Laimės geografija, Vagos nuotr.

Laimės geografija – kelionių eseistikos, psichologijos, mokslinių studijų ir humoreskos dėlionė – skraidina
skaitytoją nuo Amerikos iki Islandijos, nuo Šveicarijos iki Indijos, nes knygos autoriui – bambekliui iš
prigimties – maga suprasti, kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose pasaulio šalyse. Ar šveicarai laimingesni,
nes gyvena demokratiškiausioje pasaulio šalyje? Ar Kataro piliečius džiugina maudynės naftos piniguose? Ar
Butano karalius – tikras vizionierius, pasiūlęs skaičiuoti nacionalinės laimės indeksą?
Prityręs JAV radijo ir žurnalistikos vilkas Ericas Weineris, negailėdamas sąmojo ir intelektualių įžvalgų,
atsako į šiuos bei kitus klausimus; ir melancholikui, ir amžinam laiminguoliui atveria įdomesnių kelionių
krypčių ir saulėtesnio požiūrio horizontus.

***

Krepšius buvau susikrovęs, atsargomis apsirūpinęs. Pasirengęs nuotykiui. Taigi vėlyvą vasaros popietę išsitempiau entuziazmu nėmaž nespinduliuojantį savo draugą Driu tyrinėti naujų pasaulių, vildamasis pakeliui surasti laimę. Visada tikėjau, kad laimė manęs tyko kažkur šalia, už kampo. Visa gudrybė – rasti reikiamą kampą.

Vos tik mudviem iškeliavus, Driu puolė į paniką. Maldavo manęs grįžti, tačiau aš nepasidaviau, atkakliai raginau tęsti kelionę, nes negalėjau atsispirti smalsumui, kas mūsų laukia. Pavojai? Stebuklai? Man būtinai reikėjo tai sužinoti, iki šios dienos esu įsitikinęs: mums būtų pavykę nukeliauti ten, kur išsiruošėme, jeigu Baltimorės apygardos policija nebūtų nusprendusi (tada mane tai nejučia papiktino), kad greitkelio kelkraštis – ne vieta porelei penkiamečių.

Vieni žmonės keliavimo karštine užsikrečia. Kiti jau gimsta ja sirgdami. Po nutrauktos mudviejų su Driu ekspedicijos, liga, jeigu galima taip pasakyti, ilgus metus manyje tūnojo pasyviai. Bet kai baigiau koledžą, ji pasireiškė su nauju įkarščiu. Desperatiškai troškau pamatyti pasaulį, pageidautina kieno nors kito sąskaita. Bet kaip? Neturėjau jokių rinkoje vertinamų įgūdžių, buvau ne itin dorovingas paniurėlis. Taigi nusprendžiau tapti žurnalistu.

Dirbdamas nacionalinės radijo stoties korespondentu užsienyje, aplankiau tokias vietas kaip Irakas, Afganistanas ir Indonezija – nelaimingas vietas. Kita vertus, tai atrodė visiškai natūralu. Nesąmoningai laikiausi pagrindinio žurnalistikos principo rašyti apie tai, ką išmanau. Tad įsitvėręs bloknoto, per petį persimetęs magnetofoną basčiausi po pasaulį ir pasakojau istorijas apie niūrius nelaimingus žmones. Tiesą sakant, nelaimingi žmonės, gyvenantys tokiose ašarų pakalnėse, puikiai tinka geroms istorijoms. Jie virpina širdies stygas ir kelia gailestį.

Tačiau tai gali būti ir tikra kančia.

Pamaniau, kaip būtų, jeigu ištisus metus praleisčiau keliaudamas aplink pasaulį ir, užuot trypęs visiems iki skausmo įsiėdusius vargų kamuojamus taškus, paieškočiau neatrastų laimingų vietų? Tokių, kuriose su kaupu galima rasti vieną ar kelis dalykus, būtinus sočiam laimės troškiniui: pinigų, malonumų, dvasingumo, darnių šeimų, o be viso kito, dar ir šokolado. Visame pasaulyje kasdien sklando begalė dvejonių „kas būtų, jeigu?“ Kas būtų, jeigu gyventum pasakiškai turtingoje šalyje, kurioje nereikia mokėti mokesčių? Kas būtų, jeigu gyventum šalyje, kurioje galima daryti klaidas?

Jeigu gyventum tokioje demokratiškoje šalyje, kurioje balsuoti galima septynis kartus per metus? O jeigu gyventum šalyje, kurioje draudžiama per daug mąstyti? Ar tada būtum laimingas?

Kaip tik tai aš ir ketinau išsiaiškinti, o šio lengvabūdiško eksperimento rezultatas yra knyga, kurią dabar jūs laikote rankose.

Gimiau 1963-aisiais, Besišypsančio veidelio metais. Tais metais grafikos dizaineris iš Vusterio Masačusetse, vardu Harvėjus Bolas (Harvey Ball), nupiešė smagų piešinėlį, geltoną veidelį, kuris dabar šypsosi visur, kur bepažvelgsi. Sunku patikėti, bet Bolo veidelis buvo sukurtas pralinksminti žmones, dirbančius ne kur kitur, o draudimo kompanijoje, tik vėliau jis tapo paviršutiniškos, grynai amerikietiškos laimės ženklu.

Linksmoji Bolo ikona nepaveikė manęs savo kerais. Nesu iš linksmųjų, niekada toks nebuvau. Vaikystėje mėgstamiausias „Mikės pūkuotuko“ veikėjas man buvo Asiliukas. Žmonijos istorijos kontekste beveik visais laikais būčiau laikomas normaliu. Šiame gyvenime, šioje žemėje laimė buvo prizas, skirtas tik dievams ir keliems laimingiesiems. O štai mūsų laikais manoma, kad laimę gali pasiekti kiekvienas, tai laikoma kone prievole. Taigi aš ir milijonai kitų kenčiame nuo naujiesiems laikams būdingo sutrikimo, kurį istorikas Darinas Makmahonas (Darrin McMahon) aiškina taip: žmogus „nelaimingas dėl to, kad nėra laimingas“. Visai nelinksma.

Taigi aš, kaip ir daugelis kitų, mėginau pasveikti. Dar nepasitaikė nė vienos savigalbos knygos, kuria nebūčiau susižavėjęs. Mano knygų lentyna primena dangų siekiantį siūbuojantį paminklą egzistenciniam nerimui, ji prikimšta knygų, kuriose tikinama, kad laimė slypi manyje. Jeigu nesijaučiu laimingas, vadinasi nepakankamai giliai ieškau.

Ši savigalbos industrijos aksioma taip stipriai įsismelkusi, jog atrodo kone savaime suprantama. Vienintelė bėda – tai netiesa. Laimė glūdi ne mumyse, o išorėje. Tiksliau tariant, riba tarp išorės ir vidaus nėra tokia aiški, kaip mums atrodo. Amžiną atilsį britų kilmės filosofas Alanas Vatsas (Alan Vatts) vienoje iš nuostabių paskaitų apie Rytų filosofiją pateikė tokią analogiją: „Jeigu nupieščiau apskritimą ir paklausčiau žmonių, ką nupiešiau, dauguma atsakytų, kad apskritimą, diską arba sviedinį. Vos keletas žmonių pasakytų, jog nupiešiau skylę sienoje, nes dauguma pirmiausia pagalvoja apie vidų, o ne apie išorę. Bet iš tiesų abi šios dalys egzistuoja kartu: negali turėti vidaus, neturėdamas išorės.“

Kitais žodžiais tariant, nuo to, kur esame, gyvybiškai priklauso tai, kokie esame.

Sakydamas „kur“ turiu galvoje ne vien fizinę, bet ir kultūrinę aplinką. Kultūra – tai jūra, kurioje nardome, ji visa apima, visa aprėpia, tad nepastebime joje esantys, kol iš jos neišlipame. Ji svarbesnė, nei manome.

Savo žodžiais mes nesąmoningai sujungiame geografiją ir laimę. Apie laimės ir pasitenkinimo paieškas kalbame taip, tarsi tai būtų taškai atlase, tikros vietos, kurias galėtume aplankyti, jeigu turėtume tinkamą žemėlapį ir reikalingų orientavimosi įgūdžių. Jeigu kada nors atostogavote kurioje nors Karibų jūros saloje ir jums šovė galvon nepageidaujama mintis: „Čia galėčiau būti laimingas“, – suprantate, ką turiu omenyje.

Be abejo, visai čia pat ir viliojanti, slidi rojaus sąvoka. Ji jau kuris laikas apgaudinėja žmoniją. Platonas įsivaizdavo Palaimintųjų salas, vietą, kurioje laimė srūva it šilti Viduržemio jūros vandenys. Iki pat aštuonioliktojo amžiaus žmonės Rojaus sodą įsivaizdavo kaip tikrai esančią vietą. Ji buvo vaizduojama žemėlapiuose – ironiška, Tigro ir Eufrato santakoje, kur mūsų dienomis yra Irakas.

Europiečių tyrinėtojai ruošdamiesi į rojaus paieškas mokėsi aramėjų kalbos – tos kalbos, kuria kalbėjo Jėzus. Aš išsirengiau į savo kelionę ieškoti savo rojaus mokėdamas ne aramėjų, o kitą menkai žinomą kalbą, moderniąją laimės liturgiją, kuria bendrauja naujieji besiformuojančio laimės mokslo apaštalai. Prisimenu tokius posakius kaip „pozityvus poveikis“ ir „hedonistinis prisitaikymas“. Nepasiėmiau drauge Biblijos, tik kelis Lonely Planet vadovus ir Henrio Milerio (Henry Miller) mintį: „Žmogaus kelionės tikslas nėra konkreti vieta, tai tik būdas į viską pažvelgti kitomis akimis .“

Taigi kaip paprastai drėgną ir karštą dieną Majamyje (jis pats kai kuriems žmonėms asocijuojasi su rojumi) susikraunu daiktus, palieku namus ir iškeliauju – pats puikiai suprantu, kad darau tikrą kvailystę, elgiuosi taip pat neprotingai kaip anuomet, būdamas penkerių. Nes, pasak Eriko Hoferio (Eric Hoffer), „laimės paieškos yra pagrindinis žmogaus nelaimių šaltinis“. Tiek to. Aš ir taip jau nelaimingas. Nelabai turiu ką prarasti.

Knygą galite įsigyti ČIA

Rūta Elijošaitytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Geroms knygoms ir smalsiems skaitytojams panegirikų netrūko jokiais laikais, o štai neskaitanti visuomenės dalis pastaruoju metu sulaukia vis daugiau kritikos. Vis labiau ryškėjant skaitymo mažėjimo rodikliui, imta ieškoti problemos sprendimo. Vienas jų – įvairios skaitymo skatinimo iniciatyvos. Tam pasitelkiamas nemokamas įėjimas į botanikos sodą, nemokama kelionė skaitant knygą bei skaitymo susiejimas su sportu.

Ina Puzakinaitė, euroblogas.lt

Su tinklaraščiu Euroblogas.lt mintimis apie skaitymą dalijasi viešosios įstaigos „Laikas skaityti“ vadovė, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos (SKRA) pirmininkė bei įvairių su skaitymu susijusių projektų organizatorė Rūta Elijošaitytė.

Daugiausia skaito 7-10 metų vaikai

„Pastarieji metai pateikė labai daug technologinių naujovių, žmonės ima pažinti kitus laisvalaikio praleidimo būdus, knyga kuo toliau, tuo mažiau tampa reikalinga. Daugėja vaikų, kuriems visai neskaitoma. Jie į darželį ateina nežinodami, kas yra knyga, jau nekalbant apie skaitymo įgūdžius, nors skaitymo nauda žmogui, ypač vaikui, yra neišmatuojama: skaitymas suteikia daugybę gyvenime reikalingų įgūdžių ir įpročių. Skaityti vaikui nuo pirmų dienų yra pats paprasčiausias būdas padėti jam užaugti, juolab, jog tyrimais įrodyta, kad užtenka penkiolikos minučių per dieną skaitymo įpročiams suformuoti.

Daugėja vaikų, kuriems visai neskaitoma. Jie į darželį ateina nežinodami, kas yra knyga, jau nekalbant apie skaitymo įgūdžius.

Tačiau didesnis poreikis yra ugdyti mūsų tėvus, kad jie skaitytų su savo vaikais. Vaikai yra gana aktyvūs skaitytojai: daugiausia skaitanti grupė yra 7-10 metų vaikai − tik 4 proc. jų nurodė neperskaitę nė vienos knygos per pastarąjį pusmetį. Atėję į mokyklą, jie ima daugiau skaityti, tačiau įpročius, taip pat ir skaitymo, tėvams reikėtų ugdyti nuo mažų dienų, negalvojant, kad ateis į mokyklą ir gaus visas žinias, kurių jiems reikia gyvenime“, − sako pašnekovė.

Būtent dėl stipriai ryškėjančios neskaitymo problemos, R.Elijošaitytė aktyviai dirba su organizacija „Laikas skaityti“.

„Mūsų viešosios įstaigos tikslinės grupės – vaikai ir jų tėvai, auklėtojai, mokytojai, bibliotekininkai – t.y., suaugę žmonės, kurie su vaikais būna nuo jų pirmos dienos iki paauglystės. Pagrindinis tikslas – įrodyti suaugusiesiems, kaip svarbu yra ugdyti skaitantį vaiką. Tikslui pasiekti įgyvendiname įvairius projektus. Šių metų pradžioje išleidome leidinį „Esu laimingas, nes skaitau“. Jį pristatome tėvų bendruomenėms. Tai leidinys ne tik apie skaitymo naudas, bet ir apie praktines veiklas, kaip kartu su vaikais skaityti, kaip juos užkrėsti skaitymo džiaugsmu.

Kitas mūsų projektas – „Augu skaitydamas“ – taip pat skirtas vaikams ir tėvams. Svetainėje auguskaitydamas.lt galima rasti rekomendacijas apie naujas knygas ir klasikinę vaikų literatūrą, įvairių straipsnių. Vaikai gali patys registruoti savo perskaitytas knygas, jas komentuoti.

Didelio populiarumo kasmet sulaukia ir šio projekto viena iš veiklų – žaidimas „Knyg(i)ų mūšiai“. Čia vaikai gali burti savo komandas ir dalyvauti žaidime. Juos patraukia galimybė varžytis ir laimėti, be to, į žaidimą įtraukiame žymius žmones, pavyzdžiui, 2015 metais vieną iš klausimų uždavė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šiemet atskirą „Knyg(i)ų mūšių“ žaidimą organizuosime ir šeimoms Vilniaus Kultūros nakties metu, o burti naujas komandas vaikams pasiūlysime jau artėjantį rudenį“, – ryškiausiomis skaitymo skatinimo iniciatyvomis dalinasi R. Elijošaitytė.

Dar džiaugiuosi, jog mamų bendruomenės neretai pačios organizuoja susitikimus, į kuriuos kviečia mane pasakoti apie skaitymo naudas, apie knygų pasirinkimus.

„Žmonėms patinka susitikimai su rašytojais, skaitovais, jie mielai klausosi skaitomo teksto. Tad visos tokios iniciatyvos, ypač mažesniuose miesteliuose, yra labai mielai sutinkamos. Labai graži ir sėkminga yra akcija „Metų knygos rinkimai“, kurios tikslas – populiarinti lietuvių autorius. Smagu, kad bibliotekose atsiranda knygų klubai vaikams ir suaugusiems. Dar džiaugiuosi, jog mamų bendruomenės neretai pačios organizuoja susitikimus, į kuriuos kviečia mane pasakoti apie skaitymo naudas, apie knygų pasirinkimus“, − sako pašnekovė.

Gimus vaikui dovanojama knyga

Paklausta, kokie skaitymo skatinimo pavyzdžiai ją įkvepia, akys vis tik krypsta už mūsų šalies ribų.

„Pirmiausia, mane įkvepia bibliotekos. Londone viešėjau bibliotekoje, kurioje visą dieną vyksta veiklos visiems bendruomenės žmonėms – ryte susirenka mamos arba auklės su kūdikiais ir mokosi dainuoti lopšines, vakare vyksta klubai suaugusiems. Žaviuosi daugiau nei penkiasdešimt metų JAV organizuojama programa „Reading Is Fundamental“, kurios tikslas – dovanoti knygas vaikams, kurie patys negali jų įsigyti. Pati nuostabiausia skaitymo skatinimo akcija vyksta Didžiojoje Britanijoje – „BookStart“ – kai vaikui gimus šeima gauna informaciją apie skaitymo naudą ir pirmąją knygutę vaikui, antra knyga gaunama sulaukus trejų, o trečioji – kai apsilanko bibliotekoje. Net ir mūsų kaimynai latviai turi labai gražią skaitymo skatinimo programą – jie renka metų skaitytoją ir metų knygą įvairaus amžiaus vaikams.

Patinka ir rinkodarinės akcijos, susijusios su skaitymu – pavyzdžiui, kai knygų viršelių motyvais išpiešiami miestų suoleliai, arba Ispanijoje, minint Servanteso mirties metines ir Pasaulinės knygos dieną, organizuojami ilgiausi skaitymai. Vis tik labiausiai mane žavi nuoseklus darbas ir į kultūrą orientuotas valstybės žvilgsnis. Tai ypač akivaizdu Skandinavijos šalyse – stabilus kultūros ir švietimo finansavimas, aktyvi bibliotekų veikla, nuolatinė situacijos analizė“, – situaciją kitose šalyse apibūdino R.Elijošaitytė.

