Stovimos darbo vietos! Nesibaigiantis geros kavos srautas! Atviro plano biuras! Šias ir daugelį kitų panašių frazių išgirstume paklausę įmonių, kas padeda joms dirbti efektyviau. Tačiau tai – tik blizgučiai. Organizacijos, ieškančios efektyvių valdymo būdų, susiduria su daugybe pasiūlymų ir idėjų. Du populiarėjantys metodai, tiksliau, jų kombinacija, vis didesniam skaičiui įmonių tampa sėkmės elementu pakeliui į našumo didinimą ir veiklos gerinimą. Šie du metodai – tai LEAN vadybos sistema ir koučingas.

Eimantas SINKEVIČIUS, „GoodPeople.lt“ asocijuotas konsultantas

Pirmiausia trumpai apie pačias sąvokas. LEAN – tai vadybos sistema, padedanti mažesniais ištekliais sukurti didesnę vertę klientui. Koučingas – tai metodas, padedantis tobulėti norima kryptimi ir atveriantis tiek komandos, tiek individo potencialą.

Tiek koučingas, tiek LEAN orientuoti į esminius dalykus, kolonas, ant kurių laikosi organizacija. Pritaikę metodus procesuose orientuosimės į tikros vertės kūrimą; asmenybėse ar komandose – į potencialo atskleidimą.

Tačiau svarbiausia suprasti, kad bendras vardiklis šioje sinergijoje – įmonės žmonės. Su koučingo pagalba išgryninamas asmens arba komandos vidinis potencialas (t.y. pradedama daugiau mąstyti, kas, kodėl ir kaip daroma). LEAN metodai darbuotojams padeda sukurti efektyvius procesus ir surasti dalykus, kurie kuria didesnę vertę klientui išleidžiant mažiau.

Įprastai LEAN metodus taikančios įmonės greitai įsitikina, kad geriausias įmonės tobulinimo idėjas generuoja ne vien vadovų komandos. Dažniausiai idėjos kyla iš darbuotojų, kurie konkretų darbą atlieka kasdien. Būtent todėl švaistymu LEAN metodikoje vadinamas ir neišnaudotas žmogiškasis kapitalas, visos mintys bei idėjos, kurios lieka neišgirstos, todėl – neįgyvendintos. Čia į pagalbą ateina koučingas, padedantis tą kapitalą išlaisvinti ir panaudoti įmonės efektyvumui didinti. Tai tarsi kuras darbuotojui idėjų generatoriui, skatinantis kryptingai galvoti, ką galima daryti dar geriau, greičiau ir efektyviau.

Reikia pabrėžti, kad LEAN diegimas įmonėse – tai pokyčių projektas, kuriam būdingas didesnis dėmesys naujoms rutinoms (pvz., „baltų lentų“ susitikimams). Nusistovėjusi kultūra diegiant LEAN keičiama į kažką naujo ir dažnai dar nežinomo. Tai daro tiesioginę įtaką visiems įmonės darbuotojams. Ne vienas matėme ar bent galime įsivaizduoti emocijų bangą, kylančią, kai darbuotojai savo įprastus procesus turi keisti naujais. Lygia greta taikant koučingo elementus galima padėti bangoms nurimti ar net nekilti. Tiek komandos, tiek atskiri darbuotojai taptų įgalinti patys rasti būdą, kaip naujose situacijose jaustis taip patogiai, kad atsirastų laiko ir jėgų galvoti apie tobulėjimą.

Koučingas padeda su(si)asmeninti darbinę atsakomybę atsakant į klausimus, kur link aš einu, koks noriu būti. Jis padeda trumpam sustabdyti individus ir komandas rutinoje. Tuomet galima savęs paklausti ne vien tik apie rezultatus, bet ir apie patį procesą, apie tai, kaip kiekvienas dirba organizacijose.

Kaip susprogdinti efektyvumo bombą?

Jei pamėgintume atsakyti trumpai, be ko efektyvumas organizacijoje neveikia, atsakymą sutalpintume į vieną žodį – balansas. Turime jį rasti tarp efektyvių procesų, veiklos valdymo ir žmonių noro pasikeisti.

Efektyvumo bombų iš esmės yra kiekvienoje organizacijoje. Reikia jas tik susprogdinti. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia vadovui reikia tapti mini koučeriu, ugdančiu savo komandą bei padedančiu plačiau mąstyti apie tai, kaip galima sukurti daugiau vertės savo padalinyje, skyriuje ar departamente. Kartu būtina būti su savo komandos nariais įgyvendinant pokyčius ir juos palaikyti dalijantis savo žiniomis, o jei reikia – mandatu.

Tam, kad sukurtume pokyčio poreikį ir ugdytume komandą, padėdami jai suprasti daugiau, galima pradėti nuo paprastų klausimų apie didesnį efektyvumą. Jų reikėtų klausti ne tik savo komandos, bet ir savęs:

1. Kaip, klientų akimis, atrodytų efektyvesnė mūsų organizacija, procesai ir t.t.?

2. Iš ko mes patys atpažintume didesnį mūsų veiklos efektyvumą?

3. Kas šiuo metu mums trukdo pasiekti geresnių rezultatų?

4. Kokių alternatyvų turime? Kuri iš jų geriausia?

5. Kokiu būdu galėtume įgyvendinti tobulinimo planą? Kada tam būtų tinkamiausias laikas? Nuo kokio mažiausio veiksmo pradėtume?

6. Kokia komanda turime būti, kad mums pavyktų?

Tai paprasti klausimai, tačiau jie padeda pradėti galvoti daugiau apie komandos, padalinio ar organizacijos efektyvumą plačiąja prasme. Vadovams tai galimybė iš dalies suvaldyti pasipriešinimą pokyčiui, o kartu iš lėto įtraukti komandą. Taip pat tokiems vadovams, kurie įpratę prisiimti visą atsakomybę už visus organizacijos veiksmus, tai galimybė dalį jos perleisti ir taip ugdyti darbuotojus. O komandoms jie padeda suvokti, kas neveikia arba nėra reikalinga, ir imtis įgyvendinti pakeitimus.

Taip tik dar kartą įsitikiname, kad posakyje „There is no I in team“ (liet. „komandoje nėra žodžio aš“) slypi daug tiesos.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Pirmąjį kartu iškovotą Europos čempionato aukso medalį ką tik sulipdyta merginų irkluotojų dvivietė pamini nuoširdžiu bučiniu, kurį įamžinančios nuotraukos apskrieja laikraščius, žurnalus ir portalus. Iš dviejų žmonių sudaryta komanda – lyg šeima, kurioje galioja tokie pat bendravimo ir konfliktų modeliai. Ilgai kartu sportuojantys žmonės supanašėja, o jų vardų ir pavardžių kombinacija tampa tokia įprasta, kad išgirdęs vieną nejučia ištari ir antrą. Kaip tokią porą sulipdyti? Kartais treneriams tinka ne tik psichologijos, bet ir chemijos vadovėliai.

Inga NECELIENĖ

Komanda – nebūtinai didelė sportininkų grupė, kurią sudaro bent 12 krepšininkų, tinklininkų ar dar daugiau regbininkų, futbolininkų. Yra ir mažesnių komandinio sporto atmainų: trijulių krepšiniui žaisti pakanka 4–5 žaidėjų, paplūdimio tinkliniui, porinio irklavimo įgulai, pramoginių ar ledo šokių porai reikia dviejų sportininkų.

„Jeigu didelėje komandoje žaidėjas A nemėgsta žaidėjo C, jie gali pasistengti nesusidurti, prisidengti kitais komandos nariais. O mažoje komandoje tiesioginis nuolatinis kontaktas neišvengiamas“, – dideles ir mažas komandas lygina sporto psichologė Lina Vaisetaitė.

Dviese valtyje neskaitant tikslo

Sausio pradžioje vykusiuose 2015 m. Lietuvos sporto apdovanojimuose pernykštį titulą išsaugojo vienintelės sportininkės – antrus metus iš eilės Metų moterų komandos laurai skirti irkluotojoms Donatai Vištartaitei ir Mildai Valčiukaitei.

Prieš sėsdama į dvivietę valtį D.Vištartaitė daugiau nei dešimtmetį irklavo viena. Kaip vienvietininkė gavo ir olimpinį krikštą – 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovojo 8 vietą.

„Persėdus į dvivietę valtį viskas kitaip – ir treniruočių procesas, ir varžybos. Prisideda atsakomybė porininkei. Būti komandoje ir sunkiau, ir lengviau. Sunkiau dėl to, kad turi taikytis, negali daryti taip, kaip tau atrodo. Bet dviese linksmiau, be to, ir atsakomybe, ir baimėmis yra su kuo pasidalyti“, – vienvietės ir dvivietės irklavimo ypatumus lygina 26-erių D.Vištartaitė.

21-ų metų porininkė M.Valčiukaitė 2014-aisiais kaip vienvietininkė iškovojo pasaulio jaunimo iki 23 metų auksą, bet jaunių ir jaunimo varžybų medalius skynė su kita porininke – į JAV studijuoti išvykusia Ieva Adomavičiūte. Susodinti jas į vieną valtį buvo ilgamečio Donatos trenerio Algirdo Arelio sumanymas.

Pasak penkis dešimtmečius treneriu dirbančio vyro, ši mintis buvo gvildenama kelerius metus. Jo darbščiajai auklėtinei iki pirmųjų vietų vis kažko pritrūkdavo, todėl kai Milda liko be porininkės, kilo mintis sportiniu pykčiu, atkaklumu, užsispyrimu panašias merginas suburti į komandą. „Pabandėme kartu treniruotis tarsi juokais, bet pamatėme, kad sekasi“, – pirmuosius porinius yrius mena Donata.

Vos spėjusios kojas vienoje valtyje apšilti, 2013-aisiais merginos laimėjo viską, kas įmanoma: tapo Europos ir pasaulio čempionėmis, iškovojo universiados auksą, laimėjo Pasaulio irklavimo taurės etapą. Pernai kviesdamas atsiimti Metų komandos prizo, irkluotojas apdovanojęs dizaineris Juozas Statkevičius pavadino jas manekenėmis. Tik šių išvaizdžių, grakščių merginų podiumas – 2 km irklavimo kanalas, kurį jos varžybose įveikia per mažiau nei 7 min., atlikdamos po 36–38 yrius per minutę – iš viso daugiau nei 200 mostų. Su kiekvienu yriu jos traukia apie 45 kg svorio masę.

„Stovyklose per dieną kartu praleidžiame po 15–16 val. Maždaug 6 valandas – vien valtyje. Gyvename, valgome irgi kartu. Tada būna maždaug dešimties dienų poilsis ir vėl stovykla. Taip treniravomės visą rudenį“, – pasakoja Donata. Milda priduria, kad kartu būnant ilgiau nei atskirai sunku nepastebėti net menkiausių niuansų – pradedant mažiausiais išvaizdos pokyčiais ir baigiant nuotaikomis: „Jaučiame, jei kuri nors suirzusi, ne taip irklą į rankas paėmė ar ne taip į valtį įlipo.“

Ką ne tos kojos įlipimo dienomis dažniausiai daro? „Pagal situaciją – kalbamės, bandome parodyti rūpestį, bet dažnai ne visada guosti yra laiko“, – prasitaria Donata.

Jų poroje degtukas yra valties priekyje sėdinti Milda. Donata prisipažįsta, kad jai neretai tenka ramintojos vaidmuo: „Kartais ir vandeniu pagesinu Mildą, kai karšta ir pati to paprašo, bet šiaip kiek įstengiu, kiek pačiai ramybės pakanka, stengiuosi bent dalį jos perduoti ir porininkei.“

Ar sportininkų vaidmenys, priklausomai nuo jų norų, gali kisti? M.Valčiukaitė prasitaria, kad siekdamos išvengti rutinos kartais bando eksperimentuoti, bet vaidmenys priklauso nuo charakterio savybių, patirties, todėl kuris vaidmuo labiau tinka, geriausiai mato treneriai.

Į jaunimo žaidynes, festivalius ir olimpines žaidynes kaip Lietuvos olimpinės misijos narė vykstanti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio sporto direkcijos programų vadovė L.Vaisetaitė prasitaria, kad komandinio sporto atstovus, pavyzdžiui, olimpiniame kaimelyje, atpažinti nesunku, nes jie dažniausiai visur vaikšto kartu: „Individualių sporto šakų atstovai vienąkart eina su vienu žmogumi, kitąkart su kitu, o komandos dažniausiai kartu. Bet mes kalbame ne apie jų laisvalaikį, o apie varžybų periodą, jie yra komanda.“

Šlifavimo staklės neišjungiamos

Gauti 2015 m. geriausios moterų komandos prizą pretendavo ir paplūdimio tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė, kurios pernai vykusiose pirmosiose Europos žaidynėse iškovojo bronzą. Kaip prisipažino Ieva, užlipus ant Europos žaidynių garbės pakylos ją apėmė visos emocijos iškart – nuo neapsakomo džiaugsmo iki liūdesio ašarų. Monika laikėsi santūriau.

„Mudvi su Ieva nesame pačios geriausios draugės, bet mokame pasidžiaugti kiekviena ir sporto, ir kitos asmenine pergale – tai mus skatina tobulėti. Būna, kad įsižiebiame abi vienu metu, ir vienai, ir kitai kartais tenka imtis ramintojos vaidmens. Bet žinome, jog esame komanda ir privalome rasti viduriuką, kad abiem būtų gerai“, – apie kelyje į pergales pasitaikančias įvairiausias kliūtis prasitaria Monika.

I.Dumbauskaitės ir M.Povilaitytės treneris Marius Vasiliauskas sako, kad kuo žemesnis lygis, tuo sportininkai rodo daugiau asmeniškumų, o kuo lygis aukštesnis – tuo asmeninių ambicijų mažiau: „Kalbėdami apie jaunus žmones asmeniškumų temos neišvengsime. Kol žmogus subręsta, treneriams neišvengiamai tenka imtis korekcijų. Vos kažką praleidi, iškart pajunti padarinius. Todėl treneriui išmanyti psichologiją – vienas svarbiausių dalykų.“

Ar visada Ieva su Monika prieš mačą viena kitai sėkmės linki be pykčio žvelgdamos į akis? „Iš pradžių sportininkai stengiasi, dirba ir per daug negalvoja, o paskui jau pradeda ieškoti kaltų. Su merginomis visko yra buvę. Pas mus ir dabar kiekvieną dieną vyksta daug visokių dalykų“, – apie kasdienes emocijų slopintojo, gaisrų gesintojo ir reikiamų įvykti cheminių reakcijų ieškotojo pareigas prasitaria merginų treneris.

Geriausia priemonė – pokalbiai. Apie viską. Šias emocionalias maksimalistes, kokie yra visi sportininkai, M.Vasiliauskas ir buvęs jo porininkas paplūdimio tinklinio aikštelėje Tadas Donėla treniruoja penkerius metus. Tiek laiko trunka ne tik geresnio žaidimo, bet ir tarpusavio santykių šlifavimas.

„Per treniruočių stovyklas matomės ištisai, todėl ir trenerius, ir porininkę Ievą galiu vadinti savo šeima, nes juos matau daug dažnai nei tikrąją savo šeimą“, – sako Monika.

Tinkamos chemijos paieškos

Ilgai kartu sportuojantys žmonės supanašėja, šoka, irklais mojuoja darniai lyg vienas, o jų vardų ir pavardžių kombinacija ilgainiui tampa tokia įprasta, kad išgirdęs vieną nejučia ištari ir antrą. Britai Jayne Torvill ir Christopheris Deanas, prancūzai Isabelle Delobel ir Olivier Schoenfelderis, kanadiečiai Tessa Virtue ir Scottas Moiras – vos kelių įvairių kartų dailiojo čiuožimo mėgėjams iki skausmo pažįstamų ledo šokėjų vardų ir pavardžių lipdinys. Šioms poroms darniai sulipti prireikė daugiau nei dešimtmečio kasdienio darbo ir varžybų.

Šokių ant ledo trenerė Lilija Vanagienė atkreipia dėmesį, kad apie pusę ledo šokėjų porų ir gyvenime tampa poromis: „Bet kai šokėjai visada kartu – ir treniruotėse, ir varžybose, ir namie – jiems nėra lengva, todėl jų santykiai turi būti ypatingi.“

Kaip sudaromos sportininkų poros? „Atsirado viena, kuri norėjo sportuoti, todėl reikėjo rasti antrą, kuri būtų pajėgi tą daryti, – taip apie paplūdimio tinklininkių partnerių paieškas sako M.Vasiliauskas. – Jos nebuvo atrinktos iš šimto norinčiųjų, nes tiek neturėjome, todėl šitoje vietoje psichologinio suderinamumo subtilybių nesprendėme, nes nebuvo kitokio pasirinkimo. Jeigu žmogus nori sportuoti, komplektacija nėra labai sunki užduotis.“

Be įvairių sudėtingų psichologinių dalykų, dailiojo čiuožimo porai labai svarbūs dar keli, pavadinkime, techniniai elementai: tinkamas partnerių ūgis (jeigu tai šokių ant ledo pora, ūgio reikalavimai vienokie, jeigu sportinių šokių pora, dažniausiai ieškoma mažos smulkios merginos ir bent galva aukštesnio, fiziškai itin stipraus partnerio), panaši čiuožimo technika, choreografija, artistiškumas.

„Abiejų šokėjų charizma, motyvacija, charakteriai irgi turi sutapti“, – prie jau paminėtų abiem sportininkams būtinų bruožų komplekto prideda L.Vanagienė.

Rasti visais parametrais tinkamą dailiojo čiuožimo partnerį – tai lyg laimėti loteriją. Jei sužinoma apie atsiradusį laisvą stiprų šokėją ar subyrėjusią porą, sukrunta partnerio neturintys, bet karjeros dar nenorintys baigti porinio čiuožimo „laisvieji agentai“. „Labai daug part­nerių išbandoma, kol atrandamas geriausias variantas. Mėginama čiuožti ne tik su savos, bet ir su svetimos šalies sportininkais. Jei šalis maža – tokia kaip Lietuva, rasti tinkamą porininką labai sunku“, – kodėl tiek daug dailiojo čiuožimo porų yra skirtingos tautybės, paaiškina patyrusi trenerė.

Antrus metus besitreniruojančią išskirtinai lietuvišką šokių ant ledo porą – 16-metę Guostę Damulevičiūtę ir 17-metį Deividą Kizalą – šios poros krikštamotė L.Vanagienė ypač vertina: „Kaip solistai jie nebūtų daug pasiekę – kaip pavienių šokėjų, abiejų jų amžius jau buvo solidus. Bet abu artistiški, tinka ūgiai. Plius abu lietuviai. Nuvežę parodyti specialistams sulaukėme pritarimo, kad tai perspektyvūs ir vienas kitam tinkantys šokėjai.“

Antrą sezoną kartu čiuožianti pora pateko į savo amžiaus grupės geriausių šokėjų dvyliktuką ir pelnė teisę pasirodyti vasarį Lilehameryje vyksiančiose jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse. L.Vanagienė neslepia, kad pradžioje buvo visko – ne visada jų santykiai klostėsi taip, kaip turėtų: „Plika akimi galima pamatyti tas poras, kurios kartu treniruojasi dešimtmetį ir dar ilgiau, nes abu šoka kaip vienas.“

Bet kartais pasitaiko išimčių. Trenerės sūnui Povilui Vanagui šokių partnerė, kuri vėliau tapo jo žmona, Margarita Drobiazko buvo pirma ir vienintelė, nors jam į porininkes siūlė ir rusę olimpinę čempionę.

Be ko nebūtų komandos?

„Be didelio noro, bendro darbo ir sutarimo“, – atsako M.Povilaitytė. „Be bendro tikslo“, – antrina D.Vištartaitė. Sporto psichologė L.Vaisetaitė priduria, kad kartu būnantys žmonės turi jaustis patogiai, antraip gero rezultato sunku tikėtis: „Tai gali būti puikūs pavieniai sportininkai, bet jeigu jie netinka vienas kitam, būdami šalia prastai jaučiasi – iš jų komandos nesulipdysi.“

„Noras – pagrindinis dviejų žmonių komandos variklis. Salės tinklininkai, kaip ir krepšininkai, gali puikiai žaisti ir jaustis komandoje išnaudodami tik stipriąsias savo puses, o paplūdimio tinklininkas nežais gerai, jei puikiai nemokės visų elementų. Čia panašiai kaip geras plaukikas penkiakovės varžybų nelaimės, nes jam dar reikia mokėti joti, fechtuoti, bėgti ir šaudyti, – lygina M.Vasiliauskas. – Todėl tai turi būti du visapusiškai stiprūs žmonės – ir kaip sportininkai, ir kaip asmenybės.“

L.Vanagienės įsitikinimu, tvirtai dviejų žmonių komandai nepakenktų ir tinkama cheminė reakcija, kuri vienytų, o ne skaldytų du sportinių tikslų nusprendusius siekti žmones: „Tenka matyti šokėjų, kurie po nesėkmingo pasirodymo pykstasi. Toms poroms, kurioms nepavyksta išgyvendinti šių dalykų, labai sunku siekti aukštų rezultatų, nes jos energiją iššvaisto pykčiams. Pora turi būti kaip šeima, kaip brolis ir sesuo, ir vienas kitam skaniausią kąsnelį palikti.“

Dvejus metus iš eilės Lietuvos sporto apdovanojimuose triumfavusios grakščiosios irkluotojos D.Vištartaitė ir M.Valčiukaitė gražiomis pergalėmis ir toliau džiugina, o štai bučiniais – nebe.

Artėjant filmo „Kita svajonių komanda“ premjerai, pirmadienį „Multikino“ kino centre jis buvo pristatytas žiniasklaidos atstovams. Seanse dalyvavo iš JAV atvykęs režisierius Marius Markevičius. Taip pat filmo herojai: krepšininkas Artūras Karnišovas bei Tommy Shepard, „Washington Wizards“ viceprezidentas, o kartu su juo – NBA lygos atstovas Brooks Meek.

„Mes daug metų sunkiai dirbome prie šio filmo. Dabar atėjo ypatingas laikas visai komandai, nes laukia premjera ne tik Lietuvoje, bet ir JAV“, – lietuviškai susirinkusiems kino salėje prabilo Marius Markevičius, kuris į Vilnių iš Los Andželo atskrido sekmadienį vėlai vakare.
Amerikoje gimęs ir užaugęs režisierius sakė, jog nuo mažens mėgo krepšinį. Jis labai džiaugėsi, kai 1988 metų Seulo Olimpiadoje Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius kartu su sovietų Sąjungos rinktine iškovojo auksą. „Mano draugai nesuprato, kodėl džiaugiuosi jų pergale. Jiems atrodė, kad jei vilki raudonus marškinėlius, esi priešas – rusas. Nuo tada manęs nepaliko mintis, kad aš turiu šviesti vakariečius apie Lietuvą“,- sakė M. Markevičius.
NBA atstovas Brooks Meek į Lietuvą atskrido specialiai filmo premjerai. „Noriu, kad žinotumėt, kaip NBA gerbia jūsų šalį ir jūsų krepšinį“, – sakė jis. Kartu su juo atvykęs Tommy Sheppard, „Washington Wizardz“ vice prezidentas, pats yra pakalbintas filme „Kita svajonių komanda“. „Žiūrėjau jau šį filmą su savo vaikais. Rodėme jį JAV ambasadoje – žmonės verkė. Mums, vakariečiams, tai įspūdingas filmas. Labai įdomu, kokia bus pačių lietuvių reakcija į jį“, – sakė T. Sheppard.
Artūras Karnišovas, vienas iš legendinės  1992 metų krepšinio rinktinės žaidėjų, pastebėjo, jog filmas yra gyva istorijos pamoka ir aktualus jaunimui „Man žmona sakė, kad kai JAV, Niujorke šis filmas bus rodomas kino teatre, mes būtinai vesimės ten savo vaikus. Namie neduodu šio filmo DVD žiūrėti, nes jie nesukoncentruotų taip gerai dėmesio, kaip kino salėje“, – juokėsi A. Karnišovas.
Filmas  „Kita svajonių komanda“ pasakoja apie  Lietuvos kelią į nepriklausomybės atgavimą ir krepšinį, kaip šio reiškinio dalį. Filmo ašis – 1992 metų Barselonos olimpiada, kurioje mūsų vyrų krepšinio rinktinė pirmą kartą žaidė už nepriklausomą Lietuva ir iškovojo medalius. Nors jie buvo bronziniai, tąkart pergalė ir patiems krepšininkams, ir visai Lietuvai atrodė saldesnė už auksą.
Filmas „Kita svajonių komanda“ Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti nuo rugsėjo 21 dienos.  Šiek tiek vėliau filmo premjera įvyks ir JAV, jis bus rodomas dvidešimtyje miestų.

Apie legendinę 1992 m. Lietuvos krepšinio rinktinę pasakojančio filmo „Kita svajonių komanda“ anonsas  sulaukė sėkmės amerikietiškuose „iTunes“. Skaitmeninėje vaizdo ir muzikos programoje anonsas reitinguojamas tarp populiariausių įrašų.

„Jaučiame, kad filmu domimasi. Manau, prisidėjo tai, kad jis susilaukė žiniasklaidos ir kritikų dėmesio tarptautiniuose kino festivaliuose. Taip pat Arvydas Sabonis bei Šarūnas Marčiulionis turi daug gerbėjų visame pasaulyje, kurie tikrai džiaugiasi, kad galės pamatyti filmą“,- komentavo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius.
JAV gimusiam ir gyvenančiam režisieriui svarbu, kad amerikiečiai taip domisi filmu būtent dabar. Filmas „Kita svajonių komanda“ jau nuo rugsėjo mėnesio pradės keliauti po JAV kino teatrus. Šventiška premjera numatyta rugsėjo 28 dieną Los Andžele. Lietuvoje filmas kino žiūrovus pasieks kiek anksčiau –– rugsėjo 21 dieną.
Iki šiol „Kita svajonių komanda“ keliavo po tarptautinius festivalius. Sėkmės filmas sulaukė iškart, po premjerinio seanso prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV, šių metų žiemą. Čia jis  laimėjo pagrindinį prizą geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.
„Mus maloniai stebina geri atsiliepimai apie filmą. Ir ne tik iš krepšinio gerbėjų. Labiausiai įstrigo, kai po seanso „Sundance“ festivalyje prie manęs priėjo amerikietė ir pasakė: esu keturių vaikų mama ir aš ketinu juos visus nusivesti į šį filmą. Jis labai įkvepiantis šiais sunkiais laikais. Gana tų negatyvių pasakojimų apie blogus dalykus, smunkančią ekonomiką.“,- prisimena režisierius M. Markevičius. Jis sako, būtent to ir siekęs, kad filmas patiktų ne vien krepšinio gerbėjams, o įvairaus amžiaus ir pomėgių žiūrovams.
„Kita svajonių komanda“ pasakoja apie Lietuvos laisvės siekį prieš 20 metų ir krepšinį vaizduoja kaip svarbią šio reiškinio dalį. Filmo pasakojimo ašis – legendinės 1992 m. olimpines žaidynės Barselonoje, kuriose mūsų krepšininkai iškovojo bronzą. Tokie legendiniai žaidėjai, kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius bei kiti tąkart olimpiadoje pirmą kartą žaidė už nepriklausomą Lietuvą, o rungtynėse dėl medalių laimėjo prieš buvusią šalies engėją – Sovietų Sąjungą.
Filmo anonsas „i Tunes“:
http://trailers.apple.com/trailers/independent/theotherdreamteam/
Populiariausiųjų „iTunes“ sąrašas:
http://trailers.apple.com/trailers/#section=mostpopular

Nuo žemės drebėjimo ir cunamio nukentėjusiai Japonijai padėti Lietuva yra pasirengusi siųsti 32 asmenų komanda.

“Lietuva yra pasirengusi padėti Japonijai, yra suformuota 32 narių komanda (…) Komanda turi visą reikiamą įrangą, kuri reikalinga aptikti ir gelbėti griuvėsiuose įstrigusius žmones”, – BNS pirmadienį sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovė Laura Valauskienė.

Komandoje yra 26 PAGD atstovai, trys Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su paieškos šunimis, bei trys medikai.

Penktadienį per Europos Sąjungos (ES) monitoringo ir informacijos centrą buvo išplatintas prašymas padėti. Lietuva informavo, kad yra pasirengusi teikti pagalbą, tačiau patvirtinimo, kad pagalba reikalinga, nėra gauta.

“Lietuva bandytų kooperuotis su kitomis ES šalimis. Komanda savarankiškai yra pasirengusi dirbti apie 10 dienų šalyje”, – sakė PAGD atstovė.

Naujienų agentūra “Kyodo” sekmadienį paskelbė, kad Japonijoje žuvusiųjų ir dingusiųjų skaičius tikriausiai viršys 2 tūkst. Taip pat ji pranešė, kad viename miestelyje nėra jokių kontaktų su maždaug 10-čia tūkst. žmonių – daugiau kaip puse visų jo gyventojų.