Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys trečias skaitytojų jau pamėgtos autorės Audronės Urbonaitės romanas “Žydiškų daiktų kambarys”. Jame pasakojama apie neturimo tėvo ilgėjimąsi, sentimentaliai išskleidžiamos betėvės mergaitės augimo patirtys ir svajonės. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Mano tėvas mane aplankė, kai man suėjo devyneri. Jis grįžo iš Žydijos ir važiavo pro šalį. Visai ne iš Amerikos, kaip aš visiems melavau. Dovanų neturėjo – visai nieko. Gali būti, kad jis netyčia atsiminė, jog toje vietoje galėtų gyvent mano motina.
Todėl užėjo į mūsų gatvelę, kai niekas to nesitikėjo. Mudu nesikalbėjome: jis paėmė mane už rankos ir liepė parodyti, kur gyvenu. Delnas drėko. Kažką lemenau, jog mūsų name nesužymėti butai.
Taip ir buvo – kas juos žymės, jeigu niekas neužeina.
Mudu nesitarę supratome, jog ką nors sakyti – visai beprasmiška. Aš bakstelėjau rašaluotu pirštu į duris – ir mano motina jas atšovė. Ji buvo labai gražia suknele – tamsiai mėlyna baltais žirniukais.
Ta suknelė mane išgelbėjo. Jeigu pro duris būtų išlindusi driskė, iš gėdos būčiau numirusi. Staliukas irgi buvo rašaluotas, trikampis, viena koja parišta šokoladiniu kaspinu.
Mano tėvas aiškiai nustebo: ta suknelė buvo per graži moteriai, kuri netyčia atidaro duris, išvysta savo dukters tėvą ir nežino, ką tai reiškia. Netrukus paaiškėjo, kad tai nereiškia nieko.
Mano tėvas dingo ilgiems metams ir daugiau nesirodė.
Aš siunčiau laiškus į Žydiją, Ameriką ir Rusiją, bet tie laiškai jo nepasiekdavo. Vokus išsiųsdavau tuščius: nėra paprasta sugalvoti tokių žodžių, kurie pasakytų viską.
Jis turėjo susiprasti.
Bet nesusiprato, nė iš tolo.
Nuo tada mane apsėdo manija vaikščioti po miestą ir atidžiai žiūrėti žmonėms į veidus: nė vienas iš tų veidų nepriminė žmogaus, iš kurio atsiradau. Klausinėti negalėdavau, nes klausiančioji išsiduoda. Todėl niekas nežinojo, jog slapta prisiekiau mylėti savo tėvą iki grabo lentos, kad tik jis grįžtų dar vieną kartą. Vieno tikro karto, skirto tik man, būtų pakakę.
Kai užaugau, sutikdavau jaunų moterų, kurios baisiausiai įsigeisdavo vaikų: jos taip įsitempdavo jų belaukdamos, kad jų organai imdavo spazmuoti: joks kūdikis nekibo, nes jos trokšdavo nesveikai – it mirtinos ligonės. Man nutiko kaip toms apsėstoms nevisprotėms: būdama vaikas, ilgėjausi savo tėvo it nelaimės, kuri mane pakirstų. Todėl nelaimė vėlavo, sunkesnė, negu maniau.
Nelaimė mane bandė apsaugoti, bet aš ją vis vien prisišaukiau. Naktimis meldžiausi, kad tėvas parsirastų kuo greičiau, nes neturiu kantrybės taip ilgai laukti.
Atsimenu: iš nevilties ėmiau fotografuoti visus vyrus, kurių eisena bent kiek priminė mano tėvą. Mano tėvas buvo galingas vyras ir ėjo drebindamas šaligatvį.
Dar fotografuodavau šukuosenas – vešlias kaip krūmas: tokia buvo mano tėvo. Kai žmonės patenka į fotografuojamųjų sąrašą – tai ženklas, kad jie tikrai nelaimingi: juos kas nors persekioja, nes nori pateikti sąskaitas.
Bet per atkakliai ieškantys – nelaimingi dvigubai.
Persekiotoja buvau aš. Medžiojamasis – mano tėvas.
Abudu esame apsėsti, bet atomazga netoli.
Kabindavau tas neryškias nuotraukas tualete, kol mano patėvis įsiuto: jam nepatiko svetimų vyrų nuotraukos ties akimis, kai patogiai įsitaisai ant klozeto užsidaręs vienas. Jis buvo nuolaidus žmogus, bet nuotraukas susirinkau: rūpesčių pakako ir be jų.
Laukdama žinojau, kad baigsiu savo gyvenimą kartu su tėvu – bet kokia kaina. Net jei mano tėvas to visai nenorės. Jis turės man grąžinti tai, ko neatidavė geruoju, o paskui užmiršo, kad yra skolingas.
Palūkanos augo.
Apsisprendžiau amžinai būti maža mergaite, kuri atsiims lepinimo sezoną, pažymėtą nesuvalgytomis grietininių ledų porcijomis. Aš norėjau, kad mano tėvas apsispręstų sugrąžinti kelis kibirus meilės ir viešai pripažintų, jog nuo šiol mylės mane, savo dukterį, kaip vienintelį pasaulio stebuklą.
O jis kažkodėl delsė.
Jo delsimas buvo didžioji mano gyvenimo mįslė. Aš geidžiau turėti tėvą labiau, nei kitos geidžia tapti nuotakomis. Nesamas mano tėvas buvo medalis, kurį sau pažadėjau pelnyti. Jeigu manęs nemylės, aš priversiu jį apsimesti ir vaidinti taip stropiai, kad aš neabejočiau: tikslas pasiektas – esu jo duktė princesė.
Mano kliauda buvo ryški: žydukė, kurią pametė tėvas.
Tėvo susigrąžinimo planas reikalavo labai daug pastangų – per prievartą tapti geriausiai: kad durys atsidarytų. Būdavau tokia puiki, kad norėdavau vemti. Treniravausi pasiimti žmones, apdovanojimus, pažymius ir raktus. Viską gaudavau. Sukąsta šypsena rodė, kad trūksta smulkmenos – tėvo pritarimo.
Slėpiau nuo visų, jog sergu sunkia laukimo liga, ir kartais bijodavau, jog sulauksiu. Sulaukus ištinka bėda, nes ją prisišauki per smarkiai stengdamasi. Tapau tyli ir uždara mergaitė, kuri juokiasi ne laiku.
Paskui – pasipūtusi panelė, negirdinti paskalų. Paskui – tarptautinių projektų asė, nesidažanti lūpų.
Bet prieš tai spintoje suradau dokumentus apie cukraus fabriką: vienoje vietoje buvo parašyta, kad jis veikė Pilviškiuose, o kitoje – Kybartuose. Apmuturiavau tuos popiergalius rudu vyniojamuoju popieriumi, paskui celofanu, apsukau izoliacijos juosta ir pakišau po šaligatvio plytele Kaune, ten, kur gimiau.
Kiekvieną pavasarį patikrindavau, ar neperšlapo. Ne, jiems niekas nekenkė. Labai rūpindavausi tuo šaligatviu, ypač svarbiąja plytele, po kuria gulėjo popieriai – žydiško turto.
Man buvo aišku kaip dieną: jeigu tėvas užmiršo mane, jis ateis žydiškų popierių. Taip visada būna. Dėl to negalėjau niekur pasitraukti iš savo gatvės, kad nepražiopsočiau, kada jis išlips iš automobilio.
Taip ir įvyko: jis atvažiavo ir liepė rengtis – parodys man jūrą.
Išsitraukiau patį storiausią megztinį, kad neperkoštų vėjas, bet jis nusijuokė: ten bus šilta jūra. Juodoji. Džiūgavau kaip nesveika ir tik todėl nežiūrėjau savo tėvui į veidą, kad neišsiduočiau, jog laukiu jo kaip beprotė.
Negalėjau jam pasakyti, jog ketinu tapti geriausia iš visų – už jį irgi: tokie dalykai daromi be žodžių. Vieną rytą atsibundi – ir žinai: esi ta, kurios norų žmonės neignoruoja.
Kruvinas kelias.
Patys pagalvokite: mano gyvenimas negalėjo būt lengvas. Mano tėvas dar nežinojo, jog susidėjo su savižude. Tokios paskui save į duobę įtraukia kitus. Sąraše jis buvo vienintelis geidžiamasis: ~wanted~.
Pamatę mane, žmonės kiek atsitraukdavo. Matė, kad man rūpi ne jie. Vieniši apsėsti vaikai gąsdina – jų akys neramiai laksto ir niekur neapsistoja, nes jaučia, kad visos vietos – ne tos, kurių jie ieško.

