Leidykla „Išmintis“ pristato naujieną – vaikų kalbos lavinimui skirtą knygą „Mama, tėti, padėk man kalbėti“. Leidinyje pristatomas praktines rekomendacijas ir konkrečius pratimus pritaikyti vaikų ugdymui galės ir tėvai, ir ugdymo įstaigose dirbantys specialistai.

Tik gimęs vaikas auga, keičiasi ir ugdosi kiekvieną dieną. Todėl svarbu pradėti jį lavinti nuo gimimo. Vaiko motorinių įgūdžių, kalbos, klausos ir kitų pojūčių vystymuisi labai svarbus smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas. Kad vaiko kalba būtų graži, reikia išlavinti ir kalbos aparatą. Knygoje „Mama, tėti, padėk man kalbėti“ pateikti smulkiosios motorikos, kalbos aparato ir foneminės klausos lavinimo pratimai. Leidinyje esančiomis rekomendacijomis ir patarimais pasinaudoti galės ir tėvai, ir mokytojai, logopedai, specialieji pedagogai.

„Idėja parašyti šią knygelę kilo būtent tada, kai nusprendžiau grupėse išbandyti kalbos aparato ir pirštukų mankštas. Nors dėl laiko stokos kiekvienoje grupėje mankšteles rengdavau tik kartą per savaitę, praėjus trims mėnesiams pastebėjau puikių rezultatų tarp vaikų, lankiusių logopedinius užsiėmimus, dar po kiek laiko pagerėjimas buvo juntamas ir tarp kitų vaikų. Į šią veiklą buvo įtrauktos darželio auklėtojos ir tėvai. Bendradarbiaudami greičiau pasiekėme rezultatų kalbos raidos atžvilgiu. Turiu pabrėžti, kad tai normalios raidos vaikų darželis“, – knygos idėjos atsiradimą komentavo „Mama, tėti, padėk man kalbėti“ autorė, logopedė Kristina Jurevičiūtė.

Knygelę sudaro trys dalys, pratimų grupės suskirstytos pagal vaiko amžiaus tarpsnius. Pirmoje dalyje „Pirštai“ kalbama apie smulkiosios motorikos lavinimą, taip pat pateikiama pirštukų lavinimo pratimų. Antroje dalyje „Burna“ aprašomos mimikos, burnos ir liežuvio mankštos, lavinančios artikuliacinį aparatą. Trečioje dalyje „Klausa“ pateikiami pratimai foneminei klausai, tiesiogiai susijusiai ir su kalba.

Autorė, šiuo metu dirbanti specialiajame darželyje, siūlo knygoje pateiktą  medžiagą naudoti dirbant tiek su normalios raidos vaikais, tiek su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymo poreikių (kalbos ir komunikacijos, intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų ir kt.).

Kristina Jurevičiūtė – lopšelio-darželio ir specialiojo darželio logopedė. Jos specializacija – ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos ir komunikacijos sutrikimų korekcija. Pateikiamus pratimus autorė išbandė vaikų grupėse, įtraukdama auklėtojas bei tėvus, ir įsitikino jų efektyvumu.

Johnas Irvingas Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas. Šią pažintį dar labiau sustiprins netrukus mūsų knygynuose pasirodysianti dar viena jo knyga “Viename asmenyje”. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio romano.

Nesėkminga aktorių atranka

Pirmiausia papasakosiu apie panelę Frost. Visiems sakau, jog rašytoju tapau todėl, kad būdamas lemiamo penkiolikos metų amžiaus perskaičiau Čarlzo Dikenso romaną, bet iš tiesų buvau dar jaunesnis, kai, vos susipažinęs su panele Frost, mintyse išvydau, kaip su ja myliuosi, ir kaip tik tą lytinio pabudimo akimirką šuorais užgimė mano vaizduotė. Mūsų asmenybes formuoja tai, ko trokštame. Per tas kelias jaudulingo slapto geismo sekundes aš supratau, jog trokštu tapti rašytoju ir pasimylėti su panele Frost – nebūtinai tokia eilės tvarka.
Su panele Frost susipažinau bibliotekoje. Bibliotekos man patinka, nors sunkiai ištariu tą žodį – ir jo daugiskaitą, ir vienaskaitą. (…)
Dar ironiškiau tai, kad mano pirmoji biblioteka buvo niekuo neypatinga. Paprasčiausia nedidelio Vermonte esančio Ferst Sisterio miestelio viešoji biblioteka – raudonų plytų namukas toje pačioje gatvėje, kurioje gyveno mano seneliai. Aš augau jų namuose Upės gatvėje – iki penkiolikos metų; tada mano mama ištekėjo antrą kartą. (…)
Turbūt nereikia nė sakyti, jog panelę Frost įsiminiau daug geriau negu biblioteką. Nedovanotina, kad jos vardą sužinojau tik kai nuo mūsų pažinties jau buvo praėję daug laiko. Visi ją vadino panele Frost; tada, kai aš gal kiek pavėluotai gavau pirmąjį skaitytojo bilietą ir mudu susipažinom, iš pažiūros ji buvo mano mamos amžiaus – arba truputį jaunesnė. Teta, labai valdinga persona, man buvo sakiusi, kad panelė Frost „kadaise buvo labai graži“, bet aš niekaip negalėjau įsivaizduoti panelės Frost atrodančios dar gražiau negu mūsų pažinties dieną, – nors šiaip jau, netgi vaikystėje, nuolat ką nors įsivaizduodavau. Teta tvirtino, kad kadaise visi miestelio jaunikiai, pamatę panelę Frost, tiesiog nerdavosi iš kailio, stengdamiesi patraukti jos dėmesį. Bet kai kuris nors įsidrąsinęs prisistatydavo, – na, pasisakydavo jai, kuo esąs vardu, – tuomet buvusi gražuolė bibliotekininkė abejingai pažvelgdavo ir lediniu balsu tardavo: „Aš – panelė Frost. Niekada nebuvau ištekėjusi ir tikrai nenorėčiau.“
Taigi panelė Frost, besilaikanti tokio požiūrio, tebebuvo netekėjusi ir kai aš su ja susipažinau; Ferst Sisterio jaunikiai, nors man tai atrodė nesuvokiama, jai jau seniai nebeprisistatinėjo.