Įėjimas su knyga nemokamas

Žemiau tinklaraštis Euroblogas.lt pateikia keletą ryškių skaitymo skatinimo iniciatyvų Europoje, kurios iliustruoja, kaip galima populiarinti skaitymą.

Pavyzdinės iniciatyvos jau keletą metų vyksta Rumunijoje, kurių sumanytojas – knygų mylėtojas Viktoras Mironas. Jo dėka nuo 2014 metų balandžio 23-iąją, minint Pasaulinę knygos dieną, žmonės yra kviečiami aplankyti Klužo-Napokos botanikos sodą nemokamai. Tiesa, galioja sąlyga – įėjimas į vieną didžiausių regiono botanikos parkų nemokamas tik tiems, kurie ateina su knyga. Pagrindinė šios pilietinės idėjos mintis yra paskatinti visuomenę kuo dažniau su savimi nešiotis knygą, o pasitaikius laisvesniam momentui – ją skaityti. Be to, rekreacinėje vietoje, tokioje kaip parkas, skaityti yra dar smagiau.

Nemokamas transportas skaitantiems knygas

Ir tai ne vienintelis V.Mirono sumanymas, skatinantis rumunus skaityti. 2015 metais Klužo-Napokos viešojo transporto keleiviai turėjo galimybę nemokamai naudotis šia paslauga, jeigu kelionės metu skaito knygą. Ir nors ši sąlyga galiojo vos keletą dienų, ji buvo puikiai įvertinta tiek vietos bendruomenės, tiek miesto vadovybės. Gavus miesto mero palaikymą, sumanymas leisti keliauti su knyga viešuoju transportu nemokamai buvo įtrauktas į Klužo-Napokos, kaip 2015 m. Europos jaunimo sostinės, šventinių renginių programą.

Už tai „Bookface“ sekėjai gauna nuolaidų įvairiose viešojo sektoriaus vietose: knygynuose, kirpyklose ar net apsilankymui pas stomatologą.

Savo idėją V.Mironas aktyviai propagavo ir socialiniuose tinkluose, todėl visai natūraliai socialiniame tinkle „Facebook“ tinkle gimė ir dar viena iniciatyva – „Bookface“. Knygų mylėtojai yra raginami savo profilio nuotraukas keisti į asmenukes su knyga arba naudoti skaitomos knygos atvaizdą. Už tai „Bookface“ sekėjai gauna nuolaidų įvairiose viešojo sektoriaus vietose: knygynuose, kirpyklose ar net apsilankymui pas stomatologą.

Paskutinis V.Mirono užmojis – specialiai „Bookface“ sukurtoje paskyroje pateiktas raginimas pačiam „Facebook“ tėvui Markui Zuckerbergui pasikeisti profilio nuotrauką į nuotrauką su knyga.

Štai Švedijoje 2014 metais startavo projektas „Pauzė“, kurio pagrindinis siekis − sportuojantį jaunimą paversti skaitančiu. Idėjos autorių teigimu, sportas yra būtent ta veikla, kurios leidžia pasiekti labai daug jaunų žmonių. Šiam tikslui įgyvendinti didelė dalis Švedijoje esančių sporto klubų ir būrelių ėmė bendradarbiauti su bibliotekomis – tereikia pareikšti norą dalyvauti „Pauzės“ projekte ir pasirinkti atitinkamą lygmenį, o bibliotekininkai ir projekto organizatoriai parinks reikiamą literatūrą. Tokiu būdu dalyje sporto klubų įrengtos specialios zonos, kur atsikvėpti tarp ar po treniruotės galima išsitiesus patogiame sėdmaišyje, o knygą išsirinkti iš mini bibliotekos. Internete galima plačiau susipažinti su šiuo projektu oficialiame puslapyje (švedų kalba) bei pasižiūrėti reklaminį video.

Daugybė berniukų praranda skaitymo malonumą tarp ketvirtos ir septintos klasės, todėl jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Kiek ankščiau, 2011 metais, Danijoje buvo vykdoma skaitymo skatinimo programa, orientuota į berniukus. Danijos kultūros ir švietimo ministerijų iniciatyva buvo paskelbtas konkursas, kviečiantis rašytojus kurti tekstus, kurie įkvėptų berniukus ir jaunuolius. Anot organizatorių, daugybė berniukų praranda skaitymo malonumą tarp ketvirtos ir septintos klasės, todėl jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Konkurse buvo siekiama sukurti tekstus iki 3000 žodžių, kurie vėliau buvo talpinami specialioje projekto svetainėje. Kitam projekto procesui buvo skirtos keturios savaitės, kurių metu tikslinė berniukų auditorija, pasitelkiant į pagalbą mokytojus, buvo raginama susipažinti su publikuotais tekstais ir, žinoma, rinkti geriausius rašytojus. Tokiu būdu berniukai buvo įtraukti į vertinimo ir rinkimo procesą, todėl užduotis skaityti atrodė kur kas tikslingesnė. Video apie projektą (danų kalba) galima pažiūrėti čia.

Euroblogas.lt/ Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.

Vilniaus universiteto bibliotekininkas Tomas Lučiūnas dar studentu būdamas pradėjo rinkti savo knygų kolekciją, pirmosios buvo jo tėvų knygos. Pastaruosius trejus metus jis šia veikla užsiima taip intensyviai, kad asmeninė kolekcija virto knygynu „Juodas šuo“.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Tomas Lučiūnas – vienas iš buto veikėjų, pasiūlo man šlepetes, supažindina su kita buto gyventoja Živile, aprodo visus kambarius, jų gal 6 ar 7, paskutiniame ir yra „Juodas šuo“.

Į aukštas kambario lubas remiasi ne tik knygų lentynos, bet ir pačios knygos. Klausiu bibliotekininko, kaip jas pasiekia. Tomas šypsodamasis aiškina, kad yra sistema, paremta taisykle – viršuje sudėtos niekam nereikalingos knygos.

Azartas ieškoti knygų

Knygyno įkūrėjas savo idėjos priešistorei priskiria archyvistikos studijas, kur dėstytojai kalbėjo apie jam pačiam artimus dalykus, susijusius su knygomis. Pats Tomas domėjosi įvairių kultūrinių objektų rinkimu ir kaupimo teikiama patirtimi.

„Jausdavau azartą ieškoti senų leidimų knygų, suprasti jų kontekstus. Pradėjau intensyviai rinkti tas knygas. Ne todėl, kad turėčiau knygyną, mane domina socialinis aspektas. Gauni daug patirties iš knygų savininkų. Jie pasakoja, kaip tas knygas skaitė ar gavo. Taip perteikiama dar daugiau patirties, negu suteikia pati knyga“, − kolekcionavimo patirtimis dalijasi Tomas.

Gauni daug patirties iš knygų savininkų. Jie pasakoja, kaip tas knygas skaitė ar gavo. Taip perteikiama dar daugiau patirties, negu suteikia pati knyga.

„Važiuoju pas žmones ir renkuosi knygas iš jų lentynų. Knygų mainai vyksta retai, dažniausiai žmonėms nebereikia knygų, kiti knygas nori parduoti. Aš anksčiau knygas pirkdavau, ko dabar jau nebedarau, nes supratau, kiek daug yra nebereikalingų knygų. Dalis žmonių net neranda informacijos, kur gali atiduoti knygas“, − apie knygų rinkimo procesą tinklaraščiuiEuroblogas.lt pasakoja kolekcionierius.

Tomas Lučiūnas / Euroblogas.lt / G.Vaicekauskaitės nuotr.

„Jeigu matydavau, kad savininkai likusias knygas išmes, imdavau viską“

Kolekcionuodamas knygas jis pastebi paradoksą: „Žmonės rinko knygas tuo metu, kai jų trūko. Knyga buvo vertybė. Šios kartos požiūris: knygas galima tik paimti, nes jų labai daug, jos nebevertingos arba nebeaktualios. Man kyla klausimas, kodėl žmonės nori knygas parduoti, jomis atsikratyti?“.

Tomas sako, kad stengiasi atsirinkti knygas, kurias ima iš žmonių. Jis ieško aktualių knygų arba tokių, kokių ieško žmonės. „Jeigu matydavau, kad savininkai likusias knygas išmes, imdavau viską. Su mintimi, kad iš to, ką aš surinksiu, galėsiu kažką sukurti. Projektą, dirbtuves, žinutę, bet ką, iš ko kiltų veiksmas, pamačius kiek tų knygų yra“, − idėjos aktualumą aiškina Tomas.

Šios kartos požiūris: knygas galima tik paimti, nes jų labai daug, jos nebevertingos arba nebeaktualios.

Pasirodo, kad knygyno „Juodas šuo“ lentynose netelpa ir visos Tomo sukauptos knygos. Jis pripažįsta, kad tikslai nežino, kiek jų turi pririnkęs: „Bandžiau dėžėmis skaičiuoti, gaunasi tūkstančiai“. Tiesa, keletą kartų Tomas dalį knygų jau atidavė panaudoti meninėms dirbtuvėms, pavyzdžiui, kultūrinėje erdvėje „Namai ant Tauro kalno“ knygos panaudotos kaip garso izoliacija.

Sausio mėnesį Tomo knygyne vyko Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“. 12-kos valandų trukmės pasirodyme buvo panaudota daugiau kaip keli tūkstančiai išmesti skirtų knygų. Jos  surinktos iš žmonių, įvairių įstaigų, taip pat bibliotekų. „Veidaknygė“ kalba apie skubantį pasaulį, kurį vis sparčiau užima virtuali realybė.

„Peržiūrėjome tas knygas ir buvo labai keista, kad dauguma buvo nurašytos, paruoštos išmesti“, − prisimena ir iki šiol atsakymo į šią pastabą neranda Tomas.

Dirbdamas bibliotekoje irgi dažnai nesutinka su knygų laikymo kriterijais. „Ginčydavausi su filosofijos skaityklos darbuotojomis, kad Nyčė bibliotekoje turi būti ir vokiečių kalba. Taikoma politika, kad neaktualu, nes ją perskaitys gal 3 kartus per metus, o Nekrašą, vadovėlius skaitys kas mėnesį. Kokybės svertus nusveria skaičius. Bet turėti tas knygas yra kokybės garantas“, − sako Tomas.

Grožinės knygos tikrai išliks popieriniu formatu

Bibliotekininkas, knygyno įkūrėjas neatmeta ir elektroninių knygų skaitymo. Pasak jo, kalbėjimas apie popierinių knygų išnykimą yra bandymas skaitytojus „palenkti į vieną ar kitą formatą“.

Tomas ir pats kaupia elektroninių tekstų kolekciją, tiesa, mokslinius straipsnius, kuriuos taip pat atsispausdina. „Skaitydamas aš dar noriu braukyti“, − pripažįsta pašnekovas.

Konfrontacijos tarp abiejų formatų jis nemato: „Čia nuo požiūrio, gyvenimo būdo priklauso. Jei esi sėslesnis, domiesi kultūra, natūraliai pradedi kaupti knygų kolekciją. Jei keliauji, nenustygsti vietoje, atsiranda elektroninė kolekcija. Jei pradėsiu daug keliauti, tada ir naršykle dažniau naudosiuos.“

Tomas įsitikinęs, kad technologijos popierinių knygų nepakeis. „Tik norėčiau, kad išstumtų popierinę mokslinę literatūrą, vadovėlius, kuriuos nuolat leidžiame. Taupant popierių, jie galėtų būti skaityklėje. O grožinės, filosofinės, na grožinės tai tikrai, išliks popieriniu formatu“, − prognozuoja knygų kolekcionierius.

Pateikiame ištrauką iš Karen Joy Fowler romano “Mes visi nesavame kailyje” (vertė Emilija Ferdmanaitė). Tai tarptautinis bestseleris, kuris buvo apdovanotas PEN/Faulkner premija ir atrinktas į „The Man Booker Prize 2014“ trumpąjį sąrašą.

Romano centre – Rozmari Kuk, kuri vaikystėje buvo tikra gražbylė. Dabar ji – užsisklendusi koledžo studentė, kuri nemėgsta kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą. Vaikystėje Rozmari turėjo seserį ir brolį. Dabar ji – vienturtė. Kas gi įvyko Kukų šeimoje, kad apie tai kalbėti taip sunku, jog pasakojimą tenka atsukti iki vidurio ir perpasakoti iš naujo? Leiskime kalbėti pačiai Rozmari: neįtikėtina jos šeimos istorija peršoks dešimtmečius, supažindins su šokiruojančiais psichologiniais tyrimais, privers juoktis ir verkti, o galiausiai sugrįš į pradžią. Du kartus.

***

Dabartiniai mano pažįstami nustebtų išgirdę, jog vaikystėje buvau gražbylė. Iš tų laikų, kai man dveji, yra išlikęs namudinis filmukas: senamadiškas, begarsis, visai išblukęs – dangus baltas, mano raudoni sportbatukai pamėkšliškai rausvi, – tačiau aiškiai matyti, kiek aš daug pliurpiu.

Užsiimu kraštovaizdžio dizainu: renku po vieną akmenėlį nuo žvyruoto įvažiavimo į mūsų kiemą, žygiuoju prie didelės skardinės geldos, įmetu, grįžtu atgal. Dirbu uoliai, bet demonstratyviai. Išpučiu akis tarsi nebyliojo kino žvaigždė. Žiūrovams pasigrožėti atkišu skaidrų kvarco gabalėlį, paskui įsidedu jį į burną, užsibruku už žando.

Pasirodo mano mama ir akmenėlį ištraukia. Paskui ji vėl dingsta už kadro, bet aš pradedu ožiuotis – tai matyti iš mano gestų – ir mama sugrįžusi įmeta akmenėlį į geldą. Filmukas trunka kokias penkias minutes, ir visą tą laiką aš nesiliauju malusi liežuviu.

Po kelerių metų mama mums skaitys seną pasaką, kurioje vienai seseriai (vyresnėlei) kalbant iš burnos krenta rupūžės ir gyvatės, o kitai (jaunėlei) byra gėlės ir brangakmeniai, ir mano galvoje iškils šis vaizdinys – scena iš filmuko, kai mama įkiša ranką man į burną ir ištraukia deimantą.

Vaikystėje buvau baltapūkė, dailesnė nei dabar, o dar išsipusčiusi prieš kamerą. Neklusnios garbanos sudrėkintos vandeniu ir vienoje pusėje susegtos kaspinėlio formos segtuku su žėručiais. Kas kartą pasukus galvą segtukas žybteli saulėje. Maža rankelė mosteli į akmenėlių geldą. Visa tai, tikriausiai sakau aš, visa tai vieną dieną bus tavo.

O gal ir visiškai ką kita. Nesupaisysi, ką aš ten kalbu. Filmuodami tėvai gėrėjosi ekstravagantiška mano žodžių gausa, neišsenkančiu jų srautu.

Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai mane tekdavo stabdyti. Jeigu sugalvoji du dalykus, kuriuos norėtum pasakyti, išsirink tą, kuris tau labiau patinka, ir pasakyk tik jį, sykį patarė mama, mėgindama išmokyti mane gerų manierų, o vėliau taisyklė buvo susiaurinta iki vieno iš trijų.

Kas vakarą tėtis sustodavo prie mano kambario durų palinkėti saldžių sapnų, ir aš imdavau tarškėti neatsikvėpdama, apimta nevilties, bandydama užlaikyti jį kambaryje vien savo balsu. Būdavo, pamatau jo delną ant durų rankenos, durys pradeda vertis. „Noriu papasakoti vieną dalyką!“ – šūkteliu aš, ir durys pusiaukelėje sustoja.

– Pradėk nuo vidurio, – sakydavo tėtis, šešėlis, iš nugaros apšviestas koridoriaus lempos, vakarais pavargęs kaip ir visi suaugėliai. Lempa atsispindėdavo mano miegamojo lange tarsi norus pildanti žvaigždė.

Pradžią praleisk. Pradėk nuo vidurio.

[...]

Taigi dabar 1979-ieji. Ožkos metai. Žemės Ožkos.

Galbūt kai kuriuos dalykus atsiminsite. Margeret Tečer buvo ką tik išrinkta į ministro pirmininko postą. Idi Aminas pabėgo iš Ugandos. Džimio Karterio laukė Irano įkaitų krizė. Negana to, per visą istoriją jis buvo pirmas ir vienintelis prezidentas, užpultas pelkinio triušio. Tas žmogus neturėjo, kada ilsėtis.

Kai kurių dalykų galėjote ir nepastebėti. Tais pačiais metais, kai Izraelis ir Egiptas pasirašė taikos sutartį, Sacharos dykumoje pusę valandos snigo. Buvo įkurta Gyvūnų gelbėjimo lyga. Magdalenos salose aštuoni įgulos „Jūrų piemuo“ nariai daugiau nei tūkstantį ruonių jauniklių išpurškė nekenksmingais, tačiau nenuplaunamais raudonais dažais. Dažai turėjo sugadinti jų kailiukus ir išgelbėti nuo brakonierių. Aktyvistai buvo suimti ir – prisidengus tobulai orveliška dviprasmybe – apkaltinti pažeidę Ruonių apsaugos reglamentą.

Radijuje karaliavo seserų Sledž hitas „Mes – šeima“, televizijoje – serialas Hazardo ketvertukas. Kino teatruose buvo rodomas filmas Atitrūkęs, ir Blumingtono miestelis Indianos valstijoje buvo pasirengęs jo peržiūrai.

Iš visų išvardytų dalykų tuo metu man rūpėjo tik Atitrūkęs. 1979-aisiais buvau penkerių ir turėjau savų problemų. Bet visas Blumingtonas stovėjo ant blakstienų – net kenčiantys vaikai negalėjo likti abejingi Holivudo karštinei.

