Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys R.Dobellio knyga „Aiškaus mąstymo menas“. Ši knyga apie tai, kaip išvengti sisteminių mąstymo klaidų ir išlaikyti aiškų mąstymą esant neaiškioms situacijoms. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kodėl pranešėjai nevertintini rimtai
1918 m., gavęs Nobelio fizikos premiją, Maxas Planckas lankėsi įvairiuose Vokietijos miestuose. Kad ir kur buvo kviečiamas, visur skaitė pranešimą apie kvantinę mechaniką. Ilgainiui jo vairuotojas įsiminė šį pranešimą pažodžiui. „Jums, profesoriau Planckai, veikiausiai pabodo skaityti vis tą patį pranešimą. Miunchene galėčiau pavaduoti jus, o jūs, užsidėjęs vairuotojo kepurę, galėtumėte ramiai pasėdėti pirmoje eilėje. Ir jums, ir man ne pro šalį šiokia tokia įvairovė.“ Plancką pralinksmino toks sumanymas. Jis sutiko. Taigi, vairuotojas perskaitė didžiai gerbiamai publikai pranešimą apie kvantinę mechaniką. Po jo vienas fizikos profesorius pateikė klausimą. Vairuotojas tarė: „Nė nemaniau, kad tokiame pažangiame mieste kaip Miunchenas manęs gali klausti tokių paprastų dalykų. Paprašysiu į šį klausimą atsakyti savo vairuotoją.“
Pasak vieno garsiausių pasaulio investuotojų Charlie Mungero – tai jis man papasakojo šią istoriją apie Plancką, – žinojimas gali būti dvejopas. Tikras žinojimas, pasiekiamas ilgai ir kantriai dirbant protinį darbą, ir vairuotojo žinojimas. Kaip rodo Mungero pasakojimas apie Plancką, vairuotojai – tai tokie žmonės, kurie tik dedasi ką nors išmaną. Jie įgunda rengti šou. Dažnas jų turi puikų balsą, atrodo pasitikintis savimi. Bet jų skelbiamos žinios yra nieko vertos. Jie tiesiog gražbyliauja ir tuščiažodžiauja.
Deja, ne taip paprasta atskirti tikrąjį žinojimą ir vairuotojo žinojimą. Dėl televizijos ir radijo vedėjų viskas aišku – jie paprasčiausiai vaidina. Taip. Visi tą žino. Vis dėlto telieka stebėtis, kodėl šiems banalybių meistrams teikiama tiek daug garbės. Jie kviečiami ant pakylų ir podiumų moderuoti pokalbių apie tai, apie ką jie vargu ar išmano. Už tai jiems mokami dideli pinigai.
Su žurnalistais kiek kebliau. Tarp jų yra ir labai išsilavinusių žmonių. Dažniausiai tai vyresnio amžiaus žurnalistai, daugelį metų rašantys konkrečiomis, labai aiškiai apibrėžtomis temomis. Norėdami perprasti ir perteikti to reiškinio, apie kurį pasakoja, visumą, jie rimtai dirba. Dažniausiai jie rašo ilgus straipsnius, gausiai pateikia pavyzdžių, pamini ir priešingą nuomonę.
Bet dauguma žurnalistų, deja, priskirtini vairuotojų kategorijai. Jie labai sparčiai iš nieko, o dar paprasčiau – iš interneto, sumeistrauja straipsnį bet kuria tema. Jų tekstai tiesmuki, trumpi ir – dažniausiai slepiant vairuotojo žinojimą – ironiški.
Kuo didesnė įmonė, tuo labiau iš jos vadovo tikimasi šoumeno gebėjimų – vadinamosios komunikavimo kompetencijos. Tylus, neišsišokantis, rimtas kūrėjas čia nepageidaujamas, bent jau į vadovo pareigas. Akcininkai ir verslo žurnalistai tikriausiai mano, kad šou vedėjo gebėjimai laiduoja geriausią rezultatą. Bet taip, be abejo, nėra.
Ch.Mungero partneris Warrenas Buffettas vartoja puikų apibūdinimą – kompetencijos sritis. Tam tikros srities žinovas tai, kas įeina į šią sritį, geba vertinti kaip profesionalas. O kas yra už jos ribų, jis nevertina arba vertina abstrakčiai. W.Buffetto gyvenimo motto: „Išsiaiškinkite savo kompetencijos sritį ir likite joje. Ši sritis gali būti nedidelė. Svarbiausia – įsisąmoninti jos ribas.“ Ch.Mungeras jį papildo: „Išsiaiškinkite, kokių turite gebėjimų. Jei mėginsite laimės ieškoti už savo kompetencijos srities ribų, nesitikėkite geros karjeros. Nieko iš to neišeis – patikėkit.“
Išvada. Nesikliaukite vairuotojo žiniomis. Neapsigaukite – atstovo spaudai, šou kūrėjo, televizijos ar radijo pranešėjo, plepio, tuščiažodžiautojo, žongliruotojo klišėmis nelaikykite žinovu. Bet kaipgi atpažinti apsimetėlį? Yra vienas aiškus požymis. Tikras žinovas suvokia, ką išmano, ko ne. Jei toks žmogus susiduria su tuo, kas pranoksta jo kompetencijos sritį, jis paprasčiausiai patyli arba sako: „Šito nežinau.“ Sako nėmaž neapgailestaudamas – netgi kiek didžiuodamasis. Vairuotojas taip niekada nepasielgtų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Penktadienį, spalio 19 d., 16.30 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma paroda “Vytautas Landsbergis – 100 knygų”, skirta pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo prof. Vytauto Landsbergio 80 metų sukakčiai paminėti.

Vytautas Landsbergis – politikas, kultūros istorikas, visuomenės veikėjas, išleidęs per 100 knygų, kuriose pristatomi M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėjimai, nagrinėjami Lietuvos ir tarptautinės politikos klausimai. Yra parašęs poezijos knygų, atsiminimų, suredagavo ir išleido visus M.K.Čiurlionio kūrinius fortepijonui.
Parodoje pristatoma prof. Vytauto Landsbergio čiurlionianada: mokslinės ir publicistinės knygos apie didįjį lietuvių kompozitorių, plokštelės su M. K. Čiurlionio kūrinių, atliekamų prof. V. Landsbergio, įrašais. Eksponuojamos publicistinės knygos apie Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą, tarptautinius santykius, Europos Parlamentą, taip pat poezijos ir atsiminimų knygos.
Greta leidinių rodomi universitetų garbės daktaro vardo suteikimo prof. V. Landsbergiui diplomai, regalijos ir atminimo dovanos. Tarp eksponatų – Norvegų tautos taikos premijos sertifikatas, įvairių organizacijų už nuopelnus menui ir taikai įteikti žymenys.
Knygas sukaupė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kitus eksponatus prof. Vytautas Landsbergis dovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Laurynas Katkus – tarp „Sklepo“ ir „Judančių šešėlių“.

„Čia patenkama tarsi į lėktuvo kabiną – per siaurą tambūrą, pasilenkus po vandentiekio vamzdžiais. Tačiau patsai sklepas gana erdvus: jame sutelpa ne tik daiktai, kurie paprastai gyvena rūsiuose (…), bet ir rašomasis stalas su kėde. Po stalu šyla svarbiausias patalpos prietaisas – elektrinis radiatorius. Kai lauke sniegas ir toks minusas kaip šį sausį, o grindys iš betono, negelbsti nei šilti batai, nei vilnonės kojinės – pėdos greitai sustyra. Bet sukišus jas į radiatorių iškęsti galima“, – taip savo rašymo kampelį knygoje „Sklepas ir kitos esė“ apibūdina Laurynas Katkus.
„Ar tai realybė, ar tik literato išmonė?“ – klausiu Lauryno. „Kokia išmonė? Labai gera darbo vieta – tyli, rami, niekas neblaško. Neseniai gavau dovanų veltinius – žiemą bus kojoms šilčiau. Žodžiu, sklepas man geriausia darbo vieta“, – sako rašytojas.
Užtat visi kiti dienos reikalai ir šeimos rūpesčiai su kūryba „pjaunasi“. „Neturiu sąlygų atsidėti vien rašymui, todėl tenka gyventi dvigubą gyvenimą: iš ryto – rūsys, dieną – biblioteka arba auditorija. Jau kelerius metus užsiimu akademiniais dalykais: dėstymu Vytauto Didžiojo universitete ir mokyklinės literatūros chrestomatijos, kurią leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, rašymu. Bet galiu padėkoti likimui už tai, kad palikdavo laiko kūrybai. Nemažai suspėjau nuveikti: išleidau poezijos knygą („Už 7 gatvių“, 2009), esė rinktinę, netrukus pasirodys prozinis pasakojimas „Judantys šešėliai“… Net į medį pastuksenti norisi, kad toks dėkingas gyvenimo ritmas nesugriūtų“, – tikina L.Katkus.