Lemtingasis Dikenso romanas, – kurį perskaitęs panorau tapti rašytoju, bent jau taip visada sakau, – buvo „Didieji lūkesčiai“. Neabejoju, kad ir pirmą, ir antrą kartą jį perskaičiau būdamas penkiolikmetis. Tikrai žinau, kad tada dar nesimokiau privačioje berniukų mokykloje, nes tą knygą gavau Ferst Sisterio miestelio bibliotekoje – du kartus. Niekad nepamiršiu dienos, kai nuėjau ten, norėdamas pasiimti ją antrą kartą; iki tol man nė sykio nesinorėjo iš naujo skaityti viso romano.
Panelė Frost įbedė į mane skvarbų žvilgsnį. Tada mano viršugalvis vargu ar siekė jos pečius. „Kadaise panelė Frost buvo kaip kokia statula“, – sakė man teta, tarytum net panelės Frost ūgis ir figūra būtų egzistavę tik praeityje. (Žinojau, kad man ji visada bus kaip statula.)
Panelė Frost buvo tiesios laikysenos, plačių pečių moteris, tačiau mano dėmesį labiausiai patraukė mažytės, bet dailios jos krūtys. Kaip savotiškas kontrastas vyriškam ūgiui ir akivaizdžiai fizinei jėgai, panelės Frost krūtys atrodė ką tik atsiradusios – neįtikimai mergaitiškos, tarsi dar tebedygstančios. Nesupratau, kaip ne per jauniausia moteris gali šitaip atrodyti, bet buvo aišku, kad jos krūtys sužadina visų ją išvystančių paauglių vaizduotę; na, aš taip maniau tada, su ja susipažinęs, – kada tai buvo? – 1955-aisiais. Be to, noriu jus patikinti, kad panelė Frost niekada nebūdavo apsirengusi provokuojamai, bent jau ten, priverstinėje apytuštės Ferst Sisterio viešosios bibliotekos tyloje; ten beveik niekas neužeidavo, nei dieną, nei vakare, kad ir kelinta būtų valanda.
Kartą nugirdau valdingąją tetą sakant (mano mamai): „Panelė Frost jau nebe tokio amžiaus, kai pakanka paaugliškų liemenėlių.“ Aš, trylikametis, tada pamaniau, jog tai reiškia, kad – nuolat viską kritikuojančios tetos nuomone – panelės Frost liemenėlės netinka jos krūtims, arba atvirkščiai. Buvau įsitikinęs, kad tinka! Ir dabar, visą laiką, kol kankinamai mąsčiau apie skirtingą savo paties ir tetos domėjimąsi panelės Frost krūtimis, žadą atimanti bibliotekininkė neatitraukė nuo manęs minėtojo skvarbaus žvilgsnio.
Su ja susipažinau būdamas trylikos; o šią baugią akimirką man jau buvo penkiolika, bet kiaurai veriančiomis akimis panelė Frost žiūrėjo taip ilgai, kad atrodė, jog ji ištisus dvejus metus ir išbuvo įbedusi į mane tą savo žvilgsnį. Galiausiai, išgirdusi, kad noriu dar kartą perskaityti „Didžiuosius lūkesčius“, ji tarė:
– Šitą jau skaitei, Viljamai.
– Taip, man labai patiko, – pasakiau, vos neleptelėjęs, kad man labai patinka ji. Ji kalbėjo itin oficialiai – buvo pirmas žmogus, į mane visada taip ir kreipdavęsis: Viljamai. Šeima ir draugai vadino Bilu arba Biliu.
Norėjau pamatyti panelę Frost dėvinčią tik liemenėlę, nepakankamai (visur kištis mėgstančios mano tetos manymu) suvaržančią krūtis. Bet tokios įžūlybės vis dėlto neišpyškinęs, paprašiau:
– Norėčiau „Didžiuosius lūkesčius“ perskaityti dar kartą.
(Nė žodžio apie nuojautą, kad panelė Frost man bus padariusi tokį pat pribloškiamą įspūdį, kokį Estela daro vargšui Pipui.)
– Taip greit? – nustebo panelė Frost. – Juk „Didžiuosius lūkesčius“ skaitei vos prieš mėnesį!
– Nekantrauju perskaityti dar kartą.
– Yra daug Čarlzo Dikenso knygų, – pasakė man panelė Frost. – Gal paskaityk kurią nors kitą, Viljamai.
– O, paskaitysiu, – patikinau ją, – bet pirmiausia noriu dar kartą perskaityti šitą.
Kai panelė Frost antrą kartą ištarė „Viljamai“, man akimirksniu pasistojo, – nors tada mano, penkiolikmečio, penis buvo mažas ir erekcija juokingai menka. (Turbūt pakanka pasakyti, jog nebuvo pavojaus, kad panelė Frost tą erekciją pastebės.)
Visažinė teta mano mamai buvo sakiusi, kad aš, kaip tokio amžiaus, per menkai išsivystęs. Savaime suprantama, ji turėjo omeny, kad „per menkai išsivystęs“ kitu atžvilgiu (arba visais); kiek žinau, mano penį ji galėjo būti mačiusi tik kai buvau kūdikis, – o gal nematė ir tada. Neabejoju, kad apie žodį „penis“ dar turėsiu ką papasakoti. O kol kas jums užteks žinoti, jog man itin sunku ištarti „penis“; šiaip taip išspaustas, tas žodis, – kai apskritai pavyksta jį pasakyti balsu, – mano lūpose skamba kaip „pėnis“. Rimuojasi su „kėnis“, jeigu jums dar neaišku.
Šiaip ar taip, tada, kai pareiškiau norįs antrą kartą pasiimti „Didžiuosius lūkesčius“, panelė Frost apie mano seksualines kančias išvis nieko nežinojo. Tiesą sakant, man pasirodė, jog ji įsitikinusi, kad, kai bibliotekoje šitiek knygų, skaitydamas kurią nors iš naujo tiesiog nedovanotinai švaistyčiau laiką.
– Kuo tie „Didieji lūkesčiai“ tokie ypatingi? – paklausė panelė Frost.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Norite dvasinio peno? Tada susiraskite naują knygą „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“. Joje tai rasite. O „Veidas“ siūlo ištraukų iš šios knygos.

Rašytoja Vanda Juknaitė
Pokalbis „Iš kur atsiranda žodžiai – nežinai…“

Toli gražu ne kiekvieną žmogų kančia ko nors išmoko – būna, žmonės patiria siaubingų dalykų, ir nieko. Mes gyvename laiku, kai kardinaliai keičiasi žmogaus samprata. Mes greitai turėsime reikalų su žmogumi, kuris nebesusijęs nei su vieta, nei su šeima, savaime suprantama, nei su kitais žmonėmis, nei pats su savimi. Jis nebeturės į ką susižeisti. Amerikoje žinau vieną šeimą, kurios dukra turi du vaikinus: vienas – universitetinis, o kitas – priemiestinis. Ar žinote, kodėl ji negali bendrauti tik su universiteto vaikinu? Norint su juo susitikti savaitgalį tektų labai toli važiuoti… Tai naujas gyvenimo būdas. Atrodo, Česlovas Milošas tokį žmogų įvardijo kaip „vos žmogų“.
Mes stovime prie didelių pasikeitimų slenksčio, pasikeitimų, kurie jau vyksta. Problema ta, kad tokie žmonės, taip paviršutiniškai bendraudami, lieka be galo naivūs, jie nepažįsta savęs, nesuvokia kitų žmonių, ir tas naivumas visų pirma yra pavojingas jiems patiems. (…)
Kultūra – labai plonas ozono sluoksnis. Ji vis dar priešinasi aklai egzistencijos mechanikai, beprasmiam tų pačių veiksmų kartojimui. Mechanika eliminuoja neatsakomus egzistencinius klausimus, kas yra gyvenimas, kodėl mes esame, kodėl žmogus, save suvokianti būtybė, kartais toks aklas ir nuožmus. Eutanazijos idėja kyla iš tokio mąstymo, varginančių funkcijų nutraukimas tokiame kontekste atrodo visiškai logiškai pagrįstas…

Poetas Marcelijus Martinaitis
Pokalbis „Taip atsitinka kuriant…“

Man patinka būti lietuviu, ir ne vien Lietuvoje. Pagaliau niekur nebijau ir nesigėdiju juo būti. Kiek žmonių nebijojo juo būti Atgimimo metais! Kartais būdavo pavojinga, sakysim, tarnaujant sovietinėje armijoje.
Keliais sakiniais negalėčiau atsakyti, kas yra ta lietuviška tapatybė. Tikriausiai ji būna kažkaip jaučiama, pastebima asmens savybė. Būdamas literatas, tai lyg ir savaime esi lietuvių poetas. Prie mano tekstų kitomis kalbomis parašoma, jog esu lietuvis, iš Lietuvos. Savo tapatybę sieju su literatūra, poezija. Man gal lengviau negu kitiems, kurie, sakysime, yra verslininkai, šiaip keliautojai. O aš esu atpažįstamas kaip literatas. Tai savaip malonu.
Tikriausiai esate pastebėję, kaip skaitydami kitų žinomų pasaulio rašytojų kūrybą pagal tam tikrus niuansus, stilių, temas atpažįstate, kad čia anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, japonų, kinų rašytojas. Jie jau turi tam tikrą savaime atpažįstamą prasminį kontekstą, susijusį su savo šalies istorija, kultūra, gyvensena. Tuo tarpu Lietuva dar mažai atpažįstama tuose pasauliniuose kontekstuose. Koks tas tapatybės turinys, sunku pasakyti, veikia labai skirtingi tie atpažinimo kodai. Tik gal nereikėtų labai nerimauti. Nors daug šnekama apie šiuolaikinę „globalizaciją“, mes vis dėlto tą savo tapatybę jaučiame, dėl jos nerimaujame. Pagaliau niekada taip nebus, kad tapatybę suprastume kaip visiems pasiūtą vienodą uniformą. Tai yra nuolatinis kūrimo, persikūrimo vyksmas, tapatybė nuolat kuriama, ji nėra kažkokia sustabdyta žmonių, tautos savybė. Kai nutrūksta kūryba, nyksta, degraduoja tapatybė. (…)
Neprivalo žmogus kasdien galvoti, už ką ir dėl ko jis vis atsakingas ir atsakingas, nuolat stiprinti tokį savo kompleksą, ypač kai valstybė jau gali tvarkytis pati. Panašu kaip gyventi su gimtosios nuodėmės kompleksu. O žmogus turi gyventi, kuo nors džiaugtis, auginti vaikus, mylėti moterį arba moteris vyrą, dirbti mėgstamą darbą, gerai jį padaryti, ir jis padarys viską, kas reikalinga valstybei būti turtingai, patraukliai. Iš žmogaus, gyvenančio savo šalyje, daugiau nieko nereikia, jeigu jis laisvas, jo niekas nepersekioja, negąsdina, neliepia daryti tai, ko jis nenori.
Toks žmogus yra svarbiausias šalies asmuo, nes be jo daugiau nieko nėra, kad būtų stipri valstybė. Juk matome, kad valstybių nestiprina nei jų didžiausi kalnai, iškasenos, nuostabūs vandenys, puošnūs diktatorių rūmai, nei pinigus švaistantys turtuoliai, nei ginklai, kurie tik išsekina gyvybines tautų jėgas…