Mano tėvas, be abejo, būtų norėjęs, kad šioje vietoje aš pabrėžčiau, jog pagal Žaną Pjažė penkerių metų vaikas tebėra ikioperacinėje kognityvinio mąstymo ir emocinės raidos stadijoje. Jis norėtų, kad jūs suprastumėte, jog, kalbėdama iš brandesnės perspektyvos, aš neabejotinai bandau tuometiniam įvykių suvokimui primesti struktūrą, kuri tais laikais neegzistavo. Ikioperacinėje stadijoje emocijoms būdinga dichotomija ir ekstremalumas.

Tai va, pasakiau.

Žinoma, pasitaikydavo atvejų, kai emocijos būdavo ir dichotomiškos, ir ekstremalios. Bet pažvelkime į situaciją paprasčiau ir tiesiog sutarkime, kad šioje pasakojimo vietoje visa mano šeima, visi iki vieno – ir maži, ir dideli – buvome labai, labai, labai nusiminę.

Kitą dieną po chrestomatinio mano žygio nuo tramplino iki mėlynojo namuko išdygo tėvas. Jį iškvietė seneliai, reikalaudami, kad atvažiuotų manęs pasiimti, bet niekas man to nepasakė. Ir toliau tikėjau, kad būsiu atiduota – tik nebe seneliams, kurie, pasirodo, manęs nepageidauja. Tai kur toliau? Kas dabar mane mylės? Žliumbiau kaip įmanydama tyliau, nes tėvui nepatikdavo, kai verkdavau, o aš vis dar dėjau į jį viltis. Deja, mano didvyriškas susivaldymas niekam nepadarė įspūdžio, o tėvas, regis, tų ašarų nė nepastebėjo. Viskas aišku: jis nusiplovė rankas ir mane palieka.

Mane išvarė į kitą kambarį, o patys prislopintais, pikta lemiančiais balsais ilgai kažką aptarinėjo, ir net tada, kai krepšys buvo sukrautas, aš sėdėjau ant galinės sėdynės, o automobilis pajudėjo iš vietos, – net tada nenutuokiau, kad važiuoju namo. Gal ir gerai, nes namo mes nenuvažiavom.

Vaikystėje nemalonių situacijų išvengdavau jas pramiegodama. Tą patį padariau ir dabar, o atsibudau nepažįstamame kambaryje. Tiesą pasakius, keisčiausia kambaryje buvo tai, kas visai nebuvo keista. Mano komoda stovėjo prie lango. Lova, kurioje gulėjau, buvo mano lova, antklodė, kuria buvau užklota, buvo mano antklodė – ją savo rankomis pasiuvo močiutė Frederika dar tais laikais, kai mane mylėjo, ir nuo kojūgalio iki galvūgalio išsiuvinėjo saulėgrąžomis. Tiktai stalčiai buvo tušti, o čiužinys po antklode visiškai plikas.

Prie lango stovėjo tvirtovė iš dėžių, viena buvo atlikusi nuo alaus skardinių, pro jos rankenas švietėsi mano Kur gyvena pabaisos viršelis su kiaušinio formos dėme, likusia nuo sutrėkšto šokoladuko „Hershey“. Užsiropščiau ant dėžės pažiūrėti pro langą: nebebuvo nei obels, nei daržinės, nei dulkinų laukų. Jų vietoje atsirado kažkoks svetimas kiemas su kepsnine, surūdijusiomis sūpuoklėmis ir gerai prižiūrimu daržu – raustantys pomidorai, pūpsančios žirnių ankštys, – neaiškiai šmėžuojantis už dvigubo lango stiklo. Sodyboje, kurioje gyvenau, daržovės būtų nuskintos, suvalgytos arba išmestos gerokai anksčiau, nei būtų spėjusios prinokti.

Sodyba, kurioje gyvenau, niurnėjo, švilpavo ir gergždė; visada kas nors daužydavo pianiną, skalbdavosi, šokinėdavo ant lovų, piktai trankydavo keptuves arba rėkdavo, kad visi patylėtų, nes neįmanoma susikalbėti telefonu. Šis namas skendėjo sapniškoje tyloje.

Sunku pasakyti, ką aš tada pagalvojau – veikiausiai, kad dabar turėsiu gyventi čia viena. Šiaip ar taip, raudodama puoliau atgal į lovą ir vėl užmigau.

Visos viltys žlugo, kai pabudau tame pačiame kambaryje su tomis pačiomis ašaromis, desperatiškai šaukdamasi mamos.

Vietoj jos prisišaukiau tėtį, kuris pakėlė mane iš lovos ir paėmė ant rankų.

– Ššš, – tarė jis. – Mama miega gretimame kambaryje. Išsigandai? Vargšelė. Čia naujieji mūsų namai. Tai naujasis tavo kambarys.

– Visi gyvens čia kartu su manimi? – paklausiau aš, nesiryždama puoselėti pernelyg didelių vilčių, ir pajutau, kaip tėtis krūptelėjo, tarsi būčiau jam įžnybusi. Jis paguldė mane atgal į lovą.

– Ar matai, koks didelis naujasis tavo kambarys? Manau, mes čia būsime labai laimingi. Apsižvalgyk, vaikeliuk. Pasivaikščiok. Tik nelįsk į mamos kambarį, – pridūrė rodydamas į gretimas duris.

Senajame mūsų name grindys buvo nusitrynusio medžio arba linoleumo, mikliai išplaunamos su skuduru ir kibiru vandens. Šis namas buvo ištiestas kandančiu sidabriniu kilimu, kuris nepertraukiamai tęsėsi nuo mano naujojo kambario iki koridoriaus. Su kojinėmis čia nepaslidinėsi. Ant kilimo su paspirtuku nepavažinėsi.

Antrame aukšte buvo mano kambarys, tėvų miegamasis, tėčio kabinetas su prie sienos pritvirtinta lenta ir vonios kambarys su melsva vonia ir be dušo užuolaidos. Gal naujasis mano kambarys ir buvo didesnis už tą ryškiaspalvį užkaborį, kurį turėjau sodyboje, bet mačiau, kad pats namas mažesnis. O gal būdama penkerių to matyti negalėjau. Paklauskite Pjažė.

Pirmame aukšte buvo svetainė su kokliniu židiniu, virtuvė su pusryčiams skirtu stalu, dar vienas, mažesnis, vonios kambarys be vonios, tik su dušo kabina, o šalia – mano brolio kambarys, tik jo lova buvo be patalynės, nes, kaip sužinojau vėliau tą vakarą, jis atsisakė kelti koją į naujuosius namus ir apsistojo pas geriausią savo draugą Marką – ten gyvensiąs tol, kol jį laikys.

Visuose kambariuose riogsojo dėžės, beveik visos buvo neišpakuotos. Niekas nekabėjo ant sienų, niekas negulėjo lentynose. Virtuvėje radau keletą indų, bet mūsų maišytuvo, skrudintuvo, duonkepės nebuvo nė kvapo.

Pirmą kartą vaikščiodama po namą, kuriame gyvensiu iki man sukaks aštuoniolika, pradėjau įtarti, kas įvyko. Neradau jokio kampo, kur galėtų mokytis studentai. Ieškojau ir ieškojau, lipau į viršų ir vėl leidausi žemyn, bet radau tik tris miegamuosius. Vienas iš jų buvo mano brolio. Antras – motinos ir tėvo. Trečias – mano. Manęs niekam neatidavė.

Atidavė kai ką kitą.

Ruošdamasi palikti Blumingtoną ir pradėti naują gyvenimą universitete, apgalvotai pasiryžau niekam niekada nepasakoti apie savo seserį Fern. Studentaudama niekada apie ją nekalbėdavau ir retai pagalvodavau. Kam nors užklausus apie mano šeimą, prisipažindavau, kad turiu du tėvus, vis dar susituokusius, ir vieną brolį, vyresnį, kuris daug keliauja. Neminėti Fern iš pradžių buvo sprendimas, o paskui tapo įpročiu, kurį net ir dabar sunku ir skaudu sulaužyti. Net ir dabar, 2012 metais, negaliu pakęsti minties, kad ją užaugino kažkas kitas. Privalau apie tai prabilti pamažu. Privalau išlaukti tinkamo momento.

Nors buvau vos penkerių, kai sesuo dingo iš mano gyvenimo, gerai ją prisimenu. Labai aiškiai pamenu jos kvapą ir prisilietimą, padrikus veido, ausų, smakro, akių fragmentus. Jos rankas, pėdas, pirštus. Bet negaliu prisiminti jos visos, kaip prisimena Louelis.

Louelis – tikrasis mano brolio vardas. Mano tėvai susipažino Louelio observatorijoje Arizonoje, mokslinėje vasaros stovykloje moksleiviams. „Atvykau pamatyti dangaus, – mėgdavo sakyti tėvas, – bet žvaigždes išvydau jos akyse.“ Ši frazė mane džiugino ne mažiau, nei trikdė. Du įsimylėję moksliukai.

Dabar geriau apie save galvočiau, jei būčiau pasekusi Louelio pavyzdžiu ir pasipiktinusi dėl Fern dingimo, bet tuo metu pykti ant tėvų atrodė pernelyg pavojinga, taigi užuot pykusi aš išsigandau. Tiesą sakant, kažkuri mano dalis pajuto palengvėjimą – galingą, gėdingą, – kad tėvai pasiliko mane, o atidavė kitą vaiką. Kai tai prisimenu, stengiuosi prisiminti ir faktą, kad anuomet buvau viso labo penkerių. Norėčiau būti sąžininga, taip pat ir su savimi. Būtų gražu pagaliau imti ir atleisti, bet kol kas man tai nepavyko, nesu tikra, ar pavyks. Nesu tikra, ar turėčiau.

Tas savaites, kurias pragyvenau su seneliais Indianapolyje, iki šiol laikau ryškiausia demarkacija savo gyvenime, savo asmeniniu Rubikonu. Prieš tai turėjau seserį. Paskui – nebe.

Prieš tai mano čiauškėjimas, regis, teikė tėvams džiaugsmą. Paskui jie, kaip ir likusi žmonija, vis dažniau prašė manęs patylėti. Galiausiai taip ir padariau. (Bet ne visam laikui ir ne todėl, kad manęs prašė.)

Prieš tai mano brolis buvo šeimos narys. Paskui jis tik stūmė laiką, kol gavo progą mūsų atsikratyti.

Prieš tai nutikę dalykai išnyko iš mano atminties ar tiesiog išsigrynino, susitraukė iki esmės tarytum pasakos. Kitą kartą buvo sodyba su obelim, upeliūkščiu ir mėnulake kate. Tai, kas įvyko paskui – ištisus mėnesius – atsimenu labai ryškiai, didžiąją dalį – su įtartinu, skaidriu aiškumu. Paimkime bet kurį ankstyvosios mano vaikystės prisiminimą, ir aš akimirksniu pasakysiu, ar tai įvyko, kai Fern dar tebegyveno su mumis, ar po to, kai ji dingo. Aš tai galiu, nes prisimenu, kuri „aš“ tuo metu ten buvo. „Aš“ su Fern ar „aš“ be Fern. Du visiškai skirtingi žmonės.

Aišku, galima į tai pažvelgti skeptiškai. Buvau penkerių. Nejau tokio amžiaus galėjau žodis žodin – kaip man atrodo – įsiminti pokalbius, per radiją skambėjusias dainas, vilkėtus drabužius? Kodėl daugelį epizodų prisimenu iš neįmanomos perspektyvos, kodėl daugelį dalykų įsivaizduoju iš viršaus, tarsi būčiau užsikepurnėjusi užuolaidomis ir nuo tenai žvelgčiau į savo šeimą? Ir kodėl vieną įvykį prisimenu aiškiai, su spalvomis ir aplinkos garsais, nors iš visos širdies tikiu, kad jis niekada neįvyko? Šią mintį pasižymėkite. Vėliau prie jos sugrįšime.

Prisimenu, kad man dažnai liepdavo patylėti, bet menkai teprisimenu, ką tuo metu kalbėdavau. Ši spraga jums gali sukelti klaidingą įspūdį, kad jau tada buvau tylenė. Įsivaizduokite, kad visose vėlesnėse scenose aš ištisai malu liežuviu, kol pasakysiu, kada nemalu.

Užtat mūsų tėvai prisisėmė burnas, todėl likusią vaikystės dalį praleidau nenormalioje tyloje. Jie niekada neminėdavo to karto, kai iš pusiaukelės teko pasukti atgal į Indianapolį, mat buvau palikusi Deksterį Poindeksterį, savo pliušinį pingviną (sudriskusį, nusususį nuo meilės, – o kuris iš mūsų toks nėra), degalinės tualete, užtat dažnai minėdavo kitą kartą, kai mūsų draugė Mardžorė Viver lygiai ten pat paliko savo anytą. Sutinku, ši istorija geresnė.

Iš močiutės Frederikos, bet ne iš tėvų, esu girdėjusi istoriją, kaip sykį dingau be žinios, manęs ieškoti buvo iškviesta policija, o tada paaiškėjo, kad aš nusekiau paskui Kalėdų Senelį iš universalinės parduotuvės į tabako krautuvę, ir jis man davė popierėlį nuo savo cigaro – taigi policijos iškvietimas tik papuošė jau ir taip ganėtinai nusisekusią dieną.

Iš močiutės Donos, bet ne iš tėvų, esu girdėjusi istoriją, kaip sykį, norėdama padaryti staigmeną, pyrago tešloje paslėpiau pinigėlį, o viena iš studenčių į jį nusilaužė dantį, ir visi galvojo, kad tai Fern darbas, kol aš, narsus ir sąžiningas vaikas, neprisipažinau. Jau neminėsiu, kad dosnus, nes pinigėlis buvo iš mano santaupų.

Taigi kas žino, kokias bakchanalijas, kokias šėliones sugėrė mano atmintis, nereikalaudama jokių paaiškinimų? Jei neskaičiuosime patyčių mokykloje, vieninteliai žmonės, noriai kalbėdavę apie Fern, buvo močiutė Dona, kol mama privertė ją liautis, ir brolis Louelis, kol mus paliko. Abiejų ketinimai buvo pernelyg akivaizdūs, kad jais pasikliautum: močiutė Dona stengėsi apsaugoti mūsų motiną nuo bet kokios kaltės, o Louelis savo pasakojimus galąsdavo tol, kol jie virsdavo peiliais.

Kitą kartą gyveno šeima, auginusi dvi dukteris, ir motina su tėvu buvo pasižadėję jas abi mylėti vienodai.

Knygą galite įsigyti čia

Šį vakarą pateikiame jums ištrauką iš 2015-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos „Černobylio malda“. S.Aleksijevič (g.1948 m.), baltarusių rašytoja ir žurnalistė, gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje. 2015 m. suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

„Černobylio malda“ (1997 m.) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas:

Autorės interviu su pačia savimi apie praleistą istorijos tarpsnį

– Praėjo dešimt metų… Černobylis jau tapo metafora, simboliu. Ir netgi istorija. Parašyta dešimtys knygų, nufilmuoti tūkstančiai metrų videojuostos. Mums atrodo, jog žinome apie Černobylį viską: faktus, vardus, skaičius. Ką dar galima prie to pridurti? Be to, natūralu, kad žmonės nori pamiršti Černobylį, įtikinę save, kad jis jau praeity…

Apie ką ši knyga? Kodėl aš ją parašiau?

– Ši knyga ne apie Černobylį, bet apie Černobylio pasaulį. Apie tai, kas mums menkai žinoma. Beveik nieko. Praleistas istorijos tarpsnis – taip aš ją pavadinčiau. Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti. Galbūt dvidešimt pirmajame amžiuje. Iššūkis jam. Ką žmogus ten sužinojo, įspėjo, atrado pats savyje? Kaip pažvelgė į pasaulį? Tai jausmų, o ne įvykio rekonstrukcija.

Anksčiau rašydama knygas aš stebėdavau kitų kančias, o dabar pati tokia pat liudininkė, kaip ir visi. Mano gyvenimas taip pat susijęs su šiuo įvykiu, aš čia gyvenu. Černobylio žemėje. Mažoje Baltarusijoje, apie kurią anksčiau pasaulis beveik negirdėjo. Šalyje, apie kurią dabar kalbama, kad tai jau ne žemė, o Černobylio laboratorija. Baltarusiai – Černobylio žmonės. Černobylis virto mūsų namais, mūsų tautos likimu. Aš negalėjau neparašyti šios knygos…

– Tai kas gi tasai Černobylis? Kažkoks ženklas? Ar vis dėlto milžiniška technologinė katastrofa, nesulyginama nė su kuo, kas yra atsitikę anksčiau?

– Tai daugiau nei katastrofa… Kaip tik bandymas priskirti Černobylį prie žinomiausių katastrofų ir trukdo mums jį suprasti. Tartum visą laiką eitume klaidinga kryptimi. Senosios patirties čia aiškiai nepakanka. Po Černobylio gyvename kitame pasaulyje, ankstesnio pasaulio nebėra. Bet žmogus nenori apie tai mąstyti, nes apie tai niekada nesusimąstė. Jis užkluptas netikėtai.

Ne kartą girdėjau iš savo pašnekovų vienodus prisipažinimus: „Nerandu žodžių apsakyti tam, ką mačiau ir išgyvenau“, „nė vienoje knygoje apie tai nebuvau skaitęs nei kine matęs“, „niekas anksčiau man nieko panašaus nėra pasakojęs“. Prisipažinimai kartojosi, ir aš sąmoningai neišbraukiau tų pasikartojimų knygoje. Ir apskritai pasikartojimų pasitaikys daug. Palikau, neišbraukiau ne tik dėl tikrumo, „nedirbtinės tiesos“, man atrodė, kad jie dar atspindi ir to įvykio neįprastumą. Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka. Visas vidaus instrumentas. Jis nustatytas taip, kad žmogus galėtų pamatyti, išgirsti arba paliesti. O čia nieko to neįmanoma. Kad ką nors suprastų, žmogus turi peržengti savo suvokimo ribas.

