Stovimos darbo vietos! Nesibaigiantis geros kavos srautas! Atviro plano biuras! Šias ir daugelį kitų panašių frazių išgirstume paklausę įmonių, kas padeda joms dirbti efektyviau. Tačiau tai – tik blizgučiai. Organizacijos, ieškančios efektyvių valdymo būdų, susiduria su daugybe pasiūlymų ir idėjų. Du populiarėjantys metodai, tiksliau, jų kombinacija, vis didesniam skaičiui įmonių tampa sėkmės elementu pakeliui į našumo didinimą ir veiklos gerinimą. Šie du metodai – tai LEAN vadybos sistema ir koučingas.

Eimantas SINKEVIČIUS, „GoodPeople.lt“ asocijuotas konsultantas

Pirmiausia trumpai apie pačias sąvokas. LEAN – tai vadybos sistema, padedanti mažesniais ištekliais sukurti didesnę vertę klientui. Koučingas – tai metodas, padedantis tobulėti norima kryptimi ir atveriantis tiek komandos, tiek individo potencialą.

Tiek koučingas, tiek LEAN orientuoti į esminius dalykus, kolonas, ant kurių laikosi organizacija. Pritaikę metodus procesuose orientuosimės į tikros vertės kūrimą; asmenybėse ar komandose – į potencialo atskleidimą.

Tačiau svarbiausia suprasti, kad bendras vardiklis šioje sinergijoje – įmonės žmonės. Su koučingo pagalba išgryninamas asmens arba komandos vidinis potencialas (t.y. pradedama daugiau mąstyti, kas, kodėl ir kaip daroma). LEAN metodai darbuotojams padeda sukurti efektyvius procesus ir surasti dalykus, kurie kuria didesnę vertę klientui išleidžiant mažiau.

Įprastai LEAN metodus taikančios įmonės greitai įsitikina, kad geriausias įmonės tobulinimo idėjas generuoja ne vien vadovų komandos. Dažniausiai idėjos kyla iš darbuotojų, kurie konkretų darbą atlieka kasdien. Būtent todėl švaistymu LEAN metodikoje vadinamas ir neišnaudotas žmogiškasis kapitalas, visos mintys bei idėjos, kurios lieka neišgirstos, todėl – neįgyvendintos. Čia į pagalbą ateina koučingas, padedantis tą kapitalą išlaisvinti ir panaudoti įmonės efektyvumui didinti. Tai tarsi kuras darbuotojui idėjų generatoriui, skatinantis kryptingai galvoti, ką galima daryti dar geriau, greičiau ir efektyviau.

Reikia pabrėžti, kad LEAN diegimas įmonėse – tai pokyčių projektas, kuriam būdingas didesnis dėmesys naujoms rutinoms (pvz., „baltų lentų“ susitikimams). Nusistovėjusi kultūra diegiant LEAN keičiama į kažką naujo ir dažnai dar nežinomo. Tai daro tiesioginę įtaką visiems įmonės darbuotojams. Ne vienas matėme ar bent galime įsivaizduoti emocijų bangą, kylančią, kai darbuotojai savo įprastus procesus turi keisti naujais. Lygia greta taikant koučingo elementus galima padėti bangoms nurimti ar net nekilti. Tiek komandos, tiek atskiri darbuotojai taptų įgalinti patys rasti būdą, kaip naujose situacijose jaustis taip patogiai, kad atsirastų laiko ir jėgų galvoti apie tobulėjimą.

Koučingas padeda su(si)asmeninti darbinę atsakomybę atsakant į klausimus, kur link aš einu, koks noriu būti. Jis padeda trumpam sustabdyti individus ir komandas rutinoje. Tuomet galima savęs paklausti ne vien tik apie rezultatus, bet ir apie patį procesą, apie tai, kaip kiekvienas dirba organizacijose.

Kaip susprogdinti efektyvumo bombą?

Jei pamėgintume atsakyti trumpai, be ko efektyvumas organizacijoje neveikia, atsakymą sutalpintume į vieną žodį – balansas. Turime jį rasti tarp efektyvių procesų, veiklos valdymo ir žmonių noro pasikeisti.

Efektyvumo bombų iš esmės yra kiekvienoje organizacijoje. Reikia jas tik susprogdinti. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia vadovui reikia tapti mini koučeriu, ugdančiu savo komandą bei padedančiu plačiau mąstyti apie tai, kaip galima sukurti daugiau vertės savo padalinyje, skyriuje ar departamente. Kartu būtina būti su savo komandos nariais įgyvendinant pokyčius ir juos palaikyti dalijantis savo žiniomis, o jei reikia – mandatu.

Tam, kad sukurtume pokyčio poreikį ir ugdytume komandą, padėdami jai suprasti daugiau, galima pradėti nuo paprastų klausimų apie didesnį efektyvumą. Jų reikėtų klausti ne tik savo komandos, bet ir savęs:

1. Kaip, klientų akimis, atrodytų efektyvesnė mūsų organizacija, procesai ir t.t.?

2. Iš ko mes patys atpažintume didesnį mūsų veiklos efektyvumą?

3. Kas šiuo metu mums trukdo pasiekti geresnių rezultatų?

4. Kokių alternatyvų turime? Kuri iš jų geriausia?

5. Kokiu būdu galėtume įgyvendinti tobulinimo planą? Kada tam būtų tinkamiausias laikas? Nuo kokio mažiausio veiksmo pradėtume?

6. Kokia komanda turime būti, kad mums pavyktų?

Tai paprasti klausimai, tačiau jie padeda pradėti galvoti daugiau apie komandos, padalinio ar organizacijos efektyvumą plačiąja prasme. Vadovams tai galimybė iš dalies suvaldyti pasipriešinimą pokyčiui, o kartu iš lėto įtraukti komandą. Taip pat tokiems vadovams, kurie įpratę prisiimti visą atsakomybę už visus organizacijos veiksmus, tai galimybė dalį jos perleisti ir taip ugdyti darbuotojus. O komandoms jie padeda suvokti, kas neveikia arba nėra reikalinga, ir imtis įgyvendinti pakeitimus.

Taip tik dar kartą įsitikiname, kad posakyje „There is no I in team“ (liet. „komandoje nėra žodžio aš“) slypi daug tiesos.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

L.Guobužaitė

Su kuo lietuviui asocijuojasi Brazilija? Taip, iš mūsų perspektyvos vertinant, tai tolimas ir egzotiškas kraštas kitame Žemės pusrutulyje su atvirkštine metų laikų seka, didžiausia pasaulyje bioįvairove, sureligintu (populiarumo požiūriu) futbolu, spalvingais sambos karnavalais, karštais paplūdimiais ir šių metų Rio olimpiada.

Laura GUOBUŽAITĖ, Generalinė konsulė San Paule (Brazilija)

Vis dėlto Lietuvoje informacija apie Braziliją bei Lotynų Ameriką apskritai yra klišinė ir labai ribota. Tai šalis ir žemynas, vis dar esantys už lietuviškojo matymo lauko ribų. Ir visai be reikalo. Turime drąsiau išnaudoti galimybes, suprojektuojamas pastarųjų metų pasaulio ekonominės dinamikos, net jei tai ir nutolsta nuo mūsų prioritetinių krypčių bei priešakinių interesų linijos.

Brazilija, nepaisant pastaraisiais metais ištikusios ekonominės krizės, yra sparčiai besivystanti ir pagal apimtį devinta (iki krizės – septinta) ekonomika pasaulyje. Jos BVP sudaro 50 proc. visos Lotynų Amerikos produkto. Taip, tai šalis su savomis problemos. Bet kartu tai šalis, turinti nepaprastai didelį ekonominį potencialą.

Daug kas nustemba sužinoję, kad Brazilija nėra pigi šalis. Nepaisant to, tai smarkiai į vartojimą orientuota ekonomika. Rinka milžiniška – 204 mln. gyventojų – ir nuolat auganti. Iki 2020 m., kaip prognozuojama, Brazilija taps penkta didžiausia vartojimo rinka pasaulyje. Norėtųsi, kad Lietuvos verslas šį potencialą išnaudotų.

Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar.

Nereikia mėginti apžioti visos Brazilijos. Geriau veikti pamatuotai ir kryptingai. Vien San Paulo mieste – 12 mln. rinka. Lyginant Brazilijos valstijų ekonominius rodiklius su pasauliniais, San Paulas užimtų 18 vietą pasaulio ekonomikų sąraše. Tad San Paulas Lietuvos verslui neabejotinai gali būti vartai į Brazilijos rinką.

Suprantu, kad mano padrąsinimai tarytum ignoruoja pastaraisiais metais gerokai subjurusį Brazilijos ekonomikos paveikslą – gilią recesiją, iš kurios brendant valstybei dar prireiks nemažai pastangų. Vis dėlto ryžtingai teisėsaugos sprendžiamos korupcijos bylos ir su tuo susiję politinio bei valdžios sluoksnio valymai pamažu veda į tai, kad situacija šalyje, taip pat ir ekonominė, stabilizuojasi. Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar. Milijoninė vartojimo rinka, nors ir patyrusi nemalonią turbulenciją, išliko labai gyvybinga.

Brazilija įsitvirtina kaip viena didžiausių maisto produktų, gėrimų, drabužių, medicinos, grožio ir kūno priežiūros priemonių vartojimo rinkų pasaulyje. Ypač brazilai „išalkę“ naujų ir aukštųjų technologijų.

Žiemos brazilams nepardavinėkime – tikėtina, nepirks. Tačiau kuo juos sudominti ir patraukti be to – tikrai turime. Pirmiausia – palyginti aukštus kokybės standartus ir konkurencingą kainą (nepamirškite – tai brangi šalis). Taip pat lyginant prekybos centrų asortimentą ten ir čia akivaizdu, kad tokio dydžio rinkai, kaip Brazilija, vis dar trūksta prekių pasiūlos įvairovės.

Verslo bendruomenėse dažnai girdžiu – patrauklu, bet sudėtinga. Sutinku. Tačiau nėra neįmanoma. Asimetrija tarp valstybių neretai suteikia tiek vienai, tiek kitai pusei akivaizdžių individualių privalumų viena kitos atžvilgiu. Tad skirtumai neturėtų gąsdinti, norėčiau – kad įkvėptų. Kol kas nesame labai ryžtingi, todėl šiek tiek su šia rinka jau vėluojame.

Džiaugiuosi įgyvendinta iniciatyva suburti neformalų verslo klubą Brazilijoje – „Amigos da Lituania“ („Lietuvos draugai“). Jis atviras įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistams Brazilijoje, turintiems ryšių su Lietuva ar dar tik besidomintiems galimybe tokių ryšių turėti ateityje. Klubas vertingas pirmiausia kontaktais ir būtent šiuo požiūriu jis turėtų palengvinti Lietuvos verslo kelią į Braziliją. Be kita ko, sulaukę daug susidomėjimo bei palaikymo šį formatą aktyviai vystysime ir kuo plačiau pritaikysime efektyviam Lietuvos ir Brazilijos ryšių plėtojimui bei gilinimui. Lietuvos pusei šiuo atveju svarbu žinoti, kad Brazilijoje Lietuvos draugų ratas suburtas ir yra gyvybingas.

Draugai, draugystė, atvirumas nėra atsitiktinai mano vartojamos kategorijos. Tai kyla iš brazilų pasaulėžiūros bei mentaliteto ir yra vienas maloniausių mano patyrimų šioje šalyje. Brazilai – išskirtinė tauta savo pagarba kitoms tautoms ir skirtumams apskritai. Netrukus San Paulo centre kaip ir kasmet bus galima išvysti du Kalėdų Senelius – baltaodį ir juodaodį. Ši tolerancija, sklindanti iš žmonių, nepaisant tikėjimo, rasės, kultūrinių ar socialinių skirtumų, yra labai dėkingas veiksnys mezgant dalykinę draugystę su šia šalimi.

Brazilas kiekvieną pasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau ar daug žadantis pirmas kontaktas peraugs į tęstinius ir ilgalaikius ryšius, priklausys ir nuo antrosios pusės. Lietuviai darbštūs ir atsakingi. Tai mums įaugę į kraują. Todėl mūsų verslininkais pasitikiu ir kviečiu – į Braziliją.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Kiškis

Kai žiniasklaidoje paviešinamas kraupus nusikaltimas ar žmogus pats tampa nusikaltimo auka, žmogiškoji reakcija būna vienoda – nusikaltėlis turi būti kuo griežčiau nubaustas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad daug nusikaltimų padaroma ir dėl to, kad bausmės yra pernelyg švelnios, todėl jos turėtų būti dar labiau sugriežtintos. Kai kas net siūlo grąžinti mirties bausmę. Manome, jog nusikaltėlis turi atsakyti už savo veiksmus, o griežtos bausmės atgrasins nuo nusikaltimų ateityje.

Alfredas KIŠKIS, kriminologas, viktimologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro.

Žinoma, skirtingoms nusikaltimų rūšims, bausmių poveikis skiriasi. Tarkim,  nesunkių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir neformalių socialinių normų pažeidimų atvejais nedidelis bausmių poveikis yra pastebimas.

Smurtinių nusikaltimų atvejais (ypač nužudymų, išžaginimų ir pan.) bausmių griežtinimas praktiškai neturi jokio poveikio. Viena iš priežasčių yra ta, kad smurtiniai nusikaltimai dažniau nei turtiniai daromi veikiant emocijoms neįvertinant visų pasekmių.

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi.

Apskritai bausmių už nusikaltimus griežtinimo poveikis nusikalstamumui yra nežymus arba jo iš viso nėra. Kodėl? Taip, nusikalsti linkę asmenys nėra patys sau priešai – žinodami, kad gresia griežtesnė bausmė, jie tarsi turėtų pasverti, kokią žalą jiems patiems padarytų paskirta bausmė, o tai tarsi turėtų skatinti vengti nusikalstamo elgesio. Dėl to bausmių griežtinimo efektas psichologiniu požiūriu yra laikinas. Žmogaus psichologija veikia kitaip: darydami nusikaltimą daugelis tikisi, kad… tiesiog nebus pagauti ir nubausti. Daugelis nusikaltusių žmonių net nežino, kokia bausmė jam numatyta už konkretų padarytą nusikaltimą. Ir darydami nusikaltimą jie tikrai negalvoja, ar ji dar ir sugriežtinta…

Bausmė pati savaime žmogaus nepakeičia. Svarbu, ar keičiasi žmogaus požiūris į nusikalstamą elgesį. Deja. Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Ką jau kalbėti apie nuteistuosius, kurių niekas nenori priimti, jų vengia. Dėl to dalis nusikaltėlių tapę visuomenės atstumtaisiais vėl daro nusikaltimus, kartais net specialiai, kad grįžtu į kalėjimą, kur yra pripratę prie kalėjimo subkultūros, gauna pavalgyti ir turi stogą virš galvos. Nusikaltimai ir bausmės jiems tampa įprasta kasdienybe, gyvenimo būdu.

Nusikalstamumo problema, priežastys slypi ne mažose ar didelėse bausmėse, o siekis mažinti nusikalstamumą bausmėmis – neracionalus ir pavojingas. Jei žmogus nedaro nusikaltimo tik dėl gresiančios bausmės, tai situacijose, kai jis tikėsis, kad jo niekas nepagaus, jis elgsis nusikalstamai. O tikimybė, kad jį pagaus ir nubaus apskritai yra labai maža. Svarbu, kad žmogus pats iš vidaus suprastų, kad taip elgtis negerai, nesvarbu, ar kas sužinos apie tai, ar ne.

Dar vienas svarbus klausimas svarstant bausmių, jų griežtinimo klausimą – kiek nusikaltimų išaiškinama ir kiek žmonių realiai nubaudžiami. Tai priklauso nuo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, nužudymų išaiškinimas  Lietuvoje siekia 80-100 procentų ir realios bausmės paskyrimo tikimybė yra labai didelė. Nesunkių nusikalstamų veikų atveju tikimybė būti nubaustam yra žymiai mažesnė.

Remiantis Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatais, realios bausmės neišvengė tik 1 procentas nusikalstamas veikas padariusių nusikaltėlių, o tiksliau – tik kas 120-tas nusikalstamą veiką padaręs nusikaltėlis buvo nubaustas realia bausme.

Didžiausia tikimybė neišvengti realios bausmės yra sukčiavimų atvejai (13 proc.), mažiausia – reikalavimo kyšio reikalavimas, seksualinis priekabiavimas ir neteisėtas poveikio elektroniniams duomenims atvejais (po 0,01 proc.).

Kodėl tiek mažai nusikaltėlių nubaudžiama? Apie dalį nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nepraneša policijai, dalį praneštų veikų policija neužregistruoja, dalį neištiria, o už dalį nusikalstamų veikų teismai neskiria realios bausmės.

Ir galiausiai skaudžiausias klausimas – ar mūsų baudžiamojo teisingumo sistema atitinka nusikaltimų aukų poreikius? Įprasta manyti, kad tiesioginės nusikaltimų aukos labiausiai nori, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Tačiau tyrimai rodo, kad apskritai nusikaltimų aukos pirmiausia nori… žalos atlyginimo. Ir tik paskui – nusikaltėlio nubaudimo.

Išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Tad ar tinkamai išdėlioti išteklių panaudojimo prioritetai nusikalstamumo problemoms spręsti? Realią bausmę gauna apytiksliai tik 1 iš 120 nusikalstamų veikų padariusių asmenų. Nepaisant to, Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų. Jei dabartinės tendencijos išsilaikys, mus aplenks ir Rusija, ir Baltarusija – jose šis rodiklis bus mažesnis.

Ką rodo ši paradoksali situacija? Kad išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Šiandien Lietuvoje nusikalstamumo prevencija yra apgailėtinos būklės – be reikiamų tyrimų, be strategijos, kaštų ir naudos analizės. Gal rimtai susimąstyti padės užsienio šalių tyrimai, pagal kuriuos nusikaltimų prevencijai išleisto 1 dolerio grąža siekia net iki 22 dolerių?

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas.

Lietuvoje prieš porą metų veikė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, sukurtas remiantis pažangiausių valstybių patirtimi. Šio centro įsteigimui Jungtinių Tautų organizacija skyrė apie pusę milijono litų, o kasmet iš valstybės biudžeto jam buvo numatyta apie 400 tūkstančių litų. Per krizę 2009 metais centrui buvo nutrauktas finansavimas, ir per kelis metus jo sukurti ir plačiai naudoti produktai, kainavę milijonus, atsidūrė visuomenei nepasiekiamuose archyvuose.

Valstybė pati iš esmės sunaikino instituciją, kuri buvo atsakinga už nusikalstamumo analizę, prevencijos strategijos ir taktikos pagrindimą, prevencinių veiklų inicijavimą, organizavimą ir pagalbą. Logiška būtų kuo skubiau atkurti šio centro veiklą, numatyti finansavimą ir priskirti jam Nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos aptarnavimo funkciją.

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. 2018 metais planuojame 2 procentus nuo BVP skirti krašto apsaugos finansavimui, ką esame įsipareigoję NATO.  Nusikalstamumo turtinė žala – per 5 procentus nuo BVP. Kokia didelė erdvė jos mažinimui, išmintingiems, racionaliems, pagrįstiems sprendimams ir naudai iš to!

BFL

3 klausimai apie Lietuvos ekonomikos prognozes „Swedbank“ vyresniajai ekonomistei Laurai Galdikienei

– Ar realu mokesčių korekcijomis kontroliuoti emigracijos srautą, jei „Swedbank“ ekonomikos apžvalgoje prognozuojama, kad gyventojų užimtumo rodiklis nebeturi potencijos didėti?

– Prognozuojame, kad užimtumo didėjimo potencialas yra išnaudotas, tačiau ne dėl darbuotojų paklausos trūkumo, o dėl nepalankių demografinių tendencijų. Šalyje kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa vis aktualesne problema, tad emigracijos srautų mažinimas reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

Viena svarbiausių gyventojų emigracijos priežasčių – pernelyg mažas darbo užmokestis. Darbo apmokestinimo mažinimas galėtų sudaryti prielaidas spartesniam darbo užmokesčio augimui, taip pat naujų darbo vietų kūrimui, tad ir emigracijos srauto mažėjimui. Šiuo metu Lietuvos dirbantiesiems tenka pernelyg didelė mokestinė našta. Pavyzdžiui, remiantis Europos Komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje asmens be vaikų, uždirbančio 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio, darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. „tax wedge“) sudarė 39,2 proc. ir buvo didesnė už Europos Sąjungos vidurkį, siekiantį 37 proc.

Vis dėlto vien dėl mokesčių korekcijų šalies atlyginimų vidurkis vargu ar pasivys ES atlyginimų vidurkį. Spartesnei atlyginimų konvergencijai, o kartu ir emigracijos srautų pažabojimui būtinas spartesnis produktyvumo didėjimas. To būtų galima pasiekti sudarant palankesnes sąlygas vietos ir užsienio įmonių investicijoms, gerinant švietimo kokybę bei skatinant aukštųjų technologijų sektoriaus plėtrą.

– Kur link judės didėjančios šalies gyventojų santaupos? Kokia tikimybė, kad, valstybei nesiūlant patrauklių investavimo alternatyvių, vis didesnė jų dalis bus realizuojama užsienio rinkose?

– Kapitalas šiais laikais yra mobilus ir paprastai „keliauja“ ten, kur didžiausia grąža, tad naivu tikėtis, kad jį būtų galima sulaikyti šalyje. Vis dėlto lietuvių taupymo įpročiai yra gana konservatyvūs ir paprastai apsiriboja šalies teritorija – daugiausia taupoma bankų indėlių pavidalu, grynaisiais namuose arba investuojant į nekilnojamąjį turtą, o pažangūs finansiniai instrumentai šalyje nesulaukia didelio populiarumo. Nesikeičiant gyventojų įpročiams, tikėtis didelių pokyčių šioje srityje nereikėtų. Be to, būtina paminėti, kad patrauklių investavimo alternatyvų stoka dėl vyraujančios žemų palūkanų aplinkos jaučiama visame pasaulyje – tai nėra vien tik Lietuvos problema.

– Prognozuojama infliacija skatins dar labiau juntamą socialinę atskirtį. Kaip, jūsų nuomone, operatyviai ir nepopulistiškai „nuskausminti“ neigiamus infliacijos padarinius?

– Nors kitąmet infliacija ir padidės, prognozuojame, kad vidutinio darbo užmokesčio augimas viršys infliaciją, todėl ir toliau matysime gyventojų perkamosios galios didėjimą. Manome, kad geriausias būdas pagelbėti socialiai jautriausioms visuomenės grupėms – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir teikti tiesioginę paramą mažiausias pajamas gaunantiems piliečiams. Tokios priemonės, kaip PVM lengvatos, paprastai pernelyg daug kainuoja valstybės biudžetui, iškraipo rinką, ir ypač sunku užtikrinti, kad jų nauda atitektų vartotojui

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

T.Misiukonis, OVC nuotr.

Beveik kiekvienoje mokymų auditorijoje tenka paliesti šią temą – kaip sustiprinti pasitikėjimą savimi įvairiose pardavimo situacijose.

Tomas MISIUKONIS, „OVC Consulting“konsultantas

Štai neseniai pardavimo veiklą pradėjusi mergina pasakoja, kaip jai sunku derėtis su patyrusiais pirkėjais vyrais, kurie įsivaizduoja, kad tą gali daryti tik rūstūs dėdės. Ką tik pardavimui vadovauti pradėjęs inžinierius, kuriam reikia bendrauti su tarptautiniais partneriais, teigia kol kas tą darydamas nesijaučiąs tvirtai: „Aš esu iš mažos šalies, o jie labai dideli.“ Kitas žmogus pasakoja, jog manė, kad jam bus lengviau daryti klientams įtaką. „Nesijaučiu galintis kažką pakeisti, man nedrąsu prašyti klientų, kai pats netikiu tuo projektu“, – sako jis. Mums reikia stiprinti pardavėjų pasitikėjimą savimi, kad su klientais jie jaustųsi kaip lygūs su lygiais ir gebėtų daryti klientams įtaką, – taip ugdymo tikslus formuluoja daugelis verslo įmonių. Anksčiau pardavimo mokymų reklamos mirgėjo fantastiškais pažadais suteikti pardavimo specialistams kuo daugiau elgesio technikų, o dabar atsigręžiama į asmeninį šių žmonių ugdymą. Visada sakiau, kad jokios pardavimo technikos neveiks, jeigu pardavėjas, pavyzdžiui, bijo kliento arba su juo bendraudamas nesijaučia drąsiai. Tvirtesnis stuburas atsiranda žmogui bręstant ir tinkamai valdant savo nuostatas.

Neverskite savęs pasitikėti savimi

Nepasitikėti savimi verslo susitikimuose yra normalu, ypač tiems, kurie pardavimo veiklą pradėjo neseniai. Jums tenka susidurti su įvairiais žmonėmis ir, suprantama, kiekvienam iš jų norite parodyti geriausią ir drąsiausią savo versiją. Tokia pastanga kainuoja milžiniškus jūsų energijos resursus. Jūs parodysite kur kas didesnį pasitikėjimą savimi, jeigu klientui pasakysite: „Žinote, kol kas nesijaučiu drąsiai, bet bandykime šnekėtis.“ Tai yra kur kas geriau, negu vaidinti kietą ir apsimetinėti, kad jums viskas gerai. Akylesnis žmogus nuspės prastą jūsų savijautą vien iš jūsų kūno kalbos ir tuo pasinaudos. Kalbėsite greitai, darysite daug nereikalingų judesių, vengsite akių kontakto. Jums to nereikia, atsipalaiduokite ir leiskite sau nepasitikėti savimi. Tai paperka. Atviras prisipažinimas, kad jaučiatės pažeidžiami, nutrauks galimą psichologinį žaidimą iš kitos pusės ir paskatins bendradarbiauti. Nebijokite prarasti sandorioVersdami save šiame susitikime pasirodyti taip gerai, kad jau dabar sudarytumėte sandorį, įsikalbate, jog tai yra būtina ir privaloma. Blogiausia, kas jums gali nutikti, – išgirsti kliento „ne“. Savo „ne“ jis gali pasakyti nepriklausomai nuo to, kaip jūs pasiruošėte. Pavyzdžiui, jo prioritetai, nuostatos ar biudžetas neleis jam turėti su jumis reikalų. Jeigu atsipalaiduosite ir nespausite savęs per šią valandą pasirašyti sutarties, jūs bet kuriuo atveju pasieksite kitų tikslų. Pavyzdžiui, atidarysite duris į šio kliento veiklą ir galėsite vėliau grįžti su kitu pasiūlymu. Galbūt sužinosite, kas ir kokius sprendimus čia priima, tad bus lengviau juos vėliau įtikinti. O gal sužinosite, kad šis klientas niekada nenorėjo ir nenorės su jumis dirbti. Tai taip pat gera žinia, nes ji taupo jūsų energiją. Nusistatykite daugiau tikslų. Jums nereikia jaustis taip, kaip jaučiasi krepšinio žaidėjas, lemiamose rungtynėse metantis lemiamus baudos taškus. Net ir tokiais atvejais sportininkai mokomi negalvoti apie metimą.

Nebijokite atrodyti kvailai

Daugybė pardavimo specialistų bendraudami su klientu naudoja nuvalkiotas klišes: „ir jums, ir mums būtų naudinga“; „mūsų produktas pats kokybiškiausias, o dirbame mes profesionaliausiai“; „kainelę jums paderinome, turėtų tikti“ ir pan. Tokios klišės atsirado iš negebėjimo jaustis saugiai sudėtingose situacijose su klientais. Pardavimo specialistai ėmė standartizuoti savo susitikimus ir įprato juose elgtis vienodai.Nesielkite standartiškai ir nebijokite eksperimentuoti. Baimė rizikuoti bendraujant su klientu sukausto ir verčia elgtis labai nuspėjamai. O kas, jeigu klientas pamanys tą ar aną? O jeigu jam nepatiks? O jeigu jis manęs nesupras? Visa tai kalba mūsų psichika, kuri linkusi mus saugoti nuo neapibrėžtų situacijų. Ji kaip mūsų mamos, kurios saugo mus nuo lakstymo po lauką ar ilgų kelionių, nes vaikas gali susirgti, pasiklysti, vaikui bus sunku. Gyvendami įprastuose rėmuose mes neugdome pasitikėjimo savimi ir gerai jaučiamės tik mums pažįstamose situacijose. „Ko reikia, kad mūsų pasiūlymas būtų jums patraukliausias?“; „ką man jums pasakyti, kad sutiktumėte su manimi susitikti?“; „žinote, juokauju, bet man reikia padidinti mėnesio pardavimus, tad paskambinau jums tikėdamasis, kad padėsite man pasiekti rezultatą“. Kai kuriems pardavimo specialistams tai yra drąsios frazės ir jie jų niekada nepasakytų klientui. Pabandykite, klientas taip pat žmogus. Nėra nieko geriau už atvirą bendravimą nebijant padaryti klaidų.Taigi norite didinti pasitikėjimą savimi? Būkite savimi, nes tai yra pigiausia ir efektyviausia būsena bet kurioje dalykinėje situacijoje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dr. E.Barcevičius

Tokia politika turėtų būti skirta ne migracijai apskritai, o galvojant apie skirtingas migrantų grupes. Pačia bendriausia prasme turime dvi grupes: pirma – tai išvykstantieji dėl skurdo, nepakankamų pajamų Lietuvoje; antra – tai migrantai, ieškantys naujų galimybių ir siekiantys geriau save realizuoti.

Dr. Egidijus BARCEVIČIUS, VU TSPMI dėstytojas

Pirmoji grupė yra didesnė. Šios grupės migrantai išvyko dėl sunkumų susirandant darbą ar nepakankamo valstybės (šeimos, bendruomenės) palaikymo susidūrus su ekonominėmis problemomis. Daugelis išvažiuojančiųjų taip pat atkreipia dėmesį tiek į valstybės valdymo problemas, tiek ir į psichologinę atmosferą – darbdavių požiūrį į darbuotojus, žmonių tarpusavio santykius. Todėl nepakanka siaurų priemonių, kurios įprastai priskiriamos „migracijos“ politikai, – nori nenori reikia spręsti esmines ekonomines, socialines ir valstybės valdymo problemas.

Taip mąstant – paradoksas, bet valstybės politikoje gali nelikti žodžio „migracija“. Tačiau išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Migracijos srityje labai svarbūs ir simboliniai veiksmai. Aukščiausi valstybės atstovai, politikai turi išsakyti aiškų požiūrį, nes iki šiol išvykusiesiems buvo siunčiami labai skirtingi signalai, nuo „išvykusieji – tai praradimas“ iki „išvykusieji – tai Lietuvos dalis, kad ir kur jie būtų“. Aš pats palaikau pastarąjį požiūrį.

Jei kalbame apie antrąją išvykstančiųjų grupę, tai žmonės, kurie išvyksta ieškodami naujų iššūkių, nori pamatyti pasaulį, patobulėti profesinėje srityje, įgyti išsilavinimą, naujų žinių. Valstybės politikos požiūriu, tokia migracija nėra ypatinga problema, nes išvykstantieji naudojasi teisėmis ir galimybėmis, kurias suteikia globalus pasaulis ir laisvas darbuotojų judėjimas ES. Šių žmonių negalima užmiršti ar ignoruoti, o jiems skirtos viešosios politikos priemonės turėtų apimti santykių palaikymą, bendravimą ir bendradarbiavimą, paramą diasporos veikloms, informaciją apie sugrįžimo galimybes. Svarbiausia – siekti, kad šiems žmonėms Lietuva atrodytų ir būtų galimybių vieta ir jie norėtų užsienyje įgytas žinias perkelti į mūsų šalį. Tam nereikia kokios nors kvapą gniaužiančios politikos; šie žmonės lengvai prisitaiko, nepuoselėja iliuzijų, tačiau dažnai turi sveiko idealizmo. Dažniausiai užtektų asmens ar kelių asmenų (savivaldybėje, atsakingoje institucijoje, nevyriausybinėje organizacijoje), kurie galėtų nebiurokratiškai atsakyti į rūpimus klausimus (pavyzdžiui, kaip atidaryti nedidelę kavinę ar užregistruoti vaiką į darželį), o reikalui esant padėtų susigaudyti oficialiuosiuose koridoriuose.

Daliai abiejų grupių migrantų aktualus dvigubos pilietybės klausimas. Galbūt ir netikėta mintis, bet dvigubos pilietybės galimybė ne nutolintų, o priartintų išvykusiuosius prie Lietuvos. Galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę būtų simbolinis veiksmas, parodantis, kad suprantame mobiliosios visuomenės dalies pasirinkimus, norime išlaikyti ryšį, suteikiame galimybę būti politinio proceso dalimi ir esame visada atviri sprendimui sugrįžti.

Ar pabėgsime nuo pabėgėlių?

Aptarėme dvi plačiausias migrantų grupes, tačiau ieškant nuoseklios valstybės politikos migracijos srityje svarbu suvokti, kad migrantai – tai neįtikėtinai marga, įvairialypė šalies gyventojų dalis, kuri sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Išvažiuoja ir labai išsilavinę, ir nekvalifikuoti asmenys, jaunesni ir vyresni, pačių įvairiausių profesijų, šeimyninės padėties žmonės. Gera migracijos politika turėtų būti skirta konkrečioms grupėms, pavyzdžiui, spręsti dėstytojų, mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų problemas, tiek siekiant sumažinti išvykimą, tiek skatinant sugrįžimą. Tai nėra lengva, nes dažnai išorinė išvykimo priežastis yra nepakankamos pajamos ar karjeros galimybės, o giluminė – nebaigtos reformos, sukūrusios „žemo lygmens“ balansą, kuriame gerai jaučiasi tik dalis asmenų, kurie yra „sistemos dalis“.

Reikia galvoti sistemiškai ir apie skirtingas migrantų grupes. Dalis viešosios politikos šioje srityje turi būti skirta aukštos kvalifikacijos asmenų ir talentų – tiek užsieniečių, tiek sugrįžtančių lietuvių pritraukimui.

Kalbant apie kitus imigrantus ir ypač pabėgėlius, tenka daryti sunkius pasirinkimus. Negalime staiga imti ir tapti labai atvira valstybe – tam nesame pasiruošę nei kultūriškai, nei ekonomiškai. Tačiau tvorų statymas, agresyvi retorika, visuomenės gąsdinimas būtais ir nebūtais dalykais taip pat nėra tinkamas kelias. Aš manau, kad dabartinė situacija yra tik gerokai didesnės migracijos bangos pradžia, ir toji banga atsiris ne tik dėl karų ir konfliktų. Ekonominių migrantų ir pabėgėlių daugės ir dėl gerėjančios ekonominės situacijos bei darbo jėgos trūkumo Lietuvoje. Tolesnėje ateityje migracija intensyvės dėl klimato kaitos, demografinio spaudimo kai kuriose valstybėse ir žemynuose, demografinės duobės Lietuvoje.

Reikia ruoštis, reikia galvoti apie integraciją, mokytis integracijos, mokytis iš tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija, JAV, Jungtinė Karalystė, klaidų, patirčių ir pasiekimų. Integracijos priemonės turi apimti ne tik siauras ekonomines priemones, bet dar svarbiau – kultūrinę integraciją. Tai ilgalaikis iššūkis valstybei, o šiuo metu mes dar turime laiko bandymams, klaidoms ir sėkmės istorijoms.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asta Skaisgirytė

Ilgai ginčijęsi, ar Jungtinė Karalystė priklauso politinei Europai, ar šioji pasibaigia ties Lamanšo sąsiauriu, britai lemtingąją birželio 23-iąją nutarė nutraukti nuo 1973 m. trukusią narystę Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė tapo pirmąją suverenia šalimi istorijoje, palikusia pastaraisiais dešimtmečiais vis augusią Bendriją.

Asta SKAISGIRYTĖ, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje

Žengdama į naują savo raidos etapą, Jungtinė Karalystė ES klausimu išlieka smarkiai poliarizuota. Viltis, kad viena iš pusių iškovos įtikinamą pergalę referendume, taip užglaistydama jau keletą metų didėjusią įtampą tarp dviejų skirtingai santykį su Europa suvokiančių stovyklų, nepasitvirtino. Jungtinės Karalystės pasitraukimą ar pasilikimą ES parėmė apylygė dalis britų. Du iš keturių šalies istorinių regionų, Škotija ir Šiaurės Airija, balsavo už narystės Bendrijoje išlaikymą. ES šalininkai pasiekė įtikinamą pergalę ir megapolyje Londone.

Nuožmi referendumo kampanija, pareikalavusi net parlamento narės gyvybės, atrodo, ir šiandien nepasibaigusi. Apie įtampą britų visuomenėje byloja ir po referendumo padažnėję pranešimai apie neapykantos nusikaltimus, įvykdytus prieš ES piliečius. Šalyje reorganizuojami seni ir kuriami nauji politiniai judėjimai, sieksiantys, kad prasidedančioje „Brexit“ dėlionėje abiejų pusių balsai būtų girdimi.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

Premjerė to kol kas neatskleidžia, o vienvaldės torių vyriausybės sudėtyje tiek „kietojo“ pasitraukimo, tiek glaudesnio santykių su Bendrija išlaikymo šalininkų gretos ir jėgos atrodo apylygės. Apskritai stebint politinius debatus Vestminsteryje neapleidžia įspūdis, kad referendumas paliko šalį gerokai sutrikusią, kol kas nerandančią atsakymų į rinkėjų pasiųstą „Brexit“ žinutę. Paradoksalu, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų matyti aiškiau.

Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva praranda labai svarbią sąjungininkę ES. Ne paslaptis, kad mūsų ir britų požiūris daugeliu esminių Lietuvai užsienio politikos klausimų sutapo. Jungtinė Karalystė visuomet blaiviai vertino Rusijos keliamą karinę grėsmę. Nuo 2014 m. britų lyderystė užtikrino, kad ekonominės sankcijos Rusijai už Krymo aneksiją būtų sėkmingai pratęsiamos. Jungtinė Karalystė taip pat nuosekliai stengėsi įtvirtinti glaudžią strateginę ES ir JAV partnerystę. Tikėtina, kad šių svarbių Lietuvai užsienio politikos klausimų sprendimas prie ES stalo sėdus jau „tik“ 27 šalims bus gerokai sunkesnis.

Vis dėlto tebevilnijanti „Brexit“ banga didesnį nerimą kelia kitu aspektu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė, o vėliau ir politinė daug kariavusios ir dirbtinai padalytos Europos integracija nebuvo lengva. Vien tik naujausių laikų ES istorijoje nemažai sukrėtimų: nepavykę ES konstitucijos įtvirtinimo bandymai, didžiulė bankų krizė, dalinis Graikijos bankrotas. Rodėsi, kad laiko patikrinta ir kompromisų užgrūdinta ES į ateitį gali žvelgti pasitikėdama savo jėgomis.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

Net apklausų rezultatams pranašaujant „Brexit“ pergalę, pačiai ne kartą teko girdėti kitų ES šalių ambasadorių raminančius balsus, kad atėjus lemiamai pasirinkimo minutei „viskas bus gerai“. Kolegų optimizmas rėmėsi tikėjimu, kad neapsisprendę britai, kaip ne kartą anksčiau, nebus linkę keisti šalies kurso, rinksis išlaikyti status quo, suprask, pasilikti Bendrijoje. Visi šie samprotavimai pasirodė netikslūs. Jungtinės Karalystės piliečiai birželio referendume nusprendė rašyti naują puslapį savo šalies, taip pat ir ES istorijoje.

Kokia gi toji „Brexit“ žinia, birželio 23-iąją pažadinusi Europą?

Visų pirma ji primena, kad europinis projektas nėra savaime užprogramuotas sėkmei. Nors Jungtinė Karalystė niekada nebuvo europinio federalizmo šalininkė ir britų santykis su Europa pasižymėjo šaltu atsargumu, tačiau į pirmojo išstojamojo referendumo rezultatus negalime žiūrėti izoliuotai, kaip į išskirtinį konteksto neturintį atvejį.

Euroskepticizmo šmėkla sėkmingai klaidžioja Europoje. Pasitikėjimo ES lygis rekordiškai žemas ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose, Prancūzijoje. Beprecedentės migracijos, tarptautinio terorizmo, atsinaujinančių ekonominių, etninių ir demografinių įtampų iššūkius sprendžia ir kitos ES šalys. Nacionaliniai atsakymai šiems iššūkiams atliepti yra galimi, galbūt net greičiau ir lengviau pasiekiami, tačiau tvarūs sprendimai XXI amžiuje neišvengiamai turės peržengti atskirų valstybių sienas.

Neabejoju, kad Europos Sąjunga šiuos sprendimus pasiūlys. Tačiau dar neseniai apimta „istorijos pabaigos“ ir neišvengiamumo nuotaikų, birželio 23-iąją Europa pabudo naujoje realybėje. „Brexit“ mums siunčia žinią, kad kova dėl suvienytos Europos ateities prasideda iš naujo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D. Matulionio nuotr.

Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje

Lietuvoje gana plačiai rašoma apie šiuo metu vykdomą mūsų kariuomenės modernizavimą. Vokietija, kaip žinome, pasižymi savo ginkluotės ir technikos patikimumu. Sudarome kontraktus su vokiečių gamintojais. Didžiausias ir žinomiausias šiuo metu, be jokios abejonės, ką tik sudarytas kontraktas dėl vokiškų šarvuočių „Boxer“ įsigijimo, lengvatinėmis sąlygomis iš Vokietijos Bundesvero rezervų pavyko įsigyti moderniausių savaeigių haubicų, kurios atitinka aukščiausius pasaulinius standartus.

Nors pradėjau nuo karinių dalykų, tačiau tai tik nedidelė mūsų santykių su Vokietija spektro dalis. Kas šiuo metu Lietuvoje nežino vokiško „Lidl“ ar „Ozo“ prekybos centro? Lietuvos įmonės pernai į Vokietiją eksportavo 1,8 mlrd. eurų vertės prekių.  Lietuvoje pagamintoms prekėms Vokietija yra svarbiausia rinka ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes į Vokietiją išvežame prekių daugiau nei į JAV, Japoniją ir Kiniją kartu sudėjus. Taigi verslo su Vokietija galimybės praktiškai neišsemiamos. Tą būtina išlaikyti ir plėsti. Raginčiau verslininkus nepamiršti vokiečių kalbos – mokantiems kalbą durys atsivers kur kas paprasčiau.

Negaliu nutylėti ir dar vienos be galo jautrios Vokietijai ir visai Europai temos.  Masinis pabėgėlių srautas buvo ir tebėra didelis iššūkis. Tokio srauto pabėgėlių, kokio Vokietija sulaukė pernai, šios valstybės istorijoje dar nėra buvę: per metus į Vokietiją atvyko daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Tai daug kartų viršijo įprastą imigracijos į Vokietiją mastą. Lietuvai pagal jos dydį tai reikštų per metus priimti apie 45 tūkst. pabėgėlių. O tai yra du tokie miestai kaip Utena ir Rokiškis kartu paėmus.

Vis dėlto su pagarba ir susižavėjimu stebiu, kaip vokiečiai sprendžia šią titanišką užduotį. Jiems pavyksta, nes dirbama ranka rankon. Federalinė vyriausybė, konkrečios savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai nesėdi sudėję rankų, nesiskundžia biurokratinėmis ar teisinėmis kliūtimis. Apgyvendinimui  operatyviai pritaikytos ne­naudojamos patalpos miestuose, laikinai uždaryti kariniai objektai, sporto salės. Kai kur sprendžiama netradiciškai. Net ir mūsų statybinių vagonėlių gamintojai gavo gerų užsakymų iš Vokietijos.

Man pačiam teko lankytis viename tokių centrų Berlyno Vilmersdorfo rajono senose savivaldybės patalpose įrengtame pabėgėlių centre. Šios administracinės patalpos per porą mėnesių buvo pritaikytos žmonėms apgyvendinti. Pabėgėliams buvo sudarytos kuklios, bet orios gyvenimo sąlygos. Beje, mano paauglys sūnus turėjo progą visa tai pamatyti iš vidaus, nes atliko mokyklinę dviejų savaičių praktiką šiame centre. Per trumpą laiką čia buvo sukurta visa žmonėms gyventi būtina infrastruktūra. Ir tai buvo padaryta daugiausia verslo ir visuomenės suteiktos labdaros ir savanorių darbo pagrindu.

Lietuvos ir kitų šalių viešojoje erdvėje daug neigiamos informacijos, mitų apie šiuos į Vokietiją atvykusius pabėgėlius. Kartais pats savęs klausiu: gal kai kas sąmoningai siekia dezinformuoti visuomenę, kad dar labiau skatintų natūralią žmonių baimę,  rasistinius ar ksenofobinius sentimentus? Noriu tik patikinti, kad Berlyne saugu kaip ir anksčiau. Vokietijos policija nefiksuoja nusikalstamumo padidėjimo.

Vokiečiai turi neblogai funkcionuojančią pabėgėlių skirstymo sistemą, čia neleidžiama susidaryti getų tipo gyvenvietėms, kuriose gyventų tik imigrantai. Mokyklinio amžiaus vaikams organizuojamos specialios integracinės klasės. Priimtas labai svarbus pabėgėlių integracijos įstatymas, kuriuo įvedamas privalomas vokiečių kalbos mokymas, integracijos kursai, išplėstos viešųjų darbų galimybės. Nenorintiems integruotis įvestos sankcijos. Jiems gali būti nesuteiktas oficialus pabėgėlio statusas, nemokamos ar sumažintos socialinės išmokos. Vokietijos verslas taip pat nedramatizuoja situacijos ir tikisi bent jau nemažą dalį šių žmonių integruoti į darbo rinką. Vokietijoje trūksta darbo rankų, visuomenė sensta, gimstamumas yra labai mažas.

Vokiečiai gali ir daro daug, tačiau nebūtų teisinga į viską žiūrėti tik pro rožinius akinius. Visuomenėje padaugėjo netikrumo ir nerimo dėl ateities. Populiarėja kraštutinės politinės jėgos. Žmonės bijo, kad kai kurie pabėgėliai gali radikalizuotis, imtis teroro veiksmų kaip Prancūzijoje ar Belgijoje. Ar pavyks pabėgėlius integruoti dar šiandien – per anksti daryti išvadas, tačiau Vokietijoje dedama daug pastangų.

Bet kokiu atveju mes turime būti solidarūs su vokiečiais. Tada ir patys galime tikėtis solidarumo, jei mums kiltų panašaus pobūdžio iššūkių.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Kodėl Rytų Ukrainos gyventojams, pavyzdžiui, Donecko ir Luhansko miestelėnams, kurią nors dieną neišėjus į gatves ir nesustojus į gyvą grandinę? Kodėl protestuojant prieš karą nesujungus gyva žmonių grandine Kijevo ir Mariupolio, Kijevo ir Odesos?

Tokie klausimai – nuoroda į 1989-ųjų Baltijos kelią. Atsakymams nereikia apklausų. Rytų Ukraina – ne Lietuva, nors tuose kraštuose apstu ilgesnių ar trumpesnių civilių automobilių vilkstinių. Bet piliečiai ne vyksta pareikšti savo laisvės siekių kaip Lietuvoje prieš 25 metus, o bėga nuo karo. Be to, labai skiriasi tuometinių lietuvių ir dabartinių Rytų Ukrainos gyventojų galvų turinys.

Matėme vaizdus, kaip kokio nors Donecko srities kaimo gyventojų minia užtverdavo kelią Ukrainos šarvuočiams. Vadinasi, pilietinės energijos yra, tik jis besikeičiančiu santykiu padalytas tarp vadinamųjų separatistų ir vieningos Ukrainos šalininkų. Ukrainoje vykdomos antiteroristinės operacijos zona – palyginti maža ir vis mažėjanti dėmė žemėlapyje. Tačiau tenai užspeista maždaug tiek žmonių, kiek kažkada sustojo į Baltijos kelią.

Sakoma, kad Baltijos kelias – milžiniškas „flashmob’as“. Tai grupė žmonių, kurie staigiai susirenka kokioje nors viešoje vietoje, padaro kažką neįprasta, paskui išsiskirsto. Vis dar svarstoma dėl šio žodžio vertimo į lietuvių kalbą: spietis, spiečius, sąlėkis, žaibinė mobilizacija.

Baltijos kelias – tas „flashmob’as“, kurio apimtis sukūrė naują kokybę. Kosminių palydovų – greta kitų sekimo priemonių – fiksuotas žmonių spiečius, sąskrydis, sąlėkis parodė pasauliui, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės pasiryžę keisti politinę geografiją, kurios kontūrai nubrėžti 1939-aisiais Molotovo-Ribbentropo paktu.

Praėjus maždaug trims mėnesiams po 1989 m. rugpjūčio 23-iosios Maltoje įvyko Michailo Gorbačiovo ir George’o Busho vyresniojo susitikimas. Sutarta dėl šaltojo karo pabaigos. Be  jokios abejonės, Baltijos kelias buvo rimtas argumentas siekiant, kad M.Gorbačiovas įvykdytų tai, ką Josifas Stalinas pažadėjo Franklinui Rooseveltui, bet netesėjo – surengti laisvus rinkimus Baltijos šalyse ir leisti joms apsispręsti.

Praėjus savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po Baltijos kelio ir susitikimo Maltoje išties įvyko laisvi rinkimai Lietuvoje, bet iš paskos sekė Sovietų Sąjungos agresija – 1991-ųjų sausio 13-oji.

Yra ženklų, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne vienus metus bando primesti Vakarams neformalų susitarimą, pagal kurį būtų padalyta Ukraina. Susitarti, atrodo, nepavyko, todėl Rusija įsikibo dantimis į rytinę Ukrainos dalį. Vadinamasis hibridinis karas paveikesnis nei žiaurūs sovietų bandymai 1991 m. sausį įvykdyti perversmą Lietuvoje.

Žvelgdami į Baltijos kelio laikus galime pamąstyti apie situacijos trapumą. Stambaus masto jėgos panaudojimas Lietuvoje nebūtų sukėlęs pasaulinio karo. Hibridinis karas Ukrainoje šiais laikais gali virsti atvira ginkluota Ukrainos ir Rusijos konfrontacija, tačiau aiškiai pareikšta, kad NATO į konfliktą nesikiš, kol nekils pavojaus kuriai nors iš Aljanso šalių.

Rusijai taikomos ekonominės sankcijos turi ribas, o Rusijos valdžia kol kas nerodo ženklų, kad dėl sankcijų būtų linkusi pakeisti savo politiką Ukrainoje.

Kol mūsų verslininkai bando apskaičiuoti nuostolius dėl atsakomųjų Rusijos sankcijų, Lietuvoje kyla kainos. Priežastis – ne Rusija. Tokiomis vartotojams pritaikytomis „sankcijomis“ šalies verslas rengiasi euro įvedimui. Tačiau tuo nepatenkintieji tikrai nesustos į naują Baltijos kelią.

Baltijos kelias parodė pasauliui, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės pasiryžę keisti politinę geografiją, kurios kontūrai nubrėžti 1939-aisiais Molotovo-Ribbentropo paktu.

Jei vis daugiau žmonių piktinimąsi ir niurzgėjimą iškeistų į gerus darbus, tada visa valstybė stipriai pasistūmėtų į priekį ir žmonių lūkesčiai kur kas mažiau skirtųsi nuo realybės.

Daugiau nei prieš 23-ejus metus Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mūsų šalies gyventojų lūkesčiai buvo išties didžiuliai. Dauguma manė, kad ši permaina suteiks tik daug pranašumų ir kad vėliausiai po dešimtmečio gyvensime kaip švedai. Bet realybė pamėtėjo ne tik pranašumų – iš tiesų jie ėjo pramaišiui su trūkumais. Šiaip jau gyvenime visada taip būna, bet didelė dalis lietuvių tai suprato ir įvertino kaip pasityčiojimą iš savo lūkesčių, siekių ir svajonių, tad nusivylė, susierzino ir supyko.
Be reikalo. Jei geriau pagalvotų, suprastų, kad už tai, ką turime šiandien, privalome būti be galo dėkingi. Juk šiandien esame nebe Rytų, o Vakarų erdvėje, turime laisvę, demokratiją, daugybę galimybių, išaugusią gyvenimo kokybę, tai yra dar niekada istorijoje dauguma lietuvių negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar. O jei ko ir stinga, jei jaučiamės prastai, tai dėl to daugiausia kalti mes patys, tiksliau, mūsų delsimas ir klaidos, mūsų sujaukti protai, choleriška, neadekvati reakcija į daugumą iššūkių ir dažni fiasko vykdant pačius didžiausius bei šaliai svarbiausius projektus.
Ar susimąstėte kada, kiek daug laiko mes iššvaistome tuščiai. Ar kada kilo mintis, kokį nesuskaičiuojamą kiekį valandų mes prasipiktiname. Visais ir viskuo. Piktinomės ir tebesipiktiname Andriumi Kubiliumi, Algirdu Butkevičiumi, Dalia Grybauskaite, Saugumo departamentu, vadovu darbovietėje, kaimynais, blogais daktarais etc. Ir kas iš viso to? Absoliučiai nieko. Tiksliau, daug minusų: bloga nuotaika, depresija, prastėjanti sveikata, noras emigruoti ir panašiai.
Ir dar kad tie besipiktinantieji būtų teisūs. Dažniausiai, deja, ne. Nes žmonės skirtingai supranta gerumą, tai, kas yra geri darbai, nauda valstybei. Štai A.Kubilius neabejotinai mano, kad premjeraudamas per ketverius metus Lietuvai padarė daug gero ir ištraukė šalį iš duobės, o koks milijonas Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad jis nepadarė nieko gero ir yra kažkoks raguotojo vietininkas žemėje. Tad keikė ir tebekeikia jį iš širdies. Bet jie nėra teisūs.
Atrodytų, kokia čia galėtų būti išeitis? To ir paklausiau Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektoriaus kunigo Ryčio Gurkšnio SJ. Atsakymas buvo paprastas ir išmintingas: “Nesakau, kad nereikia kritikuoti ar piktintis valstybės vadovais, įmonių direktoriais ar blogais sprendimais, bet tai turėtų sudaryti tik 20 proc. šiandien tam skiriamo laiko, o 80 proc. laiko geriau skirti geriems darbams. Derėtų pagalvoti, ką gero pats galėtum padaryti savo valstybei, miestui, darbui, šeimai, Bažnyčiai, ir tai atlikti. Nauda bus nepamatuojamai didesnė, nei laiką skiriant piktinimuisi. Be to, atlikęs gerą darbą, pozityviai mąstydamas ir jausitės daug geriau, ir seksis labiau, ir sveikata pagerės.”
Regis, visai paprasta. Jei vis daugiau žmonių piktinimąsi ir niurzgėjimą iškeistų į gerus darbus, visa valstybė stipriai pasistūmėtų į priekį, ir žmonių lūkesčiai kur kas mažiau skirtųsi nuo realybės, ir savijauta būtų nepalyginti geresnė, ir noro emigruoti nebeliktų.
Įsiklausyti vertėtų ir į Dalai Lamos žodžius: “Pagrindinis kelias į laimingesnį gyvenimą – kasdien ugdyti savo mąstymą, silpninant neigiamas mintis ir stiprinant teigiamą požiūrį.”

Lig šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes.

Pristatydamas Lietuvos prioritetus pirmininkaujant Europos Sąjungos (ES) Vidaus reikalų tarybai, vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas pabrėžė, kad vienas jų bus trečiųjų šalių piliečių migracijos į ES skatinimas. „Siekdami kurti atvirą Europą, matome būtinybę užtikrinti, kad sąžiningiems trečiųjų valstybių piliečiams, atvykstantiems į ES dirbti bei mokytis, turi būti taikomos palengvintos atvykimo procedūros ir užtikrinamos visos teisės (…)“, – teigė ministras.
Akivaizdu, kad imigracijos klausimas tampa aktualus visoje ES, nes dėl mažėjančio gimstamumo bei darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus ilgainiui ims trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Kita vertus, gyventojų imigracija iš svetur kelia klausimų, susijusių su sunkiai įveikiamais kultūriniais skirtumais ir visuomenės sankloda. Juk iki šiol įvairių Vakarų Europos valstybių bandymai rasti naujųjų imigrantų integracijos modelį patyrė vien tik nesėkmes. Ir tai liudija ne tik vadinamųjų kraštutinių dešiniųjų retorika, bet ir valdančiojo Vakarų Europos šalių elito atstovų pareiškimai. Užtenka prisiminti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasisakymą apie žlugusį multikultūralizmą. Dabar jau pripažįstama, jog kadaise Vokietija padarė klaidą, kai oficialiai buvo teigiama, kad šalis nėra imigrantiška, nors 10 proc. Vokietijos visuomenės sudarė imigrantai. Būtent iš Vokietijos kilo multikultūralizmo idėja, iš esmės reiškusi, kad jei arabai ar turkai nenorėjo mokytis vokiečių kalbos, niekas to daryti jų nevertė.
Tai reiškia, kad siūlant naujas imigracijos politikos iniciatyvas iš karto būtina atsakyti, kokį ES šalių visuomenių sanklodos modelį – multikultūrinį, integracinį ar asimiliacinį – reikėtų kurti. Multikultūrinės visuomenės modelis sulaukia vis daugiau kritikos, taip išvaduojant šią sąvoką bei diskusiją apie Europos demografinę padėtį iš politinio korektiškumo tabu sistemos gniaužtų. Netgi imama kalbėti apie vertybinius konfliktus šiuolaikinėje Europoje. Ne vienas analitikas pastebi, kad ryžtingi imigrantų mėginimai apeliuoti į Vakarų kultūroje įsišaknijusias tolerancijos bei pagarbos principus, o jų pagrindu – įtvirtinti normas ir taisykles, visiškai svetimas krikščioniškajai civilizacijai, liudija, koks aštrus vertybinis konfliktas slypi ES valstybių narių visuomenėse.
Žinomas JAV politikos apžvalgininkas George‘as Weigelis teigia, kad Europoje vyksta du vertybiniai mūšiai: pirmasis vertybių karas – tai kova tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą, ir tų, kurie palaiko tradicines moralines vertybes. Antrasis – tai kova dėl teisės apibrėžti pilietinės visuomenės prigimtį bei nustatyti multikultūralizmo ribas Europoje, kuriai susiduriant su rimtomis demografinėmis problemomis vis aktualesnis tampa imigrantų iš arabų pasaulio metamas iššūkis.
Vis dėlto Vakarų Europoje itin stiprios tos politinės jėgos, kurios vadovaujasi visiškai kitokiomis prielaidomis. Liberalams imigracija tėra vienintelė reali priemonė užtikrinti ekonomikos augimą. Vertybių karai, demografinės problemos, multikultūralizmo iššūkiai – tai sąvokos, kurios nepriklauso liberalizmo dimensijai. Bet gali būti dar blogiau. Vakarų Europoje sparčiai populiarėja naujosios kairės ideologija, teigianti, kad nepavykus įgyvendinti klasikinio marksistinio socialinio projekto reikia kuo labiau stengtis įgalinti veikti įvairias mažumas – nuo seksualinių iki naujųjų imigrantų – ir taip pakeisti tradicines Vakarų Europos vertybes bei pertvarkyti visuomenės sanklodą.
Įdomu ir tai, kad iš musulmoniškų šalių atvykę imigrantai ar jų vaikai, gavę pilietybę, per rinkimus linkę balsuoti už Vakarų Europos socialistus arba žaliuosius. Tą rodo tyrimai. Pavyzdžiui, Francois Hollande‘o pergalė prieš Nicolas Sarkozy per pastaruosius Prancūzijos prezidento rinkimus siejama su musulmonų balsais. Tik šiek tiek daugiau nei milijonas balsų Prancūzijos prezidento rinkimuose skyrė F.Hollande‘ą nuo tuometinio prezidento N.Sarkozy. Rinkimuose dalyvavo maždaug 2 mln. musulmonų, iš kurių apie 90 proc. (1,7 mln.) palaikė Prancūzijos socialistų kandidatą. Tad akivaizdu, kad be imigrantų balsų socialistų kandidatas nebūtų pasiekęs pergalės. Tai leidžia teigti, kad būtent socialistai bei žalieji ir yra ta jėga, kuri suinteresuota ne tik skatinti imigracijos procesus Europoje, bet ir laipsniškai lengvinti imigrantų „įpilietinimo“ procesą, kuriant multikultūrinės visuomenės iliuziją.
Tokia logika veikia ne tik Vakarų Europoje, bet ir JAV. Demokratų partijai atstovaujantis prezidentas Barackas Obama šiemet pasiūlė imigracijos reformą, pagal kurią apie 12 mln. nelegalių imigrantų (97 proc. jų – lotynų amerikiečių kilmės) po aštuonerių metų gali gauti žaliąją kortą – leidimą nuolat gyventi JAV, o po dar penkerių metų – JAV pilietybę. Reikia turėti galvoje, kad 70 proc. lotynų kilmės amerikiečių nuolat balsuoja už demokratus, tad ši reforma – tai ne tik siekis į šalį pritraukti kvalifikuotų verslininkų ir inžinierių, kurie, anot B.Obamos, kurs darbo vietas ir kels ekonomiką, bet ir galimybė demokratams sustiprinti rinkiminę atramą JAV politinėje sistemoje.
Tad svarstant multikultūralizmo perspektyvas Europoje norisi žinoti, kokius šios problemos sprendimus gali konservatyvesni Vakarų Europos valstybių sluoksniai. Kelis dešimtmečius jie buvo pasirinkę tylą, tą daryti juos vertė ir kairiųjų primesta tolerancijos bei politinio korektiškumo samprata. Tad nuo ko pradėti formuluoti savo poziciją? Pirmiausia bent jau reikėtų pripažinti, kad atsiribodama nuo savo krikščioniško tapatybinio pamato ir pasirinkusi agresyvaus sekuliarizmo kelią Europa nebėra pajėgi iškelti imigrantams jokios vertybinės kartelės, ragindama prisitaikyti prie Europos kultūrinį pagrindą sudarančių normų ir taisyklių. Nykstant vertybiniams Europos kultūriniams orientyrams, kartu nyksta ir bet kokia galimybė atrasti sėkmingą visuomenės integracijos modelį.
Šiame debatų apie multikultūralizmą kontekste išgirdus Lietuvos vidaus reikalų ministro pasisakymus apie imigracijos skatinimą norėtųsi klausti, ar Lietuva pritaria, kad demografinės Lietuvos ir visos ES problemos bus sprendžiamos imigracijos skatinimo politika. Ir kokį naujųjų imigrantų politikos modelį ES savo pirmininkavimo metu siūlys įgyvendinti Lietuva? Ar mūsų ministras apie tai bent pagalvojo?
Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai atrodytų daug rimčiau, jeigu mūsų šalies atstovai pasiūlytų receptą, kaip spręsti demografines Europos problemas ar bent jau pradėtų apie tai diskusiją. Juk norint, kad ES valstybių narių visuomenių demografinė padėtis išlaikytų stabilumą, būtina, jog kiekviena šeima augintų mažiausiai po du vaikus. Tačiau dabartiniai ES valstybių narių rodikliai nesiekia šio lygio: Lietuvoje vienai moteriai tenka 1,76 vaiko, Vokietijoje – 1,36 ir tik Prancūzijoje (tų pačių imigrantų dėka) pasiektas 2,03 rodiklis.
Šiandien ES vidutiniškai keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas. Jeigu tendencija išliks tokia pati, 2060 m. du dirbantieji turės išlaikyti vieną pensininką. Tai būtų nepakeliamas spaudimas ES valstybių socialinėms sistemoms. Šiam iššūkiui įveikti turime dvi alternatyvas – imigraciją, kuri tik didina kultūrines įtampas Vakaruose, arba gimstamumo skatinimą. Stiprinkime, o ne griaukime Europą.

Įdomu, kokį naujųjų imigrantų politikos modelį pirmininkaudama ES siūlys įgyvendinti Lietuva? Ar mūsų ministras apie tai bent pagalvojo?