Lietuvių ir vokiečių „romanas“

„Judantys šešėliai“ pavadinti „psichologiniu pasakojimu apie postkomunistinį būvį“, ir tai nenuteikia didelei intrigai, nes pastarąjį dešimtmetį panašūs pasakojimai lietuvių literatūroje ėmė vyrauti. Ar bepavyks skaitytoją kuo nustebinti? „Galėtume knygą vadinti ir aštraus siužeto istoriniu trileriu, bet manau, kad rimtos, akylos psichologinės prozos, kalbančios apie dabartį, nėra daug. Turiu omenyje tokius kūrinius, kurie dabartinį laiką vertina objektyviai, o ne iš sovietmečio perspektyvos. Šiuo keliu suka Danutė Kalinauskaitė savo knygoje „Niekada nežinai“: be panegirikos ir kartu pripažindama naujas vertybes. Jos kūriniuose dabartis nebėra vien keistas, nelogiškas praėjusių laikų „prielipas“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Ar Laurynui neatrodo, kad karta, jaunystėje patyrusi santvarkų lūžį, buvo priversta per anksti pasenti? Juk tai, apie ką pasakojama jo esė, – viena vertus, nesenos realijos, kita vertus, jaunesniems nebesuvokiama patirtis… „Galbūt. Ir vienintelis būdas išsivaduoti nuo tų patirčių – jas papasakoti. Nors Vokietijoje man dar 2001-aisiais buvo sakoma, kad apie sovietinę praeitį jau viskas papasakota. Bet štai šįmet Nidoje T.Manno festivalyje viešėjo vokiečių rašytojas Eugenas Ruge, pelnęs prestižiškiausią vokiečių literatūros premiją, ir skaitė savo naujausio romano ištraukas. Kaip manote, apie ką? Ogi apie Vokietijos praeitį. Rašytojas negali taip paprastai vienąkart atlikti „išpažintį“ ir žygiuoti sau į naują gyvenimą. Antra vertus, gyvenant Vokietijoje teko sutikti žmonių, kurie iš VDR praeities buvo sukūrę savotišką kultą: jie tik apie tai šneka ir tik su panašios patirties turinčiais bendrauja. Tokie kaip aš būdavo mėgstami jų pašnekovai, nes vieni kitus gerai suprasdavome. Ir priešingai: kalbantis su vakariečiais, tekdavo pajusti skirtingus “dažnius”: jie apie mus nieko nežinojo ir nelabai norėdavo žinoti“, – prisimena studijų Leipcige laikus L.Katkus.
Nors ten studijavo germanistiką, Laurynas nebijo prisipažinti, kad rusų literatūra ir kinas jam yra artimi. „Nė kiek to nesigėdiju. Turime tik džiaugtis, kad spėjome pažinti ir šį kultūros ratą. Kaip nuoseklus komparatyvistas, manau, jog kuo daugiau „ratų“, tuo esame turtingesni“, – tvirtina rašytojas.
Tačiau diskutuodamas su Baltijos šalių kolegomis prieina išvadą, kad dabartinių keturiasdešimtmečių karta, jei sovietmetis būtų kiek ilgiau užsitęsęs, nebebūtų išsaugojusi ir perdavusi savo tautinės tapatybės.
„Prisimenu, kaip „perestroikos“ pradžioje tėvas namie ilgai ir niūriai šią temą svarstydavo su Vytautu P.Blože. Paradoksalu, bet stipriausia lietuvių ir rusų kultūrinė vienybė buvo jaučiama būtent „perestroikos“ laikotarpiu: daug kas tuomet savanoriškai prenumeruodavo laikraštį „Literaturnaja gazeta“ ir rusiškus kultūros žurnalus, kuriuose rasdavo tokių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje viešai prasitarti buvo nepatartina… Netgi liberaliai nusiteikę rusai tuomet įtikėjo, kad tai leis mūsų tautoms išlikti reformuotoje Tarybų Sąjungoje. Staigi imperijos griūtis ir baltų pasitraukimas jiems buvo didžiulis smūgis, su kuriuo negali susitaikyti iki šiol, ir neįsivaizduoja, kad Lietuva galėtų priklausyti kitam, kitokiam kultūros ratui. Iš dalies jie teisūs, nes lietuvių kultūros užsisklendimo, provincialumo ženklus mes patys jaučiame. Vis dėlto kai prisimenu, ką apie Lietuvos kultūrą mąsčiau prieš dešimtmetį, konstatuoju, kad šiandien jos kultūrinį kraštovaizdį matau gerokai šviesesnėmis spalvomis“, – neslepia pašnekovas.
Ar kada nors svarstė galimybę persikelti į Vokietiją? „Buvo laikotarpis, kai rimtai apie tai galvojau: juk ten kultūrinis gyvenimas be galo įvairus ir margatautis. Tačiau pagrindinė svarstymų priežastis buvo ne nusivylimas Lietuvos padėtimi, o vokietė, kurią tuomet buvau įsimylėjęs“, – pripažįsta L.Katkus.
Užtat šiandien jį džiugina tarp lietuvių ir vokiečių literatūrų užsimezgęs „romanas“: „Kai bandau suskaičiuoti, kiek knygų Vokietijoje yra išleidę latvių ir estų rašytojai – regiu žymią mūsiškių persvarą. Apskritai susidaro įspūdis, kad nei latviai, nei tuo labiau estai nesiveržia artimiau bendrauti su vokiečiais, – jie savo žvilgsnį dažniau koncentruoja Skandinavijos kryptimi. Nejusti simpatijų mūsų šiaurinėms kaimynėms ir iš vokiečių pusės. Lietuviai Vokietijoje visuomet sutinkami daug šilčiau“, – tvirtina rašytojas, kurio dvi knygos jau pasirodė Vokietijos leidyklose.

Ne tik tarp keturių sienų

„Judančiuose šešėliuose“ autoriaus valia suvedami veikėjai iš skirtingų amžių: nūdienos humanitaras ir Pirmojo pasaulinio karo lakūnas. Kodėl būtent šis praeities laikas Laurynui pasirodė aktualus? „Ko gera, priežasčių reikėtų dairytis jaunatviškame susižavėjime Raineriu Maria Rilke ir secesija. Dabar šis susižavėjimas kiek atslūgęs, bet tenka pripažinti, kad dvidešimtojo amžiaus pradžios kūriniai (ką jau kalbėti apie įvykius) davė toną visam šimtmečiui, iki pat mūsų dienų. To meto kūrėjai išliko reikšmingomis figūromis: kalbu ne tik apie R.M.Rilkę, bet ir, tarkim, apie kairuolį Walterį Benjaminą. Vis dėlto juos, kaip ir visus autoritetus, norisi pastūmėti į šoną ir judėti pirmyn. Todėl ir ėmiausi savito istorinio žaidimo“, – dėsto autorius.
Jis tvirtina, kad apžvelgus ryškiausius pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūros reiškinius vaizdas tikrai nebūtų prastas. Kitas klausimas, kiek tų reiškinių pasiekė žmogų, specialiai nesidomintį literatūra. Ir nuo to blogiau žmonėms, o ne literatūrai – jie netenka didelio malonumo.
„Šiuo metu silpniausia mūsų literatūros grandis yra sklaida. Antra vertus, turbūt pastebite, kad Vilniuje smarkiai pagausėjo literatūrinių skaitymų, ir jų metu tikrai nebūna skaitoma tuščioms sienoms. Kartu formuojasi tradicija ir suvokimas, kad literatūrinės patirtys nekaupiamos tik užsidarius tarp keturių sienų: greičiau abu dalykai vienas kitą papildo. Tai pirmiausia tinka poezijai, nors svetur populiarūs ir prozos festivaliai. Iš vieno tokio Latvijoje rengiamo festivalio mūsų autoriai grįžta suglumę, mat Lietuvoje ilgesnėmis ištraukomis jie įpratę auditorijos nevarginti, o ten publika nesupranta, kodėl po penkiolikos minučių skaitymo svečias staiga susilanksto savo popierius ir padėkoja už dėmesį. Taigi viskas priklauso nuo tradicijų“, – teigia Laurynas.
Prieš savaitę „Titanike“ vyko pirmasis Vilniaus knygų festivalis: jo organizatorius L.Katkus galėtų pagirti už veiklumą ir drąsą. Tačiau priduria, kad festivalyje, kuris orientuojasi į gilesnius pokalbius nei Vilniaus knygų mugė, jiems ir laiko galėjo būti skiriama daugiau nei tradicinė valanda.
„Mano bičiulis slovėnų poetas Alešas Štegeris buvo vienas Medanos poezijos festivalio organizatorių. Šis festivalis rengiamas nuošalioje slovėnų vyndarių provincijoje netoli Italijos pasienio, tačiau į jį iš visos šalies suplūsta įvairiausių profesijų slovėnai. Kartą koncertuoti po skaitymų buvo pakviesta populiari roko grupė, tačiau Medanos publika, išklausiusi poeziją, ėmė patyliukais skirstytis… Tai Alešui tapo įrodymu, kad jo idėjos virsta kūnu“, – pasakoja L.Katkus.
Tačiau dauguma Lauryno jaunystės draugų ilgainiui tapo valdininkais, verslininkais ir šiandien oriai drožia prospektu su „šlipsais“. Ar jam, iš savojo “sklepo” į susitikimą atriedėjusiam dviračiu, nekildavo panašių pagundų?
„Kiekvienas renkasi savo kelią. Tarkim, mano brolis, viešųjų ryšių specialistas Mykolas, kažkada irgi domėjosi literatūra, bet kiti jo interesai pasirodė stipresni: brolis pasirinko verslą ir niekam nejaučia pagiežos. Kartais erzina kitokie jaunystėje apie rašytojo amatą galvoję, o vėliau dėl įvairiausių aplinkybių versle atsidūrę „ekspertai“: šie mėgsta porinti, kaip viskas baisu nūdienos lietuvių literatūroje, siūlo ją kuo greičiau „likviduoti“ ir visą valstybinę paramą jai nubraukti… Manau, tai diktuoja jų pačių vidiniai kompleksai“, – diagnozuoja pašnekovas.



Pradedame pusmetį truksiantį projektą „Lietuvių literatūros populiarinimas ir sklaida savaitraštyje „Veidas“. Kiekvieną mėnesį pristatysime skaitytojams iškiliausių lietuviškų knygų autorius, supažindinsime su literatūrinio gyvenimo aktualijoms. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiam projektui skyrė 20 tūkst. Lt.

Spaudai rengiamose knygose Aldona Ruseckaitė diskutuoja su Maironio šešėliu, Gintaro Grajausko riteris Tenksalotas – su devyngalviu slibinu, o Donaldo Kajoko romano herojus – su ežeru ir kitomis esybėmis bei nesybėmis.

Stebint, kaip smagiai lietuvių rašytojai šuoliuoja per leidyklas, gali susidaryti įspūdis, jog dėl jų kūrinių leidėjai varžosi. Tačiau būna visaip: kartais mažiau patrauklūs rankraščiai keliauja nuo durų prie durų, kol atranda tokias, į kurias pavyksta prisibelsti.

