Knygynus ką tik pasiekė rusų romanisto Michailo Šiškino naujausias romanas „Laiškų knyga“, pelnęs 2011 m. Rusijos nacionalinę literatūros premiją. Siūlome kūrinio ištrauką.

Atsiverčiu vakarykščias „Vakarines“, o ten apie mudu. Rašo, kad pradžioje vėl bus žodis. O mokyklose senu įpročiu vograuja, kad iš pradžių buvo didysis sprogimas ir viskas išsilakstė.
Tačiau viskas neva jau egzistavo ir prieš sprogimą – visi dar neištarti žodžiai ir visos matomos ir nematomos galaktikos. Taip smėlyje jau glūdi būsimas stiklas, o smiltelės – štai šio lango, už kurio ką tik prabėgo berniukas su futbolo kamuoliu, užkištu po marškinėliais, sėklos.
Tai buvo toks šilumos ir šviesos gumulas.
O ta nei langų, nei durų neturinti pilna žmonių seklyčia, anot mokslininkų, didumo buvo sulig futbolo kamuoliu. Arba sulig arbūzu. O mes ten buvome sėklytės. Ir štai ten viskas sunoko, išsipūtė ir spustelėjo iš vidaus.
Pirmasis arbūzas perskilo.
Sėklos pasklido ir sudygo.
Viena sėklytė išleido daigelį ir tapo mūsų medžiu, štai jo šakos šešėlis šliaužia palange. Kita pavirto prisiminimu vienos mergaitės, kuri norėjo tapti berniuku – vaikystėje ji buvo aprengta Batuotu Katinu ir išleista į karnavalą, o visi aplinkui taikėsi timptelėti už uodegos ir galiausiai nutraukė ją, ir mergaitei teko vaikštinėti su uodega rankoje.
Trečioji sėklytė prasikalė prieš daugelį metų ir tapo jaunuoliu, kuriam patikdavo, kai kasydavau jo nugarą, jis neapkentė melo, ypač kai iš visų tribūnų kas nors imdavo įtikinėti, kad mirties nėra, kad užrašyti žodžiai – kažkas panašaus į tramvajų, vežantį į nemirtingumą.
Pagal druidų horoskopą jis buvo morka.
Prieš sudegindamas dienoraštį ir visus savo rankraščius, jis užrašė paskutinę labai juokingą frazę: „Talentas mane apleido“ – spėjau perskaityti prieš tau išplėšiant sąsiuvinį man iš rankų.
Stovėjome prie laužo ir nuo karščio dangstėmės veidus delnais, žiūrėdami į pirštų kaulus, išryškėjusius perregimose raudonose plaštakose. Iš viršaus leidosi pelenų dribsniai – šilti sudegę puslapiai.
Taip, vos neužmiršau, o paskui visa, kas gyva, vėl susieis į krūvą.
Vovka-morka, kur tu dabar?
Na, ir kodėl gi taip? Julija kvailutė stengiasi, siunčia jam laiškus, o kietaširdis Sen Prė išsisukinėja trumpais juokaujamais laiškeliais, kartais eiliuotais, kuriuose suomės rimuojamos su ruoniais, amunicija su sublimacija, apdergta tualeto skylė su Džokondos šypsena (beje, ar supratai, kodėl ji šypsosi? – aš, regis, supratau), Dievas su pieva.
Mano mylimasis!
Kodėl tu tai padarei?

***
Teliko išsirinkti karą. Ir laukti ilgai nereikėjo. Ko jau ko, o šito gėrio nenugalėta mūsų tėvynė gali pasiūlyti į valias, nespėsi nė laikraščio išskleisti, žiūrėk, draugiškos karalystės jau gaudo durtuvais kūdikius ir prievartauja senutes. Kažkodėl ypač būna gaila nekaltai nužudyto caraičio su jūreiviška palaidinuke. Moterys, seneliai ir vaikai kažkaip įprastai praslysta pro akis, o čia – jūrinikė.
Menkas žmogelis atlieka solo, virš varpinės tamsus debesis, motina tėvynė šaukia.
Šaukimo punkte agitavo: kiekvienam reikalingas savasis Austerlicas!
Iš tiesų reikalingas.
Medicinos komisijos gydytojas – didžiulė plika gumbuota kaukolė – atidžiai pažvelgė į akis. Pasakė:
– Tu visus niekini. Žinai, juk ir aš toks buvau. Man buvo tiek pat metų, kiek ir tau, kai atlikau pirmąją praktiką ligoninėje. Ir štai mums kartą atvežė benamį, kurį partrenkė mašina. Dar buvo gyvas, bet labai smarkiai sumaitotas. Nelabai mes ir stengėmės. Akivaizdu, niekam senis nereikalingas ir niekas jo nepasiges. Dvokas, purvas, utėlės, pūliniai. Žodžiu, paguldėm nuošaliau, kad nieko neišteptų. Pats nusibaigs. O man paskui reikėjo iškuopti, numazgoti kūną ir išsiųsti į morgą. Visi išėjo, paliko mane vieną. Išėjau parūkyti ir galvoju – kam man visa tai? Kas man tas senis? Kam jis reikalingas? Kol rūkiau, tas nusibaigė. Ir štai šluostau kraują, pūlius – atsainiai, kad tik greičiau išsiųsčiau jį į šaldiklį. Ir tada pagalvojau, kad galbūt jis kažkieno tėvas. Atsinešiau karšto vandens dubenį, ėmiau jį mazgoti. Kūnas senas, apleistas, apgailėtinas. Niekas jo metų metus neglostė. Ir štai mazgoju jo kojas, baisius susisukusius pirštus, o nagų beveik nebėra – visus grybelis suėdęs. Šluostau kempine visas jo žaizdas, randus – ir tyliai su juo kalbuosi: na, ką, tėvai, sunkus tau teko gyvenimas? Nelengva, kai tavęs niekas nemyli. O ir kaip tavo metų gyventi gatvėje tarsi benamiam šuniui? Bet dabar jau viskas baigėsi. Pailsėk! Viskas dabar gerai. Nieko nebeskauda, niekas šalin nevaro. Štai taip mazgojau jį ir kalbėjausi. Nežinau, ar padėjo jam tai po mirties, tačiau man labai padėjo gyvenime.
Sašenka mano!

***
Volodenka!
Žiūriu į saulėlydį. Ir galvoju: o jeigu ir tu dabar, tą pačią akimirką, taip pat žiūri į šį saulėlydį? Vadinasi, mudu kartu.
Aplinkui taip tylu.
O dangus koks!
Štai šeivamedis – ir tas jaučia.
Tokiomis akimirkomis atrodo, kad medžiai viską supranta, tik pasakyti negali – visai kaip mes.
Ir staiga labai aštriai pajunti, kad iš tiesų mintys ir žodžiai persmelkti tos pačios esmės, kaip štai ši žara arba ta pati žara, bet atsispindinti štai toje baloje, arba mano ranka sutvarstytu pirštu. Taip norėtųsi, kad tu visa tai dabar pamatytum!
Įsivaizduoji, paėmiau duonriekį ir įsigudrinau brūkštelti sau per pirštą ligi pat nago. Sutvarsčiau kaip pakliūva, o paskui nupiešiau ant tvarsčio dvi akis, nosį. Išėjo nykštukas. Štai su juo visą vakarą ir šnekučiuojuosi apie tave.
Dar sykį perskaičiau tavo pirmąjį atviruką. Taip! Taip! Taip! Būtent taip! Viskas rimuojasi! Apsižvalgyk! Juk tai rimai! Štai regimas pasaulis, o štai – jeigu užsimerksi – neregimas. Štai laikrodžio rodyklės, o jų rimas – kriauklė, žmonių paversta pelenine. Štai pušies šaka dygsniuoja dangų – o štai ant lentynos vaistažolė, naudinga nuo vidurių pūtimo. Štai mano sutvarstytas pirštas, dabar, ko gero, randas liks visam laikui, o jo rimas – tas pats mano pirštas, bet dar prieš man gimstant ir kai manęs jau nebus, tai, ko gero, lygiai tas pats. Viskas pasaulyje surimuota su viskuo pasaulyje. Šie rimai sutvirtina pasaulį, sujungia jį kaip vinys, suvarytos ligi pat galvučių, kad jis nesubyrėtų.
Ir nuostabiausia, kad tie rimai visada buvo – nuo pat pradžios – jų negalima sugalvoti, kaip negalima sugalvoti paties paprasčiausio uodo arba štai to debesies, priklausančio ilgai skraidančiųjų rūšiai. Supranti, tiesiog vaizduotės nepakaktų sugalvoti pačius paprasčiausius dalykus!
Kas rašė apie laimės godžius žmones? Kaip gerai pasakyta! Juk tai aš – godi laimės.
O dar pastebėjau, kad ėmiau kartoti tavo gestus. Kalbu tavo žodžiais. Žiūriu tavo akimis. Mąstau kaip tu. Rašau kaip tu.
Visą laiką prisimenu mudviejų vasarą.
Mūsų rytinius etiudus sviestu ant paskrudintos duonos.
Ar prisimeni mūsų stalą po alyvų krūmu, uždengtą klijuote su tamsiai raudonu trikampiu – įkaitusio lygintuvo žyme?
O štai šio dalyko tu negali prisiminti, tai mano prisiminimas: ryte tu perėjai per žolę ir tarsi būtum palikęs saulėje spindinčias slidžių vėžes.
O sodo kvapai! Tokie tiršti, tankūs tarsi kalkės tvyrojo ore. Nors imk ir pilk į puodelį kaip arbatos plikinį.
Ir viskam aplinkui tiktai viena galvoje – eini sau per pievą ar mišką, ir visi tave stengiasi apdulkinti, apsėklinti. Visos kojinės nubarstytos žolės sėklomis.
O prisimeni, mudu pievoje suradome kiškį nupjautomis kojomis – šienapjovės darbas.
Rudaakės karvės.
Ant takelio – ožkų spirelės.
Mūsų tvenkinys – dumblėtas dugnas, žydinti tyrė, pilna varlių ikrų. Baltieji karpiai baksnoja dangaus atvaizdą vandenyje. Išlendi iš vandens ir nuskabai nuo savęs dumblius.
Atsiguliau kaitintis saulėje, užsidengiau veidą marškinėliais, vėjas šnarena kaip iškrakmolyti skalbiniai. Ir staiga panyžta bamboje – atsimerkiu, pasirodo, tai tu plona srovele pili iš kumščio smėlį man ant pilvo.
Einame namo, o vėjas medžius ir mus išpūtęs kaip bures.
Renkame nukritusius obuolius – pirmuosius, rūgščius, kompotui – ir mėtomės tais krituoliais.
Dantyta miško juosta saulėlydžio šviesoje.
O vidurnaktį pažadina šoktelėję pelėkautai.

Michail Šiškin
Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Apie autorių ir knygą

Michailas Šiškinas (gim. 1961 m.) – vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų, jau penkiolika metų gyvenantis Šveicarijoje. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. Greta naujojo Viktoro Pelevino romano „Laiškų knyga“ pelnė Rusijos nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“, taip pat nominuota antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“.
Romano „Laiškų knyga“ preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų… Bet tai tik pradžių pradžia. Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką. Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais… Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais… Kaip kadaise Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.L.Bosto laiškai, išblukę M.K.Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis yra tokia pat dovana kaip ir meilė.

„Indijos sunku neidealizuoti arba nedemonizuoti. Vieni ją įsimyli, kiti atmeta. Pabandžiau ją tiesiog suprasti“, – teigia knygos „Visos mano Indijos“ autorė D.Mickevičienė. O mes siūlome ištrauką iš šios knygos.

