Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Prezidentūroje bus pagerbti leidėjai, spaustuvininkai, bibliotekininkai ir kalbos puoselėtojai. Pirmadienį Lietuvos spaustuvininkų asociacijos vardu Prezidentei Daliai Grybauskaitei bus įteikta dovana – knygrišių rankomis įrišta vienetinė knyga.

“Tikimės, kad Lietuvos valstybėje bus globojamos ir puoselėjamos lietuviškos knygos, kurios pasieks kitas valstybes kaip mūsų šalies dovanos, bylojančios apie tai, jog knyga buvo ir bus viena didžiausių vertybių mūsų krašte” – teigia Lietuvos spaustuvininkų asociacijos prezidentė dr. Erika Furman.

Prezidentūroje veiks spaudos draudimo metų leidinių, šių laikų gražiausių knygų ir rankomis įrištų vienetinių knygų ekspozicija.

Tradiciškai Spaudos dieną minimi žurnalistai, žiniasklaidos atstovai, tačiau šias metais Lietuvos spaustuvininkų asociacijos iniciatyva atkreiptas dėmesys į istorines šios dienos šaknis, leidėjų, spaustuvininkų, bibliotekininkų, mokytojų, knygnešių ir kalbos puoselėtojų indėlį išsaugant lietuvišką žodį.

Lietuvoje nuo seno buvo stiprios spaudos, knygrišybos tradicijos, kurios padėjo skleisti ir saugoti lietuvišką žodį. Spauda ir spaustuvininkų veikla buvo susijusi su tautos išlikimu, mokslu, kultūra, atspindėjo politinius ir ekonominius šalies įvykius. Nuo seno spaustuvės buvo ir kultūros židiniai, kurstantys meilę knygai, gimtajam žodžiui ir mūsų šaliai.

Spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas buvo skaudus smūgis Lietuvos spaustuvėms. Vilnius dar XIX a. pradžioje turėjo galimybių tapti vienu didžiausių spausdinimo centrų Rusijos imperijoje. 1830 metais jame veikė jau 11 spaustuvių ir viena litografija, kai Maskvoje tuo metu veikė 15 spaustuvių. Caro valdžios represijos Vilniuje kaip niekur kitur suvaržė ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kultūros, spaudos raidą.

Pasak E. Furman, nors spausdintų lietuviškų knygų tiražai kasmet mažėja, galima pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais didėja knygų eksportas į kitas šalis, ypač Skandinaviją, kur Lietuvos spaudos gamintojai pelnė patikimų spaudos partnerių vardą.

Gegužės 3 d., antradienį, 15 val. Žydų kultūros ir informacijos centras pristatys tris memuarų knygas: Valdemaro Ginsburgo „…ir Kaunas verkė“, Levo Feigelovičiaus „Saulėtas šaltas pavasaris“ ir Mirono Ginko „Per spygliuotą vielą“.

Renginyje dalyvaus žinomas teatro režisierius ir vieno iš autorių sūnus Kama Ginkas, Žydų kultūros ir informacijos centro direktorius Algimantas Gurevičius.

Šios prisiminimų knygos tarsi savotiška trilogija. Visų autorių likimai dramatiškai siejasi su prieškario Kaunu, trėmimais ir holokaustu, visi trys gimė Lietuvoje, o istorijos skersvėjai ir siaubingos netektys išblaškė jų gyvenimus skirtingomis kryptimis: M. Ginkas išgelbėtas Binkių šeimos liko Lietuvoje, L. Feigelovičius buvo Sibiro tremtinys, vėliau grįžęs į Lietuvą ir repatrijavęs į Izraelį, o V. Ginsburgas perėjo geto ir konclagerių pragarus, kol atsidūrė Didžiojoje Britanijoje.

Šios trys knygos tarsi pateikia vientisą pasakojimą apie Kauno žydų bendruomenės likimą ir kiek paneigia jau benusistovinčią nuostatą, kad tarpukariu lietuvių ir žydų kone nebendrauta. Šiuose skirtinguose pasakojimuose išryškėja, kad ryšys tarp lietuvių ir žydų yra pažymėtas ne tik baisia kraujo žyme, bet ir sutvirtintas pasiaukojančios meilės ryšio. Šalia sukrečiančių liudijimų skleidžiasi gyvi ir jautrūs pasakojimai apie Kauną, jame gyvenusių žmonių likimus ir kančias, atviruose it neužgyjanti žaizda pasakojimuose pulsuoja nepaprasta tolerancija ir humanizmas.

Renginys vyks Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus
Istorinėje LR Prezidentūroje, Vilniaus g. 33, Kaune.

Kiek lietuvių skaito užsienio autorių knygas ar spaudą originalo kalba, kiek jų žiūri užsienio TV kanalų laidas ar filmus? Tai paaiškėjo paskelbus naujus Eurobarometro apklausos rezultatus, kuriuos išplatino “Eurostat”.

Apklausos duomenimis, pagal šiuos rodiklius Lietuva šiek tiek lenkia ES vidurkį, bet atsilieka nuo kaimynių Latvijos bei Estijos. Pavyzdžiui, kartais skaitantys laikraščius užsienio kalba pasisakė 13 proc. 15 metų ir vyresnių gyventojų. ES vidurkis siekia 9 proc. Mažiausiai užsienio spaudos skaitytojų Bulgarijoje – vos 1 proc., daugiausiai Liuksemburge (71 proc.), o Latvijoje ir Estijoje atitinkamai po 16 ir 20 proc. Skaitančiųjų užsienio autorių knygas originalo kalba mūsų šalyje šiek tiek mažiau – apie 11 proc. gyventojų (ES – 7 proc.), o dažnai žiūrintys TV laidas ar filmus užsienio kalbomis pasisakė 28 proc. lietuvių, beje, gerokai daugiau nei vidutiniškai ES (19 proc.).

Pagal bilietų į kultūros renginius ar kitų kultūros paslaugų bei knygų brangimą per penkerius pastaruosius metus Lietuva buvo ketvirta Europos Sąjungoje (ES). Tuo tarpu laikraščių kainos Lietuvoje kilo bene mažiausiai.

Lietuvoje su kultūra susijusios paslaugos – bilietas į renginį, kiną ar televizijos ir radijo mokestis, 2010 metais, palyginti su 2005 metais, vidutiniškai pabrango 39 proc. – Lietuva pagal kainų augimą “nusileido” tik Latvijai (72 proc.), Estijai (39,7 proc.) ir Bulgarijai (39,3 proc.). Tokius duomenis paskelbė ES statistikos agentūra Eurostatas.

Pagal 20,5 proc. knygų brangimą Lietuva taip pat buvo ketvirta. Pagal kainų augimą vėlgi pirmavo Latvija (43,2 proc.), Bulgarija (33,4 proc.) ir Vengrija (31,1 proc.). Estija nežymiai “atsiliko” – 19,2 proc. brangimas.

Tuo tarpu laikraščių kainos Lietuvoje pakito ne t aip smarkiai – užfiksuotas 10,4 proc. brangimas. Kitose šalyse laikraščiai per penkerius metus vidutiniškai pabrango 17,5 proc., jie atpigo vienintelėje Lenkijoje – 1,9 procento.

Lietuvos rašytojų kūryba neretai įvertinama įvairiomis premijomis, tačiau jų knygų beveik neįmanoma rasti šalies bibliotekose, sako poetas Marcelijus Martinaitis.

“Premijomis įvertintų knygų nerasi pusėje ar dviejuose trečdaliuose bibliotekų”, – penktadienį per Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą Vilniuje sakė M.Martinaitis.

