Šią savaitę knygynų lentynas pasiekė dvi karštos naujienos vaikams – leidyklos „Alma littera“ vienu metu išleistos knygelės jauniesiems skaitytojams.

Rašytoja Renata Šerelytė pristatė jau ketvirtąją knygelę apie Krakatukus – „Krakatukai kosmose“, o rašytoja Lina Žutautė išleido antrąją knygelę apie Kakę Makę –  „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“. Abi knygos bus pristatytos vasario 23–26 dienomis vyksiančios Vilniaus knygų mugės metu.
Dailininkė, vaikiškų knygų iliustratorė ir, kaip teigia pati autorė, „truputį rašytoja“ Lina Žutautė mažiesiems jau pažįstama iš žaismingų knygelių  „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ (2010), kuri pripažinta geriausia metų knyga jauniausiems skaitytojams, ir  „Du paršeliai“ (2011). Kakės Makės istorijomis susidomėjo ir užsienio leidėjai, Rusijoje Kakė Makė taip pat mylima vaikų ir žinoma kaip Tosia Bosia. „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“ – pats naujausias autorės kūrinys.
„Šioje knygoje Kakei Makei nutinka gana keista istorija. Kai mergaitė negirdi, ką sako mama, negirdi senelės, negirdi tėčio, jos ausys, matyt, pasijutosios nereikalingos, ima ir pabėga. O Kakė Makė puola jų vytis. Deja, ausys dingsta – kaip į vandenį. Todėl Kakė Makė nusprendžia, kad ausis galima pasiskolinti. Bet argi skolintas daiktas bus toks pat geras kaip savo? Aišku, kad ne. O ką Kakei Makei tenka padaryti, kad jos grįžtų, sužinos visi, perskaitę knygą“, –  sako L. Žutautė.
Susitikimas su rašytoja Lina Žutaute, jos knygos pristatymas ir kūrybinės dirbtuvės su vaikais vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 14 val. vaikų scenoje.
Poetės, prozininkės, kritikės, pjesių ir literatūros kūrinių vaikams autorės Renatos Šerelytės kūrybinėje biografijoje – eilėraščių ir prozos knygos vaikams, istorinės nuotykių apysakos jaunimui, novelių rinkiniai, romanai. Mažiesiems skaitytojams ši rašytoja puikiai pažįstama iš Krakatukų serijos knygelių: „Krakatukų pievelė“ (2008), „Krakatukų brūzgėlynai“ (2008), „Krakatukų jūra“ (2009) ir pačia naujausia – „Krakatukai kosmose“ (2012). Iliustravo Irmina Dūdėnienė.
„Naująją knygelę apie Krakatukus rašiau apie metus. Joje atsispindi mano mėgstamas motyvas – kelionės. Naujajam kūrinyje Krakatukai su savo trobele išskrenda į kosmosą ir keliauja per sferas. Jiems nutinka įvairiausių nuotykių, tačiau svarbiausia, kad jie sėkmingai grįžta namo. Šiuo metu jau ruošiu knygelę apie naujus Krakatukų nuotykius. Per praėjusią Knygų mugę prie manęs priėjo mergaitė ir paprašė, kad parašyčiau knygą „Krakatukai sniegynuose“. Skaitytojų norai rašytojui reiškia labai daug“, – sako R. Šerelytė.
Susitikimas su rašytoja Renata Šerelyte, jos knygos pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. vaikų scenoje. Knygos pristatymą moderuos žinomas vaikų literatūrologas Kęstutis Urba.

Sausio 26-ąją dieną gaisras suniokojo vieną didžiausių ir vertingiausių XVII–XVIII a. baroko sakralinės architektūros paminklų Lietuvoje – Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Pasak Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapijos bažnyčios kunigo Rimanto Žaromskio, po nelaimės sulaukta visokeriopos pagalbos: tiek moralinės, tiek materialinės. Beveik kasdien kunigas sulaukia palaikymo žodžių ir geranoriškos parapijiečių paramos.

Į pagalbą skuba maži ir dideli

Šiai nelaimei neliko abejingų: paramą skyrė ne tik valstybė, privačios įmonės, bet ir paprasti žmonės. Vieni iš pirmųjų į pagalbą suskubo Tytuvėnų gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Gimnazistai padėjo tvarkyti gaisro nusiaubtas patalpas, dar ir šiandien užsuka pasiteirauti, ar nereikalinga jų pagalba. Abejingi nelaimei neliko ir Kelmės „Kražantės“ pagrindinės mokyklos moksleiviai bei mokytojų kolektyvas, kurie atvyko į Tytuvėnus su auka ir gražia iniciatyva pagelbėti tvarkant nuo gaisro nukentėjusį vienuolyną. Kartu su mokiniais dirbo ir Tytuvėnų kultūros centro darbuotojai, aukoję savo laiką ir jėgas. Patį pirmąjį vakarą gaisravietėje savanoriškai budėjo Šaulių kuopa, o parapijiečiai pasirūpino šiltais pietumis ir arbata besidarbuojantiems.

Skyrė degalų šildymui

Pradėjus šildytuvais šildyti užgesintus pastatus, ne vienas ūkininkas pasiūlė savo kuro atsargų, nors iškilo problema, kur jį laikyti, tačiau ji greitai buvo išspręsta.Ūkininkas V. Kundrotas atgabeno net visą toną dyzelinio kuro. Vietinės degalų kolonėlės taip pat mielai pasiūlė kuro patalpoms šildyti.

Galite padėti skaitydami

Leidyklos „Terra Publica“, leidžiančios knygas turizmo ir kultūros paveldo srityse, darbuotojai taip pat prisideda rengdami paramos akciją. Iki Šv. Velykų dienos kiekvienas pirkdamas knygą „153 įdomiausios Lietuvos bažnyčios“ prisidės 10 Lt auka Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio atstatymui. Simboliška, kad būtent šioje knygoje aprašytas šis ansamblis. Tai bus leidyklos ir skaitytojų bendra auka. Pasak leidyklos direktorės Danguolės Kandrotienės, tokią akimirką reikia visiems susitelkti ir padėti atstatyti vieną unikaliausių statinių Lietuvoje. Tikimės, kad visų geranoriškomis pastangomis atkursime Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno grožį, tokį, koks jis buvo prieš gaisrą.

Vasario 9 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė tradicinį kasmetinį pokalbį apie praėjusiųjų 2011 metų lietuvių autorių grožinės literatūros knygas. Pokalbį vainikavo kūrybiškiausių knygų dvyliktuko išrinkimas.

Nuo 2003 metų į kasmetinius knygų aptarimus susirenkantys literatūrologai šiemet kalbėjosi intriguojančia ir žaisminga tema „Tikro lietuvio neieškant“, leidusia ieškoti ir atrasti svarbiausias šiuolaikinės lietuvių literatūros tendencijas. Ryškiausia jų, nekintanti jau kelerius metus, – tai sėkmingai klestinti knygų gausėjimo tendencija. Kasmet išleidžiamų knygų skaičius didėja, literatūros įvairovė plečiasi, tačiau, nepaisant to, vis mažiau ir mažiau išleidžiama knygų-įvykių, arba vadinamosios rimtosios, itin kokybiškos literatūros tekstų. Tą lemia ir redaktoriaus kaip literatūrinio agento, cenzoriaus, „gerosios rankos“ mirtis ir vis labiau įsigalintis literatūros, kuriai pritaikomi vadybos principai bei redagavimas, pataikaujant skaitytojams, gausėjimas.

Aptariant 2011 metų prozos knygas, buvo išskirtos naujos ryškėjančios tendencijos: sustiprėjusi dokumentinė literatūra, dokumentinio pasakojimo veržimasis į grožinės literatūros tekstus (Audronė Girdzijauskaitė Nutolę balsai, Zita Čepaitė Emigrantės dienoraštis). Tai lemia ir spartesnė žanrų hibridizacija, laiminti prieš grynojo žanro tekstus. Taip pat buvo kalbėta apie vis labiau ryškėjantį, gan pavojingą dievoieškos, religinio kičo naudojimo grožinėje literatūroje pomėgį. Kalbėdama apie praėjusių metų prozos tekstus, literatūrologė habil. dr. Jūratė Sprindytė pastebėjo, kad „mūsų fikcija, nepaisydama ryškėjančios, ypač vyresniųjų rašytojų tekstuose, koreliacijos su dokumentika, tampa fikciškesnė.“ Taip buvo atkreiptas dėmesys į ryškėjantį naują poreikį kurti istorinį pasakojimą, prozos lauke vykstančias naujų istorinio romano formų paieškas.

Kalbant apie 2011 m. poezijos knygos buvo pastebėta, kad lietuvių poezija išlieka labai aukšto lygio, jos lauke (priešingai nei prozos) nesimaino hierarchijos, dominuoja patyrę kūrėjai, ryškiausiai matomi vyresniųjų meistrų vardai – Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Valdemaras Kukulas. Greta kurių ryškėja ir jaunieji poezijos kūrėjai, savo kūryba tarsi pateikiantys paraišką, kad poezija nemiršta (Ilzė Butkutė, Marius Burokas, Aidas Jurašius).

Pristatydama praėjusių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė doc. dr. Solveiga Daugirdaitė pripažino, kad kasmetinis literatūros mokslininkų sudaromas dvyliktukas, yra „pastanga pasakyti, kas yra gera literatūra, remiantis kokybiškais literatūros kriterijais ir visiškai atsiribojant nuo tiek knygynų, tiek leidyklų sudaromų perkamiausių knygų ar autorių dešimtukų, kurie anaiptol neliudija knygos kokybės. Tai aiškus įrodymas, kad nebėra – ir todėl trūksta – knygos kaip literatūros vertinimo“.

Išrinktame dvyliktuke atstovaujama beveik visoms lietuvių rašytojų kartoms ir beveik visiems literatūros žanrams, išskyrus dramaturgiją. Dvyliktuke yra 5 poezijos ir 7 prozos knygos. Trečią kartą per visą dvyliktuko rinkimo istoriją tarp kūrybiškiausių knygų pateko net dvi pomirtinės poezijos knygos – poeto Valdemaro Kukulo „Saulėlydis mano giesmė” ir dailininko Algio Skačkausko Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje.

Renkant dvyliktuką nemažai diskusijų sulaukė ir į dvyliktuką nepatekusios knygos: Ramūno Kasperavičiaus Decameron medicus, Mariaus Buroko Išmokau nebūti, Eugenijaus Ališankos Jeigu, Jurgos Tumasonytės Dirbtinė muselė, Herkaus Kunčiaus Lietuvis Vilniuje, Vytauto Martinkaus Dvylika lieptų ir kitos.

LLTI direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad „šių metų dvyliktuko rinkimai parodė, kad lietuvių literatūros laukas turi vis daugiau netipiškų žaidėjų.“

Šiemet išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (abėcėlės tvarka):

Ilzė Butkutė, Karavanų lopšinės: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2011.

Zita Čepaitė, Emigrantės dienoraštis: esė, Vilnius: Alma litera, 2011.

Audronė Girdzijauskaitė, Nutolę balsai: portretų metmenys, Vilnius: Lietuvos rašytojų

Romualdas Granauskas, Trys vienatvės: novelių romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Andrius Jakučiūnas, Lalagė: apsakymų vainikas, Vilnius: Tyto alba, 2011.

Antanas A. Jonynas, Kambarys: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2011.

Donaldas Kajokas, Kurčiam asiliukui: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Laurynas Katkus, Sklepas ir kitos esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Valdemaras Kukulas, Saulėlydis mano giesmė: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Sigitas Parulskis, Prieš mirtį norisi švelnaus: trumpų tekstų knyga, Vilnius: Alma litera, 2011.

Undinė Radzevičiūtė, Baden Badeno nebus: istorijos, Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Algis Skačkauskas, Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje: eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Kūrybiškiausios 2011 m. knygos ir LLTI premijos laureatas bus paskeltas vasario 25 d. 13 val. Vilniaus knygų mugėje, Rašytojų kampe. Laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu renka Instituto literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta Instituto tarybos. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija laureatui įteikiama Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6) minint Kovo 11-ąją.

Rimtos diskusijos ir neoficialūs pokalbiai prie kavos, knygos iš Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, paroda ir kūrybinės dirbtuvės, vakarėlis bei naujos pažintys.

Tai pamatyti komiksų kultūros skleidėjai “Kitokia Grafika” kviečia kiekvieną, kas bus Vilniuje vasario 23-26 dienomis ir kam bent kiek įdomu kultūra, istorija, politika, aplinkosauga, knygos, menas, gera kava ir smagūs žmonės.

Šių metų Vilniaus knygų mugės šūkis – atversk pasaulį. “Kitokia Grafika” kviečia mugės lankytojus atversti komiksų pasaulį. Kultūrinės programos metu plačiau bus pristatytos komiksų kultūros klasika tapusios dvi knygos, neseniai išverstos į lietuvių kalbą, o stende bus galima susipažinti su komiksais iš užsienio.

Knygų mugės metu vyks du pokalbiai. Pirmasis – apie autobiografinį Marjane Satrapi romaną “Persepolis”. Susitikime svečiuosis VU TSPMI doc. dr. Natalija Arlauskaitė, kuri papasakos apie autobiografinių komiksų reikšmę. Platesnį istorinį kontekstą ir Irano revoliucijos temą, gvildenamą „Persepolyje“, aptars VU TSPMI doktorantė Ieva Koreivaitė.

Taip pat lankytojai galės susipažinti su Arto Spiegelmano grafiniu romanu “Maus”. Knyga yra laimėjusi Pulitzerio premiją ir vadinama labiausiai jaudinančia ir sėkmingiausia kada nors atpasakota istorija apie holokaustą. Renginyje dalyvaus ir knygoje keliamus opius klausimus nagrinės Robertas van Vorenas, knygos „Neįsisavinta praeitis: holokaustas Lietuvoje“ autorius, Tbilisio valstybinio universiteto ir VDU dėstytojas. Apie knygos edukacinę reikšmę ir joje perteikiamą traumą papasakos VDU dėstytojas J.D. Miningeris. Renginį moderuos Algirdas Davidavičius.

Tačiau visas komiksų veiksmas neapsiribos tik šiais dviem renginiais. Visas keturias Knygų mugės dienas (vasario 23-26 d.) komiksų mėgėjai, kūrėjai ar šiaip smalsūs lankytojai kviečiami pasisvečiuoti “Kitokios grafikos” stende. Čia bus galima įsigyti ne tik minėtuosius “Persepolį” ir “Maus”, bet ir komiksų, grafinių pasakojimų, zinų, žurnalų įvairiomis užsienio kalbomis. Prie kavos puodelio apie knygas papasakos patys komiksų kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Lenkijos.

Stende taip pat vyks interaktyvios komiksų kūrybinės dirbtuvės. Mugės lankytojai taps linksmo jungtinio grafinio pasakojimo bendraautoriais bei įsijaus į komiksų kūrėjo vaidmenį. Dirbtuvių organizatorės komiksų piešėjos Eglė Vitkutė ir Anna Pavlova žada, jog kūrybingumas liesis per kraštus: komiksų kalba skirtingo amžiaus, profesijos, charakterio žmonių vystomos temos įgis neįtikėtinų pavidalų bei reikšmių.

Paraleliai renginiams Litexpo parodų rūmuose komiksai užvaldys ir miesto centro erdves. Čia bus pristatytas estų projektas “Naturegraffix”, nagrinėjantis aplinkosaugos problemas. Ketvirtadienį, vasario 23 dieną, 19 val. Planetariume (Konstitucijos pr. 12a) bus atidaryta aplinkosauginių komiksų paroda. Šeštadienį, vasario 25 d., vyks “Naturegraffix” komiksų dirbtuvės, kurias ves komiksų kūrėjos Elisabeth Salmin iš Talino ir Yoshi iš Londono. Pasibaigus dirbtuvėms visi bus pakviesti į vakarėlį atšvęsti šiųmetinės Knygų mugės šūkio – atversk pasaulį.

Daugiau informacijos kitokiagrafika.lt ir Facebook’e.

Simboliška, kad artėjant Drakono metams, kurie, pagal Rytų kalendorių, prasidės sausio 23-iąją, knygynuose pasirodė žurnalistės Godos Juocevičiūtės ir rašytojo Raimondo Dikčiaus kelionių knyga „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Lietuvoje nuo seno vyrauja visiškai nepagrįsta nuomonė, kad Azijoje gyvena laukiniai, atsilikę žmonės. O laukiniai tik todėl, kad jų kultūra nesuprantama ir gana mažai apie ją žinoma, ką jau kalbėti apie tų kraštų gydymo metodus.
Tradicinė kinų medicina lietuvių akyse – kažkas mistiška, siurrealu, galbūt antgamtiška ar net pavojinga. Mūsų tėvynainiai dėl neišmanymo kinų mediciną prilygina Taro kortoms, Palmiros horoskopams, skraidančioms lėkštėms, blūdijimui su virgulėmis, urinoterapijai ar turgaus bobučių žolinėjimui.
Tarp tautiečių plačiai paplitę paistalai apie senos civilizacijos gydymo meną prilygsta stebuklinėms pasakoms: neva stepių šamanai intuityviai gydo skvarbiu žvilgsniu, ypač slaptais ezoteriniais ritualais, burtais, ceremonijų arbata, įjėgintais amuletais… Dar tenka nugirsti, esą ten taikoma spalvų terapija ir užkalbėjimai arba kad rytietiškos vaistažolės baltams netinka – tarsi mes turėtume visiškai kitus organus nei Azijos gyventojai ir būtume nežmogiškos prigimties. Atseit reikia gydytis tik vietinėmis žolelėmis, nes jos mums priimtinos…
Labiausiai išprusę lietuviai mano, kad tradicinėje kinų medicinoje naudojamos vaistažolės yra kažkas panašaus į europietiškus marmalus, vadinamus homeopatiniais preparatais. Iš tiesų homeopatiniai niekalai – tai iš įvairių augalų ištraukti ir padrikai sukombinuoti ekstraktai, su tradicine kinų medicina neturintys absoliučiai nieko bendra.
Be to, pas mus pastaruoju metu padaugėjo Rusijos arba Kazachstano pusiau legaliuose fabrikuose pagamintų surogatų platintojų, kurie pirkėjus vilioja hieroglifais užrašytais egzotiniais eliksyrų pavadinimais, nors tie produktai su Kinija niekaip nesusiję ir gali būti kenksmingi, nes juose pasitaiko ir nenatūraliai stimuliuojančių sintetinių cheminių medžiagų.
Beje, tradicinė kinų medicina net teoriškai negali būti lyginama su lietuvių ar kurios nors kitos Europos šalies liaudies gydymo būdais. Iš tiesų Marijos krašte niekas dorai nesupranta, nei kas ta kinų medicina yra, nei su kuo ji, taip sakant, valgoma. Kas gi čia nuostabaus – lietuvių, kaip ir kitų Vakarų šalių, gydytojai nieko nenutuokia apie kinų mediciną, kadangi nėra praktiškai su ja susipažinę. Ir štai dėl ko Europos medikai negali pažinti Rytų gydymo kultūros, nors teoriškai turi visas galimybes: norint tapti šiuolaikiniu kvalifikuotu gydytoju, tenka mokytis šešerius–dešimt metų, todėl, baigę universitetus, mūsų daktarai vargu ar ryžtųsi aukoti dar dešimt metų tolimesnėms – kitoniškos medicinos – studijoms. Be to, Azijos sveikatingumo galios pažinimui kelią mėgina užkirsti Europos ir Amerikos farmacijos koncernai, lobstantys iš prekybos cheminiais surogatais.
Tradicinėje kinų medicinoje naudojamoms vaistažolėms į Lietuvą patekti trukdo ir laisvos konkurencijos bijančios vietinės farmacijos įmonės bei užsienio kompanijų atstovai, taip pat išvien su jais veikiančios oficialios valstybinės institucijos. (…)
Nors kai kas Azijos gydymo sistemas vadina alternatyviomis, išties alternatyvi yra modernioji Vakarų medicina, kadangi ji tik kūdikio amžiaus – vos šimto metų senumo. Tradicinė yra būtent kinų medicina, nes tai kartos į kartą perduodamas, praktika paremtas mokslas, gyvuojantis mažiausiai penkis tūkstančius metų. Gydymo metodams ir sveikatingumo sistemoms kurti azijiečiai paskyrė amžius. Iš įvairių tyrimų, eksperimentų bei dao filosofijos ir susiformavo tradicinės kinų medicinos mokslas. Informacija buvo ir tebėra perduodama raštu ir žodžiu, žinios puoselėjamos medicinos universitetuose. Unikalūs receptai atkeliavo iki mūsų dienų be jokių pakitimų.
Tradicinė kinų medicina – ne bobučių žolinėjimas, tai sena ir milžiniška gydymo sistema, naudojanti natūralius gamtos išteklius ir šiuo metu sukūrusi milijardinę pinigų apyvartą turinčią herbalinės farmacijos pramonę. (…)
Tradicinės kinų medicinos specialistai – ne kokie nors transo apimti šamanai, buriantys iš avinų kaulų, o universitetuose ir akademijose ne vienerius metus studijavę gydytojai. Ten studentai susipažįsta ne tik su Rytų, bet ir su vakarietiškomis gydymo teorijomis bei puikiai žino, kaip taikyti modernius gydymo metodus, kai jie tikrai būtini. Deja, devyniais atvejais iš dešimties kur kas pranašesnė tradicinė kinų medicina. Ir jos principai iš pagrindų skiriasi nuo Europoje gimusios šiuolaikinės medicinos.
Tradicinė kinų medicina žymiai veiksmingesnė už moderniąją jau vien dėl to, kad rytiečių sveikatos specialistai gali iš esmės nustatyti ligos priežastis, o Vakarų medikai mėgina pašalinti tik atskirus ligos simptomus ar akivaizdžiai pastebimas pasekmes.
Dažnai kinai išgydo tokius negalavimus, su kuriais šiuolaikinės medicinos atstovai negali susidoroti tiesiog dėl realybę atitinkančių žinių stokos. Pavyzdžiui, prostatos išvešėjimą arba prostatos uždegimą – prostatitą Vakarų urologai mėnesių mėnesiais bergždžiai gydo plataus spektro antibiotikais, nesigilindami į ligą sukėlusias priežastis. Jie tik žino, kad prostatitas gali išsivystyti dėl antrinių uždegimų, atsirandančių kaip komplikacijos po venerinių ligų, pavyzdžiui, gonorėjos, trichomonozės, chlamidiozės. Bet mūsų medikai nenutuokia, kad dėl antibiotikų išsigimsta lytinių organų mikroflora, o niekuo dėti mikroorganizmai tampa patogeniniai. Taip, beje, ir užsiveisia vadinamieji auksiniai stafilokokai. Auksiniais pakrikštyti todėl, kad ne tik parazituoja žmogaus organizme, bet ir praktiškai tampa atsparūs bet kokiems antibiotikams. Taip pat nuo besaikio vaistų rijimo sutrinka kepenų bei inkstų veikla, vadinasi, liga gali tik pagilėti.
O kinų gydytojai iš pradžių stengtųsi nustatyti prostatos išvešėjimo arba uždegimo priežastis. Remiantis tradicine kinų medicina, povenerinis antrinis uždegimas kaip komplikacija būtų tik viena iš kelių galimų priežasčių. Tarp kitų yra ilgalaikis sėdimas darbas, tarkim, tolimųjų reisų vairuotojų, kai prostata būna užspausta ir dėl to joje sutrinka medžiagų apykaitos procesai. Dar viena galima priežastis – qi ir kraujo sąstingis kepenyse. Mat kepenys atsakingos už normalų qi ir kraujo tekėjimą žemutinėje pilvo dalyje ir dubens organuose. Jei tik sutrinka normalus, subalansuotas energijos tekėjimas kepenimis, susidaro prielaidos uždegimams. (…)
Dėl prostatos uždegimų ir juos lydinčių potencijos bėdų kankinasi pulkai vyrų, kurie tiesiog neturi jokios informacijos apie labai sėkmingą šių ligų gydymą vaistažolėmis Azijoje tūkstančius metų. Be to, mūsų medikai dažnai tą patį vaistą daugumai pacientų perša tik dėl asmeninių egoistinių interesų, nes farmacijos koncernai už sėkmingai piliečiams brukamą jų produkciją atsilygina dovanomis, premijomis, “atkatais”, konferencijomis ir seminarais penkių žvaigždučių viešbučiuose su „all included“…
Negana to, moderniosios medicinos specialistai visai nesupranta žmogaus vidaus organų ryšių vienų su kitais ir įvairių tarpusavio funkcijų sąveikos. Jie nesupranta, kad jeigu vieno organo funkcijos sutrinka, tai būtinai sutriks ir kelių kitų. Gydydami kurį nors vieną organą, dažnai skiria sintetinių-cheminių surogatų, kurie žaloja kitus organus, tokiu būdu išderina organizmą ir taip atsiranda visai naujos ligos, dažniausiai lėtai progresuojančios ir virstančios chroniškomis…

Goda Juocevičiūtė, Raimondas Dikčius

Apie knygą ir autorius

„Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ – pirma lietuvių kalba parašyta knyga, siūlanti itin plačią pažintį su Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų kultūromis. Ją sudaro trys skyriai: „Kvepiantis uostas“, „Vidurio valstybė“ ir „Pasaulio stogas“. Remdamiesi daugiamete kelionių patirtimi ir per nuodugnias Azijos studijas sukauptomis žiniomis, autoriai R.Dikčius ir G.Juocevičiūtė skaitytojus supažindina su įdomiausiomis regiono vietovėmis, skverbiasi į vietos gyventojų mąstymo vingius, siekia paaiškinti mums neįprastą, keistą atrodantį rytiečių elgesį. Keliaudami ir rašydami autoriai stengiasi susieti žurnalistinį pastabumą ir humoru persmelktą savitą rašymo stilių, tyrinėjimo pradą ir akademinėje aplinkoje įgytas žinias. Bet ne vien apie šviesiąsias Kinijos puses jie pasakoja, o atskleidžia ir šešėlius bei problemas, kurios būna slepiamos arba nutylimos.
Bene daugiausiai dėmesio knygoje skiriama tradicinei kinų medicinai. Į šį kelių tūkstantmečių senumo kinų gydymo mokslą R.Dikčius gilinosi Pekine ir Luojange. Keliautojas ekspedicijas į Kiniją ir Tibetą rengia nuo 1992-ųjų. O laisvai samdoma žurnalistė G.Juocevičiūtė, Vilniaus universitete įgijusi žurnalistikos ir rytotyros specialybes, ekspedicijose po Kiniją ir Tibetą dalyvauja jau beveik dešimt metų.

Daugiau kaip 2,5 tūkst. leidyklos „Alma littera“ internetinės svetainės lankytojų nuo gruodžio 6 iki 23 dienos rinko 5 knygas, kurias jie labiausiai norėtų šiemet gauti dovanų Kalėdoms.

Iš 40 naujausių šių metų „Almos litteros“ išleistų kūrinių beveik trečdalis skaitytojų norimiausia knyga pasirinko Vykinto ir Daivos Vaitkevičių metų pabaigoje išleistą „Lietuva. 101 legendinė vieta“.

Antroji  vieta atiteko kulinarinių receptų knygai su sausainių kepimo forma – „Kepame sausainius lengvai ir greitai“. Trečioji – taip pat kulinarinei knygai „Namų gėrybės“ – apie atsargų ruošimą, namie gaminamus sūrius, pačių pasigamintus saldumynus.

Ketvirtoje vietoje atsidūrė Jodi Picoult romanas „Susitarimas“, o penktoje vietoje Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“. Populiariausiųjų dešimtuke taip pat įsikūrė „Pasakų skrynelė“, D. Chamberlain „Paliktos paslaptys“, H. Wassmo „Šimto metų istorija“, Vasiliauskų šeimos knyga „Ilgo gyvenimo paslaptys“ ir „Brolių Grimų pasakos“.

Skaitytojai galėjo ne tik pasirinkti 5 norimas knygas, bet ir parašyti komentarą, kodėl  jų pasirinkimas būtent toks, bei paskelbti jį Facebook‘o socialiniame tinkle, kur už jų kalėdinį norą galėjo balsuoti visi norintys.

Daugiausiai balsų surinko Eglės Dovidaitytės komentaras. „Knyga – tai kelias į didesnį ir šviesesnį pasaulį, kupiną ryškiausių spalvų, tai kelionė į svajonių pasaulį, kurį susikuri taip, kaip tu nori. Skaitymas negali būti tik pats savaime naudingas, kai yra atskirtas nuo kitų gyvenimo sričių. Jis naudingas tik tada, kai įsilieja į žmogaus gyvenimą ir teikia ne tik malonumą, bet ir skatina jį „augti“, – rašė Eglė.

Kitos dalyvės Arūnės Urbonaitės motyvacinis komentaras taip pat buvo teigiamai įvertintas, ji irgi tapo žaidimo nugalėtoja. „Nes be proto myliu, gerbiu, dievinu knygas. Kiekvieną dieną atrandu laiko jas paglostyti ir su jomis pasikalbėti. Kadangi niekada man knygų nebus per daug,“ – rašė Arūnė.

Penki žaidimo dalyviai už savo komentarą, kodėl pageidauja būtent pasirinktų knygų, surinkę daugiausiai balsų apdovanoti 5 savo geidžiamiausiomis „Almos litteros“ knygomis.

Leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Visas norimiausių šių Kalėdų knygų TOP-20.

Nr.
Top-20
1.
Lietuva. 101 legendinė vieta
2.
Kepame sausainius lengvai ir greitai
3.
Namų gėrybės
4.
Susitarimas
5.
Emigrantės dienoraštis
6.
Pasakų skrynelė
7.
Paliktos paslaptys
8.
Šimto metų istorija
9.
Ilgo gyvenimo paslaptys
10.
Brolių Grimų pasakos
11.
Žmonių karalienė
12.
Lūžio taškas
13.
Ekologinis ūkis. Kaip viską pasidaryti patiems
14.
Mėgsta muziką, mėgsta šokti
15.
Pažinkime Lietuvos gyvūnus
16.
Esu bin Ladeno sūnus
17.
Krikštatėvio sugrįžimas
18.
Begalinis planas
19.
Zefyrai pusryčiams
20.
Monstrų vidurinė

Lietuvos pramogų pasaulio atstovai prieš keletą metų vienas po kito pristatinėjo receptų rinkinius, kiti savo gyvenimo istorijas atskleidė biografinėse knygose, o šiemet jau pasipylė ir žinomų žmonių kurtos pasakos.

Prieš dvi savaites knygelę vaikams anglų ir lietuvių kalbomis „Mano gyvūnai“ pristatė dainininkė Erica Jennings. Kitą dieną į knygos „Lėlė“ pristatymą kvietė keramikė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Ir abi šios knygos iškart atsidūrė perkamiausių sąrašuose.
Po pasakų knygą jau yra parašę atlikėjai Mindaugas Mickevičius-Mino bei Paulius Stalionis. Anksčiau savo kūryba mažuosius skaitytojus bandė nustebinti Jurga Šeduikytė, sukūrusi „Pasaką apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“, o Stanislavas Stavickis-Stano išleido „Neįtikėtinas istorijas“. Piešimo knygelę vaikams yra išleidęs ir karikatūristas, laidų vedėjas Rimas Valeikis.
Tiesa, mūsų žvaigždės rašo ne tik vaikams. Prieš Kalėdas knygynų lentynas pasieks žurnalistės ir televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės kūrinys „Pasimatymas su Lietuva“, kuriame ji sudėjo faktus, įvykius ir asmenybes, garsinančias mūsų šalį. Krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, parašęs istorijos veikalą „Trečiojo Reicho triumfas“, šiemet išleido dar ir knygą-žaidimą „Protų kovos su Robertu Petrausku“. O televizijos laidų vedėja Beata Nicholson šiuo metu visoje Lietuvoje pristatinėja šeimos planų kalendorių, papuoštą patiekalų receptais.
Beje, visame pasaulyje žinomi žmonės kuria pasakas (Madonna yra parašiusi penkias knygas vaikams), leidžia receptų knygas (Gerard’as Depardieu, Sophia Loren, Eva Longoria, Gwyneth Paltrow), o autobiografijas ar atsiminimų knygas rašo aktoriai, politikai, legendiniai dainininkai.
Vakarų Europos šalyse iškilių asmenybių biografijos jau kelerius metus nesitraukia iš perkamiausių knygų sąrašo. Jau dešimtmetį neslūgsta ir receptų knygų populiarumo banga. Lietuvoje jos taip pat itin perkamos, ypač kai viršelį puošia žinomo žmogaus veidas ir pavardė.
Leidėjai prognozuoja, kad receptų knygų populiarumas nemažės dar kelerius metus. Perkamiausiųjų sąraše ir toliau išliks ne tik istorinių asmenybių, bet ir vietinio lygio žvaigždučių biografijos. Be to, mūsų šalyje tik daugės romanų, pasakų ar eilėraščių, parašytų pramogų pasaulio atstovų. Mat skaitytojus traukia žinomas vardas, todėl leidėjams be didesnių pastangų ar brangių reklamos kampanijų pavyksta išparduoti tiražą, o neretai prireikia jį ir pakartoti. Tačiau kokia tokių knygų išliekamoji vertė?

