Park Sang-moon nuotr.

Lietuvoje autoriaus darbotvarkė jau sudėliota – veiklaus ir bendrauti mėgstančio rašytojo susitikimų su publika ir romano pristatymų vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Šiauliuose. Lietuvos rašytoją lydės geras jo bičiulis, rašytojas Kornelijus Platelis, prieš metus ir pats lankęsis Pietų Korėjoje.

Dar prieš knygų mugę Vilniuje suplanuoti trys susitikimai su Hailji (tarti reikėtų Haildži). Pirmasis knygos pristatymas, kaip ir pridera, vyks jos „tėvynėje“ – Užupyje, „Užupio kavinėje“ (vasario 19 d., 18.30 val.), dalyvaujant ir knygos vertėjui Martynui Šiaučiūnui-Kačinskui bei kai kuriems romano personažams. Taip pat susitikimai su autoriumi suplanuoti Rašytojų klube (vasario 20 d., 17.30 val.), Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (vasario 21 d., 17 val.), o pagrindinis knygos pristatymo renginys vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 23 d., šeštadienio vakarą, 17 val., kur „Užupio respubliką“ kartu su autoriumi pristatys rašytojai Kornelijus Platelis ir Alvydas Šlepikas. Po mugės Hailji viešės Vytauto Didžiojo univeristete Kaune ir Šiaulių universitete – ten skaitys kūrybinio rašymo ir šiuolaikinės korėjiečių literatūros paskaitas.

Hailji, tikras vardas – Rim Jong Joo, yra ir anksčiau lankęsis Lietuvoje, bendrauja su lietuviais rašytojais ir tikrai žino, kur yra Užupio respublika. Įkvėptas bohemiškojo sostinės rajono „už upės“, 2009 metais Pietų Korėjoje Hailji išleido romaną „Užupio respublika“, o praėjus trejiems metams po knygos pasirodymo, pagal jį jau parengtas scenarijus kino filmui ir knyga išversta į lietuvių kalbą.

„Užupio respublika“ – šiek tiek paslaptingas, mistiškas, bet, kaip ir dera Užupiui, su gera humoro doze parašytas kūrinys. Jame vaizduojama, kaip korėjietis Halas atvyksta į Vilnių ieškoti mistinės Užupio respublikos, turinčios savo kalbą, himną, savą istoriją ir herojus. Su fantazija ir humoru pinamas pasakojimas apie turtingą praeities kultūrą bei dabarties Užupio menininkus ir institucijas, nevengiant kontroversijų ir mistifikacijų.

Hailji gimė 1955 metais Kyungju, Pietų Korėjoje, studijavo kūrybinį rašymą Seulo Chungango universitete, įgijo prancūzų literatūros magistro laipsnį Puatjė ir daktaro laipsnį Limožo universitetuose Prancūzijoje. Šiuo metu profesoriauja Seulo Donduko moterų universitete, dėsto kūrybinį rašymą. Pirmuoju savo romanu „Kelias į lenktynių žiedą“ 1990 metais jis sukėlė nemažą šurmulį Korėjos literatūrinėje padangėje. Po to išleido dar dvylika romanų, literatūros teorijos veikalą, du eilėraščių rinkinius (vienas anglų, kitas prancūzų kalba), kino scenarijų, dramą, apsakymų rinkinį. Du jo romanai ekranizuoti, vienas pritaikytas teatro scenai.

Ant knygų leidybos mados podiumo vampyrų istorijas pakeitė pornografija dvelkiantys romanai.

Lietuvos leidėjai į Frankfurto knygų mugę šįmet atkeliavo su mediniu bendrovės „Ekspobalta“ pagamintu stendu, kuriame tilpo tiek leidėjų asociacijos surinktos knygos, tiek šešių panorėjusių išskirtiniau save parodyti šalies leidyklų ekspozicijos.
„Matome, kad Frankfurte vis daugiau dėmesio sulaukia ne didžiųjų leidybos koncernų, o mažų valstybių literatūrai atstovaujantys nacionaliniai stendai. Gal prie to prisidėjo ir pastarųjų metų mugės politika patikėti pagrindinės viešnios vaidmenį mažiau įtakingoms šalims. Pernai ši garbė buvo suteikta Islandijai, šįmet – Naujajai Zelandijai, o 2013-aisiais laukiama išsamaus Suomijos leidėjų pasirodymo“, – pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Lietuva pagrindine Frankfurto knygų mugės viešnia vienintelį kartą buvo tapusi 2002-aisiais. Šįmet džiugiausia naujiena yra ta, kad ES literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ paskirta lietuvių rašytojai Giedrai Radvilavičiūtei. Tai reiškia, kad jos knygos vertimai į užsienio kalbas bus finansuojami ES lėšomis. Reakcijos Lietuvos stende ilgai lūkuriuoti neteko. „Iškart sulaukėme kolegų iš kaimyninių valstybių dėmesio. Taip pat aktyviai domėtasi Kristinos Sabaliauskaitės, Sigito Parulskio naujomis knygomis“, – pasakoja knygos laureatės leidėjas, „Baltų lankų“ savininkas Saulius Žukas.

Didžiausia ateities naujiena

Ypatingas dėmesys Frankfurte šiemet skirtas vaikų literatūrai. Apie savo knygas tarptautinei publikai pasakojo ir lietuvių autorės Nomeda Marčėnaitė bei Lina Žutautė. Pačios savo sukurtus tekstus iliustruojančios dailininkės po pristatymų surengė ir kūrybines dirbtuves.
„Vaikų literatūros leidyba pasaulyje klesti, nepaisant elektroninių knygų plėtros“, – konstatuoja Frankfurte viešėjęs leidėjas Gediminas Baranauskas.
Tačiau A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė pabrėžia, kad prie lietuviškos vaikiškos knygos populiarinimo užsienyje smarkiai prisidėjo Tarptautinis kultūros programų centras, padėjęs išleisti N.Marčėnaitės, L.Žutautės ir Kęstučio Kasperavičiaus knygų interaktyvias versijas. Tokia leidyba – brangus malonumas, jei popierinės knygos turinys nėra paprasčiausiai suskaitmenintas, o elektroninę knygą vaikams mėginama paversti interaktyvios leidybos standartus atitinkančiu originaliu produktu.
Leidėjai pabrėžia, kad ir fotoalbumai, kurių leidyba ypač brangi, kol kas neskuba persikelti elektroninėn erdvėn. Pasak mugėje viešėjusio leidyklos „Libra Memelensis“ direktoriaus Kęstučio Demerecko, netgi ekonominei krizei spaudžiant fotoalbumai Europoje tik storėja ir prašmatnėja.
„Ištuštėjusią salę, kurioje anksčiau karaliaudavo elektroninės leidyklos, šiais metais papuošė didelis plakatas su užrašu: „The next great thing in books publishing – printing“ („Svarbiausia knygų leidybos ateities naujiena – spauda“)“, – pasakoja A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Ir nors požiūriai į elektroninę leidybą kol kas išlieka prieštaringi, mugėje netrūko žmonių, po pažastimi besinešiojančių dviejų rūšių elektronines knygų skaitykles: „iPod“ ir „Amazon Kindle“. Technologiškai pažangiems skaitytojams tai tampa taip pat įprasta, kaip ir nešiotis du mobiliuosius telefonus.
O mugėje surengtoje konferencijoje aktyviai diskutuota dėl elektroninių mokomųjų priemonių efektyvumo. Populiariausia prelegentų nuomonė – elektroniniai vadovėliai taps tradicinių vadovėlių priedu, tačiau knygos niekur neišnyks.
„Kažkas diskusijoje pasiteiravo prelegentų, kas, jų manymu, labiausiai suinteresuotas elektroninių vadovėlių plėtra. Atsakymas buvo netikėtas: ne leidėjai, ne mokiniai ar mokytojai, o politikai inicijuoja jų plėtrą“, – pasakoja S.Žukas.
Vienas Pasaulio banko atstovų pristatė tyrimą, kuriame buvo lyginamas paramos įvairių šalių švietimui tradicinėmis ir elektroninėmis priemonėmis efektyvumas. Bankininkas konstatavo, kad parama tradiciniam mokymui pasiteisino labiau.
„Taigi euforija dėl elektroninių mokymo priemonių pasaulyje pamažu praeina. Vis dėlto elektroninėje vadovėlio versijoje mokymo turinys pateikiamas supaprastintai. Panašiai galėtume lyginti rišlų pranešimo tekstą ir greta pasitelkus „PowerPoint“ rodomas to paties pranešimo tezes: tezės tėra fragmentai, jos stokoja rišlumo“, – savo ruožtu lygina vadovėlius leidžiančių „Baltų lankų“ vadovas.
A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė primena Japonijos patirtį. Ši valstybė viena pirmųjų pradėjo leisti vadovėlius kompaktinėse plokštelėse, tačiau technologijų plėtra jos ketverių metų triūsą pavertė niekais: tradiciniai vadovėliai išliko, o kompaktinės plokštelės jau laikomos atgyvena.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.