Prasidėjo nauja jausmų istorija…

– Bet žmogus ir įvykis ne visada tolygūs? Dažniausiai netolygūs…

– Aš ieškojau sukrėsto žmogaus. Susidūrusio su šiuo įvykiu akis į akį. Susimąsčiusio.

Trejus metus važinėjau ir visų klausinėjau: elektrinės darbuotojų, mokslininkų, buvusių partinių valdininkų, medikų, kareivių, persikėlėlių, sugrįžusių tenai savavališkai… Įvairių profesijų, likimų, kartų ir temperamentų žmonės… Tikintys ir ateistai. Valstiečiai ir intelektualai. Černobylis – pagrindinis jų pasaulio turinys. Juo užnuodyta viskas viduje ir aplinkui, ne tik žemė ir vanduo. Visas jų laikas.

Įvykis, papasakotas vieno žmogaus, – jo likimas, daugelio žmonių – jau istorija. Sunkiausia suderinti dvi tiesas – asmeninę ir visuotinę. O šiandien žmogus epochų lūžyje…

Sutapo dvi katastrofos: socialinė – mūsų akyse grimzta po vandeniu milžiniškas socializmo žemynas, ir kosminė – Černobylis. Du globaliniai sprogimai. Ir pirmasis – artimesnis, suprantamesnis. Žmonės susirūpinę šia diena ir buitimi: už ką nusipirkti, kur važiuoti? Kuo tikėti? Po kokiomis vėliavomis vėl stoti? Tai išgyvena visi ir kiekvienas. O apie Černobylį norėtų pamiršti. Iš pradžių vylėsi jį nugalėti, bet, supratę, kokios bergždžios jų pastangos, nutilo. Sunku apsiginti nuo to, ko nežinai. Ko nežino žmonija. Černobylis perkėlė mus iš vieno laiko į kitą.

Prieš mus realybė, nauja visiems…

Tačiau apie ką žmogus bekalbėtų, jis atsiskleidžia ir pats. Kas mes per žmonės?

Mūsų istorija – tai kentėjimo istorija. Kentėjimas – mūsų užuoglauda. Mūsų kultas. Mes jo užhipnotizuoti. Bet man norėjosi paklausti ir apie kitką – apie žmogaus gyvenimo, mūsų buvimo žemėje prasmę.

Važinėjau, kalbėjausi, užrašinėjau. Šitie žmonės pirmieji… pamatė tai, ką mes tik manome esant. Kas visiems – dar paslaptis. Bet apie tai papasakos jie patys…

Ne kartą man rodėsi, jog užrašinėju ateitį…

Monologas apie tai, kad galima pasišnekėti ir su gyvais, ir su mirusiais

Naktį į kiemą įėjo vilkas. Pažvelgiau pro langą – stovi ir spygso akimis. Lyg žibintais…

Aš prie visko pripratau. Septynerius metus gyvenu viena, septyneri metai, kaip žmonės išvažiavo… Naktį, pasitaiko, sėdžiu, kol išaušta, ir galvoju, galvoju. Ir šiandien visą naktį ant lovos susirietusi išsėdėjau, o paskui išėjau pažiūrėti, kokia saulelė. Ką aš jums pasakysiu? Pats teisingiausias dalykas pasaulyje mirtis. Niekas dar neišsipirko. Žemė visus priima: ir gerus, ir piktus, ir nusidėjėlius. O daugiau teisingumo šiame pasaulyje nėra. Aš sunkiai ir dorai visą gyvenimą dirbau. Sąžiningai gyvenau. O man teisingumo neteko. Dievas kažkur dalino, kol mano eilė priėjo – jis jau nebeturėjo ko man duoti. Jaunas gali mirti, o senas turi… Iš pradžių aš žmonių laukiau, maniau – visi grįš. Niekas amžinai nevažiavo, važiavo laikinai. O dabar mirties laukiu… Numirti ne sunku, o baisu. Cerkvės nėra… Šventikas neatvažiuoja… Kam nunešiu savo nuodėmes… Neturiu kam…

…Pirmą kartą kai pasakė, kad pas mus radiacija, tai mes pagalvojom, jog tai kažkokia liga: kas suserga – iškart numiršta. Ne, sako, tai kažkas tokio, kas paviršiuj guli ir į žemę lenda, o pamatyti negali. Žvėris gal mato ir girdi, o žmogus ne. Netiesa! Aš mačiau… Tas cezis tol mano darže mėtėsi, kol lietus jį išmirkė. Spalva jo tokia rašalinė… Guli ir mirguliuoja gabaliukai. Parbėgau iš kolūkio lauko, nuėjau į savo daržą… Toks mėlynas gabalėlis… O už dviejų šimtų metrų dar vienas… Didumo sulig skarele, kur ant mano galvos. Šūktelėjau kaimynei, kitoms moteriškėms, mes viską apibėgome. Visus daržus, lauką aplink… Gal du hektarus… Gal keturis nemažus gabalėlius radome… O vienas buvo raudonos spalvos… Rytojaus dieną ėmė krapnoti lietus. Iš pat ryto. Ir iki pietų jų neliko. Atvažiavo milicija, o jau nebuvo ko rodyti. Tiktai papasakojome. Gabalėliai va tokie… (Rodo rankomis.) Kaip mano skarelė. Mėlyni ir raudoni…

Mes nelabai bijojome tos radiacijos… Jei nebūtume jos pamatę, gal ir būtume bijoję, o kai pažiūrėjome, tai jau ne taip baisu. Milicija su kareiviais lenteles pastatė. Kam prie namo, kitur gatvėje – užrašė: septyniasdešimt kiuri, šešiasdešimt kiuri… Amžių nugyvenome savo bulveles valgydami, o čia sako – negalima! Kam vargai, kam juokai… Patarė darže dirbti su marliniais raiščiais ir guminėmis pirštinėmis… O paskui dar vienas labai didelis mokslininkas atvažiavo ir klube aiškino, kad malkas reikia plauti… Stebuklai! Kad man ausys nudžiūtų! Įsakė perskalbti užvalkalus, paklodes, užuolaidas… Betgi jie pirkioje! Spintose ir skryniose. O iš kur troboje bus radiacija? Už stiklo? Už durų? Keista! Tu ieškok jos miške, lauke… Šulinius užrakino, apsuko celofano plėvele… Vanduo „nešvarus“… Argi jis nešvarus, jis toks švarus! Prikalbėjo gyvą galą. Jūs visi mirsite… Reikia išvažiuoti… Evakuotis…

Išsigando žmonės… Įsibaugino… Kai kurie puolė naktimis savo turtą užkasinėti. Ir aš drabužius susidėjau… Pagyrimo raštus už dorą darbą ir kapeiką, kiek turėjau, taupiau. Toks liūdesys! Toks liūdesys graužė širdį! Kad aš numirčiau, jei netiesą sakau! Staiga girdžiu, kad viename kaime kareiviai žmones evakavo, o senis su sene pasiliko. Kai pasakė, kad žmones kels, ves į autobusus, jiedu pasiėmę karvutę patraukė į mišką. Ten ir pralaukė. Iš kur ta nelaimė randasi? (Verkia.) Nepatvarus mūsų gyvenimas… Nenoriu verkti, tik ašaros byra…

O! Pažiūrėkite pro langą – šarka atskrido… Nevaikau jų… Nors kartais šarkos iš tvarto kiaušinius vagia. Vis tiek nevaikau. Nieko nevaikau! Vakar kiškis buvo atbėgęs…

Va, kad taip kasdien troboje būtų žmonių. Čia netoli, kitame kaime, irgi moteriškė viena gyvena, aš sakau, kad pas mane persikeltų. Ką pagelbės, ko ne, bet nors bus kam žodį pratarti. Ką prisišaukti… Naktį man viskas skauda. Kojas suka, lyg skruzdės bėgiotų, nervas vaikšto. Tai paimu ko į rankas. Grūdų saujelę… Ir grumšt, grumšt. Nervas tada nurimsta… Kiek aš prisidirbau per savo amželį, kiek privargau! Visko gana, nieko nebenoriu. Numirčiau, tai pailsėčiau. Nežinau, kaip ten sielai, o kūnui bus ramu. Ir dukterų turiu, ir sūnų… Visi mieste… O aš niekur iš čia nenoriu! Davė Dievas metų, bet nedavė dalios. Žinau, kad įsiėda senas žmogus, vaikai pakenčia, pakenčia ir užgauna. Džiaukis vaikais, kol maži. Mūsų moterys, kurios išvažiavo į miestą, visos verkia. Tai marti skriaudžia, tai duktė. Grįžti nori. Mano žmogus čia… Guli kapelyje… Kapinėse. Jeigu čia negulėtų, gal kitur kur gyventų. Ir aš su juo. (Staiga linksmai.) O ko važiuoti? Čia gerai! Viskas auga, viskas žydi. Nuo vabalėlio iki žvėries – visi gyvena.

Aš viską jums atsiminsiu… Skrenda lėktuvai ir skrenda. Kiekvieną dienelę. Žemai žemai virš galvų. Skrenda į reaktorių. Į elektrinę. Vienas po kito. O pas mus – evakuacija. Perkeldinimas. Šturmuoja trobas. Žmonės užsidarinėjo, išsislapstė. Galvijai mauroja, vaikai verkia. Karas! O saulė šviečia… Aš atsisėdau ir neinu iš trobos, tiesa, neužsirakinau. Pasibeldė kareiviai: „Kaip, šeimininke, susiruošei?“ Klausiu: „Jėga man rankas ir kojas surišite?“ Patylėjo, patylėjo ir išėjo. Jaunučiai jaunučiai. Vaikai! Moterys keliais priešais namus šliaužiojo… Meldėsi… Kareiviai už parankių vieną, kitą – ir į mašiną. O aš įgrasinau, kuris mane palies, bent užkabins, tas lazda gaus. Keikėsi! Smarkiai keikėsi! Neverkiau. Tada neverkiau.

Sėdžiu troboje. Šauksmas! Riksmas! O paskui stojo tyla… Viskas nutilo. Pirmąją dieną neišėjau iš trobos…

Sakė, ėjo žmonių kolona… Ir kolona galvijų. Karas!

Maniškis mėgdavo sakyti, kad žmogus galvoja vienaip, o Dievas patvarko savaip. Kaip kam skirta. Iš jaunų, kurie išvažiavo, jau yra mirusių. Naujoje vietoje. O aš su lazdele – vaikštau. Trepsiu. Liūdna pasidaro, paverkiu. Kaimas tuščias… O paukščių čia visokių… Skraido… Ir briedis ateina, nors tu ką… (Verkia.)

Aš viską prisiminsiu… Žmonės išsivažinėjo, o kates ir šunis paliko. Pirmąsias dienas aš vaikščiojau ir visiems pieno pildavau, kiekvienam šuniui duodavau po gabalą duonos. Jie stovėjo prie savo kiemų ir laukė šeimininkų. Ilgai laukė žmonių. Alkanos katės ėsdavo agurkus… Pomidorus… Iki rudens pjoviau žolę priešais kaimynės vartelius. Tvora nugriuvo, tvorą jai prikaliau. Laukiau žmonių… Kaimynų šuniuką Žučioku vadino. „Žučiokai, – prašau, – jeigu pirmas žmogų pamatysi, šūktelk man.“

Naktį sapnuoju, kaip mane evakuoja… Karininkas rėkia: „Šeimininke, mes greitai viską sudeginsim ir užkalsim. Išeik!“ Ir veža mane kažin kur, į kažkokią nepažįstamą vietą. Neaiškią. Ir ne miestas, ir ne kaimas. Ir ne žemė…

Atsitiko toks dalykas… Turėjau gerą katinėlį. Vaską. Žiemą užpuolė alkanos žiurkės, nėra rodos… Po antklode lįsdavo… Grūdai statinėje – skylę prasigraužė. Tai Vaska išgelbėjo… Be jo būčiau pražuvusi… Mudu su juo pasišnekam, papietaujam. O paskui Vaska dingo… Gal alkani šunys užpuolė ir suėdė? Jie vis lakstė alkani, kol išdvėsė, katės buvo tokios alkanos, kad kačiukus ėdė, vasarą neėsdavo, tik žiemą. Atleisk, Viešpatie! O vieną moteriškę žiurkės užgraužė… Suėdė. Rudos žiurkės… Teisybė ar ne, o šneka. Ir valkatos aplinkui bastosi… Pirmaisiais metais turto užteko… Marškiniai, palaidinės, kailiniai… Imk ir vežk į sendaikčių turgų… Va jie prisigeria, dainas traukia. Plūstasi. Vienas nuo dviračio nugriuvo ir užmigo gatvėje. Tai ryte rado du kauliukus ir dviratį. Ar teisybė, ar ne? Nepasakysiu. Taip šneka.

Čia visi gyvena. Na, visi, kas gyvas! Driežai, varlės. Ir sliekai. Ir pelių yra! Visko yra! Ypač gera pavasarį. Mėgstu, kai alyvos žydi. Ievos kvepia. Kol kojos tvirtai laikė, pati duonos eidavau, tik į vieną pusę penkiolika kilometrų. Jauna būčiau dumte nudūmusi. Buvau įpratusi. Po karo mes eidavome sėklų į Ukrainą. Po trisdešimt, penkiasdešimt kilometrų. Žmonės po pūdą nešdavo, o aš tris. Dabar per trobą kartais nepereinu. Senai bobai ir vasarą ant krosnies šalta. Milicininkai atvažiuoja kaimo tikrinti, man duonos atveža. Tik ką jie čia tikrina? Gyvenu tik aš ir katinėlis, čia jau kitas katinėlis. Milicija papypina, mudu apsidžiaugiam. Bėgame. Jam atveža kauliukų. O manęs klausinėja: „O jeigu užpuls banditai?“ – „Ką jie iš manęs gaus? Ką paims? Sielą? Sielą ir teturiu.“ Geri vaikinukai… Juokiasi… Baterijas imtuvui atvežė, dabar radijo klausausi. Liudmilą Zykiną mėgstu, bet kažko retai ji dabar dainuoja. Matyt, paseno, kaip ir aš… Maniškis mėgdavo sakyti… Taip dar sakydavo: pasenai – ir daina sudainuota!

Papasakosiu, kaip katinėlį susiradau. Dingo mano Vaska… Ir dieną laukiu, ir dvi… Ir mėnesį… Na, visai viena buvau likusi. Nebėra su kuo sušnekti. Einu per kaimą, per svetimus sodelius šaukdama: Vaska, Murka… Vaska! Murka! Iš pradžių jų daug lakstė, o paskui visi kažkur dingo. Išgaišo. Mirtis nesirenka… Žemelė visus priima… Vaikštau aš, vaikštau. Dvi dienas šaukiau. Trečią dieną žiūriu – tupi prie parduotuvės… Mudu susižvalgėme… Jis džiaugias, ir aš džiaugiuosi. Tik kad žodžio nepasako. „Na, eime, – prašau, – eime namo.“ Tupi… Miau… Ėmiau jo prašyti: „Ko čia būsi vienas? Vilkai suės. Sudraskys. Eime. Aš kiaušinių turiu, lašinių.“ Bet kaip paaiškinti? Katinas žmonių kalbos nesupranta, o kaip jis tada mane suprato? Aš einu priekyje, jis bėga iš paskos. Miau… „Atpjausiu tau lašinių…“ Miau… „Gyvensim abu…“ Miau… „Pavadinsiu tave Vaska…“ Miau… Ir va mudu jau dvi žiemas peržiemojom…

Naktį susapnuoju – kažkas pašaukė… Kaimynės balsas: „Zina!“ Patyli… Ir vėl: „Zina!“

Liūdna pasidaro, paverkiu…

Nueinu į kapines. Mama ten guli… Maža dukrytė… Per karą nuo šiltinės numirė… Tik nunešėm ją į kapus, užkasėm, išlindo iš už debesų saulelė. Ir šviečia šviečia. Nors grįžk ir atkask. Ir mano žmogus ten… Fedia… Pasėdžiu šalia visų. Padūsauju. O pasikalbėt galima ir su gyvaisiais, ir su mirusiais. Man jokio skirtumo. Ir tuos, ir anuos girdžiu. Kai tu viena… Ir kai liūdna… Be galo liūdna…

Prie pat kapinaičių gyveno mokytojas Ivanas Prochorovičius Gavrilenka, jis pas sūnų į Krymą išvažiavo. Už jo – Piotras Ivanovičius Miuskis… Traktorininkas… Stachanovietis, kažkada visi į stachanoviečius veržėsi. O ten toliau Miša Michaliovas, jis fermoje katilus kūreno. Miša numirė greitai. Išvažiavo – ir iškart numirė. Už jo stovėjo zootechniko Stepano Bychovo namas… Sudegė! Naktį pikti žmonės padegė. Atėjūnai. Stepanas ilgai nepagyveno. Kažkur Mogiliovo rajone palaidotas. Antras karas… Tiek žmonių praradom! Kovaliovas Vasilijus Makarovičius, Maksimas Nikiforenka… Aš kartais užmerkiu akis ir vaikštau po kaimą… Na, kokia, sakau jiems, čia radiacija, jei ir drugeliai skraido, ir kamanės dūzgia, ir mano Vaska peles gaudo. (Verkia.)