Šiuo metu šalies leidyklose vyksta intensyvus darbas. Į knygynus keliauja ne tik artėjančioms šventėms numatytos knygos, bet jau ruošiamasi ir knygų mugei. „Veidas“ siūlo susipažinti su keletu vertingiausių ateinančio pusmečio leidinių.

Viena didžiausio dėmesio vertų artimiausią pusmetį pasirodysiančių knygų – žymaus prozininko, dramaturgo ir vertėjo Grigorijaus Kanovičiaus 85-mečio progai skirta visos jo kūrybos rinktinė. Kaip teigia leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, pats rašytojas šią penkių tomų knygų seriją, pasirodysiančią ir lietuvių, ir rusų kalba, suvokia tarsi viso savo gyvenimo ataskaitą. Ne veltui šis projektas buvo pats didžiausias leidyklos istorijoje ir prie jo nepakeliant galvų dirbta ilgiau nei metus. Planuojama, kad rusiškas leidimas pasirodys dar vasarį, o po jo greitai išeis ir lietuviškasis.
Taip pat verta laukti ir kultūros autoritetų Tomo Venclovos bei Czeslawo Miloszo bendros knygos „Grįžimai Lietuvon“, kurioje bus galima susipažinti su tokiais išskirtiniais dalykais, kaip abiejų autorių dienoraščių ištraukos ar vienas kitam rašyti laiškai. Čia bus ir vienas kito eilėraščių vertimų, eseistikos. „Trumpai tariant, ši knyga yra tarsi dėlionė apie du unikalius literatūros pasaulio žmones, jų bendrumą ir skirtybes bei esminę jungtį – Lietuvą“, – apibūdina leidyklos „Vaga“ vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė.
Išskirtinai ryškios rašytojos, dailės istorikės Kristinos Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai taip pat neliks nusivylę: 2014 m. knygynuose pasirodys didelio populiarumo sulaukusio rašytojos romano trečioji dalis – „Silva rerum III“. Abi ankstesnės romano dalys 2009 ir 2011 m. buvo pripažintos Metų knygomis, o pirmoji – netgi kritikų oficialiai įvardyta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų. Natūralu, kad iš trečiosios dalies tikimasi ne ką mažiau.
Naujoji K.Sabaliauskaitės knyga pratęs Norvaišų šeimos sagą ir atskleis šio istorinio romano sumanymą: viena knyga – viena šeimos karta. Kaip atskleidžia pati rašytoja, „Silva rerum III“ skaitytoją nukels į XVIII amžiaus vidurį, dekadentišką rokoko laikmetį, dažnai pavadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, kada vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas.
Skaniu kąsneliu knygų mėgėjams žada tapti ir rašytojos, žurnalistės Audronės Urbonaitės trečiasis romanas „Žydiškų daiktų kambarys“. Jame šmaikščia siurrealistine maniera pasakojama apie karjeros aukštumas pasiekusios ir sėkmės lydimos merginos nesugebėjimą susitaikyti su tuo, kad tėvas jos nemylėjo. Mergina apsisprendžia siekti keršto ir leidžiasi į tėvo paieškas, kol galiausiai nusitaiko į konglomeratą „RIMI XXL“, manydama, kad jos tėvas – pagrindinis akcininkas ponas Kuklenskis. Ji sukurpia gudrų planą, kaip suvilioti savo netikrus brolius iš kitų santuokų ir taip atkeršyti jos nemylėjusiam tėvui… Taigi, atrodo, galima tikėtis, kad ši knyga skaitytoją ne kartą nustebins.
Ir populiariojo laidų vedėjo, žurnalisto, rašytojo bei keliautojo Algimanto Čekuolio gerbėjai 2014 m. sulauks kai ko ypatingo – naujos šio autoriaus knygos „Generolo Sena Karvė istorija“. „Tai svarbiausia knyga mano gyvenime”, – tvirtina rašytojas, galintis pasigirti bene dvidešimties knygų autoryste.
„Generolo Sena Karvė istorija“ ypatinga tuo, kad, be enciklopedinės publicistikos, 82-ejų metų rašytojas skaitytojams pirmą kartą pateiks autobiografiją „be nutylėjimų“, papasakos apie savo margą ir nuotykių pilną gyvenimą: vaikystę, jaunystę ir studentavimą, jūrininkavimą – tuo metu vienintelį būdą pamatyti pasaulio, žurnalisto darbą užsienyje bei gyvenimą grįžus į Lietuvą. A.Čekuolis juokauja, kad šią knygą jis rašė visą gyvenimą, nors “užrašė” vos per dvejus metus.
Pasak rašytojo, išleisti tokią knygą jį paskatino ir garbus amžius, ir dažni siūlymai parengti jo biografiją. „Vis dėlto supratau, kad tai negali būti padaryta „iš šono“, tai turi ateiti iš savęs. Atpasakojant kai kurie dalykai gali atrodyti nereikšmingi, o aš pats matau įvykių seką, – knygos gimimo niuansus atskleidžia A.Čekuolis. – Pirmosios dalies rašymas užėmė tikrai daug laiko. Daug svarsčiau, ką rašyti, – ne todėl, kad ką nors slėpčiau (to tikrai nedariau), bet dėl to, ar tai bus įdomu žmonėms dabar.“
Ir tai dar ne viskas gerų lietuviškų knygų fronte. „Džiaugiamės, kad sugrįžta Saulius Šaltenis – kitą pusmetį bus išleista jo knyga „Demonų amžius“. Taip pat pasirodys gilios eseistikos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus autobiografinė knyga su ekskursais į kultūrinį Lietuvos gyvenimą „Koncertas“, Violetos Palčinskaitės „Atminties Babilonai“ ir Mikalojaus Vilučio eseistikos knyga „Sriuba“, – vardija L.Varanavičienė. – Taip pat paminėčiau knygą, skirtą tolimų kraštų mėgėjams, tačiau norintiems į juos pažvelgti atidesniu nei turisto žvilgsniu. Jiems rekomenduočiau žurnalistės Eglės Digrytės knygą „Laiškai iš Kabulo“ apie Afganistaną.“
Norintieji į pasaulį pažvelgti atidesniu žvilgsniu apsidžiaugs ir leidyklos „Kitos knygos“ išleidžiama „Agora 2“, kurioje ras svarbiausių politinės komunikacijos reiškinį nagrinėjančių Lietuvos mokslininkų įžvalgų apie pastaruoju metu itin aktualų dalyką – informacinius karus. Kaip paaiškina vyriausiasis redaktorius Lauras Bielinis, „Agoroje 2” stengtasi sutelkti visus šioje srityje daugiausiai pasiekusius mokslininkus: čia sudėti tokių tyrėjų, kaip Gintautas Mažeikis, Audronė Nugaraitė, Kęstutis Šerpetis, Nerijus Maliukevičius, Andrius Šuminas, bei kitų šios srities ekspertų darbai. „Tai analitinis darbas, kurio tikslas – apžvelgti esmines politinės komunikacijos tendencijas, kartais pasireiškiančias per aktualius kasdienius įvykius, o kartais būtent dėl jų nepastebimas“, – paaiškina L.Bielinis.

