Kodėl naujasis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, garbingas Kauno mokslininkas, savo politinei karjerai pasirinko nešvarią Darbo partiją ir ar Viktoras Uspaskichas neįtrauks jo į savo aferas?

Gabus mokslininkas – bet koks bus ministras?
44 metų kauniečio Vigilijaus Juknos biografijos, priešingai nei jį į didžiąją politinę areną išvedusios Darbo partijos, neteršia nė menkiausia dėmelė.
Jis – talentingas mokslininkas, profesorius, nuo pat zooinžinieriaus studijų baigimo 1991 m. dirbantis Kauno veterinarijos akademijoje, vienas stipriausių gyvulininkystės srities mokslininkų šalyje. Vienturtis Veterinarijos akademijos profesoriaus Česlovo Juknos, gyvulininkystės mokslo pradininko Lietuvoje, didelio autoriteto mokslo pasaulyje, sūnus, nuo mažų dienų žinojęs, kad užaugęs seks tėvo pėdomis.
„Iš savo tėvo, kuris yra žinomiausias gyvulininkystės mokslininkas šalyje ir kuriam mes visi žemai lenkiamės, jis gavo labai daug“, – sako buvęs V.Juknos bendrakursis, o vėliau – kolega Veterinarijos akademijoje prof. Paulius Matusevičius, dabartinis Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas.
Jo įsitikinimu, V.Jukna puikiai susidoros su žemės ūkio ministro pareigomis. „Nes yra ryžtingas, užsispyręs, veržlus ir siekiantis tikslo, mokantis greitai formuluoti užduotis ir pareikalauti iš darbuotojų, kad jos būtų įvykdytos. Be to, jis gerai žino tiek stipriąsias, tiek silpnąsias ministerijos puses, visas pagrindines žemės ūkio problemas“, – priduria P.Matusevičius.
V.Juknos kolega Veterinarijos akademijoje neabejoja, kad naujasis ministras nepadarys gėdos ir Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, nes yra stažavęs užsienyje, dalyvavęs ir vadovavęs užsienyje rengiamoms mokslinėms konferencijoms, yra Didžiosios Britanijos ir Bulgarijos mokslo draugijų narys.
Iš tiesų V.Jukna tikrai ne iš tų Darbo partijos narių, kurie į ministrus veržėsi temokėdami rusų kalbą. Žinodama, kad V.Jukna – tarptautiniuose projektuose dalyvaujantis mokslininkas, universitete turintis paskaitų ir užsienio studentams, reiklioji prezidentė jo anglų kalbos žinių nė netikrino.
„Rimtas, mąstantis, atsakingas žmogus“, – antrina V.Jukną, kaip mokslininką, pažįstanti kolegė prof. Albina Aniulienė, Veterinarijos fakulteto dekanė. Pasak jos, V.Jukna ypač stiprus gyvulininkystės moksle, bet išmano ir augalininkystės sritį. „O tai, kad jis zootechnikas, manau, einant šias pareigas labai pasitarnaus – žemės ūkio ministras zootechnikas yra daug geriau nei koks nors ekonomistas ar statybininkas, – neabejoja A.Aniulienė. – Jam gali pritrūkti nebent administracinio darbo patirties, kita vertus, juk dirbs ne vienas, o su specialistų komanda.“
V.Jukną giria ir Lietuvos zootechnikų sąjungos pirmininkas Vytautas Drūlia – naujasis ministras yra šios sąjungos tarybos narys. „Principingas, protingas vyras. Smarkiai išgyvena dėl gyvulininkystės, zootechnikų, kaip specialistų, išlikimo. Yra susidūręs ir su gamyba, gerai susipažinęs su žemės ūkio padėtimi. Ir kaip profesorius jis aukštos erudicijos. Manau, jam seksis būti ministru. O svarbiausia, kad žmogus turi stuburą, turi tvirtą nuomonę“, – V.Jukną apibūdino V.Drūlia.
Politikai, kitų partijų nariai, V.Jukną menkai pažįsta: nors jau maždaug penkerius metus jis yra Darbo partijos narys, o pastaruosius ketverius – dar ir partijos Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, politiniame gyvenime lig šiol yra reiškęsis nedaug. Bet Žemės ūkio ministerijos klerkai, dabar daug kam netikėtai tapę jo pavaldiniais, ir nemažai ūkininkų, ypač galvijų augintojų, gana neblogai pažįsta V.Jukną, kaip mokslininką. Visi sutartinai tvirtina: mokslininkas jis puikus, ir žmogus, atrodo, doras, o koks bus ministras – parodys laikas. „Viltis su V.Jukna siejame dideles, nes tikime, kad jis atkreips dėmesį į jautriausią žemės ūkio sritį – gyvulininkystę, kurios padėtis šiandien yra tragiška”, – viliasi Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Vilius Žiogas.
„Naujasis ministras, tikėtina, kiek įmanoma bandys daryti įtaką šiai sričiai, – priduria LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas. – Bet daug kas priklausys nuo to, kokia aplinka formuosis aplink ministrą. Jis dirbęs mokslinį, ne administracinį ir ne vadybinį, darbą, kai kurių žinių jam trūks. Kas prieis arčiau ministro – taip gali ir politika klostytis.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“City Service” grupei priklausančiam “Eco Holding”, valdančiam didžiausią atliekų tvarkymo sektoriaus įmonę “Ecoservice” įsigijus trejus metus Lietuvoje dirbusią įmonę “A.S.A. Vilnius” šalies atliekų tvarkymo rinkoje pamažu įsigali vienas žaidėjas.

