Elektroninių knygų populiarumas nuo 2008-ųjų iki dabr pasaulyje išaugo apie 1000 proc., o vien pernai pasaulyje buvo nupirkta apie 11 mln. elektroninių knygų.

Populiariausios jos JAV – čia prekyba elektroninėmis knygomis sudaro apie 8–10 proc. visos knygų prekybos, o elektroniniams leidiniams per metus amerikiečiai išleidžia apie milijardą JAV dol.
Beje, didžiausia knygų parduotuvė internete Amazon.com jau dabar parduoda daugiau knygų elektroniniu formatu nei popierinių, o tyrimų bendrovė “Yankee Group” prognozuoja, kad 2014 m. per metus pasaulyje bus parduodama 72 mln. tokioms knygoms skaityti reikalingų skaityklių ir apie 300 mln. planšetinių kompiuterių.
Populiarėja elektroninės knygos ir Lietuvoje, nors, kaip žinoma, dar ne tokiu pagreičiu kaip pasaulyje. Projekto Skaitykle.lt įkūrėjas Deividas Talijūnas aiškina, kad priežastis ta, jog dar nedaug lietuvių turi tokioms knygoms skaityti reikalingus įrenginius.
Iš viso jų lietuviai yra įsigiję šešis septynis tūkstančius, tad ir elektroninių leidinių per metus mūsų šalyje nuperkama dar palyginti nedaug, ypač – lietuviškų.
Tiesa, balandį pirkėjams pristatyta lietuviška UAB “Gaumina” suprogramuota ir rašytojos Jurgos Sakalauskaitės sukurta vaikiška knyga “Pelytė Smailytė”, regis, yra sėkmingas projektas, nes rengiamas ir šios knygos angliškasis variantas. Pasak leidėjų, lietuvišką elektroninę knygutę, pritaikytą “iPad” kompiuteriams, per keturis mėnesius atsisiuntė keli šimtai skaitytojų.

Jaunosios kartos dailininkė, knygų vaikams autorė Lina Žutautė puikiai žinoma savo mažiesiems skaitytojams. Ji yra išleidusi jau spėtas vaikų pamėgti, pačios autorės iliustruotas knygeles vaikams apie „Kakę Makę ir Netvarkos nykštuką“ bei „Du paršelius“. Pasak Linos, piešti knygas vaikams ji pradėjusi visiškai atsitiktinai.

„Piešti vaikams nuo vaikystės tikrai nenorėjau – iš tiesų tai net neįsivaizdavau, kad užaugus galima piešti vaikams. Man atrodė, kad užaugus reikia būti gydytoja arba siuvėja, na, dar mokytoja. O kaip atsiranda knygos ir piešiniai jose? Man turbūt atrodė, kad jie tiesiog atsiranda, ir nėra čia reikalo dėl to smarkiai sukti galvos. Labiau norėjau kurti animacinius filmus. O pradėjau piešti gal ir atsitiktinai, nors tikiu, kad atsitiktinumų nebūna“, – sako L. Žutautė.

Kaip tapote vaikų knygelių autore, kas pastūmėjo?

Gal ir keistai nuskambės, bet turiu būti dėkinga ekonominei krizei. Nutiko taip, kad keli užsakymai buvo atšaukti, naujų nebebuvo, taigi tarsi liko tik liūdnai žiūrėti pro langą arba krapštyti nosį. Bet, žinia, nosį krapštyti negražu, o ilgai žiūrėti pro langą pabosta, taigi nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti įgyvendinti vieną seną savo svajonę – sukurti paveikslėlių knygą. Juolab kad turėjau puikios medžiagos – kas vakarą turėjau sukurti po vieną naują istoriją savo sūnui. Buvom taip susitarę.

Tapti vaikų dailininke – drąsus žingsnis, kaip jį vertino aplinkiniai?

Ar tai drąsus žingsnis, tikrai nesvarsčiau. Be to, juk nebuvo taip, kad vieną dieną einu į darbą, o kitą jau visiems pareiškiu, kad nuo šiandien tampu dailininke. Tai atėjo palaipsniui. Be to, visada sau kartojau, kad per savo gyvenimą žmogus daugiausia laiko praleidžia darbe, todėl būtų tikras gyvenimo švaistymas dirbti tai, kas nemiela. Pasirodo, tai kartodavau ne tik mintyse, bet ir garsiai, todėl vyras su tuo susitaikė daug anksčiau, nei tai nutiko. Ir, žinoma, visada mane palaikė.

Ar nebuvo baisu, kad nepasiseks ar kad nukentėsite finansiškai tapusi vaikų dailininke?

Kiek pamenu, tai pradžioje kažkodėl nė karto nesusimąsčiau apie pinigus. Matyt, dėl to, kad tiesiog džiūgavau atsikračiusi nuobodaus darbo. O paskui buvo visko – bet tikrai nė kartelio nepasigailėjau. Manau, drąsos egzaminą išlaikiau. Iš tiesų baisiausia buvo ne dėl finansinio saugumo, o dėl to, ar man tikrai pavyks. O dabar kuo puikiausiai gyvenu iš kūrybos.

Kokia buvo jūsų pirmoji knyga, kokia paskutinė? Kuri geresnė?

Pirmoji mano iliustruota grožinės literatūros knyga buvo G. Morkūno „Grįžimo istorija“. Kai gavau pasiūlymą ją iliustruoti, supratau, kad pagaliau svajonės pildosi. Geras jausmas! Paskutinės dar nesukūriau. Ji turėtų būti po kokių 15–20 metų. Tada ir pasakysiu, kuri geresnė!

Kokia apskritai jūsų mylimiausia knyga, kurią pati sukūrėte?

Mylimiausia turbūt ta, kuri dar bus sukurta. Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai rašau ar iliustruoju knygą, visa esybe įsijaučiu į tai, ką darau, o kai padarau, tarsi belieka tik stebėti rezultatą iš šono. Aišku, metams bėgant keičiasi piešimo technika, ieškau kažko naujo, įdomesnio, galvoju, kaip geriau pateikti tai, ką aš įsivaizduoju, todėl paskutines knygas myliu labiau nei senesnes. Čia, matyt, kaip šeimoje – pirmas vaikas visada bus pirmas, bet jis taip pat ir sulauks daugiausia kritikos, o paskutinis – pagrandukas – visada bus mieliausias iš visų. Taigi, lauksiu pagranduko.

Kaip gimsta jūsų knygos, iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo labai neieškau. Idėja knygai ateina tiesiog savaime. Kitaip sakant, perfrazuoju vieną rusišką patarlę: ką matau – tą ir vaizduoju. Tiesa, seniai pastebėjau, kad daug dalykų matau šiek tiek kitaip, todėl toli neieškoti nereikia – užtenka pamatyti kokią komišką situaciją, nugirsti juokingą pokalbį arba priimti nestandartinį sprendimą, ir žiūrėk – jau galvoje atsiranda koks vaizdelis su nauju personažu. Manau, viena svarbiausių žmogaus savybių yra fantazija, ir ji svarbi visiems: ir menininkams, ir matematikams, ir namų šeimininkėms. Jei mokėsime ja tinkamai naudotis, gyvenimas tikrai taps geresnis ir linksmesnis.

Kaip atsirado „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ bei „Du paršeliai“? Ar šie personažai turi prototipus?

Kakę Makę sugalvojo mano sūnus Karolis. Apie ją sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kūriau kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui. Bepasakodama pajutau, kad kartais tos istorijos išeina visai įdomios ir netikėtos, todėl kelias užsirašiau. Taip ir atsirado Kakė Makė. Konkretaus prototipo ji neturi, tik languotos kelnės visai tokios pat, kokias aš turėjau vaikystėj – jos buvo pačios mėgstamiausios. Tik be užrašo „Kakė Makė“.

O paršelius sugalvojau pati, plaudama indus. Matyt, nuobodus darbas mane visada verčia ieškoti ko nors netikėto, kokių nuotykių ir linksmybių. Tokie ir tie paršeliai – nenustygstantys vietoje, išradingi ir išdykę. Visai kaip paprasti vaikai. Ir visai kaip vaikams, jiems reikia mamos, nesvarbu, ką veiktų visą dieną.

Ar kurti knygas padeda šeima, kitos vaikų knygos, kurias galbūt skaitėte vaikystėje?

Būna visaip. Pagrindinė knyga, kuri tarsi svarbiausias atskaitos taškas, yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ kartu su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ji turbūt padarė lemiamą darbą, kad dabar esu tuo, kas esu. Ją pavartau mažiausiai kartą per mėnesį.

Kokių sulaukiate atsiliepimų apie savo knygeles iš skaitytojų, gal yra kokių neįprastų?

