Praėjusius metus Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo gyveno savo sąskaita – šalies prekybos su užsieniu balansas buvo teigiamas, tai reiškia, kad daugiau pagaminome ir pardavėme, nei nusipirkome.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pirmą kartą atkurtos valstybės istorijoje subalansuotą užsienio prekybą prilygino ekonominės nepriklausomybės atkūrimui. Tai visai neperdėtas vertinimas. Jeigu valstybė, ypač tokia nedidelė, mažą vidaus rinką turinti šalis, kaip Lietuva, nuolat perka prekių ir paslaugų už didesnę sumą, nei uždirba parduodama, vadinasi, ji gyvena ne savo sąskaita, bet skolon. O skolas anksčiau ar vėliau tenka atiduoti, nes vėlgi nesame branduolinė valstybė, kaip Rusija, galinti į savo skolas žiūrėti pagal tą rusišką patarlę: jei kam buvau skolingas, visiems atleidžiu. Bet netgi iš Rusijos galima išsireikalauti skolas, kaip tą įrodė britai ir prancūzai, septynis dešimtmečius saugoję dar imperinės Rusijos paskolos obligacijas, kurias bolševikai buvo paskelbę nebegaliojančiomis. Valdžios pasikeitė, ir bolševikų anūkai sumokėjo viską, dargi su palūkanomis.
Kažkaip susiklostė, kad ne tik Lietuvos visuomenė, kurios ekonominis išprusimas dar ir šiandien, švelniai tariant, menkas, bet netgi dauguma politikų ilgą laiką nesuvokė, jog kone visą laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo gyvenome ne pagal pajamas, bet į skolą. Nebeatsimenu, kuriais tiksliai metais, bet dar prie LDDP valdžios Algirdas Brazauskas, tuo metu buvęs prezidentu, kalbėdamas Seime (regis, tai buvo valstybės vadovo metinis pranešimas) pasakė: “Mes patys neišsilaikome.” Kiek pamenu salės ir paskesnę žiniasklaidos reakciją, tuomet niekas, išskyrus nebent kelis pernelyg protingus ekonomistus, nesuprato, ką jis sako, tad jokio skandalo nebuvo.
O pasakyti ūkiškos natūros A.Brazauskas tuomet norėjo štai ką: nuo 1992-ųjų, kai Lietuva, pirmoji iš buvusių sovietų okupuotų šalių tapusi Tarptautinio valiutos fondo nare, paėmė pirmąją savo paskolą, valstybė visą laiką leido sau gyventi geriau, nei uždirbdavo. Viešai tai skambėdavo nekaltai ir sunkiai suprantamai ne specialistui: neigiamas prekybos balansas. Sakant supaprastintai, liaudiškai – pirkdavome už didesnę pinigų sumą, nei jų uždirbdavome parduodami. Skirtumą tarp pajamų ir išlaidų dengdavome paskolomis, juoba kad anuomet jos nebuvo tokios jau didelės duodančiųjų požiūriu: na, 100–150 mln. JAV dolerių – ar tai pinigai?
Tarptautinėms finansų rinkoms tai nebuvo pinigai, bet Lietuvai, tais laikais, kai doleris kainavo keturis litus, o visas Lietuvos biudžetas sukosi apie milijardą dolerių (1994-ųjų biudžeto pajamos – 2,8 mlrd. Lt, 1995 m. – 3,7 mlrd. Lt), tai buvo pinigai, kurie leido mokėti pensijas, atlyginimus valstybės sektoriaus darbuotojams (tiems patiems mokytojams, gydytojams, policininkams, bet ne biurokratams, kurie visados buvo tik smulkmena bendrose valstybės išlaidose). Tais laikais netgi premjerų darbo kokybė buvo matuojama gebėjimu pasiskolinti. Mename, kai Ilguoju Stabilizatoriumi pramintas (ir iš tiesų finansus stabilizavęs) Adolfas Šleževičius 1995 m. gavo iš Europos banko per 150 mln. ECU (buvo tokia bendros ES valiutos pirmtakė), pagyroms nebuvo galo.
Taip Lietuva ir gyveno visus du dešimtmečius – pirkdavo daugiau, nei parduodavo, skirtumą dengdavo paskolomis, Europos Sąjungos fondų pagalba, emigrantų siunčiamomis pinigų perlaidomis (vienu metu šios buvo didesnės nei visa ES parama). Kita vertus, emigracija irgi iš esmės yra eksportas, tik parduodama ne prekė ar paslauga, o darbo jėga. Ir niekas dėl to pernelyg galvos nesuko, ypač kai po įstojimo į ES atsivėrė Skandinavijos bankų kredito linijos ir visi šokosi skolintis – namams, butams, mašinoms, televizoriams, netgi atostogoms. Iš kur tie neuždirbti pinigai atsiranda, susimąstydavo vėlgi tik pavieniai ekonomistai, kurių niekas nesiklausė. Visą tą laiką užsienio prekybos deficitas didėjo, kartu didėjo ir Lietuvos skola užsienio kreditoriams.
Šiuo požiūriu dabartinė Lietuva smarkiai į negerąją pusę skyrėsi nuo tarpukario smetoniškos Lietuvos, kurią valdę iš ūkininkų kilę politikai bei ekonomistai ir į valstybės finansus žiūrėjo kaip į savo ūkį: valstybės biudžetai visados būdavo subalansuoti, valstybės užsienio prekybos balansą irgi stengtasi palaikyti teigiamą. Pasak “Royal Institute of International Affairs” leidinio, Lietuvos užsienio prekyba turėjo teigiamą balansą 1922, 1924, 1926, 1929, 1930, 1932–1936 metais, arba dešimtmetį iš dviejų, tekusių tarpukario Lietuvai.
Suvokimas, kad gyvename į skolą, palengva atėjo tik dabar ir tik todėl, kad ekonominės krizės metais Seimo opozicija ir premjero Andriaus Kubiliaus nemėgusieji ekonomistai pasičiupo didėjančių skolų temą kaip šuo cukrinį kaulą. Iš dalies teisingai, nes skolos fizine išraiška iš tiesų didėjo. Iš dalies – ne, nes buvusiai Vyriausybei dažnai teko naujomis skolomis dangstyti tas, kurias ekonominio augimo laikais prisiėmė jos pirmtakės.
Tačiau pats suvokimas, kad gyvename ne pagal pajamas, yra gerai. Nes po to einantys žingsniai – suvokimas, kam išleidžiami pasiskolinti pinigai ir iš kur galima gauti pajamų, kad skolas padengtume. Suvokimas, kam skolinamasi, nežinantįjį šokiruoja ne ką menkiau, nei suvokimas, kad gyvename ne pagal pajamas. Imame artimiausią, 2012 m. biudžetą ir žiūrime du skaičius: pasiskolinta 11,3 mlrd. Lt, “Sodros” išlaidos pensijoms, motinystės ir kitoms pašalpoms – 11,2 mlrd. Lt. Žinoma, ekonomistai ar finansininkai gali prisikabinti, esą įmokos “Sodrai” eina ne iš užsienio paskolų, o šios irgi turi savo tikslines paskirtis, bet visa tai neesminiai dalykai.
Esmė tokia – Lietuva skolinasi tokią pinigų sumą, kokia reikalinga pensijoms išmokėti. Pensininkai, kurių vis daugėja, gyvena į skolą, nes dirbantieji nesugeba jų išlaikyti. Nes mūsų ekonomika tokia, kad kasmet užsienyje nusipirkdavome prekių ir paslaugų daugiau, nei patys jų sugebėdavome parduoti. Iki šiol. Dabar jau sugebame daugiau parduoti. Vieni metai žiaurių ekonominių reformų krizės sąlygomis, o po jų – treji metai kaskart stiprėjančio eksporto augimo bei investicijų pritraukimo į Lietuvą davė savo vaisių.
Dabar svarbiausia nesustoti ir atminti, kad vienas didžiausių Lietuvos prekybos deficitų – su Rusija, kuriai kasmet už dujas ir elektrą sumokame apie 4 mlrd. Lt. Visagino atominė elektrinė – tai pirmiausia eksportui skirtos produkcijos fabrikas, kartu išstumiantis iš rinkos rusišką importą. Lygiai kaip ir skalūnų dujos, kurių gavyba (jeigu žvalgyba duos teigiamą rezultatą), gali galutiniai pakeisti užsienio prekybos balansą Lietuvos naudai. O jei ne, tai dabartiniai valdantieji po poros dešimtmečių liks be pensijų, nes nebus iš ko jų mokėti.

Audrius Bačiulis

ĮKARTA
Iki šiol užsienyje nusipirkdavome prekių ir paslaugų daugiau, nei patys jų sugebėdavome parduoti. Dabar jau sugebame daugiau parduoti.

Iš šalies tiek žmogus, nežinantis, į kurią pusę eina, tiek besitąsanti valstybė atrodo komiškai.

Nežinau, ar daug žmonių mėgsta vaikščioti keista žingine: vienas žingsnis pirmyn – vienas atgal, trys žingsniai pirmyn – du atgal, bet būtent taip į priekį juda mūsų valstybė. Ir tai pasakytina kone apie visas gyvenimo sritis. Štai energetikos sektoriuje žengėme tris žingsnius į priekį, o dabar žengsime du atgal, švietimo srityje su studijų krepšeliais žengėme keturis žingsnius į priekį, o dabar planuojama grįžti tris atgal, su kaupiamosiomis pensijomis kažkada pasistūmėjome penkis žingsnius pirmyn, o dabar jau kuris laikas judame ir dar judėsime tik atgal.
Tiesa, būna ir atvirkščiai: su daugiabučių renovavimu iki šiol žengėme aštuonis žingsnius atgal, o dabar gal kokį porą žingsnių pajudėsime į priekį. Panašiai ir užsienio politikos srityje: pastaruosius dvejus metus – keturi žingsniai atgal, na, o dabar gal kiek į priekį pajudėsime. O iš šalies tiek žmogus, nežinantis, į kurią pusę eina, tiek besitąsanti valstybė atrodo komiškai.
Bet juk yra valstybių, kurios juda tik į priekį, na, gal su šiokiais tokiais pastoviniavimais, bet ne nuolat grįždama. Taip žingsniuoja visos Skandinavijos valstybės, taip juda ir šiaurinė Baltijos sesė Estija. Labai svarbu ir įdomu tai, kad Estijoje veikia toks Ateities institutas, kuris parodo Estijos valdžiai keletą kelrodžių, o ši visą valstybės vežimą ir nukreipia į pasirinktą pusę, bei tikslui pasiekti skiria visus resursus. Ir pirmyn juda visas vežimas, o ne du jo trečdaliai.
Taigi pasirinkę siekiamybę, į ką norėtų būtų panašūs, estai pagal tai reformuoja visas sritis – ir policiją, ir sveikatos apsaugą, ir švietimą bei mokslą. Ir naujai atėjusi valdžia ne grįžta atgal, o tęsia ankstesnės valdžios darbus, žinoma, su kai kuriomis korekcijomis. Bet nebūna taip, kad viena valdžia nusprendė statyti elektrinę, o kita viską nubraukė, viena įvykdė švietimo reformą, o kita viską sugriovė iki pamatų ir statybas pradeda iš naujo. Tik laukiniai taip elgiasi. Na, ir mes. Dažnai.
Iš tiesų daugumą reformų ir permainų atlikti gana paprasta, reikia tik valios. Štai kadaise britas Johnas Cowperthwaite’as Honkongo valstybės sektorių sumažino devyniais dešimtadaliais, atleido devynis dešimtadalius valstybės tarnautojų ir devyniais dešimtadaliais sumažino visus reguliavimus bei mokesčius. Ir valstybė nuo to nesugriuvo, priešingai, viskas ėmė augti neįtikėtinu greičiu, ir galiausiai Honkongas suklestėjo.
Manau, kad tik drastiškomis priemonėmis galima išspręsti ir didžiąją dalį Lietuvos problemų. Tarkime, šešėlinę ekonomiką sumažinti nuo 30 mlrd. Lt iki minimumo ir algų mokėjimą vokeliuose panaikinti nėra toks jau neįmanomas uždavinys – iš tiesų mokesčių inspektoriai ir šiandien puikiai žino, kur ir kam atlyginimai mokami vokeliais.
Vienas kelias šešėlinės ekonomikos menkinimo link galėtų būti labai kieta ir principinga Mokesčių inspekcijos vadovybė ir aktyvus specialiųjų tarnybų darbas. Užsispiria ir šukuoja visas be išimties įmones, mokančias 100–500 Lt atlyginimus, o rezultatus skelbia viešai. Pavyzdžiu čia galėtų būti praėjusios savaitės Muitinės departamento operacija, kai buvo susemtas 21 galbūt korumpuotas muitininkas. Tokios operacijos turi milžinišką prevencinį poveikį.
Kitas kelias, kuriuo galėtų žengtų Mokesčių inspekcija, ir šį kelią puikiai žino ir net patys siūlo mokesčių inspektoriai, – tai visuotinis ne pajamų, o išlaidų skaičiavimas bei deklaravimas. Tada visi žmonės būtų suinteresuoti gauti čekius už prekes ir paslaugas.
Lygiai tokių pat drastiškų reformų reikia ir mūsų švietimo, taip pat sveikatos ar teisėtvarkos srityse ir apskritai visame viešajame sektoriuje. Priemonės ir būdai žinomi, tereikia juos naudoti. O geriausia būtų, jei pirmiausia pasimokytume bent iš estų.

Gal ir mums, kaip estams, reikėtų įkurti savo Ateities institutą.

Gal būsiu palaikytas nepataisomu optimistu, bet manau, kad mūsų visuomenė sveiksta. Ar bent jau didžioji jos dalis. Tokia išvada peršasi žvelgiant tiek į priešrinkiminį mėnesį, tiek į rinkimų rezultatus. Visiškai aišku, kad būsimame Seime juokdarių bus 13 vienetų mažiau, nei buvo šiame. Nebus nei valinskų, nei nedzinskų, nei karalių, nei babilių, nebus net baukučių. Taigi jau švariau, jau sveikiau.
Sveikatos būsimam Seimui pridės ir tai, kad jame bus gerokai mažiau “Tvarkos ir teisingumo” populistų. Mat šiai partijai pastarieji rinkimai buvo tikrai nesėkmingi, o Rolandas Paksas šiemet buvo išstumtas ne tik iš politikos, bet jau net ir iš politikos paraščių. Sveikatą liudija ir tai, kad “Drąsos kelio” partija per šiuos rinkimus gavo tris kartus mažiau mandatų, nei tikėjosi. Tad destruktyvumo ir neprognozuojamumo galbūt nebus tiek jau daug, kiek galėjo būti.
Atsiras tvirtinančių, kad Darbo partijos proveržis visuomenės sveikimo tikrai neliudija. Tačiau kaip čia pasakius… Manau, kad žmonių mulkinimo virtuozui Viktorui Uspaskichui jau visai netrukus toji pergalė gali tapti gana sprangi. Jei jau dabar tokia neatrodo. Prieš aštuonerius metus jam buvo leista gana netrumpai ir gana laisvai pasidarbuoti vykdomojoje valdžioje bei pasitvarkyti savo reikalus. Po šių rinkimų nei jis, nei jo partiečiai tokių šansų neturės.
Kadangi per šiuos rinkimus Darbo partija tikrai galingai “apsitapšnojo” su balsų pirkimo skandalais, kadangi teisme visu tempu vyksta Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos nagrinėjimas, kadangi paaiškėjo, kad su Darbo partija siejamuose žiniasklaidos leidiniuose algos mokamos vokeliuose (o tai liudija, kad V.Uspaskichas šiuo požiūriu nepagydomas) ir kadangi Mokesčių inspekcija su įvairiausiomis specialiosiomis tarnybomis “darbiečius” narstys po kaulelį, kyla labai didelis klausimas, ar “darbiečiai” per ateinančius ketverius metus apskritai galės prisiliesti prie vykdomosios valdžios. Juolab kad Andrius Kubilius, išgirdęs apie balsų pirkimo atvejus per šiuos rinkimus, jau visai kategoriškai pareiškė, jog konservatoriai į koaliciją su Darbo partija tikrai neis.
Ir net jei “darbiečiai” kažkokiais kitokiais būdais prisilies prie realios valdžios, kažkodėl neabejoju, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė juos pastatys ant ausų arba ant blakstienų. Ir kontrolė bus tikrai galingesnė, nei buvo tada, kai V.Uspaskichas darbavosi ūkio ministru. Tiek iš visų tarnybų, tiek iš žiniasklaidos pusės, ir jau nuo pirmosios dienos. Ypač visi laukia minimalios algos padidinimo iki 1509 Lt ir nedarbo panaikinimo Lietuvoje.
Tiesa, to laukia nelabai sveika visuomenės dalis (nes nedarbo pasaulyje dar niekas nėra panaikinęs), bet sveikoji visuomenės dalis deda visas pastangas, kad pagydytų apspangusius, Viktorėlio virusu užsikrėtusius tautiečius. Ir daro tai labai sėkmingai: dar net nesibaigus Seimo rinkimams jau visu gražumu buvo atskleistas Darbo partijos ir jos lyderių papuvimas. Jei jiems bus leista pūti          kur nors politinio komposto duobėje, tada jau visai užtikrintai bus galima tvirtinti: mūsų visuomenę apleidžia dalis bjaurių ligų.
Baigdamas Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus norėčiau pasiteirauti: šiemet vasarą privačiame pokalbyje minėjote, kad socialdemokratams su “darbiečiais” ir ypač su V.Uspaskichu ne pakeliui. Ar kažkas pasikeitė? Ar jūs žodžio žmogus?

Dar net nesibaigus Seimo rinkimams jau visu gražumu buvo atskleistas Darbo partijos ir jos lyderių papuvimas.

Prieš šiuos Seimo rinkimus tarp politikų itin madinga vaidinti, kad jie labai artimi žmonėms, kad jie tokie patys kaip mes. Konservatoriai leidžia specialius leidinius, kuriuose rodo, kaip jie kepa duoną, raugia agurkus, žvejoja, myli kates, šoka, kapoja malkas ar pjauna žolę, paksistai verda žuvienę, sportuoja, dainuoja, rengia “talentų šou”, o kad būtų dar įtikinamiau, reguliariai pasipiktina didelėmis šildymo kainomis.
Vaidybos elementų netrūksta ir socialdemokratams ar “darbiečiams”, tačiau visus plačiais savo vaidybos užmojais nuneša Artūras Zuokas. Jis praktiškai kas savaitę pristato vis naujų numerių: tai jis rūpinasi vilniečių vaikų darželiais, tai žada šimtą vaikų žaidimo aikštelių sostinėje, tai paskelbia, kad jau tuoj tuoj mus pigiai skraidins savivaldybės aviakompanija, tai blaškosi po visuomeninį transportą (žinoma, su TV kamerų palyda).
Tačiau visa toji politikų vaidyba, kad jie labai artimi rinkėjams, Lietuvoje itin nevykusi: kad ir ką politikai demonstruotų, galiausiai vis tiek išaiškėja, kad jie nesuvokia paprastų žmonių problemų. Tai puikiai patvirtina jau minėto A.Zuoko pavyzdys. Juk jei A.Zuokas į troleibusą įliptų ne kartą per penkerius metus ir tik tam, kad perkirptų juostelę, jis tikrai nebūtų palaiminęs tokios nevykusios visuomeninio transporto bilietų sistemos. Važinėdamas riedžiais, prabangiais automobiliais, “cabais” ar tanketėmis, niekada nesuvoksi, kokia visuomeninio transporto sistema patogiausia, pigiausia ir priimtiniausia miestiečiams. Arba nevesdamas vaikų į valstybinį darželį sukursi tokią suveltą priėmimo į vaikų darželius sistemą, kad nuo tėvų keiksmų žagsėti pradėsi, o vaikų žaidimo aikšteles įrenginėti imsi lapkritį, kai jų jau niekam nebereikia. Ir apskritai pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad prie ko tik prisiliečia A.Zuokas, viskas virsta pelenais ir baigiasi nesąmonėmis.
Tarkime, kokio Hamburgo ar Brėmeno merai ir kiti aukšti savivaldybių tarnautojai viešuoju transportu reguliariai važiuoja į darbą ar iš jo, ir dažnai skirtingomis transporto priemonėmis, todėl šiuose miestuose sukurta visuomeninio transporto sistema beveik tobula ir neįtikėtinai patogi tiek šių miestų gyventojams, tiek svečiams, be to, dar ir pigi. Šiaip jau A.Zuokas tikrai daug keliauja, ieško naujų idėjų, bet dauguma tų idėjų orientuotos į paviršutinišką grožį. Kur kas geriau būtų, jei jis parsivežtų idėjų, kaip gyvenimą vilniečiams padaryti patogesnį. Juk Europoje esama išties daug labai pavykusių viešojo transporto bilietų sistemų, tad gal užtektų vieną jų tiesiog perkelti į Vilnių. Ir be jokių lietuviškų patobulinimų.
O apskritai visiems politikams prieš rinkimus gal geriau būtų demonstruoti ne tai, kaip augini gėles, mini dviratį ar verdi vakarienę, o kaip moki valdyti valstybę, kaip sugebi pasirinkti tinkamą komandą, kaip išmanai kertines valstybės sritis, kaip supranti žmonių problemas ir ar žinai, kaip reformuoti labiausiai užpelkėjusias sritis. Nes jei rinkėjai valdžią rinks pagal kandidatų gebėjimus kepti žuvį, auklėti šunis ar fotografuoti gamtą, tai daugiabučių renovavimo programa ir kiti valstybei svarbūs projektai merdės dar ketverius metus.

Tampame kažkokia pedagogų tauta – auklėjame vieni kitus, mokome ir, maža to, tiesiog nusigręžiame, jei žmogus mąsto kitaip. Bet skaudžiausia tai, kad nustojame klausytis ir girdėti.

Kažkurią dieną kalbėjausi su pažįstamu, kuris pasipasakojo, jog ką tik grįžo iš įdomaus renginio, kaip jis sakė, padėjusio pažvelgti į savo vidų ir savotiškai prisiliesti prie savo esybės. Tai buvo mums gana keistu vardu pavadinta tylos stovykla, kurią rengė joga besidomintys tautiečiai. Vardas tikrai, matyt, daug kam pasirodys keistas, nes tylėti mums nėra įprasta – juk esame įpratę malti liežuviu, o dabar ypač įvaldėme mokymų ir pamokymų meną, tad kokia čia dar tyla gali būti reikšminga.

O tas žmogus grįžo iš tiesų pasikeitęs. Klausantis net jo balsas atrodė kitoks: tylesnis, ramesnis, gal net kažkaip kitaip skambantis. Jis pasakojo, kad pirmas kelias dienas buvo gana sunku, nes vis norėjosi ką nors užkalbinti, tačiau pamažu pavyko likti su savimi ir išgirsti savo vidinį balsą: „Kažkas įvyko, kilo jausmas, kad ir aš pats, ir pasaulis kitaip ėmė atrodyti. Tapo ramu, nebekilo noro kitus kalbinti, kažkur skubėti, lėkti.“ Bet mane labiausiai sužavėjo kita jo mintis: „Stovykla nebuvo nekalbėjimo, tai – tylos meno stovykla. Juk norėdami galėjome siuntinėti žinutes telefonu ir kalbėti, kalbėti…“

Tyla ir nekalbėjimas… Du tokie, atrodytų, vienodi ir tokie skirtingi fenomenai. Ir iš tiesų, kai įsigilini, pradedi suvokti, kad net ir patys žodžiai apie skirtingus dalykus kalba. Nekalbėjimas tėra susilaikymas nuo kažko pasakymo, tačiau tylos tame mažai, nes vis tiek gyvename mintyse, dažnai norime kažką pasakyti ir nustojame girdėti kitą. O štai tyla man skamba visai kitaip: tai įsiklausymas į save, prisilietimas prie jausmo ir kažkokios dvasios esybės. Mes tuomet nenorime pasakyti, nes imame klausytis ir galbūt pradedame kažką išgirsti.

Tikiu, kad filosofai ir filologai mane sukritikuos už tokį suprimityvintą požiūrį. Bet turiu vilties būti išgirstas, nes tai pastaruoju metu mūsų krašte tampa prabanga. Kaip ir sakiau, tampame kažkokia pedagogų tauta – auklėjame vieni kitus, mokome ir, maža to, tiesiog nusigręžiame, jei žmogus mąsto kitaip. Bet skaudžiausia tai, kad nustojame klausytis ir girdėti. Ne vien nekalbėti, kai kalba kitas, bet tyloje klausytis ir išgirsti.

Kartą manęs paklausė: „O ką jūs veikiate dirbdamas psichoanalitiku?“ Atsakiau paprastai: „Aš klausausi…“ Nustebino klausiančiosios reakcija: „O, koks lengvas jūsų darbas!“ Tada ir ėmiau mąstyti: o iš tiesų, ar tikrai tai lengvas darbas? O kas gi yra tas klausymasis?

Supratau viena: kad ir kas sukūrė žmogų – Dievas, Alachas ar, kaip kai kurie sako, ateiviai, mes nesame atsitiktinis produktas, evoliucijos eigoje išlipęs iš vandens ir nusimetęs iš pradžių roplio šarvus, o paskui beždžionės kailį. Jau pati žmogaus prigimtis yra logiškai sudėliota. Nuo gimimo mes dar ilgai nekalbame, laukiame, kol atsivers kalbos vartai ir ims veikti kalbos padargai, ir tik tada užpildome tuštumą savo balsu. Bet ar tikrai tuštumą? Ar nėra taip, kad ta tyla skirta kaip tik klausymuisi ir girdėjimui?

Vaikas turi tai, ką mes, suaugusieji, dažnai esame pametę gyvenimo kelyje. Jis yra intuityvi būtybė, iš mimikos, balso tembro, garso, judesio, kūno pozos pasikeitimo pažįstanti aplinką ir nuspėjanti tolesnius aplinkinių veiksmus. Ir jokia kalba čia nereikalinga. Tačiau mes šį privalumą neretai pamirštame ir kalbame, aiškinamės, mokome… Bet gal tuomet ir yra ta didžioji kažkieno idėja suteikti žmogui dar vieną šansą sugrįžti prie savo esybės ir išmokti klausytis tylos? Tas šansas atsiranda auginant kūdikį, kuris nekalba, bet signalizuoja apie savo poreikius kitokiais būdais. Ir pabandyk tą pažinti, jei neturi intuicijos…

Beje, paradoksalu, bet ir mūsų smegenys sukurtos taip, kad labiau vertintume vidinį, o ne išorinį balsą. Visi žinome, kad mūsų kairysis pusrutulis kuria logiką, sąmoningus sprendimus, savaip valdo kalbą. O dešinysis labiau vertina emocijas, intuityvią veiklą, nesąmoningą pažinimą. Mes didžiuojamės, kad esam mąstančios būtybės, iškilusios savo didingumu virš kitų gyvybių. Bet nesusimąstome, kad savo protu ne tiek kuriame, kiek griauname, o mūsų kairysis pusrutulis sukurtas taip, kad ne tiesos ieškotų, bet labiau prasmę ir loginius paaiškinimus konstruotų. Ir tam, kad logiškai ką nors paaiškintų, jis gali pasitelkti melą vietoje tiesos, fantazijas vietoje tikrovės. Užtat dešinysis pusrutulis niekada neapgauna, nes išsaugo savyje visas patirtis, visus jausmus, galų gale kuria intuiciją. O jei dar prisiminsime, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus mūsų asmenybę kuria tik dešinysis smegenų pusrutulis, o ir vėliau mąstymu mes tik prisidedame prie pirmųjų jausminės patirties sukurtų rezultatų, tai suprasime, kas deda pamatus mūsų gyvasčiai ir dvasiai.

Aš vis mėgstu kartoti, kad duodamas mums protą Dievas papokštavo – savaip atėmė jausmus ir intuiciją, atėmė galimybę tylėti ir girdėti. Ir kaip kitaip, jei ne bausme, vertinti tą proto „privalumą“, kad mes vieninteliai iš gyvų būtybių žinome, jog kada nors mirsime?

Bet nemanau, kad tai vienintelė kaina, kurią mes sumokame už protą, mąstymą, kalbos dovaną. Didesnė kaina yra ryšio su kitu žmogumi praradimas, nes mes nustojome girdėti žmogų, nes pradėjome klausytis ne ausimis, bet liežuviu… Ir tuomet nebesistebiu, jog mano pacientai dažnai labiausiai vertina ne tai, kad jiems kažkas sakoma ir pasakoma, bet tai, kad jų kažkas pagaliau klausosi ir juos girdi. O jei išgirsta, tai ir supranta – ar tai ne didžiausia mums duota dovana?

Bet pabandykime kartais pasiklausyti. Oi, kaip nelengva, kaip norisi tuoj pat kažką pasakyti, išsakyti, pamokyti, pasmerkti.

Tačiau kodėl mes nepajėgiame toleruoti tylos būdami su kitu, kodėl norime ją pakeisti dažnai tuščiu plepėjimu, nebemokame išgirsti kito? Gal todėl, kad pernelyg sureikšminame protą, manydamiesi, jog esame didingiausi iš didingiausių? Mes esame tokie dideli, kad leidžiame paniekinti kitos odos spalvos žmogų, sakydami „fui, beždžionė“, ir metame į jį bananą, kaip jau ne kartą nutiko dabar vykstančiame Europos futbolo čempionate. Bet nesusimąstome, kad mes linkę į kitus žmones perkelti savo bruožus, kurių patys bijome, nemėgstame, ir taip „atsikratome“ jų. Tai gal mes ir esame tos „beždžionės“, kurios ne tik mėto bananus, bet ir drąsiai pila purvą ant kitų interneto platybėse, auklėja kitus bei moko „teisingo“ mąstymo pagrindų ir nebegirdi argumentų, nes klausosi liežuviu?

Ir tada norisi pasakyti, kad mums visiems turbūt atėjo metas nuvykti ir pabūti tylos stovykloje…

Paradoksalu, bet ir mūsų smegenys sukurtos taip, kad labiau vertintume vidinį, o ne išorinį balsą.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, vidutinis bruto darbo užmokestis išaugo 2,5 proc.

Atlyginimų padidėjimui ženklios įtakos turėjo šventiniu sezonu išmokėtos premijos, priedai ir vienkartinės piniginės išmokos, todėl ūgtelėjimas juo labiau atrodo kuklus.
Tvyrant neapibrėžtumui dėl ateities perspektyvų, daugelis darbdavių susilaiko nuo ženklesnio atlyginimų kėlimo, baimindamiesi, kad netektų pasukti psichologiškai nemalonia priešinga kryptimi, jei ūkio situacija pablogėtų ir smuktelėtų produkcijos paklausa. Dėl šios priežasties mieliau taikomas ir vienkartinis piniginis paskatinimas, o ne nuolatinis darbo užmokesčio kėlimas. Be to, susispaudimą atlyginimų srityje lemia objektyvios aplinkybės – poreikis išlaikyti krizės metu „iškovotą“ eksporto konkurencingumą. Tai ypač aktualu, Lietuvos gamintojams patiriant didesnių nei kaimyninėse šalyse gamtinių dujų kainų spaudimą.
Atlyginimų didėjimas praėjusių metų pabaigoje nebuvo visuotinis reiškinys. Pagal Statistikos departamento duomenis, smarkiausiai darbo užmokestis ūgtelėjo Panevėžio, Kauno ir Vilniaus apskrityse, tuo tarpu Klaipėdos apskrityje pernai buvo linkęs mažėti. Kita vertus, Klaipėdos regione sparčiausiai kilo naujai priimtų darbuotojų kreivė.
Analizuojant sektoriniu pjūviu, matyti, jog pastebimiau ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį stiebėsi tik keleto sektorių – IT ir ryšių, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, finansų sektoriaus bei žemės ūkio – darbo užmokestis. Tarp sėkmingesniųjų taip pat pateko ir statybos sektorius, kuriam teigiamos įtakos turėjo šilti 2011 m. pabaigos orai. Kita vertus, po didžiulio statybininkų atlyginimų kritimo sunkmečiu, dabartinis 4 proc. padidėjimas dar yra labai menkas. Verslo paslaugų, meninių ir poilsio organizavimo veiklų darbo užmokestis praėjusių metų pabaigoje sumažėjo.
Krizės laikotarpiu darbo užmokesčio srityje įvyko ir teigiamų poslinkių. Siaučiant visuotinei atlyginimų korekcijai, sumenko oficialaus darbo užmokesčio netolygumai. Pavyzdžiui, 2007 m. pabaigoje Tauragės apskrities darbo užmokestis buvo beveik 25 proc. mažesnis negu šalies vidurkis, o 2011 m. pabaigoje – 21 proc., Marijampolės – atitinkamai 20 proc. ir 16 proc. Tiesa, po sunkmečio liko tik viena apskritis, kurioje darbo užmokestis yra atsiplėšęs nuo šalies vidurkio – tai Vilniaus regionas, kuriame atlyginimai ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį viršijo vidutinį šalies darbo užmokestį 12 proc. Mažesniųjų miestų apskrityse dažniau darbo užmokesčio statistiką iškraipo šešėlinis atlygis – didžiuosiuose miestuose esanti reikšmingesnė valstybinių įstaigų ir finansų sektoriaus dalis leidžia manyti, jog atlyginimai mokami skaidriau.
Svarbiausia darbo užmokesčio išlaidų optimizavimo priemonė sunkmečiu buvo ne darbo užmokesčio, o darbuotojų skaičiaus apkarpymai. Darbdaviai išlieka santūrūs ir įdarbinimo srityje, o nedarbo lygis mažėja gana vangiai. Antai į tradicinę pramonę besiorientuojančiose Tauragės ir Utenos apskrityse praėjusiais metais nedarbo lygis buvo netgi didesnis nei 2010 metais.
Galiausiai nedera pamiršti ne sykį minėto reiškinio – realaus darbo užmokesčio mažėjimo, kurį lemia aukštoka infliacija. Neslūgstant energijos išteklių ir kitų žaliavų kainoms pasaulinėje rinkoje, infliacija 2012 m. vis dar viršys darbo užmokesčio padidėjimą.
Manome, jog šių metų pirmąjį pusmetį vidutinio darbo užmokesčio plėtra gali šiek tiek sulėtėti, tačiau į nuosmukio teritoriją neįžengs. Sudaryti sąlygas spartesniam darbo užmokesčio kilimui galėtų nebent palankesnės išorės rinkų tendencijos, kurios leistų lengviau atsikvėpti ir drąsiau motyvuoti darbuotojus eksportuojančioms įmonėms.

– Vilija Tauraitė

Seime svarstant didesnės vertės nekilnojamojo turto, automobilių ir kitus prabangos mokesčius, komentatoriai ir apžvalgininkai ėmė kaltinti TS-LKD nukrypus nuo savo ideologinių vertybių. Tačiau ar tikrai pasisakyti už prabangos ir progresinius mokesčius yra išimtinai socialistų privilegija, o „ideologiškai nuoseklūs“ konservatoriai su liberalais mokesčius gali siūlyti tik mažinti? Ne visai taip.

Mokesčiai nenusako ideologijos

Klaidingas mitas yra per požiūrį į mokesčius skirstyti politikus pagal politines pažiūras. Tokį požiūrį Lietuvoje plėtoja Laisvosios rinkos institutas. Iš tikro mokesčiai, jų dydis ir forma nėra ideologinė vertybė pati savaime. Tačiau jie svarbūs kai siekiama tikslų, kuriuos gali lemti ideologija.

Prieš krizę Rytų Europa vienu iš pagrindinių tikslų laikė investicijų pritraukimą, o investuotojams patrauklesni yra proporciniai mokesčiai, todėl natūralu, kad visos partijos, taip pat ir socialdemokratų, pasisakė už proporcinius mokesčius. Šiandien, krizei paryškinus socialinius skirtumus tarp gyventojų sluoksnių, visuomenė labai jaučia socialinius netolygumus ir atsivėrusias skurdo bei turto žirkles, todėl valdanti koalicija privalo reaguoti į rinkėjų nuomonę.

Liberalai kartais pratrūksta, kad mokesčiai yra „blogis“, ir kad juos verta mažinti kuo labiau ar apskritai naikinti. Verta abejoti tokio negatyvaus požiūrio į mokesčius liberalumu. Skaitant liberalizmo idėjinio tėvo Adamo Smitho veikalus, matyti, kad jam didžiausia vertybė yra susitarimas. Taigi jeigu visuomenė susitaria dėl kitokių mokesčių, ar liberalu yra negerbti tokio susitarimo? Jeigu reikėtų įvardinti liberaliausią pasaulio valstybę, ne vienas nurodytų JAV ar Jungtinę Karalystę. Nors JAV politikui apsiskelbti socialistu, būtų tolygu, sužlugdyti savo politinę karjerą, tačiau abiejose veikia progresiniai mokesčiai.

Tad į bandymus tam tikras mokesčių sistemas laikyti „dešiniosiomis“, o kitas „kairiosiomis“ reikia žiūrėti atsargiai.

Daugiau solidarumo per mokesčius

Lietuvą užklupus krizei ypač paaštrėjo socialiniai skirtumai. Žmonės, kurie turėjo sukaupę kapitalo, per krizę neretai ne tik nesumažino turto, bet jį dar padidino. 2009 m. bankai siūlė net 9-12 proc. metinių palūkanų už indėlius, kuriuos draudžia valstybė. Investavus į akcijų rinkas 2009 m. kovą, per metus nesunkiai buvo galima uždirbti 100 proc. pelno. Tuo tarpu mokesčiai, Lietuvoje valdant socialdemokratams, buvo orientuoti į darbą, atleidžiant kapitalą. Žmonės, gaunantys mažas pajamas, mokesčiams skiria nuo trečdalio iki pusės savo biudžeto, kai tuo tarpu turtingesnieji mokesčiams atseikėja vos kelis procentus. Štai vasarį viešai pasirodė duomenys, kad Viktoras Uspaskichas, valdantis 65 mln. litų turtą, per metus gavo 8,5 mln. litų pajamų, o gyventojų pajamų mokesčių sumokėjo vos 10 tūkst. litų.

Gyventi prabangiai, būti turtingam nėra smerktina ar draudžiama. Visuomenei labai reikia, kad kuo daugiau žmonių gyventų pasiturimai, kuo daugiau Lietuvoje būtų milijonierių. Tačiau jau nuo seniausių laikų turtingesniųjų parama savo bendruomenei yra vertinama dorybė. Ir atvirkščiai, tokio indėlio vengimas laikomas visuomenės problema.

Senovės Graikijoje turtingesni miestiečiai privalomai turėdavo atlikti liturgijas. Liturgija – turtingų piliečių prievolė tautai: mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas, karo laivų statyba bei priežiūra ir kt. Biblija taip pat moko: „Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje“ (Įst. 15,11). Dabar liturgijų nėra, o pareigą rūpintis viešosiomis gėrybėmis yra perėmusi valstybė. Tačiau tai nereiškia, kad išnyko turtingųjų pareiga pagal galimybes prisidėti prie viešųjų gėrybių finansavimo.

Taigi konservatoriai, ypač po susijungimo su krikščionimis demokratais, visada pabrėžia, kad didelė visuomenės vertybė yra socialinių grupių santarvė. Jeigu didesnės bendruomenės santarvės galima pasiekti per mokesčius, tai kodėl atmesti šį instrumentą? Santarvės, solidarumo ir teisingumo trūkumą jaučia dauguma gyventojų, tai kaip pagrindinę emigracijos priežastį nurodo ne vienas tautietis. Todėl parlamentas privalo reaguoti į žmonių nuomonę. Apmaudu, kad ne visi politikai solidarizuojasi su Tauta. Prieš prabangos mokesčius balsavo tvarkiečiai, darbiečiai ir socialdemokratai. Atsitiktinai ar ne, tačiau būtent šiose partijose gausu turtuolių

Logiška būtų galvoti, kad taip ir yra. Jeigu prie vieneto pridėsime vienetą – turėtų gautis du. Matematikoje taip ir yra, tačiau gyvenimą reguliuoja ne vien matematikos dėsniai bei jos aksiomos. Politikoje, kaip ir gyvenime, kartais būna visai kitaip. Politikoje, pridėjus vienetą prie vieneto, gali gautis tas pats vienetas, o gali gautis ir dar mažiau.

Manau, kad Darbo partijos nariai, apsispręsdami priimti į savo gretas dalį Naujosios sąjungos atstovų su jų pirmininku Artūru Paulausku priešakyje, skaičiavo tik matematiškai ir kažin, ar pilnai suprato, kokį politinį žingsnį jie žengė. O gal suprato, tik nepritarti negalėjo.

Nekalbėsiu apie pasisakymus ir epitetus, kuriuos ne taip seniai naudojo Artūras Paulauskas, apibudindamas Darbo partiją, jos narius bei jos pirmininką Viktorą Uspaskichą. Politikams gali ir dažnai išsprūsta žodžiai, kuriuos, praėjus tam tikram laiko tarpui, jie mielai užmirštų. Taip jau būna, tačiau santykiuose tarp Viktoro Uspaskicho vadovaujamų darbiečių ir Artūro Paulausko bei jo artimiausios aplinkos buvo ne tik žodžiai, kuriuos norėtųsi užmiršti. Buvo ir darbai, o tai jau kur kas rimčiau.

Tik darbiečių balsais 2004-2008 metų Seime iš užimamų pareigų buvo pašalintas tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Be darbiečių balsų, tuometinėje situacijoje, pašalinti Seimo pirmininką buvo neįmanoma. Manau, jog tai buvo vienas iš stipriausių politinių smūgių Artūrui Paulauskui per visą jo, kaip politiko, karjeros laikotarpį. Tai buvo politinis nokdaunas, po kurio, kaip politikos lyderis jis jau nebeatsigavo ir vargu ar kada nors atsigaus.

Iš kitos pusės, labai sunku patikėti, kad Artūras Paulauskas nėra prisidėjęs prie Darbo partijos bylos staigaus suaktyvinimo tuo metu, kai ji buvo žaibiškai pradėta. Beje, bylos Darbo partijai „prasprogimo“ laikas su parodomosiomis kratomis bei antrankiais partijos vadovui Viktorui Uspaskichui, kuris savanoriškai grįžo į Lietuvą, keistai sutampa su Artūro Paulausko nuėmimo iš Seimo pirmininko pareigų laiku. Tuometinis VSD vadovas buvo labai artimas Artūrui Paulauskui žmogus. Tad kas gali paneigti, kad…

Ši byla, kurioje akivaizdžiai jaučiamas politinis kvapelis, Darbo partijai bei jos pirmininkui Viktorui Uspaskichui pridarė ir dabar daro daug ir rimtų nemalonumų.

Žinant tokią situaciją, sunku būtų patikėti, kad rinkėjai, simpatizuojantys Darbo partijai bei partijos nariai, turėtų stipriai mėgti buvusį Seimo pirmininką bei jo aplinkos žmones, kurie greičiausiai ir toliau nenuilsdami ir galimai neteisėtai renka informaciją bei galimą kompromatą apie savo draugus ir oponentus.

Neatrodo, kad ir visi Naujosios sąjungos nariai bei jų rėmėjai, trokšta klusniai įsijungti į Darbo partijos gretas vien todėl, kad buvęs jų lyderis Artūras Paulauskas patektų į pirmąjį Darbo partijos sąrašo dešimtuką ir kaip nors „įsilaužtų“ į Seimą. Jie puikiai supranta, jog tai elementarus partijos narių, buvusių bendražygių išdavimas ar pardavimas, siekiant asmeninės naudos, kurios inirtingai siekia buvęs jų pirmininkas Artūras Paulauskas.

Atrodo, kad abipusių simpatijų yra tikrai nedaug. Tiesa, pragmatizmas ir asmeninės naudos siekis liejasi per kraštus.

Taigi, kas gausis sudėjus vieną Darbo partiją ir dalį vienos Naujosios sąjungos?

Dvejetas, vienetas ar nulis?

Laikas parodys. Rinkėjai nuspręs.