„Visai sutemus, pamatai žvaigždes.“
Persų patarlė

„Trys puodeliai arbatos“ – tai viso dešimtmečio, per kurį vienas jos autorių alpinistas Gregas Mortensonas pastatė per penkiasdešimt mokyklų Pakistane – tose uždraustose žemėse, kurios išnešiojo Talibano režimą, – istorija. Pateikiame ištrauką iš šios naujos knygos.

Pakistano Karakorume, nudaigsčiusios vos per šimto mylių plotą, atšiauriu kalnų grožiu viršum niekieno neregimų laukinių aukštikalnių puikuojasi daugiau nei šešiasdešimt aukščiausių pasaulio viršukalnių. Be snieginių leopardų ir kalnų ožių, tiek mažai gyvų būtybių perkeliavo šį pliką ledynkraštį, kad iki XX a. pradžios apie antrojo Žemėje aukščiausio kalno K II egzistavimą pasaulyje težinota vien iš nuogirdų.
Tekėdamas žemyn nuo K II į gyvenamąją Indo aukštupio slėnio pusę, tarp keturių rievėtų Gašerbrumo granito viršūnių ir mirtim gresiančių Didžiųjų Trango Bokštų ašmenų, šešiasdešimt dviejų kilometrų ilgio Baltoro ledynas beveik netrikdo šios sustingusios uolų ir ledo katedros rimties. Net šios užšalusios upės judėjimas, o nukeliauja ji ketvertą colių per dieną, beveik nepastebimas.
1993 m. rugsėjo 2 d. popietę Gregui Mortensonui atrodė, kad ir pats iriasi ne ką greičiau. Vilkėjo lopytu sulopytu purvo spalvos šalvarkamyzu, plačkelnių ir marškinių kostiumu, tokiu kaip ir jo pakistaniečiai nešikai, ir jam atrodė, kad sunkūs juodi odiniai alpinisto batai patys kreipia jį Baltoru žemyn, gabena savu ledyniniu greičiu pro armadą aisbergų – lyg tūkstančių lede sustingusių laivų burių.
Mortensonas vylėsi, kad tučtuojau išvys Skotą Darsnį – jų ekspedicijos narį, su kuriuo keliavo atgal į civilizaciją, sėdintį sau ant milžiniško akmens ir besišaipantį, kad jis taip lėtai eina. Tačiau aukštutinis Baltoras primena veikiau labirintą nei taką. Mortensonas dar nesuprato, kad paklydo ir atsiskyrė. Nuo pagrindinės ledyno masės jis pasuko šonine atšaka, vedančia ne vakarų kryptimi, į už penkiasdešimties mylių esantį Askolės kaimą, kur tikėjosi rasti iš šių kalnų išsikapstyti padėsiantį džipo vairuotoją, bet pietų pusėn, į neišžengiamą sueižėjusio, byrančio ledo labirintą bei už jo plytinčią aukštumų karo zoną, kur pakistaniečių ir indų kareiviai per išretintą orą svaidosi vieni į kitus artilerijos sviediniais.
Kitu atveju Mortensonas būtų įdėmiau apsižiūrėjęs. Būtų atkreipęs dėmesį į tokią išlikimą ar mirtį lemiančią informaciją, kaip tai, kad nešikas Muzafaras, pasirodęs tarsi palaima ir pasisiūlęs patempti sunkų krepšį su alpinisto įranga, gabeno ir jo palapinę bei mažne visą maistą, – ir nebūtų išleidęs jo iš akių. Būtų atkreipęs daugiau dėmesio ir į pribloškiamos aplinkos fizinius požymius.
1909 m. Abrucų kunigaikštis, vienas didžiausių savo meto alpinistų ir veikiausiai geriausias savo amžiaus skardingų peizažų žinovų, vedė italų ekspediciją į Baltorą, bet K II viršukalnės įveikti jiems nepavyko. Kunigaikštį apstulbino atšiaurus kalną supančių viršukalnių grožis. „Šių viršukalnių grožio nepranoktų jokie kalnai, – rašė jis savo dienoraštyje, – tai ledynų ir stačių uolų pasaulis, neįtikimas reginys, puota tiek menininko, tiek alpinisto akiai.“
Net kai saulė ėmė grimzti už aštrių Muztago Bokšto smailių vakarų kryptimi, o šešėliai ropštis rytinėmis slėnio sienomis aštrių it ašmenys Gašerbrumo monolitų link, Mortensonas to veik nepastebėjo. Tą popietę jis žvelgė sau į vidų, apstulbintas ir susimąstęs apie tai, ko iki šiol gyvenime nebuvo pažinęs, – nesėkmę.
Šalvarkamyzo kišenėje apčiuopė jaunėlės sesutės Kristos dažnai nešiotą gintarėlių vėrinį. Tanzanijoje, kur iš Minesotos kilę Mortensono tėvai buvo nuvykę kaip liuteronų misionieriai ir mokytojai, trejų metukų Krista susirgo sunkios formos meningitu ir nepasveiko. Dvylika metų už ją vyresnis Gregas tapo jos globėju. Nors Kristai buvo sunkios ir paprasčiausios užduotys, – kasryt apsirengti užimdavo kone valandą, – nors ją ištikdavo sunkūs epilepsijos priepuoliai, Gregas reikalaudavo, kad mama Džerenė suteiktų seseriai bent kiek nepriklausomybės. Jis padėdavo Kristai susirasti paprasto fizinio darbo, išmokė Tvin Sičio autobusų maršrutus, kad galėtų nuvykti kur norinti, ir, motinos pasibaisėjimui, sužinojęs, jog sesutė vaikšto į pasimatymus, paaiškino jai apie kontracepciją.
Tarnaudamas amerikiečių kariuomenės mediku ir būrio vadu Vokietijoje, studijuodamas ir taip siekdamas slaugytojo kvalifikacijos Pietų Dakotoje, tobulindamasis magistrantūros studijose Indianoje, gilindamasis į epilepsijos neurofiziologiją su viltimi išgydyti Kristą, net Kalifornijoje, gyvendamas bastūno alpinisto gyvenimą įsikūręs savo automobilyje Berklyje, Mortensonas kasmet kviesdavo jaunėlę sesutę mėnesiui atvykti pas jį. Kartu lankydavo ypatingas vietas, ir tai Kristai suteikdavo nepaprasto džiaugsmo. Jie keliavo Indianopolio 500 mylių automobilių lenktynių trasa, lankėsi Kentukio Derbyje, automobiliu pasiekė Disneilendą, Gregas parodė seseriai tuo metu slaptą savo katedrą – vaizdingąsias Josemičio slėnio granito sienas.
Dvidešimt trečiojo gimtadienio proga Krista su motina planavo keliauti iš Minesotos į Ajovą, javų lauką Dajersvilyje, kur buvo filmuotas Kristos mėgstamas ir daugybę kartų žiūrėtas “Svajonių laukas”. Tačiau paryčiais, gimtadienio dieną, dar joms nespėjus išvykti, Krista mirė nuo sunkaus epilepsijos priepuolio.
Po Kristos mirties iš nedaugelio likusių sesers daiktų Mortensonas išsirinko vėrinėlį. Jis dar kvepėjo laužu, kurį juodu kūreno sesutei lankant jį Kalifornijoje. Suvyniotą į tibetietišką maldų vėliavą vėrinėlį jis atsivežė į Pakistaną jau nusprendęs, kaip pagerbs sesers atminimą. Mortensonas buvo alpinistas ir nutarė, kokiu prasmingiausiu, artimiausiu sau pačiam būdu pagerbs jos atminimą. Jis užkops į K II – viršūnę, kurią daugelis alpinistų laiko sunkiausiai Žemėje pasiekiama, ir ten, 28 267 pėdų aukštyje, paliks Kristos vėrinėlį.
Mortensonas užaugo šeimoje, kuriai patiko sunkios užduotys, kaip antai pastatyti mokyklą ir ligoninę Tanzanijoje, ant Kilimandžaro kalno šlaitų. Tačiau nors nesvyruojančių tėvų tikėjimas kreipė jį išmintu taku, Mortensonas dar nebuvo apsisprendęs, kokios prigimties jo dievybė. Jis paliks auką tam dievui, kuris gyvena aukštutinėje atmosferoje.
Prieš trejetą mėnesių Mortensonas tiesiog peršoko šį ledyną vien „Teva“ sandalais, basaminčia, ir keturiasdešimt kilogramų sverianti kuprinė atrodė niekai, palyginti su nuotykiu, viliojusiu į Baltorą. Kartu su anglų, airių, prancūzų ir amerikiečių grupe, dalyvaujančia šiame kuklių lėšų, bet protą pranokstančios drąsos bandyme įkopti į antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę, iš Askolės jis leidosi į ilgesnį nei septyniasdešimties mylių žygį.
Jie visi žinojo, kad, palyginti net su Everestu, besidriekiančiu per tūkstantį mylių į pietryčius Himalajų ketera, K II yra žudikas. Alpinistams, vadinantiems jį „Laukine viršūne“, tai tebėra didžiausias išbandymas – skustuvo ašmenis primenanti granito piramidė tokia stati, jog sniegas neprilimpa prie jo aštriabriaunių gūbrių. Mortensonas, tuo metu tvirtas it jautis trisdešimt penkerių jaunuolis, vienuolikos metų įkopęs į Kilimandžarą, išėjęs laipiojimo po gryno granito Josemičio slėnio uolas mokyklą, o paskui sėkmingai įveikęs dar pustuzinį Himalajų viršūnių, atvykęs čia gegužės mėnesį nėmaž neabejojo, jog netrukus stovės ant, kaip manė, „didžiausios ir grėsmingiausios Žemės viršukalnės“.
Jam liko sukrečiamai mažai, vos šeši šimtai metrų, iki viršūnės. Tačiau jam už nugaros K II atsitraukė į rūkus, sesers vėrinėlis tebebuvo kišenėje. Kaip tai galėjo įvykti? Rankove nusišluostė ašaras, sutrikdamas jas pamatęs, – tikriausiai ašaroja dėl aukščio. Jautėsi tikrai tarsi nesavas. Po septyniasdešimt aštuonių dienų pirmapradės kovos su aukščiu ant K II kalno jautėsi it silpna susitraukusi savo paties karikatūra. Jis net nežinojo, ar jam liko jėgų nueiti dar 50 mylių šia pavojinga vietove iki Askolės.
It šratinio šautuvo šūvis šaižus atskylančios uolos garsas sugrąžino jį į tikrovę. Žiūrėjo, kaip triaukščio namo dydžio akmuo ėmė riedėti vis greičiau, šokčiodamas ir sukdamasis žemyn byrančiu šlaitu, kol sumalė į miltus pakeliui pasitaikiusį ledkalnį.
Mortensonas pabandė pasipurtyti, atgauti budrumą. Apsižiūrėjo, išvydo, kaip aukštai šešėliai užkopę rytinėmis viršūnėmis, pamėgino prisiminti, kada matė kitų žmonių ženklą. Turbūt jau kelios valandos, kai Skotas Darsnis pranyko, pirma jo nusileidęs taku žemyn. Prieš kokią valandą, gal dar anksčiau, girdėjo armijos mulų karavano varpelius – jie gabena amuniciją Siačeno ledkalnio link, į dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje esantį mūšio lauką, per tuziną mylių į pietryčius nuo ten, kur Pakistano ir Indijos karinių pajėgų konfliktas sustingo amžinoje aklavietėje.
Žvilgsniu naršė taką ieškodamas kokių nors ženklų. Jei takas vestų į Askolę, bet kur ant jo matytųsi kariuomenės šiukšlių. Tačiau nesimatė jokių mulų išmatų. Jokių nuorūkų, jokių skardinių nuo maisto. Nei pribyrėjusio šieno, kurį mulų varovai gabendavosi galvijams pašerti. Bet juk čia nė nepanašu į taką, čia tiesiog plyšys nestabiliame akmenų ir ledo labirinte, tik niekaip negalėjo suprasti, kaip į šią vietą atklajojo. Pabandė susikaupti ir galvoti aiškiai. Tačiau taip ilgai prabuvus dideliame aukštyje, Mortensono gebėjimas ryžtingai veikti ir mąstyti buvo pakirstas.

Greg Mortenson, Deivid Oliver Relin
Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke

Apie knygą ir autorius

1993-iaisiais patyręs alpinistas Gregas Mortensonas, kopdamas į K2 viršukalnę, pasiklysta kalnuose. Galiausiai atsiduria „paskutinėje žmonių gyvenamoje salelėje“ Pakistane, Himalajų prieigose, kur vietiniai gyventojai padeda jam atgauti stichijų išsekintas jėgas. Jis pasižada sugrįžti ir pastatyti miestelyje pirmą ir tuo metu vienintelę mokyklą. G.Mortensenas Pakistane pastato daugiau nei penkiasdešimt mokyklų, o gyventojams duotas pažadas ir visa ši istorija virsta knyga.
Vos trejų sulaukęs G.Mortensonas apsigyveno Rytų Afrikos valstybėje Tanzanijoje – jo tėvai ten vyko misionieriauti ir mokytojauti. Išsyk po Vietnamo karo, dar prieš Berlyno sienos griuvimą, jis tarnavo Rytų Vokietijos pasienyje, vėliau studijavo mediciną, o galiausiai atsidėjo humanitarinei veiklai. Šiuo metu jis – Centrinės Azijos instituto įkūrėjas ir direktorius.
Knygos bendraautoris Deividas Oliveris Relinas yra po visą pasaulį keliaujantis žurnalistas, pelnęs daugiau kaip keturiasdešimt nacionalinių apdovanojimų.

Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, knygą “Pekino dienoraščiai” perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį. Ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o “Veide” siūlome ištrauką iš šių dienoraščių.

Jingju išvyka
Silpna, krečia šaltis. Bet dar labiau krato nuo gulėjimo ir nuolatinio termometro kišimo į pažastį, negera nuo keturių sienų. Pavlina kedena plaukus ir „Google“ žemėlapius. Pasirodo, po kelių valandų važiuos į Nacionalinę tradicinio kinų teatro mokyklą. Jos bendraklasė Blanša, ta fatališkai susirūkiusi pusamžė prancūzė girgždančiu balsu, jau ilgus metus gyvenanti Kinijoje, dirbanti čia aktore, režisiere ir prancūzų kalbos mokytoja, Pavlinai suorganizavo pasimatymą su savo prancūzų kalbos mokiniu kinu. Tokio pasimatymo intencija – azijietis su laisvai prancūziškai šnekančia Pavlina pasipraktikuos kalbą, o ši mainais palandžios po jo universitetą.
Numetu termometrą ir paprašau, kad Pavlina pasiimtų ir mane: noriu ir aš į tą mokyklą, kurioje mokomasi būti Pekino operos atlikėjais!
Dvi valandas prasikalatojusios autobusais atsiduriame Pekino pakraštyje. Gruodžio pašalas ir tamsa leidžiasi į batus. Praėjusios griuvėsių ir statybų plotus esame pasitinkamos jauno kino – frankofilo, prisistatančio jam Blanšos suteiktu Renė vardu. Vaikinas studijuoja Dramaturgijos fakultete. Tai reiškia, kad gali sklandžiai „Sudie, mano sugulove“ išversti į prancūzų arba anglų kalbas, rašo scenarijus, geba analizuoti literatūros kūrinius, ypač gerai išmano klasikinę kinų literatūrą.
Vaikinas mus įveda į sausakimšą salę, kurioje vyksta Pekino operos peržiūros – jaunųjų aktorių žiemos semestro įskaitos. Rodomos trumpos visiems (tik ne man) gerai žinomų operų ištraukos. Scenos dešinėje, kaip įprasta, groja gyvi muzikantai.
– Koks tavo mėgstamiausias Pekino operos veikėjas? – šnabžda į ausį Renė, sėdintis mums per vidurį.
– Jing! – mosteliu pirštu į scenoje juodą pakulinę barzdą kratantį personažą raudonai-juodai dažytu veidu, nugarą „pasikaišiusį“ vėliavomis: fantasmagoriška būtybė, karališkas vabzdys.
Širdis ima plakti stipriau – ji visada taip daro, kai kas nors jai labai patinka.
<…>
Į sceną smulkučiais žingsneliais įtipena, regis, įplaukia, baltaveidis dan – anksčiau tik vyrų, o dabar ir moterų įkūnijamas personažas. Dan, kaip ir kiti vaidmenys – sheng ir chou, turi visą eilę potipių: lao dan (motinos, tetos, našlės – vyresnės moterys), qing yi (aristokratės), hua dan (tarnaitės, netekėjusios moterys), dao ma dan (jojikės, kariūnės), cai dan arba chou dan (komiški moterų, kartais – pavojingų furijų vaidmenys).
– Atkreipkite dėmesį į jos rankovių judesius, – pedagogo tonu dėsto kinas man ir Pavlinai. – Atlikėja suklydo!
Kur suklydo? Ką suklydo?
Plaukiantys rankų judesiai, dan atliekamos manipuliacijos su ilgomis rankovėmis – ne šiaip sau plevenimas. Kiekvienas pirštelio krustelėjimas, akių obuolių manevras, suplazdenimas rūbu ką nors reiškia.
<…>
– Ar pasirodymas buvo „geras“, ar „blogas“, priklauso nuo to, kaip techniškai tikslus buvo atlikėjas. Jis gali, tarkim, būti geresnis dainavimo srity, nei akrobatikoje, tačiau bet kokia nedarna ar vieno iš elementų netobulumas viską sugriauna.
Pekino opera skiriasi nuo mums pažįstamos vakarietiškosios operos – vietoj balsų tipų (baritono, boso, tenoro, soprano) čia egzistuoja tam tikri tipažai, sakytum, „amplua“ arba „kaukės“. Šiame specifiniame mene vienodai svarbus ir balsas, ir plastika, ir mimika, ir akrobatika. Vakaruose operos solistai vertinami už balsą – žavimasi dainininko tembru, plačiu jo diapazonu arba kitomis vokalinėmis savybėmis, o Pekino operos aktorius vertinamas už visų išvardintų elementų įvaldymą.
Dešiniajame scenos kampe gyvai grojantis ansamblis, sudarytas iš tradiciniais kiniškais instrumentais ir mušamaisiais grojančių muzikantų, paiso specialių ritmo ir melodijos taisyklių: muzika apibūdina į sceną išėjusį veikėją, „anonsuoja“ siužeto įvykius.
Scenoje ratu einantis xiao sheng (jaunas vyras; vienas iš sheng personažo – teigiamo veikėjo, vyro – potipių), pasirodo, toli keliauja.
– Kai jis nustos eiti ratu, reikš, kad jau atvyko, – aiškina frankofilas, netikėtai tapęs mūsų dėstytoju.
<…>
Renė pakviečia pietų. Fiziškai jaučiuosi nekaip, tačiau emocijos geria šampaną: nesinori dar namo. Įlendame į eilinę apšnerkštą kamurkę, kinas užsako kepintų žemės riešutų ir kažkokių kremzlių. Knibinėjame iš vienos lėkštės. Mano apetitas ne pats geriausias, tad šiek tiek susitaukavusiais pirštais iš rankinės ištraukiu užrašų knygutę ir pasiteirauju, ar Renė neprieštarautų, jei su juo padaryčiau mažutį interviu.
Toliau – mano padriki klausimai ir Renė atsakymai. Interviu neišvystytas, nenušlifuotas, tik šiek tiek restauruotas – pokalbis sulipdytas iš užsirašytų frazių šukių. Žinoma, jį skaitant iškyla dar daugiau klausimų: pašnekesys įvyko spontaniškai, be specialaus pasiruošimo, skubant. Su Renė ketinau pasimatyti pavasarį ir pokalbį išplėtoti, tačiau antrąkart susitikti mums nepavyko.
– Kas nusprendžia, kad tas arba anas aktorius bus dan, sheng, jing arba chou? Ar tai nulemia pati gamta?
– Taip, viskas priklauso nuo aktoriaus fizinių duotybių: kūno sudėjimo, balso tembro. Jei atlikėjas gabesnis akrobatikos srity, tikėtina, kad jis ateityje specializuosis wuxi (karo) pjesėse, atliks karžygių ir herojų vaidmenis.
– Kaip suprantu, šio meno išmokstama ne aukštosiose mokyklose, ne per kelerius metus… Ar tebeegzistuoja žiaurios Pekino operos mokyklos, į kurias neturtingi tėvai parduoda savo vaikus, o jie ten yra kankinami ir marinami badu?
– Taip, treniruotis pradedama nuo paauglystės. Tėvai nuveda savo vaikus į tam tikras Pekino operos mokyklėles. Priimami 10–13 m. vaikai. Porą metų yra skiriama bendram lavinimui, paskui vyksta specializacija. Mokytojai per tuos metus akylai stebi paauglius, pagal jų duotybes parenka vieną iš keturių vaidmenų. Berniukas, pvz., gali pradžioje būti mokomas dan technikos, bet sulaukęs brendimo pokyčių, pasikeitus balsui, gali būti perkvalifikuotas į, pvz., sheng. Krūvis be proto didelis…
– Kaip Pekino operą paveikė Kultūrinė revoliucija?
– Mao Dzedongo žmona „prižiūrėjo“ kultūros sritį, tad tai paveikė ir Pekino operą. Tuo metu kovota prieš visa, kas sena, kas susiję su tradicijomis ir senąja istorija. Pekino operos kostiumai buvo supaprastinti, iki tol buvę aktoriai-žvaigždės privesti dainuoti kareiviams ir darbininkams. Operų siužetai perrašyti, legendos, nuotykių arba meilės istorijos paverstos propagandiniais kūriniais.
– O dabar Kinijoje kas nors eksperimentuoja su Pekino opera? Pvz., ar niekas nebando jos „sušiuolaikinti“?
– Vakaruose egzistuoja Šekspyro pastatymai, pritaikant Pekino operos schemą. Tai ypač klestėjo 9-ame dešimtmetyje. Jeigu tokį spektaklį atvežtų į mūsų šalį, publika net už dyką neitų. Mes labai konservatyvūs. Buvo mūsų mokykloje pastatytas „Vyšnių sodas“ ir tokio vokiečio studento pjesė „Lakštingala“, bet viskas atrodė nekaip…
– Tavo karta mėgsta Pekino operą?
– Mh… Mes kažkada per paskaitas diskutavome, kad būtų galima surengti Pekino operos pasirodymą Vagfutine (tame hamburgerių, dangoraižių ir prašmatnių parduotuvių rajone, kur yra keptų ežių ir vabzdžių turgus – V.G.), šalia prekybos centro. Gal tai pritrauktų jaunimą… Kita vertus, tai reiktų daryti labai atsargiai, kad nebūtų nuslysta į prastą popsą. Net jei Pekino opera būtų reformuota, labai svarbu gerbti ir išlaikyti jos tikrąjį veidą.
– Kokia Pekino operos aktorių padėtis šiandien? Tai prestižinė profesija?
– Kaip kam pasiseka… Čia irgi viską lemia pažintys, ryšiai, į kokią trupę pavyks papulti. Kuo toliau, tuo mažiau atsiranda norinčių studijuoti Pekino opera. Nes tai yra pragariškas darbas, trunkantis ilgus metus. Dabar jaunimas svajoja tapti TV žvaigždėmis, tapti matomais ir geidžiamais. Pekino operos aktoriai patys pasirenka televiziją arba filmuojasi kung fu filmuose, kadangi turi gerą fizinį pasirengimą, išlavintą kūną – tai pelningesnis ir sotesnis darbas.
– Teigiama, kad epinio teatro „tėvas“ Bertoldas Brechtas atsiribojimo metodą „išrado“ po to, kai išvydo 1935 m. Vakaruose gastroliuojančios Pekino operos garsenybės Mei Lanfango pasirodymą.
– Brechtas? (Kelias minutes vyksta aiškinimas, kas tas Brechtas. Kiniškai „Brechtas“ skamba visiškai kitaip – užtrunka, kol įvyksta atpažinimas – V.G.). Na, čia jau jo teorijos ir išvedžiojimai apie tai, kad aktorius išlaiko distanciją su savo personažu, kad su juo nesusitapatina. Taip, tiesa: Pekino opera yra simbolinis menas, kuriame daug sąlygiškumo, tačiau personažas neatsiejamas nuo asmeninių aktoriaus emocijų.
Aktorius turi išjudinti žiūrovą, tapti vienu su savo vaidmeniu. Pvz., kartą mano pažįstama aktorė net apsiverkė scenoje – taip įsijautė į savo vaidmenį. Žinoma, atlikėjas privalo valdyti savo emocijas ir jas paversti tam tikra energija, kurią pajustų žiūrovas. Gyvos emocijos čia labai svarbios, nors iš pažiūros viskas atrodo labai dekoratyvu, techniška…

Vaiva Grainytė

Apie knygą ir autorę

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatrologijos studijas. Bendradarbiauja su įvairiais leidiniais, rašo kultūros kritikos temomis. Audiopoetinių ir muzikinių projektų dalyvė, kartais tampa Regina arba DJ Regina. Kinijoje parašė Pekino dienoraščius ir operos „Geros dienos!“ libretą.
„Pekino dienoraščiai“ – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau, nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika“, – tvirtina Kęstutis Navakas.

Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų. Jos – diktatorių moterys. Apie jų nuotykius, išgyvenimus ir jausmus išsamiai pasakojama Lietuvos knygynuose ką tik pasirodžiusioje knygoje “Diktatorių moterys”, o “Veide” pateikiame ištrauką iš šios apžvalgos.

Kai turėdama trisdešimt penkerius metus ji susitiko žmogų nuo Lenos, jos gyvenimas buvo sudužęs į šipulius. Abu buvo atsisakę ramaus gyvenimo, pasirinkę audringą pogrindininko būvį. Inesa suprato, kad Leninas įkūnija jos ryžtą ir viltis sukurti naują visuomenę. Leninui patiko klausytis tokios nepalenkiamos ir elegantiškos moters. Paryžiuje ji nepritarė jo paniekai skrybėlėms su plunksnomis. Sostinė jai atrodė ideali vieta, kur po buvusių išbandymų klesti prabanga ir romantika. „Vyrai dėvėjo katiliukus, moterys – didžiules skrybėles su plunksnomis. Kavinių terasose meilužiai nepadoriai bučiuodavosi“, – rašė ji.
Inesa labai greitai įprato prie prašmatnaus Paryžiaus gyvenimo, taip pat lengvai ir prie „Manilleurs“ kavinės bendruomenės taisyklių: vieną dieną, kai rašytojas Ilja Erenburgas prisidėjo prie jų ir nežinojo, ko užsisakyti, Inesa atsakė už jį: „Grenadino. Mes visi geriame grenadiną. Tik vienas Leninas visada išgeria bokalą alaus.“
Kitą vasarą, 1910 m. liepos mėnesį, jos didelei nuostabai, Leninas ją su Roza Liuksemburg, Trockiu, Plechanovu įtraukė į tarptautinio socialistų suvažiavimo Kopenhagoje dalyvių sąrašą. Tuo metu jie buvo tik susipažinę. Atitiko jų ideologiniai diapazonai, charakteriai papildė vienas kitą, tad ryšys vystėsi greitai ir požiūriai visiškai sutapo.
Po trejų metų ji jam papasakojo, ką jautė pirmaisiais pažinties mėnesiais: „Nežinojau, ką su savimi daryti, jaučiausi nekaip, buvau sutrikusi, pavydėjau tiems šauniems žmonėms, kurie užeidavo ir kalbėdavosi su tavimi.“ Jų ryšys sustiprėjo ne iš karto – taip pat buvo su Aleksandru, paskui su Vlady. Inesa visada bijojo pasitikėti vyrais.
Netrukus būsimosios revoliucijos organizatoriui ji tapo nepakeičiama, tad su savo dviem vaikais, Aleksandro dukra Varvara ir Vladimiro sūnumi Andrejumi, persikėlė į butą, kurio langai žvelgė į Monsuri parką, Rejo alėjoje, netoli nuo Lenino, įsikūrusio Bonjė gatvėje. Bet Inesa tebebuvo Aleksandro Armando žmona, o Leninas – Nadios Krupskajos vyras. Galima įsivaizduoti, kad supažindinti abi moteris buvo gana keblu. Tačiau, nepaisant visų nuogąstavimų, Inesa ir Nadia tapo geromis draugėmis. Jas vienijo feministinės idėjos, svarbesnės nei galėjęs jas išskirti pavydas.
Abi pasiskirstė darbus, susijusius su Lenino veikla: Nadia tvarkys susirašinėjimą su revoliucionieriais Rusijoje, Inesa – su revoliucionieriais komunistais Europoje. Taigi abi moterys glaudžiai bendradarbiavo. Nadia, kuri negalėjo savo vyrui pagimdyti vaikų, mėgo būti su Inesa ir jos vaikais.
Anželika Balabanova, komunistė ir feministė, palikusi Musolinį dėl Lenino, nemėgo tos intrigantės. „Neparodžiau jai šiltų jausmų, – rašė ji, paskui paaiškino: – Ji buvo pedantė, šimtaprocentinė bolševikė savo apranga, visada vilkėjo griežtus drabužius, tokia pati buvo jos kalba ir mąstysena.“ Anželika manė, kad Inesa yra didesnė leninistė už patį Leniną. Mat lyderis tuo metu buvo visiškai pakrikęs. Jis jautėsi, lyg sėdėtų ant griuvėsių. Po to, kai pasitraukė revoliucionieriai „likvidatoriai“, liaupsinantys grįžimą prie teisėtų kovos būdų, jis sugniužo. Suprato, kad privalo skleisti savo idėjas. Tačiau vis labiau jautė nuovargį, kartais net būdavo sunku nesinervinant stebėti, kaip klostosi reikalai.
Nadia dėl jo nuogąstavo. Ji kreipėsi į savo motiną, Uljanovo mamą ir į jo seserį Aną. Visos trys nutarė, kad jį mažiausiai dviem savaitėms reikia išsiųsti į tinkamą poilsio vietą. Tai bus Nica. Jos jį išsiuntė vieną, kad turėtų visišką ramybę. „Ilsiuosi Nicoje, – rašė jis Anai, – nuostabu, šilta, saulė ir jūra.“ Dešimt neveiklumo dienų vis dėlto buvo per daug be galo aktyviam Leninui.
Inesa, kaip paprastai padedama Aleksandro, tuo metu išsinuomojo namą pagrindinėje Lonžiumo gatvėje. Norint skleisti Lenino idėjas, reikia jas aiškinti mokiniams. Čia jie įkurs pirmąją socialistų-marksistų mokyklą. Kambaryje, kuriame šiandien turkiškų patiekalų išsinešti restoranas „Kebab Lénine“, tilpo trys studentai. Ji išsinuomojo dar ir kalvio dirbtuves, taip pat namą greta; jame vyks užsiėmimai. Ji nupirko baldų ir prižiūrėjo kasdien vykstančius kursus. Mokykla buvo atidaryta birželio 11-ąją „kepinant nepakenčiamam karščiui“, kaip rašė Nadia. Susirinko aštuoniolika studentų. Ten buvo būsimos komunizmo garsenybės, bet tai nekliudė dėstytojams klasėse vaikštinėti basiems.
Leninas ir Nadia gyveno kitame miestelio pakraštyje, bet kiekvieną vakarą vakarieniaudavo pas Inesą. Retkarčiais studentai išsitiesdavo pievoje ir užtraukdavo dainą. Leninas būdavo su jais. Darbas dėl bendro reikalo sustiprino jų ryšį. Nors įtarimų kilo ir Paryžiuje, daugelis draugų manė, kad tik Lonžiumo miestelyje Lenino ir Inesos romanas virto realybe. 1914 metais rašydama Leninui ji pateikė savo versiją: „Tik Lonžiumo, vasarą, kai verčiau tavo darbus, tapau tau šiek tiek artimesnė… <…> Man patiko tavęs klausytis, o ypač tave stebėti, kai kalbėdavai. Iš pradžių tavo veidas būdavo toks įkvėptas, o tu būdavai toks įsijautęs, kad nė nematydavai, jog stebiu tave. <…> Tuo metu nebuvau tavęs įsimylėjusi, bet jaučiau tau didelę simpatiją.“
Romanas nepraslydo pro niekieno akis: „Leninas savo mongoliškomis akutėmis be perstojo žiūrėjo į mažąją prancūzę“, – dėstė mokyklą lankęs prancūzų socialistas Šarlis Rapoportas. Nadios motina pasipiktino tokia nederama padėtimi. Ji pabandė įtikinti savo dukrą sutvarkyti tą reikalą. Tada, 1911 m. vasarą, Nadia pasisiūlė Leninui jį palikti, kad jis galėtų atsiduoti romanui su Inesa. Tai ji siūlė ne pirmą kartą. Jis jos paprašė pasilikti. Ji jam taip pat būtinai reikalinga. Nadia pritarė jo idėjoms. Ji puikiai jį suprato ir nuolatinėse kelionėse buvo tvirtas atramos taškas. Inesa tinka ir jo intelektui, ir aistrai, ji žadina grynai žmogišką afekto būseną. Jie abu mėgo Bethoveną ir abu pasirinko Černyševskio romano “Ką daryti” mėgstamus herojus. Jie turėjo vaidinti pagrindinius vaidmenis. (…)
Leninui pavyko įtikinti Nadią, kad niekada jos nepaliks. Taigi ji priėmė Inesą į jų gyvenimą ir šešerius metus truko tai, ką galima pavadinti trijų šeima.
Bet Vladimirui Iljičiui negalėjo pakakti vienos moters, netgi dviejų. Lonžiumo patirtis tik padidino jo ambicijas. Jis privalėjo rasti kitą būdą skleisti savo mintims iki pačios Rusijos. Kitą vasarą Leninas ir Nadia išvyko į Krokuvą, tada austrams priklausiusią Lenkijos dalį. Kadangi Austrijos policija nebendradarbiavo su “Ochranka”, Leninui ten turėjo būti lengviau spausdinti savo pamfletus. Nadia jau buvo įsigudrinusi slėpti pėdsakus, tad jai pavyko susitarti su turgaus moterėlėmis ir per jas siųsti laiškus į Rusiją. Leninas ketino leisti laikraštį “Pravda”. Sankt Peterburgo leidėjai abejojo. Ten jis buvo tik vienas iš daugelio agitatorių. Teko siųsti emisarą ir bandyti juos įtikinti. Jis pasirinko Inesą, kurios vis dar aktyviai ieškojo slaptoji policija.
Ji taip pat buvo įgudusi slėpti pėdsakus. Kartodama pabėgimo iš tremties variantą, kai apsimetė lenke, ji kirto Rusijos sieną su suklastotu pasu, apsiavusi senais batais ir užsirišusi skarą. Policija nebuvo kvaila, bet jos nesulaikė. Inesa artima Leninui, tad vertingesnė laisvėje nei kalėjime. Geriau ją sekti. Galbūt ji nuves pas aktyvistą. Leidėjai marmuriniais veidais išklausė iškalbingosios prancūzės-rusės. Negalėjo būti nė kalbos, kad slaptoji policija leistų jai išvažiuoti iš šalies neišgavusi kokios nors informacijos apie Lenino pinkles. Rugsėjo keturioliktą Inesa suimama dėl feminisčių mitingo. Ją nepaliaujamai tardė dvi savaites. Ji nepasidavė ir vis tvirtino esanti valstietė. Šešis mėnesius ji laikoma kalėjime.
Jai teko pakovoti, kad galėtų laikytis higienos, neprarastų orumo ir nepakriktų jos psichika. Vis dar ištikimas jai Aleksandras nuolat ją lankė. 1913 m. kovo 20 d. jam dar kartą pavyko išplėšti jai laikiną laisvę už 5400 rublių, nemenką sumą, dešimt kartų didesnę nei įprasti užstatai. Nebuvo ko džiaugtis, nes po kelių mėnesių Inesos laukė teismas. Nelaukdama proceso, ji slapta paspruko. Grįžo į savo naująją šeimą, pas Leniną ir Nadią, į Krokuvą: „Mielasis, aš jau Austrijoje ir ketinu čia šiek tiek pabūti. Nelabai turiu ką rašyti apie tai, kas buvo. Esu kalnuose… debesys atplaukia iki mano lango. Labai gailiuosi, kad paklausiau jūsų.“ (…)
Trijulė buvo laiminga. Prieš pietus, kurie būdavo patiekiami dvyliktą valandą, kiekvienas dirbdavo vis kitame sodo kampe. Inesa Leninui pagrodavo Bethoveno „Mėnesienos sonatą“, o Nadia tuo metu žiūrėdavo į ją ir sakydavo, kad „skambant muzikai ypač malonu dirbti“. Nadia džiaugėsi galėdama pažinti Inesą iš arčiau…

Diane Ducret

Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas

Apie knygą ir autorę

Diane Ducret – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. “Diktatorių moterys” – pirmoji šios autorės knyga, kuri, vos pasirodžiusi, Prancūzijoje kaipmat tapo bestseleriu ir jau yra išversta į beveik dvidešimt kalbų.
Jos – tai Inesa, Klara, Nadia, Magda, Felismina, Dzian Čing, Helena, Jekaterina, Eva ir galybė kitų… Jie – tai Leninas, Musolinis, Stalinas, Hitleris, Salazaras, Mao, Čaušesku, Bokasa.
Naktinės plaštakės ar turtingos intelektualės, trumpalaikė užgaida ar aistringa meilė – be moterų neįsivaizduojame diktatorių gyvenimo. Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų, o kartais netgi tapdavo tikrosiomis valdovėmis. Jų vyrai buvo žiaurūs ir neištikimi, smurtautojai ir tironai, tačiau moterys juos regėjo tokius, kokius norėjo regėti. Ir mylėjo.

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė psichoanalitiko Raimundo Milašiūno ir žurnalisto bei rašytojo Vilio Normano knyga-dialogas „Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“. Patys autoriai teigia, kad tai analogų neturinti knyga. Ar jie teisūs, sužinosite perskaitę šią ištrauką.

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

VN: Nežinau, nuo ko reikėtų pradėti ir kaip turėtų atrodyti „teisinga“ mūsų pašnekesio pradžia. Ilgai apie tai galvojau: kas mane verčia veltis į tokią avantiūrą? Viena vertus, pats pokalbis su Jumis savaime intriguoja ir yra įdomus, kita vertus, viskas, ką pasakome, mus demaskuoja. O ypač, kai kalbi su psichoanalitiku. Tačiau baimė „būti demaskuotam“ nėra didesnė nei troškimas diskutuoti. (…)
Psichoanalizė mūsų visuomenėje vis dar yra tokia pat mistifikuota ir sulaukia tiek pat kritikos, kaip ir filosofija. Taigi mes savotiškai esame iš dviejų „nepripažintų teritorijų“, kurios labai retai bando viena su kita susisiekti.
RM: Man labai patinka tokia pradžia, tai yra tam tikras skaitytojo perspėjimas: ir su jumis, ir tarpusavyje kalbasi du žmonės, atstovaujantys ne tik „nepripažintom“ profesijom, bet ir tom, kurios kartais gąsdina paprastą pilietį. Žmogus juk yra būtybė, bijanti visko, kas nėra pažįstama ir kontroliuojama. Beje, tai ir yra šiuolaikinės psichoanalizės, kuriai labai norėčiau savo požiūriu čia ir atstovauti, esmė. Mes siekiame saugumo, o saugumo pagrindas – žinojimas ir numatymas. Jei nežinau, tai jau tampa grėsminga. O juk filosofija ir psichoanalizė daugeliui atrodo keistos, nepažįstamos ir svetimos sritys. Tad ir nuvertiname: „Visa tai nesąmonė…“ (…)
VN: Aš dar šiandien gavau komentarą, kad filosofija yra nereikalinga, nes nesiekia praktinių tikslų. Psichoanalizės atveju kritika turbūt kitokia. Bet nesu apsėstas minties, kad kiekvienas turi filosofuoti. Dar daugiau – manau, kad tikrai ne kiekvienas žmogus yra toks stiprus, kad ryžtųsi suabejoti daugeliu tarsi „savaime“ egzistuojančių tiesų. Esencializmas apsaugo nuo neapibrėžtumo, netikrumo, dvejonių. Kita vertus, universitete mane visada erzindavo tas prievarta kemšamas „reikia susimąstyti“ arba „reikia mąstyti kritiškai“ stereotipas. Tuomet visada klausdavau: o kodėl? Ką man tai duos? Žinoma, tai būdavo vaikiškos provokacijos, bet jos turėjo aiškių tikslų – suprasti, ar žmogus, raginantis kažką daryti, žino, ką tai duos. Problema ta, kad niekada nesulaukdavau nuoširdaus paaiškinimo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl filosofija atrodo tokia atstumianti – paaiškinimo, kodėl reikėtų ja domėtis, tarsi nėra. Kita priežastis, kodėl ir filosofija, ir psichoanalizė yra „anapus domėjimosi horizonto“, mano galva, yra ta, kad pernelyg stipriai panyrama į sav(it)ą žodyną, norima ne pateikti žinias, bet jas pademonstruoti, parodyti, ką pavyko prievarta susikišti į galvą per studijas. O kai pradedama kalbėti paprastai – kaip romane “Sofijos pasaulis” tai daro Josteinas Gaarderis, ką pabandė padaryti Fernando Savateris knygoje “Gyvenimo klausimai” ar Lucas Ferry paaugliams skirtame traktate “Išmokti gyventi”, – filosofija dirbtinai supaprastinama. Tuomet ji atrodo juokinga, jei ne apgailėtina.
RM: Sutinku… Praktiniai tikslai ir yra tai, kas mums visuomet pakiša koją. Ir čia, matyt, šios epochos žymė, o kartu ir tragedija… Nieko nebestebina tai, kad žmonija šiandien eina savotišku savinaikos keliu, tačiau mažai kas susimąsto, jog tai yra ir praktinės naudos kelias. Turiu galvoje didžiuosius mūsų atradimus, neva palengvinančius žmogaus egzistenciją. Ar dar sugebėtume gyventi be vienokių ar kitokių technikos ir elektronikos priemonių? Siekiame pajungti sau gamtą, užvaldome kalnus ir vandenynus. Kitaip sakant, iš visko gauname naudos. O juk gamta nieko už dyką neduoda, o šiandien ir apskritai ima reikalauti atlygio, tirpdydama ozono sluoksnį, ledynus, šildydama atmosferą. Ir tai vis praktinės naudos paieškos… Bet tai jūsų sritis. Sutinku, kad žmogus nori žinoti kiekvieną situaciją ir ją valdyti, bet ne kiekvienas tai sugeba. O valdymas, visa ko numatymas yra saugumo pagrindas, todėl ir veržiamės viską pažinti ir kontroliuoti, išgauti tą praktinę naudą. Bet tuomet prarandame intuicijos jėgą, nebeleidžiame sau klysti, pasijusti silpniems. Kartu, matyt, atimame iš savęs ir galimybę būti „čia ir dabar“, o tai, mano manymu, yra egzistencijos esmė. Net ir psichoanalizėje mes kartais per daug užsižaidžiame praeitimi ir joje tiesiog įklimpstame. Beje, šiandieninė psichoanalizė labiau verčia žmogų pajusti šios akimirkos, bendro buvimo su analitiku spalvingumą. Žodžiu, išmintis dažnai slypi jausme, pojūtyje, o ne mąstymo labirintuose. Ir vis dėlto nesutinku, kad mes, psichoanalitikai ir filosofai, kalbame pernelyg sudėtingai. (…)
VN: Tiesą pasakius, ir aš nežinau, ką reiškia būti „čia ir dabar“. Labai norėčiau platesnio paaiškinimo. Beje, Jūs kalbate labai panašiai kaip Martinas Heideggeris, kuriam norėjosi visus sugrąžinti į „čia ir dabar“ išgyvenamą būtį, norėjosi atgrasinti nuo nežabojamo technologinės pažangos troškimo. Jis nuėjo taip toli, kad savo noru atsisakė civilizacijos malonumų ir apsigyveno kažkokiame kaime. Visa tai puiku. Galime išmesti visą technologizuotą pasaulį ir grįžti „atgal į gamtą“. Bet čia norėtųsi prisiminti psichoanalitiką Jacques’ą Lacaną ir jo teoriją apie Tikrovę, kuri sukasi apie tuštumą. Jūs teigiate, kad mąstymas tarsi užgožia jausmus, išstumia juos ir panardina mus į labirintą, iš kurio nėra kitos išeities, kaip tik „pojūčiais“ atrandama būtis. Ar gerai supratau?
RM: O aš ir nesakau, kad turime atsisakyti technologijų ir grįžti „atgal į gamtą“. Mano požiūris susijęs su ribų suvokimu – juk galime jaustis viską valdantys ir beribiai ir taip sugriauti ir gamtos, ir žmonių santykių, ir savo pusiausvyrą. Lygiai taip pat manau, kad turėtume priimti mąstymo ir jausmų pusiausvyrą, o ne eskaluoti proto pranašumą prieš jausmus ir juos nuvertinti. Niekuomet nesutiksiu su požiūriu „pasikliauk protu, bet ne jausmais“. Kartais sakau, kad davęs žmogui protą Dievas kaip reikiant papokštavo. Mat protas – ne tik progreso variklis, bet ir priemonė viskam įvilkti į racionalizavimo rūbą ir taip sukurti pačius gudriausius gynybos prieš vidinius išgyvenimus ir savęs pažinimą mechanizmus. Tuomet, užuot pažinę savo liūdesį, kai susiduriame su netektimi, imame protingai aiškinti, kad liūdesys nieko neduoda, jis tik apsunkina patį žmogų ir aplinkinius ir t.t. O man atrodo, kad liūdesys ir ašaros yra būtinybė – kaip mechanizmui reikia tepalo sėkmingai veikti, taip ir mums reikia ašarų savo sielai suvilgyti… Štai ką vadinu drąsa būti „čia ir dabar“ ir pažinti save visą – nuo proto iki paties giliausio jausmo…
VN: Bet juk tos ribos – sąlyginis dalykas. Kas gali pasakyti, kur riba? Beje, čia susiduriame su visiška antinomija: vadovaujantis protu, neįmanoma pasakyti, kur yra to paties proto riba. Protą kritikuojate tuo pačiu protu. (…) Žmogus paprastai neatsisako nei proto, nei jausmų, bet kai reikia priimti konkretų sprendimą, dažniausiai akivaizdu, kuri pusė laimi. Nors mums norėtųsi teigti, kad tai bendras „proto ir jausmų“ sprendimas. Ar taip būna?
RM: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Jūs visiškai teisus, kad kažkuri pusė – protas arba jausmai – priimant sprendimus laimi. Kartais mes ilgai mąstome ir gerokai save pakankinę nusprendžiame, o kartais sprendimus priimame impulsyviai ir jau kankinamės paskui. Juokauju, nors tikrai esame linkę į savigraužą ir bet kokį sprendimą laikome blogu, tai yra svarstome ir svarstome: „O gal reikėjo taip… O gal būtų geriau kitaip…“ Esmė ta, kad kažkuria savo savasties dalimi visuomet naudojamės daugiau, nors sąmoningai apie tai ir nesusimąstome. Bet esu matęs žmonių, kurie kurią nors savo pusę tam tikru metu tarsi tiesiog sunaikina: kartais priešais mane sėdi „robotas“, neleidžiantis jokiam jausmo spinduliui prasibrauti pro paviršių, o kartais imu manyti, kad matau žmogų, neturintį nė kruopelytės racionalaus proto – viskas tik jausmai… Žodžiu, taip būna. Bet turbūt sutiksite, kad nebandau paneigti nei vieno, nei kito komponento. Reikia abiejų, bet pagaliau nustokime aiškinti, kad jausmai tik trukdo, neva protas yra visa ko pagrindas. Taip ir prigyvename abejingumą, santykių šaltumą ir visa ko naikinimą dėl civilizacijos. O dėl ribų – manau, žinome jas patys. Nesąmoningas žinojimas – štai jėga, kuri mums atsako į daug klausimų. Tik ne visuomet tą žinome…

Raimundas Milašiūnas, Vilis Normanas

Autoriai apie savo knygą

„Knyga – dialogas: dviejų, iš principo skirtingų, bet tuo pačiu metu labai panašių žmonių pokalbis. Jis skirtas tiems, kurie abejoja, ieško, nebijo rizikuoti ir atrasti. Tai viena originaliausių kada nors lietuviškai parašytų knygų. Manote, perdedu? Ne. Būsiu dar tiesesnis – šita knyga neturi analogų.“
Vilis Normanas

„Lengviau būtų pasakyti, kam ši knyga nėra skirta. O neskirta ji tiems, kurie „viską apie viską“ žino ir išmano, ir dėl to labai greitai nuvertina kitaip mąstančius ar jaučiančius. Tai konservatyvaus psichoanalitiko ir radikalaus žurnalisto-rašytojo pokalbis – apie gyvenimą pasaulyje, kuriame vis mažiau vietos lieka protui ir jausmams. Mes nepretenduojame pateikti mokslinių tiesų, bet kalbame labai asmeniškai, diskutuojame, kartais aštriai, kartais atlaidžiai. Vis dėlto matome, kad net ir labai skirtingų pažiūrų ir patirties žmonės gali atrasti „taškų“, kurie labiau suartina, nei skiria…“
Raimundas Milašiūnas

Ar gali būti, kad vienas žmogus nulėmė visus svarbiausius XX a. įvykius? Ir kad tas žmogus – senukas, kuris savo šimto metų jubiliejaus proga tiesiog dingo, nusprendęs leistis į paskutinį gyvenimo nuotykį? Tai sužinosite perskaitę knygą “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”, o pirmiausia – bent ištrauką iš šios knygos.

1939–1945 m.

1939-ųjų rugsėjo pirmąją Alano laivas, plaukiojantis su Ispanijos vėliava, prisišvartavo dokuose už Niujorko. Alanas galbūt ketino greitai apsižvalgyti didelėje šalyje vakaruose, po to išplaukti, bet tą pačią dieną generalisimo draugai įžygiavo į Lenkiją ir Europoje vėl ėmė siausti karas. Ispanijoje registruotas laivas buvo sulaikytas, vėliau konfiskuotas ir perduotas JAV kariniam jūrų laivynui, kur liko iki 1945-ųjų taikos.
Visus vyrus iš to laivo išsiuntė į imigracijos punktą Eliso saloje. Ten pareigūnas uždavė visiems tuos pačius keturis klausimus: 1) Vardas? 2) Tautybė? 3) Profesija? 4) Apsilankymo JAV tikslas?
Visi Alano draugai iš laivo atsakė, kad jie ispanai, paprasti jūreiviai, dabar neturintys kur eiti, nes jų laivą sulaikė. Po to ispanus greitai įleido į šalį, kur jie turėjo suktis kaip išmanė.
Bet Alanas nuo jų visų skyrėsi. Pirma, jo vardo ispanas vertėjas negalėjo ištarti. Taip pat jis sakė kilęs iš Švedijos. O svarbiausia – atvirai prisipažino esąs sprogmenų ekspertas, turintis patirties iš nuosavo sprogstamųjų medžiagų verslo, iš darbo patrankų gamykloje bei visai neseniai iš karo, kuriame ispanai kariavo su ispanais.
Po to Karlsonas ištraukė generolo Franko laišką. Pasibaisėjęs ispanas vertėjas išvertė jį imigracijos tarnybos pareigūnui, o tas tuoj pat iškvietė savo viršininką, kuris iškvietė savo viršininką.
Pirmiausia jie nusprendė, kad fašistą švedą reikia nedelsiant išsiųsti ten, iš kur jis atvyko.
– Jeigu tik galėsit parūpinti man laivą, būsiu laimingas išvykdamas, – sutiko Alanas.
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Jie tęsė apklausą. Kuo daugiau imigracijos tarnybos pareigūnas sužinojo apie Alaną, tuo mažiau jam tas švedas atrodė fašistas. Ir komunistas jis nebuvo. Ar nacionalsocialistas. Matyt, Alanas paprasčiausiai niekas daugiau, tik sprogstamųjų medžiagų ekspertas. (…)
Paties svarbiausio imigracijos tarnybos pareigūno brolis tarnavo Los Alamoso karinėje bazėje Naujojoje Meksikoje. Kiek pareigūnas žinojo, kariuomenėje jis dirbo su bombomis ir panašiais dalykais. Neturėdami geresnių minčių, jie kuriam laikui suėmė Karlsoną, o paskui imigracijos tarnybos viršininkas aptarė šį atvejį su broliu, kai juodu susitiko šeimos ūkyje Konektikute per Padėkos dieną. Brolis atsakė nesąs labai sužavėtas minties būti atsakingam už potencialų Franko šalininką, bet jiems labai stinga profesinės patirties, kurios tas galėtų suteikti, galbūt jie rastų kokį gana nekvalifikuotą bei ne per daug slaptą darbą tam švedui, jei tai reikštų, jog jis daro paslaugą broliui.
Imigracijos tarnybos viršininkas atsakė, kad tai tikrai būtų paslauga, paskui juodu ėmė šveisti kalakutą.
Po kurio laiko Alanas pirmą kartą gyvenime skrido lėktuvu ir vėlyvą 1939-ųjų metų rudenį atvyko į amerikiečių armijos bazę Los Alamose, kur greitai visi suprato, kad jis nemoka nė žodžio angliškai. Ispaniškai kalbantis leitenantas gavo užduotį išsiaiškinti švedo profesinių įgūdžių ribas. Karlsonas turėjo jam užrašyti savo formules. Šis jas peržvelgęs pastebėjo rimtų novatoriaus gabumų įrodymų, tik atsiduso, kad vargu ar Alano sprogstamųjų užtaisų galios pakaktų automobiliui susprogdinti.
– O taip, pakaktų, – atsakė tas. – Automobilį ir žmogų jame. Išbandžiau.
Alanui leido pasilikti. Iš pradžių apgyvendino tolimiausiose kareivinėse, bet laikui bėgant jis ėmė kalbėti angliškai ir gavo vis daugiau judėjimo laisvės bazėje. Būdamas nepaprastai pastabus padėjėjas Karlsonas per dieną išmoko gaminti visai kitokius sprogstamuosius užtaisus nei tie, kuriuos jis pats sekmadieniais sprogdindavo žvyro karjere už savo namelio. O vakarais, kai dauguma jaunų vyrų traukdavo į miestą ieškoti moterų, Alanas sėdėdavo tik siauram skaitytojų ratui prieinamoje bazės bibliotekoje ir skaitydavo apie pažangiausią pirotechniką.
***
Alanas sužinodavo vis daugiau, tuo tarpu karas Europoje (galiausiai ir pasaulyje) vis labiau plėtėsi. Jis niekaip negalėjo pritaikyti savo naujų žinių praktiškai, nes vis dar tebuvo padėjėjas, tačiau bent jau laikė visas šias žinias atmintyje. Karlsono nebedomino nitroglicerinas ir natrio nitratas – jie tik diletantams, – dabar jam rūpėjo vandenilis, uranas ir kiti fantastiški, bet itin sudėtingi dalykai.
Nuo 1942-ųjų Los Alamoso karinėje bazėje įsigaliojo ypač griežti apribojimai. Prezidentas Ruzveltas skyrė grupei slaptą misiją – sukurti bombą, kuri, reikalui esant, vieninteliu sprogimu iškart sunaikintų dešimt ar dvidešimt ispaniškų tiltų, mąstė Alanas. Padėjėjų vis tiek reikėjo, netgi ypač įslaptintose patalpose, o itin mėgstamas švedas dabar gavo leidimą patekti į labiausiai saugomas patalpas.
Jam teko pripažinti, kad tie amerikiečiai išmano savo darbą. Vietoj Alanui įprastų medžiagų jie dabar eksperimentavo, stengdamiesi mažyčius atomus suskaldyti taip, kad kiltų milžiniškas sprogimas, kokio dar nematė pasaulis.
1945-ųjų balandžio mėnesį jiems beveik pavyko. Tyrinėtojai – tiesą sakant, ir Alanas – žinojo, kaip sukelti branduolinę reakciją, bet nežinojo, kaip ją valdyti. Ta problema žavėjo sprogmenų specialistą, vakarais, vienas sėdėdamas bibliotekoje, bandė ją išspręsti, nors niekas jo neprašė. Švedas padėjėjas nepasidavė, ir vieną vakarą… Dieve mano! Vieną vakarą… Alanas rado sprendimą!
Tą pavasarį kiekvieną savaitę įtakingiausi kariškiai ištisas valandas posėdžiavo su žymiausiais fizikos specialistais bei jų vadovu Openheimeriu, o Alanas nešiojo jiems kavą.
Mokslininkai pešiojo plaukus ir prašė dar kavos. Kariškiai kasėsi pakaušius ir prašė dar kavos. Kariškiai su mokslininkais, netekę vilties rasti sprendimą, prašė Alaną dar daugiau kavos. Taip tęsėsi savaitė po savaitės. Sprogstamųjų medžiagų specialistas jau kuris laikas žinojo atsakymą į jų klausimą, bet nemanė, kad padavėjas turėtų aiškinti virėjui, kaip gaminti valgį, todėl laikė liežuvį už dantų.
Kol progai pasitaikius, pats nustebęs, jis išgirdo save sakant:
– Atsiprašau, bet kodėl jūs nepadalijate urano į dvi lygias dalis?
Šie žodžiai jam tarsi netyčia išsprūdo, pilant kavą į Openheimerio puodelį.
– Ką sakėt? – atsiliepė Openheimeris, atkreipęs dėmesį į Alano žodžius ir apstulbęs, kad padavėjas prabilo.
Karlsonui nieko kito neliko, tik kalbėti toliau:
– Na, jei padalytumėt uraną į dvi lygias dalis ir užtikrintumėt, kad jos susijungs atėjus laikui, tada bomba sprogs, kada norėsit, o ne čia, bazėje.
– Į lygias dalis? – pasitikslino Openheimeris. – Tuo metu jo galvoje sukosi kur kas daugiau minčių, bet jis sugebėjo tik pakartoti „į lygias dalis“.
– Na, gal jums geriau žinoti, profesoriau. Dalys neturi būti vienodos, svarbu, kad jos būtų pakankamo dydžio, kai susijungs. (…) Padaliję kritinę masę į dvi dalis, turėtumėt dvi nekritines mases, tiesa? O tos tinka, nes iš dviejų kritinių masių galite gauti vieną kritinę.
– Ir kaip mums jas sujungti misteri… atsiprašau, bet kas jūs? – paklausė Openheimeris.
– Aš Alanas.
– Ir kaip, jūsų nuomone, misteri Alanai, mes galėtume jas sujungti? – tęsė Openheimeris.
– Įprastu, standartiniu sprogstamuoju užtaisu. Apie užtaisus aš išmanau, bet esu įsitikinęs, kad patys mokate juos naudoti.
Fizikai apskritai, o ypač žymiausi kariniai mokslininkai, nekvaili. Per kelias sekundes Openheimeris patikrino metrus lygčių ir priėjo išvadą, jog labai panašu, kad padavėjas teisus. Tik įsivaizduokit, tokios sudėtingos užduoties sprendimas yra toks paprastas! Įprastą standartinį sprogstamąjį užtaisą bombos gale galima aktyvuoti per atstumą ir jis numes nekritinę urano-235 masę link kitos nekritinės masės. Ji tuoj pat taps kritinė. Neutronai pradės judėti, urano atomai ims skilti. Prasidės grandininė reakcija ir…
– Bum! – tarė sau Openheimeris.
– Būtent, – atsiliepė Alanas. – Matau, kad jau supratote, profesoriau. Beje, gal kas nors dar norėtų kavos?
Tą akimirką durys į slaptą patalpą atsidarė, įėjo viceprezidentas Trumenas. Jis lankydavosi retai ir niekada neįspėdavo. (…)
Paskui Trumenas paprašė Openheimerio pranešti apie padėtį, tas greitai vėl pašoko ir skubėdamas nesugalvojo nieko geresnio, tik pasakyti, jog misteris Alanas – štai ten, kampe, – ką tik išsprendė problemą, kaip kontroliuoti sprogimą. Dar neįrodyta, kad jo sprendimas teisingas, bet Openheimeris teigia visiems čia esantiems, jog jis įsitikinęs: problema ką tik tapo istorija ir po trijų mėnesių jie galės sukelti bandomąjį sprogimą.
Viceprezidentas apžvelgė sėdinčius prie stalo, tie pritariamai palinkčiojo galvomis. Leitenantas Luisas pamažu vėl pradėjo kvėpuoti. Galų gale Trumenas nukreipė žvilgsnį į Alaną.
– Aš tikrai manau, misteri Alanai, kad jūs esate mūsų laikų didvyris. O man reikia ko nors užkąsti, kol grįšiu į Vašingtoną. Gal norėtumėt su manim papietauti?..

Jonas Jonasson

Apie knygą ir autorių

Jono Jonassono romanas „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tai ne tik šimtamečio senuko galbūt paskutinis nuotykis, bet ir subtilaus humoro kupina jo gyvenimo istorija. Alanas Karlsonas buvo visų reikšmingiausių XX a. įvykių liudininkas ir netgi padarė jiems nemažą įtaką.
Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumenu, Franku ir De Goliu.
Švedo J.Jonassono (g. 1961 m.) knyga apie šimtametį 2010 m. Švedijoje tapo perkamiausia knyga, tiražas perkopė milijoną! Po metų dėl teisių aukcionuose varžėsi didžiausios Europos leidyklos, o šiandien knyga išleista 30 šalių. Kino studijos „Walt Disney“ padalinys įsigijo teises ekranizuoti knygą Skandinavijoje.

Vakar Vilniuje buvo siekiama didžiausios Lietuvos vaikų parašytos knygos rekordo. Vaikai, raginami Neringos Čereškevičienės ir klausydamiesi „Tele Bim Bam“ dainų, sukūrė pasaką, kuri buvo užrašyta 2,05 m aukščio ir 1,41 m pločio knygoje. Taip visuomenei pristatytas projektas „Augu skaitydamas“, kuriuo siekiama skatinti skaitymą ir formuoti vaikų skaitymo įpročius.

Didžiausios Lietuvos vaikų parašytos knygos rekordas buvo įamžintas fotografijose ir vaizdo įraše, kuris bus siunčiamas agentūrai „Factum“, registruojančiai Lietuvos rekordus. Ar vaikų parašyta knyga bus užfiksuota Lietuvos rekordų knygoje, paaiškės maždaug po mėnesio.

„Smagu, kad šis renginys sulaukė didelio tėvelių ir vaikų susidomėjimo. Mažieji ypač džiaugėsi galimybe išmėginti, ką reiškia kurti knygas – kaip gimsta idėjos ir herojai, kaip jos atsiranda popieriaus lape, galiausiai – kaip auditorija reaguoja į jų kūrinį. Tikimės, kad toks kūrybiškas žvilgsnis į knygas paskatins vaikus atrasti skaitymo džiaugsmą“, – teigia Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ direktorė.

Renginio metu visiems susirinkusiems vaikams buvo išdalinta apie tūkstantį „Knygų medžių“. Tai projekto „Augu skaitydamas“ simboliai – specialūs plakatai. Visą vasarą skaitydami knygas, vaikai kviečiami ant šių simbolinių medžių rašyti, klijuoti lapelius su perskaitytų knygų pavadinimais ir taip juos „auginti“.

„Tai, kaip vaikas auga, parodo ne tik per trumpos suknelės rankovės, per ankštas švarkelis ar batukai. Vaikas auga tada, kai savo galvoje kaupia vis daugiau žinių. Tad per vasarą svarbu ne tik pasistiebti ūgiu, bet ir kuo daugiau sužinoti. O vienas iš svarbiausių žinių šaltinių vaikams yra knygos. Ar žemė yra apvali, ar plokščia ir ją laiko trys drambliai? Kodėl, kai saulė nusileidžia, būna naktis? Kuo daugiau knygų perskaitome, tuo daugiau atsakymų į klausimus žinome“, – taip vaikams dalijant „Knygų medžius“ apie knygų naudą pasakojo Neringa Čereškevičienė.

Iškart po šio renginio visoje Lietuvoje veikiančiuose knygynuose „Pegasas“ prasidėjo  Vaikų knygų mėnuo, truksiantis iki birželio vidurio. Jo metu didžiausių šalies miestų knygynuose žymūs šalies žmonės vaikams skaitys ištraukas iš savo mėgstamiausių vaikystės knygų.

Projektas „Augu skaitydamas“ yra pirmasis leidyklos „Alma littera“ iniciatyvos – „Lietuva – daugiausiai skaitanti šalis Europoje“ etapas. Juo siekiama padėti tėvams formuoti vaikų skaitymo įpročius, ugdyti įgūdžius bei paversti skaitymą mėgstamu užsiėmimu.

V. Bubnys gali būti pristatomas kaip politinis bei visuomenės veikėjas. Bet pirmiausia jis žinomas kaip rašytojas: dramaturgas, prozininkas, eseistas. Ne vienam vyresnės kartos atstovui pažįstamas kaip knygų „Arberonas.Maža išpažintis“ ar „Nesėtų rugių žydėjimas“ autorius. Šie kūriniai buvo ekranizuoti. O nostalgija seniems geriems filmams… Tai ne vieninteliai, bet įsimintiniausi rašytojo kūriniai. O štai naujausia jo knyga „Širdimi regėti. Portretiniai eskizai“ nė kiek nenusileidžia jau minėtiems kūriniams. Paskaičiusi šią knygą kurį laiką nenorėjau žiūrėti ar skaityti purvasklaidos, nes ten neaptinku nieko adekvataus šiai knygai.
„Širdimi regėti“… kaip gražiai pasakyta, juolab kad knyga iš tikrųjų glosto širdį. Paties autoriaus išgyventa ir meniškai pateikta dokumentika apie iškilias mūsų kultūros, literatūros asmenybes: Vincą Mykolaitį-Putiną, A. Miškinį, J. Baltušį, Tėvą Stanislovą, K. Vasiliauską, Just. Marcinkevičių ir daug kitų. Pasakojimo stilius kartais lėtokas, kartais nostalgiškas – rodos, kad „prisitaiko“ prie asmenybės, apie kurią rašo. Nei pernelyg giriami aprašomi asmenys, nei pernelyg didžiuojamasi  pažintimis su jais, tai tekstui suteikia įtaigumo, o nuoširdus, paprastas, išjaustas santykis su žmogumi, apie kurį rašoma, paperka: tikiu šia knyga. Skaitydama kartais jaučiaus lyg gražioje senoje kaimo sodyboje, aprašytoje kurio nors lietuvių klasiko. „Senuko Antano ranka sunki. Kai paleidžiu ją iš savosios, tiesiog šleptelia jam ant šlaunies. Prigesusias akis užverčia į mane, nusuka į priešais šešėliuotą „sodželką“, kiek pakelia galvą ir vėl į „sodželką“. (p. 10–11). Taip gražiai aprašomas V. Mykolaičio-Putino brolis Antanas, pasakojantis apie rašytoją. Tikroviškas tarybinių laikų atpasakojimas (jaučiaus pasėdėjus eilinio tarybinio piliečio butuke, kai skaičiau apie J. Baltušį). Net ir po Vilniaus Brodą pavaikščiojau, nors tekstas apie V. Kernagį ne taip stipriai išgyventas kaip kiti (atsiprašau, gal klystu). Už tokią plačią jausmų skalę dėkinga autoriui, tai jis mane nukėlė į skirtingus dešimtmečius, į skirtingas vietas, supažindino su iškiliais veikėjais.
Įstrigo autoriaus gebėjimas interpretuoti. Tiek istorija, tiek literatūra yra interpretacija, nėra tik juoda ir balta. Intrepretacija susijusi su gebėjimu neteisti ar aklai palaikyti tik kurią vieną versiją. Labiausiai V. Bubnio platus požiūris įstrigo skaitant apie J. Baltušį. Galime šio rašytojo nekęsti, galime mylėti, tačiau jo „Parduotų vasarų“ ar „Sakmės apie Juzą“ iš lietuvių literatūros neišbrauksime. Pirmiausia vertinkime J. Baltušį kaip rašytoją. „Laikas žmogų pakelia ir prilenkia, net parklupdo. Reikėtų suprasti. Tik viena paguoda, ir tai liudija literatūros, meno istorija: dalis kūrėjų, įsitvirtinę gyvi, išlieka amžiams, kiti kaipmat pamirštami, o dar nemažai jų atgimsta, sakykime, po šimto metų. Jokia politika, jokia partija nepagelbės, nenurodys.“ (p. 50)
Knygoje radau ir žinomų, ir nežinomų faktų. Kai kurie jų bjaurūs. „Pernai metų vasarą nusiperku solidų žurnalą, verčiu lapą po lapo ir staiga nepatikiu savo akimis. Didelėm juodom raidėm: „Tėvo Stanislovo celėje – tualetas.“ (p. 53) Pasakojama, kad buvusioje vienuolio celėje dabar įrengtas tualetas, nes po ja einanti nuotekų trasa. Nieko nepadarysi, toks gyvenimas… Bet kaip Tėvas Stanislovas ar Just. Marcinkevičius nesiskundė juos užklupusiais pažeminimais, taip ir V. Bubnys: tik vos vos užsimena apie nemalonius gyvenimo etapus, tačiau po juos nesiknaisioja ir nelieja knygoje neigiamų minčių. Apie gražius žmones tik gražūs tekstai.
V. Bubnio artimas santykis su aprašomais asmenimis, pasakojimas ramus, tačiau emocijos neslepiamos. Vieni tekstai asmeniškesni, kiti ne tokie intymūs, tačiau visi nuoširdūs ir šilti. Vienas klasikų savo romane rašė, kad turėtų būti labai sunku skaityti, nes buvo sunku rašyti (čia apie herojaus laišką motinai). Panašiai galima pasakyti ir apie šią knygą: skaityti malonu, matyt, ir autorius jautė malonumą rašydamas. Manau, kad studentas, mokytojas, literatas tikrai paims šią knygą į rankas. Tačiau ją skaityti gali visi: parašyta taip paprastai ir aiškiai, kad nereikia išmanyti kultūrinio ar literatūrinio konteksto, tereikia atverti širdį tekstui, kad pajustumėte knygos esmę. Mieli tekstai apie žinomus žmones: nuo tokių prisiminimų turėtume tapti geresni, laimingesni ir artimesni.
Loreta Valiūnaitė

Pasak prancūzų literatūros kritikų, Andreï Makine‘o „Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, tačiau nepaprastai jaudinamu stiliumi. Ši knyga ką tik atkeliavo į Lietuvos knygynus, o „Veide“ siūlome ištrauką iš jos.

Nustebau išvydęs, kaip su upe lygiagrečia alėja iš lėto tolsta būrelis vaikų, kiekvienas ant peties nešasi po kastuvą. Atpažinau draugus ir net tą mokinę, kurią dėl kepurės pravardžiavom Raudonkepure, mergaitę, kuri visada maištavo prieš drausmę, ir dabar ji ėjo nuošaliau nuo kitų, atrodė, kartais strykčiodama šokio žingsneliu… Taigi mano nebuvimas liko nepastebėtas, o begaliniai ilgas įkalinimas plieno narvuose iš tikrųjų tetruko kelias minutes!
Ėmiau leistis nuo pakylų, sutrikęs dėl laiko susidvejinimo, paskatinusio abejoti ir savo paties realumu. Ir lyg įtvirtindama naują dalykų padėtį staiga pasirodė ta jauna moteris.
Ji atėjo prie tribūnų, tikriausiai sekė mūsų pėdomis sniego vėpūtiniuose, nubraukė sniegą nuo pakopos galo ir dabar sėdėjo prisimerkusi prieš saulės srautą. Ant kelių laikė atverstą knygą.
Nustojau leidęsis, sustingau, suvokęs, kad reginys nepriklauso pasauliui, kuriame gyvenu.
Tai buvo pirmas kartas, kai man taip akivaizdžiai atsivėrė moteriškumo esmė. Iki tol matydavau moteris kaip darbininkes, kurias sutikdavom gamyklose ir statybose, stiprias moteriškes, dažnai paženklintas fizinio darbo ir alkoholio, gyvenimo užgrūdintas taip, kad atsilaikytų prieš vyrus. Vaikų namuose moteriškumas dar mažiau matomas, visų, berniukų ir mergaičių, tapatybė suvienodinta: kartą per mėnesį skutamos galvos, tos pačios storos flanelės drabužiai, ta pati kalba – jos vyriško šiurkštumo nė nepastebėdavom. Žinoma, dar buvo moterys šeiminiuose tribūnų aptvaruose, aukštų pareigūnų ir valdininkų žmonos, bet jos buvo tokios pat netikroviškos kaip simbolinės figūros propagandos plakatuose.
Tad jaunoji moteris, kurią tąsyk išvydau, man tapo pirma tikrąja moterimi. Jos laikysena buvo moteriška: sėdėjo kiek išrietusi nugarą. Ir tas kelis po plona juodų pėdkelnių vilnele, kyšantis iš po nekaltai ir bauginamai atsilapojusio palto skverno. Ir tas veidas užmerktomis akimis, regis, laukiantis glamonės.
Jos dėka staiga supratau, ką reiškia būti įsimylėjusiam: pamiršti ankstesnį gyvenimą ir gyventi vien tam, kad jaustum mylimosios kvėpavimą, blakstienų virpesį, kaklo po pilku šaliku švelnumą. Bet labiausiai – jaustis palaimingai negebančiam matyti moteryje vien ją pačią. Nes ji buvo ir mus supanti sniego gausa, ir tarp medžių tvyrąs saulės švytėjimas, ir ta akimirka, kurioje jau galėjai nujausti nedrąsų pavasario dvelktelėjimą. Ji buvo visa tai, ir kiekvienoje jos paprastos silueto linijos dalelėje glūdėjo šviesių platybių atspindys.
Po mano koja girgžtelėjo sniegas, moteris atsimerkė; pamačiau, kad ant jos blakstienų spindi ašaros. Bet veido bruožai išliko ramūs, beveik švytėjo.
Kuo atsargiausiai nusileidau, sumišęs, kad nutraukiau jos vienumą. Ji palenkė galvą prie knygos. Ten vietoj skirtuko buvo įdėtas vokas. Skubriu judesiu užvertė tomelį, lyg būčiau galėjęs pavogti to laiško paslaptį. Tikriausiai išsyk suprato, kad vaikas, kaip ir ji, sutrikdytas netikėto susitikimo, negali kelti jokio pavojaus. Ilgai į mane žiūrėjo, šįkart vos šypsodama. Atsistojęs ant paskutinio laiptelio pamačiau jos akyse tokį geliančio skausmo šešėlį, kad nusigręžiau ir puoliau už tribūnų.
Ten radau mįslingųjų spąstų paaiškinimą: vienas plieninis strypas laikėsi prisuktas tik vienu varžtu, jį buvo galima patraukti į šalį ir taip patekti į labirintą…
Išeidamas iš parko, sutikau dvi pagyvenusias moteriškes, sodų apželdinimo darbininkes, jos atsainiai gremžė įšalusią žemę aplink didelius akmeninius fontanus. Viena iš jų linktelėjo galva į tą pusę, kur stūksojo tribūnos, ir atsiduso:
– Ką tu sau manai… Jos vaikinas buvo jūreivis povandeniniame laive. O kai jūroje atsitinka nelaimė, nelieka nei kapo, nei kryžiaus…
Kita nustojo gremžti, atsirėmė į kastuvo kotą ir taip pat atsiduso:
– Oi, žinai, tie kryžiai… Gal ir geriau, kad kapo nėra. Ji greičiau atsigaus…
Praeidamas įsidėmėjau šiuos žodžius ir pasileidau bėgte paskui draugų būrelį. Nesąmoningai tikėjausi pratęsti mūsų žaidimus ir užmiršti ką tik patirtų dalykų grožį ir gėlą.
Užmiršti taip niekada ir nepavyko. Jaunoji moteris, sėdinti ant apsnigtos tribūnos, virto daugiau negu prisiminimu. Matymo, supratimo būdu, jautrumu, tonu, be kurių mano gyvenimas nebūtų buvęs toks, koks tapo vėliau. Po šio trumpučio susitikimo visai kitaip žvelgiau į slegiančius mesianistišką tėvynę šlovinančius simbolius. Visi tie paradai, iškilmės, suvažiavimai, paminklai… Keista, bet man mažiau knietėjo juos pašiepti, kritikuoti ant pakylų kopiančių valdininkų dviveidystę, demaskuoti savanaudžius, kuriems svajonė apie naują visuomenę tebuvo sena naudinga melagystė.
Numaniau, kad tiesos nebuvo nei jų, nei priešingoje, disidentų, stovykloje. Tiesa man atrodė paprasta ir šviesi, kaip ta vasario diena po sniego prislėgtais medžiais. Prieš nuolankų moters nuleistais vokais veido grožį visos tribūnos, stovintieji jose ir žmonių siekis pranašauti Istorijos vardu atrodė apgailėtini. Tiesą atskleidė tos moters tyla, vienatvė ir meilė – aprėpianti tiek, kad ir nepažįstamas laiptais besileidžiantis berniūkštis liko visiems laikams jos apstulbintas.
Ėmiau galvoti, kad ta įsimylėjusi moteris gyveno laike, nė kiek nesusijusiame su mūsų kasdienybe, kurios ritmą diktavo grandioziniai masiniai reginiai. O gal ji gyveno tokiame pasaulyje, koks jis galėjo būti be valdingo vyrų įtūžio, be tribūnų ir plieno strypų voratinklių.
Ši viltis atgaivino mano svajonę apie baltą miestą, naujos sąmonės žmones, kurie, pasak mūsų mokytojos, gyvens ateities visuomenėje. Taip, tie gražūs, taikūs žmonės nekaups gėrybių ir aistringai darbuosis „ateities statybose“…
O tada suglumęs suvokiau, kad šiam nuostabiausiam sumanymui trūksta vieno dalyko.
„Meilės…“ – sumurmėjo manyje nepatiklus balselis. Idealioje visuomenėje viskas buvo numatyta: entuziastingas liaudies masių darbas, stebinama mokslo ir technikos pažanga, kosmoso užkariavimas, leisiantis žmogui nukeliauti į nepažįstamas galaktikas, materialinė gerovė ir protingas vartojimas, atsirasiantis, kai iš esmės pasikeis mentalitetas. Viskas, visiškai viskas! Išskyrus…
Užuot dar kartą pagalvojęs „meilė“, vėl išvydau jauną moterį, apsuptą didžios saulėtos sniegynų ramybės. Moterį užmerktomis akimis, atsukusią veidą į tą, kurį myli.
Po keturiasdešimties metų, kai buvo viešai paskelbtos karinės paslaptys, sužinojau pavadinimą povandeninio laivo, sugedusio jūroje ir nusinešusio tą vyrą, kurio mylimą šešėlį mačiau prabėgant jaunos moters, sėdinčios ant parado tribūnos, veidu. Įvykiai sutapo: susitikome tame parke, kai po laivo katastrofos buvo praėję kiek daugiau negu metai…
Dabar istorija atrodo aiški nuo pradžios iki pabaigos. Liko paslaptis, jaunosios moters veide matytas skausmo ir ramybės atspindys. Prietaringa baimė kliudė man įvardyti šį prieštaravimą, bijojau, kad per daug protaudamas nesugriaučiau trapaus tribūnų viršūnėje vaiko išgyventos akimirkos grožio. Laikui bėgant nesupratimas galų gale virto viena iš miglotų reminiscencijų, kurių nenorim išsiaiškinti, nes jos tokios švelnios tik todėl, kad prisiminimas liko neapibrėžtas. Norint jį atgaivinti, pakakdavo lyg užkalbėjimą, kaip vaikystėje, ištarti šiuos žodžius: „Ji buvo pirmoji moteris, kurią įsimylėjau.“
Būčiau išsaugojęs tik šį švelnų praeities aidą, jei po daugelio metų kitos moters žvilgsnyje nebūčiau pamatęs tokios pačios švytinčios sužeistos meilės atspindžio.
Belaukdamas kito traukinio, vaikštinėju, kur akys veda, po Varo miestą. Žiemos diena akina saule ir mistraliu. (…) Apžilpintomis akimis, markstydamasis nuo dulkių, pasislepiu už sienos, einu beveik apgraibomis, kol pamatau antkapius ir kryžius. Baltos kaip namų fasadai, bet pasislėpusios už kiparisų eilės kapinaitės užuovėjoje, čia galima atsipeikėti, kvėpuoti ir, atsukus nugarą saulės papliūpai, nebeskubėti…
Ketinu vėl leistis į kelią, pulti į vėjo ir ugnies srautą. Staiga prie vieno antkapio pamatau sustingusią tamsią dėmę. Dėmė suvirpa, virsta moters siluetu, atsisuka ir eina išilgai kiparisų gyvatvorės. Jaunas veidas, ašaromis paplūdusios akys… Priėjusi moteris šypteli ir patraukia išėjimo link. Kai pradingsta, nueinu prie kapo, nuo kurio ji pasitraukė, perskaitau vardą, greit suskaičiuoju: nugyventa aštuoniolika metų iki dutūkstantųjų ir paskui dar dešimt. Dvidešimt aštuoneri metai. Vyras? Sužadėtinis? Brolis? Pernai miręs…

Andreï Makine

Apie knygą ir autorių

Andreï Makine‘as – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus, kuris vadinamas neoklasiku, knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų.
A.Makine‘as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“ skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas.
Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui.

Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Taip prasideda intriguojantis romanas „Urvinio lokio gentis“. Jis ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o „Veide“ siūlome ištrauką iš šios knygos.

Kai besiartinant tamsai ilgėjantys šešėliai susiliejo su blausia pilka prieblanda, tingią popietės nuotaiką pakeitė nerimas, visi užsikrėtė laukimu. Brunui vos žvilgtelėjus, moterys skubiai nurinko puotos likučius ir įsitaisė prie neuždegto laužo urvo prieangyje. Regis, atsitiktinai išsimėtę žmonės buvo užėmę vietas pagal savo rangą. Moterys buvo sustojusios viena greta kitos pagal užimamą padėtį gentyje. Vyrai, kurie susirinko kitoje pusėje, taip pat išsirikiavo pagal hierarchiją, tik šamano nebuvo matyti.
Brunas, stovintis arčiausiai priekyje, davė ženklą Grodui, šis lėtai ir išdidžiai žengė pirmyn ir iš tauro rago išėmė žioruojančią anglį. Tai buvo svarbiausia anglis, sudegusi lauže, uždegtame senojo urvo griuvėsiuose. Laužo tęstinumas simbolizavo genties gyvenimo tęstinumą. Uždegdamas šį laužą prie įėjimo, tarsi paskelbė, kad tai genties urvas, jų gyvenamoji buveinė.
Kontroliuojama ugnis buvo žmogaus priemonė, būtina norint išgyventi šaltame klimate. Netgi dūmai turėjo pranašumų – vien tik jų kvapas sukeldavo saugumo ir namų jausmą. Dūmai nuo urvo ugnies, skverbdamiesi pro didelę angą iki aukštų skliautuotų lubų, ras kelią laukan per plyšelius ir angas. Jie išlėks kartu su nematomomis jėgomis, kurios gali būti priešiškos genčiai, išvalys urvą ir persmelks genties gaivalu, žmogiška gyvastimi.
Laužo uždegimo ritualo pakako, kad urvas būtų apvalytas ir taptų žmonių buveine, bet kartu tam tikri kiti ritualai buvo atliekami taip dažnai, kad juos taip pat imta laikyti urvo ceremonijos dalimi. Vienas tokių – globojančių totemų dvasių supažindinimas su naujaisiais namais, ritualas, kurį paprastai atlikdavo vienas šamanas, stebint tik vyrams. Moterims buvo leidžiama švęsti pačioms, o Izai teko gaminti specialų gėrimą vyrams.
Sėkminga medžioklė jau parodė, kad totemai laimina šią vietą, o puota patvirtino žmonių ketinimą padaryti šiuos namus nuolatinius, nors tam tikru metu gentis galėjo išvykti ir ilgesniam laikui. Totemų dvasios taip pat keliavo, bet kol genties nariai turėjo amuletus, jų totemai galėjo surasti juos ir prireikus atskubėti iš urvo.
Kadangi dvasios dalyvavo urvo ceremonijoje, galima buvo prijungti ir kitas ceremonijas – dažnai taip ir įvykdavo. Bet kuri ceremonija atrodydavo svarbesnė, jei sutapdavo su naujų namų įkūrimu, ir savo ruožtu sustiprindavo genties ryšį su teritorija. Nors kiekviena ceremonija turėjo savo tradicinį ritualą, kuris niekada nesikeisdavo, ceremonijų progos buvo skirtingos ir nulemdavo vis kitokią eigą pagal tai, kokie ritualai vykdavo.
Šamanas, paprastai pasitaręs su Brunu, nuspręsdavo, kaip įvairios dalys bus sujungtos ir kokia bus visa ceremonija, bet viskas vykdavo gana spontaniškai, viskas priklausė nuo to, kaip žmonės jausdavosi. Šioje ceremonijoje vyks Braudo įšventinimo į vyrus ritualas, be to, bus pasakyta, kokie totemai globos kelis mažylius, nes jau metas tai padaryti, o gentis nori įtikti totemų dvasioms. Laikas ne taip svarbu – viskas truks tiek, kiek reikės, bet jei kas sudrumstų jiems ramybę ar kiltų koks pavojus, uždegę laužą jau bus paskelbę urvą savu.
Išdidžiai, kaip ir tiko tokia proga, Grodas priklaupė, padėjo žioruojančią žariją ant sausos pinties ir pradėjo pūsti. Genties žmonės neramiai palinko į priekį, o paskui visi sykiu atsikvėpė, kai pirmieji mirtį nešantys liepsnos liežuviai ėmė laižyti sausas šakas. Liepsnos tarsi sustingo ir staiga lyg iš niekur siaubinga figūra stypsojo lauže, apimta riaumojančios ugnies. Pabaisos veidas buvo ryškiai raudonas, žėrintis ant klaikios baltos kaukolės, kuris tarsi kybojo laužo viduryje, ir plevenantys žėrinčios liepsnos liežuviai jai buvo nė motais.
Aila iš pradžių nematė tos siaubingos šmėklos, o paskui pastebėjusi net aiktelėjo. Pajuto, kaip ramindama Iza spusteli jai ranką. Mergytė juto, kaip virpa iečių galais daužoma žemė, ir net atšoko atgal, kai jauniausias medžiotojas stryktelėjo į vietą priešais laužą kaip tik tada, kai Dorvas ėmė aštriai mušti ritmą į didžiulį medinį dubens formos instrumentą, apverstą dugnu aukštyn ant kelmo.
Braudas pritūpė, pažvelgė tolyn, rankomis prisidengęs akis nuo nesančios saulės, o kiti medžiotojai pašokę prisidėjo prie jo ir vaidino bizono medžioklę. Jų pantomimos įgūdžiai buvo tokie įtikinami, nugludinti ištisoms kartoms bendraujant gestais ir ženklais, kad tarsi atgijo tikroji medžioklės dvasia. Net penkiametę priklydėlę užbūrė vaidinama drama. Genties moterys, pagavusios menkiausius pasakojimo niuansus, tarsi persikėlė į karštas dulkėtas prerijas. Jos juto, kaip kanopų dundėjimas virpina žemę, juto gerklę gniaužiančių dulkių skonį ir kartu džiūgavo nudėjusios grobį. Retai joms kliūdavo privilegija žvilgtelėti į šventą medžiotojų gyvenimą.
Iš pradžių šokiui vadovavo Braudas. Tai buvo jo grobis ir jo naktis. Jis juto visų emocijas, juto, kaip moterys virpa iš baimės, ir dar aistringiau įsijautęs vaidino. Braudas buvo meistriškas aktorius ir niekada nesijautė geriau, kaip atsidūręs dėmesio centre. Jis žaidė žiūrovų emocijomis, ir ekstazės pagautų moterų virpulys, kai vaikinas suvaidino paskutinį dūrį, buvo vos ne erotinis. Iš už laužo stebintis šamanas buvo taip pat sužavėtas – dažnai matė vyrus kalbant apie medžioklę, bet tik per šias retai vykstančias ceremonijas galėjo kartu pasidalyti patyrimu, išgyventi beveik visišką jaudulį. Vaikinas puikiai pasirodė, pagalvojo raganius, eidamas aplink laužą į priekį, jis nusipelnė totemo. Gal netgi nusipelnė truputėlį pasididžiuoti.
Paskutinis jaunuolio šuolis, ir jis atsirado tiesiai priešais galingąjį šamaną, o duslus dundantis ritmas ir jaudinantis pritarimas mušamuoju dar kelis sykius įmantriai suskambėję nutilo. Senasis burtininkas ir jaunasis medžiotojas stovėjo vienas priešais kitą. (…)
Nakties ramybę drumstė laužo spragsėjimas, tylus vėjo ošimas medžiuose ir tolumoje kvatojanti hiena. Braudas sunkiai šnopavo, jo akys žvilgėjo, nes buvo nuvargintas šokio ir dėl to, kad didžiavosi ir džiūgavo, tačiau labiausiai dėl vis augančios ir neraminančios baimės.
Vaikinas žinojo, kas vyks toliau, ir kuo ilgiau tęsėsi laukimas, tuo didesnių pastangų reikėjo suvaldyti apimančiam šiurpui, verčiančiam drebėti. Atėjo metas šamanui į jo kūną įrėžti totemo žymę. Anksčiau neleido sau daug galvoti apie tai, bet dabar, kai atėjo metas, Braudas suvokė, kad bijo kai ko daugiau nei skausmas. Raganius skleidė tokią aurą, nuo kurios jaunuolį apėmė daug didesnė baimė.
Jis jautėsi esąs ant dvasių pasaulio slenksčio, visai greta vietos, kurioje gyvavo būtybės, kur kas baisesnės nei didžiuliai bizonai. Net didžiuliai ir stiprūs bizonai buvo bent jau realūs šio pasaulio padarai, būtybės, kurias žmogus gali pačiupinėti. Bet nematomos ir daug galingesnės jėgos, galinčios sudrebinti net žemę, buvo visiškai kitas reikalas. (…)
Tarsi atsakydamas į nebylų vaikino maldavimą, raganius pakėlė ranką ir įsispoksojo į mėnulio pjautuvą. Paskui sklandžiais judesiais pradėjo aistringą kreipimąsi. Bet jo klausytojai buvo ne pakerėti stebintys genties žmonės. Prakalba liejosi nežemiškam, bet tokiam pat realiam dvasių pasauliui, ir jo judesiai buvo labai išraiškingi. Subtiliai keisdamas pozas, gestikuliuodamas vienarankis vyras, įveikęs luošumą, dėstė savo kalbą. Ir su viena ranka buvo išraiškingesnis nei dauguma vyrų su abiem. Kai šamanas baigė kreipimąsi, gentis suvokė esanti juos globojančių totemų apsuptyje ir tarp daugybės kitų nežinomų dvasių, o Braudas jau ne drebėjo – tirtėjo.
Paskui skubiai, taip staiga, kad vos keli žmonės spėjo aiktelėti, raganius iš drabužio klosčių išsitraukė aštrų akmeninį peilį ir iškėlė jį aukštai virš galvos. Greitu judesiu nuleido aštrų įnagį tiesiai Braudui prie krūtinės. Tik ypatingo susivaldymo reikalaujančiu judesiu šamanas spėjo sustabdyti peilį, nepadariusį mirtino smūgio. Užuot persmeigęs širdį, jis įrėžė jaunuolio krūtinėje dvi linijas, abi lenktas ta pačia kryptimi ir sujungtas viršuje – atrodė visai kaip didelis riestas raganosio ragas…

Jean Marie Auel

Apie knygą ir autorę

Kromanjoniečių gentis laikoma tiesioginiais žmonių protėviais. Jų atsiradimas datuojamas 40–35 tūkst. metų prieš mūsų erą. Būtent šio laikotarpio moters gyvenimą aprašo amerikietė Jean Marie Auel visame pasaulyje populiarumo sulaukusioje istorinėje sagoje „Žemės vaikai“, kurios pirmoji dalis – romanas „Urvinio lokio gentis“ ką tik pasirodė ir lietuviškai.
Penkių vaikų mama J.M.Auel pradėjo rašyti būdama keturiasdešimties. Ji norėjo sukurti tokią knygą, iš kurios būtų galima pasisemti žinių, tad nagrinėjo istorines publikacijas, archeologinę medžiagą, mokėsi primityviųjų menų bei gydymo vaistažolėmis. Romanas „Urvinio lokio gentis“ dėl savo autentiškumo sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir archeologų, antropologų bei paleontologų įvertinimo.
Per dešimt metų J.M.Auel parašė keturis romanus apie pirmykščius žmones, vėliau seriją papildė dar dvi knygos. Jas sujungė bendras serijos pavadinimas „Žemės vaikai“ ir pagrindinė herojė – kromanjoniečių genties moteris Aila.
Praėjus penkeriems metams nuo knygos „Urvinio lokio gentis“ pasirodymo, ji buvo ekranizuota.

S. Fitzekas gimė 1971 m. Berlyne. Studijavo teisę, iki šiol gyvena gimtajame mieste ir dirba radijo stoties laidos prodiuseriu. 2006 metais išleido pirmąją knygą – psichologinį trilerį „Terapija“. 2007 m. knyga nominuota Friedricho Glauserio premijai kaip geriausias kriminalinės literatūros debiutas. Filmo teises į knygą nusipirko „Odeon Pictures GmbH“.

Žinomo psichiatro Viktoro Larenco dvylikametė duktė dingsta mįslingomis aplinkybėmis. Nė vieno liudytojo, jokių pėdsakų, jokio lavono. Niekas negali pasakyti, kaip dingo Josi. Beje, mergaitė sirgo paslaptinga liga, kurios diagnozuoti negalėjo nė vienas gydytojas. „Tačiau nepaisant viso ilgo – nuo vieno gydytojo prie kito – maratono, kurį teko per pastarąsias savaites sukarti, daugybė konsultavusių ekspertų tik skėsčiojo rankomis. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl kartojasi traukuliai, nuolatinės infekcijos ir naktiniai kraujavimai iš nosies.“ (p. 11)

Štai tiek nemažai informacijos prologe. Mergaitės liga toli gražu ne svarbiausia kūrinio tema, tačiau tai užuomina, jų nemažai visame romane, bet jos tampa aiškios tik perskaičius visą kūrinį.

„Nejučia jis [Viktoras] išvydo, kas buvo nutikę. Kas jai buvo padaryta. Jam ėmė gniaužti kvapą, kai suvokė, kad dabar jie, ko gero, eina jo pėdsakais. Jie suras jį. Anksčiau ar vėliau. Dėl to neabejojo. Tačiau siaubinga įžvalga išblėso. Ji vėl pradingo. Nelyginant vandens lašas kanalizacijoje.“ (p. 15) Turiu prisipažinti, kad man užuominos nepadėjo – romano pabaigos aš nenuspėjau. Ir tuo džiaugiuosi.

Pirmas skyrius pradedamas pasakojimu po kelerių metų. Viktoras atsidūręs psichosomatinių traumų klinikoje: iš gydytojo virtęs pacientu, pririštu prie hidraulinės lovos pusiau elastiniais raiščiais. Bauginantis, net gąsdinantis pasikeitimas… Beje, skaitant knygą nevertėtų pamiršti šio dalyko: gydytojo-ligonio motyvo. Nors autorius kartas nuo karto „primena“, kad Viktoras guli ligoninėje, tačiau kur kas labiau susikoncentruoja į Viktoro pasakojimą. O pasakojimo veiksmas vyksta vasarnamyje Parkume.

„Viktoras ėmė sukioti galvą ir išgirdo treškant stuburo kaulus. Kadangi rankos ir kojos pririštos, tai judinti galvą buvo vienintelė likusi galimybė pasimankštinti ir atsipalaiduoti. Giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip visuomet užteko vos kelių akimirksnių mintims susigrąžinti. Atgal į Parkumą. Į meldais dengtą pajūrio namą. Vietą, kurioje po ketverių tragedijos metų ketino iš naujo susitvarkyti gyvenimą, kur vylėsi šiek tiek atsitokėti, kad galėtų viską pradėti iš pradžių. Ir čia, deja, visi tie norai nuėjo šuniui ant uodegos.“ (p. 20–21)

Parkume Viktoras susipažįsta su Ana, haliucinacijų kamuojama šizofrenike. Nors iš pradžių psichiatras atsisako ją gydyti, tačiau vėliau įsitraukia į psichoterapijos seansus, nes Ana pasakoja apie Šarlotę, kuri be galo primena dingusią Josi. Štai čia ir prasideda trileris.

Ši knyga išsiskiria tuo, kad ją galima apibūdinti netradiciškai: vietoj „žavi“ sakyčiau „keista“, vietoj „nepakartojama“ sakyčiau „mįslinga“. Vien ko verti veikėjai: haliucinacijas pasakojanti šizofrenikė, dėl dukros sielvartaujantis tėvas, kurio gyvenimas radikaliai pasikeitė. Aplinkos dvilypumas (ligoninė, vasarnamis) ir įvykiai mane ne tiek įtraukė, kiek užbūrė: knygą skaitai lyg mįslę, o kadangi vis žadamas jos įminimas, nekantriai verti lapą po lapo. Asmeninis įspūdis: pabaiga galbūt mažumėlę ištęsta, bet atomazga tikrai verta šito skaitytojo „erzinimo“.

Skaityti rekomenduoju mėgstantiems ne tik psichologinius trilerius ar apgaulingas knygas ir įtampą, bet ir kitiems. S. Fitzeką apibūdinčiau kaip kitokį ir keistą, tas pat pasakytina ir apie šį romaną. Tikriausiai teko girdėti sakant: „Niekas nėra toks, koks atrodo.“ Šitai tinka „Terapijai“, skaitydami nepamirškite, kad turite reikalą su tikrais įvykiais, sąmone, pasąmone ir šizofrenikais.

Dar vienas dalykas, kuriuo būtinai noriu pasidalinti. Tai „Padėkos“. Šią knygos dalį dažniausiai praleidžiu, tačiau šį kartą perskaičiau. Ir tuo džiaugiuosi. „Pirmiausia – ir tai ne tušti žodžiai – dėkoju jums, kad skaitėte. Jūs ir aš – tarp mūsų esama tam tikros bendrystės. Juk rašai ir skaitai vienatvėje ir tai yra be galo intymūs veiksmai. Jūs įteikėte man pačią brangiausią dovaną, kokią turite, savo gyvenimo laiką. Net labai daug laiko, nes dabar dar tebesirungiate su patirta įtampa.“ (p. 276) Rašytojas, vertinantis skaitytojų laiką, vertas mūsų dėmesio.

Emilija Merkytė

Visas pasaulis mini garsiausio kruizinio laivo „Titanikas“ katastrofos šimtmetį. Jis nuskambėjo ir Lietuvoje – balandžio 14 dieną prekybos centre „Panorama“ įvyko knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas, kurio metu kalbintos ne tik leidinio autorės – žurnalistės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell, bet ir „Titaniku“ plaukusių lietuvių giminaičiai.

Prieš šimtą metų prabangiu kruiziniu laivu iš Soutamptono į Niujorką tarp 2,2 tūkstančio kitų išplaukė ir mažiausiai trys lietuviai: Simas Baniulis, šaltkalvis Eliezeras Gilinskis ir kunigas Juozas Montvila. Jie visi nepateko tarp laimingųjų išsigelbėjusiųjų ir nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną kartu su „Titaniku“. Šių žmonių istorijos vis dar jaudina jų giminaičius.

Seimo narys režisierius Julius Dautartas pristatymo metu kalbėjo jaučiantis ryšį su seniai nuskendusiu savo giminaičiu Juozu Montvila ir iki šiol kreipiasi į jį sunkiomis gyvenimo minutėmis. Kalbama, kad katastrofos metu kunigas atsisakė vietos gelbėjimosi valtyje ir užsidaręs antros klasės biliotekoje klausė keleivių išpažinčių, laimino žmones ir drąsino juos. Giminės iki šiol didžiuojasi tokiu jo poelgiu ir siekia, kad Vatikanas kunigą Juozą Montvilą paskelbtų palaimintuoju.

Kitas Juozo Montvilos giminaitis – Jonas Montvila, kalbėdamas apie kunigą, pademonstravo atminimo medalį, kuris puošia Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilikos sieną. Pristatyme taip dalyvavo Sigita Montvilaitė, specialiai atvykusi iš Londono.

Labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“, vertindamas kunigo Juozo Montvilos pasiaukojimą, siekia Liubavo pagrindinei mokyklai suteikti Juozo Montvilos vardą ir organizuoja renginių ciklą jo pagerbimui ir atminimo įamžinimui. Balandžio 19 d. Marijampolėje vyks konferencija, skirta kunigo asmenybei, bei knygos „Titaniko lietuviai“ pristatymas.

Knygos „Titaniko lietuviai“ autorės Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell pasakojo, kad dauguma „Titaniku“ plaukusių lietuvių giminaičių, nors ir išsibarstę po visą pasaulį, buvo labai draugiškai nusiteikę ir suteikė daug vertingos informacijos. Kapitono Liudviko Stulpino, kuris plaukė į „Titaniko“ keleivių gelbėjimo operaciją, palikuonys šiuo metu gyvena Australijoje. Juozo Montvilos artimiausia giminaitė – 90-metė Teresa Belies net praėjus šimtui metų po katastrofos, rūpinasi savo giminaičio atminimo įamžinimu JAV.

Apie 1912 metais nuskendusį laivą „Titanikas“ sukurtas tikrai ne vienas dokumentinis ar meninis filmas. Populiariausią iš jų sukūrė režisierius Jamesas Cameronas, kurio romantinė drama 1998-aisiais susišlavė net 11 „Oskaro“ apdovanojimų.

Anot žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell, susidomėjusių laivo istorija, filmas sulaukė šlovės ne tik dėl gražios meilės istorijos, bet ir realių faktų perkėlimo į kino ekranus.

Rašydamas filmo „Titanikas“ scenarijų, režisierius Jamesas Cameronas konsultavosi su istorikais, tyrinėjančiais su ledkalniu susidūrusio laivo katastrofą, analizavo išlikusias nuolaužas ir su mokslininkų ekspedicijomis ne kartą leidosi į Atlanto vandenyno gelmes apžiūrėti lainerio kapavietės.

Filme atkuriamos ir realios kai kurių veikėjų gyvenimo istorijos: „Titaniko“ savininkas Brucas Ismay iš tiesų gėdingai įsmuko į gelbėjimosi valtį, palikdamas užnugaryje šimtus pasmerktųjų, senukai Straussai net nebandė gelbėtis ir grįžo į savo kajutę ramiai pasitikti likimo, kunigas Thomas Byles iki paskutinės minutės denyje klausė keleivių išpažinčių, o muzikantai grojo bandydami palaikyti keleivius iki pat pabaigos. Nesutariama dėl kapitono Edwardo Smitho gyvenimo pabaigos – vieni liudininkai teigė, kad jis iš tiesų užsidarė ant kapitono tiltelio ir jį nuplovė banga, kiti sakė, kad vyras nuskendo gelbėdamas mažametį berniuką.

„Titaniko“ istorija susidomėjusios dvi lietuvės žurnalistės – Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell – pasakojo, kad laivo aukų kapinėse palaidotas ir Leonardo Dicaprio suvaidinto jaunuolio, pavergusio žiūrovių širdis, „prototipas“. Tiesa, sutampa tik jų incialai – J. Dawson buvo airis, dirbęs laivo kūriku, o ne dailininkas, laimėjęs bilietą į Jungtines Amerikos Valstijas. Filmavimo grupė pripažino, kad tai tik sutapimas, tačiau vaikino kapas Halifakso kapinėse yra labiausiai lankomas – ten filmo gerbėjos iki šiol deda gėles, palieka kino bilietus ar net raktus nuo savo viešbučio kambario.

Šiemet, minint 100-tąsias „Titaniko“ metines, žurnalistės parašė knygą „Titaniko lietuviai“, kurioje analizuoja laivu plaukusių tautiečių likimus, cituoja autentiškus dokumentus, publikuoja originalias archyvines bei pačių darytas nuotraukas bei siūlo susipažinti su visiškai neromantiška katastrofos puse. Autorės atsako į intriguojančius klausimus, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima: kas nutiko su neišsigelbėjusių žmonių kūnais, kaip buvo nagrinėta laivo katastrofa, kaip ją nušvietė to meto žiniasklaida?

„Titaniko“ katastrofos minėjimui į kino ekranus sugrįžta ir apdovanojimais apibertas Jameso Camerono filmas 3D formatu. Kiekvienas kadras apdorotas žiūrėjimui trimatėje erdvėje. Garsiausias pasaulio kruizinis laivas į antrąją savo kelionę leisis balandžio 13 dieną, o jau balandžio 14-tąją prekybos centre „Panorama“ bus pristatyta knyga „Titaniko lietuviai“, kurią išleido leidykla „Obuolys“.