Romualdo Lankausko romano „Vidurnakčio laikrodis“ herojus – nuo vartotojiško pasaulio monotonijos pavargęs kūrėjas. Daug kas šalčio persmelktame mieste jį piktina, tačiau nėra sinoptikų, prognozuojančių dvasinį atšilimą. O “Veide” – ištrauka iš šio kūrinio.

Turbūt rašant sunaudojama daug kalorijų, kurių būtina nepagailėti kaip anglių į lokomotyvą, kad jis pats judėtų į priekį ir temptų paskui save sunkų sąstatą iš keliasdešimt vagonų, – taip ir Jankui po kelių įtempto darbo valandų, staiga pajutus smarkų alkį, reikia kuo nors užkimšti tuščią gurgiantį pilvą ir truputį pasistiprinti, nes pietų metas jau atėjo.
Žinoma, galėtų pats pasigaminti šį bei tą, išsivirti ir neprastą sriubą iš šaldytuve gulinčios jautienos gabalo su kaulu, bet tai užtruktų ilgiau nei valandą, tad jis nusprendžia pietauti nelabai toli esančioje kavinėje, nors į ją greit nenupėdinsi su skaudančiomis nesveikomis kojomis.
Tiesa, kol kas Jankus apsieina be lazdos, tačiau kas žino, ar taip bus po pusmečio arba metų, mat sveikata – toks daiktas, kad niekas negali garantuoti jos pastovumo ir ilgalaikio gerumo: žiūrėk, gana neseniai koks pažįstamas žmogus dar žvaliai krutėjo, o į ką netikėtai pavirto! Apgailėtina griuvena, ir kiekvienas pastebi, ko jis vertas. Jeigu kurio pažįstamo ilgesnį laiką niekur nesutinki, žinok, kad daugiau iš viso nebesutiksi, nes iškeliavo ten, iš kur negrįžtama.
Jankui, ačiū Dievui, kol kas tai lyg ir negresia, kojomis, nors ne tokiomis kaip prieš daugelį metų, labai nesiskundžia, jos pusėtinai jam tebetarnauja, kai, genamas aršaus šalčio, pasalūniškai griebiančio už ausų ir skruostų, stingdančio iki skausmo pirštus, rodos, šiltose odinėse pirštinėse, slidinėdamas ir klampodamas per šaligatvius dengiantį sniegą, kurio kiemsargiai nebevalo klaikiai apleistame mieste, jis skuba prie troleibusų stotelės su viltim, kad greit atsidurs toje savitarnos kavinėje, kur, šiaip ar taip, maistas daugmaž pakenčiamas. (…)

Rezultatas nekoks: Jankus, mėgindamas išspausti skylutę bilietėlyje, akimirkai paleidžia kartelę, į kurią buvo įsikibęs, griūna pirmyn, atsitrenkia į metalinį užimtos sėdynės kraštą ir vos neužvirsta ant patogiai čia įsitaisiusios moteriškės rūsčiu veidu. Beveik visi troleibuso keleiviai sėdi apsiblaususiais ir niūriais veidais, besišypsančių nematyt, o ko, tiesą sakant, šypsotis, jei toks sunkus ir suknistas gyvenimas, jei, negana to, tave šitaip veža, kad Jankui norėtųsi griebtis revolverio ar pistoleto ir, prišokus prie vairuotojo, vamzdį įremti jam į nugarą, sušukti:
– Ei, tu bukaproti šunsnuki. Kitą kartą nebandyk taip mus vežti, nes blogai baigsi!
Žinoma, nei revolverio, nei pistoleto striukės kišenėje jis neturi, ir tai labai gerai, nes, neduok Dieve, jei turėtų, – gal nebeištvėręs juo ir pasinaudotų paleisdamas šūvį pro atlėpusią vairuotojo ausį, o kas tada būtų – baisu ir pagalvoti. Didžiausias skandalas mieste. Pirmuose bulvarinių laikraščių puslapiuose maždaug tokios antraštės: „Žinomas rašytojas Jankus švaistėsi troleibuse pistoletu sukeldamas pavojų vairuotojo gyvybei ir keleiviams“…
Jis išlipa ties kavine įkvėpdamas šalto, bet ne sušvinkusio troleibuso oro, nuo kurio vos ne bloga darosi, drožia tiesiai į kavinę, pasiėmęs juodą plastikinį padėklą atsistoja eilėje prie anapus barjero išdėlioto maisto, vadinamo karštu, bet patiekalai, kaip paprastai, jau gerokai ataušę. (…)
Kavinė pilnutėlė klientų ir triukšmo, nes dar neišsiskirstė joje pietavę mokiniai, bet tai juk ne pats blogiausias dalykas. Jankų labiau erzina veikiantis palubėje pakabintas televizorius ir iš visų pakampių sklindanti lietuviška muzika ir dainelės, kai kažkokia mergelė cypiančiu balsu rėkia „Mama, man jau aštuoniolika“, vis kartoja ir kartoja it išprotėjus papūga tuos pačius žodžius, bet televizorius taip pat nerimsta: ekrane su mikrofonu rankose baubia ilgus plaukus ir barzdą užsiauginęs debiliškos išvaizdos vaikis, šalia kurio vaiposi, kraiposi, akis varto, pusplikius užpakalius judina trys smarkiai išsidažiusios vulgarios mergšės.
Taigi ramiai, negadinant sau nervų, papietauti neįmanoma, užtat Jankus skubiai suvalgo sriubą ir tą neaiškaus, sunkiai nusakomo skonio jūros lydeką (ak, kulinarijos menas tebesivelka kitų menų užpakaly, gal tik su estrada galėtų sėkmingai konkuruoti), o prie gretimo staliuko sėdintis senyvas vyras, smarkiai užsikniaubęs ant lėkštės, lyg būtų kelias paras badmiriavęs, pašėlusiai greitai, tiesiog ryte ryja kažkokį patiekalą kaip peniukšlis paršas, koktu į jį žiūrėti, bet senutė su juoda apvalia skrybėlaite, labai panašia į nedidelį puodą, gnaibo šakute ir peiliu kotletą, vienintelį jos patiekalą, ir Jankus kiek pašiurpęs mato, kad ji valgo kotletą nuo peilio galo.
Tai, dievaži, truputį skandalinga, galvoja Jankus, todėl kaip čia gali būti, kad ji, jau baigianti savo tikriausiai varganą, nuobodų ir vienišą gyvenimą, iki šiol neišmoko normaliau valgyti? Bet itin stebėtis neverta, juk žmogus daug ko neišmoksta: ir svarbiausių istorijos pamokų, ir būtinybės būti padoriu žmogum. Taip yra ir, matyt, taip bus visada. Ko čia itin stebėtis? Esam prasti mokiniai, o tokiais tikriausiai ir liksime. Žmogus apskritai apgailėtinas ir neretai itin bjaurus padaras su visom savo begalinėm nedorybėm, tik nedrįsk jam to pasakyti ar priminti – tuoj išdės tave į šuns dienas.
O, velniava! – Jankus ūmai susizgrimba, kad buvo pamiršęs svarbų dalyką: šešioliktą valandą jam reikia būti pas stomatologą dėl to prakeikto, visą praėjusią savaitę jį kankinusio netikėlio danties, kurį, galimas daiktas, dar galima išgelbėti, nors laukia ilga ir brangi procedūra.
Bet, deja, neišvengiama.
Taigi pats laikas skubiai važiuoti į kliniką, kur, jei gerai seksis, išgydys tą smarkiai jį nukamavusį dantį, kai skausmas kartais būdavo sunkiai pakeliamas ir tiktai nemenkos dozės ibumetino dar jį apmalšindavo ir leisdavo bent keliom valandom lengviau atsikvėpti, kad netrukus viskas vėl prasidėtų iš naujo.
Be abejo, gydymo metu tam tikra pažanga buvo, skausmo priepuoliai gerokai aprimo, bet negalėjai žinoti, ar stamboki pinigai, besilankant privačioje klinikoje, nebus išmesti kaip į balą, nors čia jis tikėjosi kur kas geresnės pagalbos nei valstybinėje gydymo įstaigoje su siaubingomis, kantriai savo dienos laukiančių pacientų eilėmis. Kažkaip be galo nyku darėsi vien apie tai pagalvojus. (…)

Romualdas Lankauskas

Apie autorių ir knygą
Rašytojas, dailininkas, vertėjas Romualdas Lankauskas (g. 1932 m.) šįmet minėjo solidų jubiliejų. Per savo kūrybinę karjerą surengė keliolika parodų Lietuvoje ir užsienyje, parašė daugiau nei tris dešimtis knygų vaikams ir suaugusiems. PEN centro Lietuvoje steigėjas ir pirmasis jo prezidentas. Žymiausi literatūros kūriniai – novelių rinkiniai „Nuo ryto iki vakaro“ (1965), „Pilka šviesa“ (1968), „Šiaurės vitražai“ (1970), romanai „Vidury didelio lauko“ (1962), „Tiltas į jūrą“ (1963), „Projektas“ (1986), „Užkeiktas miestas“ (1988), „Piligrimas“ (1995).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2006 m. už literatūrinę kūrybą rašytojas Orhanas Pamukas buvo apdovanotas Nobelio premija. Už romaną “Mano vardas Raudona” jam paskirta IMPAC Dublino literatūrinė premija. Ši knyga ką tik išversta į lietuvių kalbą ir netrukus pasirodys knygynuose. O “Veide” siūlome jos ištrauką.

Mane pradžiugino, kad dabar Kara buvo suvokęs dar vieną labai svarbią tiesą: jei nenori nusivilti menu, šiukštu nevertink menininko darbo kaip amato. Kad ir koks talentingas ar profesionalus būtum, pinigų ir valdžios siek iš kitų šaltinių, kad netektų patirti apmaudo, jei tavo gabumai ir meistriškumas liks neįvertinti.
Jis man papasakojo, kad visi Tebrizo dailininkai ir kaligrafai, kuriuos pažino Stambulo ir provincijų turtuoliams bei pašoms (Osmanų imperijoje aukštas civilines ir karines pareigas užimantis asmuo) rengdamas knygas, apimti nevilties gyvena skurde. Ne tik Tebrize, bet ir Mešhede (miestas šiaurės rytų Irane), Alepe (miestas šiaurės vakarų Sirijoje) dėl pinigų stygiaus bei dėmesio stokos galybė dailininkų liovėsi iliustravę knygas ir ėmė piešti menkaverčius, Vakarų keliautojus linksminančius paveiksliukus. Jis net girdėjęs, kad pasirašant Tebrizo taiką šacho Abaso mūsų sultonui dovanota knyga sudraskyta ir išplėšyti jos puslapiai dabar naudojami kitai knygai rengti. Indijos padišachas Akbaras naujo rankraščio leidybai švaisto tokius pinigus, kad talentingiausi Tebrizo ir Kazvino dailininkai, metę visus darbus, perbėgo į jo rūmus. (…)
Kaip visi mūsų namuose lankęsi, apie mūsų šeimą pasakojimų girdėję, nors iš arti nematę, bet jos esatį jautę jaunuoliai, Kara, be abejo, taip pat buvo įsimylėjęs Šekiurę – mano vienturtę gražuolę dukterį. Tuomet man nekėlė nerimo, kad visi vaikinai pakvaišę dėl mano nuostabios mergaitės, kurios gyvenime nebuvo matę, tačiau su meile mūsų namuose priimamas Kara čia lankėsi dažnai ir turėjo galimybę matytis su Šekiure, dėl kurios pametė galvą. Kaip numaniau, jis savo meilės užgniaužti nepajėgė ir padarė klaidą atskleisdamas jai savo aistrą.
Taigi, jis buvo priverstas nebekelti kojos į mūsų namus.
Manau, Kara žino, kad po trejų metų, kai jis išvyko iš Stambulo, mano dukra, sulaukusi gražiausių jaunystės metų, ištekėjo už sipahio (elitinis Osmanų imperijos reguliariosios kariuomenės kavaleristas), kad tas lengvabūdis, palikęs ją su dviem mažamečiais sūnumis, išjojo į mūšį ir štai jau ketveri metai iš jo negauname jokių žinių. Ne todėl, kad gandai po Stambulą sklinda greitai, bet iš to, kaip tylos akimirkomis jis žvelgia man į akis, nujaučiau, jog Kara seniai viską žino. Netgi dabar, matydamas, kaip metęs žvilgsnį į atverstą Knygą apie sielą (islamo filosofinė knygą apie gyvenimą, mirtį, sielą ir pomirtinį gyvenimą), gulinčią ant skaitymo pulto, jis ausimis gaudo po namus lakstančių vaikų čiauškėjimą, supratau, kad jam žinoma, jog prieš dvejus metus dukra su savo sūnumis grįžo į mano namus.
Kara nė karto neprašneko apie naują namą, kurį pastačiau jam išvykus. Veikiausiai, kaip kiekvienas jaunuolis, trokštantis turtų ir garbės, Kara manė esant nepadoru ir gėdinga kalbėti šia tema. Visgi, vos jam įžengus į namus, mudviem lipant laiptais, užsiminiau, jog gyventi į antrą aukštą persikrausčiau todėl, kad viršuje tvyrantis sausas oras malšina kaulų gėlą. (…)
Iš kirpėjo, dirbančio gatvėje, kur buvo mūsų ankstesnieji namai, sužinojęs, kad prabėgus keturiems mėnesiams, kai išsiunčiau Karai laišką, jis atvyko į Stambulą, pakviečiau jį pas save. Esu tikras, kad jam papasakotų dalykų keliamas džiaugsmas bei nerimas mus suartins.
– Kiekvienas paveikslas įamžina tam tikrą istoriją, – tęsiau. – Kad papuoštų knygą, dailininkas pasirenka ir iliustruoja nuostabiausią pasakojimo sceną: pirmąjį įsimylėjėlių susitikimą; kaip didvyris Riustemas šėtoniškai pabaisai nukerta galvą; Riustemo kančią, kai sužino, kad jo nužudytas nepažįstamasis yra jo sūnus; iš meilės proto netekusį Medžnuną, laukinėje gamtoje apsuptą liūtų, tigrų, stirnų, šakalų; Aleksandro Makedoniečio sielvartą, kai prieš pradėdamas mūšį jis nuėjęs į mišką, kad iš paukščių sužinotų savo ateitį, savo perkūno oželį randa sudraskytą erelio… Skaitydami knygas, mes išvargusias akis ilsiname žvelgdami į iliustracijas. Paveikslai tampa vedliais, kai istorijoje susiduriame su kažkuo neaiškiu ar varžančiu vaizduotę. Iliustracijos – tai spalvomis pražydęs pasakojimas. Manoma, kad piešinys negali gyvuoti be istorijos.
Anksčiau ir aš taip maniau, – pridūriau lyg apgailestaudamas. – Pasirodo, klydau. Prieš dvejus metus buvau nuvykęs į Veneciją kaip mūsų sultono pasiuntinys. Mėgindamas įspėti, kokios man nežinomos istorijos scena nutapyta, kokie žmonės joje pavaizduoti, įdėmiai tyrinėjau Italijos meistrų sukurtus paveikslus. Kartą vienuose rūmuose išvydęs ant sienos kabantį portretą suakmenėjau iš nuostabos.
Jame buvo pavaizduotas paprastas žmogus – toks kaip aš. Žinoma, tai buvo ne mūsiškis, o kitatikis, bet žvelgdamas į jį jaučiau, kokie esame panašūs. Visgi panašumų tarp mūsų ir su žiburiu nebūtum radęs: jis buvo apvalaino veido, neturėjo išsišovusių skruostikaulių, o smakras – ne toks įspūdingas kaip manasis. Nė per nago juodymą nebuvome panašūs, bet, žvelgiant į jį, nežinia kodėl, man daužėsi širdis, it būčiau regėjęs savo atvaizdą.
Po savo rūmus mane vedžiojęs venecijietis pasakė, kad paveikslas ant sienos – jo draugo, tokio pat kilmingo pono kaip jis, portretas. Paveiksle buvo pavaizduoti visi to vyro gyvenime svarbūs dalykai: antrame plane pro atvirą langą matėsi kaimo panorama, sodyba ir miškas, kuris dėl sodrių persiliejančių spalvų išrodė kaip gyvas. Prieš jį ant stalo stovėjo laikrodis, gulėjo knygos, pieštukas, žemėlapis, kompasas, skrynelės su auksinėmis monetomis, galybė niekučių ir kažkas, ką buvau matęs daugelyje kitų paveikslų, bet nesuvokiau protu, tik nujaučiau… Laikas, blogis, gyvenimas, krentantis džino ar šėtono šešėlis ir galiausiai – greta tėvo stovinti pasakiško grožio duktė. (…)

