Tag Archive | "knygos recenzija"

Trys lietuviški romanai arba Prisirpusios tarnautojos bohema

Tags: , , ,


Lina Ever

Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę perskaičiau du lietuvių autorių romanus – Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintis” ir Andrės Eivaitės “Valstybės tarnautojos dienoraštis”. Ant abiejų viršelių skanduojama, kad tai lietuviškosios Bridžitos Džouns istorijos. Abiem romanams netrūksta populiarumo, abu puikiai perkami ir guli matomose knygynų vietose, tačiau iki Bridžitos Džouns jiems šiek tiek dar trūksta.

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Skaitau lietuvių autorių knygas iš smalsumo, dėl bendro išsilavinimo. Įdomu, ką rašo kolegos, kaip jie mato pasaulį. O gal tikiuosi užčiuopti lietuviško populiaraus romano paslaptį. Gal renku medžiagą kada nors gimsiančiai knygai “Populiaraus romano formulė”, todėl kiekviename perskaitytame romane stengiuosi surasti ką nors naujo ir netikėto, kitokį formos, turinio, minčių dėstymo sprendimą.

Skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius.

Ir žinote, kas ieško, tas tikrai suranda. Todėl net jei viena ar kita knyga nepatiko, niekada niekam nesakau, kad neverta gaišti laiko. Sakau – ši knyga ne tau. Nes puikiai žinau, kad kiekviena knyga randa savo skaitytojus, o kai kuriems žmonėms, žiūrėk, banali knygiūkštė nukrenta kaip tik tuo laiku, kai jiems labiausiai reikia ir atveria kažkokią prasmę, užpildo tuo metu atsivėrusią skylę visatoje. Jeigu jūs jau dešimt metų laimingai ištekėjusi arba dabar jūsų gyvenime siaučia paauglių vaikų hormonų audros, jums senmergės rūpesčiai visai nerūpės. Bet laukiančioms princo gal tai padės į savo būseną bent jau pažvelgti per humoro, o ne depresijos prizmę ir iš visko smagiai pasijuokti.

Abiejų autorių kūrinius “suvalgiau” per tris dienas ir visai nesikankindama. Taigi, skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius. “Prisirpusiai senmergei” skiriu dar visus du balus už humorą ir juokingus palyginimus – tikrai daugelyje vietų garsiai nusikvatojau ir susimąsčiau, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvių autoriaus kūrinį su tokia didžiule juoko doze.

“Valstybės tarnautojai” balas už šmaikščius ir natūralius dialogus. Pastarasis romanas ir labai kinematografinis, beveik galėtų tarnauti scenarijumi naujam lietuviškam serialui. Dar abiems po balą norėčiau pridėti už naujus personažus, kurių lietuvių literatūroje turbūt iki šiol nebuvo. Juokinga senmergė puikiai atspindi mūsų visuomenės stereotipus, artimųjų lūkesčius, tuos neištartus klausimus ir nusuktus žvilgsnius, lyg ištekėti būtų vertybė pati savaime. Ji bando pati sau padėti, bando išspręsti savo “trūkumą” kaip galima greičiau, taip dar labiau viską komplikuodama.Taip, ji bando mėgdžioti Bridžitą Džouns savo kvailu, kartais – absurdišku elgesiu, bet čia turbūt ir yra vienintelis panašumas su populiariausia pasaulio literatūrine senmerge.

Kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse.

Valstybės tarnautoja į ją dar mažiau panaši. Nors ir nepaminėtas herojės amžius, ji kiek jaunesnė ir jai iki senmergystės slenksčio dar šiek tiek likę. Bent jau ji dėl vestuvių dar nesikamuoja, jos tetos dar nekankina klausimais apie jaunikį. O kamuojasi ji dėl kitko – kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, kaip skaityti apie nuobodžią valdišką tarnybą. Taip, autorė bando pažvelgti į šį darbą su humoru, bet jos herojė tiek įklimpusi į savo pareigas, kad nuo pusės romano pasidaro tikrai nuobodi. Tokia pat, kaip ir jos atliekamas darbas.

Esu pati dirbusi valstybės tarnyboje. Esu mačiusi tuos tuščius kabinetus, įrengtus švogeriams, esu sutikusi kokių tik nori personažų, suprantu kaip autentiškai knygoje pateiktas visagalio Ūkio skyriaus ar nuo nieko nepriklausomo IT skyriaus specialistų darbas, kokie išsidirbinėjantys kartais būna viršininkai ir kaip dažnai apima beprasmybės jausmas, kai turi sugadinti pakelį popieriaus vien dėl nepadėto kablelio. Viskas parodyta labai vaizdžiai ir teisingai.

Bet skaitant labai norėjosi kokių nors įdomesnių personažų, jų meilės nuotykių, komandiruočių, kokio nors mielo kito skyriaus viršininko. Nes valstybės tarnyboje oi ne viskas yra taip nuobodu, kaip rašo A.Eivaitė. Ir ne visi žmonės yra pilki niurzgos. Ten verda aistros, imami kyšiai, padedama laimėti konkursus, padlaižiaujama viršininkams, kovojama dėl komandiruočių, pas šefą pilstomas konjakėlis – labai norėjosi ko nors tokio skandalingesnio. Ko nors, už ką autorei tikras politinis funkcionierius būtų pagrasinęs teismais už valdininko munduro išpurvinimą ir garbės bei orumo paniekinimą.


Ko pasigedau abiejuose romanuose – tai dinamikos ir veiksmo, kad lauktum, jog tuoj tuoj kažkas nutiks. Kad vienai scenai nesibaigus apimtų nuojauta, kad vėl nutiks kas nors netikėto. Kad vieną skyrių pabaigus negalėtum padėti knygos į šalį. “Prisirpusi senmergė” dažnai užuot veikusi, slepiasi po žodžiais, tegul ir juokingais, bet kartais pereinančiais į tuščiažodžiavimą. Autorės stilius labai žaismingas ir mažomis porcijomis, skaitant skiltį apie Zosę žurnale, tikrai pralinksmina. Tačiau skaitant romaną tie juokingais palyginimais perkrauti sakiniai pradeda erzinti. Vis tik moterims skirtame romane svarbiausias dalykas yra papasakota istorija, o ne ekvilibristika žodžiais.

Norėjosi daugiau nuotykių, dialogų ir mažiau senmergiškų savirefleksijų. Ir dar – senmergės romane daug, o va apie svajonių jaunikį, kuris turėtų būti antras pagal svarbumą personažas, pasakojama pripuolamai, įtampa neužauginama iki kulminacijos, nors pabaiga vis tiek nustebina. Dar vienas balas šiam romanui.

Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Valstybės tarnautojos personažas atskleistas taip pat išsamiai, tik jis … nuobodus. Skaitydamas net nenori, kad jai pasisektų, kad ji sutiktų jos vertą vyriškį, kad pabaigtų projektą laiku ar įsigytų draugų. Nes ji – tiesiog pikta dėl kablelių pamišusi kvaiša be autoironijos. Jei knygą skaitai ne kaip romaną, o kaip valstybės tarnautojos dienoraštį, kaip ir neturi prie ko prisikabinti, bet romanui reikalingo veiksmo pasigedau ir čia. Visos veiksmo scenos apsiriboja popierių vežimu į ministeriją arba kojos išsisukimu žiūrint pro langą. Visos intrigos vyksta viduj, rūsy, tamsiuose koridoriuose, lyjant automobilyje, dar kelios geriant vyną su drauge namuose. Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu.

Suprantu, kad kam nors tos scenos juokingos, man sukėlė tik gailestį. Bet jei sukelia kokius nors jausmus – gal nėra blogai? Pliusas autorei už tai. Pabaiga nenustebina, tik šiek tiek atitirpdo personažą, nors aš skaitydama linkėjau, kad ją pagaliau atleistų iš darbo, kad ją pagaliau išbarškintų koks fainas viršininkas ir ji pagaliau atsitokėtų ir išliptų iš tos valstybės tarnybos ir bobiškų intrigų liūno.

Balų skaičiuoti nenoriu, lyginti tuos romanus irgi nebuvo mano užduotis, abi autorės valdo žodį ir moka konstruoti sakinius. Trumpas verdiktas – su abiem romanais praleisit visai smagiai laiką, ypač jei jūs … senmergė arba valstybės tarnautoja.

Prabėgus savaitei perskaičiau Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” ir pagalvojau, kad jis savotiškai tinka į šią trijulę. Jau vien todėl, kad tai taip pat moters moterims parašytas kūrinys, žvelgiantis į tas pačias moters vienišumo, savo vietos pasaulyje ieškojimo, noro prisiglausti ir bandymo išlaikyti kokius nors santykius, bėgimo nuo savęs pačios problemas.

Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Tiesa, pastaroji knyga į viską žvelgia nebe buitiniu, o šiek tiek filosofiniu lygmeniu, atsitraukus nuo savęs per padorų atstumą, užgriebiant plačiau ir giliau. Knyga gimė iš autorės didelio noro rašyti, iš dešimties metų pastebėjimų, užrašų, prisiminimų ir detalių ar net, pasak autorės, įžodintų kvapų. Skaitai ir žinai, kad tai tikra. Išjausta. Apmąstyta. Parašyta mintyse, o jau paskui popieriuje. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio.

Autorė meistriškai valdo tekstą, žodžiai sudėlioti taip gražiai, kad užuoti kvapus, matai rytietiškus ornamentus ir iš pusės žodžio įsijauti į autorės (ar jos herojės) būsenas. Juos norisi ne ryti, bet lėtai mėgautis, stabtelint, pagalvojant, kai ką net užsirašant.

Visi trys romanai parašyti pirmu asmeniu, juos visus kaip ir būtų galima pavadinti dienoraščiais. Trijų vienišų moterų dienoraščiais. Visų net pavadinimai panašūs – sudaryti iš trijų žodžių. Visose trijose knygose į savo pagrindines herojes autorės žvelgia su humoru. Visose herojės ieško nelengvų sprendimų. Visos kenčia supratusios, kad ir vėl sustojo ne tas princas arba arklys prašuoliavo net nestabtelėjęs. Visos bando surasti atsakymą į klausimą “kas ta meilė ir kai ją atpažinti”. Senmergė savo skaudulius slepia po autoironija, tarnautoja – darbe, o bohemos atstovė – vyne ir kelionėse.

“Vieno žmogaus bohemoje” į pasaulį žiūrima kur kas giliau – nesislepiant už palyginimų gausos, neišskaidant esmės dialoguose, užkabinant nepatogias tiesas ir apsinuoginant kiek daugiau, nei leidžia įprastas lietuviškas padorumas ir taip, kaip moka tik tikri menininkai. Drąsu, ne kartą skaitant pagalvojau. Atvira. Juokinga. Skaudu. Panašu į mane, į mano draugę, į kaimynę. Ne kiekvienas gali taip atvirai ir kritiškai pažvelgti į save. Todėl iš visų trijų romanų šį labiausiai derėtų vadinti išpažintimi arba dienoraščiu, nes jis – nuoširdžiausias ir atviriausias. Bet jam pasirinktas originalesnis pavadinimas – bohema. Turėtų skambėti linksmai ir pašėlusiai, bet kai šėlsta vienas žmogus, jau vien iš pavadinimo pajunti dvelktelint melancholiškas gaidas. Bet skaitant liūdėt nėra kada, nes autorė parodo, kad vieno žmogaus bohema gali būti tokia pat įdomi ir spalvinga ir gal net daug spalvingesnė nei susiporavusiųjų ir vienatvę praradusių žmonių.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų.

Ugnės romane daug rytietiškų kelionių – Libanas, Palestina, Sirija, Turkija, Graikija, Ispanija. Autorė vaikšto po mylimą Stambulą, cituoja O.Pamuką ir skaitydamas neri į tą pasaulį su siauromis gatvelėmis, spalvotais turgumis ir turkais pariestais ūsais. Su autore kartu lepteli jiems kažką turkiškai ir pradedi dairytis kurioje pusėje tas Bosforas. Skaitydamas mąstai kartu su autore apie tai, ką tau reiškia kelionės ir kokį save jose atrandi, mąstai kodėl vyrai niekada nesupras moterų, kodėl neįmanoma suprasti žmonių kultūrinių skirtumų, ko reikia, kad iš tiesų jaustumeisi laiminga.

Romane šmėsteli įdomūs personažai, jame randame daug rašytojų citatų, daug matytų filmų ir dar daugiau mūsų bendros praeities detalių: Palangos, dieduko kaliošų, baltų apykaklių, Gavelio Vilniaus, dvylikos kėdžių… Iš skaitytojo tikimasi, kad jis bus panašaus amžiaus ir apsiskaitymo lygio, nes dvidešimtmečiai, panašu, daugelio knygų ar filmų pavadinimų nėra girdėję.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų. Jo mažiau, bet jis maistingesnis, grynesnis, rafinuotesnis, jį norisi valgyti lėtai ir pasigardžiuojant. Jei pirmieji du romanai panašūs į bižuteriją – nebrangią, madingą, tinkančią vienam vakarui, vienai vasarai, tai “Bohema” – hipiškas vėrinys su brangakmeniais, kurį norisi vėl ir vėl pačiupinėti, užsidėti, parodyti kitiems, pasidėti į stalčių, o vėliau gal net padovanoti dukrai.

Bet juk būna skirtingų žmonių ir juk būna dienų, kai norisi Makdonaldo ar prie tam tikros suknelės tam tikru gyvenimo periodu labiau tinka bižuterija. Bangakmeniams reikia subręsti. Pasidžiaukim, kad ir Lietuvoje jau turime iš ko rinktis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. gegužės 23 d.

„Maranta“: kelionė savęs ir tikėjimo link (knygos recenzija)

Tags: , ,


Birutė Jonuškaitė – Lietuvos prozininkė, publicistė ir poetė. Rašytojos kūrybos bagažas itin gausus: apsakymai, apysakos, novelės, esė. Tačiau skaitytojams B. Jonuškaitė geriausiai pažįstama kaip romanų “Didžioji sala” (1997) ir “Baltų užtrauktukų tango”(2009) autorė. Naujausias rašytojos romanas “Maranta” išrinktas kaip viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.

Laura Verbickaitė, kamane.lt

Paėmus knygą į rankas, pirmiausia kyla klausimas – kas gi toji maranta? Liaudyje maranta vadinama dešimties Dievo įsakymų augalu dėl dešimties tamsių dėmelių žalio lapo paviršiuje. Išsiaiškinus šio žodžio reikšmę, norisi sieti šį augalą su pagrindine romano veikėja Rasa. Vos kelis sykius romane minima gėlė tampa pagrindinės veikėjos gyvenimą iliustruojančiu simboliu. Veikėja savo dvasiniu pasauliu panaši į marantą: ji užsisklendusi savyje, pažeidžiama, sugerianti į save aplinkos blogį, tačiau besiilginti šviesos, šilumos, meilės.

Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje.

Romane susipina trijų moterų – Dominykos, Saulės ir Rasos – meilės istorijos. Kiekviena iš jų yra patyrusi skaudžią meilę ir sudaro tarsi vienos moters vaizdinį, tačiau jas skiria amžius ir gyvenimiška patirtis. Saulė, tikroji Rasos motina, išsiunčiama į Ameriką ir yra priversta palikti du ją mylinčius vyrus – Rūką ir Tadulį. Dominyka, apsimetusi Rasos motina, visom išgalėm stengiasi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų gerą dukters Saulės vardą. Romano ašimi tampa Rasa, kuri siekia išsiaiškinti Dominykos saugomas šeimos paslaptis.

Siekdama tas paslaptis atskleisti, Rasa yra kamuojama vienatvės ir ilgesio. Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje: „Mano sielos didelis audeklas,ant jo galima rašyti, tapyti, tik kas visa tai perskaitys? Kas?“ (p. 298). Rasa atsiveria pasauliui ir svetimiems, mažai pažįstamiems žmonėms, trokšta rasti atsakymus į jai ramybės neduodančius klausimus, tačiau net ir vienatvės, liūdesio bei melo persmelktame Rasos gyvenime išlieka susitaikymo, atsirėmimo į šeimą, gimtuosius namus pėdsakų:

„Štai ir viskas. Lyg ir skurdoka. Čia nėra to, ko yra už pievos, ežero, miestelyje, miestuose, už vandenyno. Bet jau žinai, kad ten nėra Malonės kalvos, nėra to, ką regėjai pro Dominykos ir Kosto namų langą. Dulkelių mirgėjime. Ir vis dar regi. Nesisieloji, kad tik tiek“ (p. 351).

Pagrindinė romano veikėja nenustoja ieškoti, į ką atsiremti, kuo tikėti.

Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.

O tikėjimo apraiškų Marantoje netrūksta – sąsajos su Dievu pastebimos tiek artimoje aplinkoje: „<…> baksnojo kreivu pirštu marantos dėmeles: pirmas – Neturėk kitų Dzievų cik mani vienų… Nu, pakartok. Kartojau. Antra dėmelė: Netark savo Viešpacies vardo… Kartojau.“ (p. 124), tiek išvykus svetur: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog Tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Tikėjimas Dievu buvo atrama vyresniųjų moterų gyvenimuose, tuo tarpu jaunėlė Rasa romane ieško savo atramos, stiprybės šaltinio.