Anot jo, į rajonuose vykstančius susitikimus su rašytojais bibliotekininkės atsineša privačiai pasiskolintas Lietuvos rašytojų knygas.

“Būna taip, kad atvažiavus į kokį miestelį, bibliotekininkė atsineša pasiskolintą tavo knygą. Ne vien dabartinės, bet ir klasikinės literatūros sklaida mūsų šalyje yra gana ribota. Turbūt žinote, kad vienam gyventojui knygoms skiriama tik 60 centų”, – kalbėjo poetas.

Anot jo, šie faktai liudija, kad “valstybė savo prestižo jau nesieja su kūrybinėmis išgalėmis”.

M.Martinaičio tvirtinimu, Lietuvos rašytojų sąjungos biudžetas praėjusiais metais prilygo metiniam paprasto bankininko ar finansininko atlyginimui.

Poetas sakė, kad komercija užgožia vertybes, o rašytojams esą sunku prie to priprasti.

“Sunkiai priprantame prie vadinamosios laisvosios rinkos, mums primestos terminologijos. (…) Neretai jaučiamės nublokšti į pašalius, įvelti į kasdienius rūpesčius, patekę į vadinamosios rinkos kumpliaračius, išsiskirstę, išsiskaidę, išsklaidyti”, – teigė M.Martinaitis.

Kita vertus, jis atkreipė dėmesį, kad jau ir pats rašytojai apie kūrybą sako: projektas, produkcija, pelnas.

“Paplitusi nuomonė, kad rašytojai nori privilegijų, dėmesio sau. (…) Lietuvos rašytojai nebuvo ir nebus turtingi. Literatūra negali gyvuoti be valstybės paramos, skaitytojų paramos, finansavimo”, – sakė poetas.

Jis tvirtino neretai pasigendąs rašytojų nuomonės įvairiais klausimais, visuomenėje kilus konfliktinėms situacijoms.

Penktadienį Vilniuje vyksta Lietuvos rašytojų sąjungos rinkiminis suvažiavimas. Jame dalyvauja 209 sąjungos nariai, jai iš viso priklauso 366 kūrėjai.

Prieš Vilniaus knygų mugę, skelbsiančią net kelis literatūrinių premijų laureatus, svarstome, ar beliks tėvynėje lietuvių romanistų.

Vilniaus knygų mugės išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai jau devintą kartą rinko kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tradicija tapę rinkimai – kartu ir proga aptarti lietuvių literatūros “sveikatą”, diagnozuoti jos raidos kryptis bei susirūpinimą keliančius reiškinius. Tad kokie, literatūrologų nuomone, buvo 2010-ieji?

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė teigia, kad būna metų, kai įvardyti dvylika geriausių knygų iš turtingo leidinių srauto atrodo neįveikiama užduotis, bet būna ir priešingai – kai tiek antraščių, į kurias vertėtų atkreipti skaitytojų dėmesį, sunku pasiūlyti. “Šįkart dvylika pozicijų mums pasirodė labai daug. Vieningai sutarėme tik dėl šešių autorių, kurių knygų meninė vertė nekėlė abejonių”, – teigia mokslininkė.

Taigi antroji sąrašo pusė sudėliota po atkaklių argumentų kautynių, nes panašaus lygio knygų pretendenčių būta gerokai daugiau. Tarkim, už dvyliktuko ribos šįkart atsidūrė Jono Kalinausko, Mindaugo Nastaravičiaus ir Antano Šimkaus poezijos rinkiniai, Undinės Radzevičiūtės ir Jolitos Skablauskaitės romanai, debiutantės Sandros Bernotaitės novelės ir Mariaus Ivaškevičiaus pjesė “Mistras”.

Dar toliau nustumti liko populiarių nūdienos autorių romanai – Sigito Parulskio “Vėjas mano akys” ir Renatos Šerelytės “Vėjo raitelis”. Ir tai – jau šioks toks perversmas ankštame lietuvių literatūros pasaulėlyje, įpratusiame besąlygiškai gerbti pripažintus autoritetus. Tad kas atsitiko?

Skuba rašytojai, taupo leidėjai

“Kai stiprūs literatūros meistrai imasi pramoginės literatūros žanrų, rezultatai dažniausiai būna nuviliantys, nes jie nesugeba sutalpinti savo vidinio pasaulio į šių žanrų rėmus. Neišsiteko detektyvo rėmuose ir S.Parulskio kūrinys”, – aiškina S.Daugirdaitė.

Galbūt leidyklos sugeba daryti tam tikrą komercinį spaudimą autoriams – netgi tiems, kurių rankraščiai (jei tik kompiuteriniame amžiuje dar galima juos taip pavadinti) kiekvieno leidėjo būtų mielai sutikti? Literatūrologė mano, kad priežastis, ko gero, dar proziškesnė: “Netgi populiariems rašytojams tenka užsidirbti pragyvenimui. Vadinasi, bent kas porą metų privalai kloti ant stalo naują romaną. Galima tai laikyti tam tikru moraliniu spaudimu: juk priimta manyti, kad geriausi literatūros kūriniai gimsta atpalaidavus kūrybines galias, bet dabartinėmis Lietuvos sąlygomis tėra įmanomas įsitempusių profesionalų rašymas.”

Naujausias R.Šerelytės kūrinys, kritikų nuomone, neprilygsta ankstesniems tos pačios rašytojos romanams “Ledynmečio žvaigždės” ir “Mėlynbarzdžio vaikai”, pasakojantiems apie sovietmečio realybę Lietuvos provincijoje: pernelyg šviečia konstrukcinės siūlės, pernelyg plonas ir padrikas prasmių pamušalas. Panašių priekaištų sulaukė ir M.Ivaškevičiaus “Mistras”, neprilygęs jo ankstesniam “Madagaskarui”: mokslininkų tvirtinimu, Adomo Mickevičiaus ir Andžejaus Tovianskio biografijų vingiai patys savaime įdomesni už dramaturgo pasiūlytą postmodernistinį žaidimą.

Kita bėda, badanti ekspertų akis, – kad skubėti šiandien priversti ne vien rašytojai, bet ir leidyklose dirbantys redaktoriai. “Kažkada gyvavusi vidinių recenzijų praktika nebuvo vien tik ideologinio susidorojimo įrankis, kaip gali pasirodyti skaitant vyresnių rašytojų prisiminimus: jose būdavo siūloma ir pozityvių kūrinio tobulinimo priemonių. O šiandien redaktorius geriausiu atveju spėja teisingai dėlioti kablelius. Nemažai autorių patys prisiima atsakomybę ir kategoriškai uždraudžia kišti nagus prie jų tekstų, nors skaitydamas kūrinį mintyse nuolat ilgiesi redaktoriaus pieštuko. Praktiškai leidyklos virtusios įstaigomis, kurios iš kompiuterinių failų gamina knygynuose parduodamą produktą.

Nebeliko leidyklų, kurios dirbtų su autoriumi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. O literatūros mokslininkų sąmonėje dar gyvas ilgesys literatūros, kuri būtų ne vien tik apčiuopiama prekė, bet kartu ir meno kūrinys, atitinkantis estetinius kriterijus”, – dėsto S.Daugirdaitė.

Vieninteliai romanai – emigrantų

Mokslininkė neslepia, kad vertinant grožinės literatūros knygas itin reikšmingi išlieka turtingos literatūrinės kalbos ir meistriško sakinio valdymo argumentai. “Dėl to mūsų institute verda amžini vidiniai ginčai. Jei būtų nuosekliai laikytasi tokio reikalavimo, šių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke neišvystumėte nei Gabijos Grušaitės, nei Ernesto Parulskio knygų, nes šie autoriai negali pasigirti nepriekaištinga literatūrine kalba. Tačiau tuomet pradedi nejučiomis lyginti: kas iš to, kad J.Skablauskaitė ar R.Šerelytė puikiai valdo sakinį, jeigu jų kūriniai yra apie nieką? Ar tikrai tokie “tuščiaviduriai” romanai daugiau verti?” – klausia S.Daugirdaitė.