Indijos moterys

Vakar, man su Anike besišnekučiuojant Kutub Šachų kapavietėse, pribėgo prie mūsų jauna musulmonė, dėvinti ilgą juodą suknią ir juodą skarą, glaudžiai dengiančią plaukus. Į akis krito juodi aukštakulniai ir madingas juodas rankinukas. Ji žvitriai prišoko prie mūsų, ištiesė ranką ir tarė: „Hi, I am Rehan, how are you?“
Tada mostelėjo ranka į vieno kapo pusę: „Ten mano vaikinas, mes norėtume su jumis nusifotografuoti.“ Jos laisvas ir gana ekstravagantiškas elgesys mūsų akyse taip nesiderino su tuo konservatyviu juodu apdaru, kad mes net išsižiojom iš nuostabos. Ji ypač koketiškai pabrėžė žodžius „mano vaikinas“. Sakau: „Atsivesk čia tą savo vaikiną, nusifotografuosim.“ Rehan ėmė jį šaukti, bet iš kapavietės pasigirdo tik nedrąsūs atsikalbinėjimai. Teko mums pas jį eiti. Rehan pristatė man savo liesą, išstypusį ir labai nedrąsų vaikiną ir paklausė, ar jis jai tinka. Patvirtinau, kad tinka, – toks kuklus vyrukas tikrai visada ir visur klausys savo sumanios žmonos.
Kokia vis dėlto apgaulinga ta čadra – visai nebūtinai už jos slepiasi nedrąsi ir nelaiminga moteris. Kad ir tos juodai apsigaubusios moterys senajame Haiderabade, kurios taip solidarizavosi su manimi, kai demaskavau apyrankių pardavėją, norintį iš manęs pasipelnyti daugiau, – jos kunkuliavo energija ir visai nepriminė užguitų ir išnaudojamų būtybių.
***
Indijoje labai stiprūs moteriškų dievybių kultai, ypač kai kuriuose regionuose. Kiekvienas dievas turi savo žmoną, kuriai būtina nusilenkti. Deivės garbinamos ir pačios savaime – kaip didžioji Motina, kaip mielaširdinga globėja ir nuožmi demonų nugalėtoja. Deivių moteriškieji aspektai išryškinami ir garbinami. Deivių bijoma daug labiau nei vyriškų dievybių – jos derina savyje ir nuožmų žiaurumą, ir motinišką atjautą. Sakoma, kad moteriškoji energija – šaktė – išjudina vyriškąją materiją, be kurios ši būtų tik negyva medžiaga. Juokaujama, kad moteris – tai mažytis, bet itin svarbus brūkšnelis virš užrašyto Šivos vardo. Pagal devanagari rašto taisykles, jei tą mažytį brūkšnelį nuimsime, Šiva taps šava, arba tiesiog lavonu. Dievas Višnus netgi yra įsikūnijęs moterimi – deive Mohine, kuri yra tobula gundytoja.
Ir vis dėlto, sekant Indijos realybę, akivaizdu, kad moteris čia dažniausiai laikoma antrarūše. Egzistuoja akivaizdus prieštaravimas tarp žemo moters statuso realybėje ir jos išaukštinimo religijoje ar mene.
Dažnai sakoma, jog pagrindinė moterų menkinimo priežastis yra tradicinis tikėjimas, kad tėvo laidotuvių laužą gali uždegti tik sūnus, jo nesant – kitas artimas šeimos vyras. Todėl kiekviena šeima žūtbūt siekia susilaukti sūnaus. Nors galbūt priežastys nėra tik religinės, o greičiau ekonominės – tik sūnus galės paveldėti pavardę ir turtą. Tik jis galės šeimos turtą padauginti, o moteris gali tik jį prarasti.
Daugumoje Indijos bendruomenių vyrauja paprotys, kad nuotakos tėvai atsakingi ne tik už vestuvių išlaidas, bet ir privalo sukaupti nuotakai nemažą kraitį. Šventoji pareiga, arba, tiksliau, našta ištekinti dukrą, taigi duoti jai deramą giminės statusui tinkantį kraitį ir surengti brangiai kainuojančias vestuves, – labai didelė finansinė našta tėvams. Gerai, jei jie dar turi ir bent vieną sūnų, vadinasi, patys gaus atitinkamą finansinę injekciją iš būsimosios marčios šeimos. O jei šeimoje vien dukros, tai su jomis susijusios išlaidos yra investicija į niekur, į kitos šeimos biudžetą. Neturtingai šeimai kelių mergaičių ištekinimas iš tikrųjų reiškia finansinį krachą, didžiules skolas, tokį tėvą visi užjaučia, nes jis turės iki gyvenimo pabaigos sunkiai dirbti, kad jas atiduotų.
Ši dauriu vadinama tradicija yra viena iš priežasčių, kodėl moteris Indijoje vertinama mažiau nei vyras. Moteris tiesiog per brangiai kainuoja. Dėl to kai kuriose kastose egzistavo praktika, esant būtinybei, žudyti naujagimes mergaites, tačiau tai istoriškai nebuvo labai paplitę. Anksčiau daurį praktikavo tik aukštesniosios klasės, kurios turėjo ir finansinių galimybių sukaupti kraitį. Bet dabar, kai kone visa Indija siekia užlipti ant aukštesnio hierarchijos laiptelio, daurio tradiciją, nors ir uždraustą įstatymais, noriai perima žemosios kastos, taip siekdamos pakelti savo vertę. Daurio dydis, vestuvių prabanga – tai gerovės, socialinio mobilumo rodiklis. Ir aukščiau įsitvirtinti siekiantiems žmonėms mergaičių kaina yra didelė kliūtis.
Šiandienos Indijoje atsiradus vaisiaus lyties nustatymo technologijoms, atsirado galimybė palyginti neskausmingai išvengti finansinių nuostolių. Juolab kad hinduistinė sielos samprata naują sielos įsikūnijimą fiksuoja gimimo, o ne vaisiaus pradėjimo metu, taigi vaisiaus žudymas nėra suvokiama kaip nuodėmė. Kai ši medicininė procedūra tapo visiems prieinama ir nebrangi, Indiją ištiko tikra demografinė katastrofa. Nors vaisiaus lyties nustatymas yra įstatymais uždraustas, tačiau jis atliekamas tūkstančiuose privačių klinikų ir kainuoja daug pigiau, nei užauginti mergaitę ir sukaupti jai kraitį. Paradoksas, kad šį juodą darbą dirba medikai, o pagrindiniai jų klientai anaiptol nėra vargšai, kuriuos dukrų kraičiai išties nuvaro į bankrotą. Praktika paplitusi būtent tarp pasiturinčių šeimų, tiksliau, tarp tų, kurios neseniai praturtėjo ir nori užsitikrinti sau aukštesnį statusą.
Todėl statistika rodo, kad Indijoje gimsta vis mažiau mergaičių, ir užauganti karta jau susidurs su aštria problema – nuotakų trūkumu. Bendra Indijos statistika yra tokia: 1991 m. tūkstančiui berniukų gimė 945 mergaitės, o 2001 m. – jau tik 927 mergaitės. Pietuose šis reiškinys ne toks ryškus, ir lyčių santykis yra apylygis. Pietų sąskaita ir visos Indijos santykis dar nėra toks baisus, tačiau statistika itin žiauri Šiaurės vakarų valstijose – Pandžabe ir Gudžarate, kurios, be kita ko, yra ir vienos turtingiausių Indijos valstijų. Čia gimstančių mergaičių ir berniukų santykis jau kritęs žemiau 800.
Sakoma, kad Indijoje yra apie 50 milijonų vadinamųjų „dingusių mergaičių“, tų moteriškos lyties kūdikių, kurie turėjo gimti, bet buvo nužudyti dar įsčiose.
Šio reiškinio priežastys nėra vien ekonominės ir glūdi senoje moterų diskriminavimo tradicijoje, kuri įgavo naujų atspalvių, taigi ir naujų proporcijų šiais laikais. „Dingusių mergaičių“ reiškinys – akivaizdus pavyzdys, kokias formas gali įgauti tradicijos modernėjančioje visuomenėje, kurioje materialinės gerovės augimas gerokai aplenkia švietimo plėtrą.
Ne visur Indijoje moteris yra žemesnio statuso. Esant nuolatinei skirtingų tradicijų sąveikai moters padėtis nuolat kito. Senovės Indijoje ji akivaizdžiai buvo lygi ar beveik lygi vyrui. Pietų Indijoje moterys visada buvo gerbiamos daug labiau ir turėjo daugiau laisvių. Šiaurėje, kurios nuolat siekė įvairūs atėjūnai, užkariautojai, atsirado poreikis moterį saugoti, slėpti nuo pašalinių.
2009 m. pagaliau priimtas ilgai rengtas Rezervacijos moterims įstatymas, numatantis trečdalį vietų valstybės ir valstijų parlamentuose. Jau 1993 m. analogiška rezervacija moterims įsigaliojo vietos savivaldos tarybose. Nepaisant visų pozityvios diskriminacijos priemonių, moterų padėtis gerėja labai pamažu. Cituojant įprastinius moterų padėties kriterijus, 2009 m. tik 10 proc. vietų Indijos parlamente užėmė moterys, per du dešimtmečius jų padaugėjo tik puse procento. Bet šiuo metu Indijos valstybės vadovė – moteris, Indijos parlamento pirmininkė – taip pat, valdančiajai partijai vadovauja Sonia Gandhi, vadinama visų laikų galingiausia Indijos moterimi po savo anytos Indiros Gandhi.
Turbūt dar vienas paradoksas yra tai, kad Pietų Azijoje buvo ir tebėra tiek iškilių ir žymių moterų. Indijoje, Pakistane, Bangladeše ir Šri Lankoje moterys buvo ir tebebūna ministrėmis pirmininkėmis, prezidentėmis, politinių partijų lyderėmis. Bet jos paprastai būna kilusios iš žymių elito šeimų, kuriose gavo ne tik puikų išsilavinimą ir gerą materialinį pagrindą, bet ir pareigą paveldėti giminės profesiją. Daug labiau moterų realią padėtį rodo kiti skaičiai: pavyzdžiui, ne žemės ūkio srityse 2004 m. moterys užėmė tik 18 proc. darbo vietų, o 2015 m. jos užims 24 proc. darbo vietų. Pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, vyrų raštingumas jau viršijo 75 proc., tuo tarpu moterų – buvo tik 54 proc.
Vis dar vyrauja visuomenės nuomonė, kad moters pareiga rūpintis šeima ir visapusiškai klausyti vyro.

Apie autorę ir knygą

Filosofijos, istorijos ir politikos mokslų diplomus Vilniaus universitete įgijusi ir daug metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti diplomatė Diana Mickevičienė savo pirmoje knygoje „Visos mano Indijos“ žingsnis po žingsnio mus veda po slėpiningo Indijos kultūrinio pasaulio labirintus, betarpiškai atskleisdama šios šalies kultūrinį savitumą bei unikalų istorinį, meninį jos paveldą. Kelionių, studijų ir darbinių stažuočių Indijoje sukaupta asmeninė patirtis knygoje susipina su itin turtinga kultūrologine, moksline indologine medžiaga, sukaupta per daugelį dėstymo Vilniaus universiteto Orientalistikos centre metų.
Derinant gyvą dienoraščio pasakojimą ir mokslinę faktografiją, išvengiama ir sausam akademizmui, ir kelionių dienoraščiams būdingų vilkduobių. Analizuodama įvarias šiuolaikinio Indijos gyvenimo sritis – klasikinę muziką ir šokį, architektūrą, Bolivudo kiną, mitybą, kasdienį bendravimą, religinius papročius ir kulto formas, D.Mickevičienė išryškina Vakaruose ir Lietuvoje vyraujančius romantiškai idealizuotus arba niekinamai negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus.

Auginti mergaitę – tai tas pats, kas laistyti kaimyno sodą.
Indų patarlė

Jungtinėse Amerikos valstijose knyga “Perėja” sukėlė didelį ažiotažą. O ką ji sukels Lietuvoje, paaiškės, kai gruodį pasirodys mūsų šalies knygynuose. O kol kas siūlome jos ištrauką Skaitinių skyriaus skaitytojams.