Perkusijos meistras Vladimiras Tarasovas
Pokalbis „Menas nepripažįsta kompromisų“

Mano instaliacijos pirmiausia yra garso instaliacijos. Į jas aš žiūriu kaip į savotiškus garso žaidimus. Kadangi esu būgnininkas, visai kitaip suprantu garsą nei kiti muzikantai. Būgnininkui groti greitai ir garsiai nėra jokių problemų, tačiau jam, kaip menininkui, tai ir nėra didžiausias iššūkis. Svarbiausia grojant būgnais yra girdėti, kadangi būgnai – instrumentas, kuris yra archajiškai autentiškas, jeigu galima taip pasakyti. Iš esmės šie garsai nesugalvoti žmogaus, kaip antai saksofono ar smuiko. (…)
Visi mokame skaityti natas ir knygas, tačiau ne visi sugebame suvokti, kas už tų natų ir tekstų slepiasi. Visa tai reikia stengtis suprasti, o tai galima padaryti tik nuosekliai skaitant poeziją, knygas, klausantis muzikos ir analizuojant viską savyje. Interneto dėka gauname milžinišką kiekį informacijos, bet tai tėra informacija, o ne tikras ir išgyventas žinojimas. Svarbiausia – gyventi šios dienos patirtimi ir niekad nesustoti: jei gyvensi tuo, ką parašei prieš dvidešimt metų, labai toli nenueisi, nes tai jau bus niekam nebeįdomu…

Liepos pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodo intriguojanti knyga apie intriguojantį dailininką, kūrėją ir provokatorių Salvadorą Dali. Siūlome ištrauką iš šio labai nekuklaus kūrinio.

Taip pamačiau, kaip, man panorėjus, Paryžius pasikeitė mano akyse. Tačiau, kaip visada, mano įtaka tiek pranoko mane patį, kad aš negalėjau nieko įtikinti, jog ji sklinda iš manęs. Toks pat reiškinys įvyko po kelerių metų, kai antrą kartą išlipau Niujorke ir suvokiau, kad dauguma didelių krautuvių įrengė vitrinas įkvėptos siurrealistų atradimų, kurių sumanytojas buvau aš. Amžina mano įtakos drama – ji visuomet išslysta man iš rankų, o aš negaliu nei jos valdyti, nei pasinaudoti. Tad gyvenau Paryžiuje, kuris įsiklausydavo į mano lozungus. Jeigu skaitydavau straipsnį, nukreiptą prieš funkcionaliąją architektūrą, žinojau, kad tai kyla iš manęs. Jeigu kas nors netyčia ištardavo „Bijau, tai modernas“, taip pat žinojau, kad tai kyla iš manęs. Publika dar nesiryžo eiti paskui mane, bet aš sugrioviau jos įsitikinimus! Modernistai turėjo dėl ko manęs neapkęsti!
Kadangi man savo atradimais buvo neįmanoma pasinaudoti, mane nuolat apvogdavo. Paskelbus savo modern style, man teliko išeiti į gatvę ir konstatuoti apie jo paplitimą: nėriniai, filmai, naktiniai kabaretai, batai – viskas prie jo derėjo. Šimtai amatininkų užsidirbo pragyvenimui visa tai gamindami, o aš tuo metu vaikštinėjau po Paryžių, nežinodamas, ko griebtis. Visi galėjo įgyvendinti mano idėjas, išskyrus mane! Aš net nežinojau, kur ir į ką kreiptis, kad gaučiau varganą statisto vietą viename tų pagal 1900-uosius filmuotame filme, kuriame vaidino žvaigždės ir kuriam buvo leidžiami milijonai, filme, kuriame net nebuvo idėjų!
Tai buvo laikas, kai nusivyliau savo atradimais. Tai, kam mano paveikslai perkami, papiktino moderniojo meno masonų ložę. Gavau vikonto de Noailles‘o laišką, kuriame jis rašė, kad sulauksiu didelių nemalonumų. Man reikėjo ryžtis užsidirbti pragyvenimui kitokiu būdu. Padariau sąrašą išradimų, kurie neabejotinai buvo mano.
Aš išradau:
dirbtinius nagus su mažais veidrodėliais, į kuriuos galima pasižiūrėti;
permatomus vitrinų manekenus. Į juos pripildavo vandens ir įleisdavo žuvyčių; juose vaizduodavo kraujo apytaką;
baldus iš bakelito, išlietus pagal pirkėjo eskizus;
besisukančias skulptūras-ventiliatorius;
kaleidoskopinius akinius – juos buvo galima užsidėti važiuojant automobiliu per vietovę, kurios peizažas nykus;
fotografines kaukes naujienų reporteriams;
kompleksinį makiažą, nutrinantį nuo veido visus šešėlius;
ėjimą lengvinančius spyruoklinius batelius;
liečiamąjį kiną, kuris duotų galimybę visiškai paprastu įtaisu paliesti viską, ką matai: audinius, kailius, austres, kūną, smėlį, šunį ir t.t.;
daiktus, skirtus slapčiausiems fiziniams ir psichologiniams malonumams tenkinti: vieni tokie antipatiški, kad pirkėjas, paleidęs juos į sieną, sudaužys į tūkstantį skeveldrų, kiti sukels neviltį ir net privers bjauriai griežti dantimis – kaip šakute džirinant į marmurinį paviršių. Išvestam iš kantrybės pirkėjui tereikės tėkšti daiktą į sieną ir išgirsti malonų trakštelėjimą;
daiktus, kuriuos nežinia kur dėti, ir kurie kelia nepasitenkinimo jausmą tol, kol jų atsikratai. Mazochistai neregėtai padidins komercinę šių daiktų sėkmę;
suknias su dirbtinėmis uždėtinėmis detalėmis, anatominiais įdėklais, išmoningai sukaišiotais po suknia taip, kad sukurtų įspūdį moters, atitinkančios erotines vyro svajas;
papildomas dirbtines krūtis ant nugaros, galinčias padaryti perversmą madoje šimtui metų į priekį;
įvairiausių formų vonias, net vonią be vonios su dirbtinai trykštančiu vandeniu;
aerodinaminių formų automobilių katalogą – po dešimties metų tokius spausdino visi automobilių gamintojai.

Vienas garsiausių šių dienų lietuvių verslininkų ir investuotojų Ilja Laursas knygoje „Verslas naujai“ atvirai dalijasi sukaupta patirtimi kuriant savo bendrovę, šmaikščiai ir nuotaikingai pasakoja apie verslą bei jo užkulisius, pateikia patarimų, nuo ko pradėti verslą ir kaip jį sėkmingai plėtoti. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Reikia kūrėjų, o ne vadybininkų

