Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Kolegijų sektorius – nepelnytai primirštas, jam stinga didesnio valstybės institucijų dėmesio“, – įsitikinęs Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas prof. dr. Viktoras Senčila.

Kolegijose šiuo metu studijuoja trečdalis Lie­­­tu­vos studentų, ir jų parengimo lygmuo, ko­­legijų dėstytojų kvalifikacija – ne pras­tesni nei kitose Europos šalyse, kuriose veikia valsty­bių remiami kolegijų atitikmenys, vadina­mieji tai­­­komųjų mokslų universitetai (angl. applied scien­ce universities). Tačiau Lie­tu­voje uni­versitetų ir kolegijų finansavimo skirtumai te­bėra drastiški, ir kol kas nematyti ženklų, kad tokia padėtis greitai keistųsi.

– Koks šiuo metu santykis tarp kolegijų ir universitetų sektorių: esate kolegos ar vis dėlto labiau konkurentai? – paklausėme V.Senčilos.

– Nepamirškime, kad kolegijų sektorius mūsų šalyje dar palyginti labai jaunas – juk joms viso labo 16 metų. Svarbu prisiminti, kaip Lietuvoje buvo kuriamas kolegijų tinklas. Štai 1990-aisiais šalyje buvo net 82 valstybiniai technikumai. Bet jau po dešimtmečio iš jų buvo likę bemaž dvigubai mažiau – 48 aukštesniosios mokyklos. 2006-aisiais turėjome 16, o šiuo metu turime 12 valstybinių kolegijų. Lietuvos kolegijų direktorių konferencija iš viso vienija 22 kolegijas, 10 iš jų – privačios. Štai kokio didelio masto reforma įgyvendinta: per mažiau nei 16 metų valstybinių įstaigų sumažinta šešis kartus.

Stovime prieš didžiulį iš­­­­­­šū­kį – demografinę krizę, dėl kurios visose aukš­­­to­siose mokyklose mažėja studentų.

Mokyklos buvo stambinamos jas jungiant, stip­rinant jų potencialą. Kolegijų tinklas buvo formuojamas visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Klai­pėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Aly­tuje, Marijampolėje, Rietave. Štai, tarkime, į Vil­niaus kolegiją susijungė devynios, Kauno kolegija su­vienijo septynias aukštesniąsias mokyklas. No­riu pabrėžti – vyko tikra reforma: buvo tobulinamas kolegijų valdymas, įtraukti socialiniai partneriai, įvesti nauji reikalavimai studijų programoms, dės­tytojams, visas sektorius integruotas į Lie­tu­vos ir Europos aukštojo mokslo erdvę.

Tai buvo drąsu, ryžtinga, efektyvu ir – apie tai nuolat girdime šiandien – įstengta daug kur pa­nai­kinti studijų programų dubliavimąsi. Pa­vyz­džiui, vien Vilniuje ekonomistus rengė trys mo­kyk­los – jos susijungė į vieną Vilniaus kolegijos fa­kultetą.

Su universitetų sektoriumi esame tos pačios bi­­­n­arinės sistemos nariai – antrasis aukštojo moks­­lo „sparnas“. Tačiau stovime prieš didžiulį iš­­­­­­šū­kį – demografinę krizę, dėl kurios visose aukš­­­to­siose mokyklose mažėja studentų. Tad ar ne metas būtų ir universitetiniam sektoriui ryžtis tiems žingsniams, kurie buvo žengti tvarkant ko­le­gijų tinklą, – optimizuoti, jungti universitetus?

– Ne pirmus metus keliate klausimą dėl itin nevienodo kolegijų ir universitetų finansavimo. Ar esama kokių pokyčių?

– Tai buvo ir tebėra, mano požiūriu, nemenkas skaudulys: neproporcingai mažas profesinio ba­kalauro studijų finansavimas, susidedantis iš vadinamojo krepšelio ir bazinio aukštosios mokyklos finansavimo. Vienam specialistui parengti universitete valstybė skiria dvigubai daugiau lėšų nei kolegijoje. Bet juk studijų kokybė ir vienoje, ir kitoje aukštojoje mokykloje dvigubai nesiskiria. Be to, juk ir šiandien esama nemažai studijų pro­gramų (pavyzdžiui, slaugos, kineziterapijos ar pan.), pagal kurias studentai rengiami ir kolegijose, ir universitetuose, todėl nėra teisinga jas taip skirtingai finansuoti.

2014 m. materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ko­legijoms skirta 7 mln., universitetams – per 100 mln. eurų.

Neramu ir dėl to, kad kolegijų finansavimas mažėja neproporcingai greitai net atsižvelgiant į studentų skaičiaus mažėjimą. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro duomenimis, 2014 m. materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ko­legijoms skirta 7 mln., universitetams – per 100 mln. eurų.

Jei jau Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra binarinė, tai lygiaverčio finansavimo reikėtų abiem aukštojo mokslo „sparnams“, nors jų mi­sija ir tikslai – skirtingi. Štai kodėl pasigendu di­des­nio valdžios institucijų dėmesio kolegijų sektoriui.

– Ar visuomenei jau aišku, kuo skiriasi studijos kolegijoje ir universitete?

– Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti duomenimis, pernai į universitetines studijas iš viso priimta per 14,6 tūkst., o į kolegines studijas – per 11,3 tūkst. studentų. Tad akivaizdu, kad stojantieji kolegijų priva­lumus jau žino ir šias studijas renkasi sąmoningai. O privalumai tokie, kad studijos kolegijoje pa­­prastai metais trumpesnės ir orientuotos į prak­­tiką – praktinė veikla užima ne mažiau kaip treč­dalį studijų turinio.

Vis dėlto neretai dar išgirstu kalbant apie „pri­ėmimą į aukštąsias mokyklas ir kolegijas“, o juk kolegijos – aukštojo mokslo dalis jau 16 me­tų. Ma­nau, kad dabar, kai naujos redakcijos Moks­lo ir studijų įstatyme koleginių studijų apibrė­žimas patikslintas, papildytas, aiškumo bus daugiau.

– Dar viena iki galo neišspręsta problema – mokslinė taikomoji veikla kolegijose.

– Vienu metu Studijų kokybės vertinimo centro aukštųjų mokyklų vertinimo taisyklėse buvo įrašyti vienodi universitetams ir kolegijoms taikomųjų tyrimų vertinimo reikalavimai. O mokslinė taikomoji veikla kolegijose net nebuvo finansuojama. Šį faktą buvo labai sunku paaiškinti aukštųjų mokyklų vertinime dalyvavusiems užsienio ekspertams.

Ir šioje srityje finansavimo kontrastai – pribloš­kiantys. Lietuvoje – penki integruoti studijų, mokslo ir verslo slėniai, tačiau į jų veiklą kolegijos beveik visiškai neįsileidžiamos.

Artėjant naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014–2020 m.), su­ma­nios specializacijos prioritetinėms kryptims per Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijas visoms veikloms bus skiriama 1,2 mlrd. eurų. O, pavyzdžiui, kolegijų studijų infrastruktūrai tobulinti – vos 18,5 mln. eurų.

Kolegijų stiprybė – puikus praktinis specialisto parengimas.

Kita vertus, juk neturime tikslo kolegijas pa­versti universitetų kopijomis. Kolegijų stiprybė – puikus praktinis specialisto parengimas. Taiko­mų­jų tyrimų kolegijose turi būti tik tiek, kiek jų rei­kia dėstytojų kvalifikacijai palaikyti, suteikti re­gio­no įmonėms kvalifikuotų konsultacijų, atlikti vietinius, regionui aktualius tyrimus. Taip yra vi­sa­me pasaulyje. Ir dėstytojams kolegijose keliami kiti reikalavimai: jie turi būti pirmiausia praktikai, kad perteiktų naujausias praktines žinias.

Tačiau tai yra stiprus, gyvybingas sektorius, ku­ris, esu tikras, sėkmingai įveiks dabarties iššūkius.

Užs. Nr. VPL1215

Šiemet jau nebeliko pernai kilusio sąmyšio, kai kolegijos pirmą kartą buvo įtrauktos į LAMA BPO sistemą ir joms kilo įtarimų, kad stojantieji į kolegijas atsigręžė tik po to, kai universitetai atsirinko pačius geriausius. Būtų galima neminėti šių pernykščių nesklandumų, jeigu jie nebūtų turėję įtakos kolegijų studentų skaičiui: juk pernai kolegijoms net nepavyko išnaudoti visų valstybės finansuojamų vietų, kurių buvo 10151.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas, Vilniaus kolegijos vadovas Gintautas Bražiūnas “Veidui” tvirtino, kad priėmimo sistema buvo ydinga: “Net jeigu abiturientas kolegiją buvo įrašęs pirmuoju numeriu, jis vis tiek pirmiausia buvo priimamas į universitetą, o atsisakyti galėjo tik raštu. Tokių jaunuolių buvo 600 ir mes jais didžiuojamės, nors kai kurie juokėsi, esą tik 600. Psichologiškai tiems jaunuoliams buvo sudėtinga apsispręsti”.

G. Bražiūnui antrino Vakarų Lietuvos verslo kolegijos direktorė dr. Angelė Lileikienė. Ji įsitikinusi, kad BPO sistema pažangi, bet studentas, net ir prastai išlaikęs egzaminus, renkasi universitetines, o ne kolegijos studijas, vildamasis, kad universitetas jam suteiks platesnę pasirinkimo galimybę ateityje. “Tačiau jie nesupranta, kad į universitetus turėtų pretenduoti studentai, galvojantys apie vadovo, stratego pozicijas, o kolegijas turėtų rinktis tie, kurie nori tapti tiesiog gerais specialistais”, – paaiškino direktorė.

Bendrojo priėmimo pokyčiai

LAMA BPO prezidentui prof. Pranui Žiliukui atrodo, kad praėjusių metų bendrojo priėmimo tvarkos vertinimai yra nekorektiški. Geriausiųjų eilės principas buvo patvirtintas ministro įsakymu, o prioritetas nebuvo pabrėžtas. “Tokiu atveju, jei universitetams ir kolegijoms buvo skaičiuojami skirtingai balai, nori nenori reikėjo daryti dvi geriausiųjų eiles, – aiškino profesorius. – Šiemet geriausiųjų eilė sudaroma remiantis ankstesniais principais, bet yra dominantė – stojančiojo prioritetas”.

Tai kolegijų vadovus džiugina. Pasak G.Bražiūno, dabar “visi eis per vieną vamzdį”, o šių metų priėmimo rezultatai turėtų parodyti tikrąją padėtį.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius taip pat nė kiek neabejoja, kad bendrojo priėmimo sistema pasiteisino ir yra reikalinga. Atsižvelgusi į gautas pastabas, ministerija sistemą pakoregavo. “Šiemet aukštosiose mokyklose nebus varginančių eilių – visi abiturientai prašymus pateikia internetu. O sudarant geriausiai baigusiųjų eilę bus įvertinta ne tik stojančiojo užimama vieta geriausiųjų eilėje, bet ir nurodyti studijų prioritetai”, – patikino ministras.

Tiesa, būsimieji studentai nėra vien šiandieniniai abiturientai. Ministerijos Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas priminė, kad mokymosi visą gyvenimą poreikis darosi vis aktualesnis, todėl tiems, kurie abiturientai buvo prieš kelerius metus, teks su dokumentais patiems vykti į aukštąją mokyklą, nes jų duomenų sistema neturi.

Beje, tas faktas, kad pernai ne visos valstybės finansuojamos vietos kolegijose buvo užimtos, šiek tiek lėmė šiųmetes tendencijas – šiemet tokių vietų beveik tūkstančiu mažiau, t.y. 9164. Bet didžiausią įtaką padarė siekis taupyti. O nauja tai, kad šiemet nevalstybinėse kolegijose bus finansuojama 30 proc. vietų, į kurias buvo priimama 2008-aisiais. Tai 10 proc. daugiau nei pernai. Žinoma, mokamų vietų skaičius nereglamentuojamas – kiekviena mokykla gali priimti tiek studentų, kiek išgali.

Praėjusių metų duomenys apie pirmu pageidavimu pateiktus prašymus parodė, kad kai kurioms kolegijoms rinkti studentus sekėsi geriau nei daugeliui universitetų. Švietimo ir mokslo ministras įžvelgia tendenciją, kad būgštavimai, esą abiturientai pirmiausia rinksis universitetus ir tik į juos neįstoję pasuks į kolegijas, nepasitvirtino: “Stojančiųjų apsisprendimą lemia ir tai, kad kolegijų teikiamas geras profesinis išsilavinimas jau atpažįstamas darbo rinkoje, darbdaviai noriai į darbą priima kolegijų absolventus”.

Iš tiesų darbdavių įspūdžiai apie jaunuosius specialistus neretai liudija kolegijų naudai, nes jų auklėtiniai sugeba iš karto imtis darbo, o universitetų absolventus dažnai tenka mokyti praktinių įgūdžių.

Paskata būsimiems pedagogams

Didžiausia naujovė šiemet laukia tų stojančiųjų, kurie ketina tapti mokytojais. G.Steponavičius primena, kad jie turės laikyti specialų testą, nes pedagoginėms studijoms suteiktas didesnis svoris, o vienam studijų krepšeliui skiriama daugiau lėšų – studentai gaus didesnes skatinamąsias stipendijas. A.Levicko nuomone, anksčiau tarp stojančiųjų į pedagogikos studijas būdavo nemažai atsitiktinių žmonių, todėl bus stengiamasi, kad į jas ateitų mokytojo profesijai pašaukimą turintys jaunuoliai. Kolegijų vadovai tam pritaria – geriau po nedaug, bet tikrų.

Nauja ir tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija nuo praėjusių metų rudens finansuoja kolegijų programas, kurios populiarina technologijų srities studijas. Europos Sąjungai milijonus investuojant į technologijų plėtrą, akivaizdu, kad šių specialistų poreikis tik didės. Orientuojantis į tokią perspektyvą daugiausiai dėmesio buvo skirta tiesioginiam darbui su abiturientais. Jie, rinkdamiesi profesiją, pastaraisiais metais pirmenybę atiduodavo socialiniams mokslams. Į tai reaguodamos nevalstybinės kolegijos beveik be išimčių siūlo socialinių mokslų studijas. Siūloma tik viena kita ne šios srities programa. Nenuostabu – technologinių mokslų srities programos per brangios tiek pačioms kolegijoms, tiek studentams, jeigu tenka mokėti už mokslą.

Tačiau Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas sako, kad Lietuvoje inžinierių rengiame netgi daugiau nei vidutiniškai ES: “Kažkas negerai, jeigu jų rengiame daugiau negu vokiečiai, o kai apsidairai, tai tos pramonės Lietuvoje ne tiek ir daug. Galbūt jau susitaikėme, kad inžinieriai dirba ne inžinerinį darbą, o gal juos iš karto rengiame užsieniui?”

Ar Lietuva žino, kokių specialistų jai reikės ateityje? Pernai to paties “Veido” paklaustas ministras G.Steponavičius vylėsi, kad paaiškės. Šiemet vis dar tebesiaiškinama. Kaip “Veidui” sakė pats ministras, esą jau veikia tarpžinybinė darbo grupė, koordinuojanti specialistų kvalifikacijos žemėlapio sudarymą.

Įdomu, kokią vietą žemėlapyje užims, pavyzdžiui, žemės ūkio specialybės? Žemaitijos kolegijos direktorius Jonas Eugenijus Bačinskas “Veidui” pasakojo, kad teko atsisakyti žemės ūkio technologijų studijų programos. Ją pakeitė agroverslas, bet direktoriui neramu, kad ir šio reikės atsisakyti – “klientų” nėra, nors studijas šioje kolegijoje renkasi penkiolikos aplinkinių rajonų miestelių ir kaimų vidurinių mokyklų bei gimnazijų abiturientai. Atvyksta jaunuolių ir iš rajonų centrų, bet nei vienų, nei kitų žemės ūkis nedomina. “Kol ūkininku gali būti kiekvienas, turintis minimalių žinių, poreikio nebus”, – įsitikinęs kolegijos vadovas.
Prognozuojama, kad studijų kainos abiturientų pasirinkimui turės panašią įtaką kaip ir pernai, nes jos pakito nedaug – šiek tiek sumažėjo tik dėl to, kad mažėjo dėstytojų darbo užmokestis. Tarp pigiausių išliko humanitarinių mokslų studijos – metai studijų kainuos 3892 Lt (pirmoji studijų pakopa). Brangiausiai atsieis pilotų ir muzikų parengimas – 18 162 Lt. Tai, kad kainos abiturientus veja į užsienį, jau nieko nestebina, bet net ir suradus kitoje šalyje galimybę studijuoti nemokamai į kainą teks įskaičiuoti galbūt didesnes pragyvenimo išlaidas.

Rinkos stimulai

Kaip kolegijoms atsiliepė aukštojo mokslo reforma? Įvairiai. Štai praėjusiais metais valstybės finansuojamų vietų kvotos neišnaudojusi Vakarų Lietuvos verslo kolegija laukia gerų permainų, mat po reorganizacijos prie jos prisijungė Šiaulių krašto vadybos, teisės ir kalbų kolegija. “Šiemet tikimės didesnės paklausos, nes turime platesnį studijų programų pasirinkimą”, – viliasi kolegijos direktorė dr. A.Lileikienė.

Kolegijų direktorių konferencijos prezidentas G.Bražiūnas pastebi, kad nevalstybines kolegijas jungtis verčia rinka. Bet per praėjusius metus susijungė ir dvi valstybinės kolegijos: iš Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos bei Klaipėdos kolegijos dabar turime Klaipėdos valstybinę kolegiją.

G.Bražiūno nuomone, rinka sulaukė stiprių žaidėjų, o šie pavyzdžiai galėtų paskatinti jungtis ir universitetus, nes dabar valstybinių kolegijų Lietuvoje yra mažiau nei universitetų. Nors pasaulyje yra atvirkščiai.
Ministerijos Koleginių studijų skyriaus vedėjo A.Levicko kolegijų jungimasis nestebina, nes didieji susijungimai įvyko gerokai anksčiau. Bet jis siūlo kolegijoms rimtai susimąstyti apie ateitį ir žiojinčią demografinę duobę – po kelerių metų abiturientų pradės mažėti, tad konkurencija dėl jų didės. Pastaraisiais metais konkurencinę kovą laimėdavo valstybinės kolegijos, nors, A.Levicko teigimu, visos kolegijos užtikrina studijų kokybę. Regis, valstybines abiturientai dažniau renkasi dėl didesnės tikimybės gauti valstybės finansuojamą vietą.

Beje, nepasitvirtino prognozės, esą regioninės kolegijos gali ištuštėti. Pernai manyta, kad dauguma jaunuolių vyks studijuoti į sostinę ir kitus didžiuosius miestus, bet nemažai jaunimo rinkosi arčiau namų esančias kolegijas, radę jose patrauklių studijų programų.

Kaip reitingavome kolegijas

Dabar apie patį kolegijų reitingą, kurį “Veidas” sudaro jau antrą kartą. Visas 24 šalies aukštąsias neuniversitetines mokyklas – kolegijas vertinome panašiai kaip ir universitetus prieš tris savaites. Tiesa, šiemet, palyginti su pernai atliktu pirmuoju kolegijų reitingu, kai kurių kriterijų atsisakėme, juos patobulinome arba gerokai keitėme. Taip mus pasielgti paskatino aukštojo mokslo reforma, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos atstovų ir pačių kolegijų studentų pastebėjimai bei siūlymai, ką reikėtų tobulinti sudarant reitingą.

Pirmiausia kitaip vertinome kolegijų mokslo ir meno veiklą – nuo šių metų ji nebevertinama taškais, o tik skaičiuojama kolegijų mokslo ir meno taikomoji veikla, kitaip tariant, visuomenei už pinigus atliekamos įvairios paslaugos. Kita vertus, kolegijoms, priešingai nei universitetams, mokslo teorija nėra svarbiausias prioritetas – čia svarbesnis mokslo rezultatų taikymas praktiškai. Taigi šiemet, vertindami kolegijų mokslo ir meno taikomąją veiklą, skaičiavome, už kokią sumą kiekviena kolegija suteikė visuomenei įvairių paslaugų: atliko tyrimų, konsultacijų, kvalifikacijos kėlimo kursų, surengė parodų, išleido leidinių, dalyvavo įvairiuose projektuose.

Paaiškėjo, kad daugiausiai mokslo ir meno taikomųjų darbų atliko valstybinės Kauno technikos, Vilniaus ir Kauno kolegijos bei privati Socialinių mokslų kolegija ir Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla.
Antrasis reitingo kriterijus – aukščiausi kolegijų akademinio personalo ir alumnų įvertinimai. Pagal šį kriterijų tarp valstybinių kolegijų lyderiauja Klaipėdos valstybinė kolegija, o tarp privačių – Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla.

Trečiasis kriterijus – akademinio personalo kvalifikacija. Šį kriterijų šiek tiek tobulinome – nebeskaičiavome, kiek kolegijos turi docentų, nes po reformos visos kolegijos periodiškai atestuojamos. Ir tie dėstytojai, kurie neturėjo daktaro mokslo laipsnio, o tik pedagoginius docentų vardus, docentų vardų nebetenka.

Tiesa, kol kas atestuotos ne visos kolegijos – tik seniausiai veikiančios. Todėl vertinti, kiek kolegijos turi docentų, būtų ir nesąžininga, ir beprasmiška. Todėl šiemet vertinome, kiek kolegijoje, kaip pagrindinėje darbovietėje, visu krūviu dirba dėstytojų daktarų, taip pat skaičiavome, kiek kolegijose yra jaunų dėstytojų, dar neperkopusių 40-ies metų, ir kiek dėstytojai stažuoja svetimų šalių aukštosiose mokyklose. Dar aiškinomės, kiek dėstytojų tenka vienam studentui. “Veidas”, vertindamas pastarąjį aspektą, vadovavosi anglosaksiška nuostata: kuo dėstytojas dirba su mažesne grupe studentų, tuo studentas įgyja kokybiškesnių ir išsamesnių žinių.

Pagal šį kriterijų daugiausiai taškų surinko valstybinė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos bei privati Vakarų Lietuvos verslo kolegija.

Svarbiausias kriterijus – darbdavių vertinimas

Ketvirtasis kriterijus – studijų programų asortimentas: kiek kolegijose siūloma bakalauro studijų programų, kiek studijų programų dėstoma anglų kalba, kiek kiekvienoje kolegijoje mokosi pažangiausių studentų, gaunančių valstybės finansuojamus studijų krepšelius, o kiek patys moka už studijas. Šiam kriterijui suteikę penkiolikos taškų svorį, išsiaiškinome, kad pagal jį pirmauja Kauno kolegija ir Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla.

Studentų nuomonei apie kolegijas irgi suteikėme penkiolikos taškų svarumą. “Veido” kolegijų reitingo partnerio Lietuvos studentų atstovybių sąjungos apklausti studentai geriausiai vertina regionų kolegijas: Utenos, Marijampolės, Žemaitijos, VšĮ Šiaurės Lietuvos bei Kilpingo. Tiesa, galutinėje reitingo lentelėje šios kolegijos neužima tokių aukštų pozicijų, kaip jas vertina šių kolegijų studentai. Todėl kyla retorinis klausimas: gal regionų kolegijų studentai nėra tokie reiklūs studijų kokybei kaip didžiųjų miestų?

Darbo rinkos kriterijų įvertinome maksimalia dvidešimties taškų suma. Mat darbdavių pasitikėjimas kolegijų absolventų žiniomis ir praktiniais gebėjimais bei galimybė rasti darbą pagal įgytą specialybę yra svarbiausias kriterijus. Šį kriterijų vertinome atsižvelgdami į bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos, kaip darbdaviai vertina kiekvienos kolegijos absolventų diplomus ir gebėjimus, rezultatus. Analizavome ir Lietuvos darbo biržos duomenis, kaip praėjusių metų absolventams sekėsi įsidarbinti po studijų. Daugiausiai taškų už šį kriterijų surinko Vilniaus kolegija bei Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla.

Beje, svarbu paminėti, kad kolegijų absolventai dažniausiai darbinasi privačiame sektoriuje, nes, pasak kolegijų direktorių, valstybės tarnybos sektorius riboja kolegijų absolventų įsidarbinimą valstybės tarnybos institucijose.

Finansavimo kriterijui suteikėme dešimties taškų svorį. Skaičiuodami šį kriterijų aiškinomės, kiek pati aukštoji mokykla užsidirba lėšų iš įvairių programų ir projektų bei kokią visų jos lėšų dalį sudaro biudžetinis finansavimas.

Susumavus visų kriterijų rezultatus paaiškėjo kolegijų reitingo lyderės – tos pačios aukštosios neuniversitetinės mokyklos kaip ir pernai. Tarp valstybinių pirmauja Vilniaus ir Kauno kolegijos, tarp privačių – Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla bei Socialinių mokslų kolegija.

Tos kolegijos, kurios nepateikė apie save duomenų, liko reitingo gale, nes jų privalumų ir paslaugų kokybės tiesiog nebuvo įmanoma įvertinti.

Kaip kolegijas vertina darbdaviai ir patys studentai, skaitykite “veidas.lt” Čia rasite ir kai kurias kriterijų lenteles.