Šiųmetės Vilniaus knygų mugės svečias Tahiras Shahas, sužavėjęs įvairių šalių skaitytojus autentiškais, išmintingais ir šiltais savo paties kelionių aprašymais, dabar imasi istorinio romano. Ką tik pasirodžiusi jo knyga “Timbuktu” – jau trečioji išversta į lietuvių kalbą. “Veidas” siūlo ištrauką iš jos.

Londone toliau sklido žinia apie tai, kad amerikietis netrukus pasakos apie auksinį miestą. Popiet tai jau tapo naujausiu kalbų objektu ne tik Naitsbridže, bet ir tolimame Hempstedo kaime.
Aukštuomenėje visi tik ir šnekėjo apie poną Adamsą ir jo keliones po Afriką. Šv. Jokūbo gatvėje, klubų kvartale, ištuštėjo ir „Brukso“, ir „Būdlo“, ir „Vaito“ svetainės – visų klubų nariai iškeliavo į Karališkąjį Afrikos komitetą pasiklausyti pasakojimo savo ausimis.
Bibliotekoje susirinko jau beveik keturi šimtai žmonių. Kai kurie atsinešė kėdes, tačiau dauguma stovėjo, remdamiesi lazdelėmis.
Trečią valandą įėjo Kočreinas su Adamsu. Kambaryje knygų lentynų dengiamomis sienomis nuošė šnibždesių banga.
– Tai jis, – tarstelėjo ledi Devonšir savo draugei Boforto hercogienei. (…)
Kočreinas pasveikino susirinkusius paklausyti apie „neregėtai įdomią ir nepaprastą pono Adamso kelionę“ ir daug neplepėdamas pasiūlė Robertui Adamsui pradėti pasakoti.
Amerikietis žengė į priekį, jo akys klaidžiojo po galvų jūrą.
– Tamsos prieglobstyje mūsų mažas karavanas kirto didžiąją plynaukštę, – tarė jis, – ir artinosi prie aukštų molinių Timbuktu sienų.
Švietė pilnatis, mėnesienoje ant suplūktos žemės krito ilgi šešėliai. Mums artėjant, tuaregų kariai labai džiaugėsi išvydę civilizaciją. Garsiai šūkavo, rėkė ir daužė primityvius metalinius cimbolus, gabentus krepšiuose.
Dar būdami atokiai pastebėjome liepsnojančių deglų švieseles. Iš pradžių vieną ar dvi, degančias aukštai ant dantytos sienos, bet neilgai trukus jų pasirodė keli šimtai, tarsi sukvietus sargybinius. Deglų liepsna apšvietė sienas, ir mes pamatėme begalinę daugybę žmonių galvų, pūvančių ant kuolų, prismaigstytų palei visą jų ilgį.
Išsigandau, kad miesto gyventojai mūsų nepalaikytų priešais. Bet cimbolų garsai aiškiai rodė, jog ateiname kaip draugai.
Miesto vartai nakčiai buvo užrakinti. Drožtinius medinius vartus puošė didžiuliai geležiniai virbai, kiekvieną iš jų vainikavo kaukolė – ženklas nekviestiesiems laikytis atokiai.
Mums pasiekus didžiuosius vartus, šie atsivėrė į vidų, ir mes atsidūrėme pačiame Timbuktu mieste.
Į priekį išėjo kilmingas didžiūnas ir išbučiavo kiekvienam su mumis atvykusiam tuaregui rankas. Kažką pasiaiškinęs jų gimtąja kalba, pasveikino mano bendrakeleivį Sančesą ir mane ir nusivedė mus gatvių gatvelių labirintu į didžiulį plūkto molio pastatą – supratau, jog tai rūmai.
Gatvėse stovėjo žmonės, visi juodaveidžiai ir labai smalsūs. Mėnesiena pakankamai apšvietė aplinką, ir aš galėjau atidžiau įsižiūrėti į pastatus, pro kuriuos ėjome.
Mums žingsniuojant paskui kupranugarius kai kurie vietos gyventojai prišokę tvodavo maurams lazdomis. Visi, nuo mažiausių vaikų iki žilų senelių, juto jiems baisią neapykantą. Bet matydami mudu su Sančesu žmonės be galo stebėjosi. Pasirodo, ligi šiol nebuvo matę krikščionių.
Atvykome į rūmus, priešais atsivėrė dar vieni didžiuliai vartai. Sargybinis nuvedė mus į šimtais liepsnojančių deglų apšviestą erdvų vidinį kiemą. Jo sienas irgi puošė žmonių galvos – pašvinkusios ir yrančios, plikai nuskustos, grimasų iškreiptais veidais. Tebebuvo naktis, tačiau aikštėje knibždėjo įvairiausių nelaimėlių – neūžaugų, kuprotų milžinų, baisių išsigimėlių; kai kurie iš jų vaikščiojo keturiomis.
Palaukėme, kol pažadino karalių. Nuo kupranugarių nuėmė nešulius, gyvulius pagirdė, o belaisvius maurus spyriais suginė į kiemo kampą.
Prisiartinęs tarnas pasiūlė Sančesui ir man kažko atsigerti iš medinės taurės. Kažkokių rūgščių sulčių, labai skanių. Kai išgėrėme, tarnas vėl pripylė taures ir ranka parodė, kad gėrimo esama per akis, mus tai dar labiau pradžiugino.
Tada pasirodė karalius.
Žengė per kiemą paskui dvi jaunas moteris apnuogintomis krūtimis. Jos kas žingsnį barstė ant žemės baltas plunksnas, kad valdovo kojoms būtų minkščiau. Tai buvo stambus, neaprėpiamo storumo žmogus, jau gerokai pagyvenęs, nuo galvos iki kojų apsirengęs mėlyno nankino drabužiu. Jam prisiartinus pamačiau mažas ir despotiškas akis ir pastebėjau, kad jis visiškai neturi dešinės ausies.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Hipnotizuojančiame Claudio Magrio pasakojime, kuris buvo rašomas daugiau nei 20 metų, į vieną vagą susilieja asmeniniai įspūdžiai, meno ir mokslo faktai, vienas kitas anekdotas, istoriniai pasažai ir literatūrinės aliuzijos. Siūlome ištrauką iš šios naujos knygos.

Kiekvienam savo valanda

Gondola Ulicoje yra Bratislavos universiteto Filosofijos fakultetas, pavadintas Comenius, filosofo ir mokytojo vardu, kurio Orbis Pictus senovinis keturkalbiu leidimu randamas senųjų Slovakijos miestu bibliotekose. Šių pastatų orumas man primena vieną išskirtinę asmenybę, kurios dėka dar mokyklos suole gimė mano susidomėjimas vokiškąja kultūra ir atradau dunojiškąjį pasaulį. Tai gimnazijos mokytojas, jaunystėje dėstęs italų kalbą šiuose Centrinės Europos universitetuose ir vėliau jų aplinką atkurdavęs su nors ir perdėta, bet išradinga ir įtaigia vaidyba. Jį pavadinsiu Trani; jis šiek tiek panėšėjo į jau išstorėjusį Napoleoną ir šiek tiek į Šeiloką, jo ryškūs niekad atidžiai nenuskusto ar neprausto veido bruožai buvo neperprantama didaus aktoriaus kaukė, tai personažas, kuriam buvo skirta atlikti pagrindinius vaidmenis plačiajame pasaulio teatre, būti didžiu žmogumi, tačiau kuriam lemtis pavedė mokyti vaikus vokiečių kalbos.
Mokiniai ir jų tėvai turėjo daug priežasčių juo skųstis: godžiai, teatrališkai ir užsidariusiai asmenybei netrūko tamsiųjų pusių, o jo plačios pažiūros buvo toli gražu ne girtinos, tačiau jam turime būti dėkingi už kelias esmines įžvalgas. Nelaikė mūsų savo gabumų, kurie galėjo ir turėjo atsiskleisti kur kas aukštesnėse plotmėse, neverta minia, o kaip tik netikėtus savo veiksmų posūkius mums ruošdavo, tarsi būtume Comédie Francaise žiūrovai ar Karališkoji Švedijos akademija, suteikianti nemirštančią šlovę. {…}
Dėka šio žmogaus, kuriam tėvai, susitikę per priėmimo valandas, turėjo daug priekaištų, aš ne tik atradau Vidurio Europos kultūrą, bet ir gavau vieną neįprasčiausių ir didžiausių moralinių pamokų. Nors tiesa, kad jis pelnėsi iš privačių pamokų ir nebuvo pajėgus išlikti teisingas, tačiau mums įdiegė teisingumo pojūtį ir panieką blogiui. Mūsų klasėje, kaip ir daugelyje kitų, buvo auka – storas ir itin drovus berniukas, kurį lengvai išpildavo prakaitas bei raudonis, ir kuris nemokėjo atsikirsti į užgauliojimus, todėl buvo objektas to nesąmoningo, bet dėl to ne mažiau peiktino žiaurumo, slypinčio kiekviename mūsų ir, jei jis neribojamas tikslių išorinių ar vidinių įstatymų kodeksu, prasiveržiančio, net ir nepastebimai, ant tuo metu silpniausios grandies.
Nė vienas iš mūsų nebuvo prieš jį nekaltas ir nė vienas iš mūsų nesuvokė esąs kaltas. Vieną dieną, kai Trani teatrališkais gestais mokė stipriųjų veiksmažodžių asmenavimo, šio berniuko suolo kaimynas, toks Sandrinas, staiga išplėšė jam iš rankų jo rašiklį ir sulaužė perpus. Dar ir dabar matau, kaip aukos veidas išraudo ir apsipylė prakaitu, akys patvino ašaromis dėl tokio pažeminimo ir suvokimo, kad nesugebės niekaip atsikirsti. Mokytojo paklaustas, kokia tokio gesto priežastis, Sandrinas atsakė: „Aš susinervinau… o kai nervinuos, nesivaldau… žinote, toks jau esu, toks mano būdas.“ Mūsų visų nuostabai – ir agresoriaus džiaugsmui bei dar didesniam aukos pažeminimui – Trani atsakė: „Suprantu, negalėjai pasielgti kitaip, toks jau esi, toks tavo būdas, bet tai ne tavo kaltė, toks gyvenimas“, ir tęsė pamoką toliau. Po ketvirčio valandos pradėjo skųstis, esą tvanku, ir atsilaisvino kaklaraištį, ėmė segiotis liemenę, atidarinėti ir su trenksmu uždarinėti langus, sakydamas, kad jo nervai ant ribos, kol galiausiai, vaidindamas staigų įtūžio proveržį, vieną po kito čiupo Sandrino rašiklius, pieštukus ir sąsiuvinius, juos laužė, draskė, mėtė į orą ir svaidė ant žemės. Galop, vaidindamas, kad nurimo, kreipėsi į Sandriną: „Atleisk man, brangusis, mane ištiko nervų priepuolis, toks jau esu, toks mano būdas, negaliu nieko padaryti, toks gyvenimas…“, ir grįžo prie stipriųjų veiksmažodžių.
Nuo tada aš supratau, kad jėga, išmintis, kvailybė, grožis, gyvenimas, silpnumas yra situacijos ir vaidmenys, kurie anksčiau ar vėliau pasitaiko visiems. Tas, kas nesąžiningai apeliuoja į gyvenimo žiaurumą ar savo būdą, po valandos ar po metų patirs tą patį ir dėl tokių pat neįkainojamų priežasčių. Tas pats ištinka tautas, jų dorybes, nuosmukį ir klestėjimą. Vargiai Trečiojo reicho valdininkas, atsakingas už „galutinį sprendimą“, būtų galėjęs įsivaizduoti, kad po poros metų žydai sukurs milžiniško karinio pajėgumo ir veiksmingumo valstybę. Bratislava, gyvybinga mažos ilgą laiką užguitos tautos sostinė, iššaukia ir tokius prisiminimus bei mintis, net ir tą tolimos praeities teisingumo pamoką.

Claudio Magris
Iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė prieš porą metų mirusios prof. Vandos Zaborskaitės knyga “Autobiografijos bandymas”. Pirmojoje jos dalyje – pačios autorės beveik užbaigta autobiografija, o antrojoje – V.Zaborskaitės pasakojimai, užrašyti pasitelkus diktofoną. Siūlome ištrauką iš šios knygos antrosios dalies – iš autorės pasakojimo apie Vincą Mykolaitį-Putiną.

