Almis Grybauskas, žinomas šešių poezijos knygų autorius ir net PEN centro Metų vertėjo krėslu (už J.Hašeko “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius”) apdovanotas vertėjas, knygoje “Persimainymai” atskleidė dar vieną savo kūrybos lapą.

– Knyga, kurią neseniai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pavadinta “Persimainymai”. O paantraštėje parašyta, kad tai “vaidinimai ir kiti tekstai iš laikų, kai skaityti buvo įdomiau nei gyventi”…

– Tai reiškia, kad ir seniau rašiau prozą, vienu metu su poezija ir vertimais. Tie tekstai turi vieną bendrą aspektą, gal kryptį – nuolatinę kaitą. Pagal klasikinę tradiciją – tai metamorfozės. Jas galima labai įvairiai suprasti. Mano žvilgsnis į antikines metamorfozes – trumpi tekstai, impresijos antikinės literatūros motyvais. Nes klasikinė literatūra šiais laikais, kai tokia didelė sumaištis gyvenime ir mene, man yra tarsi atrama. Kai yra tokie rimti kriterijai, manau, antikinei literatūrai verta skirti dėmesio. Aišku, nereikia jos kartoti, bet inspiracijų visada galima rasti.

Knygoje yra apsakymų ir iš mano vaikystės įspūdžių, ir tekstas, kurį parašiau iš vokiečių kalbos išvertęs Gustavo Meyrinko “Golemą”, o po to enciklopedijoje užtikęs žinių, kad Vilniaus Gaonas bandė Golemą įkurti čia, Vilniuje. Radijo pjesės, kurias, remiantis vokiška tradicija tiksliau būtų pavadinti “pjesėmis skaitymui”, – pirmieji mano dramaturgijos bandymai. Nelengvai sekėsi, todėl buvo labai įdomu.

Beje, vienas teoretikas išvardijo aštuonis siužetus, kuriuos dar Aristotelis aptarė savo “Poetikoje”. Pasak jo, jokio naujo literatūros siužeto jau neįmanoma sugalvoti; yra tik tų siužetų įvairios variacijos, persipynimai. Ir aš manau, kad nieko naujo šiame pasaulyje nėra – viską, kas aprašyta Evangelijoje, iš esmės galima pritaikyti šiai dienai. Nuo savęs gali pridėti tik savo asmeninių potyrių, savo potėpių. Savo kalba viską peržaisti. Todėl, prisipažinsiu, man ir dabar skaityti daug įdomiau, nei gyventi.

– Ne tik skaitote, bet ir verčiate pasaulinio garso autorių – Milano Kunderos, Vaclavo Havelo, Jaroslavo Hašeko, kitų rašytojų kurinius.

– Tai tie laimingi laikai, kai aš siūlydavau išversti knygas, o leidyklos jas leido. Dabar mano pasiūlymai leidyklų nelabai domina – labiau rūpi komerciniai autoriai ir komerciniai leidiniai. Tai, ką man pasiūlo, man neįdomu…

– Toks reiklumas tekstui padeda ar trukdo rašyti prozą?

– Žodis man svarbiausia. Todėl manau, kad kiekvieno rašančiojo pareiga prisiminti savo mokytojus. Pasaulinėje literatūroje jų daug. Tačiau svarbūs autoriai, kurie rašė mano gimtąja kalba prieš mane. Poezijoje turėjau begalę mokytojų – lietuvių poezija be galo turtinga ir įvairi; pasaulinio lygio poezija! – bet prozoje nedaug autorių, kurie galėtų daryti įtaką. Man labai svarbūs trys autoriai: tai Romualdas Lankauskas ir jo romanas “Tiltas į jūrą”, 1963 m. išspausdintas “Pergalėje”, Juozas Grušas, jo smulkioji proza, ir mano draugas, buvęs kaimynas bei sugėrovas Ričardas Gavelis.

Lietuvių kalboje, manau, yra daug neišnaudotų galimybių. Todėl man baimę kelia tai, kas vis labiau apima mūsų šiuolaikinių autorių prozą, – visiškai nevaldomi žodžių srautai.

– Juos galėtų atsverti naujų knygų vertimai. Gal vis dėlto kažką planuojate?

– Jau keletą metų su viena leidykla vis pakalbame apie M.Kunderos eseistiką. Mane labai domina ir čekų prozos viršūnė – Jaroslavas Durychas (1886–1962), jo trilogija apie religinius karus; dar – pasaulinio ryškumo žvaigžde Bohumilas Hrabalas (1914–1997). Šių autorių knygų vertimai būtų programa “maksimum”. Programą “minimum” jau įvykdžiau…

Džiugina jaunųjų darbai

– Jau daug metų Prahos ir Brno universitetuose dėstote lietuvių kalbą, literatūrą čekų studentams. Kokia to darbo patirtis?

– Brno universitete, kuriame dėstau nuo 2006-ųjų, yra baltistikos studijos, kas antrus metus priimami studentai mokytis lietuvių kalbos. Dirbame trise: Vaidas Šeferis dėsto visus teorinius, kalbotyros dalykus, aš – lietuvių kalbos praktiką, literatūrą, kultūros dalykus, tarp jų – mitologija ar net paskaitų ciklas apie partizaninį karą Lietuvoje. Dar – žymiausias pasaulio baltistas iš Čekijos Tomašas Hoskovecas, varomoji tų studijų jėga. Šiemet į trisdešimt vietų buvo pateikti trisdešimt penki prašymai. Nuo trečio kurso su studentais stengiamės kalbėti lietuviškai, o su magistrantais nėra jokių kalbos sunkumų.

– Gal jie ėmėsi versti lietuvių autorių?

– Ačiū Dievui, ėmėsi. Ir, sakyčiau, neblogai pasisekė mūsų magistrantei Evai Sejtlovai, išvertusiai ir jau parengusiai spaudai Antano Baranausko “Anykščių šilelį”. Dabar ieškome galimybių išleisti A.Baranausko knygą čekų kalba. O štai mano draugo poeto duktė Vera Červenkova, kuriai dėsčiau lietuvių kalbą Prahos universitete, šiais metais privačiai išleido savo išverstą lietuvių pasakų rinkinį su savo draugo dailininko iliustracijomis. Tai neeilinis atvejis. Galėtų ir Lietuvos ambasada sureaguoti – įsigyti knygų reprezentacijai. Tai mūsų prestižo dalykas. Norėčiau, kad tokie dalykai neliktų nepastebėti.

Nejaugi iš tiesų Daktarų istorija šių dienų knygas perkančiam ir skaitančiam žmogui gali būti įdomiausia? Kiek čia autoriaus nuopelnų, o kiek – paties herojaus? Knygyne išdėliotas paklausiausių negrožinės literatūros knygų dešimtukas trikdo.

Jeigu tiesa, kad pirma vieta tenka Daktarams, vadinasi, ne kažin kur per 20 nepriklausomų valstybės metų būsime nuėję. Galbūt tai pernelyg skubota išvada, bet ją patvirtina ir naujai susiformuojančios jaunų nusikaltėlių gaujos, kurioms, kaip ir jų pirmtakėms, žmogaus gyvybė nieko nereiškia. O juk atrodė, kad visa tai turėjo likti chaotiškame žiauriame praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Bet ne, tempiame kaip kuprą ir į šias dienas.

Rudenį turėtume sulaukti vienos tokios bylos atomazgos teisme, kai ant teisiamųjų suolo sės grupelė dvidešimtmečių, nužudžiusių verslininką. Ar koks Henytė su savo kruvinom istorijom, kurias vis iš naujo gromuliuoja kuri nors komercinė televizija, galėjo jiems būti patraukliausias pavyzdys? Juk nedaug trūko, kad Henytė, per pertrauką tarp įkalinimų, būtų pasodintas vesti televizijos laidos.

Matyt, kažkam užteko proto pasakyti ne. Bent jau norisi taip manyti, kad tai buvo proto padiktuotas sprendimas, o ne priimtas dėl to, kad Daktarui nesisekė suregzti sakinio. Bet vis tiek atrodė, kad jis – “prekė” ir kad reikia iš archyvuose esančių ne itin gausių filmuotų kadrų išspausti visą vašką. Abejotina, ar šių dienų jaunieji žudikai tas laidas žiūrėjo, – tiesiog kai jiems prireikė pinigų, tai ir patraukė žudyti. Jeigu nusikaltimas būtų likęs neatskleistas, tikriausiai kompanija būtų įsismaginusi ir radusi naujų aukų.

Štai jums ir nauji pretendentai ne tik į Lukiškes ar Pravieniškes, bet ir į herojus. Tegul bus apie juos rašoma tauriausiais prevenciniais tikslais, bet neapgaudinėkime savęs – tokių knygų pirkėjai vargu ar apie juos galvoja.

Kitą “topą” paskelbė vienas interneto portalas. Prieš statistiką nepapūsi – Kedžių istorija vis dar ant bangos, vis dar tarp skaitomiausių. Labai norisi sakyti, kad tai ne vien paprastas smalsumas, kad jis – su pilietiškumo priemaiša ir nuoširdžiu rūpesčiu dėl mažos mergaitės likimo. Kaip elgtis kitiems portalams, kitiems leidiniams, kurie linkę palaukti, kol tyrėjai pateiks daugiau informacijos? Ar daugiau herojų neliko?

Iš tiesų liko visko – daug spalvingo gyvenimo su daugybe kitokių herojų. Tokių kaip talentingas mūsų pašnekovas Ilja Laursas, visai nenorintis sėsti ant valdiškos kėdės ir branginantis savo laisvę. Panašiai ją brangina ir kitas šio numerio herojus – dailininkas Vytenis Lingys. Be galo skirtingi žmonės, bet panašūs tuo, kaip panyra į savo darbą ir kaip apie jį kalba.

O kitas herojus nei dirba, nei mokosi, bet dėl to žmonių galabyti neina, tik nuolankiai renka išmaldą. Nori nenori prisimeni, kad buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas irgi pamėgino valandžiukei įlįsti į elgetos kailį ir dabar, kaip daugiau patyręs valdžios atstovas, turėtų Seime atidirbti – rudens sesiją pradėti nuo siūlymo, kaip tokiems žmonėms pagelbėti, nešvaistant nei valstybės, nei gailestingų aukotojų pinigų. Už visus žaidimus gyvenime pridera susimokėti. Įdomu, ar kauniškis Daktaras tai jau suprato?

"Veido" archyvas

Tik pažiūrėkite, kas karaliauja vasaros perkamiausių knygų dešimtukų viršūnėse – ogi visokiausio plauko pramoga! Ir “plaukas” šiuo atveju žymi anaiptol ne ironiją, o greičiau didėjančią Lietuvoje leidžiamos pramoginės literatūros įvairovę, jos pasiūlą įvairiausiems skaitytojų skoniams.

Štai Stephenie Meyer topuose “įtvirtintos” vampyrų literatūrinės linijos gerbėjai jau turi naujus kultinius autorius – tai P.C.Cast ir Kristin Cast. Tiesa, paauglius prie jų romanų apie kraugerius greičiausiai traukia ne pats kraujas, o tvirta amžina meilė, kai įsimylėjėlių poros negali išskirti nei skirtinga herojų prigimtis, nei mirties pavojus.

Detektyvų mėgėjai džiaugiasi Aleksandros Marininos, Sandros Brown ir Stiego Larssono romanais, na, o literatūrinių gyvenimiškų istorijų gerbėjai turi savąją favoritę – Jodi Picoult. Oscaro Wilde’o “Doriano Grėjaus portreto” geidulys knygynuose greičiausiai laikinas ir sukeltas Lietuvos ekranuose neseniai rodytos Oliverio Parkerio juostos. Na, o Dano Browno “Prarastas simbolis” toliau narsto masonų kodus ir ezoterinės išminties palikimo ženklus. Skaitytojams iš “Da Vinci kodo” puikiai pažįstamas profesorius Robertas Lengdonas šį kartą susiduria su dar aršesniais piktadariais.

Labiau šioje pramogų jūroje išsiskirianti knyga – Williamso Paulo Youngo “Trobelė”. Anot leidyklos “Alma littera” direktorės Danguolės Viliūnienės, ši knyga skirta tiems, kuriems neduoda ramybės amžinas klausimas: kodėl Dievo sukurtame pasaulyje tiek daug skausmo ir neteisybės, kodėl jame nenugali visuotinė meilė. “Tai, kad nesudėtingos literatūrinės formos romanas sulaukė didelio populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, rodo, kad žmonės dabar išsiilgę atsakymų”, – sako leidyklos vadovė.

Žiemą vasarą skaitomi

Negrožinės literatūros topų viršūnėse – net trys lietuvių autorių knygos. Andrius Užkalnis ir Algimantas Čekuolis rašo smagiai ir protingai, todėl turi nuolatinių skaitytojų ir kiekviena nauja jų knyga sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Įdomesnis Dailiaus Dargio knygos, karaliaujančios topų viršūnėse, fenomenas: čia tikriausiai suveikė kelių dešimtmečių įdirbio kaunietiškoji Daktarų legenda. Prekybos starto metu apdairiai paskleista žinia, jog pati Daktarų šeima priešinosi knygos pasirodymui, irgi turėjo teigiamos įtakos.

Ar leidėjai tarpusavyje konkuruoja dėl populiarių, topų viršūnėse pretenduojančių atsidurti lietuvių autorių? “Vagos” leidyklos vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė teigia, kad taip. Tiesa, dažnai šios rūšies konkurencijoje nežinomi konkretūs varžovai. “Gyventi reikia, tad sudarydami perspektyvinius leidybos planus mėginame išlaikyti proporciją tarp rimtų ir populiarių leidinių. Pramoginės literatūros naujienas stengiamės pateikti vasaros pradžioje, nes vidurvasarį knygų prekyba apmiršta. Tačiau nesitikiu, kad šios vasaros asortimentas bus išskirtinis”, – pasakoja A.Puzauskaitė.

Tuo tarpu D.Viliūnienė tvirtina, kad Lietuvoje ypatingo vasariško knygų asortimento apskritai nėra: “To paties pobūdžio literatūra Lietuvoje karaliauja ir vasarą, ir žiemą, keičiasi nebent antraštės. Perkamiausiųjų dešimtukai išties atspindi, ką lietuviai skaito šiandien. Todėl ir mūsų leidyklos artimiausiuose planuose – populiarių autorių Sandros Brown, Jodi Picoult, Danielle Steel nauji kūriniai. O rudenį pasirodys dabar verčiami S.Meyer, Johno Irvingo ir Herbjorg Wassmo romanai”.

Knygynų tinklų perkamiausių knygų dešimtukai

“Vaga”

Grožinė

1. Aleksandra Marinina. Skaistus mirties veidas

2. Dan Brown. Prarastas simbolis

3. Williams Paul Young. Trobelė

4. Oscar Wilde. Doriano Grėjaus portretas

5. Jodi Picoult. Kuprotojo banginio dainos

Negrožinė

1. Dailius Dargis. Tikroji Daktarų istorija

2. Andrius Užkalnis. Kelionių istorija

3. Algimantas Čekuolis. Staigmenos ir kiti žinomi dalykai

4. Joseph Murphy. Jūsų pasąmonės galia

5. Robin Sharma. Nebijok gyventi!

“Pegasas”

Grožinė

1. Stieg Larsson. Mergina su drakono tatuiruote

2. P.C.Cast, Kristin Cast. Išrinktoji

3. Williams Paul Young. Trobelė

4. Jodi Picoult. Kuprotojo banginio dainos

5. Sandra Brown. Šarada

Negrožinė

1. Dailius Dargis. Tikroji Daktarų istorija

2. Andrius Užkalnis. Kelionių istorijos

3. Rhonda Byrne. Paslaptis

4. Algimantas Čekuolis. Staigmenos ir kiti žinomi dalykai

5. Joseph Murphy. Jūsų pasąmonės galia

“Baltų lankų” knygynas

Grožinė

1. Stieg Larsson. Mergina su drakono tatuiruote

2. Jodi Picoult. Kuprotojo banginio dainos

3. P.C.Cast, Kristin Cast. Išrinktoji

4. Dan Brown. Prarastas simbolis

5. Williams Paul Young. Trobelė

Negrožinė

1. Dailius Dargis. Tikroji Daktarų istorija

2. Algimantas Čekuolis. Staigmenos ir kiti žinomi dalykai

3. Robin Sharma. Nebijok gyventi!

4. Rhonda Byrne. Paslaptis

5. Joseph Murphy. Jūsų pasąmonės galia

Užėję į knygyną galite tapti eiline profesionalaus grafomano auka, o gal įsigijote knygą, kurią galima palyginti su kramtomąja guma? Kaip atpažinti, kas yra kas?

"Veido" archyvas

Netalentingai parašytas masinis skaitalas gadina skaitytojų skonį, bukina ir atima daug brangaus laiko. Kita vertus, suteikia pramogą. Ar kada nors bandėte atsakyti į klausimą, kokia dalis Lietuvoje leidžiamų knygų yra tiesiog šlamštas? Mūsų knygynai kasmet užverčiami kalnais romanų, poezijos rinktinių, biografijų, gyvenimo išpažinčių ir prisiminimų.

Pernai galėjome rinktis iš 811 skirtingų pavadinimų lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių. 740 tūkst. vienetų – toks kiekis lietuvių kūrybos 2009-aisiais pasiekė knygynus. Iš jų – 185 prozos kūriniai, išleisti 225 tūkst. vienetų tiražu, ir dar daugiau poezijos: 367 leidiniai virto į 249 tūkst. knygų vienetų.

Palyginti su 2008-aisiais, prozos kūrinių pernai išleista beveik tiek pat, tačiau bendras jų tiražas smuko daugiau nei 30 tūkst. vienetų, tuo metu poezijos leidinių šiek tiek, vos 4 tūkst. vienetų, vis dėlto pagausėjo.

Tačiau tai – tik statistika. Kokią dalį šios lietuviškos produkcijos sudaro menkavertis skaitalas, grafomanų saviraiška ar knygos, teskirtos vienai nakčiai, t.y. vienkartinė kūryba, niekas neanalizavo ir nevertino. Knygų į geras ir blogas, turinčias meninę bei išliekamąją vertę ir ne, skirstyti ar rašytojų grafomanų garsiai įvardyti nedrįsta nei literatūrologai, nei kritikai, nei žymūs rašytojai: esą apskaičiuoti meninės knygos vertės neįmanoma – tai būtų pernelyg subjektyvu, šališka.

Vis dėlto apie požymius, padedančius atskirti, kas gera ir tikra, kalbėti galime. Ir galbūt netolimoje ateityje knygynų informaciniuose stenduose kabės sąrašai su grafomanų maniakų pavardėmis, galbūt bus dalijamos atmintinės, kaip atpažinti meninę vertę turinčią knygą ir kaip be vargo demaskuoti rašeivą amatininką.

Pavojinga kategorija: grafomanai

“Aš ne Karmen” – tokio pavadinimo knygelę literatūrologas Remigijus Tamošaitis rodo savo studentams, kai jo prašoma pateikti konkrečių grafomanijos pavyzdžių. Vilniaus universiteto dėstytojas sutinka: rašymo vien sau reiškinys Lietuvoje stipriai išplitęs – jis pats laisvalaikiu renka tokios kūrybos pavyzdžius. “Tačiau demaskuoti grafomaną nėra lengva. O tokiu titulu įvardyti ką nors viešai reikštų tą patį, kaip diagnozuoti psichikos ligą. Tad tą daryti vengiama ir dėl etinių priežasčių”, – pripažįsta R.Tamošaitis.

“Tiesiog reikia palikti juos ramybėje”, – vos paklaustas apie lietuviškuosius grafomanus juokiasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus redaktorius Virginijus Gasiliūnas. – Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu. Tai yra tiesiog kitas lygmuo”.

Literatūrologas sako, kad grafomanus derėtų vadinti tiesiog mėgėjais, žmonėmis, kurie užsiima saviraiška, o problemų jie ima kelti tik tada, kai savo kūrybą siekia pripažinti ko nors verta.

Tačiau ar šis reiškinys Lietuvoje labai išplitęs? Galbūt žinodami, kas yra kas, tiesiog tokių knygų nepirktume? “Kiek jo yra, tiek yra. Jis išplitęs, manau, mažiau nei valdžios keikimas”, – juokauja V.Gasiliūnas.

Provincijos knygynas, nedidelis knygos tiražas, o joje daug autoriaus nuotraukų, savigyra, dažnai neestetiškas knygos viršelis – toks tipiškas grafomaniškos knygos vaizdas. “Anksčiau daug kas megzdavo, o dabar rašo romanus, – apibendrina poetas Marcelijus Martinaitis. – Tačiau jų pavardžių minėti nesinori, nes tai būtų tiesioginis įžeidimas”.

“Veido” pašnekovai sutinka, jog leisti savo parašytas knygas, kad ir neįdomias, nekokybiškas, skirtas vien sau, nėra kažkas labai baisaus. Juk toks veikėjas niekam nieko blogo nedaro (gal tik sugaišina kažkiek laiko) – Lietuva vis dar laisva valstybė, o grafomanija įstatymais nėra uždrausta, tad jei vieni gali drožinėti, kiti gali rašyti ir leisti eilėraščius.

Rašytojas Sigitas Parulskis primena, kad jokių oficialių taisyklių, kaip ką ir kam rašyti, juk nėra, tad ne mums spęsti, kas yra grafomanas, o kas – puikus rašytojas: “Pavyzdžiui, gali būti prastas stilius, bet puiki forma. Paties amato požiūriu tai gali būti labai puikiai padarytas kūrinys”.

Pats S.Parulskis, atėjęs į knygyną rinktis naujos knygos, sako pasikliaująs savo estetiniu skoniu, tad niekada nesuklystąs.

R.Tamošaitis primena, kad egzistuoja dar ir profesionalioji grafomanija: tokių rašytojų kūryba galbūt ir yra vertinga, tačiau tiesiog neaktuali. “Tai jau iš profesijos, iš gyvenimo būdo kylanti grafomanija”, – tvirtina literatūrologas.

Vis dėlto grafomanų, kurių veikalus turėtų tirti ne tik literatūrologai, bet ir psichologai, nedera painioti su rašytojais knygų gamintojais, tikslingai ir dažniausiai kokybiškai rašančiais populiariąją, laisvalaikio arba liaudies literatūrą.

Laisvalaikio literatūra, arba tualetinis popierius

Dažnai menkinama literatūros profesionalų, tačiau graibstyte graibstoma iš knygynų lentynų – taip galima apibūdinti daugiatūkstantiniais tiražais leidžiamą populiariąją literatūrą. Kiek tokių knygų išleidžiama Lietuvoje, suskaičiuoti sunku. Ilgą laiką lietuvišką masinį skaitalą mokslininkai ignoravo. Dabar padėtis po truputį keičiasi: diskusijų apie labiausiai perkamas ir vartojamas lietuviškas knygas vis daugiau.

Tokios knygos dažniausiai didina leidyklų pelnus, yra gausiai rašomos, prabangios, puošnios. Jų vis daugiau pagamina ir lietuvių rašytojai. Tačiau daug tokio skaitalo parašęs literatas nevadintinas grafomanu. Juk tokios knygos turi būti parašytos kokybiškai, antraip jų niekas nepirktų.

“Grafomanai komercinio pasaulio nedomina, jų knygos atrodo kur kas pigiau. O populiarioji literatūra juk pateikiama prabangiai ir puošniai. Tos knygos nutaikytos į skaitytojų pinigines – turi turėti prekinę išvaizdą, o komercija sukasi aplink gerus rašytojus, talentingus autorius, kurie kuria gerą populiariąją literatūrą. Antai didžiausiais tiražais leidžiama Daiva Vaitkevičiūtė pagamina gerą produkciją, tad grafomane ją sunku būtų pavadinti”, – sako R.Tamošaitis. Jo manymu, daugiausiai knygų parašę autoriai iš principo nėra žemesnės kastos už tikrojo meno kūrėjus.

Poetas M.Martinaitis, užsukęs į knygyną, žino, kas domina tokius rašytojus: “Tokie atpažįstami iš tolo, nors sėkmės formulės iš anksto pasakyti negalėčiau. Tiesiog pataikyta nuotaika: apie seksą, kriminalus, o dabar ir apie Drąsiaus Kedžio istoriją galima būtų parašyti laisvo kriminalinio stiliaus knygą”. Tačiau tokie save literatais vadinantys rašeivos vėlgi nėra grafomanai, greičiau pataikautojai. Antai Honoré de Balzacas, primena poetas, taip pat leisdavo knygą po knygos.

Tad daugiausiai skirtingų pavadinimų knygų per metus išleidusių literatų knygų gamintojais, o ne kūrėjais apšaukti neskubėkime, mat gali būti, kad per vienus metus rašytojas išleido galbūt viso savo gyvenimo kūrybą: sulaukė leidėjo malonės, gavo daugiau pinigų ar paramos. “Nejaugi sportininkas, turintis daug medalių, blogesnis už tuos, kurie turi vieną medalį. Su knygomis tas pats. Šimtas knygų, jei visos puikios, ar viena – jokio skirtumo”, – atkreipia dėmesį S.Parulskis.

O R.Tamošaitis apibendrina: “Į masinę skaitytojų auditoriją besiorientuojantys autoriai gaminti daug produkcijos yra tiesiog priversti. Jie kuria pramoginę literatūrą, kuri reikalinga visuomenei: poilsiui, atsipalaidavimui, kaip tam tikras psichologinis refleksas, kaip kino filmai. Ji vienkartinė, kaip kramtoma guma, kaip tualetinis popierius, skirta mūsų praktinei veiklai. Ir ji yra reikalinga, ji turi tapti serialais. Ir tokie autoriai dėl to žanro ypatybių priversti rašyti daug ir greitai”.

Tačiau pabendravus su profesionalais, rašytojais vis dėlto susidarė įspūdis, kad, jų vertinimu, per metus parašyti daugiau nei vieną kokybišką knygą yra tiesiog neįmanoma. Daugiau parašyti galima tik skaitalo, o ne literatūros.

Interneto enciklopedija “Pipedija” apie grafomaniją:

“Psichikos sutrikimas, kurio apsėsti žmonės rašo ir rašo, rašo ir rašo, nesustodami, giliai apimti jausmų, vardan to, kad parašytų kažką, ką jau seniai parašė kiti, kažką, kas seniai parašyta daug geriau ir įdomiau. Tačiau grafomanas nesustoja, jis dirba, jis rašo, jis gadina popierių, generuoja baitus, kilobaitus ir megabaitus raidžių.

Bet, varge, kur dingo skaitytojai? Kur tie, kurie turėtų perskaityti šį tekstą? Jų nėra, tik nelaimingas grafomanas rašo žodžius ir sakinius, kuriuos ir pats teperskaito vos vieną sykį – berašydamas. Berašydamas žmogus užsimiršta ir pasijunta rūpintis kažkam – gal sau, gal dar kam nors. Bet ne… Nerūpi…”

"Veido" archyvas

Knygynai šįmet mirga marga ryškiais akcijų plakatais, raginančiais knygas pirkti 70–80 proc. pigiau. Pirkėjai patenkinti, tačiau mažumėlę suglumę: negi anksčiau kainos būdavo tiek “užkeltos”, kad leidėjai ir prekybininkai leidžia sau tokias nuolaidas?

Islandijos fenomenas

“Tokios nuolaidos reiškia, kad knyga parduodama pigiau už savikainą, todėl mūsų leidykla vengia dalyvauti panašiose akcijose. Neatsiliepėme ir į neseniai skelbtą vieno knygynų tinklo akciją “Naujos knygos – 40 proc. pigiau”, nes tai primena apiplėšimą. Esu dėkinga Lietuvos skaitytojams, kurie, taip energingai viliojami įvairiausiomis akcijomis, apskritai perka naujai išleidžiamas, daugiau nei 40 Lt kainuojančias knygas. Manau, dabar šalyje stebime “Islandijos fenomeną”, kurio esmė tokia: kai nebelieka pinigų brangesnėms pramogoms – kelionėms ar užsienio žvaigždžių koncertams, žmonės stengiasi save palepinti pigesniais kultūriniais malonumais. Vienas tokių malonumų yra knyga”, – pasakoja leidyklos “Tyto alba” vadovė Lolita Varanavičienė.
Tai, žinoma, nereiškia, kad “Tyto alba” iš viso nenuleidžia kainų, tačiau norėdama padėti išlikti rinkoje mažiems, tinklams nepriklausantiems knygynams, leidykla laikosi vienos taisyklės – kainas mažina visiems prekybininkams vienodai.

“Prognozuoju, kad milžiniškos nuolaidos ilgainiui, išsekus leidėjų sandėlių atsargoms, savaime išsikvėps. Dažniausiai nukainojamos prieš porą metų išleistos knygos, tačiau prieš porą metų tiražai jau nebebuvo milžiniški”, – dėsto L.Varanavičienė.

Nukenčia autoriai

Leidyklų “Versus aureus” ir “Gimtasis žodis” vadovas Artūras Mickevičius teigia, kad leidėjus į kampą stumia jų apyvartines lėšas atėmę didmenininkų bankrotai. “Geriau pinigai sąskaitoje nei užsigulėjusios knygos sandėlyje. Gaunam prekybininkų pasiūlymų ir stengiamės į juos reaguoti. Jei greta lentynoje sudėtos knygos kainuos po dešimt litų, o tavo – keturiasdešimt, niekas jomis ir nesusigundys. Tačiau savo kailiu patyręs, kiek pastangų reikalauja knygos rašymas, manau, kad tokios kainos žemina knygų autorius”, – aiškina A.Mickevičius.

Beje, autoriams akcijos dažnai pridaro ir finansinių nuostolių. Jei sutartyje su leidėju dalis jų atlyginimo (dažniausiai – apytikriai pusė) yra fiksuota pinigų suma, o kita dalis apibrėžta kaip procentas nuo knygų pardavimo kainos – ši atlyginimo pusė, išpardavus knygas pusvelčiui, gerokai sumenksta.

“Buvo ir dar baisesnių laikų: prieš dešimtmetį “Maxima” knygas pardavinėdavo kilogramais. Nors žmonių perkamoji galia yra sunykusi, žvelgiant į taip nuvertintas knygas man, kaip akademinės bendruomenės žmogui, darosi nejauku”, – teigia pašnekovas.

Nesibaigiantis akcijų paradas

UAB “Vagos prekyba” rinkodaros vadovė Asta Mikelionytė “Veidui” pasakoja, kad mažesnėmis – 30–50 proc. nuolaidomis šiandien pirkėjo nebesuviliosi. Todėl jei nukainoti – tai geriau iš peties.

Ar nuolaidos duoda prekybininkams pageidaujamo efekto? “Priklauso nuo knygos, tačiau judėjimas lentynose išties pagyvėja. Mažiau populiarios knygos perkamos tris–penkis, platesniam skaitytojų ratui skirtos – netgi 30–50 kartų aktyviau”, – teigia pašnekovė.

Knygynuose rengiamos akcijos nuo prekybos tinkluose organizuojamų skiriasi tuo, kad tęsiasi ilgiau. Mat apskaičiuota, kad į knygyną statistinis lietuvis užsuka kartą per mėnesį, todėl dažniau keisti akcijas prekybininkai nemato prasmės. Per vieną knygynų tinklo rengiamą akciją paprastai nukainojama 200–300 pavadinimų įvairiems leidėjams priklausančių knygų.

Ar panašiomis akcijomis tinklai konkuruoja tarpusavyje? “Dabar jau sunku būtų įžvelgti kokią nors konkurenciją, nes akcijos vyksta visur ir nuolatos. Prieš keletą metų jos būdavo sezoninės, rengiamos tris keturis kartus per metus, o dabar vienas akcijas iš karto keičia kitos”, – aiškina A.Mikelionytė. Tačiau priduria, kad vis daugiau žmonių į prekybininkų viliones reaguoja blaiviai ir perka reikalingą, o ne nupigintą knygą. Tik nebeskuba to daryti pirmuoju ypu: o gal po mėnesio atėjus ta pati knyga jau bus pigesnė?

Jau penkiose šalies viešosiose bibliotekose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Elektrėnuose ir Zarasuose – veikia savitarnos langeliai, leidžiantys grąžinti paimtus leidinius bet kuriuo paros metu. Sistema, veikianti radijo dažnio identifikavimo technologijos pagrindu, nuskaito skaitytojo bilieto numerį ir saugo paliktas knygas specialioje dėžėje.

“Kiekvieną rytą randame po keliolika skaitytojų paliktų knygų”, – pasakojo Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Genė Dapkevičienė. Naująja paslauga ypač mielai naudojasi jaunieji skaitytojai ir bibliotekos skolininkai, kurie drovisi pažvelgti darbuotojams į akis. Beje, laiką taupantys žmonės šiuo langeliu gali naudotis ir dieną.

Pasak Kauno apskrities viešosios bibliotekos direktorės Astos Naudžiūnienės, jų bibliotekoje per ilguosius savaitgalius, tai yra nedarbo dienomis, leidinių sulaukiama tiek, kad jie sunkiai betelpa į tam skirtą dėžę. “Mes džiaugiamės anksčiau sugrįžtančiomis knygomis, kurios galbūt reikalingos kitiems žmonėms, o skaitytojai turi daugiau galimybių išvengti delspinigių už laiku negrąžintas knygas. Todėl langelių nauda yra abipusė”, – sakė A.Naudžiūnienė.

Knygynuose šiuo metu galima įsigyti Valdo Adamkaus knygą “Be nutylėjimų”, Andriaus Kubiliaus “Kodėl krepšinis Lietuvoje gražesnis už politiką”, Gedimino Ilgūno parašytą Algirdo Mykolo Brazausko biografiją ir, žinoma, naujausią politikų paliktą pėdą literatūroje – “Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas”.

Kaip jų knygoms sekasi rinkoje? Leidyklos “Versus aureus”, su kuria bendradarbiavo nemažai politikų, direktoriaus Artūro Mickevičiaus pastebėjimu – labai vidutiniškai: “Tokios knygos tiražas būna 1–2 tūkst. egzempliorių, o prekyba trunka kelerius metus. Honorarai, kuriuos gauna knygas rašantys politikai ar jiems talkinę žurnalistai, irgi nebūna išskirtiniai”.

Nors tokios knygos dažnai pasirodo prieš artėjančius rinkimus, kol kas leidėjai nemato politikų literatūrinio suaktyvėjimo ženklų. Leidyklos “Tyto alba”, 2004 m. išleidusios V.Adamkaus knygą, direktorė Lolita Varanavičienė neslepia gavusi ir daugiau politikų pasiūlymų, tačiau jais nesusiviliojusi.

Vilma Bartuškaitė, vadovaujanti leidyklai “Žmonės”, pristačiusiai A.Valinsko biografiją, teigia, kad minėtos knygos populiarumas, palyginti su kitų šou verslo žmonių išpažintimis, “didesnis už vidutinį”. Tačiau iki dainininko Radži, kurio knygos du tiražai buvo iššluoti iš knygynų per keletą mėnesių, A.Valinskui reikėtų gerokai pasitempti. “Lietuviai nėra biografijas skaityti mėgstanti tauta. Knygų mugėje siūlydama pirkėjams A.Valinsko knygą girdėjau replikas: “O ką žmogus, kasdien matomas TV ekranuose, gali mums dar pasakyti?” – pasakoja V.Bartuškaitė. Daugiau politikų biografijų ši leidykla savo planuose taip pat nenumačiusi.