O mieloji, ar supratai mano liūdesį? Apsakysi žmonėms, o manęs gal jau ir nebebus. Ras žemelėje… Po šaknimis…

Zinaida Jevdokimovna Kovalenko, pasilikusi savavališkai

Knygą galite įsigyti čia

Pateikiame ištrauką iš Vilémo Flusserio knygos „Fotografijos filosofijos link“. Tai pamatinis fotografijos teorijos veikalas, jau išverstas į beveik 30 pasaulio kalbų. Knygos autorius nagrinėja fotografijos medijos produkcijos, suvokimo ir sklaidos mechanizmus informacinėje visuomenėje. Analizuodamas esmines fotografijos problemas ir klausimus, filosofas ir medijų teoretikas siūlo naują požiūrį į fotografiją.

Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti.

V. Flusseris įvardijamas kaip vienas pirmųjų ir svarbiausių medijų filosofijos disciplinos atstovų. Jis padėjo pamatus fotografijos – kaip techninio atvaizdo medijos – studijoms. Šioje knygoje atskleidžiama autoriaus tyrinėjamų įvairių disciplinų sąveika – pradedant komunikacijos ir medijų studijomis, posthumanistine filosofija, istorija ir baigiant antropologija, meno istorija, kino studijomis. Medijos analizė remiantis estetika, mokslu ir politika suteikė autoriui galimybę kitaip suvokti tiek kultūrines praeities krizes, tiek iš jų kylančias naujas socialines formas.

Šiandien kone kiekvienas turi kamerą ir ja spragsi. Taip kaip kone kiekvienas išmoko rašyti ir gamina tekstus. Kas gali rašyti, gali ir skaityti, tačiau tas, kuris gali spragtelėti fotoaparatu, nebūtinai geba fotografiją iššifruoti. Kad įžvelgtume, kodėl fotografas mėgėjas gali būti fotografijos analfabetas, reikia paanalizuoti fotografijos demokratizavimą – ir tai atliekant bus patyrinėti keli demokratijos apskritai aspektai.

Kameras perka žmonės, kuriuos pirkti užprogramavo reklamos aparatai. Įsigytos kameros bus „paskutinio modelio“: pigesnės, mažesnės, automatiškesnės ir galingesnės nei ankstesni modeliai. Kaip jau buvo nustatyta, šis nuolatinis kamerų modelių gerinimas grindžiamas grįžtamuoju ryšiu, kuriuo spragsėtojai maitina fotopramonę: šioji automatiškai mokosi iš spragsėtojų elgesio (ir specializuotos spaudos, kuri juos nuolat aprūpina testų rezultatais). Tokia yra postindustrinės pažangos esmė. Aparatai gerinami dėl socialinio grįžtamojo ryšio.

Nors kameros grindžiamos kompleksiniais moksliniais ir techniniais principais, labai lengva jas priversti funkcionuoti. Tai struktūriškai sudėtingas, bet funkcionaliai paprastas žaislas. Taigi, kamera yra priešinga šachmatų žaidimui, kuris struktūriškai yra paprastas, o funkcionaliai sudėtingas: jo taisyklės lengvos, tačiau gerai žaisti šachmatais sudėtinga. Tas, kuris laiko rankose kamerą, gali pagaminti puikių nuotraukų, nė nenutuokdamas, kokius sudėtingus procesus inicijuoja nuspausdamas užraktą.

Spragsėtojas skiriasi nuo fotografo gebėjimu džiaugtis savo žaisliuko struktūros kompleksiškumu. Priešingai nei fotografas ir šachmatininkas, jis neieško „naujų ėjimų“, informacijos, neįprastumo, jis nori savo funkciją vis toliau paprastinti dėl vis tobulesnės automatikos. Jam neperžvelgiamas fotoaparato automatiškumas jį apkvaitina. Fotomėgėjų klubai yra vietos, kuriose svaigstama nuo aparatų struktūros sudėtingumo, tai kaifavimo vietos, postindustriniai opiumo urvai.

Kamera reikalauja iš jos savininko (to, kuris yra jos apsėstas) nuolat spragsėti, gaminti vis naujus pasikartojančius atvaizdus. Ši amžinojo to paties (arba labai panašaus) dalyko pasikartojimo fotomanija galiausiai atveda į tokį tašką, kai spragsėtojas be kameros jaučiasi tarsi aklas: prasideda priklausomybė nuo kvaišalų. Spragsėtojas gali matyti pasaulį tik pro fotoaparato objektyvą ir tik fotografijos kategorijomis. Jis yra ne „virš“ fotografavimo, o prarytas savo aparato godumo, tapęs nuotoliniu savo aparato užrakto paleidimo pulteliu. Jo elgesys yra automatinis kameros veikimas.

To padarinys yra nuolatinis nesąmoningai pagamintų atvaizdų srautas. Jie sudaro aparato atmintį, automatinio funkcionavimo saugyklą. Vartantieji spragsėtojo albumą ten pamato ne užfiksuotus žmogaus išgyvenimus, suvokimus ar vertybes, bet automatiškai įgyvendintas aparato galimybes. Taigi, dokumentuota kelionė į Italiją kaupia vietas ir laiką, kai spragsėtojas buvo sugundytas nuspausti užraktą, ir rodo, kurgi aparatas buvo ir ką jis ten veikė, – tai pasakytina apie bet kokį dokumentinį fotografavimą. Dokumentininkas, ne kitaip nei spragsėtojas, domisi vis naujomis scenomis vis tokiu pačiu žvilgsnio kampu. Tuo tarpu fotografui (čia vartojama prasme) (panašiai kaip šachmatininkui) rūpi pamatyti vis kitaip, taigi pagaminti naujas, informatyvias dalykų konsteliacijas.

Knygą galite įsigyti čia

Dr. Ernstas Stuhlingeris – seseriai Mary Jucundai

1970 metų gegužės 6 diena

1970-aisiais Zambijoje gyvenanti vienuolė Mary Jucunda parašė laišką dr. Ernstui Stuhlingeriui, NASA Maršalo kosminių skrydžių centro moksliniam direktoriui, ir iškėlė klausimą, susijusį su jo vykdomais tyrimais dėl pilotuojamų skrydžių į Marsą. Ji pasiteiravo, kaip jis gali siūlyti išleisti milijardus dolerių tokiam projektui, kai čia, Žemėje, badauja tiek vaikų. Stuhlingeris seseriai Jucundai atsakė mąsliu, ilgu laišku ir pridėjo kopiją garsios nuotraukos „Tekanti žemė“ – ją 1968 metais iš Mėnulio nufotografavo astronautas Williamas Andersas. Stuhlingerio kolegos taip susižavėjo atsakymu, kad vėliau NASA paskelbė jį platesniam skaitytojų ratui pavadinimu „Kam tyrinėti kosmosą?“

1970-ųjų gegužės 6-oji

Brangi seserie Mary Jucunda,

jūsų laiškas buvo vienas iš daugelio kasdien man atkeliaujančių, tačiau mane sukrėtė labiau nei visi kiti, nes gimė iš klausiančio proto ir užjaučiančios širdies gelmių. Pamėginsiu į jūsų klausimą atsakyti kaip įstengdamas geriau.

Vis dėlto pirma norėčiau pareikšti, kaip žaviuosi jumis ir jūsų narsiomis seserimis, jūs aukojate gyvenimus kilniausiam žmogaus tikslui: padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Laiške klausėte, kaip galiu siūlyti išleisti milijardus dolerių kelionei į Marsą tokiu metu, kai šioje Žemėje badauja daugybė vaikų. Žinau, nesitikėjote, kad atsakysiu: „Ak, nežinojau, kad vaikai miršta iš bado, bet nuo šios akimirkos iki tol, kol žmonija išspręs šią problemą, atsisakysiu visokių kosmoso tyrimų!“ Tiesą sakant, apie badaujančius vaikus sužinojau gerokai anksčiau nei tai, kad kelionė į Marsą techniškai įmanoma. Kaip ir daugelis mano draugų manau, kad bandymų keliauti į Mėnulį, galų gale į Marsą ir kitas planetas turime imtis dabar, ir net esu įsitikinęs: ilgainiui šis projektas prie tų rimtų problemų, su kuriomis susiduriame Žemėje, sprendimo prisidės labiau nei daugelis kitų galimų pagalbos projektų, kurie metų metus svarstomi ir aptarinėjami, bet apčiuopiamos naudos tenka laukti labai ilgai.

Prieš mėgindamas smulkiau nupasakoti, kaip mūsų kosminė programa prisideda prie žemiškų problemų sprendimo, norėčiau trumpai papasakoti tariamai tikrą istoriją; ji galėtų paremti mano argumentus. Maždaug prieš 400 metų mažame Vokietijos miestelyje gyveno grafas. Jis buvo vienas iš gerųjų grafų ir didelę savo pajamų dalį atiduodavo miestelio varguoliams. Žmonės tai labai vertino, nes viduramžiais skurdo netrūko ir šalį dažnai nusiaubdavo maro epidemijos. Vieną dieną grafas sutiko keistą žmogų. Namie jis turėjo darbastalį ir mažą laboratoriją, o dieną sunkiai dirbdavo, kad kiekvieną vakarą galėtų kelias valandas padirbėti savo laboratorijoje. Iš stiklo šukių jis šlifavo mažus lęšius, įtaisydavo juos į vamzdelius ir žiūrėdavo pro juos į labai menkučius daiktus. Grafą ypač sužavėjo stipriai padidinus matomi mažyčiai padarėliai, kurių jis niekada anksčiau nebuvo regėjęs. Jis pakvietė tą keistuolį su laboratorija persikraustyti į pilį, tapti grafo šeimynykščiu ir samdiniu, o tada visą laiką skirti optiniams prietaisams kurti ir tobulinti.

Tačiau miestelio žmonės įsiuto sužinoję, kad grafas švaisto pinigus, jų nuomone, visiškai betiksliam užsiėmimui. „Mes kenčiame nuo maro, – sakė jie, – o jis moka tam žmogėnui už nenaudingą užsiėmimą!“ Grafas nenusileido. „Atiduodu jums viską, ką įstengiu, – pasakė jis, – bet taip pat remsiu šį žmogų ir jo darbą, nes žinau: kada nors iš jo kas nors išeis!“

Iš tiesų iš šio ir panašių kitose vietose kitų žmonių nudirbtų darbų atsirado kai kas labai gero: mikroskopas. Gerai žinoma, kad mikroskopas prie medicinos pažangos prisidėjo daugiau nei bet kuris kitas išradimas, o marą ir daugelį užkrečiamųjų ligų didžiojoje pasaulio dalyje išnaikinti padėjo tyrimai, kuriuos atlikti įmanoma pasitelkus mikroskopą.

Taigi išsaugodamas dalį pinigų tyrimams ir atradimams grafas prie žmonių kančių palengvinimo prisidėjo daugiau, nei būtų galėjęs prisidėti atiduodamas viską, ką tik įstengė, kad apsaugotų savo maro kamuojamą bendruomenę.

Padėtis, su kuria susiduriame šiais laikais, daugeliu požiūrių panaši. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kasmet išleidžia maždaug 200 milijardų dolerių metinio biudžeto. Šie pinigai atitenka sveikatos apsaugai, švietimui, rūpybai, miestams atnaujinti, keliams, transportui, užsienio pagalbai, gynybai, apsaugai, mokslui, žemės ūkiui ir daugybei tarnybų šalyje ir už jos ribų. Šiemet kosmoso tyrimams buvo skirta maždaug 1,6 procento metinio šalies biudžeto. Į kosmoso programą įeina projektas „Apollo“ ir daug kitų mažesnių projektų – kosmoso fizikos, kosmoso astronomijos, kosmoso biologijos, planetinių projektų, Žemės išteklių ir kosmoso inžinerijos projektų. Tam, kad išlaidos kosmoso programai galėtų būti skiriamos, vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, per metus uždirbantis 10 000 dolerių, už kosmosą kasmet sumoka maždaug 30 dolerių mokesčių. Kita jo pajamų dalis – 9970 dolerių – atitenka jo pragyvenimui, pramogoms, santaupoms, kitiems mokesčiams ir visoms kitoms išlaidoms.

Dabar tikriausiai paklausite: „Kodėl iš tų 30 dolerių, kuriuos sumoka vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, neatėmus penkių, trijų ar vieno dolerio ir nenusiuntus alkaniems vaikams?“ Kad atsakyčiau į šį klausimą, turėsiu trumpai papasakoti, kaip veikia šalies ekonomika. Kitose šalyse situacija labai panaši. Vyriausybę sudaro įvairios ministerijos (Vidaus reikalų, Teisingumo, Sveikatos, Švietimo ir socialinės rūpybos, Transporto, Gynybos ir kitos) ir valdybos (Nacionalinis mokslo fondas, Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija ir kitos). Visos jos metinius biudžetus rengia remdamosi skirtais uždaviniais ir kiekviena turi pagrįsti savo biudžetą itin griežtą tikrinimą atliekantiems Kongreso komitetams, be to, atlaikyti smarkų Biudžeto valdybos ir prezidento spaudimą riboti išlaidas. Kai Kongresas pagaliau lėšas paskiria, jos gali būti išleistos tik biudžeto nurodytoms ir patvirtintoms veikloms ir dalykams.

Taigi į Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos biudžetą gali įeiti tik dalykai, tiesiogiai susiję su aeronautika ir kosmosu. Jei Kongresas biudžeto nepatvirtintų, siūlomos lėšos negalėtų būti skiriamos kitkam; jų tiesiog nesurinktų iš mokesčių mokėtojų, nebent kitiems biudžetams patvirtintų daugiau lėšų, tokiu atveju jiems atitektų kosmosui neišleisti pinigai. Iš šio trumpo aiškinimo suprasite, kad parama badaujantiems vaikams, tiksliau sakant, parama, papildanti tai, ką Jungtinės Amerikos Valstijos jau skiria šiam garbingam tikslui kaip pagalbą užsieniui, gali būti gauta tik tuomet, jei atitinkama valdyba įtrauks į biudžetą atitinkamą eilutę ir Kongresas ją patvirtins.

Galbūt dabar paklausite, ar pats palankiai įvertinčiau tokį mūsų vyriausybės žingsnį. Mano atsakymas – tvirtas taip. Tikrai visiškai neprieštaraučiau, jei kasmet mano mokesčiai padidėtų tam tikra suma, skirta pamaitinti badaujantiems vaikams, kad ir kur jie gyventų.

Žinau, visi mano draugai galvoja taip pat. Vis dėlto negalime įgyvendinti tokios programos tiesiog liaudamiesi planuoti keliones į Marsą. Priešingai, aš net manau, kad darbuodamasis su kosmoso programa galiu kaip nors prisidėti palengvinant ir galiausiai išsprendžiant tokias sunkias problemas, kaip skurdas ir badas Žemėje. Bado problema susideda iš dviejų pagrindinių funkcijų: maisto gamybos ir maisto paskirstymo. Kai kurios pasaulio šalys maisto gamybą žemės ūkyje, gyvulininkystėje, vandenynų žvejyboje ir kituose stambiuose procesuose įgyvendina produktyviai, tačiau daugelyje kitų pasaulio šalių ji visai nepakankama. Pavyzdžiui, didelius žemės plotus galėtume panaudoti daug geriau, jei būtų taikomi veiksmingesni vandens baseinų, trąšų naudojimo, oro sąlygų prognozavimo, derlingumo vertinimo, sodinių planavimo, laukų parinkimo, sodinimo įpročių, kultivacijos laiko, pasėlių apžiūros ir derliaus nuėmimo planavimo metodai.

Neabejotina, kad geriausias įrankis visoms šioms funkcijoms pagerinti yra dirbtiniai Žemės palydovai. Jie skrieja aplink Žemę dideliame aukštyje ir gali per trumpą laiką apžvelgti didžiulius plotus; jie gali stebėti ir matuoti daugybę įvairių veiksnių, rodančių pasėlių ir dirvožemio padėtį ir būklę, sausras, lietų, sniego dangą ir t.t., ir perduoti šią informaciją Žemėje esančioms stotims, kurios ją tinkamai pritaikytų. Nustatyta, kad net naudojant negausią palydovų sistemą, aprūpintą Žemės ištekliais, jutikliais ir veikiančią pagal visuotinę žemės ūkio gerinimo programą, metiniai derliai išaugtų daugybe milijardų dolerių.

Maisto paskirstymas skurstantiesiems yra visiškai kitokia problema. Čia reikia gilintis ne tiek į gabenimo apimtis, kiek į tarptautinį bendradarbiavimą. Mažos valstybės vadovas gali jaustis labai nesmagiai, kad didelė valstybė į jo šalį įveža didelius kiekius maisto, nes jis tiesiog baiminasi, kad kartu su maistu atkeliaus įtaka ir svetima valdžia. Taigi bijau, kad veiksminga pagalba badaujančiųjų nepasieks tol, kol sienos valstybes dalys mažiau, nei yra dabar. Nemanau, kad skrydžiai į kosmosą pernakt padarys stebuklą. Vis dėlto kosmoso programa tikrai yra tarp daugiausiai žadančių ir galingiausių jėgų, dirbančių šia kryptimi.