Vienas įdomiausių šiuolaikinio verslo bruožų – naujoviškas verslininko, verslo įkūrėjo portretas. Anksčiau vien tam, kad būtų galima pajudėti iš pirminio taško, reikėjo bent 10 ar net 15 žmonių komandos. Šiandien verslo ekosistema taip supaprastėjo, jog net ir neturėdamas žalio supratimo, kas yra rinkodara, gali parduoti savo produktą.
Viskas keičiasi taip greitai, kad net per mūsų kompanijos penkerių metų gyvavimo laikotarpį įvyko esminių pokyčių. Anksčiau vienintelis būdas vystyti aplikacijų verslą buvo tik per mobiliuosius operatorius – reikėjo kantriai ir ilgai derėtis, su kiekvienu atskirai. Didelės kompanijos nemėgo jaunų, patirties neturinčių verslininkų. Tai buvo nuobodus, ilgai trunkantis procesas.
Didieji operatoriai buvo linkę pasirašyti sutartis tik su didžiausiais žaidimų ir mobiliųjų aplikacijų kūrėjais. Ypač Europos mobilieji operatoriai buvo nusiteikę gana netolerantiškai pavienių žaidimų ar mobiliųjų aplikacijų atžvilgiu. Lietuvoje mums pasisekė – nedidelė šalis, buvo gana nesunku palaikyti gerus santykius. Tačiau iš esmės mažos įmonės turėjo nedaug šansų savo produktus parduoti didiesiems rinkos rykliams. Prisimenu, vis rašydavome laiškus į mobiliojo operatoriaus „Vodafone“ biurą Didžiojoje Britanijoje. Kaip žirniais į sieną – niekas neatsakė nė į vieną laišką. Tačiau sėkmės, kaip ir karpio vonioje, tiesiog taip paprastai nepagausi – reikėjo įdėti labai daug pastangų, kol kompanija pagaliau pradėjo augti ir buvo pastebėta. Jei būtume nieko nedarę, greičiausiai šiandien nebūtume sulaukę pasisekimo.
Vėliau pamačiau, kad ne tik aš vienas susiduriu su tokia problema, – taip pat buvo ignoruojami šimtai kitų mobiliųjų aplikacijų kūrėjų. Juk sukurti programą reikia laiko, pastangų, intelektinių resursų ir įvairių žinių, tad itin nemalonu, kai paaukojęs visą save supranti, kad tavo produkto niekam nereikia. Bandai parduoti, o tau lyg kirste nukerta sakydami, jog turime kontraktą su didžiaisiais tiekėjais ir jūsų produktas mūsų nedomina.
Šiandien tiek „GetJar“, tiek „Apple“ ar „Google“ mobiliųjų aplikacijų parduotuvės jau automatizuotos ir leidžia aplikacijų kūrėjams sutartį su aplikacijų pardavėju pasirašyti internetu. Viskas paprasta, mobiliųjų aplikacijų kūrėjams nebereikia belstis į niekieno duris.
Dabar bet kuris žmogus bet kurioje pasaulio vietoje gali sukurti mobiliąją aplikaciją, per dešimt minučių ją įkelti į aplikacijų parduotuvę ir jau kitą dieną gauti pelną. „GetJar“ šiuo metu turi 400 tūkst. mobiliųjų aplikacijų kūrėjų ir iš viso platina 750 tūkst. skirtingų aplikacijų. Ar galite įsivaizduoti, kiek reikėtų papildomai įdarbinti žmonių, jei viskas vyktų tradiciniu būdu, – kompanija susitiktų su aplikacijų kūrėjais ir pasirašytų popierines sutartis. Vien pačios sutartys prilygtų 20 aukštų namui! Jei verslas nebūtų tapęs modernus, gyventume tarp daugybės kalnų tokių popierių. Greičiausiai niekur toli ir nebūtume pajudėję nuo tų laikų, kai teko beldžiantis į didžiųjų operatorių duris prašytis priimamiems į jų gretas.
Šiandien daugelis, net apie 80 proc., mobiliųjų aplikacijų yra sukurta mažų įmonių arba net pavienių žmonių. Net ir įmones dažnai sudaro trys žmonės. Dabar tiek daug įvairių medijos priemonių leidžia verslą kurti lengviau nei bet kada anksčiau. Vienu paspaudimu „Facebook“ galima pasiekti šimtus milijonų vartotojų visame pasaulyje ir mokyklos nebaigęs moksleivis turi realų šansą tapti milijonieriumi. Juk anksčiau tokių rezultatų turėdavo siekti milžiniškos rinkodaros komandos.
Šiuolaikiniam pasauliui taip pat reikia idėjų ir žmonių, norinčių bei galinčių pakeisti mus supantį pasaulį. Ir tam, kad pradėtumėte savo verslą, nebereikia milžiniškų pastangų. Nei studentas, nei programuotojas, turintis gerą idėją, nebeprivalo turėti specialių verslo vadybos žinių, svarbiausia – idėja ir jos įgyvendinimas. Pavyzdžiui, kad ir garsiosios amerikiečių verslininkų Rockefellerių dinastijos laikais, norint pasiekti gerų rezultatų versle, reikėjo būti itin puikiu organizatoriumi. Tačiau šiandien sėkmingas verslininkas yra tas žmogus, kuris turi gerą idėją, o ne gerų vadybos įgūdžių. Verslo savininkas nebėra organizatorius, jis tam tikra prasme − kūrėjas.
Tai liudija ir garsiausi pasaulio pavyzdžiai – Markas Zuckerbergas neorganizuoja „Facebook“ verslo, o Larry Page’as ir Sergey’us Brinas − „Google“ verslo. Tam jie samdo profesionalus, kurie žino, kaip iš jų išradimo sukurti pasaulinio pripažinimo sulauksiantį verslo modelį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šerlokas Holmsas – regis, žymiausias visų laikų literatūros herojus. Legendinis seklys daugeliui jau tapo realiu asmeniu, populiarumu pranokstančiu net savo kūrėją Arthurą Conaną Doyle’į. Lietuvos knygynuose ką tik pasirodžiusi išties stora knyga “Šerloko Holmso ir daktaro Džono H.Vatsono istorijos” – tai garsiausių Šerloko Holmso istorijų rinktinė. O mes siūlome ištrauką iš vienos detektyvinės istorijos.

Raudonplaukių lyga

Vieną ano rudens dieną nuėjau pas savo draugą poną Šerloką Holmsą ir radau jį rimtai kalbantis su labai stambiu, nejaunu raudonskruosčiu vyru skaisčiai raudonais plaukais. Atsiprašęs už sutrukdymą, jau buvau beišeinąs, bet Holmsas staigiai įtraukė mane į kambarį ir uždarė duris.
– Geriau pataikyti nė negalėjote, brangusis Vatsonai, – nuoširdžiai tarė jis.
– Man pasirodė, kad jūs užsiėmęs.
– Taip, labai.
– Tai aš galiu palaukti kitame kambaryje.
– Anaiptol, šis džentelmenas, pone Vilsonai, buvo mano partneris ir padėjėjas tiriant daugelį reikšmingiausių mano bylų, ir neabejoju, kad jūsų atveju jis bus man taip pat labai naudingas.
Stambusis vyriškis kiek pakilo nuo kėdės ir pasisveikino linktelėdamas galvą, o mažos riebiame veide įsispraudusios jo akutės tiriamai mane nužvelgė.
– Sėskit ant minkštasuolio, – pasakė Holmsas, o pats vėl įsmuko į savo fotelį ir suglaudė pirštų galus, kaip visada darydavo mąstydamas. – Žinau, brangusis Vatsonai, kad jūs, kaip ir aš, mėgstate viską, kas yra neįprasta, kas pranoksta kasdienybę ir banalią rutiną. Kad šie dalykai jus traukia, matyti iš to, su kokiu entuziazmu aprašote ir, atleiskite už žodį, savotiškai pagražinate ne vieną mano darbelį.
– Jūsų veikla man iš tiesų yra labai įdomi, – tariau.
– Atsimenate, kaip vienądien, prieš pat mums imantis to labai lengvo darbo, pasiūlyto panelės Merės Saterland, aš pasakiau, jog gyvenime pasitaiko tokių keistenybių ir nepaprastų sutapimų, kokių net lakiausia fantazija nepajėgtų sukurti.
– Ir tada aš išdrįsau suabejoti jūsų teiginiu.
– Taip, daktare, bet vis dėlto turėsite sutikti su mano požiūriu, antraip aš jums vis krausiu faktą po fakto, kol pagaliau neišlaikysite ir turėsite pripažinti, kad esu teisus. Antai šį rytą pas mane teikėsi ateiti ponas Džeibezas Vilsonas ir ėmė pasakoti istoriją, kuri, atrodo, bus tokia nepaprasta, kokios jau senokai negirdėjau. Esu jums ne sykį sakęs, jog keisčiausi ir nebūčiausi dalykai dažnai yra susiję ne su didžiausiais nusikaltimais, o su menkais, kartais net su tokiais, kurie vargu ar apskritai gali būti vadinami nusikaltimais. Iš to, ką išgirdau, dar sunku pasakyti, ar tai nusikaltimas, ar ne, tačiau įvykių eiga neabejotinai yra viena iš nepaprastųjų, kokių esu matęs. Pone Vilsonai, gal malonėtumėt pradėti savo pasakojimą dar kartą. To prašau ne vien dėl to, kad mano bičiulis daktaras Vatsonas negirdėjo pradžios, bet ir dėl to, kad, išgirdus apie tokį savitą įvykį, man rūpi iš jūsų lūpų sužinoti kuo daugiau smulkmenų. Paprastai išgirdęs kokį niekelį kitą apie įvykį aš galiu vadovautis tūkstančiu panašių atsitikimų, kuriuos puikiai prisimenu. Bet šį kartą, turiu prisipažinti, faktai geriausiu atveju yra unikalūs.
Apkūnus klientas išpūtė krūtinę kiek didžiuodamasis ir iš vidinės palto kišenės išsitraukė purviną, suglamžytą laikraštį. Kol jis išlyginęs ant kelio laikraštį, ištempęs kaklą akimis perbėgo skelbimų skiltį, aš atidžiai jį apžiūrėjau ir pabandžiau bičiulio pavyzdžiu iš drabužių ir išvaizdos nustatyti, kas jis toks.
Beje, iš savo stebėjimo ne ką pešiau. Mūsų klientas atrodė tipiškas paprastas Britanijos prekijas – nutukęs, pasipūtęs, lėtas. Vilkėjo duksliom kelnėm pilkais langučiais, ne per švariausiu prasegtu juodu surdutu ir pilkai rusva liemene su masyvia auksuota grandinėle, prie kurios kaip pagražas kabojo pradurtas kvadratinis metalo gabalėlis. Nunešiotas cilindras ir nublukęs rudas apsiaustas suglamžyta aksomine apykakle gulėjo ant kėdės šalia jo. Vienu žodžiu, žiūrėk į tą žmogų nežiūrėjęs – nieko ypatinga nepamatysi, gal tik raudonus plaukus ir begalinio sielvarto bei nepasitenkinimo kupiną veido išraišką.
Įžvalgusis Šerlokas Holmsas tuoj permatė mano užsiėmimą ir pastebėjęs mano klausiamus žvilgsnius su šypsena palingavo galva.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė Ericho von Dänikeno knyga “Dievų saulėlydis”. Joje autorius kruopščiai tiria majų kalendorių bei jo paslaptis ir daro drąsias išvadas. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Mįslingi akmenys