Prieš tapdama Mergaite Iš Niekur – Atėjusiąja, Pirmąja, Paskutine Ir Vienatine, gyvenusia tūkstantį metų – ji tebuvo mergytė iš Ajovos, vardu Eimė. Eimė Harper Belafont.
***
Jį vadino Dvyliktuoju Numeriu. Ne Karteriu, ne Entoniu ir ne Toniu, nors dabar, vienam gulint tamsoje ir siaubingai bloguojant, rodėsi, jog kartais minimi vardai priklausė kitam asmeniui. Žmogui, kuris numirė, po savęs palikdamas negalės suriestą pavidalą.
Liga buvo panaši į amžinybę – štai, koks žodis atėjo į galvą, – bet ne ta prasme, kad ji tęsis amžinai. Ne, Dvyliktajam dingojosi, tarsi jis sirgo laiku. Lyg šis slypėtų kiekvienoje kūno ląstelėje, tačiau, užuot priminęs marias, kaip kažkas sakė, tviskėtų kaip milijonas negęstančių liepsnelių. Gyvenime neteko pajusti nieko bjauresnio. Sykį nepažįstamas balsas užtikrino, esą netrukus jam pagerės. Kurį laiką jis tuo tikėjo, bet galiausiai suvokė, kad žmogus melavo.
Dvyliktasis miglotai juto, kaip aplinkui slankioja vyrai su skafandrais, kurie ateidavo ir išeidavo, jį badydavo ir smaigstydavo. Pats tetroško gurkšnelio vandens, idant numalšintų troškulį, bet kai pabandė paprašyti atsigerti, neįstengė išspausti jokių žodžių ir vietoj jų tegirdėjo ausis varstantį gausmą bei spengimą. Jie ėmė daug kraujo. Regis, galonus. Žmogus, vardu Entonis, kai kada duodavo kraują už pinigus: spausdavo guminį kamuoliuką, žiūrėdavo, kaip į maišelį liejasi skystis, stebėdavosi, koks jis tirštas, sodriai raudonas, kupinas gyvasties. Medikai nusiurbdavo ne daugiau kaip pintą, vėliau, užbaigę procedūrą, pavaišindavo jį sausainiais, į rankas įbrukdavo sulenktas kupiūras ir leisdavo traukti savo keliu. Tačiau vyrai su skafandrais pildydavo vieną maišiuką po kito, o kraujas atrodė pasikeitęs, tik jis negalėjo paaiškinti kaip. Dvyliktojo kraujas atgijo, priklausė ne tik jam, bet ir dar kažkam.
Dabar būtų neblogai numirti.
Ponia Vud tai žinojo. Suprato, kad išleisti kvapą turėtų ir ji pati, ir Entonis. Taip pagalvojęs jis akimirką tapo Entoniu. Mirti gera. Nebūtis žadėjo palengvėjimą, ragino jai atsiduoti kaip mylimajai.
***
Įvykiai rutuliojosi žaibiškai. Iki senojo pasaulio žūties ir naujojo užgimimo liko trisdešimt dvi minutės.
***
Kai nutrūko laiko tėkmė, kai pasaulis prarado atmintį ir žmogus, kuriuo jis kadaise buvo, pranyko iš akiračio kaip už planetos išlinkio nutolstantis, savo triume senąjį jo gyvenimą plukdantis laivas, kai prieš ratus sukančias žvaigždes atsivėrė nebūtis, o padangėse slenkantis mėnulis pamiršo jo vardą ir žemę užvaldė didi alkio jūra, kurioje jis plūduriavo ištisą amžinybę, giliausioje širdies kertėje vis tiek kai kas išliko: vieneri metai. Kalnai, vienas kitą keičiantys mėnesiai ir mergaitė. Eimė ir Nuliniai metai.
Jie atvyko į stovyklą sutemus. Paskutinę mylią Volgastas leido automobiliui riedėti pamažu, sukdamas ten, kur medžių sienoje properšas nutvieksdavo priešakinių žibintų spinduliai, per giliausias, žiemos nuotakų išraustas duobeles slinkdamas vėžlio žingsniu. Antikvarinę geldą, „Toyota Corolla“, su didžiuliais, akį rėžiančiais ratlankiais ir pagelsvėjusių nuorūkų pilna pelenine nudžiovė iš kilnojamųjų namelių parko, palikdamas „Lexus“ su įkištu į spynelę rakteliu ir ant prietaisų skydo padėtu rašteliu: Galite jį pasilaikyti, automobilis – jūsų. Senas, prie grandinės prirakintas sarginis šuo, kuris atrodė pernelyg nuvargęs, kad lotų, abejingai stebėjo, kaip Volgastas sujungė degimo laidelius, iš leksuso į tojotą pernešė Eimę ir paguldė ją ant užpakalinės sėdynės, apšnerkštos greitmaisčio popierėliais ir tuščiais cigarečių pakeliais.
***
… ir kilo chaosas. Prabėgo tiek daug metų, bet mintyse iki šiol regiu ano meto vaizdus, tūkstančius panikuojančių, prie tvorų prisispaudusių žmonių, juos apraminti mėginančius kareivius su šunimis, atmenu į orą leidžiamus šūvius. Ir save, ne vyresnę kaip aštuonerių, laikančią lagaminėlį, kurį kelionei suruošė mama, nepaliaujamai raudodama, žinodama, kad mane išsiunčia į nežinią ir mudvi niekada nebepasimatysime.
Šokliai užkariavo Niujorką, Pitsburgą, Kolumbijos apygardą. Beveik visą šalį, kiek pamenu. Tose vietose turėjau giminių. Mes daug ko nežinojome. Pavyzdžiui, kas nutiko Europoje, Prancūzijoje, Kinijoje, nors aš kartą nugirdau, kaip gatvėje tėtis kalbėjosi su vyrais, ir jie sakė, atseit tenykštis virusas kitoks, žudo kiekvieną be išimties, tad Filadelfija veikiausiai liko paskutiniu pasaulio miestu, kuriame dar buvo gyventojų. Tapome tikra sala. Kai mamos pasiteiravau apie karą, ji paaiškino, jog šokliai yra tokie patys žmonės kaip mes, tik labai sergantys. Aš pati negalavau, todėl pašokau persigandusi, pratrūkau žliumbti galvodama, kad vieną dieną atsibusiu ir nužudysiu ją, tėtį, pusbrolius ir pusseseres, kaip tą daro šokliai. Ji mane stipriai apkabino ir patikino: ne, ne, Aida, tavo liga kitokia, todėl ša, nustok verkti. Paklusau. Bet kurį laiką vis vien negalėjau susigaudyti, kodėl vyksta karas, kodėl aplinkui ima blaškytis kareiviai, jei kas nusičiaudi arba atsikosėja.
***
Viena diena. Štai kaip jie sakydavo. Nemąstydavo nei apie praeitį, kupiną pernelyg skausmingų, su netektimis ir mirtimi susijusių istorijų, nei apie ateitį, kuri apskritai galėjo neišaušti. Devyniasdešimt keturios prožektoriais nutviekstos sielos gyveno viena diena.
Tačiau Piteris taip elgdavosi ne visada. Ramybės akimirkomis, kai budėjimo ant sienos niekas netrikdydavo, arba gulint lovoje ir bandant užmigti, jo galvoje dažnai imdavo suktis mintys apie tėvus. Nors Kolonijoje pasitaikydavo tebekalbančių apie rojų, kur po mirties, nutrūkus fiziniam būviui, patekdavo siela, tokios šnekos jam skambėdavo beprasmiškai. Pasaulis įkūnijo stichiją materialių dalykų, kuriuos įmanoma paliesti, paragauti arba užčiuopti, o Piteriui dingojosi, kad velioniai, jei tik jie išvis kur nors keliaudavo, tiesiog persikeldavo į gyvųjų ratą. Galbūt tam tikras užuominas išgirdo iš mokytojos, gal pats iškėlė prielaidas, bet jomis tikėjo, kiek save atminė, nuo tos dienos, kai atsisveikino su Prieglauda ir išsiaiškino tiesą apie pasaulį. (…)
Jis nebepajėgė atkurti tėvų veidų. Po jų mirties šie išgaravo pirmiausia, vos per kelias dienas. Prisimenant tuodu, Piterį perliedavo ne reginiai, o giliai įsigėrę, lyg vandens tėkmė užplūstantys pojūčiai. Švelnus, romus motinos tonas, blyškios, smulkios, bet stiprios rankos; kaip ji dirbdavo ligoninėje, užsiimdama šiuo bei tuo, stengdamasi paguosti negaluojančiuosius; kaip naktimis, Piteriui lakstant tarp sargybos postų, sugirgždėdavo kopėčiomis ant tiltelio lipančio tėvo batai, kaip jis praeidavo pro šalį netardamas nė žodžio, viso labo ranka paliesdamas sūnaus petį; kaip prieš Ilgąsias išvykas įkaisdavo svetainė, kurioje tėvas, dėdė ir kiti vyrai planuodavo maršrutus, kaip jie šurmuliuodavo, kai vėliau, gilią naktį, įsitaisydavo verandoje ir gurkšnodami naminę pasakodavo, ką matę Tamsiuosiuose kraštuose.
***
Ach, ji puikiai jautė sapnuojančius, jautė visus iki vieno. Galėdavo ištiesti rankas, paglostyti tamsą ir juos užčiuopti. Justi širdgėlą žadinantį jų užmaršumą, didį šiurpulingą sielvartą. Nuolatinį reiklų klausinėjimą. Neramios sielos kėlė gailestį, kuris iš dalies priminė meilę, puoselėtą ją globojusiam, skuosti ir nesustoti raginusiam Vyrui.
Vyras… Ji prisiminė gaisrą ir akinamą nelyginant sprogusios saulės šviesą. Prisiminė Vyro liūdesį ir užuojautą. Deja, jo nebegirdėjo. Vyras, be jokių abejonių, dingo.
Bet tamsoje sklandė kitų balsai. Ir ji žinojo, kam tie priklausė…
***
Nuo tada, kai paskutinis autobusas užkilo ant kalno, ištisus devyniasdešimt dvejus metus, aštuonis mėnesius ir dvidešimt šešias dienas Pirmosios kolonijos sielos gyveno:
Po prožektoriais. Paklusdami Vieninteliam įstatymui. Pagal tradicijas. Pasikliaudami instinktais. Šia diena. Vienui vieni ir su tais, kuriuos priimdavo į savo draugiją. Sargybos priežiūroje. Visą valdžią suteikę Šeimynai. Nesulaukdami kariuomenės. Be atsiminimų. Be pasaulio. Be žvaigždžių…

Justin Cronin

Apie autorių ir knygą
Naujojoje Anglijoje, JAV, 1962 m. gimęs Justinas Croninas yra išleidęs romaną „Mary and O’Neil“, laimėjusį PEN/Hemingway Award ir Stephen Crane Prize apdovanojimus, taip pat romaną „The Summer Guest“. Ajovos universitete, kur studijavo pagal Rašytojų seminarų programą, įgijo vaizduojamųjų menų magistro laipsnį. Šiuo metu Raiso universitete jis dėsto anglų kalbą ir su šeima gyvena Hiustone, Teksaso valstijoje.
J.Cronino romanas „Perėja“ (The Passage), didelės apimties tritomio epo pirmoji knyga, 2010 metais sukėlė milžinišką ažiotažą ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Plataus užmojo pasakojimas atitinka ir jo platų apokaliptinį turinį: laisvėn ištrūksta slaptose karinėse laboratorijose bandytas virusas ir Ameriką ištinka baisesnė už marą totalinė katastrofa, o šioje pragaištingoje jūroje išlieka tik išsigelbėjusių ir nuo išorinio pasaulio atsiribojusių žmonių salelės. Praslenka beveik šimtmetis, pasikeičia kelios kartos, užaugusios Kolonijoje, uždaroje erdvėje. Kadaise klestėjusią civilizaciją Kolonijos gyventojai įsivaizduoja tik iš pasakojimų, kol pagaliau ateina laikas atskleisti apokalipsės priežastis…

Trečiadienį 18 val. Rusų dramos teatre rengiamas aktoriaus Vlado Bagdono kūrybos vakaras. Jo metu bus pristatyta Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su Vladu Bagdonu“. Vakarą ves rašytojas Rolandas Rastauskas, kurio pjesės „Lenktynių aitvaras“ inscenizacijoje 1972 m. aktorius pirmą kartą išėjo į Jaunimo teatro sceną.

Lietuvos knygynuose netrukus pasirodys nauja vertinga knyga – Rudigerio Klauso Mai „Slaptosios draugijos: mitai, valdžia ir tikrovė“. Joje informatyviai ir intriguojamai rašoma apie daugelio slaptųjų draugijų veiklą ir ypatumus, ritualus ir simbolius.

Norėdami paveikti istorinių įvykių eigą, slaptųjų draugijų nariai įsipainiodavo į sąmokslus, skandalus. Ištrauką iš šios knygos siūlome mūsų savaitraščio „Skaitinių“ rubrikos skaitytojams.

Ezoterikos pasaulyje iš tiesų egzistuoja įvairiausi tamplierių ordinai. Dauguma iš jų, įkurti XIX a. arba vėliau, siekė perimti legendinių tamplierių palikimą, tačiau palaidojo kryžiaus žygių idėjas. Iš esmės jiems visiems svarbiausia yra krikščionybės praktikavimas ir socialinė pagalba, kurią jie remia surinktomis aukomis ir narių mokesčiais. Jie išlaiko arba remia senelių namus, klinikas ir greitosios pagalbos gydytojus. Mums tai pažįstama iš kitų dvasininkų riterių ordinų – maltiečių ir joanitų. Tai nekelia nuostabos, nes šių ordinų susikūrimo tikslas buvo piligrimų apsauga Šventojoje žemėje ir rūpinimasis jais.