Pasak jos, anksčiau svarstant metinį lietuvių literatūros derlių galiodavo nerašyta veto teisė: jei nors vienas literatūrologas pareikšdavo: “tik per mano lavoną…”, kelias į dvyliktuką knygai kolegų santaikos vardan būdavo užvertas. “Tačiau po šiųmetinio svarstymo komisijoje turėsime net tris “lavonus”. Tikėkimės, jie sėkmingai išgyvens”, – neslepia docentė.

Kone daugiausiai protestų sulaukė jauniausios dvyliktuko sąrašo autorės G.Grušaitės romanas “Neišsipildymas”, klostantis bohemiškas išeivijos istorijas. Beje, tarp dvylikos atrinktų praėjusių metų knygų – vos du romanai, ir abu parašyti išeivijoje gyvenančių lietuvių. Pirmasis – ankstesniais savo kūriniais Lietuvoje puikiai žinomas Valdas Papievis, jau senokai apsistojęs Paryžiuje. O štai Londone gyvenanti ir po pasaulį daug keliaujanti dvidešimt trejų metų G.Grušaitė į lyderių gretą sugebėjo įsiveržti savo debiutiniu romanu.

“Tikrai nedrįstume skelbti, kad lietuvių literatūroje užgimė nauja žvaigždė, juolab tokie jauni genijai dažnai švysteli ir vėl ilgam pranyksta. Greičiau nutarėme, kad smarkiai besiplečiančios jaunų išeivijos rašytojų gretos jau vertos būti pastebėtos. Juk paradoksalu, kad tuo metu, kai literatūros vaidmuo tėvynėje menksta, mažėja ne vien skaitytojų, bet ir rašytojų, emigracijoje noras rašyti lietuviškai ir dalyvauti lietuvių literatūroje pastebimai stiprėja. Iš vienos pusės, stebime ryškią tendenciją spjauti į viską ir išvažiuoti kur geriau, o iš kitos – tų pačių išvykėlių pastangas dalyvauti lietuvių kultūriniame gyvenime. Esame pratę išeivius vertinti pirmiausia kaip žmones, besivaikančius didesnių atlyginimų, tačiau daugybė persikėlėlių, tokių kaip Zita Čepaitė, Paulina Pukytė, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Užkalnis, yra išties rimti mūsų literatūrinės arenos žaidėjai”, – tvirtina S.Daugirdaitė.

Be to, tokių rašytojų dažniausiai neslegia anksčiau minėta prievolė kas porą metų įteikti leidyklai po romaną. Ir jų vidinė motyvacija rašyti paprastai būna stipresnė negu autorių, gyvenančių čia. Juk nuo savosios kultūros nėra taip paprasta pabėgti. Tik, priešingai nei pokarinių “dipukų” literatūra, kuri daugiausia buvo nostalgiškos giesmės apie pavergtą tėvynę, į kurią neįmanoma sugrįžti, nūdienos emigrantų literatūra į Lietuvą žvelgia blaiviai.

“Prisimenu Nelės Mazalaitės noveles: jose visi lietuviai be išimties geri, o jei kuris veikėjas, neduok Dieve, paima žmoną ar vyrą iš kitataučių, tai viskas baigiasi tragedija. Aišku, kad dabartiniams emigrantams Lietuva nebėra ta geroji motina, visiems dosni ir teisinga. Todėl jie ir savo tautiečius vertina gerokai kritiškiau”, – pripažįsta mokslininkė.

Pavyzdžiu galėtų tapti ta pati diskusijas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute savo kūriniu sukėlusi G.Grušaitė, romane “Neišsipildymas” tvirtinanti: “Retai kalbėdavome apie Lietuvą, nepirkdavome lietuviškos duonos, nesiilgėdavome mamos kotletukų. Nešiojomės savo kilmę kaip paslaptį, mums tai nebuvo nacionalinė tapatybė ar geografija, greičiau liūdesio ženklas ant kaktos lyg nematomas totemas. Kartais atrodė, kad priklausome slaptai masonų ložei, kurios kiekvienas narys turi įtaisytą slaptą savinaikos mechanizmą.”

Ar beliks Lietuvoje rašytojų

Leidėja Lolita Varanavičienė, regėdama literatūrinių pajėgų persiskirstymą tarp Lietuvos ir išeivijos, logiškai klausia: kas gali garantuoti, kad po keleto metų tebeturėsime autorių, rašančių lietuviškai? Juk imigrantams persiorientuoti į pasirinktos valstybės kalbą ilgai netrunka. O ir atlygis, išleidus knygą stambesnėje užsienio leidykloje, lauktų visai kitoks.

Gytis Vaškelis, LLTI leidybos centro vadovas, ramina: “Kol Lietuvoje bus lietuvių – bus ir lietuviškai rašančių autorių. Tiesa, kai kurie iš jų teužsuks čia retkarčiais. Mūsų leidykla, pavyzdžiui, neseniai gavo dvi lietuvių mokslininkų studijas apie Europos literatūrą, jau išleistas svetur anglų kalba. Nors tarptautinei tyrinėtojų karjerai to užtenka, jie pageidauja, kad studijos pasirodytų ir lietuviškai, netgi iš anksto rezervuoja sau tokią teisę sudarinėdami sutartis su užsienio leidėjais. Vadinasi, žmonės nori būti išgirsti savo tėvynėje.”

Kiekvienas emigrantas, netgi tas, kuris gėdijasi savo šalies, pasak G.Vaškelio, vieną dieną sulaukia klausimo: “Tu iš kur? Kur tavo šaknys?” Ir jeigu toks žmogus bent kiek mąsto – sugrįžta prie savo šaknų. Bet kuriame pasaulio kampelyje vietiniai lengviau į savo draugiją priima “identifikuotus personažus”, o mankurtai niekam nereikalingi.

Arvydas Andrijauskas, įmonių grupės “Alma littera” generalinis direktorius, džiaugiasi, kad pastaraisiais metais perkamiausių knygų penketukuose – tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros – nuolat regime dvi tris lietuviškas pavardes. “Nesiimčiau spręsti apie tų knygų meninę vertę, tačiau skaitytojų dėmesiu tautiečių tekstams galime tik džiaugtis. O kad dalis tų autorių jau atvyksta Lietuvon iš užsienio – natūralu: juk už Lietuvos ribų šiuo metu gyvena kone trečdalis lietuvių”, – svarsto A.Andrijauskas.

Tiesa, Lietuvoje leidžiamų knygų vidutinių tiražų statistika, kuri 2010 m., palyginti su 2009-aisiais, reikšmingų pokyčių nepatyrė, vis dar liudija ką kita: lietuvių grožinės literatūros tiražai nuo visos grožinės literatūros tiražų atsilieka maždaug trečdaliu. Tačiau tai galima paaiškinti gerokai dažnesniais lietuvių poezijos leidimais (užsienio poetų knygos Lietuvoje jau virto retenybe) ir ypač – provincijos leidyklėlėse po senovei klestinčia mažatiraže mėgėjiška savilaida. Pastarosios mastai nustebino net LLTI atstovus, prieš dvyliktuko svarstymus sudarinėjusius knygų pretendenčių sąrašus.

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro išankstiniais duomenimis, pernai pasirodė 540 lietuvių grožinės literatūros knygų, iš jų penkios – užsienio kalbomis.

Tolesnės tiražų didėjimo perspektyvos leidėjų įsivaizduojamos skirtingai. Štai A.Andrijauskas vertina, kad “dugnas” jau pasiektas ir žemiau ristis tiesiog nebėra kur. Be to, antrojo 2010-ųjų pusmečio bei šių metų sausio knygų pardavimo rezultatai jau nuteikia optimistiškai. “2011-aisiais planuojame tiek pardavimo, tiek knygų tiražų didėjimą. Aišku, visuomet atsiranda leidinių išsišokėlių, kurių sėkmė mus pačius nustebina, tačiau, įvertinant pirkėjų finansines galimybes ir mokestinę aplinką, bendri pokyčiai neturėtų būti ryškūs. Galiausiai viskas priklauso nuo skaitymo skatinimo ir bibliotekų fondų atnaujinimo programų, kurios yra ir prieš keletą metų netgi buvo pradėtos vykdyti, tačiau pastaruoju metu ši veikla tėra imituojama”, – įsitikinęs įmonių grupės “Alma littera” vadovas.

G.Vaškelis prognozuoja, kad rimtosios, akademinei publikai skirtos literatūros tiražai Lietuvoje ir toliau smuks. “Lygindami galime tiksliausiai įspėti ateities tendencijas, tad ir pažvelkime į 40 mln. gyventojų turinčius kaimynus lenkus. Paradoksas, bet jų leidžiamų akademinių knygų tiražai nuo mūsiškių ne itin daug skiriasi”, – konstatuoja LLTI leidybos centro vadovas.

Nuo Biblijos iki vampyrų

Prieš du dešimtmečius, kai leidykla “Alma littera” tik pradėjo savo veiklą, perkamiausiais jos leidiniais laikytos anuomet solidžiai kainavusios “Biblijos enciklopedija” ir britų menotyrininko Ernsto H.Gombricho “Meno istorija”. O dabar?..

A.Andrijausko nuomone, lyginimas nėra itin korektiškas. “Tuo metu buvo didžiulis tokių knygų alkis, daug kas panašių leidinių lietuvių kalba per visą savo gyvenimą nebuvo skaitę. O dabar literatūrinis “popsas” ima viršų visur, todėl nereikia savęs nuvertinti. Tarkim, daug kam nepatinka Joanne K.Rowling “Haris Poteris”, tačiau iš tikrųjų jis daug vaikų sugrąžino prie knygos. Vėliau šiuos jaunuosius skaitytojus galbūt perėmė Stephenie Meyer ir kiti romanų apie vaiduoklius bei vampyrus autoriai, tačiau svarbiausia, kad minėta skaitytojų karta jau neprarasta literatūrai”, – tvirtina leidėjas.

“Apostrofos” leidyklos savininkė Giedrė Kadžiulytė primena, kad Azijos rinkas jau seniai užkariavo komiksai. Kinta žmogaus psichologija, joje vis daugiau vietos užima lakoniškesni nei įprasti rašmenys ženklai, vis mažiau laiko beturime tikram atidžiam skaitymui. “Tačiau pažvelkime į Skandinavijos valstybes, kurios per specialias valstybines programas sugeba išlaikyti lėto, neadaptuotų ir jokiais šiuolaikiniais signalais nepalengvintų kūrinių skaitymo tradiciją.

Pavydas ima, kai matai, kaip paskelbus kokios vietinės literatūrinės premijos laureatą iškart pertvarkomos knygynų lentynos, o vitrinose pagarbiai sužiba visi nominantai. Lietuvoje niekad nesu pastebėjusi, kad paskelbus Nacionalines premijas, išrinkus populiariausią ar kūrybiškiausią metų knygą vitrinos surengtų skaitytojams šventę. Atvirkščiai – čia knygynai, užuot diktavę madas, vis atviriau pataikauja masiniam skoniui. Vis dažniau vertingi leidiniai pirkėjui lentynose rodomi nugarėlėmis, o populiarioji lektūra šoka į akis turtingais “fasadais”. Kritiniam mąstymui, pagaliau žmoniškumui ugdyti skirtos knygos lieka rėksnių šėšėlyje. Džiaugiuosi, kad bent literatūros ekspertai atkreipia į jas dėmesį”, – teigia G.Kadžiulytė.

Nors pernai dėl bankrutavusių didmenininkų padarytų nuostolių “Apostrofa” išleido mažiau knygų nei įprastai, tačiau LLTI dvyliktuke puikuojasi net dvi šiai individualiai leidyklai atstovaujančios antraštės. O neseniai paskelbta, kad ir filosofas Arvydas Šliogeris, dvitomio “Niekis ir esmas” autorius, pelnė Lietuvos mokslo premiją.

Dramblio kaulo bokštas

Ir pagaliau – ar paliktos “už brūkšnio” pripažintų literatūros meistrų knygos ir “peržengti lavonai” LLTI dvyliktuko svarstymų komisijoje liudija apie esminius literatūros vertinimo kriterijų pokyčius? “Jei būtume pragmatikų visuomenė – manyčiau, kriterijai kistų dar sparčiau. Bet mes, katalikai, nesame labai racionalūs. Prisiminkime Sąjūdžio suvažiavimą, kuriame kas penkiolika minučių stojomės ir plojom; estai tą patį darė gerokai pragmatiškiau. Duok Dieve, kad atsirastų vertintojų, atpažįstančių naujas formas. Nes ten, kur vyresnioji karta temato kalbos mirtį, jaunimas įžvelgia galimybę”, – pabrėžia G.Vaškelis.

“Jei manome, kad privalome aprėpti realų grožinės literatūros procesą, tai 99 proc. išleidžiamų knygų nelaikyti literatūra vien todėl, kad formaliai jos netelpa į senąjį grožinės literatūros apibrėžimą, būtų neprotinga. Juo labiau kad ribos tarp dokumentinės ir grožinės literatūros vis sparčiau trinamos. Štai kritikai seniai ginčijasi, kaip tiksliau reikėtų vadinti Giedros Radvilavičiūtės rašomus tekstus – proza ar eseistika. Tačiau patys Giedros tekstai nuo to nei gerėja, nei blogėja, tik literatūriniai žanrai kinta. Ir nors instituto mokslininkų pozicija privalo išlikti šiek tiek konservatyvi, negalime sau leisti užsidaryti dramblio kaulo bokšte”, – apibendrina S.Daugirdaitė.

Penktadienį paaiškėjo 2010-ųjų Metų knygos rinkimų laureatai, kuriuos tradiciškai iš ekspertų komisijos pasiūlytų knygų penketukų išrinko skaitytojai.

Suaugusiųjų kategorijoje šį titulą laimėjo Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai “Mes gyvenome”, vaikų – Rimanto Černiausko “Vaikai ir vaiduokliai”, paauglių – Vytauto Račicko “Baltos durys”.

Kaip skelbia rinkimų organizatoriai, šiemet už Metų knygą balsavo rekordinis skaitytojų skaičius – beveik 18 tūkstančių.

M.Martinaičio atsiminimų knyga rinkimuose aplenkė Valdo Papievio romaną “Eiti”, Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, Rolando Rastausko eseistikos knygą “Privati teritorija” bei Jolitos Skablauskaitės romaną “Sado sindromas”.

Vaikų knygų kategorijoje R.Černiausko kūrinys “Vaikai ir vaiduokliai” paveržė pirmąją vietą iš Kęstučio Kasparavičiaus knygos “Baltasis Dramblys”, Selemono Paltanavičiaus pasakų apie gamtą knygos “Kur išskrido pasakėlė”, Renatos Šerelytės apysakos “Krakatukų jūra” bei Urtės Uliūnės pasakojimų knygos “Kitokia svirplelio diena”.

Tarp paauglių knygų Vytauto Račicko romanas “Baltos durys” nugalėjo Onos Jautakės apysaką “Kai aš buvau Kleo”, Remigijaus Misiūno knygą “Sutrumpintas meilės terapijos kursas”, Gendručio Morkūno apysaką “Velniškai karštos atostogos” ir Kazio Sajos kūrinį “Čia kažkas yra”.

Akcijos “Metų knygos rinkimai” laureatų apdovanojimas vyks sekmadienį Vilniaus knygų mugėje.

Metų knygos rinkimų tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti visuomenėje skaitymo prestižą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius praeitais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius.

Knygų leidybos ir prekybos verslas itin sunkiai keliasi iš duobės, į kurią įstūmė ekonominis sunkmetis ir visą šalies verslą sukrėtusios 2009 metų įgyvendintos mokesčių permainos. Praėjusiais metais vis dar smukusi knygų rinka šįmet tikisi atsitiesti, ketvirtadienį rašo “Kauno diena”.

Didžiausius šalyje knygynų tinklus valdančių bendrovių atstovai tikina jaučiantys vėl pamažu augantį knygų mėgėjų dėmesį.

“Knygų prekybos rinkoje regime pagyvėjimą. Tiek paskutinis metų ketvirtis, tiek pirmas šių metų mėnuo leidžia fiksuoti, nors ir nedidelį, bet augimą”, – sakė leidyklos “Vaga” viešųjų ryšių projektų vadovė Jurgita Videikaitė.

Pirmą šių metų mėnesį, palyginti su tuo pačiu periodu pernai, “Vaga” užfiksavo beveik 8 proc. apyvartos augimą. J.Videikaitės teigimu, per praėjusius dvejus metus knygų pardavimas knygynuose krito iki 30 proc.

“Padėtis jau stabilizuojasi. Nudžiugino Kalėdos, nes žmonės domėjosi knygomis ir jas pirko. Jei šie metai tęsis taip, kaip prasidėjo, matyt, bus galima kalbėti apie pardavimo kilimą”, – kalbėjo leidyklos “Tyto alba” vadovė ir Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

Ji negalėjo pateikti finansinių 2010 metų rezultatų, tačiau tikisi, kad jos vadovaujama leidykla praėjusius metus baigė ne mažesniu pardavimu nei 2009 metais. Tačiau pelno ji nesitiki.

“Manau, apie pelningumą praėjusiais metais netenka kalbėti. Buvome priversti dalyvauti daugybėje akcijų, kurios buvo daromos iš leidėjų kišenės. To iš mūsų reikalavo prekybos centrai, knygynai, mes stengėmės susigrąžinti pinigus, kad turėtume apyvartinių lėšų, jau nebegalvojome apie jokį pelną”, – konstatavo “Tyto albos” vadovė.

Įmonių grupės “Alma littera” generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas sako, kad praėję metai knygų prekybos verslui buvo dvejopi: pirmą pusmetį pardavimas knygynuose krito, antrą – šiek tiek atsitiesė ir iš dalies kompensavo pirmo pusmečio kritimą.

Su “Žiemos skaitinių” rubrika siūlome savo skaitytojams ištrauką iš netrukus pasirodysiančios L.Šepečio atsiminimų knygos “Ar galėjau”. Šią knygą Vilniaus knygų mugėje pristatys Rašytojų sąjungos leidykla.

1991 metų rugpjūtį deputatai jautėsi nusipelnę politinės atokaitos. Rodės, kad kruvinoji žiema jau praeityje. Nutarėme su žmona pailsėti prie šilto vandens. Buvusios spec. poliklinikos vyriausiasis gydytojas Adolfas Berūkštis, pasinaudodamas senais ryšiais, “sukombinavo” kelialapius į Krymą, į prestižinę Foroso sanatoriją.

Vykome su senais diplomatiniais pasais ir nauja, gera nuotaika – esame laisvos Lietuvos žmonės, taigi užsieniečiai. O su jais šiuose kraštuose nuo seno įprasta skaitytis. Pasirodo, šis skaitymasis jau gavęs kitus parametrus: reikalaujama už viską mokėti papildomai ir plėšikiškomis kainomis. Tačiau valdininkai, pavartę jiems įprastus senuosius pasus, atlyžta: tarytum užsieniečiai, tačiau dar truputį ir savi. Ilsėkitės po senovei.

Gaila, bet nei senoviškai, nei naujoviškai ilsėtis beveik neteko – atsivijo politika. Kaip sąjungoje įprasta, iš pradžių pasirodė kariškiai, po to politikai. Sanatorija, kurioje gyvenome, turėjo du žymius kaimynus. Iš dešinės nedideliame iškyšulyje – Michailo Gorbačiovo vilą, iš kairės už kampo – Generalinio štabo poilsio namus. Vieną dieną, vos neužpildami paplūdimyje drybsančių poilsiautojų, tarp abiejų kaimynų pradėjo pirmyn atgal kursuoti nematyti laivai.

Net sunku pasakyti – plaukia jie ar skrenda, tik siaubingai kriokia. “Karo laivai ant oro pagalvių”, – pagavęs mano klausiamąjį žvilgsnį paaiškino treniruoto kūno poilsiautojas. “Kažkas bus”, – dar pridūrė vadovaujamu tonu. Ir iš tikrųjų po poros dienų buvo. Ne kažkas, o tikras dalykas.

Rugpjūčio 19-osios naktį Maskvoje prasidėjo perversmas – pučas. Jo rengėjų pagrindinis tikslas – sutrukdyti pasirašyti Suverenių valstybių sąjungos sutartį ir tokiu būdu išsaugoti Tarybų Sąjungą. Tam tikslui pasiekti reikėjo visų pirma iš TSRS prezidento posto jėga nušalinti M.Gorbačiovą. Tomis dienomis man suskaudo širdį dėl jo, užliejo tikras gailestis.

Įvykis poilsiautojus padalijo į dvi nelygias, bet vienodai piktas dalis: pučistus palaikančiųjų daugumą, juos smerkiančiųjų mažumą. Valgyklos stalai virto virtualių mūšių arenomis, niekas nebesidalijo už sanatorijos ribų nusipirktu jaunu vynu. Visi garsiai keikė M.Gorbačiovą ir patyliukais stebėjosi, kodėl Genadijui Janajevui dreba rankos. Seniai jį pažinojau, todėl manęs tai nė kiek nestebino, jam rankos visada drebėdavo, ypač rytais. Stebino kitkas – kaip M.Gorbačiovas tokią pilką žmogystą pasirinko viceprezidentu. Bet visa tai tik detalės, nerimastingo veiksmo anturažas.

Vyksmas baugino nežinia. Ryšys su Vilniumi nutrūkęs. Transportas nedirba. Televizijos ekranai nebylūs, juose tik “Gulbių ežeras” tyvuliuoja. Namie pasilikę nepilnamečiai sūnūs ir, reikia manyti, be perstojo posėdžiaujantys kolegos deputatai. Neabejoju, jie nepripažins marionetinės valdžios, bet kuo ji grasina mums – kiek dar prisidės smurto? Pasivys praėjusi žiema? Baugu pagalvoti.

Kad jo padaugės, jaučiu iš savo besikeičiančio statuso. Iš pusiau užsieniečių virstame pusiau įtartinais svetimšaliais, įtartinu būdu atsidūrusiais netinkamu laiku netinkamoje vietoje – tarp nuverčiamo prezidento ir verčiančiųjų. “Kažin kaip dabar jaučiasi pabaltijiečiai – sąjungos griovėjai”, – gali išgirsti lyg netyčia pro aplinkinių dantis išsprūdusias frazes.

Po poros dienų iš televizijos ekranų dingo šokančios gulbės. Stalo kaimynas Ukrainos mokslų akademijos akademikas pastatė pilną ąsotį jauno vyno. Kito poilsiautojo, anot jo paties, karinės gamyklos vyriausiojo gydytojo ir stiprios rankos šalininko, apskritai nebesimatė. Pučas pakratė kojas, nupūsdamas šalin ir jo rėmėjus.

Vargais negalais pavyko prisiskambinti į Aukščiausiąją Tarybą. Telefono ragelį pakėlusiam reikalų valdytojui Algimantui Samajauskui pasakiau, kad jis praneštų Aukščiausiosios Tarybos vadovybei, jog aš balsuoju taip, kaip dauguma, kaip reikalauja Lietuvos padėtis. Iš valdytojo spėjau sužinoti keletą “pučistinių” naujienų: apie šarvuočių apsuptus Aukščiausiosios Tarybos rūmus, TSRS kariškių užimtą Kauno radijo ir televizijos redakciją. Ir kas nepalyginamai džiugiau – keletą popučistinių naujienų: Lietuvos Respublika jau perėmė užimtus Radijo ir televizijos rūmus, televizijos bokštą. Vilniaus įgulos kariškiai išsivežė ypatingosios padėties komitetininkus, žodžiu, mes išsitiesiame visu ūgiu, perversmo ir agresijos gūduma sklaidosi.

Sunkiai sekėsi susirasti sūnus: namų telefonas veikia, neužimtas, bet niekas neatsako. Galop išgirdęs sūnaus balsą paklausiau, kodėl jie neatsiliepė, kur buvo dingę. “Prie mūsų namų stovėjo kariškas rusų “gaziukas”, todėl mes namie nenakvojome.” Ir dalykiškai pridūrė: “Žinai, tėveli, mes matėm, kaip nuvertė Lenino statulą.” Jiems nė motais, kad jų tėvas dalyvavo tuos paminklus statant. Ir man.

Dieve tu mano: nejaugi mano gyvenimo ratas apsisuko? Būdamas jų metų, aš mokiausi politinės geografijos iš laikraščių ir radijo pranešimų apie karus Ispanijoje, Suomijoje. Jie politinės patirties semiasi iš čia pat esančios karštos aplinkos.
Širdį užliejo geras pasididžiavimo jausmas: subrendo vaikai.

Neturiu tiek žinių ir noro, kad čia pučistinių laivų išniekintame paplūdimyje skrosčiau perversmo anatomiją. Prie M.Gorbačiovo vilos karo laivų nebesimato. Vadinasi, ji tuščia. Ramu ir priešingoje pusėje – genštabistų viloje. Tai grėsmingų įvykių skeveldros, fragmentai. Kam jie įdomūs? Man, toli nuo tėvynės atsidūrusiam šių fragmentų įkaitui.

Jie dažnai nusako visumą. Rembrandto paveiksle “Sėdintis senis” rankos, laikančios lazdą, pasako daugiau nei jo veidas. Tai labai švelnaus ir darbštaus žmogaus rankos. Buvusią M.Gorbačiovo buveinę supanti nykuma asocijuojasi su jo nauja politine padėtimi.

Kiekviena civilizacija – tai atskirų žmonių siekių ir veiksmų paliudijimas.

M.Gorbačiovas prieštaringai liudija mūsų metą. Norėjo savo politinei sistemai žmogiško veido – prarado ją visiškai. Inicijavo viešumą, pertvarką – gavo iš drumzlinų įsisenėjusių gelmių išnirusį perversmą. Galop prarado dominuojantį populiarumą, visus postus, bet išlaikė demokratinių valstybių palankią atmintį. Jo pirmtakų okupuotos valstybės išslydo iš imperijos gniaužtų, tapo nepriklausomos. Nežinau, ar jis supranta, kad pagal seną Rusijos tradiciją, norėdamas ką nors pastatyti, reformuoti, jis visų pirma privalėjo sugriauti.

Šitą griovimo darbą užbaigė pučas. Po jo “Sojuzas” subyrėjo į šipulius. Ne kartą, permetant mintyse esmingiausią M.Gorbačiovo veiklos atkarpą ir pridedant nemažą fantazijos dozę, nejučiomis gali kilti klausimas – ar neorganizavo pučo ir jis? Ar kada nors neatsiras istorinis detektyvinis filmas “Gorbačiovo ir Janajevo duetas”? Valstybės archyvai sklidini neįtikėtinų, mistiškų dalykų… Daug ką pasako ir iš JAV vadovaujančių sluoksnių prasiskverbusi pučo metu mesta frazė: “Janajevas nėra toks blogas, tik neturi svorio.”

Visais atvejais Maskvos pučas – Lietuvai realus slenkstis. Jį peržengę atsisveikinome su padėtimi, kai buvome galvos skausmas Maskvai, Vašingtonui, Paryžiui, Romai. Jau priimame sveikinimus iš tų pačių ir kitų valstybių sostinių ryšium su mūsų valstybingumo pripažinimais, pasipylusiais kaip iš gausybės rago.

1991 m. rugsėjo 26 d. pagal frakcijas sudaryta tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupė. Pasiūlyti 39 deputatai. Neįeinantys į frakcijas delegavo į sąjungą Kazimierą Antanavičių, Medardą Čobotą, Romą Gudaitį, Antaną Karoblį, Mečį Laurinkų, Liudviką Sabutį, Lionginą Šepetį, Aurimą Taurantą.

Žmogaus patirtis – tai jo sąlyčio su gyvenimu grandinė. Dvi nežinios dienos Forose – gūdi, neišdildoma grandis ir mano patyrimų pynėje.

Apie autorių ir knygą

Naujoje atsiminimų knygoje vyrauja pasakojimai apie reikšmingą visai Lietuvai 1990–1992 m. laikotarpį, kai atsiminimų autorius buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Vertinami lemtingi to meto įvykiai, dėstoma jų faktinė ir žmogiškoji autentika, prisimenamos tų metų politinės scenos veikėjų nuotaikos ir charakteriai. Svarbaus istorinio veiksmo gija pinasi su asmeniškomis įžvalgomis, būdingomis kultūros žmogui.

Praėjusi savaitė tapo labai svarbia knygų leidybos istorijoje: daugiausiai pasaulyje knygų internetu parduodantis tinklas amazone.com pirmadienį paskelbė, kad pirmą kartą jos sistemoje elektroninių knygų buvo parduota daugiau nei popierinių. Todėl nieko nebenustebino ir vėliau paskelbti visos JAV kygų rinkos duomenys: dienraščio “USA Today” duomenimis, iš visų 50 populiariausių paskutinės sausio savaitės knygų, net 46 proc. tiražo skaitytojus pasiekė elektronine forma.

Analitikai nė kiek nesistebi, kad elektroninių knygų bumas kilo iš karto po Kalėdų: per šias šventes tarpusavyje nuožmiai konkuruojantys knygų skaitytuvų gamintojai taikė neįtikėtinas nuolaidas, todėl smarkiai padidino savo rinką. Pavyzdžiui, JAV buvo siūloma įsigyti trečdaliu nukainuotą knygų skaitytuvą su papildomu pačių populiariausių knygų rinkiniu.

Tiesa, situacija Lietuvoje kol kas dar snaudulio fazėje. Iki šiol Lietuvos leidyklos tėra parengusios 100 elektroninių knygų. “Toks mūsų rinkos poreikis. Kai tik jis pradės augti, leidėjai iš karto pasiūlys ir daugiau elektroninių knygų”, – tikina Lietuvos leidėjų asociacijos direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

Visas lietuviškas el. kygas siūlančioje svetainėje skaitykle.lt galima įsigyti ir skaitytuvų, jų kainos svyruoja nuo 599 Lt iki 1269 Lt.

Dar praėjusių metų rudenį Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) nariai pradėjo masiškai skųstis dėl leidyklų “Baltos lankos” ir “Versus aureus” įsisenėjusių skolų jiems. Dalis atlyginimų tuomet buvo sumokėta, bet kai kurios skolos neatiduotos lig šiol, nėra garantijų ir dėl atsiskaitymų už naujai išverstas ir išleistas knygas. “Maždaug pusė grožinių knygų Lietuvoje – verstinės, jos ir duoda leidykloms didįjį pelną. Todėl planuojant savo verslo skaičius reikia įtraukti vertimo išlaidas kaip esmines ir savaime suprantamas, o ne nuolat skųstis ir žiūrėti į vertėjų reikalavimus kaip į neteisybę. Jeigu žinai, kad neturėsi iš ko mokėti atlyginimų, nereikia ir samdyti žmonių”, – piktinasi LLVS pirmininkė Jurgita Mikutytė.

“Baltų lankų” leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Repečkos nuomone, nesutarimų kyla dėl to, kad vertėjai ir leidėjai skirtingai supranta Lietuvos knygų rinką. “Kai pasakai, kad išverstą knygą reikia dar ir parduoti, tai esą jau nebe vertėjo reikalas”, – teigia jis.

“Bibliotekos dėl katastrofiškos lėšų stokos knygų nebeperka, brangsta popierius, didėja mokesčiai, platintojai ir knygynai už parduotas knygas su leidyklomis taip pat atsiskaito anaiptol ne tą pačią dieną, kartais tai užtrunka kelis mėnesius”, – krizės laikotarpiu leidėjų patiriamas problemas vardija “Baltų lankų” vyriausiasis redaktorius, pridurdamas, kad, nepaisant to, su vertėjais bus stengiamasi atsiskaityti kaip galima greičiau.

Dėl nesąžiningo leidėjų elgesio LLVS kreipėsi ir į Kultūros ministeriją. Jos vadovybė patikino, kad šiemet ketinama didinti valstybės finansuojamų leidybos projektų kontrolę, tačiau ministerija negali spręsti ginčų dėl autorinių sutarčių nevykdymo leidžiant ne valstybės finansuojamas knygas. Tokius ginčus sprendžia tik teismas.

“Kai tave apvagia ar užpuola, yra policija, į kurią gali kreiptis, bet kai pavagia intelektinę nuosavybę, nėra jokios institucijos, kuri stotų tavęs ginti”, – liūdnai užbaigia J.Mikutytė.

Kartais su “Skaitinių” rubrika norisi pateikti jums ką nors netikėta, neįprasta. Ištrauka iš naujos knygos “Deginantis gyvenimo artumas” apie gaivališką talentą, grafikę Elvyrą Kairiūkštytę, kaip tik tokia ir yra.

Knyga “Deginantis gyvenimo artumas” – apie vieną ryškiausių šių laikų Lietuvos meno asmenybių, grafikę Elvyrą Kairiūkštytę (1950–2006). Kartu su kūrinių reprodukcijomis pateikiami dailininkę pažinojusių meno pasaulio žmonių, draugų nuo vaikystės, praleistos vaikų namuose, atsiminimai, surinkti knygos sudarytojų skulptorės Ksenijos Jaroševaitės, dailėtyrininkių Ramutės Rachlevičiūtės ir Kristinos Kleponytės, dailininkės palikimo saugotojos Reginos Norvaišienės. Šiame leidinyje rasime ir E.Kairiūkštytės dienoraščius, sunkiai telpančius net į tokio laisvo žanro “formatą”, taip pat bibliografiją, parodų sąrašus, estampų katalogą.

Dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė

Aš manau, kad Elvyra buvo viena pirmųjų lietuvių dailininkių, kurių darbuose ne deklaratyviai, bet labai drąsiai ir autentiškai išreikšta stiprios, nesuvaržytos, intelektualiai nepriklausomos moters savivoka. Gaivališka ir dramatiška asmenybė, kūrybos amazonė. Elvyrai negalėjo būti įdomi buitiška, motiniška, juolab banali moteris.

Dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė

Elvyra išsiskyrė nežabota vidine ekspresija. Ji kūrė spontaniškai, nevengdama audringos disharmonijos, atspindinčios jos dvasinį pasaulį. Kūrybos pradžioje ji pasirodė labai veržliai, aktyviai dalyvavo parodose, vėliau tarytum pasitraukė iš meno scenos, užsisklendė savyje. Todėl vienu metu buvo kiek primiršta, tik dabar, po mirties, visu didumu stojosi greta ryškiausių XX a. lietuvių grafikų.

Grafikas Gerardas Šlektavičius

Dabartiniame Vilniaus grafikos meno centre darbo sąlygos kitokios: švariau, nebespausdinami iškiliosios spaudos darbai. Mes kitados čia pat ir dirbdavom, ir valgydavom. Tuomet dažai ir žibalas visų sveikatai pakenkė. Buvo toks nutikimas: prieš vieną parodą daug dirbome, į namus su Elvyra važiavome troleibusu. Važiuodami pastebėjome, kad į mus žmonės vis atsisuka. Kai grįžau namo, mano pati paklausė: “Kodėl jūs taip žibalu dvokiat?” Mes tuose dažuose tiesiog maudydavomės.

… Elvyros klišės buvo ne tokios kaip oforto: jos buvo iš gabaliukų, ir tik ji pati galėdavo tuos gabaliukus sudėti. Po jos mirties buvo rastos ir klišės, bet dabar jau niekas nebegalėtų jų atspausdinti, nes tik ji pati žinojo, kaip sudėlioti savo darbus. O jų dydis beprotiškas. Kaip tokia mergaitė gebėjo tokio formato darbus suvaldyti?!

Tapytojas Mindaugas Skudutis

Apie save papasakodavo tik nedaugeliui, tačiau į gyvenimą kabinosi iš visų jėgų, buvo gyvenimo stebėtoja ir negailestinga vertintoja.

Būdavo, atslenka į kokį vakarėlį, atsisėda kur nors kamputyje ir stebi visus, o paskui, kai šiek tiek išgeria alkoholio, įsidrąsina ir įsitraukia į pokalbį. Pagal išgerto alkoholio kiekį jos vertinimų amplitudė galėjo svyruoti nuo švelniai ironiškos iki negailestingai triuškinamos. Dažniausiai tai vykdavo Dailės parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras) arba kieno nors dirbtuvėje, kai po parodų atidarymo dailininkai susirinkdavo išlenkti stikliuko. Elvyra ten irgi atsirasdavo – kaip gyvenimo stebėtoja. Iš pradžių sėdėdavo ramiai, o kai išgerdavo, pradėdavo garsiai reikštis.

Kiekvienam tiesiai į akis rėždavo, ką galvoja. Jos pastabos buvo taiklios ir tikslios, stebėtinai gerai ji orientavosi svetimuose meilės reikaluose. Ne kiekvienam malonu būdavo jos komentarus girdėti. Ji intuityviai jautė kito žmogaus silpnąsias vietas, todėl kai kas jos prisibijodavo.

Gyvenime ji buvo ryški asmenybė! Bet ne dėl tų blevyzgų, o dėl savo meno. Ji buvo tikra menininkė! Našlaitė, neturėjo namų, buvo labai vieniša, bet manau, kad žinojo savo vertę.

Dailėtyrininkė Laima Petrusevičiūtė

Elvyra iš drovios, kompleksuotos mergaičiukės virsdavo kuo nori: agresyvia feministe, išpuikusia poniute ar įžūlia gatvine… Aš net manau, kad ji gana anksti ėmė intuityviai demonstruoti moters menininkės pasaulio nestabilumą, trapumą, o kartu ir jėgą, nebijojimą keisti įvaizdžio – kad ir kiek tai kainuotų.

Kai dabar žiūriu į šią jos savybę, manau, kad tai buvo jai labai reikalingas ventilis išleisti temperamento, aistros ir teatrinio talento garui. Tai buvo ir kartos bruožas – ironizuoti, šaipytis iš tebevyraujančio lietuvių, mačiusių Paryžių, ir jų mokinių bohemiškai romantiško tipo. Juodžiausios saviironijos puota, brežnevinio absurdo pagimdyta. Nes tuomet būti bohemiškai “laisvam” juk irgi tebuvo saviapgaulė.

Rašytoja, studijų draugė Jolita Skablauskaitė

Žmones, kuriuos vaizdavo, ji kraupiai įsimylėdavo. Tačiau kokie portretai liko! Ji buvo geniali. Visi portretuoti menininkai Elvyrai buvo labai artimi. Gal tik Antanas A.Jonynas mažiau, jis ne toks panašus ir išėjo. Jai taip pat labai patiko Ričardas Vaitiekūnas. O save visur pažįstu: mano antakiai, balti akių šešėliai…

… Elvyra negalėjo pakęsti jokio gyvo padaro, jokio kačiuko, šuniuko, augalo, o ką ten kalbėti apie vaikus! Ji kaukdavo, jei katė arčiau prieidavo, nežinodavo, ką daryti. Kartą jai pasakiau, kad ji išsigimėlė. Ji veržėsi prie vyrų, tokių vyrų, kurie yra asmenybės. Iš jų Elvyra daug pasisemdavo. Apskritai Elvyra netgi apie maistą neturėjo jokio supratimo. Mane tai siutindavo! Valgyti ji eidavo į valgyklą. Elvyra nesuprasdavo, ką mes darom namuose.

Draugė nuo vaikystės Regina Noreikaitė-Norvaišienė

Elvyrutė vaikų namuose visada turėjo privilegijų – jai niekada nereikėjo dirbti ūkio darbų. Tad ji neįgijo jokių buities įgūdžių. Tvarkytis jai buvo problema. Tačiau ji visuomet mėgo pasipuošti, gražiai apsirengti. Kai parduotuvėse nebūdavo nieko pirkti, Elvyra pati megztukus mezgė, puošė juos gigantiškais raštais, kaip ir savo darbus. Jai tai puikiai sekėsi, priešingai nei namų ruoša.

Draugė nuo vaikystės Monika Visipavičiūtė-Kvietkauskienė

Nuo mažens Elvyra žinojo, kad bus menininkė, baigusi mokyklą ketino stoti į grafiką, nors visą laiką svajojo apie tapybą. Noras tapyti nebuvo dingęs niekada, ji pirko dažus, teptukus ir vis ruošėsi mokytis tapyti. Elvyra su džiaugsmu vesdavosi mane į parodas, aptardavome matytus kūrinius. Rodydama savo darbus sakydavo: “O mano geriausi…”

Iš dienoraščio

Ksenija Jaroševaitė: “Elvyros dienoraštyje atsispindi noras kurti nuostabius darbus, noras dalyvauti viešame kultūros gyvenime, jausti laiko dvasią; meilės ir draugystės troškulys tarp eilučių; tarpais taiklūs žmonių ar įvykių apibūdinimai. Tarp visų šitų dalykų įsiterpia “biudžetas” – taip ji vadino aprašymą, ką valgė ir gėrė, kokius rūbus dėvėjo, ką gavo dovanų ir ką pati dovanojo.”

1995

Spalio 3 d.

Antradienis

1) Elvyrutė atsikėlė ir pavalgė Kultūros ministerijoje.

2) Turguje pirkau cigarečių ir 2 kg cukraus – 20 Lt.

3) Nusipirkau džinsus už 26 Lt.

4) 19 val. Arkikatedroje Mergelės Marijos mėnuo. Aukščiausias pasveikinimas – Meilė, vyskupas J.Tunaitis. Vyrų choras labai gražiai giedojo – “Sveika Marija” ir “Marija, Marija”.

5) Totorių gt. pard[uotuvė] – česnakiukas ir jautienos guliašas.

6) Didelė Rožė Janutei į Pilaitę

7) Į namus atlydėjo šuniukas. Rytoj turėsiu daug reikalų.

1996

Birželio 28 d.

Penktadienis

1) Nors ir vėlai atsiguliau, bet atsikėliau ir išlydėjau Monikutę [Kvietkauskienę] per duris į Kauną, pasineš tašes, išbučiavau. Paskui vėl atsiguliau. Miegojau ilgai ir gerai. Atsikėliau vakarop, kažką užkandau, susiruošiau ir išėjau į gatvę.

2) Pasivaikščiojau ir prisiminiau Latako gt. Grafikos Centrą – atidarymas. Nuėjau. Jau buvo pačiame įkarštyje, aš atėjau valanda vėliau. Ten visi gėrė, ūžavo, fotografavosi. Ir paroda buvo, bet nežiūrėjau, nedomino. Labai daug žmonių, atpalaiduojanti nuotaika (atrodo, kaip senais laikais).

3) Užlipome keliese (Jūratė [Stauskaitė], Tomas Sakalauskas ir kt.) pas Nijolę Šaltenytę į dirbtuvę. Gėrėm šampaną. Neprisimenu, bet aš atsijungiau (vėl šėtono darbas, bet aš nebijau, nepasiduosiu išgamai).

4) Naktį apie 4 val. atsiradau ant savo namų laiptų. Neturėjau nei portfeliuko, nei rakto. Prikėliau kaimyną. Jis nudaužė spyną, padėjo man. Parūkiau ir atsiguliau, nieko nebijau, visoks patyrimas išeina į naudą. Sėkmingai atsiguliau ir užmigau…

Spalio 30 d.

Peržiūrėjau padarytus darbus, patiko.

Trečiadienis

… Naktį nupiešiau 2 paveikslus. Esu patenkinta, pavyko, gerai išėjo. Svarbiausia nebijoti pradėti…

Apie knygą

Grafikė Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006) – vienas iš lietuvių dailės aukso fondo grynuolių, o ši knyga – pirmas bandymas pateikti jos palikimo visumą reprodukcijomis, atskleisti daugialypę asmenybę per bičiulių, kolegų atsiminimus, analogų neturinčio “žanro” menininkės dienoraščius. Apskritai E.Kairiūkštytės kūryba ir gyvenimas neturi analogų.

Knygoje pateikta svarbi dalykinė informacija – dailininkės parodų sąrašas, bibliografija, estampų katalogas.

Tūkstančiai po mirties rastų piešinių neįtraukti, bet šis palikimas menininkės bičiulių sutvarkytas ir inventorizuotas.

Ksenija Jaroševaitė ir Regina Noreikaitė-Norvaišienė porą mėnesių darbavosi Elvyros bute-dirbtuvėje – antspaudavo kiekvieną kūrinį, net eskizą. Taip buvo atrasta ir iki tol nežinomų Elvyros piešinių. R.Noreikaitė-Norvaišienė sudarė tikslų E.Kairiūkštytės kūrinių katalogą ir nuskenavo kūrinius, Ignas Norvaišas išfotografavo beveik visą Elvyros kūrybinį palikimą.