Per Kalėdas gavau dovanų „Kelius ir kryžkelius“, neseniai buvo ta Putino rinktinė išėjusi, aš ją skaičiau ir skaičiau su begaliniu susižavėjimu. Viskas labai patiko, bet didžiulį įspūdį darė „Vergas“, ir daugelis kitų eilėraščių. Kai permąstau savo pažintį su Putino kūryba, galvoju apie „Altorių šešėly“. Sunku įsivaizduoti, bet tada tai buvo mokiniam draudžiama knyga, bent jaunesniem, ir bibliotekoj duodavo tik nuo penktos klasės (dabar aštunta). Aš perskaičiau anksčiau, vasarom nuvažiuodavom į Truskavą pas senelius Marcinkevičius, jie turėjo gana neblogą biblioteką, aš radau tenai „Altorių šešėly“ ir, neklausdama leidimo, nors buvau paklusnus vaikas, perskaičiau tą knygą, bet neatsimenu, kad ji man būtų padariusi kažkokį ypatingą įspūdį. Kai pamačiau Putino atvaizdą, man „Altorių šešėly“, ta lektūra, su juo nesusisiejo, tai buvo ryšys su jo eilėraščiais, su jo poezija. Perskaičiau tą poeziją, buvo išėję du tomai Putino raštų, „Valdovo sūnus“, gal dar ką skaičiau, bet ypač poeziją buvau įsiskaičius, ir kilo tokia mintis, toks noras kažkokį asmeninį sąlytį turėti. O koks gali būti tas asmeninis sąlytis?
Artėjo Velykos ir aš sugalvojau: parašysiu jam trumpą velykinį sveikinimą. Galvoju, tų sveikinimų jis gauna labai daug, nei jis pastebės, nei atsimins, bet aš žinosiu, kad jam nusiunčiau laiškelį, ir tai bus kažkoks kontaktas. Aš jam laiškelį Velykom pasiunčiau, nieko neįvyko, bet tas kelias buvo pradėtas ir po kokių trijų savaičių, gal po Velykų ar po mėnesio, jau buvo pavasaris, ankstyvas pavasaris, nutariau jam parašyt laišką, ir tokį laišką, į kurį jis galbūt turėtų atsakyti.
Adresą sužinot nebuvo sunku, tuomet buvo prieinamos ir pašte, ir visur telefonų knygos, kur buvo visų miestų abonentai su adresais. Perskaičiau, kad tai yra Kaune Vaižganto gatvė 36, ir parašiau jam laiškelį, pasakiau, kad žaviuosi jo poezija, paklausiau (tai buvo mano tos klasės problema, pašaukimo problema, tada buvo sukilęs didžiulis noras būt rašytoja), ar norint būt rašytoja būtinai reikia studijuot literatūrą, nes aš nuo pirmos klasės buvau apsisprendusi studijuoti gamtos mokslus. Šitaip jam parašiau ir dar paprašiau fotografijos. Po savaitės ar kiek gaunu laišką, tai buvo labai didelis išgyvenimas ir susijaudinimas. Daviau jam mokyklos adresą, jis į gimnaziją parašė, matau tą adresą: mergaičių gimnazija, penktoji A klasė, kurioj aš ir mokiausi. Neskaičiau mokykloj to laiško, ieškojau vienatvės. Panevėžy, jo gamta buvo labai skurdi, bet buvo Skaistakalnio parkas anapus Nevėžio, nelabai toli nuo gimnazijos. Laiką atsimenu, nes žydėjo žibutės, nuėjau į parką ir ten vienatvėj atplėšiau ir perskaičiau laišką. Tai buvo labai malonus laiškas. Jis mane kalbina „miela panelyte“ ir pirmiausia dėkoja už velykinius linkėjimus, ne, turbūt ne tam laiške aš jo buvau klaususi apie studijas (mokėjau visus laiškus atmintinai, dabar jau jų nebemoku), jam malonu, kad patinka jo eilėraščiai, ir tokia frazė: „Mes tam ir rašome, kad būtume kitų suprasti, su kitais bendrautume, kitų sielą paliestume.“ Ir dar jis sako, kad fotografijos nesiunčia dėl to, kad tinkamos šiuo metu neturi, bet, baigia: „Primink man tai, aš kada nors ją tau duosiu.“ Džiaugsmas buvo nepaprastas ir išgyvenimas labai didelis.
Galvoju, reikia pratęsti korespondenciją. Parašiau jam laišką, padėkojau ir tada pasvarsčiau apie studijų galimybes, apie tai, kad gamtos mokslai man įdomūs, ir netrukus gavau jo laišką, bet prasidedantį gana rimtais tonais, kad jis nežino, kaip čia tas susirašinėjimas, „ką į tai pasakytų tavo tėvai, globėjai, mokytojai, na, bet rašai man kaip rašytojui, todėl atsakau“, ir toliau laiškas gražus, toks paskatinantis, kad studijos nebūtinos, gamtos mokslai puiku, nes gamta duoda daug impulsų ir įkvėpimo kūrybai, o svarbiausia daug skaityti puikių veikalų, nes jie labiau žmogaus dvasią praturtina negu sausos studijos, bet ir studijos reikalingos, nes jos duoda metodą, išmoko dirbti, ir baigia jis taip: „Tai štai kokį pedagogišką laišką parašiau [...]. Linkiu laimingai pabaigti mokslo metus.“ (…)
Paskui praėjo ilgokas laiko tarpas, buvo vasara, perėjau į šeštą klasę, baigiau šešioliktus metus, baigėsi vidinė sumaištis, paauglystės krizė ir tai buvo šviesūs metai. Putinas, jo kūryba atsistojo vidinio gyvenimo centre, aš daug skaičiau, turbūt perskaičiau visa, ką buvo galima perskaityt tada, sėdėdavau bibliotekoj, skaičiau „Židinį“, labai didelį įspūdį padarė jo garsioji diskusija su Jakštu „Kas yra menas?“ Tai buvo nuskaidrėjimo, ramaus ir aiškaus apsisprendimo laikas, kad aš savo ateities kelią surišiu su literatūra, kad negalėjimas rašyt ir talento neturėjimas (buvau pakankamai savikritiška ir supratau, kad taip iš tikrųjų yra) ne taip svarbu, kad gali būt literatūros studijos, tai buvo savojo gyvenimo kelio atradimas ir apsisprendimas.
Atėjo pavasaris, ir aš pagalvojau, kad vėl galima būtų parašyti. Parašiau naudodamasi ta dingstim, kad jis leido man kada nors paprašyti jo fotografijos dar kartą, paprašiau, bet jokio atsakymo nebuvo į tą laišką ir nutariau paskambinti, išgirsti jo balsą. Namuose telefoną mes turėjom, bet ne iš namų aš skambinau. Nuėjau vieną vakarą į paštą, be vargo sužinojau telefoną, paskambinau, greit sujungė, pasitaikė, kad jis pats pakėlė ragelį. Drąsinausi, tiesiog kvapą gniaužė nedrąsumas, bet pasisakiau, kas esu ir kad vis dėlto norėčiau jo nuotraukos. Jis nusijuokė, paklausė, kaip man sekasi, pasakiau, kad esu jau šeštoje klasėje, toks tebuvo pokalbis, ir po poros dienų gaunu jo laišką su ta pačia nuotrauka, kuri buvo „Naujojoj Romuvoj“ spausdinta, kai jis buvo baigęs „Altorių šešėly“ rašyti ir Keliuotis buvo įdėjęs didelį interviu su juo. Tai 1934 m. nuotrauka su labai gražiu įrašu, kad su malonumu jis man duodąs tą atvaizdą, ir apie mano šešiolika metų: „Koks gražus, pavydėtinas amžius! Džiaukis juo per daug nesisielodama dėl ateities. Viskas bus gerai!“ Buvo labai laiminga savijauta, dėl to, kad laiškelis toks palankus ir šiltas, ir jau aš gyvenau ir jo kūryba, ir jo asmeniu labai intensyviai, tai buvo iš tikrųjų labai autentiškas ir gilus jausmas. (…)
Laikas vėl slinko, vasarą laiškų jam nerašiau, atėjo nauji mokslo metai, aš jau buvau perėjus į septintą, priešpaskutinę gimnazijos klasę, ir septintos klasės pradžioj parašiau, kad buvau Kaune, kad pro langą mačiau jo galvos šešėlį, ir kaip tai negudru… dėkojau už fotografiją. Jis man parašė trumpą melancholišką laišką ir prasidėjo tas pusmetis, kuris buvo ir intensyviausio susirašinėjimo metas, ir svarbiausias man, turbūt ir jam. Parašė jis man, aš nemoku pacituot, neilgas laiškas, reagavimas į tai, kad sakiausi jį mačiusi. Jis sako: „Tu taip neidealizuok manęs, iš fotografijos – kažką aš jam buvau rašius – sunku gyvą žmogų pažint, o pažinusi gali dar daugiau nusivilt, tad būk atsargi su spėliojimais.“ Ir tada aš jam parašiau, turbūt tai ir buvo giliausias atsivėrimas, kad visa tai, ką jis rašo tam laiške, yra ne taip iš tikrųjų, kad man tikrai neturi reikšmės nei jo išvaizda, nei amžius ar kas, čia jokio nusivylimo būt negali, kad man jis yra eilėraščių, tos kūrybos žmogus, ir parašiau, kaip man be galo daug visa tai reiškia, kad aš juo žaviuosi, kad aš jį branginu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Algimanto Bučio studiją „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ pasitinkant.

Humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, ką tik išleistos knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ autorius Algimantas Bučys atvirauja, kad per penkerius metus įveiktam milžiniškam darbui jį įkvėpė paveldėtas žemaitiškas kraujas ir supratimas, kad niekas kitas to nepadarys. Kartu pripažįsta, kad būnant rašytoju ir literatūros teoretiku taip toli veržtis į istorikų daržus reikėjo turėti tam tikro įžūlumo. Tačiau kur baigiasi istorija ir prasideda literatūrologija? Kodėl iki šiol vengiame europietiškos tradicijos savo senuosius sakralinius tekstus laikyti literatūros istorijos šaltiniais? Ir kodėl taip vangiai tyrinėjame bizantiškosios kultūros atspindžius, kurių buvo apstu pagoniškoje LDK kunigaikščių valdomoje Lietuvoje?
Leiskime pasakoti pačiam Algimantui. Juolab pasakotojas jis išties puikus…

Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos pradžia ilgokai buvo laikomi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto užsakyti metraščiai, kurie atsirado XV a., kai Vytautas ir Jogaila pradėjo dalyvauti reikšminguose Europos įvykiuose. Prieš gerą dešimtmetį profesorius Albinas Jovaišas pasiūlė pirmuoju lietuvių literatūros šaltiniu laikyti XIV a. viduryje rašytus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškus, kurių ištraukos po mokslininkų diskusijos įtrauktos ir į literatūros skaitinius. Vėliau tas pats A.Jovaišas bandė mūsų literatūros istorijos pradžią stumtelėti dar šimtmečiu atgalios ir pirmuoju šaltiniu laikyti Karaliaus Mindaugo laiškus, kuriais buvo dalinamos žemės. Vienas tokių raštų, skirtas Rygos miestiečiams, pradeda ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų parengtą “Lietuvių literatūros istoriją”. Man tai pasirodė keista, nes juk žinoma, kad šį laišką Rygoje surašė kryžiuočiai ir vietos dvasininkai, o Mindaugui atvežė tik pasirašyti ir užkabinti antspaudą… Beje, po Mindaugo mirties kryžiuočiai savo iniciatyva tokių raštų apie jiems neva dovanotas žemes surašė dar daugiau. Iš dešimties žinomų Mindaugo dokumentų geriausiu atveju šeši istorikų pripažįstami originalais, kiti – falsifikatai.
Aš užkliuvau už Rusios metraščių, kuriuose radau išdėstytą Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimą. Išdėstytą ne bet kaip, o aukštuoju hagiografiniu stiliumi – taip paprastai pasakojama apie šventuosius. Tuos pačius metraščius skaičiusiems istorikams labiau rūpėjo pateikti faktai, įvykiai, datos, bet ne Vaišvilko – ne itin svarbaus istorijos raidai personažo – asmenybė. Iš karto pajutau, kad mūsų istorikų požiūris į Vaišvilką labai keistas ir politizuotas. Viską nulemia tai, kad po Mindaugo nužudymo atkovojęs sostą vyriausias karaliaus sūnus jo atsisakė, perduodamas valdžią savo sesers vyrui, rusinui Švarnui. Tai laikoma tokia rusifikacijos dėme lietuvių istoriografijoje, kurios neįmanoma atleisti… Bet aš rašytojas, literatūrologas, o ne istorikas. Vaišvilkas ir anksčiau labiau domino būtent rašytojus, kurie jame įžiūrėjo daugiau negu Mindaugo sūnų ir karvedį.
Pirmiausiai paklausiau savęs, kaip galėjo atsirasti toks hagiografinis pasakojimas. Juk net apie Mindaugą tokio teksto nėra, tik apie jo sūnų. Vaišvilkas nebuvo šventasis, bet tapo pirmuoju lietuviu, pastačiusiu vienuolyną: savo lėšomis ir savo žemėje. Šis vienuolynas prie Naugarduko, priklausantis Bizantijos Konstantinopolio patriarchatui, tapo vienu pirmųjų vakarinėje Rusioje. Vienuolyną pastatęs žmogus būdavo vadinamas ktitoriumi. Ktitoriaus garbei būdavo sukuriamas tekstas, kuris būdavo skaitomas liturgijos metu. Taigi hagiografijos rašytos ne tik šventiesiems, bet ir ktitoriams.

