Tikėtina, kad ši knyga atsidurs perkamiausių penketuke, kaip atsidūrė ir visos kitos šio autoriaus knygos. Juk ji parašyta žinomiausio šio laikmečio portugalų rašytojo Paulo Coelho. Taigi šį kartą su “Skaitinių” rubrika – ištrauka iš “Valkirijų”, naujausios šio autoriaus knygos, išverstos į lietuvių kalbą.

Pusantrų metų praslinkus po angelo apsireiškimo, vieną popietę gavau laišką iš Los Andželo. Rašė skaitytoja, brazilė, Rita de Freitas, sveikindama mane, pasirodžius “Alchemikui”.

Nieko nelaukdamas, parašiau jai atsakymą ir, impulso pagautas, paprašiau nuvažiuoti į Glorietos kanjoną, esantį netoli Borego Springso, ir pažiūrėti, ar tebėra mano įmūryta Švenčiausiosios Mergelės statulėlė.

Išsiuntęs laišką, pagalvojau: “Kokia kvailystė! Moteris manęs netgi nepažįsta, ji tiesiog skaitytoja, norėjo parašyti man kelis dėkingumo žodžius ir niekada nedarys to, ko prašiau. To dar betrūko, jog ji sėstų į automobilį, šešias valandas važiuotų per dykumą, kad patikrintų, ar tebėra statulėlė.”

Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintais metais, prieš pat Kalėdas, gavau Ritos laišką, kurio ištrauką čia ir pateikiu. Ji rašė:

“Reikalai susiklostė kuo palankiausiai. Padėkos šventės proga gavau vieną savaitę atostogų. Tuomet mudu su bičiuliu (vardu Andrea, italu muzikantu) nutarėme praleisti šventes kur nors toliau nuo namų. Kaip tik tuo metu gavau jūsų laišką! O ta vieta, kur jūs prašėte mane nuvažiuoti, yra visiškai netoli indėnų rezervato. Mudu nutarėme ten važiuoti. (…)

Trečią dieną išvažiavome ieškoti Glorietos kanjono ir veikiai jį radome. Tai atsitiko pačią Padėkos šventės dieną. Keisčiausia, kad statulėlės nepastebėjome, nors ir važiavome labai lėtai. Nuvažiavome iki pat kanjono galo ir užlipome ant kalno. Pastebėjome nebent kojotų pėdas. Ten ir pagalvojome, kad statulėlės nebėra. (…)

Grįždami ant vienos uolos pastebėjome gėles. Sustoję išlipome iš automobilio ir tuomet pamatėme kelias žvakutes, auksaspalvę audeklinę plaštakę ir pintinę. Pagalvojome, kad tikriausiai ten būta statulėlės, bet dabar ten jos nebuvo.

Keisčiausia, kad beveik neabejojau, jog, mums važiuojant į aną pusę, nieko panašaus nebuvo. Nufotografavome tą vietą (nuotrauką pridedu) ir važiavome toliau.

Kai buvome jau beišvažiuoją iš kanjono, staiga išvydome moterį baltais drabužiais. Ant galvos ji turėjo kažką panašaus į turbaną, vilkėjo ilga tunika, ėjo pačiu kelio viduriu. Mes labai nustebome: kaip galėjo vidury dykumos nei iš šio, nei iš to atsirasti moteris?

Pagalvojau: gal ši moteris ten padėjo gėles ir uždegė žvakutes? Aplink nepastebėjau jokio automobilio ir pagalvojau: kaip ji galėjo tenai atsigauti? Tačiau buvau taip nustebusi, kad nesusivokiau ir jos neužkalbinau.”

***

Apžiūrėjau Ritos atsiųstą nuotrauką: tai buvo ta pati vieta, kur buvau įmūrijęs statulėlę.

Buvo Padėkos diena. Nė kiek neabejojau, jog ten apsireiškė angelai.

Šią knygą rašiau 1992 metų sausio ir vasario mėnesį, vos pasibaigus Trečiajam pasauliniam karui – mūšiai buvo kur kas išradingesni nei įprastais ginklais. Tradicijos duomenimis, karas prasidėjo šeštajame dešimtmetyje drauge su Berlyno blokada ir pasibaigė griuvus sienai.

Viskas pasibaigė kaip ir įprastame kare: nugalėtojai pasidalijo sutriuškintą imperiją. Neįprasta buvo tai, kad neįvyko branduolinis holokaustas ir to niekada neatsitiks, nes Dievo kūrinija pernelyg didi, kad ją įstengtų sunaikinti žmogus.

Dabar, Tradicijos duomenimis, netrukus prasidės naujas karas. Dar išradingesnis, nes nebeliks nė vieno gyvo žmogaus – žmonijos vystymosi istorija prieis galą.

Susidurs dvi kariaunos: vienoje pusėje bus tie, kurie tebetiki žmonijos ateitimi, slaptosiomis žmogaus galiomis ir suvokia, kad dabar atėjo eilė ugdyti kiekvieno žmogaus talentą ir gebėjimus, kitoje – tie, kuriems nerūpi ateitis, kurie pripažįsta tik fizinį gyvenimą, jo pradžią ir pabaigą, ir tie, kurie, deja, tikėjimo pilna širdimi tvirtai tiki, kad rado šviesos kelią, ir nori priversti juo eiti visus žmones.

Todėl angelai grįžta, ir pridera jų klausyti, nes tik jie gali mums nurodyti kelią, ir niekas kitas. Mes galime dalytis savo patirtimi – kaip šioje knygoje aš dalijuosi savąja, – tačiau tobulėjimo receptų nėra.

Dievas nešykšti mums savo išminties ir meilės, ir lengva, labai lengva jos pasisemti. Reikia nebent mokėti atverti kanalus, o tai toks paprastas dalykas, kad aš ne iš karto jį pripažinau. Kadangi kova paprastai vyksta astralinėje plotmėje, mūsų angelams teks imtis kalavijo ir skydo, idant mus apgintų bei apsaugotų nuo pavojaus ir padėtų mums laimėti pergalę. Tačiau mes irgi esame atsakingi: šiuo istorijos momentu privalome vystyti savo galias, tikėti, kad pasaulis neapsiriboja vien mūsų kambariu, sekti pranašingus ženklus, klausyti širdies balso ir duoti valią svajonėms.

Mes atsakome už visa tai, kas vyksta šiame pasaulyje. Mes esame Šviesos Kariai. Pasitelkę savo meilės galią ir valią, galime pakeisti ne tik savo, bet ir daugelio žmonių likimą. Ateis tokia diena, kai bado neganda bus išspręsta pasitelkus duonos padauginimo stebuklą.

Ateis tokia diena, kai meilei bus atvira kiekviena širdis, ir vienatvė – pati didžiausia žmonijos neganda, baisesnė už badą, – dings nuo Žemės paviršiaus. Ateis tokia diena, kai atsidarys durys kiekvienam, kas į jas belsis, o tie, kurie verks, bus paguosti.

Žemės planetoje dar ilgai teks laukti šios dienos. Tačiau kiekvienam mūsų ši diena gali ateiti rytoj. Reikia nebent pripažinti vieną dalyką: kelią mums rodo Dievo ir artimo meilė. Neturi reikšmės nei mūsų ydos, nei dvasinės prarajos, nei slopinama neapykanta, nei silpnybės ir nevilties valandos: jei norėsime iš pradžių siekti tobulybės ir tik vėliau kilti savo svajonių sparnais, niekada nepateksime į Rojų. Priešingai, jei nepaisysime savyje susikaupusio blogio ir tikėsime, kad esame verti laimingo ir linksmo gyvenimo, plačiai atlaposime langą, pro kurį plūstelės Meilė. Pamažu savaime išnyks visos ydos, nes tik laimingieji gali žvelgti į pasaulį Meilės sklidina širdimi – ši jėga atgaivina visa, kas gyva Pasaulyje.

Knygoje “Broliai Karamazovai” Dostojevskis mums pasakoja Didžiojo Inkvizitoriaus istoriją. Trumpai ją perpasakosiu: religinių karų metu, kai Sevilijoje visi Bažnyčios priešai buvo gaudomi ir deginami gyvi, Kristus grįžo Žemėn ir įsimaišė tarp žmonių. Didysis Inkvizitorius jį pastebėjo ir įsakė suimti.

Naktį jis aplankė Kristų kalėjimo kameroje. Paklausė, kodėl jis nutarė grįžti kaip tik tokiu metu. “Tu mums trukdai, – tarė Didysis Inkvizitorius. – Be abejo, tavo idealai buvo puikūs, tačiau įgyvendinti juos tenka mums.” Jis postringavo su Jėzumi, tvirtindamas, kad inkvizicija būtina ir atlieka savo vaidmenį, nors ateityje bus griežtai smerkiama. Nesą prasmės kalbėti apie ramybę, kai žmogaus širdyje vyksta karas, nei apie geresnį pasaulį, kai žmogaus širdyje tiek daug neapykantos. Nesą prasmės aukotis žmonijos labui, nes žmogaus niekada nenustos graužti sąžinė. “Tu sakei, kad visi žmonės lygūs, kad kiekvieno širdyje dega dieviškoji ugnis, tačiau tu pamiršai, jog žmonės jaučiasi nesaugūs, jog jiems reikia vedlio. Netrukdyk mums, keliauk sveikas”, – tarė jam Didysis Inkvizitorius, išdėstęs Jėzui savo neatremiamus argumentus.

Jam baigus kalbėti, kalėjimo kameroje stojo ilga tyla. Paskiau Jėzus priėjo prie Didžiojo Inkvizitoriaus ir pabučiavo jam į skruostą.

“Galimas daiktas, tavo tiesa, – tarė Jėzus. – Tačiau mano meilė stipresnė už viską.”

Mes ne vieniši. Pasaulis keičiasi, ir mes keičiamės drauge. Angelai veda mus ir saugo. Nepaisant visos neteisybės, nepaisant nepelnytų skriaudų, nepaisant to, kad jaučiamės bejėgiai pakeisti visa tai, kas bloga mumyse ir pasaulyje, nepaisant visų neatremiamų Didžiojo Inkvizitoriaus argumentų, Meilė tebėra stipresnė už viską ir padeda mums tobulėti. Ir tik tada, kai pažengsime tobulybės keliu, gebėsime suprasti žvaigždes ir stebuklus…

Iš portugalų kalbos vertė Valdas V.Petrauskas

Apie autorių

Rašytojo Paulo Coelho talentas atsiskleidė jau mokykliniais metais – pirmasis literatūrinis apdovanojimas jam buvo įteiktas mokykloje. Tiesa, tėvai nenorėjo, kad jis taptų rašytoju, ir dėl visokių keistenybių netgi guldė į psichiatrijos ligoninę. Bet gydytojas konstatavo, kad tai ne liga, o pašaukimas. Ir šie žodžiai išsipildė.

Po įvairių veiklų ir eksperimentų, maždaug 1977–1978 m. Paulo nusprendė pradėti “normalų gyvenimą” ir atsidėti rašymui.

Iki šiol vienas skaitomiausių pasaulio rašytojų P.Coelho yra išleidęs 26 knygas. Jų parduota daugau kaip 100 mln. daugiau kaip 150 pasaulio šalių. Jos išverstos į 66 kalbas. Jo knygos tapo visų laikų perkamiausiomis knygomis portugalų kalba. P.Coelho yra gavęs daugybę įvairių šalių literatūrinių apdovanojimų.

“Valkirijos” – naujausia šio autoriaus knyga, išversta į lietuvių kalbą (iš viso išversta jau 13). Tai šiuolaikinė nuotykių istorija apie mistinį rašytojo susidūrimą su moters-kario pavidalu apsireiškusiu angelu, kuris Paulo ir jo žmonos Krisės motociklais keliavo kartu per paslaptingą Mohavės dykumą. Keturiasdešimt dienų trukusioje dvasinių ieškojimų kelionėje rašytojas ir jo žmona stoja akistaton su savo slapčiausiomis vidinėmis baimėmis ir silpnybėmis.

Naujas Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys – paminklas tūkstančius maro aukų Vilniuje palaidojusiam nežinomam vienuoliui rokitui.

Pernai jai buvo įteikta pirmoji Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, o šių metų pradžioje romanas “Silva rerum” skaitytojų išrinktas geriausia metų knyga suaugusiesiems. Už gautą piniginę premiją Londone gyvenanti K.Sabaliauskaitė sako nupirkusi šešias dešimtis knygų ir jas padovanojusi trylikai vargingesnių Lietuvos bibliotekų.

“Prašiau bibliotekų darbuotojų parašyti, kokių knygų jiems labiausiai trūksta. Gavau laiškų su jaudinančiais pasakojimais, kad, pavyzdžiui, Miežiškių bibliotekoje, kuri naujiems leidiniams įsigyti metams tegavo 35 Lt, stovi taupyklė, į kurią vaikai meta nuo priešpiečių sutaupytus pinigėlius tam, kad biblioteka turėtų naują “Hario Poterio” serijos knygą. Pirkau, ko prašė: ir “Harį Poterį”, ir populiarių Stephenie Meyer knygų. Geriau tegu jaunimas skaito apie stebukladarius ir vampyrus, nei daužo langus”, – sako rašytoja.

Pagarba vienuolio žygdarbiui

Šiuo metu spaudai rengiamas antrasis Kristinos romanas, kurį greičiausiai lentynose išvysime pavadintą “Silva rerum 2″. Priminsime, kad “Silva rerum” (pažodžiui iš lotynų kalbos – “daiktų miškas”) – iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII–XVIII a. Lietuvoje. Pirmosios knygos veikėjus autorės valia palikome 1667-uose, o naujasis kūrinys perima nutrūkusio pasakojimo gijas po keturių dešimtmečių – 1707-aisiais, kai Lietuvos gyventojus po keleto neįprastai karštų vasarų ir šaltų žiemų užgriūva nederlius, badas, o vėliau – ir maro epidemija.

Rašytoja nenori atskleisti, kas pagrindiniai romano tęsinio veikėjai ir priduria, kad recenzijos ir anotacijos, paviešinančios skaitytojų laukiančias siužeto paslaptis, Vakaruose laikomos neprofesionaliomis. Tačiau prasitaria, kad veikiantieji asmenys atstovaus šiek tiek vyresnei nei pirmosios knygos – trisdešimtmečių kartai, ir kad išskirtinis dėmesys atiteks vaizduojamo laikotarpio medicinos mokslo padėčiai Lietuvoje.

Neslepia ir to, kad rinkti istorinius duomenis knygai šįkart buvo kebliau. Priežastis paprasta: maras, kuris vien Vilniuje, manoma, nusinešė apie 100 tūkst. gyvybių, savo aukas šienavo nesirinkdamas. Mirė ir metraštininkai, taigi tiesioginių tų metų įvykių liudijimų archyvuose reta. “Faktiškai minėtas laikotarpis Lietuvos istorijoje –  apytamsė dėmė, tik kariniai veiksmai, kaip įprasta, gerai dokumentuoti”, – teigia K.Sabaliauskaitė.

Savo kūrinį autorė dedikuoja nežinomam Švento Roko brolijos vienuoliui, kuris kartu su draugu Vilniuje sugebėjo palaidoti 22 tūkst. miestiečių kūnų. “Rizika užsikrėsti, aišku, buvo didžiulė, tačiau žmogiškoji pareiga ir pagarba mirusiųjų kūnams šiam vienuoliui rokitui atrodė svarbesnės. Manau, jo pasiaukojimas tokiu metu, kai reikėjo pasistengti prispaustam bado nesuvalgyti savo artimo (mieste fiksuota daug kanibalizmo atvejų), tikrai vertas įamžinimo. Mėgstame pagerbti kunigaikščius – tikrus ir mitinius, bet kodėl nepastačius paminklo, prie kurio galėtume apmąstyti bendražmogiškąsias vertybes? Tegu nors mano knyga, primenanti bevardžio vienuolio žygdarbį, taps jam mažu paminklu”, – kalba rašytoja.

Maras kaip Dievo bausmė

Sostinėje žinomos dvi masinės maro aukų kapavietės: prie Šventojo Stepono bažnyčios Senamiestyje ir Neries pakrantėje Žvėryne, priešais Vingio parką. Ten į vieną duobę buvo suverčiama po 70–80 numirėlių. Jie buvo laidojami ir kone visų tuo metu mieste veikusių bažnyčių ar vienuolynų rūsiuose. Nemažai vilniečių savo šeimos numirėlius užkasdavo tiesiog privačių namų rūsiuose ar kiemuose, ketindami palankesnėmis aplinkybėmis juos perlaidoti su visomis krikščioniškomis apeigomis. Tačiau tuo pasirūpinti dažnu atveju nebelikdavo kam. “Prisiminkim, kad kraštą siaubė ne tik maras, bet ir viena kitą keičiančios svetimtaučių – rusų, švedų, saksų – armijos. Ėjo pirmasis Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) dešimtmetis. Europą valdė tokios ryškios istorinės asmenybės, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, Rusijos caras Petras I, Švedijos valdovas Karolis XII, Saksonijos kiurfiurstas Frydrichas Augustas, kuriam tuo metu priklausė ir Abiejų Tautų Respublikos sostas. Tai absoliutizmo, arba valdovų-karių epocha Europoje”, – pasakoja K.Sabaliauskaitė.

Ar tokiu laikotarpiu įmanoma kalbėti apie šalies kultūrą? “Kultūros apraiška galima laikyti tai, kaip miesto magistratas sugeba kontroliuoti sudėtingą situaciją. Ir, žinoma, religinį gyvenimą: žmonės per marą masiškai meldėsi. Teismai, bijant užkrato, būdavo uždaromi, bet šventieji paveikslai, bažnyčių altoriai – atvirkščiai – itin uoliai lankomi. Pavyzdžiui, prie tuomet neseniai pastatytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išorėje kabančio Maloningosios Dievo Motinos, laužančios maro rūstybės strėles, paveikslo traukdavo maldininkų minios. Tačiau Vilniaus kapitulos kanauninkai epidemijos apimtą miestą paliko vieni pirmųjų, kartu išsiveždami ir bažnyčios lobyną bei pagrindinius archyvus”, – teigia rašytoja.

Ir priduria, kad maro metu išmirė nemaža dalis menininkų ir amatininkų, todėl po to Vilniuje kelis dešimtmečius buvo jaučiamas jų profesionalumo lygio nuosmukis: “Tai akivaizdu net iš Dominikonų bažnyčios freskų, vaizduojančių didįjį marą: jos tapytos labai vidutiniško dailininko. Pasikeitė ir universiteto veikla: iki XVII a. pabaigos jo profesoriai ir jų moksliniai darbai buvo puikiai vertinami visoje Europoje, o po sukrėtimo Vilniaus universitetas tampa aukštąja mokykla, rengiančia ne tiek mokslininkus, kiek pamokslininkus. Tikėta, kad maras žmonėms siųstas už nuodėmes, tad religinių dogmų raginta laikytis griežčiau. Tikslieji ir gamtos mokslai praktiškai apmirė, susikoncentruota į krikščioniškuosius dalykus”.

Ar griežtėjančias visuomeninio gyvenimo taisykles perėmė ir meno formos? “Priešingai: tai – įmantrių barokinių kaspinų, žėrinčiai lengvos barokinės muzikos amžius. Aukštuomenės puota maro metu. Menotyrininkas neklysdamas datuotų, kuris drabužis pasiūtas septynioliktojo amžiaus viduryje, o kuris – aštuonioliktojo amžiaus pradžioje: jei pirmasis turi vieną kaspiną, antrasis turės jų dešimtį. Mada tampa dar prašmatnesnė ir elegantiškesnė”, – tikina pašnekovė.

Analogijų ženklai

Ar ilgi menotyros mokslų daktarės parašyto romano sakiniai, dažnai prasidedantys jungiamaisiais žodeliais ir sudarantys vientisai plaukiančios kalbos įspūdį, taipogi atkeliavo iš baroko? “Ne visai. Barokinėje literatūroje, perėmusioje lotyniškosios Senovės Romos literatūros tradicijas, vyrauja griežta, nugludinta, racionali sakinio struktūra. Tuo tarpu man vinguriuojančiu sakiniu norėjosi perduoti to meto architektūros formų dinamiką, atkartoti barokinės bažnyčios kupolo freskas. Tai labiau mėginimas kalba atverti grakščią drabužio klostę ar pakylėjantį angelo skrydį. Taip pat siekiau, kad tekstas skambėtų tarsi šeimos saga, ateinančioms kartoms skirtas pasakojimas, todėl jame beveik nėra tradicinių dialogų”, – aiškina K.Sabaliauskaitė.

Ar panaši stilistinė tendencija išliks ir naujajame kūrinyje? “Išliks tiek, kiek 1667-ieji panašūs į 1707-uosius. Tikiuosi, žodžiui jautrūs žmonės pajus ir skirtumus. Iš tikrųjų apsisprendusi rašymui būtent nuo knygos apie marą ketinau savo kūrinį pradėti. Pirmasis romanas tebuvo priešistorė, įvedanti skaitytoją į mano pasakojimą, į to laiko foną. Pamaniau, kad sviesti neparengtus skaitytojus tiesiog į maro nasrus būtų per žiauru. Beje, prie kiekvieno knygoje aprašomo kraupaus epizodo galėčiau nurodyti istorinius šaltinius, kuriuose minimi analogiški įvykiai. Šia tema domiuosi seniai: viskas, ką įdomaus aptikdavau, būdavo atšviečiama ir guldavo į mano aplankus. Rašydama papildomai konsultavausi su medicinos istorikais. Buvo įdomu panagrinėti mokslo darbus, tiriančius miestų gyvenimą epidemijų metu”, – neslepia “Silva rerum” autorė.

Įdomu, kas, Kristinos manymu, galėtų tapti sukrėtimus pranašaujančiais ženklais mūsų šiuolaikiniame gyvenime? “Kai prisimenu anuos susiskaldžiusius ir netgi dėl menkniekių nesusitariančius bajorus, bet kuria proga Seime staugiančius “veto!”, arba fanatikų minias, mėginančias reguliuoti politinio ir kasdieninio gyvenimo reikalus… Visa tai anuomet vedė mus į valstybės subyrėjimą ir Respublikos padalijimą. Manau, būtų sveika sustoti ir pamąstyti, ką darome dabar ir į kur tai gali mus atvesti”, – kalba K.Sabaliauskaitė.

Leidykla “Versus aureus” rengia spaudai knygą apie populiarųjį XX amžiaus Lietuvos kompozitorių Benjaminą Gorbulskį (1925–1986). Istorijos ir linksmi anekdotai apie šią neeilinę asmenybę iki šiol keliauja iš lūpų į lūpas. Knygos tekstą iš kompozitorių pažinojusių žmonių pasakojimų surašė žurnalistė Audra Baranauskaitė.

Kaune Gorbulskių namuose stovėjo fortepijonas. Mažiukas būdamas Benjaminas bandydavo juo paskambinti, ir tėvai pasamdė mokytoją. Mieste – tik viena parduotuvė, kurioje galėjai gauti natų, ir, kai berniukas paaugo, ten jų nusipirkdavo.

Kauno gimnazijoje chemiją jam dėstė profesorius Kazys Daukšas (vėliau jie tapo gerais bičiuliais). 1941 metų birželio 22 dieną turėjo būti iškilmingai įteikti baigimo atestatai, tačiau tą rytą prasidėjo karas ir dokumentai buvo išdalyti tiesiog klasėje. Gavęs atestatą Benjaminas nuėjo į kino teatrą “Trumf” pasižiūrėti “Kapitono Granto vaikų”. Dviese nusipirko “vieną bilietą dviem žmonėms”. Tačiau filmo jiems neberodė, grąžino po 25 centus ir liepė skubiai eiti namo. Po poros valandų penkiolikmetis Benjaminas sėdėjo traukinyje, riedančiame į Rytus.

Kartu su dviem draugais keliavo į Rusijos gilumą. Ėjo ir pėsti, ant pečių kuprinėje Benjaminas nešėsi natas. Neturėjo ko valgyti, kur miegoti, todėl kažkur Rusijoje laikinai įstojo į institutą, susijusį su laivininkyste. Mokytis nesimokė, užtat stipendiją gaudavo. Per praktiką plaukiodami keleiviniais laivais studentai turėjo matuoti dugną. Benjaminas laive sėsdavo prie rojalio, grodavo užsienietišką muziką, o keleiviai jį kone nešiodavo ant rankų.

Vėliau Gorkio mieste dirbo keliose gamyklose. Kai jį mobilizavo į armiją, atsidūrė Balachnoje, kur buvo įsikūrusi 16-oji lietuviškoji divizija. Kariniame muzikiniame ansamblyje dainavusi Elena Čiudakova susibičiuliavo su dvidešimtmečiu kareivėliu, ir jis aranžuodavo jai eiles.

Trims mėnesiams patekęs į baudžiamąjį batalioną, surinko visus, kas tik mokėjo groti, ir įkūrė dainų ir šokių ansamblį. Čia buvo ir recidyvistų, ir prasigėrusiųjų, ir teistų, tačiau B.Gorbulskis mokėjo su jais bendrauti. Galiausiai iš baudžiamojo būrio buvo ne tik paleistas anksčiau laiko, bet ir paskirtas pulko kapelmeisteriu.

Karui pasibaigus 16-oji lietuviškoji divizija turėjo įžengti į Vilnių su kariniu orkestru. Kauno pamiškėje įrengtoje stovykloje muzikantai pernakvojo ir iškeliavo link Vilniaus. Žygiavo pėsti, pagrodami tai vestuvėse, tai krikštynose, o vieno miestelio bažnyčios klebonas taip nuvaišino, kad jie pavėlavo… 16-oji lietuviškoji divizija laukė jų visą parą. Kai pagaliau orkestras pasirodė ir kariai įžygiavo į Vilnių, visus muzikantus nusiuntė į baudžiamąjį batalioną.

Svarbiausia – būti asmenybe

B.Gorbulskis sakydavo, kad svarbiausia būti asmenybe, o buitis – nesvarbu. Kai dukra buvo maža, iš Operos ir baleto teatro jie abu neišlįsdavo. Kadangi mergaitė turėjo nuolatinę vietą pirmoje eilėje, muzikantai juokaudavo: “O, Karina jau atėjo, galima pradėti spektaklį…”

Sako, B.Gorbulskis kurdavo kalbėdamas, valgydamas, vaikščiodamas ir net miegodamas. Tereikėdavo tik prisėdus užrašyti muziką natomis. Jo žmona prisimena: “Kartą pasakoju kažką, žiūriu jam į akis, o jis susikaupęs galvoja. Staiga sako: “Dvylika minučių trisdešimt sekundžių.” Atkertu: “Aš jau visą pusvalandį tau kalbu”. O jis: “Ne, koncertas truks dvylika minučių trisdešimt sekundžių.” Sakau: “Tai tu manęs visai nesiklausei…” Tada jis viską, ką sakiau, pakartojo kone žodis žodin.”

Daug ką stebindavo ir B.Gorbulskio punktualumas. Kartą turėjo su kažkuo susitikti ir liepė taksistui vos ne valandą sukti po miestą ratus, kad tik neatvyktų bent minute anksčiau. Tačiau kitų įpročio vėluoti nesmerkdavo. Apskritai niekam neprimesdavo savo nuomonės, nepakeldavo balso. Išgirdęs, jog kas nors jam pavydi, netikėdavo, o jei to žmogaus nepažinojo asmeniškai, sakydavo: “Gerai, tuomet susipažinsiu su juo, ir po trijų minučių jis bus geriausias mano draugas.”

Anot artimųjų ir draugų, B.Gorbulskis turėjo tobulą skonį. Žmonai ir dukrai skirtus daiktus iš užsienio siųsdavo siuntiniais. Bet jis rūpinosi ne tik šeima. Kadangi daug važinėjo po užsienį, niekada niekam neatsakydavo parvežti, ko paprašytas, nuvežti taip pat. Grįždavo namo su trimis lagaminais. Muitinėje kartais net nežinodavo, kas jų viduje, bet dažniausiai jam pavykdavo susitarti su muitininkais.

Tačiau sau maestro beveik nieko nepirkdavo. Sakydavo, kad jam reikia tik trijų dalykų: popieriaus, rašomojo stalo ir gero unitazo. Visa kita – perteklius, niekai, daiktai tik apsunkina žmogaus gyvenimą. Visada buvo labai tvarkingas, nors drabužių turėjo nedaug – keletą porų marškinių, kaklaraiščių, pastaruosius dažniausiai nešiodavosi kišenėje – jų prireikdavo tik prieš publiką nusilenkti.

Tačiau kitiems stengdavosi padaryti malonumą, atspėti norus. Niekada nepamiršdavo net menkiausio pažado. Jeigu sėdint restorane ateidavo žmogus, pardavinėjantis laikraščius, B.Gorbulskis klausdavo: “Kiek ten dar liko? Visus perku. O tu eik – pailsėk, išsimiegok.”

Jam nieko nereiškė nupirkti visiems autobuso keleiviams bilietus ar nepažįstamai mergaitei – kalną knygų. Kartą pietaujant “Neringoje” padavėja jam atnešė ant padėklo butelį konjako ir dėžę saldainių su rašteliu, nors paprastai taip elgdavosi pats Benjaminas. Raštelyje buvo parašyta: “Kai buvome studentai ir labai alkani užėjome į “Rūtą”, jūs mus visus pamaitinote.”

Namuose jo žmonai gaminti nereikėdavo nieko. B.Gorbulskis “Neringoje” jai užsakydavo pietus, o Karina po mokyklos eidavo pavalgyti į “Nykštuką” – čia visi žinojo, kad tėvelis vėliau sumokės. Pats Benjaminas iš namų išeidavo 11 valandą, pietums “Neringoje” valgydavo savo garsųjį bifšteksą, ir juokaudavo, jog, kai numirs, ant jo antkapio bus parašyta: “Numirė, nes niekada nevalgė sriubos.”

“Pan iz Wilno?”

Kai koks nors tuometinės valdžios atstovas klausdavo, kodėl Gorbulskis nestoja į partiją, jis atsakydavo: “Stočiau, jei pas mus būtų dvi partijos. Vis šiokia tokia konkurencija…” Sugebėjo pokštauti ir su sovietų valdžia. Pasišnekučiuoti su Benjaminu Gorbulskiu patikdavo net tuometiniam KGB viršininkui Juozui Petkevičiui.

Oficialių raštų B.Gorbulskis taip pat negalėjo rašyti rimtai. Be to, daug kam buvo sunku patikėti, kad visi jo laiškai pasiekdavo adresatą – juk rašė labai neatsargiai. Kartą, žmonos paklaustas, kodėl jo laiškus praleidžia, atsakė: “Žinau, kaip juos reikia rašyti.” Pasirodo, juose šį tą adresuodavo specialiai “tarnyboms”, na, maždaug taip: “Suprantu, koks sunkus jūsų darbas. Ištisai tenka skaityti visokį šlamštą. Kad jums būtų linksmiau, siunčiu keletą anekdotų…” ir t. t. Tie žmonės, ko gero, laukdavo jo laiškų.

Užsienyje B.Gorbulskio koncertuose pirmose eilėse, žinoma, sėdėjo šnipukai, kurie užduodavo provokuojančius klausimus… Kartą Australijoje vienas toks atkakliai bandė iš Benjamino išgauti, jog Sovietų Sąjungoje jam nepatinka gyventi. Įvyko maždaug toks dialogas: “Sakykite, Benjaminai, kaip jums atrodo, ar mes čia gyvename gerai?” – “O, taip, jūs tikrai čia gyvenate gerai.” – “O jūs tenai kaip gyvenate?” – “Na, o mes gyvename kitaip.” Parvažiavęs namo juokėsi: tegul dabar pabando išsiaiškinti, ar “kitaip” – reiškia “gerai” ar “blogai”.

Kartą B.Gorbulskis turėjo vykti į Ameriką. Tačiau nenorėjo keliauti per Maskvą, nemėgo to miesto. Paskambino į konsulatą (su konsulais palaikydavo draugiškus ryšius) ir pasakė, kad atvyks sutikti Naujųjų metų. Tačiau užtruko Frankfurte, o tuo metu sovietų santykiai su JAV labai paaštrėjo. Kai B.Gorbulskis atsirado Amerikoje, muitininkai nustebo: iš kur šitas atsirado su raudonu pasu? Benjaminą uždarė į areštinę, joje išbuvo tris valandas ir jau bijojo, kad pasodins.

Tardytojai jo klausia: “Iš kur atvykote?” Sako: “Iš Lietuvos.” Niekas nesupranta. Išeina, ilgai aiškinasi, paskui vėl sugrįžta. Klausia: “Kokia jūsų specialybė?” – “Kompozitorius.” – “Jūsų profesija?” – “Kompozitorius, – tačiau prisiminęs, kad užsienyje tai ne profesija, pasitaiso: – Aš – dėstytojas.” – “Jūs kompartijos narys?” Sako: “Ne.” – “Profsąjungos narys?” Sako: “Taip.” – “Tai iš kur?” – “Iš Lietuvos.” Vėl išeina… Sėdi areštinėje dar pusantros valandos. Ir staiga atėjęs žmogus sako: “Tai ką, “pan iz Wilno?” – “Tak, tak”, – B.Gorbulskis truputį mokėjo lenkiškai. Tai buvo amerikietis, kilęs iš Vilniaus krašto, kaip ir savas… Šitaip Benjaminas pasiliko Amerikoje. Ilgam. Lozoraitis jam vis pratęsdavo vizą. Tada Jungtinėse Amerikos Valstijose išgyveno metus. Vėliau Australijos lietuvių kolonijoje išbuvo aštuonis su puse mėnesio…

Pagrindiniai B.Gorbulskio biografijos faktai

• 1941–1947 m. gyveno Rusijoje. 1953 m. baigė Vilniaus J.Tallat Kelpšos muzikos mokyklą, mokytojas Jurgis Gaižauskas. 1958 m. baigė Lietuvos konservatorijos E.Balsio klasę.

• Sukūrė operą “Frank Kruk”, baletą, kūrinių simfoniniam orkestrui, operetes “Naujametinis karnavalas”, “Trys vakarai”, “Don Žuanas, arba Meilė geometrijai”, “Adomas nenori būti Adomu” ir kt.

• B.Gorbulkis taip pat sukūrė 17 koncertų įvairiems instrumentams, kūrinių pučiamųjų ir lengvosios muzikos orkestrams, apie 600 dainų ir romansų, dramos teatro, cirko spektaklių, muzikos kino filmams.

• Jo dainas atliko Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Aleksas Lemanas, Virgilijus Noreika, Nelly Paltinienė, Violeta Rakauskaitė, Ona Valiukevičiūtė ir kiti estrados dainininkai.

Karščiausia leidyklos “Vaga” naujiena – amerikiečių žurnalistės ir rašytojos Elizabet Gilbert knyga “Pasižadėję: kaip skeptikė susitaiko su vedybomis”. Autorė, skaitytojams jau gerai pažįstama iš savo memuarų knygos “Valgyk, melskis, mylėk”, dabar siūlo tęsinį, kuriame gilinasi į santuokos temą, su jai būdingu sąmoju stengdamasi suvokti šios neįtikėtinai patvarios institucijos esmę. “Veido” skaitytojams – ištrauka iš dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos.

Nenoriu atrodyti kaip romantiška, paprasta valstietė, gyvenanti gražiame kaime. Paaiškinsiu iš karto: niekada netroškau pasikeisti gyvenimais nė su viena iš tų moterų, kurias sutikau hmongų kaimelyje Vietname.(…)

Taigi neketinu – galbūt ir negalėčiau – atsisakyti savo individualių troškimų sklidino gyvenimo, kuris yra prigimtinė mano laiko teisė. Kaip dauguma žmonių, kartą supratusi, kad galiu rinktis, visada rinksiuosi ką nors geresnio: galimybę išreikšti save, būti kitokia, paslaptinga, neapginama, kartais rizikuoti… Tačiau visi tie pasirinkimai bus mano. Jei manoji draugė hmongė, Mai senelė, sužinotų, kokius pasirinkimus – gluminančią virtinę pasirinkimų – gyvenimas man jau pateikė, jai akys ant kaktos išsprogtų. Todėl, kol naudojuosi asmenine laisve, mano gyvenimas priklauso ir tinka tik man. To Šiaurės Vietnamo kalnų gyventojai net dabar negali suprasti. Tarsi būčiau kilusi iš visiškai naujos moterų giminės (mane galima būtų pavadinti “ribas peržengusia homo”). Tačiau svarbu prisiminti, kad nors ir esame šios drąsios, naujos giminės atstovės bei turime begalę nuostabių galimybių, mums kyla savitų rūpesčių. Štai emocinis nestabilumas ir neurozės tarp hmongų turbūt nelabai paplitę, o, tarkim, Baltimorėje, tarp mano bendraamžių, nūnai tiesiog siaučia.(…)

Paprasčiau sakant, problema ta, kad negalime vienu metu rinktis visko. Todėl gyvename būgštaudami, kad nesukaustytų neryžtingumas, baimindamiesi, kad galime netinkamai pasirinkti. Neramu būna ir tada, kai ką nors pasirenkame, tačiau paskui jaučiamės taip, tarsi priimdami konkretų sprendimą kažką savyje nužudome. Bijome, kad žengdami pro duris, pažymėtas trečiu numeriu, nuslopiname kitokią – tačiau tiek pat kritikuotiną – savo sielos dalį, kuri galėtų pasireikšti žengiant pro duris, pažymėtas pirmu ar antru numeriu.

Filosofas Odo Markardas (Odo Marquard) pastebėjo vokiečių kalbos žodžio “zwei”, kuris reiškia “du”, ir žodžio “zweifel”, kuris reiškia “abejonė”, panašumą ir padarė prielaidą, kad mūsų gyvenimo netikrumą visada sukelia bet kokių dviejų dalykų egzistavimas. Dabar įsivaizduokite tokį gyvenimą, kuriame kiekvieną dieną žmogui pateikiamos ne dvi ir net ne trys, o daugybė galimybių, tada galbūt suprasite, kodėl šiuolaikinis pasaulis, net turėdamas visus privalumus, virto ypač sudėtinga neurozių gamybos mašina. Kai pasaulyje tiek daug galimybių, daugumą mūsų sukausto neryžtingumas. Kartais sustabdome gyvenimo traukinį ir pasukame atgal, kad vėl pamėgintume įžengti pro duris, kurias pirmą kartą atvykę apėjome, o dabar desperatiškai norime pro jas patekti į vidų. Arba pradedame lyginti savo gyvenimą su kito žmogaus gyvenimu, slapta abejodami, ar būtume pasirinkę jo kelią.

Toks lyginimas tik dar labiau apsunkina padėtį. Prancūzų psichoanalitikas Žakas Lakanas (Jacques Lacan) pavadino F.Nyčės (F.Nietshe) sąvoką “Lebensneid”, arba “gyvenimo pavydas”, įsitikinimu, kad kitai moteriai labiau pasisekė nei tau, ir jei turėtum jos kūną, vyrą, vaikus, darbą, gyvenimas būtų lengvas, nuostabus ir laimingas.(…)

Toks ilgesys ir pasirinkimai gyvenime gali sukelti keistą pojūtį – tarsi mus supančiame prieblandos pasaulyje nuolat išnirtų kitų, nepasirinktų galimybių šmėklos, kurios vis klaustų: “Ar iš tikrųjų to norėjai?” Ir kur daugiau tos šmėklos gali persekioti, jei ne vedybiniame gyvenime. Tai nutinka todėl, kad emocinis aspektas intensyviai ir asmeniškai ką nors renkantis būna labai stiprus.

Patikėkite, šiuolaikinė vakarietiška santuoka turi daug pranašumų tradicinės hmongų santuokos atžvilgiu (tik pas mus nuotakos – ačiū Dievui – negrobiamos), ir vėl pakartosiu, kad nesikeisčiau gyvenimų su tomis moterimis. Jos niekada nesužinos, kiek daug turiu laisvių, niekada neturės mano išsilavinimo, negalės džiaugtis mano sveikata ir gerove, joms niekada nebus leidžiama atskleisti savo prigimties. Tačiau tradicinė hmongų nuotaka vestuvių dieną beveik visada gauna vieną ypatingą dovaną, kurios negauna vakarietė nuotaka. Tai – tikrumas. Kai priešais tave nutiestas tik vienas kelias, esi tikras, kad jis teisingas. Be to, nuotaka, iš pat pradžių puoselėjanti nedaug laimės vilčių, galbūt yra labiau apsaugota nuo pribloškiančių nusivylimų, kurie gali kilti žengiant kitu keliu.

Prisipažįstu, kad iki šiol nežinau, kaip vertinti tokią informaciją. Negaliu prisiversti ir viešai paskelbti devizą: “Prašyk mažiau!” Taip pat neįsivaizduoju, jog vestuvių išvakarėse jaunai moteriai galėčiau patarti nesitikėti, kad jos gyvenimas bus laimingas. Tokia mąstysena prieštarauja visiems šiuolaikiniams mokslams, kuriuos esu gavusi. Be to, mačiau priešingą tokios taktikos rezultatą. Viena mano koledžo laikų draugė, tarsi skiepydamasi nuo pernelyg ambicingų lūkesčių, tyčia sumažino savo gyvenimo pasirinkimų skaičių ir nesiekė karjeros, atsispyrė kelionių vilionėms: ji grįžo į gimtinę ir ištekėjo už vaikino, su kuriuo draugavo mokykloje. Tvirtai tikėdama, mergina pareiškė, kad bus “tik” žmona ir motina. Priimdama tokį paprastą sprendimą, ji pasijuto labai saugi, palyginti su konvulsyvių svyravimų kamuojamomis ambicingesnėmis bendraamžėmis (manimi irgi). Tačiau kai po dvylikos metų vyras paliko ją dėl jaunesnės moters, mano draugė pasijuto išduota ir labai įniršo. Niekada anksčiau nebuvau regėjusi tokio įniršio. Ji tiesiog sprogo pasipiktinusi, tačiau ne tiek savo vyru, kiek visa Visata, kuri, jos manymu, nutraukė šventą sutartį. “Juk prašiau tiek mažai!” – kartojo moteris, tarsi kuklūs poreikiai būtų galėję ją apsaugoti nuo nusivylimo.

Tačiau, mano nuomone, iš tikrųjų ji prašė daug. Moteris išdrįso prašyti laimės ir tikėtis, kad tą laimę jai suteiks vedybinis gyvenimas. Ar įmanoma prašyti ko nors daugiau?

Tačiau bent jau sau pačiai turėčiau prisipažinti, kad prieš tuokdamasi antrą kartą irgi prašau labai daug. Iš tikrųjų prašau. Tai būdinga mūsų laikams. Man leidžiama daug tikėtis iš gyvenimo.

Iš meilės ir gyvenimo leidžiama tikėtis daug daugiau nei kitoms moterims per visą istoriją. Kalbant apie intymų bendravimą, iš savo vyro noriu daug, ir kad jis man tą suteiktų tuoj pat. Prisiminiau, kaip sesuo kartą pasakojo apie anglę, apsilankiusią Jungtinėse Valstijose 1919-ųjų žiemą, kuri laiške namiškiams pašiurpusi rašė, kad toje keistoje Amerikos šalyje žmonės tikisi, jog vienu metu bus šilta visoms jų kūno dalims! Praleidusi popietę diskutuodama su hmongų moterimis apie vedybas pamaniau, ar širdyje netapau tokia pati kaip tie keistieji amerikiečiai: ar nesu įsitikinusi, kad mano mylimasis vienu metu turi stebuklingai sušildyti visas mano emocinio kūno dalis?

Mes, amerikiečiai, dažnai sakome, kad vedybinis gyvenimas – “sunkus darbas”. Nesu tikra, ar hmongės tokį apibūdinimą suvoktų. Gyvenimas apskritai yra sunkus darbas, pats darbas labai sunkus – neabejoju, kad jos su tuo sutiktų. Tačiau kaip vedybinis gyvenimas tampa sunkiu darbu? Ogi taip: gyventi santuokoje pasidaro sunku tada, kai tikitės, jog didelę laimę jums dovanos tik vienas vienintelis žmogus. Jei taip manysite, bus sunku. Neseniai atliktų tyrimų duomenys rodo, kad jaunos amerikietės nūnai trokšta, jog jų vyras – labiau nei bet kas kitas – jas “įkvėptų”. O juk tai, kad ir ką manytumėte, labai aukšta kartelė. Palyginkite pavyzdį: jauna tokio paties amžiaus trečiojo dešimtmečio moteris rinkdavosi partnerį, kuriam būtų būdingos “padorumo” ir “sąžiningumo” savybės arba gebėjimas pasirūpinti šeima. Deja, to nebepakanka. Dabar norime, kad mūsų sutuoktinis mus įkvėptų! Kasdien! Taigi, brangusis, darbuokis!

Vakarietės moterys gyvena pasirinkimo galimybių pasaulyje, daug tikisi iš gyvenimo ir santuokos, tačiau yra nuolat kamuojamos netikrumo jausmo. Tuo tarpu nedaug laimės vilčių santuokoje puoselėjančios Vietnamo kalnuose gyvenančios hmongės lieka apsaugotos nuo pribloškiančių nusivylimų

Apie autorę

Elizabeth Gilbert (g. 1969 m.) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, lietuvių skaitytojams jau gerai žinoma iš savo memuarų knygos “Valgyk, melskis, mylėk”, kuri pirmą kartą lietuviškai buvo išleista 2007-aisiais, po to kelis kartus teko pakartoti šios knygos tiražą. E.Gilbert – daug laimėjimų pelniusi autorė: jos apsakymų rinkinys “Piligrimai” laimėjo PEN / E.Hemingway’aus konkursą, knyga “Paskutinis amerikietis” pelnė nacionalinės knygos apdovanojimą.

Tačiau labiausiai autorę išgarsino knyga “Valgyk, melskis, mylėk”, kuri jau išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, pasaulyje parduoti keli milijonai jos egzempliorių, neseniai pagal šią knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas.
Knygoje “Pasižadėję: kaip skeptikė susitaiko su vedybomis” autorė, remdamasi mokslininkų ir rašytojų veikalais bei pokalbiais su įvairiais pašnekovais, nagrinėja antropologinius, kultūrinius ir socialinius santuokos aspektus. Rašytoja uždega visas šviesas net pačiose tamsiausiose santykių kertėse: ji aiškinasi partnerių tarpusavio dermės problemas, aptaria aistros, ištikimybės, šeimos tradicijų, visuomenės nuomonės, skyrybų pavojaus ir pavergiančių įsipareigojimų klausimus.

Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė

Leidykla “Tyto alba” netrukus išleis interpretacinės istorijos šedevrą “Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje”, iš kurios sužinosite, kad vis mes tam tikra prasme esame žydai. O “Veide” siūlome neilgą, bet intriguojančią ištrauką iš šios knygos.

Svano nosis

Naujasis – modernusis – pasaulis (naujai puikus) buvo grindžiamas begaliniu turtų ir mokslų siekiu – abu keliai buvo atviri talentingiems žmonėms, kaip štetle arba gete, ir dauguma talentų ėmėsi tradicinių merkurinių darbų: žinoma, verslo, bet taip pat medicinos, teisės, žurnalistikos ir mokslo. Palengva nykstant sielai, imta uoliai rūpintis kūno tyrumu, taigi dieta vėl tapo vienu iš kelių į išganymą, ir, kaip nemirtingumo žinovai, gydytojai ėmė konkuruoti su kunigais. Šventas priesaikas ir sandoras pakeitus rašytinėms sutartims ir konstitucijoms, teisininkai tapo nepakeičiamais naujos ekonominės, socialinės ir politinės sanklodos sergėtojais. Atgyvenus paveldėtai išminčiai ir apoloniškajam orumui (didžiausiam smalsumo priešui), ankstesnieji pranašai ir miesto šaukliai iškilo į galingų žinijos ir moralinės atminties teikėjų pozicijas (“ketvirtojo” ir “penktojo” luomo). O visatos natūralizacija kiekvieną mokslininką pavertė galimu Prometėju.

Netgi atsisakymas siekti turtų arba mokslų kilo iš merkurinio įkvėpimo. Taikliai pavadinta “bohema” [angl. bohemian – t. p. "čigonas"] užėmė naujosios rinkos periferiją ir įsitraukė į naujų formų elgetavimą, pranašavimą ir būrimą, taip pat ėmėsi daugiau ar mažiau maištingų dainų ir šokių. Visiškai priklausomi nuo visuomenės, kurioje nebuvo visaverčiai nariai, jie užsidirbo duoną šokiruodami savo mecenatus panašiais būdais, kaip tradiciškai darydavo dauguma pavojingų, nešvarių ir transcendentinių paslaugų teikėjų. Jų narystės sąlygos buvo paslaugų nomadizmas, nepaliaujamas (nors kartais ironiškas) vyraujančių normų neigimas, stiprus moralinio pranašumo prieš visuomenę šeimininkę jausmas ir visų išorinių giminystės įsipareigojimų atmetimas. Norint pašiepti, supurtyti ir galbūt išgelbėti tariamų žydų bei protestantų visuomenę, reikėjo tapti tariamais čigonais.

“Žydai ir protestantai” – keliais atžvilgiais tinkama metafora, nes moderniojoje ekonomikoje į sėkmę veda ne vienas kelias. Werneris Sombartas sugebėjo kapitalizmo iškilimą susieti su žydais, smarkiai išpūsdamas savo argumentus (ir šitaip juos rimtai sukompromituodamas); Weberis nustatė išskirtinį protestantiškosios etikos ir kapitalizmo dvasios ryšį, pabrėždamas istorinį priežastingumą (ir taip aplenkdamas to meto žydus); o tyrinėtojai, laužantys galvą dėl įvairių Azijos stebuklų, turėjo arba kitaip apibrėžti protestantiškąją etiką, arba nusakyti specifinį azijietišką, “šeimyninį” arba “pagrįstą ryšių tinklu”, kelią į kapitalizmą. Tačiau, atrodo, iš pradžių europiečiai žengė abiem keliais – šeimyniniu ir individualistiniu: štai žydai daug kliovėsi glaudžios profesionalių prašalaičių genties patirtimi, o įvairūs protestantai ir jų mėgdžiotojai statėsi miestą ant kalvos, į moralinę bendruomenę įtraukdami ekonominių apskaičiavimų matmenį, kartu daugybę prašalaičių paversdami moraliniais subjektais (ir patikimais klientais) – arba, kaip pasakė Benjaminas Nelsonas, brolius paversdami svetimais, o svetimus broliais (ir visus – piliečiais prašalaičiais).

Nuo Weberio laikų paprastai manoma, kad “šių laikų kapitalizmas iškilo ant tribalistinio bendruomeniškumo ir hebrajų brolybės griuvėsių”. Iš tiesų jie sugyveno (ne visada taikiai) kaip du pamatiniai moderniosios ekonominės sanklodos principai: vienas pasitelkia giminystę kaip esminį sandaros elementą, o kitas išaukština racionalų individą, siekiantį ekonominės naudos formalaus teisėtumo pagrindu. Abu elgsenos tipai yra mokslingi, įgyti per praktiką, ideologinį sutvirtinimą ir uolų pasiaukojimą (ir tikrovėje susiejami įvairiomis proporcijomis). Pirmajam reikia tribalizmo ir komerciškumo derinio, retai pasitaikančio anapus tradicinių merkurinių bendruomenių; antrajam būtinas tam tikras asketizmas ir ištikimybė neasmeniškoms žmonių sugalvotoms taisyklėms – tai, kas nepasiekiama (ir net neįsivaizduojama) visuomenėse, mažai paveiktose protestantizmo arba reformuotos katalikybės. Pirmasis “įkinko nepotizmą kapitalizmo tarnystei”, antrasis nepaiso akivaizdžių faktų ir teigia, kad šiuodu nesuderinami. Pirmasis naudojasi abejotinu teisėtumu ir linkęs vengti viešumo, antrasis garsiai baisisi “korupcija” ir dedasi esąs vienintelis tikrai modernus.

Žinoma, žydai neturėjo šeimyniškumo monopolio, bet neabejotina, kad jų verslumo sėkmę lėmė vidinio solidarumo ir išorinio svetimumo derinys, ir kad vietiniai verslininkai galėjo konkuruoti (kaip paaiškėjo) tik kovodami su giminės solidarumu ir įteisindami svetimumą. Dauguma (šeimininkai) galėjo varžytis su merkurininkais (svečiais), tik priversdami visus pasijusti tremtiniais. Škotas protestantas buvo ne tik kiaulieną valgantis žydas, kaip aiškino Heine, – jis buvo vienišas žydas, žydas be Izraelio tautos, vienintelė išrinktoji būtybė.

Tačiau tai dar ne viskas. Čia ne tik tai, kad gentinis kelias – kartu su protestantiškuoju – buvo Europos modernybės dalis, – pats protestantiškasis kelias esminiu atžvilgiu buvo gentinis. Naujoji rinka, naujosios teisės ir naujieji individai turėjo būti įsteigti, apriboti, įšventinti ir saugomi naujos nacionalizuotos valstybės. Nacionalizmas buvo modernybės funkcija – jos būtina sąlyga ir gynybinė reakcija, o modernybė, be kita ko, – naujas tribalizmo variantas.

Protestantams ir liberalams nepavyko sukurti pasaulio, kuriame “visi žmonės – broliai” ta prasme, kad lygiai “svetimi”. Vietoj to jie sudarė naują moralinę bendruomenę ant dviejų atramų – branduolinės šeimos, apsimetančios individu, ir tautos, apsimetančios branduoline šeima. Adamui Smithui ir daugumai jo skaitytojų atrodė savaime aišku, kad turtai tam tikra prasme yra “tautų”, ir jie nekreipė daug dėmesio į faktą, kad yra kitų tautų ir apskritai kitų.

Kitaip sakant, europiečiai mėgdžiojo ne tik žydų modernumą, bet ir senoviškumą. Modernybė neatskiriama nuo “tribalistinio hebrajų brolybės bendruomeniškumo” – ir dėl branduolinės šeimos šventumo, ir dėl genties išrinktumo. Skleidžiantis merkuriškumo amžiui, krikščionys suprato klydę ir ėmė atsainiau žiūrėti į visuotinę brolybę bei, antra vertus, sakralumą ir pasaulietiškumą (dvasininkiją ir pasauliečius). Tai, kas prasidėjo dieviškumo nacionalizavimu, baigėsi tautiškumo sudievinimu. Pirma, pasirodė, kad Bibliją galima rašyti vietinėmis kalbomis ir kad Adomas su Ieva rojuje kalbėjo prancūziškai, flamandiškai arba švediškai. O paskui paaiškėjo, kad kiekviena tauta turi savo aukso amžių, buvusį iki nuopuolio, savo šventas knygas ir savo didingus, bet nutrūktgalviškus protėvius.(…)

Naujųjų “emancipuotų” ir “asimiliuotų” žydų dažniausia ankstyvoji strategija buvo skleisti liberalizmo idealą puoselėjant viešojo gyvenimo “neutralias erdves” ir siekiant liberalaus išsilavinimo bei laisvųjų profesijų. Žydai ne tik įkūnijo Protą ir Švietimą – jie buvo vieni aktyviausių ir ištikimiausių jų gynėjų. Jie balsuodavo už liberalias partijas, pasisakydavo už asmens laisvės pranašumus ir ištikimai tarnavo toms valstybėms, kurios jiems leisdavo tai daryti. Daug palankumo ir pasigėrėjimo pelnė Habsburgų imperija – taip pat, žinoma, Prancūzija, – nes, kaip teigė istorikas Carlas Schorske, “imperatorius ir liberali sistema suteikė žydams statusą, nereikalaujantį iš jų tautybės; daugiatautėje valstybėje jie tapo tauta virš tautos, vienintele, kuri užėmė ankstesniosios aristokratijos vietą”.

Norint įsilieti į pastarąją – liberaliąją aristokratiją, reikėjo įgyti naują pasaulietinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją. Kaip tik tai žydai, kaip grupė, ir darė – taip uoliai ir su užsidegimu, kaip kokie ješivos mokytiniai, ir taip sėkmingai, kad daug kam sukėlė šiurpą ir apmaudą. Gustavo Mahlerio tėvas laisvu nuo alkoholio prekybos laiku skaitė prancūzų filosofus, Karlo Popperio tėvas laisvu nuo advokato darbo laiku vertė Horacijų, o Victoro Adlerio senelis savo laiką dalijo ortodoksiniam judaizmui ir Europos švietimui. Tačiau svarbiausia – jiems ir tūkstančiams tokių kaip jie, taip pat ir istorijai – buvo tai, kieno jie tėvai. Liberalus išsilavinimas, kaip naujoji žydų religija, buvo labai panašus į senąją žydų religiją, tik daug liberalesnis. Supasaulėję žydų tėvai – griežti arba atlaidūs, bankininkai (kaip Lukacso tėvas) arba galanterininkai (kaip Kafkos) – darė viską, kad užaugintų laisvus, kosmopolitinės nuostatos vyrus – vyrus be tėvo. Jiems stulbinamai sekėsi: nedaug yra buvę patriarchų kartų, kurios taip sėkmingai augintų tėvažudžius ir duobkasius, kaip pirmos kartos žydų liberalai. Ir niekas to geriau nesuprato už Sigmundą Freudą ir Karlą Marxą…

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Apie autorių

Yuri Slezkine’as (Jurijus Sliozkinas, g. 1956 m.) – Kalifornijos universiteto (Berklyje) istorijos profesorius. Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas, dirbo vertėju Mozambike ir Portugalijoje. Nuo 1983 m. gyvena JAV.

Knyga “Žydų šimtmetis” (vadinama interpretacinės istorijos šedevru) prasideda drąsiu pareiškimu: modernioji epocha yra žydų epocha, ir tam tikra prasme visi mes esame žydai. Žinoma, tai sakoma perkeltine prasme, bet įtikinamai aiškinama, kad gyventi šių laikų pasaulyje žydai prisitaikę geriau negu dauguma kitų grupių.

“Žydų šimtmetyje” aiškinama, kaip ir kodėl moderniajame pasaulyje išsiskiria kaip tik žydai, pasiekę neproporcingai didelių laimėjimų mokslo, meno, politikos, verslo ir kitose srityse.

Už knygą “Žydų šimtmetis” autoriui skirtos šios metinės premijos: Nacionalinė žydų knygos premija; Wayne S.Vucinicho premija; Amerikos leidėjų asociacijos premija už geriausią religijotyros knygą.

“Pusę žilų plaukų man uždirbo šitas projektas”, – tvirtina “Baltų lankų” leidyklos vadovas Saulius Žukas. Surimtėjęs patikslina: “Ne tiek jo rašymas, kiek mūšiai su ekspertais”.

Kas yra tematiškai integruotas pradinukų vadovėlis “Vaivorykštė”? Tai viena plona knygelė jūsų pirmoko kuprinėje. Tiek to, tebūnie dvi plonos knygelės: be pratybų sąsiuvinio irgi neapsieisite. Užtat jokios painiavos besiaiškinant, ar visi namų darbai atlikti ir ar visos mažyliui reikalingos knygos jau sudėtos, nes kiekvienai pamokai tereikia atversti naują puslapį. Ir taip ištisą mėnesį, po to imama kita “Vaivorykštės” knygelė.

Rugsėjį pirmokai praleido susipažindami tiek vienas su kitu, tiek su naujojo vadovėlio herojais, lydėsiančiais juos visose pamokose, o spalį pradėjo kalbėti apie rudens vėją: visų dalykų užduotys vienaip ar kitaip susijusios su mėnesiui parinkta tema. Bet svarbiausia, kad “Vaivorykštė” padeda spręsti pradinukų mokytojams puikiai žinomą dilemą: maždaug trečdalis ar ketvirtadalis pirmokų į mokyklą ateina jau mokėdami skaityti. Kol pedagogas dirba su nemokančiais, tokie vaikai pamokose nuobodžiauja, sustoja jų tobulėjimas. O kiekviename “Vaivorykštės” atvarte kairysis puslapis skirtas silpnesniems, dešinysis – stipriau pasirengusiems mokiniams. Ir vienų, ir kitų užduotys susijusios su ta pačia dėstomąja medžiaga, todėl klasė lengvai gali dirbti kartu.

“Vaivorykštės” ėmiausi tuomet, kai į pirmą klasę nuvedžiau savo jaunesniąją dukrą Elžbietą ir pamačiau, kad mokykloje jos pažanga sulėtėjo”, – neslepia S.Žukas.

Konfliktas – geriausia reklama

Net jeigu patys kasryt vedžiojate į mokyklą pirmokėlį, mažai galimybių, kad apie tokį lietuvišką vadovėlį būsite girdėję. S.Žuko žiniomis, šįmet su juo tedirba 17 pirmokų klasių, nors Švietimo ir mokslo ministerija aprobavo “Vaivorykštę” dar prieš metus. Ir tik ministerijos išsiuntinėto aplinkraščio supykinti leidyklos konkurentai, patys to neįtardami, pasitarnavo “Baltoms lankoms” kaip pirmarūšė reklama: dabar pačios mokyklos sukruto teirautis apie neįprastą vadovėlį.

Konkurentų nepasitenkinimas lengvai suprantamas: juk vienas “Vaivorykštės” knygelių komplektas kerta iškart septynių ar aštuonių pavadinimų jų siūlomiems vadovėliams. Pridėjus tėvų kasmet iš savo kišenės perkamus pratybų sąsiuvinius, susidaro nemenka grėsmė apyvartai.

Tiesa, perėjimas prie “Vaivorykštės” vadovėlio nei tėvams, nei mokykloms pinigų greičiausiai nesutaupytų, nes devynių mokslo metams skirtų knygelių komplektas kainuoja 225 Lt, o pratybų sąsiuvinių komplektas – dar 81 Lt. Kartu su vadovėliais kiekvienas pirmokėlis gauna penkių kompaktinių plokštelių komplektą, o mokytojas, klasėje dirbantis su “Vaivorykšte”, – USB atmintinėje sukauptą papildomą dėstomąją medžiagą.

“Vadovėlį išleidome tuomet, kai mokyklos ėmė itin stokoti lėšų mokymo priemonėms, tad pirmuosius komplektus klasėms tiesiog padovanojome. Dabar atnaujintos sudėties autorių kolektyvas rengia “Vaivorykštę” antrokams”, – pasakoja S.Žukas.

Mokytojai dar nepasirengę

Pristatydamas naują vadovėlį leidėjas apvažiavo daug Lietuvos mokyklų, tad ne kartą teko girdėti mokytojų prisipažinimų, kad savo pačių vaikus jie mielai ugdytų pagal “Vaivorykštę”. Tačiau įtikinti mokyklų administratorius, kad verta pereiti prie naujo vadovėlio, pasirodė sudėtingiau, nei manyta. “Ne vienas direktorius bandė mane iškvosti, kaip “Vaivorykštę” vertina ministerijoje – formali rekomendacija jiems buvo nepakankamas argumentas. Be to, naujasis vadovėlis reikalauja aukštesnio pedagogo intelekto, o nepamirškime, kad pradinukų mokytojai dabar rengiami netgi kolegijose”, – primena S.Žukas. Šiandien, leidėjo vertinimu, kokybiškam tematiškai integruotam dėstymui iš tiesų tėra pasirengę 5 proc. šalies pradinio ugdymo pedagogų.

“Joks verslininkas manęs nesuprastų: su “Vaivorykšte” dirbame jau pusketvirtų metų, į naująjį vadovėlį investavome 700 tūkst. Lt, o grąža kol kas minimali. Tam, kad išlaidos atsipirktų, reikėtų parduoti bent 5 tūkst. vadovėlių komplektų – dešimtį kartų daugiau, nei mokyklose naudojama dabar”, – neslepia leidėjas.

Šią savaitę “Veido” skaitinių skyriuje pristatome ištrauką iš ką tik leidyklos “Baltos lankos” išleistos E.Davainės knygos “Airija: tolima artima sala”. Ši knyga apie tuos, kurie jau gyvena ten, o skirta ji tiems, kurie dar tikisi laimę rasti svetur.

Half a loaf is better than no bread.
Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.

Kitos bendradarbės nė viena nesusigundė per naktį užsidirbti šimto eurų. Aš ir Vika pasakėme “taip”…

Keinas, mūsų darbdavys, gavęs skubų užsakymą, pasiūlė nuodugniai išgremžti patį didžiausią sostinės kino teatrą. Keturi aukštai. Dvylika salių. Kiekvienai po šešias – manėme, kaip nors apsisuksime. Už tai mudvi gausim tiek, kiek slaugos namuose uždirbtume per šešiolika valandų, per dvi darbo dienas.

Ėmėme skaičiuoti, ką už juos galėsime nuveikti. Aš susimokėsiu trisdešimt eurų už savaitės nuomą, dvidešimt pasiliksiu maistui, o gal nusipirksiu bilietą į Bryano Adamso koncertą ir visą algą sutaupysiu. Dar nesu kojos iškėlusi į jokį renginį. Žiauriai taupiau. Stengiausi pirkti patį pigiausią maistą ir kosmetiką.

Vika džiūgavo, kad dvi naktis su savo svajonių jaunikiu galės praleisti kur nors prie vandenyno, trijų žvaigždučių viešbutyje. Paslaptį, kad visas abiejų išlaidas apmokėdavo Vika, žinojau tik aš. Net ir ta milžiniška baltų lelijų puokštė, kurią Patrikas jai atnešė be jokios progos, suvyniota į celofaną ir perrišta ryškiu raudonu kaspinu, buvo pirkta iš jos valytojos algos.

Mergina norėjo, kad kitos aikčiotų, pavydėtų jai dėmesio, laimės. Be to, šluostant atsibodusius prieglaudos koridorius, būdavo apie ką čiauškėti su airėmis. Koks jos draugužis šaunus, išradingas, dėmesingas… Apie Valentino dienos nakvynę Kinseilyje mergina pradėjo kalbėti dar prieš mėnesį. Ji ir vėl galės nusipirkti trupinėlį sintetinės laimės…

Savo kompiuterių pardavėjo algą jos plevėsa draugužis prašvampdavo ir prapildavo, su draugeliais nuo penktadienio iki sekmadienio tūnodamas baruose. Čia taip priimta. Jaunimas visą savaitę pluša tik tam, kad algą paliktų baruose.

Savaitė prasideda nuo kalbų, kas kokioje smuklėje buvo ir kiek išgėrė. Slaugės mūsų darbovietės koridoriuose nuo ryto sutartinai čiulpdavo pusiau sušaldyto vandens butelius. Vienuolės, neapsikentusios masinio pagirių vaizdo, uždraudė gerti skysčius ne tam skirtose vietose. Tai galėjome daryti tik personalo kambaryje ir restorane, kur buvo įrengtas tyro vandens aparatas.

Devintą valandą vakaro, kino teatre pasibaigus paskutiniam seansui, griebėmės darbo. Viską pabaigti turėjome iki ryto. Atsivežėme termosiuką kavos, miegmaišį ir dantų šepetukus. Tikėjomės bent valandžiukę nusnūsti. Be to, iš ryto privalėjome vėl eiti į savo pamainą slaugos namuose.

Pakopa po pakopos pradėjome šveisti pirmosios salės linoleumą. Kino teatro apsauginis, sunkiojo metalo fanas, su kaupu išpildė mūsų prašymą paleisti nemigdantį foną. Šluotas mirkėme į labai stiprius, purvą žaibiškai sutirpdančius chemikalus ir šveisdamos grindis garsios airių grupės U2 revoliucingo roko ritmu judėjome vis aukštyn. Griaudėjo ką tik pasirodžiusio albumo “How To Dismantle an Atomic Bomb” muzika.

Tai, ką pamatėme pakilusios aukščiau, tarp kėdžių, pranoko visą kažkada kur nors matytą bjaurasties gausybę. Kalnai kramtomosios gumos, susicementavusios su spragėsių ir M&M spalvotų saldainiukų likučiais, vėmalais ir dar kipšas žino kuo, sudarė tokį storą purvo sluoksnį, kad jo neėmė jokie Keino palikti chemikalai. Bandėme pilti ir tuos, kuriuos jis naudodavo gremždamas juodžiausias fabrikų grindis bei tirpydamas prikepusius virtuvių riebalus. Nė iš vietos. Tikriausiai Heraklis, mėždamas Augijo arklides, nesusidūrė su tokiu galvosūkiu. Jis pasielgė paprasčiau, išardydamas priskretusių arklidžių sienas ir nukreipdamas į jas Alfėjo ir Penėjo upių srovę, kurios viską išplovė.

Lietuviškam išradingumui nebuvo ribų – nusiėmusios medvilnines šluotas, į darbą paleidome metalinius jų kotų antgalius. Savadarbiais kirtikliais centimetras po centimetro darbavomės kaip Donbaso šachtininkai. Didžiąją užbaigėm gerokai po vidurnakčio.

Lūkesčiai moderniame hole, prie tuščio baro, romantiškai išgerti kavos ir pro milžinišką stiklo sieną pasidairyti į naktinio miesto krantinę, į milijonus žiburių, raibuliuojančių tamsiame Lifio vandenyje, nutolo. Kaip ir mūsų svajonė numigti prieš darbą. Ketvirtą salę išmėžėme tik brėkštant. Bundančioje gatvėje ėmė burgzti duonos ir šviežių maisto produktų išvežiotojų transportas. Paskui jau dirbome kaip robotai. Šiaip taip pribaigusios priešpaskutinę salę, bent trumpam susmukome į pirmąją eilę atsipūsti. Akis užmerkiau, regis, tik akimirką. Pašokau, nutirpusią ranką įmerkusi į murziną kibirą.

Vika buvo įmigusi kietai, gulėjo atlošusi galvą, ant lūpų kampučio žvilgėjo seilės.

Bendradarbės nežadinau, prisiminiau, kaip pati, būdama jos amžiaus, norėdavau pamiegoti. Pusę gyvenimo galėjau atiduoti už bent vieną valandėlę poilsio. Važinėdama iš Vilniaus į Kauną traukiniu, buvau įpratusi užmigti galvą prispaudus prie stiklo, tik pasikišdavau knygą, kad taip nepurtytų.

Pirmąją salę baigiau viena, likus vos pusvalandžiui, per kurį nusigautume iki slaugos namų. Pažadinau Viką. Paskubomis į Brendos automobilį susikrovėme mantą, net nepaliestą kavos termosą ir krepšelyje sušniukusius sumuštinius. Užkąsti neturėjome laiko.

– Šauniai susisukot, panelės, turbūt ne per daugiausia dirty buvo, – kai atėjo laikas mokėti, pračiulbo apsimiegojusi šeimininkė. Kaip įprasta, ėmusi braukyti rasojantį stiklą riebaluota ranka. Atvėrusi langelį užsirūkė, kad mašinoje nesijaustų šleikštaus pagirių kvapo. Vikai teko pasiderėti įrodinėjant, kad buvo labai nešvaru ir šeimininkė privalo mums sumokėti daugiau.

Brenda atsainiai numetė ant sėdynės du žalius ir du rusvus pinigėlius ir gaižiu balsu palinkėjo geros dienos. Ji mums davė tris šimtus eurų. Paskui išgirdome, kad bosams už šio kino teatro nuodugnų valymą buvo sumokėta apie porą tūkstančių eurų.

Vienos savaitės alga, milijonierės, – džiugiai trynėme su Vika rankas. Tik nemanėme, kad bus taip sunku ištverti nemiegojus. Dirbau kaip sulėtintam filme. Akys lipte lipo, pylė karštis. Kūnas tapo lyg akmeninis. Garsus girdėjau, lyg būčiau lindėjusi po vandeniu. Tokius plaukiančius ir dukslius.

Vos sulaukusi pietų pertraukos nusileidau į pusrūsį ir pasislėpiau mūsų, valytojų, persirengimo kambaryje. Valgyti nėjau. Vika užsirakino gretimoje šarvojimo patalpoje ir lyg negyva užmigo, užsirangiusi ant marmuro pakylos. Aš, susirietusi į klaustuką, kažin kaip įstrižai sulenkusi kojas, nulūžau duše. Nekreipiau dėmesio, kad už sienos grąžtu įkyriai gręžia ūkvedys Džimas. Tikriausiai net ir žemės drebėjimas manęs nebūtų iš čia išginęs. Tik po kurio laiko už sienos pasigirdęs klaikus spiegesys privertė pašokti.

Pasipurčiusi plunksnas, išlindau į tarnybinių patalpų koridorių. Pasirodo, Vika pamiršo patikrinti šonines, į koplyčią vedančias duris. Storoji masažistė Rozarija, matyt, kaip ir mes, ten meditavo po bemiegės nakties. Ji už kažkurią moterį dirbo antrą pamainą. Įžengusi į šarvojimo kambarį, tiesiai ant pakylos pamatė embriono poza “pašarvotą” susisukusią žmogystą. Rozarija kaip įgelta ir klykdama pasileido lifto link. Airiai paniškai bijo mirusiųjų bei visokių dvasių.

Vika, sumojusi, kad kažkaip reikėtų sukliudyti išgąsdintai Rozarijai mus tučtuojau demaskuoti, į kylančio lifto plyšį įkišo plaukų smeigtuką. Pačios lyg niekur nieko skudurėliais ir šepečiu puolėme vaškuoti laiptus, kol atvykusi avarinė tarnyba iškrapštė įstrigusią masažistę. Ji priekaištingai kudakavo, kaip ilgai teko laukti pagalbos. Galbūt per tą laiką paprasčiausiai sumojo, kad vyresnybė norės sužinoti, kodėl ji taip ilgai užtruko koplyčioje…

Apie autorę

Elvyra Davainė (Elvyra Žeižienė) – nepriklausoma žurnalistė ir rašytoja. Jos, kaip žurnalistės, interesų laukas – kultūra, švietimas, Katalikų bažnyčios socialinio mokymo aspektai, žmogaus teisių gynimas, asmenybės orumas ir egzistencija.

Jos knygos “Airija: tolima artima sala” istorijos – iš realaus emigrantų gyvenimo Airijoje. Elvyra pastaruosius penkerius metus gyveno ir dirbo šioje saloje – ragavo valytojos, vaikų auklės, greitojo maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos, ekskliuzyvinio keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos bei didelės prekybos firmos administratorės duonos.

Žiemą vasarą žaliuojančioje saloje gyvena ir dirba apie du šimtus tūkstančių lietuvių, didesnė dalis – jaunimas. O jeigu tėvai pamatytų, kaip sunkiai jų atžalos čia uždirba pinigus ir kaip lengvai juos ištaško…

Emigracija – tai laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas. Ši knyga apie tai bei tuos, kurie jau gyvena ten, ir tiems, kurie dar tikisi rasti laimę svetur.

Vienuolis Ajahn Brahmas pasakoja istorijas, galinčias padėti pasveikti nuo depresijos

Išmintis – tai visų pirma paprastumas; didelė išmintis – tai šypsena, nieko nedarymas ar puodelis arbatos. Tai suprasite perskaitę budizmo vienuolio Ajahn Brahmo knygą “Atverk savo širdies duris”, kurią išleido leidykla “Tyto alba”, o jos ištrauka pasidalijo su “Veidu”.

Laisvė nuo baimės

Kaltė žiūri į mūsų praeities plytų sieną, matydama tik blogai paklotas plytas, o baimė spokso į mūsų ateities plytų sieną, įžiūrėdama tik tai, kas gali nutikti blogai. Apakinti baimės mes tiesiog nebematome sienos dalies, pastatytos iš to, kas galbūt klostysis tiesiog puikiai. Savo baimę įveiksime tik pamatydami visą sieną, kaip šioje istorijoje, nutikusioje per vieną paskutinių mano mokymų Singapūre.

Keturių paskaitų ciklas buvo suorganizuotas likus keliems mėnesiams iki jų pradžios: užsakyta didelė ir brangiai kainavusi pustrečio tūkstančio vietų salė Singapūro “Suntec City” komplekse, autobusų stotelėse iškabinėti plakatai. Kaip tik tuomet Aziją ištiko SŪRS protrūkis. Kai atvykau į Singapūrą, buvo uždarytos visos mokyklos, gyvenamųjų namų kvartaluose paskelbtas karantinas, o vyriausybė ragino susilaikyti nuo bet kokių masinių susibūrimų. Visus buvo apėmusi baimė. Tad manęs paklausė:

– Gal atšaukiame renginį?

Tos dienos rytą vieno dienraščio pirmasis puslapis dideliais juodais skaitmenimis skelbė, kad jau devyniasdešimt devyniems Singapūro gyventojams patvirtinta SŪRS diagnozė. Aš pasiteiravau, kiek iš viso gyventojų Singapūre.

Tuomet jų buvo apie keturis milijonus.

– Vadinasi, 3 999 901 gyventojas nėra užsikrėtęs SŪRS! Tęskime viską toliau, – pasakiau aš.

– Bet jeigu kas nors užsikrės SŪRS? – ištarė baimė.

– O jeigu neužsikrės? – atsakė išmintis. Išminties pusėje tikimybė buvo didesnė.

Taigi mano paskaitos prasidėjo. Pirmąjį vakarą susirinko apie pusantro tūkstančio žmonių. Ir tas skaičius nuolat didėjo, kol galiausiai paskutinį vakarą salė buvo pilnut pilnutėlė. Iš viso mano paskaitose apsilankė apie aštuonis tūkstančius žmonių. Jie sužinojo, kaip pasipriešinti neracionaliai baimei, dėl to turės daugiau drąsos ateityje. Jiems patiko mano pasakojimai, ir jie išėjo laimingi, vadinasi, ir jų imuninė sistema, kovojanti su virusais, taip pat sutvirtėjo. Kadangi jie smagiai juokėsi iš linksmų mano istorijų, pramankštino plaučius, taigi kartu sustiprino ir kvėpavimo sistemą! Šitai jiems pabrėždavau kiekvienos paskaitos pabaigoje. Nereikia ir sakyti, kad nė vienas iš mano auditorijos nesusirgo SŪRS.

Ateities galimybės yra begalinės. Kai sutelkiame dėmesį į galimas nesėkmes, tai vadinama baime. Kai prisimename ir kitas, gerąsias galimybes, kurios paprastai net labiau tikėtinos, tai vadinama laisve nuo baimės.

Kas nėra išmintinga

Prieš kelerius metus pasaulinėje spaudoje nuskambėjo keli su Tailando vienuoliais susiję skandalai. Vienuoliai yra įpareigoti griežtai laikytis celibato. Mano tradicijoje, kad būtų išvengta bet kokių įtarimų, susijusių su celibatu, vienuoliams negalimi jokie fiziniai kontaktai su moterimis, o vienuolėms – su vyrais. Plačiai aprašytuose skandaluose vienuoliai sulaužė šią taisyklę. Tai buvo neklusnūs vienuoliai. Spauda žinojo, kad jų skaitytojamsįdomūs tik neklusnūs, o ne nuobodūs ir taisyklių paisantys vienuoliai.

Per tuos įvykius nusprendžiau, kad pats laikas ir man prisipažinti. Taigi vieną penktadienio vakarą mūsų šventykloje Perte prieš kokių trijų šimtų žmonių auditoriją, tarp kurių buvo ir ilgamečių mūsų šalininkų, sukaupiau visą drąsą ir išklojau jiems visą tiesą.

– Noriu jums prisipažinti, – pradėjau aš, – ir tai nėra lengva. Prieš kažkiek metų… – neryžtingai stabtelėjau.

– Prieš kažkiek metų, – tęsiau toliau, – praleidau vienas laimingiausių savo gyvenimo akimirkų… – vėl sustojau.

– Praleidau vienas laimingiausių savo gyvenimo akimirkų… mylinčiame kito vyro žmonos glėbyje. – Aš pasakiau tai. Aš prisipažinau.

– Mes buvome apsikabinę. Mes glamonėjomės. Ir mes bučiavomės, – užbaigiau aš. Tuomet nuleidau galvą ir įsistebeilijau į kilimą.

Girdėjau, kaip salėje kažkas ištiktas šoko giliai įkvėpė oro. Rankos pridengė išsižiojusias burnas. Kažkas sušnibždėjo:

“O ne! Tik ne Ajahn Brahmas!” Įsivaizdavau daugumą savo ilgamečių šalininkų, einančių prie durų, pro kurias niekada nebegrįš. Net pasauliečiai budistai nesidairo į kitų vyrų žmonas – juk tai svetimavimas! Pakėlęs galvą ramiai nužvelgiau savo klausytojus ir nusišypsojau.

– Ta moteris, – suskubau paaiškinti, kol visi neišsiskirstė, – ta moteris buvo mano mama. Kai aš dar buvau kūdikis.
Visa auditorija atsiduso ir pratrūko juoktis.

– Taip, tai tiesa! – sušukau į mikrofoną, bandydamas perrėkti triukšmą. – Ji buvo kito vyro – mano tėvo – žmona. Mes buvome apsikabinę, glamonėjomės ir bučiavomės.

Ir tai buvo vienos laimingiausių mano gyvenimo akimirkų.

Kai klausytojai nusišluostė ašaras ir liovėsi kikenę, atkreipiau jų dėmesį, kad, ko gero, visi pasmerkė mane neteisingai.

Nors jie girdėjo viską tiesiai iš mano lūpų, o mano žodžių prasmė atrodė visiškai aiški, jie padarė klaidingą išvadą.

Laimė, o tiksliau todėl, kad buvau tai kruopščiai suplanavęs, galėjau paaiškinti klausytojams jų klaidą.

– O kiek kartų, – paklausiau, – mes skubotai padarome išvadas, kai viskas atrodo taip akivaizdu, o tada suprantame klydę, siaubingai klydę?

Kategoriški sprendimai: “Tai – tiesa, o visa kita – melas”, nėra išmintingi.

Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas

Vienuolystės pradžioje gyvenimas Tailande man atrodė labai neteisingas. Vyresnieji vienuoliai gaudavo geriausią maistą, sėdėdavo ant minkščiausių pagalvėlių ir jiems niekada nereikėdavo stumti karučių. O mano vienintelis dienos patiekalas buvo šlykštus; apeigų metu tekdavo ištisas valandas sėdėti ant kietų betoninių grindų (jos, be to, buvo gumburiuotos, nes kaimiečiai buvo niekam tikę betonuotojai) ir kartais reikėdavo labai sunkiai dirbti. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Praleidau daug nesmagių valandų, ieškodamas, kaip pateisinti savo nepasitenkinimą. Vyresnieji vienuoliai tikriausiai jau tokie nušvitę, kad visas tas gardus jiems gaminamas maistas tiesiog be reikalo švaistomas, todėl aš turėčiau gauti geriausią maistą. Vyresnieji vienuoliai metų metus yra prasėdėję sukryžiuotomis kojomis ant kietų grindų ir tikriausiai prie to pripratę, todėl aš turėčiau gauti tas minkštas pagalvėles. Be to, vyresnieji vienuoliai ir taip jau nutukę nuo geriausio maisto, ant užpakalių turi “natūralias pagalvėles”. Vyresnieji vienuoliai tik nurodinėja, ką jauniesiems dirbti, bet patys nieko nedirba, tai kaipgi jie gali žinoti, ką reiškia karštą dieną stumti sunkų karutį?! O kadangi visus darbus yra jie sumanę, tai patys ir turėtų juos dirbti! Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!

Pats tapęs vyresniuoju vienuoliu, valgiau geriausią maistą, sėdėjau ant minkštos pagalvėlės ir beveik nebedirbau fizinio darbo. Bet vis save pagaudavau su pavydu žvelgiantį į naujokus. Jiems nereikėjo sakyti kalbų prieš susirinkusią minią, visą dieną klausytis kitų žmonių problemų ar valandų valandas leisti tvarkant vienuolyno reikalus. Jų neslėgė jokia atsakomybė, jie turėjo daug laisvo laiko vien tik sau. Ne kartą nugirdau save sakantį: “Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!”

Ir staiga aš suvokiau, kaip yra iš tiesų! Jaunuosius vienuolius kamuoja “jauno vienuolio kančios”, o vyresniuosius graužia “vyresniojo vienuolio kančios”. Kai tapau vyresniuoju vienuoliu, tiesiog pasikeitė kančios forma.

Lygiai tą patį jaučia ir vieniši, nesukūrę šeimos žmonės, jie pavydi vedusiems, o vedę pavydi viengungiams. Taigi turėtumėte prisiminti, kad vesdami ar ištekėdamos jūs tiesiog pakeičiate “viengungio kančias” į “vedusiojo kančias”.

Išsiskyrę mes ir vėl tik pakeičiame “vedusiojo žmogaus kančias” į “viengungio kančias”. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Kai esame skurdžiai, pavydime tiems, kurie yra turtingi. Tačiau daugybė turtuolių pavydi neturintiesiems pinigų – pavydi nuoširdžios draugystės ir laisvės nuo atsakomybės. Praturtėjus pasikeičia tik viena: “neturtėlio kančios” į “turtuolio kančias”. Išėjus į pensiją ir netekus pajamų šaltinio, pasikeičia tik vienas dalykas: “turtuolio kančios” į “neturtėlio kančias”. Ir taip tęsiasi be galo. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Manydami, kad būsite laimingi, tapę kuo kitu, klystate. Tapus kuo kitu, tik pasikeis kančios forma. Bet kai jaučiatės laimingas būdamas tuo, kuo esate dabar: jaunesniu ar vyresniu, vedusiu ar viengungiu, turtingu ar skurdžiumi, jūs esate laisvas nuo kančios. Koks aš laimingas, o jie – tokie vargšai!

Iš anglų kalbos vertė Inga Bytautė

Apie autorių

Ajahn Brahmas gimė 1951 m. Londone ir tuomet jo vardas bei pavardė buvo Peteris Bettsas. Baigęs mokyklą, jis studijavo teorinę fiziką Kembridže, o dabar jau daugiau kaip trisdešimt metų yra Theravada budizmo miško tradicijos vienuolis, mokantis budizmo Australijoje, Singapūre ir Malaizijoje. Kassavaitinių jo pamokymų “You Tube” reguliariai klausosi daugiau nei 20 tūkst. žmonių iš viso pasaulio.

Budizmo istorijos apie laimę, surinktos šioje knygoje, – Ajahn Brahmo mokymo pagrindas. Dažnai atrodo, kad viso pasaulio nelaimės užgriuvo būtent mus; dažnai problemos būna tikros, o mūsų jėgos – menkos. Dažnai apima liūdesys ir nepasitenkinimas pačiais savimi. Tačiau vienuolis sako: mums trūksta tik sielos ramybės, skaidraus žvilgsnio ir gebėjimo atverti savo širdis laimei.

Ajahn Brahmas pasakoja istorijas, galinčias padėti pasveikti nuo depresijos, pažvelgti į savo gyvenimą naujomis akimis, pakeisti savo likimą ir net išgyventi, pakibus tarp gyvybės ir mirties.

Anksčiau leidyklos leisdavo daugiau grožinės literatūros knygų, o dabar vis kryptingiau orientuojamasi į pažintinę ir dokumentinę literatūrą

Lolita Varanavičienė, leidyklos “Tyto alba” direktorė, vartydama artimiausio pusmečio leidybos planus, “Veidui” pripažino, kad jie skiriasi nuo ankstesniųjų. Kuo? Pirmiausia tuo, kad anksčiau verstinės literatūros sąrašuose vyravo grožinės literatūros knygos, o dabar vis kryptingiau orientuojamasi į pažintinę ir dokumentinę literatūrą. Ši tendencija, pasak pašnekovės, dar stipriau išryškės 2011-aisiais.

“Mūsų planuose – JAV istoriko, emigranto iš Rusijos Yuri Slezkine’o knyga “Žydų šimtmetis”, išgarsėjusi teiginiu, jog visi esame žydai. Mat tai, kas anksčiau laikyta tradicinio žydų mentaliteto bruožais, šiandien jau yra virtę platesnės bendruomenės savastimi. Beje, knygos autorius kitąmet žada atvykti į Vilniaus knygų mugę. Toliau spausdinsime ir Simono Sebago Montefiore, viešėjusio Vilniaus knygų mugėje pernai, studijų ciklo apie Staliną darbus: netrukus pasirodys jo knyga “Raudonojo caro dvaras”. Kuo ji skirsis nuo kitų panašių studijų? Tuo, kad atskleis tai, ką – galbūt be piktos valios – iki šiol nutylėdavo rusų istorikai. Britui savo šalyje saugomus ir rusams neprieinamus archyvus atvėrė pats Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis”, – pasakojo L.Varanavičienė.

Istorine studija “Tyto albos” leidykloje žada sublizgėti ir tautiečiams geriau kaip krepšinio komentatorius, o ne kaip istorikas pažįstamas Robertas Petrauskas. Jis parašė knygų ciklą “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kuriame to laikmečio įvykiai nuosekliai vertinami iš Lietuvos pozicijų.

Žinoma, neliks pamiršti ir seniai leidyklos globojami vardai. Tik ką pasirodė naujausias Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko romanas “Nekaltybės muziejus”, o vėliau sulauksime ankstesnio to paties autoriaus kūrinio “Mano vardas – Raudona” vertimo į lietuvių kalbą. Bus tęsiamos Mikos Waltari ir Conno Igguldeno romanų serijos.

Nuo dzenbudizmo iki “The Doors”

Panašios tendencijos, patvirtinančios faktų ir patirčių literatūrai dėkingą laikmetį, atsispindi ir kitų leidyklų planuose. Štai “Baltos lankos” siūlys skaitytojams Eugeno Herrigelio knygą “Lanko menas” apie dzenbudizmo praktiką su filosofo Algio Mickūno pratarme. “O Andriaus Užkalnio tradicijas mūsų leidykloje tęsia kita lietuvių emigrantė Elvyra Davainė, parašiusi knygą: “Airija: tolima artima sala”. Joje pasakojama apie penkerius svetimoje šalyje praleistus metus, kuriuos autorė pradėjo dirbdama valytoja, o baigė pasiekusi firmos administratorės kėdę”, – pasakoja “Baltų lankų” vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.

Prozos lentynose – dar vieno Romaino Gary palikimo kūrinio vertimas “Aitvarai”, Kadero Abdolah romanas “Mečetės namai” apie musulmonų gyvenimo tradicijas ir praėjusio šimtmečio klasikės Irene Nemirovsky “Prancūziška siuita”. “Baltose lankose” savo naujos apsakymų knygos “Kelias į rojų” sulauks ir Lietuvoje gyvenantis prozininkas Jaroslavas Melnikas.

“Versus aureus” jau po mėnesio žada pristatyti išsamų autorių kolektyvo parengtą žinyną “Vilniaus bernardinų kapinės”, kuriame bus surinkta paveldotyros medžiaga, informacija apie čia palaidotas garsesnes asmenybes ir pateiktas išsamus visų kapaviečių planas. Pasirodys ir Mindaugo Peleckio sudaryta knyga “Lietuva Afganistano kare” su šio karo dalyvių atsiminimais. “Ji išskirtinė tuo, kad kai kurie knygos pasakotojai aplankė Afganistaną dar kartą daug metų prabėgus. Jie lygina savo įspūdžius bei svarsto apie karo aukų prasmę”, – pasakoja leidyklos direktorius Artūras Mickevičius.

O senieji grupės “The Doors” gerbėjai čia sulauks Jimo Morrisono psichodelinių eilėraščių vertimų knygos “Dievai ir naujosios būtybės” (vertė Tadas Žilinskas).

Vėl atvyks J.Irvingas

“Alma littera” ketina nudžiuginti naujausiu Johno Irvingo romano “Paskutinė naktis” vertimu. “Beje, sausio mėnesį garsus amerikiečių rašytojas vėl ketina aplankyti Vilnių ir susitikti su gausia savo gerbėjų armija”, – “Veidui” pasakojo leidyklos direktorė Danguolė Viliūnienė. Neseniai pasirodė ankstesnė to paties autoriaus knyga “Vidutinio svorio santuoka”.

Naujų savo numylėtinių kūrinių sulauks ir Herbjorg Wassmo (“Beodis dangus”), Jodi Picoult (“Trapumas”), Alessandro Baricco (“Emausas”) ištikimi skaitytojai. O ką jau kalbėti apie paauglius, skęstančius vampyriškų istorijų manijoje: jų laukia garsiosios Stephanie Meyer “Trumpas antrasis Bri Taner gyvenimas”. “Nors šis romanas formaliai nebepriklauso jau baigtai “Saulėlydžio sagai”, tačiau su ja susijęs kai kuriais veikėjais”, – pasakoja leidyklos vadovė.

Šį kartą “Skaitinių” rubriką rekomenduojame skaityti kartu su taure vyno ir mėgautis dviem malonumais iš karto. Mat leidykla “Baltos lankos” mums pasiūlė intriguojančią ištrauką iš ką tik knygynuose pasirodžiusios vyno žinovo D.Veličkos knygos “Vyno istorijos”.

Vynas – civilizuoto žmogaus kultūros termometras. Vyno nuvertinimas, ignoravimas ar, dar blogiau, sutapatinimas su alkoholiu dažniausiai aiškinamas tuo, kad Lietuva neva neturi vyno vartojimo kultūros. Neturi. Bet turėjo! Ir tokią, kokios galėtų pavydėti bet kuri Šiaurės Europos tauta. Neturi, nes visos okupacinės valdžios ją naikino: carinė – skatindama varyti degtinę, sovietinė – masiškai platindama vyno surogatus. Nuo šiandieninės valdžios veiksmų priklausys, ar tikrosios vyno vertybės taps kiekvieno piliečio kultūros požymiu.

Į Lietuvą vynas atlydėjo Renesansą. Kartu su menais, muzika, architektūra, su didžiulio susidomėjimo sulaukusia antikine literatūra pasklido ir garsusis Horacijaus posakis: “Nė viena poema nebuvo parašyta geriant vandenį.”

Renesansas savo pasaulietiška kultūra skatino siekti gyvenimo džiaugsmo, o vynas pats yra gyvenimo džiaugsmas. Mikalojaus Kristupo Radvilos išleisto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio paaiškinimuose tvirtinama: “Vyno gi vartojimas, kurio anksčiau nebuvo, dabar taip įsigalėjo, kad juo net pati liaudis puotose naudojasi, ir tokiu, kurį atveža vežimais iš Vengrijos, Ispanijos, Prancūzijos. Ir nuo Reino veža laivais į Karaliaučių ir Rygą, o iš ten – į Lietuvą.” (1613 metų prekyba su užsieniu). Pats Radvila Kalėdoms užsisako “reininio vyno – 300 but., burgundinio – 200 but., arako – 100 but. ir šampano – 1 500 but.”

Apie XVI amžiaus vilniečius rašoma: “Tokio paties vaišingumo kaip ir kaimiečiai yra ir miesto gyventojai. Visi jie mėgsta išgerti midaus, alaus arba vyno. Kiekvienam leidžia ramiai įeiti į savo namus, atsisėsti prie židinio ir vieną gurkšnį kokio nors gėrimo išgerti nemokamai, o jeigu kas daugiau geria, tada reikia mokėti.”

Kad taip grįžtų XVI amžiaus tradicija!.. Šių dienų vyno pardavėjai su didžiausiu malonumu duotų “vieną gurkšnį išgerti nemokamai”, kad pirkėjas įsitikintų jam patinkantį vyną perkąs. Tačiau pagal Alkoholio kontrolės įstatymą toks pardavėjas gali būti nubaustas už alkoholio propagavimą.

Lietuva buvo laikoma vyno importo šalimi. Iš Gardino muitinės senojo muito registro sužinome: “Pono Vilniaus vaivados tarnas pareiškė, kad asmeniniam Jo malonybės reikalui į rūsį gabena 24 kufas (1 kufa = 37 kibirai) vyno – tas vynas praleistas laisvai.” Taigi tuometinis (apie 1600 metus) Vilniaus vaivada, pagal šių dienų pareigas – Vilniaus meras, “savo malonybės reikalui” parsigabeno apie 12 tūkst. butelių vyno. Maždaug tuo pat metu pirklys Tamošius Ferbis per Vilniaus muitinę į Oršą išgabeno “vengrinio vyno 4 statines, malvazijos 1 kufą, reininio vyno 1 kufą – dėl Zamosčio laisvės praleista laisvai…”

Deja, vyno kelias į Lietuvą sausuma ir Nemunu iš prūsų plokščiadugniais laivais – vytinėmis ar prūsiškais “botais” užsidarė Rusijai okupavus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Lietuvai tapus imperijos užkampiu, įsigaliojo rusiška “vodkos” mada – ji išstūmė vyną.

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje Rusijoje oficialiai kasmet buvo pagaminama po 105–110 milijonų kibirų degtinės. Kurį laiką galiojo tvarka, aprašyta Ivano Pryžovo Rusijos smuklių istorijoje: “…Smuklėse galima tik gerti, o valgyti draudžiama.” Iki 1885 metų galiojo reikalavimas išsineštinę degtinę pardavinėti tik kibirais. Lietuvoje daugėjo “kabakų” – pakelių landynių, kur “vodką” gerti turėjai be jokio užkandžio. Lietuva katastrofiškai ritosi į alkoholizmo liūną. Tuo metu žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus palaimingasis blaivybės sąjūdis buvo vienintelė reali jėga, besipriešinanti rusiškai tvarkai. Beje, pats vyskupas nebuvo kategoriškai nusistatęs prieš vyną. Gerti neskatino, bet ir nedraudė.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos piliečiai, suprantama, turintys pakankamai lėšų, galėdavo mėgautis iš Vakarų atgabentu konjaku, šampanu ar vynu. Anuometinė valdžia smarkiai bausdavo degtindarius ar spirito kontrabandininkus, o vyno populiarinimui nebuvo prieštaraujama. Priešingai, vyno kultūros išmanymas buvo išprusimo požymis.

Prie visų sovietinės okupacijos skriaudų reikėtų pridėti ir tai, kad buvo prarastas supratimas apie vyną. Sovietinė sistema sunormino ne tik mąstyseną, gyvenseną, bet ir skonį. Pigūs, lengvai prieinami spirituoti vyno surogatai suformavo primityvų vyno vertinimą pagal alkoholio stiprumą, suvulgarino skonį, išstūmė iš buities vaišių kultūrą.
Deja, ir paskelbus nepriklausomybę mūsų pačių valdininkija alkoholio kontrolės dingstimi pratęsė sovietų pradėtą vyno niekinimo darbą. Vynas pagal įstatymą tėra tik alkoholis, kaip koks pilstukas ar samanė. Su juo tebekovojama visomis biurokratinėmis galiomis.

Daugelio sutiktų žmonių įsitikinimas, kad be vyno kultūros negalibūti kultūros apskritai, ir paskatino mane parašyti šią knygą. Ji – apie vyną mums.

***

Saldaus vyno istorijos

Vynuogė – saldžiausia uoga. Gerai nunokusi ji turi iki 40 proc. cukraus, tad iš jos pagamintas vynas bus ganėtinai saldus. Bet gali būti dar saldesnis. “Dar” – godus žodelis, ypač kai kalbama apie saldumynus.

Keisčiausia, kad “dar saldesnio” vyno galimybę numato pati gamta.

Štai keletas saldžių vyno istorijų.

Vėlyvą 1847 metų rudenį prancūzų markizas Bertrand’as de Lur-Saluces’as grįžo iš kelionių po Rusiją į savo pilį – Chateau d’Yquem. Ilga ir varginanti kelionė dar labiau apkarto, kai markizas apėjo vynuogyną. Tarp gelsti pradėjusių lapų kabojo susiraukšlėjusios, pelėsiais apaugusios kekės. Būti pūvančiame vynuogyne ir kaltinti save per vėlai sugrįžus markizui atrodė beprasmiškai kvaila, o duoti nurodymą spausti sultis iš beviltiško derliaus – irgi.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad iš to apipelijusio derliaus atsiras geriausias XIX šimtmečio vynas. Puikesnio už 1847 metų “Chateau d’Yquem Sauternes” nebuvo nei iki to laiko, nei po to iki pat XX amžiaus.

Vėliau mikrobiologijos mokslas išaiškino, kad derlių supūdė bakterija botrytis cinerea, dvilypis gamtos kūrinys. Viena jos forma (nobile rot) – kilmingasis puvinys – gerybinė ir duoda vyndariui pelno, o kita – piktybinė (grey rot) – žaliasis puvinys – pridaro vien nuostolių. Koks ir kada puvinys atakuos vynuogyną, težino motina Gamta. Vyndarys, nusprendęs pasigaminti saldžiausio vyno, iki vėlyvo rudens palieka nenuskintą vynuogių derlių, kas dieną rizikuodamas – nežinia, koks “svečias”, kilmingasis ar žaliasis, teiksis apsilankyti (…)

Jeigu kada nors tektų pakeliauti po šiaurinės Vokietijos vynuogynus per Kalėdas, didelė tikimybė pamatyti neįprastų vaizdų – apsnigtų neskintų vynuogynų. Tai ne apsileidėlio ar tinginio laukas – tokių vyno versle iš viso nebūna. Uogos paliktos šalti ledo vynui! Kai keletą dienų išsilaiko minus 7–10 oC temperatūra, vanduo vynuogėje virsta ledu, o likęs skystis – cukraus, rūgščių ir aromatų nektaru. Tada uogos raškomos ir čia pat, lauke, kad neištirptų sušalęs vanduo, iš jų spaudžiamos sultys. Ledas kartu su išspaudomis atskiriamas, o nektaras fermentuojamas įprastu būdu. Kai alkoholio koncentracija pakyla iki 13,8–14 proc., fermentacija savaime nutrūksta, nes toks alkoholio kiekis jau sustabdo mielių veikimą ir palieka visą alkoholiu nevirtusį cukrų. Jis taip ir vadinamas – likutinis cukrus. Litre ledo vyno jo būna iki 300 gramų.

Dabar darosi aišku, kodėl ledo vynas toks brangus: pirmiausia dėl labai mažos sulčių išeigos – iš vieno kilogramo teišspaudžiama 60–80 gramų (įprastai iš kilogramo pribėga 600–700 gramų); antra, dėl šimtaprocentinio rankų darbo ir, trečia, ne kasmet uogos prinoksta iki tokios kondicijos, kad tiktų likti lauke iki Kalėdų. (…)

Ar teko girdėti terminą “šiaudų vynas”? Taip vietiniai Sicilijos, Kretos, Graikijos, Italijos kaimų vyndariai vadina vyną iš apvytusių vynuogių. Nuskintos sveikos, gerai nunokusios uogos paskleidžiamos ant šiaudinių demblių (kilimėlių).

Iš čia ir terminas “šiaudų vynas”. Saulėje uogos netenka daug vandens, traukiasi, raukšlėjasi, tampa panašios į drėgnas sultingas razinas. Per 12 valandų 30–35 oC temperatūroje padžiautose vynuogėse cukraus santykinai padidėja tiek, kad po fermentacijos vyne alkoholio atsirastų vienu laipsniu daugiau. Penkias šešias dienas džiovintos vynuogės gali duoti 5 laipsniais stipresnį vyną negu įprastinis (12–13 laipsnių)…

Apie autorių

Turbūt daugelis skaitytojų Domininką Veličką pažįsta kaip vieną garsiausių Lietuvos vyno žinovų ir buvusį Seimo narį. Ką tik pasirodžiusioje knygoje “Vyno istorijos” ekspertas, Barselonos “Escuada Espanola de Sommeliers” diplomantas D.Velička atsiskleidžia kaip įdomių ir provokuojančių Vyno istorijų pasakotojas. Čia jis ne tik virtuoziškai pateikia plačią šio gėrimo panoramą – nuo žinių apie vyno žemę iki vyno patiekimo į stalą patarimų, bet ir intriguoja.

Ar žinote, kam vynui kiaušinis? Arba kodėl į statinę jūreiviai primesdavo degtukų? Ar esate girdėję, kad šampano surogatai žiūri “varlės akimis”? Ar galite atsakyti į klausimą, kodėl raudonasis vynas raudonas? O gal norite sužinoti skandalingų faktų apie vyno falsifikavimą?

Vynas provokuoja ir skatina bendrauti. Subtilia meistro ranka sukurtos Vyno istorijos – tai vyno įspūdžių knyga. O įspūdžiais malonu dalytis. Ypač gurkšnojant taurę gero vyno.

Šį kartą “Veido” skaitinių rubriką būtina perskaityti visiems skubantiems, persidirbantiems, įsitempusiems ir svajojantiems ištrūkti iš pilkos kasdienybės. Leidyklos “Tyto alba” išleista vokiečių psichoterapeutės Evos Marios Zurhorst knyga “Mylėk save, ir nesvarbu, kad netekai darbo” jus nustebins ir duos daug naudos. Skaitytojams pateikiame tik jos ištrauką.

Vis daugiau žmonių nuolat vartoja psichotropinius vaistus. Per pastaruosius dešimt metų bendras gydytojų skiriamų šios rūšies vaistų kiekis išaugo per penkiasdešimt procentų. Ir tik dešimtadalis juos vartojančiųjų tikrai serga psichikos liga. Visiems kitiems medikamentų reikia tam, kad galėtų normaliai gyventi kasdienį gyvenimą ir dirbti.

Sprendžiant iš šių duomenų, šešiasdešimties procentų visų praleistų darbo dienų priežastis – stresas. (…)
Ir visai nesvarbu, ar didelė yra vaistų, kuriais kvaitinamės, dozė, – viduje vis tiek negalime atsispirti įtampai ir giliai įsišaknijusiai galimos nesėkmės baimei, kurios glūdi mūsų psichikoje ir, bent kiek susilpnėjus kontrolei, tuoj pat prasiveržia. (…)

Jei įsivaizduojate, kad keturiasdešimt procentų visų dirbančių žmonių vartoja psichiką veikiančių vaistų, tuomet galite įsivaizduoti, kaip visuotinai ir nepastebimai baimė ir nejautra veikia mąstymą ir veiksmus. Galite įsivaizduoti visus tuos gydytojus, mokytojus ir verslininkus, kurie, patys veikiami narkozės, teikia paslaugas kitiems žmonėms, juos moko ir jiems vadovauja. Kiek iš tiesų mažai jėgos ir kiek daug baimės ir beviltiškumo įteka į mūsų pasaulį iš po žinių, sėkmės ir ekonomikos augimo kaukių! Taigi dabartinė ūkio krizė – tik išorinis gilaus vidinio išsekimo atspindys.

Ir jie vienas kitą sustiprina. Ir individualiu, ir pasauliniu lygmeniu su baime kovojama vis stipresne narkoze, kol žlunga visa sistema.

O kas gi vyksta, kai baigę darbą tie žmonės grįžta namo, į šeimą? Ką jie dar gali duoti savo šeimos nariams? Kiek dar gali atsiverti tikram bendravimui? Kokį požiūrį į gyvenimą jie diegia savo vaikams, jeigu patys kasdien bėga nuo savęs? Galų gale bent jau dabar paaiškėja, jog mums visiems yra gyvybiškai svarbu, kad tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu ši sena sistema žlugtų, ir mes staiga, o kai kurie iš mūsų galbūt ir skausmingai, pabustume iš tos narkozės.

Iš pradžių atrodo, tarsi būtume netekę laisvės. Bet paskui… Mes, nuolat bėgę nuo savęs ir gyvenę apimti šios atsiribojimo būsenos, nė neįtarėme, kad po rūko skraiste mūsų laukia ne tik grėsmingi jausmai. Ten vėl prisiliečiame prie savo esybės, kuri trokšta, kad grįžtume į save, pas savo partnerį, pas vaikus, namo. Ten randame gebėjimus ir kelrodžius, padėsiančius visavertiškai ir be narkozės vėl išgyventi šią būseną.

Galbūt dabar daug moterų mintyse apžvelgia visą vyriją ir pagalvoja: “Būtent! Vyrai pagaliau turi šią beprotybę baigti”. Bet šiandien moterys ir pačios patiria slopinimo dilemą, kurią diagnozuoti vyrams dažniausiai lengviau negu sau pačioms. Moterys irgi bėga, tik tai daro subtiliau.

Moterys nepuola vartoti vaistų, leidžiančių pasiekti geresnių rezultatų. Joms nėra tokio didelio pavojaus patekti į vis daugiau ir greičiau siekti skatinančios beprotybės sūkurį. Pagal statistiką dirbančios moterys pirmenybę teikia antidepresantams. Daug jų įsikalba, kad nepriklausomybė ir karjera daro jų gyvenimą laimingą. Šiais emancipacijos ir postemancipacijos laikais jos pačios sau, visuomenei, savo draugėms ir savo dažnai prie esamos situacijos prisitaikiusioms motinoms įrodinėja, kad visus reikalus tvarko pačios, ir net geriau už vyrus. Iš pirmo žvilgsnio jos pagaliau gyvena savo pasirinktą gyvenimą, kuriam ankstesnių kartų moterys nesiryžo. Tačiau daug šiuo keliu einančių moterų patiria tokią pat liūdną vienatvę ir surambėjimą kaip ir vyrai.

Tiek vyrams, tiek moterims pasirinkus kelią atgal svarbu pripažinti, kad iš tikrųjų už savo energingos veiklos fasadų neturime jokių pagalbinių navigacinių sistemų.

Nuolat daugėja žmonių, kuriems pats metas pagaliau pripažinti savo bejėgiškumą ir skausmą dėl to, kad prarado ryšį su savimi, negirdi savo vidinio balso, deramai nesirūpina tikraisiais savo poreikiais, nejaučia savo pašaukimo ir negali pagal jį gyventi. Tik tuomet pagaliau liausimės elgtis taip, kaip mums diktuoja mūsų nesuvokta žaizda; liausimės lėkti, skubėti ir imtis vis naujų darbų, kurie, mūsų nuomone, galėtų suteikti mums ramybės, saugumo ir pripažinimo. Bet tie darbai iš tiesų tik veda mus tolyn nuo tos žaizdos, kurią pagaliau reikėtų užsigydyti ir po kuria slypi visos mūsų jėgos ir natūrali navigacinė sistema, galinti vėl išvesti mus iš aklagatvio. (…)

Nors, kiek save prisimenu, visuomet puikiai jausdavausi kalbėdamasi su žmogumi – nesvarbu, koks įtakingas jis būtų ir kokias aukštas pareigas eitų – akis į akį, bet kai reikėdavo laikyti egzaminus žodžiu arba viešai kalbėti, patirdavau tikrą košmarą. (…)

Lankiau kalbėjimo pamokas, retorikos kursus, vaikščiojau pas logopedą. Bet nekontroliuojama baimė niekur nedingo. Raminamųjų aš, tiesa, negėriau, užtat tiesiog dėdavau į kojas. Nuo to laiko vengiau renginių, kur reikia kalbėti, sugalvodavau vis išradingesnių būdų išsisukti ir pasiteisinti. Kol pati to nesuvokdama užtvėriau sau kelią, kuriuo anksčiau sprukdavau. Pirmąją serijos “Mylėk save” knygą parašiau būdama saugioje vienatvėje. Maniau esanti gana toli nuo bet kokios viešumos, kur gali tekti kalbėti auditorijai. Apie viešus savo knygos skaitymus tada nė negalvojau. (…)

Galbūt jūs tokių bėdų niekada neturėjote. Galbūt visuomet galėdavote kalbėti laisvai, kaip iš rašto. Sukūrėte ką nors be ypatingų pastangų. Galbūt šiandien sukate didžiulę karuselę arba esate didelio laivo kapitonas – vadovaujate daugybei darbuotojų arba turite savo verslą. Nuolat esate užsiėmę, vis nesiliaujate plėsti, gerinti, stabilizuoti.

Investuojate pinigus, suvokiate savo atsakomybę ir pareigas. Manote, kad viską darote tinkamai. Tik štai staiga visa tai ima nebeduoti vaisių ir nebetenkina. Staiga jums ima trūkti jėgų, o gynybos ir nusiraminimo strategijos nebepadeda. O jei kartais puolate į depresiją ir jus ima kankinti baimė ir nemiga, galite būti tikri, kad per daug atiduodate to, ko jums patiems skubiai reikia; vadinasi, poreikį sulaukti palaikymo ir tobulėti, poreikį, kad kažkas teiktų jums jėgų ir patikimai jumis rūpintųsi, kompensuojate kai kuo kitu; vadinasi, už visų savo didžių darbų slepiate savo skurdumą.

Vadinasi, ir jūs esate priversti pripažinti, kad nesugebate susidoroti su jums keliamais reikalavimais, kad esate tikrai bejėgis, ir visus tuos metus slėpėte tai aktyviai triūsdamas. Tai pripažinti nemalonu. Be to, prisipažinus tik labai retai gyvenimas pasikeičia per vieną dieną. Bet pagaliau vėl galite aiškiai viską matyti ir remtis bent jau į vidų nukreipta to žinojimo dalimi. Užuot ir toliau buvę aukomis, galite atpažinti senąjį ydingą ratą ir jo įvykių raidą.

Jei šiame etape neprarasite skvarbaus žvilgsnio, palengva suvoksite, koks beprotiškas yra tas ratas, kuriame dabar dauguma mūsų yra įkalinti. Suprasite, kad visa, ką mes darome, darome tik dėl akių, tik todėl, kad taip elgtis mus verčia viršininkas, įmonė, kurioje dirbame, arba dėl krizės kylanti įtampa.

Jei būsite atviri sau, pripažinsite, kad visa tai darome iš baimės.

Tiek daug produktų, kuriuos įsigyjame kaip vartotojai, iš tiesų perkame ne iš džiaugsmo, o tam, kad jie padidintų mūsų pačių vertę, suteiktų mums prestižo, pagerintų išorinį mūsų įvaizdį. Už viso to slypi nevisavertiškumo baimė. Ir tiek daug dalykų, kuriuos darome darbe, darome ne iš džiaugsmo, o dėl patiriamo spaudimo, verčiančio mus tikėti, kad turime ko nors pasiekti, kad sulauktume pripažinimo ir pranoktume tuos, su kuriais konkuruojame. (…)

Tai – du beprotiški mūsų ekonominės sistemos poliai. Žmonės, kurie dirba iš baimės. Ir žmonės, kurie iš baimės vartoja. Argi nebūtų prasminga, jei ši sistema tuoj pat žlugtų? Argi nesuprantama, kad negalite toliau taip dirbti, nes jums senka jėgos? Argi nesuprantama, kad negalite toliau tiek daug vartoti, nes senka jūsų lėšos? Argi nesuprantama, kad visa tai verčia jus savęs paklausti: “Ko reikia mano širdžiai, ko reikia mano kūnui, ko reikia mano partneriui ir mano vaikams? Ko reikia šiai žemei ir ką aš galiu jai duoti?”

Apie autorę

Eva Maria Zurhorst (g. 1962 m.) – vokiečių televizijos ir radijo žurnalistė, psichoterapeutė.

Prieš devynerius metus ji išgyveno santuokos krizę. Viskas, ką ji patyrė ir kaip ją įveikė, aprašyta knygoje “Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis”, kuri sukrėtė Vokietiją ir buvo išversta į penkiolika kalbų.

Dabar E.M.Zurhorst provokuoja toliau. Kai visi dreba, bijodami prarasti savo darbo vietą, kai ekonominės krizės šmėkla vis didesniais žingsniais žengia per pasaulį, ji kartu su savo vyru Wolframu teigia: “Mylėk save, ir nesvarbu, kad netekai darbo”.

Ši knyga – žmonėms, bijantiems netekti savo pragyvenimo šaltinio; žmonėms, svajojantiems ištrūkti iš pilkos kasdienybės; žmonėms, išsekusiems nuo persidirbimo ir karštligiškai besilaikantiems darbo kaip gelbėjimosi šiaudo.

Žmonėms, ieškantiems drąsos ir įkvėpimo, kad pakeistų savo gyvenimą.

Naujausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga – ilgai lauktas rašytojo Kazio Sajos apsakymų rinkinys “Nežinia kur nežinia kas”. Apsakymą “Kamuolys” mūsų žurnalui atrinko pats autorius.

Norberto Vainiaus namuose buvo saugoma šeimos relikvija – storų vilnonių siūlų kamuolys, iš tolo primenantis ežį. Gyvo ežio niekad nemačiusiai Rugilei tie virbalais persmeigti siūlai jau nebebuvo toks šventas ir neliečiamas daiktas.

Senoji Vainienė už ką nors ją bausdama išimdavo kamuolį iš stiklinės lentynos ir liepdavo jai mokytis megzti. Senelis nebeprieštaravo. Šiurpi to kamuolio istorija jau buvo virtusi pasaka.

Norbertas Vainius turėjo seserį dvynę, kuri ten, Sibire, nuskendo upėje gelbėdama jį. Baisiausia buvo tai, kad Norbertas tada plaukiojo geriau už savo seserį. Jis tik vaidino skęstantį. Iš pradžių manė, kad sesuo taip pat sumanė jį pagąsdinti. Bet ji iš tikrųjų skendo ir Norberto pagalbos laiku nebesulaukė.

Tada jį ir ištiko pirmasis nuomario priepuolis. Rugilė yra mačius, kokia keista ir baisi toji liga – epilepsija… Kai Rugilė buvo mažesnė, dar mokyklos nelankė, senelis jai pasakojo, kad Epilepsija – tai vienos raganos, Sibiro šamanės, vardas. Ji ir dovanojusi jam kamuolį, kad Norbertas pasveiktų, kad apsiramintų. Liepus siūlo galą pririšti prie sesers kapo kryžiaus ir eiti, kur akys veda. Kai kamuolys išsivynios, jis jame atrasiąs visus atsakymus: kodėl žuvo sesuo, kaip jam išpirkti savo kaltę ir vėl būti sveikam.

Norbertas tada įsidėjęs tą kamuolį kartu su duonos kriaukšle į savo kuprinę ir iškeliavęs nežinia kur ieškoti nežinia ko. Bet jį atsivijusi motina, radusi gulintį, priepuolio ištiktą, vabzdžių sukandžiotą, ir parsivedusi atgal. Persmeigusi tą kamuolį virbalais ir parodžiusi, kad jame nieko nėra.

Ne kas kitas, o pati mama kelis tokius kamuolius buvo atsivežusi iš Lietuvos. Vilnoniais siūlais buvo apvyniojus šeimos brangenybes: vestuvinius žiedus, auskarus, vyro dovanotą segę, auksinį kryželį… Visa tai mama jau buvo išmainius į duoną, į konservus, į vaistus… O šitame vilnonių siūlų kamuoly jau nieko vertingo nebebuvo – gal koks sulankstytas popiergalis ir viltis kada nors dar grįžti į tėvynę.

Rugilė pagaliau sužinojo, kad senelio šeima po karo buvo ištremta į Sibirą. Jos prosenelis, profesorius, sovietų valdžiai buvo nusikaltęs tuo, kad savo studentams per gamtos paskaitas patarė prisiminti gyvūnų mimikriją. Kas neturi aštrių nagų, plėšrūno ilčių, kas neįstengia nuo jų pabėgti, tam lieka tik viena išeitis – keisti savo pavidalą, spalvą, apsimesti ne tuo, kas esi iš tikrųjų.

Senelė buvo prasitarus, jog Norbertas Vainius, įvaldęs tą mimikrijos meną, puikiai suvaidino nuomarį, kad jo nepaimtų į sovietų armiją arba kad saugumiečiai jį liautųsi verbavę ką nors išdavinėti.

Tie Norberto priepuoliai ilgam aprimo, kai jam su mama buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Čia jis pasijuto laimingas “radęs savo pražuvusią seserį”. Taip jis yra kalbėjęs apie Rugilės senelę, savo žmoną, kuri buvo gimusi tą pačią dieną, kai Sibire nuskendo Norberto sesuo. Ji ir liko palaidota ten, prie Jenisiejaus, o lageriuose nukankinto tėvo kapas jiems buvo nežinomas. Tą vienintelį išlikusį kamuolį Norberto mama brangino taip, tarsi be jo ji nebūtų radusi kelio atgal.

Kai ji pasimirė, senasis Vainius jau nebedraudė žmonai to kamuolio judinti. Sakė, kad, šiaip ar taip, jis privalo sudilti, čia suvyniotas jo gyvenimo siūlas. Vainiui vis labiau rūpėjo, kas to kamuolio viduj. Gal ten yra kokia popieriaus skiautė, ant kurios jo tėvas paliko žinutę savo sūnui ir dukrai…

Šį kartą Rugilė turėjo ne tik megzti, bet ir slaugyti sergantį savo senelį Norbertą.

– Tai kuo dabar nusikaltai? – paklausė šis, matydamas, kaip ji vargsta, įpareigota toliau megzti jam šaliką.

– Argi nematai? Į antakį akcentą įsivėriau.

– Aa… Iš tikro… Ir kokia ta bausmė? Kiek tu čia turėsi vargti?

Rugilė gūžtelėjo pečiais:

– Kol baigsis siūlai… Arba mano kantrybė.

– Žinai, ką padarykim, kad tau nereiktų vargti?.. Nuimk nuo taburetės visus mano vaistus, apversk ir pradėk vynioti siūlą aplink visas keturias kojas. Pasidarysime giją, o tada nuspręsim, ką su ja daryti.

– O senelė ant mūsų nesibars?

– Jeigu barsis, aš vėl suvyniosiu. Ir man, kaip ir tau, būtina miklinti rankas. Kitaip ir šaukšto nebenulaikysiu.

Rugilė padarė taip, kaip jis patarė. Senelė buvo išėjusi į parduotuvę, o tėvai ir vyresnė sesuo jau visą pusmetį uždarbiavo Norvegijoj. Išvažiuodami sakė: išmoksi slaugyti senelį – ir tu ten galėsi užsidirbti.

Norbertas Vainius, kaip ir jo tėvas, buvo gamtininkas. Dar Irkutske įgytų biologijos žinių raizgalynę jis jau ne kartą mėgino savaip išpainioti ir gražiau suvynioti. Bet jam iki šiol nebuvo aiški gamtos raida ir jos tikslingumas. Iš vienaląsčių išsivysto daugialąsčiai, atsiranda augalai, gyvūnai… Mėsėdžiai minta žolėdžiais arba drasko viens kitą ir galiausiai iš tos velniavos išsivysto visaėdis žmogus. Ieškantis ne tik maisto, būsto, bet ir savo egzistavimo prasmės…

Ar bedvasė Žemė galėjo pagimdyti tokį mąstantį padarą? Ir kam jis toks buvo sukurtas? Koks tolimesnis evoliucijos kelias? Buvo dar vienas klausimas, į kurį Norbertas vis nerado atsakymo. Jokios kitos gyvūnų rūšies individai nėra tokie skirtingi kaip žmonės, tarp kurių matom “erelių” ir “šūdvabalių”, turčių ir skurdžių, bukagalvių ir genijų… Gal klaidingai suprastas humanizmas bergždžiai mėgina galynėtis su Gamta ir stabdyti jos atranką?

Vieno priepuolio metu Norberto sąmonė tarsi nušvito ir jam pasirodė, kad jis galiausiai sužinojo tiesą. Tačiau toji tiesa dar buvo kitam nepasakoma, bežodė. Kol jis ieškojo tinkamų sąvokų, visi atsakymai išbluko. Liko tik slegianti, įkyri abejonė, ką jis iš tiesų patyrė – tikrą nušvitimą ar tik iliuziją, prilygstančią proto užtemimui.

Bet šį kartą nuojauta jo neapvylė: vilnoniai siūlai iš tiesų buvo apsukti ant sulankstyto popieriaus lapelio. Tėvas tikriausiai jį buvo išplėšęs iš savo dienoraščio ar iš kokios užrašų knygutės. Lapelyje buvo parašyta:

Įsitikinau, kad mūsų laisvė yra ribota, tiesa nežinoma, meilė laikina… Amžina tik VILTIS. Ja ir pagrįstas mūsų troškimas rasti nepaneigiamą tiesą, amžiną meilę ar laimę. Visa tai radusiems galbūt net laisvės nebereiktų…

Ir dar: sužinojau, kad magišką žodį SAMZARAM, kuris gali atrakinti bet kokią paslaptį, reikia skaityti žydiškai – iš dešinės į kairę.

Sutrikusiai Rugilei ilgai tylėjęs Norbertas pasakė:

– Dabar jau eik. Senelei pasakyk, kad aš tau nuodėmes atleidau. O ji tegul atleidžia man.

– Už ką? – paklausė Rugilė.

Norbertas pasižiūrėjo į mergaitę, ištiesė ranką norėdamas paglostyti jai galvą, bet anūkėlė atsitraukė. Pabijojo, kad senelis sugrubusiais pirštais gali užkabinti jos “akcentą”.

Apie autorių

Kazys Saja yra parašęs per tris dešimtis pjesių, išleidęs keliolika knygų suaugusiems skaitytojams ir vaikams. Ilgokai brandintas apsakymų rinkinys “Nežinia kur nežinia kas” pačiu pavadinimu nusako autoriaus išpažįstamą Paslapties pojūtį. Tai apmąstymai apie klystantį ir ieškantį žmogų, apie iki šiol nesurastą Dievą ir gyvenimo prasmę. Vengdamas nuobodybės autorius skrupulingai sveria kiekvieną sakinį ir dažnai pasitelkia humorą.