Garsenybių knygos greitai pamirštamos

Literatūrologas Kęstutis Urba pastebi, kad daugelis rašytojų, kritikų, o ir dalis skaitytojų, išgirdę, jog žinomas žmogus pristato savo knygą, reaguoja skeptiškai. Priešiškai nuteikia tai, kad vos užsigeidusi televizijos žvaigždė tampa rašytoja. Mat vos jai pamosavus rankraščiu leidyklos durys iškart atsiveria, o nežinomam autoriui reikia metų metais į jas belsti. „Nors Lietuvoje trūksta naujų rašytojų ir gerų knygų, daugelis leidyklų nedirba su jaunais autoriais, nors garsių žmonių knygas griebia ilgai nesvarsčiusios. Deja, ne visos jos nustebina ir tampa įvykiais. Pavyzdžiu, Stano ar J.Šeduikytės knygos vaikams yra vidutinės, todėl gana greitai buvo pamirštos“, – tvirtina K.Urba.
Taip nutiko ir Madonnos knygoms. Vos pasirodžiusios jos sulaukė didelio susidomėjimo, tačiau šiandien mažai kas prisimena prieš beveik dešimtmetį lietuvių kalba išleistus kūrinius „Anglijos rožės“ ar „Pono Peabody obuoliai“.
„Nepaisant skeptiško požiūrio į žinomų žmonių leidžiamas knygas, jos yra ne ką mažiau vertingos, nei ne tokių garsių autorių. Prie jų taip pat kruopščiai dirba redaktoriai, korektoriai, dailininkai ir apipavidalintojai, tad savo estetine išvaizda ir turiniu jos niekuo nenusileidžia kitoms vaikų knygoms“, – teigia leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė.
Jos nuomone, tarp garsenybių yra tiek gerų, tiek prastų autorių, tačiau tai, kad knyga išleista žinomo žmogaus, jai suteikia papildomos pridėtinės vertės. Mat labiau sudomina mažąjį skaitytoją atsiversti tą knygelę, kurios autorių jis pažįsta. Pasak D.Viliūnienės, garsus žmogus gali labiau paskatinti vaikus skaityti ir daugiau laiko praleisti su knygomis.

Receptų knygos vis dar „ant bangos“

Leidyklos „Alma littera“ direktorė pabrėžia, kad Vakarų Europos šalyse garsūs žmonės knygas vaikams rašo jau seniai, o pas mus ši mada dar tik ateina.
Viena tokių autorių Nomeda Marčėnaitė tvirtina, kad prieš nešdama savo kūrinį į leidyklą neanalizavo rinkos ir nesidomėjo, ar šiuo metu knygos vaikams yra paklausios, ar dabar palankus metas pristatyti naują kūrinį. „Tikriausiai taip susidėliojo žvaigždės, kad vienu metu kartu su E.Jennings pristatėme knygas vaikams. Rašiau aš visą gyvenimą, tik niekam nerodžiau. Dabar nusprendžiau, kad užtenka kuklintis, ir išdrįsau rankraštį nunešti į leidyklą. Vėliau leidėja prisipažino, kad pirmiausia pagalvojo, jog atsirado dar viena rašytoja. K.Urba taip pat iš pradžių pamanė, kad tai tik žinomos moters užgaida. Tačiau perskaitę knygą jie pakeitė nuomonę“, – pasakoja N.Marčėnaitė.
Ji sutinka, kad ne vienus metus šmėžavus televizijos ekrane buvo lengviau sudominti leidėją perskaityti knygos rankraštį. Tačiau N.Marčėnaitė tikina, kad žinomumas ne tik padeda, bet ir trukdo. „Internete perskaičiau ne vieną žmonių, net nemačiusių mano knygos, komentarą, kad šita beždžionė nieko negali sukurti, arba ką tokia raukšlėta boba gali gero padaryti. Į žmogų, kuris vaidenosi televizoriuje, visada reaguos kitaip nei į nežinomą veidą“, – mano žinoma moteris.
Leidėjai tą puikiai išnaudoja. „Pamatę Rimos iš Mažeikių knygą, pirkėjai ilgai klausinės, kas ji tokia. Leidėjams reikės įdėti daugiau darbo, skirti kur kas daugiau pinigų reklamai, kad įtikintų skaitytojus, jog verta įsigyti tą knygą. O žinomas vardas garantuoja, kad knyga bus kur kas greičiau susidomėta net be ypatingų rinkodaros žaidimų. Dėl tos pačios priežasties vis leidžiamos, pavyzdžiui, Kosto Kubilinsko knygos, kurias žino ir tėvai, ir seneliai“, – teigia K.Urba.
Literatūrologui antrina kulinarė ir televizijos laidų vedėja B.Nicholson: „Kiekvienu nauju produktu reikia sudominti tikslinę auditoriją, o šį darbą labai palengvina žinomas veidas. Tačiau vien tik vardas knygos populiarumo nelemia. Labai svarbu ir tai, kas viduje. Aš pati nusipirkau ir E.Jennings, ir N.Marčėnaitės knygas, nes gerų lietuviškų vaikiškų knygų nėra daug.“
B.Nicholson nuomone, ne visai Lietuvoje dar užpildyta ir kulinarinių knygų rinka. Tad ji rašo jau antrą tokią knygą, o šiemet išleistą „Beatos šeimos kalendorių 2012“ taip pat puošia patiekalų receptai.
„Eilinė britų šeima turi apie dešimt skirtingų receptų knygų. Jos ir ateityje nepraras populiarumo, nes valgo visi. Tokių knygų pasirinkimas šiandien labai didelis, todėl kiekvienas gali rasti tai, kas jam aktualiausia“, – mano televizijos laidos „Beatos virtuvė“ vedėja.

Rašo ir talentingi, ir siekiantys pasireklamuoti

Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Artūras Mickevičius taip pat tvirtina, jog receptų knygos turi savo nišą, o kad jos labiau skirtųsi viena nuo kitos, išnaudojami žinomi vardai. „Koks skirtumas, ar bulvinių blynų receptas bus įdėtas knygoje „Lietuviški patiekalai“, ar, pavyzdžiui, Beatos knygoje. Patiekalo skonis nuo to nepasikeis, tačiau parduoti lengviau knygą su žinoma pavarde. Visas pasaulis eina iš proto dėl Oliverio, nors profesionalūs Italijos virėjai iš jo gaminimo šaiposi. Iš tokių knygų daromas šou“, – neabejoja A.Mickevičius. Ir priduria, kad receptų knygų perkamumas prieš Kalėdas ypač šokteli, kai šalyje sunkesnė ekonominė padėtis. Mat tai palyginti pigi, bet solidi dovana.
„Sunkmečiu žmonės pradėjo mažiau vaikščioti į restoranus, patys gamina namie. Kita dalis žmonių nusivylė pusfabrikačiais, greituoju maistu, pradėjo daugiau dėmesio skirti maisto kokybei. Receptų knygas populiarina ir televizijos laidos bei jų vedėjai, tinklaraščiai“, – dar vieną receptų knygų populiarumo priežastį išskiria D.Viliūnienė.
Ne ką mažesnę biografinių knygų paklausą, pasak A.Mickevičiaus, lemia ekonominės sąlygos. „Užsienio ir Lietuvos estrados žvaigždžių, politikų, aktorių, sportininkų, istorinių asmenybių biografijos populiariausių knygų dešimtukuose viena kitą keičia jau ne vienus metus. Sunkmečiu skaitytojai tokiose knygose ieško atsakymų, kaip išgyventi, įkvepiančių pavyzdžių. Taip pat tapatina žinomų žmonių istorijas su savo gyvenimu“, – atskleidžia leidyklos „Versus aureus“ direktorius.
O žinomi žmonės rašo, D.Viliūnienės nuomone, dėl to, kad yra talentingi ir kūrybingi. Knyga jiems tampa viena iš saviraiškos priemonių. Vis dėlto nemažai ir tokių, kuriems tai tik dar vienas būdas priminti save. Tokiu atveju knygos vertę sukuria ne jos turinys, o parašiusio žmogaus vardas. Tačiau tik skaitytojas sprendžia, kas jam įdomiau – žinomas veidas ar prasmingas turinys.

Ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusi Annos Reid knyga „Leningradas“ daugelį šokiruos. Šokiruos tikras ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas. Šokiruos ir ši mūsų „Skaitinių“ puslapiuose pateikiama ištrauka.

Leningrado apsiausties aspektas, kurio nėra tradiciniuose sovietiniuose pasakojimuose – nusikaltimai. Tiekimo komisaras Dmitrijus Pavlovas teigia, jog leningradiečiai buvo tokie „dvasingi“, kad negriebė duonos kepalėlių, iškritusių iš artilerijos sviedinio pamušto duonos sunkvežimio, ir „rūpestingai saugojo“ parkų medžius, kad nebūtų kertami malkoms. Jų pavyzdį paneigia „padavėja užsienietė, kuri tvirtina, kad bado stipriai paveiktas žmogus praranda moralę ir tampa grobuonimi“ <…>.
Miestą užplūdo nusikaltimų banga, ypač vagysčių ir nužudymų dėl maisto ir maisto kortelių ir, neabejotinai, kanibalizmo. Dažniausi žiaurūs nusikaltimai – užpuolimai ir apiplėšimai gatvėje. 1941-ųjų gruodžio viduryje Jelena Kochina grįždama iš duonos parduotuvės pamatė jos link bėgantį berniuką, vilkintį vienos miesto amatų mokyklos uniforma. Ji pasitraukė, bet vaikas pagriebė jos duoną ir paspruko, Jelena stovėjo ir nustėrusi žiūrėjo į tuščias savo rankas. Kaimynė namuose išbarė ją, kad neslėpė duonos po paltu. Po keturių dienų Jelenos vyras dėl numestos duonos plutos susipešė su dar vienu berniuku iš amatų mokyklos:
Šiandien (Dima) pasivijo duona pakrautas roges. Keturi ginkluoti sargybiniai ėjo šalia rogių, paskui juos sekė minia ir tarsi pakerėti žiūrėjo į kepalėlius. Dima pėdino su visais. Netoli duonos parduotuvės roges iškrovė. Minia puolė prie tuščių dėžių rinkti sutrupėjusių duonos gabalėlių. Dima rado į sniegą įmintą didelę plutą. Bet berniukas išplėšė plutą jam iš rankų. Tas siaubingas vaikėzas kramtė ją, čepsėjo ir seilėjosi. Dima įsiuto. Nesuvokdamas, ką daro, pačiupo berniuką už apykaklės ir ėmė purtyti. Berniuko galva kaip skudurinės lėlės kratėsi ant plono kaklo. Bet jis užsimerkęs skubėjo kramtyti. „Nebėra, nebėra! Žiūrėk!“ – staiga suriko ir plačiai išsižiojo.
<…> Nors maisto tiekimo nė karto rimtai nesutrikdė, tačiau 1942 m. sausį ir vasarį priartėta prie riaušių, kai nuo ankstyvo ryto eilėse laukę leningradiečiai negaudavo duonos. Sausio mėnesį, vėlai vakare, Dmitrijus Lazarevas nuėjo pasitikti nuo septintos valandos ryto eilėje stovėjusios žmonos. Rado ją stovinčią eilėje šalia parduotuvės Bolšoj prospekte:
Į parduotuvę įleidinėjo po dešimt žmonių. Kaskart, kai naujas dešimtukas būdavo leidžiamas vidun, visi stovintieji už jų stumdavosi į priekį ir bandydavo prasibrauti per duris. Pora milicininkų stengėsi sulaikyti minią. Galų gale jie griebėsi melo, žadėjo, kad žmones įleis vidun, kai tik minia truputėlį atsitrauks. Kai žmonės atsitraukė, jie užrakino parduotuvės duris ir pareiškė, kad visi gali eiti namo. Žmonės šaukė, skundėsi – kai kurie nevalgė jau dvi dienas, kiti turi badaujančių vaikų.
Tvarka įsivyravo tik po to, kai Lazarevas ir dar keli vyrai apėjo aplink parduotuvę ir įtikino vedėją išduoti maisto davinius dar septyniasdešimčiai žmonių. Per dvidešimt septynias sausio dienas NKVD iš viso užfiksavo septyniasdešimt du tokius parduotuvių, vežimų ir rogių „užpuolimus“. Nors kartais plėšikautojai mėtydavo plytas į parduotuvių personalą, dažniausiai nedidelės grupės stovinčiųjų eilėje prasibraudavo už prekystalio, apversdavo roges ar vežimėlius ir pabėgdavo su savo grobiu <…>.
Dažnai pasitaikydavo žmogžudysčių dėl duonos ar maisto kortelių, pirmoje 1942-ųjų pusėje užregistruota 1216 suėmimų. Leningradiečiai bijojo nepažįstamųjų nuošaliose gatvėse, bet NKVD aprašyti atvejai – nužudyti šeimos nariai, kolegos ar kaimynai. Būdingas patetiškas pavyzdys – aštuoniolikmetis kirviu užkapojo du jaunesnius savo brolius, jį suėmė, kai bandė nužudyti motiną. Tardomas paaiškino, kad už menką vagystę neteko darbo, kartu su juo ir maisto kortelių, tad norėjo pasinaudoti brolių kuponais <…>.
Liūdniausiai pagarsėjęs blokados metu siautėjęs nusikaltimas – ir ryškiausias leningradiečių nevilties simptomas – kanibalizmas. Poetė Olga Bergolc pirmą kartą apie jį išgirdo iš draugės psichiatrės:
Neseniai Prendelis papasakojo, kad dažnėja lavonų valgymas. Gegužės mėnesį (1942) jų ligoninė turėjo reikalų su penkiolika atvejų, o balandžio mėnesį su vienuolika. Jis turėjo – ir iki šiol turi – pateikti specialisto nuomonę, ar kanibalai atsako už savo veiksmus, ar ne. Kanibalizmas – faktas. Jis mums papasakojo apie kanibalų porą, kurie pirmiausia suvalgė mažą savo vaiko kūnelį, paskui apgaule prisiviliojo dar tris vaikus, nužudė juos ir suvalgė…
Kol 2004 metais paskelbė milicijos užrašus, liudijimai apie žmogaus mėsos naudojimą maistui buvo anekdotiški: tuo metu leningradiečiai tikėjo gandais apie gatvėse pagrobtus vaikus, dienoraščiuose rašoma apie kūnus be drabužių, nurėžtomis šlaunimis ir sėdmenimis. Harisono Salisbury knygoje „900 dienų“ aprašytas šiurpus atvejis apie porą, viliojančią į skerdykla paverstus namus, po detalesnio patikrinimo paaiškėjo esąs ištrauktas iš Ukrainoje išleisto, tikėtina, nacių propagandos remto romano.
Panašu, kad daugumai žmonių tuo metu kanibalizmas buvo perpasakotos siaubo istorijos, o ne asmeninė patirtis. Geografijos mokytojas Aleksejus Vinokurovas rašė: „Pokrovskaja aikštėje užėjau minią žmonių, tyliai stebinčių negrabiai išmėsinėtą jaunos, apkūnios moters kūną. Kas ir kodėl tai padarė? Ar čia nepaliaujamų gandų apie kanibalizmą įrodymas?“ Kai gana sveika Dmitrijaus Lichačiovo pažįstama negrįžo namo po to, kai išėjo nežinomu adresu mainikauti, jis svarstė, kad ją galėjo nužudyti nelemti prekeiviai, kurie turguje prekiauja neaiškios kilmės maltos mėsos „kotletais“. Nuėjusi į savo fabriką pasiimti atlyginimo Olga Grečina pastebėjo krūvą metalo drožlių prie tekinimo staklių. Ji paklausė, kas atsitiko senajai valytojai, meiliai vadinamai teta Nastia. Kai jai paaiškino, kad Nastia nubausta mirties bausme, ji pamanė, kad žmonės tikriausiai juokauja. „Ne, tai tiesa! Ji suvalgė savo dukterį – paslėpė po lova ir atsipjaudavo jos kūno. Milicija ją nušovė. Šiais laikais nereikia stoti prieš teismą.“
1941-ųjų gruodžio 13 d. ataskaitoje NKVD detaliai informavo miesto valdžią apie pirmuosius devynis „žmogaus mėsos naudojimo maistui“ atvejus. Norėdama pavalgyti pati ir išmaitinti tris vyresniuosius vaikus, motina pasmaugė savo aštuoniolikos mėnesių dukrą; dvidešimt šešerių vyras, atleistas iš padangų fabriko, nužudė ir suvalgė aštuoniolikmetį savo kambario draugą; šaltkalvis (partijos narys) su sūnumi kūju užmušė dvi pabėgėles, jų kūnų dalis slėpė pašiūrėje; bedarbis santechnikas, norėdamas pamaitinti paauglį sūnų ir dukterėčias, nužudė savo žmoną, jos likučius slėpė „Lenenergo“ darbininkų bendrabučio tualetuose <…>.
Milicija gruodžio mėnesį už kanibalizmą suėmė tik dvidešimt šešis žmones, bet sausio mėnesį skaičius išaugo iki 356, o vasarį iki 612. Kovo ir balandžio mėnesiais sumažėjo per pusę, iki 300, gegužės mėnesį vėl šiek tiek padidėjo, o birželį ir liepą staigiai krito. Iki 1942-ųjų gruodžio, kai reiškinys pagaliau išnyko, buvo suimta 2015 „kanibalų“.
Rusų kalboje yra svarbus moralinis skirtumas tarp „lavonų valgymo“ ir „žmonių valgymo“ arba žudymo dėl kanibalizmo. Milicijos nurodomi žudymai šeimose vis dėlto buvo dažnesni (iš 300 suimtų 1942-ųjų balandžio mėnesį tik keturiasdešimt keturi „žmogaus mėsą naudojusiųjų maistui“ buvo žmogžudžiai) <…>. Kanibalizmo rečiau pasitaikydavo miesto centre nei priemiesčiuose. Čia žmonės neturtingesni, prastesnė milicija, daug perpildytų kapinių <…>. Gruodžio 22 d. Novaja Derevnia Serafimovsko kapinėse patruliavę milicininkai sustabdė dvi moteris, nešinas maišais, juose rasti trijų vaikų kūnai. Po tardymo paaiškėjo, kad viena fronte esančio kareivio žmona, o kita – sargo, jos planavo ta mėsa pamaitinti savo pusantrų ir šešiolikos metų dukteris.
Kiti kūnai, kuriuos lengva gauti – iš bado mirusių kolegų ir giminaičių kūnai. Sausio ir vasario mėnesį pasitaikė lavonų valgymo atvejų. „Gegužės pirmosios“ fabrike grupė tame pačiame bendrabutyje gyvenusių vyrų suvalgė bendradarbio kūną. „Lenino“ fabrike darbininkė savo vienuolikmečio sūnaus kūną pasidalijo su draugėmis. Valytoja savo vyro kūną dalijosi su bedarbe kaimyne, viešosios pirties viršininko pavaduotojas ir elektrikas kartu suvalgė mirusį kūriką…

Apie knygą

1941-ieji – metai, amžiams įsirėžę į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) atmintį. Jais prasidėjo negailestingiausia žmonijos istorijoje miesto blokada, nusinešusi per 750 tūkst. gyvybių. Miesto gyventojai susidūrė ne tik su nacių brutalumu, bet ir su pačios bolševikų valdžios abejingumu. Kiekvieną mėnesį mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Badas, prasidėjęs jau pirmaisiais mėnesiais, ir lavonų krūvos, augančios tiesiog gatvėje, tapo kasdienybe. Šimtai suimtųjų, nužudžiusių kaimynus dėl maisto kortelių, net lavonų valgymas nieko nebegalėjo nustebinti. Visi bandė išgyventi. Bet kokia kaina.
Ši knyga – tai tikrasis ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas, kurio niekas taip neiliustruoja, kaip liudininkų prisiminimai. Tai yra išsami didžiausios miestą ištikusios tragedijos istorija kartu su pasakojimais tų, kurie sugebėjo išlikti žmonėmis, kai tai padaryti buvo sunkiausia.

„Jei lietuvių literatūra nesidomėsime patys, kalbėti apie jos sklaidą užsienyje nebus prasmės“, – tikina poetas ir vertėjas Antanas A.Jonynas.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas dabar – sunkiai pagaunamas žmogus, nebeskaičiuojantis, kelioms komisijoms, taryboms ir darbo grupėms jis priklauso. Nors pirmininkauja tik gerą pusmetį, atvirai prisipažįsta, kad atsiradus jaunesniam, energingesniam ir labiau „revoliucijas kelti“ linkusiam kolegai mielai užleistų prašmatnų senoviškais baldais apstatytą kabinetą sostinės centre.
Tai, ar rašytojams Vilniuje išties reikalingi tokie sudėtingai prižiūrimi ir brangiai išlaikomi rūmai, patyliukais svarstoma seniai. Viena vertus, patogioje vietoje stovinčiuose rūmuose veikia Rašytojų klubas, kuriame per metus vyksta daugiau kaip šimtas nemokamų kultūros renginių. Taip pat esama patalpų, kurios nuomojamos ir taip uždirbama pajamų visų rūmų išlaikymui. Tačiau tiesa ir tai, kad ekonominiu požiūriu kūrybinei sąjungai labiau apsimokėtų išlaikyti kuklesnę, bet šiuolaikiškai įrengtą būstinę; tuomet lėšas, kurias per žiemą „suvalgo“ erdvių patalpų šildymas, galima būtų nukreipti kultūriniams projektams.
„Sudėtingas klausimas. Rūmai tapo kelių rašytojų kartų tradicija ir mūsų veiklos respektabilumo ženklu, o už respektabilumą tenka susimokėti. Rašytojų klubas per metus organizuoja daugiau kaip tris šimtus renginių, trečdalis jų vyksta mūsų salėje. Atsisakyti tokio įdirbio sostinės inteligentams būtų labai skausminga. Turime įdomią biblioteką, čia pat glaudžiasi Rašytojų sąjungos leidykla bei „Metų“ žurnalo redakcija. Taigi rūmai nėra skirti rašytojų pasipuikavimui – jie atviri visuomenei, o atsisakius jų kultūrinės erdvės čia nebeliktų“, – tvirtina Antanas A.Jonynas.
Dažnai Rašytojų sąjungai prikišamas siekis išlaikyti net keturis kultūros leidinius – „Literatūros ir meno“, „Nemuno“ savaitraščius bei du žurnalus – „Metus“ ir lietuvių literatūros sklaidai užsienyje skirtą „Vilnių“. „Tokių priekaištų prisiklausau netgi posėdžiaudamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde. Skaudu, kad netgi kolegoms menininkams turi aiškinti, jog rašytojų kūrybinei veiklai periodiniai leidiniai yra būtini. Mes juk nesiveržiame skaičiuoti, kiek dailininkai išlaiko galerijų arba muzikai – koncertų salių“, – piktinasi pašnekovas.

Konkuruos su Oksfordu

Praėjusią savaitę Vilnius paskelbė 2014-aisiais pretenduojantis tapti pasaulio knygų sostine. Ar tokia misija būtų pakeliama dideliais įsiskolinimais garsėjančiam miestui? „Prisiminkime, kad buvo propaguojama idėja tokia sostine Vilniui tapti jau 2012-aisiais, tik po nelabai įkvepiančios VEKS patirties ši iniciatyva visuomenėje buvo pasitikta priešiškai. Tikimės, kad tai nebus pompastiškas ir prabangus, o labiau su konkrečiais mūsų literatūros sklaidos darbais susijęs projektas. Juk drauge su leidėjais išauginome stipriausią Baltijos šalyse knygų mugę, todėl manome esą subrendę tokiam tarptautiniam renginiui. Pagaliau dar neaišku, ar mums ši garbė bus suteikta: kandidatų prisirenka daug, o ką pasirinks UNESCO, išaiškės tik pavasarį“, – pasakoja A.A.Jonynas.
Šiuo metu toks statusas priklauso Buenos Airėms, balandį jį perims Jerevanas, o iš jo 2013-aisiais – Bankokas. Jau žinoma, kad vienas iš Vilniaus konkurentų kaunantis dėl šios garbės bus britų universitetinis miestas Oksfordas.
Beje, Kultūros ministerija kitąmet pasirengusi atkurti viešąją įstaigą „Lietuviškos knygos“, kuri sunkmečiu buvo tapusi Tarptautinių kultūros programų centro dalimi. „Tai buvo puikiai sustyguotas puikaus įdirbio mechanizmas, kurio išardymas – didelė klaida. Kartu su „Lietuviškomis knygomis“ buvo sustoję ir dalis tarptautinių literatūros projektų. Nežinau, ar pačiai lietuvių literatūrai jos sklaida užsienyje yra svarbiausia, tačiau Lietuvos valstybei ji išties svarbi. Tai vienas iš reikšmingiausių šalies įvaizdžio kūrimo elementų, skleidžiantis žinią apie Lietuvą pasauliui“, – vertina Antanas A. Jonynas.

Bibliotekos pirks daugiau knygų

Dar viena gera žinia – tai, kad 2012-aisiais bibliotekų knygų įsigijimui Kultūros ministerija numačiusi skirti 4 milijonais litų daugiau nei šįmet. „Ką bekalbėtume, pirmaeilis bibliotekų uždavinys – kaupti ir skleisti knygas, o ne suteikti gyventojams prieigą prie interneto. Situacija, kai bibliotekos neturėjo iš ko pirkti knygų, buvo absurdiška. Džiaugiamės, kad valdininkai pagaliau susivokė. Žinoma, Rašytojų sąjunga pasisakytų už tai, kad šios lėšos pirmiausiai būtų nukreiptos lietuvių autorių knygoms pirkti, nes mūsų nacionaline literatūra niekas daugiau pasaulyje nepasirūpins ir nesidomės, jei ji bus nežinoma netgi mums patiems. Bet jei tos knygos lentynose gulės tik tam, kad gulėtų – irgi jokios naudos. Dabar bibliotekos teikia pirmenybę tiems leidiniams, kurių jų skaitytojai dažniausiai pageidauja, nors atsisakyti skaitytojų auditorijos skonių formavimo, mano požiūriu, yra lengviausias kelias“, – neslepia Rašytojų sąjungos pirmininkas.

Netrukus šalies knygynuose pasirodys į lietuvių kalbą išverstas XVII a. kunigo Teodoro Lepnerio veikalas „Prūsų lietuvis“. Jis tikrai įdomus ir vertingas.

Tą liudija ir ši su “Veido” “Skaitinių” rubrika pateikiama ištrauka iš devintojo veikalo skyriaus – „Apie lietuvių valgius ir gėrimus“.

Teodoro Lepnerio vardą ne vienas tikriausiai įsiminė iš pranešimų apie skilandžio pripažinimą ES garantuotu tradiciniu gaminiu. Iš tiesų šis kunigas ir etnografas XVII a. pirmasis pateikė tokį išsamų mūsų nacionalinio produkto aprašymą – kaip ir daug kitų su lietuvninkų gyvenimo būdu susijusių detalių.
Penkiolikos skyrių veikalą „Prūsų lietuvis“ T.Lepneris parašė 1690 m. – priešpaskutiniais savo gyvenimo metais, tačiau taiklios jo įžvalgos tebėra vertingos ir šiandien. Šis tekstas, laikomas antru, žymiausiu po Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ etnografiniu darbu apie lietuvininkus. Jis supažindina su ano meto apranga, maistu, krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiais, kalba, muzikavimu ir tikyba.
Vos išleista T.Lepnerio knyga sulaukė atgarsio Vokietijoje, bet Lietuvą pasiekė gerokai vėliau, trečiame–ketvirtame XIX a. dešimtmetyje. Net Vilniaus universitetas šios knygos neturėjo. Pirmasis mūsų raštijoje T.Lepnerio “Prūsų lietuvį” bus atradęs ir perskaitęs Jurgis Pliateris, jis įtraukė jį į svarbiausių pažintinių lituanistinių veikalų sąrašą.

***

Lietuvio skrandis atsparus,
Gerai pakels visus valgius,
Gėrimą prastą gers ramus.

Lietuviai duonai miltus malasi rankinėmis girnomis, ir kvietinei duonai, ir pyragams, kuriuos vadina ragaišiais, juos aptepa viršuje gruce arba varške, arba linų sėmenimis. Jie turi ir kitokių pyragų, kuriuos vadina plyckais. Šiuos aptepa sviestu, lydytais taukais arba grietine ir verda kaip kukulius katile, paprastai, kai pirmą kartą prieš sėją ariami laukai. Jie turi ir tokių storų pyragų, kuriuos vadina kolytais. Į juos deda tik varškės, o ne sviesto ir jie panašūs į vokiškus sviestinius pyragus. Jų mieliniai pyragai taip pat minkomi iš kvietinių miltų, o apie duoną iš sijotų miltų jie nežino nieko be to, ką nusiperka iš kepėjo arba pamato pas vokiečius. Paprasta jų duona yra iš rugių, jai miltai taip pat sumalami rankinėmis girnomis. Turtingųjų duona smulki, persijota per tankų plaušų sietą. Kartais jų duonos kepalai tokie dideli, kad iš vieno Tilžės mato pūro jie iškepa tik keturis. Jie turi dar ir tokį keistą garnyrą ir patiekalą, kurį labiausiai mėgsta valgyti, o jis paruošiamas šitaip: ima avižinių miltų, prideda raugo, persijoja miltus per sietą, šiek tiek įbėrę druskos išverda tirštą tyrę ir valgo šiltą arba šaltą užgerdami pienu arba be pieno. Čia jie pasinaudoja avižų pranašumu. Šį savo valgį jie vadina kisieliumi ir vertina jį taip pat, kaip ir danai savo tirštai išvirtą grucę, į kurią įdeda daug gabalėlių sviesto, o į karštą grucę įpila šalto alaus, ir daugumai jų ji skanesnė ir malonesnė už kokį pyragą. Daugumoje namų verda moterys, kai kur – ir vyrai. Kai jie verda arba kepa vištą – jos jie nepjauna, o užmuša užtvoję per galvą, – įdeda ir galvą kartu su snapu ir kojomis, kad ant stalo galėtų visą patiekti. Visi jų patiekalai labai stipriai pasūdyti. Kai jie skerdžia kiaulę ir randa joje paršelių, jų neišmeta, o sukapoja mažais gabalėliais ir sukiša į paskerstos kiaulės skrandį, kad grįžtų ton vieton, kur buvę, pakabina tą švarią dešrą kamine, paskui atsipjauna jos galabėlių, deda kepti ant ardelių ir gardžiuojasi. Visiškai negaila, kad tokį mielą patiekalą jie vieni suvalgo. Jeigu neranda kiaulėje paršelių, ton vieton prikiša sukapotos kiaulienos – šį gardų valgį jie vadina skilandžiu nuo Skilwis – skrandis, galima būtų jį vadinti skrandine dešra. Vėdarus jie gamina iš nevirtos grucės ir kiaulės kraujo. Kai paskerdžia kiaulę, pasikviečia gerų draugų viešnagėn. Tai vadina skerstuvėmis. Apskritai mūsų lietuviai labai ėdrūs žmonės, sakytum, turi vilko skrandį. Vos ryte akis pramerkę ir atsikėlę jie bemat sako: duok valgyt. Jie netgi turi tokią patarlę: perlipus per tvorą, galima arba reikia pavalgyti.
Vienas kilmingas kurfiursto ministras prieš keletą metų kartą linksmai leido laiką medžiodamas, bet, kai išalko, užsuko pas vieną turtingą valstietį ir paprašė pavalgyti. Valstietis atnešė jam jau aprašytą skrandinę dešrą, kurioje buvo sugrūsta mažų paršelių mėsa, ir lietuvis šeimininkas to neneigė, o dar pridūrė, esą tai delikatesas. Tokį patiekalą jis patiekęs prieš keletą metų ir vienam čionykščiam dvasininkui, kaip man pats pasisakė. Koks buvo valgis, toks ir gėrimas. Mat šeimininkas atnešė tam kilmingajam žmogui alaus nepritinkamame inde, tame, kuris naudojamas naktį, mat tasai pagamintas iš alavo, o tasai valstietis manė, kad jis toks geras kaip sidabrinė taurė. Man atrodo, kad šitas kilmingas žmogus geriau būtų badavęs ir kentęs troškulį, negu valgęs tokias vaišes. Todėl geriausia atsisakyti tokių jų vaišių ir pasitenkinti vien tik šviežiai virtu kiaušiniu su druska. Čia įterpsiu tokį juokingą nutikimą: senais laikais keliavo vienas pirklys per mūsų Lietuvą su savo reikalais vieną labai karštą vasarą ir prašė smuklėse alaus, bet jo negavo, o turėjo malšinti troškulį nuo vienos smuklės iki kitos tokiais žodžiais: Ne turrim Piwa, neturim juodo alaus, o tik lietuviško Allaus. Tad šitas gerasis žmogelis tol kentė troškulį, kol atvyko į vieną smuklę, kurios smuklininkas buvo vokietis ir atskleidė jam to žodžio Allaus reikšmę. Jis į tai atsakęs: dėl to atsakymo, kurį gavau tokioje daugybėje smuklių, pagalvojau, kad šių apylinkių lietuviai labai ištroškę žmonės, jų kepenys užsidegusios, kadangi visose smuklėse visas alus, kurio klausiau, buvo išgertas, bet dabar išgirdau, koks skirtumas tarp juodo ir jų balto alaus ir kad jie turėjo lietuviško balto, o ne juodo alaus. Bet ir tas Allaus jiems greitai baigiasi. Turtingieji turi kelis ketvirčius alaus tam atvejui, jeigu juos aplankytų koks tarnautojas arba ypatingas draugas. Kai jie būna vieni, geria tik girą, kurią gamina ne vien tik iš išspaudų ir nuo duonos atlikusių grūdų, bet kai kurie – ir iš laukinių obuolių, kurių labai reta, taip pat iš vandeniu užpiltos užraugtos duonos. Įprastas mūsų lietuvių gėrimas yra grynas vanduo, kokį davė mielasis Dievas, o ypač, kai ateina ankstyvas pavasaris, miestuose, kai patys ten ką nors parduoda, jie mielai geria juodą alų, kurį, kaip jau minėta, vadina Piwas, kitaip nei pačių pasidarytą alų. Kai jo per daug išgeria, ima garsiai kalbėti, net rėkauti, aršiai ir į nieką neatsižvelgdami, o ypač tie, kurių pilvuose yra sugertukai, kurie lengvai sugeria šitą stiprų gėrimą (turiu galvoje jų įkaitusias kepenis), dėl to kartais pameta (praradę atidumą) pinigus, skrybėles, vežimus ir arklius. Kad nuo to apsisaugotų, taip pat ir kelionėje vienas kitam pagelbėtų, jeigu sulūžtų ratas arba dar kas nors vežime, be to, jei prireiktų ištraukti vežimą iš balos, jie mielai važiuoja į turgų susidėję su kaimynais, ypač dėl to, kad pavasarį ir rudenį kelias labai blogas. Jų geriamieji indai tokie: didelis medinis ąsotis, kuriuo jie iš klėties atsineša gėrimus (nes neturi rūsio) ir iš jo pripildo ant stalo stovintį kubiliuką, į kurį telpa šešios Kulmo kvortos ir kuris vadinasi „kieliškas“, iš jo jie gėrimą pila samčiu į mažus indus. Šitie vadinasi kaušas arba kaušelis, tai mažas išskobtas medinis indas, kažkuo panašus į sidabrinius ragelius, iš kurių geriama Karaliaučiuje junkerių namuose. Jie turi dar ir tokį didelį geriamąjį indą, į kurį telpa keturios Kulmo kvortos, jis vadinasi kašas ir naudojamas per vestuves ir kitokias puotas. Tauras yra tekintojo ištekinta išskobta taurė. Geria jie ir iš vidutinio dydžio bei mažų glazūruotų indelių ir puodelių, retai kada turi taurelę degtinei, ir tik pasiturintieji turi alavinį butelį, juo atsineša maždaug kvortą gėrimo. Mažus ir vidutinius indelius visi turi išgerti iki dugno, tuomet jie ir vėl pripilami ir būtinai turi būti išgerti. Kai jie vienas kitą užgeria, tai daro tardami tokius žodžius: Ant Sweikatos. Kitas atsako Gerk sweiks. Paskui paduoda vienas kitam rankas ir abu sako Sweiks, o moterys dar ir pasibučiuoja. Paragavę gero gėrimo arba gardaus kąsnelio, jie sako: Tatai skannu dusźei, tai sielai gardu, mat sakydami „siela“, jie turi galvoje širdį ir visus vidaus organus…

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė

Apie autorių

Teodoras Lepneris (apie 1633–1691 m.) gimė Prūsų Ylavos apskrityje, vokiečių kunigo šeimoje. Jo vaikystė prabėgo Ragainėje, studijavo Karaliaučiaus universitete, lankė kelis Vokietijos universitetus, buvo išvykęs į Daniją. 1665 m. buvo paskirtas pirmuoju naujai įsteigtos Būdviečių parapijos vokiečių ir lietuvių kunigu. Čia gyveno iki mirties.
Dvidešimt penkerius kunigavimo metus Būdviečiuose T.Lepneris įdėmiai stebėjo lietuvius, jų gyvenseną, lietuvius vertindamas misionieriškai – tai buvo vokiečio ir aukštesnio luomo atstovo žvilgsnis į būrus kaip į neišprususius vietos gyventojus. Vis dėlto išankstinė autoriaus nuostata nebuvo tokia pabrėžtinai paniekinanti, kaip kituose to meto etnografiniuose raštuose – pavyzdžiui, jis pagarbiai atsiliepia apie M.Mažvydą, skiria prasčiokus ir išsilavinusius lietuvius. Paties autoriaus požiūrį atskleidžia šmaikštūs ketureiliai ar dvieiliai kiekvieno skyrelio pradžioje. T.Lepneris žavisi, kad lietuviai moka patys pasistatyti būstą, užsiauginti ir pasigaminti maistą, pasidaryti apavą, drabužius, pagarbiai kalba apie lietuvių vertimąsi žemdirbyste, ją laiko garbinga ir gėdina tuos, kurie šaiposi iš kaimo žmonių, ypač nedovanotina, kai taip elgiasi apsišvietę žmonės. Tačiau jam akivaizdžiai nepatiko lietuvių valgymo ir gėrimo etiketas.

Turtingiausias asmenines bibliotekas turintys lietuviai dabar jaučia dar didesnį stimulą retoms knygoms rinkti – jei pranašystės apie tradicinių knygų mirtį išsipildytų, jų vertė smarkiai padidėtų. „Veido“ žvilgsnis į žymiausius knygų kolekcininkus.

Mirtis tradicinei knygai, kaip ir laikraščiams, pranašaujama senokai, tačiau kol kas šios prognozės vis nukeliamos į ateitį. Bet kad šioks toks lūžis jau įvyko, akivaizdu. Štai jau ir Lietuvos bibliotekos netrukus ims skolinti savo skaitytojams ne tik tradicines knygas, bet ir elektronines skaitykles – šiuolaikiškus įrenginius skaitmeninėms knygoms skaityti. Už europinius pinigus pirktos el.skaityklės skaitytojus pasieks 2012-aisiais, o registruoti skaitytojai jas galės parsinešti namo, visai kaip įprastas knygas. „Visos Lietuvos bibliotekas pasieks apie du šimtus el.skaityklių, iš jų apie pusė šimto – Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Elektroninių knygų vis daugėja – jau išleista apie pusantro šimto tokių knygų lietuvių kalba, tad atsirado ir el.skaityklių poreikis“, – teigia Lietuvos nacionalinės bibliotekos Strateginių projektų plėtros skyriaus vedėjas Eugenijus Stratilatovas. Tradicinių knygų šventovėms – bibliotekoms tai labai didelis žingsnis, galintis pakeisti skaitytojų įpročius.
Ilgainiui požiūris į knygą iš tiesų keičiasi, o poreikis kaupti knygas asmeninėse bibliotekose pamažu nyksta. Kaip sako Lietuvos nacionalinės bibliotekos Komplektavimo skyriaus vedėjas Vytautas Gocentas, tipinių lietuvių namuose dabar rastume keletą žodynų, enciklopedijų, dar kiek pavienių knygų – meilė knygoms išliko, bet lietuviai, kaip ir vakariečiai, jau nemato reikalo apsikrauti knygomis. „Nebe tie laikai, kai knygos buvo sunkiai prieinamos, – teigia V.Gocentas ir primena, kad šiandien jau daugumą knygų galima rasti bibliotekų elektroniniuose kataloguose. – Bet iš to kyla kita problema: per karus ir suirutes sunykę valstybiniai knygų fondai atsikurdavo tik privačių asmenų dėka ir nežinia, ar jau bebūtų iš ko atkurti, jei toks poreikis atsirastų ateityje.“ Tiesa, apie tokias grėsmes pagalvota: nuo 2009 m. visų šalies viešųjų bibliotekų bibliografiniai įrašai saugomi hermetiškame konteineryje, esančiame Nacionalinėje bibliotekoje – tai 6×7 m dydžio metalinis sarkofagas, apsaugantis informaciją nuo gaisro, įsilaužimo, sprogimų, diversijų ir pan. Tačiau nors slaptus šios serverinės kodus žino tik keturi asmenys, niekas nepaneigs, kad jos saugumas tikrai nėra šimtaprocentinis.
Vis dėlto knygų kolekcininkų, renkančių tam tikros tematikos senąsias knygas, ne mažėja, o netgi daugėja, ir jų rastume tarp įvairiausių profesijų žmonių – mokslininkų, teisininkų, bankininkų, gydytojų ir kt. Vieniems jų tai tik pomėgis, kitiems – galimybė prisiliesti prie istorijos, o treti suvokia, kad reta knyga – tai puiki investicija. Lietuvos bibliofilų elitą sudaro apie dvi dešimtys knygų kolekcininkų, kurių turimos bibliotekos yra tikras istorijos lobynas.

Knyga – geriausia investicija

„Knygos yra geriausia pasaulyje investicija, geresnė už auksą ir meno kūrinius, nes dividendai yra garantuoti ir daug didesni. Tačiau, be abejo, tik tada, jei žinai kada ir kokią knygą pirkti“, – teigia vienas žymiausių Lietuvos bibliofilų, knygyno-antikvariato Kaune savininkas Vidmantas Staniulis. Jo asmeninėje bibliotekoje ir antikvariate sukaupta apie 30 tūkst. knygų. Daugybės jo turimų knygų egzempliorių nerastume jokioje kitoje, net ir Nacionalinėje, bibliotekoje. Kai kurios jų vertos kelių dešimčių tūkstančių litų ir daugiau: pasak V.Staniulio, tiek kainuoja eilinė gera XV–XVI amžiaus knyga. Bibliofilo kolekcijoje – ir keliolika inkunabulų, iki 1501 m. išspausdintų knygų, dar vadinamų spaudos pirmagimiais.
V.Staniulis prisimena, kaip prieš kelerius metus jis paprašė draugo aukcione Varšuvoje jam nupirkti Brastos bibliją (Mikalojaus Radvilos Juodojo Lietuvoje 1563 m. išleistas Biblijos vertimas lenkų k., laikomas poligrafijos šedevru, – aut.) ir įdavė šiam 50 tūkst. Lt. „Bet nupirkti nepavyko – knyga parduota už 100 tūkst. Lt“, – prisimena V.Staniulis ir priduria, kad norint būti bibliofilu yra svarbūs du aspektai: reikia mylėti knygas ir turėti daug pinigų.
V.Staniuliui pritaria ir sostinės advokatas Jaunius Gumbis, taip pat turintis gausią ir vertingą knygų kolekciją: tai brangus pomėgis. Tačiau teisininkas sako, kad pagrindinis jo tikslas – padėti sugrąžinti į Lietuvą jos senąsias knygas – vertingą istorinį paveldą. Pasak J.Gumbio, neveltui ir Rusijos premjero V.Putino žmona asmeniškai kreipiasi į šalies turtingiausiuosius, kad šie, aukcione pasirodžius kokiai nors unikaliai knygai, ją nupirktų ir sugrąžintų į Rusiją.
Tarp užkietėjusių Lietuvos bibliofilų – ir ekonomistas, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, kuris sako, jog kelių šimtų metų senumo knyga gali kainuoti ir vos 100–200 eurų, bet tai reikštų, jog yra išlikę daug šios knygos kopijų. „Kartais nusistebiu – knygai 500 metų, o ji kainuoja kaip penkios šešios dabartinės knygos. Na, o išties retos knygos kainuoja šimtus tūkstančių litų, bet aš tokių savo bibliotekoje neturiu“, – šypsojosi G.Nausėda. Vis dėlto per pastaruosius dvylika metų – tiek laiko ekonomistas jau kolekcionuoja su Lietuvos istorija susijusias knygas – G.Nausėda sukaupė įspūdingą biblioteką, kurios vertingiausi egzemplioriai laikomi užrakinti seife. Ko gero, vertingiausia G.Nausėdos turima knyga – gausiai iliustruotas 1578 m. Bartošo Paprockio Lenkijos ir Lietuvos bajorų herbynas.
G.Nausėda knygas dažniausiai perka internetu, taip pat lankosi antikvariatuose (sostinės Domininkonų g. arba V.Staniulio antikvariate Kaune), dalyvauja aukcionuose. Pašnekovas prisipažįsta vis dažniau pagalvojantis, kad reikėtų pramokti skaityti lotyniškai, nes pagrindinės XVI–XVII amžiaus knygos buvo leidžiamos Lotynų kalba, taigi šiuo metu jis jų skaityti negali. Visų savo bibliotekose turimų knygų dauguma kolekcininkų nė nebando perskaityti.
G.Nausėda teigia, esą jei tradicinė knyga iš tiesų ilgainiui išnyks, kolekcinių knygų vertė stipriai padidės. „Juk ar labiau vertiname tas monetas, kurios vis dar cirkuliuoja, ar tas, kurios jau nebekalamos ir vis rečiau randamos? Tą patį galima pasakyti ir apie knygas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Ar nupirktų aukcione M.Mažvydo katekizmą

O kokia Lietuvoje esanti knyga yra brangiausia ir kiek ji galėtų būti verta? Vilniaus universiteto (VU) Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius, profesorius Domas Kaunas, į kurį aukcionų rengėjai kreipiasi kaip į knygų vertę galintį nustatyti ekspertą, sako, jog brangiausios knygos neabejotinai yra Martyno Mažvydo katekizmas – 1547-aisiais išleista pirmoji lietuviška knyga, kurios yra išlikę du egzemplioriai, o vienas jų saugomas VU, ir Mikalojaus Daukšos katekizmas, išleistas 1595 m.
Prieš kelerius metus universiteto sudaryta ekspertų komisija, vadovaujama prof. D.Kauno, pirmą kartą Lietuvoje nustatė VU bibliotekos fondo, rankraščių, grafikos darbų ir žemėlapių materialią vertę. Brangiausiai buvo įvertintos šios dvi knygos – abi po penkis milijonus eurų. Kitos knygos įvertintos gerokai mažesnėmis sumomis. Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio „Metai“ įvertinti 50 tūkst. eurų, o Danieliaus Kleino 1653 m. išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – 25 tūkst. eurų. Visi universitete esantys inkunabulai įvertinti po 15 tūkst. eurų. Na, o bendra visų VU fondų vertė prilyginta maždaug 1,28 mlrd. Lt sumai – nenuostabu, kad atitinkamos ekspertų išvados apstulbino universiteto vadovybę.
„Be abejo, tai labai sąlyginis įvertinimas, kuris atliktas lyginamuoju būdu ir atsižvelgiant į pasaulines aukcionų kainas, – teigė D.Kaunas. – Vis dėlto jei M.Mažvydo katekizmas būtų pasiūlytas „Sotheby’s“ aukcione už penkis milijonus, ar atsirastų norintysis jį nusipirkti? Manau, taip, ir galbūt tai būtų lietuvis.“
Beje, prof. D.Kauno asmeninė biblioteka taip pat gana įspūdinga: joje iš viso apie penki tūkstančiai knygų, bet iš jų net maždaug pusantro tūkstančio sudaro istoriniu požiūriu labai svarbios vien su Mažąja Lietuva susijusios knygos. Nemažą dalį retų savo kolekcijos egzempliorių D.Kaunas susirinko, kai būdamas jaunuolis dviračiu važinėjo po Klaipėdos krašto kaimus.
Bene didžiausią Lietuvoje asmeninę biblioteką kiekybiniu požiūriu buvo sukaupęs buvęs ilgametis VU rektorius prof. Jonas Kubilius, neseniai atšventęs savo devyniasdešimtmetį. Manoma, kad J.Kubiliaus bibliotekoje buvo apie 70 tūkst. knygų ir brošiūrų, dalį jų profesorius jau perleido universitetui.
Beje, kam palikti savo milžiniškas bibliotekas po mirties – tai galvosūkis, su kuriuo anksčiau ar vėliau susiduria dauguma knygų kolekcininkų, ypač jei jų įpėdiniams knygos ne itin rūpi. Viešosios bibliotekos, universitetai ir muziejai mielai priglaudžia tik retesnius egzempliorius. Tad didžiumą sukauptų knygų, kad ir kaip būtų gaila, jų paveldėtojai paprastai tiesiog išparduoda.

Brangiausia Lietuvos knyga – Martyno Mažvydo katekizmas, įvertintas 5 mln. eurų.

Brangiausios pasaulyje knygos kaina – 11,5 mln. JAV dolerių
Kolekcininkas iš Londono Michaelas Tollemache’as gali didžiuotis savo asmeninėje bibliotekoje turįs brangiausią kada nors pasaulyje parduotą knygą – XIX a. Johno Jameso Audubono „Amerikos paukščius“, kurią jis beveik prieš metus įsigijo aukcione už 11,5 mln. JAV dolerių. Tai didžiulė 90×60 cm knyga su 435-iomis realaus dydžio paukščių iliustracijomis, autoriaus pieštomis ranka.

Knygų leidėjai į sparčiai populiarėjančias elektronines knygas pradeda kreipti vis daugiau dėmesio – dabar jie pradeda leisti literatūros klasiką su orkestriniu įgarsinimu ir tokiais garso efektais, kaip žvyro girgždėjimas po personažo kojomis.

Taikant technologijas, nustatančias žmogaus skaitymo greitį naudojantis knygų skaitymo įrenginiu, elektroninės knygos skleidžia garsus, atitinkančius pasakojimą ir veiksmą. Praėjusį penktadienį Jungtinėje Karalystėje buvo išleista pirmoji „patobulinta knyga“ – Arturo Konan Doilio „Šerloko Holmso nuotykiai: Margoji juosta“. Ją skaitant girdimas lietus, griaustinis ir kraują stingdantys klyksmai. Taip pat buvo patobulintos Oskaro Vaildo ir Radjardo Kiplingo kūriniai, netrukus pasirodys atnaujintos „Džeinės Eir“ (aut. Šarlotė Bronte) ir „Romeo ir Džiuljeta“ (Viljamas Šekspyras) elektroninės knygos.

Naują technologiją pristatė bendrovė „Booktrack“, kurios vienas iš įkūrėjų yra „Facebook“ direktorių tarybos narys ir „PayPal“ bendraįkurėjas. „Booktrack“ skelbia knygas papildę „kino kokybės garsais“. Tinklalapyje nurodoma, jog tai yra „visiškai pakerinti patirtis, įtraukianti skaitytoją į autoriaus pasaulį ir sutirpinanti tikrąjį pasaulį“.Patobulintas knygas galima skaityti planšetiniais kompiuteriais. Šiuo metu jos dar nėra tinkamos elektroninėms knygų skaityklėms (pvz., „Kindle“).

Jeigu skaitytojas nori stabtelėti, tereikia paliesti ekraną ir garso takelis sustoja. „Booktrack“ skelbia, kad ši technologija gali netgi gerinti raštingumą. Niujorko universiteto komunikacijos profesorius Lielis Leibovitzas nustatė, kad technologija yra „gerokai pranašesnė“ už tradicinį skaitymą, nes taip skaitant tekstas suprantamas aiškiau, lengviau išlaikomas dėmesys, išsaugoma daugiau informacijos.