Šį kartą su “Skaitinių” rubrika pateikiame ištrauką iš “Versus aureus” leidyklos išleistos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektoriaus Manto Martišiaus knygos “Neakivaizdus karas”, pasakojančios apie propagandines manipuliacijas karinių konfliktų metu.

2008 m. rugpjūtį, kai pasaulio žiniasklaidos priemonių dėmesys buvo sutelktas į Pekino vasaros olimpinių žaidynių atidarymą, tarp Gruzijos ir jai priešiškų Rusijos kariuomenės remiamų separatistų kilo ginkluoti susirėmimai. Netrukus Rusijos tankai kirto Gruzijos sieną. Savo ruožtu Gruzijos vyriausybė paskelbė, kad privalo atstatyti konstitucinę tvarką P.Osetijoje ir pasipriešinti Rusijos invazijai į jos teritoriją. Rusijos gynybos ministerija neigė įsiveržimo faktą, esą jos kariuomenė dar iki vidurnakčio, prieš Gruzijai paskelbiant savo siekį atkurti konstitucinę tvarką P.Osetijoje, jau pirmąją konflikto parą įžengė į Gruzijos teritoriją. Neigdama šį precedentą Rusijos gynybos ministerija negalėjo pasakyti, kada tiksliai Rusijos kariai kirto Gruzijos sieną. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija atakavo separatistinės P.Osetijos autonomijos sostinę Cchinvalį. Mūšiuose buvo naudojama sunkioji karinė technika, aviacija, reaktyvinė artilerija, žuvo žmonės.

Į Gruzijos kontroliuojamą Cchinvalį atvykus rusų tankams, gruzinai turėjo apleisti savo pozicijas mieste. Be to, Rusijos kariuomenė pradėjo kovas prieš Gruzijos kariuomenę ir už P.Osetijos regiono ribų. Kai rusų lėktuvai subombardavo gruzinų aviacijos bazę šalia Tbilisio, Gruzija pagrasino galinti paskelbti Rusijai karą ir pradėjo visuotinę mobilizaciją.

Rusijos kariniai daliniai taip pat įžengė į tarptautinės teisės požiūriu de jure Gruzijai priklausantį kitą separatistinį regioną – Abchaziją.

Spauda palaiko oficialią šalies poziciją

Karas didina visuomenės susidomėjimą, todėl sulaukia atitinkamo žiniasklaidos dėmesio. Didžiausias domėjimasis žiniomis būna konflikto metu. Dauguma žmonių neturi galimybės tiesiogiai stebėti karo, todėl smalsumą priversti tenkinti žiūrėdami tiesiogines transliacijas iš įvairių karinių konfliktų vietų ar skaitydami periodinėje spaudoje publikuojamą informaciją. Anot Dano Kennedy, per televiziją transliuojant užsienio naujienas neretai pristingama labai paprasto pateikimo: “Karas paprastas – geri vaikinai kovoja prieš bloguosius, žurnalistai įsitaisę kariniuose džipuose, o išėję į pensiją generolai rodo į žemėlapį ir sako, kad pergalė jau arti.”

Gruzijos ir Rusijos karo metu abi kariaujančios šalys intensyviai vykdė informacinį propagandinį karą, skelbė skirtingus pranešimus, kuriuos operatyviai patikrinti buvo sudėtinga. Užsipultas Gruzijos nacionalinio banko tinklalapis, o jo tituliniame lape pavaizduoti XX amžiaus diktatoriai ir M.Saakašvilio portretas šalia jų. Pasaulio žiniasklaida buvo įtraukta į Rusijos ir Gruzijos informacinį karą. Tai, kad konfliktas daugumai masinės komunikacijos priemonių prasidėjo “netikėtai”, kariaujančioms šalims leido efektyviai plėtoti informacinį karą. Iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo, kas pirmieji pradėjo karinius veiksmus. Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu informacinėje erdvėje vykęs intensyvus informacinis karas privertė redakcijas spręsti sunkius žinių atrankos ir tikslaus jų pateikimo uždavinius. Konflikto metu įvairūs žiniasklaidos kanalai dažnai skirtingai pranešdavo apie tą patį įvykį, skirtingai interpretuodavo ar komentuodavo abiejų konfliktuojančių šalių atstovų pasisakymus.

Stokodama patikimų žinių pasaulio bendruomenė buvo verčiama moraliai stoti į vienos iš kariaujančių šalių pusę. Žiniasklaidai, o per ją ir visuomenei, kilo esminis klausimas – kaip vertinti iš konflikto zonos ateinančias žinias ir kuri pusė yra auka, o kuri agresorė. Nors pirmosiomis Gruzijos ir Rusijos karo dienomis dar niekas nebuvo aišku, Lietuvos žiniasklaida stojo palaikyti Gruzijos. Tai galima paaiškinti informaciniame kare būdingu reiškiniu, kai spauda stoja palaikyti savo šalies oficialios pozicijos.

Nutilus karo pabūklams ir įtampai atslūgus paaiškėjo, kad minėto karo pradžia nėra tokia vienareikšmė, kaip galėjo pasirodyti. Liko daugybė neatsakytų klausimų dėl karo eigos. Lietuvos žiniasklaidos vienpusiškas Gruzijos palaikymas neturėjo faktinio pagrindimo. Nepavyko išlikti nešališkiems ir objektyviems. Lietuvos atveju tai išskirtinis reiškinys, tačiau vertinant pasaulinio konteksto požiūriu – ne. Abu karai Persijos įlankoje, Kosovo konfliktas, karas Afganistane ir kiti pastarųjų dešimtmečių konfliktai tą puikiai iliustruoja.

Žinias reikia vertinti atsargiai

Dėl moderniųjų komunikacijos technologijų pasaulis tapo mažesnis, o valstybės – vis labiau priklausomos viena nuo kitos, nors ir yra už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Mus veikia pasaulio įvykiai, o ir žinios apie procesus užsienyje tampa tokios pat svarbios kaip ir vidaus naujienos. Technologijų ir komunikacijų pažanga sumažino laiko ir erdvės keliamas kliūtis. Tai lėmė, kad dabartinėse visuomenėse komunikacijos reikšmė yra daug didesnė negu ikimoderniose visuomenėse.

Globali informacinė erdvė susikūrė, žiniasklaidai tapus globalios politikos žaidėja. Šiandien vienas svarbiausių valdžios prioritetų yra vyravimas informacinėje erdvėje. Siekis ją valdyti būdingas ir taikos, ir karinio konflikto metu. Taikos laikotarpiu globalioje informacinėje erdvėje taip pat vyksta informaciniai karai, todėl žinios iš užsienio turėtų būti vertinamos atsargiai. Karinio konflikto metu labai išauga ne tik žmonių domėjimasis informacijos srautais, bet ir informacinio karo paveiktų duomenų kiekis. Perteikiamų žinių kontrolė ir manipuliavimas jomis sudaro pagrindinę informacinio karo funkciją, kurios paskirtis – tarnauti kitų tikslų įgyvendinimui, t.y. formuoti politinį kontekstą, pateisinti karinius veiksmus, garantuoti įtaką bei galią ir jų plėtotę.

Pakito iki tol egzistavusi galios pusiausvyra. Pastaruoju metu valstybės karinė jėga nebėra išskirtinė priemonė, sprendžiant tarpvalstybinius konfliktus. Daug dėmesio skiriama žinių sklaidai. Įvykus informacinei revoliucijai, masinės komunikacijos priemonės įtraukiamos į vieną seniausių tarpvalstybinių konfliktų sprendimo būdų – karą. Technologinis progresas visada turėjo įtakos karo veiksmams. Ilgą laiką išskirtiniai karo bruožai buvo visuotinė mobilizacija ir glaudus pramonės bei karinio pajėgumo ryšys. Per informacinę revoliuciją karas įgavo dar vieną – informacinio karo pavidalą.

Karai keliasi informacinėn erdvėn

Informacinį karą analizuoja politologai, karo mokslo specialistai, psichologai ir sociologai, tačiau skiriasi šių mokslų tyrimo aspektai. Politologijos mokslų atstovus domina informacinio karo poveikis politinei padėčiai šalyje ir nacionaliniam saugumui. Karo mokslo specialistai sutelkia dėmesį į konkrečias priemones, kuriomis galima paveikti priešo komunikacijos sistemas, ir būdus, kaip apsisaugoti nuo nedraugiškos šalies priešiškų veiksmų. Psichologai nagrinėja propagandos poveikį psichinei visuomenės būklei. Sociologai tiria informacinio karo įtaką visuomenei bei informacinės revoliucijos, visuomenės transformacijos padarinius. Komunikacijos mokslo atstovus domina žiniasklaidos vaidmuo informaciniame kare.

Būtent šios priemonės šiuolaikinėse visuomenėse yra klijai, kurie “suriša” valstybės piliečius į bendrą visumą. Informacinio karo metu kryptingai veikiant žiniasklaidą daromas poveikis visuomenei. Ateities konfliktai – tai informaciniai karai. Iš kitų karybos rūšių jie išsiskiria tuo, kad pritaikomi ne tik per karinį konfliktą, bet ir taikos metu, nes sunku nustatyti informacinio karo agresijos šaltinį, besislepiantį po anonimiškumo skraiste. Be to, priešingai nei industriniam karui, informaciniam karui nereikia tiek daug valstybės išteklių ir lėšų, todėl, kilus konfliktinei tarpvalstybinei situacijai, valstybės linkusios jo griebtis.

Formaliai pirmojo informacinio karo pradžia laikoma 1991 m. sausio 18 d. prasidėjęs karas tarp koalicinių pajėgų ir Irako, okupavusio kaimyninį Kuveitą. 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lietuvoje taip pat galima įvardyti kaip informacinį karą. Pastarieji dar kartą parodė, kad šiuolaikinių valstybių nacionalinį saugumą iš esmės lemia informacinis saugumas…

Apie knygą

“(Ne)akivaizdus karas” – knyga, kurioje metodiškai nagrinėjamas informacinis karas ir jo sąveika su masinėmis komunikacijos priemonėmis. Iš kitų karybos rūšių informaciniai karai išsiskiria tuo, kad pritaikomi ne tik karinių konfliktų, bet ir taikos laikotarpiu, nes informacinio karo agresijos šaltinį sunku nustatyti, be to, nereikia tiek daug išteklių, negu vykstant industriniams karams.

Knygos autorius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius daktaras Mantas Martišius. Kalbėdamas apie savo knygą jis pabrėžia: “Kiekviename kare pirmoji auka būna tiesa, tik ji mažai kam rūpi. Svarbiausia įtikinti aplinkinius, kad esi teisus. Susikuria paradoksali situacija: žiūri karo vaizdus ir suvoki, kad matai melą ir tiesą viename.

Tiesa – tai žinios, kad karas vyksta, o sprogimai ir šaudymas realūs, ten pavojinga, žūsta žmonės. Melas – tai karo priežastys, karo eiga ir kontekstas. Tikiuosi, kad knyga padės jums geriau perprasti informacinį karą.”

Jei norite patekti į negausias išrinktųjų gretas, ar pageidaujate, kad prieš jus atsivertų istorijos teatras? Tuomet perkaitykite šią ištrauką, o vėliau ir visą leidyklos “Tyto alba” ką tik išleistą S.S.Montefiore knygą “Stalinas: Raudonojo caro dvaras”.

Po filmų Stalinas įsakydavo Poskriobyševui – šis lydėdavo Staliną visur – iškviesti automobilius, bet jeigu jie vėluodavo, Vadas imdavo drebėti “iš įsiūčio, rėkti, smarkiai gestikuliuoti, jo veidas persikreipdavo, jis paleisdavo užgauliojimų srautą sekretoriui į veidą (…), ir šis baldavo, tarsi jam būtų neatlaikiusi širdis”. Poskriobyševas surinkdavo užtrukusius svečius. Svečiai turėdavo ruoštis toms “vakarienėms” – nusnausti perpietės, nes “užmigdavusiems prie Stalino stalo baigdavosi blogai”, – teigė Chruščiovas. Kartais norėdamas pagyvinti vakarėlius Vadas kviesdavosi savo gruzinus kino režisierius ir aktorius. “Gal žinote, ar Čiaurelis ir Gelovanis šiuo metu Maskvoje?” – klausdavo jis.

Užsienio svečiai važiuodavo su Stalinu. Šis visuomet sėdėdavo ant atlenkiamos sėdynės tiesiai už vairuotojo ir kartais užsidegdavo švieselę viršuje, kad galėtų skaityti. Ant kitos atlenkiamos sėdynės paprastai įsitaisydavo Molotovas, ant užpakalinės – Stalino favoritas Ždanovas su kitais svečiais. Berija su Malenkovu, “ta pora niekšų” – taip juos vadino Stalinas, – visuomet važiuodavo vienu automobiliu. Kai automobiliai lėkdavo iš miesto Stalino mėgstamu pašėlusiu greičiu, jis planuodavo maršrutą ir darydavo “keistus lankstus”, kad suklaidintų teroristus.

Nuvažiavę šešiolika kilometrų vyriausybiniu greitkeliu, prie kontrolės posto jie sukdavo į kairę ir privažiuodavo jauną eglyną. Po antro kontrolės posto jie pravažiuodavo pro Kuncevo vasarnamio vartus.