Ypač džiugina tie atsiliepimai, kuriuose mamos pasakoja, kaip vaikas visą dieną ar savaitę negali išsiskirti su mano knyga ir net su ja miega. Gaunu laiškų ir su tokiais prašymais – ką daryti, mano vaikas visai nebijo Netvarkos nykštuko, padėkite! Tada atsakau, kad to nykštuko ir nereikia bijoti, juk jis ne koks pabaisa. Geriausia su juo susidraugauti ir taikiai susitarti. O prajuokino toks atsiliepimas – kai dingus fotoaparatui namuose vaikas beveik įtikino mamą, kad šį išsinešė Netvarkos nykštukas. Aš ir pati kartais taip pagalvoju, kai po skalbimo skalbyklėje būtinai trūksta vienos kojinės. Bet greičiausiai tai kokio Skalbimo nykštuko darbas.

Ką veikiate šiuo metu, su kokiais projektais dirbate?

Šiuo metu iliustruoju kelias knygas, viena kurių bus apie Kakės Makės ausis.

Kokie ateities planai, ko vaikai gali tikėtis artimiausiu metu?

Na, jie tikrai gali tikėtis, kad aš dar ilgai nemesiu savo darbo, neemigruosiu ir būtinai sugalvosiu ką nors labai linksmo!

"Veido" archyvas

Antroje rugjūčio pusėje Lietuvos knygynuose pasirodys tikrai svarbus ir iškilus veikalas – T.Snyderio “Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino”.

“Veidas” skelbia knygos ištrauką, iš kurios suprasite, ar reikia šią knygą turėti savo asmeninėje bibliotekoje.

“Dabar gyvensime”, – mėgdavo sakyti mažas alkanas berniukas, eidamas ramia šalikele arba per tuščius laukus. Tačiau maistas, kurį jis matydavo, buvo tik jo vaizduotės vaisius. Kviečiai buvo atimti per beširdišką rekvizavimo kampaniją, kuri pradėjo Europoje masinių žudynių erą. Buvo 1933 m., ir Josifas Stalinas sąmoningai marino badu Sovietų Ukrainą. Tas mažasis berniukas mirė, kaip ir trys milijonai kitų žmonių. “Sutiksiu ją po žeme”, – sakė vienas jaunas Sovietų Sąjungos gyventojas, kalbėdamas apie savo žmoną. Taip ir atsitiko; jis buvo sušaudytas netrukus po jos ir jiedu buvo palaidoti tarp septynių šimtų tūkstančių 1937–1938 m. Stalino Didžiojo Teroro aukų. “Jie paklausė apie sutuoktuvių žiedą, kurį aš…” Tokiais žodžiais nutrūko lenkų karininko, 1940 m. nužudyto Sovietų Sąjungos slaptosios policijos, dienoraštis. Jis buvo vienas iš apytiksliai dviejų šimtų tūkstančių Lenkijos piliečių, kuriuos nužudė sovietai arba vokiečiai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga drauge okupavo jo šalį. 1941 m. pabaigoje vienuolikmetė rusė, gyvenusi Leningrade, užbaigė savo kuklų dienoraštį tokiais žodžiais: “Liko tik Tania”. Adolfas Hitleris apgavo Staliną, jos miestą laikė apsiautę vokiečiai, o jos šeima buvo tarp keturių milijonų Sovietų Sąjungos piliečių, kuriuos vokiečiai numarino iš bado. Kitą vasarą dvylikametė mergaitė Baltarusijoje rašė tėvui paskutinį laišką: “Sudie tėti, netrukus mirsiu. Aš taip bijau, nes mažus vaikus į masinius kapus jie sumeta dar gyvus.” Ji buvo viena iš penkių milijonų žydų, kuriuos vokiečiai nunuodijo dujomis arba sušaudė.

Pačiame Europos centre, XX a. viduryje nacių ir sovietų režimai nužudė apie keturiolika milijonų žmonių. Vieta, kur žuvo visos tos aukos, kruvinosios žemės, driekiasi nuo vidurio Lenkijos iki vakarų Rusijos, apimdamos Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis. Nacionalsocializmo ir stalinizmo konsolidacijos laikotarpiu (1933–1938 m.), per Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kartu vykdytą Lenkijos okupaciją (1939–1941 m.), o paskui per Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karą (1941–1945 m.) šis regionas patyrė iki tol dar niekada istorijoje neregėto masto masinį smurtą. Aukos daugiausia buvo žydai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, kuriems šios žemės buvo gimtosios. Vos per dvylika metų, nuo 1933 iki 1945 m., Hitlerio ir Stalino valdymo laikais, buvo nužudyta keturiolika milijonų žmonių. Nors jų tėvynės tuo laikotarpiu buvo tapusios mūšio laukais, visi šie žmonės buvo žudikiškos politikos, o ne karo veiksmų aukos. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausia gyvybių nusinešęs konfliktas istorijoje, o apie pusę kareivių, kurie žuvo jo mūšiuose visame pasaulyje, paguldė galvas kaip tik čia, tame pačiame regione, kruvinosiose žemėse. Bet nė vienas iš tų keturiolikos milijonų nužudytųjų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Didžioji dalis jų buvo moterys, vaikai ir senoliai; nė vienas iš jų neturėjo ginklo; iš daugelio buvo atimtas visas turtas, įskaitant drabužius.

***
Aušvicas yra labiausiai pagarsėjusi žudynių vieta kruvinosiose žemėse. Šiandien Aušvicas yra Holokausto sinonimas, o Holokaustas yra šimtmečio blogio sinonimas. Tačiau žmonės, įtraukti į Aušvico darbininkų sąrašą, turėjo šansą išgyventi: jo pavadinimą žinome iš išgyvenusiųjų parašytų memuarų ir romanų. Kur kas daugiau žydų, daugiausia gyvenusių Lenkijoje, buvo nunuodyti dujomis kituose Vokietijos mirties fabrikuose, kuriuose neišgyveno beveik niekas ir kurių pavadinimai prisimenami kur kas rečiau: Treblinkoje, Chelmne, Sobibure, Belžece. Dar daugiau žydų, Lenkijos, Sovietų Sąjungos ar Baltijos šalių gyventojų, buvo sušaudyta prie duobių ir tranšėjų. Dauguma tų žydų žuvo netoli savo gyvenamųjų vietų okupuotoje Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Sovietų Ukrainoje ir Sovietų Baltarusijoje. Vokiečiai žydus iš kitų vietovių veždavo žudyti į kruvinąsias žemes. Žydus atgabendavo traukiniais į Aušvicą iš Vengrijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Olandijos, Graikijos, Belgijos, Jugoslavijos, Italijos ir Norvegijos. Vokietijos žydai buvo deportuojami į kruvinųjų žemių miestus – Lodzę, Kauną, Minską ir Varšuvą, kur jie paskui būdavo šaudomi arba nuodijami dujomis. Žmonės kurie gyveno šiose gatvėse, kur aš dabar rašau savo knygą, devintajame Vienos mikrorajone, buvo deportuoti į Aušvicą, Sobiburą, Treblinką ar Rygą – visi į kruvinąsias žemes.

Vokiečiai masines žydų žudynes vykdė okupuotoje Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Sovietų Sąjungoje, bet ne pačioje Vokietijoje. Hitleris buvo politikas antisemitas šalyje turėjusioje labai mažą žydų bendruomenę. 1933 m., kai Hitleris tapo kancleriu, tarp Vokietijos gyventojų žydų buvo mažiau negu vienas procentas, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje – apie ketvirtį procento. Pirmaisiais šešiais Hitlerio valdymo metais Vokietijos žydams buvo leidžiama emigruoti (žeminančiomis ir skurdinančiomis sąlygomis). Daugelis Vokietijos žydų, kurie tapo Hitlerio pergalės 1933 m. rinkimuose liudininkais, mirė dėl natūralių priežasčių. Savaime suprantama, nužudyti 165 000 žydų buvo šiurpus nusikaltimas, bet tai tik labai maža Europos žydų tragedijos dalis: mažiau negu trys procentai visų žuvusiųjų per Holokaustą. Tik kai nacių Vokietija užgrobė Lenkiją 1939 m. ir užpuolė Sovietų Sąjungą 1941 m., Hitlerio vizijos atsikratyti žydų Europoje persikirto su dviem didžiausiomis Europos žydų bendruomenėmis. Jo ambicijos pašalinti iš Europos žydus galėjo būti įgyvendintos tik tose Europos dalyse, kur gyveno žydai.