Įvairūs tamplierių palikuonys vieni nuo kitų skiriasi savo požiūriu į tikėjimą, socialinę pagalbą ir konfesiją. Kai kurie save laiko katalikais, kiti – ekumenais. Svarbiausia sąlyga norint tapti nariu yra nepriekaištinga reputacija. Būsimieji riteriai turi būti įsisavinę krikščionišką tikėjimą ir turėti tvirtą gyvenimo pagrindą. Maltos ordine pasiekti atitinkamus laipsnius, taigi priklausyti vidiniam ordino ratui, gali tik tie, kurie yra kilmingi. Akivaizdu, kad ir šis ordinas savo struktūra sudaro socialinį tinklą, kuriuo galima pasinaudoti esant reikalui. (…)

Iki šiol stipriausia dar veikianti slaptoji draugija yra laisvieji mūrininkai. Nepatikslintais duomenimis, pasaulyje yra 50 tūkst. ložių, kuriose dirba aštuoni milijonai laisvųjų mūrininkų. JAV su keturiais milijonais ložės brolių turi didžiausią laisvųjų mūrininkų kontingentą. Tai yra tradicija, juk ir JAV įkūrėjai George’as Washingtonas, Thomas Jeffersonas ir Benjaminas Franklinas buvo laisvieji mūrininkai, o didžioji nepriklausomybės aktą pasirašiusiųjų dalis taip pat priklausė šioms ložėms. Thomas Dehleris žinojęs šią tiesą taip pat, kaip ir Axelis Casaris Springeris, Gustavas Heinemannas ar Winstonas Churchillis.

Pagrindinė taisyklė yra ta, kad ložės broliai privalo vienas kitam padėti, tačiau lygiai tokia pat geležinė yra ir kita nuostata, kad ložėje nėra vietos politikai ir religijai. Nes laisvosios mūrininkijos siekis yra sienų griovimas, o ne jų statymas. Vyrai, kurie pilietiniame gyvenime yra krikščionys demokratai arba socialdemokratai, ložėje privalo pamiršti partijas ir politiką, kad galėtų dirbti vardan žmonijos gerovės. Dirbti su netašytu akmeniu, kitaip sakant, su paprastu žmogumi, reiškia pačiam tobulėti pagal krikščionišką švietėjišką moralę. Svarbiausios iš pagrindinių sąvokų yra žmogiškumas, tolerancija, pasiaukojimas ir artimo meilė.

Nuo draugijos iki socialinio tinklo

Bet kokiu egzistuojančiu socialiniu tinklu yra naudojamasi. Reikia atkreipti dėmesį, kad bet kokiu, o ne vien tik slaptųjų draugijų. Reikia labai atidžiai pasižiūrėti ir pamiršti savo pačių sukurtus stereotipus. Neretai paaiškėdavo, kad tie, kurie už kokį nors nusikaltimą prie gėdos stulpo kaldavo nusikaltėlius, iš tiesų patys būdavo kalti. Naciai žydus apšaukė esant žmogžudžiais ir sąmokslininkais, tačiau žmogžudžiai ir sąmokslininkai buvo patys naciai. Stalinas laisvuosius mūrininkus buvo paskelbęs žmogžudžiais ir sąmokslininkais, tačiau žmogžudys ir sąmokslininkas buvo jis pats. Tas, kuris rengia sąmokslą, labiausiai jo ir bijo. Pasaulis pernelyg sudėtingas, kad jame iš tiesų būtų įmanomi sąmokslai.

Vardą Bilderbergerių sąjungai davė neformalus susitikimas, kuris pirmą kartą įvyko 1954 m. prašmatniame „Bilderberg“ viešbutyje olandų Osterbeke, globojamas Nyderlandų princo Bernhardo. Greitai ši draugija tapo vienos slaptosios draugijos sinonimu, kuri tariamai dalyvavo pasauliniame – gruobuoniško finansų kapitalo prieš visą pasaulį – sąmoksle.

Tiems, kurie nori save pamaloninti sąmokslo teorijomis, tereikia žvilgtelėti į internetą: ten jų apstu. Vienoje karikatūroje pavaizduota ponia Merkel, tada dar opozicijos lyderė, ir ponas Schröderis, tuometinis kancleris, įkinkyti į bilderbergerių vežimą vietoje arklių. Nepaisant to, kad Gerhardas Schröderis nepasirodė nė viename iš susitikimų – nes oficiali konferencijos kalba yra anglų, o nemokant laisvai kalbėti angliškai ir nenorint tapti pajuokos objektu nereikėtų rodytis šioje konferencijoje – šis karikatūrų tipas yra gerai žinomas.

Už visų sąmokslo teorijų stovi ta pati tezė apie vienos mažos įtakingos grupės rezgamą pasaulinį sąmokslą – ar tai būtų laisvieji mūrininkai ar iliuminatai, žydai ar kapitalistai. Sąmokslo teorijų pagrindą dažniausiai sudaro šmeižtas ir neretai galima lengvai suprasti tokio šmeižto motyvus.

Bilderbergeriai nėra kokia nors slaptoji draugija. Jie susikūrė tuoj po nacionalsocializmo katastrofos ir Antrojo pasaulinio karo. Įtakingos žinomos asmenybės, laikydamosi griežto konfidencialumo, norėjo susitikti privačiai, kad pasikeistų savo požiūriais ir informacija. Kalba ėjo apie demokratijos Europoje stiprinimą ir bandymą suartinti Europą su JAV. Nuo tada kasmet rengiama dviejų su puse dienos trukmės konferencija, per kurią seminaruose diskutuojama tam tikromis aktualiomis temomis. Susitinka vadovaujančios mokslo, ekonomikos ir politikos asmenybės, nepaisant partinės politinės krypties ar narystės. Be konfidencialumo dalykinė diskusija būtų neįmanoma, nes tuo metu paliekami partijų politikos apkasai ir pamirštama ekonominė konkurencija. Bilderbergeriai turi sudarę savo tinklą.

Tai yra paslaptis

Žinoma, slaptosios draugijos taip pat gali sudaryti tinklą, o kartais jis yra net jų tikslas. Vienoje JAV televizijos giganto NBC laidoje reporteris 2003 m. rugpjūčio 31 d. paklausė svečio, ką reiškią, kad jis ir jo kontrahentas esą slaptosios draugijos „Skull & Bones“ nariai. Nustebęs svečias atsakė: „Nedaug, nes tai yra paslaptis.“ Kontrahentas, to paties reporterio paklaustas 2004 m. vasario 9 d., šito klausimo jau tikėjosi, todėl tik trumpai atsakė: „Tai yra paslaptis, mes negalime apie tai kalbėti.“ Laidos vedėjui Timui Russertui nepavyko daugiau sužinoti nei iš kandidato į prezidentus Johno Kerry, nei iš tuo metu prezidento pareigas einančio George’o W.Busho. Abu jie pasuodavo, permesdavo kamuolį į politinį lauką ir užsispyrę atsisakinėjo kalbėti šia tema. Tai nekelia nusistebėjimo, nes svarbiausios yra šios dvi taisyklės: privaloma saugoti draugijos paslaptis ir būtina paremti vienas kitą darant karjerą. Tai yra pagrindinės taisyklės. Visa kita – nostalgiški papročiai, sumaišyti su studentiškos bičiulystės žavesiu.

Tokių slaptųjų draugijų kaip „Skull & Bones“ esama anglų ir amerikiečių elito universitetuose. Kembridžo draugija vadinasi „Cambridge Apostles“ ir, kaip ir dauguma tokių studentiškų sąjungų, buvo įkurta XIX a. pradžioje. Williamas Huntingtonas Russelis, „Skull & Bones“ įkūrėjas, šią idėją pasiskolino iš Vokietijos, kurioje jis XIX a. pradžioje praleido vienerius studijų metus. Kai kas iš bonesmanų papročių iš tiesų primena studentų korporacijas Vokietijoje „Burschenschaften“, o simpatijos kompozitoriui Haydnui verčia galvoti apie laisvuosius mūrininkus. Galimas dalykas, kad generolas Russelis priklausė „Germaniai“. Ši tik Jeilio universitete veikianti draugija savo narius verbuoja iš studijuojančiųjų pirmąjį semestrą. Joks studentas negali pats pareikšti noro tapti nariu, tačiau jis gali būti išrenkamas jaunesniuoju tų, kurie praėjusiais metais buvo inicijuoti į šią draugiją.

Po studijų bonesmanas gali pasikliauti palaikymu vyresniųjų studijų draugų, kuriems jau yra pavykę įsitvirtinti svarbiuose politikos, ekonomikos, žiniasklaidos arba kariuomenės postuose. Kartais tokia globa jaunam vyrui nėra reikalinga, nes ją jam garantuoja šeimos ryšiai. Dauguma bonesmanų yra kilę iš senas tradicijas puoselėjančių šeimos klanų ir gali remtis savo maža protėvių – Jeilio absolventų ir bonesmanų – galerija. Politiniai įsitikinimai, kaip galima suprasti iš respublikono Busho ir demokrato Kerry pavyzdžio, čia neturi reikšmės, svarbu tik kilmė ir asmenybė. Todėl būtų klaidinga kalbėti apie sąmokslininkų slaptąją draugiją, nes kalba eina ne apie politines konfesijas arba mažas grupes su aiškiai apibrėžtais tikslais, o apie organizaciją, kuriančią ir globojančią elitą.

Kartais slaptųjų draugijų nariai įsivaizduojami lyg dviejų dimensijų būtybės, kuriems trečiąją dimensiją atstoja draugija, tačiau yra visiškai ne taip: savo asmenybe ir visomis jėgomis jie prisideda prie draugijos darbo, taip pat ją keičia. Taip baigiantis XX a. išsivystė visiškai naujas politinių draugijų tipas – socialinis tinklas.

Modernioje pliuralistinėje visuomenėje gauti valdžią galima tik remiantis socialiniais tinklais. Socialiniai tinklai yra neformalūs susivienijimai. Jie nėra renkami ir dažniausiai nematomi viešumoje. Jie posėdžiauja užsirakinę duris ir derina savo veiklą. Socialiniai tinklai yra slaptosios draugijos be ritualų ir be principų, išskyrus visus kitus lenkiantį karjeros principą. (…)

Jei moderni Vakarų visuomenė ir yra užkariaujama, tai tikrai ne slaptųjų draugijų, o socialinių tinklų, kurie veikia pragmatiškai, lanksčiai ir yra orientuoti vien tik į karjerą. Žodis „užkariavimas“ nėra labai tikslus apibūdinimas, nes tokie socialinių tinklų nariai į visuomenę skverbiasi kaip grybiena. Tai veda, žinoma, prie didelio populiarumo, nes politikos taktika baigia išsisemti, tačiau taip pat ir prie galimo vertybių praradimo…

Klaus Ruediger Mai

Iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Tautkutė

BFL

Lapkričio pradžioje knygynus pasiekusių pirmųjų 3 tūkst. Valdo Adamkaus knygos „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ egzempliorių neliko jau pirmą prekybos savaitę. Knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ atstovai sako kasdien sulaukiantys skaitytojų, norinčių įsigyti knygą pigiau tiesiai iš leidyklos, skambučių, naujų egzempliorių prašo ir knygynai. Reaguodama į didžiulį susidomėjimą lapkričio 25 d., tai yra šį penktadienį, leidykla pristatys naują 5 tūkst. egzempliorių „Paskutinės kadencijos“ tiražą. Priminsime, kad vidutinis knygos tiražas Lietuvoje yra apie 2 tūkst. egzempliorių.

Ne mažesnio dėmesio knyga sulaukė ir internete, kur ja dalijamasi nelegaliai. Be leidyklos ir spaustuvės žinios „Paskutinės kadencijos“ maketas PDF formatu atsidūrė failų dalijimosi tinklalapiuose. Vien iš „Linkomanija.net“ knyga buvo parsisiųsta 4,3 tūkst. kartų.

„Ir anksčiau knygos patekdavo į internetą, bet jos būdavo nuskenuotos. Šis atvejis išskirtinis, nes „nutekėjo“ originalus maketas. Buvome susitikę su spaustuvės atstovais, neįsivaizduojam, kaip tai galėjo atsitikti“, – „Veidui“ tvirtino „Tyto albos“ ryšių su visuomene skyriaus vadovė Lolija Spurgienė.