Užsienio autoriai džiugins ypatingų žmonių istorijomis

2014-aisiais laukiama pasirodant ir keleto itin įdomių užsienietiškų knygų. Viena jų – Marco Rubine’o parengta legendinės prancūzų dainininkės „Edith Piaf“ atsiminimų knyga su muzikologo komentarais. Šios knygos pagrindas – 1958 m. žurnalisto Louis René Dauveno parengta E.Piaf autobiografija „Au bal de la chance“ ir metai po šios kultinės asmenybės mirties (1964 m.) pasirodžiusi iš interviu ir straipsnių Jeano Noli surinkta knyga „Ma vie“. Ši knyga – gyvas E.Piaf portretas jos pačios akimis, pirmuoju asmeniu pasakojantis apie pirmąsias dainas gatvėse, debiutą garsiame kabarete, koncertus, teatrą, dainas, kitus atlikėjus, meiles, interviu su žurnalistais, gastroles JAV ir daugybę kitų dalykų.
Atrodo, kad kitąmet, be E.Piaf, Lietuvos knygynuose karaliaus ir kita ypatinga moteris – iš Meksikos kilusi siurrealizmo srovei atstovaujanti tapytoja Frida Kahlo. Hayden Herreros parengtoje ir itin teigiamų įvertinimų savo šalyje sulaukusioje menininkės biografijoje pasakojama apie F.Kahlo vaikystę Meksikos revoliucijos metais, vos pilnametystės pasiekus ją suluošinusią avariją, mylimus vyrus ir Komunistų partiją – viską, kas suformavo vieną įdomiausių ir originaliausių XX a. kūrėjų.

Šiuo metu Kaune vykstančią Žaliąją knygų akciją palaiko vis daugiau miestiečių. Šiemet, kitaip nei prieš dvejus metus, aktyvūs ne tik moksleiviai bei senjorai.

„Labai džiugu, kad vis daugiau kauniečių prisideda prie idėjos puoselėti žaliąjį Kauno miesto rūbą. Jei prieš dvejus metus vykusios akcijos metu daugiausia sulaukdavome moksleivių, studentų arba vyresnio amžiaus žmonių, senjorų indėlio, tai dabar knygas į seniūnijas bei Knygų turgų kur kas dažniau atneša ir vidutinio amžiaus kauniečiai“, – pasakojo Jonas Plenta, vienas iš akcijos iniciatorių.

Pasak jo, šiemet žmonės taip pat daugiau atneša grožinės literatūros leidinių, kai prieš dvejus metus vyravo vadovėliai, techninė, specializuota literatūra.

„Nors grožinės literatūros yra šiek tiek daugiau, knygų gauname tikrai įvairių tiek pagal žanrą, tiek pagal išleidimo metus. Galėčiau tik pastebėti, kad mažiausiai mus pasiekia vaikams skirtų knygų. Bet jas turbūt sunkiausia išsaugoti geros būklės, turbūt čia yra priežastis“, – svarstė J. Plenta.

Perskaitytos ir nebereikalingos knygos iš miestiečių renkamos Kauno seniūnijose ir prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusiame Knygų turguje. Už lėšas, kurios bus gautos iš akcijos metų surinktų ir parduotų knygų, bus perkami medeliai naujam parkui Lampėdžių mikrorajone.

Žalioji knygų akcija vyks iki spalio 25 d. Tądien įvyks baigiamasis akcijos renginys, kurio metu naujajame parke bus pasodinti medeliai.

Visi, norintys prisidėti prie iniciatyvos, kviečiami atnešti nebereikalingas savo knygas į artimiausią seniūniją arba tiesiai į Knygų turgų.

Rudens tvarkaraštyje numatyta daug rimtų verstinių veikalų ir netgi rimtoms knygoms skirtas Vilniaus knygų festivalis.

Liko dešimt dienų iki antrojo Vilniaus knygų festivalio, rugsėjo 13–15 dienomis rengiamo Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“. Kaip teigia viena jo organizatorių, knygyno „Eureka!“ direktorė Eurika Stogevičienė, rudeninis knygų forumas ketina išlaikyti pernykštį formatą – bus jaukus, kamerinis, orientuotas į rimtąją literatūrą ir intelektualų skaitytoją. „Atsiribojame nuo vienadienių skaitalų, todėl ne visoms pageidaujančioms festivalyje dalyvauti leidykloms suteikiame tokią galimybę. Tiek dėl vietos stokos, tiek dėl leidinių pobūdžio egzistuoja tam tikras filtras, tačiau šįmet laukiame net 42 leidyklų“, – tvirtina organizatorė.
Vilniaus knygų festivalis sumanytas kaip atsvara žiemą vykstančiai tarptautinei Vilniaus knygų mugei ir stengiasi atkreipti skaitytojų dėmesį į tuos leidinius, kurie pasirodo pavasario bei vasaros laikotarpiu, kai domėjimasis literatūros naujienomis būna nuslopęs, vyksta mažiau knygų pristatymų.
„Mes šiuo festivaliu pernai buvome labai patenkinti. Bent jau leidėjams, kurie dirba su rimtesne literatūra, jis tikrai reikalingas, nes tokios knygos vis labiau užgožiamos ir knygynuose, ir bibliotekose. Skaitytojų jos turi, tačiau nėra struktūrų, kurios tokius leidinius populiarintų, nėra orientyrų. Neturime leidinio, kuris nuolat reprezentatyviai pristatytų skaitytojams naujienas“, – pabrėžia leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas, atkreipdamas dėmesį, kad festivalio programoje numatytos ir diskusijos apie leidybos politiką Lietuvoje, lietuviškąją kontrkultūrą bei literatūros reikšmę nūdienos visuomenei.
Pernai festivalio programos renginiuose didžiumą auditorijos sudarė akademinis jaunimas, kuriam „Titaniko“ erdvės geriau pažįstamos, tačiau, pasak E.Stogevičienės, tai nėra apgalvotas organizatorių siekis. Vakarais Vilniaus knygų festivalis, kaip ir pernai, pasklis po miestą: literatūriniai skaitymai, koncertai ir protmūšiai vyks Rašytojų klube, kavinėje „Bix“, knygyne „Mint Vinetu“ ir kitose sostinės erdvėse.

Apie imperijas – faktais ir beletristika

Vilniaus knygų festivaliui rengiasi ir leidykla „Baltos lankos“, numačiusi britų žurnalisto politologo Edwardo Lucaso knygos „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ pristatymą.
Autorius – ilgametis žurnalo „The Economist“ bendradarbis, bendradarbiaujantis su „The Independent“, BBC ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, E.Lucasas visą gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu. 1990–1994 m., aižėjant komunistiniam blokui, gyveno Baltijos valstybėse, 1990-aisiais atvykęs į Vilnių gavo pirmąją atkurtos Lietuvos Respublikos vizą Nr. 0001, įrašytą Vilniaus oro uoste tuometinio užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ranka.
Ši knyga – antras jo darbas apie šiuolaikinės Rusijos politiką (pirmoji knyga – „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ lietuviškai išleista 2008 m.). „Šnipai domino mane studentą, aktyvistą ir žurnalistą, iš pradžių Londone, o vėliau ir už geležinės uždangos“, – neslepia autorius, knygoje pateikiantis įdomios medžiagos apie apie šiuolaikinės Rusijos saugumo institucijų bei jų bendradarbių veiklos metodus. Dalis knygos skirta Rusijos šnipų veiklai mūsų regione – tai turėtų itin dominti Lietuvos skaitytoją.
Kita „Baltų lankų“ rudeniška naujiena, Nobelio literatūros premijos laureato, Pietų Afrikos Respublikos rašytojo Johno Maxwello Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“, taip pat narsto imperijų prigimtį ir jų įtaką mažų žmonių gyvenimui. Knygos pasakotojas – lojalus neįvardytos imperijos pareigūnas, pasienio miestelio teisėjas, kolekcionuojantis akmenis, kasinėjantis griuvėsius dykumoje ir šifruojantis paslaptingus rašmenis. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas ir pradeda žūtbūtinę kovą su barbarais – etniniais vietos gyventojais. Graužiamas sąžinės, romus teisėjas stoja jų ginti ir, savo nuostabai, virsta imperijos priešu…