Orhan Pamuk

Apie autorių ir knygą

Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų, o romanui “Mano vardas Raudona” 2003 m. paskirta IMPAC Dublino literatūrinė premija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą rašytojas apdovanotas Nobelio premija.
Knyga “Mano vardas Raudona” – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. Penkiasdešimt devyni pasakojimai, iš kurių polifoniškai susidėlioja nepakartojama mozaika. Kaip ir kiekviename tikrai gerame detektyve, šioje knygoje glūdi ir įstabi meilės istorija – meilės ne tik knygoms, bet ir moteriai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Klaipėdoje marinistikos žurnalistų klubas „Marinus“ išleido jūrų kapitono Eimučio Astiko knygą „Mačiau žaliąjį spindulį“.

Ar žinote, kaip šiuolaikinės laivybos specialistai interpretuoja biblinę Nojaus laivo istoriją? Pasak Eimučio Astiko, Nojus buvo pirmasis žmogus, patikėjęs ilgalaike orų prognoze. Jis buvo ir pirmojo laivo statytojas bei škiperis. Dievas buvo šio laivo frachtuotojas: jis Nojui pasiuntė žinią apie krovą ir nurodė galutinį savaitės trukmės terminą. Neaiškus liko tik užsakomojo reiso paskirties uostas – Dievas nepasakė Nojui, kur iškrauti krovinius ir išlaipinti keleivius.
Nojaus sūnūs, skaičiavę į laivą varomus gyvulius, atliko talmanų pareigas. Spėjama, kad Nojaus žmona laive dirbo virėja. Laivas plaukė 7 mėnesius ir 17 dienų – ilgalaikis reisas. Kadangi nei navigacinės įrangos, nei laivų pozicionavimo sistemos tuomet nebuvo, Nojus galiausiai užplukdė savo laivą ant seklumos – po vandeniu atsidūrusios Ararato kalno viršūnės.
Nuslūgus tvanui krovinys iš laivo buvo saugiai iškrautas, tik kapitonui niekas nepateikė konosamento ir nesumokėjo frachto mokesčio…

Ne vien romantika

Jei šioje E.Astiko biblinės istorijos versijoje, kurią perpasakojau gerokai sutrumpintą, nesuvokėte nė vieno laivininkystės termino, nepulkite panikon: autorius knygos išnašose kruopščiai pateikia visus paaiškinimus.
Ir nors paantraštėje knygos žanras įvardytas „jūrų kapitono užrašais“, jo nederėtų painioti su kapitono dienoraščiu, mat dauguma pateikiamų E.Astiko publicistinių rašinių radosi autoriui jau „išlipus į krantą“, ir nuo aprašomų įvykių prabėgęs laikas, leidžiantis juos įvertinti nūdienos aktualijų požiūriu, tampa itin reikšmingas.
Ar tikrai anglai – aukštos kultūros ir gerą jūrinę praktiką propaguojantys laivavedžiai? Autorius tuo suabejojo 1963 m. Kalėdų vakarą, kai prie pietinio Klaipėdos uosto molo kylant audrai „sėdo“ kviečius plukdantis anglų motorlaivis „Stancrown“. Laivui užplaukus ant seklumos, įgula toliau ramiai šventė Kalėdas. Nesiteikė nė pritvirtinti jų nutempti atplaukusių vilkikų lynų: vyresnysis vairininkas pareiškė, kad tie, kurie užplukdė laivą ant seklumos, tegul dabar ir tamposi…
Su nesąžiningais kranto tarnybų atstovais, mėginusiais lietuvių kapitonui pakišti pasirašyti nepagrįstas išlaidas įteisinančius dokumentus, E.Astikui teko susidurti tokiose senų jūrinių tradicijų šalyse, kaip Škotija, Anglija, Danija, Prancūzija, JAV… Ką jau kalbėti apie Afrikos valstybių uostus. (…)

Jūrų kapitonas Eimutis Astikas
Gimė 1932 m. Kaune, inteligentų šeimoje. Vėliau su šeima persikėlė į Šiaulius, kur tėvas Boleslovas Astikas dirbo „Lietuvos aido“ dienraščio atstovu. Vokiečių okupacijos metus praleido Vilniuje. 1950 m. baigė Vilniaus berniukų gimnaziją. Pirmąsias buriavimo pamokas gavo Trakų ežeruose. Dėl to, kad tėvas bendradarbiavo „buržuazinėje spaudoje“, nebuvo priimtas į jūreivystės mokyklas nei Leningrade, nei Klaipėdoje. Bet sulaukęs aštuoniolikos pirmąkart išplaukė žvejybiniu traleriu į jūrą. Vėliau tapo mokomojo burlaivio „Meridianas“ jūreiviu. Kadangi negalėjo gauti užsienio vizos, dirbo Klaipėdos uosto vilkikuose, vėliau tapo locmanu. 1967 m. neakivaizdžiai baigė Leningrado S.Makarovo aukštąją jūreivystės mokyklą ir netrukus pradėjo dirbti „Lietuvos jūrų laivininkystės“ motorlaiviuose. 1976 m. įgyvendino svajonę – tapo laivo kapitonu ir plaukiojo iki 1995 m. Iki 2000 m. dirbo „Lietuvos jūrų laivininkystės“ Laivyno skyriaus viršininku.

Vienas žymiausių šių laikų ekonomistų, 2008 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas parašė populiarią ir labai svarbią knygą apie šiuolaikinę ekonomiką, pasaulinę recesiją, finansų, skolų bei euro krizę, lėtą atsigavimą ir pavojus, slypinčius netikusiuose valdžios ir bankininkų sprendimuose.
Knyga „Įveikime ekonominę depresiją!“ tapo bestseleriu Amerikoje ir daugelyje Europos šalių, tačiau ji skandalingai prieštarauja Lietuvoje bei kai kuriose kitose Europos šalyse įsišaknijusioms pažiūroms ir vykdomai politikai. Jos autorius atkakliai kovoja su išplitusiomis „taupymo” priemonėmis, kurias įvairių šalių vyriausybės pasitelkia beveik visą pasaulį apėmusios kapitalizmo krizės akivaizdoje. Toks „taupymas”, autoriaus nuomone, tik gilina šią krizę.
Ši knyga – tai bandymas sulaužyti įsigalėjusias pražūtingas nuostatas ir paremti ekonomiką skatinančią politiką, orientuotą į naujų darbo vietų kūrimą. Prof. P. Krugmanas, pateikdamas daugybę faktų bei argumentų, „kopia” per galvas tų ekonomistų, kurie pastūmėjo klaidingu, ekonomikai ir visuomenei labai daug sunkumų atnešusiu keliu, ir siekia suformuoti visuomenės nuomonę, skatinančią imtis teisingų žingsnių. Autorius tikisi, kad knygoje pateikti gausūs skaičiai neatbaidys protingų skaitytojų, kurie menkiau domisi ekonomika, tačiau nori išsiaiškinti, kur veda nelemtoji „diržų veržimo” politika.
Knyga radikaliai prieštarauja ir Lietuvos valdžios bei užsienio bankų išpopuliarintoms nuostatoms, praktiškai įgyvendintoms 2008–2009 m., kai Lietuvos ekonomika patyrė didžiulį nuosmukį, kurio ekonominės ir demografinės pasekmės bus dar ilgai jaučiamos.
Lietuvoje ši knyga atlieka ir švietėjišką misiją, nes krizės laikais ekonominis neraštingumas kelia didelį pavojų tiek piliečių, šeimų, namų ūkių gerovei, tiek ir visai visuomenei, valstybei. Puikiai žinome, kiek žmonių per krizę nukentėjo dėl to, kad nesuvokė, kaip veikia finansai  – įsigijo nekilnojamojo turto, už kurį nebegali susimokėti pasikeitus ekonominėms sąlygoms, arba vietoj apdrausto indėlio „Snoro“ banke įsigijo indėlio sertifikatą ir tapo banko dalininkais, perėmę visą su tuo susijusią riziką.
P. Krugmanas (g. 1953) – žydų emigrantų, kilusių iš Brest Litovsko, sūnus, Prinstono universiteto, W. Wilsono Tarptautinių ir viešųjų reikalų mokyklos ir Londono Ekonomikos mokyklos profesorius. Nobelio premija 2008 m. jam įteikta už darbus kuriant „Naująją prekybos teoriją“ ir „Naująją ekonominę geografiją“, kurios pakeitė ligtolines pasaulio prekybą ir ekonominę geografiją aiškinusias teorijas. Jis ištyrė masto ekonomiją ir vartotojų preferencijas renkantis paslaugų bei prekių įvairovę ir taip paaiškino tarptautinės prekybos modelius, geografinę turto ir gerovės koncentraciją. Jis taip pat sukūrė „likvidumo spąstų“ teoriją, paaiškinusią 10-ojo dešimtmečio Japonijos ekonominio sąstingio dinamiką. P. Krugmanas yra daugiau nei 20 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius. Jis šiuo metu yra vienas labiausiai cituojamų ekonomistų ir vienas įtakingiausių JAV intelektualų.
P. Krugmano  knyga „Įveikime ekonominę depresiją!“ bus pristatyta 2012 m. rugsėjo 15 d. 18 val. Vilniaus knygų festivalyje. Knygos pristatymui skirtoje aštrioje diskusijoje dalyvaus knygos vertėja ekonomistė Aušra Maldeikienė, Lietuvos banko ekonomistas Raimundas Kuodis, „Swedbank” ekonomistas Nerijus Mačiulis ir kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa” analitikas Stasys Jakeliūnas. Diskusiją moderuos „Kitų knygų” leidėjas Gediminas Baranauskas.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Raudonasis žaibo karas”. Joje ne lietuvis ir ne rusas, o baltarusis, žymus Baltarusijos publicistas bei istorikas V.Bešanovas išsamiai ir įtaigiai aprašo, kaip suktai Stalinas okupavo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Įspūdį apie šią knygą turėtumėte susidaryti ir iš šios mūsų siūlomos ištraukos.