Ankstesnei 2004 m. išleistai V.Adamkaus knygai „Be nutylėjimų“ taip pat prireikė pakartotinio tiražo, populiari buvo ir apie prezidento žmoną Almą Adamkienę parašyta knyga „Alma“. Vis dėlto nė viena jų nesukėlė tokio didelio žiniasklaidos, politikų ir pirkėjų dėmesio, o kartu ir kritikos, kaip naujausia, skelbianti prezidento dienoraščius, rašytus antrosios kadencijos metais.

Į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas sveikos gyvensenos biblija pasaulyje vadinamas lietuvių kilmės mokslininko ir žaliosios mitybos judėjimo pradininko Viktoro Kulvinsko bestseleris „Kaip išlikti XXI amžiuje“.

Asmenine patirtimi, pastebėjimais, patarimais ir gausiais literatūros šaltiniais paremtoje knygoje gausu atradimų, kurie ne tik moko gyventi taupiau, sveikiau, racionaliau, bet ir atskleidžia šį tą naujo apie žmogų ir aplinkinį pasaulį.

„Ši knyga jau seniai atrasta už Atlanto ir pripažinta kaip visų žaliavalgių ir sveiką gyvenimo būdą propaguojančių entuziastų vadovas, pagaliau atrado kelią ir į mūsų knygynus. Kasdien sparčiai plečiantis sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių ratui, buvo būtina turėti sava kalba parašytą svarų informacijos šaltinį, kuris taptų kelio į kitokį gyvenimą pradžia“, – sako knygą išleidusios VŠĮ „Žalia mityba“ vadovė Gražina Gum.

Autorinė V. Kulvinsko knyga „Kaip išlikti XXI amžiuje“ pasaulyje parduota daugiau nei pusės milijono tiražu. Vien JAV šios knygos išleisti 53 leidimai, Vokietijoje – 14 leidimų. Knygos puslapius varto ir joje skelbiamomis idėjomis vadovaujasi tokios žvaigždės kaip tenisininkė Venus Williams, komikas Dickas Gregory, TV šou žvaigždė Philipas M. Thomas ir kt. Knygai neabejingas buvo ir pats Michaelis Jacksonas bei legendinė aktorė Gloria Swanson. Šiuo metu lietuvišką jos vertimą galima rasti ir visuose Lietuvos knygynuose.

„Tikiu, jog ši knyga nepalieka abejingų. Stengiausi, kad mano skleidžiamos idėjos paliestų skaitytoją ir priverstų jį susimąstyti apie tai, kaip iš tiesų mes gyvename, kodėl gyvename taip, kad patys žudome save per savo neišmanymą, ir kokiu keliu mums eiti, kad gyvybės syvai tekėtų kiekviena mūsų ląstele ir pilni vidinio budrumo bei džiugesio būtume visada pasirengę žengti per XXI amžių, kad ir koks jis būtų“, – teigia Viktoras Kulvinskas.

V. Kulvinskas sukūrė žaliavalgystės principais grįstą teoriją, kuria vadovaujasi tūkstančiai žmonių visame pasaulyje. Jų tarpe ne viena jaunyste ir energija spinduliuojanti Holivudo žvaigždė, jų tarpe Demi Moore, Uma Thurman, Woody Harrelsonas ir kt.

V. Kulvinskas pabrėžia, jog mityboje svarbiausia daug fermentų, mažai baltymų, mažai krakmolo ir daug skysčių turintis neapdorotas vegetariškas maistas. Autorius taip pat sukūrė niekada anksčiau nesuformuluotą teorinį modelį vėžiui, artritui, mėnesinėms ir gyvenimo pailginimo formulei, kuris atlaikė net ir priekabiausių mokslininkų analizę.

Visa tai jis išdėstė aštuntajame dešimtmetyje JAV pasirodžiusioje knygoje „Kaip išlikti XXI amžiuje“. Ši iš karto buvo pripažinta įspūdingiausiu moksliškai pagrįstu neapdoroto maisto naudos žmogaus sveikatai dokumentuotų įrodymų rinkiniu. Tokia ji išliko iki šiol – gyvo maisto biblija pripažįstama sveikatos specialistų.

Gimęs Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą (1939 m.), V. Kulvinskas emigravo į JAV, ten įgijo matematikos magistro laipsnį, dėstė Konektikuto universitete, buvo Harvardo universiteto, Masačiusetso technologinio instituto, Smitsonian astrofizinės observatorijos, Apolono projekto ir kt. kompiuterių konsultantas. V. Kulvinskas yra fizikos garbės bendrijos Sigma Pi Sigma narys, drauge su Lietuvoje gimusia dr. Ann Wigmore Bostone įkūrė Hipokrato sveikatos institutą.

Naujausia Prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ tapo bestseleriu. Jau pirmą platinimo dieną ją buvo sunku gauti Vilniaus centriniuose knygynuose, kuriuose lankosi politikos, žurnalistikos, akademinio pasaulio elitas. Tačiau kasdien knygos sukeliami atgarsiai ir komentarai skatina knygą pirkti ne tik besidominčius politika, bet ir visus smalsaujančius. Reklamos akcija pavyko puikiai! Prezidento Adamkaus, kaip rašytojo, talento galėtų pavydėti ir Romualdas Granauskas, ir Marcelijus Martinaitis. Tačiau kokia politinė tokio populiaraus leidinio kaina?
Populiarumas ir garbė
V. Adamkaus knyga turi panašumų į amerikietiškąjį projektą „Wikileaks“. Viešinti viską, pradedant slaptais dokumentais, baigiant tarp keturių akių išsakytais nepasvertais žodžiais ir net paskalomis bei gandais. Daugumai žmonių toks „gandų viešumas“ ir paskalų sklaida patinka, tą įrodo „geltonosios spaudos“ populiarumas. Taigi ši knyga tikėtina kilstels ir V. Adamkaus populiarumo reitingus, tačiau Prezidentas, kaip ir „Wikileaks“ pamiršta apie paviešintus žmones, jų išgyvenimus ir teisę į asmeninę, o ne tik į visuomeninę nuomonę.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Atgimimo lyderis europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir daugelis kitų atsisako komentuoti V. Adamkaus knygą. Nes tikriausiai kai jie kalbėjo su V. Adamkumi, jie kalbėjo su juo asmeniškai ir nesitikėjo diktofono kišenėje, ar pokalbio fragmentų viešinimo, su subjektyvia interpretacija. Taigi ar moralu ir garbinga viešinti pokalbius, kurie buvo daromi „tete a tete“? Juo labiau jei tai daro ne kokia kambarinė, bet valstybės autoritetas – Prezidentas!
Yra ir vienas  didelis skirtumas tarp „Wikileaks“ bei V. Adamkaus dienoraščio.  „Wikileaks“ platino visuomenei viską, nieko neiškarpant ir netušuojant, nes ponas Assange‘as, projekto įkūrėjas, nėra politikas ir niekaip asmeniškai nesuinteresuotas. Tuo tarpu V. Adamkus pats aktyviai dalyvauja politikoje. Jo knygoje kai kas selektyviai atskleista, o kas reikia nuslėpta. Vienos pavardės parašytos, kitos ne, vieni dokumentai išviešinti, kiti ne. Ar tokia knyga neturi politinio užtaiso? Pajuodinti vienus politikus, pašviesinti kitus, sukiršinti trečius?
Prezidento atsakomybė
Savo knygoje Prezidentas dažnai mini, kad vieną ar kitą veiksmą jis darė siekdamas išlaikyti politinį stabilumą šalyje ir, pirmiausia, galvodamas apie valstybės interesus. Tai pagirtina politiko savybė, tačiau kur ji dingo dabar? Paskleisti gandai apie veikiančius Lietuvos politikus ne tik kelia vietos žurnalistų susidomėjimą, bet nuorašai neabejotinai jau keliauja iš ambasadų į užsienio šalis. Be abejo, ir į Rusiją. Ar viešas „nešvarių baltinių skalbimas“ yra tinkama Lietuvos prezentacija užsienio partneriams, ar tai nėra ginklas mūsų nedraugams? Ypač kai tai daro pats šalies Prezidentas. Na, bent niekas neapkaltins Lietuvos, kad šalyje trūksta žodžio laisvės..
V. Adamkaus knyga atskleidė politikos virtuvę, kuri tik fragmentiškai patenka į viešąjį gyvenimą. Slaptos pažymos, ar politikų, pareigūnų nuomonė, ką jie iš tikro galvoja, tik retkarčiais patenka į viešumą. Tokių odiozinių veikėjų, kaip Anicetas Ignotas, išviešinimas yra gera priemonė politikams ir valstybės administracijai apsivalyti. Išskaidrinimas teisėsaugos neefektyvaus ir trumparegiško veikimo yra gera proga galvoti apie pokyčius. Tačiau visgi iš Prezidento tauta tikisi realių veiksmų ir nepakantumo korupcijai ar kitoms nedorybėms. Tas pats ponas Ignotas iš valstybės tarnybos buvo pašalintas tik ministru tapus Dainiui Kreiviui, nors Prezidentas Adamkus apie jo tamsiuosius darbelius žinojo jau 3 metus.
Šis dienoraštis atnešė į Lietuvą amerikietišką madą rašyti gandų knygas. Prieš dešimtmetį Monica Lewinsky parašė memuarus apie Prezidentą Billą Clintoną. Tačiau rimtam politikui verta lygiuotis į solidžius pavyzdžius. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis parašė 6 tomų atsiminimų knygą „Antrasis pasaulinis karas”. Už ją buvęs politikos lyderis 1953 metais gavo literatūros Nobelio premiją. Į kokią premiją galėtų pretenduoti V. Adamkaus knyga?

Po savaitės Lietuvos knygynuose pasirodys nauja knyga intriguojančiu pavadinimu „Nedirbk“. Jos autorių įsitikinimu, daugelis visuotinai priimtų teiginių ir metodų, kaip daryti verslą, yra klaidingi arba neveiksmingi. Ar ši knyga vertinga, galite susidaryti įspūdį ir iš čia pateikiamos ištraukos.

Kai kas mus vadina interneto įmone, bet nuo tokio pavadinimo mes susigūžiame. Interneto įmonės kompulsyviai samdo darbuotojus, beprotiškai išlaidauja ir įspūdingai žlunga. Mes ne tokie. Mes maži (šešiolika darbuotojų), taupūs ir pelningi.
Žmonės kalba, kad neįmanoma taip dirbti, kaip dirbame mes. Sako, kad mums tiesiog sekasi. Jie pataria kitiems nekreipti dėmesio į mūsų patarimus. Kai kas mus net vadina neatsakingais, nerūpestingais ar net kaltina neprofesionalumu.
Mus kritikuojantys nesupranta, kaip įmonė, atsisakanti plėtros, susitikimų, biudžetų, direktorių tarybos, reklamos, pardavėjų ir „realiojo pasaulio“, gali klestėti. Tai jų problema, ne mūsų. Jie sako, jog reikia parduoti, kad patektum į „Fortune 500“ (500 didžiausių JAV įmonių – vert. past.) sąrašą. Velniop visa tai. Mes „Fortune 500“ sąrašo įmonėms parduodame savo produktų už 5000000.
Jiems nesuprantama, kaip galima turėti darbuotojų dviejuose žemynuose, aštuoniuose miestuose, kurie praktiškai nematytų vienas kito. Jiems atrodo, kad įmonė žlugs, neturėdama finansinių ar penkerių metų verslo planų. Jie klysta. Jie sako, kad negali pasidalinti verslo sėkmės receptais ir paslaptimis, ir vis tiek atlaikyti konkurenciją. Jie ir vėl klysta.
Jie sako, kad neįmanoma varžytis su dideliais žaidėjais be didžiulio rinkodaros ir reklamos biudžeto. Jie sako, kad neįmanoma dirbti sėkmingai, kuriant produktus, kurie atlieka mažiau užduočių, nei kuriami konkurentų. Jie sako, kad versle negali improvizuoti. Bet mes būtent taip ir elgiamės. Jie daug kalba. Mes sakome, kad jie klysta. Mes tai įrodėme. Ir šią knygą parašėme tam, kad ir Jūs galėtumėte įrodyti, jog jie klysta. (…)
Išaušo nauja realybė. Šiandien bet kas gali tapti verslininku. Įrankius, kurie anksčiau buvo neprieinami, dabar gali naudoti bet kas. Technologijos, kurios anksčiau kainavo tūkstančius, dabar kainuoja kelis „žalius“ arba yra išvis nemokamos. Vienas žmogus gali atlikti dviejų ar trijų, o kartais ir viso skyriaus darbą. Dalykai, kurie prieš keletą metų buvo neįmanomi, dabar yra visiškai paprasti.
Nereikia dirbti apgailėtinų 60/80/100 valandų per savaitę, 10–40 valandų visiškai pakanka. Nereikia eikvoti viso gyvenimo santaupų ar prisiimti didžiulę riziką. Nuosavas verslas šalia kasdienio darbo gali būti tai, kas generuos pakankamai pinigų. (…)

Mokymasis iš savo klaidų yra pervertintas

Verslo pasaulyje nesėkmė yra tapusi neišvengiamu atributu. Visąlaik girdite, kad devynios iš dešimties naujų įmonių žlunga. Girdite, kad Jūsų verslo galimybės yra beveik lygios nuliui. Girdite, kad nesėkmės ugdo charakterį. Žmonės pataria: „Patirkite nesėkmes anksti, patirkite nesėkmes dažnai.“ Kai aplink tiek daug nesėkmių, jas galite užuosti ir Jūs. Tik neįkvėpkite. Neleiskite, kad statistika Jus vedžiotų už nosies. Kitų žmonių nesėkmės ir yra kitų žmonių nesėkmės.
Jei kiti žmonės negali realizuoti savo produkto, Jūs čia niekuo dėtas. Jei kiti žmonės negali suburti komandos, Jūs čia niekuo dėtas. Jei kiti žmonės negali įkainoti savo paslaugų, Jūs čia niekuo dėtas.
Kitas klaidingas įsitikinimas: reikia mokytis iš savo klaidų. Ką konkrečiai galima išmokti iš savo klaidų? Galima išmokti, ko nedaryti, bet ar tai yra vertinga? Juk vis tiek nežinosite, ką reikia daryti. Palyginkite tai su mokymusi iš savo sėkmių. Sėkmė Jums suteikia tinkamų argumentų. Kai kas nors pavyksta, Jūs žinote, kodėl tai pavyko, ir galite pakartoti dar kartą. Ir kitąkart tai padaryti dar geriau.
Nesėkmė nėra sėkmės prielaida. (…) Žmonėms, kurie buvo patyrę nesėkmę, sekasi taip pat, kaip ir tiems, kurie išvis nebandė. Svarbi tik sėkminga patirtis.
Tai neturėtų nustebinti: būtent taip veikia gamta. Evoliucija negaišta prie to, kas nepavyksta, ji remiasi tuo, kas pavyko. Ir Jūs turėtumėte taip elgtis.

Planavimas yra spėliojimas

Jeigu nesate būrėjas, ilgalaikis verslo planavimas yra tik fantazavimas. Egzistuoja per daug veiksnių, kurių Jūs nevaldote: rinkos būklė, konkurentai, klientai, ekonomika ir t.t. Plano kūrimas Jums leidžia jaustis lyg kontroliuotumėte tai, ko iš tikrųjų negalite kontroliuoti.
O gal vadinkime planus taip, kuo jie iš tikrųjų yra: spėjimais. Pradėkite vadinti savo verslo planus verslo spėjimais, finansinius planus – finansiniais spėjimais, o strateginius planus – strateginiais spėjimais. Nuo šiol galite jais rūpintis mažiau. Jie nenusipelnė Jūsų streso. (…)
Meskite spėliojimus. Nuspręskite, ką daryti šią savaitę, ne šiemet. Perpraskite, kas dabar yra svarbiausia, ir tai atlikite. Priimkite sprendimus tada, kai jų reikia, o ne iš anksto. Daryti ekspromtu nėra nieko blogo…

O kodėl augti?

Žmonės klausia: „Kokio dydžio Jūsų įmonė?“ Tai vienas tų nereikšmingų klausimų pokalbiui palaikyti, bet nereikšmingo atsakymo jie nesitiki. Kuo didesni skaičiai, tuo įspūdingiau, profesionaliau ir galingiau Jūs atrodote. „Oho! Neblogai!“ – pasakys jie, jeigu turite daugiau kaip šimtą darbuotojų. Jei Jūsų įmonė maža, jie pasakys „O… Neblogai.“ Pirmoji frazė yra komplimentas, antroji – tiesiog mandagi reakcija.
Kodėl taip yra? Kodėl verslui taip svarbus augimas? Kodėl plėtra visada yra tikslas? Kuo įmones traukia dydis, išskyrus ego patenkinimą?
Ar mes, žiūrėdami į Oksfordo ar Harvardo universitetus, sakome: „Jeigu jie tik plėstųsi, kurtų filialus, samdytų daugiau dėstytojų, kurtų studentų miestelius visame pasaulyje… va tada tai būtų puikūs universitetai!“ Žinoma, kad ne. Šias institucijas mes vertiname ne pagal tai. Tai kodėl pagal tai vertiname verslo įmones?
Galbūt tinkamas Jūsų įmonės dydis yra keturi darbuotojai. Gal keturiasdešimt. Gal du šimtai. O gal tai tiesiog Jūs ir nešiojamasis kompiuteris. Nespręskite, kokio dydžio Jūsų įmonė turi būti, stengdamiesi užbėgti įvykiams už akių. Aukite lėtai ir spręskite, kas Jums tinka, – per ankstyvas darbuotojų samdymas nužudė ne vieną įmonę. Stenkitės išvengti staigaus augimo proveržių – jie gali priversti be reikalo didinti įmonę.
Maža įmonė nėra pirmas žingsnis. Maža įmonė gali būti ir kelionės tikslas.
Ar kada pastebėjote, kad kol mažos įmonės svajoja tapti didelės, didelės įmonės svajoja tapti judresnės ir lankstesnės? Ir atminkite – kai įmonė didelė, yra daug sunkiau susitraukti neatleidžiant žmonių, negriaunant pasitikėjimo ir nesikeičiant iš pagrindų.
Plėtimasis neturi tapti Jūsų tikslu. Ir mes kalbame ne tik apie samdomus darbuotojus. Tas pats yra su išlaidomis, nuoma, IT infrastruktūra, baldais ir t.t. Šitie dalykai patys neatsitinka.

Darboholizmas

Mūsų kultūra garbina darboholizmo idėją. Girdime apie žmones, kurie neišjungia darbo stalų lempų iki vidurnakčio. Jie dirba per naktį arba nakvoja biure. Jeigu mirsi dėl projekto, tikima, kad gausi medalį. Darbo per daug nebūna. Toks darboholizmas yra ne tik nereikalingas, bet ir kvailas. Dirbdamas daugiau Jūs neparodote, kad darbu rūpinatės ar kad padarote daugiau. Jūs tiesiog dirbate daugiau.
Darboholikai ilgainiui sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Pirmiausia toks darbo stilius žmogų išbalansuoja. Kai prasidės išsekimas – o jis tikrai prasidės, – jis smogs labai stipriai. Darboholikai nepagauna esmės. Jie bando išspręsti problemas, skirdami joms kuo daugiau valandų. Intelektinį tingumą jie bando atstoti brutalia jėga. To rezultatas – negrakštūs sprendimai. Jie netgi sukuria krizes. Jie nesistengia dirbti produktyviau, nes jiems patinka dirbti viršvalandžius. Jiems patinka jaustis herojais. Jie sukuria problemas vien tam, kad galėtų ilgiau padirbėti.
Darboholikai verčia kolegas, kurie nepasilieka po darbo, jaustis nepatogiai dėl to, kad jie darbe praleidžia protingą laiko kiekį. Kolegos pradeda jaustis kalti, o tai veda į niūrią visuotinę kolektyvo nuotaiką. Be to, tai sukuria „sėdiniavimą“ – žmonės pasilieka po darbo vien tik dėl įsipareigojimo, net jei ir nebegali produktyviai dirbti.
Jei gyvenime Jūs tik dirbate, vadinasi, nelabai mokate priimti racionalius sprendimus. Jūsų vertybės ir sprendimų priėmimas išsikreipia. Nebesugebate nuspręsti, į ką reikėtų dėti papildomų pastangų, o į ką – ne. Ir Jūs pavargstate. Pavargęs žmogus negali priimti įžvalgių sprendimų.
Galų gale darboholikai nepasiekia daugiau nei nedarboholikai. Jie gali save vadinti perfekcionistais, bet tai tik reiškia, kad jie gaišta laiką, kreipdami dėmesį į neesmines detales, užuot perėję prie kitos užduoties.
Darboholikai nėra herojai. Jie „neišgelbėja dienos“, jie ją išeikvoja. Tikrasis herojus tuo metu jau sėdi namie, nes sugalvojo, kaip greičiau atlikti darbą.

Apie autorius ir knygą

Sėkmingai milijoninės apyvartos verslą visame pasaulyje plėtojančios firmos „37signals“ (kuriančios visame pasaulyje naudojamus interneto produktus: Basecamp, Highrise, Backpack, Campfire, Writeboard ir kt.) „galvos“ Jasonas Friedas ir Davidas Heinemeieris Hanssonas dalijasi žemiškais patarimais, kuriuos patys atrado ir patikrino dirbdami, o ne skaitydami ekonomikos teorijas. Jų įsitikinimu, daugelis visuotinai priimtų teiginių ir metodų, kaip daryti verslą, yra klaidingi arba neveiksmingi. Autoriai trumpai ir vaizdžiai atskleidžia, kodėl taip yra, ir pateikia genialiai paprastas taisykles, kaip sėkmingai pradėti ir plėtoti verslą, kuris teiktų pasitenkinimą ir neapsunkintų gyvenimo.

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys išskirtinė knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“. Šią knygą pradėsite skaityti kaip lėtus memuarus, o baigsite kaip karštligišką dienoraštį. Tai atskleidžia ir ši „Veide“ publikuojama knygos ištrauka.

2010 m. birželio 29 d., antradienis
Per mūsų susitikimus žiemą esame kalbėję apie „Otelo“ repeticijų pradžią. Kad repetavę „Meno forte“, svarstę, nuo ko pradėti, o Bagdonas pasiūlęs: gal pradėkim bėgti? Kur? Tiesiog imkim bėgioti. Taip prasidėjo „Otelo“ etiudai. Paskui nuvažiavo dirbti į Veneciją – savaitei, po kurios rodė viešą pirmos dalies repeticiją. Dezdemona – dvidešimt aštuonerių metų primabalerina Eglė Špokaitė, Jagas – trisdešimtmetis Rolandas Kazlas, tuo metu be galo populiarus televizijos laidų komikas. Ir nuolatiniai Nekrošiaus artistai – Margarita Žiemelytė, Kęstutis Jakštas, Povilas Budrys. Pirmą kartą „Meno forte“ vaidino Salvijus Trepulis ir Edita Zizaitė, grojo aktorius ir pianistas Tomas Kizelis. Repetavo ir daugiau aktorių, bet Nekrošiaus repeticijose taip būna – ne visada žinai, kas liks premjeroje. Liko broliai Jonas ir Viktoras Baubliai – menu gyvenantys kultūringi vilniečiai, režisieriaus pakviesti dalyvauti spektaklyje.
—
Pokalbis su Vladu Bagdonu
– Venecijoj davė mums teatrėlį prie pat jūros – išeini iš teatro ir gali merkt kojas į vandenį. Modernus teatrėlis betoninėm grindim. Apklijavo izoliacine juosta keletą scenos vietelių – bus balutės. Pripylė vandens po pusę kibiro. Etiudai – šokinėjam per balas. Bet iš pradžių pradėjom bėgioti, vienas kitą vaikytis. Per kėdes, per balas prisišokinėjom. Visi kartu kūrėm atmosferą.
Mes gyvenome armėnų vienuolyne. Gavom po celę. Tikros celės, gal penkių kvadratinių metrų. Lova, stalelis. Vienuolynas turėjo nemažą ir labai gražų rožyną. Man atrodo, ten dirbo vienas vienintelis prižiūrėtojas armėnas, jis retkarčiais pasirodydavo. Penktadieniais, šeštadieniais ten vykdavo arba vestuvės, arba kažkas panašaus. Mes žiūrėdavom, kaip šampaną laka kibirais, begėdiškai bučiuojasi prie kiekvienos rožės. Buvo smagu. Labai smagu.
Graži atrakcija – repeticijos Venecijoje. Kas galėjo apie tai pasvajoti? O dar broliai Baubliai, jie taip džiaugėsi Venecija. O dar saulėtos dienos. Dar gali nuvažiuoti prie Brodskio kapo į tą salelę. Gali pavaikščioti per pietus po Veneciją.
Po savaitės repeticijų atėjo komisija, pamatė, ką vaidinam, ir pasakė, kad tai labai gerai. Grįžom į Vilnių ir toliau dirbom. Ne iškart pavyko. Kai scenoje atsirado laiveliai, supratau, kad spektaklis bus, ir mes jį greitai padarysim. Po metų vėl nuvažiavom į Veneciją. Tada savaitę repetavom kitoj erdvėj, ten vyksta Venecijos bienalės – tuose sandėliuose, kur virvių rišyklos buvo. Ir, kiek prisimenu, ten kūrėme šokį su Dezdemona. Ta scena truko ilgai. Gal dešimt minučių. Kritikui Franco Quadri taip patiko…
– Tai jau 2000-ųjų liepa. Tada viešai parodėte antrąjį ir trečiąjį veiksmus. Jūsų „Otelas“ buvo Venecijos bienalės programos dalis – būsimos premjeros work in progress, į kurį net bilietus pardavinėjo ir recenzavo. Kaip tik Quadri tada parašė, kad Nekrošiaus repetuojamas „Otelas“ – šedevras.
– Per premjerą Venecijos bienalės atidaryme Otelo ir Dezdemonos šokis buvo sutrumpintas iki kokių trijų minučių. Tada Quadri sakė: „Kaip jūs galėjot, ten buvo taip gerai, taip gerai…“ Išbarė mus.
– Pasaulinė premjera – 2001 metų kovo 2-ąją, lietingą dieną. Bet stiprus lietus, rašiusiųjų pastebėjimu, neatbaidė žiūrovų. Venecijos bienalės atidarymas.
– Savaitę iki premjeros mes labai intensyviai repetavom. Nusigalavom visai. Pasižiūrėk į Romo Požerskio nuotrauką po spektaklio, kuris įvyko Venecijoj – visi atrodom liūdni ir iškankinti. Toks įspūdis, lyg tik ką iš Osvencimo. Privargom kaip reikiant, bet pavyko su tuo spektakliu. Žinai, tai buvo atrakcija ne tik Baubliams. Čia ir Lietuvos teatrui įvykis. Premjera ne kur nors artimo užsienio scenytėje. Venecijoj!
—
Keista, 2001 metais žodžiai „Venecijos bienalė“ Lietuvoje dar skambėjo kaip „kita planeta“, nors vyko ji 49-tą kartą, o Lietuva jau visą dešimtmetį buvo atvira pasauliui. Bet Venecijos bienalė Lietuvoje labiau domino ne teatro, o vaizduojamojo meno žmones. Jie ten ir įžengė pirmi, dar 1999-aisiais buvo eksponuojami Eglės Rakauskaitės ir Mindaugo Navako darbai. Tuomet dailininkų ir dailėtyrininkų kelionę į Veneciją parėmė Soroso šiuolaikinio meno centras. Lietuvių teatro pasirodymas įspūdžio tėvynėje nepadarė. Sukviesti į ministeriją žurnalistai tyliai žiūrėjo į sugrįžėlius ir nesugalvojo, ko galėtų jų paklausti. Iš tiesų, apie ką teirautis po gastrolių: kaip artistai jautėsi, kaip žiūrovai žiūrėjo, ar suprato, ar daug plojo? Nekrošiaus aktoriai jau antrą dešimtį metų atsakinėja į tuos pačius klausimus. Aktoriai keičiasi, klausinėtojai irgi, pačių gastrolių lygis ir reikšmė nevienoda, o klausimai nuklausinėti negyvai ir nebeišsitaria, tik kabo ore – lyg nebyli gėda. Tai apie ką kalbėtis? (…)
Po tokio triumfo pačioje Venecijoje Bagdonas gana droviai, beveik atsiprašinėdamas (o iš tiesų gal slėpdamas apmaudą), tylintiems lietuvių žurnalistams aiškino, kad Lietuvoje į didelę menininkų sėkmę reaguojama abejingai, kaip į savaime suprantamą dalyką. „O juk mene nebūna savaime suprantamų dalykų. Būti nugalėtoju tokiame forume, koks yra per šimtą metų trunkanti Venecijos bienalė, – didelė garbė. Todėl manau, jog trečiajame tūkstantmetyje mes padarėme neblogą žingsnį, kad teatro menas klestėtų. Ir, nepykite, dėl to aš porą trejetą dienų pasipuikuosiu.“ Laikraščio suredaguota! Juk žadėjo paįsivaizdinti. (…)
Praėjus gal mėnesiui po premjeros, ėmiau interviu spaudai, kalbėjomės su Bagdonu, jau Nacionalinės premijos laureatu. Kaip jį veikia ta neviltis, kurią vaidina? Ar tokie vaidmenys nedaro įtakos artisto gyvenimui? Anuomet išgirdau: „Yra kažkas pavojinga, net nežinau kam. Gal perdedu, gal pavojinga – ne tas žodis. Vaidindamas Otelą pirmą sykį suvokiau, kad galima gana nemaloniai išsidraskyti. Gerokai anksčiau per pasisėdėjimus po kūrybinių vakarų gerbėjai ar rengėjai manęs vis klausdavo, kaip po spektaklio sugrįžtu į normalų gyvenimą. Stengdavausi neironizuoti, rimtai ir švelniai atsakyti, neparodyti, kad man tas klausimas juokingas, kad jo nesuprantu. (…) Vaidindamas „Otelą“, pirmą sykį supratau, kad tai nėra juokingas klausimas. Būna atvejų, kai jis turi prasmę. Norėtųsi, kad „Otele“ tai išliktų kuo ilgiau. O kokia to kaina, pamatysime vėliau, kada nors. Dabar vidinis ir emocinis subyrėjimas po spektaklio turi dvejopą prasmę: ir malonumą, ir kartu fizinį skausmą. Norėčiau, kad abu tie pojūčiai tęstųsi, o ne išliktų kuris nors vienas. Vargu ar įmanoma išpešti iš Otelo vaidmens vien malonumą. Ne, dar nesu pasiekęs tokio lygio.“
Praėjo dešimt metų, o man rūpi tas pats: ką su aktoriumi daro Otelas, kaip jis tai išgyvena. Bet kažkodėl buvo sunku suformuluoti klausimą, o jis pasakojo apie repeticijų laikus – linksmas istorijas apie aršius uodus armėnų vienuolyne. Arba apie tai, kad jam iškart buvo aišku, kaip turi vaidinti pasmaugęs Dezdemoną, nes gavo iš režisieriaus „veiksmų partitūrą“: Otelas ramiai, kone abejingai dėlioja gėlių vazonus aplink Dezdemonos kūną. Maždaug dešimties minučių tyla, kurią trupė vadina šermenimis, o kritikai aprašo kaip vieną labiausiai sukrečiančių scenų. Kaip jis to sukrėtimo pasiekia? Paprastai: „Veiksmo partitūra yra, ir tas labai paveiku. Supratau, kad Eimis ir pats tą viską išgyveno savy ir sušnekėjo, ką Bagdonas turės daryti veiksmo metu. Kas jam ten galvojosi ar kas sieloj virpėjo, čia jau jo reikalas. Šitą sceną iškart supratau ir man nebuvo sunku ją atlikti.“
Dauguma rusiškų recenzijų parašytos po pirmojo vaidinimo Vilniuje 2000-ųjų lapkritį. Maskvietė kritikė Marina Davydova tada priminė, kad šiais laikais teatre nebepavyksta suvaidinti tragedijų, nes tragiški siužetai, ypač klasikiniai, visiems žinomi, kelia publikai juoką. Viename Maskvos teatrų kaip tik panašiu laiku taip pat buvo pastatytas „Otelas“, žiūrovai per spektaklius visą laiką prunkštė, o kai finale mauras ištardavo: „Ar tu meldeisi šį vakarą, Dezdemona?“, – salėje pasigirsdavo atviras kvatojimas. Kodėl Davydova tą pasakojo recenzijoje apie Nekrošiaus spektaklį? Todėl, kad „Nekrošius sugrąžina kritikos ir publikos beveik jau palaidotą žanrą į šiuolaikinę sceną, o Vladas Bagdonas, siautulingo temperamento ir fantastinės vyriškos energetikos artistas, įrodo, kad ir aistrą, ir pamišėlišką pavydą galima suvaidinti įtikinamai.“
Šitas stebuklas 44 kartų vežtas į užsienio gastroles. Iš viso parodyta apie 100 spektaklių. Iš jų Lietuvoje suvaidinta tik 12.

P.S. Po „Otelo“ premjeros Venecijos bienalėje Lietuvos vyriausybė skyrė Eimuntui Nekrošiui premiją. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Vyriausybę sužavėjo R.Vanagaitės vyro vaidmuo.“ (Lietuvos žinios, 2001, gegužės 5) Rūta Vanagaitė tuo metu dirbo Ministro pirmininko patarėja.

Rūta Oginskaitė

Apie autorę ir knygą
Rūta Oginskaitė – teatro ir kino kritikė, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. Yra paskelbusi daug straipsnių ir recenzijų apie dramos teatro spektaklius, kino filmus, pokalbių su režisieriais ir aktoriais. Knygų „Aleksandra Staškevičiūtė“ (1991), „Teatras be pasakų“ (2000), „Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“ (2009), „Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą“ (2010) autorė.
O naujausia knyga „Jausmų repeticijos“ – pokalbiai su Vladu Bagdonu apie tai, kas išgyventa, ir apie jo šiandieną. Aktoriaus akimis regime jo vaikystės Vilnių, septintojo dešimtmečio Konservatoriją. Vėliau Jaunimo teatras, jo užkulisiai, gastrolių po Lietuvą atmosfera, darbas su Dalia Tamulevičiūte, su Eimuntu Nekrošiumi – nuo pirmųjų šio režisieriaus žingsnių iki spektaklių, pelniusių tarptautinę šlovę. Knygą rėmina vieni metai – 2010-ieji.

Šią savaitę knygynų lentynas pasiekusi naujoji rašytojos Dovilės Zelčiūtės knyga „Po repeticijos“ praskleidžia teatro užkulisius ir leidžia skaitytojui susipažinti su iškiliausiais šių dienų teatro kūrėjais – aktoriais ir režisieriais.

Knygoje – atviri pokalbiai su šešiolika šiandienio Lietuvos teatro kūrėjų. Čia kalba aktoriai: Birutė Raubaitė, Doloresa Kazragytė, Petras Venslovas, Jūratė Onaitytė, Alma Masiulionytė, Birutė Mar, Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Darius Meškauskas, Danutė Juronytė. Profesinėmis įžvalgomis dalijasi režisieriai Gytis Padegimas, Gintaras Varnas ir Oskaras Koršunovas. Aktoriui Leonardui Zelčiui autorė skiria esė.

„Rašydama knygą kalbėjausi su tais aktoriais ir režisieriais, kuriuos drįsau prakalbinti, kurie mielai sutiko ir atsiliepė į mano kvietimą. Jokios specialios atrankos nedariau – esu be galo dėkinga visiems, kurie aukojo savo valandas pokalbiui, kurie šimtus kartų įleido mane į spektaklį, peržiūrą ar premjerą. Tiems, kurie atvėrė širdį, grimo kambario ar savo namų duris. Kalbėjausi su tais, prie kurių šiuo metu drįsau prisiartinti“, – sako D. Zelčiūtė.

Knyga „Po repeticijos“ parašyta interviu forma, autorė klausia teatro žmonių, kas svarbiausia yra aktoriui jo kūrybiniame gyvenime? O kas – režisieriui? Ką teatro kūrėjai laiko realybe? Ar prasmingas ir kiek prasmingas aktoriui asmeninis gyvenimas (pagaliau kas tai yra)? Kas yra sceninė partnerystė? Ko tikėtųsi režisieriai iš aktorių? Ir – aktoriai iš režisierių? Ar publika visuomet teisi? Tai aiškinasi autorė pokalbių knygoje.

„Dovilės Zelčiūtės kūrinys „Po repeticijos“ jau antroji mūsų leidyklos išleista autorės knyga. Pirmasis romanas – „Gastrolės“ – sulaukė palankaus kritikų įvertinimo ir nemažo skaitytojų susidomėjimo, todėl tikimės, kad ir antroji knyga nudžiugins gerbėjus. Šiame greito vartojimo prekių pasaulyje naujoji autorės knyga yra išties išskirtinė, ji neabejotinai turi išliekamąją vertę“, – sako Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ direktorė.