Holokaustas užgožia Vokietijos planus, kuriuose buvo numatyta vykdyti dar didesnes žudynes. Hitleris norėjo ne tik išnaikinti žydus; jis taip pat norėjo sunaikinti Lenkiją ir Sovietų Sąjungą kaip valstybes, išnaikinti jų valdančiąsias klases ir nužudyti dešimtis milijonų slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų). Jeigu Vokietijos karas su SSRS būtų klojęsis kaip suplanuota, trisdešimt milijonų civilių gyventojų būtų buvę numarinti badu pirmąją žiemą, o paskui dar dešimtys milijonų ištremti, nužudyti, asimiliuoti ar paversti vergais. Nors šie planai taip ir liko neįgyvendinti, jie teikė moralines prielaidas Vokietijos okupacinei politikai rytuose. Vokiečiai per karą nužudė maždaug tiek pat nežydų kiek ir žydų, daugiausia marindami badu Sovietų Sąjungos karo belaisvius (tarp kurių aukų skaičius siekė daugiau kaip tris milijonus) ir apsiaustų miestų gyventojus (iš jų mirė daugiau kaip milijonas žmonių) arba šaudydami civilius gyventojus per “baudžiamąsias akcijas” (per kurias žuvo beveik milijonas žmonių, daugiausia baltarusių ir lenkų).

Sovietų Sąjunga Antrajame pasauliniame kare nugalėjo nacistinę Vokietiją rytų fronte, pelnydama Stalinui milijonų žmonių dėkingumą ir lemiamą balsą nustatant pokario Europos tvarką. Tačiau Stalino vykdytų masinių žudynių mastas buvo ne ką mažiau įspūdingas negu Hitlerio. Faktiškai, vykdyti masines žudynes taikos laikais buvo kur kas didesnis nusikaltimas. Sovietų Sąjungos apgynimo ir modernizavimo vardan Stalinas ketvirtajame XX a. dešimtmetyje sukėlė milijonų žmonių gyvybes nusinešusį badą ir įsakė sušaudyti tris ketvirtadalius milijono žmonių. Stalinas žudė savus piliečius ne mažiau efektyviai negu Hitleris žudė svetimų šalių piliečius. Trečdaliui iš keturiolikos milijonų žmonių, sąmoningai nužudytų kruvinosiose žemėse 1933–1945 m., gyvybes atėmė sovietų valdžia.

Tai masinių politinių žudynių istorija. Keturiolika milijonų žmonių žuvo dėl žudikiškos Sovietų Sąjungos arba nacių Vokietijos politikos, daugelis jų tapo Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos sąveikos, bet ne karo tarp jų aukomis. Ketvirtis jų buvo nužudyti Antrajam pasauliniam karui dar net neprasidėjus. Dar du šimtai tūkstančių žuvo 1939–1941 m., kai nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga dalijosi Europą kaip sąjungininkės…

Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

Apie autorių ir knygą

Timothy Snyder (g. 1969 m.) studijavo istoriją Oksforde, šiuo metu yra Jeilio universiteto profesorius, tyrimo sritys – Rytų Europos ir holokausto istorija. Jo darbai buvo daugelį kartų premijuoti, 2003 m. jam buvo suteikta George’o Louiso Beero Amerikos istorikų asociacijos premija.

Studijoje “Kruvinos žemės” Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu “kruvinose žemėse”. Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos – Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys – tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Bet nė vienas jų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Dažnai manoma, kad baisiausi dalykai XX a. dėjosi koncentracijos stovyklose, tačiau dauguma nacionalsocializmo ir stalinizmo aukų mirė ne jose – jie žuvo bado regionuose ir žudymo laukuose.

"Veido" archyvas

“Begėdiškai geras romanas, kurį begėdiškai įdomu skaityti”, – taip J.Barnes “Flobero papūgą” apibūdino Johnas Irvingas. O mes savo “Skaitinių” puslapio skaitytojams siūlome begėdiškai patrauklią ištrauką iš šios knygos.

Galima įvairiai nusakyti, kas yra tinklas, nelygu požiūris. Šiaip jau pasakytume, jog tai akėtas mezginys žuviai gaudyti. Tačiau, per daug nenusikalsdami logikai, galime apversti tą apibrėžimą aukštyn kojom ir pacituoti vieno aštrialiežuvio leksikografo žodžius, kad tai virve surištos skylės.

Tą patį galima daryti su biografija. Kai tinklas prisipildo, biografas jį ištraukia, išverčia laimikį lauk, peržiūri, šį tą išmeta, šį tą palieka, sandėliuoja, paskui pardavinėja. Bet pagalvokite, kiek visko nepakliūva į tinklą – kur kas daugiau, negu ištraukiama. Stora, pagal biurgerišką skonį apipavidalinta biografija, pasipūtusi ir ori stovi ant lentynos: gyvenimas už šilingą supažindins vien su faktais, o už dešimt svarų – dar ir visomis hipotezėmis. Bet pagalvokite, kiek dar to gyvenimo akimirkų nesugrąžinamai dingo, išsisklaidė su paskutiniu aprašomojo asmens atodūsiu? Ir kiek net ir profesionaliausias biografas gali būti tikras, kad jo tyrimo objektas iš anksto nenusprendė iš jo pasišaipyti?

Su Edu Vintertonu pirmą kartą susitikau “Europos” viešbutyje, kai jis uždėjo savo ranką ant manosios. Juokauju, bet iš tikrųjų taip ir buvo. Tai įvyko provincijos knygų prekeivio kioskelyje, ir mano ranka kiek greičiau negu jo pasiekė Turgenevo Literatūrinių prisiminimų tomelį. Sutapimas sukėlė atsiprašinėjimų audrą, abu buvome sutrikę. Kai supratome, kad vienintelė mudviejų rankų susilietimo priežastis yra bibliofilų azartas, Edas sumurmėjo:
– Pasitraukime į šalį pasikalbėti.

Prie atšalusios arbatos puodelio mudu išklojome vienas kitam, kas kiekvieną iš mūsų atvedė prie tos knygos. Aš dėsčiau apie Floberą, jis prisipažino besidomįs Gosu ir praėjusio amžiaus pabaigos anglų literatūriniais būreliais. Man nedažnai tenka susidurti su amerikiečiais intelektualais, todėl maloniai nustebau išgirdęs, kad šiam įkyrėjusi Blumsberio literatų grupė ir jis su džiaugsmu paliekąs šiuos modernistus jaunesniems ir ambicingesniems kolegoms. Nors, kita vertus, Edui Vintertonui tiesiog patiko vaizduoti nevykėlį. Jis buvo neseniai įkopęs į penktą dešimtį, pliktelėjęs, rausvo lygaus veido, su keturkampiais akiniais be rėmelių – į bankininką panašus universiteto profesorius, apsukrus ir linkęs moralizuoti. Jis pirkdavo tik angliškus drabužius, bet su jais neatrodė panašus į anglą. Vis tiek liko amerikietis, vienas iš tų, kurie Londone visada vilki lietpaltį, nes žino, kad šiame mieste lietus gali prapliupti iš giedro dangaus. Jis netgi “Europos” viešbučio laukiamajame sėdėjo su lietpalčiu.

Tas jo nevykėlio įvaizdis anaiptol neatrodė tragiškas, veikiau natūraliai išaugęs iš nuolankaus pripažinimo, kad jis nesąs sukurtas sėkmei ir todėl jo pareiga – korektiškai ir garbingai priimti nesėkmes. Pasiguodęs tuo, kad nepajėgs užbaigti Goso biografijos – o juoba jos išleisti – jis patylėjo ir nuleidęs balsą užbaigė:

– Šiaip ar taip, kartais paabejoju, ar ponas Gosas būtų pritaręs tam, ką darau.
– Jūs norite pasakyti… – Aš nedaug težinojau apie Gosą ir mano išsiplėtusiose akyse, ko gero, galėjai įskaityti nedviprasmišką užuominą apie nuogas skalbėjas, mišrios rasės mergvaikius ir sukapotus kūnus.
– O, ne, ne. Tiesiog kad apskritai apie jį rašau. Gal jam tai būtų smūgis… žemiau juostos.

Aš, žinoma, užleidau jam Turgenevą – vien norėdamas užbaigti kalbas apie moralinę teisę į knygą. Negalėjau suprasti, kuo čia dėta moralė, kai kalbama apie seno leidinio įsigijimą. Bet Edas manė kitaip. Jis prižadėjo susisiekti su manimi, jeigu jam pavyktų aptikti kitą tokį pat egzempliorių. Paskui trumpai aptarėme, ar būtų gerai, ar blogai, jei aš sumokėčiau už jo arbatą.

Nesitikėjau kada nors dar jį sutikti, juolab išgirsti iš jo tokį dalyką, kurį jis po metų išdėstė man savo laiške. “Ar jūsų nedomina Džuljeta Herbert? Sprendžiant iš dokumentų, tai buvo žavinga draugystė. Jeigu būsite Londone, rugpjūtį užsuksiu. Visada Jūsų, Edas (Vintertonas).