Kitas Stalino plano punktas buvo Lietuva ir Latvija.
Rugsėjo 29 d., vos išlydėjęs Ribentropą, Molotovas pasikvietė Lietuvos pasiuntinį L.Natkevičių ir jam pareiškė, kad reikėtų pradėti tiesiogines derybas dėl Lietuvos politinės orientacijos. Jau spalio 1 d. Lietuvos vyriausybė sutiko deleguoti į Maskvą užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį.
Kartu Maskva pasiūlė Berlynui suderinti pagal laiką teritorinius pokyčius Lietuvos žemėse, kad aktai dėl Vilniaus perdavimo lietuviams, o vokiečiams – „gerai žinomos dalies“ Lietuvos būtų pasirašyti vienu metu. Reichskanceliarija šią idėją atmetė visiškai sutikdama su Šulenburgo argumentais: „Molotovo siūlymas man atrodo pražūtingas, nes viso pasaulio akyse mes tapsime Lietuvos teritorijos grobikais, o sovietų vyriausybė bus laikoma „aukotoja“.
Spalio 3-iosios vėlų vakarą prasidėjusiose Sovietų Sąjungos ir Lietuvos derybose Stalinas pirmiausia pranešė, kad jis jau susitarė su vokiečiais dėl Lietuvos padalijimo. Kaip pažymėjo Molotovas, „Lietuvos delegacijos nariai buvo visiškai priblokšti ir nuliūdę; jie pareiškė, jog kaip tik šio rajono netektį bus ypač sunku ištverti, nes iš jo yra kilę daugelis lietuvių tautos įžymių veikėjų“. Josifas Visarionovičius nušluostė jiems ašaras, kaip moralinių nuostolių kompensavimą bei patirtų nepatogumų dėl sovietų kariuomenės priėmimo savo teritorijoje atlyginimą pasiūlęs Vilniaus miestą. „Bet kuri imperialistinė valstybė būtų užėmusi Lietuvą, ir viskas, – pasakė Molotovas. – Mes to nedarome. Nebūtume mes bolševikai, jei neieškotume kitų būdų. Mes siūlome jums sutartį!“ Perskaitęs tekstą Urbšys vėl „nuliūdo“ ir pareiškė, jog tai reiškia Lietuvos okupaciją: „Stalinas su Molotovu šyptelėjo. Pirmasis pasakė, kad iš pradžių panašiai samprotavo Estija. Sovietų Sąjunga neketina grasinti Lietuvos nepriklausomybei. Atvirkščiai. Įvesta sovietų kariuomenė bus tikra garantija Lietuvai, kad Sovietų Sąjunga užpuolimo atveju ją apgins, taigi kariuomenė prisidės prie pačios Lietuvos saugumo. – Mūsų įgulos padės jums numalšinti komunistų sukilimą, jeigu jis Lietuvoje įvyks, – pridūrė Stalinas ir šyptelėjo“.
Delegacija gavo sovietų dokumentų projektus ir buvo paleista namo palinkėjus greičiau sugrįžti. Tuo metu Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kuriame buvo sakoma, kad „mūsų tautai gresia hitlerinis jungas ir nacijos žūtis“, ir buvo raginama visur kurti Lietuvos gynimo komitetus, rengti protesto demonstracijas prieš sąjungą su Vokietija. Komunistų nuomone, šalis turi „remtis tik Sovietų Sąjunga – mažų tautų gynėja ir išvaduotoja“. Kartu partija ragino sukilti prieš „fašistinę Smetonos valdžią“.
Gerai pamąstęs Kaunas nusprendė rinktis glaudų karinį bendradarbiavimą su SSRS, bet atsisakyti Raudonosios armijos buvimo šalyje. Tačiau per naujas derybas paaiškėjo, kad Maskva primygtinai reikalauja sutikti su kariuomenės įvedimu darydama užuominą, kad raudonarmiečių durtuvus jūs pamatysite bet kuriuo atveju, o štai Vilniaus – jau ne. Kaip papildomas argumentas prie Lietuvos sienų buvo išskleista Baltarusijos fronto 194 tūkst. žmonių 3-ioji armija su 1378 pabūklais ir 1000 tankų.
Lietuvos vyriausybei kilo „strateginė dilema“: pasirašyti sutartį dėl sovietų kariuomenės įvedimo ir atgauti Vilnių bei Vilniaus kraštą ar nepasirašyti sutarties ir vietoj Vilniaus gauti karą. Įsitikinusi, kad Vokietija nesikiš, Lietuvos vadovybė sutiko su Stalino argumentais: spalio 10 d. buvo pasirašyta „Sutartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai bei dėl Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos“ 15-ai metų. Pagal sutartį numatyta įvesti 20 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės. Spalio 15 d. pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Lietuvos prekybos sutartis.
Latvijos vadovybė, atidžiai išnagrinėjusi šią patirtį pasinaudodama telegramų agentūra, spalio 20 d. paskelbė, kad „Latvija pasirengusi pradėti keisti savo santykius su užsieniu, pirmiausia su SSRS“. Užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui buvo pavesta nedelsiant vykti į Maskvą ir užmegzti tiesioginį ryšį su sovietų vyriausybe. Tą patį vakarą Kremliuje prasidėjo pirmasis Munterio susitikimas su Molotovu ir Stalinu, kurie pasiūlė sutvarkyti Sovietų Sąjungos ir Latvijos santykius. Maždaug taip kaip su Estija. Netvarka buvo tokia, kad Latvijos karinės jūrų pajėgos turėjo neužšąlančių karinių jūrų bazių, o galingasis raudonasis laivynas tokios neturėjo nė vienos. „Mums reikia bazių prie neužšąlančios jūros, – kantriai aiškino Molotovas. – Taip, kaip buvo nuspręsta 1920 m., negali likti amžinai. Dar Petras I rūpinosi išėjimu į jūrą. Šiuo metu mes neturime jo ir esame toje padėtyje, kurioje daugiau likti negalima. Todėl norime garantuoti sau, kad galėsime naudotis uostais, į juos vedančiais keliais ir juos ginti… Jau išnyko tokios valstybės kaip Austrija, Čekoslovakija, Lenkija. Gali dingti ir kitų. Mes manome, kad jūs neturite mūsų garantijų. Tai ir jums nesaugu, bet mes pirmiausia mąstome apie save.“
Atmesdamas Latvijos ministro prieštaravimus pokalbyje dalyvaujantis Stalinas leido sau paatvirauti: „Aš jums paskysiu tiesiai: įtakos sferų pasidalijimas įvyko… jei ne mes, tai vokiečiai gali jus okupuoti. Bet mes nenorime piktnaudžiauti… Mums reikia Liepojos ir Ventspilio…“ Taigi arba mes, arba vokiečiai, ir nėra ko spurdėti, viską jau nusprendėme be jūsų.
Viačeslavas Molotovas, kalbėdamasis su Feliksu Čiujevu, patenkintas prisiminė, kaip jis laužė Munterį: „Latvijos ministras pirmininkas atvažiavo pas mus 1939 m. Aš jam pasakiau: „Atgal jūs jau negrįšite, kol nepasirašysite, kad prisijungiate prie mūsų… Mūsų čekistams daviau nurodymą jo neišleisti, kol nepasirašys.“ (…)
Ir Munteriui beliko brūkštelėti autografą. Spalio 5 d. sudaryta tarpusavio pagalbos sutartis 10-iai metų. Pagal šią sutartį į Latviją buvo įvestas 25 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės kontingentas. Paktas įsigaliojo spalio 14 d., susikeitus ratifikavimo raštais. Spalio 18 d. buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Latvijos prekybos sutartis. Grįžęs į Rygą Munteris džiaugsmingai paaiškino, kad sutarties tikslas yra išsaugoti taiką ir status quo Baltijos jūros baseine. Paktas nepažeidžia šalių suverenių teisių. Jis sudarytas karo aplinkybėmis, į kurį įsitraukus Latvijai, kiltų grėsmė SSRS, nors dabartinėmis aplinkybėmis, kaip pabrėžė ministras, „to baimintis nėra jokio pagrindo“.
„Galinga sovietų valstybė, – skelbė žurnalas „Bolševik“, – atidžiai ir apdairiai elgiasi su mažų šalių nepriklausomybe. SSRS nesikiša į jų vidaus reikalus. Bet ji negali leisti, kad kariniu ir ekonominiu atžvilgiu silpnos kaimyninės valstybės taptų aklu įrankiu ir marionetėmis karo kurstytojų rankose ir taip keltų grėsmę Sovietų Sąjungos sienoms.“ (…)

Vladimiras Bešanovas

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas

Apie knygą ir autorių

Nors sovietų imperija žlugo, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos klausimas išliko aktualus iki šių dienų. Dabartinė Rusija nenori pripažinti net okupacijos fakto ir teigia, kad mūsų šalis neturi jokio pagrindo reikalauti kompensacijos iš Rusijos už Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą. Akivaizdu, kad sovietmečiu suformuoti stereotipai vis dar labai gajūs, o iki šiol vyraujantys skirtingi požiūriai į svarbius istorinius įvykius neišvengiamai daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.
Žymus Baltarusijos publicistas ir istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „Raudonasis žaibo karas“ argumentuotai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, Lenkijos bei dalies Rumunijos okupavimo mechanizmą. Remdamasis akivaizdžiais faktais, V.Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą.
Autorius atskleidžia, kaip to meto SSRS vyriausybė, Stalinas ir Molotovas prievartavo bei šantažavo Baltijos šalių vadovus pasirašyti sutartis dėl Raudonosios armijos dislokavimo jų teritorijose. Taip pat knygoje išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo-Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiems tikslams, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis.
Beje, V.Bešanovas yra parašęs net trylika knygų, kai kurios jų tapo bestseleriais. „Raudonasis žaibo karas“ – papildyta 330 fotonuotraukų bei žemėlapiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Siūlome ištrauką iš ką tik knygynus pasiekusio vieno svariausių filosofo Friedricho Nietzsche’s veikalų „Stabų saulėlydis“.Ši knyga – ne tik gyvojo mąstymo, bet ir gyvosios kalbos šedevras, niūrokai, bet skaisčiai nušviečiantis dabartinės Vakarų žmonijos kraštovaizdį ir griaunantis visuotinai įtikėtus stabus.

Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę – ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas. – Visų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia, – toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas „atvejis“ yra laimingas. Visų pirma karas. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo.
Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai:
increscunt animi, virescit volnere virtus*.
Kitoks vaistas, tam tikromis aplinkybėmis man dar labiau geistinas, yra stabų kvotimas… Pasaulyje daugiau stabų negu tikrų dalykų: tai mano „pikta akis“, žvelgianti į šį pasaulį, tai ir mano „pikta ausis“… Dar sykį kelti klausimą taip, tarsi kūju tvotum, ir galbūt kaip atsakymą išgirsti plačiai žinomą tuščią garsą, kuris rodo esant išpūstus vidurius, – koks tai džiaugsmas tam, kuris už vienų ausų turi dar ir kitas, – man, senam psichologui ir žiurkiagaudžiui, kuriam kaip tik tai, kas norėtų būti nutylima, turi garsiai prabilti…
Ir šis rašinys – tai išduoda pavadinimas – pirmiausia yra psichologo atokvėpis, jo sielos blyksnis, dykinėtojo šuolis. Galbūt ir naujas karas? O gal bus kvočiami nauji stabai?.. Šis nedidelis rašinys yra didžio karo paskelbimas; o dėl stabų kvotimo, tai šį kartą bus ne dabarties stabai, bet amžinieji stabai, prie kurių čia bus prisiliesta kūju, tarsi kokiu kamertonu, – juk apskritai nėra jokių senesnių, jokių autoritetingesnių, jokių labiau išpūstų stabų… Ir jokių tuštesnių… Tai netrukdo jais labiausiai tikėti; o kartais, ypač išskirtiniu atveju, sakoma, kad tai išvis ne stabai…

* Tvirtėja siela, dėl žaizdos didėja vyriškumas (lot.).

Moralė kaip antinatūra
1
Būna metas, kai visos aistros yra absoliučiai lemtingos, kai jos savo tamsiu sunkiu prislegia savo auką, – o vėliau, daug vėliau jos susituokia su dvasia, „įsidvasina“. Kadaise dėl aistros kvailybės pačiai aistrai buvo paskelbtas karas: buvo prisiekta ją sunaikinti, – visi senovės moraliniai monstrai šiuo atveju vieningai sutaria, kad „il faut tuer les passions“*. Garsiausia formulė yra „Naujajame Testamente“, tame Kalno pamoksle, kur, tarp kitko, į viską žiūrima anaiptol ne iš viršaus. Pavyzdžiui, kalbant apie lytiškumo naudą, sakoma: „Jei tave piktina tavo akis, išlupk ją“; laimei, joks krikščionis nesilaiko šio priesako. Sunaikinti aistras ir geidulius tik tam, kad išvengtume jų kvailybės ir nemalonių jų kvailybės padarinių, šiandien mums atrodo tik ryškiausia kvailybės atmaina. Mes nesistebime dantų gydytojais, kurie išrauna dantis, kad jie neskaudėtų… Kita vertus, reikia pripažinti banalią tiesą, kad iš tos dirvos, kurioje išaugo krikščionybė, visai negali būti išrauta „aistros įdvasinimo“ sąvoka. Juk žinoma, kad ankstyvoji Bažnyčia su „inteligentais“ kovojo „dvasios skurdžių“ labui: kaip iš jos buvo galima tikėtis inteligentiško karo su aistra? – Bažnyčia kovoja su aistra, ją išpjaudama bet kuriuo požiūriu: jos praktika, jos „gydymas“ yra kastratizmas. Ji niekada neklausia: „Kaip sudvasinamas, išgražinamas, sudievinamas koks nors geidulys?“ – Visais laikais discipliną ji suprasdavo kaip sunaikinimą (juslumo, išdidumo, valdžios troškimo, godumo, kerštingumo). – Tačiau pakirsti aistros šaknis reiškia pakirsti gyvenimo šaknis: Bažnyčios praktika yra priešiška gyvenimui… (…)

4
– Aš formuluoju principą. Visokį natūralizmą moralėje, t. y. visokią sveiką moralę, valdo gyvenimo instinktas, – kiekvienas gyvenimo priesakas turi būti pripildytas tam tikro kanono – „privalau“ ir „neprivalau“, koks nors trikdymas ar priešiškumas, pasitaikantis gyvenimo kelyje, turi būti pašalintas. Priešingai, antinatūrali moralė, vadinasi, beveik kiekviena moralė, kurios anksčiau buvo mokomasi, kuri buvo gerbiama ir propaguojama, atsisuka kaip tik prieš gyvenimo instinktus, – ji yra arba slaptas, arba atviras ir įžūlus tų instinktų pasmerkimas. Sakydama „Dievas mato širdį“, ji sako Ne žemiausiems ir aukščiausiems gyvenimo geiduliams ir Dievą laiko gyvenimo priešu… Šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas… Kur prasideda „Dievo karalystė“, ten baigiasi gyvenimas…
Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, melagingumą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo vertės problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti šalia gyvenimo, be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes; o kai mes teigiame vertybes, per mus vertina pats gyvenimas… Vadinasi, ir tas moralės antinatūralumas, Dievą suvokiantis kaip gyvenimo pasmerkimą ir antipodą yra tik gyvenimo vertybinis sprendinys; kokio gyvenimo? Kokios rūšies gyvenimo? – Tačiau aš jau atsakiau: žlungančio, nusilpusio, nuvargusio, pasmerkto gyvenimo. Moralė, kaip ji buvo suprantama iki šiol – pagaliau, kaip ji buvo apibūdinta dar Schopenhauerio – „valios gyventi neigimas“, – yra pats dekadanso instinktas, save padarantis imperatyvu; jis sako: „pražūk!“ – o tai yra pasmerktojo sprendinys…

Friedrichas Nietzsche
Vertėjas Arvydas Šliogeris

Apie autorių

Friedrichas Nietzsche (1844–1900) – visame pasaulyje garsus vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos” kūrėjų. Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo kūrybos laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nietzsche’s knygas, kiti jo darbai tebuvo aforizmų ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas. 1889 m. pamišimas nutraukė Nietzsche’s darbą. 1900 m. jis mirė jau būdamas garsenybe.
Nietzsche iškėlė daug idėjų, kurias XX a. perėmė filosofai postmodernistai. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. Gausus ir įvairialypis Nietzsche’s kūrybinis palikimas savitai atskleidžia kiekvieną ypač dramatišką istorijos posūkį ir sušvinta naujomis, neretai netikėtomis spalvomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šįmet septyniasdešimtmetį atšventęs rašytojas Algimantas Zurba labiausiai laukia susitikimų su kraštiečiais.

Algimantas neslepia ilgai ieškojęs atsiminimų knygai pavadinimo: „Kai rašai romaną ar apysaką, pavadinimą tau vienaip ar kitaip pasiūlo jos personažai. O čia išgalvotų personažų nėra – rašiau, kaip buvo iš tikrųjų, apie žmones, kuriuos buvo lemta sutikti. Ir pavadinimo ilgai nebuvo. Tik paskui ėmė ir švystelėjo – „Gal taip reikėjo“.“
Pirmasis knygos pristatymas rugsėjį numatytas „Sėlos“ muziejuje, įsikūrusiame Biržų pilyje. Susitikimo su kraštiečiais, kuriems paskyrė nemažai puslapių, Algimantas, „jei tik lazdelė leis“, jau dabar nekantraudamas laukia.
„Šio krašto žmonės – ypatingi. Jiems didelę įtaką darė kunigaikščių Radvilų palaikomi reformatai, kuriuos katalikai vadino „bambizais“. Katalikai skubėjo išpažinti savo nuodėmių kunigui bažnyčios klausykloje, o „bambizo“, kuris Dievo atleidimo galėjo prašyti nors ir tvarte melsdamasis, gyvenime bažnyčios vaidmuo buvo visai kitoks. Su reformacija į Lietuvą keliavo aukštesnė kultūra, pažangesnės idėjos, švietimo būtinybės suvokimas. Reformatiškasis „mes“ buvo stipresnis nei katalikiškasis. Kartą anūkas manęs klausė, kodėl Biržų krašte tokie žmonės – išdidūs, dvasingi, tiesūs ir kartu paprasti. Atsakiau: jei ten būtum užaugęs – neklaustum…“

Senas stalas nabagėlis

O štai rašytojo gimtosios sodybos Žvaguičių kaime – nebėra. Gimtųjų namų stogą sovietmečio melioratorių reikalavimu broliams teko nuardyti patiems. „Po ilgos pertraukos atvažiavęs einu palei obelis, kurios tebeatrodo savos, tik žolėse paskendusios, apsamanojusios. Dairausi, iš atminties ieškodamas mūsų buvusio šulinio. Bet jo rentinių nebėr, o duobėje tarp akmenų matau įkritusią ir prigėrusią mažą stirnaitę“, – vaizdžiai pasakoja Algimantas.
Prie buvusios sodybos sunku ir beprivažiuoti, nes sunkiasvorės mašinos, riedėjusios į netoliese veikusį žvyro karjerą, subjaurojo kaimo keliukus. Nei jų taisyti, nei buvusio karjero paliktų žemės žaizdų užpilti nebeatsirado kam.
„Manau, tai atspindi dabartinio žmogaus požiūrį į gamtą ir ekologiją apskritai. Mėgstame kartoti, kad dėl visų nelaimių Lietuvoje kalti penki sovietmečio dešimtmečiai. Bet ir pora „savų“ dešimtmečių mažai ką pakeitė. Gamtos atžvilgiu žmogus paliko nužmogėjęs: bejausmis, be natūralaus grožio suvokimo“, – pastebi rašytojas.
Ant darbo stalo, kurį jaunam pedagogui vestuvių proga kadaise padovanojo kolegos – Čebatorių mokyklos mokytojai ir kuris nuo to laiko ištikimai keliaudavo kartu per visas rašytojo pastoges, tebestovi nedidelė geltona spausdinimo mašinėlė „Robotron“. Rašyti kompiuteriu A.Zurba taip ir nesusigundė: „Neįsivaizduoju, kad parašyčiau bent raidę ne ranka – tai man būtų baisiausias nusikaltimas. Ne aš vienas toks: štai Justinas Marcinkevičius apskritai kompiuterio neturėjo. Mašinėlę, kaip tarpininkę, dar galiu pakęsti, bet ne kompiuterį… Juk kompiuteris nepalieka tavęs kaip redaktoriaus. Plunksna rašydamas neįtikusią vietą taisai vieną, antrą, trečią kartą ir galiausiai grįžti prie pirmojo varianto. Kompiuterio atmintis to pirmojo varianto neišsaugo – ištrina, ir tiek. O man jį po akimis turėti dirbant būtina“, – aiškina savo užsispyrimą rašytojas. (…)

Biblioteka ant aukšto

„Žodžio galia esu patikėjęs dar vaikystėje, nes mūsų namuose ant aukšto buvo didelė neformali biblioteka. Ji atsirado labai keistomis aplinkybėmis. Smaliečių pradinė mokykla, kurioje kibau į mokslus, turėjo turtingą ir neištaršytą biblioteką. Kol vieną popietę sugužėjo būrys stribų ir „žalingas“ knygas ciniškai suvertę paliko ant vieškelio, kad žmonės pervažiuotų ratais. O mano tėvukas tą vakarą kaip tik grįžo iš Biržų turgaus paršiukus pardavęs. Kumelė ties knygų krūva stabtelėjo, žmogus išlipęs apsidairė ir tyliai susikrovė knygas į tuščią nuo paršelių likusią skalinę. Paskui sunešė parvežtą turtą ant aukšto. Daugelis kaimynų žinojo, kur prireikus galima knygą rasti. Ką jau kalbėti apie mus, vaikus. Skaitydavau kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos misijų užrašus ir atrodydavo, tarsi pats vaikščiočiau po Indiją. O Helenos Mnišek „Raupsuotąją“ tais laikais veržėsi perskaityti visos mergaitės“, – prisimena A.Zurba.
Pokario kartai viešas žodis buvo daug svarbesnis nei dabar: bet koks tavo pavardės paminėjimas rajoniniame laikraštyje galėjo reikšti labai daug. „Mes, berneliai kvaileliai, savo šaunumą prieš paneles stengdavomės įrodinėti ne fizine jėga, o spausdindami eilėraščius laikraščiuose. Kai 1959 m. susirinkom į universiteto pirmą kursą – pamačiau, kad visi tokie. Marcelijus Martinaitis eilėraščių atsinešė didžiausią pluoštą – netrukus pasirodė jo pirmoji knygelė. Dalis, kaip Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, vėliau pasirinko fotografiją, ir mūsų keliai išsiskyrė. Rašė ir mergaitės, bet jos buvo kuklesnės, nedrįsdavo su vyrais žodžiais lenktyniauti“, – liudija A.Zurba. (…)

Interpretacijos atpratins nuo skaitymo

A.Zurba aplankė daug Lietuvos mokyklų – ir kaip jaunimo rašytojas, populiarių romanų „Šimtadienis“ bei „Integralas“ autorius, ir kaip „Moksleivio“ žurnalo redaktorius, ir kaip Jaunųjų filologų konkurso komisijos pirmininkas. Ką jis mąsto apie literatūros dėstymą šiandien?
„Prisimenu savo paties mokytojas kaime. Palyginti su dabartiniais universitetų magistrantais, jos buvo tikros vargšės, vakarais skrebenančios savo užrašus ir mąstančios, ką apie vieną ar kitą kūrinį, jo personažą gražesnio pasakyti. Ne ekspertai ar universitetų dėstytojai, o patys mokytojai anuomet pamažu sulipdydavo savo vadovėlius. Prisiminkime, pavyzdžiui, pedagogą Rapolą Šaltenį, kuris paliko tokį archyvą, kad juo remiantis galima būtų išleisti dešimtis vadovėlių“, – teigia A.Zurba.
Pats dėstymas, nūdienėmis akimis žvelgiant, būdavo ganėtinai primityvus – mokytojas diktuoja, mokiniai užsirašinėja. Tačiau ir dabartinis amerikoniškasis jo pakaitalas – interpretacijos, rašytojo nuomone, nėra panacėja, nes atpratina žmogų ne tik nuo mąstymo apie literatūrą, bet ir nuo paties skaitymo. „Bandoma interpretuoti, perskaičius tris romano puslapius. Labiau įsidrąsinus, pakanka netgi pusantro… O svarbiausia – tas naivus lietuvių įsitikinimas, kad visa, kas geriausia, mus būtinai pasiekia iš užsienio. Niekur nuo Petro Cvirkos romane „Frank Kruk“ aprašytos visuomenės toli nenuėjome“, – tvirtina pašnekovas, populiariąją amerikonišką kultūrą lyginantis su siauru pistoleto vamzdžiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rudenį šalies leidyklos pasiūlys nemažai išties skaitytojo dėmesio vertų lietuvių literatūros kūrinių. Vienu tokių neabejotinai taps netrukus knygynuose pasirodysiantis poeto Donaldo Kajoko daugiasluoksnis romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Siūlome ištrauką iš šios knygos.

Jau ketino sliūkinti iš bibliotekos, bet prisiminė knygą, kurią ponia Em vogčia įkišo tarp kitų.
Trečia lentyna iš apačios, o knygos nugarėlė… Taip, viena pusė balta, kita tamsiai ruda.
Išvydo ją iš karto – Judo evangelija.
Kad tave kur – vėl Judas!
Stačiai kažkokia manija, proto apsėdimas! Virvė, pirkta neva Jeruzalėje, paveikslas neva su Judu paskutinėse minios eilėse, dabar dar ir apokrifinė evangelija…
Atsisėdo prie lango ir atsivertė knygą.
Priešlapyje puikavosi juodu tušu kruopščiai išvedžiota dedikacija:
Brangioji Auguste,
kadaise užsiminei, kad norėtum gyventi kaip vėjuos raustantis šermukšnis. Tavo dvarą supa visas šimtas šermukšnių, ir vis dėlto –
gal kas ir gebėtų gyventi
šimto šermukšnių gyvenimą,
tik šermukšniai, kur tuomet
dėtųs šermukšniai –
ištikimai Tave mylintis Rojus

Po velnių, koks dar Rojus?
Kai kurie knygos sakiniai pabraukti pieštuku. Tai jau intrigavo, žadėjo artėjantį intelektualinį nuotykį. Ką gi toji Nefertitės galvutė ant rugio stiebelio pasibraukė? Kas ją vis dėlto neramina?
Knygos struktūra pasirodė esanti ganėtinai paprasta – ją sudarė dvi dalys. Senasis, II amžiaus iš koptų kalbos verstas tekstas tilpo viso labo į trylika lapų. Visa kita tebuvo Judo evangelijos komentarai, žymių koptologų straipsniai bei pastabos.
Gabrielių kiek nuvylė, kad senajame tekste jis užtiko tiktai keturias pieštuku lengvai pavingiuotas vietas:
„Tu esi iš nemirtingos Barbelo karalystės.“
„Tu tapsi tryliktuoju, ir tu būsi kitų kartų prakeiktas, ir tu ateisi jų valdyti.“
„Bet tu aplenksi juos visus, nes tu paaukosi žmogų, kuriuo aš apsivilkęs.“
„Žvaigždė, kuri rodo kelią, yra tavo žvaigždė.“
Tačiau knygos antros dalies straipsniai ir komentarai mirgėte mirgėjo nuo riebių brūkšnių. Jų buvo tiek daug, kad visų pabrauktų sakinių Gabrielius nebūtų spėjęs perskaityti iki vėlaus vakaro. Nutarė permesti akimis tik kai kuriuos.
„Pasak daugumos gnostinių grupių, dievas, kuris sukūrė šį pasaulį, yra ne vienintelis dievas ir, iš tiesų, net nėra galingiausias ar visažinis dievas.“
„Senojo Testamento Dievas yra antraeilė, menkesnė dievybė.“
„Kristus (…) nėra Dievo Kūrėjo, Senojo Testamento Dievo, sūnus.“
„Kainitai buvo netipiškų įsitikinimų, apeliuojančių į Judo evangeliją, šalininkai. Grupės pavadinimas kilo iš Kaino.“
„Visos judėjų ir krikščionių istorijos asmenybės, kurios stojo prieš Dievą, – Kainas, Sodomos ir Gomoros žmonės ir galiausiai Judas Iskarijotas, – buvo tie, kurie įžvelgė tiesą ir suprato būtinas išganymo tiesas…“
Mat kaip – Kainas ir Judas suprato… O Abelis? Abelis baltame karste? Ir šalia nei jaunos našlės, nei sūnaus… Ne, tuomet karstų nekaldavo, cha – vinių neturėjo… Tuomet ir mirtis dar nebuvo pasirodžiusi, žmonės nieko nenutuokė apie ją… Tiesiog Kainas stvėrė rąstigalį ir tvojo, net nepagalvojęs, kad taip žudoma… Ir nustėro, išvydęs nealsuojantį brolį… Kadaise matė filmą apie tai. Dabar toji filmo scena vėl išniro prieš akis – nustėręs Kaino veidas, palinkęs prie užmušto Abelio… O toliau? Dievas įsako palikti brolžudį ramybėje, niekam niekados nekelti rankos prieš jį, šiukštu nežudyti…
Bet gana apie tai! Tokios mintys panašios į skerdikes. Į patyrusias. Nė iš tolo neprimenančias naivaus biblinio Kaino. Gana, po velnių, tegu jos smenga skradžiai! Nuo jų pradeda čiuožti stogas. Ponios Em marazminė idėja, atrodo, yra Judas, o jis savo sąmonę tuojau užkrės bjauriu Kaino virusu!
(…)
Ūmai Gabrieliaus šnerves sudirgino aštrus kvapas, per kelias sekundes virtęs nosį riečiančiu dvoku. Galėjai pamanyt, jog kažkas netoliese slapčiomis pastatė supuvusių žuvų pintinę ir dar apšlakstė ją acetonu.
Gabrielius suktelėjo galvą, ir akys kone išlipo ant kaktos: ant palangės tupėjo kažkoks padarėlis. Sakytum, išlindęs iš idiotiškos suaugusiųjų pasakos.
Tai buvo sprindžio didumo vienkojė moteriškutė su plonyte pilkosios pelės uodega. Kresna, nepaprastai putli, tačiau neišplerusi, netgi standi, tartum pripūsta oro. Koja apauta raudonu žvaigždės formos batu. Apvaliomis akutėmis pro Gabrieliaus petį spoksojo bibliotekos vidun. Tai truko kelias akimirkas. Tada moteriškutė iš antro aukšto stryktelėjo į žolę ir kengūriškai nušokavo lazdynų pusėn.
Gabrielius strimgalviais nubildėjo laiptais ir ėmė naršyti pakrūmes, bet vienakojo padarėlio niekur nerado. Kitapus lazdynų užvertęs galvą tupinėjo Eliezaras.
– Rupūžė riešutinis straubliukas, – tarstelėjo senis, išvydęs artėjantį Gabrielių, – praurbia žalius riešutų kevalus.
– Klausykite, – susijaudinęs šūktelėjo Gabrielius, – ką tik mačiau… kipšas žino ką! Pelės uodega, mažiukė…
– Ir aš mačiau, – sodininkas nenuleido akių nuo lazdyno viršūnės. – Praskuodė lyg be galvos. Tai jūs ją išgąsdinote?
– Man nepasivaideno?
– Pasivaideno, nepasivaideno… – senis paniekinamai sučepsėjo lūpomis. – Tai paprasčiausia sentimentalioji pirstmergė.
– Norite pasakyti, kad tos nesybės iš tiesų egzistuoja?
– Jūs abejojate?
– Abejoju, – burbtelėjo Gabrielius ir pasuko atgal, palikęs sodininką dėbsoti į lazdyno šakas.

Į pavakarę pakilo vėjas.
Gabrielius gerą valandą slankiojo po dvaro apylinkes, stengdamasis surikiuoti savo mintis. Padaras, šlumštelėjęs iš Eliezaro kišenės, šiurpinanti kumpanosio frazė apie Maskvą, apie kažkokį pasmaugtą vaiką, elegantiškoji ponia Em, turinti, atsargiai šnekant, keistokų įpročių, kone maniakiškas jos domėjimasis Judu, tirštas salos energinis laukas, dabar dar ir sentimentalioji pirstmergė, – ne, to keliom dienom per daug!
Po tvankaus vidurdienio miela buvo justi vėjo šuorus, kurie tai šiurkštokai, tai vangiai, sakytum, aksominis antausis, nutvilkydavo skruostus. Galiausiai takas atvedė Gabrielių prie vandens ir nutrūko. Čia visi keliai veda į ežerą, šyptelėjo mintyse.
Netrukus iš kairės pusės vėjas ėmė nešti lyg ir balso nuoplaišas. Paėjėjęs pakrante išgirdo dainą.
Atsivėręs vaizdas buvo įstabus: pievutėje, apsuptoje kelių šeivamedžių, ant virvinių sūpynių suposi Juta. Kitų medžių viršūnės lingavo galingai, plačiai, ošte ošė, tartum akompanuodamos merginos balsui. Ji dainavo ir viena ranka pulkeliui laukinių ančių mėtė į vandenį batono trupinius. Žodžių Gabrielius nesuprato, bet melodija buvo sklidina širdį smelkiančio ilgesio, netgi atviros gėlos.
Kai daina nutilo, Gabrielius išėjo į pievutę.
Juta nei išsigando, nei sumišo.
– Nuostabiai dainavote.
– Aš nedainavau. Giedojau.
– Kokia kalba?
– Hebrajų. Dvidešimt antroji Dovydo psalmė.
– Ir apie ką ji?
– Psalmė ir yra tam, kad giedotum, o ne pasakotum, – vylingai palenkė galvą mergina ir lengvai nušoko nuo sūpynių.
Tasai lengvumas Gabrielių suglumino – nėščia, o straksi kaip ožkutė. Galėtų ir pasisaugoti.
Lyg susitarę abu patraukė rūmų pusėn.
– Tik niekam neprasitarkit, kad supausi, – kiek nuogąstaudama pasakė Juta. – Suptis jie man draudžia. Nėščiom negalima. Žiūrėkite, žiūrėkite! – kilstelėjo ranką, ir Gabrielius virš ežero išvydo sakalą, neriantį paskui kregždę.
– Nepagaus, – tarė jis, tačiau neužtikrintai.
– Būtų gaila.
– Sakykite, kaip vadinasi šitas ežeras? – paklausė Gabrielius, kai paukščiai dingo už medžių viršūnių.
– Senelis jį vadina Peleniniu Sineanu.
– Oho kaip prašmatniai!
– Taip, nes jis vienintelis čia neturi amžiaus. Senovėje, kai žmonių palaikus dar degindavo, pelenus suberdavo į jo vandenis. Tiesa, kitam krante jį vadina Gelšaus ežeru, bet jie klysta. Senelis sako, kad niekas nežino tikro šito ežero vardo, – ir čia pat lyg tarp kitko pridūrė: – Galite kreiptis į mane tu.
Bendrauti su Juta Gabrieliui buvo lengva, atrodė, ji gyvena paprastame greitų sprendimų pasaulyje.
– Gerai, Juta, – sutiko Gabrielius, o kai pro šermukšnius sušmėžavo dvaro pastatai, pasiteiravo: – Nesuprantu, kam reikalinga toji arka, pastatyta prie pat ežero.
– Ko čia nesuprasti! – mergina ėmė berti žodžius kylančia intonacija. – Anksčiau pelkėje buvo kasamos durpės ir valtimis plukdomos į aplinkinius kaimus. Tada grafas Sudie ir pastatė vartus, prie jų rinkdavo mokestį. Vartai sutrešo, o arka dar stovi, – ir staiga ji pliaukštelėjo delnais sau per strėnas: – Vos nepamiršau! Kaupiasi debesys, o ponia Em baisiai bijo žaibų. Per lietų liepia aklinai uždaryti viską o viską. Turėjau jus įspėti, kad, gink Dieve, nepaliktumėte praverto lango.
– Kodėl ponia Em gyvena viena? – netikėtai nusprūdo nuo liežuvio Gabrieliui.
– Viena? O aš su seneliu?!
– Aš turėjau galvoje šeimą…
– Aišku, ką jūs turėjote galvoje, – atrėžė mergina. – Tai va: jei žinotumėte, kodėl, tuomet ir nežinotumėte.
Akivaizdu – Juta vengė kalbėti apie kai kuriuos savo šeimininkės gyvenimo niuansus.

Donaldas Kajokas

Apie knygą ir autorių
„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai bei intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiuoju asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybės netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.

Prieš pat Londono olimpinių žaidynių pradžią Lietuvos knygynuose pasirodė naujas lietuviškas gidas “Savas Londonas”. Ši knyga tikrai padės lietuviams, norintiems geriau pažinti Londoną, o “Veide” siūlome ištrauką iš jo.

Londonas, kuris uždirba pinigus

Londono Sitis (The City of London)
Londono Sitis yra senoji Londono širdis ir vieta, kur prieš du tūkstančius metų aukštomis sienomis aptvertas ir giliu groviu apjuostas stovėjo romėnų miestas. Senasis Londonas užėmė apie vieną kvadratinę mylią (beveik 2,6 kvadratinius kilometrus), tad Londono Sitis iki šiol yra vadinamas “Kvadratine mylia” (Square Mile). Sitis turi savo herbą, policijos pajėgas (nepavaldžias Londono miesto policijai, prižiūrinčiai likusią miesto dalį) ir administracinį organą – The City of London Corporation, nepriklausomą nuo valstybės ir miesto valdžios.
Sitis kartu su Volstritu Niujorke valdo pasaulio finansus. Tai ta Londono vieta, kurioje yra “užkalami” didžiausi pinigai šalyje. “Kvadratinėje mylioje” gyvena apie 11 tūkst. žmonių, tačiau dirba apie 300 tūkst., kurių didžioji dalis tarnauja bankuose (savo skyrius čia turi 500 bankų) ir kitose finansines paslaugas teikiančiose kompanijose.
Po neseniai užklupusios finansinės krizės žodis “bankininkas” nemažam skaičiui žmonių JAV, Europoje ir ypač Jungtinėje Karalystėje lyg keiksmažodis. 2011 m. rudenį protestuotojai prieš ekonominę nelygybę, bankininkų ir politikų godumą grasino okupuoti prie Šv. Pauliaus katedros esančią Londono vertybinių popierių biržą. Įsikišus policijai, protestuotojai nusprendė nepasitenkinimą reikšti taikiai ir prie katedros laiptų pasistatę palapines, lauko virtuves ir informacijos punktus apsigyveno. Tikriausiai jie ten tebestovyklautų, jei ne teismo sprendimas, kuriuo remiantis po penkių mėnesių palapinių miestelis iškraustytas.
Iki krizės bankininkai (dažniausiai vyrai) garsėjo švaistūnišku ir šiek tiek palaidu gyvenimo būdu: pramogoms, prostitutėms, kokainui ir šampanui buvo išleidžiami tūkstančiai svarų per vieną vakarą. Bankrutavus Lehman Brothers bankui, finansinė industrija patyrė šoką, o tūkstančiams bankininkų netekus darbo, kiek aprimo ir nesaikingas jų elgesys.
Iki šiol finansininkus keikiantiems žmonėms ekonomistai primena, kad ši industrija sudaro didžiulę dalį Britanijos eksporto, moka mokesčius ir kuria gerai apmokamas darbo vietas. Vien “Kvadratinė mylia” įneša apie 2,4 proc. visų nacionalinių pajamų, o šalies finansinių paslaugų sektorius 2010–2011 m. valstybei sumokėjo 63 mlrd. svarų sterlingų, arba 12 proc., mokesčių.
Londono Sitis savaitgaliais būna toks išmiręs, kad galima filmuoti siaubo filmus. Geriausia čia apsilankyti darbo valandomis. Jei su bankininkais norite pasitrinti alkūnėmis greitojo maisto tiekimo įstaigose, ateikite per pietus, o jei norite išgerti – po 6 valandos vakare.
“Kvadratinė mylia” garsėja ne tik uždirbamais pinigais, bet ir nuo viduramžių mažai pakitusiomis siauromis gatvelėmis, senovine ir modernia architektūra, muziejais ir viena įdomiausių (o gal net ir pačia įdomiausia) istorine vieta šalyje – Londono Taueriu (The Tower of London).

Londono Taueris

Kranksintys juodi varnai, karalienėms ir išdavikams kapojamos galvos, bokštuose kalintys princai, nepavykusios deimantų vagystės – jei Londono Tauerio sienos galėtų kalbėti, tikriausiai niekada neužsičiaupdamos pasakotų per 900 metų įvykusius nutikimus.
Tauerio istorija prasidėjo nuo Angliją ir Londoną užgrobusio normandų (dabartinė Prancūzija) kunigaikščio Viljamo Užkariautojo. Karūnuotas karaliumi ir siekdamas palaužti aršius miesto gyventojus, ant Temzės upės šiaurinio kranto kitoje Londono tilto pusėje Viljamas pasišovė pastatyti tvirtovę.
Normandijos mūrininkų sugalvotas ir 1100 m. baigtas Baltasis bokštas buvo iki tol neregėtas statinys Anglijoje – didžiulis (36 x 32,5 metrų skersmens ir 27,5 metrų aukščio) bokštas buvo matomas iš tolimiausių apylinkių ir saugomas romėniškų sienų ir 7,5 metrų pločio bei 3,4 metrų gylio griovio.
Tauerį plėtė ir įtvirtinimus stiprino dažnas viduramžių karalius. Tvirtovės funkciją pastatas atliko iki pat XIX a. Antrąja, kalėjimo, paskirtimi šis pagarsėjo XVI a., kai gimė gąsdinanti frazė “išsiųstas į Tauerį” (nors pirmasis kalinys į bokštą uždarytas jau 1100-aisiais).
Taueryje kalėjo jauna, dar nekarūnuota Elžbieta, čia nukirsta galva karaliaus Henriko VIII antrajai žmonai Anai Bolein, nuo kartuvių nušokęs nusilaužė sprandą Gajus Foksas, ketinęs sprogdinti Parlamentą, iš bokšto dingo Karaliaus Edvardo IV dvylikametis sūnus Edvardas V ir jo jaunesnysis brolis Ričardas. Sakoma, kad princai dėdės įsakymu buvo uždusinti ir palaidoti slaptoje Tauerio vietoje. Atsikratęs vaikų, jų dėdė tapo karaliumi Ričardu III.

Brangakmenių kolekcija
Šiais laikais Taueryje turistus linksmina aktoriai, kasdien rengiami įvairiausi su tvirtovės istorija susiję pasirodymai, kovos, parodos ir ekskursijos.
Didžiulio lankytojų susidomėjimo visuomet sulaukia čia saugoma monarchijos brangakmenių kolekcija (Crown Jewels), kuri susideda iš karūnų, valstybinėms ceremonijoms skirtų drabužių, daiktų ir kitų regalijų. Galite apžiūrėti valstybinę imperijos karūną su 2 868 deimantais, 273 perlais, 17 safyrų, 11 smaragdų ir 5 rubinais, kurią karalienė dėvi kiekvienais metais naujam darbo sezonui atidarydama Parlamentą. Tuomet prie tuščios karūnos vietos parodoje padedamas raštelis su užrašu “daiktas naudojamas”.
Kolekcijoje pamatysite ir seniausią objektą – 800 metų senumo sidabrinį karūnavimo šaukštą, išgyvenusį karališkųjų brangakmenių sunaikinimą: 1649-aisiais karaliui Čarlzui nukirtus galvą, Parlamentas paskelbė monarchijos galą, sulaužė karūnas ir išlydė auksą bei sidabrą. Beje, britų monarchija yra vienintelė monarchija pasaulyje, iki šiol naudojanti karališkųjų brangakmenių kolekciją karūnavimo ir kitose ceremonijose.

Varnai
Pasak legendos, Tauerio nebeliks, jei išskris šeši čia gyvenantys juodieji varnai. Sakoma, kad Čarlzas II pirmas patikėjo šia istorija ir nusprendė, jog varnus reikia saugoti (tuo labai sunervindamas savo astronomą Džoną Flemstidą, kuris skundėsi, esą paukščiai trukdo jam žiūrėti į žvaigždes Baltajame bokšte).
Nors varnams pakerpamas vienas sparnas, kai kurie jų vis tiek sugebėjo pabėgti, o kitus teko atleisti. Varnas Jurgis iš pareigų pašalintas dėl to, kad lesė televizorių antenas, o varnas Grogas paskutinį kartą buvo pastebėtas prie Rytų Londono aludės. Varna Munina Taueryje ramiai gyveno 16 metų, tačiau vieną 2010-ųjų dieną sumanė pabėgti. Varnų prižiūrėtojas po penkių dienų sugavo ją prie Grinvičo.
Šiais laikais Taueryje, netoli Veikfildo bokšto, patogų gyvenimą gyvena septyni juodieji paukščiai (vienas papildomas). Kasdien jie gauna po 170 gramų žalios mėsos ir kraujyje mirkytų paukščiams skirtų sausainių. Kartą per savaitę varnai mėgaujasi žaliais kiaušiniais, o kartkartėmis – triušio mėsyte (su visu kailiu, nes kailis jiems, pasirodo, sveika). Nenuostabu, kad juodieji krankliai gana ilgai gyvena – Džimas Varnas mirė 44 metų. Turistai perspėjami varnų neliesti (gali įkirsti snapu) ir nemaitinti (nutuks).

Tauerio sargybiniai ir ekskursijų gidai jomenai
Be septynių gerai maitinamų varnų, Londone Taueryje taip pat gyvena 35 tautai nusipelnę kariškiai ir karalienės briliantų sargai, oficialiai vadinami jomenais, o pravardžiuojami “jautienos valgytojais”. Pasipuošę juodomis ir raudonomis uniformomis, su karūnos emblema ir ER raidėmis ant krūtinės, šie sargai yra viena populiariausių Tauerio atrakcijų, be to, Londono ir Britanijos simbolis.
Manoma, kad “jautienos valgytojais” jie praminti, nes būdami karališkaisiais sargybiniais viduramžiais nuo karaliaus stalo galėjo valgyti tiek mėsos, kiek norėjo. Šiais laikais jais gali tapti 22 metus armijoje garbingai atitarnavę kariškiai.
“Jautienos valgytojai” turistus kasdien linksmina įdomiais pasakojimais ir darbo valandomis kas 30 minučių veda ekskursijas, kurios prasideda prie pagrindinio įėjimo ir trunka apie valandą (ši pramoga įtraukta į bilieto kainą)…

Seniausias šou mieste
Jau 700 metų kiekvieną vakarą vyksta “Raktų ceremonija”, per kurią nakčiai užrakinamas Londono Taueris ir jame esančios brangenybės.
Lygiai 21:53 pagrindinis jomenų sargybinis, apsirėdęs Tiudorių laikų paltu, susitinka su Tauerį saugančia karine palyda ir pasikeičia maždaug tokiomis frazėmis: “Kas čia eina?” – “Raktai eina.” – “Kieno raktai?” – “Karalienės Elžbietos.”
Ceremonija baigiasi 22:00, tvirtovė užrakinama nakčiai ir visi eina miegoti arba išgerti į Taueryje esančią aludę. Net per Antrąjį pasaulinį karą bombai kliudžius Tauerį, ceremonija įvyko, tik 30 min. vėliau.
Jei norite šį procesą pamatyti, bilietus būtinai užsisakykite iš anksto, nes jie išparduodami prieš keletą mėnesių.
O 9 valandą galima stebėti Tauerio atrakinimo ceremoniją.

Vilma Anusaitė

Apie knygą ir autorę

Ką tik pasirodęs “Savas Londonas” – tai visiškai lietuviškas gidas po lietuvių pamėgtą ir gausiai lankomą Jungtinės Karalystės sostinę, kuriame apie šio didmiesčio įžymybes ir savo mėgstamiausias vietas pasakoja žurnalistė Vilma Anusaitė.
Aptariamame gide skaitytojas ras visą turistams aktualiausią informaciją: lankomiausius muziejus, galerijas, istorinius objektus. Taip pat sužinos, kur geriausia apsipirkti ir pavalgyti, kur verta linksmintis, apsistoti, kokiu transportu naudotis.
Londone jau vienuolika metų gyvenanti gido autorė V.Anusaitė šį miestą pažįsta kaip savo penkis pirštus, tad gali parekomenduoti ne vieną įspūdingą kavinę, nepatenkančią į šabloninius turistų gidus, ar pakviesti apsilankyti tik vietiniams žinomose pramogų vietose. Tai ypač naudinga knyga vykstantiesiems į Londono olimpiadą!
Gidas unikalus ir tuo, kad jame apie savo mėgstamiausias Londono vietas pasakoja ir kiti žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, gyvenantys ar gyvenę šiame mieste: Beata Nicholson, Dalia Ibelhauptaitė, Edgaras Montvidas, Andrius Užkalnis ir kt.

Šalies knygynuose ką tik pasirodė rašytojo, buvusio ilgamečio “Moksleivio” žurnalo redaktoriaus Algimanto Zurbos atsiminimai “Gal taip reikėjo”. Joje – autoriaus gyvenimo blyksniai nuo vaikystės iki šių dienų. O “Veide” ištrauka iš šios knygos.

Apskritai senelis buvo nekalbus. Gal nenusisekusi ilgalaikė kelionė į Ameriką, gal vėl kas ilgam užčiaupė žmogų. Jo jau nedžiugino papildomai nusipirktas hektaras kitas žemės – tie patys pabaliai, tie patys krūmai. Rauti, versti juos dirbamais laukais nebeliko jėgų. Čia dar, užėjus rusams – visiška nežinia. Pasklido kalbos apie gresiančius naujus, iš Rusijos atsineštus pertvarkymus – savos žemės galbūt nebeliksią, būsianti bendra, visų. Tos šnekos “atmušė” kaimo žmonėms norą patiems ūkininkauti. Užtat dabar senelis, ypač šiltą metą, kur kas ilgiau sėdėdavo ant pamatams įkastų akmenų. Žiūrėdavo į pievas, arimus, anapus griovio boluojantį Pradarbo beržyną. Į jį pats retai nueidavo – skubėdavome mes, vaikai, su bobute Domicele. Pirmiausia – grybauti. Ji visada ragindavo paskubėti, kol išdygusių grybų nesurinko kaimynai Šleivos, Pilypavičiai, gyvenantys kitapus miškelio. O grybų čia tikrai netrūko. Nebuvo jie labai įvairūs, bet augo mėsingos ūmėdės, aukštesnėse vietose galvas iškišdavo lepšiai, raudonviršiai. Mūsų kiemui ir dviem kaimynams jų į valias, nelabai reikėjo skubėti į toliau esantį Žiobų šilelį, iš kurio galėjai parsinešti ir voveraičių, ir šilbaravykių…
Taigi sėdėdavo senelis, paskendęs savo mintyse, ir tas tūnojimas jam nenusibosdavo. Sukrusdavo tik kartais: pasičiupdavo kirvį, dar nedidelį vienarankį pjūkliuką, atsivežtą iš Amerikos, iš malkinės parinkdavo anksčiau prikirstų karklo vytelių ir dingdavo tarp Trako medžių. Pačiam alksnyno pakrašty, kur jau prasideda Šakiškio žemė, kur greta kūpso tamsus eglynėlis, gulėdavo jo palikta kaladė, kita – pastatyta galu – atsisėsti. Čia ir būdavo svarbiausia senelio darbo vieta. Iš visur sutempdavo surinktas šakas, nukirstas atžalas, smulkindavo kirviu, paskui kūlelius verždavo vytelėmis. Iš pradžių darbuodavosi lyg nenorom, lyg labai pavargęs, galiausiai įsitraukdavo į tą monotonišką užsiėmimą, ir nejučiomis prabėgdavo valanda, kita. Pargrįžęs kinkydavo į ratus ar roges Gelsviukę, pasileisdavo plynesnėmis vietomis, grįžęs su pilnu vežimu viską kraudavo į malkinę – kad pradžiūtų. Mums atrodydavo – jis nenori, kad tuščiai bėgtų laikas, stengiasi kuo nors užpildyti vidinę tuštumą, kurios vis daugiau radosi suvokiant, kokie laikai atėjo…
Bet kuo čia dėtas senelio darbas Trako gilumoje ir pirma paminėti stribai? Kaip susiję su manim?
Kai tik senelis užverdavo duris ir su kirviu bei pjūkleliu pasileisdavo į krūmus, sunerimdavau. Žinojau, kur jis traukia, kartais nukėblindavau iš paskos ir mėgdavau klausytis miškelio tyloje dzyruojančio pjūklo ar čekšinčio kirvio muzikos. Paprastai senelis dirbdavo tylėdamas, aš iš alksnyno rankiodavau jo nukirstas atžalas, vilkdavau artyn, kad pasiektų, kad nereikėtų nei stoviniuoti, nei lankstytis. Jam labai patikdavo mano pagalba; kai grįždavome pietų ar vakare, pradėjus temti, žygiuodavom abu greta, senelis pakeliui į namus man kartodavo: “Matai, kiek mudu padarėm. Kai du – tai ne vienas…” Kaitindavo šitie pagyrimai, savaip uždegdavo, sugrįžęs galvodavau, kaip kitą dieną vėl eisiu padėti. Vėliau, kūleliams išdžiūvus, kas nors iš malkinės juos atnešdavo į pirkią, bobutė po vieną grūsdavo į atidengtą krosnies gerklę ir čirkšteldavo degtuką. Žabus pagriebdavo liepsna, sėdėdavau prieš krosnį ant suoliuko, jausdamas maloniai tvoskiančią šilumą, ir būdavau be galo laimingas: toje traškančioje ugnyje ir mano triūso dalelė.
O sykį – tai buvo žiemą – senelis, kaip paprastai, po pusryčių pradingo tarp Trako medžių. Besikuisdamas užtrukau – kol apsirengiau kailinaičius, kol kojas subrukau į veltinukus su kaliošėliais, prabėgo šiek tiek laiko. Senelio ir pėdos ataušo, bet gerai žinojau, kur jo ieškoti, kur čekši jo kirvis. Niekas manęs nedraudė, visiems buvo aišku, kur skubu. O čia – ką tik prisnigta, anksčiau išmintas takas užpustytas – tiktai kreivoja nutolusio senelio pėdos. Taikiau į jas, daugiau nieko man nereikėjo. Netrukus tie pėdsakai turėjo pasukti į Traką, o jau paskui, už alksnynų – ir eglynėlis. Bet staiga…
“Stoj! Kudy?!” – įsakmus balsas sklido nuo klojimo pusės, kur stirksojo sodo pakraštį apkabinusi tvora. Grįžtelėjau ir nustėrau. Ten, baltame sniego fone, juodavo dvi ginkluotų vyrų figūros. Jos keistai svyravo, vos laikėsi. Vienas vyriškis, kiek tvirčiau pastovintis, nusikabino nuo peties šautuvą, prispaudė buožę prie peties. “Stoj, sakau!..” – vėl riktelėjo, nesupratau – kuris.
Ginkluotų vyrų matyta daugybė. Tik ne visada žinojome, ko jie pareikalaus. Kaime esu matęs, kaip netikėtai užklupti žmonės tarsi įauga į žemę, nejuda, paklusdami rėkiančiųjų komandai, kitąsyk ir rankas pakelia.
Man gi, visai nedideliam snargliui, per akimirką įkaitęs kraujas trenkė į galvą. Nebesuvokiau, ką darau, bet nesustojau, su veltinėliais įsibridęs į sniegą. Žiūrėjau į neseniai išmintas pėdas ir jomis pasileidau gilyn į Traką. Greičiau pas senelį, ten vienintelė vieta, kur galima pasislėpti, kur mane apgins.
Bėgau neatsisukdamas, tik dar įstrigo: prie tvoros parklupęs vienas vyras pasidėjo ant apsnigtos karties šautuvą ir ėmė taikytis. Antrasis šaukė ir šaukė: “Stoj, gyvate! O tai – patiesim!..”
Tą riksmą, matyt, išgirdo troboje. Ir pro langą pamatė, kas vyksta. Iššoko pro duris šiltesnio drabužio neužsimetusi mama ir klykdama puolė prie besitaikančio stribo. Suspėjo pačiu laiku, gal paskutinę akimirką – dar nenuaidėjus šūviui. Mama griebė ant tvoros paguldytą šautuvą, išplėšė besitaikančiam stribui iš rankų, atlošė vamzdį aukštyn.
Nebegirdėjau, ką jis dar šaukė – tik bėgau, bėgau. Kai prasidėjo storakamieniai alksniai, kai apsikabinau vieną, atskrido besitąsančių mamos ir stribo balsai. “Tai kad bėga, praneš banditams!” – “Viešpatie, apkiautėliai jūs! Apdujėliai… Prisigėrę, nieko nebematot! Trake senelis žabus kapoja, vaikas ir skuba! Užsipylėt smegenis, patys nebežinot, kas vaidenasi!.. Dieve, į vaiką šaudys!..” – “Patikrinsim, pažiūrėsim, kaip ten žabus kapoja!” – jau atlaidžiau riktelėjo tas, kuris taikėsi, iš sniego pakėlė mamos numestą šautuvą…
O aš vėl bėgu, tik retkarčiais atsisukdamas, taikau į senelio pėdas. Netrukus ir jis pats pakelia galvą. Sustingsta rankoje kirvis, o akys be žodžių klausia: kas gi? Visas uždusęs kartoju: “Nieko, tikrai nieko…” Dabar man ramiau – priešais mano gynėjas, tikra užuovėja. Senelis, nors nieko nesako, kaukšteli kirviu, klausosi. Neapsirinka. Ne iš tos pusės, kur įmintos mūsų pėdos – iš eglynėlio kyšteli dviejų paruoštų šautuvų vamzdžiai. “Gal ir teisybė – kapoja”, – suniurna vienas seklys, dairosi į šalis; jo kepurė atsmaukta ant pakaušio, o veidas – visas raudonas. – “Tai banditai – kur?” – kvėpteli antrasis; nuo jo net iš toliau sklinda kažkokio gėrimo tvaikas.
Senelis sugraibo naują žabų saują, guldo ant kaladės. “Iš kur mes juos išpaišysim?.. – pagaliau taria, perkirtęs alksniūkščius. – Ką tik prisnigta, tai ir dairykitės – jei jaučiat…” – “Nu, nu, Zurrrba… Žiūrėk tu mums, Zurrrba…” – vis dar nenuleidžia šautuvų apgirtę vyrai, dar žvilgčioja į mūsų pėdas, neskubom suka Trako pakraštin.
Senelis paima storesnį žaliūkšnį. Pjūkliuko nereikia – stipriai užsimoja kirviu. Taip tvoja, kad perkirsto alksniūkščio drūtgalys švilpia toliausiai, o ašmenys sulenda į kaladę. Jis nieko nesako, tik delnu iš šonų tranko kotą, stengiasi išlaisvinti kirvį…

Balto popieriaus vagos

Sveikatą savaip naikinau ir kaskart keldamasis ankstyvą rytą – sėdęs prie stalo, rašydavau, rašydavau… Vėliau, po keliolikos metų, prityrusi kardiologė Gražina Šimkūnienė Santariškėse tars: kam tie romanai, argi ne svarbiau pačiam išlikti?..
Ak, miela daug man padėjusi daktare, kad žinotumei, jog net tada, jau išleidęs per dvidešimt knygų knygelių, kitaip – negalėjau. Reikia keltis su saule, kaip žemės artojui plūgą – imti į ranką plunksnakotį ir pasileisti per baltą popieriaus lauką… Kitaip neįmanoma. Kitokios prasmės nematau…
Baltuoju lauku žygiavau kas rytą, kas dieną. Toliau purenau Savūnės gyvenimo dirvą, sėjau sunkius jos likimo grūdus. Atsirado romanai “…eina…”, galiausiai ir “…jai tešviečia”. Reikėjo nužingsniuoti visą žmogaus kelią – iki pat paskutinio atodūsio. Reikėjo greta kasdienybės išbandymų slegiamos moters paveikslo sukurti ir jos engėjo, pokario metais rankas susitepusio Lietuvos žmonių krauju, paskui tapusio kolūkio pirmininku, savaip bandančio palenkti Savūnės širdį – Pelaniaus paveikslą.
Taip reikėjo, kitaip negalėjo būti… Perskaičiusi trilogiją, literatūrologė Elena Bukelienė prisipažino: “Gal pačiam atrodys ir keista, bet aš – o tu žinai mano gyvenimiškąją poziciją – beveik įsimylėjau tavo Pelanių.” Taip buvo atsiliepta apie knygos literatūrinį personažą…

Algimantas Zurba

Apie knygą ir autorių
Naujoji Algimanto Zurbos knyga – atsiminimai, apimantys rašytojo gyvenimo vingius – vaikystę, studijų metus, šeimą, darbą “Švyturyje”, “Moksleivyje”, Rašytojų sąjungoje. Tai drauge ir visos Lietuvos istorinė panorama, aprėpianti platų laikotarpį nuo karo metų iki sausio 13-osios įvykių ir galiausiai – šių dienų. Autorius aprašo daug kurioziškų tarybinių metų nutikimų, atvirai paliečia dabarties skaudulius. Prisimena bičiulius, kolegas, bendradarbius, pateikia žymių Lietuvos žmonių portretų.
Knygoje apžvelgiama visa rašytojo kūryba – nuo pirmų darbų, bene populiariausio visų laikų lietuviško jaunimo romano “Šimtadienis” iki paskutinių stambių kūrinių – “Savūnės” trilogijos, “Aritmijos”, “Krisiaus”.

Prisiminimai – viso gyvenimo, iki smulkiausių daiktų, kvapų, žmonių – gyvena savo laisvą gyvenimą ir sklando kažkokių tau nepavaldžių pasaulių erdvėse, ir nori tu ar nenori – ateis, užklups, įsiskverbs, prisiglaus, palies kada nori, kur nori.

Štai kas yra išsilaisvinęs tavo praėjęs gyvenimas. Jis bet kada gali grįžti. Ir jis grįžta naujoje D.Kazragytės knygoje “Raudoni sandaliukai”. “Veide” pristatome ištrauką iš šio kūrinio.

Prabudau. Tamsu. Kiek valandų? Dar tik keturios. Ne, jokiu būdu nebegersiu antros tabletės. Esu išsigandusi – jau darausi priklausoma, kaip narkomanė. Ką daryti? Kaip pasipriešinti?
“O ko priešintis? – išgirstu Jos tylų ramų balsą. Nesišaipo. Nepuola. – Argi ne vis tiek? Geri ar ne? Žinai, tavo Kamiu pasakė apie geriančius: žmonės geria iš bejėgiškumo ir todėl, kad yra pasmerkti. O čia tik tabletė – baisus dalykas! Vis tiek kitaip neištversi. Joga ir visokie kvėpavimai – ne mudviejų prigimčiai. Nerimas prasiverš pro viską. Nesipriešink.” Eik šalin. Galvosiu apie… Kada buvau laimingiausia? Kada ta vienintelė akimirka? Žinau. Tada… Vėl matau raudonus sandaliukus. Tada ir buvo pati tikroji, laimingiausia akimirka. Gulėjau netoli krosnies. Prabudusi matydavau ugnies šokį ant sienos. Matyt, buvo vasara. Ne. Ruduo. Rugsėjis. Man – ketveri. Aš to nežinau, gal žinau, bet nerūpi. Atsimerkiu. Šviesu. Už mano galvos langas. Saulės spinduliai linksmina grindis, visą kambarį. Kas čia? Kas čia prie lovos? Ant taburetės, šalia mano galvos (akių!) tupi raudoni sandaliukai! Negaliu susivokti. Džiaugsmo drugeliai susirenka būreliu mažoje širdelėje ir plazdena, ir virpa, ir sukasi. Sandaliukai! Raudoni! Vėl atsimerkiu, užsimerkiu, atsimerkiu… ištiesiu atsargiai ranką, paliečiu vieną, kitą – tik pirštų galiukais, tik vos vos, kad tik neišnyktų. Tikri. Čia jie! Sandaliukai. Pakeliu galvą, atsisėdu, dar paliečiu ir… paimu į rankas: o, laime! Prieš mane dvi raudonos aguonos, raudonos brangenybės. Oda blizganti, truputį rauplėta, padukai rudi, sagtelės, ak! Sagtelės sidabrinės. Pauostau, priglaudžiu vieną prie vieno, kitą prie kito skruosto – švelnūs… mano, mano, mano. O, laime! Šoku iš lovos! “Mama! Mama!”
Tyla. Mama ar išėjusi į turgų, ar kiaulę šeria. Nieko man nereikia. Matuotis reikia. Apsiaunu nuo žemės pakėlusi kojinytes, vakarykščias – ne, negerai, jos nešvarios. Ištraukiu iš komodos naujas, baltas – apsimaunu ir bandau autis sandaliukus. Vieną… atsargiai, bijau suplėšyti, kitą, širdelė daužosi. Tinka! Pro langą saulės spinduliai irgi šoka laimės šokį su manim. Vos vos įstengiau užsegti sagteles. Sunku pataikyti į skylutę, ir dar naują. Užsegu. Stojuosi. Rodos, viskas išnyko – tik raudoni sandaliukai, baltos kojinytės. O! Greičiau kėdę, užlipu, žiūriu į veidrodį. Žinoma, dar naktiniai marškinėliai, bet… dvi pėdukės raudonuoja, džiugina, juokiasi, švyti: kaip gražu, kaip gražu. Bėgsiu į lauką, bėgsiu pas Rūtą, Saulę, bėgsiu į miestelį, bėgsiu visur. Aš su naujais sandaliukais! Reikia parodyti, reikia pasakyti, reikia pasigirti: mama man nupirko. Greičiau rengtis. Negaliu nulipti. Tos kojelės prikalė mano žvilgsnį, tos kojelės mano grožybė, mano laimė, mano vienintelė visam gyvenimui užstrigusi augančios, senstančios esybės laimė. Vienintelė tokia. Nepakartojama. Amžina. Lėksiu lėksiu į kiemą, lėksiu lėksiu striksėdama šokinėdama su raudonais sandaliukais per visas gatves, per visas drauges. Dar nespėjusi apsirengti jau šaukiu, dainuoju: “Rūta, pažiūrėk! Saule, ar matai! Birūta, žiūrėk – aš turiu, aš apsiaviau, aš gavau, man nupirko… aš turiu naujus, matai? Matot? Nenunešioti.
Visai nauji! Nebejutau nieko, kaip įėjo mama, kaip puoliau ant kaklo, kaip ji pasakė: “Su gimimo diena sveikinu, Risele. Tau jau ketveri metukai.” “Aš bėgu, mamyt, aš bėgu pas drauges. Aš jau didelė, a noje?” “Noje, noje”, – sako mama, ir nematau nei jos liūdnos šypsenos, nei rūpesčio: po dviejų dienų turės vėl išvažiuoti į tuberkuliozės ligoninę.
O aš lekiu. Jau prabėgau paštą, jau čia pat draugės namai, sandaliukai nešte neša, skraidina, visa gatvė kaukši, taukši nuo mažų žingsnelių. Saulė. Šiltas rugsėjis. (…)
Ir kaip taip gali būti, kad tą dieną patyriau ir patį ryškiausią sielvartą. Neįtikėtina, bet žinau: tada, prieš 64 metus, patyriau per vieną dieną, ketvirtus metus užbaigusi, gyvenimo laimės ir skausmo prisilietimą.
Susiradusi drauges, prisigyrusi, pademonstravusi savo kojeles, laimės kupina, saulėtos dienos apšviesta nubėgau prie ežero, kur mūsų numylėtas, nutupėtas gluosnis merkė dar lapuotas šakas į vandenį. Laipiojom, žaidėm, krykštavom, bėgiojom pakrante, mėtėm akmenukus, tuoj atsirado ir Broniukas, šešerių metų, gyvenantis čia pat paežerėje. Visi laipiojo storu gluosnio kamienu ir spjaudė į vandenį. Aš bijojau. Niekada dar nebuvau užlipusi aukštai. Broniukas erzino: “Mažė, mažė, bailė, – bėje į miedį lėpti… Risa-krisa-barbarisa!”
“Vot er nebejau.”
“No tad lėpk! Akščiau. Lig gala!”
“Lipk! Su naujais sandaliukais nepaslysi!” – ragina ir Birūta su Rūta.
Bijau. Širdelė virpa. Lipu.
Lipu. Lipu. Jau virš vandens. Jau pririnkau seilių į burną – spjausiu. Ir… kažkaip pakrypo koja už šakos, smuktelėjo, šaka užkibo už dirželio, dar smuktelėjau, sagtelė nutrūko, sandaliukas pliumptelėjo į vandenį.
Negaliu apsakyti to siaubo. Jo neįmanoma aprašyti. Nusliuogiau žemyn. Ašaros ašaros…
“Ištrauk, Broniuk, ištrauk…” – verkšlenu, šaukiu.
Sandaliukas raudonuoja po vandeniu. Negilu. Bet, girdėjau, yra siurbėlių – baisiai šlykštėjausi (iki dabar), tačiau puoliau į vandenį, užmiršusi nusiauti antrą sandaliuką. Suknelės palankos permirko, grabalioju, ištraukiau, išlipau, varva nuo suknelės, sandaliukas pilnas vandens, o tas, kurį ištraukiau, – be sagtelės. Nugrimzdo smėlin. Draugės nuščiuvo, Broniukas vėpso ir nubėga į savo sodą už vartelių. Verkiu, vos kvapą atgaudama. Nemačiau, kaip draugės nuėjo, kaip likau viena, šlapia ir… amžinai praradusi brangiausią dovaną. Ėjau namo mediniu šaligatviu į kalną, verkti nebebuvo jėgų, tik gūkčiojau, viena koja su raudonu sandaliuku ir vandenyje šliurpsinčia pėduke, kita – tik su kojinyte, rankoje sandaliukas su nutrūkusia sagtele. Nė vieno žmogaus. Tuščia gatvė. Netoli namų, ant kampo, alyvomis apaugusiame sode gyveno batsiuvys Grikštas. Tą žinojau. Mama buvo kartą atsivedusi. Kas mane stumtelėjo eiti pas jį? Patiko Grikštas man. Visada kieme ar gatvėje pašnekindavo ir sakydavo: “Kai būsi panelė, padarysiu tau šilkines kurpeles ant aukšto kulniuko. Jau ir šilką turiu. Blizgantį kaip auksas. Būsi graži Riselė-panelė!” Pakeldavo ant rankų ir apsukdavo.
Paklibinau Grikšto duris – tyla. Atsisėdau ant kilimėlio prie durų ir sėdžiu. Rodės, gyvenimas baigtas. Kaip vaikas gali jausti tokią tuštumą, neviltį? Gali.
Purto mane kažkas.
“Risele, kon če dėrbi? Kas yra?”
Ir pradedu vėl raudoti, rodyti, aiškinti kaip sugadinau sandaliuką, nėra sagtelės, ir kitas sugadintas, šlapias, ištįs, mama padovanojo, šiandien, bijau eiti namo… Ir verkiu verkiu prisispaudusi prie Grikšto švarko skverno, gūkčioju ir vis kartoju – nebėr sandaliukų, nebėr…
Dėdė Grikštas pritupia prie manęs: “Vakali, to vėsa šlapi, ekiau į trobą, ožkorsio plytą, sosergsi, vėskas bus gera, ekiau.. Pataisyso ton tavą sandalioką, maža bieda…”
Įvedė į trobą, tvarkingą virtuvę (gyveno vienas, Grikštienė – visada garbanotais plaukais ir naujais blizgančiais batais su kulneliu – jau buvo mirusi prieš metus), užkūrė krosnį, nuavė kojinėles, padžiovė, sandaliuką padėjo džiūti ant kažkokio puodo, o tą be sagelės iššluostė skuduru, nuėjo į kitą kambarį (mane pasodino prie stalo ir liepė gerti karštą arbatą), kažką ten stumdė, krapštėsi, o aš nei gyva, nei mirusi siurbčiojau arbatą su uogiene ir jau kažkokia viltis plazdėjo širdelėje. Laukiau, kaip man atrodė, amžinybę. Porą kartų priėjau prie atvirų durų, mačiau jo palinkusią galvą prie žemo stalo, apdėto nesuprantamais man daiktais: krūvos odos atraižų, geležėlių, plaktukų, kurpalių (tada nežinojau, kas tai per daiktai), o Grikštas nepakeldamas galvos dukart pasakė: “Vėskas bus gera. Pakentiek.” Ir: “Jau tujau baigso. Bus tvarka.”
Ir… ta akimirka: išeina dėdė Grikštas, ant delno laikydamas sandaliuką su… su sidabrine sagtele! Šypsosi ir sako: “Nu vot, vakali, vėskas gera. Imk.”
Paima tą sandaliuką, džiūstantį ant krosnies, ir, pasodinęs ant mažo krėsliuko, apauna man kojeles. Kojinytės dar drėgnos, bet sandaliukai blizga kaip blizgėję.
O, laime! Vėl apkabinu dėdę Grikštą, vėl prisispaudžiu prie jo nutrinto švarko skvernų – kvepia suodžiais ir oda.
“Einam, Risele, parveso į namus. Mama, musiet, jau eiška tavės.”
Laikydamasi už dėdės Grikšto didelio tvirto delno, straksėdama šaligatviu, drožiu pas mamą. Gerai nepamenu, kaip mama sutiko, ar ieškojo, ar ne, tik pamenu vakarą – šiltą, tylų, švelnų rudenio apkabinimą, dvelkiantį ramybe, palaima; mama su Grikštu sėdi po langu ant suolelio, dar žydi nasturtos, medetkos, jie kalbasi, o aš su raudonais sandaliukais vaikštau takeliu nuo verandos prie šaligatvio, nuo šaligatvio prie verandos ir dairausi, gal kas praeis ir pamatys mano raudonus sandaliukus. Laimingiausia gimimo diena per visą gyvenimą. Vienintelė tokia. Akimirkos amžinybė…

Doloresa Kazragytė

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Apie autorę ir knygą

“Raudoni sandaliukai” – septinta Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga. Tai atvirumu kerintis aktorės žvilgsnis į save, dviejų esybių – senstančio kūno ir senatvę neigiančios sielos, gyvenimo patirties įsitvėrusio proto ir vilties ieškančios širdies – dialogas. Apie ką autorė kalba su savimi ir skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, grįžimą į teatrą – repeticijas naujame spektaklyje, vienatvės liūdesį ir palaimą, abejones ir tikėjimą, padedantį nepalūžti pasirinkimo kryžkelėje. Apie tai, kad susitaikyti nereiškia pasiduoti.

Alvydas Šlepikas – aktorius, režisierius, poetas ir prozininkas. Šįmet pasirodė pirmasis autoriaus romanas „Mano vardas – Marytė“, primenantis pokario Rytprūsių „vilko vaikų“ vargus.

„Nepatikėsite, bet rašant šį romaną galvoje vis sukdavosi Charleso Dickenso „Oliveris Tvistas“. Dar prieš pradėdamas darbą žinojau, ko noriu: knygos, kurią sugebėtų perskaityti net komiksus tevartantys paaugliai. Kai rašai apie tikrus įvykius, svarbu kruopščiai atsirinkti dokumentinę medžiagą ir sudėlioti ją taip, kad skaitytojui nereiktų pro ją „jėga brautis“. Nes jeigu tavo knygą sunku skaityti – tai anaiptol nereiškia, kad esi didis kaip Jamesas Joyce’as. Banalų meilės romaną, kurio autorius nesugeba suregzti aiškaus sakinio, irgi būna sunku skaityti“, – primena Alvydas.

Vietoj filmo – knyga

Pagrindinė veiksmo vieta – pokario Gumbinė (kitaip – Gusevas Kaliningrado srityje) romane paminėta tik kartą. Autorius prisipažįsta sąmoningai vengęs konkretybių, nes siužeto pagrindu tapo skirtinguose miesteliuose besiglaudusių „vilko vaikų“ pasakojimai. Bado prispausti vokiečių vaikai iš Rytprūsių bėgdavo prašyti duonos pas Lietuvos ūkininkus, kurių pasitaikydavo visokių – ir piktų, ir užjaučiančių. Bet kokiu atveju tų vaikų likimai buvo sužlugdyti, nes savo tikrąją tapatybę, kaip ir Maryte paverstai knygos veikėjai Renatei, daugeliui teko slėpti ilgus dešimtmečius. Netgi atradusiems savo tikruosius gimines beveik po pusės amžiaus sunkiai sekėsi gaivinti prarastus bendravimo ryšius.

Mintis kurti dokumentinį filmą apie vokiečių vaikus, pokario metais ieškojusius duonos Lietuvoje, A.Šlepikui ir kino režisieriui Jonui Marcinkevičiui kilo dar prieš penkiolika metų. Nesulaukusi paramos ir kuriam laikui apmirusi, ši idėja atgimė jau Rolando Skaisgirio vadovaujamoje „Videometroje“. Tuomet radosi ir konkretūs herojai, ir scenarijus vaidybiniam filmui. Paviešinus ketinimus, panašios patirties turėję žmonės filmo kūrėjų pradėjo ieškoti patys. Ketinto sukti filmo nėra iki šiol, užtat galime skaityti surinktais „vilko vaikų“ atsiminimais grįstą A.Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“.

Autorius pasirinko pasakojimą esamuoju laiku, tačiau prisipažįsta, kad tekdavo gerokai sukti galvą, kaip nenusižengiant šiam principui perteikti praeities įvykius. Dažniausiai padėdavo daiktai: tarkim, laimingos šeimos nuotrauka ant malkinės sienos. Nėra siužete ir svarstymų apie gražią ateitį, nes ateitis badaujančių vaikų sąmonėje „susitraukdavo“ iki vienos bandelės, kurią būtina kažkaip pavogti ir suvalgyti tam, kad apskritai sulauktum rytojaus.

Kad pasakojimas neprarastų sklandžios ritmikos, kuri svarbi dvi poezijos knygas išleidusio Alvydo ausiai, buvo beveik atsisakyta tiesioginės kalbos. „Kai pats šneki už savo veikėjus, atsiranda tam tikra pasakojimo distancija, leidžianti išvengti buitinio stiliaus. Be to, nepamirškime: pagrindiniai romano herojai kalbėjo vokiškai. Vokiečių kalba Rytprūsiuose turėjo savitą specifiką, kurią šiandien būtų sudėtinga autentiškai perteikti“, – neslepia Alvydas.

Badas vijo toli

Mintis kurti filmą „vilko vaikų“ likimų motyvais niekur nedingo, nes, pasak autoriaus, toks kūrinys būtų reikalingas: tebejaučiančioje istorinę kaltę už nacizmo nusikaltimus Vokietijoje prisiminti „vilko vaikus“ vis dar nepopuliaru. Todėl jaunoji vokiečių karta apie tokius savo tautiečių likimus informuota prasčiau nei Lietuvos visuomenė. Kai literatūros skaitymuose Frankfurte Alvydas išsilavinusiems vokiečių jaunuoliams užsiminė renkantis medžiagą apie „vilko vaikus“, vienas klausytojų rimtai pasiteiravo, ar tik tai nebus nauja Tarzano istorijos versija…

Likimas iškrėtė pokštą ir pačiam romano autoriui. Tik pristatinėdamas išleistą knygą netoli gimtųjų Videniškių esančiuose Molėtuose Alvydas iš savo tetos sužinojo, kad jo paties pusbrolio žmona kilusi iš tokių pat „vilko vaikų“: jos tėvą prie Kupiškio žmonės rado pasislėpusį šieno kupetoje. Kone visą Lietuvą vargo vaikas buvo suspėjęs pereiti…

Kadangi rašydamas galvojo apie jaunuosius skaitytojus, stengėsi nesutirštinti žiaurumo aprašymų, nors visai išvengti jo neleidžia ano meto realybė. Pavaizdavęs sergantį vokietuką gelbėjančią rusų šeimą, stengėsi nesuversti kaltės vienai tautai. „Juk ne ką lengviau klojosi ir į Kaliningrado sritį sovietų valdžios perkeltiems rusų savanoriams. Į suniokotą ir išbombarduotą kraštą jie atvyko rugpjūtį, kai užsiauginti derliaus buvo nebeįmanoma. Be to, kolchozams ir sovchozams vadovavo Raudonosios armijos veteranai, apie žemės ūkį neturėję žalio supratimo, užtat įpratę tiksliai vykdyti aukštesnės valdžios nurodymus. Jei įsakyta tą ir tą pavasario dieną pradėti sėją – jie liepdavo sėti, nebodami laukuose boluojančio sniego“, – priduria Alvydas.

Serialuose pavardės neslepia

Viena recenzentė atsiliepimą apie „Mano vardas – Marytė“ pradėjo mintimi, neva sunku buvo tikėtis panašaus kūrinio iš serialų autoriaus… „Tarsi serialų kūryba būtų heroinas, ant kurio „užsisėdęs“ privalai degraduoti. Yra kolegų, kurie bendradarbiaudami serialuose tikrąsias savo pavardes slepia. Bet tokį elgesį laikau veidmainišku“, – atvirauja Alvydas.

Yra kaip yra: šiandien jo pavardę bene dažniausiai skaito ištikimi TV serialų žiūrovai. Nors „Videometros“ studijos kūrybinis direktorius pats sako tekstų serialams beveik neberašantis – dažniau juos vertinantis, o filmavimo aikštelėse dirbantis režisieriumi. Ir ne tik Lietuvoje.

Neseniai Alvydas pusmetį praleido Tbilisyje, kur filmavo TV serialą „Vyno kelias“. „Gruzijoje šis serialas tapo įvykiu. Vietiniai jo gerbėjai dažnai lankydavo filmavimo grupę su vaisiais ir čiurčchelų (ant siūlo vertų riešutų, apvoliotų iš miltų ir vynuogių sulčių virtoje masėje ir išdžiovintų) „žvakėmis“. Gruzijoje aktorių atranką rengėme tris dienas, ir kaskart sulaukdavome beveik pusšimčio stiprių kandidatų. Mat šalies valstybiniuose teatruose algos labai menkos – apie 150 larių (1 laris – 1,6 Lt). Nors vienas ryškesnių jaunosios kartos aktorių Nika Kučava, vaidinantis ir mūsų seriale, sugeba užsidirbti porą tūkstančių JAV dolerių per mėnesį. Tiek ir Lietuvoje gauna retas jo kolega“, – pasakoja A.Šlepikas.

Pats Alvydas iš Nacionalinio dramos teatro trupės, kurioje nemažai metų vaidino, pasitraukė: kaip kitaip pačiame sezono įkarštyje būtų galėjęs išvykti Gruzijon? Moderniu teatru jis neslepia esąs nusivylęs, nematantis jame nieko gyva, todėl grįžti scenon neketina. Netgi pjeses rašyti kol kas užmačių neturi. „Jei rašyčiau pjesę – tai tokią, kurioje pats norėčiau vaidinti. Joje privalėtų būti ką veikti ir aktoriams, ir režisieriui. Ir mane, kaip aktorių ir režisierių, tai sustabdo. O labiausiai erzina dramaturgai, kurie remarkose nuosekliai aiškina, kaip statyti jų pjeses, nors akivaizdu, kad šiuolaikiniai režisieriai viską apvers aukštyn kojomis. Juk jeigu dabar statomas Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, tai visiems įdomiausia, ar yra spektaklyje monologas „Būti ar nebūti“, ar jo nėra. Moderniau, jeigu nėra“, – šypsosi Alvydas.

Horizonte – Klaipėdos sukilimas

Užtat bendradarbiauja žurnale „Literatūra ir menas“, kurį anksčiau penketą metų redagavo, ir džiaugiasi galimybe iš arti stebėti literatūros proceso pokyčius, vartyti tai, ką savaitraščiui siunčia jaunoji autorių karta. Kaip Lietuvių PEN centro atstovas rūpinasi lietuvių poezijos antologijos lenkų kalba sudarymu. Išleisti tokią antologiją dabar, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo plačiai aptarinėjami, mūsų rašytojai sutarė kartu su lenkų kolegomis. O kada ji pasirodys, priklausys nuo lenkų vertėjų apsukrumo.

Turi Alvydas parengęs ir juokingų, gal net šiek tiek absurdiškų istorijų rinkinuką, kurio vis neprisirengia išleisti. Pamažu kaupiasi naujų eilėraščių rinktinė. O kaip su nauju romanu? „Baisu ką žadėti, bet mane traukia tiek 1923 metų Klaipėdos sukilimo istorija, tiek Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos planą subrandinusio Ernesto Galvanausko asmenybė. Nors turtingesni lietuvninkai prijungimu prie „biedniokų“ Lietuvos anaiptol nebuvo labai patenkinti, ir be kryptingų Didžiosios Lietuvos pastangų maištas Klaipėdoje vargiai būtų kilęs. E.Galvanauskas – stiprus, erudicija pasižymėjęs to meto Lietuvos politikas, kuris šiandien nepelnytai primirštas“, – teigia pašnekovas.