Poetė, prozininkė, dramaturgė ir eseistė Dovilė Zelčiūtė gimė 1959 m. balandžio 30 d. Kaune, aktorių šeimoje. Baigė Vilniaus valstybinio universiteto Kauno humanitarines studijas. Autorė yra išleidusi devynias poezijos knygas, dvi knygas apie lietuvių fotografiją, vieną romaną („Gastrolės“). Jos pjesė „Kūno vartai“ pastatyta Kauno kamerinio teatro scenoje. Kūrinys „Po repeticijos“ – jau tryliktoji D. Zelčiūtės knyga.

„Orientyrai“ – tai knygų serija, leidžianti orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantante. Tarp šios serijos autorių užsieniečių kūrybos pirmąkart pateikiamas ir lietuvių autorės kūrinys – tai U.Radzevičiūtės “Baden Badeno nebus”. O mes siūlome intriguojančią ištrauką iš šios naujos knygos.

Valteris Šulcas

Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos.
Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo “Lolitos”.
Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo.
Taip pat jis pažinojo vieną protingą moterį, į klausimą, kokio tipo vyrai jai patinka, atsakančią: „Kaip Šerlokas Holmsas.“ Kai jos klausdavo: „Kaip kuris?“ – ji atsakydavo: „Kaip bet kuris.“
Giunteris žinojo, kad Rusijoje nuolat pasitaiko žmonių, bandančių gyventi pagal Dostojevskį. Ir jiems baigiasi blogiausiai.
Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo geriausius kūrinius baigiasi blogiausiai?
Stebėdamas gyvenimą Giunteris įsitikino, kad įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai.
O kartais netgi knygos viršeliai.

Istorija prasidėjo tada, kai po vieno organizmo incidento Giunteris pateko į ligoninę.
Miglota diagnozė buvo nemaloni ir koregavo gyvenimo ribas. Giunteris gulėjo nusisukęs į sieną, ignoruodamas intymų seselės žvilgsnį ir laukdamas dar vienų tyrimų.
Pirmasis dvivietės palatos kaimynas labai garsiai meldėsi. Tos maldos gąsdino koridoriumi vaikščiojančius pacientus, todėl po kelių dienų jį kažkur išvežė.
Antrasis buvo tylus ir visą laiką kažką skaitė. Giunteris net pajuto jam simpatiją.
– Jūs rašote knygas? – po eilinės gydytojo vizitacijos išgirdęs Giunterio pavardę paklausė Skaitytojas.
– Taip, – atsakė Giunteris.
Klausimas jį suerzino. Klausimai apie rašymą jį visada erzindavo, ir kiekvienam klausiančiajam jis norėdavo pirmu pasitaikiusiu daiktu…
Giunterį sustabdydavo tik žinojimas, kad šiais laikais kalėjime niekas nieko gero neparašo.
– Parašėt tik tas tris ar daugiau? – paklausė Skaitytojas.
– Tik tas tris.
Giunteriui jau suėjo keturiasdešimt penkeri.
Iki tokio amžiaus kiti rašytojai spėja parašyti šešias septynias knygas, o jaunieji klasikai spėja ir numirti.
Ši mintis Giunteriui nepatiko.
Gydytojai sakė, kad išplėsti gyvenimo ribas galima tik pinigais.
Pinigų Giunteris turėjo tik gyvenimui, o gyvenimo išgelbėjimui ne.
– Ką sako gydytojai? – paklausė Skaitytojas.
– Nieko gero.
– Labai įdomu, – pasakė Skaitytojas. – Valteris Šulcas.

Kitą dieną Giunterį iš ligoninės išleido. Ko nors laukti arba susirasti pinigų.
Dar gulėdamas palatoje, savo prakaite, Giunteris jautė, kad pinigų neras.
Su skaitytoju Valteriu Šulcu juos išrašė tą pačią dieną.
Valteris Šulcas paprašė Giunterio telefono numerio. Giunteris suabejojo, bet neduoti atrodė nepatogu.
Valteris Šulcas pažadėjo paskambinti.
Iki tol skaitytojai Giunteriui neskambindavo: jį skaitė tik intelektualai.
Valteris Šulcas paskambino. Lygiai po trisdešimt šešių dienų, kai Giunteris konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais įsitikino, kad pinigų jis neturi net gyvenimui.
Skaitytojas sakė: turi finansinį pasiūlymą.

Valterio Šulco butą Giunteris rado lengvai.
Prestižiniame prostitučių kvartale. Prie stoties.
Devyniolikto amžiaus namą kažkas sugalvojo nudažyti ryškiai rožine spalva.
Pro buto langus matėsi visas gyvasis kvartalo turtas.
Skaitytojo Valterio Šulco namų interjere išsilavinęs žmogus galėjo įžiūrėti prancūziško bordelio motyvų. Ant tamsiai mėlyno aksomo sienos įrėminti kabėjo devyni senoviniai erotiniai atvirukai. Priėjęs arčiau galėjai apžiūrėti devynias putnias, visiškai nuogas damas nedrąsiai nepadoriomis pozomis.
– Prancūziški, – pasakė neaukštas, tamsus buto šeimininkas ir pasiglostė barzdelę.
Ligoninėje jis buvo be barzdelės, prisiminė Giunteris.
Damos senoviniuose paspalvintuose prancūziškuose atvirukuose neatrodė nei erotiškos, nei obsceniškos. Jos atrodė mielos ir juokingos.
– Įsivaizduokite savo senelę, – pasakė buto šeimininkas. – Nuostabus rinkinukas, pirkau Belgijoje, – sekdamas Giunterio žvilgsnį pasakė buto šeimininkas. – Komplekte turėjo būti dešimt, bet radau tik devynias. Vienos trūksta.
– Turbūt pačios geriausios, – pasakė Giunteris, pagal devynias bandydamas įsivaizduoti, kokia poza galėjo būti vaizduojama moteris dešimtoje.

Skaitytojo Valterio Šulco kelių tūkstančių knygų šešiomis kalbomis biblioteka atrodė įspūdingai.
– Tvarkau Warburgo metodu, – pasakė Valteris Šulcas. – Jūs susipažinęs su jo metodais?
– Taip, žinoma, – atsakė Giunteris, apžiūrinėdamas knygas.
Apie Aby Warburgą jis kažkur skaitė. Savo bibliotekoje Aby naudojo specialų klaidos motyvą: atskirų temų lentynose galėjai staiga rasti visiškai netinkančių tai temai knygų. Ta šiurkšti intervencija sukeldavo skaitytojui nelauktų asociacijų. Warburgas tol tobulino savo sistemą, kol pateko į beprotnamį. O jo biblioteka ir bibliotekos principas liko, kuisdamas ir keisdamas kitų žmonių protus.
– Viskio? – paklausė Šulcas.
– Ne, ačiū.
Už sienos abejingai ūkė fagotas.
– Kultūringi kaimynai? – paklausė Giunteris.
– Nesisveikina, – atsakė Valteris Šulcas. – Esat girdėjęs apie antropoderminę bibliopegiją?
– Knygos apie odos ligas?
– Ne, – atsakė Šulcas, nuo knygų lentynos paimdamas mažą knygutę. – Žinote, kas čia?
– Knyga.
– Ir ji aptraukta…
– Oda.
– Žmogaus oda.
– Žmogaus oda?
– Ir tai ne pats geriausias andropoderminės bibliopegijos pavyzdys. Nors brangus.
– O koks pats geriausias?
– Kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė.
– Vokiška?
– Vokiška. Bet brangesni pavyzdžiai būna prancūziški… Revoliucijos laikų… Iš giljotinuotų aristokračių odos. Aštuoniasdešimt tūkstančių.
– …
– Siūlau aštuoniasdešimt tūkstančių.
– Už ką?
– Už jūsų odą.
– Jūs norit man nunerti odą?
– Po to.
– Po ko?
– Po to. Tik kriminalinė ekshumacija man visai nereikalinga, – pasakė Šulcas. – Norit viskio?
– Konjako, – Giunteris dvejojo, ar jam neišeiti, bet pasiliko.
– Čia aš surašiau sutartį dviem knygoms. Galit neskubėti. Pagalvokit savaitę. Jei apsispręsite, aplink kiekvieną krūtinės spenelį išsitatuiruokite savo vardą ir knygos pavadinimą.
– Kurios?
– Antros ir trečios. Nebent jau parašėt ketvirtą.
– Ne.
– Tada antros ir trečios. Čia jūsų konjakas.
Giunteris norėjo išeiti kuo greičiau. Šulcas jo nelaikė. Durys pačios atsirakino.
Tuo metu į laiptinę išėjo žmogus su fagoto tūta, ir Giunteris nubėgo laiptais žemyn.
Iš kitos gatvės pusės į jį prisimerkusios žiūrėjo įsitempusios prostitutės.
Joms irgi kartais reikia akinių, pagalvojo Giunteris, nors tai ir ne profesinė liga.
Tuo metu jis dar galėjo mąstyti, o kai problema nukrito kažkur į pilvą, galvoje pasidarė tuščia.
Nors namus pasiekė neužmuštas, dvi dienas nesikėlė iš lovos.

Gulėdamas lovoje Giunteris pardavinėjo daiktus.
Mintyse.
Suma vos siekė dešimt tūkstančių.
Po to prisiminė visus literatūroje žinomus sandėrius.
Dažniausiai mainais į meilę, šlovę ar pinigus žmogus paaukodavo kokius nors efemeriškus dalykus: sielą, sapnus, juoką, balsą.
Valterio Šulco pasiūlymas buvo konkretus ir neturėjo nė šešėlio vimdančios mistikos.

Praėjo dar dvi dienos, ir Giunteris nusprendė paskambinti.
Ir tas nepažįstamas Skaitytojas taip apsidžiaugė jo skambučiu.
– Gerai, – pasakė Giunteris.
– Išsitatuiravot?
– Išsitatuiruosiu.
Giunteris tatuiruotėms jautė įgimtą pasibjaurėjimą.

***

– Pas jus draugas, – pasakė seselė.
– Aš neturiu draugų, – pasakė Giunteris.
Kaip ir daugelis rašytojų, jis laikėsi tos nuomonės, kad draugai rašytojui nereikalingi.
Jie tik trukdo rašyti.
Nors Goethe’i net moterys netrukdė.
Tarpduryje stovėjo gyvenimu patenkintas Valteris Šulcas su vynuogėmis.
– Kaip jaučiamės?
– Geriau.
– Vynuoges galima?
– Užnuodytos?
– Taip. Ir plautos.
Šulco atėjimas Giunterį pradžiugino. Jie sėdėjo, tylėjo ir valgė vynuoges.
– Ispaniškos? – paklausė Giunteris.
− Ispaniškos, – atsakė Valteris Šulcas, persėsdamas nuo Giunterio lovos ant seselės atneštos kėdės, – iš Izraelio.

***

Po to jie beveik nesimatydavo, tik kasmet Kalėdų proga Giunteris gaudavo Šulco sveikinimus.
Sveikinimus Valteris Šulcas rašydavo ant paspalvintų prancūziškų pornografinių atvirukų su putniomis damomis. Vieną kartą Šulcas net sveikino parašius naują knygą ir linkėjo sveikatos.
Atvirukai Giunterį džiugindavo.
Kai jis surinko jų šešis, septinto nebegavo.
Aštunto irgi.
Giunteris paskambino Valteriui Šulcui per Tris karalius, bet niekas nepriėjo prie telefono. Paskambino dar kartą.
Po savaitės nuėjo į rožinį namą prie stoties. Net pasiekė Šulco buto duris ir paskambino, bet durų niekas neatidarė.
Išgirdęs triukšmą, o gal su reikalais iš gretimo buto išėjo vyras su fagotu be fagoto.
Jam jau buvo penkiasdešimt ir jis atrodė nekultūringas.
– Atsiprašau, čia anksčiau gyveno Šulcas…
– Nebegyvena.
– Persikėlė?
– Galima ir taip pavadinti.
– Mirė?
Fagotistas linktelėjo galvą.
– Seniai?
– Prieš porą metų…

Apie autorę ir knygą

“Baden Badeno nebus” – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo mini romanų “Strekaza” ir “Frankburgas”. Tai keistos istorijos apie žmones, kurių jūs nesutiksite gatvėje, o jeigu ir sutiksite, jie tų istorijų niekada jums nepapasakos…
Naujoji knyga “Baden Badeno nebus” atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas U.Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“, – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras.
U.Radzevičiūtės istorijos – unikalios. Atitikmenų joms lietuvių literatūroje vargu ar rastume.