Ką jaučia nuotaka, atidariusi dėžutę ir išvydusi žiedą ant purpurinio aksomo? Taip niekada ir nepaklausiau žmonos, o dabar jau per vėlu. Arba ką jautė Floberas, pasitikdama aušrą ant didžiosios piramidės ir galop išvydęs, kaip plonas aukso dryžis pagaliau suspindo ant purpurinio dangaus aksomo? Nuostaba, baiminga pagarba ir džiaugsmo banga užliejo mane, kai perskaičiau tuos du Edo laiško žodžius. Ne, ne “Džuljeta Herbert”, bet kitus du: “žavinga” ir “dokumentų”. Bet kas gi dar slėpėsi už to džiaugsmo ir suvokimo apie laukiantį nelengvą triūsą? Begėdiška mintis apie garbingą laipsnį kokiame nors universitete?

Džuljeta Herbert yra didelė virve surišta skylė. 1850 metų viduryje ji tapo Flobero dukterėčios Karolinos guvernante ir keletą metų gyveno Kruasė, o paskui grįžo į Londoną. Floberas rašė jai, o jinai jam, jie dažnai lankydavo vienas kitą. Daugiau nieko nežinome. Nėra išlikę jokio jo laiško jai ar jos jam. Beveik nieko nežinome ir apie jos šeimą. Mes net nežinome, kaip ji atrodė. Neturime jokio jos aprašymo ir nė vienas iš Flobero draugų nerado reikalo apie ją užsiminti po jo mirties, nors dauguma kitų svarbių jo gyvenimo moterų buvo įamžintos.

Biografai dėl Džuljetos Herbert nesutaria. Vieniems atrodo, kad duomenų stoka byloja apie jos nereikšmingumą Flobero gyvenime, kiti tvirtina, jog tai rodo visai priešingai, ir įrodinėja, jog gundanti guvernantė neabejotinai buvo viena iš rašytojo meilužių, o gal net sužadėtinė. Hipotezės priklauso nuo biografo temperamento. Ar tai, kad Floberas savo kurtą pavadino Žiulijo, patvirtina jo meilę Džuljetai Herbert? Kai kas mano, kad taip. Man tai atrodo šiek tiek pritempta. Bet jeigu su tuo sutiktume, kaip tada vertintume faktą, kad laiškuose Giustavas dažnai kreipiasi į savo dukterėčią “Lulu”, o vėliau tuo vardu pavadina Felisitės papūgą? Arba faktą, kad Žorž Sand turėjo aviną, vardu Giustavas?

Vienintelė atsitiktinė užuomina apie Džuljetą Herbert yra Flobero laiške Bujė, parašytame po pastarojo apsilankymo Kruasė:

“Pamatęs, kaip tave jaudina guvernantė, aš irgi susijaudinau. Sėdint prie stalo mano akys vis krypo į dailius jos krūtų iškilumus. Man regis, per pietus ji keturis, penkis ar šešis kartus pajuto mano žvilgsnį, nes jos veidas atrodė lyg nurausvintas įdegio. Neblogas palyginimas – krūtų iškilumas ir tvirtovės šlaitai. Kupidonai puola ant jų ir šturmuoja citadelę. Kaip pasakytų mūsų šeichas: “Na, jau aš tai žinau, kokią artileriją reikia nukreipti ton pusėn.”

Bet ar verta skubėti daryti išvadas? Tiesą sakant, tai tik dviprasmiški pagyrūniški juokeliai, būdingi Flobero susirašinėjimui su vyrais. Manęs jie neįtikina: tikrą aistrą ne taip lengva paversti metafora. Tačiau visi biografai slapta nori rasti ir pagarsinti savo herojų intymaus gyvenimo smulkmenas. Turite susidaryti nuomonę ne tik apie Floberą, bet ir apie mane.

Ar Edas iš tikrųjų aptiko dokumentų, susijusių su Džuljeta Herbert? Prisipažinsiu, nekantravau juos įsigyti. Įsivaizdavau, kaip pateikiu juos kuriam nors iš žymesnių literatūrinių žurnalų, pavyzdžiui, literatūriniam “Times” priedui. “Džefris Breitveitas. Atskleista Džuljetos Herbert paslaptis”. Ir fotografiją pridedu su ranka rašytu ir beveik neįskaitomu užrašu. Ėmiau nuogąstauti, kad tik Edas neprasitartų apie savo atradimą kokiam nors garbėtroškai prancūzų literatūros žinovui su astronauto šukuosena.

Bet tai buvo nedori ir, tikiuosi, man nebūdingi jausmai. Labiausiai aš vis dėlto džiaugiausi tuo, kad bus atskleista Giustavo ir Džuljetos santykių paslaptis (ką gi kita galėtų reikšti žodis “žavinga” Edo laiške?). Džiaugiausi ir dėl to, kad rastieji dokumentai galbūt padės man geriau įsivaizduoti, koks buvo Floberas. Tinklas truktelėtas smarkiau. Ar mes sužinosime, pavyzdžiui, kaip rašytojas elgėsi Londone?

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė

Apie autorių ir knygą

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius…

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje “Flobero papūga” jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes – ir literatūrines, ir labai tikroviškas.

BFL

Lietuvos knygų pirkėjai šiandien nėra labai išrankūs. Daugelis pageidauja lengvo turinio romanų, kuriuos skaitydami galėtų pailsėti.

Pagrindinis pokytis Lietuvos knygų rinkoje per šį dešimtmetį – gerokai sumažėjusi rimtų knygų leidyba ir jų pasiūla. Atviros Lietuvos fondui sustabdžius paramos knygoms programą, daugelis leidyklų komercializavosi ir pradėjo siūlyti pigesnius skaitalus. O rimtus sociologinius, istorinius, filosofinius veikalus leidžia vos viena kita leidykla.

Leidyklos “Tyto alba” direktorė Lolita Varanavičienė teigia, kad pasiūla priklauso nuo paklausos. Anot jos, pavyzdžiui, W.Somerset Maugham “Skustuvo ašmenys” prieš dešimt ir daugiau metų būtų buvusi itin populiari knyga, o šiandien ypatingo dėmesio nesulaukia. “Skaitytojų, besidominčių rimtąją literatūra, lieka vis mažiau, o net ir išsilavinę, intelektualūs žmonės dažniau renkasi lengvesnio turinio knygas, nes skaityti klasikinius veikalus neturi laiko. Ir tai pasaulinė tendencija. Pavyzdžiui, poezija jau niekada nebus leidžiama 10 tūkst. tiražu, kaip Bernardo Brazdžionio rinktinės”, – sako L.Varanavičienė. Jos nuomone, rimtoji literatūra tampa tiesiog pomėgiu.

Populiarėja pažintinė literatūra

Šiandien perkamiausių knygų viršūnėse karaliauja gyvenimo būdo knygos, pažintinė kelionių literatūra, populiariosios psichologijos skaitalai ir lengvo turinio romanai be painių išvedžiojimų ar nuodugnesnių pamąstymų. L.Varanavičienė apgailestauja, kad net tikroji beletristika traukiasi į užribį. Leidyklos “Versus aureus” direktorius Artūras Mickevičius priduria, kad per pastaruosius penkerius metus itin išpopuliarėjo plačiai visuomenei skirtos su sveikatos temomis susijusios knygos: apie diabetą, aplinkos poveikį sveikatai ar atskleidžiančios vaistų pramonės užkulisius. Mėgstami ir autoriai, kurie pažeria patarimų, kaip siekti tikslo, išgyventi asmenines krizes, tapti laimingam. “Tokių knygų poreikis gerėjant ekonominei situacijai turėtų atslūgti. Mat kuo sunkesnė padėtis visuomenėje, tuo žmonėms kyla daugiau klausimų ir jie ieško paprastų, suprantamų atsakymų. O štai pažintinių ir istorinių knygų perkamumas ir toliau turėtų didėti”, – dėsto A.Mickevičius.

Leidyklos “Mintis” projektų vadovė Neringa Jančiūtė teigia, kad domėjimasis istorine publicistika buvo didelis ir prieš septynerius metus, nemažesnis jis ir dabar. “Nemirštanti yra karo tema, kuri domina ne tik vyresnės kartos skaitytojus, bet ir jaunimą. Ypač knygos autorių, kurie patys dalyvavo įvairiuose įvykiuose, pavyzdžiui, sovietinės armijos karininkų ar žurnalistų, dirbusių karštuose taškuose. Tačiau mėgstamesnės patraukliai, populiariai ir suprantamai parašytos knygos”, – sako N.Jančiūtė.

L.Varanavičienę džiugina, kad šiuo metu kaip niekada išaugęs lietuvių autorių kelionių literatūros populiarumas. Pažintinės knygos, leidyklos “Tyto alba” direktorės nuomone, yra aukšto lygio ir įdomiai parašytos. Tad perskaitęs, pavyzdžiui, Eglės Aukštikalnytės-Hansen “Mama Afrika” ar Andriaus Užkalnio knygas apie Angliją, skaitytojas gali praplėsti savo geografinį supratimą ir sužinoti daug įdomių dalykų net neiškėlęs kojos iš namų.

Lietuvių autoriai – mėgstami

N.Jančiūtė sako, kad per pastaruosius trejus ketverius metus itin išpopuliarėjo rankdarbių knygos, kuriose atskleidžiama dekupažo, piešimo ant stiklo ar šilko technika, mokoma, kaip namie pasigaminti muilo, įsirišti knygą. Pasak leidyklos “Mintis” projektų vadovės, tokio žanro knygos labiau perkamos lietuvių autorių. Kaip, beje, ir pastaraisiais metais didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios kulinarinės knygos. “Tai rodo kylantį visuomenės komforto lygį. Anksčiau buvo sunku įsivaizduoti, kad ne tik prancūzas, bet ir lietuvis gali parengti gerą receptų knygą. Be to, maistą gaminti tampa savotišku žaidimu”, – mano “Baltų lankų” leidyklos vadovas Saulius Žukas.

L.Varanavičienė sako, kad šiandien ir leidėjai, ir skaitytojai laukia naujų lietuviškų vardų. Knygų leidėja tikisi, kad jie tikrai ateis. Ir nors vis daugiau žmonių renkasi lengvesnio turinio knygas, tačiau, L.Varanavičienės nuomone, lietuviai yra skaitantys. “Bibliotekos apytuštės, o knygos brangios, tačiau žmonės jas perka ir skaito. Knyga Lietuvoje turi reputaciją, apie jas diskutuojama, jomis keičiamasi, o poreikis skaityti – tai šalies gyvybingumo įrodymas”, – apibendrina L.Varanavičienė.

Perkamiausios knygos

Kristina Sabaliauskaitė “Silva rerum” ir “Silva rerum2″ (“Baltos lankos”)
Haruki Murakami “1Q84″ Pirma ir antra knyga (“Baltos lankos”)
Andrius Užkalnis “Prijaukintoji Anglija” (“Baltos lankos”)
Gregory David Roberts “Šantaramas” (“Tyto alba”)
Filomena Taunytė “Ieškau tikro lietuvio” (“Tyto alba”)
Robert Rowland Smith “Pusryčiai su Sokratu” (“Tyto alba”)
Joanne Harris “Ledinukų bateliai” (“Versus aureus”)
Joanne Harris “Šokoladas” (“Versus aureus”)
John Virapen “Šalutinis poveikis: Mirtis” (“Versus aureus”)
Lina Jaruševičiūtė. “Dekupažas ir kitos dekoravimo technikos: 1001 idėja” (“Mintis”)

Šaltinis: Leidyklų informacija

"Veido" archyvas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido jau bene metus skaitytojų lauktus Franzo Kafkos dienoraščius, rašytus 1910–1923 metais. Iš vokiečių kalbos Teodoro Četrausko išversta knyga taip ir vadinasi – „Dienoraščiai 1910–1923“. Turbūt didžiausią intrigą knyga kels tiems, kurie Kafką pažino per jo kūrybą: dienoraščiai jį parodo ne tik kaip kūrėją, rašytoją, bet taip pat leidžia į jį pažvelgti kaip į paprastą žmogų, mėgusį fantazuoti, lankyti teatrą, aprašinėti ir apmąstyti savo sapnus, susidūrimus su įvairiais žmonėmis ir situacijomis.

Franzas Kafka (1883-1924) – vienas įtakingiausių XX amžiaus rašytojų, romanų „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“ bei daugelio pasakojimų autorius (žinomiausias iš jų – novelė „Metamorfozė“), visu kūrybos laikotarpiu aktyviai rašęs ir dienoraščius. Kafka, kaip ir daugelį kitų nebaigtų kūrinių, juos norėjo sunaikinti, net buvo testamentu pavedęs tai padaryti artimam draugui. Visgi taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad „Procesas“ ir „Pilis“ autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.

Kafkos dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, parodantys rašytoją ir žmogų, griaunantys vienišiaus mitą. Juose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu, motina, moterimis, draugais, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai bei nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu bei kokybe: „Koks nepaslankus pasidariau! Anksčiau man užtekdavo ištarti tik vieną žodį, prieštaraujantį tuo metu esamai krypčiai, ir aš jau lėkdavau į kitą pusę, o dabar tik spoksau ir lieku toks pat, koks esu“, „Nepastebimas gyvenimas. Pastebimos nesėkmės“, „Vakar ir šiandien truputį rašiau. Apie šunį. Dabar perskaičiau pradžią. Ji bjauri ir kelia galvos skausmą.“

Lietuviškai keletas ištraukų iš dienoraščių jau anksčiau buvo publikuotos spaudoje, o visi dienoraščiai knygoje skelbiami pirmą kartą. Kol kas knygą galima įsigyti tik leidykloje, tačiau jau netrukus ji pasieks ir knygynų lentynas.

"Veido" archyvas

Kaip išlikti su knyga karštą vasarą: protų kovos, Grigorijaus Rasputino paslaptys ir britų karininko išlikimo metodai.

Leidykla “Obuolys” šią vasarą bandys įrodyti, kad lietuviai nėra snobai ir skaitinius renkasi pagal turinį, o ne pagal viršelį. Kelionėse patogių skaityti kišeninio formato knygelių plonais viršeliais ši leidykla skaitytojams siūlo jau trijų dešimčių pavadinimų. Kaip “Veidui” pasakojo “Obuolį” valdančios bendrovės “Media Incognito” direktoriaus pavaduotojas Mantvydas Žalėnas, galvojama netgi apie specialiai joms pritaikytus reklaminius stovus knygynuose, nes pardavėjai iki šiol tokių knygelių nelabai mėgo.

Antipatijos priežastį nesunku nuspėti: kišeninės knygelės, palyginti su kietų viršelių analogais, yra bent dvigubai pigesnės, taigi ir knygynams liekantis prekybinis antkainis tiek pat liesesnis.

“Kišeninių knygelių kaina – maždaug 15 Lt, o tų pačių knygų leidimai kietais viršeliais šiandien kainuotų 30–45 Lt. Bet leidėjui popieriniai viršeliai apsimoka kitu požiūriu: kietai įrištos knygos, šeimininkui jas perskaičius, dar ilgai keliauja iš rankų į rankas, taip sumažindamos pirkimų skaičių. O kišeninių vartojimo ciklas trumpesnis. Visi žinome, kad užsienyje, išlipus iš traukinio, autobuso ar lėktuvo, jos dažnai išmetamos arba tiesiog paliekamos transporte. Lietuvoje tokios tradicijos nėra, tačiau maža tikimybė, kad apirusį suskaitytą leidinį kas nors veržtųsi skolintis”, – tvirtina M.Žalėnas.

Formatas gali atbaidyti

Yra tokių literatūros kūrinių, kurių leidimai “Obuolyje” pasirodė skirtingomis versijomis. Kuri iš jų gali būti sėkmingesnė, pasak pašnekovo, prognozuoti sunku – kartais mieliau perkama pigi, o kartais – dailiau atrodanti knyga.

“Tik vieną nedovanotiną klaidą buvom padarę: paaugliams skirto Michaelo Scotto “Alchemiko” serijoje tris knygas išleidom kietais, o ketvirtą – minkštais viršeliais. Ir greitai pajutom, kad skaitytojas nuo mūsų nusigręžė”, – prisimena leidėjas.

Su pigiais leidinių formatais anksčiau eksperimentavo nemažai Lietuvos leidėjų, bet prekybos rezultatai juos nuvylė. Leidyklos “Tyto alba” vadovės Lolitos Varanavičienės nuomone, kišeniniai leidiniai Lietuvoje nėra tiek pigūs, kad galėtų rimtai konkuruoti su tradiciškai įrištais.

Leidyklos “Alma littera” direktorė Danguolė Viliūnienė patikslina, kad spausdinant užsienyje kainų skirtumas išties susidaro ryškus, tačiau Lietuvos spautuvių siūlomos sąlygos to pasiekti neleidžia. Du skirtingi tos pačios knygos formatai dėl pernelyg mažų tiražų taip pat tebėra retas reiškinys. “Įdomu, kad kietų viršelių pageidauja ne tik bibliotekos, kurias galima būtų suprasti, bet netgi jaunoji skaitytojų karta. Moderniai apipavidalinę paaugliams skirtą knygų seriją “Beveik suaugę”, sulaukėme atsiliepimų, kad verčiau grįžtume prie tradicijos”, – pasakoja D.Viliūnienė.

Vasaros pasiūla

Kokiomis knygomis leidyklos žada nustebinti vasarą? “Obuolys” minėtoje kišeninių knygelių serijoje siūlo karininko Johno Wisemano “Išlikimo vadovą”. Jame aiškinama, kaip išgyventi laukinėje gamtoje, rasti kelią be navigacijų, žemėlapių ir kompasų, išlikti užklupus gaisrui ar potvyniui. Autorius 26 metus tarnavo elitiniame britų dalinyje, vykdančiame slaptas operacijas priešo teritorijoje.

“Tyto alba” rekomenduoja “Protų kovas su Robertu Petrausku” – 480 klausimų ir išsamių atsakymų iš populiaraus protų mūšio žaidimo vedėjo sukaupto archyvo. Archyvas turtingas, tad jei pirmasis leidinys skaitytojus sudomins – panašių bus ir daugiau.

“Alma littera” siūlo Edvardo Radzinskio knygą “Rasputinas: gyvenimas ir mirtis”, kurioje remiantis autentiškais duomenimis aprašoma paskutiniojo caro šeimos favorito Grigorijaus Rasputino gyvenimo istorija. Autorius bando papildyti “didžiojo šventvyrio” portretą naudodamasis niekur anksčiau neskelbtais dokumentais, kuriuos jam dovanojo Mstislavas Rostropovičius, nupirkęs “Sotheby’s” aukcione.

“Versus aureus” siūlo garsiojo Arthuro Schnitzlerio romaną “Laisvės linkui”, nukeliantį šimtmečiu atgal į Vienos elito salonus, kuriuose politikuojama apie sionizmą ir socializmą, vedybinius saitus ir erotiką. Pagal vieną iš A.Schnitzlerio kūrinių Stanley Kubrickas sukūrė filmą “Plačiai atmerktos akys”, o Nacionaliniame dramos teatre teberodomas režisierės Yanos Ross spektaklis “Dešimt dialogų apie meilę”, pastatytas pagal šio psichologo pjesę.

“Baltos lankos” atkreipia dėmesį į naujas literatūros tendencijas atspindinčių kūrinių seriją “Orientyrai”. Joje laukia susitikimas su brito Timo Parkso “Europa”, ironiškai traukiančia per dantį kultūriškai vienodėjančią ES. “Tačiau pirmiausia – tai meilės romanas. Autobuse, kuriuo grupė universiteto dėstytojų iš Venecijos vyksta į Strasbūrą įteikti peticijos Europos teisingumo teismui, vienas jų sutinka savo buvusią merginą”, – pasakoja Saulius Repečka, “Baltų lankų” vyriausiasis redaktorius.

BFL

Jesúsas Hernándezas knygoje „Valkirija“ pasakoja apie pasikėsinimą į Hitlerį. Senajai lietuvių kartai šis epizodas labiau žinomas iš populiaraus Julijano Semionovo romano „Septyniolika pavasario akimirkų“. Kažin ar daug lietuvių žino, kad Hitlerio būstinė „Vilko guolis“ nuo Lietuvos sienos yra visai netoli. Pastaruoju metu lietuviai, traukdami į Lenkiją pigesnių maisto produktų, pakeliui į Suvalkus ar Augustavą pralekia posūkį į dešinę, į Šipliškę. Pasukus šiuo Mažosios Lietuvos keliu galima pasiekti Mauro ežerą ir Mamerkus, kur buvo įsikūrusi vermachto vyriausioji karinė vadovybė, iš kurios 1944 metų liepos 20 dieną pulkininkas Clausas von Stauffenbergas su bomba pasuko į niūriąją fiurerio būstinę už poros dešimčių kilometrų.

Kiekvienais metais Vakarų Europos leidyklose išleidžiamos arba perleidžiamos knygos apie Hitlerį ir Trečiojo Reicho istoriją – nuo mokslinių veikalų iki sensacijų besivaikančių knygelių. Šios temos niekada nenustoja dominti. Kilus skaitytojų susidomėjimui Holivudo „Valkirija“, pasirodė Nigelo Joneso „Paskutinės sekundės prieš „Valkiriją“: liepos sąmokslas nužudyti Hitlerį“ (Countdown to Valkyrie: The July Plot to Assassinate Hitler) ir garsaus vokiečių istoriko Hanso Mommseno knygos vertimas „Vokiečiai prieš Hitlerį: Stauffenbergo sąmokslas ir pasipriešinimas Trečiajame Reiche“ (Germans Against Hitler: The Stauffenberg Plot and Resistance Under the Third Reich), kur aprašomas vokiečių pasipriešinimas nacių režimui. Beje, Aleksandras Solženicynas karčiai pažymėjo, kad vokiečiai bent pabandė nužudyti Hitlerį, o rusai nė karto nebandė pasikėsinti į Staliną.

Karo pabaigoje Hitleris, Eva Braun, Himmleris, Goebbelsas su žmona nusižudė. Tačiau Christianas Goeschelis knygoje „Savižudybės nacistinėje Vokietijoje“ (Suicide in Nazi Germany) teigia, kad nacių vadai yra tik ledkalnio viršūnė, o savižudybių epidemija, užplūdusi Vokietiją karo metais, buvo ne tik bandymas išvengti gestapo kankinimų, bet ir pasirinkta išeitis tiems, kurie nepritarė režimui, bet buvo per silpni jam priešintis.

Ką skaitė Hitleris? Į šį klausimą bando atsakyti Timothy W. Rybackas knygoje „Asmeninė Hitlerio biblioteka: knygos, kurios lėmė jo gyvenimą“ (Hitler’s Private Library: The Books That Shaped His Life). Iš jos sužinome, kad fiureris turėjo 16 000 knygų – išbarstytos tarp Reicho kanceliarijos, Nacių partijos būstinės Miunchene ir rezidencijos kalnuose Oberzalcberge Bavarijoje, jos kaip karo grobis atiteko sąjungininkams.

Marlene Dietrich daina apie merginą po žibintu – „Po skliautais, prie kareivinių vartų…“ – dažnam asocijuojasi vien su naciais. Tačiau Liel Leibovitz ir Matthew Milleris knygoje „Lili Marlen: Antrojo pasaulinio karo kareivių daina“ (Lili Marlene: The Soldiers’ Song of World War II) atskleidžia keistoką istoriją, kai Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių daina tapo abiejų Antrajame pasauliniame kare kariaujančių pusių – vokiečių ir sąjungininkų, visų pirma amerikiečių kareivių – mėgstamiausia.

O štai Rusijoje leidžiamos knygos apie karą, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, siekia įrodyti rusų ginklo pergalę kovoje prieš fašizmą. Rašytojas Vasilijus Grosmanas jau karo metais rašė apie ideologinę apgaulę, kuri turėjo užglaistyti karinės vadovybės nekompetentingumą: „Kutuzovo mitas apie 1812 metų strategiją. Krauju permirkęs karo kūnas buvo suvyniotas į sniego baltumo ideologinių, strateginių ir meninių konvencijų apdangalą. Mitas apie Pirmąjį ir Antrąjį patriotinius karus.“

Šiais metais Rusijos nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu pasiūlė kelti baudžiamąsias bylas asmenims, kurie neigia lemiamą Raudonosios armijos vaidmenį sutriuškinant nacistinę Vokietiją. Mūšis dėl istorinės atminties yra ideologinio karo, kuriame kovojama dėl teisės kontroliuoti istorijos mokymą mokyklose ir istorinių leidinių publikavimą Rusijoje ir taip formuoti atminties politiką, dalis. Absoliučiai daugumai rusų pergalė Antrajame pasauliniame kare yra ne tik svarbiausias XX amžiaus istorinis įvykis, bet ir svarbiausias Rusijos istorijos įvykis. Dauguma Rusijos gyventojų Antrojo pasaulinio karo istoriją suvokia kaip herojišką „išvaduojamąjį“ Raudonosios armijos žygį, o faktus apie raudonarmiečių įvykdytus karo nusikaltimus ir masinius moterų prievartavimus užimtose vietovėse tebelaiko priešo skleidžiama dezinformacija.

2005 metais Anthony Beevoro ir Liubos Vinogradovos parengtas karo korespondento ir rašytojo Vasilijaus Grosmano dienoraštis su komentarais „Rašytojas kare: Vasilijus Grosmanas Raudonojoje armijoje“ (A Writer at War: Vassily Grossman with the Red Army, 1941–1945) neatitinka šiuolaikinės Rusijos propagandinių kanonų.

Kare, rašė Grosmanas, „rusas užsivelka baltus marškinius. Jis gali gyventi nuodėmėje, bet mirti kaip šventasis.“ Toliau jis išplėtoja savo mintį teigdamas, kad „mes, rusai, nežinome, kaip gyventi kaip šventieji, mes tik žinome, kaip numirti kaip šventieji. Frontas yra ruso mirties šventumas, ruso gyvenimo nuodėmės nuplovimas.“ Fronte, rašė Grosmanas, pateikiami visi atsakymai į visus klausimus. Atsakymus jis rado ir kai 1944 metais pasiekė gimtąjį Berdyčivo miestelį Ukrainoje, kuriame kartu su 30 000 žydų buvo nužudyta ir jo motina. Jo straipsnis „Raudonojoje žvaigždėje“ buvo gerokai cenzūruotas, nes žydai jame buvo įvardinti kaip vienintelės aukos, o ukrainiečių kolaborantai – kaip uolūs nacistų pagalbininkai.

Grosmano dienoraščio įrašai įtaigiai atskleidžia tragikomiškus karo kasdienybės įvykius, kurie dažnai būna užgožiami įspūdingų mūšių scenų aprašymų.

„Tuščios trobos. Viskas pasiimta, išskyrus ikonas. Tai nepanašu į Nekrasovo valstiečius, kurie pirmiausia, kai kildavo gaisras, išgelbėdavo ikonas, palikdami visą likusį turtą sudegti.“

„Žvalgai Kapitonovas ir Deiga persirengė civiliniais rūbais ir nuėjo į susirinkimą, kurį organizavo vokiečiai, norėdami išrinkti kaimo seniūną. Vokiečiai sušuko: „Kas ne vietiniai, atsistokite!“ Juodu atsistojo ir buvo suimti.“

„Vos pasibaigus mūšiui, moterų būrys nubėgo į laukus, į vokiečių apkasus atsiimti savo užtiesalų ir pagalvių. Ukrainos kaime trobos perdažomos kalkėmis išvykus vokiečiams, tarsi po pavojingo, infekcinio užkrato, kuris nusiaubė kaimą.“

„Keistas paradoksas – meseršmitai yra beveik bejėgiai prieš mūsų kirus (t. y. sovietų bombonešius), nes kirai yra tokie lėti.“

„Kareiviai puolė bėgti iš mūšio lauko. Bataliono komisaras, apsiginklavęs dviem revolveriais, pradėjo šaukti: „Kur jūs bėgate, kekšės, kur? Pirmyn, už mūsų Tėvynę, už Jėzų Kristų, močkrušiai! [Angliškame variante vartojami žodžiai whores ir motherfuckers rusiškai skambėtų kiek kitaip.] Už Staliną, jūs kekšės!“ Jie apsisuko ir vėl užėmė gynybines pozicijas.“

Kai vokiečių kareiviai peržengė Sovietų Sąjungos sieną, jie išvydo ten tai, ką maždaug ir tikėjosi išvysti. Vokiečių propaganda, tvirtinusi apie „komunistinį rojų“ – skurdą Rusijoje, neprasilenkė su tiesa, o Untermenschen įvaizdis daugmaž atitiko Goebbelso propagandos įkaltus teiginius. Kita vertus, vokiečių kareiviai okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose į vietinius gyventojus žiūrėjo kaip į „žemesnės rasės“ atstovus ir dažnai jų visiškai nesivaržė.  Kai Raudonoji armija įžengė į Vokietiją, pamatyti vaizdai šokiravo ne tik paprastus rusų kareivius, bet ir išsilavinusius karininkus.

„Mūsų kareiviai pradėjo uždavinėti klausimus – kodėl vokiečiai mus taip netikėtai užpuolė? Kodėl vokiečiams reikėjo šito baisaus ir nedoro karo? Milijonai mūsų žmonių pamatė turtingus ūkius Rytų Prūsijoje, puikiai organizuotą žemės ūkį… erdvius kambarius, kilimus, drabužių pilnas spintas, puikius kelius… ir vokiečių greitkelius… dviaukščius priemiesčių namus su elektra, dujomis, vonios kambariais ir puikiai išpuoselėtais darželiais… turtingų biurgerių vilas Berlyne, nepakartojamo grožio pilis ir dvarus. Ir tūkstančiai kareivių Vokietijoje žvalgėsi aplink ir kartojo tuos pačius piktus klausimus: bet kodėl jie atėjo pas mus? Ko jiems reikėjo?“ Istorikai tebebando į juos atsakyti.

Vygantas Vareikis

“Šiaurės Atėnai”

"Veido" archyvas

Vilniuje išleistą pirmąją neverstinę, lietuviškai parašytą ir sudarytą “Trumpą kino istoriją” kino kritikai ir pirmieji skaitytojai vadina gražia ir amžina knyga.

Sostinės “Skalvijos” kino centre pirmadienio vakarą knygą pristatė leidinį parengusios kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė, Izolda Keidošiūtė, Živilė Pipinytė ir leidinį inicijavusi Neringa Kažukauskaitė bei knygos redaktorė Rasa Paukštytė.

Autorių kolektyvas neslėpė džiaugsmo puikiai išleista pirmąja leidinio dalimi, skirta ne tik jaunajai auditorijai, bet ir įdomia įvairaus amžiaus skaitytojams, norintiems rimčiau susipažinti su kino istorija, taip pat tai gali būti ir parankinė kiekvieno kino žiūrovo knyga.

Dvejus metus rengta pirmoji leidinio dalis aprėpia kino ištakas XIX a. pabaigoje ir raidą iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. Sostinės “Vaizdų kultūros studija” išleistoje, archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiami ankstyvieji kino laimėjimai ir atradimai, skaitytojai supažindinami su svarbiausiais kino kūrėjais ir aktoriais.

Pasak kino kritikės R. Paukštytės, originalių lietuviškų knygų apie kiną yra nedaug, nors pastaruoju metu jų pagausėjo. “Galiu paminėti Rūtos Oginskaitės knygą apie Robertą Verbą, taip pat knygą “Šoblė”, skirtą Henrikui Šablevičiui, tad reikalai iš tikrųjų gerėja. Kino istorija – tai nepaprastai įdomus nuotykis, tai ta upė, į kurią turbūt kiekvienas, nelygu koks esame, galime žengti labai dažnai ir patirti ten tokių nuotykių, kokių kitą kartą ir šiuolaikiniame kine nelabai patirsi”, – intrigavo R. Paukštytė, kruopščiai sudariusi leidinyje minimų pavardžių ir filmų rodykles.

Pasak N. Kažukauskaitės, Lietuvoje pagaliau išdrįsta leisti ne verstinę kino istoriją, bet originalią lietuvišką, nes visos kino istorijos knygos užsienyje atspindinčios daugiau tų šalių kontekstą ir problematiką. “Sakykim, tokioje Prancūzijoje yra įvairiausių kino (istorijos) leidinių: ir rimtų, ir žaismingų, ir trumpų žodynų ar žinynų, bet visos jos iš principo yra labai frankocentriškos, su gausybe pavardžių, kurių mums vargu ar labai reikėtų. Taigi verčiant į lietuvių kalbą reikėtų adaptuoti, pritaikyti prie lietuviškojo konteksto”, – svarstė leidinio iniciatorė.

Lietuviškoji “Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo” yra suskirstyta į dvylika pagrindinių temų. Skaitytojai supažindinami tiek su istoriniu, politiniu kino atsiradimo ir vystymosi kontekstu, tiek su jam įtakos turėjusia technologine pažanga. Leidinyje pristatomi ir pirmieji kino žanrai, ir nacionalinė įvairių šalių kinematografija, tapusi šiuolaikinio kino pamatais, ir Amerikoje gimęs Holivudas bei jo sukurta kino žvaigždžių sistema.

150 puslapių leidinyje daug dėmesio skiriama stiprioms kino asmenybėms – pirmąsias kino kūrimo taisykles nustačiusiems režisieriams, aktoriams, sukūrusiems pirmuosius Tarzano, “femme fatale”, kino meilužio vaidmenis, prodiuseriams, greitai perpratusiems svarbiausius kino sklaidos ir pristatymo principus, sugalvojusius pirmuosius triukus žiūrovams pritraukti.