Registrų centro duomenimis, vasario 4-ąją pasikeitė įmonės akcininkai. “A.S.A. International Environmental Services” Vilniuje veikusios bendrovės akcijas įsigijo “Eco Holding”, rašo “Lietuvos rytas”.

Šis sandoris vis dar laikomas paslaptimi, nes prieš sandorį “Eco Holding” nesikreipė į Konkurencijos tarybą. Manoma, kad pirkinį bandoma nuslėpti todėl, jog tai kertasi su Konkurencijos įstatymo reikalavimais.

Manoma, kad Vilniuje “Ecoservice” jau pernai užėmė apie 40 proc. rinkos. Klaipėdoje jos dalis turėtų būti dar didesnė.

Pagal Konkurencijos įstatymą, įmonė laikoma užimančia dominuojamą padėtį atitinkamoje šalies ar savivaldybės rinkoje, jeigu jos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų.

2010-ųjų sausį “City Service” įsigijo antrinių žaliavų tvarkymo įmonę “Ecoservice”. Pernai spalį įsteigta “Eco Holding” pradėjo valdyti “Ecoservice” ir jos antrines įmones Vilniuje, Klaipėdoje, Neringoje ir septyniuose rajonuose.

Įmonių grupės “City Service” apyvarta 2009 metais siekė 253 mln. litų, o 2010 metais šoktelėjo iki 389 milijonų litų.

Bendrovėje “A.S.A. Vilnius”, kol ji priklausė tarptautiniam koncernui FCC, dirbo apie 50 darbuotojų.

Vilniuje tokio pat dydžio teritorijos tvarkymas ir švarinimas atsieina du kartus brangiau negu kituose Lietuvos didmiesčiuose, nors teoriškai gerokai didesnių apimčių sostinės kontraktai paslaugų kainas turėtų atpiginti.

Dauguma savivaldybių kol kas jokių pagerėjimo ženklų nemato: jau ir taip liesus 2010 m. biudžetus keičia dar labiau apkarpyti kitų metų projektai. Tačiau sunkmetis – gera proga pasukti galvą ir pademonstruoti ne tik taupumą, bet ir išradingumą: kaip ir kiek išjungti gatvių žibintų, kad miestas visiškai nepaskęstų tamsoje; kaip gatves valyti rečiau, bet taip, jog tai niekam nekristų į akis; kaip sodinti mažiau gėlių, bet išsaugoti gražų miesto veidą.

Tačiau pasigilinus į didžiųjų Lietuvos miestų komunalinių ūkių galimybes matyti, kad jos labai skirtingos: Vilniaus savivaldybė disponuoja daug didesnėmis lėšomis nei kiti Lietuvos didmiesčiai, netgi jei ne tik lyginsime absoliučias išlaidų sumas, bet ir perskaičiuosime, kiek pinigų skirtinguose miestuose tenka tam pačiam jų gyventojų skaičiui.
Taigi kažin ar Vilniuje tvarkos ir grožio yra net du kartus daugiau negu Kaune, nors pastarasis miesto priežiūrai per metus išleidžia beveik du kartus mažiau (skaičiuojant tam pačiam kiekiui gyventojų).

Akį labiausiai rėžia dar viena disproporcija: pasirodo, gatvių valymas Vilniuje – jų šlavimas ir plovimasvasarą bei sniego valymas ir barstymas druska arba smėliu žiemą – yra net kelis kartus brangesnė paslauga, palyginti su tais pačiais darbais kituose miestuose. Nors, kaip rodo kiti pavyzdžiai, ne visada didesnės išlaidos lemia geresnę kokybę.

Tarkim, tamsiausio Lietuvos didmiesčio etiketę pelnęs Panevėžys gatvių apšvietimui skiria daugiausiai pinigų, jei lyginsime ne absoliučias skirtingų miestų išlaidas, bet sumą, tenkančią vienam žibintui išlaikyti.

Skirtingos kainos

Savivaldos teisės leidžia miestų valdžiai pačiai spręsti, kaip tvarkyti savo ūkį ir leisti tam gyventojų mokamus mokesčius, todėl kiekvienas miestas nustato skirtingą tvarką ir skirtingus pinigų skaičiavimo metodus. Vienos savivaldybės viską sudėjusios į į tą pačią biudžeto eilutę ir toms pačioms komunalinių paslaugų įmonėms patiki tiek gatvių valymą, tiek šaligatvių šlavimą, tiek šiukšlių vežimą. O kitose savivaldybėse tie patys darbai jau padalyti skirtingiems rangovams.

Norėdamas tarpusavyje palyginti penkių didžiųjų Lietuvos miestų finansines galimybes palaikyti švarą ir tvarką, “Veidas” sudėjo visas išlaidas (gatvių ir šaligatvių valymas, šiukšlių išvežimas, apželdinimas ir gėlių sodinimas, sanitarinė priežiūra) ir suskaičiavo, kiek pinigų tenka 100 tūkst. kiekvieno miesto gyventojų.

Nenuostabu, kad Vilnius gali džiaugtis didžiausiu pinigų kapšu – sostinė, pats reprezantatyviausias Lietuvos miestas, turi būti gražiausias ir tvarkingiausias. Tačiau glumina faktas, kad tų lėšų sostinės valdžia turi net dvigubai daugiau negu kiti didmiesčiai. Žiūrint į skaičius, Vilnius turėtų tiesiog blizgėti, tačiau vargu ar tokias išvadas galėtų padaryti dažnai įvairiuose didmiesčiuose besilankantys Lietuvos gyventojai.

Štai tarp Vilniaus ir Klaipėdos dažnai kursuojantis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis daro netgi priešingas išvadas: jam būtent uostamiestis atrodo tvarkingesnis ir gražiau prižiūrimas. “Nežinau, kiek kuris miestas tvarkai skiria lėšų, tačiau, mano asmeniniu pastebėjimu, Klaipėdos komunaliniai sprendimai ir jų rezultatai geresni nei sostinės”, – tvirtina politikas.

Pajūryje vasarą geriau prižiūrimi želdiniai, vejos, gėlynai, žiemą tvarkingiau valomas sniegas. “Žinoma, Vilnius atrodo įspūdingiau – bet tai jau nacionalinių investicijų į infrastruktūrą, statybas sritis”, – lygina ministras.

O Vilniuje dešimt metų gyvenanti šiaulietė Vitalija Urbietytė sako, kad sostinės ir jos gimtojo miesto palyginimas akivaizdžiai nusveria Vilniaus naudai. “Ką tik buvau Šiauliuose, lankiau ligoninėje gulintį tėtį. Pagrindiniame miesto bulvare – Saulės alėjoje nenukastas sniegas, čia tik žmonių išvaikščioti takeliai, kurie net nepabarstyti. Grįžau į Vilnių – lyg kita valstybė: Gedimino prospektas nugrandytas, smėliu pabarstytas”, – lygina pašnekovė.

Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, vasarą abiejų miestų centrinės gatvės atrodo panašiai: abi neseniai rekonstruotos už ES struktūrinės paramos fondų lėšas, apželdintos, papuoštos gėlėmis.

Tie, kuriems vasarą tenka būti ir Vilniuje, ir Kaune, taip pat gali paliudyti: abiejų miestų centrinės gatvės tvarkomos panašiai. Tačiau išlaidos jų tvarkai palaikyti skiriasi ne procentais, o kartais, ir čia vėl lyg turtuolis elgiasi sostinė: dviejų kilometrų ilgio Gedimino prospekto želdinių priežiūra per metus atsieina 600 tūkst. Lt, o 1,6 km ilgio Laisvės alėjos augmenijai teskiriama 150 tūkst. Lt, tai yra keturis kartus mažiau.

Daug palankesniais nei kituose miestuose kontraktais gali džiaugtis ir sostinės gatves valančios įmonės. Štai už mechanizuotą 100 kv. metrų gatvės valymą (imamas vasaros ir žiemos vidurkis) Vilniaus savivaldybė rangovams moka 6 Lt per metus, o Kaune ir kituose miestuose už tą patį darbą rangovai tegali tikėtis nė 3 Lt nesiekiančio atlygio.

Savivaldybių asociacijos prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas negali atsakyti į klausimą, kodėl sostinėje už tuos pačius darbus mokama dvigubai daugiau: “Čia jau kiekvienos savivaldybės reikalas, kiek kam išleisti pinigų”. Tačiau jis svarsto, kad turėtų būti kaip tik priešingai: kuo didesnis miestas ir jo tvarkymo darbų apimtys, tuo pigiau turėtų atsieiti vieno kvadratinio metro gatvės priežiūra.

Vilniaus savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Arūnas Visockas sako, kad darbų kaina nusistovi per atvirus konkursus, ją lemia dalyvaujančių įmonių pasiūla. “Pavyzdžiui, neseniai pasibaigė konkursas dėl ateinančių penkerių metų miesto tvarkymo darbų – jų įkainiai dėl krizės, didėjančios konkurencijos sumažėję net 30 proc.”, – džiaugiasi savivaldybės atstovas.

Iki šiol vienų metų miesto tvarkymo, neskaitant gatvių valymo, paslaugos Vilniaus savivaldybei kainuodavo 24 mln. Lt., dabar suma sumažėjo iki 17 mln. Lt.

Aptemę miestai

Sunkmetis privertė komunalinių ūkių valdytojus pasukti galvą, kaip perskirstyti sumenkusius resursus, bet miestų nepaversti visišku užkampiu. Daugeliui miestiečių kliūva, kad per krizę labai aptemo miestų gatvės, kiemai – tamsiu paros metu čia tapo nesaugiau. Kitaip būti ir negalėjo – savivaldybėms pavaldžių miestų elektros tinklus prižiūrinčių įmonių biudžetai dėl krizės buvo sumažinti maždaug trečdaliu.

Bendrovės “Vilniaus gatvių apšvietimo elektros tinklai” direktorius Juozas Bartkevičius sako, kad teko išjungti trečdalį visų sostinės žibintų. “Kaip išdėstyti likusius šviečiančius žibintus, sprendžiame įvairiai: iš pradžių apšvietimą sumažinome visur tolygiai, bet žmonės ėmė skųstis dėl pavojingai tamsių kiemų. Dabar magistralinėse gatvėse naktį paliekame degti tik kas trečią žibintą – jomis tuo metu labai menkas judėjimas, bet kiemuose dėl to galime įžiebti visas lempas”, – paaiškina direktorius.

“Kauno gatvių apšvietimo elektros tinklų” direktorius Valys Venslovas džiaugiasi, kad laikinojoje sostinėje vėl šviesu kaip iki krizės, tačiau dvejus metus ir šiame mieste degė tik du iš trijų šviestuvų.

Visai kitokios nuotaikos tvyro “Šiaulių gatvių apšvietimo elektros tinklų” įmonėje. Mažiausiai iš visų didmiesčių pinigų apšveitimui gaunančios bendrovės direktorius Edmundas Laugalis dūsauja, kad ir toliau tenka nuolat rinktis, kurių teritorijų sąskaita ryškiau apšviesti svarbiausias vietas – pėsčiųjų perėjas, sankryžas, palikti apšvietimą kiemuose. Čia taupant pinigus naktį mieste dega tik kas antras žibintas.

Vilniaus savivaldybės atstovas A.Visockas pripažįsta, kad dėl sunkmečio tenka nuolat spręsti, kurių miesto priežiūros darbų atlikti mažiau. “Yra darbų, kurių neatidėsi ir nesumažinsi. Pavyzdžiui, kai sninga, negali nevalyti sniego, nebarstyti gatvių ir šaligatvių – miestas taptų paralyžiuotas. Tačiau taupome kitur: vasarą rečiau pjaunama veja, mažiau lėšų skiriama parkams prižiūrėti”, – dėsto jis.

Tuo tarpu Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis sako, kad dar labiau mažinti švarinimąsi ir gražinimąsi nebėra kaip: “Rainair” atskraidina mums labai daug užsieniečių, o juk labai svarbu, kokį įspūdį jiems padarysime: geri jų prisiminimai, nuotraukos tampa nemokama Kauno reklama”.