Pagrindinę veikėją Rasą persekioja mirtis: Saulės ir mylimojo netektis, nuolatinis Dominykos bambėjimas apie besiartinančią kelionę anapus. Būtent artimų žmonių mirtis skatina Rasą ieškoti Dievo, tikėjimo. Galima išskirti skirtingą Dominykos ir Rasos santykį su mirtimi. Rasa artimųjų mirtį suvokia kaip kažką švento ir kartu skaudaus: „Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą <…>“ (p. 299).

Šiuo atveju Rasai mylimasis atrodo tarsi angelas su aureole, o Dominykos požiūris į mirtį gana racionalus: „Rožancukas, Marijos abrozdukas, kamašai, pančakos, apacinukas, maitkutių nepamirškit užmauc, ir grabi nenoru pliku subini gulėc, tadu šliobukė, nu ir toj baltais šilkucais atausta prūsinukė“ (p. 230). Rimtus Rasos svarstymus visame romane papildo praktiškas motinos požiūris į gyvenimą ir mirtį.

Romane vaizduojama Rasos gyvenimo kelionė, kupina teisingo gyvenimo kelio ir Dievo paieškų, nusidriekia į įvairius kraštus: Varšuvą, Paryžių, Jeruzalę, Ameriką. Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.

Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje.

Skaitant Marantą dėmesį patraukia paraštėse paaiškinti dzūkiški žodžiai. Jie suteikia romanui gyvumo, autentiškumo. Sukuriama konkrečios vietos dvasia, išryškinami veikėjų charakteriai. Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje. Paraštėse ranka užrašyti tarmiški žodžiai ir jų paaiškinimai sukuria asmenišką skaitytojo ir autorės tarpusavio ryšį.

Marantos pasakojimo kalba itin lyriška. Tokiam lyriniam pasakojimo bangavimui papildomos jėgos suteikia subtiliai metaforomis ir palyginimais išreikšta meilės tema: „Dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas <…>“ (p. 210).

Pasakojimo kalbą pagyvina ne tik tarmiški žodžiai, lyrizmas, bet ir aprašomos gamtos peizažas. Jis tarsi tapytas, dailininkės Rasos vaizduotėje sukurtas paveikslas: „Du tarsi angliuku nutapyti juodalksniais, ievomis ir karklais apaugę krantai. Tarp jų ištempta akinančiai švari baltuma. Lyg džiūtų saulėje Dievo marška, godžiai sugėrusi Jo tobulą atspindį“ (p. 353). Gamtos ir Dievo gretinimas įrodo jų svarbą Rasos gyvenimui.

Trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė.

Visame romane dominuoja antrojo asmens „tu“ pasakotojo balsas, prabylantis Rasos lūpomis. Besidubliuojanti „tu“ ir „aš“ pasakojimo perspektyva – įdomus autorės pasirinkimas. Kartais pasakotojo žodžiai atrodo esantys Rasos vidinis balsas: „Savo valia čia atvykai. Tai pradėk grožėtis. Pagalvok ne tik apie savo pragarėlį, bet ir apie tą, kuris kunkuliavo čia daugiau kaip prieš du tūkstančius metų“ (p. 304). Tokia pasakotojo balso variacija leidžia pagrindinę veikėją Rasą pamatyti iš jos pačios perspektyvos.

Dailininkės Deimantės Rybakovienės meninis knygos apipavidalinimas taikliai atspindi knygos turinį: ežeras, prie kurio vyksta veiksmas, atokios sodybos tariama ramybė ir dramatiški joje nutikę įvykiai, skausmingi likimai pabrėžiami nutekėjusių dažų (o galbūt kraujo) dėmėmis ant banguojančio ežero vandenų ir į juos nusidriekusio liepto.

Knygos pradžią ir pabaigą gražiai sujungia kelionės ir žvaigždės motyvas. Tokia pradžios ir pabaigos jungtis atskleidžia nuolatinę gyvenimo kelionę, ieškojimus ir siekius. Pradžioje žvaigždės atspindi tarsi nežinią:„mažytėliai šviesos taškeliai“, kurie „tik vilioja, bet nešviečia“ (p. 9), o pabaigoje Betliejaus žvaigždė rodo naują pradžią: „Juos veda virš pirties kylantis dūmas? O gal Betliejaus žvaigždė?“ (p. 353).

Taigi romane per pagrindinės veikėjos Rasos nenuilstamas sielos ramybės paieškas atskleidžiami trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė, kurios jie semiasi iš savo krašto papročių, šeimos, tikėjimo.

Birutė Jonuškaitė. Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 355 p.

Knygą galite įsigyti ČIA

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 3 d.


Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...