Leiskite man tiesiog priminti neseniai įvykusią „Apollo 13“ tragediją. Priartėjus kritinei astronautų įėjimo į Žemės atmosferą akimirkai, Sovietų Sąjunga nutraukė visas savo radijo transliacijas „Apollo“ projekto naudojamais bangų dažniais, kad būtų išvengta visų įmanomų trikdžių, o rusų laivai užėmė pozicijas Ramiajame ir Atlanto vandenynuose tam atvejui, jei iškiltų būtinybė vykdyti gelbėjimo operaciją. Jei astronautų kapsulė būtų nusileidusi netoli rusų laivo, rusai neabejotinai būtų juos gelbėję taip pat rūpestingai ir negailėdami pastangų, kaip ir tuo atveju, jei iš kelionės į kosmosą būtų grįžę rusų astronautai. Jei į panašią kritišką padėtį patektų rusų kosmonautai, amerikiečiai neabejotinai pasielgtų taip pat.

Didesni derliai pasitelkus stebėseną ir vertinimą iš orbitos ir geresnis maisto paskirstymas gerinant tarptautinius santykius tėra du pavyzdžiai, kaip kosmoso programa paveiks gyvenimą Žemėje. Norėčiau pasiremti dviem kitais pavyzdžiais: tai technologijų vystymosi skatinimas ir mokslinių žinių gausinimas.

Inžinerijos istorija dar niekada neregėjo tokių didelių reikalavimų tikslumui ir patikimumui, kokius būtina taikyti į Mėnulį keliaujančio erdvėlaivio dalims. Sistemų, atitinkančių griežtus reikalavimus, kūrimas suteikė mums unikalią galimybę atrasti naujas medžiagas ir metodus, išrasti geresnes technines sistemas, gamybos procesus, pailginti instrumentų naudojimo trukmę ir net rasti naujus gamtos dėsnius.

Visas šias įgytas technines žinias taip pat galima pritaikyti Žemei skirtoms technologijoms. Kasmet kelią į Žemės technologijas randa maždaug tūkstantis techninių inovacijų, pagimdytų kosmoso programos. Geresni virtuviniai prietaisai ir žemės ūkio technika, geresnės siuvamosios mašinos ir radijo aparatai, geresni laivai ir lėktuvai, tikslesnės orų prognozės ir įspėjimai apie audras, tobulesnės komunikacijos priemonės, pažangesni medicinos instrumentai ir kasdieniam gyvenimui skirti reikmenys ir įrankiai – visa tai kosmoso programos dėka. Turbūt dabar paklausite: kodėl prieš sukurdami širdies ligomis sergantiems žmonėms skirtus nuotolinio stebėjimo daviklius turime sukurti į Mėnulį keliaujančių astronautų gyvybę palaikančią sistemą? Atsakymas paprastas: žymi pažanga sprendžiant technines problemas dažnai pasiekiama ne tiesiogiai, bet iš pradžių iškeliant tikslą įveikti didžiulį iššūkį, itin motyvuojantį kuriant inovacijas, nes toks iššūkis įplieskia vaizduotę ir paakina žmones stengtis iš visų jėgų, be to, veikia kaip katalizatorius, sujungiantis kitų reakcijų grandines.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad kosminiai skrydžiai atlieka kaip tik tokį vaidmenį. Kelionė į Marsą tikrai nebus tiesioginis maisto alkstantiesiems šaltinis, tačiau ji pagimdys tiek naujų technologijų ir galimybių, kad vien šio projekto padariniai daugybę kartų atpirks į jo įgyvendinimą sudėtas lėšas.

Jei norime pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas Žemėje, be naujų technologijų poreikio, egzistuoja ir didžiulis nemažėjantis poreikis plėsti esmines mokslo žinias. Kad susidorotume su visomis žmonių gyvenimui pavojų keliančiomis problemomis, tokiomis kaip badas, ligos, maisto ir vandens užterštumas, aplinkos tarša, turime gilinti įvairių sričių žinias: fizikos ir chemijos, biologijos ir fiziologijos, o ypač medicinos.

Mums reikia daugiau jaunų vyrų ir moterų, kurie kaip profesiją pasirinktų mokslą, ir turime labiau remti talentingus mokslininkus, pasiryžusius produktyviai dirbti mokslinį tiriamąjį darbą. Turi netrūkti viliojančių tyrimų tikslų ir paramos tiriamiesiems projektams. Kosminė programa ir nuostabios jos teikiamos galimybės užsiimti iš tiesų didingais moksliniais mėnulių ir planetų, fizikos ir astronomijos, biologijos ir medicinos tyrimais yra beveik tobulas katalizatorius, sukeliantis reakciją tarp motyvacijos dirbti mokslo darbą, galimybių stebėti jaudinančius gamtos reiškinius ir materialių lėšų, reikalingų tyrimams atlikti.

Kosminė programa tikrai yra matomiausia ir labiausiai aptarinėjama iš visų veiklų, kurias finansuoja, kontroliuoja ir kurioms vadovauja Amerikos vyriausybė, tačiau kosminei programai tenka tik 1,6 procento viso nacionalinio biudžeto ir tik 3 ~per mille~ (mažiau nei trečioji procento dalis) bendro nacionalinio produkto. Jokia kita veikla neprilygsta kosminei programai kaip naujų technologijų plėtros ir mokslinių tyrimų katalizatoriui. Šiuo atžvilgiu net galėtume pasakyti: kosminė programa perima funkcijas, kurios tris ar keturis tūkstančius metų, mūsų nelaimei, buvo išimtinė karų privilegija.

Kiek žmonių kančių būtų galima išvengti, jei, užuot konkuravusios tarp savęs bombonešių eskadrilėmis ir raketomis, šalys varžytųsi į Mėnulį keliaujančiais erdvėlaiviais! Tokios lenktynės žada daugybę puikių pergalių, bet nepalieka vietos karčiai pralaimėjusiųjų lemčiai, gimdančiai tik kerštą ir naujus karus.

Nors atrodo, kad kosminė programa atitolina mus nuo Žemės ir artina prie Mėnulio, Saulės, planetų ir žvaigždžių, aš manau, kad nė vienas dangaus kūnas nesulauks tiek kosmoso tyrėjų dėmesio ir nebus taip tyrinėjamas, kaip Žemė, kuri taps geresnė ne tik todėl, kad gyvenimui joje pagerinti pritaikysime visas naujas technologijų ir mokslo žinias, bet ir todėl, kad išmoksime daug labiau vertinti pačią Žemę, gyvenimą ir žmogų.

Prie šio laiško pridedu nuotrauką, kurioje Žemė matoma iš „Apollo 8“, skriejančio orbitoje per 1968 metų Kalėdas. Šioji nuotrauka galbūt yra svarbiausia iš visų nuostabių rezultatų, kuriuos iki šios dienos atnešė kosminė programa. Ji atvėrė mums akis, ir mes išvydome, kad mūsų Žemė graži ir brangiausia salelė begalinėje tuštumoje ir kad daugiau neturime nė vienos vietos, kurioje galėtume gyventi, išskyrus plonytį mūsų planetos paviršiaus sluoksnelį, supamą atšiaurios kosminės tuštumos. Dar niekada taip daug žmonių nesuvokė, kokia maža ta mūsų Žemė ir kaip pavojinga kišti nagus prie jos ekologinės pusiausvyros. Nuo pat pirmo šios nuotraukos paskelbimo girdisi vis garsesni ir garsesni balsai, įspėjantys apie grėsmingas problemas, su kuriomis mūsų laikais susiduria žmonija: tai tarša, badas, skurdas, urbanistinis gyvenimo būdas, maisto gamyba, vandens reguliavimas, gyventojų perteklius. Iš tiesų neatsitiktinai milžiniškas mūsų laukiančias užduotis pradedame atpažinti tada, kai prasidedantis kosminis amžius leido mums pirmą kartą gerai įsižiūrėti į savo planetą.

Laimė, kosminis amžius ne tik ištiesia veidrodį, kuriame galime save išvysti, bet ir suteikia technologijas, iššūkius, motyvaciją ir net optimizmo su pasitikėjimu imtis šių užduočių. Manau, tai, ką išmokstame plėtodami kosminę programą, puikiai patvirtina Alberto Schweitzerio mintį ir ištartus žodžius: „Į ateitį žvelgiu apimtas susirūpinimo, bet viltingai.“

Linkiu jums ir jūsų vaikams visa ko geriausia.

Labai nuoširdžiai

Ernstas Stuhlingeris,

Mokslinis direktoriaus pavaduotojas

Vasario 19–22 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje viešės keliasdešimt užsienio rašytojų. Atkreipiame dėmesį į ryškiausius šių metų svečius: Michailą Šiškiną, Sallą Simukką, Imbi Paju, Gregory Feiferį, Andrzejų Franaszeką ir Susanną Kubelką.

Renata Baltrušaitytė

Kasmet giriamės, kad tarptautinė Vilniaus knygų mugė – reikšmingiausia Baltijos šalyse. Tačiau tokių renginių svarbą ir mastelį neišvengiamai lemia vietinės skaitytojų rinkos apimtys, todėl, atvirai šnekant, keistoka būtų, jei latviškai arba estiškai gebančios skaityti auditorijos pranoktų lietuviškąją. Kol nepranoksta – didžiausia Baltijos šalių knygų mugė vyksta savo vietoje.

Bet štai leidėjų įkvėpimas vilioti Vilniaus mugėn užsienio rašytojus (kalbu apie svetimtaučius, o ne emigravusius tautiečius, kurie patys noriai veržiasi) per penkiolika metų baigia išvėsti. O juk prisiminti tikrai yra ką: 2004-aisiais čia viešėjo Alessandro Baricco, 2005-aisiais – Jensas Christianas Grondahl, o 2008-aisiais – Johnas Irvingas, turbūt ryškiausia iki šiol Vilniuje žibėjusi literatūros žvaigždė. Vėliau dar lankėsi Andrei Makine’as, Josteinas Gaardneris, Joanne Harris… Kas šįmet juos pakeis?

Pasiklydusių laiškų autorius

Patinka tai kam ar ne, tačiau laukiamiausiu artėjančios mugės svečiu pretenduoja tapti rusas Michailas Šiškinas. Dviejų lietuvių kalba išleistų romanų – „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ – autorius jau turi apsčiai gerbėjų tarp apsiskaičiusių Lietuvos moteriškių. Tuo nesunku įsitikinti internete pervertus grožinės literatūros rijikių rašomus tinklaraščius.

„Laiškų knyga“ parašyta labai paprastu stiliumi, superpaprastu. Bet tas paprastumas yra didžiausia šios knygos vertybė ir brangenybė. Ir jokiais žodžiais neperpasakosiu kodėl. Tai tarsi didinga, melodinga odė mažiems ir, atrodo, nereikšmingiems kasdieniams dalykams, iš kurių ir susideda šis pasaulis, ši visata, ši laimė ir visi mes joje. Knyga nuostabi, ir taškas“, – teigia viena skaitytoja.

„Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs“, – tvirtina trečia.

Tokių lietuviškų atsiliepimų sulaukė „Laiškų knyga“, 2011-aisiais M.Šiškinui pelniusi nacionalinę Rusijos literatūros premiją „Didžioji knyga“ – garbingiausią Rusijos rašytojų apdovanojimą, kurio piniginė išraiška siekia 100 tūkst. JAV dolerių. Likus savaitei iki apdovanojimų teikimo ceremonijos „Didžiosios knygos“ laureatą balsuodami rinko ir skaitytojai, kurių nuomonė sutapo su komisijos nuomone: taip „Laiškų knyga“ pelnė ir Skaitytojų premiją.

„Ivanas Buninas išmokė mane nesivelti į kompromisus ir pasitikėti savimi. Antonas Čechovas perdavė humaniškumo jausmą ir suvokimą, kad kūriniuose negali būti absoliučiai negatyvių personažų. O iš Levo Tolstojaus pasimokiau nebijoti būti naivus“, – prisipažįsta rusų rašytojas.

Jis taip pat yra teigęs, kad išties geros knygos retai patenka į bestselerių sąrašus, o reikšmingos tampa ir skaityti pradedamos dažniausiai jau po autoriaus mirties, nes genialių autorių kūryba pralenkia laiką. Paradoksalu, tačiau paties M.Šiškino kūriniai buvo greitai pastebėti ir apdovanoti garbingiausiomis tėvynės premijomis. Mat Rusija buvusiam maskviečiui jau du dešimtmečius – tiktai tėvynė: vedęs šveicarę, 1995 m. M.Šiškinas apsigyveno Ciuriche, kuriame lig šiol vertėjauja ir verčiasi kalbų pamokomis.

„Laiškų knygos“ veikėjams gyvenimo atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, po kurios Ji lieka gyventi savo mieste, o Jis išvyksta į karą. Abu rašo laiškus, tačiau sklandus įsimylėjėlių susirašinėjimas tėra iliuzija, nes, kaip pamažu atskleidžiama skaitytojui, visi Jo tekstai rašyti per keletą mėnesių nuo išsiskyrimo, o Ji savuosius raitė dar gerus du dešimtmečius po mylimojo žūties. Abiejų laiškai pasiklysta laike ir erdvėje. Galiausiai tampa net nebesvarbu, koks tai buvo karas, kiek laiko Ji laukė Jo sugrįžtančio… Kai du žmonės ilgai bendrauja laiškais, žodžiai tampa apgavikais: jie „žada pasiimti tave į jūrą, o paskui patyliukais išplaukia iškėlę visas bures, kai tu lieki ant kranto“. Bet laiškų rašymas ir Jam, ir Jai buvo sielą raminantis išsigelbėjimas: „Jeigu tavęs nebūtų, nuskęsčiau savyje, kapanodamasi savo tuštumoje, nerasdama į ką atsispirti.“ Siela negali būti vieniša, kitaip jai skauda. „Nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi“, – tvirtina autorius.

Ankstesnis M.Šiškino romanas, nors ir vėliau pasiekęs lietuvių skaitytojus, –  „Veneros plaukas“. Taip vadinamas augalas, kurio lotyniškas pavadinimas ~Adiantum capillus-veneris~.  Rusijoje jis puoselėjamas namuose, nes be šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai paprasta piktžolė, šimtmečiais savaime siūruojanti laukuose. Romanas komponuojamas panašiu principu kaip ir „Laiškų knyga“, tačiau pasakojimas gerokai komplikuotesnis: jį sudaro Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui; šio liūdna meilės istorija Italijoje ir laiškai savo sūnui, kuriuose cituojamos vertėjo skaitomos mitologinės knygos; ir galiausiai – dainininkės, kurios biografiją jis ketinęs rašyti, dienoraščiai. Ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai knygoje gali neturėti tarpusavio ryšio. Kaip ir „Laiškų knygoje“, čia nėra gyvų personažų, tik jų imitacijos dienoraščių, protokolų, laiškų, oficialių apklausų atspindžiuose.

Nepaisant to, „Veneros plaukas“ Rusijoje ne tik pelnė analogišką „Didžiosios knygos“ apdovanojimą, bet ir buvo pripažintas nacionaliniu bestseleriu. Vokietijoje šis romanas 2011-aisiais pelnė Tarptautinės literatūros prizą, skiriamą geriausiam į vokiečių kalbą pirmąkart išverstam užsieniečių prozos  kūriniui, o JAV 2013-aisiais – Geriausios verstinės metų knygos prizą. Tokios premijos bet kam nešvaistomos, todėl M.Šiškiną ir vadiname tituluočiausiu šįmet Vilniaus knygų mugėje viešėsiančiu rašytoju.

Ir dar – žmogumi, kuris „Laiškų knygoje“ taikliai pastebėjo: „Ko gero, laimė ir turi būti tokia, tarsi adatos dūris, akimirksnis: vaikas verkšlena, nuo klijuotės trenkia šlapimu, pinigų nėra, oras bjaurus, pienas išbėgo, dabar reikia šveisti viryklę, per radiją pranešama apie žemės drebėjimą, kažkur karas, o visa tai kartu ir yra laimė.“

Jaunimo trileriai iš Suomijos

Artėjančios mugės pagrindinė diskusijų tema – detektyvai, tad natūralu, kad leidėjai pasistengė pakviesti ir šio populiaraus žanro atstovų. Iš Suomijos atvyksta kriminalinių romanų, skirtų jaunimui, autorė Salla Simukka. Pirmoji jos trilogijos knyga „Raudona kaip kraujas“ sulaukė stulbinamos sėkmės: vos per dvi savaites nuo pasirodymo buvo pradėta versti į 18 kalbų. Šiuo metu teises į šią knygą yra įsigijusios net 42 pasaulio šalys, tarp kurių – Japonija, Malaizija ir Tailandas. Tokia staigi tarptautinė romano sėkmė leidžia jį lyginti su švedo Stiego Larssono bestseleriu „Mergina su drakono tatuiruote“.

„Šios knygos idėja atėjo nelauktai – stovint knygyne ir vartant jaunimui skirtas knygas. Pastebėjau, kad jos paprastai skirtos arba suaugusiems, arba paaugliams, bet beveik nėra tokių, kurios parašytos būtent jaunimui, ypač trilerių. Taigi nusprendžiau tokią knygą parašyti pati. Iš karto žinojau, kad pagrindinės veikėjos vardas bus Snieguolė, nes visada maniau, kad pasakos labiausiai skirtos jaunimui – juk būtent jos dažniausiai parodo, kaip jauni žmonės staiga tampa suaugusiais“, – savo pasisekimo priešistorę žurnalistams dėstė S.Simukka.

Ji, kaip ir pagrindinė „Raudona kaip kraujas“ veikėja septyniolikmetė Snieguolė Anderson, ligi šiol gyvena prie ežerų įsikūrusiame Tamperės mieste, kuriame – šaltos žiemos ir slogios nuotaikos. Be literatūrinės kūrybos, S.Simukka žinoma kaip švedų kalbos vertėja, rašo knygų recenzijas dienraščiams ir žurnalams, dirba jaunimo literatūros leidinio „LUKUfiilis“ redaktorės pavaduotoja.

O štai jaunosios Snieguolės gyvenime pilna sukrėtimų. Viskas prasidėjo nuo to, kad mergina mokyklos fotolaboratorijoje aptiko ant virvutės padžiautus krauju permirkusius banknotus. Radinys Snieguolei pasirodė keistas, todėl ji ryžtasi išsiaiškinti jo paslaptį. Ši mergina, dažniausiai pietaujanti atskirai, niekam neleidžia prieiti per arti. Ji – vieniša kovotoja, kuriai patinka pačiai rinktis priešininkus. Ji – dėlionės gabalėlis, kuris netinka niekur ir tinka visur…

Kol kas lietuviškai turime tik pirmąjį S.Simukkos detektyvinį romaną „Raudona kaip kraujas“, tačiau šįmet jį turėtų pasivyti kitos trilogijos dalys: „Balta kaip sniegas“ ir „Juoda kaip juodmedis“.

Dokumentiniai liudijimai

Iš Suomijos atvyks ir dar viena rašytoja žurnalistė Imbi Paju, tik šioji – estė, dirbanti Helsinkyje estiškų dienraščių korespondente. Iki tol, kol įsikūrė kaimyninėje valstybėje, I.Paju teko ir padainuoti Tartu „Vanemuine“ operos teatro chore, ir padirbėti samdoma žurnaliste vienai iš Suomijos televizijų. Ji – kelių dokumentinių filmų, pasakojančių Baltijos šalių istoriją, autorė. Kino analogą turi ir lietuviškai pasirodžiusi autorės dokumentinė knyga „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“. Tai pasakojimas apie Suomijos ir Estijos moterų organizacijų bendradarbiavimą.

1940-ųjų vasara. Po alinančio Žiemos karo Suomija ką tik sudariusi paliaubas su Sovietų Sąjunga. Į estaičių skaučių vasaros stovyklą atvyksta suomės – mažosios lotos. Joms atostogaujant Estija okupuojama. Esčių šaulių organizacijų vadoves ištinka Estijos karininkų likimas – jos negailestingai nužudomos sovietų. Kitapus įlankos po karo uždraudžiama suomių moterų organizacija „Lotta Svärd“, kuri, Sovietų Sąjungai reikalaujant, paskelbiama fašistine. Vartai tarp dviejų valstybių ilgam užsiveria…

Beje, 2009-aisiais I.Paju kartu su kita žymia Suomijoje gyvenančia estų rašytoja Sofi Oksanen (Vilniaus knygų mugėje viešėjusia 2011 m.) išleido esė rinkinį „Už visko buvo baimė“, kuriame pasmerkė sovietų vykdytus Baltijos šalių gyventojų trėmimus. Prieš šios knygos pristatymą Helsinkyje protestavo vietos antifašistinės organizacijos.

Apie Rusijos praeitį ir šiandieną publicistinę knygą parašė amerikietis, buvęs „National Public Radio“ korespondentas Maskvoje Gregory Feiferis. Beveik dešimtmetį jis rengė reportažus iš Rusijos, šiandien savo tekstus publikuoja „The Washington Post“.

Informacijos knygai „Rusai. Žmonės už valdžios fasado“ Harvardo universiteto absolventas sėmėsi iš asmeninių pokalbių. Jo pašnekovai – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Knygoje taip pat pateikiama pirmuoju asmeniu pasakojama G.Feiferio motinos rusės, kurią jaunystėje lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir jo amerikiečio tėvo, diskusijose prie degtinės bandančio išvengti KGB pinklių, istorija.

„Aš keliavau nuo Rusijos vakarinių sienų per devynias laiko juostas į Tolimuosius Rytus, nuo subtropinės Juodosios jūros pakrantės iki visada šaltos Tolimosios Šiaurės. Tačiau daugiausia žinių pasisėmiau ne iš interviu, per kuriuos rusai retai kada būna atviri, bet dalyvaudamas jų kasdieniame gyvenime ir ilguose neskubriuose pokalbiuose, kurie atskleidė man žmonių požiūrį į seksą, degtinę, religiją ir Vakarus“, – tvirtina amerikiečių žurnalistas, savo knygoje pateikęs gyvą, intymų ir įspūdingų kraštutinumų saistomą šiandieninės Rusijos portretą.

Išsamiai apie nobelistą

Storumu tarp mugės naujienų nepralenkiama žada tapti lenkų autoriaus Andrzejaus Franaszeko studija „Milosz. Biografija“. Šios knygos apimtis (kartu su kelis šimtus puslapių užimančiais paaiškinimais) viršija tūkstantį puslapių.

Tai pirmoji tokia išsami ir nuodugniai parengta Czesławo Miłoszo biografija. Ir tikriausiai  ilgam – vienintelė. Mat pats Nobelio literatūros premijos laureatas nebuvo linkęs viešai atskleisti savo ir jam artimiausių žmonių reikalų, nesipasakojo ir apie asmeninius išgyvenimus. Todėl jo biografijos autoriaus lenkų literatūrologo, radijo ir televizijos literatūrinių laidų redaktoriaus A.Franaszeko laukė išties titaniška užduotis.

Tačiau Cz.Miłoszas buvo produktyvus rašytojas, o A.Franaszekas puikiai išmano visą jo kūrybą. Cz.Miłoszas, be to, mėgdavo rašyti laiškus, kurie jo biografui įgavo neįkainojamos vertės. Be to, tuomet dar trisdešimtmetį vaikiną savo biografu nobelistas, rūpinęsis būsimuoju intelektualiniu įvaizdžiu, pasirinko pats, o A.Franaszekas šį pasirinkimą pripažino sau privalomu.

Jam buvo patikėta ir anksčiau nežinoma Cz.Miłoszo palikta archyvinė medžiaga antrašte „Materiały do mojej biografii“ („Medžiagos mano biografijai“): knygos prierašuose gausu nuorodų būtent į ją. A.Franaszekas daug dalykų atskleidė pirmą kartą, pavyzdžiui, aprašė Cz.Miłoszo ryšius su moterimis ir jam svarbiausius bičiuliškus bei meilės santykius. Knygoje pateikta ir poeto didelių meilių portretų galerija, ir Paryžiuje atrastas 1956 m. Cz.Miłoszo santuokos su Janina Cękalska liudijimas. A.Franaszekas sumaniai parodo, kokią daugybę puikių ir įžymių žmonių pažinojo Cz.Miłoszas, ir su kiekvienu jį siejo vis kitoks ryšys.

Pirmą kartą nuosekliai atspindėtas poeto pabėgimas iš Varšuvos po 1939 m. rugsėjo okupacijos, gyvenimas Rumunijoje ir grįžimas į Varšuvą po kelionės per Rusiją: apie šį savo gyvenimo etapą Cz.Miłoszas nemėgdavo kalbėti. Nepaisant to, jis jautė neišvengsiąs literatūrinės skaistyklos, todėl norėjo kuo objektyvesnės savo biografijos.

Ilgaamžės jaunystės paslaptys

Austrų rašytoją, „amžinai jauną“ Susanną Kubelką Vilniaus knygų mugėje jau matėme 2003-iaisiais, todėl daugeliui vyresnių skaitytojų tai nebebus pirmoji pažintis. Iš anos, pirmosios viešnagės skaitytojos labiausiai įsiminė ilgą pasakojimą apie visus aristokratiškai poniai likimo skirtus vyrus ir ypač tuometį, amžiumi tikusį jai į anūkus. Prancūzijoje gyvenanti S.Kubelka teigė, kad panorėjusi tokia laime galėtų džiaugtis kiekviena pagyvenusi dama, ir, kaip ir savo knygose, gausiai žarstė kūno priežiūros, elegancijos, subtilaus moteriško flirto bei ilgamečių seksualinių santykių patarimus.

Tuomet jai pačiai buvo šešiasdešimt, dabar – septyniasdešimt dveji. Smalsuolės turės progą įvertinti patarimų efektyvumą, kuris, sprendžiant iš tęsiamų rašytojos susitikimų su skaitytojais, vis dar neblėsta.

Lietuvių kalba išleistos bene septynios S.Kubelkos knygos, populiariausios iš jų – „Ofelija mokosi plaukti“, „Šiandien madam pareis vėliau“, „Pagaliau per 40“ –  pastaraisiais metais sulaukė naujų leidimų.

2015-aisiais, kurie pagal Tolimųjų Rytų kalendorių žymimi mums gerai pažįstamu raguotu gyvūnu, knygų pasiūla nesiskųs net įnoringi skaitytojai. Leidyklų planuose netrūksta nei lietuviškų, nei verstinių kūrinių.

Vaiva Sapetkaitė

Leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė iš gausybės jų išleidžiamų knygų labiausiai rekomenduoja du skirtingus kūrinius: žurnalisto Gregory Feiferio knygą „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ ir „Skiriama M. Pasaulio meilės lyrika“ (sudarytojas Kornelijus Platelis). „Juk visiems reikia meilės“, – argumentuodama antrąjį pasirinkimą pajuokauja L.Varanavičienė.

G.Feiferis šiuo metu yra „GlobalPost“ žurnalistas, besidomintis Europa. Ankstesnė jo karjera buvo glaudžiai susijusi su Rusija: jis buvo „Laisvosios Europos“ radijo vyresnysis korespondentas Prahoje ir „National Public Radio“ (JAV) biuro Maskvoje vadovas, apie dešimtmetį rengęs reportažus iš visos Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Knygoje „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ G.Feiferis iš savo žurnalistinės patirties, kelionių po buvusią Sovietų Sąjungą ir šeimos istorijų (jo motina – rusų kilmės) bando sukonstruoti informatyvų ir įvairiapusį, bet kartu gyvą šiandieninės Rusijos visuomenės paveikslą. Jis yra sakęs, kad knyga – bandymas demistifikuoti Rusiją Vakarų skaitytojams, kurių daugumą glumina šios šalies elgesys ir politika.

Tai nėra pirmoji jo knyga apie Rusiją. G.Feiferis yra parašęs „Didįjį žaidimą“, kuriame nagrinėjama sovietų karo Afganistane istorija, ir parengęs buvusio KGB pulkininko Viktoro Čeraškino atsiminimų knygą „Šnipų verbuotojas“.

Beje, su šiuo rašytoju skaitytojai turės progą susipažinti iš arčiau, mat jis bus 2015 m. Vilniaus knygų mugės svečias. Čia jis diskutuos apie šiandieninę Rusiją su žinomu Lietuvos žurnalistu Rimvydu Valatka.

Šiai knygai į kompaniją puikiai tinka Andrejaus Kurkovo knyga „Ukrainos dienoraščiai“, kurią išleis „Vaga“. Autorius vadina save Ukrainos, o ne Rusijos rašytoju, nes gimtinėje jo knygos uždraustos. A.Kurkovo butas yra prie pat Nepriklausomybės aikštės, žymiojo Maidano, tad jis puikiai juto svilinamų padangų dvoką, girdėjo šūvius, šūksnius ir dainas. Jam pavyko užfiksuoti visas proeuropietiško sąjūdžio metamorfozes: nuo taikaus protesto iki antivyriausybinio sukilimo, pareikalavusio daug aukų.

„Knygą ketiname publikuoti dėl analitiškumo ir plataus žvilgsnio, aprėpiančio ne tik pastaruosius Ukrainos įvykius, bet ir bendrą pasaulio politikos kontekstą. Knyga turi išliekamąją istorinę vertę kaip veikalas, fiksuojantis istorinius įvykius be distancijos, per asmeninę – intelektualinę bei emocinę prizmę, – teigia leidyklos „Vaga“ vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė. – Per šiuos aktualius įvykius A.Kurkovas pateikia istorinių, egzistencinių įžvalgų ir stengiasi pamatyti tokių, rodos, nepateisinamų politinių, visuomeninių veiksmų prasmę.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kuo skiriasi dveji alternatyvūs geriausios metų lietuviškos knygos rinkimai.

Kasmet prieš knygų mugę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) skelbiamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, nors kasdien ir netriūbijamas per radiją ir televiziją, pačių rašytojų vertinamas labiau už Metų knygos rinkimus. Atsidurti jame – tai tarsi pelnyti akademinį pripažinimą, kuris suteikia autoriui teisę vadintis „rimtu rašytoju“. Ir visai nesvarbu, kad daliai laimingųjų ta teisė nelabai ir terūpi, nes jie šalia literatūros gyvenime turi daug kitų svarbių užsiėmimų.
O štai Metų knygos rinkimai, kuriems knygas atrenka mažesnis dažniau literatūros praktika nei teorija užsiimančių ekspertų būrelis, paprastai būna „arčiau skaitytojo“, tai yra palankesni populiariajai literatūrai. Tai lemia ir rinkimų sistema, raginanti balsuoti plačiąją skaitytojų auditoriją. Pagaliau niekas nė neslepia, kad pagrindinis šios Lietuvos radijo ir televizijos, Kultūros ministerijos bei Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rengiamos akcijos tikslas – ne tiek patys rinkimai, kiek galimybė šiuolaikinės nacionalinės literatūros autorius propaguoti LRT eteryje.
Vis dėlto atidžiau patyrinėję abu knygų sąrašus įsitikintumėte, kad skirtumų juose nedaug. O ir tuos pačius dažnai lemia skirtinga vertinamo laikotarpio atskaita (tarkim, Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ bei Artūro Valionio poezijos rinktinė „Apytiksliai trys“ LLTI dvyliktuke figūravo jau pernai) ar nevienodas nacionalinės literatūros sąvokos traktavimas. Pavyzdys – Metų knygos rinkimuose pristatomą Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“, kurio originalas parašytas rusų kalba, LLTI atmetė kaip verstinės literatūros kūrinį. Nors panašios aplinkybės anaiptol nesutrukdė Lietuvoje įsikūrusio ukrainiečio Jaroslavo Melniko romanui „Tolima erdvė“ pelnyti pagrindinio 2013 m. prizo „BBC Ukraine“ organizuojamuose geriausios ukrainiečių knygos rinkimuose.

Triukšmas dėl gyvojo klasiko

Užtat kilo triukšmelis dėl to, kad iš jaunesnės kartos ekspertų (Mariaus Buroko, Gabrielės Gailiūtės, Andriaus Jakučiūno ir Neringos Mikalauskienės) sudaryta Metų knygos rinkimų atrankos komisija drįso ignoruoti gyvąjį klasiką Romualdą Granauską. Jo naujausias knygas išleidusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas tuo viešai pasipiktino įtardamas, kad jauniesiems kolegoms įgriso tiek nuolatinis klasių kovos ir rezistencijos temų narstymas, tiek R.Granausko literatūrinis produktyvumas. O leidyklai prieš artėjančią knygų mugę teko pasirūpinti jau antruoju „Šventųjų gyvenimų“ leidimu, nes pirmasis 2 tūkst. egzempliorių tiražas sėkmingai parduotas. Todėl V.Sventickas spėja, kad R.Granausko knyga, paremta skaitytojų balsų, būtų turėjusi rimtų šansų laimėti Metų knygos rinkimus, jei ne abejotina komisijos nuostata plėsti autorių pasirinkimo lauką.
Savaime suprantama, „Šventųjų gyvenimus“ matome LLTI mokslininkų pateiktame knygų dvyliktuke. „Džiaugiamės, kad R.Granauskas sugrįžo prie novelistikos, nes jo romanus vertinome šiek tiek kukliau. Natūralu, kad kelis dešimtmečius rašantis žmogus savo kūryboje pradeda kartoti tuos pačius motyvus ir temas, „perrašinėti“ patį save. Tačiau „Šventųjų gyvenimuose“, nors vėl atsigręždamas į pokarį, R.Granausko pasakotojas yra neutralus ir tuo išsiskiria iš gausios gana egocentriškos memuaristinio pobūdžio prozos. Jis neskelbia jokių vertinimų, o perteikia patį gyvenimą. „Šventieji“ šiose novelėse – paprasti žmonės, kurie be jokių deklaracijų elgiasi taip, kaip jiems liepia vidinė moralė. Todėl knygos etinė dimensija yra labai stipri. Kiekvieną R.Granausko novelę sugebėčiau papasakoti, nors daugelio kitų knygų siužetai skaitant tiek, kiek mums prieš rinkimus tenka perskaityti, greitai išsitrina iš atminties“, – argumentuoja profesorė Jūratė Sprindytė.
O štai Metų knygų rinkimų atrankos komisijos pirmininkė G.Gailiūtė teigia, jog sudarinėjant prozos knygų penketuką stengtasi, kad jame nors vieną sau patinkančią knygą rastų kuo įvairesnio literatūrinio skonio skaitytojai. Šiuo konkrečiu atveju komisija įsivaizdavo, kad G.Kanovičiaus ir R.Granausko talento gerbėjų auditorija maždaug sutampa, todėl buvo nutarta pasirinkti vieną iš jų. V.Sventicko priekaištus dėl išankstinio pokario tematikos atmetimo G.Gailiūtė neigia kaip nepagrįstus, nes savaip traktuojamų to paties laikotarpio realijų galima atrasti ir S.Parulskio bei G.Kanovičiaus knygose. O tai, kad galvojant apie penketuko knygų propagavimą ir būsimą balsavimą siekta plėsti skaitomų autorių pasirinkimo ir apskritai nacionalinės literatūros supratimo lauką – tikra tiesa.
„Vienas Metų knygos rinkimų tikslų ir yra sukelti diskusiją, duoti impulsą žmonėms pagalvoti, kas vertas atsidurti penketuke, o kas ne. Jeigu tokia diskusija išsivysto – jau yra gerai. Kadangi akcija skiriama plačiajai visuomenei, mes stengėmės vadovautis ne siauro profesionalų rato skoniu, o atspindėti nūdienos literatūros įvairovę“, – „Veidui“ aiškino G.Gailiūtė, siūlydama pernelyg nesureikšminti panašių akcijų verdiktų.
Savo ruožtu V.Sventickas pasidžiaugė, kad Metų knygos rinkimuose „nepastebėti“ „Šventųjų gyvenimai“ buvo pastebėti skaitytojų: sparčiai pardavinėjamas ir antrasis 1,5 tūkst. egzempliorių tiražas. Pasimokiusi iš šios knygos sėkmės, vėlesnę R.Granausko novelių rinktinę „Išvarytieji“ Rašytojų sąjungos leidykla iš karto užsakė spausdinti 3 tūkst. egzempliorių tiražu, kurio taip pat nebedaug belikę.
Rašytojo gerbėjai netrukus galės džiaugtis dar viena jo knyga, jau gulinčia ant redaktoriaus stalo. Dėl antraštės kol kas nesutarta, tačiau aišku, kad naujasis opusas pasieks knygynus prieš R.Granausko 75-erių metų jubiliejų, kuris bus minimas balandį.