Autoriai, virtę istorijos dulkėmis

Iškilmingu stiliumi surašytas Vaišvilko gyvenimo aprašas sukurtas tuometinės Lietuvos teritorijoje, Mindaugo atiduotoje valdyti sūnui Vaišvilkui. Tekste atpasakojami jų pokalbiai apie tikybą. Mindaugas prašo Vaišvilko atsisakyti krikščionybės ir grįžti į pagonių tikėjimą, bet sūnus nesutinka. Toks pokalbis galėjo vykti tuomet, kai Mindaugas buvo arba dar nekrikštytas, arba jau atsisakęs Romos katalikybės, nors galimas ir toks dalykas, kad belaukdamas karūnos, kaip teigia metraščiai, jis slapta aukodavo Medeinai, Žvėrūnai ir kitiems lietuvių dievams. Kitaip sakant – krikštas tebuvo priimtas tam, kad iš Popiežiaus pavyktų gauti trokštamą karūną.
Kas galėjo atpasakoti tokius tėvo ir sūnaus pokalbius? Kažkas, kas buvo arba labai artimas jų šeimai, arba dalyvavo tuose pokalbiuose, arba išgirdo apie juos iš paties Vaišvilko. Kitaip negalėjo būti. XVI a. antrosios pusės istorikas Motiejus Strijkovskis mini, kad vienuolyno įkūrimo metu jame jau gyveno keliolika vienuolių. Tarp jų galėjo būti ir lietuvaičių. Manyčiau, vienuolyną Vaišvilkas įkūrė ne tik maldai: juk ten būdavo ir skriptorijai – patalpos, kuriose vienuoliai perrašinėdavo knygas, tapydavo ikonas. Tai būdavo tų laikų kultūros centrai. Neveltui garsioji Laurušavo evangelija, laikoma pirmąja rankraštine LDK knyga, irgi parašyta šiame vienuolyne – tokie dalykai plikoje vietoje neatsiranda.
Kitas reikšmingas to paties vienuolyno skriptorių kūrinys – 1262 m. datuotas chronografas, sudėliotas didžiąja dalimi pagal Jono Malalos „Chronografiją“ – pačią ankstyviausią Bizantijos kroniką, rašytą VI amžiuje. Šis chronografas rašytas paprastiems žmonėms, aiškina elementarius dalykus ir smerkia tuos, kurie nėra krikščionys.
Kodėl Vaišvilkas pasirinko krikščionybę pagal graikų apeigas iš Bizantijos? Todėl, kad Romos katalikų krikščionybė būdavo peršama XIII a. baltams vien kardu ir ugnimi: arba priimi krikštą, arba tampi lavonu. O Bizantijos imperatoriai buvo kitokie: jie finansavo bažnytinių raštų vertimus į senąją slavų kalbą.
Lietuva XIII a. turėjo rinktis vieną kelią iš trijų: arba eiti tiesiai, t.y. mėginti išsaugoti pagonių tikėjimą, arba sukti į kairę – priimti graikų apeigų krikščionybę, arba sukti į dešinę – lotyniškų apeigų krikščionybę. Vaišvilkas pasuka į kairę, Mindaugas – į dešinę, bet greitai apsigręžia ir patraukia tiesiai – į pagonybę. Tuo pačiu keliu vėliau ėjo ir LDK kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis.
Viduramžių literatūroje nusipelnusių krikščionių ir kankinių biografijos atitikmuo vakaruose buvo vadinamas „vita“ – gyvenimu. Šis žanras turėjo savo kanonus, pagal kuriuos ir aprašytas Vaišvilko gyvenimas. Visgi rašyti viduramžių literatūros istoriją yra nepaprastai sunku, nes nežinome nei autorių, nei jų kilmės. Kas tu, žmogeli, aprašinėjantis šventojo žmogaus gyvenimą, esi? Nei rašytojas, nei autorius; tu – žemės dulkė. Gali tik įsivaizduoti, kad per tave Dievas kalba, bet pats esi niekas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kodėl toks keistas pavadinimas – “Kafka, amžinasis sužadėtinis”? Todėl, kad šioje knygoje rasite paskutinių 12-os metų Franco Kafkos meilės laiškus. Per tuos metus jis patyrė keturis meilės romanus, kurių schema paprastai ta pati: aistra, daugybė laiškų, suartėjimo baimė, kančia ir skausmingas išsiskyrimas. Taigi, siūlome ištrauką iš šios knygos.

Jis lengviau atsidūsta: Felicė nesusirado kito. O jis taip bijojo! Profesiniais reikalais išvykusi į Frankfurtą, ji susipažino su daugybe žmonių ir neatsakė nė į vieną jo laišką. Francas įsivaizdavo, kad kažkoks tvirtas, gražiai apsirengęs, sveikas ir linksmas jaunuolis užėmė jo vietą. Jis išgyveno atstumtojo pragarą. Pametęs galvą, nubėgo pas savo gerąjį Maksą:
– Būk geras, parašyk Felicei, man reikia žinoti…
Jį smaugė baimė ją prarasti. Kitą dieną gavo porą eilučių. Gyvenimas grįžo į savo vėžes.
„Mylėk mane bent truputį, Felice. Jauti, kaip aš tave myliu? Ar jauti?“ – kreipiasi į ją, pamiršęs daugybę įspėjimų, kuriuos tolydžio kalė jai į galvą.
Nuo tos dienos jis prašo, reikalauja antro pasimatymo Berlyne per Sekmines.
„Aš turiu, privalau tave pamatyti, Felice.“
Jis su viskuo sutinka. Susitikti su tavo tėvais? Pas juos? Per priėmimą, kurį jie rengia tavo brolio Terio sužadėtuvių proga? Gerai. Su viskuo sutinku.
Jis jau rūpinasi, ką vilkėti per šį vizitą: juodą kostiumą? Jam būtų maloniau prisistatyti su paprastu vasariniu kostiumu.
„Ar privalau atnešti tavo motinai gėlių? Ir kokių?“
Pasipila klausimai. Jis taip dažnai grįžta prie tos temos, apie kurią Felicė nebenori girdėti, taip atkakliai prašo jos gerai pamąstyti, kad Felicė ima rečiau jam rašyti. Trumpuose, glaustuose jos laiškeliuose jis temato žodžius: „paskubom“, „dar sykį paskubom“.
„Man skauda akis vien juos skaitant.“
„Tu mane skaudini, aš liūdna ir pavargusi“, – atsako ji.
Liūdna ir pavargusi. Ir kaip jai nebūti liūdnai ir pavargusiai – Franco neryžtingumas, jo nenuoseklumas, jo tironija, reikalavimai, skundai palaužė jos ištvermę.
Pristatydama savo šeimai mergina kreipia jį sužadėtuvių linkme, jis tai supranta. Bet kol kas jam rūpi tik viena: Felicė nepakankamai ar visai neapmąstė prisipažinimo, kurį jis jai nusiuntė. Toks lengvabūdiškumas – nepaisyti jo prisipažinimo – neina jam iš galvos, švinine našta slegia jų ateitį.
Ko jis iš jos laukia? Arba tegu Felicė išguja jį iš savo gyvenimo, arba susitaiko su santuokiniu gyvenimu be sueities, tegu išvaduoja jį nuo pareigos, kurios jis jaučiasi nepajėgsiąs atlikti. Jis net siūlo jai negyventi viename mieste. Visa tai apsvarstyti – tikroji to antrojo susitikimo priežastis.
Jis atvyksta į Berlyną 1913 metų gegužės 11-osios ankstų rytą. Išvyks pirmadienį, 12 dienos vakare. Sekminės, oras šiltas, pavasariškas. Įdienojus jis prisistato pas Karlą ir Aną Bauerius. Drebančiais keliais žengia per jų svetainę priešais Felicę. Čia jį persmelkia pasibaisėjimo virpulys. Burnoje, kurią pasisveikindama praveria jo mylimoji, jis mato tviskant auksą: „Šitas aukso žvilgesys tokioje nederamoje vietoje, tiesiog pragariškas žvilgesys ir tas gelsvai pilkšvas porcelianas“ išgąsdina jį, jis nudelbia akis, jam rūpi tik sprukti. Kaip tik tą akimirką kūną perveria įsitikinimas: ne, niekad jis negalės paimti tos merginos.
Svetainėje daug žmonių. Francas toks sumišęs, kad neabejoja, jog yra apsuptas milžinų, kurie žvelgia į jį taikstydamiesi su jo menkyste. Įsilinksminusi Felicė purpčioja nuo vieno prie kito. Vos atsiduria greta Franco, įkarštis blėsta, ji nukreipia akis, kenčia jo tylą ar paikus žodelius, kurie jam išsprūsta. Jis atrodo nekaip.
– Atrodai pervargęs, – sako ji.
Jis negirdi. Įtaringi žvilgsniai, kuriais tolydžio varsto jį ponia Bauer, kelia tokį siaubą, kad jis visiškai sutrinka. Juodais drabužiais, liūdna, budri, sustingusi, svetima tarp savų, ponia Bauer nepalankiu ar net niekinamu žvilgsniu tiria tą patrakėlį, dėl kurio pametė galvą jos dukra. Vyriškį, kuris atrodo jai tai paliegęs, tai išsiblaškęs, o dažniausiai – priekvailis.
Ir štai priešais lūžtantį nuo valgių bufetą, įrengtą valgomajame, prieš nustėrusius svečius Francas ūmai praveria burną. Įdirgusiu tonu giriasi esąs vegetaras; pabrėžtinai ragauja tik vieną kitą daržovę, geria tik vandenį. Vienintelė Erna, Felicės sesuo, rodo jam palankumą. Kiti atsuka nugaras.
Atsidūręs aplink susidariusioje tuštumoje, jis suvokia savo nesėkmę. Jam nepavyko išplėšti iš Felicės bučinio – ši nesuteikė tam progos. Kai pakrikęs, apdujęs ryžtasi dingti, palikti šį priėmimą, Felicė išlydi jį į koridorių. Francas čiumpa ją už rankos, nusmaukia pirštinaitę, bučiuoja jai delną. Jam atrodo, kad merginos veidą iškreipia priešiška grimasa. Jisai sprunka, jam svaigsta galva, krūtinėje kažkas nutrūko.
Kitą rytą juodu trumpam susitinka gatvėje. Felicė kažkokia svetima, sugižusi – ji sutrikusi. Jos tėvai, brolis, artimieji, draugai nekantravo susipažinti su tuo „dviejų šimtų laiškų“ jaunuoliu, džiūstančiu iš meilės. Jie išvydo tik kažkokį pamėną ir nevykusiai slepia ar apskritai neslepia nusivylimo. Ant šaligatvio Felicė – pastirusi, atšiauriu veidu, lakstančiomis akimis – neslepia savo pasibodėjimo. Suglumęs Francas nebesugraibo nė žodžio iš tų, kuriuos ketino jai pasakyti.
„Be jos aš negaliu gyventi. Su ja taip pat“, – štai ką jis mąsto, kraudamas savo drabužius į kelioninį krepšį. Jis parėjo į savo kambarį “Askanischer Hofo” viešbutyje, ruošiasi jį palikti ir grįžti į Prahą. Toji moteris negali jam priklausyti, tačiau jis svajoja persmelkti ją ar kad ji persmelktų jį. Išsiskyrimas į dvi skirtingas būtybes jam nepakeliamas.
Grįžęs namo, kitą rytą rašo jai, ir taip kone kasdien [...]. O liepą dar šešiolika laiškų. Visuose jis maldauja ją geriau viską apmąstyti, daugiau nuoširdumo, brandos. Ir vos paskutinėje vieno lapo eilutėje pamini visiškai nereikšmingą smulkmeną: „Dabar taisau antrąją korektūrą savo amerikietiško romano pirmo skyriaus „Kūrikas, fragmentas“; jis bus išleistas pigia brošiūra po 80 pfenigų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos knygynuose netrukus pasirodys naujausia Umberto Eco knyga “Prahos kapinės”, kurioje autorius meistriškai pasakoja niūrią ir avantiūristišką XIX a. šnipinėjimo, falsifikacijų ir sąmokslų istoriją. O “Veide” siūlome ištrauką iš šio romano.

Vakar, maniau, kad tai buvo antradienis, kovo dvidešimt antroji, pabudau puikiai žinodamas, kas esu: kapitonas Simoninis, šešiasdešimt septynerių metų, bet dar nenusenęs (esu gana storas, kad būčiau laikomas, kaip sakoma, išvaizdžiu vyru), titulą įsitaisiau Prancūzijoje senelio atminimui už miglotus karinius žygius Garibaldžio Tūkstantinės gretose, o tai šioje šalyje, kur Garibaldis gerbiamas labiau nei Italijoje, man suteikia tam tikrą prestižą. (…)
Dar nepakilęs iš lovos užsisvajojau… Dėl keblumų su rusais (rusais?) pamėgtuose restoranuose verčiau nesirodyti. Galėčiau ką nors pasigaminti. Keletą valandų padirbėjęs gamindamas kokį skanėstą atsipalaiduoju. Tarkim, côtes de veau Foyot: bent keturių centimetrų storio mėsos gabalas, žinoma, porcija dviem, du vidutinio dydžio svogūnai, penkiasdešimt gramų duonos džiūvėsėlių, septyniasdešimt penki gramai tarkuoto griujero sūrio, penkiasdešimt gramų sviesto… (…) Pašauti į krosnį maždaug pusvalandžiui, kartkartėmis apšlakstyti baltuoju vynu su sultiniu. Patiekti su sūdytais žiediniais kopūstais.
Sugaišti laiko, bet virtuvės malonumai prasideda prieš gomurio malonumus, o gaminti reiškia iš anksto mėgautis, kaip dariau dar gulėdamas lovoje. Kvailiai, kad nesijaustų vieniši, trokšta po užklotu turėti moterį ar berniuką. Jie nežino, kad burnoje besikaupiančios seilės geriau už erekciją.
Namuose turėjau beveik visko, išskyrus griujero sūrį ir mėsą. Dėl mėsos, tai jei būtų buvusi kuri kita diena, Mobero aikštėje dirbtų mėsininkas, bet antradieniais nežinia kodėl jo mėsinė būdavo uždaryta. Pažinojau kitą už dviejų šimtų metrų Sen Žermeno bulvare – trumpas pasivaikščiojimas man tikrai nepakenks. Apsirengiau, prieš išeidamas priešais veidrodį virš praustuvės prisiklijavau įprastus juodus ūsus ir savo gražiąją barzdą. Paskui užsitraukiau peruką ir pamerkęs šukas į vandenį sušukavau jį perskyręs per vidurį plaukus. Apsivilkau redingotą, į liemenės kišenę įsmukdžiau sidabrinį laikrodį taip, kad jo grandinėlė būtų gerai matyti. Kad atrodyčiau panašus į atsargos kapitoną, kalbėdamas mėgstu žaisti vėžlio kiauto dėžute su saldymedžio pastilėmis ir moters portretu vidinėje dangtelio pusėje: ne gražuolės, bet gražiai apsitaisiusios, be abejonės, kokios mirusios meilės. Kartkartėmis įsidedu į burną pastilę ir volioju liežuviu iš vieno krašto į kitą, taip kalbu lėčiau, o klausantysis seka lūpų judesius ir nelabai paiso, ką sakai. Svarbiausia atrodyti lyg būtum apdovanotas neeiliniu intelektu.
Išėjau į lauką ir pasukau Sotono gatve, stengdamasis nestabtelėti prie smuklės, iš kurios jau nuo pat ryto sklido šiurkštūs puolusių moterų balsai.
Mobero aikštė dabar jau ne tas stebuklų laukas, kaip prieš trisdešimt penkerius metus, kai atvykau, čia knibždėjo iš nuorūkų iškrapštyto tabako, stambaus – cigarų ir iš pypkių iškratytų likučių, smulkaus – iš cigarečių, prekeiviai, stambų pardavinėję po franką ir dvidešimt santimų už svarą, smulkų – nuo franko ir penkiasdešimt santimų iki franko ir šešiasdešimt santimų, suteneriai, kurie, prakirmiję lovose bent iki antros valandos dienos, likusią dienos dalį leisdavo atsirėmę į sieną rūkydami it kokie dar nepasiligoję pensininkai, kad sutemus pultų į darbą tarsi aviganiai, vagys, priversti apvaginėti vienas kitą, nes joks miestietis (nebent koks iš kaimo atvykęs dykūnas) nebūtų drįsęs kirsti šią aikštę, ir aš būčiau buvęs puikus grobis, jei nebūčiau žingsniavęs kariškai sukdamas savo lazdelę, bet vietos kišenvagiai mane pažinojo, vienas kitas netgi pasisveikindavo, vadindamas mane kapitonu, gal numanė, jog kažkaip esu susijęs su jų pasluoksniu, o varnas varnui akies nekerta. Ir suvytusios kekšės, kurios būdamos patrauklesnės dar dirbtų brasseries à femmes, o dabar tesisiūlydavo skudurininkams, sukčiams ir atgrasiems panaudoto tabako prekeiviams… (…)
Ten sukiodavosi ir policijos prefektūros šnipai, verbuojantys savo mouchards (skundikus), arba patikėtinius, ar tiesiog šniukštinėjantys kokios svarbios informacijos apie rengiamas suktybes, apie kurias kas nors per garsiai šnabždėdavo kam kitam manydamas, kad visuotiniame šurmulyje jo balso nebus girdėti. Tačiau juos atpažindavo iš pirmo žvilgsnio dėl perdėtai grėsmingos išvaizdos. Tikras sukčius nepanašus į sukčių. O jie būdavo panašūs.
Dabar per aikštę kursuoja tramvajus ir nebesijauti lyg namuose, bet jei moki atskirti, dar gali rasti reikalingų tipelių, parimusių prie kampo netoli Maître-Albert kavinės durų ar kuriame nors gretimame skersgatvyje. Žodžiu, Paryžius jau ne toks kaip kadaise, kai iš visų pusių galėdavai matyti tolumoje styrantį Eifelio bokšto drožtuką.
Gana, nesu sentimentalus, yra ir kitų vietų, kur visada galiu rasti reikiamą dalyką. Vakar man reikėjo mėsos ir sūrio, ir Mobero aikštėje jų vis dar galima buvo gauti.
Nusipirkęs sūrio, ėjau pro įprastą mėsinę ir pamačiau, kad ji atidaryta.
– Kodėl dirbat antradienį? – paklausiau užėjęs.
– Kapitone, šiandien trečiadienis, – nusijuokęs atsakė mėsininkas.
Sutrikęs atsiprašiau, pasakiau, kad sendami prarandame atmintį, jis atitarė, jog tebesu jaunuolis, be to, visiems nutinka pamesti galvą per anksti atsikėlus, aš išsirinkau mėsos gabalėlį ir susimokėjau nė neužsiminęs apie nuolaidą – tai vienintelis būdas priversti prekeivius save gerbti.
Grįžau namo svarstydamas, kokia gi šiandien diena. Nusiklijavau ūsus ir barzdą, taip darau visada būdamas vienas, ir įžengiau į miegamąjį. Tik tuomet pastebėjau kažką, kas čia buvo svetima: prie komodos ant pakabos kabojo drabužis, be jokių abejonių, kunigo sutana. Prisiartinęs pamačiau ant komodos padėtą kaštoninių, veik rausvų plaukų peruką.
Svarstydamas, kokį persirengėlį įsileidau į namus praeitą dieną, susivokiau, kad ir pats dėviu kaukę, nes juk ūsai ir barzda buvo ne mano. Ar buvau tas, kuris kartais persirengia garbiu ponu, o kartais – dvasininku? Bet kodėl apie šią antrąją savo prigimtį nieko neprisimenu? O gal dėl kokios nors priežasties (gal norėdamas išvengti suėmimo) prisiklijuodavau ūsus su barzda, ir tuo pat metu įsileisdavau į savo namus tą, kuris persirengdavo abatu? O jeigu tas apsimetėlis abatas (juk tikras abatas nebūtų dėvėjęs peruko) gyveno su manimi, tai kur miegodavo, juk namuose tėra viena lova? Arba jis su manim negyveno, tačiau vakar kažkodėl čia pasislėpė ir paliko drabužius, kad išėjęs Dievas žino kur darytų Dievas žino ką?
Galvoje spengė tuštuma, tarsi žinočiau ką nors, ką turėjau atsiminti, bet neatsiminiau, noriu pasakyti – ką nors, ką turėjo prisiminti kitas. Manau, kalbėti apie kitų atsiminimus yra gerai. Tą akimirką jaučiausi lyg kažkas kitas, stebintis save iš šalies. Kažkas stebėjo Simoninį, kuris netikėtai pasijuto nežinantis kas esąs.
Ramiai pasvarstykim, tariau sau. Galimybė, kad individas, kuris prisidengęs bric-à-brac (niekniekių) krautuvėle klastoja dokumentus ir gyvena mažiausiai rekomenduotiname Paryžiaus kvartale, suteiktų prieglobstį kam nors įsivėlusiam į machinacijas, buvo visai tikėtina. Bet kad galėčiau užmiršti, kam suteikiau prieglobstį, man atrodė nenormalu.
Jaučiausi, lyg turėčiau nuolat gręžiotis, ir mano paties namai staiga tapo svetima vieta, pilna kitokių slėpinių. Leidausi apžiūrėti savo namų lyg kieno nors kito būsto. Išėjus iš virtuvės dešinėje matyti miegamasis, o kairėje – svetainė su įprastais baldais. Ištraukiau rašomojo stalo stalčius su savo darbo įnagiais: plunksnomis, įvairaus rašalo buteliukais, baltais (ar pageltusiais) įvairių laikotarpių ir dydžių popieriaus lapais. Lentynose sustatytos knygos ir mano dokumentų dėžutės bei senovinis riešutmedžio tabernakulis. Kaip tik mėginau atsiminti, kam gi jo reikia, kai išgirdau skambinant į laukujes duris. Nulipau ketindamas nuvyti įsibrovėlį, bet pamačiau senę, kurią, kaip man dingojosi, pažinojau. Už durų stiklo ji pasakė atsiųsta Tisó, tad turėjau įsileisti – kodėl pasirinkau tokį slaptažodį?
Jį įėjo ir praskleidusi drobulę prie krūtinės parodė dvi dešimtis ostijų.
– Abatas Dala Pikola man sakė, kad jūs domitės.
Nustebau atsakęs „žinoma“ ir paklausiau kiek. Dešimt frankų viena, atsakė senolė.
– Jūs pamišusi, – pasipiktinau kaip tikras prekeivis.
– Patys jūs pamišę, kad rengiat juodąsias mišias. Manot, lengva per tris dienas apeiti dvidešimt bažnyčių, priimti Komuniją sausa burna, priklaupti užsidengus delnais veidą ir išspjauti iš burnos ostijas, kol nesudrėko, surinkti į kapšelį prie krūtinės taip, kad nei kunigas, nei greta esantys nieko nepastebėtų? Ką jau kalbėti apie šventvagystę ir manęs laukiantį pragarą. Taigi jei norit – du šimtai frankų, arba einu pas abatą Bulaną…

Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė

Apie autorių ir knygą

Umberto Eco (g. 1932 m. Italijoje) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. “Prahos kapinės“ – naujausias autoriaus romanas.
Paryžius, 1897 m. kovas. Avantiūristas, falsifikatorius, slaptasis agentas kapitonas Simonas Simoninis savo dienoraštyje prisimena, kaip buvo įtrauktas į politines intrigas, visam laikui pakeitusias Europos ateitį. Tamsius istorijos užkulisius Simoninis stebi iš visai arti: per jo rankas pereina slapti popieriai, kuriuos žydų karininkas Dreifusas esą pardavė vokiečių atstovybei.
Viskas šioje knygoje – tiesa, paremta faktais. Vienintelis išgalvotas herojus „Prahos kapinėse“ – blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis.
U.Eco meistriškai pasakoja niūrią ir avantiūristišką XIX a. istoriją, atverdamas skaitytojui dvokiančias Paryžiaus kloakas ir banditų landynes. Tačiau po nuotykių romano priedanga autorius, vienas didžiausių Europos intelektualų, slepia milžinišką idėjų ir erudicijos užtaisą.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė nauja knyga “Nematoma rinka: elektroniniai nusikaltimai ir jūs”, kuri bus naudinga daugumai kompiuterių vartotojų. Kad nė kiek neperdedame, suprasite iš šios ištraukos.

„Miranda” praneša apie puikų naują pasaulį

Kompanijos „Grimley Smith Associates“ (GSA) internetinėje svetainėje puikuojasi tamsiai rusva jų pagrindinės buveinės nuotrauka iš karaliaus Edvardo laikų, kai čia veikė vienas iš pirmųjų Skantorpo automobilių salonų. (…) Kompanija siūlo daug sudėtingesnes technines paslaugas nei senų kledarų pardavimas ir remontas. Jos specializacija – chemijos inžinerijos pritaikymas energetikoje ir farmacijos pramonėje, ir ji yra laikoma viena iš sėkmingiausiai dirbančių neseniai įkurtų Skantorpo kompanijų, tokia, kuri gali didžiuotis pasaulinio lygio pripažinimu.
Du GSA įkūrėjai iš pradžių buvo ir vieninteliai kompanijos darbuotojai, o dabar joje dirba kelios dešimtys aukštos kvalifikacijos inžinierių. (…)
2007 m. viduryje kompanija pasiekė tokią stadiją, kai jai žūtbūt reikėjo susitvarkyti kompiuterių infrastruktūrą. Pasitvirtino, kad patikėti jos priežiūrą ir saugumą kitoms bendrovėms brangiai kainuoja, be to, išaiškėjo, kad nuolat auga mokesčiai už visų kompanijos kibernetinių poreikių valdymą. Direktoriai nusprendė duoti nurodymą visą sistemą sutvarkyti naujais metodais.
Šiam darbui jie surado labai tinkamą gero būdo vietinį vaikiną Darrylą Leaningą. Jis pasižymėjo technine kompetencija, buvo jaunas, skrupulingai sąžiningas, bet galbūt svarbiausia buvo tai, kad jo laisvos, draugiškos manieros slėpė neįprastai aštrią nuovoką. (…)
Vos pirmą sykį įžengęs į biurą, Darrylas išsyk suprato, kad „Grimley Smith“ kompiuterius reikia nedelsiant tvarkyti. Pagrindinį rūpestį jam kėlė tai, kad visi darbuotojai turėjo „administratoriaus teises“. Į savo kompiuterius jie galėjo įdiegti bet kokias norimas programas ir naudotis bet kokiomis pasirinktomis internetinėmis paslaugomis.
Šeimos kompiuteryje „administratoriaus“ pareigas atlieka vienas asmuo (paprastai vienas iš tėvų). Pavyzdžiui, jis gali elektroniniu būdu apriboti laiką, kurį kiti šeimos nariai gali praleisti prie kompiuterio, gali parinkti internetines svetaines, kurias kitiems šeimos nariams leidžiama lankyti.
Viena iš svarbiausių „privilegijų“, kurias šeimyniniai asmeniniai kompiuteriai suteikia administratoriui, yra susijusi su naujos programinės įrangos įdiegimu. Taip tėvai gali neleisti vaikams žaisti žaidimų, kuriuos laiko netinkamais. Bet jie taip pat gali naudotis šia privilegija, kad uždraustų įsikelti abejotinos kilmės programinę įrangą, nes tokios programos gali būti užkrėstos virusais ar kitokiais kenkėjais, dėl kurių visas šeimos skaitmeninis pasaulis taptų neapsaugotas nuo atakų.
Tie patys principai galioja ir verslo aplinkai, tik paprastai didesniu ir sudėtingesniu mastu. Pirmoji problema, kurią nustatė Darrylas, pradėjęs dirbti kompanijoje „Grimley Smith“, buvo centrinio administratoriaus nebuvimas. Direktoriams jis išaiškino, jog šiuolaikiniame versle nepateisinama, kad personalas gali parsisiųsti, įsikelti ar įsidiegti ką tik panorėjęs.
Darrylas jiems pasakė, kad centrinis valdymas yra esminis dalykas, norint išvengti tokių atvejų, kai virusai galėtų pažeisti kompiuterių tinklo apsaugą (…).
Tas pats pasakytina, aiškino jis, ir apie programinės įrangos įdiegimą bei, tiesą sakant, visa kita. Tokioje labai specializuotoje kompanijoje kaip GSA duomenų vertė yra iš esmės neįkainojama. Jei jie pakliūtų į blogas rankas, tai galėtų sužlugdyti kompaniją.
Savo kryžiaus žygyje, kurio tikslas buvo apvalyti „Grimley Smith“ kompiuterių sistemą nuo kenksmingų pažeidimų, Darrylas susidūrė su tam tikromis problemomis: tomis nematomomis skaitmeninėmis „skylėmis“, per kurias nepastebimi galėjo praslysti kompiuteriniai kirminai (angl. worms), trojanai ir virusai. Pirmiausia jis suprato, kad žmonės priešinsis, kai jiems reikės atsisakyti privilegijų, kuriomis, tegu ir negalėdami stebėti besiraičiojančių nuogų kūnų, GSA darbuotojai labai džiaugėsi. Nors ir būdamas jaunas specialistas, Darrylas visgi pademonstravo gerai išmanąs psichologiją, susijusią su kompiuterių naudojimu. Kažkaip jis turėjo atpratinti personalą nuo vietinių administravimo teisių. Jis nusprendė, kad geriausia tai padaryti laipsniškai. Žinodamas, kad žmonės paprastai nenori atsisakyti to, ką jau turi, jis išmąstė, kad lygiai taip pat jie mėgsta gauti naujų žaislų.
Taigi kai kitą kartą buvo atnaujinami kompiuteriai, jis pasinaudojo proga ir įvedė pirmuosius apribojimus. Džiaugdamiesi savo švytinčiais ir dar galingesniais naujaisiais kompiuteriais, GSA darbuotojai buvo pasirengę sutikti, kad nebegalės kada tik panorėję įsikelti į kompiuterius savo mėgstamiausių žaidimų ir laisvalaikio užsiėmimų.
Vėlgi demonstruodamas įgimtą psichologinį nuovokumą, Darrylas išvengė atvirai drakoniškų priemonių. Problemą sukėlė „Facebook“. Daugelis darbuotojų eikvojo kompiuterių išteklius, bendraudami socialiniame tinklalapyje darbo metu. Tačiau tai, anot saugumo specialistų, vis labiau virto vadinamuoju „užkrato pernešėju“, kitaip tariant, instrumentu, kurį virusų kūrėjai gali užpulti, norėdami paskleisti savo kūrinius.
Darrylas suprato, kad, visiškai uždraudus naudotis „Facebook“, gali kilti darbuotojų maištas, taigi leido naudotis šia interneto svetaine nuo 12 iki 14 val., kai dauguma žmonių pietauja. Pats nustatęs naudojimosi „Facebook“ laiką, jis galėjo padidinti kenksmingų programų ir pastangų įsilaužti į kompiuterius kontrolę ir užtikrinti, kad svetainė nekels pavojaus kompanijos saugumui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

K.Sabaliauskaitės „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ – jausmingos ir intelektualiai provokuojančios

Na, kur tai matyta? Visos padorios lietuvių prozininkės pirmiausiai išleidžia vieną – dvi novelių knygas, tik po to įsidrąsinę tėkšteli ant leidyklos stalo storesnį romaną. Bet Kristina Sabaliauskaitė pasielgė atvirkščiai: iš pradžių prikaustė skaitančiosios publikos dėmesį dviem „Silva Rerum“ tomais, o tada sumanė visus nustebinti lakoniškesnėmis istorijomis ir trinktelėjo su „Danieliumi Dalba…“
Pati Kristina atvirai šaiposi iš tokių priekaištų ir nemėgina slėpti, kad laužydama lietuvių literatūros pasaulėlio stereotipus jaučiasi puikiai. „Buvo įdomu išbandyti mažąjį žanrą, kuris, kaip supratau, Lietuvoje laikomas rašytojų starto aikštele ar treniruočių poligonu. Kaip dailėtyrinkei, man romanas – tarsi ant drobės nutapytas aliejinės tapybos paveikslas, prie kurio dirbant reikia ir kantrybės, ir parengiamojo darbo, žinių apie gruntavimą, dažų sluoksniavimą… O apsakymus ir noveles prilyginčiau piešiniams arba spontaniškoms impresionistinėms akvarelėms. Darbas trunka trumpiau, bet jo rezultatas gali būti ne mažiau įdomus. Prisiminkime Albrechto Durerio arba Rembrandto piešinius, pagaliau Stasio Krasausko škicus, pieštus ant servetėlių „Neringos“ kavinėje – įsižiūrėjęs gali pamatyti, kad juose mintis betarpiškiau valdo autoriaus ranką“, – dėsto neseniai pasirodžiusios novelių knygos „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ autorė.
Eksperimentas novelistiniame fronte pasirodė apdovanojantis ne mažiau intensyvia patirtimi: trumpoms istorijoms prireikė ir proto aštrumo, ir susikaupimo. „Niekur nepabėgau nuo savęs kaip tyrinėtojos. Pavyzdžiui, kai rašiau apsakymą „Vilnerio sugrįžimas“, man staiga tapo gyvybiškai svarbu pamatyti karo metų Vilniaus gatves – išvysti tų laikų iškabas, anuomet veikusių restoranų interjerus… Todėl pasinėriau į fotoarchyvus ir memuaristiką. Man pačiai tai buvo įdomi kelionė, padiktavusi ir naujų siužetinių linijų“, – tvirtina rašytoja.

Vilniečiu pasiliekama

Keliones plačiąja prasme K.Sabaliauskaitė vadina pagrindine naujosios knygos tema. Mat čia daug atvykimų, išvykimų, sugrįžimų, emigracijos, pagaliau ir herojų biografijos neretai traktuojamos kaip kelionės.
Kita svarbi tema – kūryba ir jos principų apmąstymas, vėlgi įjungiant ir asmenybės ar bent jos įvaizdžio savikūrą. O pasirodžius knygai autorė nustebo atradusi joje dar vieną reikšmingą ašį: Vilnių ir vilniečius. Net kai novelėje tai neįvardinta – nesunku atspėti, kad pagrindiniai veikėjai yra turėję sąsajų su Vilniumi. Vilniečiai, pasak prozininkės, jau seniai tapę tokia svarbia pasaulio didmiesčių dalimi, kad juos natūralu aprašinėti ne tik Vilniuje…
Ar apskritai egzistuoja sąvoka „buvęs vilnietis“? „Jei gimei Vilniuje – vilniečiu liksi visą gyvenimą, – įsitikinusi jau senokai Londone gyvenanti K.Sabaliauskaitė. – Vilniaus neįmanoma atsižadėti išliekant sąžiningam pačiam sau.“
Nors čia pat pripažįsta, kad Londonas ją taipogi stipriai prie savęs pririšo ir miesto, kuriame ištekėjo ir pagimdė kūdikį, taipogi nesutiktų išsižadėti. Anksčiau bendradarbiavusi Londono meno aukcionuose kaip kviestinė ekspertė, šiandien K.Sabaliauskaitė tam nebejaučia poreikio: mieliau rašo knygas ir puoselėja kitus karjeros sumanymus, apie kuriuos dar nenori viešai kalbėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Knygynuose pasirodė vertinga šveicarų psichoterapeutės Alice Miller knyga „Kūno maištas“, kurioje per žymių asmenybių pavyzdžius atskleidžiamos sukrečiančios tėvų auklėjimo pasekmės. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

6. Uždusintas motinos meilės
(Marcelis Proustas)
Jei kas nors skyrė laiko pasinerti į Marcelio Prousto pasaulį, žino, kokį jausmų, jutimų, vaizdų ir pastebėjimų lobį šis autorius gali skaitytojui padovanoti. Tam, kad taip rašytų, jis turėjo visa tai patirti, daug metų dirbdamas prie savo kūrinio. Kodėl šie potyriai jam nesuteikė jėgų gyventi? Kodėl jis mirė vos po dviejų mėnesių baigęs knygą? Ir kodėl užduso? „Nes sirgo astma ir galiausiai pasigavo plaučių uždegimą“, – toks būtų įprastas atsakymas. O kodėl gi sirgo astma? Pirmas sunkus priepuolis jį ištiko devynerių. Kas sukėlė šią ligą? Argi jis nebuvo mylimas savo motinos vaikas? Ar jis jautė jos meilę, o gal kovojo su abejonėmis?
Žinia, savo pastebėjimų, jausmų ir minčių pasaulį jis galėjo aprašyti tik mirus motinai. Kartais jausdavosi esąs jos vaizduotės vaisius, niekada negalėjo pasirodyti toks, koks yra. Negalėjo atskleisti, ką galvoja ir jaučia. Tai aiškiai matyti iš jo laiškų motinai, kuriuos toliau cituoju. Motina jį „mylėjo“ saviškai. Ji labai juo rūpinosi, bet norėjo už jį nuspręsti viską, kiekvieną smulkmeną, nurodydavo, su kuo bendrauti. Aštuoniolikos metų sūnui ji leisdavo arba uždrausdavo užmegzti santykius, ji norėjo jo tokio, kokio jai reikėjo, priklausomo ir nuolankaus. Jis mėgino priešintis, bet paskui už tai nusiminęs baugščiai atsiprašydavo, taip labai baiminosi netekti jos prielankumo. Jis visą gyvenimą siekė nuoširdžios jos meilės, bet turėjo užsidaryti savyje ir gintis nuo jos valdingumo ir nuolatinės kontrolės.
Proustas šiuos sunkumus išreiškė astma. Jis įkvėpdavo per daug oro („meilės“), bet negalėdavo iškvėpti jo pertekliaus (kontrolės), negalėjo ištrūkti iš motinos nelaisvės. Puikus jo kūrinys jam galiausiai padėjo išsisakyti, juo jis gausiai apdovanojo kitus. Vis dėlto rašytojas ilgus metus kentė kūno skausmus, nes iki galo nesuvokė, kokias kančias jam sukelia valdinga ir reikli motina. Akivaizdu, kad jis iki galo, iki pat mirties turėjo globoti viduje susikurtą motinos paveikslą ir pats siekė apsisaugoti nuo tiesos. Jo kūnas negalėjo priimti tokio kompromiso. Veikiausiai jau nuo Marcelio gimimo jis žinojo tiesą. Jam, kūnui, manipuliacijos ir rūpinimasis niekada nebuvo nuoširdžios meilės išraiška, tik baimės požymis.
Ko gero, ši tradicijų besilaikanti klusni pasiturinčių miesčionių dukra bijojo nepaprasto savo sūnaus kūrybingumo. Jeannette Proust labai stengėsi gerai suvaidinti savo, kaip žinomo gydytojo žmonos, vaidmenį ir būti gerbiama visuomenės, nes jos vertinimas jai buvo itin svarbus. Marcelio originalumas ir gyvumas jai atrodė lyg grėsmė, kurios ji mėgino visais būdais atsikratyti. Visa tai neprasprūdo pro akis nuovokiam, jautriam vaikui, bet jis turėjo labai ilgai tylėti. Tik po motinos mirties jam pavyko paskelbti įžvalgius savo pastebėjimus ir kaip niekam ligi tol kritiškai pavaizduoti savo laiko buržuazinę visuomenę. Motinai neteko patirti kritikos, nors kaip tik ji būtų buvusi gyvas buržuazijos pavyzdys.
Trisdešimt ketverių Proustas iškart po motinos mirties rašė Montesquiou: „Ji žino, kad aš negaliu be jos gyventi… Dabar mano gyvenimas prarado vienintelį savo tikslą, vienintelį saldumą, vienintelę meilę, vienintelę paguodą. Praradau tą, kurios nesibaigiantis budrumas buvo mano gyvenimo mana… Aš persmelktas visokeriopo skausmo… Kaip sakė sesuo, kuri ja rūpinosi: jai aš visą gyvenimą likau keturmetis“ (cit. iš Mauriac, 2002, p. 10).
Šiame meilės motinai aprašyme atsispindi tragiška priklausomybė ir prisirišimas, neleidžiantys išsilaisvinti ir nepaliekantys erdvės atvirai pasipriešinti nuolatinei priežiūrai. Prousto vargai pasireiškė per astmą: „Aš įkvepiu per daug oro ir nebegaliu jo iškvėpti, viskas, ką ji man duoda, turi būti man gera, net jei nuo to dūstu.“
Žvilgsnis į vaikystės istoriją nušviečia šios tragedijos ištakas ir paaiškina, kodėl Proustas taip ilgai visais saitais buvo su motina susijęs ir negalėjo nuo jos išsivaduoti, nors, be abejo, dėl to kentėjo.
Prousto tėvai susituokė 1870 metų rugsėjo 3 dieną, o 1871 metų liepos 10 dieną gimė pirmasis jų sūnus Marcelis. Tai įvyko vieną itin neramią naktį Paryžiuje, kurio gyventojai tebebuvo sukrėsti prūsų invazijos. Vargu ar jo motinai pavyko atsikratyti anuomet tvyrančio nervingumo ir visą meilų dėmesį nukreipti į naujagimį. Suprantama, kūdikio kūnas pajuto nerimą ir suabejojo, ar jis pageidaujamas. Esant tokiai padėčiai vaikui reikėjo kur kas daugiau nuraminimo, nei gavo. Kartais kūdikiui tai gali sukelti mirties baimę, apsunkinsiančią visą vaikystę. Veikiausiai taip nutiko ir Marceliui.
Visą vaikystę jis negalėdavo užmigti be mamos bučinio, ir kuo labiau tėvai ir visa aplinka bjaurėjosi šiuo įpročiu, tuo šis poreikis stiprėjo. Marcelis, kaip ir visi vaikai, žūtbūt norėjo tikėti savo mamos meile, bet, regis, niekaip negalėjo atsikratyti kūno prisiminimų apie įvairialypius mamos jausmus jam gimus. Bučinys prieš miegą tarytum ištrindavo šiuos pirmuosius kūno suvokinius, bet kitą vakarą vėl kildavo abejonių. Tuo pat metu nuolatinės vakarinės motinos viešnagės salonuose vaikui galėjo sukelti jausmą, kad ta daugybė aukštosios buržuazijos vyrų ir moterų mamai yra svarbesni už jį. Juk, palyginti su jais, jis toks mažas. Taigi jis gulėdavo lovytėje ir laukdavo taip trokštamo meilės ženklo, tačiau tepatirdavo mamos susirūpinimą dėl gražaus jo elgesio, gebėjimo prisitaikyti ir „normalumo“.
Vėliau, jau suaugęs, Marcelis patraukė tyrinėti pasaulio, pavogusio iš jo mamos meilės potyrį. Iš pradžių jis tapo uoliu salonų dendžiu, vėliau, mamai mirus, pasinėrė į fantazijas ir neregėtai aistringai, tiksliai ir jautriai aprašė šį pasaulį. Tarsi būtų leidęsis į ilgą kelionę, kad pagaliau gautų atsakymą į klausimą: „Mama, kodėl visi tie žmonės įdomesni už mane? Negi nematai jų tuštybės, snobizmo? Kodėl mano gyvenimas, mano ilgesys, mano meilė tau taip mažai reiškia? Kodėl aš tau našta?“
Tikriausiai taip būtų mąstęs vaikas, jei būtų galėjęs sąmoningai patirti savo emocijas, bet juk Marcelis norėjo būti klusnus ir nesukelti rūpesčių. Taigi jis įžengė į savo motinos pasaulį, ir tas pasaulis jį pakerėjo; jis, kaip kiekvienas menininkas, galėjo jį laisvai kurti ir netrukdomas kritikuoti. Visa tai jis darė lovoje. Iš čia jis leisdavosi į vaizduotės keliones, tarsi ligonio patalas jį būtų galėjęs apsaugoti nuo įžūlaus demaskavimo pasekmių, nuo bijotos bausmės.
Rašytojas savo romano veikėjams gali leisti reikšti tuos jausmus, kurių jis tikrovėje niekada neparodė tėvams. Didele dalimi autobiografiniame romane jaunimui Jean Santeuil (Žanas Santėjus), pasirodžiusiame tik po jo mirties – Claude’as Mauriacas, rašydamas biografiją, juo pasinaudojo kaip šaltiniu apie autoriaus jaunystę – Proustas dar atviriau kalba apie savo vargus ir leidžia suprasti, kad suvokė esąs tėvų atstumtas. Jis kalba apie „didelę nesėkmės tikimybę… slypinčią šio sūnaus prigimtyje, sveikatos būklėje, polinkyje į liūdesį, švaistūniškame charakteryje, tingume, negebėjime susirasti vietą gyvenime“ ir „protinių galių eikvojime“ (Proust, 1992, p. 1051).
Tame pačiame romane jis vaizduoja ir pasipriešinimą motinai, bet tai daro jo veikėjas Žanas: „Jo įniršis išaugo, nukrypo ne tik į save, bet ir į tėvus. Jie buvo jo baimės, siaubingo neveiklumo, raudų, migrenos, nemigos priežastis, todėl jis mielai būtų padaręs jiems ką nors bloga arba, dar geriau, įėjus motinai, būtų sutikęs ją ne priekaištais, o pareiškęs atsisakąs visų darbų, visas naktis miegosiąs kitur, manąs, kad jo tėvas kvailas… Ir tai tik dėl to, kad jis jautė poreikį daužytis ir žodžiais lyg smūgiais sugrąžinti jai bent dalį iš jos patirto blogio. Tačiau tie žodžiai, kurių jis negalėjo ištarti, liko glūdėti viduje ir veikė kaip nuodai, kurių neįmanoma išskirti, kurie graužia visą kūną; jo kojos ir rankos drebėjo, jas traukė mėšlungis, jos bergdždžiai ieškojo grobio“ (ten pat, p. 362).
Gerai žinomas Prousto prisiminimas apie arbatoje pamirkytą „Madleną“, prancūzišką sausainį, iš tiesų pasakoja apie vieną tų retų laimingų akimirkų, kai jautėsi mamos globojamas ir saugomas. Kartą, būdamas vienuolikos, jis grįžo iš pasivaikščiojimo sušalęs ir permirkęs, mama jį apkabino ir pagirdė karšta arbata su „Madlena“. Be jokių priekaištų. Regis, to pakako kuriam laikui numalšinti vaiko mirties baimes, veikiausiai snaudžiančias jame nuo gimimo ir susijusias su abejonėmis, ar jis buvo lauktas.
Dažnos bausmės ir kritiškos tėvų pastabos vis pažadindavo šias paslėptas baimes. Protingas vaikas galėjo galvoti: „Mama, aš tau našta, tu norėtum, kad būčiau kitoks, dažnai man tai parodai ir nuolat kartoji.“ Būdamas vaikas Marcelis negalėjo to išreikšti žodžiais, ir jo baimių priežastys liko niekam nežinomos. Jis vienas gulėdavo kambaryje, laukdamas mamos meilės įrodymo ir paaiškinimo, kodėl norėtų, kad jis būtų kitoks, ne toks, koks yra. Ši žinia skaudino. Regis, skausmas buvo per stiprus jį patirti, tyrinėjimai ir klausimai buvo perkelti į literatūrą, ištremti į meno karalystę. Marceliui Proustui nepavyko įminti savo gyvenimo paslapties. Aš manau, kad „prarastas laikas“ buvo nenugyventas jo gyvenimas.
Sunkias kūno ligas sukėlė pareiga jausti beribį dėkingumą ir negalėjimas pasipriešinti motinos kontrolei ir varžymams.
Išmokta moralė vertė Marcelį Proustą užgniaužti maištą. Jeigu būtų galėjęs kada nors savo vardu taip pasišnekėti su mama, kaip leido kalbėti savo veikėjui Žanui Santėjui, jis nebūtų susirgęs astma, kentęs dusulio priepuolių, jam nebūtų tekę pusės gyvenimo praleisti lovoje ir nebūtų taip anksti miręs. Juk laiškuose motinai jis aiškiai rašo, kad mieliau sirgsiąs, nei rizikuosiąs jai nepatikti. Tokie pasisakymai ir šiandien nereti, reikia tik įsivaizduoti tokio emocinio aklumo pasekmes.

Vertė Viktorija Labuckienė

Apie autorę ir knygą
Alice Miller (1923–2010) Bazelyje studijavo filosofiją, psichologiją ir sociologiją. Gavusi mokslo laipsnį Ciuriche studijavo psichoanalizę ir dvidešimt metų dirbo psichoanalitike. 1980 m. atsisakė praktikos bei mokytojavimo ir ėmė rašyti. Nuo to laiko išleido trylika knygų, kuriomis plačiąją visuomenę supažindino su savo vaikystės tyrimų rezultatais. Autorės knyga „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“ (2011) sulaukė didelio pripažinimo ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje.
Pagrindinė autorės gvildenama tema yra vaikystės kančių neigimas. Kiekviena knyga sukasi apie tam tikrą šio reiškinio aspektą: neigimo priežastys ir pasekmės, jų įtaka suaugusiojo gyvenime ir kt. Knygoje „Kūno maištas“ keliamas klausimas, kokios yra tikrų ir stiprių emocijų, kurias draudžia moralė ir religija, neigimo pasekmės kūnui. Remiantis psichoterapijos – asmeninės ir daugelio kitų žmonių – patirtimi daroma išvada, kad vaikystėje skriausti žmonės negali gerbti ir mylėti tėvų, nes pasąmonėje jų vis dar bijo. Net ir panorėję jie negali užmegzti ramių, pasitikėjimo kupinų tarpusavio santykių.

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys ypatinga knyga – jaudinantis dokumentinis pasakojimas apie amūrinių tigrų likimą Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kuo giliau Trušas ir jo vyrai važiavo į mišką, tuo prastesnis darėsi kelias. Pravažiavus Aukštutine perėja vadinamą vietovę, jis vingiavo per sniege įkalintą Jasenevo kaimą – tokio pat dydžio ir senumo medkirčių gyvenvietę kaip Sobolinojė, lyg kokį jo brolį dvynį. Čia prie jų prisidėjo jaunas milicijos inspektoriaus pavaduotojas, pravardžiuojamas Bušu, tačiau jo dalyvavimas šiame žygyje buvo daugiau formalus, nei teikė praktinės naudos. Bušas buvo faras, ir tigrų išpuoliai – ne jo kompetencija, tačiau, jei miške būtų aptiktas mirusiojo kūnas, jis turėtų šį faktą patvirtinti. Įsisodinę Bušą, jie toliau dardėjo Bikino aukštupio link.
Kai pagaliau pasiekė Sobolinojė – skurstantį nedažytų rąstų trobų kaimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė iš viso negyvenamas, buvo jau popietė. Vairavo Gorborukovas. Kaime jis išsuko iš labai prasto pagrindinio kelio ir važiavo miško keliuku – vieninteliam automobiliui išsitekti leidžiančiomis provėžomis. Anksčiau tą savaitę buvo šiek tiek pasnigę, ir Trušas mėgino kelkraštyje įžiūrėti naujus pėdsakus. Kai kirto platų ir visiškai netikėtą šiose atokiose vietose žvyrkelį, jie buvo atsidūrę apie aštuoniasdešimt kilometrų nuo artimiausio padoresnio kelio ir su didžiausiais sunkumais įveikę dar apie tris su puse kilometro bekelės į rytus nuo Sobolinojė. Tiesti šį žvyrkelį buvo sumanyta dar sovietmečiu, kaip alternatyvą vienintelei didesnei Primorės šiaurės–pietų magistralei, kuri netoli Chabarovsko vingiuoja palei Usūrio upę. (…)
Žiemą miške galioja tam tikras su takais susijęs etiketas. Norint praminti nors menkiausią takelį sniege, ypač jei jis itin gilus arba pasidengęs sušalusia pluta, išeikvojama labai daug energijos, todėl tas, kas eina pirmas, nesvarbu, žvėris, žmogus ar mašina, daro didelę paslaugą visiems kitiems, sekantiems jam įkandin. Tokiais „energiją taupančiais“ keliais nepasinaudojama retai, nes energija, t.y. maistas, žiemą tampa ypač vertingas. Aptikę sniege išmintus pėdsakus, medkirčių paliktas rąstų vėžes, užšalusią upę ar vieškelį, vedančius daugiau ar mažiau norima kryptimi, visi miško gyviai būtinai jais pasinaudoja, kad ir kas būtų juos padaręs. Taip visi miško takai funkcionuoja lyg savotiški piltuvai ar upės į juos įsiliejantiems „intakams“, ir juose kartais įvyksta įvairių keistų susidūrimų.
Paskutinieji penki kelionės kilometrai, įveikti miškavežių paliktomis vėžėmis, buvo tokie vingiuoti ir sunkūs, kad net visko šiame Rusijos užkampyje matęs vairuotojas ėmė šaukti, pabrėždamas garsą r ir pučiamuosius priebalsius: „Paryžius–Dakaras! Camel Trophy!“ Šunkelis vingiavo į rytus, per miškus, reikiamu kampu permestais rąstais kirsdamas upokšnius. Likus gal trims kilometrams iki privačios kirtavietės, Gorborukovas jokiais kelio ženklais nepažymėtoje vietoje pasuko į šiaurę. Po kelių minučių visureigis staiga sustojo proskynoje, kurios tolimame pakraštyje buvo matyti trobelė.
Ji priklausė Vladimirui Markovui, Sobolinojė gyventojui, kuris šiose apylinkėse garsėjo kaip bitininkas. Šis primityvus statinys stovėjo ant neaukšto pietinio šlaito, apsuptas tankaus beržų, pušų ir alksnių miško. Nuošali vietovė buvo gana vaizdinga, ir kitomis aplinkybėmis Trušas greičiausiai būtų pastebėjęs jos žavesį. Tačiau metas grožėtis gamta buvo netinkamas, trečia valanda popiet, saulė jau kabėjo pietvakariuose sulig medžių viršūnėmis. Greitai skaidėsi ir ta menka šiluma, kuri vos juntama tokią trumpą saulėtą žiemos dieną.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kai kam atrodo, kad romanai apie meilę – banalūs. “Keturiasdešimt meilės taisyklių” – tikrai ne toks. Ši knyga netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką.

Ela
Northemptonas, 2008 metų gegužės 31

Ela įtarė, kad jai kažkas negerai. Ji arba pernelyg visur kišasi ir reguliuoja (pavyzdžiui, Dženetės santuokos planus), arba nuolankiai ir pasyviai viską priima (pavyzdžiui, savo vyro romanus). Tarsi būtų dvi Elos: nenuilstanti kontroliuotoja ir beviltiška romuolė. Ir ji pati niekada nežinojo, kuri iš jų kada paims viršų.
Buvo dar ir trečia Ela, kuri tylomis stebėjo viską iš šalies, laukdama savo valandos. Būtent ši Ela jai pasakė, kad ji rami iki nebylumo, bet viduje kamuojasi prismaugta savastis, ruošdamasi pykčio bei maištingumo protrūkiui. Jei ir toliau viskas taip eis, įspėjo trečioji Ela, vieną dieną įvyks sprogimas. Tereikia tik luktelėti.
Paskutinę gegužės dieną svarstydama visus šiuos dalykus, Ela staiga padarė tai, ko jau labai seniai nebuvo dariusi. Ji ėmė melstis. Prašė Dievo arba dovanoti jai meilę, kuri paglemžtų visą jos esybę, arba padaryti ją tokią atsparią ir nerūpestingą, kad meilės trūkumas jos gyvenime nebeturėtų reikšmės.
– Kad ir ką pasirinktum, prašau, paskubėk, – baigusi dar pridūrė. – Gal Tu ir pamiršai, bet man jau keturiasdešimt. Ir puikiausiai matai, kad ne per geriausiai atrodau, būdama tokio amžiaus.

Paleistuvė Dykumos Rožė
Konija, 1244 metų spalio 17

Be žado lėkiau siaura gatvele, neįstengdama atsigręžti atgal. Plaučiai degte degė, širdis krūtinėje daužėsi, kai galiausiai pribėgusi triukšmingą turgų užlindau už sienos ir vos gyva susmukau ant žemės. Tik tada sukaupiau drąsą ir pažvelgiau atgal. Be galo nustebusi su palengvėjimu pamačiau, kad iš paskos seka vienintelis žmogus – Sezamas. (…)
Viskas nutiko taip greitai, kad tik pasiekusi turgų įstengiau sudėti visus gabalus į vieningą vaizdą. Ką tik sėdėjau mečetėje, paskendusi pamoksle, gerte gerdama Rumio išminties perlus. Apsvaigusi nė nepastebėjau, kad greta sėdintis vyrukas netyčia užmynė ant galo skraistės, kuria buvau prisidengusi veidą. Man nespėjus susivokti, skraistė atsipalaidavo ir turbanas nuslydo žemyn, atidengdamas veidą ir plaukus. Paskubomis pasitaisiau skraistę ir toliau klausiausi Rumio, nes buvau tikra, kad niekas nieko nepastebėjo. Tačiau kai pakėliau akis, pamačiau, kad jaunuolis, sėdintis priekinėje eilėje, atidžiai mane stebi. Kampuotas veidas, žvairos akys, smaila nosis, pašaipi burna. Aš jį atpažinau. Baibarsas.
Baibarsas buvo vienas iš tų nemalonių klientų, su kuriais nenorėjo miegoti nė viena iš viešnamio merginų. Yra vyrų, kurie nori miegoti su prostitutėmis ir sykiu trokšta jas įžeidinėti. Jis buvo iš tokių. Be galo bjauraus būdo, nuolatos nešvankiai juokaujantis. (…) Bet štai dabar jis čia, sėdi priekinėje eilėje, užsiauginęs vešlią barzdą kaip tikras tikintysis, bet akyse dega ta pati įtūžio kibirkštis.
Aš nusukau akis. Bet jau buvo per vėlu. Jis mane pažino.
Baibarsas kažką sušnibždėjo greta sėdinčiam vyrui, tada jau jie abu atsigręžė ir sužiuro į mane. Paskui parodė mane dar trečiam vyrui, ir galiausiai visa jų eilė atsisuko į mane pažiūrėti. Pajutau, kaip išraudo veidas ir ėmė smarkiai plakti širdis, bet negalėjau nė pajudėti. (…)
Kai vėl išdrįsau atmerkti akis, Baibarsas jau grūdosi per minią arčiau manęs. Pamėginau pulti prie durų, bet pabėgti buvo neįmanoma – aplink buvo tiršta žmonių jūra. Baibarsas akimirksniu atsidūrė prie manęs; jis buvo taip grėsmingai arti, kad užuodžiau jo alsavimą. Sugriebęs mane už rankos, jis iškošė pro dantis:
– O ką gi čia veikia paleistuvė? Ar jau visai gėdos nebeturi?
– Prašau… labai prašau, paleisk mane, – sumikčiojau, bet nemanau, kad jis būtų mane išgirdęs.
Prie mūsų priėjo jo draugai. Užgrūdinti, baugūs, savimi pasitikintys vyrai, kupini paniekos, atsiduodantys actu ir įniršiu, ėmė svaidytis užgauliojimais. Aplinkiniai atsisuko pažiūrėti, kas čia per sąmyšis, keletas žmonių nepritardami plekšnojo liežuviais, bet niekas nesikišo. Tikėjausi, kad kai išeisime į gatvę Sezamas ateis man į pagalbą, o jei pasidarys dar blogiau, gal pavyks pabėgti. Bet išėję į gatvę vyrai ėmė elgtis dar pikčiau ir nuožmiau. Išsigandusi suvokiau, kad mečetėje iš pagarbos pamokslininkui ir visai bendruomenei jie stengėsi garsiai nekalbėti ir manęs nestumdė, bet čia, gatvėje, jų jau niekas nebesustabdys.
Gyvenime esu patyrusi sunkesnių išbandymų, bet neprisimenu, kad anksčiau būčiau jautusis tokia apleista. Šitiek metų dvejojusi šiandien pagaliau žengiau žingsnį arčiau Dievo, o kaip Jis man atsako? Išmeta mane iš savo namų!
– Nereikėjo man ten eiti, – sakau Sezamui, ir mano balsas nutrūksta kaip įlūžęs plonas ledas. – Žinai, jie teisūs. Paleistuvei ne vieta mečetėje, bažnyčioje ar kituose Jo namuose.
– Nekalbėk taip!
Atsigręžusi pažiūrėti, kas ištarė šiuos žodžius, nepatikėjau savo akimis. Tai jis, tas pats beplaukis klajoklis dervišas. Sezamas plačiai išsišiepė, džiaugdamasis vėl jį pamatęs. Aš puoliau į priekį, norėdama pabučiuoti jam rankas, bet jis mane sulaikė:
– Prašau, nereikia.
– Bet kaip galiu tau atsidėkoti? Esu be galo skolinga, – maldavau.
Jis gūžtelėjo pečiais, atrodė visai abejingas.
– Tu man nieko neskolinga, – atsakė. – Mes visi skolingi tik Jam, daugiau niekam.
Jis prisistatė esąs Šamsas iš Tabrizo, o pasakė keisčiausią dalyką, kokio niekada nebuvau girdėjusi:
– Kai kurių žmonių aura gyvenimo pradžioje būna šviesi ir ryški, bet paskui išblunka ir užgęsta. Atrodo, tu viena iš jų. Kitados tavo aura buvo baltesnė už lelijos žiedą su geltonais ir rausvais krisleliais, bet laikui bėgant ji nubluko. Dabar ji blyški, rusva. Nejau nepasigendi ankstesnių spalvų? Gal norėtum vėl atgauti savo esmę?
Žvelgiau į jį visiškai sutrikusi, nerasdama žodžių.
– Tavo aura prarado spindesį, nes tu tiek metų įtikinėjai save, kad esi nešvari ir viduje, ir išorėje.
– Bet aš ir esu nešvari, – atsakiau, prikąsdama lūpą. – Gal nežinai, iš ko aš gyvenu?
– Klausyk, papasakosiu tau istoriją, – tarė Šamsas. Štai ką jis man papasakojo: – Vieną dieną prostitutė ėjo gatve ir pamatė benamį šunį. Gyvulys buvo ištroškęs, bejėgis, dvėsavo karštoje saulėje. Prostitutė tuojau pat nusiavė kurpę, prisėmė į ją vandens iš artimiausio šulinio ir davė šuniui palakti. Paskui nuėjo savo keliais. Rytojaus dieną ji susitiko sufiją, didžios išminties vyrą. Vos ją pamatęs, jis pabučiavo jai ranką. Ji buvo sukrėsta. Bet jis jai tarė, kad jos gerumas, parodytas šuniui, buvo toks nuoširdus, jog tą pačią akimirką jai buvo atleistos visos jos nuodėmės.
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Apie knygą ir autorę

Elif Shafak (g. 1971 m.) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, šiuo metu gyvenanti tai Stambule, tai Londone. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę viso pasaulio skaitytojų, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų.
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – tai aistringas ir patrauklus pasakojimas apie du lygia greta tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o sieja… meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.
Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad išsklaidytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį bei jo mokinį Šamsą ir parašyti recenziją. Knyga taip sukrečia Elą, kad ji visai netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos pasikeitimo ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi meilė, ir ji visagalė.
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie sukrečiančią meilės galią keisti gyvenimus net ir tada, kai atrodo, kad viskam jau per vėlu.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė knyga, skirta žmonėms, mėgstantiems nenusaldintą ir kartais juodoką humorą, taip pat tiems, kurie domisi žiniasklaidos virtuve ir jos gaminamu turiniu. O “Veide” siūlome ištrauką iš šio romano.

“Visuotinis atšilimas gerai ledams“
Atsakingasis sekretorius – Hermanas Koenas

Hermanas stovi priešais kalbos redaktorių stalą, įtūžusiu žvilgsniu paeiliui svilindamas visus tris budinčius redaktorius. Jie taip ir sustingsta, nepakeldami pirštų nuo klaviatūrų.
– Ir aš dar nepateikiau kaltinimų, – niūriai prataria jis, atskleisdamas rytinį laikraštį tokia mina, lyg ten slypėtų žmogžudystės įnagis. Deja, ten slypi šis tas baisesnio: klaida. Jis pasibjaurėjęs rodo klaidą, beda į prasikaltusį žodį, lyg norėtų nuspriegti jį nuo puslapio, permesti į kokį kitą leidinį. „VKST“, – išspjauna jis. Trenkia per puslapį, purtydamas kiša jiems į akis. „VKST!“
– VKS kas?
– VKST! – pakartoja Hermanas. – VKST Biblijoje nėra. Bet kažkodėl yra čia! – Jo storas kaip dešrelė pirštas vedžioja po straipsnį trečiajame puslapyje.
Jie neigia savo kaltę. Bet Hermanas turi kur kas mažiau laiko atsiprašinėjimams nei kaltinimams.
– Jei nė vienas iš jūsų, mulkiai, nežino, ką reiškia VKST, – griaudėja jis, – tai kaip VKST atsidūrė laikraštyje?
Redaktorių stalą užgula arktinė tyla.
– Ar skaitėte Bibliją? – griežtai klausia jis. – Bent vienas iš jūsų?
Jis nužvelgia graudų kalbos redaktorių trio: lepšį Deivą Belingą, kuris per daug plepa, kad sugebėtų sukurpti padorią antraštę; Edą Ransą, žilus plaukus rišantį į uodegą, – ar reikia ką pridurti?; ir Rubę Zagą, kuri įsitikinusi, kad visi bendradarbiai prieš ją nusiteikę, ir yra teisi.
Nejau dabar auklėsi tokį bejėgį triumviratą?
– Anksčiau ar vėliau… – karkteli Hermanas, leisdamas neišsakytai grėsmei pakibti jiems virš galvų. Jis nusigręžia, kumščiuodamas orą.
– Reputacija! – šaukia jis. – Reputacija!
Jis nušlepsi į savo kabinetą, kur pilvu užkliudo knygų stirtą, – reikia būti atsargesniam, nes kabinetas mažų gabaritų, o jis yra didelių gabaritų vyriškis. Visa patalpa nuo grindų iki lubų užgriozdinta žinynais: čia rasi ir klasiką – Vebsterio mokomąjį žodyną, Bartleto įžymias citatas, Nacionalinį geografijos atlasą, Pasaulio almanachą, Faktų knygą, ir specifinių tomų – Maisto snobo žodyną, Oksfordo popiežių rodyklę, Klasikinio baleto techninį žinyną ir žodyną, Iliustruotą arklių enciklopediją, Sriubų ir troškinių enciklopediją, Kaselio lotynų kalbos žodyną, Albanų−anglų / Anglų−albanų kalbų žodyną bei Trumpą senosios islandų kalbos žodyną.
Jis pastebi lentynoje tarpą ir apieško ant žemės stūksančius dangoraižius. Suranda prapuolenį (Paukščių rodyklė, 4 tomas: Pingvinai–Zigodaktiliniai), įkiša atgal į vietą, pasitaiso diržą, prisigretina prie savo kėdės ir tarp ranktūrių įspraudžia sėdynę – dar vieną storą žinyną, grąžinamą į teisėtus namus. Prisitraukia klaviatūrą prie galingo pilvo ir maloniai žvelgdamas į ekraną pradeda spausdinti naują Biblijos įrašą:
• VKST: Niekas nežino, ką reiškia šis terminas, o mažiausiai tie, kurie jį vartoja. Formaliai jis šifruojamas kaip Visuotinis Karas Su Terorizmu. Bet kadangi kovoti su abstrakcija, mandagiai tariant, sudėtinga, šį terminą derėtų suprasti kaip rinkodarininkų marmalą. Mūsų reporteriai dievina tokio pobūdžio niekžodžius; jų atsikratyti – kalbos redaktorių darbas. Taip pat žiūrėkite: OBL, Akronimai ir Mulkiai.
Jis paspaudžia „Išsaugoti“. Šio įrašo numeris 18 238. „Biblija“ – taip jis vadina laikraščio stiliaus vadovą – kadaise buvo išspausdinta ir įrišta, o ant kiekvieno redakcijos stalo gulėjo po egzempliorių. Nūnai ji egzistuoja tiktai redakcijos serveryje, ir ne vien dėl to, kad teksto apimtis išaugo iki Lichtenšteino dydžio. Biblijos tikslas – nustatyti taisykles: informuoti, ar „pilnavertiškas“ neturėtų būti rašoma „visavertiškas“, ar gal vis dėlto „visavertis“; apibrėžti, kada privaloma vartoti „ko“, o kada „kieno“; išspręsti ginčus dėl prielinksnių, savybinių linksnių ir įvardžiuotinių formų – o prie kalbos redaktorių stalo riaušių kildavo ir dėl menkesnių kliaučių.
Į duris pasibeldžia Ketlina.
– Tai bent džiaugsmai, – pavargusiu balsu sako ji.
– Ir kokie gi džiaugsmai?
– Džiaugsmai bandant išleisti neverčiantį raudonuoti dienraštį su maždaug penkiais procentais man reikalingų išteklių.
– Ak taip, – atsiliepia jis. – Laikraščio džiaugsmai.
– O ką tu? Kieno savigarbą murkdai šiandien?
Jis pasitrina pirštus ir įbruka juos į kelnių kišenę, kuri išsipūtusi lyg nuo jūros akmenukų. Sužvejoja saują sulipusių ledinukų.
– Nudžiugsi sužinojusi, – praneša, susiberdamas saldainius į burną, – kad paruošiau naują Kodėl? numerį.
Jis kalba apie mėnesinį naujienlaiškį, į kurį surenka labiausiai jį pralinksminusius laikraščio liapsusus. Nenuostabu, kad bendradarbiai naują Kodėl? numerį pasitinka be didelio entuziazmo.
Ketlina atsidūsta.
– Bijau, kad mane šaukia pareiga, – sako jis. – O kuo galėčiau pasitarnauti tau, brangioji?
Ji dažnai užsuka patarimo. Nors jos pavaduotojas – Kreigas Menzis, tikruoju patikėtiniu išlieka Hermanas. Laikraštyje jis dirba ilgiau nei tris dešimtmečius, vienu ar kitu metu yra redaktoriavęs daugumoje skilčių (nors niekada nebuvo reporteris), o tarpuvaldžiu – 1994, 2000 ir 2004 m. – netgi buvo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiai drebėdami prisimena jo valdymo laikus. Ir vis dėlto, kad ir kaip siautėtų, Hermanas nėra nemėgstamas. Jo sveikas mąstymas pavydėtinas, atmintis – neišsemiamas šaltinis, o jo gerumą pažįsta kiekvienas, pakankamai ilgai ištvėręs šalia.
– Ką manai apie kultūros pertvarką? – klausia Ketlina.
– Pagaliau atsikratei Klinto Ouklio.
– Ir labai savimi didžiuojuosi, – sako ji. – Beje, tavo tiesa: be reikalo buvome nurašę Artūrą Gopalą. Tačiau frilanserių fronte turime bėdą. Vis dar trūksta žmogaus Kaire. Ir Paryžius neprižiūrimas.
– Kodėl Finansų skyrius atsisako pakeisti Loidą?
– Beprotybė.
– Pasibaisėtina.
– Būsi rytoj?
– Laisvadienis, brangioji. Pala, pala – kol neišėjai, noriu įspėti, kad radau nuostabų naują liapsusą.
Ji sudejuoja; jis išsišiepia.
Pastaruoju metu klaidos veiste veisiasi. Keletas geresnių netgi pelnė vietą Hermano kamštinėje lentoje: Tonis Bleras įtrauktas į „velionių Japonijos garbingų asmenų“ sąrašą; Vokietija apibūdinta kaip „kenčianti nuo ekonominės negalės“; o kur dar kone kasdieniai pranešimai iš „Aremikos“. Jis pradeda spausdinti naujausią klaidos atitaisymą, kuris pasirodys rytdienos numeryje: „Antradienį verslo skiltyje, Hardės Bendžamin straipsnyje, buvęs Irako diktatorius klaidingai pavadintas Sadizmu Huseinu. Turi būti – Sadamas. Redakcija abejoja, ar įsivėlusi spaudos klaida kertasi su minėto asmens reputacija, tačiau atsiprašome…“ Jis pasižiūri į laikrodį. Miriam išvyksta šiąnakt, Džimis atvyksta rytoj. Hermanui dar reikia daug nuveikti. Jis užsimeta paltą ir beda pirštu į orą. „Reputacija!“ – sako jis.
(…)
Hermanas atsiverčia laikraščio kultūros puslapius, kurie redaktoriaujant Artūrui Gopalui žymiai pasitaisė. Vis dėlto ir čia Hermanas suranda priešą: žodį „pažodžiui“. Jis suniurna, pažadina kompiuterį ir pradeda spausdinti:
• pažodžiui: šį žodį reikėtų sunaikinti. Dažniausiai įvykiai, apibūdinami kaip „pažodžiui“ įvykę, nebūna įvykę išvis. Pavyzdžiui, „Jis pažodžiui nėrėsi iš kailio“. Ne, nesinėrė. Jei būtų pažodžiui išsinėręs, siūlyčiau šį įvykį nedelsiant kelti į pirmąjį puslapį. Intarpas „pažodžiui“ norom nenorom verčia manyti, kad šiame žinių skyriuje veisiasi mulkiai. Įsakau pašalinti tuojau pat – intarpą, ne mulkius. Mulkius sugaudyti ir uždaryti į narvus, kuriuos tam reikalui įrengiau rūsyje.
Tom Rachman

Apie knygą ir autorių

Kam šiais laikais reikalingi žurnalistai, jei kiekvienas pilietis naujienas renkasi ir interpretuoja pats? Tokį klausimą kelia rašytojo Tomo Rachmano romanas „Netobulieji“, kurį entuziastingai sutiko ir viso pasaulio skaitytojai, ir kritikai.
Romano veiksmas rutuliojasi Romoje, Vitorijo Emanuelio II gatvėje. Čia įsikūrusi anglakalbio laikraščio redakcija, čia nuo ryto iki vakaro galvas laužo ir klaviatūras tarškina žodžio ir išmonės meistrai. Deja, auksinės laikraščio dienos jau praeityje: skaitomumas krinta, tiražas mažėja, gerbėjai baigia išmirti, internetinio puslapio kaip nėra, taip nėra. Profesionalūs žurnalistai pradeda suvokti, kad jų darbas visuomenės akyse nebeturi prasmės ir kad vieninteliai juos suprantantys žmonės sėdi tame pačiame skęstančiame laive. Vienuolikoje knygos skyrių sutinkame vis kitą laikraščio figūrą – nuo vyriausiosios redaktorės iki kuklaus nekrologų rašytojo.
Knygos autorius T.Rachmanas gimė 1974 m. Londone, užaugo Vankuveryje. Baigė Toronto universitetą ir Kolumbijos žurnalistikos mokyklą. Dirbo užsienio korespondentu Romoje įsteigtoje naujienų agentūroje „Associated Press“, siuntė reportažus iš Japonijos, Pietų Korėjos, Turkijos, Egipto. 2006–2008 m. dirbo „International Herald Tribune“ redaktoriumi Paryžiuje. Dabar gyvena Romoje.