BFL

Vasario 28-ąją, sekmadienį, 17-oji Vilniaus knygų mugė užvėrė vartus. Per juos, pasak organizatorių, per keturias dienas įėjo 67 820 lankytojų. Tai 1500 daugiau negu pernai.

Šios mugės tema buvo „Personažas ieško autoriaus“, tačiau, nepaisant kasmet besikeičiančių temų, lankytojai visuomet ieško knygų.

Pasak Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Mildos Gembickienės, knygų mugė šiemet ne tik atspindėjo bei diktavo literatūrines madas ir tendencijas, bet ir pa­siūlė kaip niekad aktualią renginių bei diskusijų programą. „Be jokių abejonių, mugė keturioms dienoms buvo tapusi karščiausiu viešosios erdvės tašku, gyva visuomenės diskusijų platforma, kurioje girdimi įvairiausi balsai, išsakoma aštriausių argumentų ir keliamos pačios aktualiausios temos“, – tvirtina M.Gembickienė.

Viešoji erdvė ir traukia, ir atgraso vertybiniais akcentais, kurie ne visuomet  išreiškiami knygų pavadinimais ir jų kainomis. Kokia sovietinės Lietuvos rašytojų kultūrinė vertė? Ar jai išreikšti reikia paminklų? Gal kai kuriuos paminklus reikėtų nugriauti? Gal kai kas nenusipelnė būti naujai įamžintas? Šie ir kitokie klausimai užduoti diskusijoje dėl Nerijos Putinaitės knygos „Nugenėta pušis“. Deficitine tapusią knygą buvo raginama įsigyti ir tokiais argumentais: pirkite kelias, paskui parduosite dvigubai brangiau.

Paskutinę mugės dieną apie vidurdienį negalėjai įsigyti ir skaitytojų geriausia poezijos knyga pripažinto Vlado Braziūno „Stalo kalno“.

Susitikimai su lietuvių ar su Lietuva susijusiai autoriais, tokiais kaip buvęs BBC žurnalistas, Vilniuje gimęs Samas Yossmanas (prisiminimai „Šaltojo karo samdinys“), – natūralūs lankytojų traukos taškai. Su jais konkuravo mugės svečiai, atvykę iš Rusijos, Ukrainos, pavyzdžiui, labiausiai pasaulyje verčiamas Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas („Maidano dienoraštis“, „Bikfordo pasaulis“), susitikime rusiškai padainavęs Marcelijaus Martinaičio baladžių apie Kukutį.

2016-ųjų Vilniaus knygų mugės naujovė – pirmąkart vykęs anti­kvarinių knygų aukcionas, kuriame pirkėjų laukė lituanistinė kartografija ir istorinė grafika, foto­grafijos, afišos, plakatai, dokumentai, periodika, kalendoriai. Seniausias aukciono lotas išleistas net 1561 m. Knygų kainų žemutinė riba – 5 eurai, o brangiausias aukciono lotas – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (1713 m.) buvo įkainotas 8 tūkst. eurų. Už tiek ir nupirktas anonimu išlikusio pirkėjo.

„Vilniaus aukciono“ direktorės Simonos Makselienės teigimu, iš viso aukcione parduoti 206 lotai iš 726-ių. Už juos sumokėta 33 210 eurų. Dalis leidinių parduota už pradinę kainą, o kai kurių kaina išaugo net kelis kartus.

Kitų metų mugės tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“ turėtų būti palanki aukcionams. Visais atžvilgiais gera tema, skatinanti ieškoti pasaulyje dar gilesnių pėdsakų, kuriuos paliko lietuviai. Uptono Sinclairo „Džiunglės“ su jų lietuviškomis temomis, matyt, kitąmet irgi nebus pamirštos.

Samas YOSSMANAS

Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje pristatoma Vilniuje gimusio žurnalisto Samo Yossmano knyga „Šaltojo karo sam­di­nys“ („Mažoji leidykla“, 2016 m. 336 p., kartu su Inga Liutkevičiene). Lietuvoje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas S.Yoss­­manas biografinėje knygoje vaizdingai aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą ir neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi spontaniškai kaip atsvara tuometei ideologijai. Autorius dalijasi prisiminimais apie darbą Izraelio kibucuose ir aprašo asmeninę kareivišką patirtį dalyvaujant 1973 m. Jom Kipuro kare.

Didelė dalis knygos skirta įspūdingai au­to­riaus karjerai BBC radijuje – interviu daryta su Paulu McCartney ir kitomis pasaulinėmis muzikos, politikos garsenybėmis, vesta kultine SSRS tapusi rokui skirta laida „Babuškin sunduk“. Autoriams ir leidyklai leidus „Veido“ skaitytojams pateikiame paskutinį knygos epizodą – apie pasitraukimą iš BBC ra­di­jo, kuriame postus atvirai ir netrukdomi už­ima buvę KGB karininkai ir sovietinio radijo vadovai, Šaltojo karo metais vadovavę BBC ir ki­tų Vakarų stočių signalų slopinimui.

* * *

Prasidėjus naujam tūkstantmečiui rusų tarnyboje atsirado naujas darbuotojas iš Maskvos Alek­­­­­­­­sandras Vasiljevas, dar neseniai dirbęs „Kom­­­­­somolskaja pravda“ laikraštyje. Jis tapo in­ter­neto naujienų prodiuseriu ir budinčiu naujienų skyriaus redaktoriumi. Iš keleto dar li­­kusių dirb­ti veteranų jis retkarčiais kalbėdavo tik su ma­nimi, nes prisiminė kažkada girdėjęs apie Sa­mą Jonesą.

Vieną dieną jis rimtu veidu manęs paklausė, ar stipriai mus spaudė anglai, reikalaudami reng­­­­ti antisovietinius reportažus. Papasakojau jam, kaip gavau papeikimą už „1984-ųjų“ palygi­­nimą su sovietine tikrove, bet jis manimi ne­pa­ti­kėjo. Vėliau sužinojome – A.Vasiljevas dir­bo kadriniu KGB 1-osios žvalgybinės valdybos, šnipi­nėjusios JAV, karininku. Sovietų Są­jun­gai su­griuvus A.Vasiljevas protestuodamas iš­ėjo iš KGB, laikėsi nuomonės, kad KGB neatli­ko sa­vo vaidmens, nesugebėjo apginti sovietinės tė­vy­nės. Jis buvo karštas M.Gorbačiovo ir per­si­tvarkymo priešas.

Vėliau jis parašė kvailą detektyvą „Rusų sek­­­torius“, kur tarp visokių kitokių idiotiškų da­­lykų BBC veteranus pavadino sionistiniais šun­s­nukiais. Deja, A.Vasiljevas nebuvo išimtis. BBC tapo KGB frontu. Vienas jų atvirai mūsų penk­to aukšto koridoriuje šaukė: „Jei būtų ma­no valia, asmeniškai pakarčiau B.Jelciną. Tokio iš­daviko Rusijos istorijoje nebuvo.“ Aršūs šū­kautojai Buš Hauso (BBC – „Veido“ pastaba) ko­­­ridoriuose kažkodėl netrukdė naujiems ru­sams ir seniems anglams, buvusiems minis­trams, liberalams, leiboristams ir konservatoriams, tvarkantiems savus reikalus.

Rusų verslininkai, kaip ir kiti iš buvusios So­vietų Sąjungos, turėjo rasti landų įsitvirtinti Lon­done. Bendradarbiauti su buvusios vyriausybės pareigūnais daug kas norėjo ir dar mokėda­vo nemažus pinigus. Anglai – ne išimtis, la­biau taisyklė. Dauguma buvusių Anglijos mi­nis­trų, garsiai keikusių Rusiją, dabar noriai dir­bo su Rusija, dėl Rusijos už didelius pinigus.

Iš esmės jie net nedirbo, tik naudojosi savo ma­ža juoda knygele su naudingais kontaktiniais nu­­meriais. BBC televizijos laida „Pano­rama“, ty­­­rinėjusį šį faktą, naudodama slapta įra­šytus te­lefoninius pokalbius, nepaskelbė ypa­tingos naujienos – mes visi apie tai žinojome. Nustebino mus tik tai, kaip naujieji rusai kal­basi su neseniai buvusiais mūsų pasaulio galingaisiais.

Kai vienam naujajam rusui paskambino iš Lon­dono ir pasakė, kad vienas buvęs užsienio rei­­kalų ministras nori daugiau pinigų, išgirdo: „Pasakyk, kad jis mums nereikalingas, reikalingas tik jo vardas, o už tai mes mokam jam pa­kankamai.“

Tekstą lydėjo riebūs rusiški keiksmažodžiai. Elitiniuose Londono rajonuose apsigyveno pirmieji naujieji rusai, ėmė kurtis rusų milijonierių kvartalai Naitsbridže (Knightsbridge) ir Hampstede (Hampstead). Elitinėse privačiose anglų mokyklose mokėsi jų atžalos, kalbančios angliškai su rusišku akcentu. Grynųjų pinigų sra­u­tų niekas nestebėjo.

Turėdamas tinkamą advokatą galėjai nusipirk­ti puikų namą, kainuojantį keletą milijonų. Iš­­populiarėjo nauja afera. Angliškai ji vadinosi „rol­lover“, rusai ją vadino roloveriu. Anglai afe­­­­­­­ristai įkalbėdavo rusų lochus padėti savo juo­­­dai uždirbtus milijonus į neapmokestinamas sąs­kaitas kokiame nors mažame banke, pa­vyz­džiui, Karibų salose. Siūlyta maždaug šim­tas pro­­­­centų pelno per metus. Niekas nepapa­sa­kojo to, jog bankai ir sukurti tam, kad tie lochai suneštų didelius pinigus. Vėliau tas bankas pa­skelbdavo bankrotą ir įdėti pinigai dingdavo.

Aferistai irgi naudojosi BBC vardu. XXI am­­žiaus pradžioje, kai paskutinį kartą uždariau Buš Hauso duris, paskambino mano buvusi virši­ninkė ir pasakė, kad Londone netrukus pradės dirbti rusų televizija ir jos šeimininkas nori su manimi susitikti. Nuėjau. Būsimame Ru­­sijos te­levizijos pastate vyko remontas. Ma­ne sutiko kaž­kokie du neaiškūs tipai vengras ir marokietė.

Nei vienas, nei kitas nieko bendra su Rusija, kaip ir su radiju ir televizija, neturėjo. Jie man pasiūlė būti Rusijos televizijos vyriausiuoju re­dak­toriumi. Turbūt suveikė vidinis instinktas, įgytas iš mamytės dar Vilniuje – „nežiūrėk į sie­ną, žiūrėk skradžiai sieną“. Parodė du aparatus, labiau primenančius muziejaus eksponatus, naudotus prieš 40 metų, o ne šiuolaikinę vaiz­do ir garso aparatūrą.

„Sukvieskite gerus žurnalistus, gyvenančius čia, Anglijoje. Iš pradžių versime BBC reportažus į rusų kalbą, o vėliau kursime patys“, – kalbė­jo vengras. Jis esą jau pasirašė sutartį su mū­sų Kim Ir Senu, t.y. Marku Byfordu. At­si­sa­kiau. Viduje pajaučiau kažką negera. Pa­są­mo­ne supratau, kad čia kita kūryba. O ta kūryba, kaip po trijų mėnesių išsiaiškinau, juodųjų ru­siš­kų pinigų plovimas. Vengras ir marokietė ir be manęs sugebėjo sukviesti apie dvylika ru­sų žur­nalistų ir vertėjų Londone. Visi dirbo tris mėnesius, bet negavo nė svaro. Visą laiką juos mai­tino pažadais, esą pinigai dar nepervesti, jei ne rytoj, tai poryt bus banke.

Tarp tų žurnalistų buvo keletas mano senų ko­legų iš Buš Hauso. Jie ištisas dienas vertė BBC reportažus, stovėjo eilėje vieninteliame kam­­­bary su vieninteliu vaizdo magnetofonu ir įra­šinėjo televizijos reportažus į seną vaizdo juos­tą su senu mikrofonu. Užrašytą juostą dė­da­vo į viršutinę lentyną.

„Dabar, – sakė, – repeticijos.“ Jokių translia­cijų nebuvo. Vieną rytą atėję į darbą jie rado už­rakintas duris. Vengras ir marokietė dingo. Vė­liau išsiaiškinta, kad vadinamoji anglų ir ru­sų televizijos kompanija yra visos naftos ir me­talų šeimininkė viename Rusijos regione. Ang­lijos spaudoje pasirodė keletas piktų laiškų, ma­no pažįstami norėjo išgauti trijų mėnesių at­lyginimą per teismą, bet jiems nepavyko.

* * *

Entuziazmas dirbti mažėjo, manęs niekas ne­­­bedomino. Nebenorėjau jokių įdomių susitiki­mų, nenorėjau rašyti. Į paankstintą pensiją išė­­­jo paskutinis rusų tarnybos veteranas. Likau dirb­ti vienas tarp M.Gorbačiovo vaikų, kaip mes juos vadinome. Dirbau pagal principą „bū­ti nedalyvaujant“. Jų gestai, kalbos ir dar daug kas man buvo svetima. Mes gyvenome skirtinguo­se pa­sau­liuose. Nesibaigiantys pasitarimai ir susirinkimai, kur buvo svarstomi visokie niekai, vesdavo mane iš proto. Vieną kartą aš spro­gau.

Kažkuris iš maskviškių kagėbistų žurnalistų į Buš Hausą atvedė kažkokį patarėją iš „Gos­te­leradio“ – Sovietų Sąjungos valstybinio radijo ir televizijos. Jis daugelį metų buvo atsakingas už visus radijo signalus Sovietų Sąjungoje. Kai jis pradėjo aiškinti, kad niekas niekada netrukdė klausytis BBC laidų, pasiūliau jam nueiti į BBC radijo archyvą ir paklausyti mūsų laidų. Bet jis vis garsiau šaukė: „Jūsų signalas buvo silp­nas, mūsų stipresnis, bet klausytis netrukdė­me.“ Iš tų, kurie dirbo tada, nieko nebebuvo, vie­toj jų dir­bo tie, kurie patys prižiūrėjo trukdžius.

Vienas iš jų dar prieš kelerius metus dalyvavo sovietų propagandistų konferencijoje Mask­voje ir reikalavo pastiprinti trukdžių signalus Va­karų radijo stotims. Dabar jis – BBC planavimo redaktorius, tokios pareigybės iki šiol čia nebuvo. Netrukus jis tapo ir BBC regioniniu re­daktoriumi.

2001 metais kovo mėnesį aš kaip visuomet sė­dėjau prie kompiuterio ir peržiūrinėjau prane­šimus. Suskambo telefonas, mūsų garso operatorius pasakė, kad kažkas nori su manimi kal­bėti. „Privet, Sem“, – išgirdau tariant rusiškai su minkštu, maloniu anglišku akcentu, kurį pui­kiai atskirdavau dar nuo jaunystės. Tai buvo Pau­las McCartney. Jis ką tik išleido savo eilėraščių kny­­gą ir iš mūsų tarptautinės studijos per palydovą skaitė savo eilėraščius Amerikos ra­dijo stočiai. Prabėgo dvylika metų nuo to lai­ko, kai iš tos pačios studijos vyko mūsų tiesioginis eteris su klausytojais Sovietų Sąjungoje.

Aš nusileidau į studiją. P.McCartney atrodė senstelėjęs ir aš nebe jaunuolis. Trumpai paplepė­jome, išgėrėme kavos. Jis pasakė, kad 1989-ųjų laida yra viena svarbiausių jo gyvenime. Jis ją vadino istorine. Jis ruošėsi koncertuoti Ru­si­jo­je. Ir kai po dvejų metų P.McCartney koncertavo Raudonojoje aikštėje, rusai šiltai prisiminė mūsų laidą.

Deja, ir susitikimas su P.McCartney nepakėlė mano darbinės nuotaikos. Viskas buvo įdomia­me, bet kitame gyvenime. Londono gatvėse daugėjo sovietinės epochos plakatų. Nėra ko ste­bėtis, nes Tony Blairo leiboristų vyriausybėje ne­trūko trockistų ir komunistų. Kaip ir rusų bolše­vikai, jie mokėjo kvailinti liaudį nesąmoningais šūkiais. Gatvėmis pradėjo važinėti šiukš­­lių ma­šinos su užrašais ant šono „Mes dirbame londo­niečių labui“. Bankas kvietė dar vie­­nu sovieti­niu šūkiu „Mūsų klientų laimė – tai mūsų lai­mė“. Normalią komercinę reklamą pakeitė plepa­lai.

Kai išseko proto resursai, T.Blairo chebra, ra­šiusi jam kalbas, pradėjo cituoti V.Lenino fra­zes, populiariausia buvo „Education, education, edu­­cation“ („Mokytis, mokytis ir dar kar­tą mo­kytis“).

Kadaise visame pasaulyje garsių anglų mo­kyklų lavinimo lygis krito. Ketvirtadalis abiturien­­tų nemoka kaip reikiant skaityti ir rašyti. T.Blai­ras kas mėnesį ar du rengė didelius pobūvius su futbolininkais, reperiais, serialų žvaigždė­mis savo rezidencijoje Dauningo gatvėje 10. Jis žaidė futbolą ir grojo gitara, apsirengęs džin­­sais ar futbolo marškinėliais, prie premjero rezidencijos Dauningo gatvėje su V.Putinu, ne­seniai tapusiu Rusijos prezidentu, jiedu jojo ant arklių.

Taigi pusnuogis V.Putinas, jojantis ant arklio, turėjo iš ko pasimokyti pigių triukų ir kaip pudruoti kvailiams smegenis. Retkarčiais mane dar siųsdavo į leiboristų suvažiavimus. Tuose su­va­žia­vimuose T.Blairo laikais sėdėdavo žmonės, ku­­rie kaip „vanka vstanka“ Kremliaus su­va­žia­vi­mo rūmuose pašokdavo ir pradėdavo garsiai ploti. Jie atsisukdavo į salės auditoriją ir ran­komis rodydavo „kelkitės, kelkitės“. Jie su­kel­­davo garsius aplodismentus savo lyderiui prieš televizijų kameras.

Viskas taip, kaip rašė G.Orwellas. Kairiųjų BBC, daugelio anglų nuomone, tapo leiboristų me­gafonu. Jie ją vadino ne „British Broad­cas­ting Corporation“, o „Blair Broadcasting Cor­poration“.

XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžio­je pradėta vis daugiau ir garsiau kalbėti apie globalinį pasaulio atšilimą. Norėta netgi įvesti asmenines korteles, kur būtų registruojama, kiek kilometrų žmogus skrido, ir apriboti ki­­lometražą, tai yra įvesti ekologinę vizą. JAV vi­ceprezidentas Alas Gore’as už šią veiklą ap­dovanotas net Nobelio premija ir uždirbo 300 mi­lijonų dolerių. Visus, kurie viešai abejojo tais duomenimis, apkaltino taip, kaip eretikus in­kvizicijos laikais prieš 500 metų. Neseniai pa­aiškėjo, kad visi Rytų Anglijos universiteto duo­­­­­­menys buvo pateikti be jokių įrodymų.

Kyla klausimas, kam viso to reikia.

Atsakymas, kaip išsiaiškinau, gana paprastas. Praėjus keleriems metams nuo globalinio at­­ši­li­mo pasaulinės panikos pradžios dirbau sin­­ch­ro­niniu vertėju Paryžiaus energetikos įmo­nių profsąjungų konferencijoje. Sėdėjau bare su vie­nu skandinavu. Jis man viską ir pa­aiškino. Pagal tarp­tautinę sutartį, visos šalys tu­ri anglies dvideginio emisijos kvotą. Kokia kvo­ta, priklauso nuo šalies ekonomikos. Aišku, kad trečiosiose pa­saulio šalyse yra nedaug ga­myk­lų, todėl ekonomiškai stipresnės valstybės ir perka jų kvotą.

Savo tėvynėje jie labai džiaugsmingai pa­skel­bia, kad sumažina energijos vartojimą, pa­vyz­džiui, 20 proc. Už tai jie gauna iš valstybės ne­ma­žų subsidijų už žalių idėjų propagandą. Kai jie sumažina energijos suvartojimą 20 proc., iš­kart 20 proc. sumažėja ir gamyba, 20 proc. darbininkų lieka be darbo. Vėliau, išnaudo­da­ma nu­­­­­­pirktą trečiojo pasaulio kvotą, ta pa­ti kompanija 20 proc. gamybos perkelia kur nors į Aziją, kur darbininkams moka ne tūkstan­tį dolerių, o šimtą ir net mažiau be jokio gal­vos skausmo, nei tai būtų Amerikoje ir Eu­ro­poje, kur dažnai profsąjungos ir kiti triukšmauja.

Buš Hause reikalai irgi blogėjo. Priėmime ap­­­sauga pradėjo tikrinti mūsų krepšius. Ne prie įėjimo, bet prie išėjimo, ar mes neišnešėme su savimi kokio mikrofono ar popieriaus. Pri­ėmime net pasirodė bronzinė lentelė su už­rašu, kad visi svečiai gali būti apieškoti.

Virš priėmimo stalo kabojo didelė elektroninė švieslentė, kurioje pasirodydavo skaičiai, liu­dijantys, kaip sparčiai auga klausytojų audito­rija visame pasaulyje. Kartais atrodė, kad BBC turi daugiau klausytojų, nei planetoje gy­vena žmonių. Kim Ir Senas-Byfordas išmanė savo darbą.

Vieną 2001 metų lapkričio dieną, praėjus po­­­rai mėnesių po Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, kai jau dauguma mano kolegų buvo iš­ėję namo ir liko tik apie 40 BBC darbuotojų ruošti naktinės laidos, Buš Hausą staiga už­griu­­vo policija ir gaisrininkai.

Po teroro akto JAV ir Anglijoje nuolat sklido gandai apie galimas chemines ir biologines ata­kas ir net apie savos gamybos atominę bom­bą kieno nors lagamine. Išpopuliarėjo žodis „an­­­­­­­traksas“ (juodligė). Tą lapkričio vakarą BBC gautas vokas su baltais milteliais. Užuot nu­siuntę voką ištirti, BBC iškvietė policiją, saugumą ir gaisrininkus.

Visus Buš Hause likusius darbuotojus užrakino patalpoje apačioje, paskui po vieną pradėjo leisti į kiemą. Visiems liepė nusirengti vi­sus drabužius, lapkričio pabaigoje jie stovėjo kie­me nuogi, o juos iš gaisrinių žarnų laistė de­zinfekcine puta. Sunku apsakyti, kaip jautėsi nuo­gos moterys, ypač musulmonės. Jokios ba­cilos, žinoma, nerasta.

Kas į BBC atsiuntė voką su skalbimo milteliais, galima tik spėlioti. Man nebepatiko dirbti tokioje BBC, o jiems nebepatiko mano apatiškumas. Abi pusės sutarėme – palieku darbą, išeinu į ankstyvą pensiją.

2002 metų kovo 12 dieną atėjau į Buš Hausą paskutinį kartą. Iš ryto skaičiau naujienas, per pietų pertrauką nuėjau į klubą pakelti paskutinės taurės.

Apžvelgiau salę, kiekvienas staliukas – tai mano gyvenimo dalis: štai prie šio sėdėjau su sa­­­vo laidų svečiais, su draugais ir kolegomis. Prie kito sėdėjau su saugumo nužudytu bulgarų rašytoju Georgijumi Markovu. Sėdint prie tre­­čio Josifas Brodskis aiškino: „Gyvenimas pa­­­­­vojingas dalykas. Gyvi mes iš čia neišeisim.“ Ten su roko žvaigždėmis iš „Pink Floyd“ ir „Deep Purple“ gėrėme už mūsų pagalbos Ar­mė­­nijai sėkmę, štai ten kažką svarsčiau su Bu­latu Okudžava.

Čia mes juokėmės ir verkėme, čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Nuėjau į studiją ir minty­se atsisveikinau su mikrofonais lyg su savo drau­gais, kaip kadaise, tolimais 1971 metais, Vil­­niaus geležinkelio stotyje atsisveikinau su sa­­­vo draugais Lietuvoje, galvodamas, kad niekada jų daugiau nebepamatysiu. Išėjau į gatvę, užvėręs Buš Hauso, kuris man suteikė galimybę gyventi ne materialiai, bet dvasiškai labai turtingą ir įdomų gyvenimą, duris. Aš mylėjau tą gyvenimą, bet jis baigėsi. Ėjau namo paskendęs savo mintyse ir niūniavau seną rusų romansą: „Vežėjau, neskubink arklių, daugiau man jau nėra kur skubėt…“

Rytoj man išeiginė diena, ir poryt, ir dar ki­tą, ir kitą dieną. Nežinau, kas manęs laukia atei­tyje. Ėjau lėtai vilkdamas kojas kaip kareivis, grįžtantis iš karo. Iš pralaimėto Šaltojo karo.

Tarp artėjančios knygų mugės svečių – „Tunelių“ autorius, keli musulmonų rašytojai, „Žalgirio“ komandos treneris ir korėjietis, sukūręs romaną apie Užupio respubliką.

Jau žinomas preliminarus vasario 21–24 dienomis vyksiančios Vilniaus knygų mugės svečių sąrašėlis. Taigi ką išvysime vaikštinėdami tarp knygų stendų?
Ko gero, labiausiai laukiamas mugės svečias – fantastinės „Tunelių“ serijos knygų autorius Roderickas Gordonas. Jį į Vilnių žada atlydėti legendinis britų leidėjas Barry Cunninghamas, prieš „Tunelius“ pasauliui atradęs ir „Hario Poterio“ autorę Joanne K.Rowling.
Iš kaimyninės Lenkijos šįmet irgi turėtume sulaukti „sunkiosios artilerijos“ – vieno garsiausių nūdienos rašytojų, savaitraščio „Polityka“ feljetonisto Jerzy Pilcho, savo kūryboje puikiai gebančio derinti juoką su ašaromis. Lietuvių skaitytojai jį turėtų prisiminti iš novelių romanų „Kiti malonumai“ ir „Stiprusis angelas“. Artėjančiai mugei išversta J.Pilcho knyga „Mano pirmoji savižudybė“ pasakoja apie penkiasdešimtmetį rašytoją Piotrą, kurį visą gyvenimą persekioja lyriškai komiški praradimai.
„Litexpo“ rūmuose šįmet sutiksime nemažai autorių iš musulmoniškų kraštų. Tai Olandijoje įsikūręs pabėgėlis iš Irano Kaderas Abdolahas, ir priešingai – iš patogaus Londono į egzotiškąjį Maroką persikėlęs gyventi afganų kilmės rašytojas Tahiras Shahas.
O Hailji slapyvardžiu kuriantis Pietų Korėjos menininkas Rim Jong Joo Vilniuje lankysis nebe pirmą kartą. Šiam miestui jis netgi paskyrė romaną, kurį pavadino vilniečiams puikiai žinomu vietovardžiu – „Užupio respublika“. Knygos herojus korėjietis Halas atvyksta ieškoti mistinės balandžio 1-ąją įkurtos Užupio respublikos, turinčios savo himną, vėliavą ir keistokų, simpatiškai pamišusių piliečių. Tikri faktai ir pramanai Hailji kūrinyje supainioti nebeišpinamai.
O štai ispanui Joanui Plazai ir važiuoti mugėn toli neteks: į lietuvių kalbą išversto romano „Andželinos skraistės“ autorius šiuo metu vadovauja Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandai. Ispanijoje netrukus pasirodys antras trenerio parašytas romanas moterims, o Kaune, nugriebdamas laiko nuo darbo su „Žalgiriu“, J.Plaza tikisi pradėti skrebenti trečiąjį. Jame galbūt atsiras vietos ir krepšiniui, nes pirmųjų dviejų romanų magiškojo realizmo kupini siužetai su vyro profesija virtusiu žaidimu neturi nieko bendra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pristatome į Baltijos knygų mugę Vilniuje žadančius atvykti užsienio rašytojus.

Jau paskelbta, kad Vilniaus knygų mugėje, šįmet sutampančioje su Baltijos knygų muge, dalyvaus 250 leidyklų iš dešimties pasaulio šalių. Kultūrinėje mugės programoje, kaip įprasta, smalsuolių paskutinį vasario savaitgalį lauks trys šimtai įvairiausių renginių. Kartu su lietuvių leidėjais bei autoriais knygų pristatymuose dalyvaus ir pora dešimčių iš užsienio atvykstančių svečių. Kas šie rašytojai?

Pakeitę savo gyvenimą

Iš Kroatijos atvykstantis 47 metų Mate Matišičius – įvairiapusė asmenybė. Pagal profesiją – diplomuotas teisininkas, tačiau pirmenybę nuo pat jaunystės teikė kūrybingesniems užsiėmimams: grojo gitara įvairiose muzikos grupėse, rašė pjeses ir kino scenarijus. Lietuvoje leidžiama „Pomirtinė trilogija“ – dramos, pasakojančios apie gyvenimą Balkanuose po „didžiojo sprogimo“. Šiuo metu M.Matišičius dėsto Zagrebo dramos akademijoje ir rengia Kroatijos radijo laidą apie teatrą. Tebelaikomas ir vienu geriausių savo šalies džiazo gitaristų, tad jo knygos pristatymas Vilniuje neapsieis be muzikos.
O štai amerikietė Diana Gabaldon – diplomuota biologė ir ekologė, bet romanus rašo apie žmonės, sugebančius gyventi skirtinguose šimtmečiuose. Bent jau tokia yra jos herojė Klerė iš knygų serijos „Svetimšalė“: vienas vyras gyvena XVIII, kitas – XX amžiuje. Septynių šios serijos fantastinių meilės romanų pasaulyje parduota jau 19 mln. kopijų.
Vis dėlto apie ryškiausius karjeros pokyčius gali papasakoti iš Alžyro atvykstantis autorius, knygas pasirašinėjantis slapyvardžiu Yasmina Khadra. Net pačiame Alžyre ilgokai spėliota, kas ši paslaptinga autorė. 2001 m. buvo atskleista, kad Y.Khadra – tai aukšto rango Alžyro kariškis Mohammedas Moulessehoulas, ištarnavęs armijoje 36 metus, paskui išėjęs į atsargą ir atsidėjęs literatūriniam darbui. Slapyvardžiu jis pasirinko du žmonos vardus, taip norėdamas jai ir visoms Alžyro moterims pareikšti susižavėjimą ir meilę.

Vairuok su meile

Rusei Marinai Achmedovai profesijos keisti neprireikė: ji – profesionali filologė. Nors autorė kilusi iš Tomsko miesto Vakarų Sibire, jos romano „Mirtininkės dienoraštis“ herojė užaugo Šiaurės Kaukaze ir nuo mažens buvo mokoma skirti Alacho pyktį ir malonę. Užaugusi mergina paliko kalnus ir persikėlė į šiuolaikinį miestą, kurio gyventojai seniai pamiršo Alachą ir vadovaujasi kitomis vertybėmis.
Britas Robertas Rowlandas Smithas, lietuvių skaitytojams pažįstamas iš knygos „Pusryčiai su Sokratu“, nepasiduoda permainoms: nauja Londone gyvenančio filosofo, dėstytojo ir vadybos konsultanto knyga vadinasi „Prie vairo su Platonu“. Nedaugelis žmonių savo draugu gali vadinti Jacques’ą Derrida ir su filosofija sieja kasdienį gyvenimą, kuris dažniausiai būna rutiniškas ir nepatrauklus. Bet R.R.Smithui išminties meilė yra gyvenimo pamatas, ant kurio statoma kasdienybė, o senovės filosofai – žmonės, suteikiantys šiai kasdienybei gaires.
Kol britas vairuoja su Platonu, lenkų rašytojas Pawelas Huelle į savo romaną „Mercedes-Benz“ pasisodina žavią vairavimo instruktorę. Norėdamas jai įsiteikti, pasakoja tikras ir pramanytas, bet visada nuotaikingas istorijas apie senelio ir tėvo mersedesus bei nelaimingąjį močiutės citroeną. Kol galiausiai vairavimo pamokų maršrutas dėsningai nukrypsta instruktorės sodo namelio užmiestyje link.
Prancūzo Davido Foenkinos pasakojamos istorijos kupinos atsargių prisilietimų ir neištartų prisipažinimų. Vienas žvilgsnis čia gali pasakyti daugiau nei ištisa veiksmų grandinė, o pati svarbiausia vertybė – subtilumas. Ne veltui taip vadinasi ir vienas iš šešių jo romanų, dabar jau tapęs kino filmu. „Subtilumas“, kuriame vaidina kino žvaigždė Audrey Tautou, šįmet pretenduoja į keletą „Cezario“ (prancūzų kino apdovanojimas) statulėlių. Knygų mugėje bus pristatomas antrasis lietuvių kalba pasirodęs D.Foenkinos romanas „Ištikus laimei“, nagrinėjantis santuokinės ištikimybės temą.

Vilniaus knygų mugės svečiai

1. Mate Matišičius (Kroatija) – knygos „Pomirtinė trilogija“ pristatymas ir autoriaus koncertas
2. Diana Gabaldon (JAV) – knygų serijos „Svetimšalė“ pristatymas
3. Rūta Šepetys (JAV) – knygos „Tarp pilkų debesų“ pristatymas
4. Etgaras Keretas (Izraelis) – knygos „Ilgintis Kisindžerio“ pristatymas
5. Aleksandras Ivanovas, Michailas Kotominas, Borisas Kuprijanovas, Nikola Ochotinas (Rusija) – diskusijos „Politika ir knyga šiuolaikinėje Rusijoje“ dalyviai
6. Michalas Slomka ir Anna Suska (Lenkija), Ingrida Picukane (Latvija), Elisabeth Salmin (Estija) – komiksų knygos „Persepolis“ pristatymas
7. Pawelas Huelle (Lenkija) – knygos „Mercedes-Benz“ pristatymas
8. Marina Achmedova (Rusija) – knygos „Mirtininkės dienoraštis“ pristatymas
9. Maris Martinsonas (Latvija) – knygos „Tyli naktis“ pristatymas
10. Lesia Voronina (Ukraina) – knygos vaikams „Superagentas 000“ pristatymas
11. Robertas Rowlandas Smithas (Jungtinė Karalystė) – knygų „Pusryčiai su Sokratu“, „Prie vairo su Platonu“ pristatymas
12. Davidas Foenkinos (Prancūzija) – knygų „Subtilumas“, „Ištikus laimei“ pristatymas
13. Johnas Virapenas (Gajana) – knygos „Šalutinis poveikis: mirtis“ pristatymas
14. Yasmina Khadra (Alžyras) – knygų „Kabulo kregždės“, „Kerštas“, „Bagdado sirenos“, „Ką diena skolinga nakčiai“ pristatymas
15. Ignacy Karpowiczius (Lenkija) – knygos „Gestai“ pristatymas

BFL

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas skyrė lėšų Lietuvos leidėjų asociacijai pristatyti lietuvių literatūrą šiemetinėje tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje.

Pagal ministro įsakymą, tam skirti 35 tūkst. litų.

Rudenį vykstanti Frankfurto knygų mugė yra viena didžiausių tarptautinio lygio knygų mugių pasaulyje. Jos ištakos siekia XVI amžių.

Kasmet į Frankfurtą prie Maino Vokietijoje susirenka per 7 tūkst. dalyvių iš daugiau nei 100 šalių, mugę aplanko apie 280 tūkst. lankytojų.

Mugę organizuoja Vokietijos leidėjų ir knygų prekybos asociacijos.

BFL

Lietuvos leidėjų asociacija reiškia susirūpinimą dėl tolesnio Vilniaus knygų mugės likimo. Tokį rūpestį sukėlė nesutarimai tarp mugės rengėjų.

Leidėjai išsakė daug priekaištų vienam iš šiųmetės mugės organizatorių – Tarptautinių kultūros programų centrui, o šis atkerta, kad didžiąją dalį mugės renginių esą sudaro komerciniai leidyklų projektai, praneša LTV “Panorama”.

Iki 2010-ųjų Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos koordinatorius buvo viešoji įstaiga “Lietuviškos knygos”. Pernai ją likvidavus, funkcijas perėmė Tarptautinių kultūros programų centras.

Būtent jo darbu mugėje leidėjai išreiškė nepasitenkinimą – pasigesta ankstesnio profesionalumo, esą centras koordinavo tik savo, o ne visus mugės kultūrinius renginius, kaip numatyta trišalėje sutartyje. Anot leidėjų, centras kitaip interpretuoja savo funkcijas ir atsakomybę, o tai kelia nerimą tolesnėms mugėms bei griauna per 12 metų įgytą mugės prestižą.

“Šitie nusiskundimai nebuvo asmeninio pobūdžio, visos leidyklos turėjo priekaištų, jie buvo išsakyti Tarptautinių kultūros programų centrui. Reakcija buvo netikėta. Institucija, kuriai oficialiai yra pavesta vykdyti funkcijas, kurias vykdydavo “Lietuviškos knygos”, ir kurios priedermė ministro įsakymu organizuoti mugės kultūrinę programą, sudarinėti sutartis, atsiskaityti, jie pasakė, kad jiems tai neįdomu ir ne jų misija, ir apskritai šita mugė yra privačių verslininkų interesų dalis.

Mes negalime sutikti su Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos, kuri nekvestionuodama turi vykdyti, kas jai pavesta, nuomone. Tai nėra komercinis renginys, mes patys mokame”, – Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentę Lolitą Varanavičienę cituoja lrt.lt.

Tarptautinių kultūros programų centro direktorės Saulės Mažeikaitės teigimu, nesusikalbėjimas kilo dėl jų siūlomų pakeitimų mugės koncepcijoje. Esą dabar didžiąją dalį mugės renginių sudaro reklaminiai leidyklų knygų pristatymai, o ne kūrybiniai projektai. Tokiu būdu esą valstybė remia privačias leidyklų iniciatyvas.

“Mūsų centras pasiūlė gryninti mugės koncepciją ir, manau, kad kai kažkas keičiasi, atsiranda su tuo susijusių nesusipratimų. Iš tikrųjų mes norėtume didinti mugės tarptautiškumą, prisiimti įsipareigojimų rengiant projektus. Žinome ir turime ką pasiūlyti, turime kontaktų su užsienio partneriais. Šitas dalykas prisidėtų prie mugės kokybės. Bet galbūt besikeičiančios taisyklės galėjo sukelti tam tikrų nesusipratimų tarp mūsų ir leidėjų, bet manau, kad jie laikini, mes viską išspręsim”, – sakė S. Mažeikaitė.

Dėl susiklosčiusios situacijos leidėjų asociacija kreipėsi į kultūros ministrą, nes minėtas Tarptautinių kultūros programų centras yra pavaldus Kultūros ministerijai.

“Mes diskutuosim su centru, atsakingu lietuviškų knygų leidybos funkciją, kaip bendradarbiauti. Labai rimtai galvotume apie įstaigos kažkokį regeneravimą arba naujų pajėgų skyrimą tai sklaidai. Buvo sukirsta rankomis, įsipareigota daryti viską iš abiejų pusių, kad mugė klestėtų”, – tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Ministras pabrėžė, kad tarpusavio nesutarimai neturėtų nutraukti vieno sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos kultūrinių renginių.

Vilniaus knygų mugėje sekmadienį apdovanoti 2010-ųjų Metų knygos rinkimų laureatai, kuriuos tradiciškai iš ekspertų komisijos pasiūlytų knygų penketukų išrinko skaitytojai.

Suaugusiųjų kategorijoje šį titulą laimėjo Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai “Mes gyvenome”, vaikų – Rimanto Černiausko “Vaikai ir vaiduokliai”, paauglių – Vytauto Račicko “Baltos durys”.

M.Martinaičio atsiminimų knyga rinkimuose aplenkė Valdo Papievio romaną “Eiti”, Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, Rolando Rastausko eseistikos knygą “Privati teritorija” bei Jolitos Skablauskaitės romaną “Sado sindromas”.

Vaikų knygų kategorijoje R.Černiausko kūrinys “Vaikai ir vaiduokliai” paveržė pirmąją vietą iš Kęstučio Kasparavičiaus knygos “Baltasis Dramblys”, Selemono Paltanavičiaus pasakų apie gamtą knygos “Kur išskrido pasakėlė”, Renatos Šerelytės apysakos “Krakatukų jūra” bei Urtės Uliūnės pasakojimų knygos “Kitokia svirplelio diena”.

Tarp paauglių knygų V.Račicko romanas “Baltos durys” nugalėjo Onos Jautakės apysaką “Kai aš buvau Kleo”, Remigijaus Misiūno knygą “Sutrumpintas meilės terapijos kursas”, Gendručio Morkūno apysaką “Velniškai karštos atostogos” ir Kazio Sajos kūrinį “Čia kažkas yra”.

Metų knygos rinkimų tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti visuomenėje skaitymo prestižą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius praeitais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius.

Šį ketvirtadienį prasidės Vilniaus knygų mugė. Tai tikra šventė skaitantiems žmonėms. Bėda tik, kad tų skaitančiųjų Lietuvoje kasmet vis mažiau. Ir mažiau skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Kai kurie tėvai savo vaikams jau linkę mokėti po 5 ar 10 litų už perskaitytą knygą, tačiau šie vis tiek neskaito. Tėvai klausia mokytojų, ką daryti, kaip paskatinti ar priversti? O mokytoja į klausimą atsako klausimu: “O jūs patys, ar skaitote?” “Na, kokias dvi knygas per metus tikrai perskaitome”, – atskrieja atskydami. “Tada nesitikėkite, kad ir vaikai daugiau skaitys”, – daro išvadą mokytoja.

Šiaip jau lietuviai niekada nebuvo itin skaitanti tauta, jiems visada buvo toli iki vokiečių, belgų ar rusų, tačiau dabartinis neskaitymas jau darosi pavojingas. Na, ma jį bala, kad tautiečiai mažiau skaito laikraščių ar žurnalų, tačiau juk kasmet mažėja ir knygų skaitomumas (tą liudija vis menkesni – net septynis kartus, palyginti su 1991 m. – knygų tiražai), ką jau kalbėti apie poeziją, kuri bedomina gal tik šimtą kitą lietuvių.

“Mums visiškai pakanka perskaityti žinučių pavadinimus interneto portaluose”, – tokio tipiško paaiškinimo galima sulaukti tiek iš moksleivio, tiek iš rimto verslininko. Gana sukrėtė ir neseno tyrimo rezultatai, – jie aptariami šiame “Veido” numeryje. Pasirodo, net ir studentai nebeskaito arba skaito tik šį tą prieš egzaminus. Taip ir siaurėja akiratis, menkesnė tampa erudicija, atsiranda daugiau elementaraus išsilavinimo spragų.

Šia tema praėjusią savaitę diskutavome redakcijoje, ir vieno kolegos žodžiai ne tik atėmė žadą, bet ir privertė suklusti. “Mano sūnus mokykloje perskaitė gal tik 20 knygų, bet jis neleido laiko tuščiai – domėjosi kompiuteriais ir dabar yra itin stiprus programuotojas, – kalbėjo pašnekovas. – Jo alga siekia 7 tūkst. Lt, tai yra trigubai didesnė nei jo bendramokslių, kurie perskaitė galbūt po kelis tūkstančius knygų. Ir jis tikrai nėra tamsus. Taip, jis nežino, nei ką parašė J.Biliūnas, nei kas toks buvo J.Janonis, bet jis turi daug kitokios informacijos.”

Žinoma, dauguma besilankančiųjų knygų mugėje, knygynuose ar bibliotekose šiuo klausimu turi kitokią nuomonę. Jų vertybės visiškai kitokios, jie nesupranta, kaip galima neskaityti, ir dar labiau nesupranta, kai tą neskaitymą bandoma moksliškai pagrįsti.

Skaitančiuosius kamuoja visiškai kitokie rūpesčiai: kaip didelėje knygų jūroje išsirinkti tikrai vertingų knygų, kaip išvengti šlamšto. Juk šiandien kokios nors populiariosios psichologijos arba patiekalų taisymo patarimų knygos reklamuojamos šimtus kartų aktyviau nei klasika ar nauji literatūros perlai. Ir tai kelia nerimą. Neigiamai veikia ir tai, kad žvelgiant į perkamiausių knygų dešimtukus, didelių šedevrų ten labai nedaug. Tarkime, prieš 6–8 metus populiariausiųjų knygų dešimtukuose vertingos literatūros, o ne skaitalo, buvo tikrai daugiau nei dabar.

Taigi atrodytų, kad mūsų visuomenė tampa vis pažangesnė, bet kalbant apie skaitymą ir knygas, to nepasakysi. Judame atgal. Greitai žmones, kurie per gyvenimą perskaito po tris keturis tūkstančius knygų, teks įrašyti į Raudonąją knygą.

"Veido" archyvas

Apžvalgą, atiduodami pagarbą velionio atminimui, pradėkime daugelio “Veido” žurnalistų Mokytojo Skirmanto Valiulio esė knyga “Telemano užrašai” (“Baltos lankos”). Tik žurnalistai ir tegali suvokti, kokią begalinę žmogaus kantrybę ir atsidavimą liudija daugelį metų kas savaitę ar kas antrą redakcijai siunčiamas pabrėžtinai vienodo, rubrikos reikalaujamo ilgio TV kritiko rašytinis “dovis”. Ir kiek išradingumo reikia žmogui, kad tame standartiniame kurpalyje sugebėtų jaustis laisvas ir patirties nevaržomas, toms pačioms laidoms atrandantis naujų žodžių. Ne veltui sakoma, kad prastas laidos vedėjas, kuris visuomet su savo žiūrovais sveikinasi vienodai. S.Valiulis, dirbdamas spaudos ekranuose, įrodė, kad įmanoma sveikintis originaliai.

Be Londono romanai – nė iš vietos

Kone laukiamiausias artėjančios mugės lietuviškos prozos kūrinys – sparčiai į pripažintų rašytojų olimpą įkopusios Kristinos Sabaliauskaitės romano “Silva rerum” tęsinys. Pabrėždama, kad knygoje rutuliojama skaitytojams jau pažįstamos bajorų Norvaišų šeimos istorija, Londone gyvenanti autorė nekeitė pavadinimo – romanas vadinsis “Silva rerum II”. Persikelsime į 1707–1710 metus, kai Lietuvą vienu metu sekino karas, maras ir badas, o besaikė turtuolių prabanga tviskėjo šalia lavonų, kurių tūkstančius masinėse kapavietėse užkasdavo pasiaukojantys vienuoliai. Nors autentiškų to meto liudijimų istoriniuose šaltiniuose nėra gausu (metraštininkus irgi guldė maras), po kruopelę sukaupusi informaciją autorė stengėsi atkurti kuo tikroviškesnį aštuoniolikto amžiaus pradžios visuomenės paveikslą.

Dar viena “Baltų lankų” ir vėlgi Londono emigracijoje atrasta autorė – Gabija Grušaitė su debiutiniu romanu “Neišsipildymas”, pasakojančiu lesbietiškos meilės istoriją. Nors abi pagrindinės herojės – lietuvių menininkės, siužeto įvykiai klostosi Londone, Paryžiuje, Barselonoje, Niujorke – daug kur, išskyrus vos retkarčiais abejingai iš niūrios praeities gelmių teišnyrančią Lietuvą. Tai bohemiškosios, o ne eurus ir dolerius užkalinėjančios mūsų išeivijos atspindys.

Visai kitokį Londoną regi Aleksandros Fominos romano “Mes vakar buvom saloje” (“Kitos knygos”) herojė. Kunkuliuojančiame skvotų ir subkultūrų katile ji susiduria su žiauriomis sąlygomis ir beviltiškai sunkiu darbu – bukinančiu, griaunančiu ramybę, verčiančiu žmogų bejausmiu televizijos primestų standartų garbintoju. “Linkiu jums palaimingos tuštumos mažame namelyje su trim medeliais, radijo taško, palydovinės antenos, poros šunų, daug porų šlepečių, mažai knygų ir per mažai laisvo laiko. Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?” – klausia londoniečių lietuvė.

Išėjusiems menininkams atminti

Atkreipiame dėmesį ir į naujus lietuvių kultūrinei atminčiai svarbius leidinius. Štai “Tyto alba” pristato menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės sudarytą knygą apie dailininką Raimondą Sližį (1952–2008), kurį kolegos prisimena tiek bohemiškoje Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, tiek pačių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, tiek ir slankų medžioklėje ar jachtų žygyje per Atlantą. Aplink šį žmogų nuolat žarstyti sąmojai ir išminties perlai, bet nebuvo vietos veidmainystei ir banalumui.

Teatrologės Ramunės Macinkevičiūtės knyga “Patirčių realizmas” (“Kultūros barai”) prisimins režisierę Dalią Tamulevičiūtę (1940–2006). Knyga sudaryta iš jos mokinių ir kolegų liudijimų, kuriais remiantis atkuriama kūrėjos biografija. Taip pat publikuojami pokalbiai su režisiere ir jos spektaklių recenzijos. “Dalia Tamulevičiūtė visą gyvenimą turėjo būti stipresnė už save pačią. Ir tą sekmadienio rytą, kai senojoje Varėnos bažnyčioje jai pirmąkart parodė vyrą, nušovusį jos tėvą. Ir tada, kai iš vargingo namelio Varėnoje ji atsidūrė pasaulyje garsios teatro mokyklos auditorijoje, kur paskaitas skaitė Marija Knebel, Konstantino Stanislavskio ir Michailo Čechovo mokinė. Ir tada, kai įsimylėjo vyrą, kuris buvo Stalino anūkas. Ji sukūrė aktorių dešimtuko stebuklą, į kūrybos kelią pastūmėjo Eimuntą Nekrošių, bet patyrė ne tik nuoširdžią “savo vaikų” meilę, o ir abejingą išdavystę”, – tvirtina knygos autorė.

O štai Laimono Noreikos (1926–2007) biografijos rašyti nėra prasmės – perteikti ją gyviau ir nuosekliau, nei pats aktorius įamžino knygomis virtusiuose dienoraščiuose, veikiausiai neįmanoma. Bet Rašytojų sąjungos leidykla mugėje pristatys prisiminimų apie L.Noreiką rinktinę. Daug apie šios asmenybės mastą liudija ilgas spaudai vis dar rengiamos knygos autorių sąrašas, kuriame – ne tik aktoriaus kolegos (Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Eglė Gabrėnaitė, Rūta Staliliūnaitė ir daugelis kitų), bet ir poetai (Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas), dailininkai (Konstantinas Bogdanas, Petras Repšys, Aloyzas Stasiulevičius), politikai (Valdas Adamkus, Arvydas Juozaitis, Gabrielius Žemkalnis).

Vilniaus knygų mugę leidėjai šiemet pasitinka su šūkiu “Už teisę skaityti” – taip sako norintys atkreipti dėmesį į brangių knygų problemą.

Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė ketvirtadienį per spaudos konferenciją sakė, kad knygų pigimo kol kas prognozuoti negalima, kadangi jų savikaina didėja, o tiražai mažėja.

Tačiau ji abejojo, ar Lietuvoje popierinę knygą greitu metu pakeis elektroninė.

“Praktika, kad knygą norėdamas paskaityti, turi tik pirkti – ydinga, bibliotekos neatgyveno savo laiko, jos turi būti papildomos naujais fondais. (…) Abejoju, ar visoje Lietuvoje (elektroninė knyga – BNS) taps labai prieinama per artimiausius metus, tad bibliotekų fondai turi būti papildomi. Kitas dalykas – ar turėsime autorius, rašančius lietuviškai? Kol kas dar kuria lietuviškai, bet kas gali garantuoti, kad taip bus visada?” – problemas vardijo L.Varanavičienė.

Kita vertus, ji pripažino, kad vis daugiau žmonių į Knygų mugę žiūri ne kaip į galimybę įsigyti pigių knygų, o kaip kultūrinį forumą. Šiemet mugėje, palyginti su pernai, pagausėjo ir dalyvių, ir renginių – jų atitinkamai bus apie 220 ir 330.

Pagrindiniai mugės akcentai – rašytojo, poeto, Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo (Česlovo Milošo) 100 metų gimimo jubiliejaus bei žymaus lietuvių menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-ųjų mirties metinių minėjimo renginiai – diskusijos, spektakliai, parodos, knygų pristatymai.

Šiemet įvesta naujovė – Knygos kino salė. Čia bus galima pamatyti šešis dokumentinius filmus apie įžymius kūrėjus ir aštuonis meninius filmus, dauguma iš jų – garsių romanų ekranizacijos.

Knygų mugėje tradiciškai vyks įvairių konkursų laureatų paskelbimai ir apdovanojimai, tarp jų – naujai įsteigtos Patriotų premijos laureato.

Skaitytojai galės susitikti su užsienio svečiais, tarp jų – Stephenu Clarku (Stefenu Klarku), Kevinu Brooksu (Kevinu Bruksu), Mike Gayle (Maiku Geilu), Sofi Oksanen, Catalinu Dorianu Florescu (Katalinu Dorianu Floresku), Ivanu Korsaku.

Naujas knygas pristatys ir lietuvių autoriai, kuriantys Lietuvoje bei užsienyje: Alfonsas Andriuškevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Parulskis, Julius Keleras, Ilzė Butkutė, Marius Burokas, Kęstutis Grigaliūnas, Domantas Razauskas, Marius Jonutis, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Algimantas Čekuolis, Artūras Tereškinas, Tomas Venclova, Algis Mickūnas, Vytautas Landsbergis, Laimonas Briedis, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Užkalnis.

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė tradiciškai rengs kūrybinę studiją “Tu gali sukurti knygą”, kuri šiemet švenčia 10-ies metų sukaktį. Joje bus galima sužinoti daug knygos kūrimo ir tausojimo paslapčių.

Šiemet mugė Lietuvos parodų centre “Litexpo” vyks vasario 17-20 dienomis, tarp kurių vėl, kaip ir pernai, įsiterpia darbo diena paverstas šeštadienis. Organizatoriai, atsižvelgdami į tai, pailgino mugės veikimo laiką tą dieną.

Kad žmonės nesušaltų eilėse prie kasų laukdami bilietų, organizatoriai ragina įsigyti juos iš anksto.

Šiemet skaitytojų lauks sostinės savivaldybės parūpintas nemokamas mugės autobusas, kuris lankytojus į mugę veš penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį nuo Katedros aikštės.

"Veido" archyvas

Britų rašytojas kKvinas Brooksas

Įkalbinėti rašytojų viešėti Vilniaus knygų mugėje nereikia – tokią išvadą perša šįmet solidžiai pailgėjęs mugės svečių sąrašas. Pasakojame apie kelionei į Lietuvą vasario mėnesį pasirengusius plunksnos meistrus.

“Mike’as Gayle’as – pirmasis juodaodis rašytojas Vilniaus knygų mugės istorijoje”, – linksmai pristato “Tyto albos” svečią leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė. Tiesa, pats rašytojas, kuriam nepatinka, kai pabrėžiami rasiniai požymiai, greičiausiai tokia garbe nebūtų labai patenkintas.

Tačiau atvykti į Vilnių šio judraus, kažkada paauglių žurnalams rašiusio brito įkalbinėti išties neteko. “M.Gayle’as džiaugiasi, kad lietuvių kalba rengiama jau trečia jo knyga”, – neslepia leidėja. Tik neaišku, ar naujausias M.Gayle’o romanas “Mano svajonių mergina” suspės iš spaustuvės pasiekti knygų mugę. Energingam keturiasdešimtmečiui Vilniuje gali tekti raityti autografus į anksčiau lietuviškai išleistas jo knygas “Trūksta tik tavęs” ir “Vakarienė dviese”.

Dar vieną britą, rašantį paaugliams, į Vilnių kviečia leidykla “Alma littera”. Tai Kevinas Brooksas, galintis didžiuotis keturiomis lietuviškai išleistomis knygomis. K.Brooksui yra tekę išmėginti daug profesijų: jis dirbo degalinėje, krematoriume, tarnautoju pašte ir netgi pardavėju zoologijos sode. Galiausiai filosofo ir psichologo diplomus turinčiam autoriui pavyko įgyvendinti savo svajonę: šiandien jis gyvena iš jaunuolių nervus kutenančių romanų rašymo.

Meilė moterims ir neapykanta prancūzams

Egzotiško svečio mugėje laukia leidykla “Žara”. Daugelį metų jis literatūriniam pasauliui buvo žinomas Yasminos Khadros slapyvardžiu. Bet prieš dešimtmetį melodramų autorės paslaptis atskleista: pasirodė, kad po šiuo pseudonimu slepiasi aukšto rango kariškis Mohammedas Moulessehoulas iš Alžyro. Armijoje jis tarnavo 36 metus, paskui išėjo į atsargą ir atsidėjo literatūrai. Slapyvardžiu, beje, pasirinko savo žmonos vardus, taip norėdamas jai ir visoms Alžyro moterims pareikšti meilę ir susižavėjimą.

Tuo tarpu “Baltos lankos” į mugę kviečia didįjį prancūzų priešą Stepheną Clarką, išgarsėjusį “mėšlinų knygų” serija. Iš pradžių savo kūrinius jis leisdavo ir pardavinėdavo pats, tačiau nutiko netikėtas dalykas: po romano “Vieneri metai mėšle” prancūzai susidomėjo taip įnirtingai ir negailestingai jų gyvenimo būdą kritikuojančiu britu. Sėkmės įkvėptas S.Clarkas parašė dar tris romanus, maišančius prancūzus su mėšlu (visus keturis galime skaityti lietuviškai). Ir tuo neapsiribojo: išleido nedidelę knygelę “Kalbėk su sraige”, kurioje aprašė prancūzų visuomenę pagal dešimt Dievo įsakymų (pvz., “nemylėk savo kaimyno”, “visada klysk” ir “nebūk aptarnautas”). Naujausias S.Clarko opusas, pavadintas “1000 prancūzų erzinimo metų”, Europoje pasirodė praėjusių metų kovą.

Karaliaus karūna ir gotų avangardistė

Į mugę atvyksta ir estų kilmės suomių rašytoja Sofi Oksanen. Ši trisdešimtmetė Skandinavijoje pagarsėjo kaip feministė bei ryški gotų avangardistinės kultūros atstovė. Savo pirmajame romane “Stalino karvės” S.Oksanen per virškinimo sutrikimus nagrinėjo Tarybų Estiją. Romane “Mažutė Džein” narpliojo seksualumo ir depresijos temas. Bet didžiausią pripažinimą autorei pelnė neseniai lietuvių kalba pasirodęs romanas “Valymas”. Iš pradžių jis buvo parašytas kaip pjesė, dabar pagal šį kūrinį statoma opera. Romane moters kūnas prilyginamas užkariaujamai valstybei. Pernai S.Oksanen pelnė prestižinę Šiaurės tarybos literatūros premiją.

Vilniaus knygų mugėje sutiksime ir ukrainiečių rašytoją Ivaną Korsaką, neseniai “Eugrimo” leidykloje išleisto istorinio romano “Karūnos deimanto paslaptis” autorių. Istoriniai romanai – pagrindinis šešias knygas parašiusio I.Korsako literatūrinis “arkliukas”. Romane “Karūnos deimanto paslaptis” skaitytojai perkeliami į Kijevo Rusiai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei svarbius praeities įvykius. Peripetijos prasideda, kai gimnazistai Lucko pilies požemiuose aptinka seną metalinę dėžę, kurioje po sutrūnijusiais skudurais guli karaliaus karūna su lotynišku užrašu “Rex Russianus”…

Vilniaus knygų mugėje viešėsiantys užsienio rašytojai

• Kevinas Brooksas (“Martynas Pigas”, “Lukas”, “Kendė”, “Mirusiųjų kelias”) – “Alma littera”

• Stephenas Clarkas (“Vieneri metai mėšle”, “Tikras mėšlas”, “Įklimpus į mėšlą skambinti M”, “Įklimpęs į mėšlą”) – “Baltos lankos”

• Ivanas Korsakas (“Karūnos deimanto paslaptis”) – “Eugrimas”

• Pietro U.Dini (“Baltų filologijos studijos. Rinktiniai raštai 1991–2005″) – Lietuvių kalbos institutas

• Guido Michelini (“Jono Brento giesmynas: Mörlino traktato pritaikymas poezijoje”) – Lietuvos mokslo akademija

• Andrzejus Szczeklikas (“Kora: apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas”) – “Mintis”

• Mike’as Gayle’as (“Trūksta tik tavęs”, “Vakarienė dviese”) – “Tyto alba”

• Yuri Slezkine’as (“Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje”) – “Tyto alba”

• Sofi Oksanen (“Valymas”) – “Versus aureus”

• Yasmina Khadra, tikrasis vardas Mohamedas Moulessehoulas (“Kabulo kregždės”, “Bagdado sirenos”, “Kerštas”) – “Žara”

• Alfredas Erichas Sennas (“Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus”) – Žydų kultūros ir informacijos centras