„Situacija su lietuvių autoriais, sakyčiau, stabili. Nei jų labai daugėja, nei mažėja. Gali būti, kad į Rašytojų sąjungos leidyklą atsitiktiniai žmonės ir kreipiasi retokai. Tačiau tikrai daugėja neprižiūrėtos, neįvertintos lektūros, kuri leidžiama už pačių autorių ar jų privačių rėmėjų lėšas“, – vertina šios leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.

Apie pastarąsias Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamuose straipsniuose stengsimės nekalbėti, kad neaugintume ir taip ryškaus nūdienos literatūroje vertybinio sąmyšio. Juolab panašu, kad rudenį leidyklos pasiūlys nemažai išties skaitytojo dėmesio vertų lietuvių literatūros kūrinių.

D.Kajoko ežeras – gyva esybė

Vienu iš tokių neabejotinai taps poeto Donaldo Kajoko antrasis romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Daugiasluoksniškumu šis kūrinys primins prieš penkerius metus pasirodžiusį „Kazašą“, kuriame šalia realybės plotmės su konkrečiu siužetu ir veikėjais vėrėsi properšos į anapusybę su jos magiškais ženklais ir „nesybėmis“ (tai – paties D.Kajoko naujadaras). „Galiausiai paaiškėja, kad riba tarp „esybių“ ir „nesybių“ pakankamai plona ir verčianti susimąstyti, ar pats esi viena, ar kita. Ežeras čia irgi tarsi gyvas padaras, veikiantis žmonių likimus – neveltui jis iškeltas į knygos pavadinimą“, – pasakoja leidyklos „Tyto alba“ redaktorė Eglė Bielskytė.

Pagrindinis D.Kajoko romano veikėjas yra kompiuterių programuotojas – mažiau poetišką profesiją būtų sunku sugalvoti. Bandydamas atsigauti po brolio žūties, jis atvyksta į šalia ežero dunksantį seną dvarą, kuriame nėra televizoriaus ir neveikia mobilieji telefonai, užtat vakarais būna laiko kalbėtis apie meną. Ir todėl nepatiriama jokių „interneto pagirių“.

D.Kajokas yra teigęs, kad jam nėra svarbu, kaip žmogus suvokia jo eilėraštį: ar emociniame lygmenyje, kai skaitytojui būna „tiesiog gražu“, ar gilesniajame, kai perskaitomos aliuzijos ir perprantama užšifruota simbolika. Tą patį galėtume pritaikyti „Ežerui ir kitiems jį lydintiems asmenims“: jį galima skaityti ir kaip paslaptingų mirčių trilerį, ir kaip meilės trikampio romaną, bet galima – kaip filosofinį kūrinį, svarstantį autoriui įprastus religijos, žmonių komunikavimo galimybių klausimus. „Visa tai, kas būdinga D.Kajoko poezijai, atsispindi ir jo romane. Minimas netgi jo eilėraščių mylėtojams puikiai pažįstamas kurčias asiliukas“, – pasakoja E.Bielskytė.

Nebeskraidantis lakūnas, neberašantis filologas

Poetas, vertėjas Laurynas Katkus savo „Judančių šešėlių“ nenori vadinti romanu ir siūlo tenkintis „psichologiniu pasakojimu apie postkomunistinį būvį“. Kūrinys persmelktas iš sovietinio laikmečio atėjusio žmogaus vienatvės jausena laukiniais principais grįstoje kapitalistinėje visuomenėje.

Šis kūrinys turi du aiškiai skiriamus laikus – dabartinį, kuriame praradęs darbą literatūrologas priverstas emigruoti į Vokietiją, ir šimtmečiu ankstesnį, į kurį perkelia veikėjo skaitomi dvare rasti laiškai. Šiuos laiškus rašė baltų vokietis, literatas, Pirmojo pasaulinio karo lakūnas. Abu likimai vis intensyviau klojami vienas ant kito, susišaukia ir pradeda vienas kitą veikti. Galiausiai abu herojai susitinka, ir nebežinai, kuris iš jų tragiškesnis: ar nesugebantis įsitvirtinti savoje realybėje neberašantis filologas, ar nebeskraidantis karo lakūnas. Ar šis susitikimas realus, ar vaizduotės padarinys – paliekama spręsti skaitytojui. „Tačiau Laurynas tekstą tebetobulina, todėl galima tikėtis įvairių netikėtumų“, – priduria E.Bielskytė.

Devyni pokalbiai su slibino galvomis

Gintaras Grajauskas viduramžių riterių romanų stilistiką imituojančiose „Istorijose apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ skaitytojus perkelia į industrijos revoliucijos amžiaus Škotiją. Riteris Tenksalotas – be galo doras, be galo drovus ir be galo naivus – pasirodo ten, nes turi nukauti drakoną. Tačiau drakonas irgi pasirodo besąs be galo malonus, inteligentiškas eruditas. Jų pokalbiai, kurių yra devyni (nes Tenksalotas kaskart bendrauja vis su kita drakono galva, kurių irgi devynios) virsta nuoširdžia naivuolio ir erudito draugyste. Be abejo, daugiau kalba labiau patyręs drakonas, kenčiantis dėl neišvengiamo asmenybės susiskaidymo, nes kiekviena iš drakono galvų – tai asmenybė su savitu charakteriu. Natūralu, kad joms visoms ne visuomet pavyksta sutarti. Taip pat atskleidžiamos drakonų šeimyninio gyvenimo subtilybės, sužinome, kuo Lietuvos drakonai skiriasi nuo škotiškųjų. Dramaturgo rankos išlavinti žavūs dialogai – su smagiu sarkazmu ir juodu humoru, pašiepiančiu banalaus mąstymo klišes ir mūsiško bendravimo stereotipus. „Kas nors galbūt pagalvos, kad knyga, juolab iliustruota, skirta vaikams, tačiau taip tikrai nėra“, – pabrėžia E.Bielskytė.

Praeities šešėliai

Raimondo Kašausko „Paslaptis“ užbaigia autoriaus sumanytą romanų ciklą („Laukimas“ (2007), „Badmetis, arba Žali akiniai arkliams“ (2009)). Jame atskleidžiami iš ankstesnių knygų atkeliavusio veikėjo Vytauto Norvaišo likimo vingiai naujausiais laikais, stengiamasi įsigilinti į gyvenimą bebaigiančio žmogaus sudėtingą psichologinę būseną. Romano veiksmas trunka vieną dieną: pagrindinis veikėjas, užsidėjęs Arlekino kaukę, į mieste vykstančią mugę išsiruošia kaip į savo atsiminimų žemę. Jaunystė svajonės sukurti pasaulyje „Gerųjų širdžių sąjungą” Vytautui Norvaišui įgyvendinti taip ir nepavyko…

Logiška, jog Maironio metais pasirodys Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM“, kurioje persipina tiek dokumentiniai liudijimai apie poetą, tiek jo biografiją nuosekliai išstudijavusios autorės bandymai atkurti vieną ar kitą jo gyvenimo epizodą. „Tačiau tai – ne tas atvejis, kai nebeaišku, kas knygoje tikra, o kas išgalvota. Autorė tiesiog ieško būdo perteikti tai, kas rūpi galvojant apie Maironį dabar. Jai padeda poeto šešėlis – kaip savarankiškas personažas. Žinoma, kūrinyje minimos ir kitos Maironio laikmečio asmenybės“, – pasakoja V.Sventickas.

Žvilgsniai į save

Literatūrologė Viktorija Daujotytė nuo visuomeninių politinių apmąstymų, publikuotų kolektyviniame rinkinyje „Nerimas“, vėl sugrįžta arčiau literatūros. Tačiau šįkart pagrindiniu personažu pasirenka ne kurį nors kitą kūrėją, o pačią save: eseistinių įžvalgų knygoje „Laisvojo mąstymo properšos“ apstu autobiografinių fragmentų. Pati autorė tokį žanrą vadina „minties ir sielos pragiedruliais“. „Tai – fragmentų vėrinys, kuriame šuoliuojama tiek per visą lietuvių literatūrą nuo Kristijono Donelaičio laikų, tiek per autentišką gyvenimą. Nemaža dalis profesorės tekstų radosi apie kitus rašomų knygų paraštėse, todėl „Laisvojo mąstymo properšas“ V.Daujotytė vadina savo gyvenimo knyga“, – komentuoja E.Bielskytė.

O štai Doloresos Kazragytės eseistikos knyga „Raudoni sandaliukai“, anot jos, panaši į ankstesnes penkias aktorės memuaristines knygas. Ir nors skaitytojų auditorijai būdinga pavargti nuo ilgėliau savąją atmintį intensyviai eksploatuojančių memuaristų, redaktorė tvirtina, kad D.Kazragytės istorijos niekada nesikartoja ir savo forma primena mini noveles. „Jos pasirinktas stilius artimesnis literatūrinei prozai, o ne memuaristikai. Jose – ištisos įvykių ir veikėjų, paverstų literatūriniais personažais, virtinės. Nebeliko ir pirmosioms knygoms būdingo moralizavimo – galbūt todėl, kad „Raudonuose sandaliukuose“ aktorė dažniausiai prisimena vaikystę“, – pasakoja E.Bielskytė.

Dabar Lietuvoje gyvenantis branduolinės energetikos profesorius ir kartu prozininkas Kazys Almenas knygoje „Kelionės į okupuotą kraštą“ prisimins aštuonias savo keliones iš JAV į sovietmečio Lietuvą. Vakariečio, spėjusio motociklu pervažiuoti didžiąją dalį Afrikos ir įkopti į Kilimandžarą, atmintin ilgam įsispaudė okupaciją liudijančios smulkmenos, į kurias čia gyvenantys nebekreipdavo dėmesio. Viešnagių metu K.Almenui teko bendrauti tiek su kiekvieną jo žingsnį stebinčiais kagėbistais, tiek su mokslininkais, rašytojais ir to meto disidentais.