Tai, kas prieš kelis šimtus metų glumino ir stebino stovinčius prie Tiahuanako griuvėsių, vėlesnius lankytojus vertė linguoti galvą iš nuostabos ir pagarbios baimės. Tačiau ten buvo galima pamatyti ne tik griuvėsius: kitą Tiahuanako komplekso dalį sudaro neaiškios kilmės milžiniško dydžio akmeniniai blokai, žinomi kaip Puma Punku. Jie yra vos už kelių kilometrų į pietvakarius nuo Tiahuanako.
Noriu duoti patarimą: jei kada nors lankysitės Tiahuanake, būtinai nuvykite ir prie Puma Punku! Neklausykite jokių pavargusių kelionių gidų atsiprašinėjimų. Tiahuanakas buvo kažkiek atstatytas, o Puma Punku rekonstruoti neįmanoma. Tos akmeninės platformos yra per sunkios ir per didelės.
Visur stūkso didžiuliai andezito ir diorito (pilkai žalios plutoninės uolienos, kuri yra neįtikėtinai kieta ir nedūlėja) luitai. Čia visiškai nėra granito. Monolitiniai luitai buvo apdoroti ir nušlifuoti taip tiksliai, tarsi būtų sukurti dirbtuvėse, turinčiose tokius modernius įrengimus, kaip plieno frezavimo staklės ir grąžtai su deimantiniais antgaliais.
Diorito monolitinius luitus vagoja nepaprastai tikslūs maždaug 6 milimetrų pločio ir 8 milimetrų gylio grioveliai, susikertantys stačiais kampais – akmens amžiaus įrankiais jų nebūtų buvę įmanoma padaryti. Niekas čia nedera su primityvios akmens amžiaus civilizacijos įvaizdžiu. Puma Punku buvo aukštųjų technologijų liudininkė – ir tai galima įrodyti.
Dar prieš Herbigeriui pradedant erzinti mokslinę visuomenę savo ledinio pasaulio teorija, du kiti vokiečių mokslininkai apsilankė Tiahuanake ir Puma Punku. Maxas Uhle (1856–1944) buvo archeologas. Jis žinomas kaip Peru archeologijos tėvas. Uhle susipažino su Dresdeno karališkojo zoologijos ir antropologijos-etnografijos muziejaus geologu ir tyrinėtoju Alphonsu Stübeliu (1835–1904).
A.Stübelis labai tiksliai išmatavo Tiahuanako ir Puma Punku paslaptinguosius griuvėsius. O M.Uhle rūpestingai surinko visus esamus rašytinius šaltinius apie juos. Tekste yra daugybė išnašų ir pastabų.
Net ir tais laikais Tiahuanakas buvo vieni griuvėsiai. Jį plėšė, niokojo plėšikai ir valstybinės organizacijos, kurios nepaprastai puikiai nušlifuotus blokus nugabeno dievas žino kur ir panaudojo namams statyti. Pavyzdžiui, iš šių blokų buvo pastatyta Tiahuanako kaimo bažnyčia, taip pat ją supanti siena ir aplinkiniai kiemai. Monolitiniai blokai suskaldyti, perdirbti, o tūkstančių metų senumo kolonos pritaikytos prie bažnyčios architektūros. Todėl nenuostabu, kad šiandieniai rekonstrukcijos darbai Tiahuanake leidžia tik iš užuominų suvokti šios aikštelės didybę.
Tačiau A.Stübeliui pavyko išmatuoti 130 metrų ilgio (iš šiaurės į pietus) ir 122 metrų pločio (iš rytų į vakarus) stačiakampį. Prieš šį stačiakampį yra pusiau sugriuvę šviesiai pilkos andezito lavos 3,3 metro aukščio, 4,2 metro pločio ir beveik 50 centimetrų storio vartai. Šiandien jie žinomi kaip Saulės vartai. Akmenyje iškaltos 48 sparnuotos būtybės, iš kairės ir iš dešinės supančios pagrindinę figūrą. M.Uhle rašė:
Jose (sparnuotose būtybėse – aut. past.) matome vertingiausią seniai pamirštos religijos istorijos epochos palikimą [...] Šiame paveiksle mitologija atsiskleidžia būtybių, supančių pagrindinę figūrą kompozicijos viduryje, sparnuose [...] Ir ši centrinė figūra taip pat negali būti niekas kitas, kaip kažkokia dieviška būtybė, ne tik dėl ją vainikuojančios karūnos, bet ir dėl kitų stebuklingų ženklų. Tai aukščiausiasis dievas, kuriam reiškia pagarbą daugybė sparnuotų dangaus tarnų. Susidaro įspūdis, kad apačioje besidriekiantis frizas turėtų šią pagarbos sceną iš Žemės perkelti į dangų.
Šis spontaniškas aiškinimas buvo pateiktas 1877 metais. Vėlesni mokslininkai, iš jų profesorius Arthuras Posnansky (1873–1946), dr. Kisas ir dr. Hansas Schindler Bellamy (1901–1982), tyrinėdami Saulės vartų figūras, nusprendė, kad jos vaizduoja fenomenaliausią pasaulyje kalendorių.
A.Stübelį ir M.Uhlę nustebino Tiahuanako ir Puma Punku akmenų kokybė. Cituoju:
Čia matomi apdoroti andezitai yra tokie kieti ir patvarūs, kad juos tikrai turime laikyti vienais sunkiausiai apdirbamų [...] Įvertinant didžiosios dalies apdorotos medžiagos savybes, turime pripažinti – griuvėsiuose susidūrėme ne tik su architektūrine, bet ir su technine problema. Regis, atlikto darbo kokybė niekaip nesiderina su techninėmis priemonėmis, kurias turėjo senovės perujiečiai.
Tai A.Stübelio, geologo profesionalo ir eksperto, kuris – dėl to galime būti tikri – buvo gerai susipažinęs su akmenų kietumo laipsniais, žodžiai. Pavyzdžiui, diorito – pilkai žalsvos plutoninės uolienos – kietumo laipsnis yra 8. Akmenų kietumas matuojamas pagal Moso skalę (pavadintą mokslininko Friedricho Mohso, 1773–1839, garbei).
Kiekvienos kietosios medžiagos kietumas yra mažesnis už tos, kuria galima ją įbrėžti, ir didesnis už tos medžiagos, kurią ji gali įbrėžti. Panagrinėkime: deimantų, kiečiausių Žemėje mineralų, kietumo laipsnis yra 10. Deimantų nepajėgia įbrėžti akmenys, sakykim, granitas. Norint taip neįtikėtinai tiksliai apdoroti dioritą, kaip atlikta Puma Punku, reikia kur kas modernesnių įrankių nei akmeniniai kirvukai. Šiems luitams apdoroti naudojami įrankiai turėjo būti bent jau tokie pat kieti arba kietesni nei dioritas. Teigti kitaip būtų nesąmonė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Knygynuose pasirodė vertinga, skaitytojams neabejotinai daug pamąstymų sukelsianti knyga – Tommaso Campanellos (1568–1639) utopinis romanas “Saulės miestas”, vaizduojantis idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą utopinę visuomenę. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, tiksliau, iš pagrindinių knygos veikėjų pašnekesio.

Pašnekovai
Vyriausiasis užeigos namų svečių priėmėjas ir
Jūrininkas-vairininkas, atvykęs iš Genujos

Jūrininkas
Tie žmonės atkeliavo čia iš Indijos, po pralaimėjimo pasprukę nuo niokojančių jų šalį magų, grobikų bei despotų ir nusprendę gyventi filosofiškai, bendruomenėje. Nors kiti, gyvenantys jų pašonėje, neturi pagal įstatymą bendrų žmonų, jie patys turi, ir pagrindžia tai tuo, kad jų viskas bendra. Paskirstymas yra valdžios rankose, tačiau mokslą, apdovanojimus ir pramogas jie laiko bendru pasiekimu, kad niekas negalėtų nieko pasisavinti. Jie tvirtina, jog nuosavybė atsiranda ir klesti pas mus dėl to, kad mes kiekvienas turime nuosavus namus, žmoną, vaikus. Dėl to atsiranda egoizmas: mat, norėdami sukrauti savo sūnui turtus, užtikrinti jam garbingą padėtį, užrašyti didžiulį palikimą, kiekvienas iš mūsų arba puolame grobstyti iš valstybės, jeigu tik nesibijome, būdami turtingi ir kilmingi, arba tampame šykštuoliais, pataikūnais ir veidmainiais, kai neturime galios, turto ir aukštos kilmės. O atsisakius egoistinės meilės, lieka vien meilė bendruomenei.

Svečių priėmėjas
Bet juk niekas nenorės dirbti, jeigu kiekvienas tykos pragyventi iš kitų darbo; čia Aristotelis įrodo Platoną klystant.

Jūrininkas
Aš nemoku ginčytis, bet užtikrinu tave, kad jų širdyse liepsnoja tokia karšta tėvynės meilė, kokią sunku net ir įsivaizduoti – kur kas didesnė nei romėnų, kurie, kaip pasakoja padavimai, patys eina mirti dėl tėvynės; taigi sakau – anie ją myli daug karščiau, kadangi yra nusikratę nuosavybės jausmo. Dievaži, aš tikiu, kad jei kai kurie mūsų broliai, vienuoliai ir klierikai nebūtų susigundę mylėti savo giminaičių bei draugų, jie nebūtų smukę, tuščiai vaikydamiesi didžiulės garbės, ir būtų buvę kur kas šventesni, mažiau prisirišę prie nuosavybės, ir šiandien alsuotų didesne artimo meile – tokie jie buvo apaštalų laikais, tokie daugelis jų ir dabar.

Kiek mes žinom įvairiausių dorybių, tiek jie turi valdžios atstovų: yra pareigūnas, vadinamas Didžiadvasiškumu, yra Narsumas, Skaistybė, Padorumas, Kriminalinis ir Pilietinis Teisingumas, Sumanumas, Sąžiningumas, Geradarystė, Linksmumas, Žvalumas, Saikingumas ir kiti.
Čia suminėtais pareigūnais išrenkami tie, kuriuos iš pat mažens, mokyklose jie numato tinkamiausiais tai ar kitai vietai užimti. Dėl to pas juos niekad nepasitaiko apiplėšimų, taip pat pasalūniškų žmogžudysčių, smurto, kraujomaišos, ištvirkavimo nei kitų panašių nusikaltimų, kuriais mes be paliovos viens kitą kaltiname; jie prikaišioja patys sau dėl nedėkingumo, pavydo, nepagarbumo, tingumo, šiurkštumo, pasikarščiavimo, pokštų krėtimo, melagystės, kuri jiems ir už marą šlykštesnė. Nusikaltusiems kaip bausmė neleidžiama bendrai valgyti, santykiauti su moterimis, jie netenka ir kitų dėmesio vertų dalykų tol, kol teisėjui pasirodys, kad kaltė išpirkta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Ši knyga – tarsi ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – taip savo naująją knygą pristato jos autorius Grigorijus Kanovičius. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Turbūt, pagalvojau, geriausia pradėti nuo tų senų laikų, kai manęs dar nebuvo šiame pasaulyje, nuo tos ligi šiol taip ir neįmintos mįslės, kaip vis dėlto mamai pavyko tapti mano valdingos ir priekabios senelės Rachelės Dudak-Kanovič, kurios prisibijojo net miestelio vyrai, marčia. Ne veltui jai prigijo miestelio gydytojo Icchako Bliumenfeldo lengva ranka duota keista ir baugoka pravardė – Rocha-Samuraj.
Senelė Rocha laikė savo sūnų Šleimkę – Saliamoną – mažutėlio kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje pasimetusio Jonavos miestelio gražiausiu ir geidžiamiausiu jaunikiu ir saugojo jį nuo pražūtingos klaidos. Jos įsitikinimu, tokio gražuolio nematė ne tik Jonava, bet ir visa Lietuva – nuo sienos su Latvija iki nedraugingos Lenkijos, iš kur nežinia kaip vis imdavo ir užklysdavo į valdžiai paklusnią Jonavą neprašytų svečių – laisvamanių chasidų juodais ilgaskverniais lapserdakais. Nedarniais balsais jie traukdavo maldų giesmes, o jų miklios tarsi gutaperčinės kojos raitydavo ant miestelio grindinio nematytus šiuose kraštuose šokių zigzagus Viešpaties, paliepusio visai Izraelio genčiai nepaliaujamai gausėti ir daugintis, šlovei.
Iš mamos, kuri mėgo nuolat grįžti į savo tolimą ir kone pramanytą jaunystę ir kur buvus, kur nebuvus šmurkštelėti į praeitį tarsi voverė į jaukią drevę, prisiminimų ir pavėluotų prisipažinimų lyg iš skiaučių susiklostė mano gruoblėtas pasakojimas. Jis prasideda nuo sudėtingų netrokštamos Chenkos Dudak santykių su mano senele Rocha ir aplinkybių, susijusių su mamos vedybomis bei mano atsiradimu šiame pasaulyje. Kaip tik nuo jų, pagalvojau, ir reikėtų pradėti.
– Gal tu, Dovydai, numanai, kur vakarais pradingsta mūsų brangiausias sūnelis Šleimelė? – neslėpdama susirūpinimo tardė senelė Rocha savo rūstų kaip vėlyvas lietuviškas ruduo vyrą Dovydą, palinkusį prie batsiuvio kurpalio.
Susimąstęs Dovydas pakedeno savo menką rudą barzdelę ir abejingai, tarsi kambaryje, be jo, nebūtų jokių gyvų padarų, toliau durstė yla kažkieno panešioto bato nosį. Kaip paprastai, jis vengė atsakyti į klausimus, kurie neturėjo nieko bendra su jo amatu, o jeigu jau teikdavosi, tai tik savo liūdnų ašarojančių akių žvilgsniu ar galvos linktelėjimu.
– Tai ko tyli? Argi Šleimelė ne tavo sūnus?
Rudens liūdesio senelio akyse nė kiek nesumažėjo, bet už akinių nublukusiais raginiais rėmeliais stiklų sušvito šykštus šypsenos spindulėlis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šių metų knygų mugėje viešėjo prieš daugiau nei 60 metų į JAV emigravęs rašytojas Algis Rukšėnas ir pristatė savo knygą „Gėdos diena“ apie lietuvių jūreivio Simo Kudirkos bandymą 1970-aisiais gauti politinį prieglobstį už Atlanto. Dabar šią knygą jau galima rasti Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką.

Jis buvo lietuvis įgulos narys Simonas Kudirka, nenoromis tapęs Sovietų Sąjungos valdžios, kuri valdė jo gimtąją žemę, pavaldiniu. Savo apranga ir išvaizda nedaug skyrėsi nuo kitų jūreivių laive, buvo toks pats kaip dauguma Baltijos tautų žmonių Klaipėdos laivyne. Simas buvo paprastas žmogus, jo biografija panaši į daugelio bendraamžių lietuvių, latvių ir estų.
Roberto Briezės kilmė buvo panaši į Kudirkos, bet Briezė šiuo metu buvo svečias sovietų laive, o Kudirka jautėsi esąs kalinys. Šis paradoksas atspindėjo ne tik jų dalią, bet ir liūdnai susiklosčiusius šalių likimus, kurie tais neramiais laikais, kai sovietai įsiveržė į Baltijos valstybes, lėmė skirtingus žmonių likimus.
Pagaliau dabar atrodė, jog likimas pasiruošęs nusišypsoti Kudirkai, kurį draugai ir plaukiojimo bičiuliai vadino Simu.
Keturiasdešimt vienerių, labai jaunai atrodantis vyras teoriškai buvo sovietų ideologijos avangardo atstovas. Jis buvo kančiose mirusios senosios tvarkos liudininkas ir stebėjo, kaip sovietai kūrė naująją. Simas brendo maitinamas griežtomis komunistinėmis pasaulio interpretacijomis ir buvo tikimasi, kad griežtų bausmių grėsmės akivaizdoje atsispirs ir nugalės pasaulio prieštaravimus. Bet jo siela susijusi buvo su kitais dalykais, su ta senąja tvarka, kurios sunaikinimą matė savo tėvynėje.
Kudirka jautėsi sužlugdytas.
Žiūrėdamas į pilkai nudažytus plieninius „Vigilant“ denius liūdnai galvojo apie savo likimą ir žinojo, kad palietęs juos galėtų jį pakeisti – stebuklingai pakeisti. Visa, ką jis turi padaryti, tik peršokti nuo vieno denio į kitą – 4,5–5 m šuolis virš šalto vandens. Šuolis būtų sunkus, bet įmanomas. O pats veiksmas būtų pats drąsiausias jo gyvenime.
Simonas Kudirka buvo labai gerai parengtas jūreivis. Jis baigė radiotechnikos mokslus, mokėjo keturias kalbas, jo profesija pagal sovietinius standartus buvo gerai apmokama, jis turėjo retą privilegiją išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. Bet to nepakako jo laisvės troškuliui numalšinti. Politiniai veikėjai tai žinojo ir pastaraisiais metais palengva, bet sąmoningai jį menkino. Kudirka tai aiškiai suprato, jis buvo stiprus, jausmingas žmogus, galintis apnuoginti savo sielą tada, kai patylėti būtų išmintingiau.
Jis susidūrė su dilema ir nusprendė išspręsti ją savaip. Vyras stebėjo ir nekantriai laukė amerikiečių ženklo, laukė vienintelės savo galimybės pabėgti.
Norint suprasti, kas vedė jį, be tiesioginių, slaptų minčių, reikia peržiūrėti daugiau nei trisdešimt Kudirkos gyvenimo metų. Metai pilni spragų, kurios suteikia paslaptingumo tai dienai, bet jie artimai susiję su represijų, siaubo, nusivylimo ir Baltijos valstybėse plačiai paplitusios nevilties istorija.
Kai 1940 m. birželio 15 d. sovietų armija įžengė į jo šalį, Simonui Kudirkai buvo vienuolika, jis gyveno Lietuvos centre, Griškabūdyje. Jo tėvai ir jų draugai buvo sutrikę, abejojantys. Buvusi suvereni, neutrali šalis, turėjusi draugiškus ryšius su savo kaimynais, staiga tapo pavergta šalimi. Teroras prasismelkė iki pat šalies socialinio, politinio, ekonominio ir religinio gyvenimo šerdies ir vyko pačiomis žiauriausiomis formomis dar trylika metų, iki pat Josifo Stalino mirties.
Jauną ir lengvai pasiduodantį įspūdžiams Simoną Kudirką pribloškė bauginantys gyvenimo pokyčiai. Savo uždarame teismo posėdyje jis pareikš: „Aš užaugau labai neturtingoje šeimoje ir žinojau, kas yra socialinė neteisybė. Kai 1940 metais Raudonoji armija okupavo Lietuvą, socialinė neteisybė dar labiau išaugo, nes prie jos prisidėjo nacionalinė neteisybė.“ (…)
Pereinamuoju laikotarpiu Simonui Kudirkai suėjo penkiolika, per tuos metus jis, be abejonės, subrendo, jo vaikystė baigėsi dviejų panašių svetimųjų priespaudų akivaizdoje, jaunuolis puikiai suvokė brutalią ir klastingą realybę, kuri aiškiai nesiderino su katalikišku auklėjimu. Teismo proceso metu apie tą laikmetį pasakojo: „… sklido gandai, kad sovietų sistema pasikeitė, bet jei ji pasikeitė, tai tik į bloga… Vėl matėme nekaltų žmonių deportacijas į Sibirą, vėl matėme masines žudynes.“ (…)
1948 metais Kudirka baigė gimnaziją, tada mokiniai pagal talentą, gebėjimą mokytis, o svarbiausia pagal drausmę, buvo atrenkami papildomam mokymui. Kudirka, matyt, pasirodė gana gerai ir buvo atrinktas tęsti mokslus, bet tik technikos mokykloje, o ne universitete, greičiausiai dėl to, kad nebuvo komjaunuolis. (…)
Kudirka nusprendė tapti jūreiviu, per teismo procesą paaiškino kodėl: „Mano senelis buvo jūrininkas, todėl ir mane traukė tolimos šalys. Norėjau pamatyti pasaulį, be to, tikėjausi, kad jūroje pamiršiu savo tautos tragediją. Norėjau pabėgti nuo tos keistos scenos. Nebuvo tokios savaitės, kad įvairių Lietuvos miestų turgaus aikštėse nebūtų suguldyti suniokoti lietuvių [partizanų] kūnai. Norėjau pabėgti nuo bado, kuris viešpatavo kolchozuose [kolūkiuose], ir nuo visiško beteisiškumo.“
Jaunuoliams iš Pabaltijo buvo leidžiama mokytis jūreivystės, nes ypač trūko vyrų, daugiausia dėl represijų ir dėl to, jog daug sveikų vyrų buvo partizanai miškuose. Tačiau ne rusais buvo akivaizdžiai nepasitikima. Iš esmės keliai į paaukštinimą atsiverdavo tik per komunistų partiją, bet jūrininkai sudarė savotišką išimtį. Režimas manė, jog tikslinga nedaryti kliūčių tokioje profesijoje, kuri savaime buvo reikalaujanti daug pastangų, atskirta ir nuobodi.
Kiekvienam jaunam vyrui buvo patraukli paskata tapti jūrininku. Įvairūs paskyrimai atnešdavo nuo 800 iki 1000 rublių per mėnesį. Baltijos jūreiviams profesija buvo ypač viliojanti – masino galimybė palikti Rusijos okupuotų šalių krantus, galimybė pabėgti, kurią bėgant metams ne vienas išbandė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po knygų mugės šalies knygynuose pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Pokalbiai apie esmes”. Tai filosofo mokytojo ir filosofo mokinio diskusija apie gyvenimą ir filosofiją. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

V.G. Be filosofijos, technologijų, menų, religijų, kas galėtų būti penktas kultūros blokas, besisiejantis su atitinkamu patirties modusu? Ar sutiktumėte, kad čia būtų galima kalbėti apie politiką? Net klasikinė graikų tradicija rodo, kad filosofija ir politika esti labai susijusios su bendra tvarka, su kultūros dalykais. O gal nesutiksite su tokiu gana spekuliatyviu ir dirbtiniu mano bandymu kiekvienam didesniam kultūros fenomenui rasti atitinkamą diferencijuotos, išskaidytos patirties modusą?
A.Š. Mes gyvename visiško kalbinio pasileidimo, arba kalbinės prostitucijos laike. Žodis “prostitutė” dar niekada neturėjo tokios plačios reikšmės kaip dabar. Matai, bent man pagrindinė kalbos problema yra susijusi būtent su katastrofišku kalbos pertekliumi, paskandinusiu mūsų sielas ir pavertusiu mus aklais Ekrano kurmiais. Mūsų laikai yra kalbos šiukšlyno triumfo metas, turintis netgi savo magiškąjį vardą – postmodernizmas. Šiukšlynas apskritai gali būti laikomas nepranokstamu mūsų epochos simboliu. Perteklinės kalbos (informacijos) šiukšlynai – irgi. Šiukšlynai plečiasi nebesustabdomai, ir netrukus šiukšlynu virs visa mūsų planeta, įskaitant patį žmogų. Tie kalbos šiukšlynai paverčia kalbą kekše. Virtusi informacijos šiukšlių sankaupa, kalba vis labiau praranda branduolinę prasmę – būti tiltu į bekalbę Tikrovę. Savaime suprantama, tas pat nutinka ir pavieniams žodžiams. Tas pat su žodžiu “politika” – „Filosofijos likime“ rašiau, o dabar aiškiai pasakysiu, kad jokios politikos nebėra. Tai, kas vadinama politika, tariant Orwello žodžiais, tėra globalinės hoministinių kiaulių fermos priežiūra, politikai tėra efemeriški šios globalinės kiaulidės prievaizdai, o ne autonomiški individai, savo sprendimais išreiškiantys laisvų žmonių bendrijos autonomiją, kaip būta antikos respublikose.
Politikoje svarbiausia yra patirtis, tarkime taip – tiesioginė patirtis. Ir ne bet kokia, o tokia, kurią galėtume pavadinti susipažįstančia, kitaip sakant, maksimaliai individuali patirtis. Taigi vėl akys – jos yra svarbiausios ir politikoje… Pavadinkime taip – pagrindinis politikos įrankis… Arba ne, tarkime taip – akyse vyksta politika. Ne veltui agoros, ne veltui forumai yra ten, kur žmonės geriausiai mato vienas kitą. Nebuvo Graikijoje tokio dalyko kaip pseudopolitika – biurokratinės-kabinetinės politikos arba, kaip išdidžiai sakoma, diplomatijos, tai yra kai viskas sprendžiama kabinetuose. Tokia politika atsiranda naujųjų amžių Europoje, nes kinta valstybės apimtis. Kitaip, matyt, buvo negalima, jeigu valstybę sudaro penkiasdešimt milijonų ar net tegul trys milijonai. Politika čia nebeįmanoma, tokiame žmonių sambūryje galimas tik despotizmas. Sakysi, galima vadinamoji atstovaujamoji demokratija, bet iš tikrųjų ji yra ne kas kita kaip despotizmas. Tik tiek, kad despotizmo atmainų yra labai daug: yra žiaurus, kvailas, šiurkštus, banditiškas ir yra švelnus, arba protingas, despotizmas. Paimkime dabartines šalis, nesvarbu, ar tai būtų vadinamoji Europos Sąjunga, Amerika, ar net Lietuva, – jos visos despotiškos. Despotiškos, nes yra valdymo subjektas, vadinamoji valdžia, ir yra valdymo objektas, kurio valdžia iš viso nemato. Ką reiškia, pavyzdžiui, kokiam nors Uspaskichui ar Kubiliui tu arba aš? Jiems nusispjauti į visą vadinamąją tautą, nes tokia neregima tauta tėra abstrakcija, egzistuojanti tik žodyje “tauta”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sovietinės pakraipos kritikų šis veikalas buvo pavadintas „revizionistine“ knyga. Buvo bandoma įvairiausiais būdais paneigti joje pateikiamus negailestingus faktus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko to padaryti – atvirkščiai, šiuos faktus vis dažniau patvirtina nauji archyviniai dokumentai. Kalbame apie J.Hoffmanno knygą “Naikinamasis Stalino karas”, kuri ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Nuo pat pradžių sovietų valstybę ženklinusi imperialistinė jėgos politika nedviprasmiškai išreikšta ir herbe, kuriuo ji puikavosi iki 1991 metų, nors visuomenė paprastai į šią simbolinę išraišką nekreipė dėmesio. Gremėzdiški sovietinio herbo simboliai, kūjis ir pjautuvas, grėsmingai slegia visą Žemės rutulį, o jį rėmina įvairiomis kalbomis užrašytas kurstantis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Čia įspūdingai manifestuojamas komunistinės sovietų valdžios tikslas, kurį nedviprasmiškai proklamavo Leninas ir Stalinas, – užvaldyti pasaulį, arba, kaip jie tai vadino – „pasiekti socializmo pergalę visame pasaulyje“. Ne kas kitas, o pats Leninas, 1920 m. gruodžio 6 d. sakydamas kalbą, aiškino, kad svarbu pasinaudoti kapitalistinių šalių kontrastais ir prieštaromis, „supjudyti“ jas tarpusavyje, „niekšingų kapitalistinių vagių peilius nukreipti vienas prieš kitą“, „nes, kai du vagys pešasi, juokiasi ir laimi doras trečiasis. Kai tik mes pakankamai sustiprėsim ir turėsim jėgų visur nuversti kapitalizmą, tuojau griebsim jį už gerklės“. „Komunistinės revoliucijos pergalė visose šalyse yra neišvengiama, – skelbė jis dar 1920 m. kovo 6 d., – visai netoli tas laikas, kai ši pergalė bus pasiekta.“
Garsioji Stalino kalba, pasakyta 1925 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitete, rodo, kad Stalinas taip pat anksti ėmė vadovautis šiuo bolševizmo šūkiu. Tada sakė: „Jei prasidės karas, mes neliksime nuošalyje – mes taip pat stosime į karą, bet stosime paskutiniai. O tada svarstyklių lėkštėn mestelsime savo svarstį, tokį svarstį, kuris daug ką pakeis.“ Priešingai, nei mėginama teigti, šios „Stalino doktrinos“ niekada nebuvo atsisakyta. Aleksandras Nekričas labai aiškiai parodo, kad jos visuomet buvo laikomasi, o siekis „sukiršinti fašistinę Vokietiją ir Vakarus“, kaip teigia Dašičevas, Stalinui buvo tapęs „fiks idėja“. Kai milžiniškais tempais ginkluodamasi Raudonoji armija vis stiprėjo, 1939 metais Stalinas manė, kad jau atėjo laikas prieš pasaulinę „kapitalizmo krizę“ imtis karo veiksmų. Dar Didžiosios Britanijos ambasadorius seras Stafordas Kripsas ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lourencas Šteinhardas (Laurence F.Steinhardt) mėgino perspėti, kad nuo 1939 metų Stalinas ėmė siekti karo ne tik Europoje, bet ir Rytų Azijoje. Tai pakankamai aiškiai informuoja ir paviešinti Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariato dokumentai. 1940 m. liepos 1 d. šis komisariatas savo ambasadorių Japonijoje informavo: „Mūsų susitarimus su Vokietija padiktavo siekis kariauti Europoje.“ O apie Tolimuosius Rytus atitinkamai pasisakoma 1940 m. birželio 14 d. telegramoje, pasiųstoje iš Maskvos sovietų ambasadoriui Kinijai ir Japonijai: „Mes pritartume visoms sutartims, kurios sukeltų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos konfliktą.“ Šiuose nurodymuose diplomatams nedviprasmiškai kalbama apie „Japonijos ir Amerikos karą“ ir teigiama: „Mes labai norėtume matyti jį įsiplieskiant.“
Rusų istorikai jau seniai įžvelgė tiesioginį ryšį tarp 1939 m. rugpjūčio 23-iosios ir 1941 m. birželio 22-osios. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašęs paktą su Hitleriu, Stalinas pasiekė savo pirmąjį tikslą ir, kaip prisimena Sovietų Sąjungos maršalas Žukovas, buvo „įsitikinęs, jog šis paktas padės jam apvynioti Hitlerį apie mažąjį pirštelį“. „Na, pradžioje mes Hitlerį apgavome“, – aiškino jis, kaip teigia Nikita Chruščiovas. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios paktas suteikė Hitleriui drąsos užpulti Lenkiją, o tada, kaip ir buvo tikėtasi, sukurstyti karą visoje Europoje, kuriame nuo 1939 m. rugsėjo 17 d. agresyviai dalyvavo ir Sovietų Sąjunga, nors nei ji, nei Vakarų valstybės jai nebuvo paskelbusios karo. „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma iš vokiečių pusės, o paskui iš Raudonosios armijos pusės, – pareiškė liaudies komisarų sovieto pirmininkas Molotovas, 1939 m. spalio 31 d. kalbėdamas aukščiausiojo sovieto prezidiume, – ir nieko neliko iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“ Stalinas aiškiai pageidavo, kad iš Lenkijos valstybingumo neliktų nieko, net menkiausių likučių.
Po susitarimų su Hitleriu Sovietų Sąjunga, užpuolusi Lenkiją ir Suomiją, šantažuodama aneksavusi suverenias Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas bei karu pagrasinusi Rumunijai, sugebėjo padidinti savo teritoriją 426 tūkst. kvadratinių kilometrų, t.y. tokiu plotu, kokį 1919 metais užėmė Vokietijos reichas. Taip Stalinas prie vakarinių sienų pašalino valstybes, skyrusias jį nuo Vakarų šalių, ir parengė gerą dislokavimo vietą savo kariuomenės kolonoms traukti į Vakarus. Beliko žengti paskutinį žingsnį, o sąlygos tam buvo puikios, nes, nepaisant kai kurių Vokietijos pirmųjų laimėjimų, politinė strateginė jos padėtis Maskvoje buvo vertinama labai kritiškai. Karo su Anglija pabaiga kaskart labiau tolo. Didžiąją Britaniją vis ryžtingiau ėmė remti Jungtinės Amerikos Valstijos. Vokietijos ginkluotosios pajėgos dabar buvo išsklaidytos po visą Europą, nuo Norvegijos iki pat Pirėnų jos nusidriekė fronte prieš Didžiąją Britaniją. Be to, Maskva labai gerai žinojo, kad Vokietija ekonomiškai nepajėgi ilgai kariauti. O kokia pažeidžiama buvo Vokietija vien tik pagalvojus apie galimybę atkirsti ją nuo gyvybiškai svarbių naftos tiekimo linijų iš Rumunijos!

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.