktai, veikiau jau ~protu~. Didis devynioliktojo amžiaus psichologas Williamas Jamesas pirmasis suabejojo šitokia prielaida. Ir ne tik suabejojo – jis manė, kad ji visiškai klaidinga. Jamesas iškėlė prielaidą, kad žmogaus elgsena kur kas lankstesnė ir protingesnė nei gyvūnų, kadangi mes turime ~daugiau~, o ne mažiau instinktų negu jie. Šie instinktai yra tarsi įrankiai įrankių dėžėje, ir kuo daugiau jų turime, tuo lengviau gebame prisitaikyti.
Mes linkę nepastebėti šių instinktų kaip tik dėl to, kad jie veikia itin puikiai – gaunamą informaciją apdoroja automatiškai ir be jokių pastangų. Panašiai kaip viščiukų lyties nustatytojų, lėktuvų stebėtojų ar tenisininkų pasąmonėje veikiančios programos, mūsų instinktai taip giliai įsirėžę į smegenis, kad sąmonei jie jau nebepasiekiami. Visi kartu šie instinktai sudaro tai, ką mes laikome žmogiškąja prigimtimi.
Instinktai skiriasi nuo mūsų automatiškai atliekamų veiksmų (t. y. spausdinimo klaviatūra, važiavimo dviračiu, teniso kamuoliuko padavimo ir pan.) tuo, kad mums jų visai nereikia išmokti. Mes juos paveldime. Įgimtos mūsų savybės įkūnija tokius naudingus tikslus, kad jos net buvo užkoduotos mažiuke, sunkiai perprantama DNR kalba. Visa tai milijonus metų lydėjo natūralioji atranka – žmonių, kurie turėjo išlikti ir daugintis padedant instinktams, nuolat daugėjo.
Esminis dalykas čia tai, kad specializuota ir optimizuota instinktų grandinė pasinaudoja visais greičio bei energijos taupumo privalumais, tačiau dėl to sąmonei tampa tik dar labiau nepasiekiama. Štai todėl mes ir turime tokią pat ribotą prieigą prie mūsų „aparatinėje įrangoje“ esančių pažinimo programų, kaip ir prie tų, kurios veikia tenisininkui atliekant padavimą. Tokios aplinkybės lemia tai, ką Cosmides ir Tooby įvardija „aklumu instinktams“, – mes nepajėgiame pastebėti instinktų, nors jie yra pagrindiniai mūsų elgsenos varikliai. Šios programos mums nepasiekiamos ne todėl, kad būtų nereikšmingos, o atvirkščiai – kaip tik todėl, kad jos mums ~esminės~. Sąmonei įsikišus, jų veikla niekuo nepagerėtų.
Williamas Jamesas perprato užslėptą instinktų pobūdį ir patarė, kaip juos ištraukti į dienos šviesą atliekant nesudėtingus protinius pratimus – tam reikia stengtis, kad „įprasti dalykai atrodytų kaip neįprasti“, o šitai padaroma „keliant klausimą ~kodėl?~ dėl kiekvieno instinktyvaus veiksmo“:

Kodėl, kai mums malonu, mes šypsomės, o ne raukomės? Kodėl mes negalime kalbėti priešais didžiulę auditoriją taip pat ramiai, kaip bendraudami su bičiuliu? Kodėl būtent ta, o ne kita mergina apsuka mums galvą? Eilinis žmogus gali atsakyti tik tai, kad, na, ~žinoma~, mes šypsomės, na, ~žinoma~, mūsų širdis ima smarkiai daužytis priešais pamačius minią, na, ~žinoma~, mums patinka ši mergina – juk tai nuostabi siela tobulame kūne, joje tiek daug tyrumo ir aistros, kad mylėti ją galima visą gyvenimą!
Ko gero, kiekvienas gyvis jaučia tokią pat trauką atitinkamam padarui esant atitinkamoms aplinkybėms. <…> Liūtui skirta mylėti liūtę, meškinui – mešką. Perekšlei vištai vien mintis, kad pasaulyje esama padarų, kuriems, kitaip nei jai, kiaušinių pilnas lizdas nėra be galo patrauklus, brangus ir niekada nepabostantis šildyti objektas, turbūt sukeltų tikrų tikriausią siaubą.
Todėl galime būti tikri – kad ir kokie keisti mums atrodo kai kurių gyvūnų instinktai, mūsų instinktai jiems yra ne mažiau keisti.

Giliausiai mumyse tūnantys instinktai dažniausiai likdavo nepastebėti, net kai psichologai stengdavosi suprasti specifines žmonių ypatybes (pavyzdžiui, geresnius kognityviuosius gebėjimus) ar aiškindavosi kokių nors negerovių kilmę (pavyzdžiui, psichikos sutrikimų). Tačiau visiškai automatiškai veikiantys ir jokių pastangų nekainuojantys dalykai – tokie, kurie reikalauja specializuočiausių ir sudėtingiausių neuronų grandinių, – mums visą laiką buvo prieš pat nosį: tai ir seksualinis potraukis, ir tamsos baimė, ir atjauta, ir polinkis ginčytis, ir pavydas, ir teisingumo troškimas, ir sprendimų ieškojimas, ir kraujomaišos šalinimasis, ir veido išraiškos perpratimas. Didžiuliai neuronų tinklai, lemiantys šiuos veiksmus, taip puikiai sureguliuoti, kad mes nė neatkreipiame dėmesio į įprastą jų funkcionavimą. Panašiai kaip viščiukų lyties nustatytojų gebėjimų atveju, savistaba yra bejėgė aptikti mumyse automatiškai veikiančias programas. Įsitikinimas, kad viena ar kita mūsų veikla yra nesudėtinga ir natūrali, gali paskatinti labai nuvertinti ją įgalinančių neuronų grandinių sudėtingumą. Paprasti dalykai dažnai būna sunkiai perprantami: daug kas, ką mes laikome savaime suprantama, nervų sistemos atžvilgiu yra itin sudėtinga.
Kad šitai iliustruotume, prisiminkime, kas nutiko kuriant dirbtinį intelektą. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo stipriai pažengta pirmyn kuriant programas, kurios pajėgė dorotis su faktinėmis žiniomis, pavyzdžiui, kad „arkliai yra žinduolių rūšis“. Tačiau netrukus ši pažanga beveik visiškai sustojo. Paaiškėjo, kad atlikti „paprastas“ užduotis – tarkim, eiti šaligatviu ir ties bordiūru nepargriūti, prisiminti, kur yra kavinė, išlaikyti ištįsusio kūno pusiausvyrą ant dviejų laibų kojų, atpažinti bičiulį, suprasti pokštą ir pan. – yra kur kas sudėtingiau, nei manyta. Dalykus, kuriuos mes atliekame greitai, veiksmingai ir nesąmoningai, taip sunku sumodeliuoti, kad tai iki šiol neišsprendžiama problema.
Kuo veiksmas atrodo akivaizdesnis ir mažiau pastangų reikalaujantis, tuo labiau turėtume įtarti, kad jis toks atrodo tik todėl, jog už jo slypi galingos neuronų grandinės. Kaip jau įsitikinome antrame šios knygos skyriuje, regėjimo veiksmas vyksta taip lengvai ir greitai kaip tik todėl, kad jį lemia sudėtinga ir būtent tam skirta mašinerija. Kuo natūraliau ir lengviau kas nors ~atrodo~ atliekama, tuo sudėtingesni dalykai už to slypi. Nuogos varlės nesužadina mums geismo, nes su varlėmis mes negalime poruotis ir mūsų genetinė ateitis su jomis turi mažiausiai ką bendra. Kita vertus, kaip matėme pirmame skyriuje, mums ~parūpsta~ moterys išsiplėtusiais vyzdžiais, nes šitaip perduodama svarbi informacija apie lytinį potraukį. Mes gyvename savo instinktų ~užvelt’e~, ir juos iš esmės suvokiame taip pat menkai, kaip kad žuvis suvokia vandenį…

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Apie knygą ir autorių

Amerikiečių neuromokslininkas daktaras Davidas Eaglemanas savo provokuojančioje knygoje „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ bando pažvelgti į mūsų sąmonės gelmes. Tai, kas ten vyksta, tikrai kelia nuostabą. Ne mažiau stulbina ir autoriaus siūlomų temų aprėptis. Smegenų traumos, lėktuvų stebėjimas, pasimatymų planavimas, narkotikų poveikis, grožio suvokimas, neištikimybės ištakos, kriminalinė teisė, dirbtinis intelektas, regėjimo apgaulės – visa tai ir dar daugiau įvairiausiais pavyzdžiais ir paaiškinimais atskleidžia mums, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.