Pomirtinės knygos

Jau po Albino Bernoto mirties pasirodys jo autobiografinės prozos knyga „Kaustytos žąsys“. Joje skaitytojai perkeliami į sovietmečio metus, kai būsimajam rašytojui teko dirbti sąskaitininku kolchozo kontoroje. Taip pat nuosekliau pristatomas ir bendravimas su kolegomis rašytojais. „Pats autorius apie jokias fotografijas nekalbėjo, tačiau nusprendėme, kad pirmajai pomirtinei knygai jos derėtų. Taigi fotografijų bus“, – konstatuoja V.Sventickas.

Autobiografijai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais buvo atsidėjusi ir literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Šis tekstas pateko į pirmąją knygos „Autobiografijos bandymas“ dalį, o antrojoje pateikiami šifruoti jos augintinės į diktofoną suspėti įrašyti profesorės pasakojimai. Juose prisimenama ir V.Zaborskaitės veikla, ir kūryba, ir VU Lietuvių literatūros katedros istorija. Minima daug to meto įvairaus plauko veikėjų, tarkim, trukdžiusių leisti profesorės knygą apie Joną Mačiulį-Maironį. „Netgi kai kurios literatūros asmenybės atsiskleidžia netikėtoje šviesoje, nors gyvenime V.Zaborskaitė į niekingus amžininkų poelgius dažniausiai reaguodavo supratingai ir krikščioniškai atlaidžiai. Pati irgi nevadina savęs teisuole, nesistengia „kilstelėti“, kaip dažnai daro atsiminimų autoriai. Žodžiu, V.Zaborskaitė todėl ir didelė, kad didelė pati “, – teigia V.Sventickas.

Visų skaitančių laukiamiausias metų įvykis Vilniaus knygų mugė (VKM) kitais metais kalbės apie jaunimo literatūrą. Ką tik baigėsi su šia tema susijusio mugės šūkio paieškos, kuriose dalyvauti galėjo net 5 000 knygų bičiulių vienijanti socialinio tinklo bendruomenė.

„Čia – knygų erdvė: prisijunk“ skelbs ateinančių metų mugė. Kad knygos sukuria minčių, siužetų, skaitytojų, rašytojų ir herojų tinklus, bendruomenes, suartina bičiulius pabrėžė šūkio konkurse dalyvavę mugės draugai. „Esu tekstų tinkle“, „skaitykim kartu„ , „čia susitinka geros knygos ir geri žmonės“ „užmesk knygų tinklą“ – šūkiai, taikliai užčiuopę mugės dvasią tapo įkvėpimo šaltiniu VKM organizatoriams. „ Čia – knygų erdvė“, reiškia, jog kviečiame prisijungti visus skaitytojus prie knygų tinklo, įsijungti į skaitančiųjų bendruomenę, į bendravimą per knygas, į patį skaitymo procesą, kad galėtum išdidžiai pasakyti apie save: sveiki, aš esu skaitytojas!“ – sako Vilniaus knygų mugės projekto vadovė Milda Gembickienė.

Ką ir kaip skaito šiandieninis jaunimas? Kokie skaitymo būdai ir formos jiems patrauklūs, ko jie pasigenda mūsų knygynuose ir bibliotekose? Ar iš tiesų knygas pakeitė internetas, socialiniai tinklapiai, nedaugžodžiaujančių SMS žinučių kalba? Į visus šiuos klausimus ir bus bandoma atsakyti mugėje.

Į klausimą, ar reikia šiandieniniam jaunimui knygų, kai yra visažinis google, mūsų kalbinti žymus Lietuvos žmonės nedvejodami atsakė, kad taip. Aktorės Larisos Kalpokaitės įsitikinimu, knygų niekas nepakeis. Internetas tinka informacijai, bet jame skaityti knygas per didelis vargas ir jokio malonumo. „Mano vaikas užaugo su internetu, knygų neskaitė. Kai užaugo, ėmė skaityti knygas, todėl ir sakau, kad knygų niekas nepakeis, jos – kaip draugai“, – įsisitikusi L. Kalpokaitė.

Pati aktorė Larisa Kalpokaitė prisimena, jog paauglystėje skaitydavo daug ir nuolat. „Perskaičiau visus Main Rido, Džeko Londono, Džeimso Kuperio, Valterio Skoto romanus. Turbūt labiausiai tada patiko Valterio Skoto „Aivenhas“ ir visi Main Rido romanai. Nuolat skaitau ir dabar, bet skonis jau kitas. Dabar mėgstamiausios mano knygos – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir Michailo Šolochovo „Tykusis Donas“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Nemenkesnis skaitytojas paauglystėje buvo ir žinomas dainininkas, žurnalistas, TV laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jis prisipažino, kad skaitė visas knygas, kokias tik rasdavo namuose – nuo lietuvių iki pasaulio literatūros. „Mėgau nuotykinę literatūrą, Žiulio Verno, Diuma romanus, Selindžerį, Remarką, išskyrus „Naktis Lisabonoje“, patiko Baltušio „Parduotos vasaros“, – sako M. Mikutavičius ir priduria, kad rašytinis žodis bus amžinai, nesvarbu, ar jis bus pasiekiamas per spausdintinę knygą, ar per internetą. Pasak M. Mikutavičiaus, jis pats kur kas mieliau skaito spausdintines knygas, net naujienas sužino ne iš interneto, o skaitydamas laikraščius, žurnalus, žiūrėdamas TV.

O štai žinomas televizijos laidų ir renginių vedėjas, TV laidų prodiuseris Gediminas Jaunius gana ilgai knygų neskaitė ir tikrą skaitymo malonumą atrado nuo šešiolikos metų. „Tuomet domėjausi psichologine literatūra, skaičiau šventųjų gyvenimo knygas, atradau krikščionišką literatūrą. Didelį įspūdį padarė Soren Kierkegardo „Liga mirčiai“, Hermano Hesės „Narcizas ir auksaburnis“. Hese žaviuosi ir dabar, domiuosi skandinavų autoriais, ypač patinka Ingmaras Bergmanas“, – pasakoja G. Jaunius. Jo nuomone, knygų niekas nepakeis, jokia kita media priemonė jų neatstos. „Man reikėjo prie knygų priprasti, išmokti skaityti ir dabar manau, kad knyga – tai ypatingas dalykas. Tai dovana vaizduotei, sielai, tai meditacija, kartu – tai ir didelis malonumas“, – sako G. Jaunius, pridurdamas, kad, nors dabar nėra daug skaitantis, bet knygoms išrankus. O Bibliją skaito beveik kasdien.

14-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2013 m. vasario 21-24 d. Vilniaus knygų mugė yra didžiausia ir svarbiausia knygų mugė Baltijos šalyse, pelnytai garsėjanti įdomia, turininga kultūrine programa, autorių ir svečių gausa.

„Cukruota žuvis“ – tai toks kinų patiekalas. Ir ne tik, tai ir naujausias A. Urbonaitės romanas. Įdomus, intriguojantis, provokuojantis, skandalingas… Na, autorė jau pagarsėjusi kaip skandalistė.