“Man kino istorija tai yra idėjų istorija – apskritai kinas yra įdomus kaip kažkokia nuolat kintanti idėja. Ir būtent žiūrint senus filmus tai turbūt yra akivaizdžiausia, nes matai, kaip viena ar kita idėja yra dabar traktuojama. Nes ir tie patys filmai visą laiką keičiasi, ir mes negalime pasižiūrėti kokio “Šarvuočio Potiomkino” lygiai taip pat, kaip jį žiūrėjo 1925 metais, kai jis buvo sukurtas, nes egzistuoja tas milžiniškas kontekstas ir galų gale paties režisieriaus Sergejaus Eizenšteino biografija. Net ir filmai, kurie sukurti mūsų dienomis, gali būti suvokiami kasdien vis kitaip”, – kalbėjo kino kritikė Ž. Pipinytė, leidinyje susitelkusi ties kinotyrinės minties raida.

1500 egzempliorių tiražu išleistos pirmosios dalies leidėjai užsimena apie po metų išeisiančią antrąją “Trumpos kino istorijos” dalį, aprėpsiančią laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų, taip pat ir lietuviško kino istoriją. Teigiama, kad antrajai leidinio daliai parengti bus pasitelkta dar daugiau autorių.

BFL

Trakų istorijos muziejuje trečiadienį atidaroma žinomo kolekcininko bibliofilo Vidmanto Staniulio lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio leidinių paroda, pristatanti daugiau nei 150 retų eksponatų.

Ši paroda Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną eksponuota Prezidentūroje Vilniuje, o Trakų istorijos muziejus – pirmoji parodos kelionės po Lietuvos miestus stotelė.

“Neabejoju, kad ši paroda aktuali ir reikalinga visai Lietuvai, – sako V. Staniulis. – Retenybėmis tapę eksponatai liudija, kad nei keturis dešimtmečius trukę caro valdžios persekiojimai, nei griežtos bausmės neužgniaužė tautos siekio puoselėti savo kalbą ir raštą”.

Parodą sudaro penkios eksponatų grupės. Pirmoje – kirilica spausdintos lietuviškos knygos, antroje – lietuviška periodika nuo “Aušros” iki “Vilniaus žinių”, trečioje – užsienyje išleistos knygos. Tai oficialūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, leisti Rusijoje arba gavus cenzūros leidimą, ir to meto leidiniai, spausdinti JAV. Atskirą eksponatų grupę sudaro Mažosios Lietuvos leidiniai, spausdinti gotikiniu šriftu ir skirti protestantų bendruomenėms. Bene gausiausia eksponatų grupė – kontrafakcijos, leidiniai, kuriuose tikslingai suklastota jų leidimo data ar vieta.

“Pasaulinėje praktikoje kontrafakcijos yra palyginti retas reiškinys, -Tačiau spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvoje jos buvo smarkiai paplitusios. Kontrafakcinės knygos dažniausiai datuotos 1863, 1864 ir 1879 m.”, – vardija V. Staniulis.

Anot kolekcininko, iki 1864 m., kai caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Vilniuje veikusioje Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo spausdinama daug lietuviškų leidinių. Iki spaudos uždraudimo išspausdintus, bet neišplatintus leidinius valdžia leido parduoti. Tuo sumaniai pasinaudota – naujos knygos buvo spausdinamos, jų metrikose nurodant ankstesnius metus. 1879 m. J. Zavadskis gavo rusų valdžios leidimą porą lietuviškų maldaknygių išspausdinti lotyniškomis raidėmis. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai, prisidengę šiais leidimais, sugebėjo išspausdinti daugiau kaip 800 pavadinimų knygų ir brošiūrų.

V. Staniulio apie 40 metų rinktoje ir puoselėtoje kolekcijoje – daugiau nei 30 tūkst. retų leidinių. Kolekcininkas yra aktyvus knygų parodų dalyvis ir rengėjas, daugiau nei 30 įvairių knygų ir albumų leidėjas, vienas iš tarpukariu veikusios XXVII knygos mylėtojų draugijos atkūrimo iniciatorių ir vadovų. Atkurtoji draugija nuo 1993 m. kasmet Spaudos dieną organizuoja visuomenei skirtus Knygos šventės renginius.

Unikali paroda Trakų istorijos muziejuje bus atidaroma 16 valandą.

"Veido" archyvas

Caro valdžiai 1864 metais Lietuvoje uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, knygos gimimas bei platinimas XIX amžiaus antroje pusėje prilygo kone žygdarbiui, o kiekviena išleista knygelė buvo saugoma it didžiausias turtas. Tuo tarp šių laikų knygų gerbėjai lepinami, jie gali rinktis iš daugybės spausdinto žodžio žanrų ir formatų. Vienas iš įdomesnių knygos pateikimo būdų – erdviniai, vadinamieji pop up leidiniai, užkariavę viso pasaulio knygynų lentynas, Lietuvoje dar tik skinasi pirmuosius žingsnius.

Pasak knygų leidyklos „Terra Publica“ projektų vadovo ir knygų konstruktoriaus Vytauto Kandroto, sunkiausia ne sukonstruoti veikiantį erdvinį knygos maketą, bet pritaikyti jį masinei gamybai. „Leidykla stengiasi visus savo leidinius spausdinti Lietuvoje, tačiau nuolat atsiremiame į ribotas technines šalies spaustuvių galimybes. Dalį darbų vis tiek tenka pabaigti rankomis. Tokiu būdu leidinio gamyba gali užsitęsti net iki pusės metų ir nėra pigi. Vis dėlto šis techninis procesas nepaprastai kūrybingas ir įdomus tiek mums, gamintojams, tiek ir vaikams tokiu būdu atrandantiems knygos skaitymo malonumą“.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjimo išvakarėse V. Kandrotas apgailestavo, kad dėl minėtų priežasčių Lietuvoje dar mažai kas ryžtasi leisti originalias lietuviškas pop up knygas. Nors šalies knygynuose galima rasti gana daug užsienio autorių sukurtų ir Kinijoje atspausdintų knygelių, bet jei kalbėtume apie būtent mūsų šalyje sukurtas, sukonstruotas, pagamintas ir sukomplektuotas knygas, tokių leidinių pavyzdžių rastume vos keletą.

Žmogus, išradęs pop up knygų mechanizmą nėra žinomas. Vienas iš pirmųjų erdvinių leidinių buvo pagamintas XIII amžiuje katalonų poeto R. L. Maljorkos, kuris naudojo sukamus diskus tam, kad iliustruotų savo teorijas. Šiuolaikinių pop up knygų protėviai – trijų dimensijų maketai anksčiau buvo naudojami mokantis žinioms apie astronomiją, fiziką ar anatomiją iliustruoti ir tik daug vėliau tokio tipo knygos imtos kurti vaikams.

Leidykla „Terra Publika“ pop up knygas vaikams leidžia nuo 2009 metų. Per du metus išleistos 3 knygos: „Lietuvos istorija“, „Lietuviška abėcėlė“ ir „Lietuvos gamta“. Minėtuose leidiniuose vaikai gali atrasti lėktuvo „Lituanica“ ar Gedimino bokšto 3D modelius, nenuobodžiaujant mokytis lietuviškos abėcėlės – A akimirksniu virsta Ą, o už kotelio pasukus obuolį, šis virsta į raidę O.

Naujausioje, dar spaustuvės dažais kvepiančioje pop up knygoje „Lietuvos gamta“, kuriai tekstus parašė žinomas šalies gamtininkas Salemonas Paltanavičius, atgyja mišria technika (piešimo ir fotografijos) sukurti gamtos personažai: naktį skraidantis šikšnosparnis, į lizdą tupiantis gandras. Tarp žolynų iškyla trimatis Žuvinto apžvalgos namelis, o mėgstantieji meistrauti gali susiklijuoti Ventės rago Švyturio maketą.

www.voruta.lt

"Veido" archyvas

Penktadienio popietę Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir XXVII knygos mėgėjų draugija rengia tradicinę, jau septynioliktąją, knygos šventę “Laikas gyvena knygose”. Renginys skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.

Ta proga V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje atidaromos dvi parodos: “Šv. Kazimiero draugijos leidybinė veikla Kaune”, kurioje eksponuojami leidiniai iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriaus fondų, bei “Laiko ženklai istorinėse fotografijose” (iš prof. Stanislovo Sajausko kolekcinių rinkinių).

Be to, rengiama konferencija, kurioje pranešimus apie lietuviškos knygos kelius, senąsias fotografijas – istorinio kultūros paveldo informacijos šaltinį – ar lietuviškus kontrafakcinius leidinius skaitys Vilniaus universiteto, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Kauno apskrities viešosios bibliotekos atstovai.

Knygos šventė baigsis menine programa “Lietuvos istorija muzikoje: esi gyva pilis”, kurią parengė lietuvių klasikos gaivintojas dainininkas Danielius Sadauskas ir kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė.