Nesvarbu, ar mokotės vairuoti, ar ruošiatės tuoktis arba skirtis, ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusi kmyga „Prie vairo su Platonu“ leis į savo gyvenimą pažvelgti visiškai naujai. O mes „Veide“ siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Įveikiame vidutinio amžiaus krizę

(…) Vidutinio amžiaus krizės reiškimosi laikas iš tiesų yra šių dienų ypatumas. Anksčiau, nepaisant numanomos gyvenimo trukmės, buvo įmanoma įsivaizduoti, kad gyvenimą galima padalyti perpus, o dabarčiai būdingas ilgas gyvenimas po to, kai susilaukėte vaikų ir dirbote, yra sąlygiškai naujas reiškinys. Viduramžiais nebūtumėte galėję sau leisti mėgautis vidutinio amžiaus krize – dar nesulaukęs keturiasdešimties jau būtumėte miręs. Šiais laikais, kai gyvename iki šimto metų, dirbame iki šešiasdešimties, lieka kone 40 procentų gyvenimo, kuris neturi jokios aiškiai apibrėžtos ar kultūriškai nustatytos formos. Taigi, kaip ir statybų bendrovės, statančios senelių namus, tačiau tokio namų komplekso nepapildančios parduotuvėmis ar kino teatrais, mokslas ir technologijos sėkmingai pailgina mūsų gyvenimą šioje žemėje, bet nepasirūpina tuo, kas leistų tuo gyvenimu mėgautis.
Chronologiniu požiūriu „vidutinio amžiaus krizė“ yra gana tikslus apibūdinimas, tačiau psichologiškai ji simbolizuoja ne dviejų vienodos trukmės gyvenimo etapų skiriamąją ribą, bet radikalią asimetriją, kai, blogiausiu atveju, pirmojoje dalyje lieka beveik viskas, o antrojoje – apgailėtini likučiai. Blogai ar gerai, bet dėl santykiškai mažo įvykių skaičiaus antrajame etape mirtis atrodo kur kas arčiau.
Vis dėlto verta aptarti pačios krizės ir reakcijos į ją skirtumą. Kalbėdami apie „vidutinio amžiaus krizę“ dažnai juokaujame, tačiau ji gali atspindėti atsaką į tai, kas ne taip ir juokinga, kitaip tariant – į pamažu mus apimantį nerimą ar savigarbos stoką, kurie tokiame amžiuje baudžiasi virsti neišbrendama klampyne. Krizei būdingą elgesį turėtume vertinti kaip rimto negalavimo simptomą, o „Porsche“ tėra išorinė jo išraiška. Tokie pavyzdžiai dažniausiai sietini su vyrais, bet pagal didėjantį riebalų nusiurbimo operacijų skaičių, berniukų verbavimą matyti, kad ir moterys stengiasi susigrąžinti tuos laikus, kai triumfavo. Tiesą sakant, senstant lyčių stereotipai vargu ar išnyksta, veikiau net priešingai – intensyvėja. Vidutinio amžiaus vyrai siekia ir vėl tapti tigrais, o jų bendraamžės – katytėmis. Tačiau abiejų lyčių atstovus vienija būtent nostalgija, kaip priešnuodis šiam negalavimui plisti.
Taip jau yra, kad „-algia“ yra žodžio „nostalgija“ dalis, reiškianti „skausmą“. Taigi nostalgija apibrėžiama kaip veikiau nemalonus nei malonus išgyvenimas. Visa tai ryškiai skiriasi nuo šiuolaikinės nostalgijos sampratos, kai ji traktuojama kaip mėgavimasis sentimentaliais prisiminimais. Tai siekia net Homero „Odisėjos“ laikus, kai pagrindinis veikėjas trokšta grįžti į mylimos Penelopės glėbį Itakėje – ir kuo ilgiau jam tenka laukti, tuo didesnę kančią jis patiria. Nors vidutinio amžiaus krizė sugrąžina guodžiančius (pagal šiuolaikinės nostalgijos sampratą) žmogaus praeities vaizdinius, tai vis tiek yra krizė, nes šiuose prisiminimuose slypi sielvartas. Būtent ši krizė skatina dabartinio „aš“ ir jaunystės laikų „aš“ akistatą, kai pirmasis priverstas atsiprašinėti antrojo ir maldauti suteikti dar vieną galimybę.
Kaip visada, geriausias vaistas – prevencija, ir čia į pagalbą galime pasitelkti Nietzsche. Savo gyvenimo saulėlydį jis praleido pamišėlių namuose, ir nors jo pavyzdys, kaip reikėtų nugyventi savo dienas, gal ir nėra pats geriausias, prieš išprotėdamas jis pateikė nuostabių įžvalgų, kaip išvengti saviplakos ir priekaištų sau, kurie itin būdingi vidutinio amžiaus krizei.
Būtent šis „savi-“ ir yra visa esmė. Vienas svarbiausių vidutinio amžiaus krizės aspektų yra tas, kad šiame procese neišvengiama savirefleksija. Vidutinis amžius tarsi savaime reikalauja asmeninio audito ir laimėjimų bei praradimų inventorizacijos. O žmonėms, nepratusiems prie tokios introspekcijos, vien tai, kad tenka pažvelgti į savo vidų, gali sukelti krizę. Anksčiau jūsų žvilgsnis buvo sufokusuotas į išorinius gyvenimo įvykius, daiktų fantasmagorijos stebėjimą, o dabar skamba vidiniai varpai, raginantys tyrinėti dar neatrastas savo vidines gelmes. Visa tai gali pateikti nemalonių staigmenų, pavyzdžiui, paskatinti suvokti, kad jau niekada nebebūsite toks sąmojingas ar kad kai kurie santykiai negrįžtamai nutrūko. Nietzsche’s manymu, esmė ta, kad šią savirefleksiją galite pradėti kur kas anksčiau, taip užbėgdami už akių didžiajai gyvenimo pusiaukelės katastrofai.
Nietzsche neatsitiktinai savo keturiasdešimt penktojo gimtadienio proga parašė autobiografinį kūrinį savirefleksiją pavadinimu „Ecce Homo“, kuris trykšta nevaldomu savęs aukštinimu. Pavadinimas, susijęs su Jėzaus Kristaus pareiškimu „Štai žmogus“, ištartu ruošiantis jį nukryžiuoti, pateikia mums pirmąją užuominą. Nietzsche kartu nori save ir sugretinti, ir supriešinti su krikščionių Mesiju. Galite prieštarauti, kad tokia didybės manija yra vienas akivaizdžiausių vidutinio amžiaus krizės požymių, tačiau Nietzsche atsakytų, kad krikščionybė ir egzistuoja būtent tam, kad nuslopintų savęs šlovinimą. Pats Kristus tampa garbinimo objektu, o visi kiti, tai yra mes, privalome nusižeminti – mūsų pagarbus nusilenkimas iki žemės yra būtinas atsakas į jo virtimą aukščiausiuoju. Užsukite į kurią nors bažnyčią ir išvysite virš altoriaus iškeltą kryžių bei pagarbiai nuleistas tikinčiųjų galvas – per kai kurias apeigas kunigas tikrąja šio žodžio prasme nusižemindamas atsigula veidu į grindis. Nietzsche’s požiūriu, krikščionybė pasitelkia piktą ideologiją, kuria siekiama paversti mus nuolankiais vergais. Tiesą sakant, pagrindinis krikščioniškosios moralės tikslas – psichologinė kastracija, kai pirmiausia mums primetamas menkavertiškumas, o vėliau jis pavadinamas dorybe. Gerai būti nusižeminusiam, – teigia krikščionybė. Tačiau visu tuo siekiama tik paversti mus silpnais, kad pompastiškoji Bažnyčios institucija galėtų tuo pasinaudoti, – atkerta Nietzsche.
Toks savęs slopinimas savo ruožtu reiškia, kad ne Kristuje, o būtent „žmonijoje“ glūdi tikrasis nepaprastų darbų šaltinis, kuris suteikia miglotą viltį ištrūkti iš vidutinio amžiaus krizės. Jei tik galėtume nusimesti tą krikščionišką ar moralistinį šydą nuo savo akių, – meldžia Nietzsche, – mes net matytume save kaip dievus, suprantama, ne krikščioniškosios prigimties. Svarbiausia religinį pasyvumą paversti pasaulietišku aktyvumu. Tai įmanoma ryžtingai ginant savo norus ir neleidžiant tokiems dalykams, kaip paskola, santuoka ir darbas, jūsų palaužti. Nes šie kasdieniai pančiai ne ką skiriasi nuo moralinių – abiem atvejais žmogus galiausiai nugyvens nuobodų ir nereikšmingą gyvenimą. Tačiau išreikšdamas savo valią individas gali nuo to išsivaduoti, net gali išlaisvinti savo viduje tūnantį „Antikristą“ – slaptą herojų, kuriuo visi esame, nebesaistomą jokių beprasmio nusižeminimo ir religinio sąstingio doktrinų.
O kas yra toji „valia“, taip galingai sprogdinanti kelią į vidutinio amžiaus krizę? Ir vėl, savastis slypi būtent valioje – nepalenkiamas siekis įtvirtinti savąjį „aš“ arba „suvokti save kaip individą“. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, itin atsargiai įsitraukiama į kokią nors grupę, nes grupės lengvai tampa avių, bukai sekančių viena kitą, banda. Asmenybė, priešingai, atsiskiria nuo bandos ir tampa unikumu, kuris pats sprendžia ir valdo savo likimą. Tačiau jūs negalite tiesiog imti ir pradėti suvokti save kaip individą. Visų pirma, kitaip nei teigia krikščioniškoji teologija, privalote tikėti, kad pasaulis nėra iš anksto nulemtas ir yra pakankamai nepanaudotos erdvės, kurią ateityje galėsite formuoti pagal savo asmeninę viziją. Patį pasaulį turime suvokti kaip radikaliai atvirą, stokojantį galios, kurią dažnai jam priskiriame, nepajėgų atsispirti žmogaus valiai, kurti kliūtis ir slopinti kieno nors pažangą. Tik tada galime pasinerti į laisvės platybes.
Kaip vis dėlto toli šis Nietzsche’s idealas nuo tipiškos vidutinio amžiaus krizės, kuri geriausiu atveju tegali būti pastangų įveikti save parodija. Kai pilvotas keturiasdešimtmetis nusiperka elektrinę gitarą, gali būti, kad tokiu būdu jis puoselėja vidinę savęs, kaip roko dievo, kuriuo vis dar žavimasi, viziją. Tačiau tokie pavėluoti asmeninio gelbėjimosi veiksmai, tiesą sakant, yra labai tipiški – nė viename jų nėra nieko individualaus. Paauglystėje jis buvo „kietas“, tačiau be cento kišenėje, dabar jis turi pinigų, kad galėtų įsigyti pačią geriausią „Gibson“ gitarą, bet jau prarado savo šaunumą, o su juo ir tą išskirtinumo kibirkštėlę. Tuo tarpu tikroji Nietzsche’s krizė jūsų troškimus ir siekius kaip tik padarytų ne tokius tipiškus ir bendrus. Vidutinio amžiaus krizė, tiek, kiek ji padeda pasirengti lūžiui, gali būti labai teigiama, tačiau jei ji tampa regreso preliudija, labai blogai. Visų svarbiausia – pažanga…

Robert Rowland Smith

Apie knygą ir autorių

Robertas Rowlandas Smithas – britų filosofas, dėstytojas ir konsultantas. Šiuo metu autorius yra atsidėjęs filosofijos populiarinimui: rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje „The Sunday Times“ turi savo skiltį, skirtą moralės klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis. Daugelį metų praleidęs Oksforde, dirbęs Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, R.R.Smithas grįžo į gimtąjį Londoną ir gyvena čia su žmona bei trimis dukterimis. Lietuvių kalba jau išleista jo knyga „Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija“, kurioje filosofiškai apmąstoma viena statistinio žmogaus diena.
„Prie vairo su Platonu“ autorius filosofo žvilgsniu apžvelgia svarbiausius kiekvieno iš mūsų gyvenimo įvykius nuo gimimo iki mirties. Ką apie įsimylėjimą sako Freudas? Ką Nietzsche mano apie vidutinio amžiaus krizę?

Daugiau kaip 90 metų skaičiuojantys kvepalai tapo tokia pat legenda kaip ir jų kūrėja – pati Gabrielle „Coco“ Chanel. Lietuvos skaitytojai knygynuose jau gali rasti knygą „Chanel Nº 5 paslaptis“, pasakojančią apie šiuos šimtmetį nenugalėtus kvepalus.

Po monstro buteliuką kas 30 sekundžių

Pirmosiomis 2009 metų gruodžio dienomis visos pasaulio antraštės drąsiai skelbė apie tai, kas galėjo nustebinti tik nedaugelį: „Chanel Nº 5 moterų apklausoje buvo išrinkti labiausiai gundančiu aromatu.“ Ikoniškieji Coco Chanel kvepalai jau nebe pirmą kartą buvo pripažinti seksualiausiais ir negailestingai sutriuškino tokius šiuolaikinės mados aukštumų pasiekusius dizainerių aromatus kaip žavieji Calvin Klein Eternity arba Estée Lauder Beautiful. Kai kurie iš perkamiausių pasaulio kvapų apskritai nepateko į šį sąrašą. Į pirmąjį dvidešimtuką patekusieji kvepalai nustebino dar kai kuo: visų jų istorija geriausiu atveju siekė devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, visų, išskyrus Chanel Nº 5, kuriems jau beveik devyniasdešimt metų.

Šimtas milijonų dolerių

Chanel Nº 5 laikomi vienais iš nedaugelio iki šių dienų išlikusių „paveldo“ aromatų, o mintis, esą Chanel Nº 5 paverčia moterį neatsispiriamai žavinga, nėra nauja. Kai pasakojimas apie labiausiai gundančius pasaulio kvepalus pasiekė London Daily Mail puslapius, korespondentas sausai pastebėjo, kad ir „Marilyn Monroe niekuomet nesiskundė sunkumais patraukti vyrus.“ Dabar „gali pasirodyti, kad spalvingą jos meilės gyvenimą lėmė paprastas pasirinkimas – jos kvepalai“. Juk kas galėtų pamiršti žymiąją, šmaikščiąją jaunosios žvaigždės pastabą, esą lovoje jos kūną dengia tik keletas Chanel Nº 5 lašų? Tikrai ne tūkstančiai moterų, išrinkusių juos labiausiai kerinčiu aromatu iš visų bei pripažinusių, kad tai tobulas aromatas, padedantis ne tik trumpai suvilioti vyrą, „bet ir užmegzti ilgalaikius santykius“. Tiesą sakant, viena iš dešimties šių moterų tvirtino sutikusios tą vienintelį būtent pasikvėpinusios garsiuoju aromatu.
Jei tai tiesa, tuomet Chanel Nº 5 galima laikyti atsakingais už gausybę meilės istorijų: pasak Prancūzijos vyriausybės, visame pasaulyje vidutiniškai kas trisdešimt sekundžių parduodamas vienas garsiųjų kvepalų buteliukas, atnešdamas apie 100 milijonų dolerių pelną per metus. Tikslūs skaičiai, kaip ir daugelis su žymiaisiais kvepalais susijusių detalių, yra akylai saugoma kompanijos paslaptis.
Tačiau šie skaičiai, rodantys, kad per metus pasaulyje parduodama per milijoną kvepalų buteliukų, gali reikšti tik viena: gausybę maloniai kvepiančių moterų, besiviliančių sulaukti dėmesio. Visa tai vyksta metai po metų jau ištisus dešimtmečius.

Po Pirmojo pasaulinio

Paslaptys, be abejonės, gimdo gandus bei legendas, kuriais apipinta Chanel Nº 5 istorija. Tai prasidėjo jau tuomet, kai pirmaisiais praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio metais Coco Chanel pirmą kartą pristatė savo firminius kvepalus. Tai buvo tas lemiamasis momentas po pirmojo „Didžiojo karo“, kai visas pasaulis pasiryžo palikti skausmingą praeitį už nugaros ir pasveikinti naujo ir modernaus amžiaus perspektyvas. Netikėtai kadaise neįsivaizduojamais laikyti dalykai tapo įmanomi. Albertui Einsteinui buvo įteikta Nobelio premija už naują požiūrį į fizikos dėsnius, o kadaise buvusias mirtinas ligas dabar pažabojo stebuklingos vakcinos. To dešimtmečio pradžioje Amerika galėjo pasigirti vos saujele milijonierių.
Tačiau prabėgus tik keleriems metams nepaprastai turtingų asmenų skaičius išaugo daugiau nei 700 procentų ir sparčiai artėjo prie penkiolikos tūkstančių, pranašaudamas naująjį aukso amžių. Veržli pokario ekonomika sukūrė naują turto bei prabangos standartą, ir pirmą kartą visa tai atrodė pasiekiama vidurinės klasės žmogui.
Atsirado belaidžiai radijo aparatai bei įgarsinti filmai, vidurinės klasės atstovai važinėjo automobiliais, o spindinčiose universalinėse parduotuvėse – dar vienas šios naujos, viliojančios komercinės eros fenomenas – jų laukė gatavi drabužiai ir kokybiški prancūziški kvepalai.
Tai buvo Niujorko, Paryžiaus ir visų kitų įvykių, nutikusių tuomet, kai atstumas tarp šių galingų miestų, rodėsi, ėmė iš lėto mažėti, dešimtmetis. Tai buvo herojų ir garsenybių laikas. Spartus komunikacijos vystymasis padėjo užsimegzti tarptautinei, kosmopolitinei kultūrai, kuri šį laikotarpį pavertė žvaigždžių bei stabų era. (…) Tą kunkuliuojantį dešimtmetį Charlesas Lindberghas iš Niujorko į Paryžių nuskrido per trisdešimt tris valandas, Charlie Chaplinas pakylėjo Holivudo komedijos žanrą į svaiginančias aukštumas, o tarpukario naktimis kas vakarą Prancūzijos sostinės scenose apsinuoginusi, lydima kvapą sulaikiusių žiūrovų aplodismentų, šokdavo temperamentingoji Josephine Baker. Tačiau nė viena iš trečiojo dešimtmečio ikonų nesugebėjo prilygti jau tuomet pripažinimą pelniusiai bei elegantiškiausia ir įtakingiausia visos kartos moterimi laikytai Coco Chanel.
Vis dėlto riba tarp gandų ir tikrosios istorijos yra nepaprastai ir gluminančiai lanksti. Didelė dalis nuolat aptarinėjamos, visuotinai priimtos istorijos apie Chanel Nº 5 iškilimą bei virtimą tarptautiniu prabangos sinonimu yra ne kas kita, kaip pusiau tiesos, painiavos, kolektyvinės fantazijos bei grynų prasimanymų mišinys. Kartais tų gandų bei legendų dengiama tiesa yra kur kas įstabesnė už bet kokius pramanus.
Pamąstykite apie visa tai, ką manote žiną apie Chanel Nº 5 kvepalus, kurie beveik visą savo egzistavimo laikotarpį buvo laikomi perkamiausiu visų laikų aromatu ir vienu trokštamiausių dvidešimto amžiaus prabangos objektų. Gal pamenate, kaip 1920-ųjų vasarą jauna dizainerė Gabrielle „Coco“ Chanel sukūrė šį unikalų kvapą. Tik, deja, taip nebuvo. Iš tiesų tuo metu aromatas jau galėjo pasigirti ilga ir painia istorija – istorija ne apie ką kita, kaip tik apie netekties ir aistros sampyną.

Sėkmę nulėmė ne reklama

Gal jums yra tekę skaityti įvairių pasakojimų apie tai, kaip Chanel Nº 5 apstulbino tradicinių kvepalų pasaulį kaip neregėta, nuostabi techninė naujovė: pirmoji istorijoje sintetinė kompozicija, pirmasis abstraktus kvapas, kuriame visiškai naujai buvo panaudotos kvepalų sudedamosios medžiagos, vadinamos „aldehidais“. Iš tiesų visai tikėtina, kad jums teko girdėti kažką panašaus, kadangi šis tvirtinimas sudaro pagrindinę legendos dalį apie tai, kaip Chanel Nº 5 tapo fenomenu. Bėda ta, kad ir šitai nėra tiesa. Chanel Nº 5 nebuvo pirmieji kvepalai, pasižymėję tokiomis naujovėmis. Jie nebuvo netgi antrieji. Stovėdami ties iki šiol parfumerijos „aukso amžiumi“ laikomo laikotarpio riba, Chanel Nº 5 buvo tikrų tikriausia revoliucija, amžiams pakeitusi kvepalų istoriją, bei vienas iš nepaprastų kunkuliuojančios, modernios eros tėkmėje išsivysčiusios naujos meno šakos kūrinių. Vis dėlto įspūdingus juos daro kai kas kita – kai kas, kas suteikė jiems neblėstančio, tikro seksualumo.
Tarp gausybės paplitusių įsitikinimų apie šį aromatą vienas yra kone universalus: mitas, kad sumani ir atkakli reklamos kampanija lėmė tarptautinę Chanel Nº 5 šlovę. Nepaisant aromato žavesio, kurį kvepalų ekspertai laiko siekiamybe bei meistriškumo įkūnijimu, kas galėtų suabejoti, kad gerai žinoma ir metams bėgant nemenkstanti jo galia slypi talentingoje reklamos kampanijoje ir ypač kruopščioje pakuotėje – stulbinančiai paprastame kvadratiniame buteliuke? Juk legenda mums pasakoja, kaip šis buteliukas buvo pradėtas garbinti, kaip septintajame dešimtmetyje Andy Warholas savo litografijų serijoje suteikė jam dvidešimto amžiaus ikonos vardą…
Problema ta, kad Chanel Nº 5 niekuomet nebuvo viena iš litografijų garsiojoje septintojo dešimtmečio Warholo populiariojo meno ikonų serijoje. Marilynai Monroe taip pat niekas nesumokėjo už kvepalų pristatymą. Net ir puikiai žinomas pasakojimas apie tai, kaip buteliukas pateko į nuolatinę Šiuolaikinio meno muziejaus Niujorke kolekciją šeštojo dešimtmečio pabaigoje, yra klaidingas.
Vis dėlto mintis, esą Chanel Nº 5 šlovę sukūrė reklama, tokia gaji yra dėl savo akivaizdumo. Tačiau pavartykite archyvus, reklamos istorijos puslapius ir dulkėtus senus laikraščius bei žurnalus, ir jus nustebins paprastas faktas: ankstyvąją Chanel Nº 5 sėkmę lėmė visai ne reklama.
Nepaisant populiaraus visuotinio įsitikinimo, kad sumani reklama išgarsino Chanel Nº 5 vardą prabangos pasaulyje, tiesa yra kur kas keistesnė, o istorija – kur kas sudėtingesnė ir pribloškianti: pirmuosius keturiasdešimt kvepalų šlovės metų jų reklamos kampanija niekuo neišsiskyrė ir buvo visiškai neįkvepianti. Kvepalai turėjo būti pasmerkti žlugti. Didžiausias kliūtis trečiąjį, ketvirtąjį ir netgi penktąjį dešimtmetį Chanel Nº 5 kėlė kompanijos – o vėliau ir pačios Coco Chanel – sukurta konkurencija bei painiava. Tačiau kažkokiu būdu nei reklama, nei informacijos platinimas neturėjo jokios reikšmės.
Dar kartą prisiminkite tą vieną paprastą faktą: vienas buteliukas kas trisdešimt sekundžių. Ir šie stulbinantys skaičiai netgi nėra susiję su pastarųjų metų mados įtaka. Tokia nesuvaldoma sėkmė Chanel Nº 5 lydėjo nuo pat trečiojo dešimtmečio. Kaip mums primena New York Times kvepalų kritikas Chandleris Burras, šiandieninėje parfumerijos industrijos pasaulinėje rinkoje vis dar dominuojantis aromatas pagarbiu tonu vadinamas paprasčiausiai le monstre – monstras…

Tilar J.Mazzeo
Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols

Apie knygą
Knygoje „Chanel N° 5 paslaptis“ autorė Tilar J.Mazzeo nukeliauja laiku ir įsigilina į talentingos, kontroversiškos bei geležine valia pasižyminčios kvepalų verslininkės širdį, į Coco Chanel gyvenimą. Skaitytojas išvysta rožių plantacijas ir garsiuosius jazminų laukus, kuriuose prasideda kvepalų kelias, vėliau – laboratorijos ir valdybos posėdžių kabinetus, kuriuose aromatai ir seksas neatsiejami… Knygos autorė atveria duris ir į Chanel imperijos širdį – 31 Rue Cambon, pagrindinį kompanijos Coco Chanel butiką.

„Du svarbiausi moderniojo amžiaus Lietuvos seimai – 1920 m. Steigiamasis ir 1990 m. Atkuriamasis – ypatingomis sąlygomis atliko ypatingus uždavinius – panašius, bet skirtingus“, – Kovo 11-osios išvakarėse išėjusios knygos „Lietuvos Respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai“ įžangoje rašo politologas Kęstutis K.Girnius.
Tiek Steigiamojo, tiek ir Atkuriamojo Seimo narių biografijos – skirtingo ilgio, kaip ir skirtinga jų svarba įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Vieni 1920 m. Steigiamojo Seimo nariai nusipelnė vos vienos kitos eilutės – kad buvo mokytojas iš Prienų, „ligi buvo išrinktas į Seimą, vertėsi žemės ūkio darbu savo ūkyje“, ar buvo kalvis iš Ginkūnų dvaro Šiaulių valsčiuje. Kitų ženklai Lietuvos istorijoje buvo verti ilgesnio išvardijimo, kartais ir su labai dramatiškais faktais.
1990-ųjų Kovo 11-osios signatarų biografijos pateikiamos su trumpu jų indėlio į valstybingumo atstatymą ir įtvirtinimą vertinimu, citatomis, kaip jie vertina dabartinę situaciją valstybėje. Pavyzdžiui, Jonas Liaučius prisipažįsta kaip signataras besijaučiąs kaltas, nes „idealistai pralošinėja „naujiesiems lietuviams“. Zigmas Vaišvila mano, kad pritarę ES Lisabonos sutarčiai, prarandame valstybingumą: „Tauta niekam nesuteikė teisės stumti Lietuvą į federaciją“. Povilas Varanauskas sako, kad „nereikia pykti ant tėvynės, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių“. O Egidijus Jarašiūnas siūlo: „Seime reikia jaunų, išmanančių teisę ir ekonomiką žmonių. Kai tokie žmonės sudarys daugumą, tikėtina, kad bendri reikalai bus tvarkomi geriau.“
Šio knygos sumanytojas – Kovo 11-osios Akto signataras šviesaus atminimo dr. Bronislovas Lubys. Pirmoji knygos dalis – 1924 m. leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“ kopija, į antrają sudėtos Atkuriamojo Seimo narių, balsavusių už Kovo 11-osios Aktą, trumpos biografijos.

Dažną iš mūsų kankina klausimai apie šviesą tunelio gale, apie rojų ir pragarą, apie tai, kas mums nutiks po mirties, kur yra mirę mūsų artimieji, ar tikrai yra gyvenimas po mirties, ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja.

Vieni religiją laiko pasaka suaugusiesiems, kiti tikina, kad abejoti Dievo buvimu negalima, o treti tiesiog tyli ir yra neapsisprendę. Bet visiems be išimties bent kartą gyvenime buvo iškilęs Dievo egzistavimo klausimas.

Knyga „Dangus tikrai yra“ – vaiko pasakojimas apie tai, ką jis patyrė per apendikso operaciją, kai buvo palikęs suvo kūną ir nukeliavęs į rojų. Po operacijos apie savo patirtį berniukas papasakojo tėvams. Šie nusprendė į sūnaus pasakojimą nenumoti ranka – taip gimė knyga „Dangus tikrai yra“.

Knygos pristatyme rašoma: „Dar nė ketverių neturėjęs Koltonas papasakojo tėvams, kad buvo palikęs savo kūną per operaciją. Jis tiksliai žinojo, ką jo tėvai veikė ligoninėje, kol jis buvo operuojamas. Vaikas kalbėjo apie apsilankymą rojuje ir persakė ten sutiktų žmonių, kurių niekada nebuvo matęs, istorijas, pasakė net tai, kas vyko prieš jam gimstant. Jis nustebino tėvus apibūdindamas rojų taip, kaip parašyta Biblijoje, nors vaikas dar nemokėjo skaityti.

Koltonas drąsiai, atvirai pasakoja sutikęs seniai išėjusius šeimos narius. Jis apibūdina Jėzų, angelus, koks yra Dievas ir kaip stipriai Jis mus myli.“

Visa knygos struktūra paremta tėvų ir vaiko bendravimu: tėvai mėgina kuo daugiau gauti informacijos iš sūnaus ir kaskart lieka nustebinti vis naujomis žiniomis ir pasakojimo tikslumu. Beje, klausinėti tėvai stengiasi taip, kad klausimas nesufleruotų atsakymo, taip didesnė tikimybė, kad sūnus papasakos, ką iš tikrųjų matė ir patyrė.

„Tėti, Jėzus valdė daktarą O‘Holeraną ir taip padėjo mane operuoti.“ (p. 65)

„Mes skraidėme. Mes visi skraidėme, tik Jėzus ne. Rojuje jis vienintelis neturi sparnų. Jis tiesiog kilo aukštyn ir leidosi žemyn kaip liftas.“ (p. 80)

„Tenai yra visos vaivorykštės spalvos.“ (p. 73) Koltonas papasakoja apie Jėzaus žymes ir jo žirgą, apie tai, kad Jėzus turi pusbrolį, „tik neprisimenu jo vardo, bet jis tikrai malonus“, apie Jėzaus karūną.

„Dievas ir Jėzus rojuje skleidžia šviesą. Ten niekada nesutemsta. Ten visada šviesu.“ (p. 109)

„Mama, šėtonas dar ne pragare. <…> Angelai nešiojasi kardus, kad šėtonas nepatektų į rojų.“ (p. 138)

Koltonas rojuje matė savo senelį, kuris mirė prieš jam gimstant, sutiko taip ir negimusią sesutę. „Ji sakė man, kad mirė tavo pilvuke.“ (p. 100)

Koltono patirtis keičia ir jo šeimos gyvenimą: „Norėjome tikėti, kad mūsų negimęs vaikelis nukeliavo į rojų. Nors Biblija tai nutyli, mes tuo tikėjome. O dabar mums paliudyta: duktė, kurios niekada nesame matę, nekantriai laukia mūsų amžinybėje.“ (p. 102)

Sūnaus pasakojimus tėvas pastorius lygina su savo žiniomis, cituoja Bibliją ir apmąsto. Taip sudėliojamas knygos turinys ir visa grindžiama ne tik vaiko pasakojimu, bet ir suaugusiojo vertinimu.

Knygą perskaičiau greitai. Nuostabu, kaip rimti ir sudėtingi dalykai, pasakojami vaiko, įgyja aiškią ir paprastą formą. Matyt, mes, suaugusieji, viską įpratę pateikti kuo sudėtingiau, o Koltonas tėvams pasakoja neįtikėtinus dalykus taip paprastai, kad tuo telieka žavėtis. Dėl to vaikiško paprastumo ir atvirumo knyga tik dar įdomesnė ir patrauklesnė. Koltonas pasakoja, kaip atrodo angelai, apie ką kalbėjosi su Jėzumi, kaip matė savo senelį, koks gyvenimas rojuje, kaip ten slenka laikas…

Neįtikėtini dalykai, kuriais negali netikėti. Man kilo keletas klausimų: o jeigu Koltonas būtų gimęs musulmonų ar budistų šeimoje, kaip tuomet atrodytų jo aplankytas rojus? Jei Koltono tėtis būtų ne krikščionių pastorius, o nežinomos afrikiečių genties šamanas, ar ir tada Koltono Dievas ir rojus būtų tokie patys? Šie klausimai kilo perskaičius „Dievas tikrai yra“. Neradau šioje knygoje atsakymo, bet juk klausimai ir kilo tik perskaičius knygą. O ir knygos turiniu netikėt negaliu, taigi knyga nuostabi savo keistu poveikiu ir skatinimu mąstyti, ieškoti ir tikėti… Kuo tik norite: kad Dievas tikrai yra, tuo, kad jo nėra, rojumi, į kurį pateksime po mirties, ar tokio rojaus nebuvimu. Jūsų valia rinktis, bet mažuoju berniuku netikėti tikrai bus sunku.

Siūlau paskaityti visiems: tikintiems ir netikintiems, tiems, kurie ieško atsakymų ir tiems, kurie nebijo, jog kils dar daugiau klausimų. Būtinai paskaitykite, šiai knygai abejingi neliksite, o gal ji net ir jūsų gyvenimą pakeis. Taigi tariu senąjį sudiev ir garantuoju: perskaitysite greitai, bet tai, ką perskaitėte, mąstysite ir permąstysite dar ilgai.

Emilija Merkytė

Šiomis dienomis knygynus pasieks prozininkės Lenos Altang romanas „Akmeniniai klevai“, pelnęs autorei Naujosios rusų literatūros premiją. Siūlome ištrauką iš šios knygos, susidedančią iš trijų dienoraščių.

Sašos Sonli dienoraštis 2008

Mes – tai, kuo bandome apsimesti.
Atsargesni turėtumėm būti.

Birželio trisdešimtoji.
Perskaičiau šiandien Defo: daktaras Stefanas Chrizolitas pastebėjo, kad norint apsisaugoti nuo maro rytais dera valgyti virtas ir keptas razinas; jis praneša apie tai dėl visuomenės labo.
Matyt, mama bus skaičiusi tą pačią knygą, nes vaikystėje buvau maitinama razinomis – nuo bendro nuosilpio, kaip sakydavo mūsų tarnaitė. Ant stalo virtuvėje visuomet stovėjo medinis dubenėlis išbrinkusių nuo karšto vandens rudų uogų, naudojau jas, kai lipdydavau molines lėles, jų visada būdavo rusvos akys ir raukšlėta saldi burna.
Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai ir priežodžiai, išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios į tėvo, iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia – štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin! ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje ir vedžiodavo savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!
Viešpatie, kaip aš norėčiau ją pamatyti, tik dar vieną kartelį. Tomas Moras raudonais viršeliais prakalbino mane sifograntais – taip mama vadindavo ypač skandalingus gyventojus, ir hitlodėjum – taip būdavo pavadinamas tėvas, kai leisdavosi į ilgus eismo nelaimių apsakinėjimus, užmiršęs ataušusią sriubą.
Natanielis Hotornas pažadino pažįstamą tobulybė žudo, tėvas visada patraukydavo pečiais, kai išgirsdavo taip sakant mamą, besiskundžiančią dėl suskrudusios pyrago, Deidros pamiršto krosnyje, luobelės. Pasirodo, tie žodžiai iš alegorinio pasakojimo – apie gražuolę, kuriai nuo veido buvo pašalintas apgamas. Jinai mirė todėl, kad ji nebebuvo ji: nebegalėjo atpažinti savęs veidrodyje ir mirė iš siaubo.
O mama mirė todėl, kad nukrito geležinė iškaba.
O tėtis mirė todėl, kad Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui. O Jaunėlė nemirė, nors visi ją seniai palaidojo. Ji tiesiog perskilo pusiau – tarytum kalbantis akmuo Lechas Lavaras, bandęs įterpti žodelį svetimon laidotuvių kalbon.
Mirtis – tai vienas iš dalykų, ant kurių laikosi pasaulis, joje nėra nieko nežmoniška. Kad šitai suprastum, nebūtina net sėdėti ant aukšto.
Aš sėdžiu ant aukšto todėl, kad čia sausa, čia šilta, po sienas lando medvabalis, o šiaudinis kilimėlis kvepia juodžolėmis, ašuotėmis ir grižažolėmis. Sėdžiu čia todėl, kad namie triukšmas, o stoginėje drėgna po ilgos liūties – keturias dienas lijo ir šniokštė taip, jog verandoje atplyšo siauras drobinis markizės skivytas ir pakibo lyg pašautos kregždės sparnas.
Beje, apie mirtį. Liko dar vienas mamos posakis, jo taip ir nebuvo nė vienoje knygoje, manau, mama pati jį išgalvojo.
Karalienė Ona pasimirė.

[...]

Defido Monmuto laiškas 2005

… tavo aplinkybės visada su tavimi išvien.
Tu nusprendei vieną sykį, jog esi sukurta kankinamiems prisiminimams, tu sutvirtinta jų, tarytum muziejiniai plėšraus padaro griaučiai – vielos, ir tau atrodo, kad jeigu juos kas ištrauktų, tu subyrėtum į tūkstančius slankstelių ir smulkių kremzlikių. Prisiminimai nusėdo kaip kalkės tavo gyslose, Saša, ir neleidžia tavo kraujui tekėti, o tau pačiai neleidžia atsitiesti.
Tavyje gyvena mergaitė, draskoma nuojautų, ir tuo pat metu atžaroka senė. Kadaise aš pažinojau tą mergaitę visai neblogai, mokiau ją anglų ir lotynų kalbų, net mylėjau ją kaip mokėjau, tačiau senė… o taip, aš visada bijojau senės.
Užmarštis – gynybinis sielos mechanizmas, kai kurie stiklai turi apsinešti suodžiais, kad galėtum neapakti žvelgdamas rytdienon. Jei nebūčiau to padaręs su savo atmintimi, ar patikėsi, neįstengčiau netgi rašyti tau. O juk aš rašau tau.
Tu, žinoma, neprisimeni, kaip devyniasdešimt ketvirtųjų spalį, kai nusivežiau tave Londonan po mūsų sužadėtuvių, mus užklupo lietus Kensingtono soduose ir mes blaškėmės po begalines, lietaus užpiltas alėjas. Aš pasiūliau išsinuomoti numerį viename iš senovinių viešbučių, žvelgiančių langais į parką, ir praleisti ten naktį – apdžiūti, išgerti vyno, pasimylėti.
Aš taip norėjau tavęs tada, tokios vėsios, išblyškusios, susitaršiusios, kad būčiau įmanęs graužti nagus iš nekantrumo, tarytum alkanas berniūkštis, paliktas po pamokų.
Koks vaikiškumas, pasakei tu, gūžtelėjusi pečiais, mūsų juk atgaliniai bilietai pusę dešimtos. Tavyje jau tada glūdėjo baiminga atodaira, vėliau, sumišusi su vienatve ir atšiaurumu, ji virto neviltimi.
Tu galėjai išvaryti ją iš savęs, tavyje tiek daug gyvūniškos, natūralios jėgos, bet tu nė piršto nepajudinsi. Siela tavo skurdi, bet tik todėl, kartoju tau, kad gyveni ankštoje savo prisiminimų kamarėlėje, kaip kadaise gyvenai tėvų namų sandėliuke, išsilankstydama nakčiai seną spyruoklinę lovą.
Tu – visų geriausia ir visų pražūtingiausia, ką tik turėjau per daugelį metų, tau išėjus pradėjau įsižiūrėti į daiktus, į žmones, į savo paties išgyvenimus taip, kaip tai darydavai tu, tavuoju įdėmiu raganišku būdu.
Juokinga pasakyti, aš skaitau kaimo paaugliams Platoną ir Tomą Hardį, nors žinau, visa tai tik žodžiai, iš kurių buvo sukurtas jų – Platono ir Tomo Hardžio – pasaulis, papjė mašė iš savo pačių siaubo, kažin kas visiškai nenaudinga ir kitiems nepasiekiama.
Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi. O kodėl tau pačiai nepradėjus rašyti? paklausiau aš tada, ir tu atsakei nieko negalvodama: o aš viską turiu.
Kaip viskas sumišo tavo galvoje, mergaite mano.
Nieko tu neturi, ničnieko.
Kad ir kur tu eitumei, visur tavęs laukia dykra, apaugusi nirtingomis svėrėmis, bet ne todėl, kad tu ieškai jos, o todėl, kad ją nešiojiesi. Tu buvai palikta šitoje dykroje visai mergytė, aš prisimenu tave andainykštę, amžinai nepatenkintą, su dirbtine šypsena. Tu priminei man tą Kiplingo apsakymo berniuką, kurį tėvai atidavė Indijoje lyg ir giminaitės, lyg ir paikos tarnaitės valiai, ir jis apako, nes nieko nenorėjo matyti.
Žinojau, kad turiu ištraukti tave iš ten, nuplėšti tą plutą, kuria tu apauginai šiltą, gyvą Aleksandrą, tačiau „Akmeniniai klevai“ traukė tave į dugną tokia jėga, tarytum jūsų pensiono pavadinimas būtų „Akmeninis inkaras“.
Vis dėlto užteks pamokslų, rašau tau ne dėl jų, norėjau pasakyti, kad nepamiršau tavęs ir, klausydamasis kalbų apie jūsų šeimą, tikriau sakant, apie tai, kas iš jos liko, iki šiol jaučiu pažįstamą šiurpulį ir kurį laiką negaliu atgauti kvapo.
Ypač kai girdžiu istorijas apie tave ir Driną, žmonės kalba baisybes – bet baisiausia, kad manęs jos nestebina.
Visada žinojau, kad iš tavęs galima laukti visko, tu pilna gyvo, reto šiais laikais natūralaus žiaurumo. Dauguma žmonių žiaurūs svetimais žodžiais, jie skaito žiaurias knygas, klausosi žiaurių žinių pakeliui iš Bormuto į Rydingą, žiūri į krauju aptekusius ekranus, o tavo istorija kita – tu tiesiog kitaip negali, kaip ir negali pykti iš tikrųjų arba paklusti aistrai, tavyje tvyro tyla, kaip aikštėje įvykdžius bausmę.
Jeigu tu nužudei ją, žinok – aš tavo pusėje.

[...]

Luelino dienoraštis

elderberry, šeivamedis, kiaurmedis, runa fehu – jo žiedų arbata valo kraują, o žievės nuoviras ramina širdį, taip Saša parašė tą vakarą, kai sudaužiau jos sodo lempą, ji nuėjo savo miegamajan ir parašė tai, kol maudžiausi duše, dėliojau ant kėdžių šlapias drapanas ir žiūrėjau pro langą į juodą rifiuotą daržinės stogą – man buvo duotas kambarys, iš kurio nematyti jūros, šitoks dešimčia svarų pigesnis
ką ji galvojo apie mane, kai gulėsi miego, išsipindama plaukus, žvelgdama pro langą į liepų šakas, lankstomas šlapio vėjo?
nuo to laiko, kai perskaičiau – skubomis, įsiklausydamas į žingsnius ant laiptų, į žvirgždo gurgždesį – nuo to laiko, kai šitai perskaičiau, negaliu nurimti, londono butas atrodo man kaip tamsi valų ola, pilna stalaktitų, aš kliūnu už dėžių ir dėžučių, iš vienos dėžės aš išsiėmiau bernodžonso albumą ir jau pusvalandis sklaidau jį kaip nevisgalvis
panašu, kad jis buvo sutikęs nemažai moterų, panašių į sašą sonli! pažvelkim kad ir į jo basąją pavargėlę, ne – į andromedą, palinkusią prie šaltinio, tfu, kuo čia apskritai dėti prerafaelitai! visa klevuose matyti per sodo sumaištį, va kuo, visur kur opiumiškas išglebimas ir rūstumas sau, visų ginklai apsiviję gervuogėmis, juodi ratilai po akimis, sunki galva, susiraizgę tankūs plaukai – va kuo
ar rašo ji apie mane dabar, kai išvažiavau? noriu tai skaityti, o daugiau nieko skaityti nenoriu, apie mane niekas niekad nieko nerašė, aš nė nežinojau, kad mano kairioji akis žydrai pilka, kaip šlapios samanos saulėj
įsivaizduoju jos dienoraštį, diena po dienos prirašomą rašalinių paukščiukų: gerai būtų, kad luelinas e. atvažiuotų dar kartą, matau šią frazę, tarytum ji būtų parašyta ant karalių menės sienos, įsižiūriu į ją, lyčiu ją ir jaučiuosi ulisas odisėjas prie penelopės vartų, susivokiantis kariavęs tik dešimtį metų, o kitus dešimtį metų, kaip paskutinis kvailys, siekęsis namo

Lena Eltang

Apie autorę

Lena Eltang gimė tuometiniame Leningrade. 2003 m. išėjo pirmas jos eilėraščių rinkinys (jo įvadą parašė Tomas Venclova), vėliau dar keli, veikiai poetė ėmėsi ir prozos. Kaip prozininkę ją išgarsino jau pirmas romanas „Gervuogės ūgis“, patekęs į premijos „Nacionalinis bestseleris“ trumpąjį sąrašą, o parašiusi antrą – „Akmeniniai klevai“, autorė tapo pirmąja premijos „Naujoji rusų literatūra“ laureate.
Nuo 1991 m. L.Eltang gyvena Vilniuje. Iki šiol Lietuvoje skelbta tik jos eilėraščių ir jų vertimų – „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Magnus Ducatus Poesis“ almanachuose.
L.Eltang proza – unikalus Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinys. Savita romano „Akmeniniai klevai“ kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleisdamos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio. Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kuriuose aprašomas gyvenimas. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.

Leidykla „Alma littera“ išleido jau ketvirtąją žymaus Lietuvos rašytojo A. Čekuolio knygą „Faktai ir šypsenos“. Ką tik knygynų lentynose pasirodęs kūrinys papuoš ne vienos šeimos biblioteką.

Knyga ne tik pateiks daugeliui dar negirdėtų, intriguojančių faktų, bet ir sukels šypseną skaitant apie kai kuriuos mūsų turistinių grupių nuotykius užsienyje.
Knyga atskleidžia daugeliui nežinomų faktų apie legendinį Žalgirio mūšį. Kaip ir kodėl tos dvi žmonių kariaunos surado viena kitą? Kaip bekele buvo vežamos dešimtis centnerių sveriančios patrankos? Ką valgė mūsų kariai ir iš kur ėmė maistą? Kaip buvo palaikoma disciplina? Taip pat skaitytojai galės sužinoti, kodėl Izraelio nenugali daug gausesni ir puikiai ginkluoti priešai? Kokią įtaką darželinukų auklėtojai turi valstybės ekonomikai? Kaip flirtuoja amerikiečiai, kaip skiriasi japonai? Kur slepiasi ir kiek trunka meilė?
Knygoje – net 59 temos, kurios pagyvins pašnekesius Lietuvoje, o emigrantams duos argumentų, kuriems neatsispirsi. Algimantas Čekuolis ilgus metus laisvalaikiu vadovavo lietuvių turistų grupėms, keliaujančioms po užsienio šalis. Šioje knygoje pateikiamas žvilgsnis į tas grupes iš vidaus ir, pasak autoriaus, nebūtinai tik iš blogosios pusės. „Labai tikiuosi, kad mano atviravimai sudomins vieną kitą skaitytoją“, – sako A. Čekuolis.
A. Čekuolio knygos „Faktai ir šypsenos“ pristatymas vyks jau šį šeštadienį, vasario 25 d., 13 val., Vilniaus knygų mugėje, konferencijų salėje 5.1.
Algimantas Čekuolis yra pelnęs keletą itin svarbių apdovanojimų: 2000 m. gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį, 2002 m. –  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių, 2003 m. – Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžių bei Lietuvos krašto apsaugos ministerijos medalį. Algimantas Čekuolis skaitytojams pažįstamas iš leidyklos „Alma littera“ išleistų knygų: „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ (2009), „Staigmenos“ (2010), „Šešios progos numirti“ (2011) ir naujausios „Faktai ir šypsenos“ (2012).

BFL

Jau pradėtas platinti pirmasis lietuviškas Kanonų teisės kodekso leidimas. Lietuvos įstatymuose numatyta, kad valstybė pripažįsta tuos kanoninius aktus ir Bažnytinio Tribunolo (teismo) sprendimus, kurie sukelia civilinius padarinius – bažnytinių juridinių asmenų steigimą, tikybos mokytojų skyrimą, santuoką, jos paskelbimą negaliojančia ir kt. Taigi Kanonų teisės kodeksas veikia ir yra taikomas drauge su valstybės teise.
Kita vertus, pasak Jono Pauliaus II, „Kodeksas nesiekia užimti tikėjimo, malonės dovanų ir ypač meilės vietos Bažnyčios ar Kristaus tikinčiųjų gyvenime“. Todėl aiškinantis konkrečias situacijas, kai katalikams kelia susirūpinimą kitų jų bendruomenės narių poelgiai, kanonai negali būti taikomi skyrium nuo dvasinio pasaulio, dvasinių autoritetų paisymo ir Didžiojo meilės įstatymo.

Komandinis dvasininkų darbas
Kanonų teisės kodeksas lietuvių kalba pasirodė sausio 25-ąją – tą dieną, kai 1959 m. popiežius Jonas XXIII pranešė nusprendęs pertvarkyti tuomet galiojusio kodekso redakciją ir sušaukti Vatikano II susirinkimą. Tą pačią 1983-iųjų sausio dieną popiežius Jonas Paulius II apaštaline konstitucija „Sacrae disciplinae leges“ paskelbė ir patvirtino dabar galiojantį bažnytinės teisės sąvadą. Šventojo Sosto komisijoje, parengusioje kodeksą, dirbo 105 tėvai kardinolai, 77 arkivyskupai ir vyskupai, 73 kunigai pasauliečiai, 47 kunigai vienuoliai, trys vienuolės, 12 pasauliečių iš penkių žemynų ir 31 šalies.
Kolektyvinis darbas buvo ir lietuviško teksto rengimas – pirmąjį vertimo variantą Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu atliko monsinjoras Adolfas Grušas, vėliau dar maždaug penkerius metus triūsė vyskupo Gintaro Grušo vadovaujama vertimo redagavimo komisija iš dvasininkų ir pasauliečių.

Teisinė galia – lotyniškajam originalui
Kanonų teisės kodeksą sudaro 1752 kanonai, kurių kiekvienas, panašiai kaip įstatymo straipsnis, išreiškia konkrečią teisinę normą. Teisinę galią turi ir priimant sprendimus vartojamas tik originalus lotyniškasis kodekso tekstas, todėl Lietuvoje skelbiamas leidimas greta pateikia tiek originalą, tiek lietuviškąjį vertimą. Pastarasis parengtas kuo ištikimiau sekant lotyniškais kanonais ir teikiant pirmenybę tikslumui, terminų nuoseklumui, o ne sklandžiam lietuviškam stiliui.
Tikinčiųjų bendruomenės tvarkymosi normas, vadinamas kanonais, dar ankstyvosios krikščionybės laikais imta kaupti į rinkinius. Didžiąją jų dalį sudarė Bažnyčios susirinkimų ir popiežių paskelbtos teisinės nuostatos. XII a. šie rinkiniai įgijo „Codex Iuris Canonici“ antraštę. Sisteminga kanonų visuma aprobuotą pavidalą įgijo tik 1917 m., Kanonų teisės kodeksą patvirtinus popiežiui Benediktui XV. Šio bažnytinės teisės sąvado peržiūros rezultatas – dabartinis kodeksas. Jame Vatikano II susirinkimo priimtos sielovados gairės ir atnaujinti Bažnyčios tvarkymosi principai išreikšti teisinių normų pavidalu.

Trumpasis interviu
Į “Veido” klausimus atsako Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius vyskupas Gintaras Grušas

„Veidas“: Kurios kodekso dalys aktualiausios sekuliariajam gyvenimui?
G.G.: Be abejo, viena aktualiausių sričių – santuokos ir jos skelbimo negaliojančia procedūros, nes tai labai jautri tema. Valstybė pripažįsta Bažnytinio Tribunolo sprendimus (bažnytinių juridinių asmenų steigimą, tikybos mokytojų skyrimą, santuoką, jos paskelbimą negaliojančia ir kt.), todėl su šiais klausimais susidūrę notarai bei teismai dažnai su mumis konsultuodavosi. Dabar Kanonų teisės kodeksas bus lengviau prieinamas. O kasdienybei aktualūs ir elementarieji sakramentų reikalavimai, kuriuos mūsų tikintieji dažnai primiršta. Tarkim, vienos valandos pasninkas prieš priimant šventą komuniją.
„Veidas“: Kodėl kodekso vertimas redaguotas net penkerius metus?
G.G.: Kiekvienas kanonas turėjo būti atidžiai išstudijuotas ir aptartas. Ekspertų, išmanančių kanonų teisę bei lietuvišką bažnytinę terminologiją, nėra daug, veiklos jiems netrūksta. Darbas apėmė Bažnyčios teisės ir teologijos, lotynų ir dabartinės lietuvių teisinės kalbos išmanymą. Bandėme likti kuo arčiau originalo ir kartu atsižvelgti į lietuvių kalbai įprastas konstrukcijas. Daugiausiai vargome su lietuviškais terminais, kurių kilmė nėra lotyniška.
„Veidas“: Tiems, kuriems neteko čiupinėti leidinio, smalsu, kiek knyga, apimanti 1752 kanonus, galėtų sverti…
G.G.: Sveria vieną kilogramą du šimtus gramų. Kodeksą su visomis rodyklėmis sutalpinome į 945 knygos puslapius. Storas, bet malonus laikyti rankose, tvirtai susiūtas leidinys kietais viršeliais.
„Veidas“: Originalų Kanonų teisės kodeksą galima rasti Vatikano tinklalapyje. Ar bus internete skelbiamas ir lietuviškasis vertimas?
G.G.: Kol kas internete jis skelbiamas nebus, nes tai susiję su autorių teisių problema. Vėliau šį klausimą svarstysime.

Šios savaitės pabaigoje šalies knygynuose pasirodys intriguojanti knyga „Viena diena Senovės Romoje“. Kuo ji intriguojanti, suprasite ir iš šios „Veide“ pateikiamos ištraukos.

Romėniški pusryčiai

Ką ankstų rytą valgo romėnas? Jo pusryčiai yra gausūs ir maistingi, šiandien pasakytume „amerikietiški“. Žinoma, ne į visus stalus buvo patiekiamas maistas, kurį aprašysime. Vargšas valgo tai, ką gali, o to ne visada pakanka. Aristokratas, priešingai, turi gerokai platesnį pasirinkimą. Romėnai pusryčius vadina ientaculum.
Ant stalo visuomet yra paplotėlių su žolelėmis, duonos, dubenėlių su medumi ir, žinoma, pienu. Pagaliau galime nustatyti raguolių ir skrudintos duonos, suteptos marmeladu ir mirkomos piene, protėvius. Tai ne viskas. Dar valgomi vaisiai, sūris, vyne mirkoma duona ir net mėsa. Iš tikrųjų dažnai per pusryčius sotinamasi vakar dienos likučiais. Taigi romėnams tai vienas iš „rimtesnių“ dienos maitinimųsi, priešpiečiai, priešingai, bus kuklūs.
Ankstų rytą padengtam stalui trūksta dviejų esminių mūsų pusryčių elementų: kavos ir šokolado… Jų romėnai nežino. Išties, laukinė kava dar auga Etiopijos platybėse ir bus atrasta tik po kokio amžiaus. Ją atrado, ko gero, „atsiskyrėliai“, įvertinę jos savybes palaikyti budrumą meldžiantis ir ilgai naktimis medituojant. Plačiausiai ji paplito viduramžiais ir Renesanso laikais, labiausiai – islamo pasaulyje…
Šokolado istorija visai kitokia. Romėnai jo nežino, nes kakavmedis auga Naujajame Pasaulyje, kuris Kristoforo Kolumbo bus atrastas po daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų metų. Trajano laikais kakava žinoma Centrinės Amerikos gyventojams. Bet gėrimas, išgaunamas iš sėklų, toks kartus, kad sunkiai būtų patikęs romėnams (ir mums). Reikės palaukti daugelį amžių, kol kažkam ateis į galvą mintis sumaišyti kakavą su cukrumi, kad gautų tai, ką vadiname šokoladu.
Po pusryčių kiekvienas turtingas romėnas jau pradeda dieną. Tai bus kupina susitikimų ir pokalbių diena. Taip pat reikia pasirūpinti ir kitais svarbiais asmeniniais dalykais: dantimis ir kvapu iš burnos.
Burnos kvapui pagerinti jau buvo kvapiųjų pastilių, tikra palaima, jeigu iš vakaro buvo gerai pavalgyta. Su dantimis sudėtingiau.
Romėnai labai rūpinasi savo dantimis. Prie stalo naudoja dantų krapštukus. Patricijų pokyliuose dažnai matomi sidabriniai, šakutės dydžio. Vienas jų galas ilgas, plokščias ir iškreivintas, skirtas dantims valyti. Kitas dantų krapštuko galas yra šaukštelio pavidalo – ausims valyti (visiems matant)…
Jau romėnų epochoje naudojama „dantų pasta“, jos pagrindas – natrio bikarbonatas. Ja vergas ištepa šeimininkui dantis. Yra ir tokių, kurie renkasi kitokį, kiek trikdantį būdą išlaikyti dantis švarius: plauti juos šlapimu. Šis būdas, regis, buvo labai paplitęs Ispanijoje ir Šiaurės Afrikoje.

Atleiskite, ar žinote, kiek valandų?

Kiek dabar Romoje valandų? Jeigu paklausite praeivių, kiekvienas jums atsakys skirtingai… Kaip teigė Seneka, Romoje neįmanoma žinoti tikslios valandos, daug lengviau tarpusavyje sutaikyti filosofus, negu suderinti laikrodžius…
Išties romėnai neturi tikslių būdų valandoms skaičiuoti. Labiausiai paplitę saulės laikrodžiai. Jų esti įvairių rūšių ir įvairių dydžių. Didžiausią Romos saulės laikrodį Marso lauke pastatė Augustas. Jis yra didelės aikštės dydžio (60 metrų pločio ir 160 metrų ilgio), o jo gnomonas, tai yra stiebas, metantis šešėlį, – tiesiog iš Egipto, iš Heliopolio, atgabentas obeliskas. Šį obeliską jūs, nors ir niekada nebuvote Romoje, daugelį kartų matėte televizijos žiniose: dabar jis yra priešais Montecitorio – deputatų rūmus – ir nuolat patenka į kameras vykstant parlamento posėdžiams. Prieš du tūkstančius metų obeliskas metė savo šešėlį į didelę aikštę, padengtą balčiausio travertino plokštėmis. Sužymėtos bronzinės linijos leisdavo sužinoti valandą ir datą. Šio milžiniško saulės laikrodžio projektuotojas sugebėjo sukurti garsųjį Ara Pacis, taikos altorių, tiksliai ant rudens lygiadienio, rugsėjo 23-iosios, linijos – tuomet, kai diena ir naktis trunka vienodai. Rugsėjo 23-ioji yra ir imperatoriaus Augusto gimtadienis. Taigi tądien obelisko šešėlis nutįsdavo iki altoriaus, simboliškai sujungdamas imperatorių, saulės judėjimą ir Pax Romana…
Mūsų tyrinėjamoje Trajano laikų Romoje yra daug „normalių“ saulės laikrodžių: jie įrengti ant daugelio visuomeninių pastatų, turtuolių namų vidiniuose kiemuose, jų turi net kai kurie praeiviai. Tai maži, vos trijų centimetrų skersmens kvadrantai, vadinami solaria, maždaug atitinkantys mūsų „kišeninius laikrodžius“…
Pagrindinis romėnų atskaitos taškas yra vidurdienis, kai saulė pakyla aukščiausiai. Šią akimirką – dienos vidurys: praėjo šešios valandos nuo aušros ir liko šešios iki saulėlydžio. Tačiau vasarą dienos akivaizdžiai yra ilgesnės, o žiemą trumpesnės… Taigi vasarinės valandos „trunka ilgiau“ negu žieminės. Ir nemažai. Pavyzdžiui, nuo vidurdienio iki pirmos valandos popiet vasarą praeina 75 minutės, o žiemą vos 44, beveik perpus mažiau!..
Suprantama, kai valandos yra tokios „lanksčios“, o tokių tikslių laikrodžių kaip mūsiškiai nėra, kasdienis gyvenimas yra ne toks griežtas, jeigu kalbėsime apie sutartus susitikimus, o vėluojantieji yra šiek tiek toleruojami. Bet yra būdas būti punktualiam, pavyzdžiui, paskirti pasimatymą Forume, „kai jis yra pusiau pilnas“; jei patikrintume su laikrodžiu, pastebėtume, kad tai atsitinka kasdien daugiau ar mažiau tą pačią valandą…

Aštuonios didžiosios senovės Romos problemos (tokios pat kaip ir šiuolaikinės)

Kaip taikliai pabrėžė profesorius Romolo Augusto Staccioli, problemos, kamavusios romėnus imperatorių laikais, yra neįtikėtinai panašios į varginančias šiandieninės Romos (ir visų kitų didelių miestų) gyventojus. Per šiek tiek mažiau nei du tūkstančius metų padėtis nė kiek nepasikeitė. Peržiūrėję sąrašą neaptinkame jokių staigmenų:
• eismas;
• triukšmas ir chaosas gatvėse ir skersgatviuose;
• laikas, užtrunkamas kelionėje;
• miesto šiukšlės ir purvas;
• nekilnojamojo turto krizė ir beprotiškos kainos;
• griūvantys ir nesaugūs pastatai;
• laukinė imigracija;
• nesaugumas naktimis.
Taigi, kaip ir šiandien, keliauti po Romą buvo keblu. Ir tai nepaisant garsaus Cezario 45 m. prieš Kristų paskelbto įstatymo, kuris leido judėti tik transporto priemonėms, atliekančioms darbus visuomenės poreikiams patenkinti, ir draudė privačių transporto priemonių judėjimą nuo aušros iki saulėlydžio. Bet, kaip ir šiais laikais, romėnų epochoje kurie pareigūnai ir tam tikri „privilegijuotieji“ galėjo naudotis savo priemonėmis. Žodžiu, jau tuomet būta VIP limuzinų…
O triukšmas gatvėse ir skersgatviuose buvo kita problema. Paklausykite, ką Marcialis sako apie dienos chaosą: „Romoje nėra vietos, kur vargšas galėtų susikaupti ar pailsėti. Ryte tau neleidžia gyventi mokytojai mokykloje, naktį – kepėjai, visą dieną – variakalių kūjai. Štai pinigų keitėjas purto savo purviną stalą, ant kurio – Nerono monetų krūvelės… Ten auksakalys spindinčiu kūjeliu kala Ispanijos auksą… Neliauja šaukti Belonos (karo deivė) kulto fanatikai; laivo sudužėlis laikosi įsikibęs medžio gabalo, padedančio papasakoti savo istoriją; žydukas, motinos išmokytas prašyti išmaldos; bedantis šaukiantis degtukų perpardavėjas…“ Jam pritaria Juvenalis, klausdamas: „Kokiame nuomojamame name Romoje galima išsimiegoti? Išsimiegoti gali tik jei turi daug pinigų…“
Daugybės užsieniečių atvykimas (taip pat ir Romos piliečių, traukiamų didžiojo miesto) negalėjo niekaip kitaip paveikti nekilnojamojo turto kainų, kaip tik jas pakelti, jos buvo keturis kartus didesnės negu likusioje pusiasalio dalyje. To rezultatas – laukinis spekuliavimas nekilnojamuoju turtu, tarsi grybus auginantis aukštas „kareivines“, statomas greitai ir iš prastos kokybės medžiagų. Padarinys – ganėtinai dažnos griūtys. Juvenalis apie tai labai aiškiai kalba, aprašydamas miestą, kuris „daugiausia laikosi ant silpnų gegnių“, ir skundžiasi, kad „administratorius uždengia seną žiojinčią skylę ir mums liepia miegoti ramiai, bet irimas ir toliau kabo virš mūsų galvos“.
Purvu ir šiukšlėmis kai kurie Romos kampai ir skersgatviai primena Artimųjų Rytų miestų gatves, kur dažnai vaikščiojama ant visų rūšių šiukšlių – nuo butelių iki išmestų daržovių – sluoksnių. „Vienam kampe kalė nušašus sprunka, kitam voliojas kiaulė purvina“, – sakė Horacijus.
Ir pagaliau naktinis nesaugumas, kuris ir šiandien yra problema: gerai, kad jis nepasiekia imperinės Romos lygio, jeigu teisybė tai, ką teigia Juvenalis: „Tave gali palaikyti nerūpestingu [...], jei eini į pokylį neparašęs testamento!“

Iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius

Apie autorių ir knygą

Alberto Angela (g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas. Italijoje jis geriausiai žinomas kaip mokslo populiarinimo laidų vedėjas „Rai Tre“ televizijos kanale.
Knyga „Viena diena Senovės Romoje“ skirta visiems kelionių laiku mėgėjams. Ir visiems, kurie planuoja kelionę į Romą, taip pat tiems, kurie ten jau buvo. Nes po „Vienos dienos Senovės Romoje“ atsiras daugybė priežasčių dar kartą sugrįžti į Amžinąjį miestą.
Savo knygoje A.Angela vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo šeštos ryto, kai miestas pabunda, iki pat vidurnakčio. Nuo tada, kai dominus pasirąžo lovoje, iki nakties, kai paskutiniai girtuokliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės. Senovės Romą knygoje mes galime matyti, pajusti ir netgi užuosti, bastytis po turtingųjų namus, besižavint prabangiai įrengtais interjerais, užsukti į virtuvę ir pasmalsauti, kas šiandien gaminama pietums, aplankyti vergų turgų ir stebėti gladiatorių kovas Koliziejuje.

Vasario 9 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į knygos „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1: „Joniškio dekanatas“ pristatymą.

Renginyje dalyvaus istorikė doc. dr. Irena Vaišvilaitė, istorikas doc. dr. Eligijus Raila, dailėtyrininkė dr. Aistė Paliušytė ir knygos autoriai.

Joniškio parapija nuo jos įkūrimo XVI a. buvo vienas svarbiausių Žemaičių vyskupijos bažnytinių centrų. Gerai aprūpinta Joniškio klebono vieta iki pat XX a. buvo geidžiama aukštesniųjų dvasininkų. Didelėje ir turtingoje parapijoje veikė itin daug koplyčių, o parapinė bažnyčia visuomet išsiskyrė turtingai išpuoštu interjeru ir gausiu liturginių reikmenų rinkiniu. XVII a. Joniškis tapo reikšminga Žemaitijos globėjo šv. Martinijono kulto vieta: čia gerbtos jo relikvijos, altoriuje lig šiol tebesaugomas XVII a. nutapytas, aptaisais papuoštas kankinio atvaizdas. Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1636 m. įsteigė Joniškio dekanatą. Pagal dabartinį administracinį suskirstymą jame yra devynios bažnyčios (Joniškio, Gasčiūnų, Juodeikių, Kriukų, Rudiškių, Skaistgirio, Žukančių bei dvi šventovės Žagarėje) ir tiek pat koplyčių.

Joniškio dekanato dailę ir jo parapijų istoriją pristatanti knyga parengta Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriuje. Instituto mokslininkai nuo 1996 m. leidžia tęstinį veikalą „Lietuvos sakralinė dailė“, kurio I-ojo tomo septynios knygos buvo skirtos Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių menui. Vyskupui Eugenijui Bartuliui pritarus 2009 m. buvo pradėti darbai kitame Lietuvos krašte – Šiaulių vyskupijoje.

Tomas „Šiaulių vyskupija“ pagal dekanatus bus suskaidytas į dalis. Joniškio dekanatui skirtąją dalį sudarys trys atskiros knygos. Medžiaga čia išdėstoma abėcėlės tvarka pagal vietovardžius. Tomą pradedanti knyga nagrinėja Gasčiūnų ir Joniškio bažnyčių istoriją, sakralinę dailę ir architektūrą, taip pat Balkaičių, Ivoškių, Jakiškių, Jauneikių koplyčių meninį paveldą. Publikuojama maždaug 300 meno objektų– sakralinių pastatų, altorių, bažnytinės įrangos elementų, paveikslų, skulptūrų, liturginių indų ir rūbų bei įvairios paskirties apeiginių reikmenų, varpų, antkapinių paminklų. Kūriniai pristatomi metrika, iliustracine medžiaga ir objekto istoriją, ikonografiją ir vertę nagrinėjančiu straipsniu. Leidinio autoriai: dr. prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė, dr. doc. Rasa Butvilaitė, dr. Asta Giniūnienė, dr. Liudas Jovaiša, dr. Gražina Marija Martinaitienė, dr. Girėnas Povilionis, dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, dr. Regimanta Stankevičienė, dr. Gabija Surdokaitė, dr. Dalia Vasiliūnienė. Knygos rengimą ir leidybą finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Lietuvos mokslo taryba.

Sušis – skanus, sveikas ir akį džiuginantis japonų virtuvės patiekalas, kurio gerbėjų būrys Lietuvoje nuolat didėja. Mūsų šalies knygynuose ką tik pasirodė nauja knyga “Sushi. Nuo A iki Z”, kurioje tvirtinama, kad nereikėtų baimintis egzotiškų pavadinimų, nes visų knygoje minimų produktų galima įsigyti ir Lietuvoje! O “Veido” puslapiuose siūlome ištrauką iš šios knygos.

Sušių istorija

Japoniškos virtuvės formavimąsi lėmė daug veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, religija, kaimyninės valstybės. Japonijos salas supančiame vandenyne ir jūrose gausu jūros gėrybių, o klimatas sudaro palankias sąlygas auginti ryžius, tad nenuostabu, kad garsiausiu Tekančios saulės šalies virtuvės patiekalu tapo sušis.
Sušių pagrindinis komponentas – virti ryžiai, pagardinti actu, suformuoti viena iš keleto sušių formų. Daugumos sušių rūšių formavimui naudojami džiovintų jūros dumblių lapai. Sušių garnyrui naudojamos žalios, virtos ar marinuotos jūrų gėrybės, daržovių ar kiaušinienės gabalėliai.
Išvertus iš japonų kalbos, sušio pavadinimas reiškia „konservuota žuvis“ arba „ryžiuose ir druskoje fermentuota žuvis“. Sušis pirmą kartą paminėtas kinų kalbos žodyne IV a. Tuo metu šis žodis reiškė sūdytą žuvį, kuri buvo fermentuojama virtuose ar garintuose ryžiuose. Nėra aišku, kurioje Azijos valstybėje atsirado sušiai. Manoma, kad Japonijoje jie pradėti gaminti IX a.
Plintant budizmui, plito ir draudimas valgyti mėsą, tad vis daugiau žmonių pamėgo žuvį. Atsiradęs poreikis tinkamai laikyti ir paruošti žuvį tapo prielaida sušių kultūrai susiformuoti. Virtų ryžių ir fermentuotos, pasūdytos žuvies derinys vadinamas nare-zushi. Seniausia ankstyvojo nare-zushi forma yra funa-zushi, pirmą kartą pagaminta daugiau nei prieš 1000 metų Japonijoje, Šigos prefektūroje. Gaminant funa-zushi žuvis fermentuojama ryžiuose ilgiau nei pusę metų, tad pasibaigus procesui būdavo valgoma tik ji, o ryžius tekdavo išmesti.
Šiuolaikinis sušis siejamas su nama-zushi, kurį gaminant virtų ryžių fermentacija yra pagreitinama naudojant ryžių actą. Dėl ryžių acto fermentacijos procesas sutrumpėja, o žuvis tampa minkštesnė. Vėliau, atsiradus hako-zushi, fermentavimo periodas trukdavo porą valandų. Šitaip pagamintuose ryžiuose fermentacija nebevyksta. Hako-zushi gaminami actu pagardintų virtų ryžių sluoksnį ir žuvies filė suspaudžiant mažoje medinėje dėžutėje. Prieš patiekiant suspausti ryžiai su žuvimi yra supjaustomi.
Tradiciškai manoma, kad šiuolaikinę sušių formą, vadinamą nigiri-zushi, XIX a. pradžioje išrado sušių meistras Hanaya Yohei. Šie sušiai gaminami rankomis suformuojant nedidelį ritinėlį, kurio viršuje uždedamas gabalėlis žuvies. Nigiri-zushi gaminti naudojami šviežiai virti ryžiai, sumaišyti su ryžių actu ir druska. Žuvis turi būti kuo šviežesnė. Po paruošimo sušiai iš karto suvalgomi, todėl juos galima laikyti ankstyvąja greitojo maisto forma. Nigiri-zushi dažniausiai valgydavo paprasti darbininkai, kurie sušių gabalėlius pirkdavo lauko kioskuose. Tokių kioskų tuo laikotarpiu buvo gausu Edo mieste (dabartinis Tokijas). Po 1923 m. žemės drebėjimo Tokijuje sušių prekyvietės buvo uždarytos, o prekyba sušiais persikėlė į barus ar restoranus.
Dar viena populiari sušių rūšis maki-zushi. Maki-zushi – sušiai, suvynioti jūros dumblių lapuose, tikriausiai buvo išrasti anksčiau nei nigiri-zushi. Sušio suktinukas formuotas naudojant bambukinį kilimėlį. Toks suktinuko formavimo būdas išliko iki mūsų dienų.
Sušių populiarumui augant JAV bei Europoje, buvo sukurta daug naujų šio patiekalo rūšių, pavyzdžiui, Kalifornijos suktinukas. Gaminant sušius pradėti naudoti produktai, kurie nėra būdingi Japonijos virtuvei. Šio patiekalo populiarumas bėgant laikui tik didėja, atidaroma vis daugiau sušių restoranų, sukuriama naujų receptų, tad sušių istorija dar nesibaigia.

Pagrindiniai sušių produktai

Japoniška virtuvė neįsivaizduojama be ryžių. Šioje šalyje jų auginama daugiau nei 300 rūšių. Jie skiriasi spalva, forma, kietumu, skaidrumu bei aromatu. Ryžiai yra ne tik skanus, bet ir sveikas maisto produktas. Juose gausu angliavandenių, B grupės vitaminų bei mineralinių medžiagų.
Ryžiai, pagardinti saldžiu ryžių actu, pagrindinė sušių sudedamoji dalis. Dažniausiai šiam patiekalui gaminti naudojami trumpagrūdžiai (apvalieji) ryžiai. Prieš verdant juos reikėtų gerai nuplauti šaltu tekančiu vandeniu, antraip išvirę ryžiai per daug sulips. Virti ryžių grūdai turi likti drėgni, išlaikyti savo formą, tam tikrą kietumą ir kartu būti lipnūs. Verdant ryžius sušiams vandens reikėtų pilti 10 proc. daugiau, nei dedate ryžių.
Sušiams susukti naudojami nori lapai. Nori – džiovintų jūrinių dumblių lapų paplotėliai. Šie dumbliai pasižymi salsvu skoniu, turi daug baltymų ir vitaminų. Nori lapus galima supjaustyti juostelėmis ar mažais gabalėliais ir naudoti kaip ryžių, salotų ar sriubų pagardą.
Nori gaminami iš raudonųjų jūrinių dumblių. Gaminant nori lapus raudonieji dumbliai yra nuplaunami ir susmulkinami. Gauta minkšta masė popieriaus lapo storumo sluoksniu klojama ant bambukinio kilimėlio ir išdžiovinama. Išdžiūvę lapai kepinami, džiovinami ir supjaustomi standartinio dydžio lakštais. Išdžiūvusi dumblių masė pakeičia spalvą iš raudonos į žalią ar juodą.
Gaminant sušius ir sašimius dažniausiai naudojama žalia žuvis, todėl ji turėtų būti aukščiausios kokybės, tai yra ką tik sugauta. Lietuvoje sunku rasti šviežios žuvies, tad dažniausiai teks tenkintis šaldyta. Ruošiant sušiams žuvį, ją geriausia pamažu atšildyti nakčiai paliekant šaldytuve. Vienos populiariausių sušiams gaminti naudojamų žuvų yra lašiša, ungurys ir tunas.
O sušių pagardas vasabiai gaminamas iš japoninių pipirkrienių, pasižyminčių labai aštriu skoniu. Vasabiai dažniausiai pardavinėjami miltelių arba pastos pavidalu. Paprastai vasabiai patiekiami su sušiais ar sašimiais.
Japonų virtuvėje plačiai naudojamas marinuotas imbieras (gari). Jis visada patiekiamas prie sušių ir valgomas tarp skirtingų jų gabalėlių. Savo aštroku aromatingu skoniu imbieras atgaivina skonio receptorius, todėl galima pajusti kiekvieno sušio gabalėlio išskirtinį skonį.
O štai prie sušių vartojamas sojų padažas kilo iš Kinijos. Jis gaminamas iš sojų pupelių, skrudintų grūdų, vandens ir druskos. Gaminant sušius ir sašimius beveik nededama druskos, tad sojų padažas ją atstoja.
Tempura – riebaluose virti vėžiagyviai ar daržovės. Tempuros tešloje virti produktai pasidengia traškia plutele. Ši tešla turi būti kuo šviežesnė, todėl pirma pasiruoškite visus produktus, įkaitinkite aliejų, o tik tada maišykite tempuros tešlą. Sušiams gaminti taip pat naudojami tempuros traškučiai, kuriuose apvoliojamas sušio ritinėlis, arba jų beriama į ritinėlio vidų.

Sušių patiekimas

Sušių skonis priklauso ne tik nuo to, kaip jie yra paruošti, bet ir nuo to, kaip juos valgote. Dauguma žmonių sušius valgo lazdelėmis, bet priimtina juos imti ir rankomis. Aišku, rankas prieš valgant reikėtų nusiplauti. Sušių restoranuose prieš patiekiant maistą dažniausiai atnešami drėgni, karšti rankšluosčiai rankoms nusivalyti. Kūgio formos temaki sušiai valgomi tik rankomis, o sašimiui, sriuboms ir karštiems patiekalams valgyti naudojamos valgomosios lazdelės.
Greitojo maisto sušių restoranuose dažniausiai naudojamos vienkartinės valgomosios lazdelės, pateikiamos popieriniuose pakeliuose. Japonijoje kasdien sunaudojama daugiau nei šimtas milijonų vienkartinių valgomųjų lazdelių. Dažniausiai jos gaminamos iš bambuko ar kitos minkštos bei šviesios medienos. Valgant lazdelės turėtų būti laikomos arčiau viršutinio galo, jų nereikėtų stipriai spausti. Daugiausia turi dirbti pirštai ir riešas.
Dažniausiai prie sušių yra patiekiami japoniški vasabių krienai, imbieras ir sojų padažas. Gaminant kai kuriuos sušius, į juos dedama vasabių krienų, tad dar kartą jais skaninti patiekalą reikėtų atsargiai. Krienų galima dėti ant sušio ritinėlio arba įmaišyti į sojų padažą, tačiau patartina juos vartoti saikingai, nes per didelis krienų kiekis užgožia sušių skonį.
Prieš pradedant valgyti sojų padažas yra įpilamas į tam skirtą nedidelį indelį. Geriausia pripildyti tik pusę indelio, kad mirkant sušius padažas neištekėtų per kraštus. Nigirių sušius sojų padaže mirkykite viršumi į apačią, kad ant ryžių patektų mažai padažo ir sumažėtų tikimybė, jog jie išsileis. Taip pat apverstus nigirių gabalėlius reikėtų dėti ir į burną, kad liežuviu iš karto galėtumėte pajusti žuvies, jūrų gėrybių ar daržovių skonį.
Sušio gabalėlis paprastai turėtų būti suvalgomas vienu kąsniu. Jei jis yra per didelis, reikėtų sušį suvalgyti dviem kąsniais. Tarp skirtingų gabalėlių galima paskanauti imbiero, kuris atgaivina burnos ertmę leisdamas pajusti skirtingų sušių skonių subtilybes. Jų skonį gali atskleisti ir kartu vartojami gėrimai. Valgant sušius patartina gerti žaliąją arbatą, sakę arba japonišką alų. Priimtina nepalikti nebaigtų valgyti sušių. Tuščia lėkštė – pagarbos ženklas.

Apie knygą

Sušis – japonų virtuvės patiekalas. Gali atrodyti, kad jį gaminti labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Turėdami šiek tiek žinių, kantrybės ir išradingumo patys namie nesunkiai pasigaminsite įvairiausių sušių.
Knygoje „Sushi. Nuo A iki Z“ pateikiama daugiau nei 50 sušių ir kitų japoniškų patiekalų receptų: nuo maki suktinukų iki žaliųjų sojų pupelių sriubos. Taip pat čia rasite trumpą sušių istoriją, detalias suktinukų vyniojimo instrukcijas, patiekimo ir valgymo etiketo taisykles bei naudingų gaminimo patarimų. Daugybė iliustracijų ne tik leidžia pasigrožėti japoniškos virtuvės patiekalais, bet ir padeda greičiau perprasti sušių gaminimo subtilybes.

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė Editos Mildažytės knyga “Pasimatymas su Lietuva”. Joje pasakojama apie šiandienos Lietuvą, žymius žmones, apie tai, kuo mūsų gimtinė įdomi ar net unikali. “Skaitinių” rubrikos skaitytojams pristatome keletą ištraukų iš šios knygos.

Prie stalo – visa Lietuva

Kūčios – tai ypatinga šeimos šventė, kai iš užjūrių grįžta pilni lėktuvai emigrantų, studentija iš didžiųjų miestų autobusais traukia namo, o kiekviena virtuvė pakvimpa džiovintais grybais, silke ir kopūstais. Nenustebkite, jei gruodžio 24-osios vakarą centrinėse Lietuvos miestų gatvėse pasijusite vienas. Kūčios – mistinė, bene seniausia tebegyvuojanti lietuvių šventė, šaknimis siekianti žemdirbystės pradžios laikus, iki šiol išsaugojusi daug senųjų tradicijų.
Žymiausias lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Būga teigė, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš graikų. Tai liudija tą pačią – apeiginio grūdų valgio – reikšmę turintys žodžiai: rusų kutja, baltarusių kucia, graikų kukia (pupos). Lietuvoje ši diena buvo artimiausiai susijusi su vėlėmis, jų maitinimu, burtais ir magija. Ir mūsų dienomis rengiantis tradicinei vakarienei po balta staltiese dedamas pluoštelis šieno (šiandien – Kristaus lopšiu tapusioms ėdžioms atminti, o pagonybės laikais tai buvo derliaus apeigų atributas).
Anksčiau virš stalo kabindavo šiaudinius paukščius (jie – ryšininkai tarp šio ir ano pasaulio) arba suvertų šiaudų kompozicijas – sodus. Dabar paprastai Kūčių vakarą puošiama eglutė, kai kur – tradiciniais šiaudiniais žaislais. Dažnas lietuvis renkasi tikrą, ne plastikinę eglutę ar bent jos šaką.
Kūčios, išsaugotos per karus ir tremtis, išvežtos sykiu su emigrantais, ir šiandien vis dar suburia visą šeimą prie apeiginės vakarienės stalo. Patekėjus Vakarinei žvaigždei vaišinamasi tik su artimais žmonėmis. Stalas nukraunamas tradiciniais patiekalais, mėgstama laikytis ritualinio jų skaičiaus – 12: manoma, kad jie simbolizuoja 12 mėnesių arba 12 apaštalų. Tai daugiausia augalinės kilmės valgiai. Būtinas patiekalas – kūčiukai (kepti tešlos gabalėliai, kurie dar vadinami prėskučiais, šližikais ir kitaip) su aguonpieniu arba mirkyti kviečiai, užpilti medumi pasaldintu vandeniu. Negalima valgyti kiaušinių, sviesto, mėsos.
Skirtingose Lietuvos vietose Kūčioms ruošiamos įvairios mišrainės (burokėlių, kopūstų) su aliejumi, kepami pyragai ar bandelės su grybais, aguonomis, mėlynėmis, verdami virtiniai, skryliai, keliais būdais ruošiama silkė, kita žuvis. Mėgstami grybų – džiovintų, sūdytų, raugintų, marinuotų – valgiai. Alkoholiniai gėrimai, juolab stiprūs, prie Kūčių stalo nevartojami, nors pastaruoju metu vienur kitur Kūčių valgiai užgeriami raudonuoju vynu.
Kūčių vakaras ir naktis – virsmas iš tamsiojo, pavojingojo meto šviesos link, o Kalėdų rytas skelbia prasidedančią žiemos saulėgrįžą. Lietuviškas Kalėdų pavadinimas, pagal kai kuriuos aiškinimus, kildinamas iš lotyniško žodžio calendae – kalendos, romėnų mėnesio pirmoji diena. Draudimai Kalėdų laikotarpiu dirbti ir privalomas 12 dienų šventimas siekia seniausius laikus. Šie maginiai reikalavimai turėjo ir praktinę prasmę – atsipūsti po didžiųjų metų darbų. Kalėdų rytas prasideda dovanų paieška po eglute. Pusryčiaujame prie šventiškai papuošto stalo. Dabar jau privalu atverti namų duris kiekvienam besibeldžiančiam: tokios mūsų Kalėdos – atvirų durų dienos.

Pirties brolija

Sunku įsivaizduoti lietuvio poilsį sodyboje be pirties. Pėrimasis, maudymasis – tai ir švarinimosi ritualas, ir pramoga, o įgudusiam mauduoliui – kone religija. Pirtys baltams žinomos nuo seniausių laikų. Manoma, kad garines pirtis slavai ir finai perėmė būtent iš baltų. Iš baltų pasiskolintas suomių kalbos žodis pirtti – „dūminė troba“ rodo, kad skolinimo metu baltų gyvenamoji troba buvo dūminė, be kamino, joje žmonės ne tik gyveno, bet ir pėrėsi.
Pirties pavadinimas greičiausiai yra kilęs iš žodžio „pertis“ – „vanotis, plaktis vanta“. Iki šių dienų posakis „išperti kailį“ reiškia „mušti“.
Nuo seniausių laikų pirtis buvo atskiras pastatas nuošalioje sodybos vietoje, mat saugotasi gaisrų. Jau nuo XVI a. aptinkama draudimų statyti pirtis ir jose praustis. Šie draudimai atėjo su Prūsijos įstatymais per Mažąją Lietuvą ir Suvalkiją. Pirtis nuo pagonybės laikų buvo ritualinė vieta, tad kartu su pirtimis buvo stengiamasi pašalinti ne tik gaisrų grėsmę, bet ir nekrikščioniškus papročius. Vis dėlto Dzūkijoje ir Aukštaitijoje išliko nepakitusi maudymosi pirtyse tradicija.

Žydų šimtmečiai Lietuvoje

Nėra šalies, kurioje nebūtų žinomi litvakai – žydai, kilę iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Tarp litvakų ir jų vaikų – net penki Nobelio premijos laureatai, vienas jų – Izraelio prezidentas Šimonas Peresas (Shimon Peres). Litvakai buvo net trys Izraelio valstybės prezidentai ir keturi premjerai, tarp jų ir Ehudas Barakas.
Lietuvos Brastoje (dabar Brestas, Baltarusija) gimęs ir Mosado – galingos slaptosios tarnybos vienas įkūrėjų Menahemas Beginas, garsusis Paryžiaus ekspresionistas tapytojas Chaimas Soutine’as pasirašinėjo lietuviu, iš Amedeo Modigliani paveikslo šypsosi Lipchitzų šeima, kurios galva – garsusis skulptorius Jacques’as Lipchitzas, gimęs Druskininkuose.
Kaune gimusio, Niujorke mirusio Arbit Blato tapyba jo našlės valia papuošė Lietuvos nacionalinės dailės galerijos sienas, o Romainas Gary taip įspūdingai aprašė Vilniaus Pohulianką (dabartinę J.Basanavičiaus gatvę, kadaise – mėgstamą vilniečių pasivaikščiojimų vietą), kurioje prabėgo jo vaikystė, kad jo kūrybą įsimylėję vilniečiai net pastatė paminklą du sykius Goncourt’ų premijos laureatui.
Vilniuje augęs visame pasaulyje žinomas prancūzų rašytojas, diplomatas, Antrojo pasaulinio karo metais prancūzų aviacijos operacijose dalyvavęs pilotas Romainas Gary (tikr. Roman Kacew) yra vienintelis kūrėjas, pelnęs net dvi Goncourt’ų premijas. Ši viena garbingiausių literatūros premijų skiriama tik vieną kartą, bet Gary, jau būdamas Goncourt’ų laureatas, pasirašė knygą Emile’io Ajaro slapyvardžiu ir „per klaidą“ dar kartą buvo premijuotas.

Šiaurės Sachara

Kas sieja rusų carą Petrą I, prancūzų rašytoją enciklopedininką Denis Diderot, vokiečių mokslo švyturius brolius Alexanderį ir Wilhelmą Humboldtus, Prūsijos karalius Vilhelmą I, Frydrichą Vilhelmą III ir karalienę Luizę, didžiuosius XX a. romanistus Thomą Manną, Kobo Abę, egzistencialistą Jeaną-Paulį Sartre’ą ir pajūrinę zundą? Ogi Lietuvos perlas – Kuršių nerija, siauras pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Kaip rodo pavadinimas, nerija buvo gyvenama jau išnykusios baltiškos kuršių genties. Daugiau nei 700 m. su Klaipėdos kraštu priklausė Vokiečių ordino valstybei, Prūsijai, Vokietijai, kol 1923 m. dalis nerijos atiteko nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Kuršių nerija – unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys: vėjo supustytos kopos, žmogaus rankų supiltas ir apželdintas prieškopis ir smėlynuose išsibarstę kaimeliai. Visame pusiasalyje žmonių apstatytos vietos teužima 1,5 proc. teritorijos, užtat kas antras medis pasodintas žmogaus.

Lapkričio sutemų šviesa

Ar Vėlinės – lietuviškas Helovinas? Gali būti, nes abi šios ritualinės dienos panašios savo esme, tik keltiškoje tradicijoje dvasias reikėjo apgauti persirengiant, išgąsdinti triukšmais, o lietuviai dvasias linkę permaldauti, palenkti. Tam tikslui vykdavo dabar jau pamirštas aukojimas kapinėse, o visai neseniai amžinojo poilsio vietose keltos ir puotos. Vienas žymiausių XIX a. lietuvių kultūros veikėjų rašytojas Dionizas Poška veikale „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijos“ pasakoja skaitęs 1636 ir 1653 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės revizorių įrašus inventoriuose (liustracijose) ir cituoja juose rastą instrukciją klebonui ir Telšių seniūnijos valstiečiams: „…Kadangi šiame krašte (…) tarpe paprastų žmonių, ypač tarpe tų, kurie gyvena arti heretikų maldyklų, senoviniai ir tikrai pagoniški burtai bei prietarai nėra išgyvendinti ir žmonės ne tik burtininkų šaukiasi, bet ir kažkokius banketus kapuose vaišindamiesi už numirėlių vėlių sveikatą kelia, ir tas jų aktas vadinamas šermenia, tad visus šiuos prietarus dvaras tegu uždraudžia, ir pats klebonas (…) tegu tokius pagoniškus papročius išgyvendinti stengiasi ir kiekvienam, kas tokius banketus kels, tegu deda baudą: lietuvišką kapą.“

Edita Mildažytė

Box
Apie knygą ir autorę
Edita Mildažytė – žinoma Lietuvos žurnalistė, prodiuserė, laidų ir renginių vedėja. 1987-aisiais pradėjusi dirbti radijo diktore, daugiau nei per 20 kūrybos metų sukūrė ir vedė keletą televizijos laidų, iš kurių itin populiari buvo „Bobų vasara“. O didžiausias projektas – „Bėdų turgus“ Lietuvos televizijoje gyvuoja jau dvidešimtmetį. Naujausi Editos darbai – televizijos projektas „Europos vidury“ ir ši knyga.
„Šioje knygoje aš aprašiau tokią Lietuvą, kokią jaučiu. Aš iš tikrųjų didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir labai myliu šitą kraštą. Norėčiau, kad ir jūs pajustumėte tą pasididžiavimą, kurį surašiau į knygą. Galbūt čia nerasite itin naujų dalykų, bet kiekvienas rasite šį tą nauja – tai pažadu. Bent jau detalę, kurią galėsite įlipinti į savo žinojimo ir meilės dėlionę“, – teigia knygos autorė E.Mildažytė.

Žinomas amerikiečių rašytojas ir žurnalistas Thomas Wolfe’as iš 125 garsiausių pasaulio autorių knygų sąrašo išrinko pačias garsiausias visų laikų knygas. Dešimtuke net keturios vietos skirtos rusų klasikams. Į pirmą vietą jis iškėlė Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“.
Tai visai nenustebino leidyklos „Baltos lankos“ generalinio direktoriaus Sauliaus Žuko, vis dėlto teigiančio, kad absoliučių dešimtukų sudaryti neįmanoma, nes tai labai subjektyvus dalykas. Be to, kiekvienas stilius ir epocha turi savo lyderius. „Pavyzdžiui, man didelį įspūdį padarė Boriso Pasternako romanas „Daktaras Živaga“, kai jį skaičiau sovietmečiu. Kai knygą atsiverčiau vėliau, tokio stipraus įspūdžio jau nebuvo. Louis Ferdinandas Celine’as – dar vienas iš mane sukrėtusių autorių“, – savo įspūdžiais apie knygas dalijosi S.Žukas.
Šiuo metu leidykloje „Baltos lankos“ perkamiausi Haruki Murakami romanai. O štai neseniai išleistas Winfriedo Georgo Sebaldo romanas „Išeiviai“ puikus, bet jo skaitytojų ratas ribotas. Leidėjo nuomone, Lietuvoje išleidus Vakaruose pripažintą bestselerį dar nereiškia, kad jis bus populiarus ir pas mus.

Geriausių pasaulio knygų dešimtukas, pagal Thomą Wolfe’ą

Levo Tolstojaus „Ana Karenina“
Gustave’o Flaubert’o „Madam Bovari“
Levo Tolstojaus „Karas ir taika“
Vladimiro Nabokovo „Lolita“
Marko Twaino „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“
Williamo Shakespeare’o „Hamletas“
Francio Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“
Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“
Antono Čechovo apsakymai
George’o Elioto „Middlemarch (provincijos miestelis)“