40 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų ir 24 proc. vaikų visiškai neskaito knygų. O ir dalis skaitančiųjų skaito vis skubriau, labiau fragmentuotai. Kokių tai turės pasekmių patiems neskaitantiesiems ir visai visuomenei?

„Kadangi esu senas ir patyręs lektorius, neskaitantį žmogų pastebiu labai greitai – paprastai pakanka 15 minučių. Tokias asmenybes išduoda negebėjimas išlaikyti sutelkto dėmesio, prastas minčių dėstymas ir skurdūs sakiniai“, – atskleidžia šiuo metu Briuselyje gyvenantis Europos Parlamento narys, filosofas, eseistas ir kultūros kritikas Leonidas Donskis.
Keliomis kalbomis laisvai skaitantis pašnekovas neabejoja – knygas aplenkiančiam žmogui šiandienos visuomenėje sunku: lengva pamesti tikrąsias vertybes, be to, didėja rizika suprimityvinti savo kalbą.
Įprastai kelionių metu (traukiniuose, autobusuose ir lėktuvuose) net kelias knygas vienu metu skaitantis L.Donskis sako nesuprantantis žmonių, kurie neperka knygų ar neturi laiko jų skaityti. „Iš tiesų skaitymui daug laiko nereikia: pamėginkite atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir dieną pradėsite ne tik su kava, bet ir su knyga“, – siūlo filosofas, save vadinantis knygiumi.
„Knygas mėgau nuo mažumės: per visą savo mokymosi mokykloje periodą perskaičiau daugybę jų, skirtų vyresnio amžiaus žmonėms. Dėl įgimto smalsumo mane nepaprastai traukė romanai ir klasikos kūriniai“, – pasakoja už stiprų postūmį prie literatūros savo mamai šiandien dėkingas europarlamentaras.
Paklaustas, koks turėtų būti kriterijus norint pasitikrinti, ar skaitome ne per mažai, pašnekovas mini bent trejetą knygų. „Jei per pastaruosius metus neradote laiko ir joms, verta rimtai sunerimti“, – daugelio Lietuvos edukologų minimą mintį patvirtina L.Donskis.
Vis labiau ryškėjančius lietuvių neskaitymo įpročius pastebi ir leidyklos „Mintis“ direktorius Leonardas Armonas: „Visuomenės neskaitymo priežasčių vis dar nesame atskleidę. O ir išeičių neieškoma, Vyriausybė nemėgina kurti skaitymą puoselėjančių programų.“
Senoji karta palengva išeina iš šio pasaulio, su savimi išsinešdama jai įprastas skaitymo tradicijas, o nemaža dalis jaunosios kartos šių tradicijų net nebando perimti. Paaugliams kur kas patrauklesni išmanieji telefonai ar planšetės, naršymas internete, o ne knygos, nebent jos būtų elektroninės. Deja, kaip yra pastebėję vokiečių tyrėjai, skaitant greituoju būdu viename puslapyje užtrunkama ne ilgiau kaip 10 sekundžių. Būtent dėl šios priežasties jaunuoliams vis sunkiau sekasi sutelkti dėmesį. Taigi jei nuošalyje paliekamas įprastas skaitymas, galime tik įsivaizduoti, kokios skaitymo kokybės link juda mūsų visuomenė.
Kaip atskleidžia grupės „Alma littera“ inicijuotas tyrimas, pastaruoju metu Lietuvoje knygų visai neskaito 40 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. vaikų. Vis dėlto dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų tikina, kad Lietuva yra skilusi į dvi stovyklas: daug skaitančiųjų (toks įspūdis susidaro kasmet lankantis knygų mugėje) ir tų, kurie knygų visiškai neima į rankas (tai liudija ir mažėjantis bibliotekų bei jose besilankančių skaitytojų skaičius). Kalbinti keleto bibliotekų darbuotojai tvirtino, kad dauguma jaunosios kartos atstovų į jas užsuka tik dėl nemokamo interneto, o galimybe nemokamai gauti daug naujų ir įdomių knygų nepasinaudoja.

Tampame knygos transformacijos liudininkais

48-erių metų vilnietis Valentinas Kairys, dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, o laisvalaikiu mezgantis sukneles, prisipažįsta knygą pastarąjį kartą rankose laikęs seniai. „Po mokyklos baigimo ją atsiverčiau tik patekęs į ligoninę“, – prisipažįsta pašnekovas.
Po dienos darbų vyras įsijungia televizorių, o skaitymui sako gailintis laiko. Paklaustas, kodėl tokie skurdūs jo skaitymo įpročiai, Valentinas svarsto, kad tai lemia pasirinktas gyvenimo būdas (vyriškis gana retai būna namie, nes daug laiko praleidžia kelyje).
Paprašytas prisiminti, kiek laiko buvo skaitoma jo šeimoje, V.Kairys mena, kad vyresnioji jo sesuo ir tėvas šį užsiėmimą labai mėgę: „Ko jau ko, bet mano tėvo apkaltinti neskaitymu neišeitų. Tiek mokslinės, tiek grožinės literatūros knygas jis tiesiog rydavo. Bet to nepasakyčiau apie mamą – jai nebūdavo kada. Matyt, aš pasekiau jos pavyzdžiu.“
Sociologai konstatuoja: visuomenei keičiantis, tėvai nebesugeba atžalų sudominti skaitymu (nors, kaip rodo apklausų duomenys, vaikiškų knygų netrūksta praktiškai visuose namuose – taip teigia net 96 proc. apklaustų tėvų), taigi palengva nyksta ankstesnėms kartoms būdinga tradicija leisti vakarus su knyga.
Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius ir rašytojas Juozas Šikšnelis skaičiuoja, kad neskaitymo virusu mūsų šalyje užsikrėtusios jau dvi kartos: „Mėgstančiųjų knygas grėsmingai mažėja. O kaip kitaip: juk neskaitančių tėvų vaikai knyga niekaip nesusidomės. Jie rinksis kitokius laisvalaikio leidimo būdus.“
Tačiau, J.Šikšnelio įsitikinimu, dėl vis mažėjančio dėmesio knygai nerimaujama ne vien Lietuvoje – visame pasaulyje situacija labai panaši. „Šiandienos visuomenė iš naujo išgyvena Gutenbergo amžių: kažkada jis išrado spaudos mašiną, na, o mes esame jau esame savotiški kitos revoliucijos liudininkai – kaip popierinė knyga transformuojasi į elektroninę erdvę. Atrodytų, tik skaityk kokiu tik nori pavidalu – juk knygų jūra… Bet kodėl taip greitai to skaitymo atsikandome?“ – atsakymo iki šiol neranda pašnekovas.
Savo įžvalgomis besidalijantis Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas Nerijus Čepulis neabejoja, kad žmonių noro skaityti mažėjimą lemia stipriai sumenkęs humanitarinių mokslų populiarumas: „Jei situacija nesikeis, netrukus pastebėsime visuomenėje bręstančią lyderių krizę. Juk skaityti nustojęs žmogus nustoja ir savarankiškumo.“
O sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius linkęs manyti, kad skaitymas niekur neišnyks, tiesa, pakis: netolimoje ateityje jis taps nepalyginti greitesnis ir mobilesnis (kur kas dažniau skaitysime planšetėse, keliaudami lėktuvais ar autobusais, laukdami viešojo transporto ir pan.) bei labiau fragmentuotas pagal skaitytojų amžių, knygų žanrus, profesiją, lytį (moterys visais laikais skaitė kur kas daugiau nei vyrai) ir pan.

Knygai – 23 minutės, o televizoriui ir internetui – 83 minutės

„Dėl sąmoningo savo pasirinkimo namie neturime nei televizoriaus, nei interneto. Nes kai juos turėjome, gulti nueidavau tik 4 val. nakties. Jaučiu silpnybę ir nieko negaliu su savimi padaryti“, – prisipažįsta teatro judėjimui „No Theater“ vadovaujantis aktorius ir režisierius Vidas Bareikis. Užtat kai namie neliko virtualios pagundos, niekas nebetrukdo kas vakarą į rankas paimti knygos.
Iš tėvų įprotį skaityti paveldėjęs V.Bareikis šiuo metu savo vakarus leidžia su Albert’o Camus knygomis, nagrinėdamas maištaujančio žmogaus problemas. Priešingai nei daugeliui jo kartos atstovų, jam, regis, visai nebaisu atitrūkti nuo virtualios realybės ir pamesti vadinamąjį gyvenimo pulsą.
„Gyvendami beprotišku tempu kasdien gauname tiek nesąmonių, apkraunančių mūsų smegenis, kad netrunki įvertinti: viena perskaityta knyga yra nepalyginti geriau nei savaitė skandalingų internetinių naujienų. Viską lemia mūsų pasirinkimai: vieni keliauja po pasaulį, aktyviai keisdami savo gyvenimą, skaito knygas, o kiti tik niurzga dėl mažų pajamų, nemėgstamo darbo ir laiko, kuris ištirpsta žiūrint televizorių“, – neslepia V.Bareikis.
Knygas universaliu pažinimo šaltiniu vadinantis filosofas N.Čepulis neabejoja – skaitydamas gerą literatūrą žmogus mokosi pažinti save ir aplinkinius. Nagrinėdamas knygų neskaitymo pasekmes (lietuviai knygoms kasdien skiria perpus mažiau laiko nei suomiai ir gerokai mažiau nei vokiečiai ar estai), pašnekovas pabrėžia, kad dėl neskaitymo daugėja elementaraus išsilavinimo spragų, siaurėja akiratis, o atmintis užpildoma greitais ir beverčiais televizijos brukalais. Juos filosofas prilygina greitajam maistui: kol kramsnoji – lyg ir gardu, tačiau netrunki pajusti, kaip visa tai virsta sveikatos sutrikimo problema.
Remiantis sociologinių apklausų duomenimis, mažiausiai Lietuvoje skaito vyrai, turintys žemesnį išsilavinimą, mažai uždirbantys ir paprastai gyvenantys kaime. O daugiausiai skaito moterys iki 29 metų amžiaus, įgijusios aukštąjį išsilavinimą, gaunančios dideles pajamas ir gyvenančios sostinėje.
Čia norėtųsi paminėti ir dar keletą statistinių duomenų: pasirodo, suaugusieji Lietuvoje skaitymui per dieną skiria vidutiniškai 23 minutes, o štai televizorių kasdien žiūri po 58 min., internete naršo dar 25 min.
J.Šikšnelis teigia, kad tai akivaizdus neskaitymo padarinys. Deja, knygai atsilaikyti prieš šiuolaikines technikos priemones nėra taip paprasta: jei šeimoje neišugdytas poreikis skaityti, polinkis prie knygos nesusiformuoja.

15-ąjį kartą knygos bičiulius subursianti Vilniaus knygų mugė kalbės apie klasikinę literatūrą, laiko patikrintas knygas. Šventiniais renginiais bus minimos grožinės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Renginiuose susijungs šiuolaikinis menas, gyvas ir spausdintas žodis, muzika, teatras ir kinas.

Penkios valandos donelaitiško hegzametro Nacionaliniuose „Metų“ skaitymuose
Specialios programos centre – vasario 22 d. vyksiantys Nacionaliniai K. Donelaičio poemos „Metai“ skaitymai, kuriuose klasikos kūrinys bus perskaitytas nuo pradžios iki pabaigos. Gyvame, iki penkių valandų truksiančiame renginyje į vientisą tautinį branduolį susiburs skirtingo amžiaus kartos ir įvairios visuomenės grupės, pradedant moksleiviais ir baigiant užsienio lietuviais. Hegzametro kūrinį Knygų mugėje skaitys apie tris šimtus žmonių iš visos Lietuvos. Unikalų įvykį atidarys Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, jį filmuos Lietuvos radijas ir televizija.
Norintiems pažinti K. Donelaitį, idėjos sumanytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis pataria: „Pirmiausia šiandieniniam lietuviui reiktų išsiaiškinti, apie ką gi kalba poetas. Pasinagrinėti senesnius jau nebevartojamus žodžius, nepatingėti vis žvilgterėti į žodynėlį, priprasti prie Donelaičio sintaksinių konstrukcijų, fonetikos ypatybių. Tada jau bandyti įveikti hegzametro barjerą. Skaityti hegzametrą – tai įsivaizduoti, kad šoki, reikia pajusti ritmą, ir daug kas sustos į savo vietas. Tada pasirinkti mėgstamesnes vietas ir jas detaliau pasinagrinėti. „Metai” neturi vientiso siužeto, tad visai galima apsistoti ties kokiu labiau patinkančiu gamtos aprašymu, ar ties monologais, rudens vaišių aprašymais. Ir šis darbas būtinai atsipirks”.
Norite tapti vienu iš skaitovų? Jums reikės dalyvauti trumpoje atrankoje – komisijai nusiųsti poros minučių trukmės įrašą, kuriame skaitote tekstą. Skaitymus organizuoja lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Nacionaliniai K. Donelaičio „Metų“ skaitymai vyks nekasdienių susitikimų dieną, vasario 22 d., šeštadienį, nuo 11 val. Forume.

Paroda apie lietuviškąjį Homerą
Meno parodų programą papildys Kristijonui Donelaičiui skirta paroda „Lietuvos Homeras“. Ekspozicijoje bus pristatomi autentiški dokumentai ir nuotraukos iš paskutiniųjų rašytojo gyvenimo metų. Lankytojai išvys senuosius “Metų” leidimus ir vertimus į užsienio kalbas, originalias iliustracijas. Paroda papasakos Mažosios Lietuvos istoriją,.
“Ryšys tarp Homero ir Kristijono Donelaičio labai konkrečiai užčiuoptas jau pirmųjų XIX a. tyrinėtojų. Abu dainiai yra pakankamai mitologizuotos asmenybės, abu yra tam tikroje istorinėje migloje, bet kartu ir abiejų palikti kūriniai yra panašaus kalibro.” – taip parodą pristato lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Paroda „Lietuvos Homeras“ veiks 3 salėje

„Metus“ talpins muzikoje, teatre ir kine
Pirmąją knygų mugės dieną, lankytojai išgirs poetinę-muzikinę pramonę „Darbai ir dyvai“. Programą atliks aktorius Rolandas Kazlas ir varinių pučiamųjų kvintetas „Dūduva“. Kviečiami visi lietuviai ir lietuvninkai, mylintys ir vertinantys dyviną K. Donelaičio žodį ir puikių muzikantų su įkvėpimu meistriškai išpūstą tobulą J. S. Bacho muziką.
Penktadienį klasiko kūrinys nuskambės ir teatralizuoto grupės „Liūdni Slibinai“ koncerto metu. Lankytojai išgirs roko stiliaus kūrinį pagal Kristijono Donelaičio tekstą „Pavasario linksmybės“.
Tradiciškai visos mugės metu veiksiančios Knygos kino salės filmų programą atidarys Kristijonui Donelaičiui skirtas „LRT kino seansas“, režisieriaus Juoso Saboliaus sukurtas dokumentinis filmas „Ruduo Tolminkiemyje“ (1988 m.), pasakojantis apie didžiojo rašytojo gyvenimą, veiklą, jį menančias vietas. Peržiūroje dalyvaus režisierius,  Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas, klasikinio autoriaus memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose projektų autorius, architektas, restauratorius Kazys Napoleonas Kitkauskas.

Naujausias „Metų“ leidimas su unikaliomis iliustracijomis
Knygų mugėje bus pristatomas naujausias klasiko kūrinio „Metai“ leidimas su žinomo lietuvių knygų grafiko Š. Leonavičius iliustracijomis. Remdamasis Kristijono Donelaičio poemos daugialypiškumu, kuris suteikė originalių interpretacijos galimybių, dailininkas sukūrė 20 kūrinių – dvylika didelių siužetinių tapybos kompozicijų atskiroms poemos dalims ir aštuonis nepalvotus piešinius. Didelį dėmesį menininkas skyrė autentiškoms detalėms, K. Donelaičio gyvento laiko dvasiai.
K. Donelaičio poemos „Metai“ leidinio su originaliomis dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis pristatymas vyks ilgąjį penktadienį, vasario 21 d., 13 val. konferencijų salėje 5.3

Vilniaus knygų mugė vyks 2014 m. vasario 20–23 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Išsami renginių programa, naujienos bei informacija apie bilietus pateikiama adresu www.2014vilniausknygumuge.lt