Pirmoji jos knyga „Posūkyje – neišlėk“ susilaukė įvairių vertinimų: nuo susižavėjimo iki kritikos. „Cukruota žuvis“ dar aštresnė, dar drąsesnė.
Penkiasdešimtmetei žurnalistei sūnus palieka prižiūrėti anūkę, kurios mama kinė. Taip į lietuvės namus įsiveržia kita kultūra. Anūkė dingsta, o moteris jos ieškodama blaškosi po Vilnių, vėliau leidžiasi į Kiniją ieškoti marčios. Knyga jau turiniu kitokia, o kur dar veikėjai, autoironiškas, kartais ciniškas pasakojimo būdas, tikrovės ir fikcijos ribos. Knyga kartais atrodo dokumentiška, kartais ivanauskaitiška, kartais dar nežinia kokia…
Veiksmas vyksta Algirdo gatvėje. Ne vilniečiui galbūt tai nieko nesakantis gatvės pavadinimas, tačiau visiems mums daug ką pasakys tokie A. Urbonaitės žodžiai: „Knygoje daug kalbu apie kinų invaziją. Mano idėja, kad visi žmonės ir tautos turi labai aiškiai suvokti, ko jie nori ir ko bijo. Lietuviai, jūs tikrai nežinote, kas už jūsų nugaros dedasi! Jei valgėte keliuose kinų restoranuose – tai nereiškia, kad pažįstate kinus. Jūs nežinote, kas jūsų ir manęs laukia.“ Taigi vieta gal ne taip ir svarbu, svarbu – pati invazija ir mūsų požiūris į ją.
Kartu su daugiakultūriniu kontekstu atsiranda ir nesusikalbėjimo problema. „Labo ryto“ interviu A. Urbonaitė sako, kad jos anūkė neprastai kalba lietuviškai, tačiau už paprastų lietuviškų žodžių reikšmių slypi nelietuviškas kontekstas. Čia ir yra problema. Manau, kad ne vienas susidūrė su šia problema ir puikiai supranta, ką konkrečiai turi galvoje knygos autorė. O tai, kaip ji pateikia šią problemą – literatūrinis gebėjimas. Vienas rašo vienaip, kitas kitaip.        A. Urbonaitė pasirenka ne tik drąsų, bet ir provokuojantį kalbėjimo būdą, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad autorė neieško skaitytojo pritarimo – jai reikia išsisakyti, išdėstyti savo požiūrį. Kalbėjimo būdas – vienas šios knygos „kablių“. Jei nepatinka – neskaitykite, jei patinka – džiaukitės knyga; pati autorė dėl to mažiausiai suka galvą: ji pasakė, ką norėjo pasakyti nesusikalbėjimo, tautinio maišymosi, tolerancijos temomis. O šios temos tikrai ne vienam aktualios.
Kitas knygos „kablys“ – pasakojimas pirmu asmeniu. Knyga parašyta pirmu asmeniu ne dėl to, kad autorė tapatintųsi su pagrindine heroje, o dėl to, kad tokios knygos kur kas įtikinamesnės, inertiškesnės. Žinoma, tiek pagrindinės veikėjos, tiek autorės patirtis ir įžvalgos kartais (o gal net dažnai) sutampa. Taigi labai svarbu rasti aukso viduriuką ir nemanyti, kad „Cukruota žuvis“ – dokumentinis pasakojimas su fantazijos elementais. Kita vertus, šis romanas – tam tikras būdas, kuriuo A. Urbonaitė išsako savo požiūrį. Autorė to ir neslepia. Knygoje ji kalba apie kinų invaziją į Lietuvą, kultūrinį maišymąsi, kinų ir lietuvių tolerantiškumą, nesusikalbėjimą. Pati A. Urbonaitė yra minėjusi, kad tiesiogiai susidūrė su šiomis problemomis, kad turi marčią kinę ir anūkėlę, kad jos sūnus iš tikrųjų matematikos profesorius, kad ji stebi kinus Algirdo gatvėje, kad susipažino su kinų kultūra. Taigi  darosi sunku atskirti autorę ir naratorę. Labai svarbu skaitant šį romaną nepamiršti, kad autorė neieško skaitytojo populiariai knygai, o kviečia diskutuoti, iškelia problemą, kurią mes turime „suvirškinti“. Viename interviu autorė pati tai patvirtina: „Ši knyga yra platesnio konteksto, ji nėra lengvai skaitoma – po detektyvo forma slypi visai nedetektyviniai dalykai, kuriuos kiekvienas skaitytojas supras savaip.“
Kam labai įdomu, kiek knygoje tikrovės ir pačios autorės, A. Urbonaitė atsako, kad daug. Tačiau ar taip jau svarbu, kad ir knygos herojė, ir autorė yra žurnalistės arba kad rašytoją mama iš tikrųjų maitino riebiomis sriubomis. Svarbūs čia kiti dalykai. Štai juos atsirinkti neužkliūvant už paprastų ar ekstravagantiškų smulkmenų ir yra skaitytojo užduotis. Todėl A. Urbonaitė ir sako, kad knygą kiekvienas supras savaip. Aš nesupratau, ką duoda struktūrinis teksto skaidymas mažytėmis pastraipomis, bet, matyt, autorė turėjo tam kokią priežastį. Nesupratau ir kai kurių vietų ar įžvalgų, todėl manau, kad neprošal bus šią knygą atsiversti darkart po metų kitų: gal reikšminius akcentus sudėliosiu kitose vietose.
Po kurio laiko gal ir knygos personažai atrodys kitaip. Tik dėl Lioleko abejoju; manau, simpatija jam išliks. Net nežinau, kodėl simpatizuoju šiam tipui, bet jis savotiškai mielas. Todėl nenustebau, kad ir autorė myli ši personažą. „Aš esu įsimylėjusi tokį Lioleką. Jisai yra sudurstytas iš kelių personažų. Liolekas yra impotentas, jis yra maišytas, jis yra storulis. Jis yra pavyzdys, kaip maišytam žmogui nedideliame mieste, nedidelėje tautoje išlikti gyvam, sveikam ir nesuniokotam, nesudorotam. Ir aš kartais pagalvoju, kad, jei tas personažas būtų tikras, jis būtų pats geriausias mano draugas.“ – „Labame ryte“ sakė A. Urbonaitė. Tačiau Liolekas – ne vienintelis spalvingas veikėjas, savotiška anūkė Hu, kinų vienuolis, o baltoji senelė (pasakotoja) – pati spalvingiausia ir įdomiausia.
A. Urbonaitė prisipažįsta, kad truputį bijo tos dienos, kada sūnus perskaitys knygą. Žinoma, sūnui neapsigauti ir pagauti mamos „kablius“ bus lengviau negu mums, tūliems skaitytojams. Norėčiau pasakyti: būtinai paskaitykite, jau vien dėl to, kad tai lietuvių autorės romanas. Tačiau kur kas teisingiau yra sakyti, kad knyga skirta ne visiems, ir nereikia jos skaityti vien dėl to, kad tai lietuvių autorės knyga, lai skaito tie, kurie ieško ir nori suprasti šiandienines aktualijas, kurių nepikdys autorės saviironija ir aštrūs pasisakymai. Tai knyga pamąstymui, diskusijai, galite autorei pritarti ar piktintis, tačiau jei norite neįpareigojančios knygos romantiškam vakarui ir saugote jautrų skrandį – šiukštu neskaitykite „Cukruotos žuvies“.

Karolina Paukštė

Kromanjoniečių gentis laikoma tiesioginiais žmonių protėviais. Jų atsiradimas datuojamas 40-35 tūkstančiais metų prieš mūsų erą.

Būtent šio laikotarpio moters gyvenimą aprašo amerikietė Jean Marie Auel visame pasaulyje populiarumo sulaukusioje istorinėje sagoje „Žemės vaikai“, kurios pirmoji dalis – romanas „Urvinio lokio gentis“, ką tik pasirodė ir lietuviškai.

Penkių vaikų mama Jean Marie Auel pradėjo rašyti būdama keturiasdešimties. Ji norėjo sukurti tokią knygą, iš kurios būtų galima pasisemti žinių, tad nagrinėjo istorines publikacijas, archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose, mokėsi primityviųjų menų bei gydymo vaistažolėmis. Romanas „Urvinio lokio gentis“ dėl savo autentiškumo sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir archeologų, antropologų bei paleontologų įvertinimo.

„Urvinio lokio gentis“ Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė dar 1980 metais ir iš karto sukėlė pasaulinę sensaciją. Apimta kūrybinio entuziazmo ir istorinių šaltinių analizavimo, rašytoja dirbo labai produktyviai – per 10 metų pasirodė net 4 įspūdingos apimties romanai apie pirmykščius žmones, vėliau seriją papildė dar dvi knygos. Jas sujungė bendras serijos pavadinimas „Žemės vaikai“ ir pagrindinė herojė – kromanjoniečių genties moteris Aila.

Pirmoji sagos dalis „Urvinio lokio gentis“ pasakoja apie penkiametę Ailą, kuri po žemės drebėjimo netenka savo gentainių ir viena lieka priešistorinėje girioje. Ten ją randa neandertaliečių gentis, kuri save vadina Urvinio lokio klanu. Romanas suteikia istorinių žinių: ką valgė tuometiniai žmonės, kaip jie gyveno ir bendravo tarpusavyje, kokia veikla užsiimdavo, kaip išgyvendavo atšiauriomis sąlygomis ir neturėdami civilizacijai būdingų atributų.

Praėjus vos 5 metams nuo knygos „Urvinio lokio gentis“ pasirodymo, ji buvo ekranizuota. Už geriausią grimą filmas nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui.

Jean Marie Auel sagos „Žemės vaikai“ knygos visame pasaulyje parduotos daugiau nei 45 milijonų tiražu. pasaulyje. Lietuviškai ją leidžia leidykla „Obuolys“. Pirmąją serijos dalį „Urvinio lokio gentis“ jau galima įsigyti interneto knygyne KNYGOS.lt ir kitose knygų pardavimo vietose.

DPA

Vienas vokiečių valdininkas iš bibliotekos pavogė net 24 tūkst. knygų.

Vokietijoje neseniai buvo pagautas valdininkas, kuris per 20 metų iš įvairių Vokietijos ir gretimų valstybių bibliotekų vogė knygas. Per visą šį laiką jo namuose Garmstadte susikaupė solidi bibliofilinė kolekcija, tarp kurių net 24 tūkst. labai retų spaudinių. Iš esmė „bibliofilą“ domino XVII-XVIII amžių knygos, daugiausiai apie mineralogiją ir geologiją. Iš viso vagies sukaupta kolekcija yra vertinama daugiau nei 20 mln. eurų. Apkritai, vogtos kolekcijos savininko pinigai visai nedomino: ne vienos iš vertingų knygų jis net nebandė parduoti.

Vogė dideliais kiekiais

45-erių metų valdininką iš Vokietijos Heseno žemės Mokslo ir kultūros ministerijos Torsteną Rossmanną pagavo vagystės vietoje. Jis bandė išsinešti net  53 labai vertingas knygas. Policija aptiko intelektualaus vagies pėdsakus visai atsitiktinai, kai knygų saugykloje pasigedo vieno itin reto spaudinio – „Žinyno apie estetinę istoriją“, kurio autorius Johanas Fridrichas Blumenbachas, o knyga išleista 1779 metais Gettingene.

Bad Apolzenės kunigaikštystės biblioteka priklauso 75 metų kunigaikščiui Wittekindui Fuerstui zu Waldeckui , ji įkurta jo dvare. Kunigaikštis kreipėsi į policiją, kai jam pranešė apie Blumenbacho knygos dingimą. Jis papasakojo, kad ministerijos valdininkas, pavogęs knygą, kunigaikščio dvare pirmą kartą apsilankė 2010 metų vasarą ir prisistatė kaip aukštas Mokslo ir kultūros ministerijos pareigūnas.

Sudomino kunigaikščio kolekcija

T.Rossmannas pareiškė, kad ministerijoje jis yra atsakingas už vertingas knygas ir būtent Bad Apolzenės biblioteka jį ypač domina. Kai jis peržiūrinėjo spaudinių elektroninį katalogą, jame surado kai kuriuose leidinius, kuriuos jis norėtų apžiūrėti asmeniškai. Vėliau kunigaikštis Wittenkindas pripažino, kad jį papirko vagies kultūringumas ir jo savotiška įtaiga, taip pat jo rafinuotos manieros. Jei ne šie bruožai, kunigaikštis galėjo apskritai neįsileisti valdininko į knygų saugyklas.

Vykdant knygų kolekcijos savininko pageidavimus, apie kiekvieną savo vizitą į biblioteką turėdavo pranešti iš anksto elektroniniu paštu ir suderinti laiką. Į kunigaikščio pilį T. Rossmannas atvykdavo sidabro C klasės „Mercedes“ su numeriu „HEL“. Šios raidės reiškia, kas automobilis priklauso Vokietijos Heseno žemės vyriausybei. Dėl to, kad T. Rossmanas visuomet važinėjo tarnybiniu automobiliu, bibliotekos darbuotojai taip ir nesuprasdavo, ar jis atvažiavimo asmeniniais, ar tarnybiniais reikalais.

Įgavo bibliotekininkų pasitikėjimą

Laikui bėgant, vagis įgavo bibliotekos darbuotojų pasitikėjimą, kuris jiems pasirodę esąs labai išsilavinęs ir itin paprastas bendraujant. Ilgainiui jį pradėjo vieną leisti į knygų saugyklas, nors pagal bibliotekų taisykles, skaitytojai į saugyklas neįleidžiami, o knygas iš jų atneša labai patikimi darbuotojai. T. Rossmanas pats rinkosi knygas, kurios jam patiko, su nešiojamuoju kompiuteriu visada atsisėsdavo kuo toliau nuo personalo ir ilgai kažką persispausdindavo, dažnai trumpam pasišalindavęs iš skaityklos salės.

Pirmieji įtarimai, kad valdininkas vagia knygas, krito 2001 metų rugpjūtį, kai vienas pagyvenęs profesorius užsisakė J.F. Blumenbacho „Žinyną apie estetinę istoriją“, tačiau bibliotekininkė niekaip negalėjo šios knygos surasti. Moteris prisiminė, kad dar visai neseniai laikė šią retą knygą savo rankose, ir netikėtas spaudinio dingimas jai pasirodė daugiau nei keistas. Ji prisiminė, kad būtent T, Rossmanas prieš kurį laiką naršė šią lentyną, kurioje sudėtos knygos apie natūraliąją istoriją, mineralogiją ir geofiziką.

Revizijos rezultatai nustebimo

Bibliotekininkė nutarė atlikti reviziją, kurios rezultatas – net 23 dingusios itin retos knygos. Norėdami įsitikinti, kad būtent T. Rossmannas vagia knygas, nutarė jam paspęsti pinkles. Kai T. Rossmanas po kelių mėnesių vėl atvažiavo į kunigaikštystės biblioteką, darbuotojai apsimetė neva nieko neatsitiko: eilinį kartą jį vieną įleido į saugyklas, o jam išvykus, vėl perskaičiavo knygas – trūko devynių retų spaudinių. Tada kunigaikštis Witenkindas iškvietė policiją, kuri bibliotekoje surengė pasalą. Policininkai T. Rossmano darbo vietoje įrengė 5 slaptas kameras, o patys pasislėpė antrame aukšte, iš kur stebėjo vagį per kompiuterių monitorius.

T.Rossmannas, nieko neįtardamas, rinko knygas nuo lentynų ir dėjosi jas į nešiojamojo kompiuterio portfelį, odinį lagaminą, medžiaginį maišą, kai kurias mažesnes knygas užsikišo už megztinio, o po to šias knygas išsinešė iš bibliotekos. Išimdamas retas knygas iš lentynų, kitas knygas jis sutvarkydavo ir išretindavo taip, kad atrodytų, jog niekas nedingo. Prieš išeidamas, vagis dar kelias knygas įsikišo į lietpalčio kišenes. O prie išėjimo vagišiaus jau laukė policija. Tą dieną T.Rossmannas bandė išsinešti net 53 retas knygas. Pirminėje apklausoje vagišius pareiškė, kad namuose jis turi viso labo apie 30 knygų. Vežamas namo, T. Rossmannas užsiminė, kad knygų namie „gali būti ir šiek tiek daugiau“.

Namuose – knygų už 20 mln. eurų

Tačiau policininkai net nesvajojo, kad vagišiaus namuose bus surasta net 24 tūkst. itin retų knygų. Knygomis buvo užverstos visos erdvės palyginti nemažame T. Rossmanno name, kuriem jis gyveno su žmona ir dviem vaikais. Vertinant sukauptą vogtą kolekciją, pavyko nustatyti, kad vagies bibliotekoje dominavo antikvariniai leidiniai, daugiausia išleisti XVII-XVIII amžiais. Pasivežęs knygas namo, T. Rossmannas pedantiškai pieštuku užtušuodavo bibliotekų numerius, ryškiu rašikliu šalia užrašydavo savo pavardę, o ant bibliotekos antspaudo užklijuodavo savo ekslibrį. Visa tai dabar pašalinti jau bus neįmanoma, todėl vagies ženklai ant knygų išliks ir toliau.

Tyrimo metu nustatyta, kad T. Rossmannas knygas vogti pradėjo dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Per visą šį laiką jam pavyko apšvarinti daugiau kaip 60 bibliotekų visoje Vokietijoje, dar 10 knygų saugyklų Šveicarijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje. Policija iš vagies namo išgabeno šimtus dėžių su knygomis ir dabar jas išsiuntinėja teisėtiems savininkams.

Kokias būdais vokiečiui pavyko pagrobti tokį milžinišką retų knygų kiekį, kol kas neaišku ir kam jis visa tai darė, nesuprantama. Policija paskaičiavo, kad pavogtų knygų vertė yra didesnė nei 20 mln. eurų, tačiau vagies pinigai, regis visai nedomino. Ne vienos knygos jis net nebandė parduoti.

Buvo sėkmingas mokslininkas

Iš T. Rossmanno biografijos aišku, kad jis univesitete studijavo tris programas: biologiją, mašinų gamybą ir geologiją. Baigęs universitetą, jos apsigynė geologijos mokslų daktaro disertaciją, dalyvavo geologinėse ekspedicijose Tubingene, Halėje ir Bristole. Netrukus jis parašė kelis mokslinius straipsnius bionikos tematika ir vadovavo Darmstadto universiteto biotechniniam centrui, o nuo 2005 metų dirbo Mokslo ir kultūros ministerijoje Viesbadebe. 2006 metais jis buvo išrinktas Darmstadto parlamento nariu.

Po vagystės išaiškinimo T. Rossmannas buvo atliestas iš ministerijos, parlamentaro

mandato jis atsisakė pats. Jei teismas nusikaltimą įrodys, R. Rosssmanui gresia iki 10 metų kalėjimo. T. Rossmanno artimieji neabejoja, kad jis turi rimtų psichikos sutrikimų – jis serga bibliomanija, nors jį apibūdina kaip mandagų ir tolerantišką žmogų. Jis netgi tapo jį tardančių policininkų „numylėtiniu“: nežiūrint į labai rimtus kaltinimus, tardytojai, nagrinėjantys jo bylą, kalba apie jį tik iš gerosios pusės ir vadina „įtariamuoju mokslininku“.

Irmano Gelūno nuotr.

Vilniuje vykusiame renginyje „Moderniai visuomenei – naujoviška biblioteka“ apdovanotos 29 bibliotekos, nugalėjusios devyniose nominacijose. Į šias nominacijas pretendavo beveik 1300 viešųjų bibliotekų ir jų filialų, kurių vadovai ir darbuotojai kruopščiai dirbo plėsdami paslaugas ir pritraukdami naujų lankytojų.

„Per kelerius metus įvyko daug svarbių pokyčių viešųjų bibliotekų aplinkoje, kuriuos įvertino šimtai tūkstančių gyventojų. Naujoviškos bibliotekos veidas apima ir didžiausią nepriklausomybės laikotarpiu technologinę pažangą, ir modernias paslaugas, ir gerokai išsiplėtusias socialines funkcijas. Šių pokyčių nebūtų įvykę, jei ne bibliotekininkų kūrybingumas, išaugusi kompetencija ir profesionalumas“, − sakė projekto „Bibliotekos pažangai“ vadovas Kęstutis Juškevičius.

Jo teigimu, šiandien viešoji biblioteka siejama nebe tik su knygų bei periodinių leidinių skaitymu ir nemokamo interneto paslaugomis. „Biblioteka tapo moderniu informacijos centru, teikiančiu šiuolaikinės visuomenės poreikius tenkinančias paslaugas – tokias kaip skaitmeninio raštingumo mokymai, kitos neformalaus švietimo paslaugos, kultūrinė gyventojų ir jų bendruomenių veikla. Remiantis svarbiausiais pokyčiais viešosiose bibliotekose, buvo išskirtos devynios nominacijos ir įvertintos geriausius rezultatus jose pasiekusios bibliotekos“, − teigė K. Juškevičius.

„Mokslingiausiausios bibliotekos“ nominacijoje apdovanotos trys bibliotekos, pasiekusios geriausių rezultatų gyventojų skaitmeninio raštingumo mokymų srityje. Mokymo centrus turinčių bibliotekų kategorijoje laimėjo Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka. Miesto bibliotekų kategorijoje konkurentes pralenkė Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka. Savivaldybių bibliotekų kategorijoje nugalėjo Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka.

„Skaitlingiausios bibliotekos“ nominacijoje buvo renkamos įstaigos, kuriose praėjusiais metais lankytojai daugiausiai kartų pasinaudojo viešos interneto prieigos kompiuteriais. Aktyviausiai skaitmeninėje erdvėje gyventojai naršė Šiaulių apskrities P. Višinskio, Utenos A. ir M. Miškinių viešosiose bibliotekose bei pastarosios bibliotekos Užpalių filiale. Renginyje pagerbta ir biblioteka, daugiausiai prisidėjusi prie draugiško ir saugaus interneto sklaidos. Ja tapo Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Net šeši nugalėtojai paskelbti nominacijoje „Bendruomeniškiausia biblioteka“. Tai – Kaišiadorių, Plungės, Palangos, Kupiškio, Šilalės viešosios bibliotekos, taip pat Mažeikių bibliotekos Ukrinų filialas. Šios bibliotekos sužibo nauja bendruomeniška veikla – skaitmeninio turinio kūrimu kartu su bendruomenių nariais. Šalia jų buvo pagerbtas ir sėkmingiausiai su žiniasklaida bendravusios bibliotekos kolektyvas – „Viešiausios bibliotekos“ vardas atiteko Šilutės F. Bajoraičio bibliotekai.

Praėjusiais metais projekto „Bibliotekos pažangai“ iniciatyva šalies viešosios bibliotekos prisijungė prie savanorystės maratono, o daugiausiai savanorių pritraukusios įstaigos tapo dar vienos nominacijos nugalėtojomis. „Savanoriškiausiomis“ pripažintos Plungės, Vilniaus A. Mickevičiaus ir Dapkūniškio (Molėtų raj.) bibliotekos.

Aktyviausiai partnerius – bendruomenes, kultūros ir švietimo įstaigas, valdžios atstovus, verslininkus – pritraukusios ir kartu su jais iniciatyvas rengusios bibliotekos tapo nominacijos „Partneriškiausia biblioteka“ nugalėtojomis. Šis titulas atiteko Kauno apskrities, Molėtų, Klaipėdos apskrities bibliotekoms bei Telšių K. Praniauskaitės bibliotekos Kaunatavos filialui.

Nominacijos „Už sėkmingą atstovavimą“ laurus pasidalino trys bibliotekos. Plungės rajono viešoji biblioteka apdovanota už atstovavimo veiksmus inicijuojant Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblio laikrodinės-oranžerijos atstatymą. Rokiškio J. Keliuočio biblioteka – už atstovavimo veiksmus, išsaugant Pandėlio, Kamajų, Panemunėlio bibliotekas viešosios bibliotekos pavaldume, vykstant daugiafunkcinių centrų kūrimo rajone procesui. O Kauno apskrities biblioteka pagerbta už sėkmingas pastangas didinant vartotojams skirtų bibliotekos paslaugų apimtį.

Projekto „Bibliotekos pažangai“ geriausiuosius rinko ne tik ekspertai, bet ir Lietuvos gyventojai, savo balsais išrinkę keturias konkurso „Inovacijų biblioteka“ nugalėtojas. Jos sėkmingai išplėtė paslaugų spektrą ir pasiūlė modernių sprendimų, padidinusių lankytojų bibliotekose srautus. Renginyje apdovanotos keturių konkurso nominacijų nugalėtojos. Nominacijos „Už novatoriškus sprendimus“ laimėtoja tapo Marijampolės P. Kriaučiūno viešoji biblioteka, kategorijoje „Už atvertas galimybes“ nugalėjo Kulių biblioteka (Plungės raj.). Naujosios Vilnios biblioteka pelnė titulą „Už socialinę atsakomybę“, o nominacijoje „Už šiandien kuriamą ateitį“ nepralenkiama buvo Pasvalio M. Katiliškio biblioteka.

Renginyje „Moderniai visuomenei – naujoviška biblioteka“ nominacijų nugalėtojams įteiktos specialios statulėlės, diplomai ir projekto „Bibliotekos pažangai“ rėmėjų įsteigti prizai – elektroninių knygų skaityklės, dovanų čekiai, bilietai į renginius.

Projektas „Bibliotekos pažangai“ įgyvendinamas pagal tarptautinį trišalį susitarimą tarp Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Bilo ir Melindos Geitsų fondo, kuris pasirašytas 2007 m. lapkričio 15 d. Numatoma projekto pabaiga – 2012 m. birželio mėn., kai bus surengta ataskaitinė „Bibliotekos pažangai“ konferencija ir projekto rezultatų pristatymas.

Daugiau informacijos:
Sandra Adomavičiūtė
Projekto „Bibliotekos pažangai“ viešųjų ryšių koordinatorė
Tel. (8 5) 239 86 31, mob. 8 655 92697
sandra.adomaviciute@bibliotekospazangai.lt

Šių metų Knygų mugė piršo nuomonę, kad knygų leidėjams artėja aukso valanda. Per keturias mugės dienas ją aplankė 60,2 tūkst. lankytojų. Parodoje dalyvavusios 250 leidybos kompanijų iš devynių šalių džiaugėsi neįtikėtinai dideliu susidomėjimu ir geru pardavimu.
„Ar atsigauna šis sektorius? Jis nemiršta, tai akivaizdžiai parodė mugė. Tačiau  kalbėti apie jo suklestėjimą tikrai anksti“, – mano Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.
Statistikos departamento duomenimis, pernai knygų ir periodikos leidėjų įmonių Lietuvoje buvo 523, 66-iomis mažiau nei 2008 m. ir maždaug perpus nei buvo 2000-aisiais. Tačiau, pasak L.Varanavičienės, nemažai jų per metus teišleidžia keletą brošiūrų, o aktyviai veikiančių, turinčių savo programą, pardavimo būdus – apie pusšimtis. Visų leidėjų pajamos per metus siekia apie 500 mln. Lt.
Naujų žaidėjų šioje rinkoje nedaug, nes išleisti knygą lengviau nei patekti į didžiuosius prekybos tinklus, o kaina su knygynų antkainiu gerokai išauga.
„Didelį pardavimą mugėje lėmė tai, kad čia knygos buvo be knygyno antkainio, tad jos žmonėms pasirodė įperkamos“, – neabejoja L.Varanavičienė. Tačiau leidėjai negali reguliuoti knygyno antkainio, o knygynai aiškina, kad ir jiems reikia išgyventi.
Išeitis gali būti besiplečianti internetinė knygų prekyba. Pigesnės ir elektroninės knygos. „Jei elektroninių knygų platinimas plėsis nelegaliu būdu, pirataujant, leidykloms tai bus smūgis. Kažkodėl Lietuvoje įsišaknijusi nuomonė, kad intelektualus produktas virtualioje erdvėje nieko nekainuoja“, – apgailestauja L.Varanavičienė.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga trečiąsyk kviečia visus dalyvauti Metų verstinės knygos rinkimuose: skaityti ir balsuoti tinklapyje www.llvs.lt už vertingiausią 2011 m. šiuolaikinę verstinę knygą iš šio šešetuko:

Kader Abdolah. Mano tėvo užrašų knygelė. Iš olandų k. vertė Saulė Rygertaitė.
Julian Barnes. Flobero papūga. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė.
Pawel Huelle. Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys.
Herta Müller. Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.
W. G. Sebald. Išeiviai. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė.
Liudmila Ulickaja. Danielis Štainas, vertėjas. Iš rusų k. vertė Donaldas Kajokas.

Balsuoti galima iki balandžio 13 d.
Balsavimo rezultatai bus paskelbti balandžio 23 d. – Pasaulinės knygos ir autorių teisių dienos proga.

LLVS ekspertai – dr. Dalia Zabielaitė, Laimantas Jonušys, Jurga Katkuvienė, Giedrė Kazlauskaitė, Mėta Mikelaitienė – iš visų 2011 m. išleistų grožinių verstinių knygų atrinko šešias, vadovaudamiesi šiais kriterijais:
- Grožinė šiuolaikinė užsienio literatūra: suaugusiųjų proza, dramaturgija, poezija, literatūrinė eseistika;
- Kūrinio originalas pirmąkart išleistas užsienyje ne seniau nei prieš 30 metų (t.y. 1981 m.);
- Lietuvoje kūrinys pirmąkart išleistas 2011 metais iki gruodžio 31 d.;
- Meninė vertė;
- Geras vertimas.

Nei knygų perkamumas, nei tiražų dydis, nei leidyklų reklama, nei liaupsės užsienyje ekspertų sprendimo nelėmė. Vertinant knygas nuomonės ne visada sutapo, tad galiausiai susiformavęs šešetukas siūlo pasirinkimą įvairių skonių skaitytojams.

Literatūros vertėjų sąjunga atkreipia dėmesį ir į tinklalapyje www.llvs.lt rekomenduojamų klasikos bei kitų reikšmingų 2011 m. lietuviškai pasirodžiusių verstinių knygų sąrašą; kadangi šios knygos laiko išbandymą jau atlaikė, už jas balsuojama nebus.
Ten pat skaitytojai ras ir daugiau rekomenduojamų šiuolaikinių knygų, kurios į šešetuką nepateko, bet taip pat gali būti įdomios ir vertos paskaityti.

Šios akcijos tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, skatinti skaitymą. Sykiu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.

BFL

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai, komentuodami 2011-ųjų knygų derlių, šįmet nustebino pabrėždami ne tiek meninius kriterijus, kiek literatūrinės vadybos stoką. „Lietuvių prozai smarkiai trūksta profesionalaus redagavimo ir literatūrinės vadybos, kuri „žalią“ tekstą padarytų skaitomesnį. Puikus orientyras – tautietės Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, parašytas angliškai ir todėl neįtrauktas į mūsų renkamą kūrybingiausių knygų dvyliktuką. Tačiau tai, kaip šis kūrinys buvo redaguojamas, iš anksto galvojant apie patrauklų Lietuvos istorijos faktų pateikimą tarptautinei skaitytojų auditorijai, galėtų būti pavyzdys. Vakaruose rašytojų tekstai po kelis kartus „peršukuojami“, pritaikant juos platesnei skaitytojų auditorijai. Mūsų autoriai ir leidėjai to dar mokosi. Todėl pagrindinė lietuviškų romanų liga – ta, kad jie nėra parengti būti komunikabilūs“, – dėsto instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas.
„Mes iki šiol romantizuojam, kad teisingiausią sprendimą autoriui diktuoja jo talentas. Juk posovietinėje visuomenėje redaktoriai ilgą laiką buvo tapatinami su cenzūra, kurios laisvoje šalyje būtina atsisakyti. Galiausiai teliko redaktoriai, kurie tvarkingai deda kablelius ir brauko nenorminius žodžius, už kuriuos leidykla gali gauti baudą. Todėl rašytojai dalį laiko eikvoja jiems įrodinėdami, kad grožiniame tekste pažeidimai galimi. Beveik nebeliko redaktorių – literatūros agentų, turinčių platesnio literatūrinio konteksto nuovoką“, – antrina LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė doc. Solveiga Daugirdaitė.
Užsienyje S.Daugirdaitei yra tekę atsidurti literatūros kritikų draugijoje, prie vakarienės stalo diskutuojančioje, kas artimiausiais metais gaus literatūros Nobelio premiją. „Nuo to vakaro prabėgo dešimtmetis, ir galiu paliudyti, kad visos minėtos pavardės iš tikrųjų buvo tos, išskyrus nebent kelis per anksti mirusius kandidatus, tokius kaip estų rašytojas Jaanas Krossas“, – pasakoja docentė.
Taigi elitinis ekspertų sluoksnis, laikantis ranką ant pasaulinės literatūros pulso, egzistuoja. Kodėl tokių žmonių nematyti Lietuvoje?