Savęs paieškų džiunglėse

„Kitos knygos“ Vilniaus knygų festivaliui rengia prancūzų literatūros „chuligano“ Michelio Houellebecqo romaną „Žemėlapis ir teritorija“. Ne veltui jo pristatymas „Titanike“ kviečia diskutuoti apie tai, ar leidžiama juoktis iš viso pasaulio… Romano pasakojimas konstruojamas įtraukiant daugybę spalvingų personažų ir netikėtų siužeto vingių. Pagrindinis veikėjas Jedas Martinas yra menininkas, kuriam sėkmę pelno įžymybių fotografijos (tarp jų – ir rašytojo M.Houellebecqo). Palaidojęs seną tėvą ir sendamas pats, Jedas vis tebebando atrasti dvasinę ramybę.
Autobiografinės knygos „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ autorė Jeanette Winterson antraštei pasirinko frazę, kurią šešiolikmetė išgirdo iš savo mamos, kai pasiryžo išsikraustyti iš namų. Šiame pasakojime sutiksime mergaitę, kuriai motina neleisdavo skaityti knygų, nes pati skaitė tik Bibliją ir kartu su vietinės sekmininkų bendruomenės nariais laukė pasaulio pabaigos, laikydama revolverį virtuvės stalčiuje. Galiausiai, pasitelkusi bendraminčius, įmotė atliko merginai egzorcizmo apeigas, bet veltui – ši laikėsi savo pasirinkto kelio.
„Aš tikiu, kad meilė visais savo pavidalais yra aukščiausia vertybė ir vienintelis dalykas, kuris neleidžia mums vienam kito sunaikinti. Meilė yra verta visų pastangų. Meilė yra verta geriausiųjų iš mūsų. Būtent ji yra visų mūsų galimybių pradžia. Tai mūsų galimybė tapti iš tikrųjų žmonėmis“, – tikina J.Winterson.

Lauks seni pažįstami

Nepagailės naujienų rudenį ir šalies leidybos rinkos lyderė „Alma littera“. Jau rugsėjį knygynus turėtų pasiekti lietuvių skaitytojams gerai pažįstamo Johno Irvingo romanas „Viename asmenyje“. Pagrindinis veikėjas, „seksualinis įtariamasis“ Bilis, jame pasakoja tragikomišką istoriją, trunkančią ilgiau nei pusę šimtmečio. Knygoje sutinkame daugybę Bilio draugų ir mylimųjų, kuriuos sunku įsprausti į visuomenės nustatytus rėmus. Kartu tai ir meilę be atsako patyrusio vienišo žmogaus portretas, jo pastangos nugyventi savo gyvenimą prasmingai.
Lietuviškai skaitysime ir pirmąjį „Hario Poterio“ autorės Joanne K.Rowling suaugusiems skaitytojams skirtą kūrinį „Netikėta vakansija“. Tai didelis romanas apie mažą miestelį, kuriame iš pažiūros viešpatauja idilė: akmenimis grįstą turgaus aikštę puošia gėlynai, vitrinas – krepšiai su gėlėmis, ant kalvos stūkso senas vienuolynas. Tačiau netikėta visų mylimo apylinkės tarybos nario mirtis ir atsiradusi laisva vieta taryboje į dienos šviesą išvelka už dailių fasadų slypinčius juodulius. Netrukus miestelis pasidalija į kelias stovyklas, kuriose kaunasi ne vien politikai, bet ir turtingieji su vargšais, paaugliai su tėvais, žmonos su vyrais, mokytojai su mokiniais… Sąmyšį dar labiau pakursto įsilaužėlis į tarybos interneto svetainę, pasirašantis velionio šmėklos vardu; kuris vieną po kitos atskleidžia tariamai garbių piliečių paslaptis ir gūdžiausias nuodėmes.

Vaizdais ir tekstais atgyjanti istorija

O „Tyto alba“ spaudai rengia Madeline’s Miller romaną „Achilo giesmė“, pernai Jungtinėje Karalystėje apdovanotą „Orange“ premija už geriausią grožinės literatūros debiutą. Dešimtmetį klasikinės filologijos dėstytojos rašyta knyga įkvėpta Homero „Iliados“ motyvų, kuriuos autorė stengiasi interpretuoti kinematografiškai gyvai. Achilas čia – „geriausias iš graikų“, tvirtas, miklus gražuolis. Patroklas – nerangus karaliaus sūnus, ištremtas iš savo tėvynės. Rizikuodami užsitraukti dievų rūstybę, juodu tampa draugais ir meilužiais. Netrukus atkeliauja žinia, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus žmoną Helenę, ir visi Graikijos didvyriai pakviečiami į žygį prieš Troją. Achilas prisideda prie žygio, o meilės draskomas Patroklas nuseka jam iš paskos. Bet lemties deivės moiros pareikalauja siaubingos aukos…
Turėtų pasirodyti ir brito Simono Sebago Montefiore’s sudarytas žymių pasaulio asmenybių kalbų rinkinys „Kalbos, pakeitusios pasaulį“. Sudarytojo manymu, tokius tekstus privalėtų būti perskaitęs kiekvienas politikas ir viešojoje erdvėje besireiškiantis žmogus. Pasirinktieji oratoriai priklauso įvairioms šalims ir epochoms, nuo pranašų Jėzaus ir Mahometo iki Abrahamo Lincolno, Winstono Churchillio ir Nelsono Mandelos, tačiau visus juos sieja pavydėtinas kalbų įtaigumas.
Tuo pačiu pasižymės ir garsioji Shelo Silversteino alegorija „Dovanų medis“. Kūrinio pasakotoja – obelis, primenanti motiną. Ji susipažįsta su mažu berniuku ir visą gyvenimą jam laiminga atiduoda viską, ką turi. Galiausiai iš obels telieka kelmas senoliui, kuriuo virsta berniukas, prisėsti. Paties autoriaus iliustruota knyga, kaip ir Antuano Saint Exupery „Mažasis princas“, užsienyje turi ištisus savo gerbėjų klubus, tačiau Lietuvoje iki šiol buvo nežinoma.

„Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“ – tokiomis nuotaikomis gyvena valstybės primirštos leidyklos. Vilniaus knygų festivalio organizatoriai nepaiso liaudiškų posakių bei prietarų ir rugsėjo 13 d., penktadienį, renginį pradeda aktualia diskusija apie leidybos politikos situaciją Lietuvoje. O festivalį baigia pokalbiu apie literatūros sklaidą.
Diskusijoje apie kokybiškos literatūros leidybą dalyvaus įvairių šalies leidyklų darbuotojai, verslo ir mokslo žmonės bei Kultūros ministerijos atstovai. Jos metu bus nagrinėjamos leidybos rėmimo spragos ir svarstomos galimos perspektyvos.
„Nors per keletą metų ir padidėjo literatūros finansavimo biudžetai, tačiau rimtų knygų leidybos Lietuvoje klausimas išlieka probleminis ir atviras. Neseniai buvo įkurta nauja institucija – Kultūros ir meno taryba, kuri administruoja kultūrai skiriamas lėšas. Šis faktas – gera priežastis pokalbiui“, – teigia Gediminas Baranauskas, leidyklos „Kitos knygos“ direktorius ir vienas iš Vilniaus knygų festivalio organizatorių.
Paskutinę festivalio dieną, sekmadienį, Vertėjų sąjungos rengiamoje diskusijoje apie literatūros sklaidą bus svarstoma, kaip gerą, intelektualią literatūrą priartinti prie žmonių, kaip ugdyti jų skonį ir skaitymo kultūrą? Jos metu bus aptariamas ir bibliotekų bei jų fondų formavimo klausimas.
„Dažna biblioteka neturi konkrečių atrankos kriterijų, todėl rimtų knygų užsako po vienetą, o meilės romanų, detektyvų ir kitų vienadienės literatūros knygelių – penkiolika ar dvidešimt. Jei biblioteka neformuoja skaitytojo, nebando pateikti jam geros literatūros, tuomet kyla klausimas, kas dar už tai atsakingas?“ – svarsto Eurika Stogevičienė, viena iš festivalio organizatorių.
Festivalio lankytojai taip pat galės aktyviai įsitraukti į pokalbį apie valstybės remiamą meną. Architektai diskusijų cikle „Miesto skaitymai“ kalbėsis apie miesto erdvės kultūrą Lietuvoje. Filosofai ir kultūros žmonės leisis į pokalbį apie vaizduotę, kūrybiškumą ir atmintį bei diskutuos apie lietuvišką kontrkultūrą.
Antrasis Vilniaus knygų festivalis sostinėje vyks rugsėjo 13–15 dienomis Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“ (Maironio g. 3).

TV kanalo „Penki TV“ laida „Knygos per „Penki TV“ rugpjūčio 20 dieną pradeda savo trečiąjį sezoną. Laidos kūrėjų komanda visiems knygų mylėtojams ir vėl žada daugybę susitikimų su rašytojais, įspūdingiausių knygų pristatymų akimirkų bei reportažų iš įvairių knygų gerbėjams skirtų renginių.

„Trečiąjį laidos sezoną kviečiame pasitikti kartu su žinoma JAV rašytoja Rūta Šepetys, kurios knyga „Tarp pilkų debesų“ sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, o ir knygos ekranizacijos darbai jau įgauna pagreitį. Apie savo gyvenimo knygas pasakos Silicio slėnio verslininkas lietuvis Ilja Laurs. O apsilankę Vasaros literatūros seminaruose kartu su rašytojais Sigitu Parulskiu bei Eileen Myles bandysime atsakyti į klausimą, ar įmanoma išmokti rašyti ne prasčiau už didžiausius plunksnos meistrus“, – pasakoja laidos prodiuserė Julija Zemcova.

Be to, naujajame sezone laidos kūrėjai žada aplankyti ne vieną knygų renginį ir išsamiai apie jį papasakoti savo žiūrovams.

„Trečiajame laidos sezone ketiname aplankyti didžiausius literatūrinius renginius, tarp kurių, žinoma, Vilniaus knygų mugė ir Vilniaus knygų festivalis, paprastai sutraukiantys tūkstančius knygų mėgėjų. Be to, ir toliau žadame sekti knygų pasaulio naujienas ir pristatyti ryškiausius literatūrinius renginius bei pakalbinti žymiausius šių laikų rašytojus“, – sako laidos vedėja Aina Kirdulienė.

Artimiausiose laidose „Knygų per „Penki TV“ komanda žada interviu su išeivijos rašytoju Antanu Šileika, lietuvių ir iraniečių kilmės kūrėja Anita Amirrezvani bei politikos apžvalgininku Česlovu Iškausku.

Laida „Penki TV“ eteryje rodoma kiekvieną antradienį, 20.00 val. Ją taip pat galite rasti portaluose www.penki.lt, www.penki.tv ir www.delfi.lt bei TV kanalo „YouTube“ paskyroje.

Malonių įspūdžių!

Laidų archyvas >>>

Apžvelgiame būsimas ir jau pasirodžiusias vasariškas knygynų naujienas.

Birželį eidami pro knygyno vitriną šypsotės, išvydę senus gerus pažįstamus. Štai Michaelo Ondaatje „Kačių stalas“ atmintyje taip ir dvelkia „Anglu ligoniu“, gulinčiu paslaptingame sode. O tai garsiojo singalų kilmės Kanados rašytojo autobiografinių motyvų kupina istorija. Joje vienuolikmetis berniukas, pramintas Varnėnu, laivu „Oronsėjus“ leidžiasi kelionėn į tolimąją Angliją. Jį pasodina prie „kačių stalo“ – toliausiai nuo kapitono, pačioje neprestižiškiausioje vietoje. Stalo kaimynai – vienas už kitą ekscentriškesni: ponas Mazapa groja laivo orkestre, panelė Lasketi vaikštinėja po denį su liemene, kurios kišenės prikimštos gyvų karvelių, ponas Danielsas laivo triume prižiūri sodą. Tačiau daugiausiai smalsumo visiems kelia paslaptingas kalinys, išvedamas pasivaikščioti mėnesienoje su antrankiais. Kaipgi M.Ondaatje išsiverstų be paslapties… Būdamas panašaus amžiaus, jis pats plaukė laivu iš Šri Lankos į Angliją, vėliau – iš Anglijos į Kanadą. Laivas „Oronsėjus“ šiame romane – lengvai pamišusio pasaulio modelis, į kurį patekęs vaikas į krantą išlips daug vyresnis. „Ar ne todėl, taip nieko galutinai ir nesupratę, likome sėdėti prie „kačių stalo“, vis žvilgčiodami ir dairydamiesi atgal, net dabar, mūsų amžiuje, ieškodami tų, su kuriais keliavome ir kurie sukūrė mus tokius, kokie esame“, – klausia rašytojas.
Kitas senas draugas, aplankantis gan dažnai, – japonas Haruki Murakami. Šįkart jis į svečius atėjo nešinas ne romanu, o apsakymų knyga „Visi Dievo vaikai šoka“. Tačiau nusiteikęs taip pat metafiziškai, sekdamas siurrealistines, mistines, beveik fantastines istorijas, kurių pagrindu tapo realūs Japonijos įvykiai: Didysis Hanšino žemės drebėjimas Kobėje 1995-ųjų sausį ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusi nervus paralyžiuojančių dujų ataka. Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje ir nė vienas jų neapsilanko stichijos suniokotame mieste. Žemės drebėjimas išgyvenamas ne tiesiogiai, o per košmarus ir patiriamas haliucinacijas.

Nusikaltimų pėdsakais

Jei be išgalvotų košmarų negalite ištverti net vasarą, kriminalų leidėjai nesnaudžia. Štai pakartota norvegų autoriaus Jo Nesbo „Raudongurklė“ su detektyvu Hariu Hūle, pažįstamu iš kitų dviejų lietuviškai išleistų romanų „Pentagrama“ ir „Gelbėtojas“. „Raudongurklėje“ jis laikinai perkeliamas į policijos saugumo tarnybą ir susidomi ataskaita apie itin reto ginklo įsigijimą. Šis ginklas, patekęs į neonacių grupuotės rankas, Harį Hūlę nuveda į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir priverčia klaidžioti tamsiausiais Norvegijos istorijos labirintais.
Netrukus knygynuose pasirodys kitas Jo Nesbo romanas „Sniego senis“, kuriame – dar viena Hario Hūlės tiriama byla. Naktį nubudęs berniukas neberanda mamos, tik jos rožinis šalikas užvyniotas nežinia kieno kieme nulipdytam sniego seniui. Detektyvas išsiaiškina, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo vienuolika moterų ir visos – iškritus pirmajam sniegui.
Britų rašytojo Simono Becketto romanuose nusikaltimus narsto detektyvas Deividas Hanteris. Romane „Kapo šauksmas“ jam tenka prisiminti laikus, kai už grotų buvo pasodintas Džonatanas Monkas, žagintojas ir žudikas maniakas, taip ir neprisipažinęs, kur paslėpė savo aukų kūnus. Po aštuonerių metų žudikui netikėtai pavyksta pasprukti iš kalėjimo, ir nužudytų merginų lavonai rūkų slepiamame miestelyje tarsi ima byloti iš po žemių…
Tačiau užteks tos ūkanotos šiaurės – juk nusikaltėliai ir detektyvai bando vieni kitų kantrybę ir šiltuose kraštuose. Tai supratusio brito Johno Burdetto romanas „Bankoko šmėklos“ perkels į prostitucijos ir narkotikų prekybos persmelktą Tailandą. Čia uolus budistas Sončajus, karališkosios Tailando policijos detektyvas, pamažu narplioja brutalų prostitutės nužudymą (dvi ankstenės jo bylos – romanuose „Bankoko 8“ ir „Bankoko tatuiruotė“). Vedamas tiesos siūlo detektyvas susiduria su įtakingu bankininku ir kliedinčiu vienuoliu, o galiausiai patenka į prabangų uždarą vyrų klubą, kurio klientai imasi visko, kad išlaikytų savo anonimiškumą ir įgyvendintų slapčiausias fantazijas. Belieka pridurti, kad pats rašytojas, prieš griebdamasis detektyvinių romanų, dvylika metų dirbo teisininku Honkonge.
Sėkmė palytėjo anglų literatūros debiutantę Lisą Ballantyne, kurios pirmojo romano „Kaltas“ autorines teises per nepilnus metus įsigijo daugiau nei dvidešimties šalių leidėjai. Jos herojus – advokatas Danielis, ginantis kaltinamuosius beviltiškose bylose. Vienas jų – vienuolikmetis Sebastianas, kaltinamas kito vaiko nužudymu. Nerdamas į drumzlinas Sebastiano šeimos gelmes, Danielis prisimena savo vaikystę pas globėjus ir moterį, kurios meilė jį išgelbėjo. Ar vėliau patirta išdavystė – pakankamas pagrindas išbraukti ją iš savo gyvenimo? „Šia istorija siekiu parodyti, kad nusikaltėliais negimstama. Čia beveik visi yra kalti. Tik jų kaltės skirtingos ir nesulyginamos“, – tvirtina debiutuojanti rašytoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Knygų mugė tęsiasi “Pegase”! A.Čekuolio, A.Tapino, S.Parulskio naujausios knygos ir kitos karščiausios naujienos – knygų mugės kainomis!” – tokias trumpąsias žinutes į gyventojų mobiliuosius telefonus siunčia knygų pardavėjai, verčiantys kelti klausimą, kam tuomet pirkti ne tokį jau pigų bilietą į tarptautinę Vilniaus knygų mugę, jei knygų palankiomis kainomis galima nusipirkti ir po mėnesio ar dviejų.
Vis dėlto knygų mugės organizatoriai, pasirodo, tokia rinkodaros kampanija tik džiaugiasi. “Tai knygų mugės populiarinimas, ir, svarbiausia, ne vien per kainas, bet ir per įvairius renginius, ir dar verslo lėšomis. Juk mugės organizatoriai kaip tik siekia, kad mugė išeitų už Vilniaus ribų, tik tam ne visuomet pakanka biudžeto. Šiuo atveju iniciatyva labai sveikintina”, – aiškina Vilniaus knygų mugės organizatoriai.
Jiems antrina ir Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Aida Džiovėnienė, pabrėžianti, kad knygų mugė nėra skirta vien knygoms pirkti ar parduoti. Jos teigimu, žmonės bilietą į mugę perka ne tikėdamiesi pigesnių knygų, o dėl renginių, koncertų, susitikimų su autoriais, dėl galimybės kaktomuša susidurti su žymiausiais Lietuvos žmonėmis.
Viena iš kampanijos “Knygų mugė tęsiasi” organizatorių, ALG knygynų generalinė direktorė Lilija Tolbatova pabrėžia, kad būtent tokius knygų mugės akcentus, o ne sumažintas knygų kainas visus metus siekiama pristatyti kitų miestų gyventojams. Štai kodėl po Vilniuje įvykusios knygų mugės Lietuvos ir užsienio rašytojai visus metus vežami į susitikimus su skaitytojais kituose miestuose, o mažesnių miestų gyventojai turi galimybę susipažinti su tokiu pat plačiu knygų asortimentu, koks pristatomas ir Vilniuje, knygų mugės dienomis.

Nors elektroniniu pavidalu galima įsigyti net pagrindinį šalies įstatymą – Lietuvos Respublikos Konstituciją, pakol kas mažai elektroninių knygų patenka į Lietuvos skaitytojų rankas. Tiesa, leidėjai ir platintojai neslepia ambicijų šiais metais pasiekti proveržį.

Nuo pat elektroninių knygų atsiradimo rinkoje buvo pabrėžiamas greitas jų pasiekiamumas (galimybė parsisiųsti tiesiai iš interneto), ekologiškumas ir pigumas. Tačiau pastaroji savybė plečiantis elektroninių knygų rinkai vis dažniau tampa pagrindiniu diskusijų objektu. Leidėjų teigimu, nuomonė, kad elektroninė knyga turi būti gerokai pigesnė nei popierinė, yra mitas, nes leidžiant elektroninę knygą dingsta tik spaudos ir logistikos sąnaudos: leidykla tebeturi mokėti už autorių teises, vertimą, redagavimą, iliustravimą ir konvertavimą į standartus atitinkantį formatą. Kita vertus, jei leidžiama elektroninė knyga jau buvo išleista popieriniu pavidalu, leidybos sąnaudos gerokai sumažėja.
„Veido“ pašnekovų teigimu, Lietuvoje įsitvirtinusi tendencija elektroninę knygą pardavinėti maždaug 30 proc. mažesne kaina, nei kainuoja tokia pati popierinė knyga. Mažesnės kainos taikomos tik elektroniniu formatu perleidžiant klasikinius kūrinius, nes dažniausiai už jų perleidimą nebereikia mokėti autorinių mokesčių.
Tiesa, kartais elektroninės knygos kaina siekia ir to paties pavadinimo popierinės knygos kainą. Didžiausio pasaulyje internetinio knygyno „Amazon.com“ skyriaus Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad 30 proc. knygyne siūlomų įsigyti populiariausių kūrinių elektroninių versijų kaina yra netgi didesnė nei popierinių.
Toks kainų nesuderinamumas Lietuvos knygynuose pastebimas paskelbus nuolaidas. Knygynui pritaikius 30 proc. ar didesnes nuolaidas popierinės knygos kaina tampa mažesnė nei elektroninės.
„Popierinių knygų kainodara turi savą specifiką. Jei leidėjas pardavė didžiąją dalį tiražo ir susigrąžino investicijas, jis gali norėti tiesiog parduoti likučius ir „išsivalyti“ sandėlius, tad knyga gali būti parduodama už savikainą ar net pigiau. Elektroninės knygos neužima vietos sandėlyje, gamybos ir sandėliavimo lėšos nebūna „įšaldomos“, todėl jų kainos mažinti nebūtina“, – teigia elektroninėmis knygomis prekiaujančio internetinio knygyno „Skaitykle.lt“ atstovas Deividas Talijūnas.
Kita vertus, Lietuvoje ima kurtis projektai, siūlantys skaityti knygas tiesiog internete. Leidyklos „Technologija“ administruojamoje internetinėje sistemoje vartotojas galimybę knygą skaityti mėnesį gali užsisakyti sumokėjęs 40 proc. popierinės knygos kainos, pusmetį – 60 proc., o metus – 80 proc.
„Šioje sistemoje parduodamos ne knygos, o teisė jas skaityti. Kas nori paskaityti, renkasi popierinę knygą arba perka skaityklę, o kam reikia informacijos, tas renkasi elektroninę knygą skaityti internete“, – mano leidyklos „Technologija“ direktorius Vidmantas Labašauskas.

Parduoda vos kelis šimtus
Vis dėlto parduoti elektronines knygas ar galimybę jas skaityti Lietuvoje sekasi sunkiai. V.Labašausko teigimu, nors skaitytojų (vartotojų, kurie sistemoje skaito knygą ilgiau nei minutę) per metus padaugėjo nuo 630 iki 23 tūkst., elektroninėje erdvėje esančių knygų pardavimas sudaro apie 10 proc. leidyklos apyvartos. Santykinai nedidelį pardavimą leidyklos direktorius linkęs sieti su tuo, kad sistemoje skelbiama specializuota, daugiausia technologijos mokslams reikalinga literatūra, o jos pagrindinė auditorija – Kauno technologijos universiteto studentai – ja gali naudotis nemokamai.
Nors tikslūs duomenys nėra žinomi, leidyklų atstovai tikina, kad Lietuvoje elektroninių knygų rinka sudaro vos 1 proc. visos knygų rinkos. Panaši situacija visose Baltijos šalyse, o štai Didžiojoje Britanijoje elektroninių knygų pardavimas sudaro apie 15 proc. visos knygų prekybos, JAV 20 proc. siekė dar 2011 m. Praėjusių metų pabaigoje „Amazon.com“ atskleidė, kad iš jų elektroninės parduotuvės Didžiosios Britanijos ir JAV vartotojai nuperka daugiau elektroninių nei popierinių knygų. Bendrovės pranešime teigiama, kad, pardavus 100 popierinių knygų, parduodama 114 elektroninių.
Dėl to, kad Lietuvoje elektroninės knygos dar nėra populiarios, daugelis leidyklų lūkuriuoja ir tokių knygų leisti neskuba. Leidykos „Baltos lankos“ direktorius Artūras Surgutanovas teigia, kad kol kas elektroniniu pavidalu išleistų knygų parduota vos po kelias dešimtis, nors leidykla perleido populiaraus rašytojo Sigito Parulskio knygas.
„Sunku pasakyti, kiek iš tiesų elektroninių knygų parduodama. Pavyzdžiui, Estijoje perkamiausios knygos elektroninės versijos parduodama po 200–400 vienetų. Panašiai turėtų būti ir Lietuvoje. Tiesa, stebint šių metų perkamiausių knygų pardavimo rezultatus galima spėlioti, kad bent jau bestselerių bus parduota tikrai daugiau“, – teigia neseniai elektroninių knygų knygyną atidariusios leidyklos „Alma littera“ elektroninės leidybos vadovas Mindaugas Davidonis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmosiomis pavasario dienomis leidykla „Dominicus Lituanus“ atidarė savo knygų ir kitų prekių elektroninę parduotuvę www.dominicus.lt. Joje skaitytojams siūlomos leidyklos išleistos žinomų Lietuvos autorių knygos, CD, DVD.

„Žmonės mėgsta knygas įsigyti tiesiai iš leidėjo. Tokį poreikį pajutome jau seniai. Dabar džiaugiamės, kad skaitytojai patogiau ir pigiau galės nusipirkti mūsų leidyklos leidžiamas knygas elektroninėje parduotuvėje. Čia mūsų naujausios knygos pasirodys pirmiausiai. Nors daugelis mėgsta pirkdami knygas jas pavartyti, pasigrožėti iliustracijomis, ypač leidiniuose vaikams, tikimės elektroninės parduotuvės pagalba pasiekti ir tuos, kurie apsiperka elektroninėje erdvėje”, – teigia leidyklos vadovė Ramunė Landsbergienė.

Pagrindinė leidyklos „Dominicus Lituanus“ kryptis – vaikų ir paauglių literatūra, pasakos. Su leidykla bendradarbiauja pulkas pripažintų šiandieninės Lietuvos rašytojų bei knygų iliustratorių: rašytojai Vytautas V. Landsbergis, M. Martinaitis, L. Jakimavičius; Dailininkai – R. Kepežinskas, M. Jonutis, I. Babilaitė, K. Norvilaitė, V.Žvirblis,J. Landsbergis, S. Šniras.
„Dominicus Lituanus“ leidžiamose knygose puoselėjama švietėjiška dvasia: propaguojamos humanistinės vertybės, sprendžiamos psichologinės, dvasinės vaikų, paauglių ir tėvų dilemos.  Svarbūs ir pilietinio, ekumeninio, ekologinio ugdymo aspektai. Visa tai pateikiama kūrybingai, žaismingai, vengiant tiesmuko didaktizmo.
Leidykla ieško kūrybinių sinergijų su kitomis sferomis: bardų muzika, teatru, TV. Čia išleistos pasakos įskaitomos ir į CD, jos režisuojamos Lietuvos teatruose, organizuojami kūrybiniai susitikimai su moksleiviais ir pan.

Pernykštis lietuviškų knygų derlius literatūrologų akimis: klestinti poezija, nupiepusi proza ir dramaturgijos atgimimas.

Preliminari statistika byloja: vidutinis grožinės literatūros tiražas Lietuvoje pernai nežymiai ūgtelėjo (iki 1,6 tūkst. egzempliorių), tačiau ne lietuvių literatūros knygų sąskaita. Pastarasis atvirkščiai – truputį leidosi žemyn ir (kartu skaičiuojant poeziją ir prozą) nebesiekia nė tūkstančio.
Kaip tai atsiliepia lietuvių rašytojams, buvo kalbėta ir praėjusią savaitę vykusioje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkų diskusijoje apie 2012-ųjų literatūrinį „derlių“. Toks aptarimas Vilniaus knygų mugės išvakarėse surengtas jau dešimtą kartą. Pasak LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėjos, humanitarinių mokslų daktarės Solveigos Daugirdaitės, mažų tautų literatūros nuolat gyvuoja savo egzistavimo prasmės klausimo akivaizdoje. Juk skaitytojas laisvas rinktis – imti tvirtai suregztą verstinį romaną ar skaityti gerokai kuklesnį, bet parašytą čia pat. Neslepiama, kad netgi pati sėkmingiausi lietuvių autorių prozos kūriniai pasauliniame literatūros kontekste vargiai turėtų šansų būti pastebėti.
Tačiau tai nereiškia, kad lietuvių rašytojai „sudeda ginklus“. Rengdamiesi rinkti kūrybiškiausias 2012-ųjų knygas, literatūrologai nenuobodžiavo, nes po ranka turėjo maždaug pusantro šimto pavadinimų knygų stirtą. O institute vienas kitą pasitikdavo viltingais klausimais: „Gal aptikai ką nors gero?“ Nes didžiumą to, ką siūlo leidyklos, anot S.Daugirdaitės, norėjosi ne kultūringai padėti į šalį, o iš visų jėgų sviesti kuo toliau.
„Dauguma tokių knygų išleidžiama pačių autorių ar privačių rėmėjų lėšomis, tačiau būna, kad jų sklaidą ir leidybą dalinai biudžeto pinigais finansuoja Kultūros ministerija arba Kultūros rėmimo fondas. Kai pastebim, kad prasta knyga buvo remiama, pasistengiame įsidėmėti tokį atvejį. O šiaip ženklų, kad lietuviai liautųsi rašę, sprendžiant iš leidybos srautų, nematyti: išliekam klasikinę popierinę knygą gerbianti tauta. Daugeliui tautiečių išleisti nuosavą knygą tebėra garbės reikalas“, – konstatuoja docentė S.Daugirdaitė.

Holokausto temos industrija

Gal todėl mokslininkai savo diskusijai parinko šmaikštų pavadinimą: „Iš bado šuva ir ridiką ėda?” Ridikų šuniui – kasmet vis daugiau, o štai skanėstų asortimentas menkas.
LLTI direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Kvietkauskas 2012-ųjų lietuvių literatūros derlių vertina kaip vidutinišką, be aiškių favoritų. „Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke, kaip visuomet, nestinga poezijos – ji stipri, vertinga. Galima išskirti Rimvydo Stankevičiaus knygą „Ryšys su vadaviete“, kuri signalizuoja atsiradus naujos poetinės kalbos fenomeną. Galima įžiūrėti ir eksperimentinės poezijos suklestėjimą – pasirodė net kelios stiprios knygos, eksperimentuojančios kalba,“ – teigia M.Kvietkauskas.
Beje, iki šiol poezijos knygos prieš mugę būdavo vertinamos tik renkant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tačiau po dešimties metų atkaklaus įtikinėjimo, kad eilėraščių skaitytojai visgi egzistuoja, šįmet už poezijos knygas pirmąkart galima balsuoti ir Metų knygos rinkimuose. Dabar LLTI sudarinėjamo dvyliktuko išskirtinumu beliko dramaturgija. O ji šįmet nustebino: geriausiųjų sąraše matome net dvi dramaturgijos knygas – Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bei Arvydo Juozaičio „Gyvųjų teatrą“
O štai prozos padėtis nedžiugina. Dvyliktuke atsidūrė trys romanai, bet visiems jiems kliuvo sočiai, nė vienas nebuvo entuziastingai vertintojų sutiktas.
„Ypač daug diskusijų sukėlė holokausto vaizdavimas Sigito Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“. Svarstėme, ar šis kūrinys apie žydšaudžius ir jų veiklos stebėtojus liudija kančią, ar jau peržengia slidžią mėgavimosi kančiomis ribą. Beje, vertindami holokausto prozą dėl to nesutaria ir Vakarų kritikai. Ir jie mėgina nustatyti, kada holokausto vaizdavimas tik skatina suprasti to, kas įvyko, egzistencinį šiurpą, o kada jis virsta holokausto kultūros „industrija“ – šis terminas pasitelkiamas, kai kančia naudojama kurti sensacingus, provokatyvius, didelį atgarsį sukeliančius vaizdus. Holokausto liudytojų atsiminimai S.Parulskio romane yra perkuriami, ir tas perkūrimas vėlgi kelia nemažai klausimų“, – pažymi LLTI direktorius.
Staigmena daugeliui skaitytojų tapo Kristinos Sabaliauskaitės novelių rinkinio „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ ignoravimas tiek Metų knygos rinkimuose, tiek kūrybiškiausių knygų dvyliktuke, kur jos vietą užėmė Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“. „Paprastas atsakymas: tiesiog buvo geresnių knygų. Ne visi K.Sabaliauskaitės apsakymai, spausdinami knygoje, yra vienodai pavykę. Šiuo atveju susiduriame su stipria žiniasklaidos palaikymo kampanija. Kartais, kaip „Silva rerum“ atveju, ta kampanija sutampa su vertingu kūriniu, o kartais prasilenkia. Po labai ryškaus debiuto kita autoriaus knyga paprastai nebūna tokia sėkminga: tai dažnas atvejis literatūroje“, – nedramatizuoja S.Daugirdaitė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Antrą kartą Vilniaus knygų mugėje dalyvausianti Lietuvos muziejų asociacija (toliau – LMA) kviečia į stendą, kuriame lankytojų laukia ne tik galimybė įsigyti įvairių muziejų leidinių, bet ir gauti šviežiausią informaciją apie ekspozicijas, parodas, renginius, edukacines programas. Veiks ir improvizuota fotoateljė „Sustok, akimirka!“, kurioje lankytojai galės pakeliauti laiku  – įsiamžinti nuotraukoje, pasipuošę istoriniu kostiumu ar jo detale.
Jungtiniame stende savo leidinius pristatys šešiolika muziejų: Lietuvos jūrų, Šiaulių „Aušros“, Alytaus ir Panevėžio kraštotyros, Maironio lietuvių literatūros, Genocido aukų, Raseinių krašto istorijos, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Rokiškio krašto, Europos centro „Europos parko“,  Valstybinio Kernavės archeologinės vietovės, M.ir K. Petrauskų lietuvių muzikos, Bažnytinio paveldo, Marijampolės kraštotyros, Kėdainių krašto, Literatūrinis A. Puškino muziejai, pateiksiantys apie šimtą pavadinimų įvairiausių leidinių.
Šiaulių „Aušros“ muziejus kvies išbandyti Johano Gutenbergo išradimo analogą – rankinę tekstų rinkimo mašiną su presu. Ši mašina dar ne taip seniai veikė Šiauliuose – „Titnago“ spaustuvėje. Muziejų stende kiekvienas lankytojas pateks į improvizuotą edukacinį užsiėmimą „Kai tekstus rinko rankomis“ ir galės pasijusti tikru … metrampažu bei atsispausti šventinį tekstą.
Sigutės Chlebinskaitės kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ jūrine nuotaika dalinsis Lietuvos jūrų muziejaus edukatorių komanda. Mugės lankytojai susipažins su neįprasta jūrinių vėliavėlių abėcėle, mazgų rišimo simbolika. Pirmą kartą turės galimybę išleisti net trijų rūšių žaismingas knygeles: vieno žodžio knygą iš vėliavėlių,  moliuskais iliustruos bestiariumus, netikėtumai laukia kuriant virvaknyges.
Knygų mugėje bus pristatytos ir naujausios, dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos. Vasario 21 d. 11 val., iš karto po iškilmingo mugės atidarymo, didžiojoje salėje rengiamos M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus išleistos knygos “Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“ sutiktuvės. Solisto, jau tapusio legenda, asmenybę pristatys knygos sudarytoja ir parengėja, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Kadangi Antanas Kučingis buvo bosas, knygos pristatymo metu garsių operų arijas atliks žinomas dainininkas Liudas Mikalauskas.
Pasak Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės, Antanas Kučingis (1899-1983) tai – ne tik žymus lietuvių operos solistas, bet ir drąsus kovotojas už lietuvybę, Lietuvos kariuomenės karininkas.
– Knygoje skelbiama unikali archyvinė medžiaga iš Antano Kučingio palikimo, saugomo M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, – pasakojo knygos autorė. –  Laiškai, dokumentai, atsiminimai, nuotraukos pasakoja apie įvairiaspalvę menininko asmenybę, dramatišką jo gyvenimo kelią sudėtingu istoriniu laiku.
Tuo pat metu (vasario 21 d. 11 val.) Knygų mugėje vyks ir Bažnytinio paveldo muziejaus renginys, kuriame bus pristatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios istorija ir šiandien joje įsikūrusio Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, rinkiniai, veikla ir naujausi leidiniai: „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ ir „Atraskime savąjį paveldą: Lentvario bažnyčia ir jos dekoras. 1905–1943“.
Ilgąjį penktadienį 12 val. Kėdainių krašto muziejus pristatys dvi knygas ir kompaktinę plokštelę, skirtą Kėdainių istorijai. Fotografo Vydo Bečelio albumas „Kėdainiai. Fotografijos“ supažindina su svarbiausiais Kėdainių senamiesčio pastatais, maldos namais, gatvėmis. Vydas Bečelis savitai mato savo gimtąjį miestą. Žvelgiant į jo nuotraukose užfiksuotus Kėdainių vaizdus galima pažinti ir kaskart iš naujo pamilti šį vieną iš seniausių ir gražiausių Lietuvos miestų.
Visai kitokia dvasia alsuoja knyga ir kompaktinė plokštelė “Kėdainių kraštas svastikos ir raudonosios žvaigždės šešėlyje” (sudarytojai Rimantas Žirgulis ir Vaidas Banys), parengtos vykdant ES programos „Europa piliečiams“ 4-ojo veiksmo „Gyvoji Europos atmintis“ projektą „Laiškai ateities kartoms“.
Pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, šie leidiniai yra skiriami mokytojams ir mokiniams, norintiems gilintis į XX a. Kėdainių krašto istoriją. Jame pateikiami apibendrinti istorikų straipsniai apie šiame regione vykusius pagrindinius pirmosios sovietų, nacių ir antrosios sovietų okupacijos įvykius.
Penktadienį 13 val. bus pristatyta Lietuvos jūrų muziejaus išleista pirmoji jauno istoriko Romualdo Adomavičiaus mokslinė studija, skirta Lietuvos jūrinio laivyno pradžios tyrinėjimams „Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija (1921-1940 m.). Ši knyga pasakoja apie pirmųjų Lietuvos Respublikos jūrinių laivų atsiradimą, išplaukimą į platesnius vandenis. Jūrinės laivybos tradicijų pradžią istorikas sieja su tautinės valstybės įsitvirtinimu Baltijos pakrantėje XX a. tarpukario laikotarpiu, bandydamas išsiaiškinti Lietuvos ryšių su jūra politinius ir ekonominius dėsningumus.
Renginyje apie Lietuvos valstybės jūriškumo klausimus diskutuos knygos autorius Romualdas Adomavičius, istorikas Hektoras Vitkus, Seimo narys Eligijus Masiulis ir tinklaraštininkas-marinistas Egidijus Nasevičius.
Galimybę Lietuvos muziejų asociacijai dalyvauti Knygų mugėje suteikė Kultūros ministerijos parama.
LMA – 1995 m. įsteigta savanoriška šalies muziejų organizacija, vienija 90 muziejų.  Asociacijos  tikslas – telkti muziejus bendrai veiklai, organizuoti ir skatinti juos bendradarbiauti. Asociacija, palaikanti glaudžius ryšius su Tarptautine muziejų taryba (ICOM) ir Europos muziejinių organizacijų tinklu (NEMO), teikia muziejams metodinę pagalbą ir informaciją, leidžia žurnalą „Lietuvos muziejai“, remia besikuriančius muziejus, organizuoja muziejininkų kvalifikacijos kėlimą, dalyvauja realizuojant kultūros ir švietimo programas.