Ten vestibiulyje kabojo didžiulis žemėlapis; Stalinas, Ždanovas ir Molotovas sustodavo priešais jį: darydavo įspūdingus geopolitinius pareiškimus ir įnoringus sprendimus. Ždanovas, jo varžovas Malenkovas ir Voznesenskis visada turėdavo paruoštus bloknotus ir užsirašydavo Stalino nurodymus; seni bolševikai Molotovas ir Mikojanas manė, kad toks pataikavimas juos žemintų.

Tualetas buvo rūsyje. Kai svečiai mazgodavosi rankas prieš vakarienę, Molotovas prie pisuaro juokaudavo: “Tai vadinama išsikrovimu prieš pasikrovimą!” Šis tualetas buvo viena iš nedaugelio patalpų Maskvoje, kur didžiūnai galėdavo atvirai šnekėtis. Berija ir kiti kuždėdavosi, kaip jiems įgriso Stalino pasakėlės apie Sibiro tremtį. Kai Vadas tvirtindavo nušliuožęs slidėmis dvylika kilometrų ir nušovęs dvylika kurapkų, jau pradėjęs nekęsti Stalino Berija sakydavo: “Jis meluoja, ir tiek!”

Svečiai įeidavo į erdvų valgomąjį su ilgu stalu po maždaug keturiolika patogių kėdžių kiekvienoje pusėje; aukštus langus dengė ilgos užuolaidos, ant sienų kabojo du sietynai ir keli šviestuvai. Kaip ir visuose Stalino namuose, sienos, grindys ir lubos buvo dengtos šviesiomis Karelijos pušų plokštėmis. Kambarys buvo toks švarus, toks “atskirtas nuo viso pasaulio” ir jame tvyrojo tokia “mirtina tyla”, kad svečiai jausdavosi atsidūrę ligoninėje.

Stalinas visada sėdėdavo stalo kairėje, Berija, dažnai atlikdavęs tamados pareigas, – krikštasuolėje, o garbės svečias – Stalinui iš kairės.

Vos visi susėsdavo, prasidėdavo gėrimas. Iš pradžių būdavo geriama kultūringai – vienas kitas butelis vyno, kartais silpnas gruziniškas “raugas” ir truputis Stalino labai mėgstamo šampano. Mikojanas ir Berija iš pradžių atsinešdavo vyno.

– Judu kaukaziečiai, tad apie vyną išmanote geriau negu kiti. Paragaukite <…>, – ragindavo Vadas.

Netrukus paaiškėjo, kad jis nori įsitikinti, jog svečių vynas neužnuodytas, todėl juodu nustojo jį nešęsi. Stalinas vaišindavo savo vynu ir pats maloniai atkimšdavo butelius. Po kiek laiko svečiai tostais būdavo vis įkyriau raginami išgerti baltosios, pipirinės ir brendžio, tad galop net tie užkietėję girtuokliai nusitašydavo kaip gaidžiai. Stalinas dėl to nesaikingo gėrimo kaltindavo Beriją. Paprastai per gruzinų vaišes šeimininkas juokais verčia svečius gerti, o jeigu jie priešinasi, įsižeidžia. Bet dabar šis tariamas vaišingumas tapo bjauriai iškreiptas ir virto baimę keliančiu galios demonstravimu. Stalinas taip ūžavo 1944–1945 metais, kad profesorius Vinogradovas įspėjo jį gerti mažiau. Tuomet Vadas perėjo prie vyno, skiesto mineraliniu vandeniu. Vis dėlto ir tada jis kartais persigerdavo; kartą Svetlana matė jį dainuojantį duetu su nebesilaikančiu ant kojų, bet išdidžiu sveikatos apsaugos ministru. Stalinui tapo pramoga tiek privaišinti savo bendražygius, kad šie nebekontroliuotų savęs, – tada jis pajusdavo juos valdąs.

Gėrimą pradėdavo ne Berija, o Stalinas: jis “versdavo mus gerti, kad atsirištų liežuvis”, – rašė Mikojanas. Stalinui patiko senų laikų žaidimas atspėti temperatūrą ir išgerti taurelę už kiekvieną apsiriktą laipsnį. Djilasas matė, kaip Berija suklydo trimis laipsniais ir turėjo išlenkti tris burneles degtinės. Berija – Svetlana jį vadino “puikiu šiuolaikiniu gudraus dvariškio pavyzdžiu” – tenkino Stalino troškimą matyti, kaip jo dvariškiai praranda orumą, ir akylai stebėdavo, kad nė vienas nepraleistų tosto.

– Nagi, išgerk kaip visi, – Berija kankindavo Molotovą, nes šis “visada norėdavo pasirodyti prieš Staliną – jei šis ką nors įsakydavo, visada paklusdavo”. (…)

Kartais per tas bakchanalijas buvo tiek daug geriama, kad didžiūnai, it kokie senstantys, pilvoti studentai, išsvirduliuodavo iš valgomojo vemti, apsidirbdavo ar jų apsaugininkams tiesiog tekdavo nešte nešti juos namo. Stalinas girdavo Molotovą už tai, kad pajėgia daug išgerti, bet kartais užsienio reikalų ministras irgi pasigerdavo.

Daugiausiai vemdavo Poskriobyševas. Tarp daugiausiai geriančių buvo Chruščiovas – jis troško įsiteikti Stalinui visai kaip ir Berija. Kartais Chruščiovas taip nusilesdavo, kad Berija parveždavo jį namo ir paguldydavo į lovą, – Nikita bemat ją prišlapindavo. Ždanovas ir Ščerbakovas negalėjo nustoti gėrę ir tapo alkoholikais; pirmasis bandė atsikratyti šio žalingo įpročio, antrasis 1945 metais mirė nuo širdies smūgio, ištikusio po baisių išgertuvių. Bulganinas buvo “beveik alkoholikas”; Malenkovas tik dar labiau išpampo.

Berijai, Malenkovui ir Mikojanui pavyko papirkti padavėją, kad ši vietoj svaigalų piltų jiems “nuspalvintą vandenį”, bet Ščerbakovas išdavė juos Stalinui. Kartą išgėręs įspūdingą kiekį brendžio Mikojanas išsvirduliavo iš valgomojo ir netoliese aptiko kambarėlį su sofa ir praustuvu. Jis apsišlakstė veidą vandeniu, atsigulė ir jam pavyko kelias minutes nusnūsti. Tai tapo slaptu jo įpročiu, bet Berija įskundė Mikojaną Stalinui, jau pradėjusiam justi armėnui antipatiją.

– Nori būti gudresnis už kitus, ar ne? – iš lėto iškošė Stalinas. – Žiūrėk, kad vėliau netektų to gailėtis!

Stalino namuose šie žodžiai visada buvo baisiausias grasinimas.

Stalino vasalams iš Vidurio Europos sekėsi ne ką geriau. Kartą Gottwaldas tiek pasigėrė, kad paprašė priimti Čekoslovakiją į SSRS sudėtį. Su juo atėjusi žmona didvyriškai pasisiūlė: “Drauge Stalinai, leiskite man gerti vietoj mano vyro. Gersiu už mus abu.” Rakosi kvailai pareiškė, kad sovietų žmonės – “girtuokliai”.

– Mes dar pažiūrėsim, kas girtuokliai! – nusišaipė Stalinas ir kartu su Berija “pripumpavo” vengrą svaigalų.

Valgomajame pasirodydavo tarnaitės – storos valstietės, it kokios karalienės Viktorijos laikų slaugės pasirišusios baltas prijuostes, nešinos daugybe gruziniškų patiekalų. Juos sudėdavo ant bufeto ar ilgojo stalo gale ir dingdavo.

Kartą viena jų stabtelėjo pilstydama arbatą Stalinui ir svečiams lenkams. Vadas iškart tai pastebėjo:

– Ką ji nori nugirsti?

Jeigu iškilių svečių iš užsienio nebūdavo, vakarienę patiekdavo kuri nors namų šeimininkė, paprastai Valečka, ir vienas apsaugininkas. Svečiai įsidėdavo maisto, tada sėsdavo prie stalo kartu su Stalinu.

“Pamažu Stalinas ėmė labai domėtis tuo, ką valgo”, – prisimena Mikojanas.

Nuvargęs generalisimas pildė senkančios energijos atsargas “milžinišku kiekiu maisto, kurio būtų užtekę kur kas stambesniam vyrui”.

“Jis suvalgydavo mažų mažiausiai dvigubai daugiau už mane, – rašė Mikojanas. – Imdavo gilią lėkštę, prisipildavo į ją dviejų karštų sriubų, paskui kaimiečių papročiu, žinomu man iš mano paties kaimo, pritrupindavo į lėkštę duonos, uždengdavo kita, tada išsrėbdavo iki paskutinio lašo. Paskui valgydavo užkandžius ir pagrindinį patiekalą su daugybe mėsos.” Stalinui “dar patiko žuvis, labiausiai silkė, be to, mėgo paukštieną – vištieną, antieną” ir virtas putpeles. Jis net sugalvojo naują patiekalą ir pavadino jį aragvi – avieną su baklažanais, pomidorais, bulvėmis ir juodaisiais pipirais. Šį patiekalą, kurį dažnai užsisakydavo, jis pagardindavo pikantišku padažu. Tačiau Stalinas pasidarė toks įtarus, kad paprastai bandydavo prikalbinti Chruščiovą, ėdriausią iš savo didikų, paragauti avienos ar silkės ir tik tada valgydavo pats…

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Apie autorių

Simonas Sebagas Montefiore (g. 1965 m.) – britų rašytojas, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias, kurio pasauliniais bestseleriais tapusios knygos jau išverstos į daugiau nei 35 kalbas. Lietuviškai jau išleista “Stalino jaunystė” pelnė ne vieną įvertinimą: “LA Times Book Prize for Biography” (JAV), “Costa Biography Award” (JK), “Kreisky Prize for Political Literature” (Austrija) ir “Le Grand Prix de la Biographie Politique” (Prancūzija). Jos tęsinys – “Stalinas: Raudonojo caro dvaras” laimėjo “2004 British Book Awards” Metų istorinės knygos titulą. Rašytojas, Karališkosios literatūros draugijos narys, gyvena Londone. Su autoriumi skaitytojai gali susisiekti per “Facebooką”, o daugiau informacijos rasti adresu www.simonsebagmontefiore.com.

Garsiojoje savo knygoje “Stalinas: Raudonojo caro dvaras” autorius bando pavaizduoti Staliną, dvidešimt įtakingiausių jo didžiūnų ir jų šeimos narius, taip pat parodyti, kaip jie valdė ir kaip gyveno savo valdžios apogėjuje.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje Stalinas kelis mėnesius per metus valdydavo šalį iš savo naujų namų Naujajame Atone; labiausiai jis mėgo šį pastatą

Išsekęs niūrus Stalinas veda Beriją, Mikojaną ir Malenkovą per Kremlių prie mauzoliejaus prieš 1946 m. Gegužės pirmosios paradą. Nors jie eidavo ranka rankon, tame gyvatyne jų draugystė buvo apsimestinė: kiekvienas stengsis sunaikinti kitus

Leidyba Lietuvoje traukiasi vertingiausių ir lėtai atsiperkančių leidinių sąskaita.

Leidėjai šių metų pabaigoje šventė pergalę: 9 proc. PVM lengvata knygoms Lietuvoje liko galioti neapibrėžtam laikotarpiui. “Vasarą jau buvom nuleidę rankas, nes lengvatinių PVM tarifų klausimas taip ir nepradėtas svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Tačiau pačioje metų pabaigoje viskas laimingai susiklostė”, – neslepia džiaugsmo Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Ar mažesni mokesčiai išgelbės knygų leidėjus? “Tyto albos” direktorės Lolitos Varanavičienės nuomone, bent jau leis vegetuoti toliau. “Knygų leidyba kaip verslas šiandien traukiasi. Lieka leidyba kaip pomėgis ar kaip kūrybos džiaugsmas”, – tvirtina leidėja.

Sustingę tiražai

Leidybos kaip verslo situaciją neblogai rodo vidutiniai knygų tiražai. Orientuojantis pagal juos, padėtis 2010-aisiais liko tolygi 2009-iesiems. Vidutinis knygos tiražas, kaip rodo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Knygotyros ir bibliografijos centro suteikti vienuolikos mėnesių spaudos statistikos duomenys, šįmet nekito ir išliko 1,5 tūkst. 2008-aisiais, t.y. iki mokesčių padidinimo, vidutinis knygos tiražas Lietuvoje buvo 1,6 tūkst. egzempliorių.
Tačiau 2010-aisiais pastebimai mažėjo lietuvių kalba leidžiamų knygų ir brošiūrų: 2009-aisiais jų per mėnesį būdavo registruojama 310 pavadinimų, o 2010-aisiais – jau tik 250.
“Šiandien džiaugiamės, jei užsienietiško romano vertimo parduodama 1200–1500 egzempliorių. Ką kalbėti apie lietuvių poeziją ar dramaturgiją: netgi scenoje populiaraus Mariaus Ivaškevičiaus “Mistro” pasirodys vos 500 vienetų. Vidutinį tiražą palaiko nebent receptų knygos”, – teigė L.Varanavičienė.
Ji prognozuoja, kad 2011-aisiais tiražai turėtų šiek tiek susitraukti, nes žmonių piniginės nepilnėja, nuotaikos irgi nesikeičia. “Savaitgalį praleidau sostinės knygynuose stebėdama, kokių knygų žmonės įsigyja šventinėms dovanoms. Didžiausias sujudimas buvo prie atpigintų leidinių. Pirkėjai aktyviai dalijosi nuomonėmis, klausinėjo skaičiusiųjų, kurias knygas verta rinktis, o kurių ne”, – liudija pašnekovė.
Arturas Mickevičius, vadovaujantis “Versus aureus” ir “Gimtajam žodžiui”, 2010-uosius apskritai vadina “nesibaigiančio išpardavimo metais”, nes pigių knygų akcijos knygynų tinkluose vyko be pertraukų. Todėl net kalbėti apie knygų brangimą atrodė nepadoru.
“Nežinau, kaip kitose leidyklose, bet mūsų knygų tiražai mažėjo kone 10 proc. Planuojame, kad 2011-aisiais jie mažės dar 20 proc.”, – teigia A.Mickevičius.
Tiesa ir tai, kad mažėjo leidžiamų knygų pavadinimų. Vienbalsiai sutariama, kad šis mažėjimas – pirmiausia išliekamąją vertę turinčių, bet brangiai kainuojančių ir greitai neatsiperkančių leidinių sąskaita. “Tai reiškia, kad mūsų vaikai, norėdami išsilavinimu prilygti kitų tautybių bendraamžiams, privalės gerai mokėti mažiausiai dvi tris užsienio kalbas, nes lietuvių kalba būtinos literatūros paprasčiausiai nebebus”, – prognozuoja A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

Bibliotekų kiaurymės

Jau paskelbta, kad Bibliotekų fondams papildyti kitąmet žadama skirti 800 tūkst. Lt daugiau nei tam paskirstyta 2010 m. To užteks, kad statistiškai vienam Lietuvos gyventojui tenkanti suma bibliotekų knygoms įsigyti padidėtų nuo 69 iki 90 centų. Tačiau leidėjų bendruomenė dėl to smarkiai nedžiūgauja: “Žinant, kad šalyje maždaug tūkstantis viešųjų bibliotekų, o vidutinė knygos kaina – 25 Lt, išeina, kad vidutiniškai biblioteka per metus turėtų gauti 32 knygomis daugiau. Argi jomis įmanoma užkišti per porą sumažinto finansavimo metų atsivėrusią lentynų tuštumą?” – klausia Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.
Yra ir dar pesimistiškesnė nuomonė: didėjantį finansavimą paprasčiausiai “praris” brangstančios knygos, todėl bibliotekos iš tikrųjų jo nepajus. “Lieku prie savo nuomonės: statome akvariumus, kuriuose neplaukiosime, nes juose nebus vandens”, – teigia L.Varanavičienė, primindama, kad bibliotekoms rekonstruoti 2008–2009 m. skirta 170 mln. Lt, o naujoms knygoms įsigyti per pastaruosius dvejus metus – tik 5 mln. Lt.
Kol kas nežinoma, kiek lėšų sulauks Kultūros ministerijos įgyvendinama leidybos rėmimo programa, dėl kurios dienos šviesą išvysta nemažai lietuvių autorių kūrinių. Be tokios paramos, A.Mickevičiaus nuomone, mūsų rašytojai gali likti ant ledo, nes populiarių vardų, kuriais pasitiki leidėjai, šalyje tėra vienetai. “O likusieji autoriai neretai pervertina savo literatūrinį talentą”, – atvirai kalbėjo leidėjas.

Naujųjų metų mados

Švenčių išvakarėse pasirodžiusi “Katalikų pasaulio” leidyklos  “Dangiška virtuvė”, kurioje pristatomi viso pasaulio šventųjų vardadieniams skirti patiekalai, puikiai iliustruoja 2010-ųjų leidybos tendencijas. Vis dėlto madų amžinų nebūna, tad mėginame prognozuoti, kur link suksis 2011-ųjų knygų populiarumo rodyklės.
“Receptų knygų rinka jau “atsivalgė”, jos pamažu trauksis nuo arenos. Kas užims atsilaisvinusią vietą? Sakyčiau – kūriniai, tinkantys jaukiam šeimyniniam skaitymui, šviesiomis spalvomis pasaulį piešiantys romanai. Ne banalios meilės istorijos, bet ir ne tamsiųjų psichologijos užkaborių gvildenimai, ne destruktyvioji savianalizė. Pavargę nuo realybės žmonės ieško lengvesnių žanrų”, – tvirtina A.Mickevičius.
Ir nesvarbu, ar tai bus naujas kūrinys, ar tik kartojamas seniai leistos knygos leidimas: pastarieji leidėjams ypač patrauklūs tuo, kad pinga autorinės teisės ir kartu mažėja knygos savikaina. O būtent mokesčiai nuo autorinių sutarčių, kurie dar labiau išaugs 2011-aisiais, šiandien kelia daugiausia nerimo. “Autoriai už darbą gaus dar mažiau, mes mokėsime dar daugiau. Nors mokesčiai didės nežymiai, esame apskaičiavę, kad dviem mūsų leidykloms per metus kainuos 100 tūkst. Lt”, – sako A.Mickevičius.
Tačiau esama ir vilties teikiančių kregždžių: štai knygos, kuriose pasakojama apie teatralą Valentiną Masalskį ar smuikininką Raimundą Katilių, knygynuose perkamos puikiai, nors “lengvuoju žanru” tokias biografijas būtų sunku vadinti. Todėl spėjama, kad biografinės knygos nuo lentynų kol kas nesitrauks, tiesiog “rimtės” jų herojai. Vienadienių ekrano žvaigždučių išpažintys pamažu trauksis iš leidybos scenos.
“Spręskite patys: “Valentinas Masalskis: ieškant teatro” tapo perkamesnė nei “Tikroji Daktarų istorija”, o “Violetinė tragedija: Drąsiaus Kedžio pasirinkimas” apskritai nepateko į perkamiausių knygų dešimtukus. Tai teikia vilčių ir žadina tikėjimą skaitytojų sąmoningumu”, – tvirtina L.Varanavičienė.
Pati geriausia žinia – rankraščių leidyklose anaiptol nemažėja. “Gal rašydami žmonės bandė tvarkytis su juos užklupusia krize ar nedarbu, tačiau tekstų pasiūla leidyklose sunkmečiu nesumažėjo, netgi išaugo. Tik štai gerų, dėmesio vertų rankraščių nepagausėjo”, – sako A.Mickevičius.

Sieks tapti Pasaulio knygų sostine

Dar viena intriguojanti žinia – Vilnius apsisprendė sieksiąs tapti 2014 m. Pasaulio knygų sostine. Anksčiau į 2012 m. Pasaulio knygų sostines pretendavo klaipėdiečiai, tačiau UNESCO skelbiamo konkurso nelaimėjo, nors varžovų turėjo nedaug – paraiškas tebuvo pateikę keturi miestai. 2012 m. Pasaulio knygų sostine išrinktas Jerevanas.
Mąstė tuomet apie paraišką ir vilniečiai, bet dėl sunkmečio šios idėjos buvo atsisakyta. Renginių programą Pasaulio knygų sostinės organizatoriai privalo parengti ir įgyvendinti savo pačių lėšomis, jokios finansinės paramos UNESCO organizatoriams neteikia.
2010-aisiais Pasaulio knygų sostinės titulą turėjo Liubliana, 2011-aisiais tokia sostine taps Buenos Airės. “Įdomu, kad titulas perduodamas ne iškart po Naujųjų metų, o pavasarį, gegužės pradžioje. Kiekvienas rengėjas apsisprendžia, kokia bus pagrindinė Pasaulio knygų sostinės tema. Tarkim, 2009-aisiais sostine tapęs Amsterdamas daugiausia dėmesio skyrė vadovėlių leidybai”, – pasakoja A. Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.

box1
Vidutiniai knygų tiražai (tūkst.) 2009 m.
Prancūzija     9,6
Švedija     6,8
Lenkija     6,4
Ispanija     4,3
Lietuva     1,5
Bulgarija     0,9
Šaltinis: Europos leidėjų federacijos (FEP) duomenys

Kartais sulaukiame priekaištų, kad į savo skaitinių rubriką neįsileidžiame jaunų autorių. Taigi šį kartą įsileidžiame. Ir siūlome ištrauką iš debiutuojančios 23-ejų metų lietuvių rašytojos G.Grušaitės romano “Neišsipildymas”.

Aštuoniolikos mano nagai vis dar buvo gražūs, o gyvenimas nuobodus, ir ne todėl, kad jam trūko dramos, ašarų, purvo ar skausmo, bet dėl to, kad aš nebetikėjau, jog mano kančia yra unikali. Stengiausi išgyventi, nes kažko laukiau. Galbūt laukiau, kol pagaliau pradėsiu gyventi.

Tuomet dažnai žaisdavau Nadią Ivanovną, dažydavau plaukus šokoladu, o lūpas raudonai. Kartais jausdavausi visai graži ir trokštama, sėdėdama ant aukštos baro kėdės, klausydamasi bereikšmių pasakų apie Bukovskį ir švelnią ėriukų odą (o Viešpatie, troškau būti ėriukas ant tavo aukuro, tik to dar nežinojau), siekdavau įrodyti pasauliui, kad egzistuoju, ir geidžiau būti paliesta egzistencijos. Jie turėjo suprasti, kad visos liesos, liūdnos paauglės, pasirėmusios alkūne į baro altorių, turi būti išklausytos, antraip kita karta ir vėl bus pagimdyta abejingų moterų, užkariavusių pasaulį ir nutildžiusių savo balsą. Mane išklausė, bet turbūt per vėlai, nes vieną spalio rytą pabudau nuo saulės spindulio, lėtai slenkančio nuogu kūnu, ir instinktyviai ištiesiau kaklą į šviesą.

Neprisimenu pačios pradžios

Manęs nebuvo. Buvo nuogos kojos, švelniai krintanti suknelė, plaukai – visą gyvenimą nugyvenau žiūrėdama į save iš tolo, kartais pabusdavau savo kūne it svetimame kambaryje ir neatpažindavau rankų, kraujagyslių, jaučiau, kad mano “aš” slypi kažkur kitur, pasiklydęs išdžiūvusioje dykroje.

Kai apsižvalgau, regiu, kad šiuo keliu einame tik mes, aš ir tu, bet pasukus galvą atrodo, jog už nugarų eina dar kažkas.

Rugilė Vitkauskaitė. Gimė žiemą, atėjo tamsoje, spėju – išeis irgi prieblandoje, švintant. Buvo patraukli, ryškių veido bruožų, bet negalėjai pavadinti labai gražia moterimi. Aukšta, labai liesa šviesiaplaukė pailgu veidu ir didžiulėmis akimis. Likimo struktūra glūdėjo veide, jos bruožuose nebuvo nieko savito, nieko nekintamo, ir todėl veidas lengvai prisitaikydavo prie skirtingų žmonių aistros projekcijų. Niekuo neypatinga. Visada truputį nutolusi. Žmonės manydavo, kad tai moteriškas paslaptingumas, bet iš tiesų tebuvo bukas, suglebęs abejingumas.

Rugilė buvo iš tos kartos žmonių, kuriems svarbiau gerai atrodyti nuotraukose, nei iš tiesų gyventi. Šiek tiek atmetusi pečius ir vos pasukusi galvą į dešinę, ji primindavo netaisyklingą gėlę, dar labiau trokštamą dėl broko, kuris ją darė unikalią. Dvimatės erdvės princesė. Aipodų karta. Feisbuko karta. Tai buvo žmonės, kuriuos apibrėždavo rinkodaros produktai, kurių tapatybė buvo masinio turėjimo, naudojimo ir sudėvėjimo padarinys. Ratas sukosi taip greitai, kad vargšai akademikai nespėdavo įvardyti naujos kartos, o ji jau tapdavo nebemadinga.

Vilnius tuo metu karštligiškai stengėsi ką nors sukurti ir kaip nors įamžinti savo egzistenciją. Gatvės buvo užlietos ambicijų, troškulio ir noro laimėti. Buvo tik dvi rūšys žmonių: kuriantys ir tie kiti, jie. Pilkoji masė. Rugilė juokėsi ir tiesiog gyveno. Niekada gyvenime nėra turėjusi darbo. Nei savo namų. Nei ko nors, kas būtų jos.

(…)

Saulė tolygiai sklido pro atvirą langą ir mačiau, kaip lėtai krinta pavargę lapai, buvau į rudenį žiūrinti lietuvių geiša, besiruošianti byrėti ir nykti. Buvau laiminga, nes šokoladiniame kambaryje pleveno mano likimo nuojauta, tai buvo susitaikymo ir abejingumo pradžia, atlošiau galvą ir veidrodinėse lubose mačiau savo šypseną.

Kambarys nepriklausė man, kaip, beje, ir visa kita mano gyvenime, ir žaliasis ežeras už lango buvo per toli, per arti, kad galėčiau nuskęsti, viskas, kas galėjo mane pribaigti, buvo per toli, neturėjau pakankamai ryžto net mirti. Mane dažnai kamuodavo noras mirti, buvau pritvinkusi negalėjimo, bejėgiškumo. Įsivaizdavau mirtį kaip ramų, švelnų miegą, kuris išvaduotų nuo kasdienio košmaro. Dažnai žvalgydavausi į žmones, kurių beveik nepažinojau, bet kartu gerdavome alų prie Vilnelės ar Barbakano. Norėjau suprasti, ar jie laimingi. Tiesą sakant, nežinojau, kaip atrodo laimė. Nepažinojau nė vieno laimingo žmogaus. Aplink buvo talentingų, kartais turtingų, kartais sėkmės lydimų žmonių, bet nė vienas neturėjo tos vidinės ramybės, kurios ieškojau. Kai sutikau Ugnę, supratau, kad toji vidinė ramybė yra asmenybės savikastracija, kuri it nereikalingas dalis nupjauna ilgesį, šilumą, užuojautą ir visa, ko nereikia. Netgi laimėje slypėjo destrukcija.

(…)

Šalia manęs gulėjo kažkieno beformis, suglebęs nuogas kūnas. Lyg praregėjusi pažvelgiau į aplink byrančius svetimus gyvenimus ir neradau savyje nė lašo užuojautos. Rugilė Vitkauskaitė mirė, liko tik Rugilės nuojauta, kuri atsikėlusi išėjo į terasą ir ilgai žiūrėjo į juodą ežero vandenį. Stovėjau nuoga rugsėjo vėjyje ir oda šiurpo nuo ežero artumo.

Nuogas kūnas pabudo ir įgijo vardą, kuris buvo toks pat nesvarbus, kaip Tomas ar Darius, ar Belzebubas:

– Rugile, ar nori, kad nuvežčiau į mokyklą?

Papurčiau galvą. Man ten ne vieta, kaip niekad ir niekur nebus. Nujaučiau, kad esu tik tuščias indas, kurį kažkas pripildys. Grįžome į kambarį ir apgaubti stiklinės terasos žiūrėjome, kaip vėjas pusto lapus didžiuliame balkone ir tingiai banguoja ežeras.

Pusryčiavome su Tomu, Darium ir Švenčiausiąja Belzebubo Trejybe, žiūrėjau į jo barzdą ir savimi patenkinto dauno snukį (studijavo finansus ir tikėjo sėkme, o aš tikėjau, kad jis pirktų man “Prada” sukneles, gyventume ir nekęstume kiekvienos minutės, praleistos kartu). Dar turėjau paskutinę progą pasakyti “ne” gyvenimui, kuris nuolat mane kamuotų alkiu:

– Mano Švenčiausioji Trejybe, aš žinau, kad dulkinate Alisą Stebuklų Šalyje, – jo akys susitraukė ir jis ketino kartu pradėti treniruotis mūsų amžinybei, truputį mane mylėjo ir ketino vesti, ruošėsi man meluoti bent jau ateinančius dvidešimt metų. – Nieko tokio, brangusis, nes mane dulkino triušis ir tikriausiai… Darius – toks triušio vardas.

Tomas nutilo, jo mintys klajojo Niekados žemėje, buvo pasiruošęs neišgirsti, bet jį glumino mano veidas, galėjo atleisti išdavystę, abejingumą, melą, tik ne tą absoliučią ne šio pasaulio tuštumą ir panieką jo mažam pavėjui byrančiam gyvenimui. Pamanė, kad esu lengvai pakeičiama, ir nuvežė į mokyklą, kurią kantriai iškentėjau laukdama pavasario ir gyvenimo, kurį nujaučiau kažkur esant.

Ruduo baigėsi, medžiai nušalo, pasirodė pirmasis sniegas, bet šiame pasaulyje vis dar nebuvo nė vienos priežasties atsimerkti ryte. Nebuvo ko matyti ir ko išgirsti. Kurčia tyla, kurioje mokėmės atsižadėjimo meno.

Atsižadu balso. Gyvenimas yra mažas kaip voverė ir linkęs trupėti palei Pylimo gatvę per Šiaurės jūrą ratu Kaukazo link. Tą dieną, kai pirmąkart pajutau ilgesį Ugnei, nutraukiau visus bent kiek artimus ryšius su žmonėmis. Norėjau likti viena. Mano vienatvė buvo kažkuo sumeluota, nes viskas, ką dariau, buvo nulemta kitų žmonių, bet jų buvo tiek daug ir jie taip greit keitėsi, kad galiausiai liko tik Nadios ranka iš sapno ir Ugnės šešėlis už nugaros. Tik tiek. Viskas, ką kada nors turėjau.

Trakų gatvė ir gelsvas lapų sniegas lyg nedidelė alėja, kuria einama į save. Žmonės skubėjo, aš vėlavau susitikti su Medūza Gorgone (kartu gerdavome kavą ir šnekėdavomės apie nieką, įtariau, kad iš tiesų ji manęs nemėgsta). Ji buvo mano geriausia draugė, žmogus, su kuriuo žudydavau laiką sekmadienio popietėmis. Negaliu prisiminti, apie ką kalbėdavomės. Dar buvome pilnos vilčių pakeisti pasaulį, jautėmės svarbios, vienintelės ir ypatingos. Truputį nesuprastos. Labai atstumtos. Keista, užteko vieno vakaro, kad susvetimėtume visiems laikams. Mūsų draugystė buvo grįsta panašumo iliuzija, kurią lengviausiai sudaužo abejingumas.

Vilkėjau mėlyną paltą (Gabrieliui jis būtų patikęs) ir žiūrėjau į save vitrinose. Mano Švenčiausioji Trejybė, pirmoji meilė, pirmasis seksas, manęs atsižadėjo, ir jaučiausi laiminga, nes žinojau, tikrai žinojau, kad būsiu mūza, man tereikia tylėti ir būti.

Medūza Gorgonė buvo stamboka ir rūgštaus veido, viena iš tų, kurios troško sėkmės, bet ši joms nepriklausė. Jos gyvenimas vėliau susiklostė sėkmingai, dirbo rinkodaros vadybininke, ištekėjo, turėjo du vidutiniškus vaikus ir namą Zujūnuose. Pamačiusi mano nuotrauką laikraštyje ar žurnale piktai, sukandusi dantis sušnypšdavo: “Pažinojau ją vaikystėje, visiška kalė. Durna kaip bato aulas. O dabar paaiškėjo, kad dar ir lesbė.” Tą vakarą susitikusios kalbėjomės apie mano skyrybas ir ji bandė suprasti, kodėl metu Tomą, Darių, Belzebubą; taip niekad ir nesuprato – man nereikėjo vyro tam, kad būčiau užpildyta. Man reikėjo kur kas daugiau. Reikėjo žmogaus, nuo kurio žvilgsnio griūtų sienos…

Apie autorę

Gabija Grušaitė (gim. 1987 m.) – debiutuojanti jauna lietuvių rašytoja. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklos dailės klasėje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką – Londoną. Romane autorė drąsiai jungia savąją – šių dienų jauno žmogaus – patirtį su literatūrine fikcija. Pasakojama apie žmones, kurie nenuilsdami savęs ieško meilėje ir neišsipildymuose.

Pati G.Grušaitė mano, kad ši knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors “prie meno” arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno”. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, ieškantiems išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose.

Praėjusių metų viduryje Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kartu su partneriais pristatytas investicinis projektas “Interaktyvių elektroninių paslaugų, skirtų leidiniams ir publikacijoms užsakyti ir gauti viešosiose bibliotekose, plėtra” jau buvo sulaukęs ES paramos, tačiau susigriebta, kad kai kurios jame numatytos priemonės nesuderinamos su galiojančiais autorinių ir gretutinių teisių įstatymais.

Bibliotekininkai norėjo skaitytojo pageidaujamą teksto fragmentą skanuoti ir išsaugoti vidinėje duomenų bazėje, kurią vėliau galėtų naudoti kitų skaitytojų poreikiams. Vienkartinis fragmento kopijavimas skaitytojui asmeniškai naudoti nedraudžiamas, tačiau duomenų bazės kūrimas be autorių ir leidėjų sutikimo – jau nelegalus.

Laisvai – tik paveldas

“Įgyvendinus tokį projektą, būtų gerokai praplėsta elektroninėje erdvėje legaliai pateikiamų dokumentų pasiūla. Siūlėme leidėjams ieškoti abi šalis tenkinančių variantų, pavyzdžiui, kad už naudojimąsi paslauga iš vartotojų būtų renkamas nustatyto dydžio mokestis, kurio dalis atitektų autoriams ir leidėjams. Tačiau jie į diskusijas nesileido”, – “Veidui” pasakojo Nacionalinės Martyni Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotojas Algirdas Plioplys.

Bibliotekininkų nuomone, tokia paslauga suteiktų daugiau galimybių provincijos eruditams, kurių poreikių viešosios bibliotekos tiek dėl lėšų stokos, tiek dėl į plačią paklausą orientuoto fondų komplektavimo šiandien patenkinti nebegali. Jau veikiančioje “e-paveldo” elektroninėje bazėje, kuria šiais metais kas mėnesį pasinaudojo maždaug po 16 tūkst. besikreipiančiųjų, galima rasti tik iki 1940 m. leistą periodiką ir autorių teisių nebesaugomų knygų, t.y. tų, kurių autoriai (arba paskutinis iš autorių) mirę mažiausiai prieš 70 metų. Tačiau tokie tekstai aktualiausi tik studentams ir mokslininkams. Manoma, kad elektroninėje erdvėje turėdami galimybę skaityti dominančius tekstus legaliai, žmonės rečiau jų ieškotų piratinėse interneto svetainėse, kur, pasak leidėjų, šiandien norėdamas rasi bet kokią naujieną.

“Skaitytojai su mumis draugiškai pasidalija interneto nuorodomis, kur ieškoti mūsų pačių išleistų knygų”, – neslepia “Tyto albos” vadovė Lolita Varanavičienė.

Vis dėlto elektroninės bibliotekos, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomosios direktorės Aidos Dobkevičiūtės teigimu, nėra tinkama alternatyva piratavimui. “Jeigu leidėjas iš knygos neuždirba, jis neturi ko investuoti į naujus leidinius. Be to, mes giname ir autorių teises. Jei autorius nieko negaus už parašytą knygą, jis negalės rašyti kitos. Rezultatas – dar labiau smunkanti kokybė ir dar stipresnis komercinės produkcijos dominavimas”, – tvirtina A.Dobkevičiūtė.

Praktika paneigė baimes

“Leidėjai, remiami autoritetingų teisininkų, gina savo ir autorių interesus, o bibliotekos mėgina apginti vartotojus. Turėtų būti rastas balansas, tačiau kol kas kovą pralaimime”, – “Veidui” sakė Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė Emilija Banionytė. Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galiojantis Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas netgi griežtesnis, nei leidžia analogiški ES dokumentai, nes jame įteisintos ne visos ES numatytos išlygos – pavyzdžiui, nesuteikta daugiau kūrinių kopijavimo teisių neįgaliesiems.

Šiaip ar taip, vilties esama. Štai Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekoje studentams nebereikia konkuruoti dėl mokslui reikalingos literatūros, nes beveik 350 vadovėlių, išleistų šio universiteto leidyklos “Technika”, jie bet kada gali rasti universiteto kompiuterių monitoriuose. Norėdami skaityti ir savo asmeniniuose kompiuteriuose, studentai iš pradžių privalėdavo susimokėti nedidelį mokestį, tačiau dabar to nereikalaujama: moka tik “ateiviai” ir “Impelsys” sistemos prenumeratoriai (pavyzdžiui, kiti šalies universitetai).

“Sistema, kurią įdiegėme žiemą, nuo kovo mėnesio jau suteikė daugiau kaip 224 tūkst. paslaugų. Du trečdaliai jų teko VGTU tinklo skaitytojams, likęs trečdalis – skaitytojams iš viso pasaulio. Patys tuo stebimės, bet 7 tūkst. kartų mūsų vadovėliai skaityti JAV ir Kanadoje, beveik 3 tūkst. kartų jais domėjosi korėjiečiai. Pajamos, surenkamos iš tokių skaitytojų ir prenumeratorių, jau baigia padengti sistemos įdiegimo išlaidas”, – pasakoja leidyklos “Technika” direktorė Eleonora Dagienė.

Įdomiausia – kad tradiciniu – popieriniu formatu “Technikos” leidžiamų vadovėlių pardavimas dėl to visai nenukentėjo. Tad ar pagrįsta elektroninių bibliotekų baimė?

Artėjant Kalėdoms, keičiasi ir mūsų “Skaitinių” rubrikos tematika. Šį kartą siūlome jums ištrauką iš kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygos “Kelias į Santjago de Kompostelą”. Šią knygą apie piligrimus išleis leidykla “Tyto alba”, o knygynuose ji pasirodys antroje gruodžio pusėje.

Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atsiradimą, stebuklų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą romėnų keliais, nusidriekusiais išilgai Kantabrijos jūros pakrantės, o tas vietas, kuriose viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis irdamiesi iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų. (…)

Prasidėjus piligrimystei, iš nedidelio kaimo, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugantys vienuoliai, išaugo elegantiškas miestas. Viduramžiais jis buvo trečias svarbiausias krikščionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo vis nauji piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų, o amžiams bėgant – net iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos. (…)

Nors per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug takų, kelias iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą laikomas tradiciniu ir dar vadinamas Prancūzų keliu. Piligrimai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkeliaudavo šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Pirmasis šį maršrutą 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos “Codex Calixtinus” tomus.

Jokūbo kelią šiandien žymi ženklai – geltonos rodyklės, stulpeliai, šukučių kriauklės, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai apibrėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus kelius ir takus. Susiformavusių Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurės kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, Iberijos pusiasalio centru iš Sevilijos veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra ir trumpesnių kelių, kuriais į šį miestą traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, airiai ir velsiečiai. Visi keliai pažymėti rodyklėmis, tačiau piligrimai dažniausiai renkasi tradicinį prancūziškąjį maršrutą iš Sen Žano.

(…)

Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asilus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip ir kadaise, vis dar keliauja savo kojomis. Dažniausiai jie pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, pavasarį klampoja per purvą, o rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo.

Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes “tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI amžiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra tiek transporto priemonių, toks keliavimo būdas yra grįžimas į viduramžius”. Pasak jo, reikia naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo nešvaistyti laiko. Man patiko toks bičiulio požiūris, nes praktiniu požiūriu jis visiškai teisus. Būtent taip ir buvo: senovėje piligrimai neturėjo automobilių, todėl ir sukardavo pėsčiomis pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo.

Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę.

Iškeliavau 2006 metų rugsėjį. Žengusi pirmąjį žingsnį Santjago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajotojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo viltimi nepaliaudami mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę.

(…)

Svečiuose pas Raganaitę

Iš Bajonos miestelio, patogiai įsitaisiusio Atlanto pakrantėje netoli didelės smėlio kopos, traukinys rieda vis aukštyn į kalnus, kas akimirką toldamas nuo vandenyno. Pro vagono langus dirsčiodama į augančias Pirėnų keteras, šypsosi Aušra. Tikriausiai bando atspėti, į kokį pasaulio užkampį pateko šįryt nusileidus lėktuvui. Kai prieš kelionę prasitariau apie piligrimų kelią, nusprendė, kad ir jai vertėtų pasivaikščiot. Tik todėl ir atsibeldė iš Airijos į atkampų Prancūzijos miestelį, kad nors dalį nuotykių pasidalytų su manim. Matyt, suviliojo neįprastai nuskambėjęs žodis “piligrimas”. Ji turbūt vienintelė, kuriai prieš išvykdama užsiminiau apie kelionę.

Krūpčiojant vagonui, žemėlapyje nubrėžiu maršrutą ir išsamiai išaiškinu apie šv. Jokūbą, piligrimus bei prieglaudas. Iš Sen Žano kartu kulniuosime dvi savaites, o likusią kelio dalį eisiu viena. Apskaičiavau, kad, einant lėtai ir su pertraukomis, žygiui į Santjagą turėtų pakakti poros mėnesių.

Kas akimirką trumpėjantis atstumas iki Sen Žano atrodo lyg nykstanti riba, už kurios pasislėpusi kita tikrovė – tarsi šis Prancūzijos pakraštys būtų kokia ateivių žemė. Jau lipant į traukinį Bajonoje apėmė piligrimiška nuotaika, o jam pajudėjus jausmas dar labiau sustiprėjo. Atrodo, vagone susibūrė vien piligrimai: nuo lentynų nutįsę kuprinių diržai, šen bei ten kyšo lazdos, į akis krinta sunkūs storapadžiai keleivių batai. Už lango – netoli keturiasdešimties laipsnių karščio, bet mano batai irgi tokie pat. Ir Aušros.

Na, ir minia! Persmelkia nerami mintis, tačiau slapta viliuosi, kad tai tik savaitgalio kelionėn po kalnus susiruošę turistai. Šiandien penktadienis. Vis dar bandau įsivaizduoti, kaip rytoj vienos keliausim per neaprėpiamus žemės plotus ir kelyje nesutiksim nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta šnibžda ką kita – sako, kad smarkiai klystu. (…)
Tikslą pasiekęs traukinys sustoja.

Prie Pirėnų snūduriuojantis Sen Žan Pjė de Poras – piligrimų kelio pradžia daugeliui prancūzų ir užsieniečių. Ispanams labiau patinka kelionę pradėti iš kitoje Pirėnų pusėje prisiglaudusio Ronsesvaljeso. Pro miestelin įdardėjusio vagono langus matyti artimiausią kalvą apglėbusi viduramžių tvirtovė. Į ją pažvelgus aišku, kad nuo viršūnės bus matyti ne tik papėdėje sutūpę namai, bet ir rūko apgaubtos tolimos kalnų viršūnės – tos, kurių aukštį rytoj matuosime savo pėdomis.

Pasukusios paskui iš traukinio pabirusius lazduotuosius neapsirinkam – tuoj atsekam į pirmąją prieglaudą. Iš tikrųjų būta piligrimų būrio! Pamažu imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal nebetinka šiems laikams.

(…)

Prie prieglaudos durų pasitinka smulki šeimininkė žvitriomis akutėmis ir juosmenį siekiančiais juodais plaukais. Mums nespėjus nė mirktelėti, išdėsto namų taisykles:

– Batus nusiaut prie durų! Netriukšmaut, drabužius skalbti ir džiauti tik lauke, kambaryje nevalgyti, nerūkyti, dešimtą vakaro jau miegoti, o ryt vos prašvitus – kad jūsų net kvapo čia neliktų!

Viskas aišku, dukart sakyt nereikia. Klausomės nurodymų ir šypsomės – labai jau griežta atrodo nedidukė pirmosios prieglaudos prižiūrėtoja.

– Trūksta tik šluotos, ir lėks kaip vėjas savo būsto koridoriais, – sušnibžda Aušra man į ausį ir, sumokėjusi už mudviejų nakvynę po septynis eurus, išsitempia mane laukan.

Vakaras, ir žūtbūt turime spėti užsiregistruoti piligrimų centre ir įsigyti piligrimų pasus. Jei pavėluosime, teks laukti rytojaus popietės. Be šio dokumento į prieglaudas nepateksi, todėl būtina juo pasirūpinti kuo anksčiau.

(…)

Prancūziškajame Jokūbo kelyje prieglaudų netrūksta: nuo Ronsesvaljeso kitapus Pirėnų jos išsirikiavusios maždaug kas 5–10 kilometrų, o didesniuose kaimuose ir miestuose – net po kelias. Valstybės prižiūrimose prieglaudose nakvynė pigesnė arba suteikiama už aukas, tačiau ir patogumų jose mažiau nei privačiose. Privačiose visuomet yra virtuvė, skalbyklė, džiovykla, karštas vanduo ir kiti patogumai. Jose ir erdviau – kambariuose miega 8–16 piligrimų, o valstybinėse neretai tenka nakvoti kartu su 50–100 žmonių.

Iš piligrimų registracijos centro vėl skubame pas Raganaitę, dabar jau – paprašyti pirmojo autografo naujutėlaičiame piligrimų pase…

Apie autorę

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė nuo 2000 m. rašo straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir fotografuoja. Baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete, 2006 m. iškeliavo Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

Priminsime, kad Jokūbo kelias (dar vadinamas Prancūzų keliu) driekiasi Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pakrantės. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, kurie tarp kalnų ir lygumų išsibarstę iki Santjago de Kompostelos.

Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis kupinas legendų, simbolių ir mįslių. Iš Sen Žan Pjė de Poro beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.

Visada įdomu sužinoti, ką apie mus mano ir kaip mus vertina užsieniečiai. O juolab jei apie tai – visa knyga. Kaip tik tokia leidyklos “Versus aureus” knyga “Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais” ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose. Pateikiame ištrauką iš šio kūrinio.

Vilniuje praleidau kur kas daugiau laiko, nei galėjau numatyti 1989-ųjų spalį, pirmąsyk ten lankydamasis. Kaži kas toje Lietuvos sostinėje kerėjo nuo pirmųjų akimirkų. Gal katalikiškasis senamiesčio barokas, kupinas žavios mistikos. O gal kaži kas žydiško, nors beveik visi Vilniaus žydai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išnaikinti, o žydų gyvenamasis kvartalas sulygintas su žeme.

Ten, kur kadaise jo būta, dabar – tik 1950-ųjų statiniai. Kur iki karo parke stovėjo viena svarbiausių judaizmo sinagogų, šiandieną įsikūręs (rusiškas) vaikų darželis.

Mane žavėjo net ir lietuvių pasitikėjimas savimi. Begalę kartų teko išklausyti paskaitą apie herojišką Lietuvos praeitį – “valstybę nuo Baltijos ligi Juodosios jūros”. Perdėta narsa, bet ji svaigino. Lietuviai jautėsi pranašesni už savo baltiečius brolius. Ir buvo teisūs, nes būtent lietuviai nuo 1989–1990 metų žiemos energingiausiai kovojo dėl nepriklausomybės. Bet lietuviai dėl savo pranašumo ir klydo, nes jų padėtis buvo nepalyginti lengvesnė už Estijos ir Latvijos – į Lietuvą po karo nepriplūdo šitiek rusų.

Lietuviai buvo tarsi Baltijos kraštų italai. Stovintys ant pačių suręstos pakylos ir diriguojantys, ar maną, kad diriguoja, plačiais mostais ir baltomis pompastiškos retorikos pirštinėmis. Taip, tai buvo įspūdinga.

Mano gyvenimas Baltijos šalyse – tai gyvenimas ant ratų.

Šiandieną, kai susisiekimas tarp Švedijos ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos toks intensyvus, daugeliui sunku ir įsivaizduoti, koks buvo 1989-ųjų rudenį. Keltas Helsinkis–Talinas tuomet buvo vienintelis Vakarų ir Baltijos šalių susisiekimo būdas. O su Švedija – jokio tiesioginio ryšio. Kad iš Švedijos nuvyktum į Taliną, Rygą ar Vilnių, būdavai priverstas keliauti per Helsinkį, Leningradą ar Maskvą, iš kur traukiniu ar lėktuvu galėjai pasiekti visas Baltijos šalių sostines. Vėliau susisiekimas pagerėjo: SAS 1989-ųjų spalį atidarė maršrutą Stokholmas–Talinas, o “Aeroflot” 1990 m. kovą pradėjo skraidyti tarp Stokholmo ir Rygos.

Bet iš Leningrado, kur buvo įsikūręs generalinis konsulatas, į Baltijos šalis turėjau važinėti traukiniu. Visi traukiniai į Baltijos šalių sostines išvykdavo prieš pat vidurnaktį. Taline būdavo kitą rytą, apie pusę septynių. Į Rygą taip pat ilgėliau neužtrukdavo (keista, atstumas juk ilgesnis). Važiuoti Vilniaus traukiniu – tikra prabanga: jis atvykdavo apie pusę vienuolikos, tad galėdavai išsimiegoti.

1989-ųjų gruodį man atsiuntė asmeninį automobilį “Volvo 740″. Jis tapo ir tarnybine susisiekimo priemone, nes valstybė tokios neskyrė. Maniškiam “Volvo” teko daug patirti; buvo laikas, kai jis tarnavo it kokia kontora ant ratų. Pirmąjį pusmetį tarnyboje suskubau įveikti 2000 švedų mylių (1 švedų mylia – 10 kilometrų). Per visą darbo Baltijos šalyse laiką gal kokį penkiasdešimt kartų išmaišiau įvairias maršruto Leningradas–Talinas–Ryga–Vilnius kryptis ir, atrodo, tebeatmenu vos ne kiekvieną kelio linkį.

Ilgiausia, 370 km, buvo Leningrado–Talino atkarpa. Jai būdingi ir ryškiausi kontrastai. Pirmieji 150 kilometrų – prastais sovietiniais keliais, kurių dalis pietvakariuose nuo Leningrado driekėsi tapybišku Ingermanlandijos kraštovaizdžiu. Pravažiavus Kingisepą, apgriuvusį sovietinį miestelį, grūste prigrūstą betoninių keliaaukščių namų, kelias dvi švedų mylias vedė tiesiog nosies tiesumu. Vairuotojui prieš akis prie tolumoje plytinčios Narvos visąlaik dūlavo Hermano tvirtovė. Tarsi koks švyturys, kviečiantis tolyn, į Taliną. Rusų tvirtovė, stūksanti priešais, Narvos miesto dvynyje Ivangorode išnirdavo tik privažiavus.

Siauru tiltu persikeldavai Narvos upe, kirsdavai Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos sieną. 1989-aisiais, žinoma, nebuvo jokios pasienio kontrolės, galėjai važiuoti kiaurai.

Narvos upė kadaise buvo Rusijos ir senosios švedų valstybės siena. Įtvirtinimai, dar ir šiandien mąsliai žvelgiantys priešais nuo stačių upės krantų, šitai atmena.

Narva nūnai – stebėtinai bjaurus miestas. Sunku patikėti, jog kadaise jis buvo vienas svarbiausių švedų imperijos miestų ir iki Antrojo pasaulinio karo puikavosi bene turtingiausiu Šiaurės Europos baroku. 1944 metų naktį iš kovo 6 į 7 dieną miestą atakavo sovietų karo aviacija. Vokiečių pajėgos, atsitraukdamos iš miesto, nesiliovė jo griauti. Tų pačių metų liepą sovietų artilerija baigė šluoti nuo žemės paviršiaus Narvos istorinį ir kultūrinį paveldą. Miestas jau ištuštėjęs: vokiečių ir estų daliniai spėję pasitraukti. Estų patriotai traktuoja, kad niokota sąmoningai, turint politinių užmačių. Maža to, sovietų valdžia po karo uždraudė senbuviams sugrįžti. Jų vietą užėmė prievarta čionai atkeldinti rusai. Griuvėsių liekanas išvalė 1950-ųjų pradžioje, kad nors dalį pastatų dar būtų įmanoma atstatyti. Iš senojo miesto likusios tik Hermano tvirtovė ir Rotušė; pastarosios – tiktai fasadas. Vietoj senojo paveldo, pakeitus net gatvių planą, pastatyti nauji baisiausio sovietinio tipo namai.

Nuo Narvos iki Talino – 210 kilometrų. Kelias kur kas geresnis. Ir ypač gražus, kai driekiasi palei Suomijos įlanką.
Atstumas nuo Talino iki Rygos – 310 kilometrų. Tarp Rygos ir Vilniaus – 290 kilometrų. Kiekvieną iš šių atkarpų galėjai įveikti per tris valandas, na, su penkiolikos minučių paklaida. Eismas anuomet nebuvo labai intensyvus, kelias daugiausia vingiavo pro negyvenamus miškus arba (Lietuvoje) švelniai kalvotą ir retokai apgyvendintą kaimo peizažą.

Važiuodavau greitai nekantraudamas, bet sykiu ir todėl, kad darbo tempas vertė skaičiuoti kiekvieną valandą.

Susitikimai dažnai būdavo suplanuoti vos tik atvykdavau į numatytą vietą, tad irdamasis pirmyn – ar, veikiau pasakius, kratydamasis pirmyn, nes keliai buvo be galo skirtingos kokybės – kiek tik patraukia automobilis, žvilgčiodavau į laikrodį pagautas kylančio nerimo ir baimindamasis pavėluoti. Žiemą būdavo kaip reikiant slidu. Lietuvoje, į pietus nuo Panevėžio, plytėjo lyguma, ir kelią dažnai užversdavo galingos pusnys.

Važiuodamas iš pietų, likus keliems kilometrams iki Pernu Estijoje, galėjai automobilio radijo imtuvu 1179 kHz pagauti Švedijos “Radiją užsieniui”. Toje izoliacijoje, kurioje tada gyvenau, atrodė egzotiška girdėti balsą iš Švedijos. Kartais šioje atkarpoje stabtelėdavau – pro pušimis pasipuošusias kopas šmėsčiojo Baltijos jūra – ir klausydavau. Nelengva suvokti, kad Švedijos pakrantė – anapus jūros, ne taip jau ir toli.

Iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė

Apie autorių ir knygą

Knygos autorius 1989 metais atvyko į buvusią Sovietų Sąjungą ir netrukus apsigyveno Rygoje. Vėliau buvo paskirtas diplomatu Latvijoje, tačiau “prižiūrėjo” ir Lietuvą bei Estiją.

Švedijos diplomatas pasakoja iš įvykių vietos: perteikia įvairias įžvalgas, kartu rašo apie Baltijos šalių istoriją, Švedijos diplomatijos ir užsienio politikos atgarsius. Prisimena 1989–1991 metų įvykius, kurie kaip tik tada rutuliojosi: kaip Gorbačiovo “glasnost” ir “perestroika” atėjo į politinę areną; kaip kūrėsi Estijos ir Latvijos liaudies frontai, Lietuvos sąjūdis; kaip Baltijos šalys siekė tikrosios nepriklausomybės.

“Tai yra pasakojimas, ką per dvejus su puse metų mačiau ir patyriau dirbdamas Švedijos diplomatu Baltijos šalyse. Man čia atvykus 1989-ųjų rudenį dar egzistavo Sovietų Sąjunga, o Estija, Latvija ir Lietuva tebebuvo šią valstybinę sistemą sudarančios respublikos. Gyvenau Latvijoje, Rygoje, tačiau atsakingas buvau ir už Lietuvą. Šių respublikų įvykių raida knygoje aprašoma gana išsamiai, tačiau Estija vaizduojama paviršutiniškiau.

Vargo užkluptų Baltijos šalių, kokias radau ir kokiose teko dirbti, daugiau nebėra. Tad norėjau aprašyti, kaip kadaise gyventa, ir priminti, jog kelias iš anuomet į šiandien nebuvo saugus ar savaime suprantamas. Rašydamas bandžiau neužbėgti įvykiams už akių, tačiau neįstengiau išlikti objektyvus. Juk tai mano aprašytas lūžio etapas Švedijos užsienio politikos istorijoje. Apie jį ir pasakoju knygoje “Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais”, – teigia Larsas Peteris Fredenas.

Trečiadienį 18 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje įvyks smuikininko Raimundo Katiliaus (1947–2000) atminimo vakaras. Jame bus pristatyta ką tik pasirodžiusi leidyklos “Versus aureus” knyga – smuikininko biografija “Raimundas Katilius. Kulminacija tęsiasi”. Vakaro metu koncertuos buvusios R.Katiliaus klasės studentės – smuikininkės Dalia Suraučiūtė ir Rasa Vosyliūtė, taip pat pianistė Eglė Vosyliūtė, altininkas Ramūnas Zakaras ir violončelininkė Onutė Švabauskaitė.

Netrukus Lietuvos knygynuose turėtų pasirodyti žurnalisto Martyno Starkaus kelionės dienoraštis “Tuk Tuk Indija”. Šį kartą su “Skaitinių” rubrika kaip tik ir siūlome ištrauką iš šios sąmojingos ir gausiai iliustruotos knygos.

Stovintis tėvas

Pasinaudojęs proga, kad vėl likau vienas, žengiau toliau – į kaimo gilumą. Nenustojo stebinti keista tyla, visiškai neįmanoma ten, kur šalia vienas kito gyvena daugiau kaip du indai. Aišku, kažkas tarškėjo, kosėjo, šlepsėjo, verkė. Bet kitaip. Vaikas – vos vienas kitas, ir tai nedrąsūs, kas visiškai nebūdinga tokiems narsuoliams.

Stebimas buvau. Tik niekas nesekiojo iš paskos. Atrodė, demonstratyviai ignoruoja atklydusį svetimšalį.

Mirksėdamas orioje vienatvėje vaikštinėjau, kol mano dėmesį patraukė tolimame kieme linguojantis žmogus. Jis buvo lyg visos šios ramios vietos centras ir nepaaiškinamai keistai prie jos derėjo. Rymojo palinkęs prie knygos, tačiau labai keistai, basomis kojomis rėmėsi į žemę, o kūnu buvo palinkęs lyg ant sūpynių – virvėmis prie medžio pririštos lentos. Sakytum nusprendė pailsėti, tačiau dėl kaži kokios traumos nesugeba prisėsti ir visą kūno svorį laiko ant alkūnių. Pamatęs mane ilgabarzdis nusišypsojo, parodydamas retus, pageltusius dantis. Pamojo. Atsakiau tuo pačiu. Pasikeitėm mandagumo ženklais ir likome savo vietose. Aš spoksojau lyg įbestas, o jis skaitė toliau.

Iš paskos atsekęs sugriauto namo šeimininkas atsistojo šalia ir tylėdamas žiūrėjo kartu. Po kiek laiko tyliai paaiškino:

– Standing baba.

(Tai reiškia maždaug “stovintis tėvas”.)

– Ką jis čia veikia? – taip pat tyliai paklausiau senuko.

– Stovi.

– Seniai?

– Nelabai. Kokius penkerius metus, – pasakė lyg apie nežymią orų permainą.
– Penkerius metus??? Kodėl?! – negalėjau suprasti, ar mane mausto, ar kažko nenugirdau.

– Toks jo sprendimas…

Bolivudo galia

Priešingai nei didžiojoje dalyje Afrikos šalių ar kelionėje Šilko keliu aplankytuose musulmoniškuose kraštuose, čia visi labai mėgsta būti fotografuojami ir filmuojami. Tam tikrą laiką tai buvo labai smagu ir mums patiems. Ir tik jau vėliau supranti, kad su tokiu bolivudiniu entuziazmu ir apsigimusiais aktoriais toli nenukeliausi.

Kad surastum natūralesnį kadrą, jau tenka paplušėti, nes vos išsitrauki kamerą, indai pradeda pozuoti. Vyrai apkabina vienas kitą per pečius ir šypsosi, bijodami sujudėti lyg senoviškoje fotoateljė. Moterys prisidengia veidus, nors iš šalies tai labiau primena flirtą nei kuklumą. Ir pradeda eiti tokia eisena, tarytum iš kino juostos nužengusios merlinos monro. Net gyvuliai kartais atrodo tokie darbo prieš kamerą ekspertai, kad nenustebtum, jei neužsikirsdami išvardytų visus aktoriaus Amitabho Bačano (Bachchan), meiliai vadinamo Didžiuoju B (Big B) kino filmus. Šis žmogus Indijoje beveik nacionalinis didvyris, o materialųjį jo šlovės patogumą liudija gausybė reklamų, kuriose jis šlovina beveik viską: nuo tušinukų ir jogurtų iki automobilių.

Bolivudo įtaka Indijoje tokia didelė, kad net politikai prieš rinkimus susimoka už kokio geradario, gelbstinčio pasaulį ir vargšus, vaidmenį, ir tokiu pavidalu pasirodo žmonėms. Kad ir kaip ten ta vaidyba jiems sekasi – būsi garantuotai pamatytas…

Betelis

Įsivaizduokim, kad esu tapytojas, kuris savo indiškus įspūdžius perteikia įmantriais potėpiais. Norėdamas būti itin tikslus būčiau priverstas sunaudoti labai daug raudonos spalvos. Ne vien tradiciniams nuotakos drabužiams, rožėms turguje ar vaisiams ant stalo pavaizduoti. Jau nuo pirmųjų žingsnių šioje šalyje šlapios kruvinai raudonos dėmės mus lydėjo it žvilgsniai kaimuose bene kiekviename žingsnyje, kur tik skystos materijos nesugeria dulkės. Ypač ant gatvių grindinio ir prastesniuose, o tai reiškia – rečiau grindis plaunančiuose viešbučiuose.

Raudonų seilių vietomis pritaškyta gausiau nei žvaigždžių Holivudo šlovės alėjoje ar kramtomosios gumos po moksleivių suolais. Kalbu apie tai, kas lieka išspjovus sukramtytus betelio lapus su oranžinės spalvos arekos sėklomis ir kas yra neatsiejama Azijos kultūros dalis. Nors šios bjaurasties skonis… iškart sakau: kramtomoji degtinė būtų nepalyginti gardžiau.

Kramtyti betelio lapus – labai sena tradicija, jis mėgstamas dėl įvairių priežasčių. Vieni šio mišinio meta į burną po valgio virškinimui pagerinti, kiti sako, kad kramtant išsiskiriančios sultys daro gydomąjį poveikį dantenoms. Aišku, nuo dažno vartojimo ir patys dantys nusidažo kruvinai raudona spalva. Vampyrų vakarėlis, tačiau kam tai rūpi? Vieniems betelio kramtymas atstoja rūkymą, kitiems tai tiesiog laiko leidimo ir bendravimo forma. Girdėjau įdomią versiją, kad Indijos dainininkams šis produktas padeda atgaivinti balso stygas prieš koncertus.

Atrodytų, kad kramtyti betelį yra visiškai aiškus ir paprastas reikalas. Turi dantis – pirmyn, sėkmingų startų. Vis dėlto šis procesas turi savų subtilybių. Pradėkime nuo pirmosios ir pagrindinės taisyklės – beje, ji ne tokia ir bloga: šios bjaurios košės nereikia valgyti! Ją reikia kramtyti neryjant. Bet kaip tai padaryti? Nėra paprasta, patikėkit žmogumi, kuris per savo gyvenimą visokios bjaurasties yra laikęs burnoje…

Varanasyje, prie Gango

Dašašvamedho prieplauka – pati įspūdingiausia iš visų matytų. Aruna pasakojo, kad apie ją yra net kelios legendos (pasak jo, tai būdinga hinduizmui). Viena jų pasakoja, kad seniai seniai aukščiausioji dievybė Brahma čia paaukojo dešimt arklių. Nuo to laiko šventikai, dėvintys oranžinius drabužius, kiekvieną vakarą rengia šventą ugnies garbinimo ceremoniją – agnipudžą, skirtą Šivai, po kojomis tekančiai Gango upei, saulei, pačiai ugniai ir visai visatai.Skambantys varpeliai, muzika, susikaupusi minia ir hipnotizuojantys, sinchroniški šventikų judesiai su dešimtimis liepsnelių rankose užburia net triukšmingus girtus britus. Priartėję prie scenos jie nutyla, žiūri toli gražu ne nuo sielvarto ašarų paraudusiomis akimis ir žavisi keista didybe kartu su visais. Ir nors didžioji dalis atvykėlių nesupranta nė vieno ceremonijos metu tariamo žodžio, tačiau vieningai įsilieja į masinę meditaciją.

Iš vaikų, šmirinėjančių tarp kojų, nusipirkom po gaubtą – džiovintą lapą su gėle, vašku ir dagčiu.

– O ką dabar daryt? – neaptikęs naudojimo instrukcijos paklausiau.

– Dekit, meskit į upę ir melskitės, – išpyškino atmintinai išmoktą atsakymą purvini rupūžiukai betelio dar nesugadintais dantimis.

Maldos kalba universali, todėl prisidėjom prie Jonines primenančios masinės ceremonijos, kai vos spingsintį laivelį paleidi pasroviui ir sugalvoji norus. Tiems, kurie šviesos ir hipnozės šou stebėjo iš vandenyje plūduriuojančių valčių, tai padaryti buvo paprasčiau. Mums teko šlepsėti per pakrantės purvą. Šokinėdami nuo akmens ant akmens, apsitaškę, galų gale irgi sėkmingai paleidom savuosius lūkesčius. Ištiesėm nugaras, sunėrėm rankas ir pradėjom svajingai stebėdami laukti, kaip netrukus kelių vienišų liepsnelių būrelis įsilies į didelę, draugišką kompaniją.

Mėgavomės svarbia akimirka.

Staiga iš už nugarų atskridę du dideli maišai švilpdami plumptelėjo tiesiai į regatos centrą. Laivai dingo taip ir nepasiekę tikslo, svajonės nuskendo, manevrai baigėsi. Įsiutęs atsisukau ir dar spėjau pamatyti, kaip nuo upės greitu žingsniu tolsta tėvas su kokiu aštuonerių metų sūnumi megzta žiemine kepure, kažką garsiai aiškindamiesi tarpusavyje. Įtariau, kad jie mūsų net nepastebėjo, tiesiog iš pakrantėje esančių namų atėjo išmesti šiukšlių. Patys kalti, kad turėjom akiplėšiškumo savuosius laivelius plukdyt jų kelyje.

– Čia Indija, mano drauge, – šypsodamasis ištarė netoliese stovintis žmogus. Anksčiau nepastebėtas, džeržgiančiu balsu kalbantis šešėlis, be jokios abejonės, matė, kas įvyko. – Jūs atvažiavot ir vėl išvažiuosit, o žmonės čia gyvena. Tai, kas jums atradimas, jiems – kasdienybė. Neverta pykti.

Ir tardamas šiuos žodžius įgrūdo dešinę ranką į vieną iš daugybės ant kaklo ir pečių kabančių rezginėlių. Ištraukęs ją, pirštu palietė mano kaktą:

– Tebūnie saugi tavo kelionė tau ir tavo artimiesiems.

Nepažįstamasis apsisuko ir kažką murmėdamas nuėjo paupiu į tamsą. Kurį laiką apstulbęs dar lydėjau jį akimis, bandydamas suvokti, kas čia nutiko. Nesėkmingai. Todėl apsisukau ir, rankomis braukdamas nuo aptaškytų kelnių šventąjį purvą, leidausi paskui saviškius.

Apie autorių

Kaip ir pirmoji Martyno Starkaus knyga “Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su “Pagieža”, antroji – “Tuk tuk Indija” parašyta kelionės dienoraščio forma. Tokia pat sąmojinga, šiek tiek mažiau nutrūktgalviška ir išsamesnė – absoliuti tekstų dauguma parašyta specialiai knygai, niekur neskelbta.

Šį kartą keturių lietuvių vyrų draugija, įskaitant autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, pervažiavo skersai Indiją nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal, tik kitu maršrutu. Pagrindinis tikslas – pažinti neparadinę Indijos pusę.

Priminsime, kad M.Starkus yra žurnalistas, nenurimstantis kelionių aistruolis, apkeliavęs kone pusę pasaulio. Kai jo kas paklausia: “Kodėl keliauji?”, jis paprastai atsako: “Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu. Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad “kelionėje niekas nemoko, bet išmokstama daug”, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu. Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina”.

Šį kartą su mūsų “Skaitinių” rubrika – tekstas skaitymo gurmanams, nes tai ištrauka iš naujausio Nobelio premijos laureatės Hertos Muller romano “Amo sūpynės”. Jį pristato leidykla “Versus aureus”.

Kai alkis visų didžiausias, mes kalbamės apie vaikystę ir apie valgį. Moterys apie valgį kalba nuodugniau nei vyrai.

Nuodugniausiai kalba moterys iš kaimų. Joms kiekvienas valgio receptas susideda mažiausiai iš trijų veiksmų, lyg kokia drama. Dėl skirtingų požiūrių į prieskonius įtampa auga. Ji ūmiai kyla, kai į lašinių, duonos ir kiaušinio įdarą privalu dėti jau tikrai ne pusę, o visą svogūną ir jau tikrai ne keturias, o šešias česnako skilteles ir kai svogūnai bei česnakai turi būti ne šiaip susmulkinti, o sutarkuoti. Ir kai bandelės geriau už duoną, o kmynai geriau už pipirus, o mairūnai tai jau vis tiek užvis geriausia, net geriau už peletrūnus, kurie juk tinka su žuvim, bet ne su antiena. Kai įdarą privalu kimšti tarp odos ir mėsos, kad poodiniai riebalai kepant geriau galėtų prasisunkti, arba būtinai į pilvo ertmę, kad neprisigertų poodinių riebalų, – tuomet drama pasiekia kulminaciją. Kartais laimi evangeliškai, o kartais – katalikiškai kimšta antis.

O jau kai kaimo moterys žodžiais gamina naminius makaronus, tas tikrai trunka gerą pusvalandį, iki aptariamas kiaušinių skaičius ir maišymas šaukštu arba minkymas rankomis, iki makaronų tešla iškočiojama plonytė lyg stiklas, bet vis tiek nesuplėšoma ir džiovinama ant kočiojimo lentos. Iki ji paskui suvyniojama ir supjaustoma, iki makaronai nuo kočiojimo lentos patenka į sriubą, iki sriuba verdama lėtai ir ramiai arba trumpai ir su kunkulu, iki ji patiekiama ir ant jos užberiama gera sauja aba tik mažutis žiupsniukas šviežių kapotų petražolių, tikrai užtrunka dar ketvirtį valandos.

Miesto moterys derasi ne dėl to, kiek kiaušinių imti makaronų tešlai, o dėl to, kiek jų galima sutaupyti. O kadangi jos amžinai viską taupo, jų virimo receptai netinka net dramos prologui.

Pasakoti valgių receptus yra didesnis menas, nei pasakoti juokingas istorijas. Pokštas privalo būti taiklus, nors jis visai nejuokingas. Čia, lageryje, juokai prasideda jau žodžiu: Paimkite. Pokštas yra tas, kad juk nieko neturime. Tačiau to niekas neišsako balsiai. Virimo receptai yra alkio angelo juokai.

Tikras plakimas špicrutėmis, kol atsiduri moterų barake. Įžengęs nė neklausiamas privalai pasisakyti, ko ieškai.

Geriausia pačiam paklausti: Ar Trudė yra. O klausiant geriausia išsyk eiti kairėn, į trečią eilę, prie Trudės Pelikan narų.

Narai yra vienaaukščiai geležiniai rėmai, kaip ir vyrų barakuose. Kai kurie guoliai uždangstyti antklodėmis, ruošiantis vakaro meilei. Man niekados nesinori lįsti už antklodės, man norisi tik virimo receptų. Moterys mano, kad esu pernelyg drovus, mat kitados turėjau knygų. Jos mano, kad skaitymas daro žmogų delikatų.

Savo atsivežtųjų knygų lageryje niekados neskaičiau. Popierius griežtai draudžiamas, pirmąją pusę vasaros savo knygas laikiau paslėpęs už barako po plytomis. O tada jas pardaviau. Už 50 puslapių suktinių popieriaus iš “Zaratustros” gavau 1 saiką druskos, už 70 puslapių – net 1 saiką cukraus. Už visą drobe įrištą “Faustą” Peteris Šylis padarė man nuosavas utėlių šukas iš skardos. Rinkinį “Aštuonių šimtmečių lyrika” suvalgiau kukurūzų miltų ir kiaulienos taukų pavidalu, o plonąjį Weinheberį paverčiau į soras. Nuo to žmogus nesidarai delikatus, daraisi tik diskretiškas.

Diskretiškai aš po darbo apžiūrinėju duše besiprausiančius jaunus rusų kareivukus. Taip diskretiškai, kad nė pats nebesižinau, kodėl taip darau. Jei žinočiau, jie mane mirtinai užmuštų.

Ir vėl nebuvau tvirtas. Per pusryčius suvalgiau visą savo duoną. Ir vėlei sėdžiu moterų barake greta Trudės Pelikan ant narų krašto. Abi Cirės dedasi prie mūsų ir sėdasi priešpriešiais ant Korinos Marku narų. Ji jau kelinta savaitė kolchoze.

Žvelgiu į aukso plaukelius ir tamsią karpą ant liesų abiejų Cirių pirštų ir pasakoju apie vaikystę – kad nereikėtų iškart prašnekti apie valgį.
Kiekvieną vasarą, per ilgąsias atostogas, mes važiuodavom į kaimą. Mes, taigi mano motina, aš ir tarnaitė Lodo. Mūsų vasarnamis buvo Venche, o kalnas priešpriešiais vadinosi Šniurleiblis, atseit Korsetas. Praleisdavom ten du mėnesius.

Per tuos du mėnesius visados leisdavomės dienos kelionėn į Šesburgą, artimiausią miestą. Įsėsti į traukinį turėjom slėnio apačioje. Stotis vengriškai vadinosi Heturas, o vokiškai – Zibenmeneris. Ant laukiamojo namelio stogo sutilindžiavo varpelis, nes traukinys dabar pajudėjo iš Danešo. Po penkių minučių jis atvažiavo čionai. Perono nebuvo.

Traukiniui privažiavus, laipteliai man buvo sulig krūtine. Prieš mums įlipant, apžiūrėjau vagoną iš apačios – juodus ratus blizgančiomis briaunomis, grandines, kablius ir buferius. Tada mes nuvažiavom pro maudyklą, pro Tomos namus ir senojo Zacharijo lauką. Jis kas mėnesį kaip kelio mokestį gaudavo iš mūsų du pakelius tabako, nes, susirengę maudytis, mes turėjom eiti per jo avižas. Paskui pasirodė geležinkelio tiltas, apačioje vertėsi gelsvas vanduo. Už jo stūksojo apdūlėjusi smiltainio uola su “Villa Franca” viršuje. Taigi mes jau buvo Šesburge. Kiekvieną kartą išsyk ėjome į elegantišką “Café Martini” rinkos aikštėje. Tarp svečių krisdavom truputį į akis, nes buvom pernelyg atsainiai apsirengę – mama su sijonkelnėm, o aš – trumpom kelnėm ir pilkom kojinėm iki kelių, kurios ne taip greit purvinasi. Tiktai Lodo vilkėjo savo kaimiškus išeiginius apdarus, baltą ūkininkės palaidinukę ir juodą skepetą su rožėmis puoštu pakraščiu ir žaliais kutais. Raudonos šešėliuotos rožės, didumo sulig obuoliu, didesnės už tikras. Tą dieną galėjom valgyti, ką tik norėjom, ir tiek, kiek įstengėm. Galėjom rinktis iš marcipaninių triufelių, maurų galvučių ir savarenų, pyragaičių su kremu, riešutinio vyniotinio, sviestinės tešlos ragelių su saldžiu įdaru ir Išlio pyragaičių, lazdyno riešutų kroketų, romo torto, “Napoleono” gabalėlių, šokoladinių saldumynų ir Dobošo torto. Paskui dar ledų. Braškinių ledų sidabro taurėje arba vanilinių ledų stiklo taurėje, arba šokoladinių ledų porceliano dubenėlyje, vis su plakta grietinėle. O pabaigoje, jeigu tik vis dar įstengėm, – Vyslos pyragaičių su želė. Rankomis jutau vėsų stalviršio marmurą, o po keliais – minkštą kėdės pliušą. O viršuje, ant juodo bufeto, ventiliatoriaus vėjelyje, stovėdama ant pirštų galiukų, su ilga raudona suknia ant labai, labai siauro Mėnulio pjautuvėlio sūpavosi Mėnulio pjautuvėlio madona.
Man tatai baigus pasakoti, visiems mums ant lovos krašto ėmė sūpuotis skrandžiai. Trudė Pelikan kyštelėjo ranką man už nugaros po pagalve ir pasiėmė savo pasitaupytąją duoną. Visi stvarstė savo skardinius puodelius ir kišosi šaukštus į striukės kišenes. Aš savuosius valgymo reikmenis jau buvau pasiėmęs, mes drauge nuėjom vakarienės. Sustojom į eilę prie sriubos katilo. Paskui visi sėdėjom prie ilgų stalų. Kiekvienas srėbė pagal savo metodą, mėgindamas pasiilginti sriubą. Visi tylėjo. Nuo stalo galo Trudė Pelikan pro skardos tarškesį paklausė: Leo, koks tos kavinės vardas.
Aš šūktelėjau: “Café Martini”.

Po dviejų ar trijų šaukštų ji paklausė: O kaip vadinai tą moterį ant pirštų galiukų. Aš šūktelėjau: Mėnulio pjautuvėlio madona…

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius

Apie autorę

Herta Muller (g. 1953 m.) – Rumunijoje gimusi vokiečių rašytoja, pernai pelniusi garsiąją Nobelio premiją. Iš viso jos apdovanojimų sąraše – beveik trys dešimtys įvairiausių premijų. H.Müller ėjo kviestinės profesorės pareigas Anglijos, Amerikos, Vokietijos ir Šveicarijos universitetuose. Jos naujausias romanas “Amo sūpynės”, kurį lietuviškai pristato leidykla “Versus aureus”, skirtas autorės mylimam rašytojui Oskarui Pastiorui, kuris, deportuotas iš Rumunijos, penkerius metus praleido sovietų lageryje.

Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: “Žinau, kad sugrįši” – palaiminimas, skydas, o gal “širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas”. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.

Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė knygos herojus.

Benediktas XVI nuo 2005 metų, kai buvo išrinktas popiežiumi, už savo knygas gavo autorinį atlyginimą, siekiantį penkis milijonus eurų, pranešė penktadienį Vatikanas.

Apie 2,4 mln. eurų pajamų ketinama skirti popiežiaus teologinio mokymo tyrinėjimams, atliekamiems remiantis jo vardu pavadintu fondu Vatikane.

Josepho Ratzingerio (Jozefo Ratcingerio)-Benedikto XVI fondas buvo įsteigtas anksčiau šiais metais “skatinti tyrimus ir studijas apie profesoriaus Josepho Ratzingerio mąstymą”.

Likusius pinigus ketinama skirti labdarai, nurodė pareigūnai.

Šią savaitę pasirodžiusi Benedikto XVI knyga, kurioje pateikti jo interviu seksualumo ir vaikų tvirkinimo klausimais, yra sparčiai perkama.

Šį kartą su “Skaitinių” rubrika pateikiame ištrauką iš leidyklos “Baltos lankos” ką tik išleistos knygos “Prancūziška siuita”. Ji turėjo būti tūkstančio puslapių, bet tokia netapo, nes jos autorė I.Nemirovsky buvo išvežta į Osvencimo koncentracijos stovyklą.

Vokiečiai iš miestelio gyventojų namų išeidavo nešini sniego baltumo gaiviai kvepiančiomis staltiesėmis, pilnomis kišenėmis desertinių peilių, tarsi Šventojo Sakramento taurę jie priešais save laikė iškėlę senovinę punšo vazą ir Napoleono laikų kavinuką su rankena, papuošta gėlių ornamentais. Dabar ir staltiesės, ir indai gulėjo sudėti pilies virtuvėje ir ramiai laukė šventės.

Merginos juokdamosi klausinėjo kareivių:

– Kaipgi jūs šoksite vienas su kitu?

– Nieko nepadarysi, gražuolės. Karas yra karas.

Muzikantus buvo numatyta susodinti šiltnamyje. Prie įėjimo į parką vokiečiai sustatė kolonas ir susmeigė gėlių girliandomis apvyniotus stiebus, ant kurių turėjo būti iškeltos vėliavos – pulko, kuris dalyvavo Lenkijos, Belgijos ir Prancūzijos kampanijose ir nugalėtojo žingsniu peržygiavo per tris sostines, vėliava ir vėliava su svastika, “permirkusi, – pašnibždomis sakydavo Liusilė, – visos Europos krauju”. Taip, deja, visos Europos, įskaitant ir Vokietiją, krauju – pačiu jauniausiu ir tyriausiu, pačiu karščiausiu krauju, jis pirmas praliejamas mūšiuose ir juo, jei tik jo liks, teks atgaivinti ir pasaulį. Štai kodėl pokario metai tokie sunkūs…

Iš Šalono prie Sonos, iš Muleno, Nevero, Paryžiaus ir Epernė kiekvieną dieną atvažiuodavo kariniai sunkvežimiai su dėžėmis šampano. Gal šventėje moterų ir nebus, bet bent jau netrūks vyno, muzikos ir fejerverkų virš tvenkinio.

– Mes ateisime pažiūrėti jūsų šventės, – žadėjo prancūzės merginos. – Tą naktį ir mes, ir jūs nekreipsime dėmesio į komendanto valandą, sutarta? Jeigu jūs linksminsitės, tai ir mums galėtumėte leisti bent jau šiek tiek prasiblaškyti. Pasivaikščiosime keliu, kuris eina šalia parko, ir pažiūrėsime, kaip jūs šokate.

Ir juokdamosi merginos matavosi karnavalines iš popieriaus išlankstytas kepuraites, papuoštas sidabrinėmis juostelėmis, dėjosi kaukes, segėsi į plaukus dirbtines gėles. Kokiai šventei šios puošmenos buvo skirtos iš tikrųjų? Visos jos buvo šiek tiek susiglamžiusios, pablukusių spalvų, jomis jau kažkas kartą buvo pasipuošęs, o gal tiesiog jos išgulėjo kokio nors Kanų ar Dovilio naktinio kabareto, kurio šeimininkasdar prieš 1939-ųjų rugsėjį ruošėsi ateinantiems sezonams, rūsyje.

– Kokie jūs su šiais papuošimais atrodysite juokingi! – kvatojosi merginos.

O kareiviai maivydamiesi rodė grimasas.

Šampanas, muzika, šokiai – gurkšnis džiaugsmo, kuris trumpam padeda pamiršti karą ir bėgantį laiką. Kariai jaudinosi tik dėl galimos audros, tačiau pastarosios naktys buvo tokios giedros… Ir staiga ta nelaimė! Žuvęs bendražygis, kurį niekšingai nušovė kažkoks girtas kaimietis, nešlovinga, niekinga mirtis… Iš pradžių buvo ketinama šventę atšaukti. Bet ne! Viršų paėmė karinė dvasia, tas tylus kiekvieno kario susitaikymas su mintimi, kad vos tik jis žus, jo bendražygiai išsidalys jo drabužius, batus ir visą naktį plieks kortomis palapinėje, kurios kampe gulės jo sudarkytas kūnas… Jeigu tik jį kas nors suras ir atneš. Tačiau ši karinė dvasia taip pat išmoko mirtį priimti kaip natūralų reiškinį, kaip tikrąją kareivio dalią, ir todėl jis galiausiai atsisako dėl jos paaukoti net pačius menkiausius malonumus. Galų gale karininkai pirmiausia turi galvoti apie savo pavaldinius, jokiu būdu neleisti jiems panirti į demoralizuojančias mintis apie ateityje laukiančius pavojus ir artėjančią mirtį. Bonė žuvo nesikankindamas. Buvo surengtos prašmatnios laidotuvės. Jis ir pats būtų nenorėjęs, kad jo bendražygiai atsisakytų šventės. Todėl šventė turi įvykti numatytą dieną.

Brunas irgi pasidavė tam vaikiškam jauduliui, kylančiam ir iš nevilties, ir iš pamišimo, toks jaudulys kareivius apima per pertraukas tarp mūšių, kai jie tikisi, jog pagaliau pavyks nors trumpam išsklaidyti kasdienybės rutiną. Brunas nenorėjo nei galvoti apie Bonė, nei įsivaizduoti, apie ką šnabždasi žmonės tuose pilkuose, šaltuose, priešiškuose namuose su aklinai uždarytomis langinėmis. Kaip berniukui, kurį tėvai pažada nusivesti į cirką, bet po to persigalvoja, nes sunkiai apsirgo pagyvenusi ir nuobodi teta, jam norėjosi pasakyti: “O kaip šie du dalykai susiję? Tai jūsų bėdos, ir aš dėl jų neturiu kentėti.” Argi visa tai, kas vyksta aplinkui, liečia jį, Bruną fon Falką? Jis juk ne tik Reicho kareivis. Pulko ir tėvynės tikslai nėra vieninteliai jo tikslai. Jis taip pat ir paprastas žmogus. Kaip ir visi pasaulio žmonės, jis svajoja surasti savo laimę, puoselėti talentus, tačiau šis teisėtas ir vienintelis jo troškimas (kaip, deja, šiais laikais nutiko ir daugeliui kitų žmonių!) nuolatos turėjo pasitraukti į šoną ir užleisti vietą tiems tėvynės interesams, kurie vadinosi karas, viešasis saugumas, būtinybė išsaugoti pergalingos kariuomenės šlovę.

Brunas palygino save su karaliaus atžala, kuri gyvena tam, kad įgyvendintų savo tėvo užmojus. Jis jautė, kaip jame atsispindi ir į šonus sklinda ta karališka, nesulaikoma Vokietijos galia ir didybė, kai jis vaikšto po Biusi gatveles, kai joja ant žirgo per miestelį, kai atsistojęs ant prancūziško namo slenksčio suskambina pentinais. Tačiau joks prancūzas niekada nebūtų supratęs, kad Brunas nei tuo didžiuojasi, nei jaučiasi viršesnis už kitus, – atvirkščiai, Vokietijos didybė ir jam patikėtos užduoties nežmoniškas užmojis jį slegia ir gąsdina.

Tačiau šiandien jis nenori prisiminti jam patikėtos užduoties. Mieliau galvos apie artėjančią šventę arba svajos apie neįmanomus dalykus, pavyzdžiui, apie šalia jo esančią Liusilę, apie į jo parankę įsikibusią ir jį į šventę lydinčią Liusilę…

“Aš kliedžiu, – šypsodamasis pagalvojo Brunas, – na, ir kas? Tuo geriau! Širdyje aš laisvas!” Mintyse jis bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų Liusilės suknelė, ir jis ją regėjo vilkinčią ne šiuolaikinės mados, o romantiška balto muslino platėjančia tarsi gėlės žiedas suknele banguojančiais kraštais, ir šokdamas su ja, tvirtai apkabinęs per liemenį, jis būtų jautęs, kaip nėriniuoti suknelės kraštai čaižo jam kojas. Brunas išblyško ir prikando lūpą. Kokia gi ji graži… Ir kad tik jis galėtų jausti Liusilę šalia savęs tokią nuostabią naktį de Monmorų pilies parke, kur groja orkestras ir danguje šaudo fejerverkai; Liusilę, kuri visų pirma būtų supratusi, būtų kartu su juo pajutusi tą kone religinį sielos virpesį, apimantį tamsią naktį stovint vienumoje ir jaučiant netoliese vilnijančią vienalytę ir neaprėpiamą žmonių masę – pulko kareivius, kariuomenę, kenčiančią ir besikaunančią kariuomenę, nugalėtojų kariuomenę, išsibarsčiusią po visus užkariautus miestus.

“Su šia moterimi manęs niekada neapleistų įkvėpimas”, – tarė sau. Jis labai sunkiai dirbo; anksčiau gyveno apimtas nuolatinės kūrybinės ekstazės, buvo pamišęs dėl muzikos, galvojo juokdamasis. Taip, su ta moterimi ir su šiek tiek laisvės bei ramybės jis sukurtų ne vieną didingą kompoziciją. “Gaila, – atsiduso, – kaip gaila… artimiausiomis dienomis ateis įsakymas išvažiuoti ir vėl prasidės mūšiai, vėl nauji žmonės, naujos šalys, vėl fizinis nuovargis, dėl kurio, manau, man neužteks jėgų iki galo ištverti kareivio gyvenimo. O muzika vis dar laukia, kada aš jai atsiduosiu… Ant slenksčio trypčioja muzikinės frazės, nuostabūs akordai, subtilūs disonansai… Sparnuoti ir laukiniai padarai, kuriuos išbaido ginklų žvangesys. Gaila, labai gaila. Įdomu, ar Bonė rūpėjo dar kas nors, išskyrus karą? Aš to nežinau. Kito žmogaus mes niekada negalime pažinti iki galo. Tačiau kas žino… galbūt Bonė, žuvęs vos devyniolikos metų, įprasmino save geriau negu aš, kuris vis dar gyvena…”

Apie autorę

Irene Nemirovsky (1903–1942) gimė Kijevo žydų šeimoje, bet dar vaikystėje su artimaisiais emigravo į Prancūziją. Vėliau jauna rašytoja lengvai įsiliejo į Paryžiaus visuomenę ir mėgavosi prabangiu turtingų miestiečių gyvenimu. Kai Irene ėmėsi “Prancūziškos siuitos”, jau buvo išgarsėjusi Prancūzijoje. Svajojo apie tūkstančio puslapių knygą.

Tesukūrusi dvi romano dalis, pateko į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Knygos rankraštį ilgus slapstymosi metus ir vėliau po karo saugojo Irene dukterys. Jis dienos šviesą išvydo tik 1998 m.

“Prancūziška siuita” – romanas, autorės dienoraščių fragmentai, laiškai, siejami vienos skausmingos temos. Rašytoja be gailesčio kuria išsekusios, nugalėtos ir okupuotos Prancūzijos portretą.

1940-ieji, naciai užima Prancūziją. Iš Paryžiaus plūsta minios pabėgėlių: miesteliuose grūdasi alkanos moterys su vaikais, greta – turtingų miestiečių automobiliai; čia ir išlaikytinės, paliktos meilužių, ir žmonos, abejojančios vyrų sąžiningumu; vokiečių kareivis, apsistojęs miestiečių name ir užkariavęs jaunos karo belaisvio žmonos prancūzės širdį… Viskas greta. Šiame apokaliptiniame paveiksle žmogiškąjį orumą išsaugo tik viena neturtinga sutuoktinių pora, veltui bandanti surasti sūnų, sužeistą per pirmuosius mūšius.