Vieni kuria, kiti dirba

„Užsienyje sėkmingo kūrinio rašymas kuo toliau, tuo labiau įsivaizduojamas kaip verslas. Bet lietuviai nėra prie to įpratę: čia tebėra gajus kūrybinio įkvėpimo garbinimas. Todėl nėra specialistų, kurie ryžtųsi už autorių kažką nuspręsti. O ir neatsipirktų leidykloms jų vargai per lietuviškus tiražus“, – neslepia „Baltų lankų“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.
Jo manymu, būtina skirti du dalykus: autoriaus darbą su redaktoriumi, suteikiant kūriniui vientisumo, ir komercinį teksto „pritempimą“ prie masinio skaitytojo lūkesčių. Antruoju atveju originalus kūrinio variantas kartais sąmoningai gadinamas meniniu požiūriu dėl komercinės sėkmės. „Jeigu autorius su tuo sutinka – nieko smerktina. Tačiau talentingo rašytojo taip paprastai nenukreipsi – jo kūrinys būna vientisas, kaip iškaltas“, – pasakoja leidyklos redaktorius.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas taip pat svarsto, kad literatūrinei vadybai tėra vietos komercinės literatūros fronte: „Normalu, kad populiariosios literatūros kūriniai konstruojami atsižvelgiant į būsimą skaitytoją, nes jie vertingi tiek, kiek seksis juos parduoti. Bet sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanoma iškastruoti tekstą, turintį savitą stilių. Yra kūrėjų, kurie kuria meną, ir autorių, kurie dirba darbą. Kas dirba darbą, puikiausiai gali mąstyti, kam bus parduota knyga, už kiek ir kaip jų daugiau parduoti. O kurdamas kalbi apie tai, kas tau svarbu, – taip svarbu, kad negali būti niekam pritaikyta.“
Prozininkas ir publicistas priduria, kad nėra kategoriškai nusistatęs prieš redaktoriaus ranką – rengdamas savo knygas spaudai iš jų gavo nemažai vertingų patarimų. „Rašydamas taip suaugi su literatūrine medžiaga, kad prarandi objektyvų žvilgsnį ir nebesugebi pamatyti akivaizdžiai beprasmiškų dalykų“, – savo kailiu patyręs prisipažįsta A.Jakučiūnas.

Vargas su pūstažandėmis

Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sprindytė tvirtina „dirbančių“ literatūrai pastebinti vis daugiau. „Jaunesni autoriai iš kūrybos jau daro amatą, bet tas paviršutiniškas darymas juos ir išduoda. Yra vertinančių kūrinio konstrukcijos grožį kaip tokį, bet mano kartai labiau įprasta, kai literatūra kalbina žmogų ir apeliuoja į jo egzistencines problemas“, – neapsimetinėja autoritetinga literatūros kritikė.
Ji skeptiškai vertina knygas, kurias pati vadina pūstažandėmis: „Jos tiesiog prašyte prašosi redaktorių. Jeigu pats autorius nesugeba išbraukyti pasikartojimų, turėtų padėti kvalifikuotas specialistas. Pasisakau už kūrinius, turinčius aiškią struktūrą, idėjas, koncepciją, o ne iš visokių pakraštėlių sušluotus trupinius.“
Nemotyvuotai ištęstiems pasakojimams nepritaria ir S.Daugirdaitė. „Jeigu Herkaus Kunčiaus romanas „Lietuvis Vilniuje“ būtų nors trečdaliu sutrumpintas, knyga atrodytų daug šmaikštesnė. Tą patį galėtume pasakyti apie Aleksandros Fominos romaną „Mes vakar buvom saloje“. Apskritai knygų, kurioms reikėtų rūpestingos redaktoriaus rankos, kasmet daugėja. Mečio Laurinkaus „Elektrai“, mano nuomone, irgi pritrūko būtent geros vadybos“, – teigia literatūrologė.

Kaip parduoti Lietuvos istoriją

Mokslininkai sutaria, kad lietuvių literatūroje mada tampa šiuolaikiškai interpretuoti Lietuvos istoriją. Bet ir čia autorių tyko pernelyg „išvaikščiotos“ teritorijos: tarkim, seniai įgrisęs tautinių simbolių arba sovietmečio realijų parodijavimas.
Kaip sėkmingai parduoti Lietuvos istoriją? Pasak S.Daugirdaitės, tokių pavyzdžių jau turime: „Užsienyje tai R.Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“, lietuviškai – Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Vaikų literatūroje turime Nomedos Marčėnaitės „Lėlę“. Nors kritikai paprastai būna skeptiškai nusiteikę prieš televizijos žvaigždžių rašymus, ši istorija nėra prastesnė už JAV lietuvės siūlomą: mergaitė, kurios mama emigravusi, gyvena kaime ir ten atranda lėlę, kurios tikroji šeimininkė buvo ištremta į Sibirą. Tad istorinės tapatybės matmuo jau regimas netgi vaikų literatūroje.“
Kūrybingiausių knygų dvyliktuko lyderėmis, turinčiomis daugiausiai šansų būti apdovanotoms Knygų mugės metu, šįmet vadinamos Andriaus Jakučiūno, Donaldo Kajoko, Romualdo Granausko ir Undinės Radzevičiūtės knygos.
„Pačių prieštaringiausių nuomonių sulaukė A.Jakučiūno romanas „Lalagė“: vieno vertintojo nuomone, tai „kalbos tobulybės paieškos“, o kito – „kalbos mirtis“. Erotinis geismas šioje knygoje verbalizuojamas iki tokio lygio, kad tampa anksčiau mūsų literatūroje neišpuoselėtu atradimu“, – tvirtina J.Sprindytė.
„Mūsų dvyliktukas – tai pastanga pasakyti, kas galėtų būti rimta literatūra. Nei pardavimo tiražai, nei knygynų dešimtukai jos paieškose nieko nelemia – tai sutampa tik ypač laimingais atvejais. Klasikinis tokio atvejo pavyzdys literatūros istorijoje būtų Vladimiro Nabokovo „Lolita“, – primena S.Daugirdaitė.

Kūrybiškiausių 2011 m. lietuvių literatūros knygų dvyliktukas
1. Ilzė Butkutė. „Karavanų lopšinės“: eilėraščiai
2. Zita Čepaitė. „Emigrantės dienoraštis“: esė
3. Audronė Girdzijauskaitė. „Nutolę balsai“: portretų metmenys
4. Romualdas Granauskas. „Trys vienatvės“: novelių romanas
5. Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“: apsakymų vainikas
6. Antanas A. Jonynas. „Kambarys“: eilėraščiai
7. Donaldas Kajokas. „Kurčiam asiliukui“: eilėraščiai
8. Laurynas Katkus. „Sklepas ir kitos esė“: esė
9. Valdemaras Kukulas. „Saulėlydis mano giesmė“: eilėraščiai
10. Sigitas Parulskis. „Prieš mirtį norisi švelnaus“: trumpų tekstų knyga
11. Undinė Radzevičiūtė. „Baden Badeno nebus“: istorijos
12. Algis Skačkauskas. „Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje“: eilėraščiai Šaltinis: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray)
Debiutinis lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos romanas išleistas jau trisdešimtyje šalių. Jį perskaityti galima net 25 kalbomis – tarp jų japonų ir kinų. Romanas, kurio tiražai kartojami ir už kurį pelnyta keliolika reikšmingų apdovanojimų bei nominacijų JAV ir Prancūzijoje, Italijoje netgi įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą. Šiuo romanu susidomėjo net Holivudas. Iki šiol nė vienai parašytai istorijai apie Lietuvą nėra nutikę nieko panašaus.
Romane autorė jautriai ir įkvėptai pasakoja šiurpiais tikrovės įvykiais pagrįstą mirčiai, badui ir šalčiui pasmerktų, tačiau nenugalėtų Lietuvos tremtinių istoriją, prasidėjusią su sovietų armijos okupacija. Penkiolikmetės romano herojės išgyventi ir paliudyti šiurpūs mūsų istorijos puslapiai sukrečia ne tik viskuo aprūpintus, sočius amerikiečius ar Vakarų europiečius, bet ir lietuvių vaikus. Iki šiol lietuviškų knygų lentynoje nebuvo taip paprastai ir patraukliai jaunajai kartai sukurto pasakojimo apie mūsų tėvų ir senelių tremtį, su niekuo nepalyginamus jų išgyvenimus.
Rūta Šepetys – šių metų Vilniaus knygų mugės garbės viešnia. Kartu su ja į Vilnių atvyksta ir romaną „Between Shades of Gray“ išleidusios vienos didžiausių pasaulio leidyklų „Penguin Group“ atstovė iš Niujorko Tamra Tuller, kuriai, rašytojos nuomone, tenka itin daug nuopelnų sėkmingai populiarinant knygą pasaulyje.
Šaltinis: Tarptautinių kultūros programų centras

Vidutinis grožinės literatūros tiražas Lietuvoje (tūkst. egzempliorių)
2009 m. 1,6
2010 m. 1,7
2011 m. 1,5
Vidutinis lietuvių grožinės literatūros tiražas (tūkst. egzempliorių)
2009 m. 0,9
2010 m. 1
2011 m. 1
Šaltinis: Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras